2022 m. gegužės 3–9 d.
Nr.17
JULIJA JANUS sukūrė naują save JONAS OHMANAS karo realybėje dar labiau pamilo gyvenimą LEONAS SOMOVAS atsipalaiduoja kvėpuodamas šaltame vandenyje
NERINGA ŠIAUDIKYTĖ
už Atlanto rado meilę ir pilnatvę
Kaina TIK
1,50 Eur
K AR AM EL Ė
Tatuiruotėmis
ĮPRASMINA KŪRYBĄ Sulaukusi penkiasdešimties ji susivėlė dredus ir išsitatui ravo kūną. „Šitaip išgyvenau pandemijos laiką ir kūriau naują save“, – sako meninin kė, dizainerė Julija Janus.
Dredus Julija atrado praėjusią vasarą, prieš išvykdama į lietuvišką „Burning Man“ versiją – festivalį „Amber Burn“. „Jo šūkis kviečia išreikšti save, bet netrukdyti kitiems. Man tai labai artima filosofija“, – įsitikinusi moteris.
6
PETRAS SAULĖNAS
M
LAISVĖ RADZEVIČIENĖ
oteris įpratusi, kad idėjos ir mintys jos galvoje anksčiau ar vėliau tampa realiais dar bais. Ir jei reikia uždaryti vie nas duris, ji jas uždaro ir atidaro kitas.
– Julija, tavo pokyčiai kartais stul bina. Kur semiesi drąsos savo spren dimams? – Asmenybė yra duotybė, ją atsineša me į šį pasaulį. Vėliau su metais, jei tik norime, jei ugdome save, jei suprantame, kad saviugda yra mūsų misija, lukštena me save. Natūralu – siekiame prisikasti prie savo esmės, atsakyti į klausimą, dėl ko esu šioje Žemėje ir ką noriu pasiekti? Galiu numanyti, kad mano misija yra kūr yba, kad esu gavusi galimybę savo mintis versti vaizdais, gražiais daiktais. Jei menininkas jaučia vidinį poreikį kal bėti vaizdais, jis kalbasi su Dievu. Tokia yra jo maldos forma. Manoji – kurti kūrinius, kurie kalbė tų, ką jaučiu. Ir tai nebūtinai susiję su di 2022 05 03
zainu. Pastaruoju metu man svarbu į vie ną holistinį darinį jungti kitus kūrėjus ir drauge kurti bendrą lauką, sinergiją. Vienas tokių darinių yra projektas „Slapta meilė“. Idėja suvienyti kūrėjus ir šiuolaikiniuose dizaino ir meno kūriniuo se atgaivinti legendinę Barboros Radvilai tės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją man kilo, kai 2018 metais Vilnius buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo ro mantiškosios Europos maršrutą.
„Natūralu, kad metams bėgant mūsų kūnas irgi keičiasi. Tai aiškiai su pratau prieš penkerius metus, kai pajutau me nopauzės reiškinius.“ Julija Janus
Sukūrėme kultūros startuolį „Slapta meilė“, išleidome šiai istorijai skirtą audio gidą po Vilniaus senamiestį, Vilniaus ro tušėje atidarėme šiai istorijai dedikuotą visą gegužės mėnesį veiksiančią šiuolai
kinio romantinio dizaino parodą. Norėčiau su menininkais bendrauti nuolat, drauge kurti bendradarbiavimo platformą ir plėtoti romantinio Vilniaus dizaino kryptį ir unikalų miesto stilių. Bar bora Radvilaitė jau beveik 500 metų yra pa ti tikriausia Vilniaus megažvaigždė. Api pinta legendomis, vienų vertinama kaip labai drąsi moteris, kitų kaip paleistuvė, į kiekvieną epochą ji grįžta su vis kitokiu atvaizdu. Būtinai turime tuo pasinaudoti. Ši mano misija neabejotinai susijusi su mano asmenybe. Esu įsitikinusi: pras mės nėra, kol pats nesukuri tos prasmės. Kiekvieną kartą, kai ką nors padarau, dar savęs klausiau – ar tai jau tai? Ar galiu už to užsikabinti ir eiti? Lyg ir einu. Kūriau holistinį pasaulį savo ap rangos kolekcijose, tačiau idėja išsisėmė, atsirado etinių klausimų, taigi šią istoriją baigiau, pradėjau naują. Su nauju įkvėpi mu, bendruomenės judėjimu, bet tomis pačiomis mintimis apie kūrybą. – Esi minėjusi, kad sunkiai išgyve nai laiką, kai teko uždaryti ir savo 7
K EL I ON Ė S
Vaida Lisikaitė džiaugėsi, kad svetur laikas sulėtėja, niekur nereikia bėgti, tad ji stengiasi mėgautis kiekviena akimirka.
IŠTROŠKĘ VITAMINO D Atlaisvėjus pandemijos suvaržymams pagaliau kelionės vėl atsidūrė svarbiausių norų sąraše. Nors Lietuvoje jau žy dintis pavasaris, taip norisi to vitamino D pasisemti kuo anksčiau. Tad žinomi žmonės lagaminus krovėsi ir pažin tinėms kelionėms po miestus, ir atostogoms po palmėmis.
A
ktorė Vaida Lisikaitė (34 m.) keliauja jau du mėnesius. Jos kelionė prasidėjo Tulume, vė liau kelioms savaitėms ji skri do pas bičiulius į Niujorką, tuomet buvo Meksiko miesto apžiūra, o šiuo metu ji ir vėl grožisi Tulumu. „Pasirinkau Meksiką, nes pakvietė 10
draugai. Tačiau ir be kvietimo tai nuo stabi šalis, į kurią visada norisi atvykti“, – šypsojosi V.Lisikaitė. Keliaudama aktorė visuomet atkrei pia dėmesį į gamtą, o Meksikoje ji – tar si iš atvirukų. „Diev inu Meksikos paplūdimius, džiungles – klykiu iš džiaugsmo kiekvie
ną rytą atsikėlusi ir pažvelgusi pro langą. Pabuvusi Meksiko mieste supratau, kad Tulumas labiau mano stiliaus, primena tą jausmą, kai buvau paauglė ir vasaras leisdavau kaime, – gamta, geri orai, laisvė, nepriklausomybės jausmas, jokių darbų, galvos skausmo ir pan. Beje, turiu prisipa žinti, kad dar labai mažai spėjau aplankyti Tulumo turistinių vietų, bet, tikiuosi, dar pavyks“, – apie kelionę pasakojo Vaida. Aktorė pripažįsta, kad svetur laikas su lėtėja, niekur nereikia bėgti, tad ji sten giasi mėgautis kiekviena akimirka. „Daug laiko leidžiu paplūdimyje su knyga. Mėgstu aplankyti kokį gerą res toraną viešbutyje. Juos verta pamatyti vien dėl interjero, eksterjero ir atmos 2022 05 03
„Dievinu Meksikos paplūdimius, džiungles – klykiu iš džiaugsmo kiekvieną rytą atsikėlusi ir pažvelgusi pro langą", – sakė Vaida.
feros. Kai kurie yra kaip meno galerijos, juos kūrė meno pasaulio atstovai“, – int rigavo Vaida. Ji prasitarė, kad kelionės metu susipa žino su vieno žymiausių Tulume viešbu čio „Casa Malca“ įkūrėju Lio Malca. „Šis žmogus turi nepaprastai gerą skonį ir, žinoma, talentą. Esu juo be galo susiža vėjusi. Rekomenduoju visiems aplankyti šį viešbutį – nenusivilsite“, – patarimus dalijo V.Lisikaitė. O štai Meksiko mieste Vaida aplan kė jos bičiuliams priklausančią gyvūnų prieglaudą „Black Jaguar-White Tiger“. „Netrukus ji bus perkelta į Tulumą. La bai didžiuojuosi savo draugų darbu. Jie gelbėja sužeistus, neteisėtai laikomus, skriaudžiamus gyvūnus iš tokių vietų kaip cirkai ar zoologijos sodai“, – pasa kojo moteris. Keliaujantiems į Meksiką Vaidą pata rė pasiruošti kuo daugiau grynųjų pini 2022 05 03
gų arba turėti banko kortelę. „Šioje šalyje dar labai nepopuliari prog ramėlė „Apple Pay“ arba mokėti pridedant telefoną. Ne kartą buvau patekusi į nepa togias situacijas, kai negalėjau nusipirk ti norimų daiktų. Be to, prieš kelionę rei kėtų išmokti bent kelias populiariausias ispaniškas frazes. Meksikoje nepopulia ru apmokant sąskaitą kalbėti angliškai, net ir kavinėse“, – kalbėjo ji. Ar tokiai kelionei užtenka vieno la gamino? „Priklauso nuo žmogaus, kiek jam rei kia priemonių savimi pasirūpinti. Jei esi stileiva ir reikia daug drabužių derinių, gal vieno registruoto lagamino bus ma žai. Mano lagamino didžiąją dalį sudaro kostiumėliai, keletas lengvų drabužių ir higienai skirtos priemonės. Tikrai nepri reiks jokių šiltų drabužių. Čia šaltis – ne labai pažįstamas jausmas. Visomis pras mėmis“, – šypsojosi moteris. 11
A TV IR A I
Už Atlanto
RADO MEILĘ IR PILNATVĘ
Dainininkė Neringa Šiaudikytė (31 m.), prieš penkerius metus susikro vusi lagaminą ir patrau kusi aplankyti giminaičių į Niujorką, nė neįtarė, kad įsitvirtins Jungtinė se Amerikos Valstijose ir planuos ten savo ateitį.
Nuotraukos: Lukas Gricius Makiažas: Karolina Taraškevič Stilius: Jomantė Vaitkutė
14
J
INDRĖ ŠLIKAITĖ
ungtinėse Amerikos Valstijose apsi stoti pastūmėjo ne tik karjera, bet ir meilė. Los Andžele ji jau trejus me tus džiaugiasi mylimo vyro draugija. „Laimė mėgsta tylą“, – įsitikinusi at likėja ir nesileidžia į smulkias detales. Tačiau gyvenimo svetur pradžia nebu vo tokia saldi ir neatrodė tarsi amerikie tiška svajonė. „Gyventi JAV pradėjau pačiu nera miausiu metu. Šiam sprendimui priim ti neturėjau laiko. Dėl koronaviruso pandemijos buvo už daromos sienos, o aš, būdama Lietuvo je, per valandą susikroviau lagaminus ir išskridau pirmuoju reisu. Iki šiol prisime nu tą baimę, nežinomybės jausmą, tarsi bėgčiau nuo karo... Šioje šalyje išg yvenau pandemiją, „Black Lives Matter“ judėjimą po savo langais, prezidento rinkimus ir vis dar nepabėgau. Vadinasi, nepaisant visko, privalumų yra daugiau nei trūkumų“, – šypsosi N.Šiaudikytė. – Kodėl sparnus pakėlėte būtent į JAV? – Mano planuose ar vaikystės svajo nėse niekada nebuvo gyvenimo svetur, tuo labiau už jūrų marių. Viskas susiklos tė savaime. Kartais galvoju, kad gyveni mas viską pats sudėliojo. Prieš penkerius metus mano gyvenime įvyko labai daug pokyčių. Palikau merginų grupę („Naujos pupytės“. – Aut.), nutrū ko sužadėtuvės su tuometiniu ilgamečiu draugu. Tai buvo labai sunkus periodas, jis paskatino ieškoti savęs ir leistis į bet kokias avantiūras. Palikusi merginų grupę norėjau tęsti solinę karjerą. Tuo metu ieškojau kom pozitorių užsienyje. Taip viskas susiklos tė, kad mane supažindino su muzikos kū rėjais, gyvenančiais Los Andžele. Ir labai greitai pas juos išvykau. Los Andžele įra šėme mano pirmąją dainą „Thank You“. – Gyvenote tarp Lietuvos ir Los Andželo. Kodėl? – Pirmus dvejus metus skraidžiau pir myn ir atgal nesvarstydama galimybės ten pasilikti, nes vis dar intensyviai koncer tuodavau, turėjau daug užsakymų, pa sirodymų televizijoje. Nuo pat pradžių
nebuvo nė menkiausios minties gyven ti Amerikoje. Nors mano močiutė sakė: „Vaikeli, pasi lik, čia tavo šalis. Galimybių šalis.“ Ji taip norėjo, kad atsikraustyčiau į JAV ir bū čiau arčiau savo tetos Niujorke, kad ir ma no mamos sesė turėtų ką nors artimo ša lia. Tačiau mano atsakymas būdavo toks pat: „Kam man kraustytis į JAV, pradėti viską iš naujo, jeigu turiu mėgstamą veik lą, iš kurios gerai uždirbu, ir artimiausius žmones Lietuvoje? Niekada.“ Bet ne vel tui sakoma – niekada nesakyk „niekada“. Mano tėvai – labai pasaulietiški žmo nės, jie mane taip pat skatino išbandy ti savo jėgas svetur. Tačiau tuo periodu buvau labai užsiėmusi – projektai, kon certai, pasirodymai „Eurovizijos“ atran kose, tad apie jokias dideles permainas savo gyvenime nesvarsčiau.
„Mano planuose ar vai kystės svajonėse niekada nebuvo gyvenimo svetur, tuo labiau už jūrų marių. Viskas susiklostė savaime. Kartais galvoju, kad gyve nimas viską pats sudėliojo.“ Neringa Šiaudikytė
– Apsigyvenote Los Andžele. Kaip pavyko prisijaukinti šį miestą? – Pradžioje man jis visai nepatiko. Ne turėjau draugų, nieko nepažinojau, bu vau tiesiog turistė. Toks gyvenimas po dalyvavimo įvairiausiuose filmavimuose ir nuolatinių koncertų manęs visai neža vėjo. Tačiau mano prodiuseriai sakė: „Tu turi turėti viziją, o ne mėgautis tik tuo, kad esi žinoma dainininkė šalyje, kurioje gyvena vos trys milijonai žmonių.“ Mano prodiuseris Andrew skatino ma ne tobulėti, pastūmėjo susitvarkyti atli kėjos darbo vizą. Jei ne jo palaikymas, patarimai, bendradarbiavimas, gal net nebūčiau ten, kur esu šiandien. Gauti šią vizą man pavyko per dau giau nei metus. 2020-ųjų sausį jau turėjau antspaudą pase, o po dviejų mėnesių pa saulį sustingdė koronaviruso pandemija. Dokumentų tvarkymas buvo labai su dėtingas procesas, kainavęs daug nervų ir pinigų. Tuo metu mano gyvenime at sirado antroji pusė. 15
S T I PR IOJ I LY T I S
KARO REALYBĖJE
dar labiau pamilo gyvenimą
Pristatyti Jono Ohmano (56 m.) nereikia niekam. Lietuvoje jau daugiau nei 15 metų gyvenantis švedas – režisierius, knygų autorius, vertėjas, švedų kalbos mokytojas, o dabar labiausiai – pagalbą Ukrainos kariams ir civiliams gyventojams be ato kvėpio siunčiantis organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas. „Sunkiausia šiandien – stresas“, – atsiduso rankų nenuleidžiantis ir Ukrainos karą savu vadinantis vyras.
asikalbėti Jonas pakviečia į savo biurą, įsikūrusį sostinėje, gražia me senoviniame pastate. Prie var tų stovi maskuojamosios spalvos automobilis su Ukrainos simbolika, orga nizacijos „Blue/Yellow“ logotipu, paremti kviečiančiu trumpuoju numeriu. Mašinos galinis stiklas, apklijuotas lipniąja juosta, akivaizdžiai liudija karo kasdienybę. Viduje zuja savanoriai, o dėmesį atkrei pia įvairūs ant sienų kabantys organizaci jos ir jos įkūrėjo apdovanojimai, padėkos. Net dokumentų segtuvai mėlynos ir gel tonos, Ukrainos vėliavos, spalvų. „O kaip kitaip, smulkmena, bet svarbi“, – šypte li vienas savanorių. Jonas paprašo dar kelių minučių – prie kompiuterio rusų kalba su kažkuo tariasi, kiek dronų išsiųs tuoj pat. Išsiun čia keturis. Negana to, skambina iš muitinės: „Jū sų apsaugos liemenės neatitinka standar tų – reikia naujos deklaracijos.“ Mat įra šytos apsaugos liemenės pagal Europos Sąjungos standartus yra tos ryškios, ku rias darželinukai velkasi eidami į mies tą... „Tvarkysim, bus“, – muitininką pa tikina J.Ohmanas. Galiausiai atsilaisvinęs tiksliai sutar tu laiku vyras atsidūsta: „Matote, kuo ir kaip šiandien gyvename.“ Ir atsiprašo – greičiausiai pokalbio metu ne kartą teks atsiliepti į telefono skambučius ar gavus žinutę tuoj pat atrašyti. „Rusai turi daug šovinių ir juos naudo ja. Neseniai į mūsų remiamus du žmones prie fronto paleido 60 raketų! Viskas ten 20
VYGINTAS SKARAITIS
P
LAURA BULVYDĖ
vyksta labai brutaliai. Mūsų žmonės va žiuoja, dėliojame pagalbos siuntas, marš rutus. Čia jau nėra kada sėdėti ir kavu tės gurkšnoti. Tokia diena man normali. Žinoma, dirbame daug intensyviau nei prieš karą, rusai neleidžia mums snausti. Per Kije vo šturmą beprotnamis buvo ir pas mus,
vėliau kiek aprimo, dabar vėl intensyvu. Deja, yra, kaip yra, o mes darome savo darbus ir jų tikrai be galo daug, žinome, ką darome, su kuo ir kaip dirbame. Turi me daug atsidavusių, protingų, gebančių veikti čia ir dabar žmonių ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Kai reikia, rimtai susiburiame. Chaosas. Arba tvarka chaose. Faktas, 2022 05 03
„Su tokia kaimyne tokiu metu, koks yra šiandien pasaulyje, visada turime būti pasiruošę. Nesakau, kad karas bus rytoj. Bet ką gali žinoti?“ – sakė Lietuvoje gyvenantis švedas.
jog viską reikėjo daryti vakar, bet džiau giamės, kad galime tikrai padaryti bent šiandien. Sunku, kad prašymų be galo daug, o dalykai, kurių prašoma, – defici tas“, – pasakojo vyras. Jonas pasidžiaugė, kad žmonių pagal ba čia itin svarbi. Tik dėl to organizaci ja turi pakankamai lėšų šiandien visa jė 2022 05 03
ga padėti nuo karo kenčiančiai Ukrainai. Nors pagalba po truputį mažėja, žmonės pavargo nuo karo, tačiau, pripažįsta Jo nas, niekada ankstesniais metais per to kį trumpą laiką nebuvo paaukotos tokios milžiniškos sumos. Juk Ukrainai „Blue/ Yellow“ padeda jau nuo Krymo okupaci jos 2014-ųjų pavasarį.
„Palaikymas yra milžiniškas. Išėjęs į gat vę, nesvarbu, kur – Vilniuje ar provincijo je, nuolat sutinku žmonių, kurie nori pa spausti ranką, pakalbinti, pagirti. Kasdien susiduriu su tokiomis situacijomis. Kaip jaučiuosi? Nors esu pavargęs ir piktas, la bai didžiuojuosi lietuviais. Visais, kurie tiesia pagalbos ranką“, – kalbėjo Jonas. 21