Stilius

2022 m. kovo 15–21 d.

Nr.11

Legendinis žurnalas

VITA VITKUTĖDEGUTIENĖ: ginti Tėvynę – įaugę į kraują PSICHOLOGAS PATARĖ, kaip numalšinti nerimą UKRAINAI – ne tik mados milžinų maldos DOMINYKAS KUBILIUS – apie gyvenimą svetur ir karą

EGLEI STRALECKAITEI

pirmieji santuokos metai pažėrė išbandymų

Kaina TIK

1,50 Eur

POŽIŪRIS „Ma­nau, kad ma­no šei­ma iš Lie­tu­vos nie­kur ne­sit­rauk­tų, nors tu­ri­me kur iš­vyk­ti. Mes lik­tu­me čia. Rea­liai su­vo­kia­me, kad tek­tų gin­ti ša­lį“, – sa­ko šau­le ta­pu­si Vi­ta Vitkutė-De­gu­tie­nė.

GIN­TI TĖ­VY­NĘ –

įaugę į krau­ją 6

2022 03 15

„Aš, Vi­ta De­gu­tie­nė, tap­da­ma šau­le, jū­sų aki­vaiz­do­je pri­ sie­kiu bū­ti iš­ti­ki­ma Lie­tu­vos vals­ty­bei, ne­gai­lė­da­ma jė­gų ir gy­vy­bės gin­ti ir sau­go­ti jos nep­rik­lau­so­my­bę, te­ri­to­ri­nį vien­ti­su­mą ir kons­ti­tu­ci­nę sant­var­ką“, – Va­sa­rio 16 die­ną prie­sai­kos žo­džius Ge­di­mi­no kal­no pa­pė­dė­je iš­ta­rė plas­ti­nės chi­rur­gi­jos kli­ni­kos „Vit­kus Cli­nic“ va­do­vė V.Vitkutė-De­ gu­tie­nė (45 m.). Prie­sai­ką tą die­ną taip pat kar­to­jo 40 jau­ nuo­lių, pri­sie­ku­sių tap­ti šau­liais.

B

LAI­MA LA­VAS­TE

ū­tent V.Vitkutė-De­gu­tie­nė bu­vo iš­rink­ta iš ki­tų kan­di­da­tų skai­ty­ti prie­sai­ką. „Teks­tą ga­vau tik iš va­ ka­ro. Man bu­vo tiek jau­du­lio“, – pra­dė­jo­me sa­vo neįp­ras­tą po­kal­bį su Vi­ta.

Eili­nė V.Vitkutė-De­gu­tie­nė , iš­sa­kiu­ si prie­sai­ką, prik­lau­pė prie Šau­lių są­ jun­gos vė­lia­vos ir ją pa­bu­čia­vo: „Tė­vy­ nės la­bui!“ „Tė­vy­nės la­bui!“, pa­kar­to­jo ir 40 jau­nuo­lių, nau­jai priim­tų į Lie­tu­ vos šau­lių są­jun­gą (LŠS).

*** Šal­ta 1991 me­tų žie­ma. Net­ru­kus po Sau­sio 13-osios žu­dy­nių šau­dyk­lo­je ant Tri­jų Kry­žių kal­no aidė­jo šū­viai. Mik­ro­ chi­rur­gas, pro­fe­so­rius Kęs­tu­tis Vit­kus, lei­dęs siau­bin­gas nak­tis Rau­do­no­jo Kry­ žiaus li­go­ni­nė­je, kur gel­bė­jo at­ve­ža­mus su­žeis­tuo­sius, mo­kė į tai­ki­nį šau­dy­ti il­ ga­ka­sę mer­gai­tę. Pen­kio­li­ka­me­tę sa­vo duk­rą Vi­tą Vit­ku­tę. „Jis ne kar­tą ma­ne at­si­vež­da­vo į šau­ dyk­lą. „Tu bū­ti­nai tu­ri mo­kė­ti šau­dy­ti“, – vis sa­ky­da­vo tė­tis. Ir pa­gir­da­vo, kad aš mo­ku miš­ke su­si­kur­ti lau­žą. Iš­mo­kau jau tuo­met už­tai­sy­ti gink­lą, pa­tai­ky­ti į tai­ki­ nį. Aiš­ku, aš, paaug­lė, ne­la­bai sup­ras­da­ vau, kam to rei­kės.

Da­bar sup­ran­tu. Kai nusp­ren­džiau sto­ti į Šau­lių są­jun­gą, man ne­bu­vo sun­ ku pri­si­min­ti, ką bu­vau iš­mo­ku­si. Su vy­ ru Ge­di­mi­nu abu da­bar nu­va­žiuo­ja­me į šau­dyk­lą pa­sit­re­ni­ruo­ti“, – sa­ko Vi­ta.

Už lan­go – pa­va­sa­rė­jan­tis miš­kas, sau­ lė žai­džia tirps­tan­čio snie­go upe­liuo­se, įsis­ma­gi­nę paukš­čiai strik­si po ža­lią ve­ ją. Sun­ku kal­bė­tis apie gink­lus.

– Kas at­ve­dė jau­ną mo­te­rį į Šau­ lių są­jun­gą, kur grės­mės aki­vaiz­do­ je, at­ro­dy­tų, mo­te­rims ne vie­ta?

2022 03 15

7

A T­V I­R A I

Nuot­rau­kos: Ra­sa Jar­ma­lie­nė Sti­lius: Er­nes­ta Jo­ru­dė Ma­kia­žas: Ana Ka­mins­kie­nė Šu­kuo­se­na: Kor­ne­li­ja Gri­kė­nai­tė Ap­ran­ga: IN­ŽI, „Mi­ni­mi“, DOUB­LE OX, „Man­go“

16

Pir­mie­ji san­tuo­kos me­tai

PA­ŽĖ­RĖ IŠ­BAN­DY­MŲ

„Ne­mėgs­tu grę­žio­tis į praei­tį“, – tvir­tai sa­ko šo­kė­ja Eg­lė Stra­lec­kai­tė-Do­mar­ kie­nė (29 m.). Pas­ta­ruo­sius me­tus jos gy­ve­ni­mas pri­mi­nė fil­mo siu­že­tą, bet su jo smulk­me­no­mis su nie­kuo ne­si­da­ li­jo. Po iš­gy­ven­tų sky­ry­bų Eg­lė at­sar­giai ren­ka žo­džius kal­bė­da­ma apie am­ži­ ną mei­lę, ta­čiau šian­dien, net ir pa­sau­ liui ap­vir­tus aukš­tyn ko­jo­mis, ji jau­čia­si my­li­ma, lai­min­ga ir kaip nie­ka­da stip­ri.

17

Ž A I­B O I N­T E R­V I U

Do­mi­ny­kas Ku­bi­lius (43 m.), pro­diu­se­ris ir re­ži­sie­rius

LAU­RA BUL­VY­DĖ

– Kas jus įk­ve­pia gy­ven­ti?

– Spon­ta­niš­ku­mas. Žmo­nės – tie, ku­ rie il­gai ne­gal­vo­ja, o da­ro. Įvy­kiai Uk­ rai­no­je pa­ro­dė, kad yra daug žmo­nių, ku­rie no­ri pa­da­ry­ti, bet juos stab­do ne­ pa­si­ti­kė­ji­mas, ri­zi­ka. Jei ga­li da­ry­ti da­ bar – da­ryk.

Va­lia – vi­di­nis ryž­tas veik­ti, vei­ki­mas.

Kai ma­tau vei­kian­čius ap­lin­ki­nius, tai įk­ ve­pia ir ma­ne. Pa­sy­vu­mas gniuž­do. Tai ga­li­ma pa­sa­ky­ti ne tik apie glo­ba­lius da­ ly­kus, bet ir apie smulk­me­nas.

La­biau­siai ma­nęs neįk­ve­pia drung­nas van­duo ir drung­ni – nei karš­ti, nei šal­ti – žmo­nės. Ne­sup­ran­tu jų. Ne­tu­riu su to­ kiais apie ką kal­bė­tis.

– Kaip atk­reip­ti jū­sų dė­me­sį?

– Ma­no dė­me­sį atk­rei­pia žmo­nės, ku­ rie yra ki­to­kie, ku­rie ir ban­do tą dė­me­sį į sa­ve atk­reip­ti iš­vaiz­da ar el­ge­siu. Tai iš­ 26

li­kę nuo jau­nys­tės – ir pats bu­vau pan­ kuo­jan­tis.

Dė­me­sio nie­ka­da neatk­reips ma­sė – žmo­nės vie­no­dais pil­kais gol­fais ir ru­ dais ba­tais iš po­pu­lia­rios par­duo­tu­vės. Ža­vi tie, ku­rie ban­do bū­ti ori­gi­na­lūs, net jei kar­tais jiems ne­si­se­ka, kar­tais jie gal at­ro­do ir kvai­lai ar įž­ūliai. Jie ban­do, ža­vi sa­vo drą­sa. O drą­sa, net ir iš­reikš­ta per iš­vaiz­dą, pa­si­reiš­kia ir ki­tuo­se gy­ve­ ni­mo da­ly­kuo­se, įvy­kiuo­se. Kuo mes įvai­ res­ni, kuo la­biau pa­ro­do­me sa­vo įvai­ru­ mą vi­suo­me­nė­je, tuo ta vi­suo­me­nė yra įdo­mes­nė ir spal­vin­ges­nė.

– Koks pa­tin­ka pa­tie­ka­las?

– Did­keps­nis su krau­ju. Ge­rai pa­ga­min­ tą ga­lė­čiau jį val­gy­ti pus­ry­čiams, pie­tums ir va­ka­rie­nei. Daž­nai ir pats jį ga­mi­nu.

– Mėgs­ta­miau­sias kva­pas?

– Kve­pa­lų par­duo­tu­vė­je ren­kuo­si aro­ma­ tą, o ne už­ra­šą. Il­gai ren­kuo­si, no­riu išs­kir­

ti­nio sau, ma­nęs ne­do­mi­na pre­kių ženk­lai.

Jei kal­ba­me apsk­ri­tai, ne­bėg­siu nuo to, kur esu, – Fuer­te­ven­tū­ros sa­lo­je. Tad ir ma­no at­sa­ky­mas – van­de­ny­no kva­ pas su vi­sais žu­vų, dumb­lių, vė­jo prie­ sko­niais. Van­de­ny­nas man al­suo­ja lais­ ve. Ga­liu net ne­lip­ti į van­de­nį. At­si­sė­di ant kran­to ir jau­ti, kaip tas kva­pas pa­de­ da už­si­mirš­ti, prob­le­mos tar­si nu­tols­ta.

Van­de­ny­no jė­ga ne­nu­ga­li­ma, vi­sa griau­ nan­ti, at­pa­lai­duo­jan­ti.

– Ge­riau­sia gau­ta do­va­na?

– Žmo­nos Lau­ros gim­ta­die­nio do­va­na prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Ga­vau iš ka­ro­ liu­kų su­ver­tą apy­ran­kę, tie ka­ro­liu­kai – su tam tik­ro­mis reikš­mė­mis. Vie­nas jų bu­vo ki­toks – lyg ir ne vi­sai vy­riš­kos spal­vos, švie­siai kaš­to­ni­nis. Tuo­met Lau­ra pa­sa­kė, kad šis ka­ro­liu­kas – mū­sų bū­si­mas vai­kas.

Nie­kaip ne­ga­lė­jau ti­kė­tis to­kios min­ ties. Sau­gau ją, ne­šio­ju vi­są­laik, apy­ran­ kė ma­ne ly­di vi­sur ir nes­lėp­siu – daž­nai

ją. Le­kia­me į pap­lū­di­mį su bang­len­tė­mis, va­žiuo­ja­me į van­dens cir­ko pa­si­ro­dy­mą – tai ge­riau­sias die­nos įvy­kis.

Ki­ta ver­tus, tas gu­lė­ji­mas ži­ūrint se­ ria­lą kar­tais – la­bai re­tais kar­tais! – ir­gi ga­li bū­ti vi­sai neb­lo­gas įvy­kis. (Juo­kia­si.)

pa­si­ži­ūriu į tuos skir­tin­gų spal­vų ka­ro­liu­ kus. Mū­sų duk­te­riai Ma­til­dai – sep­ty­ne­ri.

– Jei pa­sau­ly­je yra ro­jus, tai...

– Bū­tų ne­są­mo­nė kal­bė­ti apie ko­kią nors tiks­lią geog­ra­fi­nę vie­tą. Vi­sas pa­ sau­lis yra ro­jus – ar jis Mal­dy­vuo­se, Du­ ba­ju­je, ar Pa­lan­go­je, Anykš­čių ra­jo­ne. Ir nuos­ta­biau­sio­je pa­sau­lio vie­to­je ro­jus ga­li sug­ri­ūti per aki­mir­ką, jei ten bū­si­me ap­ nik­ti ni­ūrių min­čių ar įvy­kių.

Ro­jus – kai ša­lia ta­vęs tie, ku­riuos my­li, ir jaus­mai, ku­rie šil­do šir­dį. Ro­jus – tai, ką ja­me pa­tys su­si­ku­ria­me, su vi­sa užk­ni­san­ čia bui­ti­mi ir ru­ti­na. Tai no­ras neiš­va­žiuo­ti. Šian­dien mū­sų šei­mos ro­jus – Fuer­te­ ven­tū­ros sa­la.

– Be ko die­na pra­ras­tų pras­mę?

– Be įvy­kio. Nes­lėp­siu – yra die­nų, kai no­ri­si, kad įvy­kių ne­bū­tų – vi­są die­ną pra­ gu­lė­ti lo­vo­je, ži­ūrė­ti se­ria­lus ir ska­niai val­ gy­ti. Ta­čiau įvy­kiai su­tei­kia mums emo­ci­ 2022 03 15

– Kaip at­si­pa­lai­duo­ja­te?

– Tik­rai bū­na ir lo­va ži­ūrint se­ria­lą. Šian­dien, pa­vyz­džiui, vis dar jau­čiuo­si pa­var­gęs nuo to, kas su­po ma­ne pas­ta­ rą­sias ke­lias sa­vai­tes. Bet ži­nau – su­si­ kaup­siu, iš­lėk­siu pa­sip­lau­kio­ti bang­len­ te ir tik­rai už­si­mir­šiu.

Abu su žmo­na mėgs­ta­me ekst­re­ma­lų spor­tą. Ma­nau, to­kią veik­lą kaip bang­ len­tės, jė­gos ait­va­rai, snieg­len­tės ir pa­ si­rin­ko­me dėl to, kad mė­gau­da­mie­si jo­ mis ge­riau­siai at­si­pa­lai­duo­ja­me. Kū­nas ir sme­ge­nys įsi­tem­pia, gal­vo­ji tik apie tai, ką tuo me­tu da­rai. Jei nors se­kun­dę pa­ gal­vo­si apie ki­tus da­ly­kus – kri­si, pa­tir­si trau­mą. Ne­mąs­tai nei apie ka­rą, nei apie pi­ni­gus, nei apie tai, ką val­gy­si­me va­ka­ re, – iš­sit­ri­na vis­kas, vi­sa sa­vo esy­be esi čia ir da­bar. Kad toks spor­tas at­pa­lai­duo­ ja ge­riau­siai, sup­ran­ti jau iš­li­pęs į kran­tą ir at­si­sė­dęs ant smė­lio.

Tos ke­lios va­lan­dos per die­ną mėgs­ ta­mos veik­los – nes­var­bu, tai ga­li bū­ti ir val­gio ga­mi­ni­mas, jei ja­me pas­kęs­ti, – ma­nau, kiek­vie­nam šiuo me­tu be ga­lo rei­ka­lin­gos. Ta veik­la, kad ir trum­pa, at­ pa­lai­duo­ja, sme­ge­nys su­si­kon­cent­ruo­ja į tai, ką da­rai, dings­ta vi­sos pa­sau­lio prob­ le­mos. Vi­siems rei­kia pail­sė­ti.

– Kas pa­de­da ko­vo­ti su nei­gia­mo­ mis emo­ci­jo­mis?

– Nei­gia­mos emo­ci­jos mus kar­tais taip įt­rau­kia, kad sun­ku nuo jų pa­bėg­ti, jos nep­raei­na ir iš­si­mie­go­jus. Žmo­nės – ir aš tarp jų – re­tai iš­si­kal­ba su ar­ti­mai­ siais, tar­si ne­no­ri­me jų apk­rau­ti. O tai – įro­dy­ta ir moks­lo – pa­de­da, iš­lais­vi­na nuo sun­kių min­čių. Kal­bė­da­mas iš sa­vęs iš­lei­ di emo­ci­ją, tai la­bai svar­bu.

– Blo­giau­sias įp­ro­tis?

– Vis­ką da­ry­ti pas­ku­ti­nę mi­nu­tę. Ne­su šio blo­go įp­ro­čio iš­si­gy­dęs nuo mo­kyk­los lai­kų. Kuo dau­giau vis­ko suk­rau­ni pas­ku­ ti­nei mi­nu­tei, tuo fi­na­le sun­kiau. Lyg ir su­sip­la­nuo­ju, pa­si­dė­lio­ju, bet ga­liau­siai vis tiek vis­kas vyks­ta pas­ku­ti­nę nak­tį.

Ači­ū Die­vui, kol kas kaž­kaip pa­vyks­ta.

Kai ne­be­pa­vyks, tai ir bus rau­do­na lem­ pu­tė, kad tu­riu su­siim­ti ir tai keis­ti.

– Ką nau­jo no­rė­tu­mė­te iš­mok­ti?

– Sa­lo­je su žmo­na pra­dė­jo­me mo­ ky­tis is­pa­nų kal­bos, bet prieš Ka­lė­das užg­riu­vo dar­bai ir už­me­tė­me. No­rė­čiau prie to grįž­ti. Ma­tau tiks­lą, bū­tų sma­ gu mo­kė­ti ne tik ang­lų, ru­sų ir lie­tu­vių kal­bas. Man is­pa­nų kal­ba la­bai gra­ži, be to, ir pa­sau­ly­je ji po­pu­lia­ri. Rei­kia ras­ ti tam lai­ko.

– Ko­kią gar­se­ny­bę no­rė­tu­mė­te pak­vies­ti į pa­si­ma­ty­mą?

– Kai ru­sų ka­riai ban­dė užim­ti Ki­je­vą, ša­lia Uk­rai­nos pre­zi­den­to Vo­lo­dy­my­ ro Ze­lens­kio sė­dė­jo Ho­li­vu­do ak­to­rius Sea­nas Pen­nas. Jis bu­vo su ne­per­šau­ na­mą­ja lie­me­ne, šal­mu ir ban­dė kal­ bin­ti, fil­muo­ti pre­zi­den­tą to­kių įvy­kių sū­ku­r y­je. Mi­li­jo­nie­rius iš Ho­li­vu­do, ko­ kio vel­nio? Vi­lą ant At­lan­to van­de­ny­no kran­to iš­keis­ti į ka­rą Uk­rai­no­je? Ko­kią pras­mę jis ma­to ta­me, ką da­ro? Ne­ga­ na to, tam rei­kia ypač daug drą­sos. Man tai la­bai stip­ru. Ir šiaip šis ak­to­rius ma­ ne ža­vi su vi­so­mis ne­są­mo­nė­mis, ku­ rių yra pri­da­ręs. No­rė­čiau su juo pa­si­ kal­bė­ti apie vi­sa tai.

– Jei ne­bū­tu­mėte tas, kas esa­te, kuo no­rė­tu­mė­te tap­ti?

– Dai­li­nin­ku. Ran­ką tu­rė­jau, ka­dai­ se ir sto­jau į Dai­lės aka­de­mi­ją, gal­vo­jau apie di­zai­ną. Tai ro­man­tiš­ko­ji ma­no pu­ sė. Leis­ti sau už­si­da­ry­ti stu­di­jo­je pa­rai ar dviem, išei­ti į sa­ve, iš­gy­ve­ni­mus ati­duo­ti pa­veiks­lui – man tai skam­ba kaip bū­das pa­bū­ti su sa­vi­mi, o ne kaip spe­cia­ly­bė.

– Kur, jei ne Lie­tu­vo­je, no­rė­tu­mė­ te gy­ven­ti?

– Bet ku­rio­je sa­lo­je. Kiek­vie­na sa­la tu­ri už­da­ru­mo, bet kai su ja su­si­g y­ve­ni – tai la­bai lo­ka­li vie­ta, čia ne­rei­kia ke­ liau­ti tūks­tan­čių ki­lo­met­rų, vis­kas ša­lia, vie­to­je. Žmo­nės ta­ve pa­žįs­ta, svei­ki­na­si, pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas. Tai ne tu­ris­ti­nis kon­ ve­je­ris, ku­rio da­lis esu. Tai ma­ne ža­vi.

Nes­var­bu, kas ir iš kur, – vi­si čia vie­ti­ niai, gy­ve­nan­tys vie­tos gy­ve­ni­mą. Už­ si­ka­bin­ti čia di­de­lė ti­ki­my­bė.

– Drą­siau­sias spren­di­mas?

– Iš­va­žiuo­ti į Uk­rai­ną prieš pat ka­rą 27

M A­D A

BALMAIN

Uk­rai­nai – ne tik ma­dos

LOUIS VUITTON

MIL­ŽI­NŲ MAL­DOS

Per Mi­la­no ma­dos sa­vai­tę ka­ro Uk­rai­no­je te­ma bu­vo pa­lies­ ta ga­na pa­vir­šu­ti­niš­kai, o Pa­ry­žiu­je – at­virkš­čiai – jai bu­vo ski­ria­ma ge­ro­kai dau­giau dė­me­sio. Į Pran­cū­zi­jos sos­ti­nė­ je vy­ku­sius šou ma­dai pri­jau­čian­čios už­sie­nio gar­se­ny­bės trau­kė pa­si­puo­šu­sios Uk­rai­nos vė­lia­vos spal­vo­mis, o gar­sie­ ji pre­kių ženk­lai ka­ro nusk­riaus­tie­siems sky­rė daug pi­ni­gų.

V

eiks­mais, o ne žo­džiais pa­dė­ti nuo Ru­si­jos ag­re­si­jos ken­čian­ tiems uk­rai­nie­čiams ma­dos na­ mai nusp­ren­dė nuo Pa­ry­žiaus ma­dos sa­vai­tės pra­džios praė­jus ke­le­tui die­nų. Pa­ra­mą Uk­rai­nos ka­ro pa­bė­gė­liams sky­rė „Cha­nel“, „Gi­venc­hy“, „Louis Vuit­ ton“ ir ki­ti Pran­cū­zi­jos bei ki­tų vals­ty­bių pra­ban­gos pre­kių ženk­lai, ma­dos mil­ži­ 30

nai už­da­rė Ru­si­jo­je sa­vo par­duo­tu­ves.

Pri­si­dė­ti nusp­ren­dė ma­ne­ke­nė Gi­gi Ha­ did (26 m.) – vi­sus per 2022–2023 me­tų ru­dens ir žie­mos ko­lek­ci­jų pris­ta­ty­mus už­ dirb­tus pi­ni­gus mo­te­ris nu­ta­rė paau­ko­ti uk­rai­nie­čiams. „Bu­vo su­da­ry­tas griež­tas ma­dos mė­ne­sio gra­fi­kas, tai­gi kar­tu su ko­ le­go­mis nau­jas ma­dos ko­lek­ci­jas pris­ta­tė­ me per trau­muo­jan­čius ir šir­dį ve­rian­čius

is­to­ri­jos mo­men­tus. Ne­ga­li­me kont­ro­liuo­ ti sa­vo dar­bo gra­fi­ko, ta­čiau no­rė­tu­me pa­ ky­la žy­giuo­ti var­dan ko nors“, – tei­gė taip pat už pa­ra­mą pa­les­ti­nie­čiams at­vi­rai pa­ si­sa­kan­ti ma­ne­ke­nė.

Ita­lų di­zai­ne­ris Gior­gio Ar­ma­ni (87 m.) į ka­rą Uk­rai­no­je su­rea­ga­vo Mi­la­ne sa­vo šou pris­ta­ty­da­mas vi­siš­ko­je ty­lo­je, o „Ba­len­cia­ga“ kū­ry­bos va­do­vas gru­zi­nas Dem­na Gva­sa­li­ja (40 m.) žen­gė dar vie­ ną žings­nį į prie­kį – vi­sas pre­kės ženk­lo 2022–2023 me­tų šal­to­jo se­zo­no ko­lek­ ci­jos pris­ta­ty­mas bu­vo skir­tas Uk­rai­nai pa­lai­ky­ti.

Kiek­vie­nas šou ap­si­lan­kęs ži­ūro­vas ant sa­vo kė­dės ra­do Uk­rai­nos vė­lia­vos spal­ vo­mis mar­gin­tus marš­ki­nė­lius ir ži­nu­ tę, ku­rio­je tei­gia­ma, kad nors šiuo me­ tu vyks­tan­ti ma­dos sa­vai­tė pri­lygs­ta 2022 03 15

ELIE SAAB Dizaineris Demna Gvasalia ir realybės šou žvaigždė Kim Kardashian.

BALMAIN

LOEWE

LOUIS VUITTON

Di­zai­ne­rė Isa­bel Ma­rant.

31