Kaip išlaikyti šaltą protą netikrų naujienų laikotarpiu: Žurnalistinis profesionalumas eroje „po-tiesos“. Dr. Viktor Denisenko Dar 2016 metais Oksfordo žodynas metų žodžiu išrinko „post-truth“. Verčiant į lietuvių kalbą šį žodį galima apibūdinti kaip būklę ar erą „po tiesos“. Pagal žodyno apibrėžimą, tai yra tokia situacija, kai žmonių emociniai vertinimai ir asmeniniai įsitikinimai yra stipresni už faktus. Kitaip sakant, tokioje situacijoje žmonės nekeičia savo nuomonės ir toliau tiki jų galvose įsitvirtinusiais mitais net tuo atveju, kai pateikiami faktai demonstruoja šių mitų ir įsitikinimų klaidingumą.
informacinio karo linijoje. Pateikiame keletą pavyzdžių, įrodančių šį teiginį: • 2017 metų balandį įsilaužta į BNS portalą, patalpinta „naujiena“ apie tai, kad JAV kariai Latvijoje pratybų metu apsinuodijo ipritu; • 2018 metų sausį įsilaužta į TV3 naujienų portalą, patalpinta „naujiena“ neva Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis priekabiavo prie žurnalisto Rido Jasiulionio ir prisipažino esąs gėjus;
Galima teigti, kad situacija „po tiesos“ iš dalies atspindi modernaus pasaulio būklę. Tai pirmiausiai yra susiję su tuo, jog mes gyvename informacinio pertekliaus laikotarpiu. Žmonės pavargsta nuo informacijos srauto, tad dažniausiai formuoja savo asmeninį informacinį burbulą, kuriame ir gyvena. Mūsų regione situacija yra net labiau komplikuota dėl tos priežasties, jog Lietuvai (ir plačiau – Baltijos šalims) tenka gyventi permanentinio informacinio karo sąlygomis, kurio pagrindinė iniciatorė ir vykdytoja mūsų kraštuose yra Rusija (nors negalima atmesti prielaidos, kad šiame lauke gali atsirasti ir naujų žaidėjų – pvz., Kinija). Tai reiškia, jog tam tikras informacinis chaosas kyla ne tik pats savaime, bet gali būti skatinamas ir kurstomas.
• 2018 metų spalio pabaigoje įsilaužta į portalą „Kas vyksta Kaune“. Į tinklalapio archyvą patalpinta „žinutė“, jog karinių pratybų metu Lenkijoje NATO pajėgos planuoja „įsibrauti į Baltarusiją“. • 2019 metų birželį įsilaužta į „Valstiečių laikraščio“ ir „Baltic Times“ portalus. Įsilaužimo siekis – lietuvių ir anglų kalbomis išplatinti netikrą naujieną, kad per šaudymo pratybas į Neries upę nukrito „sviedinys su įsodrintu uranu“, o užterštas vanduo pateko į Kauno gyventojų namus.
Pateikti pavyzdžiai iliustruoja gana naują tendenciją, kai bandoma įsilaužti į patikimų žiniasklaidos priemonių informacines sistemas, siekiant per jas paskelbti netikras, propagandinio pobūdžio „nau-
Visi šie aspektai tampa aiškiu iššūkiu žiniasklaidos priemonėms ir visai žiniasklaidos sistemai. Žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės yra tarsi priešakinėje minėto -1-
jienas“. Tikslas yra aiškus – tokiu būdu siekiama legalizuoti propagandos naratyvus. Kiek man yra žinoma, Lietuva viena pirmųjų susidūrė su šia tendencija. Tai gali būti susiję su faktu, jog mūsų šalyje nemažai kalbama apie propagandos iššūkius, yra žinomi kanalai ir šaltiniai, kuriais negalima pasitikėti (pvz., Sputnik), o tai reiškia, kad tiek visuomenė, tiek pati žiniasklaida yra budresnė ir dažniausiai, liaudiškai tariant, nepasimauna ant primityvesniais būdais platinamos dezinformacijos.
skis (2012)2 , „profesionalios žurnalistikos standartas yra atskleisti šaltinio tapatybę, nurodant vardą, pavardę, titulą, pareigas, o jeigu nėra savaime aišku, ir ryšį su pateikta informacija“. Žinoma, būna atvejų, kai šaltinis gali išlikti nežinomas (anoniminis). Tokia situacija neretai pasitaiko tiriamojoje žurnalistikoje, kai šaltinio anonimiškumas apsaugo patį šaltinį. Tačiau visais kitais atvejais profesionalioje žurnalistinėje publikacijoje šaltinis turi būti žinomas ir aiškiai identifikuojamas. Nereikia pamiršti ir tai, jog jeigu šaltinis yra anoniminis - visa atsakomybė už išplatintą informaciją prisiima žurnalistas.
„Prastumti“ tam tikrus užmaskuotus propagandinius naratyvus į Lietuvos žiniasklaidą bandyta ir anksčiau. Pavyzdžiui, 2015 metais su Rusijos ambasada numanomai susiję asmenys bandė apmokėti tokio pobūdžio „straipsnio“ publikaciją laikraštyje „Tauragės kurjeris“1. Padaryti jiems to taip ir nepavyko dėl principingos laikraščio pozicijos. Redakcija nesusigundė abejotinos kilmės pinigais.
Antriniai šaltiniai. Ne paslaptis, kad nemažai informacijos šiandien surenkama iš antrinių šaltinių. Vadinamasis straipsnių perspausdinimas ar rengimas, remiantis kitų žiniasklaidos priemonių publikacijomis, tapo įprastu reikalu. Tačiau ir tokioje situacijoje nereikia pamiršti apie profesinius standartus ir tam tikras taisykles. Esminis principas būtų toks – jeigu norite paimti ar pasiremti informacija iš kitos žiniasklaidos priemonės (ar plačiau – interneto) – atsekite jos pirminį šaltinį (kas publikavo pirmas) ir įvertinkite to šaltinio patikimumą. Jeigu kalba eina apie abejonę keliančią informaciją – patikrinkite, ar kiti (vienas nuo kito nepriklausomi) šaltiniai pranešė tą patį?
Žiūrint į šią situaciją kyla natūralus klausimas – kaip eroje „po tiesos“ turėtų veikti žurnalistai? Paprasčiausias atsakymas į tai būtų toks – situacijoje, kai informacinis laukas yra nestabilus bei veikiamas įvairių (kartais – užslėptų) jėgų, profesinių standartų svarba dar labiau išauga. Ko gero, būtent tai – profesiniai standartai – yra pagrindinė žurnalistų apsaugos priemonė, leidžianti nesuklupti, o taip pat išlaikyti auditorijos pasitikėjimą.
Darbas su šaltiniais. Iš tikrųjų, darbas su šaltiniais yra žurnalistinės veiklos pagrindas. Kaip kadaise rašė Romas Sakadol-
Informacijos nepatikimumo nustatymas. Žinoma, mes tiesiog fiziškai negalime tikrinti visos į mūsų akiratį patenkančios informacijos. Dėl šios priežasties būtina žinoti potencialiai nepatikimos informacijos požymius.
1 Plačiau apie šią istoriją: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/rusijos-zvalgybai -nepavyko-pasinaudoti-taurages-laikrasciu-savo-propagandai-skleisti-56-492871
2 Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje (kolektyvinė monografija, red. Ž. Pečiulis), Vilnius, 2012.
Kai kurios profesinius standartus šiame kontekste verta aptarti plačiau:
-2-
Juos trumpai galima būtų apibūdinti taip:
domą funkciją – ne tik informuoti auditoriją apie aktualijas, bet ir skatinti visos visuomenės informacinio imuniteto (atsparumo nepatikimai informacijai) stiprėjimą.
• Informacija bandoma sukelti stiprias emocijas • Informacija skamba sensacingai • Informacijoje sutirštinamos spalvos, naudojami žinomų propagandos naratyvų elementai • Informacijoje galima pastebėti manipuliacijos elementus • Informacijoje aptinkami vidiniai prieštaravimai • Informacijos šaltinis yra nepatikimas arba abejotinas
Faktų patikros žanras. Nereikėtų pamiršti ir apie tokį principą kaip faktų patikra (angl. fact-checking). Tikrinti faktus yra kiekvieno žurnalisto prievolė, bet šiandien šis procesas, kuris anksčiau dažniausiai buvo paslėptas nuo auditorijos akių, faktiškai tapo nauju žurnalistiniu žanru. Tokio pobūdžio publikacijos tikslas yra parodyti viešai išsakytų ar išplatintų „faktų“ neatitikimą tikrovei. Taip gali būti tikrinami tiek propagandos naratyvai, tiek, pavyzdžiui, politikų ar kitų viešų asmenų pasisakymai.
Žiniasklaidos savireguliacijos funkcija. Demokratinėse valstybėse žiniasklaida iš esmės pati prižiūri savo profesinį lauką. Šis procesas apibūdinamas kaip savireguliacija. Situacijoje „po tiesos“ itin svarbu, kad pačios žiniasklaidos priemonės stebėtų situaciją informacinėje erdvėje ir reaguotų į informacinio karo išpuolius, aiškiai nurodydami, kurios naujienos yra netikros ar propagandinio pobūdžio, dekonstruodami atitinkamus naratyvus ir pan. Visi minėti principai stiprina žiniasklaidą dabartinėje sudėtingoje situacijoje, o taip pat leidžia žurnalistams atlikti ir papil-3-