Stilius

2020 gruodžio 22–28 d.

Nr.49

Legendinis žurnalas

Ge­di­mi­nas Gel­go­tas: „Ir vis­kas stai­ga ta­po nereikšminga“ Gab­rie­lė Mar­ti­ro­sian: dėl ko vir­pa TV žvaigž­dės šir­dis?

Kam pi­ni­gi­nę at­ve­ria dai­ni­nin­kė Jaz­zu?

In­ga ir Aiva­ras Stumb­rai

Kaina TIK

1,30 Eur

išs­kir­ti­nes šven­čių tra­di­ci­jas puo­se­lė­ja jau daug me­tų

K a­l ė­d o s 2 0 2 0 Ro­si­ta ir Žil­vi­nas Ši­lė­nai do­va­nų pir­ki­mo ma­ni­jo­je nie­ka­da ne­pas­kęs­ta. „Mū­sų šei­mo­je la­bai svar­bu per Kū­čias, Ka­lė­das jaus­ti ar­ti­muo­sius, jų pa­lai­ky­mą, mei­lę, sup­ra­ti­mą. Tai di­džiau­sios do­va­nos gy­ve­ni­me“, – sa­kė Ro­si­ta.

Švęs skir­tin­guo­se pa­sau­lio kam­pe­liuo­se Dau­giau nei me­tus su žmo­na Ro­si­ta Ši­lė­ne (34 m.) At­lan­to­je gy­ve­nan­tis JAV or­ga­ni­za­ci­jos „Foun­da­tion for Eco­no­mic Edu­ca­tion“ va­do­vas Žil­vi­nas Ši­lė­nas (39 m.) di­džio­sioms šven­ tėms ne­sug­rįš į Lie­tu­vą pas ar­ti­muo­sius. Nors fi­ziš­kai jų ap­ka­bin­ti ne­ga­lės, po­ra įsi­ti­ki­nu­si, kad vis dėl­to tą ste­buk­lin­gą emo­ci­ją iš­lai­ky­ti tik­rai pa­vyks. „Su­sis­kam­bin­si­me, kal­bė­si­mės, juok­si­mės. Tik šį kar­tą sta­lai bus skir­tin­go­se pa­sau­lio vie­to­se“, – šyp­so­jo­si Ro­si­ta.

Ž

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

il­vi­nas pra­si­ta­rė, kad šei­mo­je jis at­sa­kin­gas už He­lo­vi­ną, o štai Ro­si­tai ati­ten­ka Ka­lė­dos. Vy­ras nu­si­juo­kė, kad taip šven­tės pa­

10

skirs­ty­tos pa­gal jų cha­rak­te­rio bruo­žus. „He­lo­vi­nas yra la­biau šė­lio­ji­mas, o Ka­ lė­dos – rim­čiau. Aš mėgs­tu konst­ruo­ti, o Ro­si­ta – puoš­ti. To­dėl man la­biau prie šir­ dies kur­ti He­lo­vi­no kos­tiu­mus, o Ro­si­tai – dė­lio­ti puoš­me­nas ant eg­lu­tės. Aš už­

sii­mu ap­rū­pi­ni­mu ir kas bus ant šven­ti­ nio sta­lo, Ro­si­ta – kaip tas sta­las at­ro­dys“, – dar­bų pa­si­da­li­ji­mą aiš­ki­no Ž.Ši­lė­nas.

Ro­si­ta pri­si­mi­nė, kad šiais me­tais per He­lo­vi­ną ji vis ne­ga­lė­jo nusp­ręs­ti, ko­kiu kos­tiu­mu pa­si­puoš­ti, į pa­gal­bą ats­ku­bė­ 2020 12 22

Dėl ki­tų ir sa­vo svei­ka­tos di­džią­sias me­ tų šven­tes su­tik­si­me dvie­se fi­ziš­kai, bet tik­rai ne emo­ciš­kai. Mes su ar­ti­mai­siais pa­lai­ko­me la­bai glau­dų ry­šį, tad kaip ir kiek­vie­nais me­tais šven­tes pra­lei­si­me kar­tu, tik ki­to­kia for­ma – skam­bu­čiais.

Iki pan­de­mi­jos or­ga­ni­zuo­da­vo­me šven­tes mū­sų ar­ti­mie­siems. Per jas vi­si sės­da­vo­me prie sta­lo ir il­gai kal­bė­da­vo­ mės, bend­rau­da­vo­me, juok­da­vo­mės, pa­ sa­ko­da­vo­me jau gir­dė­tas ir nau­jas is­to­ri­ jas – tie­siog bū­da­vo­me kar­tu. Šiais me­tais pa­si­kei­tė fi­zi­nė šven­tės for­ma, bet emo­ ci­nė, jaus­mų for­ma tik­rai iš­liks. Žil­vi­nas: Aiš­ku, pan­de­mi­ja sut­ruk­ dė ke­liau­ti – tiek JAV vi­du­je, tiek į Lie­ tu­vą. Nesk­ri­si­me nei pas Ro­si­tos ma­mą, nei pas ma­no. Su­si­tik­si­me su drau­gais ir bend­ra­dar­biais, bet di­de­lių va­ka­rė­lių grei­čiau­siai ne­bus.

jo vy­ras – jam pui­kiai se­kė­si įgy­ven­din­ti vi­sas idė­jas. Mo­te­ris juo­kia­si, kad tuo­met ir ki­lo min­tis, kas už ką bus at­sa­kin­gas. „O jei rim­tai, mes vi­sa­da šven­tėms ruo­šia­mės kar­tu. Gal aš šiek tiek la­biau at­sa­kin­ga už vi­zua­li­za­ci­ją, pa­tie­ka­lų, ku­ riuos ga­min­si­me, pa­rin­ki­mą ir nuo­tai­ką šven­tės me­tu, bet iš es­mės vis­ką da­ro­me drau­ge“, – pa­ti­ki­no ji.

– Di­džio­sios šven­tės aso­ci­juo­ja­si su šur­mu­liu, do­va­no­mis, įvai­riau­ siais ren­gi­niais. Šie­met vi­sa tai ge­ ro­kai pa­ko­re­ga­vo pan­de­mi­ja. Ko­kios jū­sų lau­kia šven­tės?

Ro­si­ta: Pan­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo vis­ką, ne tik šven­tes. To­kia yra rea­ly­bė, ku­rio­je gy­ve­na­me, rei­kia ją sup­ras­ti ir priim­ti.

2020 12 22

– Dau­giau nei me­tus gy­ve­na­te už At­lan­to. Ko ten pa­si­gen­da­te ar gal­ būt ne­ran­da­te? Ar ski­ria­si lie­tu­vių ir ame­ri­kie­čių po­ži­ūris į šven­tes?

Ro­si­ta: Ma­nau, daug kas yra pa­na­ šiai. Spūs­tys, ap­si­pir­ki­nė­ji­mo karš­ti­nė, per­var­gę ir stre­suo­jan­tys žmo­nės – tai ti­piš­ka dau­ge­lio žmo­nių bū­se­na prieš šven­tes tiek Lie­tu­vo­je, tiek Ame­ri­ko­je.

Mums tie­siog pri­si­dė­jo kai ku­rios šven­ tės, ku­rias Lie­tu­vo­je mi­nė­jo­me šiek tiek ra­miau, – He­lo­vi­nas, Pa­dė­kos die­na, JAV Nep­rik­lau­so­my­bės die­na.

Ski­ria­si pa­tie­ka­lai. Pa­vyz­džiui, kū­čiu­ kų čia ne­ra­si­te, tad mes juos ke­pa­me pa­ tys. Taip pat sil­kės ten­ka paieš­ko­ti, nes At­lan­to­je tai nė­ra po­pu­lia­ri žu­vis. Žil­vi­nas: Tie skir­tu­mai la­biau pri­ klau­so ne nuo ša­lies, o nuo žmo­nių. Tiek plas­ti­ko, tiek dva­sin­gu­mo ga­li ras­ti abie­ jo­se At­lan­to pu­sė­se – ne­ly­gu, ko ieš­kai. Čia nė­ra Kū­čių, o ant­ra Ka­lė­dų die­na nė­ra lais­va­die­nis. Ne­pas­te­bė­jau ir tar­puš­ven­ čio – to lai­ko­tar­pio tarp Ka­lė­dų ir Nau­ jų­jų me­tų, kai Lie­tu­vo­je dar­bas rea­liai ne­be­vyks­ta. Apsk­ri­tai JAV ma­žiau šven­ čių, lais­va­die­nių ir atos­to­gų. Gal­būt dėl to šven­tės in­ten­sy­ves­nės: ame­ri­kie­čiams nie­ko neįp­ras­ta nusk­ris­ti po­rą tūks­tan­ čių ki­lo­met­rų su­tik­ti šven­tes su šei­ma.

– Neį­ma­no­ma ne­pas­te­bė­ti, kad šven­tėms ski­ria­te ypa­tin­gą dė­me­sį. Štai ir da­bar jū­sų na­muo­se sus­pin­do įs­pū­din­ga eg­lu­tė. Ko­kių tra­di­ci­jų lai­

ko­tės ir trokš­ta­te puo­se­lė­ti to­liau?

Ro­si­ta: Kas­met pa­si­ža­du, kad puo­ šiu eg­lu­tę bent lapk­ri­tį, bet ji sve­tai­nė­ je vi­sa­da iš­dygs­ta jau spa­lį. Taip nu­ti­ko ir šiais me­tais. Spa­lio vi­du­ry­je eg­lu­tė jau bu­vo pa­puoš­ta.

Aš sup­ran­tu ir prii­mu, kad Ka­lė­das, jų šven­ti­mą kiek­vie­nas sup­ran­ta sa­ vaip. Man Ka­lė­dos yra ra­my­bės, vil­ties ir džiaugs­mo šven­tė. Ir tai nė­ra tik de­ ko­ra­ci­jos. Pir­miau­sia tai jaus­mas vi­du­je.

Dar iš vai­kys­tės pri­si­me­nu, kai pa­ puoš­da­vo­me eg­lu­tę, o va­ka­re ją įžie­bus pas­klis­da­vu­si šil­ta švie­sa tar­si už­lie­da­ vo vi­są kam­ba­rį ir ma­no ta­da dar ma­žą šir­de­lę. Nuo ta­da at­si­ra­do su­vo­ki­mas – kad ir ko­kia tam­sa bū­tų, jo­je vi­sa­da yra ta leng­va ple­ve­nan­ti švie­sa, ku­ri šil­do.

Ne­pa­ti­kė­si­te, bet to­kius pat po­jū­čius iš­ gy­ve­nu li­gi šiol – aš Ka­lė­das ne tik ma­ tau, aš jas jau­čiu.

„Praė­ję me­tai at­ne­šė su­ vo­ki­mą, kad net pa­čio­je nes­ta­bi­liau­sio­je si­tua­ ci­jo­je su Žil­vi­nu ga­li­me jaus­tis sta­bi­liai, nes jau tu­ri­me su­si­for­ma­vu­sias stip­rias ver­ty­bes.“ Ro­si­ta Ši­lė­nė

Ka­lė­di­nis lai­ko­tar­pis man – pa­bu­vi­mo su sa­vi­mi me­tas, kai per­mąs­tau, kas per me­tus bu­vo nu­veik­ta, ką gal­būt no­rė­čiau pa­keis­ti. Per Ka­lė­das tu­riu tra­di­ci­ją – vi­ sų ar­ti­mų­jų at­sip­ra­šau ir jiems pa­dė­ko­ ju, o vi­du­je vi­siems at­lei­džiu ko­kias nors gal­būt už­si­li­ku­sias nuos­kau­das. Tai la­bai pa­de­da iš­mes­ti vi­so­kius ne­rei­ka­lin­gus ir bep­ras­mius jaus­mus ir su­si­kon­cent­ruo­ ti į tai, kas svar­biau­sia, – mei­lę, pa­lai­ky­ mą, ra­my­bę, džiaugs­mą.

Tik­rai ne­bū­ti­na tu­rė­ti di­de­lių eg­lių, sta­lų ir mi­nios sve­čių, kad pa­si­jus­tum lai­min­gas. Per Ka­lė­das svar­bu jaus­ti jau­ ku­mą ir lai­mę. Ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu aš tar­si su­sik­rau­nu tei­gia­mų jaus­mų ba­ga­ žą atei­nan­tiems me­tams.

O eg­lės puo­ši­mas man kaip me­di­ta­ci­ ja. Idė­ją, kaip at­ro­dys eg­lu­tė, daž­niau­siai bū­nu su­gal­vo­ju­si jau rugp­jū­tį. (Juo­kia­si.)

Ta­čiau ji tik­rai nė­ra es­mi­nis Ka­lė­dų ak­ cen­tas. Ga­li­te tu­rė­ti la­bai pra­ban­gią eg­lę na­muo­se, bet jaus­tis vie­ni­šiau­siu žmo­ 11

K a­l ė­d o s 2 0 2 0

Šven­čių tra­di­ci­jas

puo­se­lė­ja il­gus me­tus Vers­li­nin­kų In­gos (37 m.) ir Aiva­ro (37 m.) Stumb­rų na­muo­ se šven­čių nuo­tai­ka pask­lin­da gruo­džio pra­džio­je. Jiems su at­ža­lo­mis Es­te­la (14 m.) ir Gab­rie­liu­mi (10 m.) tai gra­žiau­sias me­tų lai­kas, ku­rį dar la­biau įp­ras­mi­na il­gai kur­tos tra­di­ci­ jos. Ta­čiau net pa­sau­lį su­kaus­čiu­si pan­de­mi­ja pa­vog­ti Ka­lė­ dų iš Stumb­rų šei­mos tik­rai ne­su­ge­bės, nors šven­tės šie­met ir bus ki­to­kios. Bet čia po­ra įž­vel­gia ir tei­gia­mų da­ly­kų.

K

Ind­rė Šli­kai­tė

ū­čias In­ga su tė­vais ir bro­liu vi­ suo­met su­tik­da­vo pas mo­čiu­ tę. Ten ant sta­lo bū­da­vo 12 pa­ tie­ka­lų. Kar­tu su pus­se­se­rė­mis In­ga juos kruopš­čiai skai­čiuo­da­vo, po to bū­ti­nai vi­sų pa­ra­gau­da­vo.

Vė­liau vai­kai prie eg­lės dek­la­muo­da­vo eilė­raš­čius ir su­lauk­da­vo do­va­nų. Per Ka­ lė­das per­si­kel­da­vo į tė­vų na­mus. Tai vi­ suo­met bū­da­vo di­de­lė gi­mi­nės šven­tė, ku­rio­je net­rūk­da­vo gar­daus mais­to, po­ kal­bių ir, ži­no­ma, gau­sių do­va­nų. „Man, vai­kui, bū­da­vo nuos­ta­ba, kaip tos do­va­nos pas­lap­tin­gai at­si­ran­da po eg­ le. Kaip ir kiek­vie­nas vai­kas, be ga­lo lauk­ da­vau šven­čių ir do­va­nų.

Ka­lė­dų ry­tą kuo anks­čiau at­si­kel­da­ vau ir bėg­da­vau ži­ūrė­ti, ką man po eg­le pa­li­ko Ka­lė­dų Se­ne­lis“, – į vai­kys­tės pri­ si­mi­ni­mus lei­do­si In­ga.

– O kaip pri­si­me­na­te pir­mą­sias Ka­lė­das su vy­ru Aiva­ru?

– Kai pra­dė­jo­me drau­gau­ti su Aiva­ru, Kū­čias švęs­da­vo­me du kar­tus. Die­ną vyk­ da­vo­me pas ma­no mo­čiu­tę, o va­ka­re – pas jo gi­mi­nes. Per Ka­lė­das taip pat sve­čiuo­ da­vo­mės tiek pas jo, tiek pas ma­no ar­ti­ muo­sius. Bū­da­vo tik­ros dvi­gu­bos šven­tės.

– Šie­met pa­mi­nė­jo­te 20-ąsias san­ ty­kių me­ti­nes. Kaip per šiuos du de­ šimt­me­čius pa­si­kei­tė šven­čių tra­ di­ci­jos?

16

– Mū­sų tra­di­ci­jos ne­pa­ki­to. Iki šiol vyks­ ta­me tiek pas ma­no tė­ve­lius, tiek pas Aiva­ ro. Pa­bū­na­me kar­tu, pa­si­da­li­ja­me šven­ti­ ne nuo­tai­ka, ap­si­kei­čia­me do­va­nė­lė­mis.

Gal­būt at­si­ra­do tik vie­na nau­ja tra­di­ ci­ja – mū­sų šei­mi­nis Ka­lė­dų ryt­me­tys.

Tuo­met nie­ko nep­la­nuo­ja­me, tai bū­na mū­sų lai­kas. Pa­kuo­ja­me Ka­lė­dų do­va­ nas, pa­bū­na­me drau­ge, nie­kur nes­ku­bė­ da­mi pa­pus­ry­čiau­ja­me. Tik vė­liau vyks­ ta­me ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų.

„Mū­sų po­ro­je tai­ky­tis la­biau yra lin­kęs Aiva­ ras. Aš esu la­biau už­ sis­py­ru­si, ga­liu il­gai lai­ky­tis įsi­ki­bu­si sa­vo.“ Inga Stumbrienė

– Ko­kią įsi­min­ti­niau­sią do­va­ną esa­te ga­vu­si?

– Tik­rai ne­ga­lė­čiau išs­kir­ti vie­nos. Ga­ liu pa­sa­ky­ti, kad vi­suo­met, kai ko la­bai la­ bai už­si­no­riu, Ka­lė­dų Se­ne­lis tai iš­pil­do.

– Ko­kią mie­liau­sią do­va­ną esa­te įtei­ku­si?

– Kai bu­vau ma­ža mer­gai­tė, Ka­lė­dų Se­ne­lis at­neš­da­vo do­va­nų tik man ir bro­ liui, o aš la­bai no­rė­da­vau, kad ir tė­ve­liai gau­tų. Bet pas­te­bė­jau, kad vi­są lai­ką jas gau­na­me tik mu­du su bro­liu.

Tad, dar bū­da­ma moks­lei­vė, vyk­da­ vau į par­duo­tu­ves ir iš vi­sos šir­dies rink­

da­vau do­va­nas tė­ve­liams, kad ir jie ry­te bū­tų nus­te­bin­ti.

– Kaip at­ro­do jū­sų šven­ti­nis sta­ las? Pa­si­da­lin­ki­te, ką ga­mi­na­te pa­ti?

– Per gi­mi­nės šven­tes tu­ri­me tra­di­ci­ją, kad kiek­vie­na šei­mi­nin­kė at­ne­ša po vie­ ną ar du sa­vo pa­ga­min­tus pa­tie­ka­lus. Mes daž­niau­siai esa­me at­sa­kin­gi už de­ser­tą.

Be­je, jau il­gą lai­ką vi­sus šven­ti­nius pa­ tie­ka­lus pa­si­si­ūlo pa­ruoš­ti Es­te­la. Tiek per Ve­ly­kas, tiek per ma­no gim­ta­die­nį dau­ ge­liu pa­tie­ka­lų rū­pi­na­si ji. Iš ry­to at­si­ke­ lia ir pa­ga­mi­na ke­tu­rių ar net pen­kių pa­ tie­ka­lų va­ka­rie­nę.

Duk­rai tai la­bai pa­tin­ka, ir kuo to­liau, tuo daž­niau jai už­lei­džiu vir­tu­vę. Ma­no pa­gal­bos jai rei­kia la­bai mi­ni­ma­liai.

– Šven­tės, ro­dos, jū­sų kas­die­ny­bė.

Ren­gia­te vai­kams įs­pū­din­gus gim­ta­ die­nius, mi­ni­te įvai­riau­sias pro­gas.

Kaip 2020-ieji, kai dėl ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos te­ko lai­ky­tis griež­tų ri­bo­ ji­mų, pa­keis jū­sų šven­čių tra­di­ci­jas?

– Ma­no vai­kų gim­ta­die­niai šie­met vi­sai neb­lo­gai praė­jo: Gab­rie­liaus bu­vo va­sa­rio mė­ne­sį, jį pa­vy­ko atš­vęs­ti su drau­gais, o Es­te­los – ge­gu­žės pa­bai­go­je, tad pa­lau­kė­ me, kol baig­sis ka­ran­ti­nas, ir po mė­ne­sio tu­rė­jo­me ga­li­my­bę pa­mi­nė­ti gim­ta­die­nį.

Tik mū­sų su vy­ru gim­ta­die­niai nu­ken­ tė­jo, nes daž­niau­siai per juos iš­vyks­ta­me į trum­pą ke­lio­nę pa­bū­ti tik dvie­se. Šie­met juos pa­mi­nė­jo­me šei­mos ra­te.

– Kaip prie jū­sų spren­di­mo gy­ven­ ti ak­ty­vų vie­šą gy­ve­ni­mą pri­si­tai­kė vy­ras Aiva­ras ir vai­kai?

– Vie­šu­mą jie priė­mė na­tū­ra­liai. Su vy­ru su­si­pa­ži­nau, kai dau­giau ma­žiau bu­vau ži­no­ma. Tuo­met ma­no tė­tis bu­ vo prem­je­ras. Mū­sų šei­mo­je nė­ra ak­cen­ tuo­ja­mas vie­šu­mas. Joks išs­kir­ti­nu­mas, kad esi vie­šas as­muo.

Ma­no ma­ny­mu, tai su­tei­kia dau­giau pa­rei­gų nei pri­vi­le­gi­jų, nes tu­ri rep­re­ 2020 12 22

Da­rius Ku­čas

„Esa­me nor­ma­li po­ra, ku­ri pyks­ta­si ir tai­ko­si, bet mo­ka at­ras­ti dia­lo­gą ir išsp­ręs­ti ki­lu­sius bar­nius“, – apie san­ty­kius su Aiva­ru pa­sa­ko­jo In­ga.

17

K a­l ė­d o s 2 0 2 0

At­vė­rė pri­si­mi­ni­mų skry­nią Su įvai­riau­sio­mis kau­kė­mis, su šyp­se­na vei­de, o svar­biau­sia – ša­lia barz­do­to Ka­ lė­dų Se­ne­lio, prie di­džiu­lės eg­lu­tės, pa­ puoš­tos tra­pio­mis puoš­me­no­mis. To­kias pus­ny­se pas­ken­du­sias vai­kys­tės Ka­lė­das pri­si­me­na ži­no­mi žmo­nės. Žur­na­lui „Sti­liui“ jie su­ti­ko at­ver­ti sen­ti­men­tų ku­pi­ną sa­vo pri­si­mi­ni­mų skry­nią.

Jur­ga Še­dui­ky­tė.

D

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

ai­ni­nin­kei Jur­gai Še­dui­ky­tei (40 m.) di­džiau­sius sen­ti­men­ tus ke­lia su di­de­liu do­va­nų mai­šu per kie­mą pra­bė­gan­ tis Ka­lė­dų Se­ne­lis. „Kar­tais do­va­nas tie­siog iš­bars­ty­da­ vo, o kar­tais ras­da­vo­me su­kel­tas į me­ džius. Bet nie­ka­da ne­bu­vo­me pa­mirš­ti ir vi­sa­da su­kio­da­vo­mės ap­link lan­gus lauk­da­mi jo mis­ti­nio pra­bė­gi­mo. Vie­ną 20

kar­tą ma­čiau ir aš“, – šyp­so­jo­si Jur­ga.

Ta­me do­va­nų mai­še ji ti­kė­da­vo­si ras­ ti pa­či­ūžas, sal­dai­nių ir net... šu­niu­ką! „O la­biau­siai džiaug­da­vau­si ne­ti­kė­to­ mis, bet taik­lio­mis do­va­no­mis“, – pri­si­ mi­nė ji.

Kiek­vie­nais me­tais J.Še­dui­ky­tė kar­tu su bū­riu gi­mi­nai­čių Ka­lė­das su­tin­ka prie eg­lu­tės Pa­lan­gos na­muo­se. „Do­va­nos taip pat kas­met pa­si­pil­da­ vo, tad na­tū­ra­lu, kad vai­kys­tė­je me­tus skai­čiuo­da­vo­me nuo Ka­lė­dų iki Ka­lė­ dų“, – juo­kė­si ji.

Pan­de­mi­ja šie­met mai­šo vi­sas kor­tas, ta­čiau dai­ni­nin­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad ir šiais me­tais ste­buk­las įvyks, o kaip stip­riai – prik­lau­so nuo mū­sų vi­sų. „Ste­buk­las yra ti­kė­ti ste­buk­lu ne­pai­ sant nie­ko – skep­ti­kų ap­lin­kui, ne­ži­nios dėl atei­ties“, – įsi­ti­ki­nu­si Jur­ga.

O ko­kias Ka­lė­das ma­to jos sū­nus Adas Ba­rei­kis? „Ci­tuo­ju jį: „Bu­vi­mas su šei­ma, poil­ sis, drau­g ys­tė ir do­va­nos. Sma­giau­sia me­tų šven­tė po gim­ta­die­nio“, – kal­bė­ jo Jur­ga.

2020 12 22

Vy­ta­ras Ra­dze­vi­čius.

as­me­ni­nis al­bu­mas

K

e­liau­to­jas, ku­li­na­ri­nių kny­gų auto­rius Vy­ta­ras Ra­dze­vi­ čius (52 m.) sa­kė, kad vi­sais lai­kais Kū­čių ir Ka­lė­dų pras­ mė ne­si­kei­tė. Net ir prie so­vie­tų re­ži­mo. „Tai vi­sa­da bu­vo šei­mos šven­tė. Kai aš bu­vau ma­žas, gal­būt tai bu­vo šven­tė už­ sit­rau­kus na­mų užuo­lai­das. Di­džiau­sias skir­tu­mas – kad da­bar di­des­nis pa­si­rin­ ki­mas, kuo sta­lą pa­deng­ti. Ki­ta ver­tus, Kris­taus gi­mi­mo rim­ties ir ty­los mi­nė­ ji­mas iš dva­sin­go vir­to la­biau kū­niš­ku.

Sta­lai lūž­ta ir vis dau­giau žmo­nių ne­su­ si­mąs­to, ką mes šven­čia­me. Ma­no šei­mo­je jau ke­le­rius me­tus ban­do­me tą mais­to ka­ ko­fo­ni­ją su­ma­žin­ti“, – kal­bė­jo žur­na­lis­tas. Šei­mos šven­tę vy­ras ly­gi­no su gam­ tos virs­mu. „At­ro­do, kad tą nak­tį vis­kas nu­ty­la, nu­rims­ta ir šir­dy­je pa­ti­ri džiaugs­mą“, – sa­kė jis.

Pir­mi V.Ra­dze­vi­čiaus gy­ve­ni­mo pri­si­ mi­ni­mai su­sie­ti su Ka­lė­do­mis. „Pri­si­me­nu, kaip tė­tis tem­pia ma­ne per Žir­mū­nus ap­tū­lo­tą kai­li­niais, sė­din­ tį ro­gu­tė­se. Ir ran­ko­je ne­ša eg­lu­tę. Po to tar­si per rū­ką pri­si­me­nu, kad bu­vo atė­jęs Ka­lė­dų Se­ne­lis. Tė­vai, ma­tyt, su kai­my­nu bu­vo su­si­ta­rę. Pen­kiaaukš­čio bu­te, ku­ria­ me gy­ve­no­me, sus­kam­bė­jo du­rų skam­ bu­tis, o kai nu­bė­gau jų ati­da­ry­ti, ra­dau do­va­ną. Po to pats bu­vau toks „ap­ga­vi­ kas“ sa­vo vai­kams“, – juo­kė­si jis. Šian­dien ska­niau­sių man­da­ri­nų, ku­rie neat­sie­ja­mi nuo di­džiau­sių me­tų šven­čių, 2020 12 22

„Kai aš buvau mažas, galbūt tai buvo šventė užsitraukus namų užuolaidas. Didžiausias skir­ tumas – kad dabar di­ desnis pasirinkimas, kuo stalą padengti.“ Vy­ta­ras Ra­dze­vi­čius

pil­nos par­duo­tu­vės. Vy­ta­ras sa­ko, kad jo vai­kys­tė­je tai bu­vo išs­kir­ti­nis vai­sius. „Vai­kys­tė­je, de­fi­ci­to ir nep­ri­tek­liaus lai­kais, jų pa­si­ro­dy­da­vo par­duo­tu­vė­se tik Ka­lė­dų lai­ko­tar­piu. Tad kai tik užuo­ džiu man­da­ri­ną – man ir Ka­lė­dos“, – juo­ kė­si vy­ras.

Vai­kai Augus­tė ir Vin­cen­tas vi­suo­met Vy­ta­rą ma­ty­da­vo at­lie­kan­tį Ka­lė­dų Se­ne­ lio vaid­me­nį. O svar­biau­sia – ne­pa­žin­ da­vo. Žur­na­lis­tas iš­da­vė pas­lap­tį, kaip tai pa­da­ry­ti. „Jei kas nors ban­dy­si­te, svar­biau­sia

Žurnalisto sūnus Vincentas ilgai nepažino Kalėdų seneliu persirengusio tėčio.

mas­kuo­tė. Ran­kos bū­ti­nai tu­ri bū­ti su pirš­ti­nė­mis. Barz­da, ūsai ir plau­kai – kad akys vos ma­ty­tų­si. Ba­tai ne­re­gė­ti. Apie bal­so sto­ri­ni­mą net ne­pa­sa­ko­siu. Vai­kai la­bai ge­ri sek­liai – ban­do barz­dą pa­timp­ čio­ti, kad įsi­ti­kin­tų, ar ji tik­ra. Aš nė kar­to ne­su­de­giau. Ar­ba bent jau man iki šiol jie to ne­pa­sa­kė. Ir la­bai pri­ta­riu po­sa­kiui – iš pra­džių tu ti­ki Ka­lė­dų Se­ne­liu, o po to pats juo tam­pi“, – šyp­so­jo­si V.Ra­dze­vi­čius.

21

S t i p ­ri o­j i l y­t i s

28

Kai vis­kas stai­ga

tam­pa nereikšminga

Kom­po­zi­to­riaus, di­ri­gen­to, mu­zi­kos at­li­kė­jo Ge­di­mi­no Gel­go­to (34 m.) kū­ri­nių klau­so­si ne tik pres­ti­ži­nių kon­cer­tų sa­lių ir fes­ti­va­lių pub­ li­ka, tarp­tau­ti­nio mu­zi­kos ka­na­lo „Mez­zo TV“ ar BBC ra­di­jo klau­sy­to­jai. Vie­šė­da­mi Lie­tu­ vo­je juos turėjo progą išgirsti ir po­pie­žius Pran­ciš­kus, ir Jo Šven­te­ny­bė Da­lai La­ma.

J

Lau­ra BUL­VY­DĖ

au pen­kio­lik­tus me­tus sa­vo įkur­tam Nau­jų idė­jų ka­me­ri­niam or­kest­rui NI­KO va­do­vau­jan­tis me­ni­nin­kas šį rug­sė­jį ap­do­va­no­tas aukš­čiau­siu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kul­tū­ros mi­nis­te­ ri­jos ap­do­va­no­ji­mu „Nešk sa­vo švie­są ir ti­kėk“. Be to, po šie­met Pe­ter­bur­go fil­ har­mo­ni­jo­je įvy­ku­sio lie­tu­vio mu­zi­kos kon­cer­to mu­zi­kos kri­ti­kai pa­žy­mė­jo jau­no kom­po­zi­to­riaus „kū­ry­bi­nio po­ži­ūrio plo­ tį ir gy­lį, drą­są ir vi­sų svar­biau­sia – kū­ry­ bi­nį at­vi­ru­mą“.

Pats Ge­di­mi­nas apie sa­vo mu­zi­ką yra pa­sa­kęs: „Ją tik­rai sun­ku pris­kir­ti prie ku­rios nors ka­te­go­ri­jos, sro­vės, sti­lis­ti­ kos ar kryp­ties. No­riu, kad taip ir bū­tų, nes bū­da­ma to­kia ji ir ats­pin­di mus su­ pan­tį pa­sau­lį. Dar nie­ka­da skir­tin­gų po­ ži­ūrių, ra­sių, re­li­gi­jų žmo­nės ne­bu­vo taip ar­ti vie­ni ki­tų kaip šian­dien ir da­ro­si vi­ siš­kai aki­vaiz­du, kad vis ma­žiau vie­tos čia tu­ri lik­ti ka­te­go­ri­za­vi­mams, gru­pa­vi­ mams, skirs­ty­mams. Vie­ny­bė ir pro­ce­sų jun­gi­ma­sis vi­sa­me ka­me yra nau­ja kal­ba.“ – Ge­di­mi­nai, jū­sų kur­tos mu­zi­kos klau­so­ma­si ne tik Lie­tu­vo­je, pa­si­ro­ do­te ir gar­siau­sio­se pa­sau­lio kon­cer­ tų sa­lė­se, kur ne kiek­vie­nas lie­tu­vis tu­ri ga­li­my­bę pa­tek­ti, – ką jums vi­ sa tai reiš­kia?

– Pir­miau­sia – di­de­lį džiaugs­mą, įver­ ti­ni­mą ir pro­fe­si­nį iš­šū­kį. Taip pat di­de­lę at­sa­ko­my­bę. Kai vyks­ta išs­kir­ti­nai reikš­ min­gi pa­si­ro­dy­mai svar­bio­se sa­lė­se, fes­ti­ va­liuo­se, ne­re­tai su mu­mis ke­liau­ja ir Lie­ tu­vos dip­lo­ma­tai, įt­rau­kia­mos Lie­tu­vos am­ba­sa­dos už­sie­ny­je, yra ke­lia­mos vė­lia­ vos, sa­ko­mos kal­bos, gie­da­mas him­nas.

Vi­sa tai ne­lei­džia pa­mirš­ti, kad to­kie pa­si­ro­dy­mai – ne vien in­di­vi­dua­laus me­ ni­nin­ko rei­ka­las, bet ir vi­sos vals­ty­bės, re­ gio­no rep­re­zen­ta­ci­ja.

„Man, mums – kūrėjams pandemijos laikas iš tiesų yra keistas, sudėtingas.

Manau, daug galime netekti“, – sakė kompozitorius Gediminas Gelgotas.

2020 12 22

– Augo­te gar­sio­je mu­zi­kų šei­mo­je – ma­ma Ra­sa Brun­dzai­tė-Gel­go­tie­nė – ži­no­ma chor­ve­dė, tė­vas Va­len­ti­nas – gar­sus flei­ti­nin­kas. Ką jums da­vė tai, kad augo­te su mu­zi­ka ir mu­zi­ ko­je? Ar ji at­ro­dė vie­nin­te­lis ke­lias?

– Da­vė be ga­lo daug. Tai ir lais­vės jaus­ mas mu­zi­ko­je, ir įg­ūd­žiai, gir­dė­ji­mas. Nors ne­sa­ky­čiau, kad na­muo­se su ma­ni­mi tė­ vai kaž­kaip spe­cia­liai už­siė­mė mu­zi­ka.

29

M a­n o p i­ n i­gi­ n ė

Pir­ma­sis už­dar­bis. Di­džiau­sios silp­ny­bės, sury­jan­čios sun­kiai už­dir­ba­mus pi­nigus. Tau­py­ti ar iš­lai­dau­ti? Ži­ no­mi lie­tu­viai pra­ve­ria sa­vo pi­ni­gi­nę ir atvirai pra­by­la apie to­kią subtilią te­mą kaip pi­ni­gai.

Dai­ni­nin­kė Jus­tė Ar­laus­kai­tė-Jaz­zu (32 m.)

– Ko­kiu nau­jau­siu pir­ki­niu sa­ve pa­le­pi­no­te?

– Šis keis­tas ka­ran­ti­ni­nis lai­kas pri­ ver­tė su­si­mąs­ty­ti ir pa­keis­ti po­ži­ūrį į iš­ lai­das. Da­bar pag­rin­di­nė in­ves­ti­ci­ja yra į sa­ve. Per­ku tik tai, kas bū­ti­na, nek­rin­tu į emo­ci­nio pir­ki­mo ma­ni­ją, ne­da­ly­vau­ju iš­par­da­vi­muo­se ir t.t.

Nau­jau­si pir­ki­niai – kny­gos apie dva­si­ nį to­bu­lė­ji­mą, sie­lų ke­lio­nes. Džiau­giuo­ si ir nau­ja „tri­be“ sti­liaus ta­tui­ruo­te ant ausies – tai vie­na jaut­riau­sių kū­no da­lių ir ma­no kū­ry­bos inst­ru­men­tas. Kai bu­vo ku­ria­ma ta­tui­ruo­tė, min­ty­se dė­jau ap­sau­ gas, šnabž­dė­jau už­kal­bė­ji­mus.

Daug džiaugs­mo su­tei­kia iš plunks­ nų su­kur­ti aus­ka­rai, spe­cia­liai man pa­ ga­min­ti merginos, ku­ri lan­kė­si kon­cer­te ir pa­ju­to įk­vė­pi­mą su­kur­ti to­kią ma­lo­nią staig­me­ną. Pas ją už­si­sa­kiau ir vė­duok­ lę ri­tua­lams.

– Ar daž­nai in­ves­tuo­ja­te į sa­vo emo­ci­jas? Ar lei­džia­te sau ne­ra­cio­ na­lius, bet ma­lo­nius pir­ki­nius?

– Fak­tas, kad esu emo­cio­na­li ir jaut­ri, net­gi spon­ta­niš­ka ar dra­ma­tiš­ka, ta­čiau kal­bant apie pir­ki­nius va­do­vau­juo­si svei­ ku pro­tu. Ne­si­mė­tau, ap­gal­vo­ju ir tik ta­ da per­ku tai, ko tik­rai rei­kia.

Ver­ti­nu ko­ky­bę, do­miuo­si ga­min­to­jais, mėgs­tu lie­tu­viš­kus pro­duk­tus, ypač šiuo vi­siems sun­kiu pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu, jei yra ga­li­my­bė, ren­kuo­si lie­tu­vių kū­rė­jus.

Dainius Ščiuka

– Kaip su­si­for­ma­vo jū­sų po­ži­ūris į pi­ni­gus?

– Mū­sų šei­mo­je pi­ni­gai ne­bu­vo gar­bi­ na­mi, tai ne­bu­vo pag­rin­di­nis tiks­las ar ver­ty­bė. Augau su bro­liu, tad esu dė­kin­ ga tė­vams, kad iš­mo­kė da­lin­tis, o ne var­ žy­tis, pa­ro­dė, kaip duo­ti, o ne im­ti. Šei­ mo­je vi­sa­da pir­me­ny­bę tei­kė­me dar­niam tar­pu­sa­vio ry­šiui, bend­ra­vi­mui ir mei­lei. Į pi­ni­gus po­ži­ūris kei­tė­si per as­me­ni­ nę pa­tir­tį: iš­gy­ve­nau ir blo­ges­nių, ir ge­ res­nių lai­kų. Kuo to­liau, tuo ma­žiau daik­ tų man rei­kia. No­ri­si ke­lio­nių ir ma­žiau triukš­min­gų va­ka­rė­lių, dau­giau me­di­ta­ ci­jos ir ma­sa­žo.

– O kaip kei­tė­si pats po­ži­ūris į pi­ ni­gų lei­di­mą?

– Ma­no po­ži­ūris į fi­nan­sus kei­tė­si pa­ ma­žu, ly­giag­re­čiai su ma­no kar­je­ra.

Ne­su tau­pi, jei man tik­rai rei­kia daik­ 44

2020 12 22

to, nie­ka­da sau jo ne­gai­lė­siu. Da­bar di­ džiau­sios in­ves­ti­ci­jos kryps­ta į mu­zi­ką.

No­rint su­kur­ti ge­riau­sią pro­duk­tą, in­ ves­tuo­ti ten­ka daug: skry­džiai, vieš­bu­čiai, stu­di­ja, pro­diu­se­ris, lei­dy­ba... Ta­čiau in­ ves­tuo­ti į sa­vo veik­lą man pa­tin­ka, net­ gi gy­vy­biš­kai svar­bu, nes mu­zi­ka ir yra ma­no gy­ve­ni­mas.

– Ka­da bū­ti­na sa­ve le­pin­ti?

– Pir­miau­sia sa­ve rei­kia pa­mil­ti ir le­ pin­ti ne iš gai­les­čio, skaus­mo ar ne­vi­sa­ ver­tiš­ku­mo, o iš mei­lės sau. Ge­ra ži­no­ti, ko no­ri gy­ve­ni­me, iš to ži­no­ji­mo taš­ko pra­si­de­da tei­sin­gas ir tiks­lus po­ži­ūris į fi­ nan­sų pla­na­vi­mą. Kiek­vie­nas pri­va­lo įver­ tin­ti sa­vo no­rus, lū­kes­čius ir ga­li­my­bes.

Iš­mo­kau sa­ve le­pin­ti kas­dien, ir tai ne­ bū­ti­nai su­si­ję su pir­ki­niais. Ma­ne daug la­biau džiu­gi­na jo­ga, ge­ras fil­mas, pa­čiai sau iš­sa­ky­tas komp­li­men­tas. My­lė­ti sa­ ve rei­kia kas­dien, o ne ta­da, kai jau nu­si­ va­rai nuo ko­jų ar įk­rin­ti į emo­ci­nę duo­bę.

– Ar as­me­ni­nius pir­ki­nius ar­gu­ men­tuo­ja­te ki­tiems?

– Tai ma­no pa­čios san­ty­kis su sa­vi­mi, ma­no as­me­ni­nis rei­ka­las. Ži­no­ma, jei pla­ nuo­ja­me pir­ki­nius na­mams, so­dy­bai ar šei­mai, ta­riuo­si ir skirs­tau biu­dže­tą kar­ tu su Do­na­tu, bet jei tai kny­gos, smil­ka­ lai, žva­kės ar pa­puo­ša­lai, ne­ma­tau rei­ka­ lo at­sis­kai­ty­ti.

Anks­ti pra­dė­jau už­dirb­ti, to­dėl te­ko iš­ kart su­si­kur­ti san­ty­kį su pi­ni­gais. Bu­vo lai­kas, kai šei­mą iš­lai­kiau iš sa­vo al­gos.

Nie­ka­da nie­kaip neat­sis­kai­ti­nė­jau, ką pir­kau ir ko­dėl – ma­no pi­ni­gai ir lei­džiu juos kaip no­riu. Vie­nin­te­lis žmo­gus, ku­ ris ži­no, kiek tu­riu pi­ni­gų, ir kar­tais ge­ riau nei aš, – ma­no va­dy­bi­nin­kas Lau­ras Lu­či­ūnas, ku­riuo ti­kiu ir pa­si­ti­kiu la­biau­ siai iš vi­sų žmo­nių pa­sau­ly­je.

Ta­čiau jis tik­rai ne­re­gu­liuo­ja, ar aš galiu nu­si­pir­kti ba­tus, nau­ją vir­tu­vę, ar auto­mo­bi­lį.

– Ar pa­me­na­te, ko­kia bu­vo pir­mo­ji jū­sų al­ga ir kam ją iš­lei­do­te?

– Tai bu­vo 20 li­tų, už juos tė­tį nu­si­ve­ džiau į „McDo­nald’s“. Ži­no­ma, vė­liau in­ ves­ta­vau į sa­vo sva­jo­nę, į to­les­nę kū­ry­bą, įran­gą, nes vi­sa­da ži­ūrė­jau tik į prie­kį ir no­rė­jau kur­ti vi­sam pa­sau­liui, ne­lik­ti už­ si­da­riu­si kam­ba­ry­je su dai­nų teks­tais ir mu­zi­ka, skam­ban­čia tik gal­vo­je. Dėl to 2020 12 22

vi­si iš pra­džių už­dirb­ti pi­ni­gai bu­vo in­ ves­ti­ci­ja į atei­tį.

Al­ga augo pa­ma­žė­le: te­ko tik­rai daug dirb­ti, kad da­bar gy­ven­čiau pa­to­giai, taip, kaip no­ri­si man pa­čiai.

– Ko­kia jū­sų pi­ni­gų fi­lo­so­fi­ja?

– Nė­ra to­kio da­ly­ko kaip pi­ni­gų fi­lo­so­ fi­ja. Fi­lo­so­fi­ja yra Pla­to­nas, Aris­to­te­lis ir Kan­tas. Pi­ni­gai yra iš­lai­dos ir pa­ja­mos.

– Ką manote apie skur­dą ir po­sa­kį „bū­kim bied­ni, bet tei­sin­gi“?

– Nie­ko ne­manau. Ne­są­mo­nin­gas pa­

sa­ky­mas. Vi­sur tu­ri bū­ti pu­siaus­vy­ra, o ne kraš­tu­ti­nu­mai.

Skur­das eg­zis­tuo­ja, ir aš jo ma­čiau daug – žmo­nių skaus­mą, des­pe­ra­ci­ją, mirš­tan­ čius vai­kus Af­ri­ko­je. Tai man at­ro­do kaip di­džiau­sia ne­tei­sy­bė. Net ir pa­si­ti­kė­da­ma vi­sa­ta vis tiek ne­ga­liu sup­ras­ti, ko­dėl kai ku­rie žmo­nės tu­ri ši­taip ken­tė­ti?

– Ar su­tin­ka­te, kad pi­ni­gai ga­di­ na žmo­nes?

– Ga­di­na, kai jie nuk­rin­ta iš dan­gaus.

Vis­kas prik­lau­so nuo žmo­gaus po­ži­ūrio į var­to­ji­mą, no­rus, su­vo­ki­mą, kiek jam 45