Stilius

2024 m. vasario 22– 28

Nr. 8

JOLANTA SADAUSKIENĖ mėgaujasi gyvenimu svetur TOMUI VENGRIUI filmas dovanojo meilę ŠEFAI kraustosi į provinciją

Vyro netekusi

KRISTINA KALINAUSKAITĖ gyvenimui dėkinga už patirtą didžiąją meilę

Kaina TIK

1,79 Eur

Ka­ra­m e­l ė

Svar­biau­sia – mei­lė sau

Vie­no gar­siau­sių ša­lies ope­ros so­lis­tų Me­rū­no Vi­tuls­kio (40 m.) žmo­na vers­li­nin­kė Eri­ka Vi­tuls­kie­nė (35 m.) pas­ta­ ruo­ju me­tu tu­ri tiek veik­los, kad vos spė­ja suk­tis.

At­vi­ro­je nau­jie­nų por­ta­lo lry­tas.lt lai­do­je „Jo­kių filt­rų su Sau­gir­du Vai­tu­lio­niu“ Eri­ka pra­bi­lo apie dep­re­si­ją, dėl iš­vaiz­ dos pa­ti­ria­mus už­gau­lio­ji­mus, ka­dai­se iš­mė­gin­tas die­tas ir kaip jai se­ka­si lai­ky­ti vi­sus ke­tu­ris na­mų kam­pus. „Kai bū­da­vau pas drau­gus, at­si­sės­da­vau to­liau nuo sta­lo, kad ne­val­gy­čiau. Kar­tą tu­rė­jau ran­ko­je van­dens stik­li­nę, ke­ liu ją prie bur­nos ir gal­vo­ju, kiek čia ka­lo­ri­jų. Tuo­met sup­ ra­tau, kad jau vis­kas. Rei­kia pra­dė­ti my­lė­ti sa­ve. Rei­kia dau­ giau in­te­lek­to my­lė­ti sa­ve.

Ne­my­lė­ti sa­vęs daug leng­viau nei ras­ti pri­va­lu­mų. Rei­ kė­jo at­sit­renk­ti vei­du į že­mę, kad ga­lė­čiau kil­ti. Su tuo van­ de­niu ir bu­vo ri­ba“, – kal­bė­jo E.Vi­tuls­kie­nė.

-4-

VIP

kronika

Klai­pė­dos „Švy­tu­rio“ are­no­je paaiš­kė­jo, kas šie­met Lie­tu­vai ats­ to­vaus di­džiau­sia­me mu­zi­ki­nia­me kon­kur­ se pa­sau­ly­je – „Euro­ vi­zi­jo­je“. Į Mal­mę (Šve­ di­ja) šie­met vyks at­li­kė­jas Sil­ves­ter Belt (26 m.) su sa­ vo lie­tu­viš­ku kū­ri­niu „Luk­telk“.

PRIS­TA­TĖ MY­LI­MĄ­JĮ

Sti­lis­tas Ąžuo­las Mi­siu­ke­vi­čius (27 m.) vie­šai pris­ta­tė sa­vo šir­dies drau­gą pran­cū­zą. Ins­tag­ra­me jis pa­si­da­li­jo bend­ro­mis nuot­rau­ko­mis, ku­ rios spin­du­liuo­ja lai­mę. „Ači­ū vi­siems už to­kius gra­žius žo­džius, jūs esa­te ma­no to­kia stip­ri Vo­ve­ruš­ kų ar­mi­ja ir, pa­ti­kė­kit, man tai la­bai daug reiš­kia ir pa­sa­ko. Pri­si­min­kit, kad žmo­ nės my­li ta­ve už ta­vo nuo­šir­du­mą, at­vi­ru­mą, o ne orien­ta­ci­ją“, – so­cia­li­nia­me tink­ le ra­šė Ąžuo­las.

Nau­jie­nų por­ta­lui lry­tas.lt Ąžuo­las pra­si­ta­rė, kad jie kaip po­ra dar nes­kai­čiuo­ja me­tų. Abu su­si­pa­ži­no Pa­ry­žiu­je. „Jis la­bai ge­ros auros, pap­ras­tas žmo­gus. Vi­sa­da tu­rė­jau ir tu­riu šei­mos, drau­gų pa­lai­ky­mą, tai tik­rai nė­ra kli­ūčių... Tą pa­tį ga­liu pa­sa­ky­ti ir apie pran­cū­zo šei­mą ir drau­gus“, – šyp­so­jo­si gar­sus sti­lis­tas.

Praė­ju­sių me­tų gruo­ džio 30-ąją tė­čio Al­fon­so ne­te­ku­si mo­de­lis Sol­ vei­ga My­ko­lai­ty­tė (38 m.) ne­se­niai ins­tag­ra­ me pa­si­da­li­jo min­ti­mis apie tė­čio gi­mi­mo die­ ną. „Ar ka­da nors jis, šir­dį dras­kan­tis il­ge­sys, taps leng­ ves­nis? Šian­dien Tė­čio gim­ta­die­ nis. Ma­žos ran­ku­tės glos­tė Ta­vo vei­dą, da­bar glos­to an­ge­lo sar­go spar­nus ir ti­ki, kad vi­suo­met esi ša­lia“, – ra­šė S.My­ko­lai­ty­tė.

At­li­kė­ja Eri­ca Jen­ nings (43 m.) šį­met ke­ti­na ne tik iš­leis­ ti nau­jos mu­zi­kos, bet ir pris­ta­ty­ti sa­vo nau­jus tė­vys­tės kur­ sus, skir­tus vi­siems, ku­rie augi­na paaug­lius ir jau­nes­nius vai­kus.

Ine­ta (32 m.) ir Ąžuo­ las (38 m.) Žva­gu­ liai, įvei­kę vi­sas biu­rok­ra­ti­nes pink­les, po dve­ jų me­tų tri­ūso sa­vo ar­ti­miau­ siems bi­čiu­liams ir šei­mai su­ren­gė se­ne­lių na­mų, esan­ čių Bart­kuš­kio kai­me, ati­ da­ry­mo šven­tę.

-5-

At­v i­rai

GY­VE­NI­MUI DĖ­KIN­GA už pa­tir­tą di­džią­ją mei­lę Lau­ra BUL­VY­DĖ

K

And­rius ir Kris­ti­na su­si­tuo­kė 2015-aisiais.

ris­ti­na ku­ria ne sva­jo­nes, o pla­ nus. Ji tvir­tai ži­no, ko no­ri sau pa­lin­kė­ti: iš­min­ties ir svei­ka­ tos, nes tu­rė­da­ma tai su­si­kurs vis­ką, ko trokš­ta šir­dis.

– Pri­si­min­ki­te And­r ių – koks jis bu­vo, kuo jus ža­vė­jo kiek­v ie­ną die­ną?

– And­rius bu­vo tik­ras sa­vo sri­ties eks­ per­tas, nub­rė­žęs nau­jas pro­fe­sio­na­lu­mo gai­res vy­riš­kos ma­dos pa­sau­ly­je. Il­gus me­tus mo­kę­sis, o vė­liau ir dės­tęs kos­tiu­ mo meist­rys­tę Lon­do­ne jis nu­ta­rė grįž­ti į Lie­tu­vą, mums par­vež­da­mas Se­vil Rou (Sa­vi­le Row) kul­tū­rą ir fi­lo­so­fi­ją ir į neį­ ti­kė­ti­nas aukš­tu­mas iš­kė­lęs meist­rys­tės kar­te­lę. (Se­vil Rou – gat­vė Lon­do­no cent­ re, ži­no­ma dėl čia esan­čių se­nas tra­di­ci­ jas tu­rin­čių krau­tu­vė­lių, siu­van­čių pa­gal už­sa­ky­mą vy­rams. – Red.) And­rius sa­vo as­me­ny­be ir vi­su gy­ve­ ni­mu liu­di­jo sie­los aris­tok­ra­tiš­ku­mą, bu­vo di­de­lės vi­di­nės ele­gan­ci­jos, žmo­ giš­kos cha­riz­mos, ši­lu­mos ir švie­sos ku­ pi­nas žmo­gus, pa­ver­gian­tis ap­lin­ki­nius sa­vo išs­kir­ti­ne ra­my­be.

Net­ru­kus sueis dve­ji me­tai, kai ma­dos pa­sau­lis ne­te­ko itin ta­len­tin­go kū­rė­jo – ke­tu­rias­de­šimt­me­čio di­zai­ne­rio And­riaus Ser­ge­jen­kos. Tą­dien Kris­ti­na Ka­li­naus­kai­tė (39 m.) ne­te­ko dar dau­giau – ne tik bend­ra­žy­gio ma­dos na­muo­se „Kris­ti And­ress“, bet ir gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vo.

- 10 -

– Kaip šian­dien jau­čia­tės jūs pa­t i? Ar pa­v y­ko grįž­t i į dar­bus? Ko­kie jie be gy­ ve­ni­mo ir kū­r y­bos part­ne­r io?

– 2005-ųjų ko­vo 10 die­ną mes su And­ riu­mi ėjo­me į pir­mą­jį pa­si­ma­ty­mą, o 2022-ųjų ko­vo 10-ąją ėjau į pas­ku­ti­nį. Ne­ tek­tį iš­gy­ve­nau sa­vaip: aša­ras kei­čiau su­ si­tel­ki­mu, at­si­ra­du­sią tuš­tu­mą pil­džiau at­si­da­vi­mu dar­bui.

Džiau­giuo­si, kad mud­vie­jų įkur­tuo­se ma­dos na­muo­se „Kris­ti And­ress“ pa­vy­ ko iš­lai­ky­ti vi­są pas­lau­gų spekt­rą – tiek „rea­dy to wear“ li­ni­ją, ku­rios dra­bu­žius ga­li­ma įsi­gy­ti iš­kart, tiek vi­sas in­di­vi­dua­ laus siu­vi­mo pas­lau­gas.

Tai pa­da­ry­ti ne­bu­vo taip pap­ras­ta, nes man te­ko iš­šū­kis pe­rim­ti vy­rų sky­rių į sa­ vo ran­kas ir pra­dė­ti dirb­ti su klien­tais,

NUOT­RAU­KOS: NE­RI­JUS ŠMI­GELS­KIS IR GIN­TA­RĖ PA­ŠU­KO­NY­TĖ MA­KIA­ŽAS IR ŠU­KUO­SE­NA: EM­MA EG­LĖ JO­ČIE­NĖ DRA­BU­ŽIAI IR AVA­LY­NĖ: „KRIS­TI AND­RESS“

- 11 -

„2005-ųjų kovo 10 dieną mes su Andriumi ėjome į pirmąjį pasimatymą, o 2022-ųjų kovo 10-ąją ėjau į paskutinį. Netektį išgyvenau savaip: ašaras keičiau susitelkimu, atsiradusią tuštumą pildžiau atsidavimu darbui“, – prisimena Kristina.

FIL­MAS

Pa­ž in­t is

do­va­no­jo mei­lę ir at­ve­dė na­mo „Sa­ve vi­sa­da lai­kiau lie­tu­viu“, – sa­kė re­ži­sie­rius To­mas Veng­ris (39 m.), gi­męs ir užau­gęs Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se. Ne­se­niai nau­jau­sią sa­vo fil­mą Lie­tu­vo­je pri­ sta­tęs kū­rė­jas at­vi­ras – Ho­li­vu­do ki­no fab­ri­kas, nors ja­me ir su­ko­si ku­rį lai­ką, – ne jam. Be to, na­mai ten, kur šei­ma.

Lau­ra BUL­VY­DĖ

N

e­se­niai Lie­tu­vos ki­no teat­ ruo­se pra­dė­tas ro­dy­ti ant­ ra­sis il­ga­met­ra­žis T.Veng­ rio fil­mas „5 1/2 mei­lės is­to­ri­jos vie­na­me Vil­niaus bu­te“. Į prem­je­rą su šei­ma – me­tais jau­ nes­ne my­li­mą­ja Ža­ne­te ir vos vie­nų me­ tu­kų duk­re­le Kleo at­vy­kęs re­ži­sie­rius nes­le­pia: pris­ta­ty­ti sa­vo dar­bus Lie­tu­vos ži­ūro­vams jam – dar di­des­nė at­sa­ko­my­ bė ir įsi­pa­rei­go­ji­mas. „Jau­čiau­si grį­žęs na­mo – čia fil­ma­vo­ me, ko­man­do­je bu­vo daug lie­tu­vių. Lie­ tu­viš­kai pub­li­kai jau­čiuo­si sko­lin­gas, no­rė­jau jai pa­ro­dy­ti, ką su­ge­bė­jo­me, ką gra­žaus pa­da­rė­me. Jau­du­lys čia neiš­ven­ gia­mas, jo tik­rai bu­vo.

Ro­dy­ti sa­vo kur­tą fil­mą Lie­tu­vo­je man – ypa­tin­gas jaus­mas. Ban­džiau su­kur­ti ki­ to­kį lie­tu­viš­ką fil­mą, no­rė­jau pa­lies­ti pla­ tes­nę audi­to­ri­ją. Bu­vo la­bai ge­ra prem­ je­ro­je pa­ma­ty­ti ir šei­mą – at­vy­ko se­suo Ind­rė, tė­vai, iš­vy­dau ir vai­kys­tės drau­gų.

Jau­čiuo­si šios kar­tos lie­tu­vių re­ži­sie­rių da­li­mi, nors ir augau, moks­lus bai­giau ne čia“, – pa­sa­ko­jo Ko­lum­bi­jos uni­ver­si­te­te Niu­jor­ke po­li­ti­kos moks­lų ir is­to­ri­jos ba­ ka­lau­ro stu­di­jas, o vė­liau Ame­ri­kos ki­no ins­ti­tu­tą Los An­dže­le bai­gęs re­ži­sie­rius.

Dau­giau­sia lai­ko pas­ta­ruo­ju me­tu To­ mas pra­lei­džia Ry­go­je – sa­vo my­li­mo­sios gim­ti­nė­je. Į Vil­nių tri­ju­lė grįž­ta daž­nai,

Ža­ne­tė taip pat yra čia gy­ve­nu­si, tu­ri drau­ gų – mies­tas jai nė­ra sve­ti­mas. „Ne­pa­me­luo­siu sa­ky­da­mas, kad šis fil­ mas ma­ne ir sug­rą­ži­no į Lie­tu­vą. Iki tol gy­ve­nau Niu­jor­ke, pa­sau­lį su­kaus­čius ko­ ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jai iš­vy­kau į se­ne­lių sta­ty­tus na­mus Men­kių ky­šu­ly­je (Ca­pe Cod) – ar­čiau gam­tos.

Vil­niu­je jau­čiuo­si pui­kiai, šis mies­tas ma­no kū­ry­bai ar­ti­mas. Ži­no­ma, na­mai šiuo me­tu – Ry­go­je, su šei­ma.

To­mas Veng­ris

O su­ži­no­jęs, kad ga­vo­me fi­nan­sa­vi­mą fil­mui „5 1/2 mei­lės is­to­ri­jos vie­na­me Vil­ niaus bu­te“, per­nuo­mo­jau bu­tą Niu­jor­ ke ir iš­vy­kau į Lie­tu­vą. Tai pir­mas kar­tas, kai ne­tu­riu kur grįž­ti Ame­ri­ko­je“, – šyp­ so­jo­si T.Veng­ris.

Ne­bu­vo bai­su? To­mas pri­pa­žįs­ta – jaus­mas keis­tas, bu­vo ir ne­ri­mo. Šei­ma kar­tais pa­juo­kau­ja, kad Va­šing­to­ne gy­ ve­nan­ti To­mo ma­ma gal ka­da nors su­si­ gun­dys at­ke­liau­ti pas­kui sū­nų, nes no­rė­ tų dau­giau lai­ko pra­leis­ti su an­ūke. „Vis dėl­to esu įsi­ti­ki­nęs, kad Ame­ri­ka ne­tin­ka­ma ša­lis vai­kui augin­ti. Taip, tu­

- 16 -

riu san­ty­kį su Ame­ri­kos ki­no in­dust­ri­ja, ta­čiau po pan­de­mi­jos pa­sau­lis pa­si­kei­tė, dirb­ti ga­liu ir bū­da­mas to­li.

Kur ma­no na­mai šian­dien? Vil­niu­je jau­čiuo­si pui­kiai, šis mies­tas ma­no kū­ ry­bai ar­ti­mas. Ži­no­ma, na­mai šiuo me­ tu – Ry­go­je, su šei­ma. Vie­na ko­ja čia, ki­ ta – ten“, – kal­bė­jo kū­rė­jas.

To­mo tė­vai JAV at­si­dū­rė bū­da­mi jau­ nuo­liai – jiems bu­vo apie dvi­de­šimt me­tų.

Mat per ka­rą jie abu kiek skir­tin­go­mis ap­ lin­ky­bė­mis dar kū­di­kiai bu­vo pa­lik­ti Lie­tu­ vo­je, kai jų tė­vai, To­mo se­ne­liai, siek­da­mi iš­veng­ti mir­ties pa­bė­go į Ame­ri­ką. Vai­kus, pa­de­da­mi Ame­ri­kos lie­tu­vių bend­ruo­me­ nės, su­sig­rą­ži­no pra­bė­gus ko­ne dvi­de­šim­ čiai me­tų. To­mo tė­vai Vir­gi­ni­ja ir Vi­to­lis su­si­pa­ži­no to­je pa­čio­je Ame­ri­kos lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­je.

V

ai­kys­tė­je To­mas ga­na daž­nai lai­ką leis­da­vo Lie­tu­vo­je – tė­vams bu­vo itin svar­bu iš­lai­ky­ti jo kil­mę, pa­ ro­dy­ti šak­nis. Bū­da­mas vai­kas bū­si­mas re­ži­sie­rius ba­sas bė­gio­da­vo ir vog­da­vo ra­bar­ba­rus iš kai­my­nų dar­žo Dzū­ki­jo­je – Laz­di­juo­se, pas ar­ti­mus tė­vų drau­gus, o kiek paau­gęs atos­to­gas lei­do Vil­niu­je pri­ži­ūri­mas ki­tų šei­mos bi­čiu­lių. „Paaug­lys­tė­je, ži­no­ma, die­vi­nau Vil­nių – su drau­gais eida­vo­me į jau­nim­par­kį, čia pa­ra­ga­vau ir pir­mo ci­ga­re­tės dū­mo, su­ži­ no­jau al­ko­ho­lio sko­nį. Lai­min­ga paaug­ lys­tė, ku­rios da­bar, tu­rė­da­mas sa­vo vai­ ką, duk­rai ne­no­rė­čiau“, – juo­kė­si To­mas.

Na­muo­se vai­kai – To­mas su se­se­ri­mi Ind­re – bu­vo auk­lė­ja­mi ga­na griež­tai. Moks­ lai vi­sa­da bu­vo pir­mo­je vie­to­je, o blo­gi pa­ žy­miai – nep­riim­ti­ni. Šio ug­dy­mo da­lis, pa­sak To­mo, bu­vo ir kul­tū­ra: Ind­rė bu­vo ba­le­ri­na, tė­vai nuo ma­žų die­nų vai­kus ve­ dė­si į teat­rą, o kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ga­lė­

- 17 -

AUD­RIAUS SO­LO­MI­NO NUOTR.

Mo­z ai­k a

- 30 -

At­sis­ky­rė­lis

ŠTUR­MUO­JA HO­LI­VU­DĄ Cil­lia­nas Murp­hy (47 m.) nie­ka­ da ne­bu­vo ži­niask­lai­dos įžy­my­bė. „Už­da­ras, nuo­bo­dus“, – šiais epi­te­ tais žur­na­lis­tai pap­ras­tai api­bū­din­ da­vo airių ak­to­rių. Jo­kių skan­da­lų, ne­ma­lo­nių pas­ka­lų ir gan­dų šlei­fo.

Siekdamas panašumo su amerikiečių fiziku Juliumi Robertu Oppenheimeriu Cillianas laikėsi griežtos dietos.

P

as­t a­r uo­j u me­t u san­t ū­r u­s is C.Murp­hy at­si­dū­rė pa­sau­lio ži­niask­lai­dos dė­me­sio cent­re.

Už pag­rin­di­nį ame­ri­kie­čių fi­zi­ ko teo­re­ti­ko vaid­me­nį epi­nia­ me biog­ra­fi­nia­me fil­me „Open­hei­me­ris“ („Op­pen­hei­mer“) jis pel­nė ne tik Auk­si­nį gaub­lį ge­riau­sio dra­mos ak­to­riaus ka­te­go­ ri­jo­je, bet ir pa­te­ko į 2024-ųjų „Os­ka­ro“ no­ mi­nan­tų – kaip ge­riau­sias ak­to­rius – gre­tas.

Cil­lia­nas ki­lęs iš Kor­ko (Airi­ja) gra­fys­ tės sos­ti­nės Kor­ko. Be jo, šei­mo­je augo dar trys jau­nes­ni vai­kai – bro­lis ir dvi se­se­rys.

Bū­si­mo­jo ak­to­riaus tė­vas dir­bo Airi­ jos švietimo ministerijoje, mo­ti­na bu­vo pran­cū­zų kal­bos mo­ky­to­ja. Cil­lia­no se­ ne­liai ir se­ne­lės taip pat bu­vo mo­ky­to­jai. Šei­ma bu­vo la­bai re­li­gin­ga, to­dėl Cil­ lia­nas lan­kė ka­ta­li­kiš­ką vi­du­ri­nę mo­kyk­lą „Pre­sen­ta­tion Brot­hers Col­le­ge“.

Mo­kė­si ge­rai, bet nuo­lat įsi­vel­da­vo į gin­čus, kar­tais bū­da­vo pa­ša­li­na­mas iš pa­ mo­kų. Ta­čiau ket­vir­tai­siais moks­lo me­ tais Cil­lia­nas ap­si­gal­vo­jo: blo­gas el­ge­sys, ki­vir­čai nie­ko ge­ro ne­duo­da.

Tė­vams rei­ka­lau­jant C.Murp­hy pa­su­ko ne stu­di­ juo­ti ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo, o įs­to­jo į Kor­ko uni­ver­si­te­to Tei­sės fa­kul­te­tą.

N

ors pag­rin­di­nė mo­ky­mo prog­ra­ mos da­lis bu­vo spor­tas, tai Cil­lia­no net­rau­kė. Pas­te­bė­jęs, kad mo­kyk­ lo­je neug­do­mi me­ni­niai įg­ūd­žiai, jis pra­dė­ jo lan­ky­ti teat­ro mo­du­lį (tai su­dė­ti­nė me­ nų pa­ži­ni­mo prog­ra­mos da­lis). Jo ang­lų kal­bos mo­ky­to­jas, poe­tas ir ra­šy­to­jas Wil­ lia­mas Wal­lis ska­ti­no jį ir to­liau vai­din­ti.

Nors tuo­me­tę sce­ni­nę pa­tir­tį C.Murp­ hy pa­va­di­no „di­džiu­liu kai­fu“ ir vi­sa­ver­ čiu gy­ve­ni­mu, sva­jo­jo tap­ti ro­ko žvaigž­de.

Kar­tu su sa­vo jau­nes­niuo­ju bro­liu, kaip ir jis pa­mi­šu­siu dėl bit­lų, su­kū­rė gru­pę. Ją pa­va­di­no „The Sons of Mr.Green­ge­nes“ – pa­gal ki­to jų die­vai­čio ame­ri­kie­čių at­ li­kė­jo Fran­ko Zap­pos (1940–1993) dai­ną.

C.Murp­h y dai­n a­v o ir gro­j o gi­t a­r a.

Paaug­lio mu­zi­kos po­mė­gis vos ne­vir­ to rim­ta su­tar­ti­mi su Lon­do­no įra­šų

- 31 -