Stilius

2021 m. gruodžio 21–27 d.

Nr.49

Legendinis žurnalas

Beata Nicholson pasidalijo kalėdiniais receptais Žilvinas grigaitis atskleidė sobražo paslaptį benas maslauskas tęsia tėvo darbus

Ing­ri­dai Mar­ t in­ k ė­ n ai­tei mo­ti­nys­tė sug­rą­ži­no šven­čių ma­gi­ją

Kaina TIK

1,50 Eur

K a­r a­m e­l ė

Iš­kil­min­ga per­ga­lės ce­re­mo­ni­ja Kaip šven­tę pa­da­ry­ti dar įs­ pū­din­ges­nę? Va­ka­rė­lių li­ūtu daž­nai va­di­na­mas Žil­vi­nas Gri­gai­tis (51 m.) aiškina, kad vie­na įs­pū­din­giau­sių aki­mir­kų per iš­kil­min­gus ren­gi­nius, įvai­ rius priė­mi­mus taip pat kitas šven­tes jam yra sob­ra­žas.

10

Nuotraukos: Jelena Kurbatova Fotografės asistentas: Paulius Pusvaškis Dekoracijos: Milda Kubilienė

11

A t­v i­ r a i

Mo­ti­nys­tė sug­rą­ži­no

šven­čių ma­gi­ją

Iš­puoš­tuo­se, jau­ku­mu dvel­kian­čiuo­se gru­pės „69 dan­gu­ je“ na­rės Ing­ri­dos Mar­tin­kė­nai­tės-Ur­bo­nės (43 m.) na­ muo­se sklan­do šven­ti­nė nuo­tai­ka, ku­rią pras­kaid­ri­na nuo­tai­kin­gas praė­ju­sių me­tų ba­lan­dį pa­sau­lį iš­vy­du­sios duk­ros Evos krykš­ta­vi­mas. Ma­žy­lė į di­džią­sias žie­mos šven­tes Ur­bo­nų šei­mą pri­ver­tė paž­velg­ti ki­to­mis aki­mis.

M

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

a­žy­lės Ing­ri­da su­si­lau­kė bū­da­ ma 41 me­tų. Juo­du su vy­ru Min­dau­gu (45 m.) bei duk­ra Ma­ri­ja (15 m.) jos la­bai lau­ kė, tad duk­re­lės gi­mi­mas bu­vo tar­si ste­ buk­las. Ing­ri­dai in­ter­viu me­tu nuo vei­do ne­din­go šyp­se­na. Ži­no­ma mo­te­ris nes­le­ pia: su­si­lauk­ti ma­žy­lės bran­džia­me am­ žiu­je bu­vo vie­na ge­riau­sių idė­jų. Da­bar ji tu­ri ga­li­my­bę iš nau­jo pa­tir­ti mo­ti­nys­tės džiaugs­mus ir rū­pes­čius.

Dai­ni­nin­kės na­mai ka­lė­di­nė­mis de­ko­ ra­ci­jo­mis kas­met nuš­vis­da­vo dar gruo­ džio pra­džio­je, ta­čiau šie­met puoš­ti eg­ lu­tę juo­du su vy­ru Min­dau­gu ir duk­ra Ma­ri­ja pa­si­šo­vė prieš pat šven­tes. Ing­ ri­da juo­kia­si, kad at­si­ra­dus Evai eg­lę na­ muo­se lai­ky­ti vi­są mė­ne­sį ta­po pa­vo­jin­ ga – ma­žy­lė ją grei­tai nu­vers­tų.

– Eg­lu­tė – svar­biau­sias šven­čių at­ri­bu­tas. Kaip ji šie­met at­ro­do jū­ sų na­muo­se? – klau­siu links­mai nu­si­ tei­ku­sios dai­ni­nin­kės.

– Kas­met na­muo­se puo­šia­me di­de­lę gy­vą eg­lę. Per­ka­me ją iš augin­to­jų, vė­liau jie ją at­so­di­na. Sten­gia­mės gy­ven­ti tva­riai. Žais­liu­kai, ku­rie ją puo­šia, – pa­tys įvai­ 24

riau­si. Di­džio­ji jų da­lis yra ran­kų dar­bo.

Kas­met jų ko­lek­ci­ją vis pa­pil­dau. La­bai mėgs­tu se­no­vi­nius di­de­lius stik­li­nius pa­ puo­ša­lus, ta­čiau ne vi­sa­da pa­vyks­ta juos iš­sau­go­ti. Vie­nais me­tais eg­lę bu­vo­me pa­puo­šę nuos­ta­biais žais­liu­kais, ta­čiau ji nu­vir­to. Tad te­ko puoš­me­nų at­sar­gas kaup­ti iš nau­jo.

– Šių me­tų lapk­ri­tį su vy­ru atš­ ven­tė­te pen­ke­rių me­tų san­tuo­kos su­kak­tį. Kaip per šį lai­ką pa­si­kei­tė jū­sų šven­čių tra­di­ci­jos?

– Ga­li­ma sa­ky­ti, ne­pa­ki­to. Šv.Kū­čių va­ ka­rie­nės ren­ka­mės pas ma­no tė­ve­lius, o per Ka­lė­das vi­sa šei­ma drau­ge su ma­ni­ mi vyks­ta į kon­cer­tus.

Gruo­dis ypa­tin­gas ne tik dėl vi­suo­ ti­nių šven­čių – pir­mą­jį žie­mos mė­ne­ sį šven­čia­me Ma­ri­jos ir Min­dau­go gim­ ta­die­nius.

La­biau­siai mū­sų šven­tes bu­vo pa­kei­ tęs ka­ran­ti­nas. Praė­ju­siais me­tais dėl ko­ro­na­vi­ru­so grės­mės bu­vo at­šauk­ti vi­ si kon­cer­tai, tad šv.Kū­čias ir Ka­lė­das lei­ do­me na­muo­se ke­tu­rie­se.

– Ko­kias do­va­nas mėgs­ta­te do­va­ no­ti ar­ti­mie­siems?

– Man pa­tin­ka sen­ti­men­ta­lios do­va­

Nuotraukos: Jelena Kurbatova Fotografės asistentė: Inga Lazarenko Makiažas: Saida Askerova Šukuosenos: Renata Škoda Stilius: Violeta Krasovska Dekoras: Milda Kubilienė („Svajonių fabrikas“) Apranga: siuvimo namai „Kilpa“, „1.88 Shop“

25

S t i p­r i o­j i l y­t is

Žano Maslausko (dešinėje) darbą tęsia jo sūnus Benas su žmona Gintare.

Ba­tų im­pe­ri­jos pa­vel­dė­to­jui

trūks­ta tė­vo

Lie­tu­viš­kas pre­kės ženk­las „Ba­tų na­mai“ neat­sie­ja­mas nuo ran­kų dar­bo ava­ly­nės ga­my­ bos pir­mei­vio ša­ly­je Ža­no Mas­laus­ko (1975–2019) var­do. Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­sio kū­rė­jo įmo­ nę prieš ke­le­rius me­tus pe­rė­męs jo vy­res­nė­lis sū­nus Be­nas (25 m.) į prie­kį žen­gia ko­ne de­vyn­my­liais žings­niais: pa­to­bu­li­nus ba­tų ga­my­bos pro­ce­są ir pre­kės ženk­lo pa­va­di­ni­mą pa­kei­tus į „Mas Laus“ šei­mos vers­las ga­lu­ti­nai nusp­ren­dė išp­lauk­ti į pla­tes­nius van­de­nis.

K

AG­NĖ MA­ČIU­LY­TĖ

ė­dai­niš­kis Ž.Mas­laus­kas gar­ sė­jo ne tik kaip sa­vo ama­to ži­ no­vas, bet ir kaip ne­nuils­tan­ tis sva­jo­to­jas. Kur­ti ba­tus jis pra­dė­jo 1995-aisiais, 2006 m. gim­ti­nė­je jau ati­da­rė šiuo­lai­kiš­kas ba­tų dirb­tu­ves, po dve­jų me­tų pris­ta­tė sa­vo pir­mą­ją ba­ tų ko­lek­ci­ją. Dar pa­čio­je jau­nys­tė­je Ža­nas sva­jo­jo ati­da­ry­ti ba­tų fab­ri­ką, o pas­kui – 34

kad jo vers­lą pe­rim­tų vai­kai ir kad šei­ma įsi­kel­tų į na­mą Kė­dai­nių ra­jo­ne. Kū­rė­jas taip pat no­rė­jo, kad jo ba­tai vie­ną die­ną kauk­šė­tų ki­tų ša­lių mies­tų grin­di­niais, – net pas­ku­ti­nis jo su­kur­tas ba­tų mo­de­lis pa­va­din­tas skam­biai – „Pa­sau­lis“.

Dar Ža­nas mė­go džia­zą. Re­gis, ak­ty­ vaus tem­po bei per­mai­nin­go skam­be­sio mu­zi­kos žan­ras pa­dik­ta­vo ir jo dar­bo rit­ mą – vy­ras dir­bo daug ir sun­kiai. „Sten­giuo­si sau­go­ti svei­ka­tą, bet ge­

riau­sias vais­tas man – dar­bas“, – yra sa­ kęs jis. Cuk­ri­niu dia­be­tu sir­gęs, ke­lias akių ope­ra­ci­jas pa­ty­ręs ir pas­ku­ti­niais me­tais kas sa­vai­tę inks­tų dia­li­zę ken­tęs kė­dai­ niš­kis mi­rė sa­vo mėgs­ta­miau­sią sa­vai­tės die­ną – penk­ta­die­nį. Aš­tun­to­jo in­fark­to neat­lai­kęs Ž.Mas­laus­kas no­rė­jo, kad džia­ zo mu­zi­ka skam­bė­tų ir per jo lai­do­tu­ves.

Nuo kū­rė­jo mir­ties praė­jus dve­jiems me­tams jo dirb­tu­vė­se vis dar ne­ty­la sprag­ sin­čių ma­ši­nų mu­zi­ka. Vers­le be­si­su­kan­tys 2021 12 21

Ža­no žmo­na Jur­gi­ta (42 m.), vy­res­nė­lis Be­ nas ir ta­len­tin­ga jo mo­ki­nė, sū­naus žmo­ na Gin­ta­rė (25 m.) pil­do kū­rė­jo sva­jo­nes.

Prieš me­tus su­si­tuo­kę Ž.Mas­laus­ko pir­ma­gi­mis bei mar­ti jo sva­jo­nių na­me įm­ūri­jo pas­ku­ti­nę ply­tą ir šiuo me­tu yra tarp ke­lių ba­tų ga­min­to­jų pa­sau­ly­je, sa­ vo pir­kė­jams si­ūlan­čių ba­tų di­zai­ną su­ si­kur­ti pa­tiems. „Nuo sa­vo dar­bo pra­džios atos­to­gų išė­ jęs bu­vau vos ke­lis kar­tus. Penk­ti–šeš­ti įmo­nės me­tai yra su­dė­tin­giau­sias lai­ko­ tar­pis – ar­ba tu iš­ky­li, ar­ba bank­ru­tuo­ ji“, – įsi­ti­ki­nęs iš­vaiz­dą iš mo­ti­nos, o cha­ rak­te­rį iš tė­vo pa­vel­dė­jęs B.Mas­laus­kas.

„Kiek­vie­nas stu­den­tas ma­no, kad vis­ką pui­kiai sup­ran­ta. Ir aš ma­ny­da­ vau, kad gal­būt kai ką ge­ riau sup­ran­tu už tė­tį. Bet da­bar jau ma­nau ki­taip.“ Benas Mas­laus­kas

– Be­nai, ba­tų dirb­tu­vė­se su­ka­tės nuo pat vai­kys­tės, am­ži­na­til­sį jū­sų tė­vas taip pat no­rė­jo vers­lą pa­lik­ti atei­ties kar­toms. Vis dėl­to ar nek­ nie­tė­jo sa­vęs iš­ban­dy­ti ki­to­je veik­ lo­je? Juk bu­vo­te iš­vy­kęs mo­ky­tis ir žais­ti krep­ši­nio į Jung­ti­nes Vals­ti­jas.

– Vis­kas bu­vo at­virkš­čiai. (Juo­kia­si.)

Taip, ba­tų dirb­tu­vė­se su­kau­si nuo vai­ kys­tės, ta­čiau at­si­dur­ti ba­tų vers­le nie­ ka­da ne­tu­rė­jau nė min­ties. Prie­šin­gai – sa­ve ban­džiau vi­sur, tik ne ten, kur dir­bo ma­no tė­vai.

Pa­ban­dy­ti rim­čiau pa­dė­ti tė­vams nusp­ren­džiau bū­da­mas dvi­de­šim­ties.

Pa­ma­žu įsit­rau­kiau į šį vers­lą vi­sa gal­va, vis­kas pa­si­ro­dė be ga­lo įdo­mu.

– Tuo­me­ti­nių Ba­tų na­mų va­do­vu ta­po­te bū­da­mas jau dvi­de­šimt vie­nų me­tų. Su ko­kiais iš­šū­kiais tuo­met te­ko su­si­dur­ti jums – jau­nam, pa­ tir­ties vers­le ne­tu­rin­čiam va­do­vui?

– (At­si­dūs­ta.) Tie iš­šū­kiai kas­met tik di­ dė­ja. Ga­li­ma net teig­ti, kad jie auga kar­tu su pa­tir­ti­mi, – įgi­jęs pa­tir­ties imi ma­ty­ti ke­le­tą žings­nių į prie­kį. Kai bu­vau jau­nes­ nis va­do­vas, do­ro­da­vau­si tik su kas­die­niais iš­šū­kiais ir tai at­ro­dy­da­vo iš­ties sun­ku. Da­ 2021 12 21

bar prob­le­mų yra kur kas dau­giau ir kur kas su­dė­tin­giau iš­spren­džia­mų.

Be to, kai esi jau­nas ir vei­ki se­na­me bat­ siu­vių vers­le, ta­vęs nie­kas nep­ri­pa­žįs­ta: nei ta­vo dar­buo­to­jai, nei tie­kė­jai, nei ga­li­mi part­ne­riai – vi­si į ta­ve žvel­gia kaip į vai­ką.

Lie­tu­vo­je šei­mos vers­lo są­vo­ka apsk­ ri­tai yra išk­reip­ta – vi­si ma­no, kad pa­kei­ tęs tė­vus vers­le atei­ni pa­siim­ti jų pi­ni­gų, prik­rės­ti ne­są­mo­nių, iš­lai­dau­ti ir tie­siog nie­ko ne­da­ry­ti.

Kad ma­no tiks­las yra ki­toks, dar­buo­ to­jams te­ko įro­dy­ti, nes jie ne­no­rė­jo klau­sy­ti jau­no žmo­gaus, ku­rio vai­kys­ tę, augi­mą ma­tė sa­vo aki­mis! Vi­so ga­ my­bos pro­ce­so ypa­ty­bių te­ko iš­mok­ti pa­čiam ir pa­ro­dy­ti, kad jį įgy­ven­din­ti ga­liu ge­riau už juos. Tik ta­da jie ma­ne pri­pa­ži­no kaip va­do­vą.

Trum­pai ta­riant, no­rė­jau daug ką keis­ ti, no­rė­jau, kad daug kas bū­tų da­ro­ma ki­ taip, nei jie bu­vo įp­ra­tę, o vis­ką pa­keis­ti iš pa­ma­tų bu­vo tik­rai su­dė­tin­ga.

Iš es­mės mū­sų šei­mos įmo­nei yra dvi­ de­šimt pen­ke­ri me­tai, ta­čiau vis­kas ra­di­ ka­liai pa­si­kei­tė per pas­ta­ruo­sius pen­ke­ rius me­tus.

– Tai­gi kas pa­si­kei­tė?

– Išau­go dar­buo­to­jų ir drau­ge ga­mi­na­ mų ba­tų skai­čius. Ga­my­bos pro­ce­so, ku­ rį tė­tis bu­vo pui­kiai sup­la­na­vęs, ne­kei­tė­ me, tik jį pa­to­bu­li­no­me, pag­rei­ti­no­me.

Anks­čiau, kai pra­dė­jau dirb­ti, pa­ga­ min­da­vo­me 3–4 ba­tų po­ras per sa­vai­tę, o šiuo me­tu – apie 20–25 po­ras per die­ną.

Anks­čiau ap­si­lan­ky­ti pas tie­kė­jus už­ tek­da­vo kar­tą per mė­ne­sį, o da­bar ten­ka itin at­sa­kin­gai or­ga­ni­zuo­ti ža­lia­vų tie­ki­ mą. Juk, ki­taip nei fab­ri­ke, kas­dien siu­ va­me skir­tin­gų mo­de­lių ir dy­džių ba­tus.

Tai ga­myk­liš­kai yra la­bai su­dė­tin­ga. To­ dėl kai apie sa­vo veik­lą pa­pa­sa­ko­ju įvai­ riems už­sie­nio ga­min­to­jams, jiems at­ro­ do, kad da­ro­me vi­siš­ką ne­są­mo­nę.

O kur dar lie­tu­viai pir­kė­jai, no­rin­tys ko­ky­biš­kos pre­kės už ma­si­nės ga­my­bos ba­tų kai­ną ar­ba vi­suo­met lau­kian­tys di­ de­lių nuo­lai­dų...

Apsk­ri­tai sa­vo pre­kės ženk­lo kar­te­lę esa­me iš­kė­lę la­bai aukš­tai. Esa­me mak­ si­ma­lis­tai – ir gy­ve­ni­me, kaip šei­ma, ir vers­le. No­ri­me, kad vis­kas bū­tų to­bu­la. Ži­no­ma, klai­dų pa­si­tai­ko vi­sur, bet kas­ dien sie­kia­me, kad mū­sų dar­bai bū­tų aukš­čiau­sios ver­tės.

„Mas Laus“ kolekcija.

35

M a­n o e r d­v ė

At­ra­do Vil­niaus

Se­na­mies­čio lo­by­nus

Tink­la­raš­ti­nin­kas Vy­te­nis Ma­li­naus­kas (24 m.), ro­dos, gy­ve­ na vil­nie­čiams įp­ras­tą gy­ve­ni­mą: dir­ba ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to plėt­ros sri­ty­je, gy­ve­na sos­ti­nės Vin­gio par­ko pa­šo­nė­je esan­ čia­me Žvė­ry­ne. Ne­dau­ge­lis ži­no, kad lais­va­lai­kiu jis virs­ta tik­ru lo­bių me­džio­to­ju, ku­rio auk­so ka­syk­los sle­pia­si poe­tų ir arc­hi­tek­tų ap­dai­nuo­to­se Vil­niaus se­na­mies­čio gat­vė­se.

H

Ag­nė Ma­čiu­ly­tė

o­bį lan­ky­ti se­no­vi­niuo­se sos­ ti­nės pas­ta­tuo­s e esan­č ias išs­kir­ti­nio gro­žio laip­ti­nes V.Ma­li­naus­kas at­ra­do per ka­ ran­ti­ną – jį itin su­do­mi­no bro­lio at­siųs­ ta nuot­rau­ka iš So­dų gat­vė­je esan­čios 40

laip­ti­nės. Anot vil­nie­čio, jos in­ter­je­ras jam pri­mi­nė ma­ty­tus ke­lio­nių žur­na­ luo­se ar fil­muo­se. „Tuo­met sup­ra­tau, kad tu­rė­tų bū­ti ir dau­giau to­kių daug kam ne­ži­no­mų laip­ ti­nių! Per kiek­vie­ną pa­si­vaikš­čio­ji­mą po Se­na­mies­tį ir Nau­ja­mies­tį užp­lūs­da­vo azar­tas, no­rė­jo­si at­ras­ti vis įs­pū­din­ges­

Vy­te­nis Malinauskas laiptinių vietos neatskleidžia.

2021 12 21

Vyras laiptines atranda klaidžiodamas po Vilniaus senamiestį, butų skelbimuose ar pakviestas žmonių.

„Nekilnojamojo turto lobių ieškojimas netgi tapo sa­ votiška priklausomybe.“ Vy­te­nis Ma­li­naus­kas

nę laip­ti­nę, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to lo­bių ieš­ko­ji­mas net ta­po sa­vo­tiš­ka prik­lau­so­ my­be“, – sa­kė vy­ras, išs­kir­ti­nes erd­ves daž­nai at­ran­dan­tis at­si­tik­ti­nai – vaikš­ čio­da­mas po mies­tą, bu­tų skel­bi­muo­se ar pak­vies­tas žmo­nių.

I

n­ter­je­ro erd­vių nuot­rau­ko­mis vy­ras ėmė da­lin­tis so­cia­li­niuo­se tink­luo­ se, čia su­lau­kė su­si­do­mė­ji­mo ir pa­ lai­ky­mo. Taip pat pas­ka­ti­no jį šia veik­la 2021 12 21

už­siim­ti daž­niau. Pa­sak V.Ma­li­naus­ko, dau­gu­ma žmo­nių net ne­ži­no, ko­kį arc­ hi­tek­tū­ros lo­by­ną sle­pia Lie­tu­vos mies­ tai, ypač Vil­nius. „Ša­lies sos­ti­nė il­gą lai­ką Euro­po­je at­li­ ko la­bai svar­bų vaid­me­nį. Vil­nius vi­sa­da bu­vo kos­mo­po­li­tiš­kas mies­tas, čia su­si­py­ nė daug kul­tū­rų, arc­hi­tek­tū­ros ir in­ter­je­ ro sti­lių, kai kur iš­li­ku­sių iki mū­sų die­nų.

Per so­cia­li­nius tink­lus tai ga­liu per­ duo­ti pla­čia­jai audi­to­ri­jai, ku­ri gal ne vi­ suo­met pa­si­do­mi mū­sų ša­lies is­to­ri­ja ir jos kul­tū­ros pa­vel­du“, – ti­ki­no vil­nie­tis.

Nors ins­tag­ra­me pub­li­kuo­tų nuot­rau­ kų skai­čius ro­do, kad bu­vo ap­lan­ky­ta tik­ rai ne­ma­žai vie­tų, vy­ras sa­ko, jog dar tik­ rai yra ką pa­ma­ty­ti.

41