Stilius

2022 m. vasario 15–21 d.

Nr.7

Legendinis žurnalas

Redita Dominaitytė atrado šaltą antidepresantą

Dainius Budrys laimę kuria gamtoje Geriausio buto interjerą įkvėpė namo istorija

Kaina TIK

1,50 Eur

Marius Kiltinavičius ir Donata Šimkevičiūtė

patikėjo meile iš pirmo žvilgsnio

A t­v i­r a i

14

Nuotraukos : Aurimas Šidlauskas Makiažas: Jolanta Musauskienė Šukuosena: Justina Levčenkaitė

Pa­ti­kė­jo mei­le

iš pir­mo žvilgs­nio „Jau­ku­mas vi­du­je – bran­giau už bet ko­ kius lai­ki­nus da­ly­kus“, – to­kiais žo­džiais po­kal­bį pra­de­da praė­ju­sių me­tų va­sa­ rą sa­vo ran­ką krep­ši­nio tre­ne­riui Ma­riui Kil­ti­na­vi­čiui (38 m.) pa­ti­kė­ju­si me­ni­ nin­kė, jo­gos tre­ne­rė bei gro­žio te­ra­peu­ tė Do­na­ta Šim­ke­vi­či­ūtė (26 m.). Mei­le iš pir­mo žvilgs­nio pa­ti­kė­ję įsi­my­lė­jė­liai nusp­ren­dė ne­be­sis­kir­ti ir įp­ras­min­ti sa­vo san­ty­kius – ta­po su­ža­dė­ti­niais.

P

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

as­ta­ruo­ju me­tu juo­du gy­ve­na ma­ lo­niais rū­pes­čiais. Gal­vo­je su­ka­si ne tik no­ras skir­ti dau­giau lai­ko vie­nas ki­tam, puo­se­lė­ti san­ty­kius ar min­tys apie ves­tu­ves. Vis dau­giau lai­ko ati­ma sau­sio pra­džio­je vos ke­lios mi­nu­ tės nuo jųd­vie­jų su Ma­riu­mi na­mų Kau­ no cent­re du­ris at­vė­rę Do­na­tos iš­puo­se­ lė­ti kū­ry­biš­ku­mo na­mai „Dhar­ma“.

Dvie­jų aukš­tų pa­tal­po­se Do­na­ta ve­da jo­gos, ju­de­sio, kū­ry­biš­ku­mo bei kvė­pa­vi­ mo pra­ti­mų pra­ty­bas, ku­rio­se daž­nai lan­ ko­si ir Ma­rius. Ant­ra­ja­me aukš­te įreng­ta jau­ki ta­py­bos stu­di­ja.

– Kaip ki­lo idė­ja įkur­ti to­kio po­ bū­džio stu­di­ją?

– Man gy­ve­ni­me la­bai svar­bu kū­ry­ba ir bend­rys­tė. Pa­ti tu­riu daug veik­lų, jas mėgs­tu su­jung­ti. Kar­tais at­ro­do, kad tu­ riu ta­len­tą de­rin­ti tai, kas ne­su­de­ri­na­ma.

No­ras su­jung­ti sa­vo veik­las ir žmo­nes ma­ne pas­ka­ti­no įkur­ti kū­ry­biš­ku­mo na­ mus. Vi­zi­ją, kaip vi­sa tai tu­rė­tų at­ro­dy­ ti, jau ku­rį lai­ką ne­šio­jau­si sa­vo gal­vo­je.

Se­kiau pa­tal­pų nuo­mos skel­bi­mus, ta­ 2022 02 15

čiau ži­no­jau, kad anks­čiau ar vė­liau ma­ no sva­jo­nė iš­si­pil­dys ir vie­ta, kur ga­lė­siu sa­vo po­mė­gius su­telk­ti po vie­nu sto­gu, at­si­ras. Taip ir nu­ti­ko. Nuė­ju­si ap­ži­ūrė­ ti pa­tal­pų ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kad ma­tau vis­ką taip, kaip ir įsi­vaiz­da­vau.

– Ko­kios pra­ty­bos čia vyks­ta?

– Čia už­sii­ma­ma jo­gos, ju­de­sio, kvė­pa­ vi­mo, sa­viug­dos prak­ti­ka, me­no bei ma­ sa­žo te­ra­pi­ja, vi­so­mis ki­to­mis prak­ti­ko­ mis, pa­de­dan­čio­mis ras­ti pu­siaus­vy­rą.

Esa­me uni­ka­lūs ir vi­siems rei­kia skir­ tin­gų prak­ti­kų. Aš tu­riu ta­len­tą pa­jaus­ti žmo­nes, o ma­no ve­da­mos prak­ti­kos vi­ suo­met bū­na la­bai skir­tin­gos, pa­gal žmo­ nių po­rei­kius ir pa­jau­ti­mą.

Esu bai­gu­si tiek hat­ha­jo­gos, tiek kun­ da­li­ni jo­gos, bioe­ner­ge­ti­kos kur­sus, me­ di­ta­ci­jos, kvė­pa­vi­mo mo­ky­mus. Taip pat iš­ban­džiu­si ki­tas sa­viug­dos prak­ti­kas, tad vis­ką kas­kart jun­giu.

Taip pat de­ri­nu aro­ma­tus, mu­zi­ką, kiek­vie­nos pra­ty­bos skir­tos gi­les­niam at­si­pa­lai­da­vi­mui. La­bai no­riu žmo­nėms su­teik­ti neuž­mirš­ta­mą pa­tir­tį, no­riu pa­ dė­ti pa­tir­ti šios aki­mir­kos gro­žį.

– Kaip me­nas at­si­ra­do jū­sų gy­ve­ ni­me?

– Pieš­ti pra­dė­jau dar vai­kys­tė­je. Me­ nas ma­ne trau­kė nuo ma­žens, tad tė­vai dar lan­kant dar­že­lį nu­ve­dė į me­no mo­ kyk­lą. La­bai daug pieš­da­vau ir tai da­ry­ da­ma jaus­da­vau ra­my­bę.

Ta­čiau pra­si­dė­jus paaug­lys­tei nuo šio po­mė­gio nu­to­lau. Ge­ra bu­vo po paaug­ lys­tės sun­ku­mų vėl sug­rįž­ti į kū­ry­bą, nes kur­da­ma jau­čiu neap­sa­ko­mą džiaugs­mą.

Me­nas man yra ir ruoš­ti mais­tą, ra­šy­ ti, puo­se­lė­ti san­ty­kius, ves­ti prak­ti­kas.

Kū­ry­biš­kai ži­ūriu į kiek­vie­ną si­tua­ci­ją.

– Kaip su­si­do­mė­jo­te jo­ga?

– Į jo­gos pa­mo­ką nuė­jau ve­da­ma in­tui­ ci­jos ir man la­bai pa­ti­ko. Jau po pir­mo mė­ ne­sio pas­te­bė­jau, kad ma­no chao­tiš­ka­me gy­ve­ni­me at­si­ra­do dau­giau ba­lan­so, pra­dė­ jau la­biau jaus­ti sa­ve ir ap­lin­ką. La­bai pa­ ti­ko, kad ten vis­kas grin­džia­ma po­ty­riais.

Kai ėmiau do­mė­tis jo­gos fi­lo­so­fi­ja, sup­ra­tau, kad da­ry­da­ma asa­nas ėmiau daug ge­riau jaus­ti sa­ve ir tai pas­ka­ti­no priim­ti šiuos spren­di­mus. Ši fi­lo­so­fi­ja man pa­si­ro­dė priim­ti­na ir įt­rau­kian­ti.

15

K e­l i o­n ė s

Pus­ny­nus iš­kei­tė

į sau­lės vo­nias Vi­si nors kar­tą gy­ve­ni­me yra pas­va­jo­ję: o jei­gu sa­vo įp­ras­tą gy­ve­ni­mo vie­tą Lie­tu­vo­je iš­keis­ti į sau­lė­tą pa­ kran­tę? Šiai sva­jo­nei įgy­ven­din­ti pa­lan­kias są­ly­gas su­da­rė ir pas­ta­ruo­sius me­tus įsi­si­ūba­vu­si pan­de­mi­ja bei nu­sis­to­vė­jęs nuo­to­li­nis dar­bas. Tad ži­no­mi žmo­nės ra­mia šir­di­mi žie­mo­ja ten, kur vi­sa­da švie­čia sau­lė.

B

IND­RĖ ZIG­MAN­TĖ

e­veik prieš pus­me­tį žur­na­lis­tai Faus­ta Leš­čiaus­kai­tė (28 m.) ir And­rius Už­kal­nis (50 m.) į Ita­ li­ją iš­vy­ko ne­tu­rė­da­mi jo­kio pla­ no. Į auto­mo­bi­lį jie pa­siė­mė du sa­vo my­ li­mus šu­ne­lius – Ari­zo­ną ir Ore­go­ną – ir ne­lei­do sau gal­vo­ti apie ke­lio­nės pa­bai­gą. „Ko ge­ro, čia su­lauk­si­me ir pa­va­sa­rio“, – sa­kė Faus­ta.

Ke­lio­nę juo­du pra­dė­jo nuo mė­ne­sio bu­vi­mo Apu­li­jos re­gio­ne – čia pra­si­tę­sė Lie­tu­vo­je jau pa­si­bai­gu­sią va­sa­rą. Sau­ lės spin­du­liais Faus­ta ir And­rius džiau­ gė­si Si­ci­li­jo­je, Pa­ler­mo mies­te, kur vi­sai nep­la­nuo­tai už­si­bu­vo net ke­lis mė­ne­sius. „Gal bū­tu­me li­kę iki da­bar, nes ta­me mies­te jau­tė­mės lyg na­muo­se, ta­čiau nuo­ ty­kių troš­ki­mas nu­ga­lė­jo. Sa­vai­tę pra­lei­do­ me tar­pi­nė­je sto­te­lė­je – Kam­pa­ni­jos re­gio­ ne, So­ren­to mies­te­ly­je. O šiuo me­tu esa­me Ko­mo eže­ro pak­ran­tė­je, kur pla­na­vo­me bū­ti mė­ne­sį, bet na­mo nuo­mą jau da­bar esa­me pra­tę­sę iki pu­sant­ro“, – šyp­so­jo­si Faus­ta.

Ji at­vi­ra – iš čia iš­vyk­ti bus sun­ko­ka, mat ma­to­mi vaiz­dai už­bu­ria ir abu įsi­ti­ ki­nę, kad vi­sur ki­tur jie bus tik pras­tes­ni. „Kaip bus to­liau, ma­ty­si­me: gal lik­si­ me, o gal apsk­ri­tai no­rai ir sva­jo­nės mus nu­neš kur nors už Ita­li­jos ri­bų. Ta­čiau kol kas esa­me įsi­kū­rę vie­na­me gra­žiau­ sių eže­ro pak­ran­tės mies­te­lių – Me­na­ džo (Me­nag­gio) – ir ap­sis­to­ję vi­lo­je, ku­ rios te­ra­sa bei bal­ko­nas išei­na tie­siai į eže­rą. Mū­sų nuo jo nes­ki­ria net gat­vė, tu­ri­me sa­vo pap­lū­di­mį. Iš mū­sų na­mų šiuo me­tu at­si­ve­ria pats ge­riau­sias vaiz­ das – ge­res­nis nei bet kur ki­tur“, – kal­ bė­jo F.Leš­čiaus­kai­tė.

18

Faus­ta ti­ki­na, kad kiek­vie­na vie­ta tu­ri sa­vų niuan­sų. Pa­vyz­džiui, Apu­li­jo­je abu pail­sė­jo nuo mies­to, o štai Si­ci­li­jo­je įsik­ro­ vė di­de­lio mies­to ener­gi­jos ir... la­bai ska­ niai val­gė. Be to, po­rai pa­ti­ko ir tai, kad si­ci­lie­čiai la­bai my­li šu­nis. „Jie ten vi­sur. Pa­lai­di, ve­džio­ja­mi, bė­gio­ jan­tys pap­lū­di­miuo­se, nie­kam net­ruk­dan­ tys. Ne­nuos­ta­bu, kad Ore­go­nas ir Ari­zo­na to­kio­je ap­lin­ko­je bu­vo lai­min­gi. Kam­pa­ni­ jo­je bu­vo­me neil­gai, bet tų vie­tų pra­na­šu­ mas – gam­tos gro­žis, vis­ką nus­tel­bian­tys vaiz­dai. O čia, prie Ko­mo eže­ro, taip pat nuos­ta­biai gra­žu, ži­no­ma, daug tvar­kin­ giau nei pie­tuo­se, juk iki Švei­ca­ri­jos sie­ nos vos ke­li ki­lo­met­rai, ta­čiau, pa­vyz­džiui, mais­to atž­vil­giu čia li­ūd­no­ka. Ži­no­ma, ne­ to­lie­se Mi­la­nas, tai jau gast­ro­no­mi­jos Me­ ka“, – da­li­jo­si min­ti­mis mo­te­ris.

Faus­ta kaip mie­liau­sią šir­džiai vie­tą išs­kir­tų Pa­ler­mą. Tai ant­ro­ji vie­ta po Los An­dže­lo, ku­ri, be jo­kių abe­jo­nių, jiems bu­ vo ta­pu­si na­mais. „Bet mi­nu­sų yra ir ten. Pa­vyz­džiui, neį­ ma­no­ma ne­pas­te­bė­ti Si­ci­li­jos šiukš­ly­nų.

Na, bet šir­džiai neį­sa­ky­si, ji pa­si­ren­ka, ir vis­kas“, – kal­bė­jo Faus­ta.

Per pus­me­tį jie abu spė­jo daug pa­ma­ ty­ti ir nu­veik­ti. Ži­ūrė­jo įvai­rius spek­tak­ lius, ba­le­tą, lan­kė­si vy­ni­nė­se, alie­jaus, ma­ka­ro­nų ga­myk­lo­se. Gro­žė­jo­si arc­hi­ tek­tū­ra ir, ži­no­ma, pa­ty­rė neį­kai­no­ja­mų gast­ro­no­mi­nių pa­tir­čių.

Vi­sas vie­tas jie bū­tent taip ir ren­ka­si – klau­so sa­vo šir­dies ir než­vilg­čio­ja į ki­tus. „Šir­dis pa­sa­ko „va­žiuo­jam“, ir aš jau ma­ši­no­je. Mes su And­riu­mi – ne­nus­pė­ ja­mi žmo­nės. Da­bar esa­me Ita­li­jo­je, bet ga­li­me per mi­nu­tę sup­la­nuo­ti, kad ry­ toj iš­vyks­ta­me į Švei­ca­ri­ją, Pran­cū­zi­ją ar Aust­ri­ją“, – juo­kė­si ji.

F

aus­ta at­vi­ra – vie­nin­te­lis žie­mo­ji­mo sve­tur trū­ku­mas tik tas, kad dirb­ ti per ats­tu­mą nė­ra leng­va. Iki šiol juo­du vi­sas žie­mos iš­vy­kas už Euro­pos ri­bų ri­bo­da­vo iki dvie­jų mė­ne­sių, nes vis at­si­ras­da­vo to­kių dar­bų, ku­rių per ats­tu­ mą ne­nu­dirb­si. „Euro­pa pa­to­gi tuo, kad ga­li­ma grei­ tai, neb­ran­giai ir pa­to­giai grįž­ti tų dar­ bų at­lik­ti. To­dėl taip il­gai ir už­si­bu­vo­me, nes tai aš, tai And­rius vis parsk­ren­da­me ke­lioms die­noms, at­lie­ka­me pa­rei­gas ir grįž­ta­me“, – pa­sa­ko­jo Faus­ta.

F.Leš­čiaus­kai­tė sa­kė ne­mėgs­tan­ti ke­ liau­ti tu­ris­ti­niu me­tu: tuo­met daug žmo­ nių, ge­riau­sios vi­los išg­raibs­ty­tos, res­to­ ra­nuo­se nė­ra vie­tų, pras­ta ap­tar­na­vi­mo ko­ky­bė, o ir ap­sis­to­ti kai­nuo­ja dvi­gu­bai. „Pa­me­nu sa­vo sve­čia­vi­mą­si Ve­ne­ci­jo­je vi­dur­va­sa­rį. Tai bu­vo koš­ma­ras. Net pa­si­ vaikš­čio­ti, kur no­rė­jau, ne­ga­lė­jau – kur mi­ nia ne­šė, ten ėjau. O čia – gra­žiau­sios vie­ tos tik­tai mums. Ka­dan­gi gu­lė­ji­mas plia­že man nė­ra prio­ri­te­tas, be to, Si­ci­li­jo­je net ir lapk­ri­čio vi­du­ry­je ant gul­to pap­lū­di­my­je var­čiau­si, tas lai­kas man idea­liai tin­ka. O dar ga­li­ma iš­veng­ti lie­tu­viš­ko ru­dens pil­ ku­mos, pliur­zos, ūka­no­tų die­nų. Jos man ir­gi vi­sai pa­tin­ka, bet nuo­tai­ka ge­res­nė, kai ne­si­ma­li tarp vi­so to iš­var­gin­tų žmo­ nių. Ke­liau­da­mas šiuo me­tų lai­ku tai­syk­ les nus­ta­tai tu, o ke­liau­jant per tu­ris­ti­nį pi­ką la­bai daž­nai ten­ka de­rin­tis prie ki­tų

nus­ta­ty­tų tai­syk­lių“, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si ji.

Faus­ta ir And­rius Ita­li­jo­je sten­gia­si lai­ ky­tis įp­ras­tos die­not­var­kės: abu dir­ba vi­ su tem­pu – kar­tais nuo ry­to iki vė­ly­vos nak­ties, o kar­tais su­si­dė­lio­ja taip, kad po­rą die­nų ga­li leis­ti sau be­veik ne­dirb­ti. „No­rė­čiau pa­sa­ky­ti ki­taip, bet, de­ ja, ne­sa­me to­kie tur­tin­gi, kad ga­lė­tu­me pus­me­tį atos­to­gau­ti. O gal vi­sai ne de­ja?

Pus­me­tis atos­to­gų skam­ba kaip kan­čia, o ne pa­lai­ma. Esu la­bai lai­min­ga, kad sa­vo die­not­var­kę kont­ro­liuo­ju pa­ti, tai nuos­ ta­bu, ta­čiau dar­bai vis tiek tu­ri bū­ti pa­ da­ry­ti“, – pa­si­džiau­gė mo­te­ris. Į to­kią il­gą ke­lio­nę Faus­ta ve­žė­si tik vie­ną la­ga­mi­ną. Ji sten­gia­si neap­sik­rau­ ti ne­rei­ka­lin­gais daik­tais, pa­siim­ti tik tai, kas bū­ti­na.

„Europa patogi tuo, kad galima greitai, nebrangiai ir patogiai grįžti tų darbų atlikti. Todėl taip ilgai ir užsibuvome, nes tai aš, tai Andrius vis parskrendame kelioms dienoms, atlieka­ me pareigas ir grįžtame.“ Faus­ta Leš­čiaus­kai­tė

„Su nuo­šir­džia užuo­jau­ta ži­ūriu į žmo­ nes, ke­liau­jan­čius su pen­kiais ar de­šim­čia la­ga­mi­nų. Kaip tai sun­ku! Vis­ką, ko rei­ kia, ga­li­ma nu­si­pirk­ti. O šiaip man už­ten­ ka po­ros kel­nių, ke­le­to megz­ti­nių. Vie­no puoš­nes­nio de­ri­nio, vie­nų puoš­nes­nių, ki­ tų pa­to­ges­nių ba­tų. Juk ne į So­ma­lį su­si­ ruo­šė­me – ir kos­me­ti­kos, ir dra­bu­žių, ir šu­nų ėda­lo čia ga­li­ma nu­si­pirk­ti. Ka­dan­ gi vie­nas ma­no už­siė­mi­mų – kas­sa­vai­ti­ nis kny­gų apž­val­gų ra­šy­mas, ga­liu drą­ siai pa­sa­ky­ti, kad iš Lie­tu­vos į Ita­li­ją net ir kny­gų ga­li­ma už­si­sa­ky­ti grei­tai ir pa­ to­giai. Nė sa­vai­tė nep­raei­na, kai jos at­ke­ liau­ja. O pers­kai­ty­tų taip pat ne­si­ve­žu su sa­vi­mi – pa­do­va­no­ju vie­tos lie­tu­viams“, – ke­lia­vi­mo idė­jo­mis da­li­jo­si Faus­ta.

Kol juo­du su augin­ti­niais ke­liau­ja, jei tik yra bū­ti­ny­bė, Faus­tos pus­se­se­rė ir ar­ ti­mų drau­gų po­ra ma­lo­niai pa­de­da – su­ tvar­ko dar­bo ir na­mų rei­ka­lus. Be to, abu pui­kiai su­ta­ria su kai­my­nais, tad jie mie­ lai pa­gel­bė­ja. Tie­sa, Faus­ta na­muo­se ne­ tu­ri nė vie­nos gė­lės, tad ir lais­ty­ti ar pri­ ži­ūrė­ti nė­ra ko.

19

aistra gyventi

Šal­ t as an­ti­dep­re­san­tas Lau­ke mi­nu­si­nė tem­pe­ra­tū­ra, o ak­to­rė ir re­ži­sie­rė Re­di­ ta Do­mi­nai­ty­tė (48 m.) lė­tai ir su­si­kau­pu­si bren­da į le­di­ nę Vil­nią. Ar šal­ta? „Ką jūs! Pui­kiai šian­dien iš­si­mau­džiau.

Gra­žiai snin­ga, nė­ra vė­jo, šlapd­ri­bos. La­bai pui­ki die­na“, – džiau­gė­si Re­di­ta, pa­mė­gu­si mau­dy­nes Vil­nios upė­je žie­mą.

K

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

am jai rei­kia to­kio stre­so, ko­ dėl žie­mą bren­da į le­di­nį upės van­de­nį? „To­dėl, kad esu žmo­gus, lin­ kęs į avan­ti­ūras. Ar­ba smal­sus žmo­gus, ku­ 24

riam įdo­mu iš­ban­dy­ti vis­ką“, – sa­kė ak­to­rė. Į le­di­nį Vil­nios van­de­nį Re­di­ta pa­si­ ne­ria jau tre­čia žie­ma, mau­do­si tre­čia­ die­niais, penk­ta­die­niais ir sek­ma­die­niais. „Man la­biau­siai pa­tin­ka Vil­nios at­kar­ pa prie Pūč­ko­rių ato­dan­gos. Vil­nia – šal­ta upė, man pa­tin­ka, kad jos van­duo pri­so­

tin­tas de­guo­nies, la­bai ski­ria­si nuo eže­ rų van­dens“, – sa­kė ak­to­rė.

Lįs­ti į le­di­nį van­de­nį ge­riau, kai esi su­ si­kau­pęs, ne­sib­laš­kai. Tai ge­riau pa­de­da kon­cent­ruo­tis į sa­vo kū­ną, įsik­lau­sy­ti į sa­ve. Ta­da to­kios mau­dy­nės bū­na kaip me­di­ta­ci­ja. To­dėl la­biau­siai jai pa­tin­ka mau­dy­tis vie­nai.

Vil­nios pak­ran­tės nuo Pūč­ko­rių ato­ dan­gos iki Bel­mon­to – mėgs­ta­ma vil­ nie­čių pa­si­vaikš­čio­ji­mo vie­ta. Pro ša­lį einan­tys žmo­nės pa­mo­juo­ja mau­duo­ lei. Bū­da­ma van­de­ny­je Re­di­ta ma­tė pa­ lei upę vaikš­ti­nė­jan­tį pre­zi­den­tą Gi­ta­ną Nau­sė­dą. Ir kaip­gi ne­pa­ma­ty­si, jei ji mau­ do­si be­veik po pre­zi­den­to na­mų lan­gais!

2022 02 15

Le­di­nia­me Vil­nios van­de­ny­je ak­to­rė Re­di­ta Do­mi­nai­ty­tė mau­do­si jau tre­čia žie­ma. Ji pa­ty­rė, kad to­kios mau­dy­nės – pui­kus an­ti­dep­re­san­tas.

2022 02 15

Vy­gin­tas Ska­rai­tis

To­kioms mau­dy­nėms rei­kia pa­si­ruoš­ ti. Pir­miau­sia ant upės kran­to Re­di­ta at­ lie­ka kvė­pa­vi­mo pra­ti­mus, taip pa­ruoš­ da­ma or­ga­niz­mą. Žmo­gui pa­kan­ka 3–5 mi­nu­tes pa­bū­ti šal­ta­me upės van­de­ny­je ar eke­tė­je. Rei­ kia įsik­lau­sy­ti į sa­vo kū­ną. La­bai svar­bu su­si­kal­bė­ti su sa­vo or­ga­niz­mu ir pa­jus­ti, kur yra ri­bos. „Pir­mas da­ly­kas, nuo ko vis­kas pri­klau­ so, – mū­sų vi­di­nis nu­si­tei­ki­mas. Ar prieš už­siim­da­mas nau­ja veik­la, ar prieš lįs­da­ mas į šal­tą van­de­nį tu­ri su sa­vi­mi pa­si­kal­ bė­ti ir nusp­ręs­ti, ar tik­rai to no­ri.

Vi­sa ki­ta – pas­kui. Ma­tau to­kią ten­den­ ci­ją, kad daug ką žmo­nės da­ro dėl ma­dos.

25

aistra gyventi

Lai­mę ku­ria

gam­tos glė­by­je

Eko­no­mis­tas, anks­čiau ir po­li­ti­kas Dai­nius Bud­rys (45 m.) sa­vo gy­ve­ni­mą da­bar va­di­na džiaugs­mu ir ra­my­be: su šei­ma įsi­kū­ręs ša­lia Klai­pė­dos, Jo­kū­ba­ve, vy­ras čia va­do­vau­ja sa­vo įkur­tam vers­lui, mė­gau­ja­si pir­ties ma­lo­nu­mais ir pa­ti­ki­na: „Gy­ven­ti kai­me ge­ra.“

D

Lau­ra Bul­vy­dė

ai­nius gi­mė ir augo Klai­pė­do­ je. Sa­ve jis va­di­na iš tų klai­pė­ die­čių, ku­rie nuo­lat ap­lan­ko jū­rą. Po 17 me­tų, pra­leis­tų di­ na­miš­ka­me Vil­niu­je, šiuo me­tu vy­ras su šei­ma įsi­kū­rę pa­jū­ry­je – pro­se­ne­lių že­ mė­se Jo­kū­ba­ve mė­gau­ja­si gry­nu oru ir ap­lin­ka be stre­so.

28

Dai­nius nes­le­pia – pir­miau­sia pro­tė­vių že­mė­se jis ke­ti­no pa­sis­ta­ty­ti pir­te­lę, bet ape­ti­tas ki­lo be­val­gant – čia at­si­ra­do ir šei­mi­nin­kų na­mas, ir sve­čių re­zi­den­ci­ja. „Šiuo, pan­de­mi­niu, me­tu vi­si no­ri pa­ bėg­ti nuo mies­to šur­mu­lio ir pa­bū­ti kur nors gam­to­je tik dvie­se. Man ar­čiau šir­ dies suo­miš­kas poil­sio mo­de­lis, apie ku­rį 2018-aisiais, kai ten lan­kiau­si Tarp­tau­ti­ nia­me pir­ti­nin­kų su­va­žia­vi­me („In­ter­na­

tio­nal Sau­na Cong­ress“), man pa­pa­sa­ko­ jo vie­ti­niai suo­miai.

Ten mies­tie­čiai daž­nai at­vyks­ta į nuo­ ša­les­nę vie­tą gam­to­je, kur bū­ti­nai tu­ri bū­ti pir­tis, sve­čių na­me­lis ir, kas man la­biau­ siai pa­ti­ko, šei­mi­nin­kų na­mas.

Su žmo­na Jo­li­ta pa­ju­to­me, kad tai – mū­ sų, kad toks poil­sio mo­de­lis, ku­ris ska­ti­na žmo­nes bend­rau­ti gy­vai, o to mums pas­ ta­ruo­ju me­tu tik­rai trūks­ta, tu­rė­tų žmo­ 2022 02 15

Budrių valdose, kurias šeima pavadino „Pamiškė Boutique SPA“, Dainius su žmona nuolat pasitinka žmones, norinčius pasimėgauti pirties malonumais ir pabėgti nuo miesto ritmo.

nėms pa­tik­ti“, – pa­sa­ko­jo ir iš po­li­ti­kos, ir iš vie­šo gy­ve­ni­mo pa­sit­rau­kęs D.Bud­rys.

K

o­dėl pir­tis? Vy­ras pri­si­me­na, kaip augo Klai­pė­do­je, Že­mai­čių gat­vė­ je se­ne­lių sta­ty­ta­me nuo­sa­va­me na­me. Van­duo čia bu­vo tik šal­tas, o tua­ le­tas – lau­ke. Tad šeš­ta­die­niais vi­sa šei­ my­na trauk­da­vo į vie­šą­ją pir­tį – ne tik nu­ si­praus­ti, bet ir pa­bend­rau­ti su kai­my­nais. „Be to, se­ne­lis, kar­tais po pir­ties pirk­ da­mas alaus, ma­ne, vai­ką, pa­le­pin­da­vo „Bu­ra­ti­no“ li­mo­na­du. Tur­būt to­kias aki­ mir­kas ir ga­liu įvar­dy­ti kaip pir­mą­ją mei­ lę pir­čiai“, – pa­sa­ko­jo D.Bud­rys.

Vė­liau jis pra­dė­jo do­mė­tis pir­ties kul­ 2022 02 15

tū­ra, o tai at­ve­dė į Pir­ties aka­de­mi­jos ren­ gia­mus pir­ties meist­riš­ku­mo kur­sus. Čia bū­si­ma­sis pir­ti­nin­kas su­si­pa­ži­no su įdo­ miu žmo­gu­mi, Pir­ties aka­de­mi­jos va­do­vu Ri­mu Ka­va­liaus­ku, ku­ris pa­dė­jo jam pa­ žin­ti lie­tu­viš­kos pir­ties pas­lap­tis.

Ga­liau­siai ir pats Dai­nius – šios aka­ de­mi­jos dės­ty­to­jas Va­ka­rų Lie­tu­vo­je, bend­rau­ja su pir­ties žmo­nė­mis iš Lat­vi­ jos, Es­ti­jos, Suo­mi­jos, Ru­si­jos – taip ple­ čia sa­vo ži­nias.

Sa­vo so­dy­bo­je ir pir­ty­je Dai­nius su žmo­na nuo­lat pa­si­tin­ka žmo­nes, no­rin­ čius pa­si­mė­gau­ti pir­ties ma­lo­nu­mais ir pa­bėg­ti nuo mies­to rit­mo. Tu­rint pas­ lau­gų vers­lą, šyp­so­jo­si vy­ras, sun­ku kur 29