MIESTAS GALI DUOTI KIEKVIENAM TIK TODĖL IR TIK TADA, KAI YRA KURIAMAS KIEKVIENO
KAUNAS PILNAS KULTŪROS
Jane Jacobs Žurnalistė, miesto teoretikė
NR.1 KAUNAS PILNAS KULTŪROS
Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune
GLOBOJA:
BENDRADARBIAI:
2015 RUGSĖJIS
(Platinamas nemokamai)
Artūras Bulota, Audrius Karečka, Lina Kaziliūnienė Audronė Pauliukevičiūtė, Kotryna Sokolovaitė, Kęstutis Lingys, Eglė Šertvyčūtė. TIRAŽAS: 4000 egz. LEIDŽIA:
NR. 1
REDAKCIJOS ADRESAS: Laisvės al. 59-3a, Kaunas, kaunas@talentgarden.lt
Kritiškai svarbu „artinti žmogų prie kultūros“ (atverti bei skatinti pažinimą, domėjimąsi, meilę kurti, būti jautriam kūrybiškumui, pastebėti ir saugoti meną, norėti išreikšti ir realizuoti save), tačiau tuo pat metu reikalinga sukurti ir tinkamas sąlygas kultūros reiškiniams „būti arčiau žmonių“ (plėsti komunikacijos kanalus, informuoti, burti kūrėjus, dalintis). Šis kultūros ir meno komunikacijos leidinys, simboliniu pavadinimu „Kaunas Pilnas Kultūros“ provokuoja, nevengdamas tvirtos pozicijos ir tikėjimo Kauno kultūrinių renginių potencialu. Kiekvieną mėnesį leidiny lauks: pokalbis/ interviu; akiračio verto renginio aprašymas; Kaune gyvenančio, dirbančio ir kuriančio užsienio svečio įžvalgos ir patirtis; kultūrinė refleksija ir mėnesio renginių kalendorius.
paslaptimi, priartėjame prie bet kurio pasaulio kampo, kad ir Žaliakalnyje viename iš mūrinukų įkurdinto kompiuterio monitoriuje. Pasaulis mums pasiekiamas ranka. Tą dar kartą primena numeriui kalbinta 10-osios Jubiliejinės Šiuolaikinio meno „Kauno bienalės“ meno vadovė Virginija Vitkienė, o pabrėžia Lietuvoje gyvenančio italo muzikologo, semiotikos profesoriaus Dario Martinelli prisiminimai ir patirtys, Kaunas Jo akimis.
NORAS DALINTIS Kultūros prieinamumas žmogui – įvairialypė ir duali problema. Ar kultūra turėtų „artėti prie žmogaus“, ar žmogus „artėti prie kultūros“?
Stebėti kaip kultūra „išjudina“ miestą, kuriame gyveni, matyti požiūrių ir procesų upių „santaką“ yra mažų mažiausia žavu... Tam pritaria beveik kiekvienas, tačiau paradoksalu, nes neretai tik kitų akimis pamatytas Kaunas ir jo kultūra mus dar kartelį gražina prie artimo, viduje saugiai apkamšyto pasitikėjimo ir džiaugsmo tuo, kas yra. Taip, mums trūksta ne vien tik tinkamos ir laiku pasiekiančios žinios apie tai, kas vyksta Kaune, kokių laukti vieną ar kitą mėnesį renginių. Yra ir kur kas skaudesnių priežasčių, kodėl nepamatėme pvz., „n‘tosios“ premjeros. Mums stinga tam laiko, pinigų, kartais tikėjimo turiniu ar optimizmo. Būna visaip. Kita vertus, mes kartais ir pernelyg pesimistiški, tad nesigailėk, jei Tavo akiračio, laiko, motyvacijos, finansų ar net energijos nepakako išvysti planuotą renginį praeityje! Dar bus visko! Atversk naują puslapį ir būk ne visur, būk tik ten, kur tebejauti Tikrumą!
Kultūra skatina bendruomeniškumo jausmą. Ji kuria bendruomenę ir pati yra jos kuriama. Ji kuria miestus ir jie kuria ją. Istoriko Lewiso Mumfordo, miestų kultūros teorijos autoriaus, žodžiais tariant: „miestas – tai ne tik geografinis raizginys, ekonominė organizacija, institucinis procesas, socialinio veiksmo teatras, bet ir kolektyvinės vienybės estetinis simbolis“. Ir vis tik kaip sparčiai keičiasi šiuolaikiniai miestai. Keičiasi Kaunas. Tampame vis labiau globalūs. Tarptautiškumas, ypatingai šiuolaikinės Vakarų Europos kultūros fone mus monija sava neatpažįstama
K
A
U
N
A
S
P
I
L
N
A
S
K
U
L
T
Ū
R
O
S
R
E
D
A
K
C
I
J
A
Su noru dalintis
K A L B I N A M E
V I R G I N I J Ą
V I T K I E N Ę
JUNGTIS KURIANTI KAUNO BIENALĖ
0 2
K A U N A S
P I L N A S
K U L T Ū R O S
Lothar Hempel
www.bienale.lt
Kam kilo mintis menui atverti ir tarpukariu dvelkiančias Kauno centrinio pašto erdves? Šią vietą „pakrikštijo“ festivalis „Centras“, kurio rengėjai jau buvo įsikūrę antro aukšto erdvėse. Man asmeniškai yra tekę čia lankytis ekskursijoje – domiuosi tarpukariu, tad įsiminiau šias erdves kaip istoriškai vertingas. Sutapimas – M. K. Čiurlionio muziejuje ir M. Žilinsko galerijoje šiemet ypač gausu renginių, o mums reikėjo papildomos erdvės parodai. Į bienalės temą pažvelgėme iš industrinės perspektyvos – kur gi kitur, jei ne pašte, iš esmės ir mezgasi komunikacija? Įdomu ir tai, kad sovietmečiu būtent čia veikė KGB laboratorija, kurioje buvo kuriami trikdžiai „Amerikos balso“ transliacijoms. Šio pastato istorija visomis prasmėmis susaistyta ryšiais ir tinka bienalės koncepcijai. Barbara Raad
(HR)
Šiuolaikinį menininką sunku apibūdinti vietos klausimu, nes jis yra pasaulio pilietis
Dar apie ryšius. Kaip manote, ar šiuolaikinė kultūra nenukenčia nuo technologijų įtakos? Tikiu, kad galima sukurti priežastį gyvai bendrauti, kalbantis atrasti vienam kitą. Didžiausias mano noras – žmogų „ištraukti“ iš kompiuterio ekrano į tikrovę. Meno idėja gali tai padaryti ir, tikiu, jungia mus visus šiam bendram tikslui.
Pašnekovę kalbino Audronė Pauliukevičiūtė
Kaip Jums pavyko pakviesti dalyvauti Nicolas Bourriaud, kurio įsitraukimu į šių metų bienalės programą pagrįstai didžiuojatės? Mūsų pažintis 2012 m įvyko Klaipėdoje,
Kiek svarbus tarptautiškumas šiuolaikiniam meno renginiui? Be tarptautiškumo yra neįmanoma, tai savaiminis vyksmas. Mūsų bienalėje dalyvaujantys menininkai yra pasaulio piliečiai. Jie gyvena globaliame pasaulyje. Prie šiuolaikinio menininko pavardės netgi sunku parašyti konkrečią šalį, nes niekada nežinai kuriai jų konkretus menininkas priskiria save ištikrųjų. Tai yra vadinamoji transdisciplininė šiuolaikinio meno išraiška. Jie kuria įvairiose valstybėse ir savo kūryba „priklauso“ skirtingoms šalims. Šiuolaikinį menininką sunku apibūdinti vietos klausimu, nes jis yra pasaulio pilietis.
„Burka“
Dešimtosios „Kauno bienalės“ moto – „sujungti“. Kokia pasirinktos visą programą atspindinčios idėjos esmė? 2013 m. koncepcija buvo „Unitekstas“, o šiemetinis „sujungti“ gimė iš pagrindinės parodos idėjos – „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ (Threads: A Fantasmagoria about Distance). Minėtoji paroda kuruojama meno teoretiko ir išskirtinių parodų kuratoriaus Nicolas Bourriaud (Prancūzija). Šioje parodoje svečias, akcentuodamas naująsias komunikacijos formas, stengsis aktualizuoti atstumą, šiuo metu itin reliatyvią sąvoką. „Threads“ tiesioginis vertimas yra siūlai, taip vadinama ir komunikacija internete, vizualiai primenanti užtrauktuką. Tokie vadinamieji siūlai mus saisto, jungia. Manau, tai gerai atspindi ir jungtis, kurias kuria „Kauno bienalė“. Tuo pačiu verta prisiminti, jog šio renginio pradžia – „Tekstilės bienalės“ renginiai. Mūsų bienalės programoje bus naudojamos net šešios parodų erdvės. Tikslas – jungti skirtingus menininkus tam, kad jie galėtų kurti visiškai naujus „produktus“. Džiaugiuosi, jog šia idėja patikėjo ir realizuoti sumanymus padėjo
Nuotr. Lina Jonikė
Virginija Vitkienė, bienalės meno vadovė
Kaip toks plataus spektro renginys kaip „Kauno bienalė“ formuoja šiuolaikinę kultūrą? Bienalė – projekto tipas, atsiradęs prieš 100 metų Venecijoje, o per pastaruosius porą dešimtmečių kaip virusas išplitęs Europoje. Tai kartais save reprodukuojantis virusas, pavertęs šiuolaikinį meną preke. Žinoma, galima į tai žvelgti ir kritiškai. „Kauno bienalė“ vyksta kas dvejus metus ir deklaruoja savitą požiūrį į pasaulį, žmogų, menininką. Menininkas yra subjektas, kuris kuria dabar ir gyvena šiuo laiku. Visuomet yra svarbi bienalės tema, sakykime šių metų Venecijos meno bienalė kalba tema „All The World’s Futures“ (viso pasaulio ateitys), o „Kauno bienalė“ šiais metais gvildens fantasmagorijos, jungčių, komunikacijos, atstumo ir tolio nebuvimo klausimus.
Papasakokite plačiau apie bienalės istoriją, meninę kryptį. Kaip Jums atrodo, kuo išsiskiria šių metų programa? Kaip minėjau, „Kauno bienalės“ ištakos – „Tekstilės bienalė“. Tekstilė – labai įdomi ir universali medija, kitaip, nei tapyboje, yra šimtai jos formų, šimtai galimų technikų. Tekstilės taktiliškumas, manau, į bienalę ir atvedė didžiules susidomėjusiųjų auditorijas – dar 2011 m. sulaukėme daugiau nei 50000 lankytojų. Visgi, vėliau atsisakėme tekstilę laikyti bienalės sumanymus vienijančia forma. Neišduosiu šių metų visų intrigų. Paminėsiu tik, kad parodoje, kuri vyks Kauno centriniame pašte, dalyvauja labai daug skirtingų pasaulinio lygio menininkų iš įvairių šalių. Ji bus pilna emocijų ir vizualumo bei intuicija persmelktų, tuo pačiu labai subtilių kūrinių, kurių nereikia papildomai aiškinti. Kitas įdomus renginio akcentas – tai, ką su kroatais ir vokiečiais sukūrėme menui nepritaikytose „Drobės“ fabriko erdvėse, kuriose siekėme minimalizmo, skaidrumo bei estetikos.
Kultūrų komunikacijos centro parodoje „Prestižas“. Šios parodos katalogui tekstą parašyti buvo pakviestas Nicolas Bourriaud, o aš buvau pakviesta moderuoti spaudos konferenciją. Kadangi domiuosi jo darbais, esu perskaičiusi visas į anglų kalbą išverstas jo knygas, man tai buvo didelė garbė ir malonumas. Ruošdamiesi šių metų bienalei numatėme du prancūzų menininkus, kurių kūryba turėjo tapti programos ašimi, visgi atsisakėme konkurso. Kadangi neorganizuojame atviro konkurso, juos tiesiogiai pakviesti turėjo kuratorius ar mūsų partneriai. Būtent to paprašėme laiške, adresuotame N. Bourriaud – ir tuo pačiu pakvietėme jį tapti „Kauno bienalės“, lankomiausio meno renginio Lietuvoje, kuratoriumi, žinoma, užsiminėme ir apie biudžeto rėmus. Mano džiaugsmui ir nuostabai N. Bourriaud sutiko – tai įvyko 2014 m. pavasarį. Po to iškart ėmėme generuoti pagrindinės parodos idėją.
„Bacca Paranoika“
įvairūs Europos (tame tarpe ir Lietuvos) fondai. Taigi, šių metų tema – ryšių mezgimas: tarp menininkų, kurie vienas kito nepažinojo ar nekūrė kartu; tarp menininkų ir žiūrovų; tarp pačių žiūrovų. Tai atspindi ir paties N. Bourriaud estetikos koncepcija, kuri akcentuoja ne tiek komunikaciją tarp meno kūrinio ir žiūrovo, bet tarp pačių žiūrovų. Menas – erdvė įvykti ryšiams ir mes stengiamės visus tuos ryšius atskleisti.
Su bienalės meno vadove, humanitarinių mokslų daktare, kuratore, meno kritike, lektore Virginija Vitkiene apie rugsėjo 18-ąją prasidedančią ir iki pat Naujųjų metų vyksiančią Kauno bienalę kalbame būtent jai laikinai atvertose erdvėse – Kauno centriniame pašte.
Kauno centrinis paštas Bienalės organizatorė
Postinternetas, vis labiau reliatyvi atstumo sąvoka ir socialiai angažuotas menas bei jį provokuojanti globalizacija. Tiek ir dar daugiau telpa į žodį „sujungti“, tapusį svarbiausia idėja, pristatančia Jubiliejinę 10-ąją „Kauno bienalę“. Menininkus iš Lietuvos, Prancūzijos, JAV, Brazilijos ir kitų šalių subursiantis didžiausias šiuolaikinio meno renginys Baltijos šalyse, šiemet pakviesiantis ne tik į parodines, bet ir į viešąsias bei pramonines Kauno erdves.
Kokios kultūrinės tradicijos vyrauja KTU Tarptautiniame semiotikos institute? Iš Italijos dažnai parsivežu mocha kavos, mielai ja vaišinu bendradarbius. Jie teigia, kad gaminame geriausią espresso fakultete. Taip pat esame imbiero gerbėjai – visuomet vaišėms turime imbierinės arbatos, sausainių, vyno. Net kuriame su šiuo prieskoniu susijusius juokelius – kai norime palinkėti vienas kitam sėkmės, vietoj „fingers crossed“ sakome „gingers crossed“. Institute visuomet skamba džiazas, muzikuojame ir patys – aš, pvz., groju gitara. Viena doktorančių – dekupažo specialistė, išgražinusi instituto baldus semiotikos knygų puslapių antspaudais. Nemažai kultūrinių tradicijų gimsta tarptautiškumo fone – nuolat stengiamės į savo veiklą įtraukti ir kitų šalių mokslininkus. Pakeiskime pokalbio trajektoriją. Kaip humanitarinių mokslų atstovas, meno mylėtojas, Dario Martinelli, apibrėžia kultūrą? Biologijoje kultūra yra procesas, kurio metu tam tikrai bendruomenei yra pristatoma naujovė; ši tos socialinės sistemos ar bendruomenės yra įsisavinama ir tokiu būdu tampa tradicija. Kultūra atsiranda tuomet, kai žmonių bendrija supranta, kad ši naujovė yra svarbi ir naudinga. Kultūra yra pagrindinis humanitarinių mokslų objektas. Žinoma, vyksta nuolatinės diskusijos, ar tokių mokslų reikia, galbūt naudingesni ir vertingesni tikslieji mokslai? Mėgstu atsakyti, jog tikslieji mokslai gyvenimą formuoja kaip galimą gyventi, tačiau humanitariniai mokslai, mano manymu, paverčia gyvenimą vertu gyventi, gražiu ir įdomiu. Būtent remdamasis jais kultūrą suvokiu kaip egzistencijos variklį, kuris leidžia suprasti, išjausti gyvenimą, o ne vien rūpintis pragmatiniais, praktiškais ir realistiškais išgyvenimo klausimais.
Nuotr. Giedrė Rein
Dario Martinelli Semiotikas, muzikologas
KAIP ĮJUNGTI EGZISTENCIJOS VARIKLĮ?
Visuomet įdomu pažvelgti į miestą, jo kultūrą, Lietuvoje gyvenančio kitataučio akimis. Muzikologas ir semiotikos profesorius iš Italijos Dario Martinelli Lietuvoje dirba ir gyvena jau ne vienerius metus, yra pasinėręs į Kauno technologijos universiteto Tarptautinio semiotikos instituto veiklą, dėsto to paties universiteto Audiovizualinių menų bei Filosofijos ir psichologijos katedrose, su žmona Lina augina sūnų. Italą kviečiame pasidalinti savo patirtimi ir požiūriu į miesto kultūrą apskritai. žinoma, daugelį namų reikėtų renovuoti. Įžvelgiu panašumų tarp Kauno ir Turino, Kauno ir Turku. Šie miestai, kaip ir Kaunas, yra buvę sostinėmis. Gal galite plačiau papasakoti apie Kauno technologijos universiteto Tarptautinio semiotikos instituto, kuriame dirbate veiklą ir planus? Europoje – Paryžiuje, Kopenhagoje – yra semiotikos centrų, tačiau nėra didelių institutų. Taigi, KTU Tarptautinis semiotikos institutas jau yra šio „mokslo žemėlapyje“ kaip vienas iš nedaugelio tokio pobūdžio institutų Europoje, kuris savo misiją suvokia ir tarpdisciplininio veikimo perspektyvoje – plėtojame tyrimus ne tik semiotikos mokslo srityje. Vilniuje jau seniai veikia A. J. Greimo Semiotikos ir literatūros teorijos centras, tad mūsiškis nėra vienintelis, Lietuvoje vykdantis panašius tyrimus. Tačiau siekiame labiau orientuotis į tarptautinių ryšių plėtojimą. Norisi pasidžiaugti, kad laimėjome galimybę 2017-aisiais Kaune rengti Pasaulinį semiotikos kongresą – planuojama, kad miestą užplūs daugiau nei 1000 semiotikos specialistų iš užsienio, tai bus ne tik mokslo, bet ir kultūros renginys. Vertinga, jog kaip tik tais metais minėsime 100-ąsias žymaus Kaune gimusio semiotiko Algirdo Juliaus Greimo gimimo metines. Mūsų institutas inicijuoja bei dalyvauja ir įvairiuose kituose projektuose, pvz., „Dainuojanti revoliucija“, orientuotame į Sąjūdžio periodo muzikinės kultūros tapatumo klausimą, remiantis tokių grupių, kaip „Antis“ ar „Katedra“ kūryba; instituto rengiamas kongresas „Numanities“, skirtas reflektuoti humanitarinių mokslų padėtį šiuolaikinio pasaulio iššūkių fone ir kt. Mus domina ir žmonių teisių klausimus nagrinėjančios iniciatyvos, kaip, tarkim, šiuo metu organizuojamas renginys „Vegandi“ (Vegetarizmas + Mohandas Gandis), skirtas vegetarizmui ir veganizmui aptarti akademiniu lygmeniu, atverti skirtingas perspektyvas, dalintis sėkmės istorijomis.
D A R I O
M A R T I N E L L I
ir kultūros vartotojus. Tai nėra tik klientai, jie gyvena ir „kvėpuoja“ kultūra. Neturime užmiršti kultūros plačiąja prasme, kultūros kaip kokybės visuose gyvenimo aspektuose. Pasidalinkite savo įsimintiniausiu kultūriniu įspūdžiu Kaune. Pirmas pasivaikščiojimas Kauno Senamiesčiu. Tai – tikras brangakmenis. Taip pat pamenu pirmą apsilankymą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, tąkart muzikologas Darius Kučinskas man pasakojo apie M. K. Čiurlionio tapybos ir muzikos sąsajas. Ir seniai norėtą gyvai išgirsti Bobby McFerriną pirmą kartą išvydau būtent Kaune. Krepšinis! Pats esu jį žaidęs ir šiuo sportu domiuosi iki šiol. Žmona kadaise nusivedė į Lietuvos jaunių nacionalinės rinktinės rungtynes, tuo metu komandoje žaidė dar visai jaunas Mantas Kalnietis – pasakiau, kad jis bus žymus. Malonu žinoti, kad pavyko atspėti jo sėkmę. O „Žalgiris“, žinoma, dabar yra mėgstamiausia mano komanda. Mano kultūrinė patirtis tiek Kaune, tiek apskritai, yra susijusi iš esmės su kasdienybe. Laisvu laiku mėgstu žiūrėti filmus, skaityti knygas, klausytis muzikos. Aptinku kultūrinius dalykus ten, kur iš pirmo žvilgsnio jų nėra ar neturėtų būti. Pavyzdžiui, dirbdamas Suomijoje vadovavau vienam moksliniam darbui, kurio tema buvo susijusi su dainomis, sirgalių atliekamomis futbolo rungtynių metu. Svarbus kultūrinis reiškinys sovietmečiu buvo ir „Žalgirio“ ir „CSKA“ rungtynės. Kurio lietuvių literatūros autoriaus kūryba Jums imponuoja, kokį lietuvišką filmą rekomenduotumėte pamatyti ir kokios lietuvių kurtos muzikos siūlytumėte klausytis šį rugsėjį? Muzika – tradicinis minimalizmas, visi kompozitorių Broniaus Kutavičiaus ir Ryčio Mažulio kūriniai; Kinas – Giedrės Žickytės dokumentika, pvz., „Kaip mes žaidėme revoliuciją“; Kristijono Vildžiūno filmas „You am I“; iš senesniųjų su malonumu žiūrėjau Raimundo Banionio „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Literatūra – jei neprieštaraujate, kaip semiotikas norėčiau akcentuoti mokslinę literatūrą, o būtent – Algirdo Juliaus Greimo tekstus, kuriais lietuviai turėtų ypač domėtis ir didžiuotis.
Kultūrą suvokiu kaip egzistencijos variklį, kuris leidžia suprasti, išjausti gyvenimą
Festivalis „Nykoka“
Lietuvą pažinti ėmėte prieš dešimtmetį. Ar pasikeitė pirmasis Jūsų įspūdis apie šią šalį ir Kauną? Koks šis miestas Jums atrodo dabar? Mano prisiminimai apie atvykimą į Lietuvą – patys šilčiausi. 2005 m., savo būsimos žmonos Linos pakviestas, pirmą kartą ilgesniam laikui atvykui į Vilnių. Tąkart pamačiau sau neįprastą pasaulį: senus autobusus, sovietinius namus, išgyvenau nedidelį kultūrinį šoką, pajaučiau kontrastą tarp Vakarų Europos valstybių ir postsovietinių šalių. Išankstinė mano nuomonė apie Lietuvą buvo paremta žiniomis apie šalį XVIII ir XIX amžiuje, taip pat Sovietų Sąjungos okupacijos metais. Realybė, su kuria susidūriau, buvo pakankamai prieštaringa. Vienas iš pavyzdžių: būti vegetaru Lietuvoje anuomet buvo sunku. Dabar šis klausimas, kaip žinia, nebe problema. Dabartinis įspūdis apie šalį ir jos miestus tebėra subjektyvus, tačiau pozityvesnis. Matau Kauną modernėjantį ir atviresnį. Noriu pasidalinti vienu geru dabarties patyrimu. Mano žmona Lina gimė Kaune ir kurį laiką ten gyveno, tačiau vėliau persikėlė į Vilnių. Ir štai dabar Kaune aš kai ką žinau geriau nei ji. Jeigu vaikščiojame Laisvės alėja ir išalkstame, aš ją veduosi į kavines, kuriose ji nėra anksčiau buvusi. Ši patirtis įrodo, kad miestas sparčiai keičiasi. Šaunu, jog Kauno kultūrinis ir laisvalaikio gyvenimas yra pulsuojantis ir įvairus, atliepiantis skirtingus skonius. Asmeniškai aš ypač vertinu menų svetainės „Largo“ organizuojamus renginius, festivalį „Kaunas Jazz“ ir šiuolaikinės akademinės muzikos festivalį „Iš Arti“, mėgstu lankyti M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodas. Tiesa, kartais jaučiu, jog Kaune kultūrinis gyvenimas truputį labiau suvaržytas nei Vilniuje. Manau, Kauno žmonėms reiktų daugiau pasitikėjimo sava kultūra, labiau didžiuotis Laikinąja Lietuvos sostine. Man, pavyzdžiui, grožiu Laisvės alėja net primena Paryžiaus Eliziejaus laukus (Champs-Élysées), nors,
O kas, Jūsų manymu, yra miesto kultūra? Galėčiau išskirti keturis miesto kultūrą apibrėžiančius ir miestą kaip fenomeną išskiriančius elementus: miesto istorija, jo geografija, gamta ir, žinoma, žmonės. Miesto savitumas visuomet siejasi su išskirtinėmis jo vietomis, istorija. Sakykime, kauniečiai didžiuojasi dar tarpukariu garsaus „Metropolio“ restorano istorija – tai taip pat yra miesto veidas. Miestams, jų kultūros vystymuisi, yra svarbus savo išskirtinumo supratimas – pavyzdžiui, Sietlo gyventojai sąvajį miestą suvokia kaip grunge muzikos židinį (prisiminkime grupę „Nirvana“). Taigi ir Lietuvoje svarbu suprasti, kokius resursus miestai turi ir kokia įmanoma tolesnė kiekvieno iš miestų vystymo/osi strategija. Turime suvokti perspektyvas ir išmokti palaukti bei investuoti, negalime daryti nuolaidų ir „nuleidinėti kartelės“ siekdami kokybės bei privalome išlikti atsargūs leisdami privatizuoti kultūros objektus. Taip pat būtina plačiau vertinti
S U
K A U N A S
P I L N A S
K U L T Ū R O S
0 3
Pašnekovą kalbino Audronė Pauliukevičiūtė
Ramunė Barkauskaitė
I N T E R V I U
K A L E N D O R I U S
Atradęs ryšį tarp pasaulio finansų rinkų ir užuojautos mechanizmų mūsų smegenyse 1 eini per Džiazo alėją, šoki salsą, moji pažįstamam didžėjui ir net nepasukęs už kampo sergi už karščiausią b-boy 2.
KOL KITI ATOSTOGAVO: VASAROS KAUNAS
Beldiesi į Architektų namus ir vartai pasaulinę džiazo enciklopediją, kurioje dar stovint geležinei uždangai įrėžtas Viačeslavo Ganelino vardas 3.
Kotryna Sokolovaitė
Iš tiesų visiškas atsitiktinumas, kad Tavo rankose laikomas leidinys gimė rugsėjį. Ir dar didesnis mitas, kad vasarą didmiesčiai dūsta tvankioje tuštumoje. 2015-ųjų vasara buvo visateisė Kauno gyventoja, ji buvo pilna, ir, nuostabu, tvanki.
RUGSĖJO MARŠRUTAS
gal šimtmečius, atgal – į senąją Graikiją, kurioje pagoniški ritualai atsitrenkia į krikščioniškuosius. Svarbiausio Graikijos fotografo John Demos viešnagė Kauno fotografijos galerijoje, dabar irgi atrodo šiek tiek siurrealiai, kaip ir jo darbai, kaip ir šiuolaikinės tapybos festivalio „Kartos XY.Z?“ paroda galerijoje „Meno parkas“, plakate pavadinta „Tikrovės aktualumas“, o realybėje pakasiusi skalpą vizualiniais samprotavimais apie multitikrovių egzistavimą. Tai – jau tik kadrai telefone, užfiksuoti, kol tu galbūt žarstei pajūrio smėlį. O gal buvai sykiu ir fotografavai iš kito kampo. Bet kuriuo atveju ruduo – jokia priežastis baigti atviro oro tyrinėjimus gatvėse. Tik ne rugsėjis. Tik ne Kaune.
09 19
09 11-12
Fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO
Mokslo festivalis ERDVĖLAIVIS ŽEMĖ
M. Žilinsko galerija, Nepriklausomybės a. 12
Įvairios erdvės
09 12
1
www.mokslo festivalis.lt
09 03-15
XII Kauno Varpų muzikos festivalis Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K.Donelaičio g. 64
Fotografijų paroda BUVIMAS SAVIMI. NUO MEDITACIJOS IKI ŠVENTĖS Kauno įvairių tautų kultūrų centras, Šv. Gertrūdos g. 58
09 04
2
09 14
/20:00
4
/19:00
10-oji KAUNO BIENALĖ
KAUNAS JAZZ: Together in Jazz
www.bienale.lt
Senamiesčio kiemelis, Rotušės a. 29
09 18
Kauno centrinis paštas, Laisvės al. 102 5
„Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50.
09 18 Miškinis | Kauno Nacionalinis Dramos Teatras www.dramosteatras.lt
/19:00
Festivalio SENAMIESČIO ŽIOGAS uždarymas
09 18
/22:00
„Kam Tie Žodžiai by Minimal.lt“ (Dtekk, Endie & Kameu, Shn)
„Ryšių Kiemelis 837“, Rotušės a. 20
09 11
/18:00
KAUNO BIENALĖ: didysis atidarymas ir parodos „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ atidarymas
/19:00
KAUNAS JAZZ: Strobel & Jagodzinski „Tête-à-Tête“ (Lenkija); Premjera! 25-ojo Jubiliejinio festivalio „Kaunas Jazz 2015“ filmo pristatymas
09 11
09 18 – 12 31
„Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12
/22:00
6
KAUNAS JAZZ: Tamir Grinberg (Izraelis) „Combo“, Raudondvario pl. 107
Paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87 A
/21:00
8
Klaros santykiai | Kauno Nacionalinis Dramos
09 25
09 19 300 DEGREES aka IJO naujo albumo pristatymas | Kubos partizanai
Kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54
09 26
Kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54
| Žemieji Šančiai
10 03
/16:00
/16:00
KAUNO BIENALĖ: rezidencijų parodos atidarymas ir garso performansai
KAUNO BIENALĖ: „Draugiška zona #6. Kopūstų laukas“ specifinės vietos žemės įsisavinimo projektas
M. Žilinsko galerijos kino salėje Nepriklausomybės a. 12
Žemieji Šančiai
09 20
/18:00
SUKLEGOS: Baigiamasis festivalio koncertas („Future Folk Orchestra“, „Estbel“, „Jazz Island“, „Saulėgrįža“)
09 19
09 20
/18:00
SUKLEGOS: Festivalio svečių koncertas („Violons Barbares“, „Spanxti“, „Esatis“)
„Ryšių Kiemelis 837“, Rotušės a. 2
Šančinės
09 25 Teatras. www.dramosteatras.lt
Sezono uždarymas: BA. koncertas 7
/18:00
SUKLEGOS: Tradicinės ir eksperimentinės muzikos koncertas (Ondrej Smeykal, „Akis“, „Skaidrumos“)
09 19
www.teatroklubas.lt
„Ryšių Kiemelis 837“, Rotušės a. 20
09 24
/19:00
„Dirbtinio pluošto“ fabrikas, Pramonės pr. 4
09 17 Džiazo Improvizacijos | Teatro Klubas
Roberto Lozinskio rečitalis (fortepijonas)
09 11
/20:00
„Ryšių Kiemelis 837“, Rotušės a. 20 3
Ir jau labai lauki spalio, kuomet galėsi užsibarikaduoti kino salėje ir susipažinti su šimtais personažų, kurių niekuomet nesutiktum Kauno gatvėse 9.
KAUNO BIENALĖ: parodų „Work’n’Fun“ ir „Kabinetas Eleonorai atminti“ atidarymas, „Psilikono teatro“ CHUI muzikinio trio (Kroatija) spektaklis „Plaukuota burna“ bei pratęstuvės su E-roott ir CHUI
JAZZLONG sezono uždarymas: Kaseta ir NRK1
POST galerija, Laisvės al. 51 a, 4 aukštas
Galiausiai tampi gydytoju, vartai ligos istoriją ir aiškiniesi, kodėl Klarą išnaudoja jos sesuo ir svainis, ir net biologijos mokytoja 8.
KAUNO BIENALĖ: parodų „Žiemos pasaka“ ir „Kikimoros gimimas“ atidarymas
09 19
www.kaunasjazz.lt
(Berlynas)
09 10
09 12 KAUNAS JAZZ Ruduo
/19:00
CREATurE pristato: performanso ir garso meno renginys REFLEKTOR
09 08
09 19
Mąstai apie tai, ką reiškia pusšimtį metų su pasauliu bendrauti tik per radijo aparatą „Spidola“. Giliai miške, visomis prasmėmis 7.
/16:00
KAUNO BIENALĖ: parodų „Siaubinga karo meilė“, „Kauno poetams“, „Tinkliniai susidūrimai išsijungus“ ir „Garsų raštai“ atidarymas
09 02-05
Supranti, kodėl Šančių gyventojai visuomet laiduoja vienas už kitą, apvažiuoji visą rajoną drezina ir įsitikini, ir kad gyvenimo skonis, peržengus paskutinę Laisvės alėjos grindinio trinkelę, tik suintensyvėja 6.
9
/19:00
09 30-10 11 9-asis tarptautinis Kauno kino festivalis 2015
KAUNO BIENALĖ: specifinės vietos projektų pristatymai ir parodos „Nuo Agopos prie sintagmos“ atidarymas, garso performansai
Kino centras “Romuva”, kitos erdvės. www.kinofestivalis.lt
10 03
„Drobės“ fabrikas, Drobės g. 62
/16:00
KAUNO BIENALĖ: rezidencijų parodos atidarymas ir garso performansai
09 21-22
M. Žilinsko galerijos kino salėje Nepriklausomybės a. 12 "Knygos „Contemporary Art Biennial as a Site Specific Event: Local versus Global“ pristatymas.
KAUNO BIENALĖ: seminaras, kūrybinės dirbtuvės ir garso pasirodymas „Garsų raštai ir kodo tekstiliškumas“ M. Žilinsko galerija, Nepriklausomybės a. 12
„Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12
0 4
K A U N A S
P I L N A S
K U L T Ū R O S
V
I
S
A
K
A
S
N
E
T
I
L
P
O
Č
I
A
K A U N A S P I L N A S K U LT Ū R O S
Menininkų sodelis
gatvės meno festivalio NYKOKA dabar dar artimesnė bei žmogiškesnė (beveik kaip namie), na, arba labai nepretenzingoje galerijoje, apimančioje plačią teritoriją: nuo Perkūno alėjos iki Aleksoto. Galerijoje, kurioje esi ir žiūrovas, ir architektas, ir dailininkas, ir muzikantas. Beje, apie NYKOKA pasiekimus anksčiau, nei mes, parašė dar „The Guardian“. Žingsnis link Žaliakalnio nuo prarajos, kadaise besivadinusios „Merkurijumi“, ir patenki į Kauno menininkų namų terasą, šiemet virtusią Menininkų sodeliu. Ketvirtadieniai su „Ąžuoliniais berželiais“, Algiu Fediajevu, Gražvydu Kardoku, „Motionno“ – tokių neuždarysi nei tarp sienų, nei į narvą. Arba, tarkim, laiko mašina, vos prasidėjus liepai nukėlusi kelis dešimtmečius, o
Centriniame pašte užčiuopi tinklą, jau du dešimtmečius besimezgantį tarp Kauno ir pasaulio, tarp performanso ir tekstilės, tarp muzikos ir teatro, tarp tavęs ir meno 5.
„Infinita Tristeza“
Raudoną rugpjūčio vakarą braudamasis per staliukais tankiai apgyvendintą Vilniaus gatvę ar rymodamas ant naują sezoną, gyvavimo etapą pradėjusio „Romuvos“ kino teatro laiptų jautiesi labiau Tel Avive ar bent jau Lisabonoje, bet juk čia vis dar tas pats Kaunas. Kaunas, kuriame jau ketvirtą sezoną ryšį tarp kultūros ir gyventojo palaiko „Ryšių kiemelis 837“ – o tai reiškia apie 150 renginių nuo gegužės iki pat rugsėjo 19-osios. Į jų spektrą telpa ir popart’o parodos, ir 20 džiazo pirmadienių, ir ryškiausiai plakatuose minimi kūrėjai. Tiesa, kaip tame ankštame Ryšių istorijos muziejaus kieme gali tilpti daugiau kaip 1000 žmonių, mokslininkai dar nenustatė. Jei netelpi kieme, lieki gatvėje, kuri po jau antrojo, beveik dvi savaites trukusio,
Pritemus ragauji klaipėdietiškos 300 laipsnių karščio rūgšties, verdamos iki naujo albumo konsistencijos. Kažkur po net rudenį apsirengti griežtai atsisakančio Mykolo Žilinsko kojomis 4.