Stilius

2022 m. balandžio 5–11 d.

Nr.13

DALELĖ ITALIJOS Lietuvos pajūryje MIEGAS – SVARBESNIS, negu manėme

ROKAS GALVONAS dėl verslo į teismą padavė tėvus MADA KARO METU: kaip keitėsi moterų drabužinė

MA­RI­JA ŠA­LA­ŠE­VI­ČIE­NĖ:

„Ryšio su tėčiu vaikystėje tikrai nebuvo“

Kaina TIK

1,50 Eur

A T­V I­R A I

Už ge­riau­sias gy­ve­ni­mo pa­mo­kas

DĖ­KIN­GA TIK MA­MAI

Ne­se­niai sa­vo tris­de­šimt­me­tį atš­ven­tu­si pa­puo­ša­lų ir ak­se­sua­rų kū­rė­ja Ma­ri­ja Ša­la­še­vi­čie­nė neabejoja: di­ džiu­lė gim­ta­die­nio šven­tė sau ir ar­ti­miau­siems žmo­ nėms bu­vo kur kas di­des­nė do­va­na nei ke­lio­nė šei­mai ar pra­ban­gi „Cha­nel“ ran­ki­nė: „Esu be ga­lo lai­min­ga, my­ lin­ti ir my­li­ma mo­te­ris, ma­ma, duk­ra. To­dėl ir sa­vo gy­ve­ni­ mą tarp pui­kių žmo­nių drą­siai va­di­nu ro­ži­niu. Toks jis, ti­kiuo­si, bus ir ta­da, kai atš­vę­siu pen­kias­de­šimt­me­tį.“

Nuot­rau­kos: Ra­sa Jar­ma­lie­nė Sti­lius: Er­nes­ta Jo­ru­dė Ma­kia­žas: Ana Ka­mins­kie­nė Šu­kuo­se­na: Kor­ne­li­ja Gri­kė­nai­tė

8

9

S T I P­R I O­J I L Y­T I S

Vers­lą pra­dė­jo

Į TEIS­MĄ PA­DA­VĘS TĖ­VUS

16

Res­to­ra­nų gy­ve­ni­mas toks mar­gas ir toks spal­vin­gas, kad atei­ty­je Ro­ kas Gal­vo­nas (22 m.) apie tai gal­būt pa­ra­šys ro­ma­ną. Jau­niau­siu vir­tu­vės še­fu ti­tu­luo­ja­mas vers­li­nin­kas nuo­ sa­vą įmo­nę įk­ūrė 16 me­tų, bet dėl to jam te­ko pa­duo­ti į teis­mą tė­vus. Per sep­ty­ne­rius dar­bo me­tus Ro­kas ati­ da­rė sep­ty­nis res­to­ra­nus, su­ren­gė dau­gy­bę ves­tu­vių ir įvai­rių po­ky­lių.

2022 04 05

Siau­čiant ko­vi­dui tu­rė­ti ge­rą ko­lek­ty­ vą mai­ti­ni­mo vers­le – di­džiu­lė ver­ty­bė.

Dėl to sa­vo ko­lek­ty­vą la­bai ver­ti­nu ir to­ dėl sa­kau „mes“. Vi­sa­da sa­kau, kad „Ro­ko vir­tu­vė“ yra šei­ma. Su sa­vo dar­buo­to­jais sten­giuo­si kur­ti ge­rus san­ty­kius. Vers­lo sa­vi­nin­kas aš esu vie­nin­te­lis.

T

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

aip jau yra, kad vi­si dar­buo­to­jai, pa­val­di­niai ir drau­gai už Ro­ką vy­res­ni, o jis – vie­nin­te­lis sa­vo įmo­nės „Ro­ko vir­tu­vė“ ak­ci­nin­ kas. Įsu­kęs vers­lą dar mo­kyk­los suo­le dėl jo vai­ki­nas paau­ko­jo dau­gy­bę die­nų ir nak­tų.

Ro­kas ti­ki­no: „Aš esu ab­so­liu­tus vie­ ni­šius. Vi­sa­da bū­nu dar­be, poil­sio die­ nų ne­tu­riu.“ Jis ap­gai­les­ta­vo, kad ne­tu­ri lai­ko kny­ goms: „Ži­nau, kad dėl to nu­ken­čia ma­no as­me­ny­bė. Bet ka­da nors at­sig­rieb­siu.“ Kai ats­to­vau­da­vo Lie­tu­vai jau­niau­sių vir­tu­vės še­fų kon­kur­suo­se, Ro­kas ati­džiai ty­ri­nė­da­vo ir nau­jau­sias vir­tu­vės ma­das – va­di­na­mą­ją mo­le­ku­li­nę vir­tu­vę. Gal dėl to įmant­rius pa­tie­ka­lus va­di­na dviem žo­ džiais – lakš­tin­ga­lų lie­žu­vė­liais. „Iš mai­ti­ni­mo vers­lo nie­kur ne­si­ruo­ šiu ding­ti, tas vers­las įaugęs man į krau­ją.

Nuo pat ma­žų die­nų – pen­ke­rių ar še­še­rių me­tų – su mo­čiu­te ga­mi­nau pa­tie­ka­lus.

Da­bar bū­tų keis­ta pa­lik­ti vir­tu­vę“, – sa­ kė R.Gal­vo­nas, per abu ka­ran­ti­nus pa­ty­ ręs, kad mai­ti­ni­mo vers­lui ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja smo­gė stip­riau­siai.

Ta­čiau pan­de­mi­ja ne­suž­lug­dė jo Anykš­ čiuo­se vei­kian­čio res­to­ra­no „Pun­tu­kas“, de­ser­ti­nės ant Šven­to­sios upės kran­to (ji vei­kia tik va­sa­ros se­zo­nu), res­to­ra­nų „Ro­ ko vir­tu­vė“ Krikš­tė­nų dva­re bei „Do­mi“ 55-aja­me auto­ma­gist­ra­lės Vil­nius–Pa­ne­vė­ žys ki­lo­met­re. Šir­vin­tų spor­to komp­lek­se yra dvi Ro­ko ka­vi­nės, res­to­ra­nas Pa­lan­go­ je, vieš­bu­ty­je „Al­ka“. Taip pat jam prik­lau­ so kon­di­te­ri­jos ir val­gių ruo­ši­mo cec­has.

– Kas tie „mes“, ku­riuos vis mi­nė­ jo­te, kai ta­rė­mės dėl in­ter­viu?

– Mes – tai ma­no ko­lek­ty­vas. Kiek­vie­ na­me vers­le šiuo me­tu pag­rin­di­nis da­ly­ kas yra ne įreng­tos pa­tal­pos, ne nu­pirk­ti in­dai ar pa­ga­min­ti pa­tie­ka­lai, bet ko­lek­ ty­vas, žmo­nės.

2022 04 05

– Ro­kai, kai dar bū­da­mas moks­ lei­vis įk­ūrė­te pir­mą­jį res­to­ra­ną, ar ne­su­lauk­da­vo­te iš dar­buo­to­jų, pa­ val­di­nių rep­li­kų: „Na, ką tas vai­kis čia mums ko­man­duos?“ – Kai ati­da­riau pir­muo­sius res­to­ra­nus, aiš­ku, kad taip bu­vo. Aiš­ku, kad pa­čio­je pra­džio­je bu­vo sun­ku. Bet man užau­go sto­ra oda, sut­vir­tė­jo stu­bu­ras. Da­bar ko­ lek­ty­vo pa­tir­tis ne­ma­ža ir to­kių rep­li­kų jau se­niai ne­su­lau­kiu.

„Teis­mas nusp­ren­dė, kad ga­liu bū­ti pil­na­me­ tis, ir to­dėl bū­da­mas 16 me­tų jau ga­lė­jau ati­da­ ry­ti sa­vo įmo­nę.“ Ro­kas Gal­vo­nas

– Ka­dan­gi esa­te vir­tu­vės še­fas, ar val­gia­raš­tį vi­suo­se sa­vo res­to­ra­nuo­ se su­da­ro­te jūs vie­nas?

– Taip, val­gia­raš­tį ku­riu aš pats. Kaip ir anks­čiau dir­bau la­bai daug, taip ir da­bar.

Nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Žie­ma man – me­niu at­nau­ji­ni­mo, kū­ri­mo me­tas.

– Kas jū­sų gy­ve­ni­me nu­ti­ko, kad pa­mė­go­te ruoš­ti pa­tie­ka­lus ir pa­su­ ko­te ku­li­na­ro ke­liu?

– Aš vi­sa­da mė­gau ga­min­ti. Man na­ mie pa­ti­ko ga­min­ti. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad vie­niems pa­žįs­ta­miems, pas­kui ki­ tiems tai už­kan­džių rei­kė­jo, tai tor­to, tai ne­di­de­lį ban­ke­tą su­reng­ti.

Vis­kas taip su­sik­los­tė, kad nuo pat ma­ žų die­nų tė­vai man lei­do ga­min­ti, kur­ti pa­tie­ka­lus. Tie ma­ži ban­ke­tai, ku­riems val­gius pra­dė­jau ruoš­ti 14–15 me­tų na­ mų vir­tu­vė­je, bu­vo ma­no ke­lio pra­džia.

Kai bu­vau 16 me­tų, at­si­ra­do jau įmo­nė.

– Kaip jūs, bū­da­mas ne­pil­na­me­ tis, ga­lė­jo­te įkur­ti įmo­nę?

– Pa­da­viau į teis­mą sa­vo tė­vus. La­bai bai­ siai skam­ba, bet tai yra tik­ras fak­tas. Ži­no­ da­mi vi­są si­tua­ci­ją jie la­bai ra­miai rea­ga­vo.

Aš ėjau tei­si­nės eman­ci­pa­ci­jos ke­liu: 16-me­tis, pa­duo­da­mas į teis­mą sa­vo tė­ vus, ga­li pri­si­teis­ti pil­na­me­tys­tę. Ir tė­vai tu­ri pat­vir­tin­ti, ir do­ku­men­tų krū­vą rei­ kia su­rink­ti, ir įvai­rių cha­rak­te­ris­ti­kų rei­ kia, kad žmo­gus yra at­sa­kin­gas, pro­tin­gas.

Ir ta­da teis­mas nusp­ren­džia, ar tu, 16-me­tis, jau ga­li bū­ti pil­na­me­tis, ar ne.

Teis­mas nusp­ren­dė, kad ga­liu bū­ti pil­na­ me­tis, ir to­dėl bū­da­mas 16 me­tų jau ga­ lė­jau ati­da­ry­ti sa­vo įmo­nę.

– Kas bu­vo jū­sų ku­li­na­ri­nė mū­za – ar ma­ma, ar te­ta, ar mo­čiu­tė, ar pa­žįs­ta­ma iš ar­ti­miau­sio kios­ke­lio, ku­ri kep­da­vo sal­džius ba­ra­vy­kus ir vo­ve­rai­tes?

– Ma­no mū­za ir įk­vė­pė­ja yra ma­no mo­ čiu­tė, tė­čio ma­ma, į ku­rią no­rė­čiau ly­giuo­ tis vi­są gy­ve­ni­mą. Dėl to, kad ji yra ne­ pap­ras­tas žmo­gus – la­bai darbš­tus, la­bai kant­rus, nie­kuo­met ne­sis­kun­džian­tis.

Da­bar per sa­vo dar­bus ir lė­ki­mą re­ čiau ją ap­lan­kau, bet bep­ro­tiš­kai ją my­liu, daug lai­ko vai­kys­tė­je pra­leis­da­vau su ja.

Ji leis­da­vo ga­min­ti, ne­pyk­da­vo, kai mes, vai­kai, su­kuis­da­vo­me vir­tu­vę. Bet ką mo­čiu­tė ga­li iš­mo­ky­ti iš da­bar­ti­nių pa­tie­ka­lų? Ji ma­ne už­ve­dė ant šio ke­lio, pak­lo­jo pa­ma­tus, o to­liau mo­kiau­si pats.

– Kur užau­go­te, kur praė­jo jū­sų vai­kys­tė?

– Užau­gau Tau­jė­nuo­se, Uk­mer­gės ra­ jo­ne. Pir­mie­ji ma­no eks­pe­ri­men­tai vir­ tu­vė­je vy­ko tė­vų na­muo­se Tau­jė­nuo­se.

– Ka­dan­gi toks jau­nas pra­dė­jo­ te dirb­ti, ar spė­jo­te baig­ti vi­du­ri­ nę mo­kyk­lą?

– Bai­giau vi­sas 12 kla­sių. Pas­kui ku­ li­na­ro pro­fe­si­jos mo­kiau­si Kau­ne pro­fe­ si­nė­je mo­kyk­lo­je. Į ją įs­to­jau jau tu­rė­da­ mas du res­to­ra­nus. Dip­lo­mo man tik­rai ne­rei­kė­jo – aš pats sau esu darb­da­vys.

Pir­mą­jį res­to­ra­ną Tau­jė­nų dva­re ati­da­ riau mo­ky­da­ma­sis vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.

– Jū­sų kla­sės drau­gai nep­ra­var­ džiuo­da­vo dva­ri­nin­ku ar vi­rė­ju?

– Aš bu­vau drą­sus ir val­din­gas vai­kas.

Gal ko nors ir bu­vo, bet man ant gal­vos nie­kas neuž­lips, la­bai grei­tai už­baig­da­vau šias kal­bas. Di­de­lių nuos­kau­dų ne­tu­riu, kad ma­ne pra­var­džiuo­da­vo, bet, aiš­ku, kai bu­vo­me vai­kai, tur­būt vis­ko bu­vo.

17

G U R­M A­N O U Ž­R A­Š A I

DA­LE­LĖ ITA­LI­JOS Lie­tu­vos pa­jū­ry­je Lie­tu­viš­ka­sis pa­jū­ris il­gą lai­ką bu­vo sie­ja­mas su karš­tais če­bu­re­kais sau­sa­kim­ša­me pa­ plū­di­my­je ar mil­ži­niš­ka kep­tos duo­nos por­ci­ja gy­vos lie­tu­viš­kos mu­zi­kos fo­ne. Da­bar Lie­tu­vos ku­ror­tuo­se ga­li­ma ska­nau­ti ne tik XL dy­džio ce­pe­li­nų, rie­biai kep­tų keps­nių ar gar­džiai kve­pian­čių vaf­liu­kų. Net ir ne se­zo­no me­tu Pa­lan­go­je ga­li­ma at­ras­ti sub­ti­lių sko­ nių, de­ri­nių ir pa­tie­ka­lų, ku­rių pra­de­di il­gė­tis net bū­da­mas vis­ko tu­rin­čia­me did­mies­ty­je.

Tink­la­raš­čio whe­re2eat.lt auto­rė, restoranų apžvalgininkė

V

ie­na la­biau­siai nus­te­bi­nu­sių vie­tų – praė­ju­sių me­tų lie­pos pa­bai­go­je Ku­ni­giš­kiuo­se du­ris at­vė­ru­si pi­ce­ri­ja „Ber­mu­dai“.

Nes­var­bu, koks me­tų lai­kas, – vos įžen­gus į šią pi­ce­ri­ją ga­li­ma pa­si­jus­ti kaip už­sie­ny­je.

Kaip jie pa­tys pri­sis­ta­to, „Ber­mu­dus“ ga­li­ma ras­ti pu­šų ir spyg­lių ap­sup­ty­je, kur gir­di­mas jū­ros oši­mas ir su­si­du­ria dvi­ra­čių ta­kai, tar­si ku­riant pa­ra­le­lę su žy­miuo­ju Ber­mu­dų tri­kam­piu.

Net res­to­ra­no lo­go­ti­pe vaiz­duo­ja­mas spyg­lys, tad ši pi­ce­ri­ja pui­kiai atspin­ 28

di ap­link tvy­ran­čią ma­lo­nią gam­tos at­ mos­fe­rą ir na­tū­ra­liai įsi­ter­pia į vie­tos kraš­to­vaiz­dį.

Pi­ce­ri­ją at­ra­do­me vi­sai ne­ty­čia – užė­ jo­me žvar­bų ru­dens va­ka­rą ir su­ti­ko­me prie ba­ro dir­ban­tį Ar­tū­rą. Jis pa­si­ūlė pa­ ra­gau­ti sa­vo fir­mi­nės ar­ba­tos, pa­ga­min­ tos iš na­mi­nio roz­ma­ri­nų ir ža­lių­jų cit­ri­nų si­ru­po. Ar­ba­ta mus iš­kart su­ža­vė­jo. Jau pir­mas už­kan­dis – aly­vuo­gės, pa­ruoš­tos pa­gal še­fo re­cep­tą, su me­daus ir čiob­re­lių pos­ko­niu, tik įro­dė, kad čia tik­rai grį­ši­me.

At­ro­dė, kad šio­je ap­lin­ko­je, ku­ri net šiek tiek pri­mi­nė kal­nų ku­ror­to at­mos­ fe­rą, ren­ka­si lai­min­gi žmo­nės, be­si­mė­ gau­jan­tys ge­ru mais­tu ir gy­ve­nan­tys lė­ tu ku­ror­to rit­mu.

AP­LIN­KA

Pag­rin­di­nis in­ter­je­ro ak­cen­tas – ori­ gi­na­li ita­liš­ka mal­ki­nė kros­nis. Ma­lo­nus mal­kų traš­kė­ji­mas su­tei­kia ypa­tin­go jau­ ku­mo šiai vie­tai. Sa­vi­nin­ko Ma­riaus tei­ gi­mu, Ku­ni­giš­kiai yra la­bai po­pu­lia­rė­jan­ ti pa­jū­rio vie­ta, o mais­to pa­si­ūla – ri­bo­ta.

Sun­kiau­siu už­da­vi­niu ta­po įreng­ti in­ ter­je­rą, nes są­ly­giš­kai ne­di­de­lia­me plo­ te (apie 100 kv. m) rei­kė­jo su­tal­pin­ti ne­ ma­žai už­mo­jų. Į pa­gal­bą atė­jo di­zai­ne­rė Mig­lė Skiez­gi­lai­tė, ku­riai di­džiau­sias iš­ šū­kis bu­vo kuk­lios na­me­lio for­mos erd­ vė. Čia rei­kė­jo įtai­sy­ti daug įran­gos, vis­ ką įvilk­ti į jau­kų nau­ją ap­da­rą ir kar­tu pab­rėž­ti vie­tos at­mos­fe­rą, pap­ras­tu­mą, na­tū­ra­lu­mą.

2022 04 05

ALDAS KAZLAUSKAS IR KRISTINA NUTAUTIENĖ

JU­LI­JA KA­ČA­NO­VA

Pa­si­telk­ta pu­šies me­die­na – ji do­mi­ nuo­ja tiek in­ter­je­re, tiek eks­ter­je­re.

Pi­ca ke­pa­ma at­vi­ro­je res­to­ra­no erd­vė­je, ku­ri lei­džia ste­bė­ti mais­to ruo­ši­mo pro­ce­ są iš ar­ti, pa­si­jus­ti vi­so to da­li­mi kar­tu ku­ riant ita­liš­ką bend­ruo­me­niš­ku­mo jaus­mą.

Dar ver­ta pa­mi­nė­ti, kad ši vie­ta tu­ri itin jau­kią di­de­lę te­ra­są. Te­ra­sos ak­cen­ tai – pu­šį ap­ka­bi­nęs ba­ras bei suo­lus ats­ to­jan­tys auga­lų va­zo­nai.

MAIS­TAS

Me­niu pag­rin­das yra pi­cos. Pa­vyz­džiui, „Marg­he­ri­ta“ – po­mi­do­rų pa­da­žo ir mo­ ca­re­los due­to kla­si­ka, ypač mėgs­ta­ma vai­ kų. Taip pat itin po­pu­lia­ri „Cap­riccio­sa“ su pie­vag­ry­bais ir kep­tu kum­piu – „pros­ 2022 04 05

ciut­to cot­to“, ašt­res­nė „Dia­vo­la“ su pi­pi­ rais ir čio­ri­su.

Vie­na mėgs­ta­miau­sių ta­po „Bur­ra­ta“, ku­ri ypa­tin­ga ne tik dėl ko­ky­biš­ko švie­žio sū­rio, bet ir daug išs­kir­ti­nio sko­nio pri­ de­dan­čio pis­ta­ci­jų ir bal­za­mi­nio kre­mo.

Jis itin sub­ti­liai pra­tur­ti­na sko­nių pa­le­tę.

Ma­lo­nus mal­kų traš­kė­ji­mas su­tei­kia ypa­tin­go jau­ku­mo šiai vie­tai.

Ne­re­tai me­niu pa­pil­do­mas „pi­co­mis sve­čiais“, ar­ba nau­jie­no­mis, pa­vyz­džiui, ne­se­niai pris­ta­ty­ta pi­ca „Frit­ta de Mar­ re“ su jū­rų gė­ry­bė­mis.

„Ber­mu­dai“ si­ūlo ir tik­rai ver­tų dė­me­ sio pag­rin­di­nių pa­tie­ka­lų. Vien tik jų il­ gai ver­da­mas jau­čio uode­gų troš­ki­nys ir ra­vio­liai su miš­ko gry­bais ir gor­gon­co­los pa­da­žu il­giau ne­pa­bu­vus Pa­lan­go­je pra­ de­da sap­nuo­tis, o de­ser­tai, to­kie kaip kla­ si­ki­nis ita­liš­kas ti­ra­mi­su ar iš svies­ti­nės teš­los švie­žiai iš­kep­tas obuo­lių py­ra­gas, pri­ver­čia pa­keis­ti val­gy­mo vie­tų pa­si­rin­ ki­mą poil­siau­jant pa­jū­ry­je.

Pa­sak vir­tu­vės še­fo Re­na­to, res­to­ra­ no pa­tie­ka­lai at­si­ran­da iš emo­ci­jos, ku­ ri tu­ri ati­tik­ti „Ber­mu­dų“ aurą. Vi­si pa­ tie­ka­lai yra ga­mi­na­mi pa­gal auten­tiš­kus ita­liš­kus re­cep­tus pri­de­dant lie­tu­viš­ko miš­ko at­mos­fe­ros, ku­rią dik­tuo­ja res­ to­ra­no vie­ta. Pag­rin­di­nė pas­lap­tis – 29

M A­D O S I S­T O­R I­J A

KA­RUI Į AKIS

žvel­gė stip­rios mo­te­rys Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras iš pa­ma­tų su­pur­tė žmonių gyvenimus: jo pa­da­ri­nius jau­tė ir Niu­jor­ko prie­mies­ čių, ir ka­ro siau­bia­mų Lie­ tu­vos mies­tų gy­ven­to­jai.

1939–1945 m. vy­ku­sio kru­vi­ no ka­ro lai­ko­tar­piu svar­bų vaid­me­nį at­li­ko ma­da: bu­vo įro­dy­ta, kad ir da­bar kar­tais su tuš­ty­be sie­ja­ma in­dust­ ri­ja mo­ka ir ga­li su­si­vie­ny­ti dėl bend­ro tiks­lo – tai­kos.

K

AG­NĖ MA­ČIU­LY­TĖ

ai ket­vir­ta­ja­me praė­ju­sio am­ žiaus de­šimt­me­ty­je ra­di­jo ži­ nių pra­ne­šė­jai ėmė ska­lam­by­ti apie ša­ly­se įve­da­mą ka­ri­nę pa­ dė­tį, vy­res­nės mo­te­rys jau nu­ma­nė, kas jų lau­kia. Juk vis­kas klos­tė­si pa­na­šiai kaip ir 1914-aisiais, kai pra­si­dė­jo Pir­ma­sis pa­ sau­li­nis ka­ras: vy­rai vėl išė­jo ka­riau­ti, o mo­te­rys pa­kar­to­ti­nai ap­si­vil­ko prak­tiš­ kas uni­for­mas – to­kias, ku­rios ti­ko sa­va­ no­rys­tei ar ka­ri­nei tar­ny­bai.

No­rin­čių­jų pa­dė­ti bu­vo iš­ties ne­ma­ žai. Pa­vyz­džiui, per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­ rą pa­gal­bi­nė­se bri­tų gink­luo­tų­jų pa­jė­ gų tar­ny­bo­se tar­na­vo per 600 tūkst., o JAV gink­luo­to­sio­se pa­jė­go­se – apie 350 tūkst. mo­te­rų.

Prieš ka­rą daug dė­me­sio mo­te­rų ap­ ran­go­je bu­vo ski­ria­ma švel­niai ele­gan­ci­ jai, o pag­rin­di­nė ka­ro me­to są­ly­ga bu­vo lik­ti stip­rioms. Šok­te­lė­jus audi­nių pak­lau­ sai ka­ri­nėms reik­mėms ir jų kai­nai kas­die­ niai mo­te­rų dra­bu­žiai ta­po ge­ro­kai eko­ no­miš­kes­ni. Dėl šil­ko ir nai­lo­no trū­ku­mo 32

2022 04 05

Est­her Wil­liams.

Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se po­pu­lia­ri Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iliust­ra­ci­ja, ku­rio­je vaiz­duo­ja­ma ka­ri­nė­se ba­zė­se dir­bu­si mo­te­ris.

Ri­ta Hay­worth.

Įprasto gyvenimo ir vyrų netekusioms moterims aksesuarai buvo tarsi paguoda. (jie bu­vo nau­do­ja­mi pa­ra­šiu­tų ga­my­bo­je) pra­si­dė­jo pėd­kel­nių de­fi­ci­tas. Bu­vo to­kių, ku­rios vaikš­čio­jo pli­ko­mis ko­jo­mis, bu­vo ir dėl gro­žio pa­si­ry­žu­sių­jų ko­ne vis­kam – pli­kas ko­jas im­ta da­žy­ti spe­cia­liais da­žais.

Vis la­biau po­pu­lia­rė­jo kel­nės.

Skir­tin­gų vals­ty­bių po­li­ti­kai taip pat ska­ti­no tau­py­ti. Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se mo­te­r ys bu­vo ra­gi­na­mos megz­ti ko­ji­ nes, ša­li­kus ir megz­ti­nius fron­to li­ni­jo­se šą­lan­tiems ka­rei­viams. Ka­dan­gi trū­ko ir vil­nos, mo­te­rims bu­vo si­ūlo­ma ar­dy­ti sa­ vo se­nus mez­gi­nius.

Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je vy­ra­vo griež­ta tvar­ka. 1941-aisiais ša­lies val­džia nu­ spren­dė nor­muo­ti par­duo­da­mų audi­nių, sa­gų ir ki­tų ap­da­rų de­ko­ra­ci­jų kie­kį. Spe­ 2022 04 05

cia­lio­se bro­ši­ūro­se nu­gul­da­vo mez­gi­nių ir siu­vi­nių inst­ruk­ci­jos, dau­gy­bė mo­te­rų nau­jam gy­ve­ni­mui pri­kė­lė vy­rų spin­to­ se dul­kan­čius kos­tiu­mus juos pa­vers­da­ mos mo­te­riš­kais. Be to, nor­muo­ja­mos bu­vo ne tik me­džia­gos, bet ir mais­tas, de­ga­lai – vis­kas ke­lia­vo į mū­šio lau­ką.

N

ors ant to me­to mo­te­rų pe­čių gu­ lė bui­tis, šei­mos ir vals­ty­bės iš­lai­ ky­mas, jos ne­pa­mir­šo mo­te­riš­ku­ mo. Griež­to sti­liaus dra­bu­žių si­lue­tuo­se vy­ra­vo pab­rėž­tas liek­nas lie­muo, klos­ tės, apa­čio­je lais­vė­jan­čios ar nu­kirp­tos pa­lai­di­nės. Ypač ma­din­gu ak­cen­tu ta­po pla­tūs pe­čiai – ma­no­ma, kad jie sim­bo­li­ za­vo pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, ku­rio tuo me­ tu mo­te­rys jei­gu ir ne­tu­rė­jo į va­lias, bent jau vaiz­da­vo jo tu­rin­čios.

Spal­vų pa­le­tė taip pat bu­vo drą­si – vy­ra­vo ryš­kios mė­ly­na, rau­do­na, gel­to­ na, ža­lia spal­vos. Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se bu­vo ma­din­ga sa­vo ap­ran­ga at­kar­to­ti vals­ty­bės vė­lia­vos spal­vas.

33