Stilius

2022 m. gegužės 3–9 d.

Nr.17

JULIJA JANUS sukūrė naują save JONAS OHMANAS karo realybėje dar labiau pamilo gyvenimą LEONAS SOMOVAS atsipalaiduoja kvėpuodamas šaltame vandenyje

NERINGA ŠIAUDIKYTĖ

už Atlanto rado meilę ir pilnatvę

Kaina TIK

1,50 Eur

K A­R A­M E­L Ė

Ta­tui­ruo­tė­mis

ĮP­RAS­MI­NA KŪ­RY­BĄ Su­lau­ku­si pen­kias­de­šim­ties ji su­si­vė­lė dre­dus ir iš­si­ta­tui­ ra­vo kū­ną. „Ši­taip iš­gy­ve­nau pan­de­mi­jos lai­ką ir kū­riau nau­ją sa­ve“, – sa­ko me­ni­nin­ kė, di­zai­ne­rė Ju­li­ja Ja­nus.

Dredus Julija atrado praėjusią vasarą, prieš išvykdama į lietuvišką „Burning Man“ versiją – festivalį „Amber Burn“. „Jo šūkis kviečia išreikšti save, bet netrukdyti kitiems. Man tai labai artima filosofija“, – įsitikinusi moteris.

6

PET­RAS SAU­LĖ­NAS

M

LAIS­VĖ RA­DZE­VI­ČIE­NĖ

o­te­ris įp­ra­tu­si, kad idė­jos ir min­tys jos gal­vo­je anks­čiau ar vė­liau tam­pa rea­liais dar­ bais. Ir jei rei­kia už­da­ry­ti vie­ nas du­ris, ji jas už­da­ro ir ati­da­ro ki­tas.

– Ju­li­ja, ta­vo po­ky­čiai kar­tais stul­ bi­na. Kur se­mie­si drą­sos sa­vo spren­ di­mams?

– As­me­ny­bė yra duo­ty­bė, ją at­si­ne­ša­ me į šį pa­sau­lį. Vė­liau su me­tais, jei tik no­ri­me, jei ug­do­me sa­ve, jei sup­ran­ta­me, kad sa­viug­da yra mū­sų mi­si­ja, lukš­te­na­ me sa­ve. Na­tū­ra­lu – sie­kia­me pri­si­kas­ti prie sa­vo es­mės, at­sa­ky­ti į klau­si­mą, dėl ko esu šio­je Že­mė­je ir ką no­riu pa­siek­ti?

Ga­liu nu­ma­ny­ti, kad ma­no mi­si­ja yra kū­r y­ba, kad esu ga­vu­si ga­li­my­bę sa­vo min­tis vers­ti vaiz­dais, gra­žiais daik­tais.

Jei me­ni­nin­kas jau­čia vi­di­nį po­rei­kį kal­ bė­ti vaiz­dais, jis kal­ba­si su Die­vu. To­kia yra jo mal­dos for­ma.

Ma­no­ji – kur­ti kū­ri­nius, ku­rie kal­bė­ tų, ką jau­čiu. Ir tai ne­bū­ti­nai su­si­ję su di­ 2022 05 03

zai­nu. Pas­ta­ruo­ju me­tu man svar­bu į vie­ ną ho­lis­ti­nį da­ri­nį jung­ti ki­tus kū­rė­jus ir drau­ge kur­ti bend­rą lau­ką, si­ner­gi­ją.

Vie­nas to­kių da­ri­nių yra pro­jek­tas „Slap­ta mei­lė“. Idė­ja su­vie­ny­ti kū­rė­jus ir šiuo­lai­ki­niuo­se di­zai­no ir me­no kū­ri­niuo­ se at­gai­vin­ti le­gen­di­nę Bar­bo­ros Rad­vi­lai­ tės ir Žy­gi­man­to Augus­to mei­lės is­to­ri­ją man ki­lo, kai 2018 me­tais Vil­nius bu­vo įt­rauk­tas į UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­do ro­ man­tiš­ko­sios Euro­pos marš­ru­tą.

„Natūralu, kad metams bėgant mūsų kūnas irgi keičiasi. Tai aiškiai su­ pratau prieš penkerius metus, kai pajutau me­ nopauzės reiškinius.“ Ju­li­ja Ja­nus

Su­kū­rė­me kul­tū­ros star­tuo­lį „Slap­ta mei­lė“, iš­lei­do­me šiai is­to­ri­jai skir­tą audio­ gi­dą po Vil­niaus se­na­mies­tį, Vil­niaus ro­ tu­šė­je ati­da­rė­me šiai is­to­ri­jai de­di­kuo­tą vi­są ge­gu­žės mė­ne­sį veik­sian­čią šiuo­lai­

ki­nio ro­man­ti­nio di­zai­no pa­ro­dą.

No­rė­čiau su me­ni­nin­kais bend­rau­ti nuo­lat, drau­ge kur­ti bend­ra­dar­bia­vi­mo plat­for­mą ir plė­to­ti ro­man­ti­nio Vil­niaus di­zai­no kryp­tį ir uni­ka­lų mies­to sti­lių. Bar­ bo­ra Rad­vi­lai­tė jau be­veik 500 me­tų yra pa­ ti tik­riau­sia Vil­niaus me­ga­žvaigž­dė. Api­ pin­ta le­gen­do­mis, vie­nų ver­ti­na­ma kaip la­bai drą­si mo­te­ris, ki­tų kaip pa­leis­tu­vė, į kiek­vie­ną epoc­hą ji grįž­ta su vis ki­to­kiu at­vaiz­du. Bū­ti­nai tu­ri­me tuo pa­si­nau­do­ti. Ši ma­no mi­si­ja nea­be­jo­ti­nai su­si­ju­si su ma­no as­me­ny­be. Esu įsi­ti­ki­nu­si: pras­ mės nė­ra, kol pats ne­su­ku­ri tos pras­mės.

Kiek­vie­ną kar­tą, kai ką nors pa­da­rau, dar sa­vęs klau­siau – ar tai jau tai?

Ar ga­liu už to už­si­ka­bin­ti ir eiti? Lyg ir einu. Kū­riau ho­lis­ti­nį pa­sau­lį sa­vo ap­ ran­gos ko­lek­ci­jo­se, ta­čiau idė­ja iš­si­sė­mė, at­si­ra­do eti­nių klau­si­mų, tai­gi šią is­to­ri­ją bai­giau, pra­dė­jau nau­ją. Su nau­ju įk­vė­pi­ mu, bend­ruo­me­nės ju­dė­ji­mu, bet to­mis pa­čio­mis min­ti­mis apie kū­ry­bą.

– Esi mi­nė­ju­si, kad sun­kiai iš­gy­ve­ nai lai­ką, kai te­ko už­da­ry­ti ir sa­vo 7

K E­L I O­N Ė S

Vaida Lisikaitė džiaugėsi, kad svetur laikas sulėtėja, niekur nereikia bėgti, tad ji stengiasi mėgautis kiekviena akimirka.

IŠT­ROŠ­KĘ VI­TA­MI­NO D At­lais­vė­jus pan­de­mi­jos su­var­žy­mams pa­ga­liau ke­lio­nės vėl at­si­dū­rė svar­biau­sių no­rų są­ra­še. Nors Lie­tu­vo­je jau žy­ din­tis pa­va­sa­ris, taip no­ri­si to vi­ta­mi­no D pa­si­sem­ti kuo anks­čiau. Tad ži­no­mi žmo­nės la­ga­mi­nus kro­vė­si ir pa­žin­ ti­nėms ke­lio­nėms po mies­tus, ir atos­to­goms po pal­mė­mis.

A

k­to­rė Vai­da Li­si­kai­tė (34 m.) ke­liau­ja jau du mė­ne­sius. Jos ke­lio­nė pra­si­dė­jo Tu­lu­me, vė­ liau ke­lioms sa­vai­tėms ji skri­ do pas bi­čiu­lius į Niu­jor­ką, tuo­met bu­vo Mek­si­ko mies­to ap­ži­ūra, o šiuo me­tu ji ir vėl gro­ži­si Tu­lu­mu. „Pa­si­rin­kau Mek­si­ką, nes pak­vie­tė 10

drau­gai. Ta­čiau ir be kvie­ti­mo tai nuo­ sta­bi ša­lis, į ku­rią vi­sa­da no­ri­si at­vyk­ti“, – šyp­so­jo­si V.Li­si­kai­tė.

Ke­liau­da­ma ak­to­rė vi­suo­met atk­rei­ pia dė­me­sį į gam­tą, o Mek­si­ko­je ji – tar­ si iš at­vi­ru­kų. „Die­v i­nu Mek­si­kos pap­lū­di­mius, džiung­les – kly­kiu iš džiaugs­mo kiek­vie­

ną ry­tą at­si­kė­lu­si ir paž­vel­gu­si pro lan­gą.

Pa­bu­vu­si Mek­si­ko mies­te sup­ra­tau, kad Tu­lu­mas la­biau ma­no sti­liaus, pri­me­na tą jaus­mą, kai bu­vau paaug­lė ir va­sa­ras leis­da­vau kai­me, – gam­ta, ge­ri orai, lais­vė, nep­rik­lau­so­my­bės jaus­mas, jo­kių dar­bų, gal­vos skaus­mo ir pan. Be­je, tu­riu pri­si­pa­ žin­ti, kad dar la­bai ma­žai spė­jau ap­lan­ky­ti Tu­lu­mo tu­ris­ti­nių vie­tų, bet, ti­kiuo­si, dar pa­vyks“, – apie ke­lio­nę pa­sa­ko­jo Vai­da.

Ak­to­rė pri­pa­žįs­ta, kad sve­tur lai­kas su­ lė­tė­ja, nie­kur ne­rei­kia bėg­ti, tad ji sten­ gia­si mė­gau­tis kiek­vie­na aki­mir­ka. „Daug lai­ko lei­džiu pap­lū­di­my­je su kny­ga. Mėgs­tu ap­lan­ky­ti ko­kį ge­rą res­ to­ra­ną vieš­bu­ty­je. Juos ver­ta pa­ma­ty­ti vien dėl in­ter­je­ro, eks­ter­je­ro ir at­mos­ 2022 05 03

„Dievinu Meksikos paplūdimius, džiungles – klykiu iš džiaugsmo kiekvieną rytą atsikėlusi ir pažvelgusi pro langą", – sakė Vaida.

fe­ros. Kai ku­rie yra kaip me­no ga­le­ri­jos, juos kū­rė me­no pa­sau­lio ats­to­vai“, – int­ ri­ga­vo Vai­da.

Ji pra­si­ta­rė, kad ke­lio­nės me­tu su­si­pa­ ži­no su vie­no žy­miau­sių Tu­lu­me vieš­bu­ čio „Ca­sa Mal­ca“ įk­ūrė­ju Lio Mal­ca. „Šis žmo­gus tu­ri ne­pap­ras­tai ge­rą sko­nį ir, ži­no­ma, ta­len­tą. Esu juo be ga­lo su­si­ža­ vė­ju­si. Re­ko­men­duo­ju vi­siems ap­lan­ky­ti šį vieš­bu­tį – ne­nu­si­vil­si­te“, – pa­ta­ri­mus da­li­jo V.Li­si­kai­tė.

O štai Mek­si­ko mies­te Vai­da ap­lan­ kė jos bi­čiu­liams prik­lau­san­čią gy­vū­nų prieg­lau­dą „Black Ja­guar-Whi­te Ti­ger“. „Net­ru­kus ji bus per­kel­ta į Tu­lu­mą. La­ bai di­džiuo­juo­si sa­vo drau­gų dar­bu. Jie gel­bė­ja su­žeis­tus, ne­tei­sė­tai lai­ko­mus, skriau­džia­mus gy­vū­nus iš to­kių vie­tų kaip cir­kai ar zoo­lo­gi­jos so­dai“, – pa­sa­ ko­jo mo­te­ris.

Ke­liau­jan­tiems į Mek­si­ką Vai­dą pa­ta­ rė pa­si­ruoš­ti kuo dau­giau gry­nų­jų pi­ni­ 2022 05 03

gų ar­ba tu­rė­ti ban­ko kor­te­lę. „Šio­je ša­ly­je dar la­bai ne­po­pu­lia­ri prog­ ra­mė­lė „App­le Pay“ ar­ba mo­kė­ti pri­de­dant te­le­fo­ną. Ne kar­tą bu­vau pa­te­ku­si į ne­pa­ to­gias si­tua­ci­jas, kai ne­ga­lė­jau nu­si­pirk­ ti no­ri­mų daik­tų. Be to, prieš ke­lio­nę rei­ kė­tų iš­mok­ti bent ke­lias po­pu­lia­riau­sias is­pa­niš­kas fra­zes. Mek­si­ko­je ne­po­pu­lia­ ru ap­mo­kant sąs­kai­tą kal­bė­ti ang­liš­kai, net ir ka­vi­nė­se“, – kal­bė­jo ji.

Ar to­kiai ke­lio­nei už­ten­ka vie­no la­ ga­mi­no? „Prik­lau­so nuo žmo­gaus, kiek jam rei­ kia prie­mo­nių sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti. Jei esi sti­lei­va ir rei­kia daug dra­bu­žių de­ri­nių, gal vie­no re­gist­ruo­to la­ga­mi­no bus ma­ žai. Ma­no la­ga­mi­no di­džią­ją da­lį su­da­ro kos­tiu­mė­liai, ke­le­tas leng­vų dra­bu­žių ir hi­gie­nai skir­tos prie­mo­nės. Tik­rai nep­ri­ reiks jo­kių šil­tų dra­bu­žių. Čia šal­tis – ne­ la­bai pa­žįs­ta­mas jaus­mas. Vi­so­mis pras­ mė­mis“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

11

A T­V I­R A I

Už At­lan­to

RA­DO MEI­LĘ IR PIL­NAT­VĘ

Dai­ni­nin­kė Ne­rin­ga Šiau­di­ky­tė (31 m.), prieš pen­ke­rius me­tus su­sik­ro­ vu­si la­ga­mi­ną ir pat­rau­ ku­si ap­lan­ky­ti gi­mi­nai­čių į Niu­jor­ką, nė neį­ta­rė, kad įsit­vir­tins Jung­ti­nė­ se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se ir pla­nuos ten sa­vo atei­tį.

Nuotraukos: Lukas Gricius Makiažas: Karolina Taraškevič Stilius: Jomantė Vaitkutė

14

J

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

ung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se ap­si­ sto­ti pas­tū­mė­jo ne tik kar­je­ra, bet ir mei­lė. Los An­dže­le ji jau tre­jus me­ tus džiau­gia­si my­li­mo vy­ro drau­gi­ja. „Lai­mė mėgs­ta ty­lą“, – įsi­ti­ki­nu­si at­ li­kė­ja ir ne­si­lei­džia į smul­kias de­ta­les.

Ta­čiau gy­ve­ni­mo sve­tur pra­džia ne­bu­ vo to­kia sal­di ir neat­ro­dė tar­si ame­ri­kie­ tiš­ka sva­jo­nė. „Gy­ven­ti JAV pra­dė­jau pa­čiu ne­ra­ miau­siu me­tu. Šiam spren­di­mui priim­ ti ne­tu­rė­jau lai­ko.

Dėl ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos bu­vo už­ da­ro­mos sie­nos, o aš, bū­da­ma Lie­tu­vo­ je, per va­lan­dą su­sik­ro­viau la­ga­mi­nus ir išsk­ri­dau pir­muo­ju rei­su. Iki šiol pri­si­me­ nu tą bai­mę, ne­ži­no­my­bės jaus­mą, tar­si bėg­čiau nuo ka­ro... Šio­je ša­ly­je iš­g y­ve­nau pan­de­mi­ją, „Black Li­ves Mat­ter“ ju­dė­ji­mą po sa­vo lan­gais, pre­zi­den­to rin­ki­mus ir vis dar ne­pa­bė­gau. Va­di­na­si, ne­pai­sant vis­ko, pri­va­lu­mų yra dau­giau nei trū­ku­mų“, – šyp­so­si N.Šiau­di­ky­tė.

– Ko­dėl spar­nus pa­kė­lė­te bū­tent į JAV? – Ma­no pla­nuo­se ar vai­kys­tės sva­jo­ nė­se nie­ka­da ne­bu­vo gy­ve­ni­mo sve­tur, tuo la­biau už jū­rų ma­rių. Vis­kas su­si­klos­ tė sa­vai­me. Kar­tais gal­vo­ju, kad gy­ve­ni­ mas vis­ką pats su­dė­lio­jo.

Prieš pen­ke­rius me­tus ma­no gy­ve­ni­me įvy­ko la­bai daug po­ky­čių. Pa­li­kau mer­gi­nų gru­pę („Nau­jos pu­py­tės“. – Aut.), nut­rū­ ko su­ža­dė­tu­vės su tuo­me­ti­niu il­ga­me­čiu drau­gu. Tai bu­vo la­bai sun­kus pe­rio­das, jis pas­ka­ti­no ieš­ko­ti sa­vęs ir leis­tis į bet ko­kias avan­ti­ūras.

Pa­li­ku­si mer­gi­nų gru­pę no­rė­jau tęs­ti so­li­nę kar­je­rą. Tuo me­tu ieš­ko­jau kom­ po­zi­to­rių už­sie­ny­je. Taip vis­kas su­sik­los­ tė, kad ma­ne su­pa­žin­di­no su mu­zi­kos kū­ rė­jais, gy­ve­nan­čiais Los An­dže­le. Ir la­bai grei­tai pas juos iš­vy­kau. Los An­dže­le įra­ šė­me ma­no pir­mą­ją dai­ną „Thank You“.

– Gy­ve­no­te tarp Lie­tu­vos ir Los An­dže­lo. Ko­dėl?

– Pir­mus dve­jus me­tus skrai­džiau pir­ myn ir at­gal nes­vars­ty­da­ma ga­li­my­bės ten pa­si­lik­ti, nes vis dar in­ten­sy­viai kon­cer­ tuo­da­vau, tu­rė­jau daug už­sa­ky­mų, pa­ si­ro­dy­mų te­le­vi­zi­jo­je. Nuo pat pra­džių

ne­bu­vo nė men­kiau­sios min­ties gy­ven­ ti Ame­ri­ko­je.

Nors ma­no mo­čiu­tė sa­kė: „Vai­ke­li, pa­si­ lik, čia ta­vo ša­lis. Ga­li­my­bių ša­lis.“ Ji taip no­rė­jo, kad at­sik­raus­ty­čiau į JAV ir bū­ čiau ar­čiau sa­vo te­tos Niu­jor­ke, kad ir ma­ no ma­mos se­sė tu­rė­tų ką nors ar­ti­mo ša­ lia. Ta­čiau ma­no at­sa­ky­mas bū­da­vo toks pat: „Kam man kraus­ty­tis į JAV, pra­dė­ti vis­ką iš nau­jo, jei­gu tu­riu mėgs­ta­mą veik­ lą, iš ku­rios ge­rai už­dir­bu, ir ar­ti­miau­sius žmo­nes Lie­tu­vo­je? Nie­ka­da.“ Bet ne vel­ tui sa­ko­ma – nie­ka­da ne­sa­kyk „nie­ka­da“.

Ma­no tė­vai – la­bai pa­sau­lie­tiš­ki žmo­ nės, jie ma­ne taip pat ska­ti­no iš­ban­dy­ ti sa­vo jė­gas sve­tur. Ta­čiau tuo pe­rio­du bu­vau la­bai už­siė­mu­si – pro­jek­tai, kon­ cer­tai, pa­si­ro­dy­mai „Euro­vi­zi­jos“ at­ran­ ko­se, tad apie jo­kias di­de­les per­mai­nas sa­vo gy­ve­ni­me nes­vars­čiau.

„Mano planuose ar vai­ kystės svajonėse niekada nebuvo gyvenimo svetur, tuo labiau už jūrų marių.

Viskas susiklostė savaime.

Kartais galvoju, kad gyve­ nimas viską pats sudėliojo.“ Ne­rin­ga Šiau­di­ky­tė

– Ap­si­gy­ve­no­te Los An­dže­le. Kaip pa­vy­ko pri­si­jau­kin­ti šį mies­tą?

– Pra­džio­je man jis vi­sai ne­pa­ti­ko. Ne­ tu­rė­jau drau­gų, nie­ko ne­pa­ži­no­jau, bu­ vau tie­siog tu­ris­tė. Toks gy­ve­ni­mas po da­ly­va­vi­mo įvai­riau­siuo­se fil­ma­vi­muo­se ir nuo­la­ti­nių kon­cer­tų ma­nęs vi­sai ne­ža­ vė­jo. Ta­čiau ma­no pro­diu­se­riai sa­kė: „Tu tu­ri tu­rė­ti vi­zi­ją, o ne mė­gau­tis tik tuo, kad esi ži­no­ma dai­ni­nin­kė ša­ly­je, ku­rio­je gy­ve­na vos trys mi­li­jo­nai žmo­nių.“ Ma­no pro­diu­se­ris And­rew ska­ti­no ma­ ne to­bu­lė­ti, pas­tū­mė­jo su­sit­var­ky­ti at­li­ kė­jos dar­bo vi­zą. Jei ne jo pa­lai­ky­mas, pa­ta­ri­mai, bend­ra­dar­bia­vi­mas, gal net ne­bū­čiau ten, kur esu šian­dien.

Gau­ti šią vi­zą man pa­vy­ko per dau­ giau nei me­tus. 2020-ųjų sau­sį jau tu­rė­jau ants­pau­dą pa­se, o po dvie­jų mė­ne­sių pa­ sau­lį sus­ting­dė ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja.

Do­ku­men­tų tvar­ky­mas bu­vo la­bai su­ dė­tin­gas pro­ce­sas, kai­na­vęs daug ner­vų ir pi­ni­gų. Tuo me­tu ma­no gy­ve­ni­me at­ si­ra­do ant­ro­ji pu­sė.

15

S T I PR IOJ I LY T I S

KA­RO REA­LY­BĖ­JE

dar la­biau pa­mi­lo gy­ve­ni­mą

Pris­ta­ty­ti Jo­no Oh­ma­no (56 m.) ne­rei­kia nie­kam. Lie­tu­vo­je jau dau­giau nei 15 me­tų gy­ve­nan­tis šve­das – re­ži­sie­rius, kny­gų auto­rius, ver­tė­jas, šve­dų kal­bos mo­ky­to­jas, o da­bar la­biau­siai – pa­gal­bą Uk­rai­nos ka­riams ir ci­vi­liams gy­ven­to­jams be ato­ kvė­pio siun­čian­tis or­ga­ni­za­ci­jos „Blue/Yel­low“ įk­ūrė­jas. „Sun­kiau­sia šian­dien – stre­sas“, – at­si­du­so ran­kų ne­nu­lei­džian­tis ir Uk­rai­nos ka­rą sa­vu va­di­nan­tis vy­ras.

a­si­kal­bė­ti Jo­nas pak­vie­čia į sa­vo biu­rą, įsi­kū­ru­sį sos­ti­nė­je, gra­žia­ me se­no­vi­nia­me pas­ta­te. Prie var­ tų sto­vi mas­kuo­ja­mo­sios spal­vos auto­mo­bi­lis su Uk­rai­nos sim­bo­li­ka, or­ga­ ni­za­ci­jos „Blue/Yel­low“ lo­go­ti­pu, pa­rem­ti kvie­čian­čiu trum­puo­ju nu­me­riu. Ma­ši­nos ga­li­nis stik­las, apk­li­juo­tas lip­nią­ja juos­ta, aki­vaiz­džiai liu­di­ja ka­ro kas­die­ny­bę.

Vi­du­je zu­ja sa­va­no­riai, o dė­me­sį atk­rei­ pia įvai­rūs ant sie­nų ka­ban­tys or­ga­ni­za­ci­ jos ir jos įk­ūrė­jo ap­do­va­no­ji­mai, pa­dė­kos.

Net do­ku­men­tų seg­tu­vai mė­ly­nos ir gel­ to­nos, Uk­rai­nos vė­lia­vos, spal­vų. „O kaip ki­taip, smulk­me­na, bet svar­bi“, – šyp­te­ li vie­nas sa­va­no­rių.

Jo­nas pap­ra­šo dar ke­lių mi­nu­čių – prie kom­piu­te­rio ru­sų kal­ba su kaž­kuo ta­ria­si, kiek dro­nų iš­siųs tuoj pat. Iš­siun­ čia ke­tu­ris.

Ne­ga­na to, skam­bi­na iš mui­ti­nės: „Jū­ sų ap­sau­gos lie­me­nės nea­ti­tin­ka stan­dar­ tų – rei­kia nau­jos dek­la­ra­ci­jos.“ Mat įra­ šy­tos ap­sau­gos lie­me­nės pa­gal Euro­pos Są­jun­gos stan­dar­tus yra tos ryš­kios, ku­ rias dar­že­li­nu­kai vel­ka­si eida­mi į mies­ tą... „Tvar­ky­sim, bus“, – mui­ti­nin­ką pa­ ti­ki­na J.Oh­ma­nas.

Ga­liau­siai at­si­lais­vi­nęs tiks­liai su­tar­ tu lai­ku vy­ras at­si­dūs­ta: „Ma­to­te, kuo ir kaip šian­dien gy­ve­na­me.“ Ir at­sip­ra­šo – grei­čiau­siai po­kal­bio me­tu ne kar­tą teks at­si­liep­ti į te­le­fo­no skam­bu­čius ar ga­vus ži­nu­tę tuoj pat at­ra­šy­ti. „Ru­sai tu­ri daug šo­vi­nių ir juos nau­do­ ja. Ne­se­niai į mū­sų re­mia­mus du žmo­nes prie fron­to pa­lei­do 60 ra­ke­tų! Vis­kas ten 20

VY­GIN­TAS SKA­RAI­TIS

P

LAU­RA BUL­VY­DĖ

vyks­ta la­bai bru­ta­liai. Mū­sų žmo­nės va­ žiuo­ja, dė­lio­ja­me pa­gal­bos siun­tas, marš­ ru­tus. Čia jau nė­ra ka­da sė­dė­ti ir ka­vu­ tės gurkš­no­ti.

To­kia die­na man nor­ma­li. Ži­no­ma, dir­ba­me daug in­ten­sy­viau nei prieš ka­rą, ru­sai ne­lei­džia mums snaus­ti. Per Ki­je­ vo štur­mą bep­rot­na­mis bu­vo ir pas mus,

vė­liau kiek ap­ri­mo, da­bar vėl in­ten­sy­vu.

De­ja, yra, kaip yra, o mes da­ro­me sa­vo dar­bus ir jų tik­rai be ga­lo daug, ži­no­me, ką da­ro­me, su kuo ir kaip dir­ba­me. Tu­ri­ me daug at­si­da­vu­sių, pro­tin­gų, ge­ban­čių veik­ti čia ir da­bar žmo­nių ir Lie­tu­vo­je, ir Uk­rai­no­je. Kai rei­kia, rim­tai su­si­bu­ria­me.

Chao­sas. Ar­ba tvar­ka chao­se. Fak­tas, 2022 05 03

„Su to­kia kai­my­ne to­kiu me­tu, koks yra šian­dien pa­sau­ly­je, vi­sa­da tu­ri­me bū­ti pa­si­ruo­šę.

Ne­sa­kau, kad ka­ras bus ry­toj. Bet ką ga­li ži­no­ti?“ – sa­kė Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tis šve­das.

jog vis­ką rei­kė­jo da­ry­ti va­kar, bet džiau­ gia­mės, kad ga­li­me tik­rai pa­da­ry­ti bent šian­dien. Sun­ku, kad pra­šy­mų be ga­lo daug, o da­ly­kai, ku­rių pra­šo­ma, – de­fi­ci­ tas“, – pa­sa­ko­jo vy­ras.

Jo­nas pa­si­džiau­gė, kad žmo­nių pa­gal­ ba čia itin svar­bi. Tik dėl to or­ga­ni­za­ci­ ja tu­ri pa­kan­ka­mai lė­šų šian­dien vi­sa jė­ 2022 05 03

ga pa­dė­ti nuo ka­ro ken­čian­čiai Uk­rai­nai.

Nors pa­gal­ba po tru­pu­tį ma­žė­ja, žmo­nės pa­var­go nuo ka­ro, ta­čiau, pri­pa­žįs­ta Jo­ nas, nie­ka­da anks­tes­niais me­tais per to­ kį trum­pą lai­ką ne­bu­vo paau­ko­tos to­kios mil­ži­niš­kos su­mos. Juk Uk­rai­nai „Blue/ Yel­low“ pa­de­da jau nuo Kry­mo oku­pa­ci­ jos 2014-ųjų pa­va­sa­rį.

„Pa­lai­ky­mas yra mil­ži­niš­kas. Išė­jęs į gat­ vę, nes­var­bu, kur – Vil­niu­je ar pro­vin­ci­jo­ je, nuo­lat su­tin­ku žmo­nių, ku­rie no­ri pa­ spaus­ti ran­ką, pa­kal­bin­ti, pa­gir­ti. Kas­dien su­si­du­riu su to­kio­mis si­tua­ci­jo­mis. Kaip jau­čiuo­si? Nors esu pa­var­gęs ir pik­tas, la­ bai di­džiuo­juo­si lie­tu­viais. Vi­sais, ku­rie tie­sia pa­gal­bos ran­ką“, – kal­bė­jo Jo­nas.

21