Stilius

2021 m. sausio 19–25 d.

Nr.3

Legendinis žurnalas

Vai­das Bau­mi­la.

Le­di­nis van­duo dai­ni­nin­ką iš­va­da­vo nuo ne­mi­gos

Mo­ni­ka Ra­či­ūnai­tė po as­me­ni­nių aud­rų ra­my­bę ra­do sve­tur gintarė jautakaitė tebegliaudo meilės ir muzikos mįslę Bal­tų­jų rū­mų spin­de­sys ir pas­lap­tys

Dan­guo­lė Pe­čiu­ko­ny­tė Juan-Font:

Kaina TIK

1,30 Eur

„Pan­de­mi­jai esu dėkinga ir už pra­ra­di­mus, ir už do­va­nas“

atvirai

tebegliaudo

meilės ir muzikos mįslę

„Meilė – man iki šiol neatspėjamas dalykas, neišgvildenamas riešutas. Nelabai suprantu, ar ji iš viso yra ir kokia jos prasmė“, – sako muzikė Gintarė Jautakaitė (62 m.), kurios ranką puošia net trys sutuoktuvių žiedai. Po kiek laiko ji priduria: „Aš tekėsiu, kol pasiseks, nes vedybos – tai loterija.“

I

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

n­ter­viu me­tu Gin­ta­rės pa­sa­ko­ji­mas lyg fon­ta­nas lie­josi kas­ka­do­mis, po ku­rių bū­da­vo pau­zės ir nu­ty­lė­ji­mai. Šios mo­ters gy­ve­ni­mas – su vi­so­ mis spal­vo­mis: nuo skais­čiai bal­tos iki ny­ kiai tam­sios.

Ji ži­no, kas yra anks­ty­va šlo­vė, ką reiš­ kia nu­lip­ti nuo di­džio­sios sce­nos. Jos ke­ly­ je net­rū­ko tra­giš­kų iš­gy­ve­ni­mų, ji tu­ri aibę pas­lap­čių, ku­rių ne vi­sas no­ri atsk­leis­ti, o kar­tais prieš­ta­rau­ja pa­ti sau.

G.Jau­ta­kai­tė – pop­dai­ni­nin­kė, pia­nis­ tė, kom­po­zi­to­rė, poe­tė, dai­li­nin­kė. Bū­da­ ma 16 me­tų ji įdai­na­vo Mo­ni­kos par­ti­ją pir­ma­ja­me lie­tu­viš­ka­me miu­zik­le – Gied­ 8

riaus Kup­re­vi­čiaus „Ug­nies me­džiok­lė su va­ro­vais“, ku­ris su di­džiu­liu pa­si­se­ki­mu bu­vo ro­do­mas Jau­ni­mo teat­re Vil­niu­je.

Miu­zik­lo dai­na „Kregž­du­tės, kregž­ du­tės“ ta­po hi­tu. Ty­ras Gin­ta­rės bal­ sas skam­bė­jo kon­cer­tų sa­lė­se Lie­tu­vo­ je, Mask­vo­je, tuo­me­čia­me Le­ning­ra­de.

Ji tu­rė­jo pul­kus ger­bė­jų.

Ta­čiau Gin­ta­rės dai­nos tuo­me­tė­je So­ vie­tų Są­jun­go­je bu­vo nu­til­dy­tos, kai, iš­ te­kė­ju­si už ame­ri­kie­čio, 1982-aisiais ji emig­ra­vo į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas.

Nuo tų me­tų ji yra JAV pi­lie­tė. Ame­ ri­ko­je Gin­ta­rė su­si­lau­kė tri­jų vai­kų: Ja­ so­no (34 m.), Mar­ty­no (33 m.) ir Eli­za­ beth (15 m.). Ji tvir­ti­no, kad vi­si vai­kai pui­kiai kal­ba lie­tu­viš­kai.

– Gin­ta­re, gal pla­nuo­ja­te grįž­ti gy­ ven­ti į Lie­tu­vą, kur la­bai gra­žiai pra­ dė­jo­te sa­vo mu­zi­ki­nę kar­je­rą ir tu­rė­ jo­te dau­gy­bę ger­bė­jų?

– Kai yra ne vie­nas, ne du, o trys vai­ kai, ir vi­si ne Lie­tu­vo­je, tu­riu apie tai pa­ gal­vo­ti. Ma­no sū­nūs jau suau­gę, bet tai ne­reiš­kia, kad ga­liu juos mes­ti, nors jie ma­ne jau me­tė. Man no­ri­si bū­ti ar­čiau jų.

Gal dėl to, kad mes la­bai ge­rai su­ta­ria­me.

At­si­ke­liu ry­tą – ir min­tis, kad rei­kia gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Jei­gu ži­ūrė­čiau iš taš­ ko, kad esu tik pa­ti sau svar­bi, iš kar­to gy­ven­čiau Vil­niu­je.

Bet po pie­tų pra­de­du grauž­tis, kad esu egois­tė, to­dėl man rei­kia gy­ven­ti ar­čiau vai­kų. Taip ir mė­tau­si dėl tos gy­ve­na­mo­

Nuotraukos – Ra­mū­nas Da­ni­se­vi­čius Fotografuota Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre

sios vie­tos, ne­ga­liu kol kas ap­sisp­ręs­ti.

Man di­džiau­sias gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mas – tin­gi­niau­ti prie jū­ros. Iš Džek­son­vi­lio, kur gy­ve­nu, iki jos – 10 mi­nu­čių ke­lio. Nie­kur ki­tur taip neat­si­jun­giu, kaip pap­lū­di­my­je.

Be van­de­ny­no ne­ga­liu gy­ven­ti. Tur­ būt nie­kur ki­tur ne­ga­lė­čiau gy­ven­ti, jei van­duo ne­bū­tų už 10 mi­nu­čių ke­lio, ne­ bent Niu­jor­ke.

– Ne­pai­sant to, jog jū­sų san­tuo­ka su pir­muo­ju vy­ru Tho­mu iši­ro, tur­ būt esa­te jam dė­kin­ga, kad pa­čio­je jau­nys­tė­je jus iš­ve­žė iš už ge­le­ži­nės už­dan­gos į lais­vą Va­ka­rų pa­sau­lį?

– Jis iš­gel­bė­jo ma­no gy­ve­ni­mą. La­bai ge­rai pri­si­me­nu, kaip mes čia gy­ve­no­me,

kaip ma­ne se­kė KGB. Man iš čia rei­kė­jo bėg­ti. Už tai aš jam dė­kin­ga vi­są gy­ve­ni­ mą. Mes iki šiol – la­bai ge­ri drau­gai, ar­ti­mi.

Tho­mas Mask­vo­je dir­bo di­de­lė­je ame­ ri­kie­čių kom­pa­ni­jo­je. Mes su­si­pa­ži­no­me Mask­vo­je ma­no kon­cer­te. Bu­vo­me la­ bai jau­ni, gra­žiai vie­nas ki­tą pa­pil­dė­me.

Aš suau­gau Va­ka­ruo­se. Jie man pa­da­rė di­džiu­lę įta­ką. Va­ka­rai ma­ne sut­var­kė. Bu­ vau la­bai net­var­kin­gas žmo­gus vi­sais at­ žvil­giais: vi­sur vė­luo­da­vau, ne­ger­biau nei ki­tų te­ri­to­ri­jos, nei lai­ko. Ame­ri­ko­je la­bai stai­giai per­sio­rien­ta­vau. Da­bar aš nie­kur ne­vė­luo­ju. Jei­gu vė­luo­ju, tai ma­ne py­ki­na.

Bet tau­py­ti pi­ni­gų neiš­mo­kau ir tur­ būt nie­ka­da neiš­mok­siu. Nė už­dirb­ti neiš­mo­kau.

Aš nie­ka­da dar­bo ne­tu­rė­jau, tik gau­da­ vau ho­no­ra­rus už kon­cer­tus, fil­mus, už sa­ vo kū­ry­bos mu­zi­ką. Kai da­rai, ką no­ri, nuo vai­kys­tės, ne­lai­kai to dar­bu. Ma­no po­mė­ gis ta­po ma­no aist­ra, ma­no gy­ve­ni­mu.

– Tho­mas – dvie­jų suau­gu­sių jū­sų sū­nų Ja­so­no ir Mar­ty­no tė­vas. Ko­dėl sky­rė­tės su žmo­gu­mi, ku­ris, kaip sa­ ko­te, iš­gel­bė­jo jū­sų gy­ve­ni­mą?

– Neį­si­mai­šė tre­čias as­muo į mū­sų san­tuo­ką. To­se pir­mo­se ve­dy­bo­se man net min­tis į gal­vą nea­tei­da­vo žval­gy­tis į tuos, ku­rie į ma­ne žvilgs­nius mė­ty­da­vo.

Sky­ry­bų prie­žas­tys bu­vo ne dėl bui­ ti­nių, so­cia­li­nių, o dėl re­li­gi­nių, fi­lo­so­fi­ nių da­ly­kų.

9

A t­v i­r a i

Pan­de­mi­jai dė­kinga

ir už praradimus, ir už dovanas Is­pa­ni­jo­je įsi­kū­ru­si lie­tu­vių me­ni­nin­kė Dan­guo­lė Pe­čiu­ko­ny­tė Juan-Font (49 m.) sva­jo­ja apie ry­tą, kai pa­sau­lis nu­bus įvei­kęs ko­ro­na­vi­ru­są. Tą­dien juo­du su vy­ru ka­ta­ lo­nu vers­li­nin­ku Xa­vier (58 m.) tik­rai iš­šaus bran­giau­sio šam­pa­no bu­te­lį. Pan­de­mi­ja ge­ ro­kai pa­ko­re­ga­vo gar­sios po­ros gy­ve­ni­mą bei įp­ro­čius, nors nes­le­pia, kad į jį sug­rą­ ži­no daug tik­ru­mo, nes pri­ver­tė at­sig­ręž­ti į tik­rus da­ly­kus, žmo­nes ir ver­ty­bes.

14

J

ED­VAR­DAS ŽIČ­KUS

uo­du mėgs­ta gra­žų gy­ve­ni­mą, nes tvir­tai ti­ki, kad tik ryš­kios spal­vos jam su­tei­kia pras­mės. Ke­lio­nės, puoš­nūs di­zai­ne­rių dra­bu­žiai, gur­ ma­niš­kos va­ka­rie­nės, staig­me­nos drau­ gams – taip jau ge­rą de­šimt­me­tį at­ro­dė lie­tu­vės ir ka­ta­lo­no kas­die­ny­bė.

Ta­čiau da­bar ji ge­ro­kai ki­to­kia – ryš­ kias spal­vas pa­kei­tė pil­ki pan­de­mi­jos ats­ pal­viai. Is­pa­ni­jo­je, kur ne­to­li Bar­se­lo­nos juo­du gy­ve­na, ko­ro­na­vi­ru­sas ke­lia ge­ro­ kai di­des­nį siau­bą nei Lie­tu­vo­je.

Gal dėl to, kad is­pa­nai dar per pir­mą­jį ka­ran­ti­ną pa­ty­rė, kas yra tik­rie­ji su­var­ žy­mai, ko­men­dan­to va­lan­da ar pro lan­ gus ma­to­mos lai­ki­no­sios lau­ko li­go­ni­nės.

„Lie­tu­vo­je ra­dau su­ maiš­tį. Su­maiš­tį ša­ly­je, žmo­nių šir­dy­se ir min­ ty­se. Pir­mą kar­tą gy­ ve­ni­me no­rė­jau iš sa­vo gim­ti­nės kuo grei­čiau pa­bėg­ti. Ir pa­bė­gau.“ Dan­guo­lė Pe­čiu­ko­ny­tė Juan-Font

Net ir karš­ta­ko­šiai is­pa­nai tuo­met pui­kiai sup­ra­to, kad juo­kau­ti su nau­juo­ ju vi­ru­su ne­va­lia, ma­tė, kaip stip­riai jis su­ža­lo­jo jų my­li­mą ša­lį. Jo­je ne­li­ko šei­ mos, ku­ri ne­bū­tų iš­gy­ve­nu­si CO­VID-19 pa­ženk­lin­tos ne­tek­ties.

Ta­čiau per ant­rą­ją vi­ru­so ban­gą, kai vėl rei­kė­jo su­si­vie­ny­ti, sun­kiai pa­jė­gė tai pa­da­ry­ti – gal pie­tie­čiai tie­siog pa­var­go nuo jų sau­lę ap­tem­džiu­sio vi­ru­so nas­ rų, to­dėl ver­čiau puo­la į juos, nei at­si­sa­ ko jiems įp­ras­to gy­ve­ni­mo bū­do. „Nuot­rau­kos ma­no gy­ve­ni­me vi­sa­da užė­mė išs­kir­ti­nę vie­tą, to­dėl jų tu­ri­me įvai­rių ir daug“, – po­kal­bį Dan­guo­lė pra­ dė­jo žvelg­da­ma į nau­jau­sias jųd­vie­jų su su­tuok­ti­niu Xa­vier fo­tog­ra­fi­jas.

Prie­šin­gai nei iki šiol, jos nė­ra bliz­ gios, neal­suo­ja po­ros pa­mėg­ta pra­ban­ ga, net­gi prie­šin­gai – su­tuok­ti­niai įsiam­ ži­no tie­siog li­ūd­no­je žie­mos pil­ku­mo­je.

Taip no­rė­jo pab­rėž­ti da­bar­ti­nį sunk­me­ tį, bet kar­tu pa­lik­ti šiek tiek vil­ties, kad spal­vos vie­ną die­ną grįš ne tik į jų, bet ir į vi­sų mū­sų gy­ve­ni­mą.

Ori­gi­na­li fo­to­se­si­jos min­tis ki­lo gar­ siai is­pa­nų fo­tog­ra­fei Geor­giai Por­re­ don. „Šiuo vi­sai žmo­ni­jai su­dė­tin­gu lai­ko­ tar­piu, kai tiek daug ne­tek­čių, nu­si­vy­li­ mo ir bai­mės, bū­tų net įž­ūliai ne­pa­do­ru de­monst­ruo­ti praban­gų gy­ve­ni­mo bū­dą, – įsi­ti­ki­nu­si lie­tu­vė. – Mū­sų tiks­las bu­ vo atsk­leis­ti žmo­gaus vi­di­nės ener­gi­jos švy­tė­ji­mą, kad ir ko­kia ni­ūriai pil­ka ap­ lin­ka jį da­bar sup­tų. Nes di­des­nės švie­ sos už mei­lės sklei­džia­mą švie­są pa­sau­ ly­je nė­ra ir ne­ga­li bū­ti.“ G.Por­re­don – ka­ta­lo­nų fo­tog­ra­fė, pri­ si­lie­tu­si prie pa­sau­li­nio gar­so žvaigž­džių port­re­tų ir sus­tab­džiu­si ne vie­ną jų gy­ ve­ni­mo aki­mir­ką, dir­bu­si su įta­kin­giau­ siais ma­dos ir gy­ve­ni­mo bū­do lei­di­niais.

Dan­guo­lę ir Xa­vier su ja su­pa­žin­di­no vy­ro pusb­ro­lis Car­le­sas Fon­tas Ji­me­ne­ zas – ša­ly­je ge­rai ži­no­mas vir­tu­vės še­fas. „Jis taip pat yra vi­sos Ka­ta­lo­ni­jos pa­ sau­li­nės bro­li­jos prin­ci­pu vei­kian­čios ma­ so­nų or­ga­ni­za­ci­jos pre­zi­den­tas, pa­žįs­tan­ tis tiek daug įdo­mių žmo­nių, kad jei tik ko nors no­ri­me pak­laus­ti, pa­si­tei­rau­ti ar su­ži­no­ti, vi­sa­da gau­si­me at­sa­ky­mą, pa­ ta­ri­mą, re­ko­men­da­ci­ją.

Taip nu­ti­ko ir su šia fo­tog­ra­fe. Jos tė­ vai ir se­ne­liai – gar­sios fo­tog­ra­fų di­nas­ ti­jos ats­to­vai – la­bai ger­bia­mi ir my­li­mi mies­te“, – pa­žin­ties su žy­mią­ja fo­tog­ra­ fe sub­ti­ly­bes atsk­lei­dė Dan­guo­lė.

– Vi­sa­da bu­vo­te po­ra, mėgs­tan­ti sem­ti gy­ve­ni­mą pil­nais šaukš­tais.

Ta­čiau jau ge­rus me­tus gy­ve­ni­mas net ir sau­lės le­pi­na­mo­je Is­pa­ni­jo­je vi­sai ki­toks. Kas šian­dien jud­vie­jų kas­die­ny­bei su­tei­kia spal­vų?

– Be­veik prieš me­tus ne tik Is­pa­ni­jai, bet ir dau­ge­liui ša­lių te­ko pra­dė­ti mo­ky­ tis gy­ven­ti ne iš nau­jo, bet ki­taip. Ki­taip, nei iš­ti­sus šimt­me­čius bu­vo­me įp­ra­tę.

Po­ky­čiai, ge­ri ar blo­gi, vi­sa­da su­ke­lia stre­są. Vie­niems tai ga­li bū­ti pa­sau­lio pa­ bai­ga, ki­tiems – nau­jų ga­li­my­bių pra­džia.

Mu­du su vy­ru – po­zi­ty­vu­mo nes­to­ko­ jan­ti po­ra. Iš 365 die­nų me­tuo­se su­tuok­ ti­nio ne­ma­ty­da­vau pu­sę tiek – dar­bo ke­ lio­nės, su­si­ti­ki­mai, pa­ro­dos...

Da­bar ne­ga­liu at­si­džiaug­ti, kad ne tik jo ne­rei­kia kant­riai lauk­ti grįž­tan­čio, bet ir il­gė­tis karš­tais is­pa­niš­kais va­ka­rais. Juo­ kau­ju, kad Lie­tu­va vi­sa­da ma­no šir­dy­je, o vy­ras – vi­sa­da na­muo­se.

15

T a ­d a i r d a­b a r

Po as­me­ni­nių aud­rų

ra­my­bę ra­do sve­tur

Praė­jo jau be­veik 7 me­tai po to, kai tuo­me­čiam sa­vo vy­rui di­zai­ne­riui Alek­sand­rui Pog­reb­no­jui (52 m.) Mo­ni­ka Ra­či­ūnai­tė (31 m.) kvie­tė po­li­ci­ją dėl smur­to šei­ mo­je, bu­vo kal­ti­na­ma neiš­ti­ki­my­be ir nar­ko­ti­kų var­to­ji­mu. Šian­dien mo­te­ris į praei­tį ne­be­sig­rę­žio­ja: sa­vo lai­mę su sū­nu­mi ir gy­ve­ni­mą ji ku­ria ke­tu­rių vė­jų mies­te kai­my­ni­nė­je Lat­vi­jo­je ir ti­ki­si, kad tik­ra mei­lė dar pa­si­bels į jos šir­dį.

T

LAU­RA BUL­VY­DĖ

uo­met, kai vi­sa Lie­tu­va smal­ siai ste­bė­jo gar­saus di­zai­ne­rio ir jo žmo­nos mo­de­lio konf­lik­tus, po­ra py­ko­si vie­šai: mo­te­ris vy­ rą kal­ti­no smur­tu, jis, pa­bu­vęs areš­ti­nė­ 20

je, sko­lin­gas ne­li­ko – pab­rė­žė, kad puo­lė žmo­na, o jis tik gy­nė­si.

Vė­liau gar­sus di­zai­ne­ris ne­gai­lė­jo kal­ bų, kad Mo­ni­ka ne­bu­vo jam iš­ti­ki­ma ir net var­to­ja nar­ko­ti­kus. M.Ra­či­ūnai­tė, no­rė­da­ ma pa­neig­ti to­kias kal­bas, pa­vie­ši­no tes­ tą, ku­ria­me bu­vo nu­ro­dy­ta, kad jos or­ga­

niz­me jo­kių nar­ko­ti­nių me­džia­gų ne­ras­ta.

Ne­ga­na to, mo­de­lis atsk­lei­dė, kad jų­ dvie­jų su Alek­sand­ru san­tuo­ka – tik teat­ ras, ofi­cia­liai ji nė­ra ga­lio­jan­ti. Mat po­ra su­si­tuo­kė tik baž­ny­čio­je ir per 10 die­nų, kaip kad tuo me­tu bu­vo rei­ka­lau­ja­ma, san­tuo­kos taip ir neį­tei­si­no.

2021 01 19

Ga­liau­siai Mo­ni­ka su sū­nu­mi My­ko­ lu iš­si­kė­lė iš vy­ro na­mų ir at­si­ri­bo­jo nuo bet ko­kių kal­bų apie san­ty­kius. So­cia­li­ nė­je erd­vė­je šian­dien at­ro­do, kad jie pui­ kiai su­ta­ria, da­li­ja­si sū­naus auk­lė­ji­mą, o anks­tes­nės ro­ma­no pus­la­pių ver­tos jųd­ vie­jų dra­mos – jau praei­tis. Ar di­zai­ne­ris ir ma­ne­ke­nė vėl kar­tu?

Iš­gir­du­si šį klau­si­mą Mo­ni­ka nu­si­juo­ kė: „Ne, mu­du ne­sa­me po­ra. Ir ne­sa­me jau se­niai. Ne kar­tą esu su­lau­ku­si klau­ si­mo, ar mes vėl kar­tu, – žmo­nės, ma­ty­ da­mi mū­sų bend­ra­vi­mą, ste­bi­si, kad ne­ sa­me po­ra. Ne­be­tu­ri­me bend­ros bui­ties, tad ir san­ty­kiai per­si­kė­lė į ki­tą lyg­me­nį.“ Šian­dien Mo­ni­ka at­vi­ra – ne­pa­vy­ku­si san­tuo­ka, pa­sau­lį su­pan­čio­ju­si pan­de­ mi­ja ir ra­my­bės paieš­kos ją iš­gi­nė iš Lie­ tu­vos. Mo­te­ris su aš­tuon­me­čiu sū­nu­mi My­ko­lu lai­mę šian­dien ku­ria ir sie­los ra­ my­bės ieš­ko sve­tur – jie įsi­kū­rė Lat­vi­jo­ je, Lie­po­jo­je.

– Ko­kie vė­jai jus su sū­nu­mi My­ko­ lu nu­pū­tė į kai­my­ni­nę Lat­vi­ją?

– Jau tris va­sa­ras iš eilės čia, Lie­po­ jo­je, atos­to­gau­da­vo­me. Die­vi­nu šį ke­tu­ rių vė­jų mies­tą! Man čia net oras ki­toks, gam­ta nuos­ta­bi, mies­tas be ga­lo ra­mus, jau­kus, gau­su erd­vių ir vai­kams, ir suau­ gu­sie­siems. Be to, ir jū­ra ša­lia, o pap­lū­di­ miai – ir lau­ki­niai, ir di­džiu­liai. Čia aš at­si­ gau­nu, ener­giš­kai jau­čiu, kad čia – ma­no vie­ta, čia ma­no min­tys švie­sios, čia, at­ro­ do, ne toks bai­sus net tas ne­lem­tas ko­ ro­na­vi­ru­sas.

Rugp­jū­čio pa­bai­go­je, kai po va­sa­ros sė­ do­me į ma­ši­ną va­žiuo­ti na­mo, pa­si­da­rė la­bai li­ūd­na, net verk­ti no­rė­jo­si, kad tu­ ri­me grįž­ti į Vil­nių! Juk My­ko­lui – į mo­ kyk­lą, jis jau ant­ro­kas.

Vil­niu­je aš ne­si­jau­čiu ra­mi, ten net ore sklan­do įtam­pa ir ne­ži­no­my­bė, žmo­nės be šyp­se­nų, su­si­kaus­tę. Ta­čiau sos­ti­nė­je užt­ru­ko­me neil­gai. Pan­de­mi­nė si­tua­ci­ja vis­ką su­dė­lio­jo kuo pui­kiau­siai – esame ten, kur at­si­gau­na sie­la. My­ko­las mo­ko­ si nuo­to­li­niu bū­du (pa­kei­tė­me mo­kyk­lą ir pa­si­rin­ko­me to­kį mo­ky­mo­si mo­de­lį), o aš, vi­są lai­ką bū­da­ma su juo čia, kur man be ga­lo ge­ra bū­ti, ga­liu stip­rin­ti mū­sų ry­ šį ir jaus­tis kuo pui­kiau­siai.

– Ta­čiau pa­jū­rio mies­tas va­sa­rą at­ro­do vie­naip, o žie­mą – ki­taip. Ar ne­nu­si­vy­lė­te, ne­pa­si­gai­lė­jo­te sa­vo 2021 01 19

spren­di­mo čia gy­ven­ti ir ne se­zo­ no me­tu?

– Ži­no­ma, da­bar jau ne­be­pa­si­de­gin­siu.

(Juo­kia­si.) Man la­bai įsi­mi­nė aki­mir­ka, kai at­vy­kę iš­li­po­me iš auto­mo­bi­lio. Iš­kart pa­si­ju­tau įk­vė­pu­si gū­sį gai­vaus ir švie­žio oro, at­ro­dė, kad plau­čiai ga­vo dau­giau de­ guo­nies! Nuos­ta­bus jaus­mas.

Kiek­vie­ną die­ną su My­ko­lu eina­me pa­ si­vaikš­čio­ti prie eže­ro, pa­lei ka­na­lą, į miš­ ką ar nu­va­žiuo­ja­me prie jū­ros. Kas­dien ką nors at­ran­da­me, nors ir ma­žą ste­buk­lą.

Pas­te­bi­me de­ta­les, jau­čia­mės esan­tys la­ bai ar­ti gam­tos – apie tai Vil­niu­je ne­ga­lė­jo­ me sva­jo­ti. Net stip­rūs Lie­po­jos vė­jai, ku­ rie nak­ti­mis gau­džia už lan­go, man mie­li!

– Ar rei­kė­jo drą­sos, pa­si­ry­ži­mo pa­lik­ti va­di­na­mą­ją kom­for­to zo­ną ir iš­vyk­ti? Juk Vil­niu­je ne tik na­ mai, bet ir ar­ti­mie­ji, drau­gai, net ša­li­gat­viai sa­vi.

– Taip, Vil­nius – ma­no mies­tas, čia ir drau­gai, ir ap­lin­ka sa­va. Jei ne pan­de­mi­ ja, ne­su tik­ra, ar vis­kas bū­tų taip, kaip yra da­bar. Ta­čiau ko­ro­na­vi­ru­sas, ka­ran­ ti­nai, sus­to­ję dar­bai ma­no min­tis su­dė­ lio­jo taip, kad iš­va­žia­vo­me ieš­ko­ti ra­my­ bės ir lai­ko sau.

Ma­nau, da­bar bu­vo pats tin­ka­miau­ sias lai­kas pa­da­ry­ti tai, ką no­rė­jau. Pa­ bė­go­me nuo iš­gąs­čio, ne­ri­mo ir ne­ži­no­ my­bės. Kar­tu – ir nuo pan­de­mi­jos, nes Lat­vi­jo­je ser­gan­čių­jų skai­čiai kol kas ge­ ro­kai ma­žes­ni.

Pri­si­tai­kė­me prie si­tua­ci­jos, ne­de­juo­ ja­me ir gy­ve­na­me taip, kaip siau­čiant pan­de­mi­jai mums at­ro­do ge­riau­sia ir pa­ to­giau­sia. Sup­ran­ta­me, kad da­bar toks me­tas, ir ne tik pas mus – vi­sa­me pa­sau­ ly­je. Iš­bū­si­me, iš­lauk­si­me, ir tai da­ry­si­me ne did­mies­čio chao­se, o pa­jū­rio ra­my­bė­ je. Sten­giuo­si ir, ma­nau, man pa­vyks­ta šio­je si­tua­ci­jo­je ras­ti pri­va­lu­mų.

Vil­niu­je nuo­lat bė­gau, lė­kiau. O da­ bar ma­ne apė­męs toks keis­tas jaus­mas – esu sus­to­ju­si, tu­riu lai­ko gi­lin­tis į sa­ ve ir sū­nų, vis­kas ma­ty­ti gry­niau, gi­liau, aiš­kiau. Tik rei­kia mo­kė­ti tai įž­velg­ti, pa­ siim­ti ir ap­gal­vo­ti.

Pa­sau­lis pra­si­de­da nuo mū­sų pa­čių. Jei per­var­go­me, esa­me su­sier­zi­nę, pas­paus­ti „Stop“ myg­tu­ką be ga­lo ge­ra ir nau­din­ga.

Pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me jau­čiuo­si taip ge­rai! Čia jau­čia­me har­mo­ni­ją, gy­ve­na­ me sa­vo rit­mu, vai­ko ne­rei­kia anks­ti

užkulisiai

Įta­kin­giau­si pa­sau­lio rū­mai

saugo daug pas­lap­čių

Įžy­miau­sias pa­sau­lio ad­re­sas – Va­šing­to­nas, Pen­sil­va­ni­ jos ave­niu. Bal­tie­ji rū­mai, ofi­cia­li JAV pre­zi­den­to re­zi­den­ ci­ja, ku­rios in­ter­je­ru, vals­ty­bi­niais priė­mi­mais rū­pi­na­si pir­mo­ji Ame­ri­kos po­nia. Šie rū­pes­čiai po sau­sio 20-osios, nau­jo­jo Ame­ri­kos pre­zi­den­to Joe Bi­de­no (78 m.) inau­gu­ ra­ci­jos, guls ant jo su­tuok­ti­nės Jill Bi­den (69 m.) pe­čių.

Š

ia­me pas­ta­te vis­kas su­si­ję su po­li­ ti­ka. Net ir ant par­ke­to park­ri­tu­ sios vil­no­nė­mis pėd­kel­nė­mis mū­ vin­čios sep­ty­ne­rių me­tų Sas­hos Oba­mos nuot­rau­ka. Tai įvy­ko 2008-ųjų pa­bai­go­je per jai ir jos de­šimt­me­tei se­se­ riai Ma­liai tuo­met dar pir­mo­sios Ame­ ri­kos po­nios Lau­ros Bush (74 m.) ir jos 26

duk­ters Jen­nos Bush Ha­ger (39 m.) su­ reng­tą eks­kur­si­ją po Bal­tuo­sius rū­mus.

Abi mer­gai­tės ga­vo iš L.Bush ran­ka ra­šy­tą kvie­ti­mą, įdė­tą į rau­do­nus, šir­de­ lė­mis pa­puoš­tus vo­kus. Bet da­bar to­kie vaiz­dai ir ges­tai, li­kus vi­sai ne­daug lai­ko iki val­džios per­da­vi­mo, neį­si­vaiz­duo­ja­mi.

Mi­nė­ta nuot­rau­ka įkel­ta į Mic­hae­lo

S.Smit­ho kny­gą „Kur­ti is­to­ri­ją. Išs­kir­ti­ nis Bal­tų­jų rū­mų me­nas ir sti­lius Oba­mos pre­zi­den­ta­vi­mo me­tais“ („De­sig­ning His­ to­ry. The Ext­raor­di­na­ry Art and Sty­le of the Oba­ma Whi­te Hou­se“).

Ka­li­for­ni­jos in­ter­je­ro di­zai­ne­rio fo­to­ gra­fi­jų kny­ga atsk­lei­džia sti­lis­ti­nį Bal­tų­ jų rū­mų brai­žą, tu­rė­ju­sį ats­pin­dė­ti jau­no­ sios pre­zi­den­to Ba­rac­ko Oba­mos šei­mos sie­kius.

M.S.Smit­hui (58 m.) bu­vo pa­ti­kė­ti es­ mi­niai JAV pre­zi­den­to re­zi­den­ci­jos pa­kei­ ti­mai, biu­ro ir gy­ve­na­mų­jų apar­ta­men­tų įren­gi­mas. Di­zai­ne­rio už­duo­tis bu­vo įta­ kin­giau­sią pa­sau­lio pas­ta­tą pa­vers­ti „žmo­ nių na­mais“, ku­rių kam­ba­rių in­ter­je­ras ats­pin­dė­tų dau­gia­kul­tū­rės ša­lies is­to­ri­ ją ir pa­ro­dy­tų, ką ge­riau­sia tu­ri Ame­ri­ka.

2021 01 19

Daugelis istorinę vertę turinčių daiktų per labdaros akcijas pirmosios Amerikos ponios Jacqueline Kennedy dėka sugrįžo į Baltuosius rūmus.

Po visą pasaulį apkeliavo nuotraukos, kuriose 1985-ųjų lapkričio 9-ją Velso princesė Diana šoko su Holivudo žvaigžde Johnu Travolta.

S

u­tuok­ti­niai Oba­mos ne­ bu­vo pir­mie­ji, ku­rie Bal­ tų­jų rū­mų in­ter­je­ro sti­lių pa­ver­tė sa­vo veik­los prin­ci­pų ats­ pin­džiu. 1962-aisiais pir­mo­ji Ame­ ri­kos po­nia Jacque­li­ne Ken­ne­dy pak­ vie­tė te­le­vi­zi­ją į eks­kur­si­ją po Bal­tuo­sius rū­mus. 35-ojo JAV pre­zi­den­to žmo­na no­ rė­jo su­pa­žin­din­ti ame­ri­kie­čius su nau­jais kam­ba­rių pa­gal jos sko­nį per­tvar­ky­mais.

Bū­tent nuo ta­da ta­po aiš­ku, jog tarp val­ džios, jai ats­to­vau­jan­čio as­mens ir jo ta­ pa­ty­bės yra tie­sio­gi­nis ry­šys. Įžy­miau­sią pa­sau­lio pas­ta­tą už­sa­ kė pir­ma­sis JAV pre­zi­den­tas Geor­ge’as Was­hing­to­nas. Jis kar­tu su Va­šing­to­no mies­to pla­nuo­to­ju, iš Pran­cū­zi­jos ki­lu­ siu Pier­re’u L.En­fant’u ap­sisp­ren­dė dėl 2021 01 19

Monica Lewinsky.

Ovalinis kabinetas pelnė „Oralinio“ pavadinimą po prezidento Billo Clintono skandalo su stažuotoja Monica Lewinsky, tačiau jo žmona Hillary ir dukra visą šį laiką palaikė vyrą ir tėvą.

27