Stilius

2022 m. sausio 18–24 d.

Nr.3

Žaneta Fomova atvėrė širdį Geriausi pasaulio pastatai ir stebina, ir pribloškia Prezidento namai tapo viešbučiu

Živilės Pinskuvienės Kaina TIK

1,50 Eur

tvirtą charakterį suformavo ir skaudūs vaikystės prisiminimai

Karinga ir visai ne princesė A t­v i­r a i

Kur ji, ten skan­da­las. Taip sa­ko Sei­mo na­rys Jo­nas Pins­ kus (62 m.) apie sa­vo žmo­ną Šir­vin­tų ra­jo­no me­rę Ži­vi­ lę Pins­ku­vie­nę (46 m.). Ta­čiau jos dar­bai ir be skan­da­lų iškalbingi, už­marš­ty­je pa­likę skau­džius vai­kys­tės pri­si­ mi­ni­mus, užg­rū­di­nu­sius mo­ters cha­rak­te­rį ir su­for­ma­ vu­sius ją tvir­tą ir už­sis­py­ru­sią.

J

Lai­ma LA­VAS­TE

ei­gu Ži­vi­lei pa­si­ūly­tų pa­si­rink­ti vaid­ me­nį ki­ne – auk­sap­lau­kės prin­ce­sės ar ama­zo­nės, ji nea­be­jo­ti­nai rink­ tų­si pas­ta­rą­jį. „Tik­rai ne prin­ce­sės!“ – užk­re­čia­mai nu­si­juo­kė ma­no paš­ne­ko­vė. Gra­žios mo­ ters šyp­se­na nus­kaid­ri­no vi­są mū­sų po­ kal­bį, nors kar­tais ir ne­leng­vą. Ir tik kar­ tą, lyg pa­va­sa­rio lie­tus su sau­le, mo­ters skruos­tais nu­rie­dė­jo aša­ros. Kai pra­kal­ bo­me apie gra­žiau­sią žmo­gaus gy­ve­ni­ mo tarps­nį – vai­kys­tę. „Kar­tais ma­nęs pak­lau­sia, ko­kią tu­riu sva­jo­nę? Ga­liu at­sa­ky­ti – iš tie­sų no­rė­ čiau su­vai­din­ti fil­me. Tai bū­tų man nau­ jas iš­šū­kis ir aš jį priim­čiau“, – pri­si­pa­ži­ no Ž.Pins­ku­vie­nė.

– Mes jus ma­to­me drą­sią, ko­vin­gą, ryž­tin­gai sie­kian­čią tiks­lo, net šoki­ ruo­jan­čią sa­vo drą­sa. Bent jau taip at­ro­do­te. Jūs to­kia ir esa­te?

– Taip, išo­riš­kai gal taip ir at­ro­do. Bet vi­sa tai dėl to, kad tie­siog ne­pa­ken­čiu ne­ tie­sos. Ir jei ži­nau, kad esu tei­si, einu iki ga­lo. Nes­var­bu, kiek man tai kai­nuos ner­ vų, svei­ka­tos, gal net dar­bo vie­tą.

– Kas išug­dė to­kį cha­rak­te­rį?

Jei vi­si atei­na­me iš sa­vo vai­ kys­tės, jūs bu­vo­te vien­tur­ tė duk­tė, gal ir pa­le­pi­na­ ma, lyg ir ne­rei­kė­jo al­kū­ nė­mis skin­tis ke­lio?

8

– Taip, bet ma­no vai­kys­tė, o vė­liau ir gy­ve­ni­mas su­sik­los­tė ne taip, kaip gal­ būt dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja.

Taip, esu vie­nin­te­lis vai­kas. Augau Šir­ vin­tų ra­jo­no kai­me ap­sup­ta tė­vų mei­lės, ko­kios tik vai­kas ga­li trokš­ti. Gal tas ma­ no ko­vin­gu­mas atė­jo iš ma­mos. Ko­dėl? Ką gi, pa­pa­sa­ko­siu jums sa­vo šei­mos is­to­ri­ją.

Ma­no paš­ne­ko­vė trum­pam nu­ti­lo.

Pro ka­vi­nės lan­gus lė­kė ma­ši­nos, už lan­ go mer­kė­si trum­pa ru­dens die­na. To­li į praei­tį mo­te­riai ne­rei­kė­jo ke­liau­ti. Čia pat, Šir­vin­tų apy­lin­kė­se, pra­bė­go jos vai­ kys­tės die­nos. Klau­siau­si jos pa­sa­ko­ji­mo ir ned­rį­sau pert­rauk­ti sa­vo klau­si­mais. *** „Ma­no ma­ma bū­da­ma jau­na į Šir­vin­ tų ra­jo­ną bu­vo at­siųs­ta kaip ag­ro­no­mė iš gū­daus vien­kie­mio Šven­čio­nių ra­ jo­ne. Tė­tis – šir­vin­tiš­kis, kaip sa­ ko­ma, šau­nus mies­te­lio vai­ ki­nas ant mo­to­cik­lo „Ja­wa“.

Su­ti­ko ma­no ma­mą, jie pa­mi­lo vie­nas ki­tą. Bet ma­ma ne­bu­vo jo tė­vo trokš­ta­ma mar­ti.

Nuot­rau­kos: Ge­di­mi­nas Ži­lins­kas Sti­lius: Vik­to­ri­ja Ra­ma­naus­kai­tė Ma­kia­žas: Beat­ri­čė Bru­so­kai­tė

Se­ne­lis net pas­lė­pė sū­naus pa­są, kad tik jis ne­su­si­tuok­tų, ir ves­tu­vė­se ne­da­ly­va­ vo. Bet tė­tis bu­vo at­sa­kin­gas, ryž­tin­gas, la­bai my­lė­jo ma­no ma­mą. At­bir­bė mo­to­ cik­lu į bu­ro­kų lau­ką, ku­ria­me dir­bo ma­ ma. Plau­kai iki juos­mens, gu­mi­niai ba­tai, trum­pas si­jo­nė­lis – be ga­lo gra­ži ko­lū­kio ag­ro­no­mė. Už­si­so­di­no ją ant mo­to­cik­lo ir nu­lė­kė tie­siai į met­ri­ka­ci­jos sky­rių.

Ap­si­gy­ve­no jie Šir­vin­to­se, tar­ny­bi­ nia­me ma­mos bu­tu­ke. Bet gi­miau aš, ir bu­tu­ką ma­ma tu­rė­jo už­leis­ti.

Ne­bu­vo kur dė­tis, ir tė­vai su ma­ ni­mi tu­rė­jo ap­si­gy­ven­ti pas se­ ne­lius. Se­ne­lis ir ta­da nep­riė­ mė nei sa­vo mar­čios – su ja net ne­sis­vei­ki­no, nei ma­ nęs – sa­vo an­ūkės. Ma­ ma su uoš­viu nė kar­ to nė­ra kal­bė­ju­si.

Ir da­bar, kai gir­ džiu ką nors kal­bant apie

„Ma­no die­ta per­ko­pus 40 me­tų – ne­val­gy­ti“, – juo­kia­si Ži­vi­lė.

lai­min­gą vai­kys­tę, se­ne­lių mei­lę, jun­tu tas nuos­kau­das, nors praė­jo daug me­tų. Se­ne­ lio de­monst­ruo­ja­mas mar­čios ig­no­ra­vi­mas pa­lie­tė ir ma­ne, vai­ką. Kaip šian­dien ma­tau – se­ne­lis pa­rei­na iš baž­ny­čios ir ne­ša il­gus spal­vo­tus sal­dai­nius... Bet sal­dai­niai tik du... Kar­tu augu­sioms dviem ma­no pus­ se­se­rėms, ma­no tė­vo se­sers dvy­nu­kėms.

Iš to vai­kiš­ko pik­tu­mo bū­da­vo, kad su­lau­žy­da­vau ko­kį nors jų žais­lą, lė­lę.

Ne­pai­sant to, bu­vo­me ir esa­me la­bai ar­ ti­mos, mus iki šių die­nų sie­ja tik­ras se­ se­riš­kas ry­šys.

O iš mo­čiu­tės ju­tau ir mei­lę, ir glo­bą.

Nors ir ne­tie­sio­giai, nes, esu tik­ra, ji bi­ jo­jo sa­vo vy­ro ir taiks­tė­si su juo. Pa­vyz­ džiui, va­sa­rą ry­tais ir ma­no, ir pus­se­se­rių tė­vai išei­da­vo į dar­bą. Mo­čiu­tė iš­vir­da­vo ko­šės, kvies­da­vo prie sta­lo. Bet pa­tiek­da­ vo tik pus­se­se­rėms, o man pas­lap­čia nuo se­ne­lio at­neš­da­vo į kie­mą.

Ma­ma drą­sin­da­vo ma­ne: „Duk­ryt, lai­ ky­kis, dar ne pa­sau­lio pa­bai­ga.“ Tė­tis be ga­lo my­lė­jo ir ma­mą, ir ma­ne. Pyk­da­vo­ si su sa­vo tė­vu. Tė­vai dir­bo daug – nuo anks­ty­vo ry­to iki va­ka­ro. Ka­dan­gi vie­na na­muo­se, ant­ra­me se­ne­lių na­mo aukš­te, ne­si­jau­čiau ge­rai, bi­jo­da­vau, steng­da­vau­ si vi­są lai­ką bū­ti lau­ke. Ar­ba lauk­da­vau tė­vų iki vė­laus va­ka­ro kie­me, ar­ba ma­ne pa­sik­vies­da­vo pa­bū­ti kai­my­nai. Pa­ži­no­jo­ me juos ir su vi­sais pui­kiai su­gy­ve­no­me.

Ta­čiau vai­kys­tė – tik­rai ne vien nuo­ skau­dos. Bu­vo ir la­bai sma­gių, ge­rų aki­ mir­kų. Pa­tik­da­vo su tė­vais dirb­ti įvai­rius dar­bus, min­ti suk­rau­tą šie­ną.

Tė­tis prie vai­ro lei­do man pir­mą kar­ tą at­si­sės­ti dar ne­su­lau­kus de­šim­ties. Gal neiš­si­pil­džiu­si sva­jo­nė su­si­lauk­ti sū­naus lė­mė, kad trans­por­to prie­mo­nes iš­mo­kė ma­ne vai­ruo­ti vi­sas – nuo za­po­ro­žie­čio iki trak­to­riaus.

Esu nu­si­kal­tu­si ir se­ne­liui. Gal tam tik­ ras vai­kiš­kas at­si­ly­gi­ni­mas bu­vo... Se­ ne­lis kaip ka­ro ve­te­ra­nas bu­vo ap­ do­va­no­tas ir tais lai­kais ga­vo nau­ją za­po­ro­žie­tį. Jį sau­go­jo kaip sa­vo akį, lai­kė išb­liz­gin­tą ga­ra­že, re­ tai ka­da juo va­žiuo­da­vo. Kar­tą jam išė­jus iš na­mų at­si­da­riau ga­ra­žo du­ris ir su­kau­pu­si drą­ są juo iš­va­žia­vau. Ne­to­li, tik už po­ros gat­vių. Pas­lė­piau už vai­kų dar­že­lio. Aiš­ku, tė­ tis iš kar­to sup­ra­to, kie­no 9

P a­ž i n­t i s

At­vi­ra pa­sau­liui

ir ap­sup­ta mei­lės Dau­giau nei prieš de­šimt­ me­tį lau­ko rek­la­mos sten­ dus val­dan­čios įmo­nės „JCDe­caux Lie­tu­va“ va­do­vė Ža­ne­ta Fo­mo­va (45 m.) pra­ dė­jo do­mė­tis šiuo­lai­ki­niu me­nu. Kar­tu Ža­ne­ta at­ra­ do ir ki­tą do­mi­nan­čią sri­ tį – psic­ho­lo­gi­ją. Šian­dien ji gy­ve­na leng­va šir­di­mi, at­vi­ra pa­sau­liui ir ap­sup­ta mei­lės.

„Jeigu moteris yra laiminga, tuomet ir jos aplinka jaus laimę ir pilnatvę“, – tiki Žaneta Fomova.

18

2022 01 18

P

Ka­ri­na PU­KAI­TĖ

ir­miau­sia me­no pa­sau­lį Ža­ne­ta ty­ liai ste­bė­jo. Pa­ju­tu­si su­si­do­mė­ji­ mą pra­dė­jo lan­ky­ti pa­ro­das, mo­ ky­tis sup­ras­ti me­ne už­ko­duo­tas ži­nu­tes. Vie­nas po ki­to jos na­muo­se pra­ dė­jo ras­tis me­no kū­ri­niai.

Ra­mū­nas Da­ni­se­vi­čius

– Ža­ne­ta, kaip pa­ju­to­te, kad me­ nas jus trau­kia?

– Me­ną ko­lek­cio­nuo­ju jau de­šimt­me­tį, bet aist­rą jam pa­ju­tau ge­ro­kai anks­čiau.

Kai lau­kiau­si ant­ro­jo vai­ko – sū­naus Alek­ sand­ro, su šei­ma iš­va­žia­vo­me atos­to­gų į Kre­tą. Gy­ve­no­me vieš­bu­ty­je su ats­ki­ru ba­sei­nu ir vaiz­du į jū­rą. Ša­lia bu­vo įsi­kū­ ru­si po­ra – vy­ras su žmo­na. Ji bu­vo ta­ py­to­ja ir kas ry­tą išė­ju­si ta­pė.

Stai­ga, kai ėjo šeš­tas ar sep­tin­tas nėš­ tu­mo mė­nuo, man ki­lo ne­nu­val­do­mas no­ras ta­py­ti. Gal tai su­si­ję su nėš­tu­mu, hor­mo­nais – mo­te­rims bū­na kū­ry­biš­ku­ mo pa­ky­lė­ji­mas, bet prieš tai ma­no li­ni­ja bu­vo la­bai aiš­ki – ra­cio­na­liai ži­no­jau, ko no­riu, o kū­ry­bos ele­men­to, ku­ris eitų iš ma­nęs pa­čios, ne­bu­vo.

Tuo­met vy­ras ap­laks­tė vi­są Kre­tą – ieš­ko­jo dro­bių, da­žų. Ta­py­mas man bu­vo kaip me­di­ta­ci­ja, bet vė­liau sup­ra­tau, kad tai yra tik vie­nas me­di­ta­vi­mo ele­men­tų.

Ne­tu­rė­jau tiks­lo ką nors keis­ti ir bū­ti ta­ py­to­ja, ta­čiau tur­būt nuo to lai­ko ta­py­ ba ma­ne pra­dė­jo la­bai do­min­ti.

– Tep­tu­kus pa­dė­jo­te į ša­lį, pra­dė­ jo­te pa­žin­tį su me­no pa­sau­liu, ku­ris jus ly­di iki šiol...

– Esu dė­kin­ga Ni­dai Rut­kie­nei (ga­le­ ri­jos „Var­tai“ įk­ūrė­jai. – Red.), ku­ri įt­rau­ kė ma­ne į pa­ro­dų cik­lą, skam­bi­no kvies­ da­ma ir siun­tė kvie­ti­mus – fak­tiš­kai ji ir bu­vo ma­no pir­mo­ji šiuo­lai­ki­nio me­ no mo­ky­to­ja.

Pra­džio­je šiuo­lai­ki­nis me­nas man bu­ vo ne­sup­ran­ta­mas. Atė­jau iš vi­siš­kai ki­to­ kios sfe­ros. Ni­dos dė­ka pra­dė­jo for­muo­ tis su­vo­ki­mas ir apie šiuo­lai­ki­nį, ir apie mo­der­nų­jį me­ną.

Pir­mie­ji kvie­ti­mai į me­no mu­ges ir­gi bu­vo iš jos – va­žia­vo­me ir į Stam­bu­lą, vė­ liau me­no mu­gės „Art­Vil­niaus“ ko­man­da pak­vie­tė į Mad­ri­do me­no mu­gę. Tur­būt dau­ge­lis ko­lek­ci­nin­kų, me­no mė­gė­jų tu­ ri tą tarps­nį, kai pe­rei­na nuo ne­tin­ka­mo ko­lek­cio­na­vi­mo, su­vo­ki­mo, kas yra me­ 2022 01 18

nas, į tik­ru­mą ir iš­sig­ry­ni­ni­mą. Tai nė­ra leng­va – rei­kia pe­ro­rien­tuo­ti su­vo­ki­mą.

– Pri­si­me­na­te pir­mą­jį kū­ri­nį, ku­ rį pa­ma­čiu­si nusp­ren­dė­te, kad jis tu­ ri bū­ti jū­sų?

– Tai įvy­ko 2012-ųjų pa­bai­go­je, nors į ga­le­ri­jas pra­dė­jau vaikš­čio­ti nuo ko­kių 2008-ųjų. Ket­ve­rius me­tus nie­ko ne­pir­ kau – eida­vau, ži­ūrė­da­vau, bu­vau ste­bė­ to­ja. Gir­dė­jau, kad žmo­nės per­ka, lan­ kiau­si pas di­de­les ko­lek­ci­jas tu­rin­čius ko­lek­ci­nin­kus. Jau tuo­met dis­ku­tuo­da­ vo­me apie tam tik­rus me­ni­nin­kus, ku­rie da­bar yra di­de­lės žvaigž­dės.

Fak­tiš­kai nė dėl vie­no iš jau­nų­jų me­ ni­nin­kų neap­si­ri­ko­me – tarp jų bu­vo ir And­rius Za­ka­raus­kas, Ro­ber­tas Nar­kus, ku­ris 2022 m. ats­to­vaus Lie­tu­vai Ve­ne­ci­ jos bie­na­lė­je. Džiau­giuo­si, kad jų kū­ri­niai yra at­ke­lia­vę ir į ma­no ko­lek­ci­ją.

„Iš pradžių šiuolaikinis menas man buvo nesu­ prantamas. Atėjau iš vi­ siškai kitokios sferos.“ Žaneta Fomova

Ma­no pir­ma­sis įsi­gy­tas kū­ri­nys bu­vo Li­no Ju­sio­nio pa­veiks­las „Nu­si­lei­di­mas“.

Su šiuo dar­bu su­si­ju­si la­bai įdo­mi pa­tir­ tis. Re­gis, tai bu­vo pir­mo­ji Li­no as­me­ni­ nė pa­ro­da ga­le­ri­jo­je „Var­tai“. Atė­jau ke­le­tą die­nų po ati­da­ry­mo, pa­ma­čiau pa­veiks­ lą ir jis man la­bai įst­ri­go. Ta­čiau Ni­da pa­ sa­kė, kad šis pa­veiks­las yra re­zer­vuo­tas VIP klien­tui iš už­sie­nio. Pa­si­ūlė man ki­ tą dar­bą, ku­ris bu­vo ša­lia, bet ma­ne ve­žė anas kūrinys – stip­ri, sod­ri mė­ly­na spal­ va, dan­gaus ho­ri­zon­tas su­si­lie­ja su jū­ra, o kaž­kur to­lu­mo­je ma­ty­ti jach­tų stie­bai.

Pa­veiks­las įt­rau­kė, at­ro­do, ži­ūrė­da­ma į jį pa­si­ne­ri.

Ki­tas pa­veiks­las taip pat bu­vo įdo­mus – ge­ra ta­py­ba, vis­kas per­teik­ta tei­sin­gai, bet ne­bu­vo to­kio jaus­mo „čia ma­no“. Ni­ dai pa­sa­kiau: „Jei­gu pirk­siu, tik ši­tą.“ Taip ir išė­jo: po po­ros die­nų Ni­da pas­kam­bi­ no, klien­tas dar ne­bu­vo at­li­kęs pa­ve­di­ mo, tad... (Juo­kia­si.)

– Leng­vai ra­do­te vie­tos šiam kū­ ri­niui sa­vo erd­vė­se?

– Taip, ma­no mie­ga­ma­ja­me! Kas­ryt pra­bu­du­si ma­tau to pa­veiks­lo gi­lu­mą,

to­lius – man tai pa­de­da įsik­rau­ti ge­ros ener­gi­jos, api­ma nuo­tai­ka, lyg bū­tum vi­sa­me ta­me.

– Ža­ne­ta, ką pa­tar­tu­mė­te žmo­gui, ku­ris dar svars­to apie me­no ko­lek­ cio­na­vi­mą, kū­ri­nių įsi­gi­ji­mą? Nuo ko pra­dė­ti?

– Di­džio­ji da­lis ko­lek­ci­nin­kų pir­miau­ sia pra­de­da pirk­ti tuos kū­ri­nius, ku­rie juos už­ka­bi­na. Me­no kū­ri­nio rin­ki­mo­si pro­ ce­sas pra­tur­ti­na įvai­ria­pu­siš­kai, tai pir­ miau­sia yra pa­tir­čių ko­lek­cio­na­vi­mas.

No­rint pra­dė­ti ko­lek­cio­nuo­ti rei­kia kon­ teks­to, o jis at­si­ran­da vaikš­tant į ga­le­ri­ jas ar me­no mu­ges. Taip leng­viau sup­ran­ ti, kas yra ver­tin­ga ir ar tau tai pa­tin­ka.

Si­ūly­čiau pa­ro­das lan­ky­ti ne per ati­da­ ry­mus – užei­ti į vie­ną, ant­rą, tre­čią ga­le­ ri­ją, ap­lan­ky­ti mu­zie­jus, užei­ti tuo me­tu, kai nė­ra di­de­lio srau­to žmo­nių. Taip tik­ rai pa­ju­si, kas tau ar­ti­ma, koks kū­ri­nys pri­ver­čia sus­to­ti, su­si­mąs­ty­ti.

Man to­kia prak­ti­ka pa­si­tei­si­no: už­suk­ da­vau į ga­le­ri­jas, kai jo­se nė­ra šur­mu­lio.

Tuo­met tu­rė­da­vau as­me­niš­ką dia­lo­gą su me­no kū­ri­niais ir iš­kart pa­jus­da­vau, kas su­jau­di­na, sug­lu­mi­na, o kas tie­siog yra ne man. Bū­da­ma su ki­tais žmo­nė­mis me­no erd­vė­je daž­nai bend­rau­ji su jais, o bū­da­ ma tik su me­no kū­ri­niu ga­li kal­bė­tis su juo ir ras­ti at­sa­ky­mą sa­vy­je.

– Jūs kar­tu su Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­ru esa­te įs­tei­gu­si kon­kur­si­nių pa­ro­dų cik­lą „JCDe­caux pre­mi­ja“.

Vie­nas pro­jek­to tiks­lų – ska­tin­ti jau­ nų­jų me­ni­nin­kų kū­ry­bą, sklai­dą, di­ din­ti vi­suo­me­nės su­si­do­mė­ji­mą bū­ tent šiuo­lai­ki­niu me­nu. Kaip ma­no­ te, ko rei­kia me­ni­nin­kams, kad bū­ tų leng­viau?

– Taip, „JCDe­caux pre­mi­ja“ at­si­ra­do iš no­ro pa­dė­ti kar­je­rą pra­de­dan­tiems kū­ rė­jams, nes la­bai svar­bu tu­rė­ti ge­rą star­ to aikš­te­lę ir ga­li­my­bę gar­siai pri­sis­ta­ty­ ti pub­li­kai. Ži­no­ma, Lie­tu­vo­je rei­kia dar daug pa­ dir­bė­ti, kad dau­giau me­ni­nin­kų ga­lė­tų sėk­min­gai gy­ven­ti iš sa­vo pa­šau­ki­mo ir aist­ros kur­ti.

Pir­miau­sia rei­kia ak­ty­vios me­no rin­ kos ir tra­di­ci­jų. Pran­cū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­ je, Ita­li­jo­je, Ame­ri­ko­je žmo­nės sup­ran­ta me­no svar­bą, lan­ko­si ga­le­ri­jo­se, va­ži­nė­ ja po bie­na­les, į tarp­tau­ti­nes mu­ges.

19

M a­ n o e r d­v ė

Ge­riau­si pasaulio pas­ta­tai

ir ste­bi­na, ir pribloškia

XIV pa­sau­lio arc­hi­tek­tū­ros fes­ti­va­ly­je (WAF) pas­kelb­ ti ge­riau­si 2021-ųjų arc­hi­ tek­tū­ros pro­jek­tai. Pastatų for­mos, pri­tai­ky­mas ir in­ ter­je­ras nus­te­bi­no ne vie­ną.

P

raė­ju­sių me­tų pa­sau­lio pas­ta­to ti­ tu­lą lai­mė­jo nau­ja­sis Ko­pen­ha­gos „Ama­ger Bak­ke“ pas­ta­tas.

Pa­gal Bjar­ke In­gel­so fir­mos

28

BIG („Bjar­ke In­gels Group“) pro­jek­tą pa­ sta­ty­ta „Ama­ger Bak­ke“ (ki­taip – „Co­pen­ Hill“) – nau­jo ti­po at­lie­kų ener­gi­jai ga­ min­ti skir­ta jė­gai­nė. Tai ne tik šiukš­lių per­dir­bi­mo ga­myk­la, bet ir sli­di­nė­ji­mo tra­sa, pės­čių­jų ta­kas ir lai­pio­ji­mo sie­na.

Nau­ja­sis Ko­pen­ha­gos kal­nas „Co­pen­ Hill“ ta­po vie­ta, ku­rio­je vie­tos bend­ruo­ me­nės lais­va­lai­kis de­ra su tva­rio­mis nū­die­ nos am­bi­ci­jo­mis ir ati­tin­ka itin am­bi­cin­gą Da­ni­jos sos­ti­nės tiks­lą – 2025 me­tais tap­ ti pir­muo­ju pa­sau­ly­je mies­tu, neut­ra­liu ang­lies diok­si­do iš­me­ti­mo atž­vil­giu. Be­ je, Tarp­tau­ti­nė arc­hi­tek­tų są­jun­ga (UIA)

ir pa­sau­lio pa­vel­do or­ga­ni­za­ci­ja UNES­CO bū­tent Ko­pen­ha­gą pas­kel­bė 2023-iųjų pa­ sau­lio arc­hi­tek­tū­ros sos­ti­ne.

41 tūkst. kv. m plo­to at­lie­kų per­dir­ bi­mo jė­gai­nė­je „Ama­ger Bak­ke“ taip pat įreng­tas mies­to poil­sio cent­ras ir ap­lin­ ko­sau­gos švie­ti­mo cent­ras.

Sli­di­nin­kai, ky­lan­tys į sto­go par­ką, ga­li apž­velg­ti 24 va­lan­das per pa­rą vei­kian­čią at­ lie­kų de­gi­ni­mo ga­myk­lą, ku­rią sta­tant bu­ vo pai­sy­ta vie­tos bend­ruo­me­nės po­rei­kių.

Taip ki­lo nuo­žul­naus sto­go, tin­kan­ čio 9000 m2 sli­di­nė­ji­mo tra­sai, idė­ja.

10 000 m2 plo­to ža­lia­sis sto­gas taip pat 2022 01 18

2021 me­tų pa­sau­lio pas­ta­to ti­tu­lą lai­mė­jo Ko­pen­ha­gos „Ama­ger Bak­ke“.

su­ge­ria ši­lu­mą ir su­ma­ži­na lie­taus van­ dens nuo­tė­kį.

Atei­ties pro­jek­to ka­te­go­ri­jo­je lai­mė­jo Si­lo mies­tas („Si­lo Ci­ty“) Niu­jor­ke. „Stu­ dio V Arc­hi­tec­tu­re“ nie­ka­da ne­mie­gan­ čia­me mies­te esan­čias grū­dų ga­myk­las pa­ver­tė kul­tū­ros cent­ru. Tie­sa, ga­myk­la vis dar res­tau­ruo­ja­ma, tad lan­ky­tis čia kol kas ne­ga­li­ma.

Pei­za­žo ka­te­go­ri­jo­je nu­ga­lė­to­ju pas­ kelb­tas „Al Fay“ par­kas Abu Da­by­je (Jung­ ti­niai Ara­bų Emy­ra­tai). „SLA Arc­hi­tects“ pro­jek­tuo­ta­me 27 500 m2 par­ke ga­li­ma už­siim­ti įvai­rio­mis spor­to ša­ko­mis, čia yra 2022 01 18

ir vai­kų žai­di­mo aikš­te­lės, ir miš­ko ta­ke­ lis. Par­kas kur­tas pa­nau­do­jant nau­jau­sias

Naujo tipo atliekų energijai gaminti skirta jėgainė – tai ir slidinėjimo trasa, ir pėsčiųjų takas, taip pat laipiojimo siena. ži­nias apie mik­rok­li­ma­tą ir tva­ru­mą, tad ja­me su­nau­do­ja­ma 40 pro­cen­tų ma­žiau van­dens nei įp­ras­tuo­se par­kuo­se. Tai pir­

ma­sis bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės par­kas Jung­ti­ niuo­se Ara­bų Emy­ra­tuo­se – ja­me dau­giau nei 2000 vie­ti­nių me­džių ir krū­mų. Kai ku­rie jų per­kel­ti iš dy­ku­mos. Anot kū­rė­ jų, kruopš­tus auga­lų pa­rin­ki­mas už­tik­ri­ na ir gy­vū­nų įvai­ro­vę, pa­de­da su­kur­ti na­ tū­ra­lią vė­są itin karš­ta­me mies­te.

Me­tų in­ter­je­ru pas­kelb­tas Ki­ni­jos Čing­ lon­gu mies­te­ly­je esan­tys hos­te­lis ir kny­gy­ nas. Arc­hi­tek­tų kom­pa­ni­ja „Ate­lier tao+c“ tarp miš­kų įsi­kū­ru­sia­me se­no­vi­nia­me mies­te­ly­je esan­čia­me me­di­nia­me na­me su mo­lio sie­no­mis įk­ūrė hos­te­lį 20 žmo­ nių ir vie­ti­nės bend­ruo­me­nės kny­gy­ną.

29

M o­z a i­k a

Bar­bė puo­šis „Bal­main“ Net­ru­kus 63-iąjį gim­ta­die­nį švę­sian­ti Bar­bė, ro­dos, vi­sai ne­sens­ta. Le­ gen­di­nė ne vie­ną kar­tą užau­gi­nu­si lė­lė nep­ra­ra­do ir sti­liaus po­jū­čio – ro­ži­niai Bar­bės ap­da­rai nau­jai pra­žy­do ypa­tin­go­je „Bal­main“ ko­lek­ci­jo­je.

P

ran­cū­zi­jos ma­dos na­mų kū­r y­ bos va­do­vas Oli­vier Rous­tein­ g'as (36 m.) pris­ta­tė ke­lias de­ šim­tis dra­bu­žių bei ak­se­sua­rų, skir­tų suau­gu­sie­siems ir Bar­bės bei Ke­ no lė­lėms. Kal­bė­da­mas apie nau­ją­ją ko­ lek­ci­ją ta­len­tin­ga­sis di­zai­ne­ris sa­kė, kad ryž­tis to­kiai ko­la­bo­ra­ci­jai jį pas­ka­ti­no neiš­si­pil­džiu­sios vai­kys­tės sva­jo­nės bei jo, kaip kū­rė­jo, už­mo­jai. „Tai, kad šian­dien ga­lė­jau su­kur­ti Bar­ bės įk­vėp­tą ko­lek­ci­ją, ro­do, jog pa­sau­lis pa­si­kei­tė ir kad kiek­vie­nas ga­li bū­ti sa­vi­ mi – be jo­kio smer­ki­mo“, – sa­kė O.Rous­ 34

Bar­bės dra­bu­žiai tiks vy­rams ir mo­te­rims.

tein­g'as ir pri­dū­rė, kad vai­kys­tė­je jam, kaip ir dau­ge­liui ber­niu­kų, bu­vo pa­sa­ky­ ta ne­žais­ti su lė­lė­mis.

„Galite kurti visuomenę, paremtą laisvės idė­ jomis, o ne stereotipais.“ Olivier Rousteing'as

Di­zai­ne­rio min­tį pra­tę­sia tai, kad „Bal­ main“ ko­lek­ci­jos mo­de­liai nė­ra skir­ti vie­ nai ly­čiai, – jais ga­li da­bin­tis ir vy­rai, ir mo­te­rys. „Ga­li bū­ti Ke­nu ir pa­sis­ko­lin­

ti ke­le­tą Bar­bės rū­bų, ga­li tap­ti Bar­be ir elg­tis taip pat. Ga­li­te kur­ti vi­suo­me­nę, pa­rem­tą lais­vės idė­jo­mis, o ne ste­reo­ti­ pais“, – tę­sė pran­cū­zas.

Suau­gu­sie­siems ir Bar­bei bei Ke­nui skir­ti dra­bu­žiai ats­pin­di spe­ci­fi­nius „Bal­ main“ ak­cen­tus: dar aš­tun­ta­ja­me praė­ju­ sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je pa­ties ma­dos na­mų įk­ūrė­jo Pier­re’o Bal­mai­no (1914– 1982) su­kur­tą la­bi­rin­to mo­nog­ra­mą, paaukš­tin­tus pe­čius.

Taip pat ap­da­rus puo­šia pre­kės ženk­ lo pa­va­di­ni­mas, ats­paus­din­tas „Bar­bie“ raš­tu, ir, ži­no­ma, daug ro­ži­nės spal­vos.

2022 01 18

2022 01 18

Oli­vier Rous­tein­g'as.

Agnė Ma­čiu­ly­tė

Tie­sa, tai nė­ra pir­mas kar­tas, kai O.Rous­tein­g'as bend­ra­dar­biau­ja su vie­ nu gar­siau­sių pa­sau­lio žais­lų ga­min­ to­jų „Mat­tel“. Prieš ke­le­rius me­tus di­zai­ne­ris kū­rė dra­bu­žius ma­ne­ke­ nės Clau­dios Schif­fer (51 m.) Bar­bei.

Po­pu­lia­rio­sios lė­lės ga­min­to­jai taip pat ne­si­bo­di bend­ra­dar­biau­ ti su ma­dos pre­kės ženk­lais. Pa­vyz­ džiui, 2014-aisiais bu­vo pris­ta­ty­ta bu­vu­sį „Cha­nel“ kū­ry­bos di­rek­to­rių Kar­lą La­ger­fel­dą (1933–2019) at­kar­ to­jan­ti lė­lė Bar­bė, o po me­tų – Bar­bės įk­ vėp­ta „Mosc­hi­no“ ko­lek­ci­ja.

Scanpix, Bal­main

Stilingi apdarai skirti ir Barbės bei Keno lėlėms.

35