Stilius

2022 m. balandžio 26–gegužės 2 d.

Nr.16

ERIKA PURAUSKYTĖ išpildė dukterų svajones BELLOS HADID sėkmės kaina AGNĖ GRIGALIŪNIENĖ atskleidė savo silpnybes

KAROLINA MESCHINO: dukros Isabelle gimimas privertė atsiprašyti tėvų

Kaina TIK

1,50 Eur

K A­R A­M E­L Ė

Iš­pil­dė

DUK­TE­RŲ SVA­JO­NES

Ren­gi­nių re­ži­sie­rė, kom­pa­ni­jos „Me­nai Ren­gi­niai“ įk­ūrė­ja Eri­ka Pu­raus­ky­tė (41 m.) at­vi­ra – mo­ti­nys­tė su­tei­kė spar­ nus ir pa­ky­lė­jo. Mo­te­ris džiau­gia­si, kad su paau­gu­sio­mis pa­ me­ti­nu­kė­mis duk­re­lė­mis Va­sa­ra (5 m.) ir Auro­ra (4 m.) ga­li ne tik sma­giai leis­ti lai­ką, bet ir pa­si­kal­bė­ti rim­to­mis te­mo­mis.

Ū

LAU­RA BUL­VY­DĖ

g­te­lė­ju­sių duk­te­rų am­žių Eri­ka va­di­na auk­so am­žiu­mi – ma­ma joms vis dar svar­biau­sia, bet mer­gai­tės jau sa­va­ran­kiš­kos,

6

pui­kiai reiš­kian­čios sa­vo min­tis ir no­rus, iš­sa­kan­čios sa­vo ver­ty­bes. „Kai vai­kams dar ne paaug­lys­tė, ku­ ri neiš­ven­gia­mai ateis ir ku­riai ruo­šiuo­ si, bet jos jau ir ne­be kū­di­kiai – fan­tas­ ti­ka. Duk­ros da­bar – ma­mos vai­kai, jos

no­ri drau­gau­ti, o aš jau­čiu grą­žą to, ką į jas dė­jau per pir­muo­sius me­tus: ma­lo­nu klau­sy­tis jų man­da­gu­mo, at­sa­ki­nė­ti į eg­ zis­ten­ci­nius klau­si­mus, gir­dė­ti įdo­mius pas­vars­ty­mus. La­bai džiau­giuo­si ma­ty­ da­ma be­sisk­lei­džian­čias as­me­ny­bes“, – pa­sa­ko­jo gar­si mo­te­ris.

Va­sa­ra ir Auro­ra – be ga­lo skir­tin­gos.

Anks­čiau mer­gai­tės no­rė­jo bū­ti vie­no­ dos, rei­ka­la­vo net vie­no­dų suk­ne­lių, o da­bar šis eta­pas jau praei­ty­je. Ma­žo­ji – prin­ce­sė, jai rū­pi pūs­tos suk­nios, vis dar rei­ka­lau­ja ro­ži­nės spal­vos, ka­ra­lai­tės rū­ mų, vai­kiš­kai do­mi­si gro­žio pro­ce­dū­ro­ mis, mėgs­ta šok­ti, dai­nuo­ti, puoš­tis. Vy­ 2022 04 26

Iš­puoš­ta­me duk­te­rų kam­ba­ry­je vi­soms bu­vo at­lie­ka­mas ma­sa­žas, da­ro­mas ma­ni­ki­ūras ir pe­di­ki­ūras, šei­ma skai­tė kny­ge­les, už­kan­džia­vo ir džiau­gė­si ko­ky­biš­ku bu­vi­mu kar­tu.

„Tu­riu sa­vo lai­min­gą vai­kys­tę per vai­kus. Bū­ti ma­ma – tai ge­riau­sias jaus­mas gy­ve­ni­me.“ Eri­ka Pu­raus­ky­tė

2022 04 26

JOS PA­SA­KA

res­nė­lė neiš­len­da iš spor­ti­nio kos­tiu­mo, yra be ga­lo jud­ri, ak­ty­vi, do­mi­si ka­ro žai­ di­mais ir spor­tu. „Ji ži­no, kad Uk­rai­no­je vyks­ta ka­ras, apie tai gir­di ir na­muo­se, ir mokykloje, kur lanko priešmokyklinę klasę – ne­lai­ kau vai­kų izo­liuo­tų nuo pa­sau­lio. Tad 7

A T­V I­R A I

Nuotraukos: Lukas Gricius Makiažas: Rūta Grigonė Stilius: Viltė Kinderevičiūtė Šukuosena: Anželika Wojc

10

DUK­ROS GI­MI­MAS

pri­ver­tė at­sip­ra­šy­ti tė­vų

So­cia­li­nių tink­lų žvaigž­dė Ka­ro­li­na Mesc­hi­no (27 m.) Mo­ti­nos die­ną švęs jau ant­rą kar­tą. „Kiek­ vie­ną ry­tą at­si­ke­liu ir ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kad aš – ma­ma. Man tai neį­ti­kė­ti­na, tai vi­siš­kas ste­ buk­las ir dar iki šiol ne­ga­liu to su­vok­ti. Ma­mos sta­tu­sas man la­bai svar­bus“, – sa­kė Ka­ro­li­na.

K

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

a­ro­li­nos ir jos su­ža­dė­ti­nio re­ pe­rio Do­mi­ny­ko Je­že­rio (25 m.) duk­rai Isa­bel­le – vie­ni me­ tai ir ke­tu­ri mė­ne­siai. Kai ji gi­ mė, lai­min­ga mo­ti­na ant ran­kos plaš­ta­ kos pa­si­da­rė ta­tui­ruo­tę su duk­ros var­du „Isa­bel­le“ ir ma­ža šir­de­le.

Ji nes­le­pia, kad da­bar jos ir su­ža­dė­ti­ nio gy­ve­ni­me vis­kas pa­si­kei­tė. „Tė­vys­tė – la­bai su­dė­tin­gas da­ly­kas. Mu­du su Do­ mi­ny­ku esa­me dar tik pra­di­nu­kai. Dar vis­kas prieš akis ir mu­du pa­tys mo­ko­ mės“, – pa­sa­ko­jo K.Mesc­hi­no.

– Ka­ro­li­na, jau ant­rą kar­tą švę­ si­te Mo­ti­nos die­ną. Ko­kie jaus­mai užp­lūs­ta prieš šią šven­tę?

– Vis dar ne­ga­liu prip­ras­ti prie ma­ mos sta­tu­so. Tik da­bar tai atei­na į gal­vą, kai duk­ra pra­dė­jo ma­ne šauk­ti „ma­ma“.

Da­bar jau­čiu di­de­lę pa­gar­bą vi­siems, ku­rie yra tė­vai. Da­bar, kai sup­ran­tu, kiek rei­kia pa­siau­ko­ti augi­nant vai­ką, kiek tai rei­ka­lau­ja dė­me­sio, mei­lės, pas­tan­ gų, stre­so ir aša­rų, ir dar vis­ko ir ge­riau­ sia pras­me, ir blo­giau­sia.

Mo­ti­nys­tė man yra ste­buk­las to, ką ga­li mo­ters kū­nas ir ko­kių jaus­mų su­tei­ kia vai­kas. Jau­čiuo­si taip, kad per šiuos me­tus ir ke­tu­ris mė­ne­sius paau­gau dau­ giau ne­gu per vi­są gy­ve­ni­mą. Paau­gau 2022 04 26

„Kaž­ko­kia ma­gi­ja yra tarp tė­čio, Isa­bel­le ir mo­čiu­tės“, – sa­kė Ka­ro­li­na.

11

P A­Ž I N­T I S

As­me­ni­nė pa­tir­tis

ĮK­VĖ­PĖ PA­DĖ­TI KI­TIEMS

20

Jaus­tis ra­miai ir už­tik­rin­tai dir­bant šei­mos vers­le ar ri­zi­kuo­ti, ban­dy­ti ir tap­ti rin­kos ly­de­ riu? Kau­nie­tė Ka­ro­li­na Ba­ras­ne­vi­či­ūtė (29 m.) pa­si­rin­ko pas­ta­rą­jį ke­lią, tad šian­dien ga­li džiaug­tis sėk­min­gu vers­lu ir įk­vėp­ti ki­tus rū­pin­tis sa­vi­mi tiek iš išo­rės, tiek iš vi­daus.

M

KA­RI­NA PU­KAI­TĖ

o­te­ris at­sa­ky­mo į klau­si­mą „kuo no­rė­tum bū­ti užau­gu­ si?“ ne­tu­rė­jo iki 24-erių. Sa­ vi­raiš­ka ska­ti­no dirb­ti ir taip ieš­ko­ti sa­vo stip­rių­jų pu­sių, do­mi­nan­ čių sri­čių. Šian­dien Ka­ro­li­na val­do sėk­ min­gą vers­lą – elekt­ro­ni­nę kos­me­ti­kos ir mais­to pa­pil­dų par­duo­tu­vę „NewC­ rush“. Įk­ūru­si stip­rų rin­kos žai­dė­ją mo­ te­ris tem­po ne­lė­ti­na – juk vos at­si­pa­lai­ da­vus ga­li sup­ras­ti, kad ta­ve ap­len­kė.

As­me­ni­nė pa­tir­tis iš­mo­kė vi­so krū­vio sau nep­ri­siim­ti, tie­sa, tam rei­kė­jo ir skau­džių pa­mo­kų.

Ka­ro­li­nos ke­lias vers­le pra­si­dė­jo šei­ mos val­do­mo­je įmo­nė­je, bet pa­to­gi vie­ ta il­gai­niui ne­džiu­gi­no. „Tai bu­vo pap­ras­čiau­sias ke­lias – ti­kiu, kad ir ten man bū­tų sėk­min­gai su­sik­los­ tę, tik klau­si­mas, ar tai man bū­tų ar­ti šir­ dies ir auten­tiš­ka? Ne­pa­bū­gau ženg­ti to žings­nio, nes ti­kė­ji­mas bu­vo di­des­nis nei bai­mė. Man bu­vo la­bai svar­bu, kai dar ne­ ži­no­jau, ką no­rė­siu veik­ti, kad tai skleis­ tų ge­rą emo­ci­ją. Skam­ba abst­rak­čiai, bet vė­liau iš­sig­ry­ni­no­me aiš­kias ver­ty­bes“, – sa­kė ket­vir­tus me­tus skai­čiuo­jan­čio pre­ kės ženk­lo įk­ūrė­ja.

Bū­da­ma paaug­lė Ka­ro­li­na ry­žo­si pa­lik­ ti gim­ti­nę: ga­vu­si tė­vų lei­di­mą per­si­kė­lė į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę. Bai­gu­si mo­kyk­lą lie­ tu­vė tę­sė moks­lus: Lon­do­no ka­ra­liš­ka­ja­ me ko­le­dže sė­mė­si vers­lo va­dy­bos ži­nių, dar vie­nus me­tus sky­rė ma­gist­ro dip­lo­ mui – Lon­do­no im­pe­ra­to­riš­ka­ja­me ko­le­ dže jai su­teik­tas stra­te­gi­nės va­dy­bos ma­ gist­ro laips­nis. „Tuo me­tu Lie­tu­vo­je skait­me­ni­nė va­ dy­ba, nuo­mo­nės for­muo­to­jai bu­vo ga­na ni­ši­nis da­ly­kas. Man tai bu­vo la­bai įdo­ mu. Svars­čiau, kaip bū­tų įdo­mu šias ži­ nias iš­ban­dy­ti prak­tiš­kai, eks­pe­ri­men­ tuo­ti“, – pri­si­mi­nė į Lie­tu­vą po stu­di­jų grį­žu­si Ka­ro­li­na.

Pra­dė­ju­si dirb­ti tė­čio įkur­ta­me vers­ le mer­gi­na pri­tai­kė sve­tur įgy­tas ži­nias.

Net­ru­kus pra­dė­jo skai­čiuo­ti pir­muo­sius vai­sius – pa­di­dė­ju­sią apy­var­tą, po ke­lių 2022 04 26

mė­ne­sių dar­bo jau ga­lė­jo sau iš­si­mo­kė­ ti at­ly­gi­ni­mą.

Už­tik­rin­ta dar­bo vie­ta ta­po per ankš­ta – Ka­ro­li­na pra­dė­jo jaus­ti, kad tai nė­ra jos sri­tis, ėmė kaž­ko trūk­ti. Mer­gi­na pra­dė­ jo ste­bė­ti sa­ve: ieš­ko­jo, ko­kios vers­lo val­ dy­mo sri­tys jai ar­ti­miau­sios, ku­rio­se sri­ ty­se ji ga­lė­tų atsk­leis­ti sa­vo pra­na­šu­mus. „Vers­lų įk­ūrė­jai tu­ri stip­r y­bės. Vie­ niems tai ga­li bū­ti tech­no­lo­gi­jos, ki­tiems – žmo­nių val­dy­mas ar rin­ko­da­ra. Ma­ne trau­kė sri­tis, ku­rio­je ga­lė­čiau grei­tai rea­ guo­ti, ma­tuo­ti, kur­ti, – no­rė­jau prak­tiš­ kai iš­ban­dy­ti tai, ko mo­kiau­si uni­ver­si­te­ te“, – pri­si­mi­nė sėk­min­go vers­lo įk­ūrė­ja.

„Po įvykio automagis­ tralėje ėmiau svarstyti, kad jei tai tęsis, prara­ siu ugnį daryti, kurti.“ Karolina Barasnevičiūtė

Atė­jo me­tas kib­ti į dar­bus. Ka­ro­li­na pri­ si­me­na, kad bend­ra­dar­bia­vi­mas su nuo­ mo­nės for­muo­to­jais bu­vo ypa­tin­gas dar ir tuo, kad tuo me­tu Lie­tu­vo­je re­tas vers­ las nau­do­jo­si jų pas­lau­go­mis. „Tai bu­vo nau­ja sri­tis ir vie­nas vers­ lo sėk­mės veiks­nių – at­si­ra­do­me rei­kia­ mu lai­ku rei­kia­mo­je vie­to­je. Dau­giau­sia dir­bo­me mai­nų pag­rin­dais. Nuo­mo­nės for­muo­to­jų dė­ka užau­go­me – jo­kio ki­to va­dy­bos biu­dže­to ne­bu­vo, o par­duo­tu­vė vos gy­va­vo“, – pra­džią pri­si­mi­nė K.Ba­ ras­ne­vi­či­ūtė.

At­sig­ręž­da­ma į vers­lo pra­džią vers­li­ nin­kė ti­ki­na, kad klai­dų bū­ta, bet jų ne­ su­reikš­mi­na, nes ne­sėk­mės – vers­lo da­ lis, o iš­ti­ku­sias prob­le­mas rei­kia spręs­ti ope­ra­ty­viai.

Dau­giau­sia ne­ži­no­my­bės pa­sė­jo ko­ ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja, kai Ka­ro­li­nos gy­ ve­ni­mas mai­šė­si tar­si die­na su nak­ti­mi. „Dau­giau kaip 400 mū­sų klien­tų yra fi­zi­niai as­me­nys – kos­me­to­lo­gai, gro­žio sa­lo­nuo­se dir­ban­tys meist­rai, ku­rie ne­ ga­lė­jo dirb­ti. Rei­kė­jo grei­tai per­sio­rien­ tuo­ti, su­val­dy­ti ne tik sa­vo, bet ir ko­man­ dos emo­ci­jas.

Jei­gu no­ri eiti į prie­kį, vers­le nie­ka­da ne­ga­li at­si­pa­lai­duo­ti – vi­suo­met bus kas nors, kas veiks tau už nu­ga­ros, grei­čiau iš­ moks, sem­sis ži­nių ir pa­da­rys ge­riau. No­ ri­me eiti į prie­kį. Sten­gia­mės prob­le­mas priim­ti ir spręs­ti – daž­niau­siai vie­no tei­ sin­go bū­do nė­ra, yra ke­le­tas išei­čių. Svar­ biau­sias da­ly­kas – ne klai­dos ir prob­le­mos svars­tant: „Štai mums taip nu­ti­ko“, o ap­ mąs­ty­mai, ko­dėl taip at­si­ti­ko, ar tai ma­ no, ko­man­dos, o gal sis­te­mos ne­bu­vi­mo klai­da ir ką da­ry­ti, kad tai ne­si­kar­to­tų.

Gal­būt ga­li at­ro­dy­ti, kad vi­sos kli­ūtys yra uni­ka­lios, bet jos vie­naip ar ki­taip kar­ to­ja­si“, – svars­tė K.Ba­ras­ne­vi­či­ūtė.

Vi­sas jė­gas ir min­tis sky­ru­si vers­lo plėt­ rai Ka­ro­li­na as­me­niš­kai pa­ju­to, kad at­ si­da­vi­mas tik dar­bui tu­ri bran­gią kai­ną.

Lū­žiu ta­po įvy­kis, kai jau­na mo­te­ris sup­ ra­to, kad per­de­gė – va­žiuo­da­ma auto­ma­ gist­ra­le pa­ty­rė pa­ni­kos prie­puo­lį. Ženk­lų bū­ta ir anks­čiau.

Pa­vyz­džiui, sa­vait­ga­liui Ka­ro­li­na at­vyk­ da­vo į sos­ti­nę pa­sis­ve­čiuo­ti pas drau­gę.

Ga­liau­siai, ar­tė­jant me­tui grįž­ti į na­mus, šir­dis im­da­vo plak­ti daž­niau, ap­nik­da­vo ne­ri­mas, bū­ta ir prie­puo­lių. „Tai įvy­ko iš di­džiu­lio spau­di­mo sau, su­si­kur­tos iliu­zi­jos, kad tu­ri dirb­ti ab­so­ liu­čiai be poil­sio.

Po įvy­kio auto­ma­g ist­ra­lė­je ėmiau svars­ty­ti, kad jei tai tę­sis, pra­ra­siu ug­nį da­ry­ti, kur­ti. Nek­lau­siau sa­vo or­ga­niz­mo, va­riau auto­ma­tu – pa­mir­šau, kad kar­tais rei­kia ir sus­to­ti“, – pri­si­mi­nė Ka­ro­li­na.

J

au­na mo­te­ris sup­ra­to, kad pa­ti ne­su­ sit­var­kys, or­ga­niz­mas siun­tė ženk­lus, kad rei­kia pa­gal­bos. Kai pir­mą kar­tą ap­si­lan­kė pas psic­ho­lo­gę, Ka­ro­li­na sup­ ra­to, kad šis žings­nis – vie­nas ge­riau­sių jos spren­di­mų. „Iš­si­kal­bant ga­li­ma at­ras­ti įran­kius, ku­rie pa­de­da pa­ma­ty­ti da­ly­kus iš ki­tos pers­pek­ty­vos, at­ve­ria ki­to­kį po­ži­ūrį. Kai ga­lė­jo­me sau leis­ti, su­kū­rė­me auten­tiš­ką lab­da­ros veik­lą – emo­ci­nei svei­ka­tai ge­ rin­ti skir­tą ini­cia­ty­vą „O kaip jau­tie­si tu?“ Par­duo­da­mais pro­duk­tais, ko­mu­ni­ka­ ci­ja sie­kia­me skleis­ti ge­rą nuo­tai­ką, tad 21

M O­Z A I­K A

SĖK­MĖS KAI­NA

32

Gra­ži, tur­tin­ga, graibs­to­ma ma­dos di­zai­ne­rių – at­ro­do, nuos­ta­baus gy­ve­ni­mo su­per­mo­de­liui Bel­lai Ha­did (25 m.) ga­li pa­vy­dė­ti dau­ ge­lis. Ta­čiau jau­na mo­te­ris at­vi­ra: „Ma­da ga­li ta­ve iš­kel­ti ar­ba su­lau­ žy­ti. Čia kas­dien tu­ri są­mo­nin­gai steng­tis, kad ta­vęs ne­pa­lauž­tų.“

P

raė­ju­sių me­tų pra­džio­je Bel­la per­ si­kė­lė į di­džiu­lį bu­tą Man­ha­ta­no cent­re tarp dau­gy­bės dan­go­rai­žių.

Ji pri­si­pa­ži­no – šių apar­ta­men­tų su mil­ži­niš­kais lan­gais nuo­ma – tik­ras iš­ lai­da­vi­mas. Ne­ga­na to, pir­mo­ji B.Ha­did sa­vai­tė nau­juo­se na­muo­se neap­siė­jo be nuo­ty­kių: mer­gi­na puo­lė va­ly­ti iš bu­to nei­gia­mą ener­gi­ją smil­ky­da­ma ša­la­vi­ jus, ir su­vei­kė prieš­gais­ri­nė sig­na­li­za­ci­ja. „Tu su­de­gin­si vi­są pas­ta­tą iki pa­ma­tų!

– šau­kė man kai­my­nai, o juk aš tie­siog smil­kiau ša­la­vi­jų ša­ke­lę...“ – šyp­so­jo­si sa­ ve pap­lū­di­mio be­na­me šir­dy­je va­di­nan­ti jau­na mo­te­ris, ne­se­niai pa­puo­šu­si žur­na­ lo „Vo­gue“ vir­še­lį.

Bel­lai svar­bu van­duo, to­dėl pro bu­ to lan­gus ji ma­to Had­so­no upės vaiz­dą.

Ji nes­lė­pė – mie­liau lai­ką da­bar leis­tų Pen­sil­va­ni­jo­je – fer­mo­je, ku­rią prieš sep­ ty­ne­rius me­tus nu­si­pir­ko kar­tu su se­se­ ri­mi ir mo­ti­na, ir čia pri­ži­ūrė­tų sa­vo Blue – šo­ko­la­di­nį žir­gą mė­ly­no­mis aki­mis. Ta­ čiau šei­mą ir čia, ato­kiai nuo pra­mo­gų pa­ sau­lio bliz­ge­sio, per­se­kio­ja pa­pa­ra­cų dro­ nai, tad Bel­la li­ko mies­te.

B.Ha­did at­vi­ra: šlo­vė ją sle­gia, o pra­ra­ja tarp to, ko­kia ji yra vie­ša­ja­me ir ko­kia as­ me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, – mil­ži­niš­ka. Ir so­ cia­li­niuo­se tink­luo­se ją ne­re­tai ma­to­me lyg plie­ni­nę – griež­tą ir rim­tą. Bel­la tai va­di­na sky­du ir šar­vais – gy­vy­biš­kai svar­biu ap­ sau­gos sluoks­niu pa­sau­ly­je, ku­ria­me dau­ gy­bė žmo­nių no­ri iš­sa­ky­ti sa­vo tie­sas. Pro jų akis nep­ras­lys­ta ir tas fak­tas, kad bend­ ras vi­sa­me pa­sau­ly­je iš­gar­sė­ju­sios Ha­di­dų šei­mos tur­tas ver­ti­na­mas dau­giau kaip 57 mln. JAV do­le­rių.

Vis dėl­to pas­ta­ruo­ju me­tu se­kė­jai su­ per­mo­de­lį iš­vys­ta ir ne­šan­čią nau­ją ži­ nią – kad ji ir­gi ken­čia, kad fa­sa­das yra ne kas ki­ta kaip plie­ni­nė užt­van­ka prieš ky­ lan­tį aša­rų upe­lį. Per­nai lapk­ri­čio mė­ne­ sį vi­są pa­sau­lį apsk­rie­jo rau­dan­čios Bel­ los as­me­nu­kė. „Aš my­liu ta­ve. Ta­vo žo­džiai pri­ver­tė ma­ne jaus­tis ne to­kią vie­ni­šą, to­dėl no­rė­ čiau tai pas­kelb­ti. So­cia­li­nė­je ži­niask­lai­ do­je ne vis­kas tik­ra. Vi­si, tu­rin­tys prob­ le­mų, pri­si­min­ki­te tai. Kar­tais vis­kas, ką tu­ri­te iš­girs­ti, yra tai, kad ne­sa­te vie­nas.

Tai­gi aš tau sa­kau – tu ne vie­nas. Aš ta­ve my­liu, ma­tau ir gir­džiu“, – 47 mi­li­jo­nams se­kė­jų tuo­met ra­šė B.Ha­did. Šar­vai, de­ja, ją ne tik sau­go, bet ir izo­ liuo­ja.

2022 04 26

„Daž­nai, kai su­si­pa­žįs­tu su nau­jais žmo­nė­mis, iš­girs­tu: „Ne­ma­niau, kad bū­ si to­kia ma­lo­ni. Ti­kė­jau­si pik­tos, bai­sios dra­ko­nų da­mos!“ Tai tie­siog ne­su aš. Jei žmo­nės sup­ran­ta, kas aš esu, jau­čiuo­si ne to­kia vie­ni­ša“, – „Vo­gue“ sa­kė Bel­la.

Dau­ge­lį me­tų Bel­la net su ko­le­go­mis ned­rį­so kal­bė­ti apie sa­vo dep­re­si­ją, ne­ri­ mą, Lai­mo li­gą, ku­rios pa­da­ri­niai per­se­ kio­ja ją nuo paaug­lys­tės. Su­per­mo­de­lis įsi­ti­ki­nu­si, kad ma­dos, pra­mo­gų pa­sau­ ly­je ga­lio­ja tai­syk­lė pa­tik­ti, o žmo­nių psi­ chi­kos svei­ka­ta ar dva­si­nė bū­se­na čia nie­ kam ne­rū­pi. „Tre­jus me­tus, kai dir­bau, kiek­vie­ną ry­tą kel­da­vau­si su is­te­ri­jo­mis, aša­ro­mis ir vi­sa­da vie­na. Nie­kam to ne­ro­džiau.

Eida­vau į dar­bą, verk­da­vau per pie­tus sa­ vo ma­ža­me kam­ba­rė­ly­je, va­ka­re eida­vau į ko­kį nors at­si­tik­ti­nį vieš­bu­tį per­nak­vo­ti, vėl verk­da­vau, o ry­te pa­bu­dus vis­kas pra­ si­dė­da­vo iš nau­jo“, – pa­sa­ko­jo mer­gi­na.

„Kaip bū­tų ge­rai, jei bū­ čiau iš­sau­go­ju­si sa­vo pro­ tė­vių no­sį. Ma­nau, kad bū­čiau su­si­gy­ve­nu­si su ja.“ Bel­la Ha­did

Sa­ve Bel­la va­di­no bjau­res­nią­ja se­se­ri­ mi, mat bu­vo bru­ne­tė. Ji ma­nė ne­san­ti to­kia šau­ni kaip me­tais vy­res­nė se­suo Gi­ gi, ne to­kia iš­kal­bin­ga. „Tik­rai taip žmo­nės kal­bė­jo apie ma­ ne. Ir, de­ja, kai tau tiek daug kar­tų tai pa­sa­ko­ma, tie­siog tuo ti­ki. Vi­sa­da sa­vęs klau­siu, kaip mer­gi­nai, ku­ri nuo­lat jau­ čia­si ne­sau­gi, ku­ri ži­no, kas yra ne­ri­mas, dep­re­si­ja, kū­no, įvaiz­džio, val­gy­mo prob­ le­mos, ku­ri ne­mėgs­ta bū­ti lie­čia­ma, ku­ ri jau­čia di­de­lį ne­ri­mą, pa­vy­ko įsit­rauk­ti į šį vers­lą? Ką aš da­riau?

Tie­siog bė­gant me­tams ta­pau ge­ra ak­ to­re – už­si­dė­jau kau­kę ir at­ro­dė, kad aš nuo­lat šyp­sau­si ir esu la­bai stip­ri. Vi­sa­da jau­čiau, kad tu­riu ką įro­dy­ti. Žmo­nės ga­li sa­ky­ti bet ką apie tai, kaip at­ro­dau, kaip kal­bu, kaip el­giuo­si. Ta­čiau per sep­ty­ne­ rius me­tus nie­ka­da nep­ra­lei­dau ir neat­ šau­kiau pa­si­ro­dy­mų, nie­ka­da ne­vė­la­vau į dar­bą. Nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kad aš ne­ dir­bu“, – at­vi­ra­vo B.Ha­did.

Isa­bel­la Khair Ha­did gi­mė Džor­džtau­ no li­go­ni­nė­je Va­šing­to­ne. Ji nep­ra­vir­ko vos at­mer­ku­si akis. Jos mo­ti­na – olan­

dų kil­mės bu­vęs mo­de­lis Yolan­da Ha­ did, o tė­vas Mo­ha­me­das Ha­di­das – pa­ les­ti­nie­tis, su tė­vais pa­bė­gęs į Si­ri­ją per ka­rą 1948-aisiais. Kai Bel­la bu­vo dar kū­ di­kis, šei­ma per­si­kė­lė į Be­ver­li Hil­są, kur tė­vas tu­rė­jo ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to vers­lą.

Bel­los tė­vai iš­sis­ky­rė, kai jai te­bu­vo tre­ji. Ji, se­suo Gi­gi ir jau­nes­ny­sis bro­lis An­wa­ras užau­go San­ta Bar­ba­ro­je. Į Ma­ li­bu mo­ti­na su vai­kais per­si­kė­lė, kai Bel­ la mo­kė­si sep­tin­to­je kla­sė­je.

Su­per­mo­de­lis nes­le­pia – dėl vai­kys­tė­je pa­tir­tų trau­mų ji daug ko iš to lai­ko­tar­pio tie­siog nep­ri­si­me­na ir dėl to jau­čia gė­dą.

Ta­čiau jos at­min­ty­je ryš­kūs pri­si­mi­ni­mai apie jo­di­nė­ji­mą žir­gais, ra­mus kai­mo gy­ ve­ni­mas San­ta Bar­ba­ro­je. Mo­ti­na iš vai­kų rei­ka­lau­da­vo, kad jie kiek­vie­ną ry­tą pa­ sik­lo­tų lo­vas. Bū­da­ma ke­tu­rio­li­kos mer­ gi­na įsi­dar­bi­no sul­čių par­duo­tu­vė­je, ten gau­da­vo po 7 JAV do­le­rius už va­lan­dą. „Tė­vai čia bu­vo imig­ran­tai, jie sun­kiai dir­bo, kad tu­rė­tu­me vis­ką, ko rei­kia. Vi­ suo­met ži­no­jau do­le­rio ver­tę“, – sa­kė ji.

Bel­la tu­rė­jo Bet­sey John­son vin­ta­ži­ nius ir lan­guo­tus „Le­vi’s“ marš­ki­nius, o iš­leis­tu­vių suk­ne­lę pa­sis­ko­li­no iš drau­gės.

Kas ant­rą sek­ma­die­nį ją bu­vo ga­li­ma su­ tik­ti vie­tos sen­daik­čių tur­gu­je.

Po pa­mo­kų mer­gi­na lai­ką leis­da­vo su drau­gais ried­len­čių par­ke ar­ba pre­ky­bos cent­ro auto­mo­bi­lių aikš­te­lė­je. Akis ji pa­ ryš­kin­da­vo juo­du pieš­tu­ku ir klau­sė­si Ma­ co De­Mar­co.

2011-aisiais Yolan­da iš­te­kė­jo už kom­ po­zi­to­riaus ir mu­zi­kos pro­diu­se­rio Da­vi­ do Fos­te­rio – šei­ma ga­lė­jo mė­gau­tis pra­ ban­ges­niu gy­ve­ni­mu. Ta­čiau po ket­ve­rių me­tų mo­ti­na ir Da­vi­das pa­su­ko skir­tin­ gais ke­liais.

B

el­los aist­ra bu­vo jo­di­nė­ji­mas ir fo­ tog­ra­fa­vi­mas. Ji tu­rė­jo pla­ną: įs­tos į San Fran­sis­ko uni­ver­si­te­tą, taps fo­tog­ra­fe ir su ge­riau­sia drau­ge Yas­min įsi­gis bu­tą. „Mer­gi­nos iš Los An­dže­lo pui­ka­vo­si „Lou­bou­tin“ ba­te­liais ir „Her­mès“ krep­ šiais. Ži­no­jau, kad nie­ka­da ne­ga­lė­čiau to pap­ra­šy­ti sa­vo tė­vų, o jei ir pap­ra­šy­ čiau, ne­gau­čiau. Kas aš to­kia, kad še­šio­ li­kos ga­lė­čiau neš­tis „Bir­kin“ ran­ki­nę?“ – svars­tė Bel­la.

Aš­tun­to­je kla­sė­je Bel­lai pra­dė­jo reikš­ tis įvai­rūs fi­zi­niai ir psic­hi­kos sut­ri­ki­mai: ne­ri­mas, iš­se­ki­mas, pras­tas dė­me­sio 33