Stilius

2022 m. balandžio 12–18 d.

Nr.14

ALAINO DELONO sūnaus išpažintis AUDRONĖ BUNIKIENĖ kolekciją nudažė Ukrainos spalvomis DILETA TINDŽIULIENĖ: gabus vaikas – kaip deimantas

Lietuvos scenos pažiba

OLESIA ŠAITANOVA

nuolat galvoja apie niokojamą savo tėvynę – Ukrainą

Kaina TIK

1,50 Eur

P A­Ž I N­T I S

BA­LE­RI­NA IŠ­TIE­SĖ PA­GAL­BOS RAN­KĄ

moks­lei­viams iš Uk­rai­nos Ru­si­jos su­kel­tas ka­ras Uk­rai­no­je suk­rė­tė vi­są pa­sau­lį. Lie­tu­ vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro pri­ma­ba­le­ri­na uk­ rai­nie­tė Ole­sia Šai­ta­no­va (26 m.) nuo­lat gal­vo­ja apie tė­vus, ku­rie, pa­bė­gę iš Char­ko­vo, glau­džia­si nuo­mo­ja­ma­me bu­te Lvo­ve, ir iš­gy­ve­na dėl sa­vo gim­ti­nės Uk­rai­nos. Jai ne­ra­mu, kiek dar žmo­nių aukų pa­rei­ka­laus ten vyks­tan­tis ka­ras.

10

11

OLEKSANDRA ZLUNICYNA

P A­Ž I N­T I S

MO­TI­NYS­TĖ

JOA­NA BURN PHO­TOG­RAP­HY

ne tik su­pur­tė, bet ir su­tei­kė jė­gų

Tri­jų vai­kų ma­ma, kū­ry­bi­nin­kė, ko­ mu­ni­ka­ci­jos pro­jek­tų va­do­vė To­ma Damb­raus­kė (33 m.) jau vai­kys­tė­je ži­no­jo, kad tu­rės tris vai­kus – dvy­ nius ir dar vie­ną vai­ke­lį kiek vė­liau.

Bet negalėjo net ne­nu­tuo­kti, koks sun­kus bus ke­lias šios sva­jo­nės link.

20

Š

LAU­RA BUL­VY­DĖ

al­ta Lie­tu­vos žie­ma, vė­sus pa­va­sa­ ris – gal kraus­ty­tis ten, kur le­pi­na sau­lė? Ko­dėl gi ne, nusp­ren­dė pre­ kės ženk­lo „Hap­peak“ ir tink­la­raš­ čio bei par­duo­tu­vės „Twins­to­ry“ įk­ūrė­jų šei­ma, Is­pa­ni­jai prik­lau­san­čią Fuer­te­ven­ tū­ros sa­lą at­ra­dę dar tuo­met, kai čia lei­do me­daus mė­ne­sį, – prieš še­še­rius me­tus.

Ke­liau­ti su vai­kais su­tuok­ti­niai pra­ dė­jo, kai jiems bu­vo pen­ki mė­ne­siai, o su aš­tuo­nių mė­ne­sių dvy­niais jau su­gal­ vo­jo iš­vyk­ti kiek il­gė­liau – žie­mo­ti į Ža­ lio­jo Ky­šu­lio sa­las, esan­čias ša­lia va­ka­ri­ nio Af­ri­kos že­my­no ky­šu­lio. „Ten vi­siš­kai ki­tas pa­sau­lis, nei įp­ras­ ta tu­ris­ti­nė­se vie­to­se, ku­rios mums bū­ na per daug triukš­min­gos ir apk­rau­tos, tad bu­vo la­bai įdo­mu. Bū­tent tos ke­lio­ nės pa­bai­go­je ku­riam lai­kui ap­sis­to­jo­me Fuer­te­ven­tū­ro­je. Čia yra vis­kas, ko rei­ kia, sau­gu, leng­vai pa­sie­kia­ma, yra lie­tu­ vių bend­ruo­me­nė ir, ži­no­ma, šil­ta, ra­mu, ne­perk­rau­ta. Tuo­met ją ir įsi­my­lė­jo­me. Ši vie­ta mums su vai­kais la­bai tin­ka. Nors dvy­niai bu­vo gi­mę be­veik dviem mė­ne­ siais per anks­ti, bū­tent ke­lio­nė­se jie spar­ čiai pa­to­bu­lė­jo, pa­si­vi­jo ir net vir­ši­jo vi­ sus rai­dos lū­kes­čius“, – pri­si­mi­nė To­ma.

Pir­miau­sia ma­žy­liams itin ti­ko smė­ lis – sau­gi erd­vė jiems ro­po­ti, sto­tis, ei­ ti, žais­ti ir pa­tir­ti nau­jų da­ly­kų. Bū­tent Fuer­te­ven­tū­ro­je jie iš­mo­ko vaikš­čio­ti, nors anks­tu­kams šis iš­šū­kis bu­vo prog­ no­zuo­ja­mas kur kas vė­liau. Nuo ta­da šei­ ma ir at­vyks­ta čia kas­met, išs­ky­rus tą žie­ mą, kai gi­mė jų pag­ran­du­kė Uma. Šal­tuo­ju se­zo­nu gy­ve­ni­mo šil­tuo­siuo­ se kraš­tuo­se To­ma ne­va­di­na atos­to­go­mis – jie ne­gy­ve­na vieš­bu­čiuo­se, kur ne­rei­kia rū­pin­tis bui­ti­mi, be to, bū­nant Fuer­te­ ven­tū­ro­je ne­sus­to­ja ir dar­bai. „Ži­no­ma, čia ap­lin­ka to­kia, kad lais­vą lai­ką tik­rai ski­ria­me ban­goms gau­dy­ti, pa­ si­mė­gau­ti sau­le, ki­tam ak­ty­viam lais­va­ lai­kiui, ta­čiau kas­dien sten­gia­mės jo ras­ti ir dar­bams, ir vai­kams ug­dy­ti, ir pa­sau­ liui ty­ri­nė­ti“, – sa­kė mo­te­ris.

To­ma pa­ti­ki­no – šiuo me­tu, net ir bū­ nant to­li nuo Uk­rai­no­je vyks­tan­čios tra­ ge­di­jos, vis­ką jau­čia aiš­kiai, stip­riai ir itin jaut­riai. Ka­na­rų sa­lo­se taip pat vyks­ta pa­ lai­ky­mo de­monst­ra­ci­jos, o lie­tu­vių bend­ ruo­me­nė, at­ro­do, dar la­biau suar­tė­jo.

Prie pa­ra­mos nuo ka­ro ken­čian­čios ša­ 2022 04 12

lies gy­ven­to­jams Damb­raus­kų šei­ma sten­ gia­si pri­si­dė­ti kaip ga­li: auko­ja pa­ra­mos fon­dams, per nuo­to­lį už­sa­ko rei­ka­lin­gų pre­kių pa­ra­mai, da­li­ja­si rei­kia­ma in­for­ ma­ci­ja sa­vo ka­na­lais, o „Hap­peak“ pa­do­va­ no­jo rū­be­lių ke­lioms uk­rai­nie­čių šei­moms tie­sio­giai, nau­ja­gi­miams skir­tų rū­be­lių kri­zi­nio nėš­tu­mo cent­rui, ku­ris jau su­tei­ kė pa­gal­bą ir pir­mai nėš­tu­kei uk­rai­nie­tei. „Ne­sus­to­si­me ir pri­si­dė­si­me, kaip tik ga­lė­si­me. Vi­si, ro­dos, gy­ve­na­me to­mis pa­čio­mis min­ti­mis ir nuo­tai­ko­mis. Net ir to­kio­je si­tua­ci­jo­je, kai ma­ne už­val­dęs ne­ri­mas, li­ūde­sys ir bai­mė, bū­tent vai­kai ir pri­ver­čia su­siim­ti, ne­pas­kęs­ti ni­ūrio­ se emo­ci­jo­se, nors kar­tais tai la­bai sun­ ku. Bet ke­lie­si ir eini, nes vai­kams rei­kia ma­nęs, o man rei­kia jė­gų ir svei­ka­tos jais pa­si­rū­pin­ti“, – at­vi­ra­vo T.Damb­raus­kė.

„Būti gera sau – tai ir pasirūpinti savimi. Bet svarbiausia suprasti, jog niekas kitas, tik mes pa­ čios, atsakingos už tai.

Niekas kitas neprivalo mūsų padaryti laimingų.“ Toma Dambrauskė

Damb­raus­kų die­nos sa­lo­je pra­si­de­da anks­ti tik­rai ne dėl to, kad sau­lė švie­čia į akis, – to­li gra­žu ne. Anks­ti ke­lia­si jų vai­kai.

Po pus­ry­čių vi­si ke­liau­ja ty­ri­nė­ti pa­sau­lio – kar­tais tai reiš­kia tie­siog žai­di­mų aikš­te­ les mies­te­ly­je, kar­tais li­pi­mą į kal­ną, le­dų val­gy­mą ar ban­gų gau­dy­mą van­de­ny­ne. Šei­ma va­žiuo­ja ap­ži­ūrė­ti ir ki­tų sa­los vie­tų, bet daž­niau­siai ren­ka­si tie­siog gam­ tą: lau­ki­nius pap­lū­di­mius, kal­nus, ma­žus mies­te­lius, ku­riuo­se ma­ty­ti kraš­to is­to­ ri­ja. Ži­no­ma, čia pil­na ir bui­ties, in­dų, skal­bi­nių, tvar­ky­mo­si, vai­kų emo­ci­jų ir li­gų. Vis­kas kaip ir įp­ras­ta­me gy­ve­ni­me. „Tik tiek, kad kas­dien ma­tant sau­lę, gir­dint van­de­ny­no ban­ga­vi­mą, pur­tant smė­lį iš plau­kų pa­vyks­ta įsik­rau­ti ir ge­rų emo­ci­jų, ir nau­jų jė­gų. Dar­bus įter­pia­me lais­ves­niu lai­ku ar­ba pa­si­keis­da­mi su vy­ ru, už­siim­da­mi su vai­kais. Taip pat vie­na svar­biau­sių ma­no pa­rei­gų ke­liau­jant, kol vai­kai dar ne­lan­ko mo­kyk­los, – jų ug­dy­ mas. No­rint vi­sa tai su­de­rin­ti: pa­čiai mo­ ky­tis, dirb­ti, vai­kus mo­ky­ti, rū­pin­tis na­ mais, bui­ti­mi, ke­liau­ti ir dar pa­si­mė­gau­ti

tuo lai­ku, kai tai yra tie­siog lai­ki­ni na­mai ir ne­tu­ri ga­li­my­bės pri­rei­kus iš­sik­vies­ti pa­gal­bos, tik­rai rei­kia ne­ma­žai pas­tan­ gų. Vis dėl­to kai no­ri, su­sip­la­nuo­ji, su­si­ dė­lio­ji, kar­tais nak­ti­mis, bet pa­vyks­ta“, – pa­sa­ko­jo T.Damb­raus­kė.

Ne­se­niai sa­vo ins­tag­ra­mo pas­ky­ro­ je To­ma pa­si­da­li­jo ži­nu­te, ku­rio­je ra­šė, kad emo­ciš­kai dar nie­kad ne­tu­rė­jo to­kios sun­kios ke­lio­nės, la­biau­siai kaip ma­ma. „Tik­rai ne kar­tą bu­vo nu­verk­ta dėl be­ jė­gys­tės jaus­mo, kai ne­ken­čiau sa­vęs dėl ne­ge­bė­ji­mo val­dy­ti si­tua­ci­jos ar kai jau­ čiau­si blo­ga ma­ma“, – su se­kė­jais min­ti­ mis da­li­jo­si ji.

Kas nu­ti­ko? To­ma at­vi­ra – to­kio­se ke­ lio­nė­se emo­ci­jų vi­siems šei­mo­je vi­suo­met bū­na daug ir pa­čių įvai­riau­sių. Juk jie iš­ ke­liau­ja iš įp­ras­tos kom­for­to zo­nos į nau­ ją gy­ve­ni­mo rit­mą, ap­lin­ką su ki­to­kio­mis veik­lo­mis, ki­tais po­jū­čiais ir die­not­var­ke. „Net su vy­ru Lie­tu­vo­je tiek daug lai­ko kar­tu ar net bend­ro­je pa­tal­po­je ne­bū­na­ me kiek čia. O ir su vai­kais pra­lei­džia­me daug dau­giau ko­ky­biš­ko lai­ko kar­tu nei na­mie, kur jie lan­ky­tų dar­že­lį ar tie­siog už­siim­tų jiems įp­ras­ta veik­la na­mie su sa­ vais žais­lais, ri­tua­lais ir įp­ro­čiais, kur ne­ rei­kia nuo­lat sek­ti kiek­vie­no jų žings­ne­lio.

Tad na­tū­ra­lu, kad dau­giau ir pa­vargs­ta­ me. Vi­si“, – pa­sa­ko­jo To­ma.

V

is dėl­to mo­te­ris ne­si­jau­čia blo­ga ma­ma. Ji dir­ba tuo­met, kai ma­ žie­ji mie­ga ar­ba yra už­siė­mę ki­ta veik­la. Sun­kiau­sias eta­pas ir sa­vęs kal­ti­ ni­mas, pa­sak To­mos, bū­na tuo­met, kai ji jau­čia­si per­var­gu­si ir ne­su­ge­ba į vi­sas si­tua­ci­jas rea­guo­ti ra­miai, o tin­ka­miau­ sius bū­dus daž­nai at­ran­da tik vė­liau, ana­ li­zuo­da­ma jau įvy­ku­sią si­tua­ci­ją. „Aš vis dar mo­kau­si at­ras­ti tin­ka­miau­ sius bū­dus sau nu­rim­ti, per­sik­rau­ti ir sa­ vęs ne­kal­tin­ti už klai­das“, – at­vi­ra­vo ji.

To­ma įsi­ti­ki­nu­si, kad mi­si­ja – augi­nu tris ma­žus vai­kus ir esu ne tik ge­ra ma­ma, bet ir ati­di sau, sa­vo no­rams ir sie­kiams mo­te­ ris – įma­no­ma. Juk pir­miau­sia kiek­vie­na ma­ma, ku­ri rū­pi­na­si ir sten­gia­si dėl sa­vo vai­kų, yra ge­riau­sia ma­ma sa­vo vai­kams. „Bū­ti ge­ra sau – tai pa­si­rū­pin­ti sa­vi­ mi. Tai yra tik mū­sų pa­čių pa­rei­ga, ži­no­ ma, rei­ka­lau­jan­ti pas­tan­gų. Svar­biau­sia sup­ras­ti, kad nie­kas ki­tas, tik mes pa­čios, at­sa­kin­gos už tai. Nie­kas ki­tas nep­ri­va­lo mū­sų pa­da­ry­ti lai­min­gų.

21

M O­Z A I­K A Anthony Delono knyga „Tarp šuns ir vilko“.

Alainas ir Nathalie Delonai dieną po jų vestuvių 1964-aisiais.

Prieš mir­tį – ne­pag­ra­žin­ta

SŪ­NAUS IŠ­PA­ŽIN­TIS Vy­riau­sias ak­to­riaus Alai­no De­lo­no (87 m.) sū­nus Ant­ho­ny De­lo­nas (57 m.) ne­ seniai pris­ta­tė auto­biog­ra­fi­nę kny­gą „Tarp šuns ir vil­ko“. Vy­ras jo­je at­vi­rai pa­ pa­sa­ko­jo apie tė­vo smur­tą, vai­kys­tės trau­mas, mo­ti­nos prik­lau­so­my­bę. Ta­čiau skan­da­lin­gą kny­gos tu­ri­nį už­go­žė jo­je pas­kelb­ta ži­nia – A.De­lo­nas no­ri euta­na­zi­jos.

V

ie­nu gra­žiau­sių pa­sau­lio vy­ rų va­din­tas ak­to­rius ana­pi­lin no­ri išei­ti pa­si­rin­kęs euta­na­ zi­ją Švei­ca­ri­jo­je. Ant­ho­ny kny­ go­je ra­šo, kad tė­vas pap­ra­šęs jam pa­dė­ti dėl euta­na­zi­jos, ir jis su­ti­ko bū­ti ša­lia tė­ vo pas­ku­ti­nė­mis jo gy­ve­ni­mo mi­nu­tė­mis.

40

„Toks Alai­no spren­di­mas bu­vo priim­ tas dėl jo bu­vu­sios žmo­nos ir ma­no ma­ mos Nat­ha­lie De­lon mir­ties. 2021-ųjų sau­sį ji mi­rė nuo ka­sos vė­žio.

Ji no­rė­jo, kad ją už­mig­dy­tų, bet jos no­ rų nie­kas ne­ga­lė­jo pa­ten­kin­ti dėl Pran­cū­ zi­jos įs­ta­ty­mų.

Ma­no ma­ma, ku­ri vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo lais­va, no­rė­jo mir­ti taip pat, kaip ir gy­ve­ no“, – ra­šo Ant­ho­ny.

A.De­lo­nas il­gą lai­kė pa­lai­kė euta­na­zi­ją ir sie­kė, kad Pran­cū­zi­ja šį įs­ta­ty­mą priim­tų. „Euta­na­zi­ja yra lo­giš­kiau­sias ir na­tū­ ra­liau­sias da­ly­kas. Mes tu­ri­me tei­sę iš 2022 04 12

Alainas Delonas su vyriausiu sūnumi Anthony, neseniai parašiusiu knygą apie savo šeimą.

41

M O­Z A I­K A

Clau­dia Schif­fer ko­lek­cio­nuo­ja me­ną su gy­vū­nais.

GAR­SE­NY­BIŲ KO­LEK­CI­JOS – ir neįp­ras­tos, ir pra­ban­gios Pa­sak psic­ho­lo­gų, žmo­nės, ku­rie ko­lek­cio­nuo­ja, ge­riau su­si­do­ro­ja su ka­ran­ti­nu ir ko­ ro­na­vi­ru­so ap­ri­bo­tu gy­ve­ni­ mu. Ir vi­siš­kai nes­var­bu, koks jų po­mė­gis. Tad ką ko­lek­cio­ nuo­ja už­sie­nio gar­se­ny­bės?

S

u­per­mo­de­lis vo­kie­tė Clau­dia Schif­ fer (51 m.) ko­lek­cio­nuo­ja me­ną su vabz­džiais ir tik­rų gy­vū­nų iš­ kam­šas. Tu­ri ne tik pe­te­liš­kių, bet ir va­ba­lų, vo­rų. Ne­ga­na to, sa­vo mei­lę 44

dru­ge­liams yra iš­reiš­ku­si ku­riant bend­ ras ko­lek­ci­jas su na­mų apy­vo­kos daik­tus ga­mi­nan­čio­mis „Vis­ta Aleg­re“ ir „Bor­dal­ lo Pin­hei­ro“. „Svar­biau­sia ark­lio ga­lia ir di­de­lė kai­ na!“ – toks por­tu­ga­lų fut­bo­lo žvaigž­dės Cris­tia­no Ro­nal­do (37 m.) šū­kis, ats­pin­ din­tis po­mė­gį. Jo auto­mo­bi­lių ko­lek­ci­ jos ver­tė – 22 mln. eurų. Tarp jų – pen­ki „Fer­ra­ri“ ir „Bra­bus“, G kla­sės „Mer­ce­des“.

Ame­ri­kos hip­ho­po at­li­kė­jui, mu­zi­kos pa­sau­lio mi­li­jar­die­riui Jay-Z pa­tin­ka pra­ ban­gūs laik­ro­džiai. 2019-aisiais drau­gams kaip kvie­ti­mą į va­ka­rė­lį jis iš­siun­tė „Ro­lex Day­to­na“. Vie­nas bran­giau­sių Jay-Z laik­ ro­džių – „Pa­tek Phi­lip­pe“ mo­de­lis „Nau­

ti­lus“, mė­ly­no ci­ferb­la­to, su­kur­tas bend­ ra­dar­biau­jant su ju­ve­ly­ri­kos bend­ro­ve „Tif­fa­ny & Co“ – bu­vo par­duo­tas auk­cio­ ne už 6,5 mln. do­le­rių (5,8 mln. eurų).

Ita­lų tink­la­raš­ti­nin­kės Chia­ros Fer­rag­ ni vy­ras re­pe­ris Fe­de­zas ren­ka tai, kas su­ si­ję su „Mar­vel“ ki­no vi­sa­tos ko­mik­sais.

Ge­le­ži­nio žmo­gaus kos­tiu­mą iš to pa­ties pa­va­di­ni­mo fil­mo („Iron Man“) jam pa­tin­ ka pa­si­ma­tuo­ti kar­tu su sū­nu­mi Leo­ne.

Ho­li­vu­do žvaigž­dė, „Os­ka­ro“ lai­mė­to­ jas To­mas Hank­sas jau dau­ge­lį de­šimt­ me­čių ko­lek­cio­nuo­ja se­nas ra­šo­mą­sias ma­ši­nė­les. Jų tu­ri 100. Ko­dėl? Po tė­vų sky­ry­bų jam ir jo bro­liams bei se­se­rims te­ko daž­nai kraus­ty­tis iš vie­nos vie­tos 2022 04 12

Cris­tia­no Ro­nal­do aist­ra – auto­mo­bi­liai.

2022 04 12

45