K al ėd o s
Burtininkas
paskleidė savo kerus Kalėdų laukiančiame Vilniuje – visur dekoratoriaus Man to Petruškevičiaus (37 m.) kūriniai. Lyg stebuklinga lazdele mostelėjus mieste įsižiebia žiemos pasakos. Paslaptinga me miške tarp eglių išdygsta milžinai grybai, pakvimpa ci namonu, išplaukia ir sustingsta baltos ledo lytys... O naktį galbūt prabyla smuikai, patefonai užgroja senas melodijas ir savo istorijas ima pasakoti aptrinti kelionių lagaminai.
Ž
Laima LAVASTE
monės būriuojasi ir aikčioja prie kalėdines emocijas dovanojan čių vitrinų. Bet kaip sukuriamos šios pasakos? M.Petruškevičius galbūt pirmą kar tą mums praveria savo kūrinių paslap čių skrynią. „Bet kuris mano sukurtas kalėdinis de koras yra ilgų apmąstymų rezultatas. Ilga ir netikėtumų pilna kelionė Kalėdų link. Taip, žmonės to darbo nemato. Bet ir ne reikia. Palikite jį man. Aš tik noriu dova noti šv.Kalėdų jausmą“, – sako Mantas.
– Mantai, Senamiestyje kartais jau sunku prasibrauti pro jūsų kūriniais besigrožinčius praeivius. Džiaugsmas ir suaugusiesiems, ir vaikams, lyg pa tekusiems į pasakų knygą. Turbūt jū sų nuopelnas, kad Lietuvoje toks di delis kalėdinių puošmenų pakilimas? – Manau, kad įtakos mano darbai gal ir turėjo. Tikrai imu jausti, kad kartais visko gal ir per daug. Ir net bandau išla viruoti, kad ta pasaka nevirstų turgumi. Visi užsakovai nori puošmenų kuo dau 20
– Turbūt ir puošiant egles bei vit rinas galioja saiko jausmas? Tenka laviruoti tarp skonio ir galbūt be skonybės? – Taip. Manyčiau, kad puošmenose, ypač jei jos modernios, turi būti savotiš ka švara. Neperkrauti jų. Bandau įkalbė ti užsakovus, bet kartais tenka nusileis ti jų norams. Nesulaiko ir tai, kad tai gana brangūs kūriniai. Bet yra ribos, už kurių sunku ma ne nustumti. Aišku, dar blogiau, jei savi ninkai yra keli ir jų skoniai skiriasi. Sten giuosi vengti tokių užsakymų. Saiko tikrai reikia. Nors, prisipažinsiu, ir pats kartais jo nejaučiu. Priklauso nuo nuotaikos. Taip, esu girdėjęs, kad kai kas mano dekorą pavadina banaliu, perkrau tu. Stengiuosi į tai nereaguoti. Esu daug kur buvęs, daug matęs, žinau, kaip atrodo prabangi puošyba, pavyzdžiui, Niujorke, kai dirba ištisos dizainerių kompanijos. Pas mus puošmenos – dar tik uogytės, pa sakų nameliai, palyginti su jais. Po šven čių vėl vyksiu į Niujorką, ten pasisemsiu naujų idėjų. Nuolat stengiuosi tobulėti. – Kokia nuotaika turėtų būti, jei kyla noras perkrauti savo kūrinį? – Gal tokia pakylėta. Bet būtinai po to kio polėkio kitą dieną ateinu pasižiūrėti. Bandau taisyti – nuimu dalį puošmenų arba net perdarau.
Vygintas Skaraitis
giau. Bandau įkalbėti, kad gal užtenka? Bet išgirstu – norime dar daugiau! Tenka net papildomai atsivežti įvairių atributų.
„Ponių laimės“ dekore saldainis yra 4 metrų. Jei jis nukristų... Mes samdome specialias kompanijas, kurios daro įtvirtinimus pagal mūsų brėžinius“, – atskleidė savo dekoravimo ypatumus Mantas Petruškevičius.
Beveik niekada nebūna, kad pirmas darbas jau būtų galutinis. Galiu net ke lias dienas ar naktis pergalvoti, o tada nuvažiuoju ir pataisau. – Prisiminkite, kokios būdavo jū sų vaikystės Kalėdos? Taip pat puoš davote savo eglutę? – Taip, visada. Dažniausiai Kazlų Rū doje pas senelius. Už lango miškas, krin ta baltas sniegas. Senelis buvo girininkas, urėdas. Nukirsdavo miške nedidelę eglu tę, parnešdavo į namus, ir jie pakvipda vo mišku, sniegu, artėjančia švente, pas laptimi... Močiutė ištraukdavo dėžes su senais žaislais... Ir man iki šiol tie seni žaislai – malū nėliai, snaigės, nykštukai yra tikroji Ka lėdų dvasia. Dar senos baltos staltiesės, indai, virtuvė, kvepianti močiutės verda mais, kepamais valgiais.
„Saiko tikrai reikia. Nors, prisipažinsiu, ir pats kartais jo nejaučiu. Priklauso nuo nuotaikos.“ Mantas Petruškevičius
Tokie ilgesingi prisiminimai. Matyt, jų turime visi. Visada akcentuoju – jei turite senų žaislų, neišmeskite, net jei jums at rodo apsilaupę, be blizgesio, suskilę. Žmo nės nori keisti juos į prabangius, blizgan čius, esą madingus... Ir, aišku, dovanos po eglute. Mėgda vau Kalėdų rytą atsibusti pas senelius. Ir vasaros, ir žiemos atostogas praleis davau pas juos. O namie, Kaune, man nebūdavo tos ka lėdinės auros. Net ir dabar mama pati pa sipuošia eglutę, manęs dekoruoti neprašo. Aš per tą laiką tiek pripuošiu svetimų eglių, kad man pačiam sau nebepakyla ran kos. Kalėdoms visada grįžtu namo ir sten giuosi mamą įkalbėti važiuoti pas sene lius. Kūčios man ten turi tą tikrąją aurą... Esu išsaugojęs ir senas skrynias, dar prosenelio. Jis buvo labai garsus siuvėjas. Siuvo net uniformas, atrodo, net kariuo menei. Dabar ieškau, kas galėtų sukurti mano giminės medį, kol dar gyvi sene liai. Labai norisi nenutraukti to ryšio... – Užsiminėte apie madingus žaislus. Kasmet girdime – šiemet madingos 21
K al ėd o s
Ant vaišių stalo –
senos ir naujos tradicijos Virtuvės šefas Alfas Ivanauskas (37 m.) šventes pasitinka gana tradiciškai. Ir nors dažnai matome jo bandymus patiekalus gaminti ir tiekti kuo įdo miau, Kūčioms ir Kalėdoms jis visada ruošia kelis tuos pačius patiekalus.
S
avo šventinėmis tradicijo mis, puoselėjamomis jau daug ybę metų, Alfas da lijasi ir su „Stiliaus“ skai tytojais.
1.
Kasmet kelis tuos pačius pa tiekalus A.Ivanauskas ruo šia jau daugiau nei 30 metų. Nes varbu, kur būtų, su kuo švęstų, Kūčių vakarienei ant stalo visa da turi būti Alfo ruošti kūčiukai, pyragėliai su kopūstais, kisielius ir silkė pataluose.
2.
Nauja, prieš 5 metus Alfo įvesta tradicija: gražiai iš puošiamas stalas ir ant jo patie kalų nededama, jiems skirtas ats kiras staliukas. Vėliau patiekalai perduodami iš rankų į rankas ir taip kiekvienas žmogus sau įsi deda norimo patiekalo. „Jų ruošiame tiek, kad pasku tinis lėkštę paėmęs žmogus įsidė tų ir paskutinį patiekalo šaukštą. Taip patiekalai keliauja ratu ir mes jų antrą kartą ant staliuko negrą žiname“, – pasakojo vyras.
3.
Per Kūčių vakarienę po stal tiese visada rasite šieno – svečiai traukia šiaudus. O pasibai gus vakarienei ant stalo paliekama tuščia lėkštė giminės dvasioms.
4.
Taip pat Alfo tradicija – kas met išleisti naują knygą, ku rią jis dovanoja visiems savo se kėjams visiškai nemokamai. Šiais metais joje rasite, kaip pasigamin ti Kūčių vainiką, dvisluoksnį kisie 28
lių ir kitokių įdomių patiekalų, ku rie turi senas kalėdines tradicijas, bet garsus virtuvės šefas juos vis patobulina.
5.
„Žinoma, visada galvoju, ką ruošti tarp švenčių. Man la bai svarbu, kad per šventes nebū tų prigaminta patiekalų per daug ar tokio dydžio, kad reikėtų juos išdalyti (nors vėliau jau niekas ne nori jų valg yti). Antrą dieną mėgstu ruošti sriu bą, nes po visų silkių ir kepsnių norisi kažko, kas sušildytų skran dį. Šiais metais patariu pasiga minti vietnamietišką sriubą, ku rią paskaninau juodąja „Earl Grey“ arbata“, – pasakojo A.Ivanauskas.
6.
Kiekvienais metais Alfas galvoja, ką skanaus paga minti, nes yra 2–3 vakar ienės, kurių metu ruošiamos antys ar ba žąsys, kitai dienai – viščiukas, o trečiajai norisi ko nors naujo ir ypatingo. „Todėl siūlau jums pasinau doti receptu iš mano naujausios knygos ir pasigaminti kalakutie nos krūtinėlę su triušiena ir pis tacijomis. Jį galite valg yti su gai viomis salotomis, bulvių koše ar kitu mėgstamu garnyru. Šį patie kalą galite gaminti tiek mažesnį, tiek didesnį, be to, valg yti ir karš tą, ir šaltą“, – sakė jis.
7.
Šiais metais Alfas pradės naują tradiciją: sukūrė ka lėdinį patiekalą savo naujam šei mos nariui – šuniui Hariui.
29
Marius Adomaitis pozuoja su uošvės Astos Fišerienės („Fiser Art“) tapytu Godos paveikslu.
32
Pijus Vėberis
A tv i r a i
Vaiduoklius paliko praeityje Kompozitorius Marijus Adomaitis (38 m.) niekada nesirinko praminto kelio. Dažnai klupęs, bet visuomet pakilęs šiandien vyras džiaugiasi pasauline šlove, už kurią gali dėkoti vos ke liems: Dievui – už suteiktą talentą, šeimai – už muzikines žinias ir sau – už ryžtą ir valią visuomet siekti geriausio.
P
Agnė Mačiulytė
er kelis dešimtmečius trunkančią kelionę Marijus įgijo daug vardų. Jis – ir elektroninės muzikos kū rėjas, didžėjus, muzikos prodiuse ris, ir kompiuterinių žaidimų aistruolis, galų gale brolis, sūnus, sutuoktinis, krikš čionis... Vyras ir pats pripažįsta, kad turi daug spalvų, kurias atskleidžia net trys jo muzikiniai pseudonimai: Mario Basa nov, Ten Walls ir Hindemit. Nenuostabu, kad spalvotas ir jo kas dienybės paveikslas. Itin retai apie as meniškumus kalbantis, prieš metus su pirmąja žmona Diana (34 m.) išsiskyręs M.Adomaitis šį rudenį daugelį pribloškė žinia apie sužadėtuves ir vestuves su Go da Fišeryte (31 m.), dabar jau Adomaite. Kompozitorius mylimąją vadina sa vo tikrąja mūza, įkvėpėja, geriausia gy venimo drauge, bet savo širdies durų niekam, išskyrus artimiausius, ir toliau neatlapoja. Tik užsimena, kad kartu su Goda jis pradėjo ir dirbti. „Ten Walls visada buvo Marijus Ado maitis ir jo komanda, jos pagrindą visa da sudarė jis, jo muzika ir koncertai. Savo muzikiniame kelyje aš esu nepakeičiamas, o kiti žmonės – pakeičiami. Dėl to Diana buvo pakeista, jos nėra. Mes išsiskyrėme, ji išėjo, su Ten Walls ji daugiau nieko bendro neturi, o ir Ten Walls visuomet buvau tik aš. Dabar aš dir bu su savo žmona Goda Adomaite. Su ja mes toli einame ir eisime“, – sakė Mari jus, fotosesijoje nusprendęs pozuoti taip, kaip jam patinka, – rankose tvirtai laiky damas asmeninio gyvenimo kortas ir po zuodamas ne su Goda, o su jos mamos As tos Fišerienės tapytu dukters paveikslu. Vis dėlto pokalbio metu po gabalė lį narpliojant įvairiausius jo gyvenimo 2021 12 14
etapus Marijus prisipažino – šis interviu žurnalui „Stilius“ yra vienas atviriausių. – Vaikystėje daugiau nei dešimt metį mokėtės groti fagotu ir klar netu. Priminkite, kodėl pasukote elektroninės muzikos link? – Klasika mane lydėjo nuo ketverių metų. Nuo mažų dienų taip pat domė jausi technologijomis, kibernetiniu pa sauliu, kompiuteriniais žaidimais – tuo, kas yra modernu. Baigęs mokyklą supratau, kad būda mas klasikinės muzikos atstovas aš tie siog neprogresuosiu. Nenorėjau sėdėti ant kėdės orkestre, norėjau veržtis, tu rėjau ir turiu daug parako, esu kompo zitorius. Dėl to Trakuose ir koncertuoja mano orkestras, o ne aš jame.
„Mano gyvenime svar biausia yra šeima, įkandin jos seka draugai, o toliau – beveik niekas.“ Marijus Adomaitis
Elektroninei muzikai kurti skyręs daug metų užsinorėjau sugrįžti prie klasikos. Tačiau ne tradiciniu keliu, o kurdamas bendrus projektus su tokiais žmonėmis kaip dirigentas Gintaras Rinkevičius (61 m.), pianistas Petras Geniušas (60 m.), violončelininkas Vytautas Sondeckis (49 m.), režisierė Dalia Ibelhauptaitė (54 m.), sujungdamas elektroniką ir man taip pui kiai pažįstamą klasiką. – Jūsų brolis Linas Adomaitis (45 m.) pasuko, rodos, visai kitokiu ke liu: jo dainos daugiausia lyrinės, lie tuvių kalba. Ar skirtingi jūs ir muzi koje, ir kasdienybėje?
– Mes galime pasirodyti skirtingi, bet esame panašūs. Abu esame užsispyrę, ra guoti – Linas yra gimęs po Avino ženklu, o aš – Ožiaragis. Abu artimai bendraujame, turime daug bendrų temų. Dabar mūsų amžius jau savotiškai susilygino, bet aug damas jaučiau brolio įtaką. O Linas klau sėsi soulo muzikos. Tikrojo gerojo soulo. Būdamas jaunas kartu su juo perklausiau visus Stevie Wonderio albumus. Kalbant apie muzikinius skirtumus, Linas yra vokalistas, tad natūralu, kad jis kuria ir atlieka dainas. Aš esu kompozi torius instrumentalistas, priklausau ki tam žanrui. Prisidedu ir prie brolio kūrybos, bet elektroninės muzikos atžvilgiu. Pavyz džiui, esu remiksavęs jo kūrinį „Window Of My Soul“. Taigi, viena vertus, mes esa me skirtingi, kita vertus, – tarsi dvyniai. Apskritai mano gyvenime svarbiau sia yra šeima, po jos – draugai, o toliau – beveik niekas. – Jūs ir pats turite gerą vokalą. Ar nesinori dažniau parodyti savo balso? – Mano balsą galite išgirsti Egidijaus Dra gūno-Selo dainoje „Ten, kur sapnai“, per jos priedainį aš dainuoju. Niekada to neafiša vau, nes nenorėjau teigti esąs vokalistas. Man patinka nešnekėti, savo žinutę siųsti per muziką, per ausis, per savo rankas. Bet taip, aš galiu dainuoti. Grojau pučiamuoju instrumentu – tiek vokalistai, tiek pučia maisiais instrumentais grojantys muzikan tai mokosi tų pačių kvėpavimo subtilybių. – Turite net tris pseudonimus: Ma rio Basanov, Ten Walls ir Hindemit. Kodėl? Kuo skiriasi po kiekvienu pseudonimu kuriama muzika? – Viskas prasidėjo nuo Mario Basa nov 1998 metais. Piką pasiekiau 2000ųjų pradžioje, kai pasirodė tokie kūriniai kaip E.Dragūno „Viskas iš naujo“, „Vėl ru duo“. Kurdamas kaip Mario Basanov dau giau dėmesio skyriau disko žanrui, pozi tyvumui, vokalui. Beje, dabar sukūriau naują albumą, kuriame sugrįšiu prie to, kas buvo prieš dešimt metų, prie autentiško Mario 33
P až i nt i s
Liūtas
atvėrė duris į pasaulį
Pagaliau unikali režisierės Ru gilės Barzdžiukaitės (38 m.), kompozitorės Linos Lapely tės (37 m.) ir rašytojos Vaivos Grainytės (37 m.) opera „Sau lė ir jūra“, už kurią Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje lietuvaitės laimėjo pagrindi nį apdovanojimą – Auksinį liū tą, nuskambės ir Lietuvoje. Operoje dalyvaus ir jų vaikai.
J
LAIMA ŽEMULIENĖ
oms nebuvo laiko galvoti, ar ope ra pavyks, ar nepavyks. Jos visa da tikėjo kūrinio sėkme, tačiau vi sada žinojo, kad tai – avantiūra.
42
Prie operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ R.Barzdžiukaitė, L.Lapelytė ir V.Grainytė lyg trys muškietininkės dirbo ranka rankon. Ir jų avantiūra pasiteisino – 2019 m. gegužę Lietuvos paviljonui Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje pirmą kar tą skirtas pagrindinis apdovanojimas – Auksinis liūtas. Tačiau po šio apdovanojimo „Saulė ir jūra“ dingo iš Lietuvos ir ilgai keliavo po pasaulį. Ir štai prieš Kalėdas kūrinys grįžta namo. Gruodžio 15–20 dienomis jis bus rodomas išskirtinėje erdvėje – buvusiame Vilniaus taksi parke, kur žiūrovai operą
galės žiūrėti iš kelių aukštų serpantino. Prieš susitikimą su žiūrovais yra dau gybė parengiamųjų darbų. Pirmąjį taksi parko aukštą reikia užberti 25 tonomis smėlio, nes jis taps scena – paplūdi miu, kuriame poilsiauja ir dainuoja va sarotojai. Paaiškėjo dar viena įdomi detalė: me nininkių vaikai – taip pat šios operos da lyviai. Režisierės R.Barzdžiukaitės sūnus Vincentas (6 m.) po operos paplūdimį bė gioja ir žaidžia. „Kai jis buvo Venecijoje per bienalę, nemažai laiko praleidome paviljone. Pas kui nuėjome į tikrą paplūdimį. Tada jam 2021 12 14
Pastaraisiais metais Ru gilės gyvenimas sukosi kaip kaleidoskopas. „Ma no skalbyklė yra Vilniu je. Bet kraustytis ir gy venti tenka keliuose miestuose“, – sakė režisie rė R.Barzdžiukaitė.
Andrejus Vasilenka
– Rugile, ar nerizikuojate, kad „Saulė ir jūra“ bus rodoma ypač ne tradicinėje erdvėje – buvusiame Vil niaus taksi parke? – Taksi parko erdvė, turinti daug aukš tų, mūsų operai-performansui labai tiks, nes jį reikia žiūrėti iš viršaus. Žiūrovai ga lės judėti iš vieno aukšto į kitą. Tradicinės salės su parteriu, kuriame sėdi žiūrovai, per mūsų spektaklius nebūna. Ką jie matys? Paplūdimį, kuriame kai kas žaidžia kamuoliu, kai kas skaito, kai kas miega, kai kas lošia kortomis, kai kas dūksta, stato smėlio pilis, galbūt kas nors atsivedė šunį ir kai kas pyksta dėl to. Tai – paplūdimio kasdienybė, tačiau jo je beveik niekada nesikartoja tas pat, dau gelis dalykų vyksta spontaniškai. Paplū dimio poilsiautojai turi labai daug laisvės.
buvo treji metai su trupučiu, ir pirmas jo klausimas buvo toks: kodėl žmonės nedai nuoja paplūdimyje? Dainuojančio paplū dimio tikrovė jam pasirodė tikresnė nei realus paplūdimys“, – pasakojo Rugilė. Trys L.Lapelytės sūnūs Juozas (7 m.), Pranas (9 m.) ir Jeronimas (12 m.) ope roje žaidžia smėlyje jau nuo 2016 m. Jie puikiai įsitraukė į kūrinį, nes tas kūrinys visada buvo šalia jų. Juk didelė smėlio dė žė, anot Linos, labai priimtina vaikams. Tik Jeronimas paplūdimyje Vilniuje tik riausiai jau skaitys knygą. „Kai susitariame, kad vaikai galės mo kytis nuotoliniu būdu, vežamės juos į 2021 12 14
gastroles. Kartais jiems nepavyksta iš važiuoti, nes mokykla irgi labai svarbu. Keliavimas su vaikais – mūsų pačių po reikis. Menininko gyvenimas toks, kad jis labai dažnai būna kelyje ir turint šei mą tai gali tapti labai sudėtinga arba la bai brangu. „Saulėje ir jūroje“ radome būdą, kaip nepalikti vaikų namie ilgam laikui ir bū ti kartu su jais. Kai turi galimybę, mano partneris Mantas Petraitis keliauja kar tu, kad galėtų padėti tvarkytis su vaikais. Jis – architektas, turi savo projektų ir dar bų. Bet kai gali dirbti nuotoliniu būdu, ke liauja su mumis“, – pasakojo L.Lapelytė.
– Ką šia opera norite pasakyti? – Norime atkreipti žmonių dėmesį į ekologines problemas, į Žemės išliki mą. Paplūdimyje matome žmonių kū nus, kurie yra trapūs, – juk mes visi mir tingi, ar ne? Žemė, daug didesnis kūnas, yra taip pavargusi, kad jos trukmė galbūt stipriai artėja prie pabaigos. Žmogaus ir Žemės trapumo palyginimas yra šio kūrinio ašis. – Kaip šovė į galvą mintis sukur ti tokią operą? – Paplūdimys vasarą turbūt yra karš čiausia vieta. Ji kasmet tampa dar karš tesnė, o saulė – pavojingesnė, tad kaip tik gera proga kalbėti apie klimato kaitą. Pati idėja kurti operą-performansą prasidėjo nuo to, kad su Vaiva Grainy te ir Lina Lapelyte jau 2013 m. buvome sukūrusios pirmąjį savo darbą – šiuolai kinę operą „Geros dienos!“, kurioje dai nuoja dešimt prekybos centro kasinin kių ir grojama pianinu. Su šia opera bandėme daug durų ati dar yti Lietuvoje, kad tą kūrinį galėtu me toliau rodyti, tačiau buvo visiška 43