Stilius

2021 m. gruodžio 7–13 d.

Nr.47

Legendinis žurnalas

Rolandas Damijonaitis Kalėdų tradicijas perduoda vaikams Kęstas Rimdžius patarė, kaip puoštis per šias šventes liucina rimgailė pasidalijo savo kurto pyrago receptu

Dar nepažintas

Egidijus Dragūnas:

Kaina TIK

1,50 Eur

apie namus, vaiką ir mylėtas moteris

K a­ l ė ­d o s Prieš Ka­lė­das Ro­lan­do Da­mi­jo­nai­čio vai­kai ra­šo Ka­lė­dų Se­ne­liui laiš­ką, ku­ria­me iš­dės­to no­rus. O šven­tiš­ką ry­tą vy­riau­sia – Ana­be­lė vi­siems pers­kai­to Ka­lė­dų Se­ne­lio lin­kė­ji­mą.

Vai­kys­tės šven­čių tra­di­ci­jas

per­duo­da ir vai­kams

Prieš pat Ka­lė­das Ro­lan­das Da­mi­jo­nai­tis (33 m.) at­si­rai­to­ja ran­ko­ves – šven­ti­nis lai­ko­ tar­pis rei­ka­lau­ja daug pa­si­ruo­ši­mo, ypač kai šven­čių lau­kia vai­kai – vy­riau­sia Ana­be­lė (7 m.), Aro­nas (6 m.), Ag­na­ras (3 m.) ir Are­ta (2 m.). Tė­tis jiems sten­gia­si per­duo­ti iš sa­vo vai­kys­tės atė­ju­sias gra­žias šven­čių tra­di­ci­jas. Jo­mis jis pa­si­da­li­jo su „Sti­liaus“ žur­na­lu.

R

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

o­lan­dui ne­pa­tin­ka, kai lapk­ri­ čio pra­džio­je di­džiuo­siuo­se pre­ ky­bos cent­ruo­se įžie­bia­mos eg­ lės, o len­ty­nos nuk­rau­na­mos ka­lė­di­niais sal­dai­niais ar įvai­rio­mis de­ ko­ra­ci­jo­mis. „Anks­tes­nis šur­mu­lys tar­si ga­di­na tą 10

tik­rą­jį Ka­lė­dų lau­ki­mą, šven­ti­nę dva­sią.

Man at­ro­do anks­ti ruoš­tis šven­tėms, kai dar net He­lo­vi­nas nep­raė­jo“, – mąs­ tė Ro­lan­das.

Tad gruo­džio pra­džio­je R.Da­mi­jo­nai­čio na­muo­se neiš­vy­si­te ir ža­lias­ka­rės. Anks­ čiau ją puoš­da­vo li­kus sa­vai­tei iki Ka­lė­dų, o šie­met ji bu­vo sup­la­nuo­ta puoš­ti gruo­ džio 11-ąją. Vai­kų augi­ni­mu jis da­li­ja­si su

jų ma­ma, tad ši da­ta bu­vo vie­nin­te­lė, kai jie su tri­mis vy­res­nio­sio­mis at­ža­lo­mis ga­ lė­s su­si­rink­ti prieš šven­tes ir nie­kur ne­ sku­bė­da­mi įžieb­ti Ka­lė­dų eg­lę. „Man vai­kys­tė­je šis pro­ce­sas la­bai pa­ tik­da­vo, tad ir vai­kams no­ri­si šią gra­žią tra­di­ci­ją per­duo­ti. Ši da­ta vie­nin­te­lė, kai ga­li­me puoš­ti eg­lu­tę, nes ki­tą kar­tą pa­ si­ma­ty­si­me tik per Ka­lė­das, o juk per jas 2021 12 07

Kiek sa­ve at­si­me­nu, lau­kia­miau­sias pa­ tie­ka­las – aguon­pie­nis su kū­čiu­kais. Dar val­gy­mui lie­ka rau­do­na miš­rai­nė ir iš ma­ no ma­mos atė­jęs pa­tie­ka­las – bul­vių ko­ ko­riai su gry­bais. Įsi­vaiz­da­vau, kad vi­si ži­no šį pa­tie­ka­lą ir val­go, ta­čiau, pa­si­ro­do, ne. Tai yra vir­ tų bul­vių py­ra­gė­liai su įda­ry­tais džio­vin­ tais gry­bais, mor­ko­mis ir svo­gū­nais. Jie pa­tie­kia­mi su grie­ti­nė­lės ir svies­to pa­da­ žu. Šį pa­tie­ka­lą ruo­šia­me išs­kir­ti­nai Kū­ čioms, na, ne­bent bū­na ne vis­kas su­val­ gy­ta ir lie­ka kaž­kiek Ka­lė­dų sta­lui.

„No­rė­čiau ra­mes­nių me­tų, kad ta ra­my­bė atei­tų į gy­ve­ni­mą, o vi­sa ki­ta ateis sa­vai­me.“

„Pud­ra Pho­tog­rap­hy“

Ro­lan­das Da­mi­jo­nai­tis

ne­puo­ši­me!“ – šyp­so­jo­si Ro­lan­das.

Ro­lan­dui Ka­lė­dos – vie­na di­džiau­sių me­tų šven­čių, ku­ri vi­sai ki­to­kią pras­mę įga­vo at­si­ra­dus vai­kams. „Kū­čių va­ka­ras skir­tas ar­ti­miau­siems.

Na, o prie Ka­lė­dų sta­lo sė­da­me di­des­nia­ me šei­mos ra­te“, – pra­si­ta­rė Ro­lan­das.

– Be ko neį­si­vaiz­duo­ja­te Kū­čių va­ ka­rie­nės?

– Sten­gia­mės iš­lai­ky­ti tra­di­ci­ją, kad ant Kū­čių sta­lo bū­tų dvy­li­ka pa­tie­ka­lų, nors pas­nin­ko šei­mo­je ne­si­lai­ko­me. Man, kaip ne­val­gan­čiam jo­kios žu­vies, sun­ku su šios die­nos pa­tie­ka­lais. Tad pa­si­rin­ki­ mas ma­žė­ja.

2021 12 07

– Ži­nau, kad jūs la­bai daug dė­me­ sio ski­ria­te ga­mi­ni­mui. Ko­kios jums pa­rei­gos ati­ten­ka ruo­šiant šven­ti­nę va­ka­rie­nę?

– Pir­miau­sia rei­kia vis­ką su­pirk­ti šven­ tėms. Nuo vai­kys­tės aguo­nas su­mal­ti aguon­pie­niui – ma­no dar­bas ir mėgs­ta­ma veik­la. Juk tik duok vai­kui ką nors pa­da­ ry­ti – jis iš­kart sku­ba į pa­gal­bą!

O kai suau­gau, tai jau ta­po tra­di­ci­ja, kad aguo­nas ma­la tė­tis. Kad bū­tų ska­nus aguo­nų pie­nas, rei­kia daug kar­tų aguo­nas per­mal­ti. Jei tu­ri elekt­ri­nę ma­li­mo ma­ši­ nė­lę, tai ji, ži­no­ma, pa­leng­vi­na dar­bą. Ta­ čiau anks­čiau to­kių ne­bū­da­vo, rei­kė­da­vo mal­ti ran­ki­ne – sun­kiau, il­giau užt­run­ka.

Na, dar man ten­ka pa­gal­bi­niai dar­bai, ku­ riems kva­li­fi­ka­ci­jos ne tiek daug rei­kia, – iš­vir­ti bul­ves, mor­kas, jas nu­lup­ti, sup­jaus­ ty­ti. Anks­čiau to pag­rin­di­nio ga­mi­ni­mo bu­vo ma­žiau, o da­bar ga­mi­nu dau­giau.

Ta­čiau Ka­lė­dos – ma­no pa­si­ro­dy­mas.

Ne­ma­žai me­tų jas šven­čia­me di­des­nia­ me šei­mos ra­te: at­vyks­ta se­ne­liai, ma­ ma, vai­kai, bro­lis, vi­si ži­no, kad Ro­lan­ das ką nors ga­mins.

Per pa­čias Ka­lė­das ant kiek­vie­no lie­ tu­vio sta­lo tur­būt ra­si­me bal­tos miš­rai­ nės, ko­kios nors šal­tos mė­sy­tės, o gal dar ko nors li­ku­sio nuo Kū­čių sta­lo. Ta­ čiau pag­rin­di­nį šven­ti­nį pa­tie­ka­lą ruo­ šiu aš – daž­niau­siai tai bū­na jau­tie­nos krū­ti­ni­nė, dar ki­taip va­di­na­mas bris­ke­ tas. Apie sa­vai­tę jį ma­ri­nuo­ju, ruo­šiu,

var­tau, ži­ūriu, kad vie­no­dai bū­tų pa­si­ den­gęs pries­ko­niais, o pas­kui lė­tai kep­ ti mė­są pa­šau­nu į gri­lį.

Bar­be­kiu es­mė – kuo lė­čiau ir že­mes­ nė­je tem­pe­ra­tū­ro­je kep­si, tuo mė­sa bus ska­nes­nė, sul­tin­ges­nė. To­kio pa­tie­ka­lo ke­ pi­mas ga­li užt­ruk­ti ir aš­tuo­nias va­lan­das.

– Tik­ros Ka­lė­dos: kai kas prie pa­ tie­ka­lų ruo­ši­mo, o kai kas prie sta­ lo šne­ku­čiuo­ja­si.

– Tik­rai taip. O dar kai pil­na tro­ba vai­ kų, vi­si kle­ga. Be to, to­kį pa­tie­ka­lą ruoš­ti pa­to­gu. Jam rei­kia ma­žiau prie­ži­ūros, tad lie­ka lai­ko bend­rau­ti su šei­ma.

– Ža­vu klau­sy­tis, kaip vy­rai rū­pi­ na­si šven­ti­niais pa­tie­ka­lais. Kur iš­ mo­ko­te ga­min­ti?

– Ga­mi­nau nuo vai­kys­tės. Kai ku­riuos da­ly­kus esu už­mir­šęs. Ne­se­niai apie tai kal­bė­jo­mės su ma­ma, ji pri­mi­nė, kad kai bu­vau vai­kas, sa­vait­ga­liais su­gal­vo­da­vau tė­vams pa­da­ry­ti staig­me­ną. Juk ar­ba esi pri­si­dir­bęs, ar­ba tuoj ko nors pri­si­dirb­si.

(Juo­kia­si.)

Tė­vus la­bai my­liu ir man no­rė­da­vo­si juos nus­te­bin­ti. Ma­ma bū­da­vo pra­bu­du­ si, gir­dė­da­vo, kaip vir­tu­vė­je kaž­kas tarš­ ka, ir ži­no­da­vo, kad sū­nus ką nors ruo­ šia. Da­ry­da­vau ka­vą, su­muš­ti­nius – kaip vai­kas, nie­ko su­dė­tin­go, ta­čiau tė­vai tu­ rė­da­vo kant­riai lauk­ti, kol vis­ką su­ruo­ šiu, ap­si­mes­ti, kad mie­ga.

Ypač pa­tik­da­vo ga­min­ti ką nors sal­daus – tuo­met ga­lė­da­vau pri­si­ra­gau­ti. Tu­ri­me sa­vo šei­mos obuo­lių py­ra­go re­cep­tą. Jis ga­na pap­ras­tas, daž­nai sa­vo vai­kams ke­ pu – val­go­me vie­ną ar­ba karš­tą su le­dais.

– Dar vie­nas gal­vo­sū­kis – do­va­ nos. Ar į jū­sų na­mus at­vyks­ta dos­ nus ir vis­ką ži­nan­tis Ka­lė­dų Se­ne­lis?

– Daž­niau­siai taip, nes kas­met ra­šo­me laiš­ką Ka­lė­dų Se­ne­liui – pa­sa­ko­jo­me, ko­ kie bu­vo­me ir ko no­ri­me do­va­nų.

Ka­dan­gi ne vi­si vai­kai dar mo­ka ra­ šy­ti, už juos pa­ra­šo vy­res­nė se­sė Ana­be­ lė. Tuo­met iš­siun­čia­me Ka­lė­dų Se­ne­liui.

Vai­kai nu­ro­do ne vie­ną do­va­ną pa­si­rin­ ki­mui, nes pui­kiai sup­ran­ta, kad Ka­lė­dų Se­ne­lis ne vis­ką tu­ri. Jis pa­si­ži­ūri, kaip vi­sus tuos me­tus vai­kas el­gė­si, ir at­ne­ša tai, kas, jo ma­ny­mu, ge­riau­sia.

Daž­nai pa­tai­ko at­neš­ti tai, ko vai­kai la­bai no­ri.

11

K a­ l ė ­d o s

Kas­met pakvie­čia

į sa­vo na­mus

„Ir man, ir Tadui, tikiu, šios šventės bus kiek kitokios. Juk yra skirtumas, kai pasiruošus ir padengus stalą sėdi su visais ir bendrauji, ir kai namuose yra mažas vaikelis“, – svarstė verslininkė Liucina Rimgailė.

Vers­li­nin­kės Liu­ci­nos (32 m.) ir ren­gi­nių ve­dė­jo Ta­do (37 m.) Rim­gai­lų Ka­lė­dos šiais me­tais bus kiek ki­to­kios – jau tri­se, kar­tu su lie­pos mėnesį pa­sau­lį iš­vy­du­siu sū­ ne­liu Os­ka­ru. „Aš ti­kiu, kad kū­di­kis vi­siems, su­si­rin­ku­ siems prie mū­sų šven­ti­nio sta­lo, pa­do­va­nos dar dau­giau džiaugs­mingų akimirkų ir juo­ko“, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris.

D

Lau­ra Bul­vy­dė

i­džio­sios me­tų šven­tės Kū­ čios ir Ka­lė­dos Liu­ci­nai ir Ta­ dui – vie­nos išs­kir­ti­niau­sių, lau­kia­miau­sių ir jau­kiau­sių me­tų šven­čių. „Ka­lė­dos – džiaugs­min­ga, su­vie­ni­jan­ ti šven­tė. Vi­sa­da šias šven­tes – išs­ky­rus per­nai, kai vi­si prie Kū­čių sta­lo sė­do­me su ša­lia įjung­tais kom­piu­te­riais – šven­čia­ me mū­sų na­muo­se“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. Į Rim­gai­lų na­mus kas­met su­si­ren­ka vi­ sa di­de­lė šei­ma – iš Že­mai­ti­jos at­va­žiuo­ja Ta­do ma­ma, at­vyks­ta Liu­ci­nos tė­vai, se­ suo su sa­vo šei­ma, mo­čiu­tės. Tai, kad su­ si­ren­ka vi­si ar­ti­mie­ji, ir yra svar­biau­sia.

Nors šven­tinė nuotaika jų na­muo­se bū­na ra­mi, džiaugs­mo čia net­rūks­ta, o jį kuria ne tik do­va­nos, bet la­biau­siai – bu­ vi­mas kar­tu. „Nes­var­bu, ko­kie me­tai bu­vo, šio­mis die­no­mis mū­sų na­muo­se – tik tei­gia­mos, pa­čios ge­riau­sios emo­ci­jos. Šie­met mes jau tri­se, todėl Ka­lė­dos bus dar džiaugs­min­ges­nės.

Mū­sų Ka­lė­dos dėl to, kad gi­mė Os­ka­ ras, ne­si­keis – ir vėl vi­si bū­si­me pas mus.

Ta­čiau man ir Ta­dui, ti­kiu, šios šven­tės bus kiek ki­to­kios. Juk yra skir­tu­mas, kai pa­si­ruo­šus ir pa­den­gus sta­lą vaišiniesi su vi­sais ir bend­rau­ji, ir kai na­muo­se yra ma­ žas vai­ke­lis.

Ki­ta ver­tus, ma­nau, mu­du gal ir tu­rė­ si­me lais­vas ran­kas – Os­ka­ras mie­lai lei­ džia lai­ką ar­ti­mų­jų glė­biuo­se“, – pa­sa­ko­ jo Liu­ci­na.

L.Rim­gai­lė Kū­čių ir Ka­lė­dų sta­lo ne­ruo­ 14

šia vie­na – jau daug me­tų šei­mos mo­te­ rys pa­si­da­li­ja, ko­kius pa­tie­ka­lus kas ga­ mins. Kiek­vie­na rū­pi­na­si tuo pa­tie­ka­lu, ku­rį la­biau­siai mėgs­ta ga­min­ti ir ku­rį jai ge­riau­siai pa­vyks­ta paruošti. „Ma­no ma­mos in­dė­lis – kep­tas kar­pis, bly­ne­liai su sil­ke, Ka­lė­dų die­nai – mė­sos pa­tie­ka­las, miš­rai­nės. Ji su di­džiau­siu ma­ lo­nu­mu tai ga­mi­na jau ne vie­ni me­tai. Mo­ čiu­tės taip pat at­si­ve­ža sa­vo vai­šių.

Aš at­sa­kin­ga už sal­džią­ją da­lį, nors man pa­tin­ka pa­ga­min­ti ir ką nors Kū­čių sta­lui“, – sa­kė Liu­ci­na.

„Nevadinu savęs pedan­ te, tačiau mėgstu tvar­ ką, – dovanos man irgi turi būti suplanuotos ir ramiai suorganizuotos.“ Liucina Rimgailė

De­ser­tų ka­ra­lie­nė pa­si­džiau­gė, kad vis dau­giau tra­di­ci­nių jos mo­čiu­tės Kū­ čių pa­tie­ka­lų pe­rei­na į jos ran­kas, – ji ga­mi­na iš vai­kys­tės pri­si­me­na­mus mo­ čiu­tės mie­li­nius py­ra­gė­lius su aguo­no­ mis ir gry­bais. „Ruo­šiant tuos py­ra­gė­lius tik­rai yra ką veik­ti. Jau per­nai pap­ra­šiau mo­čiu­ tės re­cep­to ir ėmiau­si juos ga­min­ti pa­ti – no­riu, kad ši tra­di­ci­ja nie­kur ne­ding­ tų ir šis Kū­čių pa­tie­ka­las, ku­ris ant sta­lo vi­sa­da bu­vo nuo mū­sų su se­se­ri­mi vai­ kys­tės, lik­tų.

Mū­sų šei­mos Ka­lė­dos – tra­di­ci­nės, su įp­ras­tais tra­di­ci­niais pa­tie­ka­lais. Skir­tu­

mas nuo vai­kys­tės tik tas, kad kas­met ge­ ro­kai ma­žė­ja por­ci­jos, ir šis po­ky­tis ma­ne la­bai džiu­gi­na!“ – pa­sa­ko­jo L.Rim­gai­lė.

L

iu­ci­na sa­ve va­di­na di­de­le pla­nuo­ to­ja ir ra­mi jau­čia­si tik ta­da, kai sus­ty­guo­ja ir su­gal­vo­ja as­me­ni­ nes do­va­nas vi­siems šei­mos na­riams ir bi­čiu­liams. Ir šie­met jau lapk­ri­čio vi­du­ ry­je ji ėmė­si pla­na­vi­mo, kad ko­ne pas­ ku­ti­nę die­ną ne­tek­tų lėk­ti į mi­nių už­ 2021 12 07

Ta­ti Frank Pho­to

gul­tus pre­ky­bos cent­rus pirk­ti do­va­nų ar­ti­mie­siems. „Ne­va­di­nu sa­vęs pe­dan­te, bet mėgs­tu tvar­ką, – do­va­nos man ir­gi tu­ri bū­ti su­ pla­nuo­tos ir ra­miai suor­ga­ni­zuo­tos. La­ bai ne­mėgs­tu pas­ku­ti­nę aki­mir­ką grūs­ tis, ko­ne al­kū­nė­mis brau­tis par­duo­tu­vė­se ar juo­lab pirk­ti do­va­nų bet ką.

Vi­sa­da ruo­šiuo­si iš anks­to, o šie­met el­ fiš­ka nuo­tai­ka ma­ne ap­lan­kė la­bai anks­ ti. Kai su­gal­vo­ji as­me­niš­kes­nes do­va­nas, 2021 12 07

rei­kia tas do­va­nas ir su­kur­ti. Kai at­si­ra­ do Os­ka­ras, no­riu šei­mai įteik­ti ir sen­ti­ men­ta­lių do­va­nų, drau­gėms – ir­gi as­me­ niš­kes­nių smulk­me­nų.

Gruo­dį jau no­riu skir­ti ne do­va­noms ieš­ko­ti, o ra­miam ke­pi­mui, ma­lo­niai, o ne chao­tiš­kai er­ze­lio nuo­tai­kai.

Ren­kuo­si su­si­tik­ti su drau­gė­mis, jau­ kiai pra­leis­ti žie­mos va­ka­rus, o ne ieš­ko­ ti do­va­nų“, – sa­kė gar­si mo­te­ris.

Ko pa­ti Liu­ci­na šie­met pap­ra­šė Ka­lė­dų

Se­ne­lio? Mo­te­ris at­vi­ra – vis­ką, ko rei­kia, ji tu­ri, tad net ne­gal­vo­ja apie jo­kias ma­ te­ria­lias do­va­nas. „Bū­siu la­bai ba­na­li – ma­ma lai­min­ ga ta­da, kai lai­min­gas ir svei­kas vai­kas.

Sup­ran­tu, kad tu­riu vis­ką.

Pap­ra­šy­čiau svei­ka­tos, ypač kai vi­si jau­čia­me įtam­pą dėl pan­de­mi­jos. Lai­ ko su šei­ma, ar­ti­mai­siais. Ga­li­my­bių ki­ tą­met pa­ke­liau­ti. No­riu la­bai pap­ras­tų že­miš­kų da­ly­kų“, – sa­kė ji.

15

A t­ v i ­ra i

Po maiš­ti­nin­ko šar­vais –

dar ne­pa­žin­tas Se­las

Ku­ris Egi­di­jus Dra­gū­nas-Se­las (45 m.) yra tik­ra­sis? Maiš­ti­nin­kas, ku­rio skan­da­lų be­ga­li­nis są­ra­šas yra vi­suo­se jo gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­muo­se? Lab­da­rys, ski­rian­tis ne tik pi­ni­gų la­biau­siai to rei­ka­lin­giems, bet ir lai­ko: įsi­vaiz­duo­ja­te jį sė­din­tį prie vė­žiu ser­gan­čio vai­ko, ku­rio mo­ ti­ną ką tik iš­lei­do į teat­rą? Dai­ni­nin­kas, sce­no­je ne­ven­gian­tis ir itin ašt­rių žo­džių? My­lin­tis, rū­pes­tin­gas ir reik­lus tė­vas, da­bar jau paaug­liui sū­nui pats kei­tęs saus­kel­nes ir ra­mi­ nęs jį nak­ti­mis dygs­tant pir­mie­siems dan­tims? Se­las – dau­gia­ly­pis kaip ir jo gy­ve­ni­ mas: kar­tais ra­mus kaip sto­vin­tis kūd­ros van­duo, kar­tais – šiau­šian­tis ban­gų ke­te­ras.

L

EG­LĖ ŠI­LINS­KAI­TĖ-PUŠ­KO­RĖ

ie­tu­vo­je Se­lą ži­no vi­si. Paaug­ liai ir į penk­tą­ją de­šim­tį įko­pę jo bend­raam­žiai, trau­kian­tys hi­tais ta­pu­sias dai­nas. Net kai­mo mo­ čiu­tės, ku­rios gal ir neat­pa­žin­tų jo minkš­ to bal­so, bet tik­rai gir­dė­jo apie dar vie­ną eili­nį dai­ni­nin­ko skan­da­lą.

Se­las kon­cer­ta­vo tur­tin­giau­sio Lie­tu­ vos žmo­gaus Ne­ri­jaus Nu­mos ir Kae­ta­ nos Leont­je­vos ves­tu­vė­se, jo bi­čiu­liai – ži­ no­miau­si ša­lies vers­li­nin­kai, spor­ti­nin­kai, pra­mo­gų pa­sau­lio ats­to­vai. Pa­mė­ty­ti į krep­šį aikš­tė­je prie E.Dra­gū­no na­mo Pa­ vil­nių re­gio­ni­nia­me par­ke Vil­niaus pak­ raš­ty­je at­vyks­ta ša­lies krep­ši­nio žvaigž­dės.

Dėl to na­mo – ne­va ne­le­ga­liai pas­ta­ty­ to – E.Dra­gū­nas da­bar aiš­ki­na­si teis­muo­ se ir da­ro vis­ką, kad jį iš­sau­go­tų. Se­lui tai skau­di te­ma, o aš dar nuo pir­mų­jų žings­ nių žur­na­lis­ti­ko­je prieš ket­vir­tį am­žiaus ži­no­jau, kad no­rint pa­lies­ti paš­ne­ko­vo skau­du­lius bū­ti­na da­ry­ti tai švel­niai. Ki­ taip po­kal­bis ga­li baig­tis net nep­ra­si­dė­jęs.

Ta­čiau šė­to­nas tą die­ną timp­te­lė­jo už lie­žu­vio, tad kir­tau tie­siai į kak­tą: „Gra­žūs švies­tu­vai, bet na­mą, gir­dė­jau, nug­riaus!“ Tas Se­las, ku­rį, kaip dau­ge­lis mū­sų, pa­žįs­tu iš rėks­min­gų ant­raš­čių apie eili­nį dai­ni­nin­ko iš­si­šo­ki­mą, tu­rė­jo griaus­min­ gai išs­tum­ti ma­ne pro du­ris. Bet Egi­di­jus tik pri­ti­lo, įk­vė­pė ir pra­dė­jo pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją – ne­sii­mu spręs­ti, ar E.Dra­gū­nas tei­sus, nes ži­nau tik­rai ne vis­ką.

Se­lo na­mas pa­na­šus į ne vie­ną ša­lia sto­vin­tį na­mą. To­kių Pa­vil­nių re­gio­ni­ 30

nia­me par­ke yra ir dau­giau. Oran­ži­nis „Lam­borg­hi­ni Hu­ra­can Spy­der“ – pil­kos jau­nys­tės komp­lek­sas, kaip juo­kia­si at­li­ kė­jas, – sto­vi ga­ra­že su dar dviem ko­lek­ ci­niais auto­mo­bi­liais. Kas­die­nai E.Dra­gū­ nas ren­ka­si ne to­kį pas­te­bi­mą.

Na­mo vi­du­je jo­kios akį rė­žian­čios pra­ ban­gos ir idea­li tvar­ka. O pats dai­ni­nin­ kas laks­to tik su ko­ji­nė­mis – net pa­rū­ky­ ti – į išš­veis­tą ga­ra­žą.

„Va­sa­rą aš mėgs­tu šie­ nau­ti. At­si­sė­du į trak­ to­rių ir vis­ką pa­mirš­tu, apie nie­ką ne­gal­vo­ju.“ Egi­di­jus Dra­gū­nas

„At­sip­ra­šau, jei kam­ba­ry­je pa­ju­si­te ne­ ko­kį kva­pą. Da­bar mes nuo­lat ge­ria­me sa­ lie­rų sul­tis, tad ga­li jaus­tis“, – prib­loš­kia Se­las, ku­ris su ke­lių po­li­ci­ja ne kar­tą aiš­ ki­no­si dėl to, kad vai­ra­vo iš­gė­ręs kai ko su laips­niais.

– Egi­di­jau, kaip ir ko­kio­mis nuo­ tai­ko­mis da­bar gy­ve­na­te?

– Da­bar – jau ge­rai. Tu­rė­jau ga­na sun­ kų lai­ko­tar­pį dėl teis­mų, ku­riuo­se pra­ lei­dau daug lai­ko, bu­vo už­da­ry­tas ma­no fon­das, ku­ris da­bar vėl vei­kia, tu­rė­jau įro­di­nė­ti, kad ne­su nu­si­kal­tė­lis. Ma­no ener­gi­ją siur­bė kvai­liai ir per tą lai­ką ne­ pa­da­riau daug ge­rų dar­bų, ku­riuos ke­ti­ nau pa­da­ry­ti.

Daž­nai gir­džiu, kad taip pas mus yra,

kad juk lie­tu­viai taip da­ro. Bet mes vi­si esa­me lie­tu­viai, tad mes ir esa­me tie kvai­ liai. To­dėl kas­kart, no­rė­da­mas kam nors pa­kenk­ti, su­si­mąs­tyk, ar tau pa­čiam taip bū­tų ge­rai. Ar ne tu esi kvai­lys­tės pra­di­ nin­kas? Nes tu pats ir ku­ri Lie­tu­vą.

– Dėl ko su tei­sė­sau­ga ki­lo prob­ le­mų?

– Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė pa­ skel­bė ak­ci­ją „Šio­je ša­ly­je nė­ra vie­tos še­ šė­liui“, per ku­rią bu­vo ko­vo­ja­ma ir prieš juo­dą­ją pra­mo­gų vers­lo bu­hal­te­ri­ją. Man bu­vo iš­kel­ta by­la, ji tru­ko ke­le­rius me­tus.

Pro­ku­ro­rai pa­ži­ūrė­jo pro­tin­gai, ir teis­ me man skir­ta bau­da. To­je by­lo­je bu­vo tiek vis­ko pri­vel­ta, kad man net sun­ku vis­ką paaiš­kin­ti. Aš el­giau­si pa­gal si­tua­ ci­ją. Esu nu­ken­tė­jęs dėl ban­ko „Sno­ras“ gri­ūties, to­dėl pi­ni­gus sten­giau­si lai­ky­ti gry­nai­siais sei­fe, o ne ban­ke. Juo­lab kad da­bar ne­ga­li jų ne­mo­ka­mai iš­sig­ry­nin­ti.

Tie­sa, bu­vo mo­men­tas, kai bu­vo ga­li­ ma ne­mo­ka­mai iš­sig­ry­nin­ti prieš tai ku­ riam lai­kui pa­dė­jus ter­mi­nuo­tą­jį in­dė­lį. Už gau­tus pro­cen­tus, pa­si­ro­do, rei­kė­jo mo­kė­ ti mo­kes­čius, o aš apie tai ne­pa­gal­vo­jau.

Suk­ly­dau ir dėl to, kad iš fon­do pi­ni­gų nu­si­pir­kau dir­žą kon­cer­tui.

Ne­su vers­li­nin­kas, tad kai kur gal ap­ lai­džiau tvar­kiau bu­hal­te­ri­ją, bet nie­ka­da nie­ko ne­pa­vo­giau. Juo­lab – pats iš sa­vęs.

Nep­ra­šiau auko­ti ma­no fon­dui, išs­ky­ rus gal tik kar­tą, kai skel­bė­me te­le­fo­ni­nę ak­ci­ją, bet ta­da su­rin­ko­me vos 140 eurų.

Egi­di­jaus Dra­gū­no fon­das bu­vo pil­do­mas tik ma­no dar­bu: aš par­duo­du bi­lie­tus į 2021 12 07

Egi­di­jus Dra­gū­nas ne sykį bu­vo su­si­ža­dė­jęs, nors nė vie­nos sa­vo gy­ve­ni­mo mo­ters dar ne­nu­ve­dė prie al­to­riaus. Ta­čiau at­li­kė­jas tvir­ti­na pats nė kar­to neiš­da­vęs sa­vo ant­ro­sios pu­sės.

Nuotraukos: Mikita (Mikas Kytra ir Nikas Tereščenka) Apšvietimas: Gytis Grigėnas Grimas: Marija Mačiulytė

31

A t­ m i­n i­m a s

Į pra­ban­gą įlie­jo

gat­vės ma­dą

Praė­ju­sią sa­vai­tę ma­dos ger­bė­jus pa­sie­kė li­ūd­na ži­nia – mi­rė ta­len­tin­gas ma­dos na­mų „Louis Vuit­ ton“ vy­riš­kos ap­ran­gos di­zai­ne­ris Vir­gi­las Ab­loh (1980–2021). 41 metų vy­ro gy­vy­bę pa­sig­lem­žė vė­žys.

„Louis Vuit­ton“ vy­riš­kų dra­bu­žių ko­lek­ci­jos me­no va­do­vu di­zai­ne­ris dir­bo nuo 2018-ųjų ko­vo mė­ne­sio.

K

las­tin­ga li­ga V.Ab­loh kan­ki­no ke­le­tą me­tų. „Mes vi­si esa­me prib­lokš­ti šių bai­sių nau­jie­nų. Vir­gi­las bu­vo ne tik ge­nia­lus di­zai­ne­ris, jis bu­vo ir žmo­gus, tu­rin­tis nuos­ta­bią sie­lą ir di­džią iš­min­tį“, – užuo­jau­tą reiš­kė LVMH kon­ cer­no, ku­riam prik­lau­so ir „Louis Vuit­ ton“, va­do­vas Ber­nard’as Ar­nault. „Louis Vuit­ton“ vy­riš­kų dra­bu­žių ko­ lek­ci­jos me­no va­do­vu di­zai­ne­ris dir­bo nuo 2018-ųjų ko­vo mė­ne­sio. Jis bu­vo pir­ma­sis juo­dao­dis šio pre­kės ženk­lo di­ zai­ne­ris. Ta­čiau dar­bas šiuo­se ma­dos na­ muo­se nea­pib­rė­žia jo kū­r y­bos.

Lei­di­nys „Ti­me Ma­ga­zi­ne“ 2018-ai­ siais V.Ab­loh pris­ky­rė prie 100 įta­kin­ 44

giau­sių as­me­nų. Ve­ne­ci­jos šiuo­lai­ki­nės me­no bie­na­lės Auk­si­nio li­ūto lai­mė­to­ jas Art­hu­ras Ja­fa jį ly­gi­no su gar­siuo­ ju ame­ri­kie­čių dai­li­nin­ku, fil­mų kū­rė­ju An­dy War­ho­lu.

Pre­kės ženk­lo APC įk­ūrė­jas Jea­nas Toui­tou di­zai­ne­rį V.Ab­loh va­di­no ne tik nau­ja ma­dos ka­ra­liaus Kar­lo La­ger­fel­do ver­si­ja, bet ir la­bai ge­ru idė­jų sklei­di­mo ir aiš­ki­ni­mo meist­ru.

Vir­gi­las gi­mė 1980 m. rug­sė­jo 30-ąją Vė­jų mies­to – Či­ka­gos prie­mies­ty­je.

Jau­nys­tė­je šė­lio­jo ant ried­len­čių, klau­ sė­si tė­vo su­kaup­tų sou­lo mu­zi­kos dis­kų – pra­de­dant at­li­kė­ju Fe­la Ku­ti ir bai­giant Ja­me­su Brow­nu, pie­šė gra­fi­čius.

Jis bu­vo gat­vės pre­kės ženk­lų tink­

la­raš­ti­nin­kas, ried­len­čių aist­ruo­liams siū­lė „Alien Works­hop“ ar­ba „San­ta Cruz“ dra­bu­žius.

Tai bu­vo ame­ri­kie­čių ro­ko gru­pės „Nir­ va­na“ ir ame­ri­kie­čių hip­ho­po gru­pės „A Tri­be Cal­led Quest“ me­tas.

Vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je V.Ab­loh sto­jo prie di­džė­jaus pul­to. Vė­liau su drau­gu su­kū­rė „Ni­ke“ sport­ba­čių mo­de­lio „Jor­ dan“ es­ki­zus ir nu­siun­tė į spor­to pre­kių ga­min­to­jo būs­ti­nę Bi­ver­to­ne (Ore­go­no vals­ti­ja, JAV). At­sa­ky­mo iš bend­ro­vės ats­to­vų ne­ga­vo.

V.Ab­loh stu­di­ja­vo in­ži­ne­ri­ją, o vė­ liau arc­hi­tek­tū­rą Ili­no­jaus tech­no­lo­gi­ jos ins­ti­tu­te.

Jis mo­kė­si įvai­rių 3D prog­ra­mų ir pa­ 2021 12 07

gal jas kū­rė ats­pau­dus spor­ti­niams marš­ ki­nė­liams, taip pat gat­vės ma­dos („street­ wear“) di­zai­ne­riui Do­nui C.

P

as­ta­ra­sis bend­ra­dar­bia­vi­mas pat­ rau­kė JAV mu­zi­kos pro­diu­se­rio ir at­li­kė­jo, taip pat ki­lu­sio iš Či­ka­gos Ka­nye Wes­to dė­me­sį. Jis 2007-aisiais pak­ vie­tė V.Ab­loh į sa­vo kū­ry­bi­nę ko­man­dą.

K.Wes­to bend­ro­vė­je „Don­da“ jis rū­pi­no­ si sce­nos di­zai­nu, rin­ko­da­ra, taip pat bend­ ra­dar­bia­vi­mu su „Ni­ke“ ar elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos due­tu iš Pa­ry­žiaus „Daft Punk“.

2009-aisiais V.Ab­loh ir K.Wes­tas ne­ kvies­ti pa­si­ro­dė Pa­ry­žiaus ma­dos sa­vai­ tė­je, „Com­me des Gar­çons“ ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­me. Jie ir jų sti­lin­gie­ji bi­čiu­liai at­li­kė­jai Ta­zas Ar­nol­das ir Fonz­wort­has Bent­ley atk­rei­pė vi­sų dė­me­sį.

Jie ne­pa­ro­dė jo­kios ko­lek­ci­jos, ne­prik­ lau­sė ma­dos kri­ti­kų bū­re­liui – pa­de­monst­ ra­vo tik sa­ve ir sa­vo troš­ki­mą pa­ga­liau įsi­ lie­ti į cir­ką, ku­ris va­di­na­mas ma­da.

Jis mados kolekcijas fo­ tografavo gatvėje ir tam sugaišdavo 20 minučių: jokių nuvalkiotų išraiš­ kos formų, aklai seka­ mų pavyzdžių ar stilisto.

V.Ab­loh ir K.Wes­tas pa­si­ro­dė pa­čiu lai­ ku. Jau bu­vo prib­ren­dęs lai­kas nau­jiems sti­liams, iš­šū­kiams ir klien­tams. Šį sti­ lei­vų ame­ri­kie­čių pa­si­ro­dy­mą pa­ro­di­ja­ vo po­pu­lia­ru­sis ani­ma­ci­nis se­ria­las „Pie­ tų par­kas“.

Bū­tent ta­da tuo­me­tis ge­ne­ra­li­nis ma­ dos na­mų „Fen­di“ di­rek­to­rius Mic­hae­las Bur­ke’as pas­te­bė­jo V.Ab­loh.

Po po­ros me­tų V.Ab­loh ir K.Wes­tui at­ li­kus prak­ti­ką „Fen­di“ ma­dos na­muo­se – įs­kai­tant ka­vos vi­ri­mą – 2012-aisiais V.Ab­ loh su­kū­rė pir­mą­jį nuo­sa­vą pre­kės ženk­lą „Py­rex Vi­sion“.

Su juo į pra­ban­gos pa­sau­lį tvir­tai žen­ gė gat­vės ma­da. Tik­ra sen­sa­ci­ja ta­po vin­ ta­ži­niai „Ralph Lau­ren“ marš­ki­niai, ku­ riuos V.Ab­loh pa­puo­šė sa­vo lo­go­ti­pu ir skai­čiu­mi 23. Jis sim­bo­li­za­vo V.Ab­loh vai­kys­tės die­nų die­vai­tį krep­ši­nin­ką Mi­ chae­lą Jor­da­ną.

Pa­sau­lis ėjo iš pro­to ne tik dėl šių marš­ ki­nių, bet ir dėl pa­na­šiai per­da­ry­to „Cham­ pion“ blu­zo­no.

2021 12 07

Po šios di­džiu­lės sėk­mės 2013 m. gruo­ dį V.Ab­loh kar­tu su sa­vo part­ne­riu Da­vi­ de’u De Gig­lio įs­tei­gė pre­kės ženk­lą „OffWhi­te“. Jis na­mais pa­si­rin­ko Mi­la­ną – taip pa­ro­dė, kad nau­jam pro­jek­tui sieks su­ teik­ti ko­ky­bės ir pra­ban­gos.

Sa­vo ko­lek­ci­jas V.Ab­loh de­monst­ra­vo per ma­dos sa­vai­tes steng­da­ma­sis pab­rėž­ ti, kad jo sie­kiai rim­ti. Ne­pai­sant to, ma­ dos ko­lek­ci­jas fo­tog­ra­fa­vo gat­vė­je ir tam su­gaiš­da­vo 20 mi­nu­čių: jo­kių nu­val­kio­ tų iš­raiš­kos for­mų, ak­lai se­ka­mų pa­vyz­ džių ar sti­lis­to. „Off-Whi­te“ grei­tai ta­po po­pu­lia­rus tarp vai­ki­nų.

Megz­ti­nis su gob­tu­vu, itin di­de­li dy­ džiai, oran­ži­nė spal­va, paim­ta iš dygs­ niuo­tų striu­kių vi­daus pa­šil­ti­ni­mo.

Ant ba­tų raiš­te­lių ra­šė „ba­tų raiš­te­liai“ – ang­liš­kai ir su ka­bu­tė­mis. Ant „Ni­ke Air“ sport­ba­čių – „Air“.

Duo­da­mas in­ter­viu V.Ab­loh pri­myg­ti­ nai rei­ka­la­vo, kad žo­dis „street­wear“ vi­ sa­da bū­tų ra­šo­mas su ka­bu­tė­mis – vei­ kiau­siai kaip iro­ni­jos ženk­las.

Ka­bu­tės tu­rė­jo sau­go­ti nuo aiš­ku­mo ir kri­ti­kos, kad jis nė­ra tik­ras di­zai­ne­ris. „Off-Whi­te“ reiš­kia „pa­si­da­ryk pats“, iro­niš­ką, sa­ty­ri­nį po­ži­ūrį. Bet šis pre­kės ženk­las ga­li bū­ti ir tvar­kin­gas, ra­fi­nuo­ tas, tau­rus, sa­kė V.Ab­loh žur­na­lui „032c“.

Jo bend­ra­dar­biai iš­sisk­lai­dę po vi­są pa­sau­lį. Par­duo­tu­vės Hon­kon­ge ati­da­ry­ mas or­ga­ni­zuo­ja­mas per in­ter­ne­ti­nį gru­ pių su­si­ra­ši­nė­ji­mą.

Kai „Off-Whi­te“ bend­ra­dar­bia­vo su „Ni­ke“ ir „Con­ver­se“, iš­si­pil­dė V.Ab­loh sva­jo­nė.

Jis, dvie­jų vai­kų tė­vas, kū­rė ir „Ikea“ ki­li­mų ko­lek­ci­jos di­zai­ną. Vie­no ki­li­mo su už­ra­šu „Keep Off“ kai­na pra­džio­je bu­ vo 450 eurų. Vė­liau „eBay“ – jau tris kar­ tus dau­giau. Ki­li­mų ko­lek­ci­ja bu­vo kaip­ mat iš­par­duo­ta.

V.Ab­loh su­kū­rė „Ri­mo­wa“ per­ma­to­ mą la­ga­mi­ną ant ra­tu­kų (kai­na nuo 1200 eurų), „Evian“ – bu­te­lį, „Pio­neer DJ“ – kom­pak­ti­nių dis­kų gro­tu­vą. „Louis Vuit­ton“ ma­dos na­mų vy­riš­kų­ jų ko­lek­ci­jų va­do­vas dir­bo 90–95 va­lan­ das per sa­vai­tę, mie­go­da­vo ke­tu­rias va­ lan­das per die­ną.

V.Ab­loh dar­bo vie­to­je Pa­ry­žiu­je skam­ bė­da­vo tra­pas – vie­na ryš­kiau­sių hip­ho­ po sro­vių pa­sau­ly­je. Bend­ra­bar­biai – iš­ si­ta­tui­ra­vę vei­dus.

www.factorybyribas.lt Stiklių g. 9, Vilnius Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaunas (PC „Akropolis“) Taikos pr. 61, Klaipėda (PC „Akropolis“) Vytauto g. 98, Palanga