Stilius

2022 m. sausio 11–17 d.

Nr.2

Prabangos kodas: apie deimantus, jodinėjimą ir technikos naujoves Alkui Paltarokui karantinas padovanojo ir meilę

Paulina Taujanskaitė:

„Tarp šokėjų aš esu aktorė“

Kaina TIK

1,50 Eur

K e­l i o­n ė s

Ra­my­bę at­ra­do ir kal­nuo­se,

ir eg­zo­tiš­ko­se ša­ly­se

Pra­ūžus di­džio­sioms me­tų šven­tėms iš­ tuš­tė­jo Lie­tu­vos did­mies­čių gat­vės, vis­ kas ap­link ta­po ra­mu. Jau nu­ka­bin­tos ka­lė­di­nės de­ko­ra­ci­jos, nie­kur ne­rei­kia sku­bė­ti, tad pa­var­gę nuo įvai­riau­sių ren­ gi­nių ir dar­bų ži­no­mi Lie­tu­vos žmo­nės lei­do sau at­si­pūs­ti ir įsi­jaus­ti į atos­to­gas.

T

e­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja, nuo­mo­ nės for­muo­to­ja Ind­rė Ka­va­ liaus­kai­tė (32 m.) pir­mą kar­ tą lei­do­si į sli­di­nė­ji­mo nuo­ty­kį Švei­ca­ri­jo­je, po­pu­lia­ria­me Gšta­do ku­ror­te. „Ak­ty­vus lais­va­lai­kis man vi­sa­da pa­ ti­ko, tik ma­no di­džiu­lis no­ras iš­va­žiuo­ti sli­di­nė­ti kas­met iš­tirp­da­vo neį­gy­ven­din­ tas dėl ko­kių nors ne­ti­kė­tų prie­žas­čių“, – kal­bė­jo Ind­rė.

Ji džiau­gė­si, kad šį kar­tą ne­pa­bū­go ir pir­mą kar­tą ant sli­džių sto­jo bū­da­ma 32ejų. Vos at­vy­ku­si į ku­ror­tą mo­te­ris nus­ku­ bė­jo pirk­ti... sli­di­nė­ji­mo kos­tiu­mo! „Nau­juo­sius su­ti­kau di­de­lė­je drau­gų kom­pa­ni­jo­je su nuos­ta­biu vaiz­du į Al­pes.

Tiek pas­ku­ti­nę praė­ju­sių me­tų die­ ną, tiek pir­mą­ją 2022-ųjų pra­lei­dau ant sli­džių ir tik­rai jau ne­beį­si­vaiz­duo­ju, kas ga­li bū­ti ge­riau!“ – šyp­so­jo­si I.Ka­ va­liaus­kai­tė.

6

2022 01 11

Į

„Ga­li­te drą­siai lėk­ti į vie­ti­nių gy­ven­ to­jų sa­lą, ku­ri pri­tai­ky­ta tu­ris­tams. Čia vis­kas daug pi­giau! Iš­ban­dė­me gi­lu­mi­nį nar­dy­mą, plau­kio­jo­me su vėž­liais, ra­jo­ mis ir ryk­liais, žve­jo­jo­me, lan­kė­me ne­ gy­ve­na­mas sa­las ir pra­ban­gius ku­ror­ tus. Be dau­gy­bės van­dens pra­mo­gų, čia ra­si­te vi­sa­da ge­rą orą, daug ka­ti­nu­kų, nuos­ta­bius sau­lė­ly­džius ir pap­ras­tus bei drau­giš­kus vie­ti­nius gy­ven­to­jus“, – pa­sa­ko­jo Nag­lis.

as­me­ni­nis al­bu­mas

nuo­ty­kius ro­jaus kam­pe­ly­je – Mal­ dy­vuo­se – jau ant­rą kar­tą pa­si­nė­ rė nuo­mo­nės for­muo­to­jas, šo­kė­jas Nag­lis Bie­ran­cas (35 m.) su my­li­muo­ ju fo­tog­ra­fu Lu­ku Gri­ciu­mi (31 m.). „Šį kar­tą lan­kė­me drau­gus, ku­rie čia ir dir­ba, ir atos­to­gau­ja, ir net­gi gy­ve­ na“, – sa­kė Nag­lis.

Jis tu­ri pa­ta­ri­mą ir ki­tiems ke­liau­ to­jams, ku­rie sva­jo­ja ap­lan­ky­ti Mal­dy­ vus, ta­čiau ne­no­ri iš­leis­ti daug pi­ni­gų.

2022 01 11

7

A t­ v i­r a i

Šo­kių pro­jek­to nu­ga­lė­to­ja

mėgs­ta lai­pio­ti po me­džius

Ra­mū­nas Da­ni­se­vi­čius

Ak­to­rė Pau­li­na Tau­jans­kai­tė (29 m.) nes­le­pia, kad vis dar ieš­ko sa­vęs. Jai vis­kas įdo­mu ir ne­ga­li nusp­ręs­ti, į ką gi­lin­tis. Jai pa­tin­ka auga­lai, gy­vū­nai, bal­dai, sta­liaus dar­ bas, do­mi­na arc­heo­lo­gi­ja, evo­liu­ci­ja, žmo­gaus rai­da. Ją trau­kia že­mė, o prie Vil­niaus dau­gia­bu­čio, ku­ria­me gy­ ve­na, tu­ri net sa­vo dar­že­lį. Šio­je mo­te­ry­je gru­mia­si dvi aist­ros – vai­din­ti ir šok­ti. Tur­būt ger­bė­jai ne­pa­ti­kės, kad gra­žio­ji ak­to­rė ir šo­kė­ja mėgs­ta kars­ty­tis po me­džius.

14

lrt

Vos tik bai­gė­si šo­kių pro­jek­tas, užp­lū­do eufo­ri­jos ban­ga ir paaiš­kė­jo – Pau­li­na už­sik­rė­tu­si ko­ro­na­vi­ru­su ir pri­va­lo izo­liuo­tis.

P

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

er Ka­lė­das Pau­li­na su part­ne­riu Ro­lan­du Ber­ži­niu ta­po LRT te­le­ vi­zi­jos pro­jek­to „Šok su žvaigž­ de“ nu­ga­lė­to­jais, su­lau­kė pui­kių ži­ūro­vų at­si­lie­pi­mų ir dau­g y­bės ap­lo­ dis­men­tų.

Tar­si su­si­py­nė jos he­ro­jės Sau­lės, fil­ me „Ne­ma­to­ma“ da­ly­vau­jan­čios te­le­vi­zi­ jos šo­kių pro­jek­te, ir pa­čios Pau­li­nos, lai­ mė­ju­sios rea­lų šo­kių pro­jek­tą, gy­ve­ni­mas.

Bet daž­nai su­vei­kia kiau­lys­tės dės­nis.

Vos tik bai­gė­si šo­kių pro­jek­tas, užp­lū­do eufo­ri­jos ban­ga, o po dvie­jų die­nų paaiš­ kė­jo – Pau­li­na už­sik­rė­tu­si ko­ro­na­vi­ru­su ir pri­va­lo izo­liuo­tis.

Dėl tris mė­ne­sius vy­ku­sių in­ten­sy­vių re­pe­ti­ci­jų skau­da vi­są kū­ną. Tar­si to bū­ tų ma­ža, dėl CO­VID-19 jai pa­ki­lo aukš­ ta tem­pe­ra­tū­ra, o va­ka­rais už­gu­la nosį.

P.Tau­jans­kai­tė – jau ži­no­ma teat­ro ir ki­no ak­to­rė. 2020 m. ji pel­nė Auk­si­nį sce­ nos kry­žių ge­riau­sios ak­to­rės ka­te­go­ri­jo­ je už Ma­ry­tės vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Vie­ nos miš­ko pa­sa­kos“ (rež. Yana Ross). Tais pa­čiais me­tais ak­to­rė bu­vo no­mi­nuo­ta Si­dab­ri­nės ger­vės ap­do­va­no­ji­mui už ge­ riau­sią ak­to­rės vaid­me­nį fil­me „Ne­ma­to­ ma“ (rež. Ig­nas Jo­ny­nas).

– Pau­li­na, ti­kiu, kad esa­te lai­min­ ga, su sa­vo part­ne­riu Ro­lan­du ta­pu­si pro­jek­to „Šok su žvaigž­de“ nu­ga­lė­to­ jais. Bet tur­būt trys mė­ne­siai in­ten­ sy­vaus dar­bo ir stre­so la­bai iš­se­ki­no?

– La­bai iš­se­ki­no, ne­pap­ras­tai daug rei­kė­jo dirb­ti. Vie­na, kai ži­ūri šo­kius, ki­ ta – kai pats ban­dai re­pe­tuo­ti. Kiek ten niuansų, kaip pėda turi būti pakreipta, kokie keliai – sulenkti ar ištempti, ku­ rioje pusėje galva ir net kur žiūri akys.

Apie tai ne­gal­vo­ji, kai ma­tai šo­kan­tį žmo­gų. O kai šo­ki, apie tai ten­ka gal­vo­ti.

Buvo neįtikėtinai sunku, todėl džiaugiuosi pergale. Tai – įvertinimas, kad kažką darei gerai.

– Į tą pro­jek­tą pa­te­ko­te vi­siš­kai ne­ti­kė­tai, kai ak­to­rė Onei­da Kun­ sun­ga dėl svei­ka­tos bė­dų at­si­sa­kė

ja­me da­ly­vau­ti. Ar ap­si­džiau­gė­te, kad pak­vie­tė jus?

– Ap­si­džiau­giau. Kaip tik prieš po­rą die­nų bu­vau ma­čiu­si pro­jek­to rek­la­mą.

Kaip čia aš ne­šo­ku, pa­gal­vo­jau. Ir aš no­ riu. Ir po dvie­jų die­nų man pas­kam­bi­no.

– Vie­ną sa­vai­tę tu­rė­jo bū­ti pris­ta­ ty­tas vie­nas šo­kis, ki­tą – ki­tas, tre­ čią – tre­čias: čia rum­ba, čia ba­čia­ta, o čia jau tan­go. Vie­nam vie­no­kie dra­ bu­žiai, ki­tam – ki­to­kie. Kaip spė­da­ vo­te suk­tis?

– Vis­kas bū­da­vo per plau­ką – vi­sa­da pas­ku­ti­nę die­ną išk­ris­da­vo ko­kia nors nau­jie­na. Kas nors neį­ma­no­ma ar ne­ pa­vyks­ta, kas nors dėl dra­bu­žių ne­ge­rai.

Re­pe­ti­ci­joms tu­rė­da­vo­me še­šias die­ nas. Tre­čia­die­nis bū­da­vo sun­ki die­na, nes ope­ra­to­riams rei­kė­da­vo nu­siųs­ti jau su­ šok­to šo­kio įra­šą.

Va­di­na­si, re­pe­ti­ci­joms tu­ri pir­ma­die­ nį, ant­ra­die­nį, o tre­čia­die­nį va­ka­re jau tu­ ri tu­rė­ti šo­kį. Rea­liai per tris die­nas tu­ ri jį pa­ruoš­ti.

Ket­vir­ta­die­nį, penk­ta­die­nį dir­bi to­liau – jau ži­nai šo­kio eigą, bet neiš­tem­pi ke­lio, ne taip pa­su­ki pė­dą ku­rio­je nors vie­to­je, gal­vos neat­su­ki, kur rei­kia, ran­kos ne­pa­ ke­li ar­ba pa­ke­li, bet ne taip, kaip rei­kia.

15

St i p­ r i o­j i l y ­t i s

Ka­ran­ti­no do­va­ n os – ne­pa­mirš­ta­mi žy­giai ir mei­lė Iki pa­sau­lį užp­lūs­tant pan­de­mi­jai ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­ cia­lis­tas Al­kas Pal­ta­ro­kas (44 m.), kaip ir dau­ge­lis veik­lių žmo­nių, gy­ve­no bep­ro­tiš­ku rit­mu – dar­bas vi­jo dar­bą, rei­ kė­jo ras­ti lai­ko ir spor­to tre­ni­ruo­tėms, ir ar­ti­mie­siems, ir pabendrauti su bi­čiu­liais. Ta­čiau ko­ne prieš dve­jus me­ tus sus­to­jęs pa­sau­lis ir dar­bai jam pa­žėrė ki­tų ste­buk­lų.

30

Kipre Alkas prisiminė, ką reiškia žygiai pėsčiomis, kaip nualina kūną, bet įkrauna sielą ilgi atstumai, ir dar kartą įsitikino, kad sportas gryname ore daug smagesnis nei treniruotės sporto klube.

A

Lau­ra Bul­vy­dė

l­kas pri­pa­žįs­ta: iki ko­vi­do at­si­ ra­di­mo iš tie­sų la­bai daug dir­ bo ir nuo­lat sku­bė­jo. „Su­kau­si kaip vo­ve­rė ra­te sa­ vo ko­mu­ni­ka­ci­jų vers­le – nuo ma­žų iki di­ de­lių pro­jek­tų, ren­gi­nių, kū­ry­bi­nių spren­di­ mų. Ne­no­rė­jau ap­leis­ti ir sa­vo vi­suo­me­ni­nės veik­los: do­miuo­si lais­vės ko­vų te­ma, is­to­ ri­nė­mis pe­ri­pe­ti­jo­mis. Pa­sa­ky­siu at­vi­rai – kar­tais tik­rai at­ro­dė, kad ri­ba tarp die­nos ir nak­ties iš­sit­ry­nė“, – sa­kė Al­kas.

Kai pa­sau­liui smo­gė pan­de­mi­ja, sus­to­ jo vis­kas: ir dau­ge­lis dar­bų, ir di­de­lė da­ lis vi­suo­me­ni­nės veik­los, kur Al­kas tu­ri da­ly­vau­ti fi­ziš­kai, tad nuo­to­li­nis dar­bas tar­si at­ri­šo jam ran­kas ir su­tei­kė spar­nus.

Il­gai nes­vars­tęs vy­ras iš­vy­ko į sau­lė­tą­jį Kip­rą – koks skir­tu­mas, ku­ria­me pa­sau­ lio kam­pe­ly­je jis sė­dės prie kom­piu­te­rio.

Va­ka­ri­nė­je sa­los da­ly­je, Pa­fe, Al­kas pra­ lei­do be­veik pus­me­tį. „Iš pra­džių ten vis­kas at­ro­dė pui­kiai – Vi­dur­že­mio jū­ros sa­la, sau­lė ir pal­mės, ta pa­ti lai­ko juos­ta kaip ir Lie­tu­vo­je, ta­čiau šiais džiaugs­mais mė­ga­vau­si neil­gai: la­ bai grei­tai ir Kip­re vis­kas bu­vo už­da­ry­ta, ne­ga­na to, įves­ta ir ko­men­dan­to va­lan­ da, ku­rios mū­sų ša­ly­je ne­bu­vo. Ku­ror­tai at­ro­dė tar­si iš­mi­rę – vi­siš­kai tuš­ti“, – pa­ sa­ko­jo A.Pal­ta­ro­kas.

Užg­riu­vo ru­ti­na. Ta­čiau ji ne li­ūdi­no, o kaip tik džiu­gi­no: ma­tyt, to­kios jau se­niai rei­kė­jo. Dau­giau lai­ko sau, ma­žiau pa­ša­li­ nių truk­džių, be­veik vi­sa­da pui­kus oras, sau­lė, nuos­ta­bus mais­tas, ge­ra nuo­tai­ka ir nuo­la­ti­nis spor­tas – tai bu­vo da­ly­kai, ku­rių Lie­tu­vo­je vy­ras pa­si­ge­do.

Kip­re Al­kas pri­si­mi­nė, ką reiš­kia žy­giai pės­čio­mis, kaip nua­li­na kū­ną, bet įk­rau­na sie­lą il­gi ats­tu­mai, ir dar kar­tą įsi­ti­ki­no, kad spor­tas gry­na­me ore daug sma­ges­ nis nei tre­ni­ruo­tės spor­to klu­be. „Nuo­la­ti­nis fi­zi­nis krū­vis ir in­di­vi­dua­ lios tre­ni­ruo­tės – ne tik pui­kus bū­das pa­ lai­ky­ti ge­rą for­mą, bet ir ne­pa­kar­to­ja­ma emo­ci­nė pa­tir­tis. Jei į žy­gius Lie­tu­vo­je ar sve­tur pa­ži­ūrė­si­me iš spor­ti­nės pu­sės – juk tai pui­kiau­sios kar­diot­re­ni­ruo­tės: di­de­li ats­tu­mai, in­ten­sy­vus li­pi­mas ar ko­pi­mas. Žmo­gus iš es­mės su­kur­tas daug vaikš­ čio­ti, tik mies­te mes tai pa­mirš­ta­me ar už­si­su­kę dar­buo­se ne­ran­da­me tam lai­ ko. Ta­čiau ti­kiuo­si, kad šią pa­mo­ką Kip­ re iš­mo­kau, – da­bar ir Vil­niu­je cent­re ar į

su­si­ti­ki­mus sten­giuo­si vaikš­čio­ti tik pės­ čio­mis“, – sa­kė A.Pal­ta­ro­kas.

2021-ieji Al­kui – žy­gių me­tai. Kip­ras, juo­kė­si jis, ma­tyt, bu­vo ge­ra mankš­ta, mat no­ri­si eiti vis to­liau ir su­dė­tin­giau.

Pės­čio­mis iš­vaikš­čio­jęs ko­ne vi­są Kip­ ro sa­lą ir grį­žęs na­mo, į Lie­tu­vą, net­ru­ kus Al­kas jau or­ga­ni­za­vo lau­ki­nę ke­lio­ nę pa­lei vi­są Mer­kio upę, ku­ri tru­ko net sa­vai­tę. Jis at­kar­to­jo Lie­tu­vos re­zis­ten­to Juo­zo Luk­šos-Dau­man­to 1947-ųjų pra­ si­ver­ži­mą pro ge­le­ži­nę už­dan­gą. „Ki­ta­me žy­gy­je pa­vy­ko nu­si­bels­ti ir į Šiau­rę, už po­lia­ri­nio ra­to, – ke­lia­vau Kungs­le­de­no žy­gia­vi­mo ta­ku, dar va­di­ na­mu Ka­ra­lių ta­ku, jis drie­kia­si per kva­ pą gniau­žian­čius gam­to­vaiz­džius.

„Mūsų laimė – nuolatinis jos ieškojimas. Tik laikui bėgant ją suvokia­ me vis kitaip, su bran­ desniu požiūriu šiek tiek keičiasi ir mūsų lai­ mės formulė. Pagauti savo laimę už uodegos gali būti labai lengva.“ Alkas Paltarokas

Ga­liu tik pat­vir­tin­ti – tai vie­nas įs­pū­ din­giau­sių žy­gių ta­kų Euro­po­je. Man ten pa­vy­ko pa­ma­ty­ti ir Šiau­rės paš­vais­tę! Kal­ nai, slė­niai, pel­kės, kriok­liai, upės, eže­rai – čia vis­kas vie­na­me, ką jau kal­bė­ti apie Šiau­rės spal­vų ga­mą“, – pa­sa­ko­jo vy­ras.

Bet ar gar­siam ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­ lis­tui vie­šint už­sie­ny­je ne­si­no­ri mė­gau­tis sau­le pa­to­giuo­se pap­lū­di­miuo­se ir ra­gau­ ti iš­tai­gin­gų res­to­ra­nų še­fų ruoš­to mais­ to? Ar da­bar jo eg­zo­ti­ka – tik ki­lo­met­rai pės­čio­mis avint žy­gio ba­tus?

Al­kas nė­ra ka­te­go­riš­kas – rei­kia vis­ko, ta­čiau svar­biau­sia – ras­ti auk­so vi­du­riu­ ką. O kad jį ras­tų, rei­kia sa­vo kai­liu pa­ tir­ti skir­tin­gą eg­zo­ti­ką. Pa­te­kęs į lau­ki­nę gam­tą tu­ri pats sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti, o tai to­li gra­žu nė­ra leng­va. „Bū­tent dėl to ir bū­da­mas va­di­na­mo­ jo­je kom­for­to zo­no­je dar la­biau ver­ti­nu ki­tų žmo­nių dar­bą ar net sa­vo bū­se­ną, kai ga­liu mė­gau­tis „vis­kas ant pa­dėk­liu­ ko“ aki­mir­ko­mis. Man svar­bu pu­siau­svy­ ra, o kad ją su­si­kur­čiau, tu­riu pa­tir­ti vi­ są gy­ve­ni­mo sko­nių pa­le­tę“, – sa­kė jis.

31

P r a­ b a n­g o s k o­d a s

Bran­gus pa­sau­lio aukš­tuo­me­nės po­mė­gis JAV mu­zi­kos le­gen­dos Bru­ce’o Springs­tee­no (72 m.) duk­ters Jes­si­cos Springs­teen (30 m.), bu­vu­sio Niu­jor­ko me­ro Mi­ chae­lo Bloom­ber­go (79 m.) at­ža­los Geor­gi­nos Bloom­berg (38 m.), ve­lio­nio Grai­ki­jos lai­vy­bos mag­na­to Aris­tot­le’io Onas­sio pa­li­kuo­nės At­hi­nos Onas­sis (36 m.) ir dau­ge­lio ki­tų pa­sau­lio grie­ti­nė­lės ats­to­vų aist­ra – žir­gai. Kuo am­bi­cin­ges­ nių tiks­lų sie­kia­ma, tuo bran­giau kai­nuo­ja šis po­mė­gis.

V

ie­nas tur­tin­giau­sių žir­gų sa­vi­ nin­kų – Du­ba­jaus emy­ras Mo­ ham­me­das bin Ras­hi­das alMak­tou­mas (72 m.). Ne­se­niai už 15 me­tų žir­gą auk­cio­ne šeic­has pak­lo­ jo 11 mln. eurų, dar vie­ną ris­tū­ną, kai­na­ vu­sį 1,7 mln. eurų, jis įsi­gi­jo iš bend­ro­vei „Ja­cobs“ prik­lau­siu­sio žir­gy­no. Šią va­sa­rą bend­ro­vė „Ja­cobs“ Di­džio­jo­ je Bri­ta­ni­jo­je esan­tį 50–60 mln. eurų ver­ ti­na­mą žir­gy­ną par­da­vė bri­tų vers­li­nin­ kui Gra­ha­mui Smit­hui-Ber­na­lui.

„Dai­nuo­ju tie­sio­gi­ne šio žo­džio pras­me ir die­ną, ir nak­tį už žir­gų pa­ša­rą.“ Bru­ce’as Springs­tee­nas

Pas­ta­ruo­ju me­tu aukš­tuo­me­nė, ne­pai­ sant Du­ba­jaus val­dy­to­jo mi­li­jar­dų, nuo jo at­si­ri­bo­jo. Jo šeš­to­ji, jau­niau­sio­ji, žmo­ na prin­ce­sė Haya al-Mak­toum (46 m.) su sū­nu­mi ir duk­te­ri­mi pa­bė­go į Vo­kie­ti­ ją, o da­bar įsi­kū­rė Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je.

Prin­ce­sei ši ša­lis nes­ve­ti­ma – su vy­ru ji daž­nai lan­ky­da­vo­si kas­me­ti­nė­se As­ko­ to žir­gų lenk­ty­nė­se. Po­ra čia daž­nai pa­si­ ma­ty­da­vo ir su Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos mo­ narc­he Eli­za­beth II (95 m.).

H.al-Mak­toum gy­ve­ni­mas ne tik ro­ žė­mis klo­tas. Kar­tais jis bu­vo toks spyg­ liuo­tas, kad te­ko bėg­ti.

Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­lie­nė dėl ne­le­ga­laus kom­piu­te­rių įsi­lau­žė­lio ata­ kos prieš bu­vu­sią žmo­ną Hayą pa­ša­li­no 38

Du­ba­jaus emy­rą iš sa­vo ka­ra­liš­ko­sios lo­ žės As­ko­te.

T

ei­si­nin­kas ir vers­li­nin­kas Reinf­rie­ das Poh­lis (1928–2014) – Vo­kie­ti­ jos ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kon­sul­ta­ ci­jų bend­ro­vės DVAG įk­ūrė­jas. Jis bu­vo vie­nas tur­tin­giau­sių ša­lies vers­li­nin­kų.

Jo an­ūkės Ni­co­los Pohl aist­ra – žir­gai.

25 me­tų mer­gi­nos tė­vai in­ves­tuo­ja mi­li­ jo­nus į duk­ters spor­tą.

Tur­tuo­lė, ku­rios žir­gy­ne lai­ko­ma 30 ris­tū­nų, į tur­ny­rus kar­tais vyks­ta ir sraig­ tas­par­niu.

Bu­vu­sio Niu­jor­ko me­ro M.Bloom­ber­ go, ku­rio tur­tas ver­ti­na­mas 50 mlrd. eurų, duk­tė Geor­gi­na 2008-aisiais pa­te­ko į JAV išp­lės­ti­nės olim­pi­nės ko­man­dos su­dė­tį.

Apie bran­gų po­mė­gį G.Bloom­berg yra sa­kiu­si: „Ga­li­ma sa­ky­ti, kad nu­si­šyp­so lai­ mė, jei ge­rą de­šim­ties me­tų žir­gą ran­di už mi­li­jo­ną eurų.“ Bu­vu­sio Niu­jor­ko me­ro at­ža­la tarp ge­riau­sių pa­sau­lio jo­ji­kų kaž­ka­da yra užė­mu­si 41-ąją vie­tą. Nuo to lai­ko, kai G.Bloom­berg ta­po vie­ni­ša ma­ma, vi­sas jos dė­me­sys su­telk­tas į sū­nų.

G

ar­s aus ame­r i­k ie­č ių at­l i­k ė­j o B.Springs­tee­no duk­tė Jes­si­ca – vie­na iš ne­dau­ge­lio gar­se­ny­bių at­ža­lų, jo­ji­mo aist­ruo­lių, ku­rie pel­nė pa­ sau­li­nius lai­mė­ji­mus.

J.Springs­teen su ame­ri­kie­čių kli­ūti­ nio jo­ji­mo eki­pa iš 2020 m. To­ki­jo va­sa­ ros olim­pi­nių žai­dy­nių par­si­ve­žė si­dab­rą.

Tė­vas Bru­ce’as fi­nan­suo­ja duk­ters

Bru­ce’o Springs­tee­no duk­tė Jes­si­ca – vie­na iš ne­dau­ge­lio gar­se­ny­bių at­ža­lų, jo­ji­mo aist­ruo­lių, ku­rie pel­nė pa­sau­li­nius lai­mė­ji­mus.

39