Stilius

2022 m. balandžio 19–25 d.

Nr.15

GARSŪS LIETUVIAI parodė savo kolekcijas ALKAS PALTAROKAS mėgavosi vaizdais, vertais milijonų IGNAS STAŠKEVIČIUS norėtų išmokti sąmoningai sapnuoti RIHANNA diktuoja nėštukių madas

GIEDRĖ VELIČKIENĖ

deivės karūną užsideda kasdien

Kaina TIK

1,50 Eur

K A­R A­M E­L Ė

KO­LEK­CI­JOS

puo­šia ne tik sie­nas Apie gar­sius ša­lies žmo­nes, ro­dos, ži­no­me vis­ką, ta­čiau ko­kių po­mė­gių jie tu­ri ži­no ne vi­si. Vie­na jų aist­rų – ko­ lek­ci­jos, be­si­pui­kuo­jan­čios ant len­ty­nų, sie­nų ir pa­lan­gių.

Gliaudyklė, 1664 m.

Tam, pa­sak ko­lek­ci­nin­ko, pri­rei­kė daug pas­tan­gų, kant­ry­bės ir in­ves­ti­ci­jų. „Re­kor­do re­gist­ra­vi­mo pro­ce­sas užt­ru­ ko dau­giau nei pu­sę me­tų. No­rė­jau iš­ban­ dy­ti Guin­nes­so re­kor­dų kny­gos sis­te­mą ir re­gist­ruo­ti bū­tent 10 tūkst. gliau­dyk­lių.

Rei­kė­jo pa­teik­ti dau­gy­bę įro­dy­mų: są­ra­ šus, ap­ra­šy­mus, nuot­rau­kas, vaiz­do me­ džia­gą ir kt. Vi­sa tai bu­vo tik­ri­na­ma pus­ me­tį, bet pat­vir­ti­no – ly­giai 10 tūkst. Da­bar jau tu­ri­me ge­ro­kai dau­giau“, – pa­sa­ko­jo jis.

Pirmąją gliaudyklę Arnas Jurskis parsivežė iš Jungtinės Karalystės.

J

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

au dau­giau nei 20 me­tų vers­li­nin­ kas Ar­nas Jurs­kis (51 m.) ko­lek­ cio­nuo­ja įvai­riau­sias gliau­dyk­les.

Rie­šu­tų ir džio­vin­tų vai­sių pre­ky­ bos bend­ro­vės „Ari­mex“ įk­ūrė­jas ir va­ do­vas sa­ko, kad dar­be jam te­ko pri­si­lies­ti prie ne vie­nos gliau­dyk­lės, kol ki­lo min­ tis jas ko­lek­cio­nuo­ti. Pir­mą­ją įsi­gi­jo Lon­ do­no auk­cio­ne. „Tai pa­da­riau vien iš smal­su­mo, o pra­ dė­jus do­mė­tis paaiš­kė­jo, kad gliau­dyk­lė me­na vie­ną svar­biau­sių Jung­ti­nės Ka­ra­ lys­tės sim­bo­lių – Lon­do­no til­tą. Pa­si­ro­ do, 1832 m. nug­rio­vus šį til­tą, jo 850 me­ tų se­nu­mo pa­ma­tų da­lis iš­si­da­li­jo vie­tos meist­rai. Vie­nas jų bu­vo J.Ovens­to­nas, išd­ro­žęs ma­no pir­mą­ją įsi­gy­tą gliau­dyk­lę, 6

ku­riai ir pa­nau­do­jo nug­riau­to til­to ąžuo­ li­nes ir ge­le­ži­nes da­lis. Taip su­si­ža­vė­jau šia is­to­ri­ja, kad įdo­mių eks­po­na­tų pra­dė­ jau ieš­ko­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je“, – ko­lek­cio­ na­vi­mo pra­džią pri­si­mi­nė vers­li­nin­kas.

Gliau­dyk­les Ar­nui ėmė do­va­no­ti bi­čiu­ liai, tie­kė­jai. Eks­po­na­tai ėmė kaup­tis ant vers­li­nin­ko ka­bi­ne­te esan­čios len­ty­nos, ša­lia dar­bo sta­lo. Su­rin­kus 100 gliau­dyk­ lių Ar­ną už­val­dė azar­tas tu­rė­ti dar dau­ giau ir jis iš­si­kė­lė tiks­lą pa­tek­ti į Guin­nes­ so re­kor­dų kny­gą. „Vi­sa­da sie­kiu ge­riau­sio re­zul­ta­to. Ma­ ne džiu­gi­na, mo­ty­vuo­ja sie­kis bū­ti pir­ mam“, – šyp­so­jo­si vers­li­nin­kas.

Ir tai jam pa­vy­ko! Po dvie­jų gliau­dyk­ lių kau­pi­mo de­šimt­me­čių Ar­no ko­lek­ci­ja pri­pa­žin­ta di­džiau­sia pa­sau­ly­je ir pir­mą kar­tą įra­šy­ta į Guin­nes­so re­kor­dų kny­gą.

V

ers­li­nin­ko ko­lek­ci­jo­je ga­li­ma ras­ti ir XV–XVI a. gliau­dyk­lių. „Tik­ras ste­buk­las, kad me­di­ nės, tra­pios gliau­dyk­lės bu­vo iš­sau­go­ tos 500–600 me­tų, iš­ven­gė gais­rų, ka­ rų ar tie­siog fi­zi­nio su­lau­žy­mo. Tie­sa ir tai, kad iš­li­ko pa­čios ge­riau­sios, nes jos bu­vo ver­tin­ges­nės ir la­biau sau­go­mos.

Dau­ge­lis jų bu­vo Pran­cū­zi­jos ir Jung­ti­ nės Ka­ra­lys­tės dva­ri­nin­kų ir net ka­ra­lių rū­mų val­go­mo­jo puoš­me­na. Jos bu­vo spe­cia­liai pa­ga­min­tos gar­siau­sių to me­ to meist­rų ir įteik­tos kaip do­va­nos ypa­ tin­go­mis pro­go­mis.

Gliaudyklė, 1572 m.

2022 04 19

2022 04 19

P

ap­ras­tes­nės gliau­dyk­lės, ku­rias nau­ do­jo eili­niai žmo­nės, bu­vo men­kiau ver­ti­na­mos ir sau­go­mos. Jas pa­mes­ da­vo, su­lau­žy­da­vo, ne­gai­lė­da­vo ir jų iš tų lai­kų fak­tiš­kai nė­ra iš­li­kę“, – sa­kė Ar­nas.

Išs­kir­ti­nę is­to­ri­nę ver­tę tu­rin­čios XVI– XVIII a. me­di­nės ir me­ta­li­nės rie­šu­tų gliau­dyk­lės pris­ta­ty­tos pa­sau­ly­je ana­lo­ go ne­tu­rin­čio­je Ar­no kny­go­je „Da­tuo­tos XVI–XVIII a. gliau­dyk­lės“ („Da­ted Nut­ crac­kers XVI–XVIII Cen­tu­ry“). Tai pir­mo­ji vers­li­nin­ko iš­leis­ta kny­ga, ku­rio­je ga­li­ma iš­vys­ti la­bai ver­tin­gus eks­po­na­tus, ku­rių iki šių die­nų ma­žai iš­li­ko.

Dar vie­nas ko­lek­ci­nin­ko tiks­las – gliau­dyk­les pa­ro­dy­ti vi­suo­me­nei. Jau net­ru­kus Vil­niaus se­na­mies­čio šir­dy­je, Gao­no gat­vė­je, du­ris at­vers Gliau­dyk­ lių mu­zie­jus, ku­ria­me bus ga­li­ma pa­ ma­ty­ti per du de­šimt­me­čius kaup­tą Ar­ no ko­lek­ci­ją. „Pa­sau­ly­je ma­žes­nių gliau­dyk­lių mu­zie­ jų ga­li­ma ap­tik­ti tik Vo­kie­ti­jo­je ir JAV. Pa­ vie­nių gliau­dyk­lių kaip eks­po­na­tų yra Pran­ cū­zi­jo­je, ta­čiau dau­giau­sia pris­ta­to­mos tik šio­se ša­ly­se pa­ga­min­tos gliau­dyk­lės.

Arno Jurskio knygos „Datuotos XVI–XVIII a. gliaudyklės“ („Dated Nutcrackers XVI–XVIII Century“) viršelis.

Ti­kiu, kad šis mu­zie­jus tik­rai iš­gar­sins Lie­tu­vą ir taps trau­kos cent­ru už­sie­nio sve­čiams. Juk Šve­di­jo­je vie­tos gy­ven­to­ jai su sa­vo ša­lies gliau­dyk­lių is­to­ri­ja su­ si­pa­žin­ti ne­ga­li, o Vil­niu­je ga­lės“, – baig­ da­mas po­kal­bį šyp­te­lė­jo vers­li­nin­kas.

7

P A­Ž I N­T I S

DEI­VĖS KA­RŪ­NĄ

„Veikiu tai, kas daro mane lai­min­gą, ne­bau­džiu sa­vęs veik­la ar san­ty­kiais, ku­rių ne­no­riu, nesk­riau­džiu sa­vo kū­no mais­tu, ku­rio ne­mėgs­tu“, – sa­kė vers­li­nin­kė Gied­rė Ve­lič­kie­nė.

Kau­nie­tę vers­li­nin­kę Gied­rę Ve­lič­kie­nę (31 m.) daž­nai ne tik ko­le­gos, bet ir gat­vė­je su­tik­ti ne­pa­žįs­ta­mie­ji va­di­na aro­má­ma. Gi­mus pir­ma­jam sū­nui aro­ma­te­ra­pi­jos pas­lap­ čių pra­dė­ju­si mo­ky­ti ki­tas ma­mas šian­dien jau­na mo­te­ ris – ir sėk­min­go vers­lo, ir dar­nios šei­mos puo­se­lė­to­ja. „Kaip skruz­dė­ly­tės po ša­pe­lį ne­ša­me vi­si šei­mo­je į tą bend­rą ka­ti­lą. Svar­biau­sia – iš šir­dies“, – sa­kė moteris.

V

LAU­RA BUL­VY­DĖ

ers­li­nin­kę, kom­pa­ni­jos aro­má­ ma įk­ūrė­ją ir sie­lą G.Ve­lič­kie­nę su cha­la­tu ir ne­pa­si­puo­šu­sią iš­ vy­si­te re­tai. Daž­niau­siai ji – su ryš­kio­mis ar gė­lė­to­mis suk­ne­lė­mis, il­gais iš­puo­se­lė­tais plau­kais, su ma­kia­žu. Nes ki­taip ne­mo­ka – bū­ti pa­si­tem­pu­siai, su­ sit­var­kiu­siai mo­te­riai tar­si įaugę į krau­ją. „Man svar­bu ne kiek iš­vaiz­da, kiek vi­ di­nė bū­se­na: kai pa­si­puo­ši, su­sit­var­kai, vi­saip ki­taip dar­bai eina­si, nuo­tai­ka pa­ ki­les­nė“, – sa­kė Gied­rė.

Juo­lab kaip ga­li bū­ti ki­taip, jei ir sa­ve, ir ki­tas mo­te­ris Gied­rė vi­sa­da va­di­na dei­ vė­mis – ki­to­kio pa­sis­vei­ki­ni­mo grei­čiau­ siai neiš­gir­si­me ir su­si­ti­kę su ja tiek ete­ri­ niais alie­jais kve­pian­čio­je par­duo­tu­vė­je, tiek iš­ger­ti ar­ba­tos. Mo­te­ris neabejoja – vi­sos mo­te­rys yra dei­vės. „Kiek­vie­na, no­rė­da­ma bū­ti dei­vė, tu­ri sa­vo bū­dų ja tap­ti. Jei esi spor­tiš­ka ir avi spor­ti­nius ba­te­lius – esi spor­tiš­ka dei­vė.

O gal esi dei­vė mū­vė­da­ma odi­nes kel­nes ir vai­ruo­da­ma mo­to­cik­lą? Dei­vė – kiek­vie­na mū­sų: su­si­šu­ka­vu­si ir ne, il­gais plau­kais ar trum­pais, liek­na ar ap­kū­ni. Tai – apie gy­ve­ni­mą iš įk­vė­pi­mo, tėk­mė­je.

Ne­bau­džiu sa­vęs veik­la ar san­ty­kiais, ku­rių ne­no­riu, nesk­riau­džiu sa­vo kū­no mais­tu, ku­rio ne­mėgs­tu, ir pan.

Ma­tau, kad į aro­má­ma bend­ruo­me­ nę įsit­rau­ku­sios mo­te­rys ir­gi jau­čia, kad pa­sa­ky­mas „La­bas, dei­ve“ die­ną pa­da­ro nuos­ta­bią, įk­ve­pia.

12

Gy­ve­nu dei­viš­kai, esu lai­min­ga ir spin­ džiu – esu dei­vė, nes pa­ti ren­kuo­si taip gy­ven­ti, tai vi­di­nė bū­se­na, už ku­rią at­sa­ kin­ga esu tik aš pa­ti“, – pa­sa­ko­jo Gied­rė.

Mo­te­riš­ku­mas – tar­si Gied­rės vi­zi­ ti­nė kor­te­lė, jos gar­de­ro­be – vos vie­ni džin­sai, ku­riuos vel­ka­si tik ta­da, kai lau­ ke la­bai šal­ta. „Ma­ne nuo vai­kys­tės su­po to­kios mo­ te­rys – su gra­žiais pal­tais, skry­bė­lai­tė­mis, su­sit­var­kiu­sios plau­kus, na­gus. Ma­no ma­ma ir mo­čiu­tė ir da­bar to­kios. Ma­ tyt, ir aš ne­ga­lė­jau bū­ti ki­to­kia, kai ap­ lin­ka bu­vo to­kia.

„Gy­ve­nu dei­viš­kai, esu lai­min­ga ir spin­džiu – esu dei­vė, nes pa­ti ren-­ kuo­si taip gy­ven­ti, tai – vi­di­nė bū­se­na, už ku­rią at­sa­kin­ga esu tik aš pa­ti.“ Gied­rė Ve­lič­kie­nė

Ma­no se­kė­jai tik­rai ma­tė ma­ne ir ką tik iš­li­pu­sią iš vo­nios, įsi­su­ku­sią į rankš­ luos­tį, bet jie vis tiek ma­tė dei­vę. Gy­ve­ nu taip, kaip sa­ko šir­dies bal­sas, at­si­pa­lai­ da­vu­si, lais­va, tad ir ma­no mo­te­riš­ku­mas žy­di na­tū­ra­liai“, – sa­kė ji.

Gied­rė sa­ve va­di­na vy­tu­riu – ji ke­lia­si 4 ar 5 va­lan­dą ry­te. Anks­čiau daž­niau­siai kel­da­vo­si dėl dar­bų, da­bar la­biau dėl ra­ maus ir ko­ky­biš­ko lai­ko sau. Be­sis­te­bin­ tiems, kaip at­si­ran­da jė­gų bus­ti to­kį anks­

ty­vą ry­tą, ji šyp­so­si – eiki­te lai­ku mie­go­ti.

Gied­rė gu­la­si iš­kart už­mig­džiu­si vai­kus, tad ir at­si­bun­da daž­niau­siai be ža­din­tu­vo.

Dar­že­li­nu­ką Taut­vy­dą (4 m.) ir mo­kyk­ li­nu­ką Ar­vy­dą (10 m.) su de­vy­ne­riais me­ tais vy­res­niu vy­ru Re­mi­gi­ju­mi augi­nan­ ti mo­te­ris kiek­vie­ną ry­tą ke­le­tą va­lan­dų ski­ria sau, o tuo­met – vai­kų ry­to pa­siut­ pol­kė: pus­ry­čiai, pa­si­ruo­ši­mas, ve­ži­mas į ug­dy­mo įs­tai­gas. „Lai­ko sau man la­bai rei­kia, o ki­tu me­ tu sun­ku jo ras­ti. Šiuos me­tus pa­si­ti­kau su pa­ža­du sau gy­ven­ti ra­miau ir lė­čiau. Jau per­nai ėmiau­si šios mi­si­jos ir ti­kiuo­si tą lė­tes­nį rit­mą pa­lai­ky­ti. Be to, ma­no dar­ bas kū­ry­bi­nis, tad ir dirb­ti ty­lo­je ir ra­my­ bė­je, kai ne­pyp­si te­le­fo­nas, daug ge­riau.

Pas­te­bė­jau, kad ry­to dar­bai vi­sa­da ko­ ky­biš­kes­ni ir pro­duk­ty­ves­ni. O vi­du­ry dar­bo die­nos tie­siog ne­ga­liu iš­si­jung­ti te­le­fo­no ir at­si­ri­bo­ti nuo ap­lin­ki­nio pa­ sau­lio rū­pes­čių ir dar­buo­to­jų klau­si­mų“, – sa­kė vers­li­nin­kė.

Ką dar ga­li­ma veik­ti taip anks­ti? Ga­ li­ma da­ry­ti vei­do mankš­tą, vei­do ma­sa­ žą, už­si­dė­ti kau­kę, pas­kai­ty­ti, ga­liau­siai pa­sit­var­ky­ti na­muo­se. Ry­tas mo­te­riai – šven­tas lai­kas. Vi­sus ge­riau­sius da­ly­kus ji su­gal­vo­jo ir su­kū­rė anks­ti ry­te, kai ap­ lin­ki­nis pa­sau­lis dar mie­ga. Šei­mos vers­las jau skai­čiuo­ja vie­nuo­lik­ tus me­tus, jis jau įsi­su­kęs, tad pa­ni­kos, ne­ mi­gos, bė­gi­mo ir ne­ri­mo, koks bu­vo anks­ čiau, tik­rai ne­bė­ra. Atė­jo lai­kas pa­si­mė­gau­ti gy­ve­ni­mu, skai­ty­ti kny­gas, vaikš­čio­ti gry­ na­me ore, dau­giau lai­ko skir­ti vai­kams.

Juk pir­ma­sis tik­rai augo bė­gi­me – Gied­rė no­ri at­sig­rieb­ti už pra­ras­tą lai­ką.

Kom­pa­ni­ja aro­má­ma, ku­rio­je Gied­rė dir­ba su vy­ru Re­mi­gi­ju­mi, sėk­mės ly­di­ ma ne tik Lie­tu­vo­je. At­ro­dy­tų, jos įk­ūrė­ jai jau ga­lė­tų mė­gau­tis pel­nu ir ne­suk­ti gal­vos dėl kas­die­nių rū­pes­tė­lių – juk įmo­ nė­je dir­ba 70 žmo­nių. Ta­čiau Gied­rė at­ vi­ra – ji tie­siog ne­ga­li ne­dirb­ti. „Tiek, kiek tik ga­liu ati­duo­ti dar­bų, jau esu ati­da­vu­si ki­tiems. Ta­čiau vis tiek yra 2022 04 19

AURA ŠIMKIENĖ

vers­li­nin­kė už­si­de­da kas­dien

13

K E­L I O­N Ė S

MĖ­GA­VO­SI VAIZ­DAIS,

ver­tais mi­li­jo­nų

Ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tas Al­kas Pal­ta­ro­kas (44 m.) jau nuo pan­de­ mi­jos pra­džios įgu­do de­rin­ti dar­bą ir ma­lo­nu­mą – iš­vyk­ti atos­to­gau­ti ir kar­tu dirb­ti į sve­čias ša­lis. Da­lį pan­ de­mi­jos pra­lei­dęs sau­lė­ta­me Kip­re, šį­kart vy­ras pa­kė­lė spar­nus į Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ką (PAR). „Gam­tos ir jos ste­buk­lų pa­ma­čiau su kau­pu, ta­čiau tu­riu itin svar­bią prie­žas­tį grįž­ti ten dar kar­tą“, – „Sti­liui“ pa­sa­ ko­jo žy­gių pės­čio­mis en­tu­zias­tas.

P

LAU­RA BUL­VY­DĖ

ie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ka – to­liau­siai nu­to­lu­si vals­ty­bė ki­ta­me Že­mės pus­ru­tu­ly­je – dirb­ti ir leis­ti lais­va­ lai­kį Al­kui pa­si­ro­dė itin pa­to­gi, mat čia yra ta pa­ti lai­ko juos­ta kaip ir Lie­tu­vo­je.

O ką jau kal­bė­ti apie eg­zo­ti­ką, ku­rią ga­li­ma ras­ti at­sit­rau­kus nuo kom­piu­te­rio.

Tad pak­vies­tas čia šal­tą­jį se­zo­ną lei­ džian­čių drau­gų lie­tu­vių – jė­gos ait­va­ rų en­tu­zias­tų Al­kas il­gai ne­su­ko gal­vos ir trims sa­vai­tėms išsk­ri­do pa­sis­ve­čiuo­ti ša­lies sos­ti­nė­je Keip­tau­ne ir jo apy­lin­kė­se. „Ša­lis la­bai di­de­lė ir įdo­mi sa­vo gam­ ta bei is­to­ri­ja, o vie­nas po­pu­lia­riau­sių jos mies­tų – pie­tuo­se prie van­de­ny­no įsi­kū­ ręs Keip­tau­nas. Tai la­bai įvai­ria­kul­tū­ris mies­tas, pa­sau­lio jė­gos ait­va­rų ir van­den­ len­čių spor­to me­ka.

„Su stru­čiu ban­džiau pa­ lenk­ty­niau­ti – jo pa­vy­ti neį­ma­no­ma. Pas­kui iš­ siaiš­ki­nau, kad stru­tis bė­ga 70 km per va­lan­dą grei­čiu, o žmo­gaus re­kor­ das – 46 km per va­lan­dą.“ Al­kas Pal­ta­ro­kas

Pats esu iš­ban­dęs jė­gos ait­va­rus, ta­čiau man mie­liau – ant že­mės. Džiau­giuo­si, kad žy­giams lai­ko ra­dau ir čia, – ap­lan­ kiau du kal­nus: Li­ūto Gal­vą ir Sta­lo kal­ ną“, – džiau­gė­si pro­fe­sio­na­lus žy­gei­vis.

Al­kas pa­si­džiau­gė šia­me mies­te su­ti­kęs dau­gy­bę spor­tuo­jan­čių žmo­nių, leng­ves­ niais ar su­dė­tin­ges­niais marš­ru­tais ko­ pian­čių į vir­šu­kal­nes, be­si­mė­gau­jan­čių van­dens spor­tais ar va­ka­rop pak­ran­tė­je bė­gio­jan­čių kro­są.

Vy­ras juo­kė­si, kad po dar­bo die­nos išė­ję pa­si­vaikš­čio­ti sos­ti­nės pro­me­na­da dau­ge­lis pa­si­jun­ta tar­si tarp tūks­tan­čių ma­ra­to­ni­nin­kų – po dar­bų čia bė­ga dau­ gy­bė mies­to gy­ven­to­jų.

Vis dėl­to di­džiau­sią įs­pū­dį lie­tu­viui pa­ da­rė Ge­ro­sios Vil­ties Ky­šu­lio na­cio­na­li­nis par­kas. Jam la­bai pa­si­se­kė, mat vie­no žy­ gio me­tu čia su­ti­ko net ke­lis Af­ri­kos gam­ tą ats­pin­din­čius gy­vū­nus: stru­tį, ba­bui­ną, aki­niuo­tų­jų ping­vi­nų, zeb­rą ir an­ti­lo­pių. „Su stru­čiu ban­džiau pa­lenk­ty­niau­ti – jo pa­vy­ti neį­ma­no­ma. Pas­kui iš­siaiš­ 18

19

M A­N O S T I­L I U S Ri­han­na ir ASAP Roc­ky sau­sio mė­ne­sį.

Ri­han­na puo­šia­si „Dior“.

Per „Off-Whi­te“ ko­lek­ci­jos pris­ta­ty­mą.

Dai­ni­nin­kė ir re­pe­ris po­zuo­ja „Fen­ty Beau­ty“ ren­gi­ny­je.

NĖŠ­TU­MAS –

Kol dai­ni­nin­kės ir di­zai­ne­rės Ri­han­nos (34 m.) ir jos šir­ dies drau­go re­pe­rio ASAP Roc­ky (33 m.) ger­bė­jai vi­sa­me pa­sau­ly­je pa­ty­liu­kais spė­lio­ja, ko­kia bus vai­ke­lio ly­tis ir var­das, at­li­kė­ja vie­šu­mo­je de­monst­ruo­ja itin drą­sų sti­lių.

K

ad kū­rė­ja iš Bar­ba­do­so ir ame­ri­ kie­čių mu­zi­kan­tas ruo­šia­si tap­ti tė­vais, paaiš­kė­jo sau­sį. Ta­da vie­ šu­mo­je Ri­han­na pil­vu­ką pa­ro­ dė tie­sio­gi­ne to žo­džio pras­me – krin­tant snai­gėms nuo­gą pil­vą at­li­kė­ja de­ri­no su vin­ta­ži­niu „Cha­nel“ pal­tu, plė­šy­tais džin­ sais ir gau­sy­be pa­puo­ša­lų. Bū­si­ma­sis tė­vas, ku­rio tik­ra­sis var­das – Ra­ki­mas At­he­las­ 44

to­nas Mayer­sas, tuo­met puo­šė­si megz­ti­ niu su V for­mos kak­lo iš­kirp­te, džin­si­ne „Car­hartt“ striu­ke ir odi­nė­mis kel­nė­mis. „Kai sužinojau, jog esu nėščia, pagal­ vojau: „Jokiu būdu nepirksiu drabužių iš nėščiųjų skyriaus. Atsiprašau – rengtis yra pernelyg smagu. Nesiruošiu leisti išnykti šiai pramogai vien dėl to, kad mano kūnas ėmė keistis, – „Vogue“ žurnalui, kurio

viršelį neseniai papuošė, sakė Rihanna.

– Mano kūnas dabar daro nuostabius dalykus, nesiruošiu to gėdytis. Šis lai­ kotarpis turėtų būti lyg šventė. Kodėl turėtum slėpti savo nėštumą?“ Po­ra su­ži­bė­jo ir va­sa­rį Ri­han­nos įkur­to kos­me­ti­kos pre­kės ženk­lo „Fen­ty Beau­ ty“ ren­gi­ny­je. Dai­ni­nin­kė va­ka­rui rin­ko­ si žvil­gan­čią pa­lai­di­nę ir kel­nes, ku­riuos su­kū­rė „The At­ti­co“. Mo­ters įvaiz­dį pa­ pil­dė ele­gan­tiš­ki is­pa­nų di­zai­ne­rio Ma­ no­lo Blah­ni­ko (79 m.) ba­te­liai, pra­ban­ gūs „Mes­si­ka“ pa­puo­ša­lai.

Nėš­tu­mas Ri­han­nai ne­ta­po kli­ūti­mi ap­si­lan­ky­ti Milano ir Pa­ry­žiaus ma­dos sa­vai­tė­se. Čia ji, ly­di­ma my­li­mo­jo, da­ly­ 2022 04 19

SCAN­PIX

dar vie­na ma­dos iš­raiš­ka

va­vo pris­ta­tant 2022–2023 m. šal­ta­jam se­zo­nui skir­tas ko­lek­ci­jas. Kaip ir įp­ras­ta, į ma­dos šou ji at­vy­ko pa­si­puo­šu­si pris­ta­ to­mų pre­kės ženk­lų ga­mi­niais.

Be­ne įs­pū­din­giau­siai at­li­kė­jai pa­vy­ko pa­si­puoš­ti per „Dior“ ap­da­rų pris­ta­ty­mą. Šį pa­va­sa­r į ir va­sa­rą ma­din­gą pli­ ką bam­bą Ri­han­na de­monst­ra­vo pa­si­ da­bi­nu­si per­ma­to­ma „Dior“ suk­ne­le, odi­niu šių ma­dos na­mų su­kur­tu pal­tu ir žvil­gan­čiais „Ami­na Muad­di“ aukš­ ta­kul­niais.

Ri­han­nos džiaugs­mą ats­pin­di ne tik jos ap­da­rai, švy­tin­tis vei­das – ji ir pa­ti sa­ko, kad sten­gia­si mė­gau­tis kiek­vie­na nėš­tu­mo die­na.

2022 04 19

45