Paramahansa Yogananda - DVASINIAI RYŠIAI by LTCampus

YOGANANDOS IŠMINTIS, 3-IOJI KNYGA

DVASINIAI RYŠIAI PARAMAHANSA

YOGANANDA

Visos teisės saugomos. Nei viena knygos dalis be raštiško leidyklos sutikimo bet kokia forma (fotografuojant, mikrofilmuojant ar kitokiu būdu) negali būti perspausdinta arba, panaudojant elektronines sistemas, apdorojama, dauginama arba platinama, išskyrus trumpas citatas kritiniuose straipsniuose ar recenzijose. Šios knygos autorės patarimai nėra medicininio pobūdžio ir nėra skiriami kaip receptas fizinėms, emocinėms ar medicininėms problemoms gydyti nepasitarus su gydytoju. Autorė tiesiog norėjo pasidalinti bendra informacija ir padėti atsakyti Jums į klausimus, susijusius su emocine ir dvasine gerove. Už pasekmes taikant kurį nors iš aprašytų metodų nei autorė, nei leidykla neatsako. ©Vertimas į lietuvių kalbą. Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė 2007

http://ltcampus.lt/

Turinys

Leidėjo žodis......................................................................................4 1. Draugystė......................................................................................7 2. Savanaudiškumo kvailystė...........................................................25 3. Kaip būti draugu..........................................................................40 4. Išsiskyrimas ir netektis................................................................59 5. Visų geriausias draugas..............................................................70

Apie autorių.....................................................................................86

Leidėjų žodis Brangus skaitytojau, kokią nuostabią pasaulio viziją Paramahansa Yogananda piešia šiuose puslapiuose, tyrinėdamas visus žmonių ryšius ir jų dieviškąjį potencialą. Visad realistiškas, praktiškas ir linksmas, Yogananda drąsiai žvelgia į visiem gerai pažįstamas problemas santykiuose ir pasidalina aiškiais ir veiksmingais jų sprendimo būdais. Paramahansa Yogananda atvyko iš Indijos į JAV 1920m., atnešdamas vakariečiams jogos, senovinio sielos budimo, mokymą ir technikas. Jis buvo pirmasis Jogos mokytojas, įsikūręs Vakaruose, o jo „Jogo Autobiografija“ tapo skaitomiausia autobiografija pasaulyje, pažadinusia didžiulį vakariečių susidomėjimą dvasiniais Rytų mokymais. Joga yra senovinis mokslas, mokantis nukreipti savo energiją į dvasinį nubudimą. Yogananda ne tik atskleidė tinkamiausias ir efektyviausias meditacijos technikas vakariečiams, bet ir parodė, kaip taikyti dvasinius dėsnius visose gyvenimo srityse. Jis buvo nepailstantis

rašytojas, lektorius ir kūrėjas visus 32 metus, kuriuos praleido Amerikoje. Yogananda mirė 1952-aisiais. Tekstai, įtraukti į šią knygą, paimti iš kelių šaltinių: paskaitos, kurias jis parašė 1920-1930 metais; straipsniai žurnalams „Vidinė kultūra“ (Inner Culture) ir „Rytai Vakarai“ (East West), išspausdinti iki 1943-ųjų metų; 1949-ųjų metų leidimo „Šnabždesiai iš Amžinybės“ (Whispers from Eternity) ir Svamio Krijandos užrašų, kuriuos jis vedė gyvendamas su Yogananda kaip artimas mokinys. Šioje knygoje siekėme kuo mažiau redaguoti, kad Mokytojo dvasia išliktų stipri ir aiškiai juntama. Kai kurie sakiniai, nebeturintys konteksto dabartyje, buvo išimti. Kai kurie žodžiai ar skyrybos ženklai buvo pakeisti, kad išryškintų teksto prasmę. Dauguma užrašų, įtrauktų į šią knygą yra niekur nepublikuoti. Tegul Yoganandos žodžiai atneša aiškumą, įkvėpimą ir dievišką meilę į jūsų gyvenimą.

„Kitus priimsiu taip, kaip priimu save.“

1 SKYRIUS

 DRAUGYSTĖ

MENAS SUSIDRAUGAUTI Draugystė – tai Dievo meilė, spinduliuojanti jūsų mylimųjų akyse, kviečianti grįžti namo ir atsigaivinti Jo vienybės nektaru, tirpdančiu savanaudiškumą. Draugystė – Dievo trimito šauksmas, kviečiantis sielą nugriauti sienas, skiriančias ją nuo kitų sielų ir nuo Jo. Tikra draugystė taip suvienija dvi sielas, kad jų sąjunga atspindi Dvasios vienovę. Tikra draugystė yra atvira ir visa apimanti. Savanaudiškas prisirišimas prie vieno žmogaus, išskiriant visus kitus, neleidžia augti dieviškai draugystei. Išplėskite savo švytinčios meilės karalystės valdas, pamažu atrakite joje vietos savo šeimai, kaimynams, bendruomenei, valstybei, visoms valstybėms – trumpai tariant, visoms gyvoms būtybėms. Būkite kosminis draugas, persismelkęs gerumu ir susižavėjimu visa Dievo kūrinija, visur skleidžiantis meilę. Jei norite turėti draugų, spinduliuokite draugiškumą. Jei atversite duris magnetinei draugystės galiai, pritrauksite panašių vibracijų sielą ar sielas. Kuo draugiškiau su visais elgsitės, tuo daugiau tikrų draugų turėsite.

Kai dvi sielas sieja tikra draugystė, ir jos drauge siekia dvasinės meilės ir Dievo meilės, kai vienintelis jų troškimas yra tarnauti viena kitai, jų draugystė sušvyti Dvasios liepsna. Puoselėdami dieviškają draugystę, nukreiptą į dvasinį tobulumą, atrasite Didįjį Draugą.

Amžini draugystės dėsniai Draugams svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp perdėto familiarumo ir abejingumo. Neribokite savo draugo tokiais žodžiais: -

Pažįstu tave kaip nuluptą.

Pagarba ir meilė tarp draugų auga laikui bėgant. „Kuo geriau pažįsti, tuo mažiau vertini“ - tai galioja tiems, kurie nesirūpina vienas kitu, ieško naudos sau, yra materialistiški ir nesiekia įkvėpimo ar asmeninio tobulėjimo. Kuo labiau vienas kitam pasitarnaujate, tuo gilesnė draugystė. Kodėl Jėzus turėjo tiek daug pasekėjų? Nes Jis, kaip ir kiti didieji mokytojai, yra neprilygstamas Savo tarnystei žmonijai.

Kad pritrauktumėte draugų, turite pasižymėti tikro draugo savybėmis. Akla draugystė gali baigtis staigia, akla neapykanta. Abipusis išminties ir dvasinio supratimo puoselėjimas gali susieti dvi sielas amžinos dieviškos meilės dėsniais. Žmogiška meilė ir draugystė pasireiškia mainais fizinėje, mentalinėje arba verslo plotmėje. Ji yra trumpalaikė ir sąlyginė. Dieviškos meilės pagrindas yra tarnystė dvasiniame ir intuityviniame lygmenyje, todėl ji yra besąlyginė ir amžina. Tobula dviejų ar kelių dvasinės bendruomenės narių draugystė praturtina kiekvieną žmogų. Širdyje, išgrynintoje draugystės, atsiveria vienybės durys, pro kurias turėtume įsileisti kitas sielas – ir tas, kurios mus myli, ir tas , kurios mūsų nekenčia. Kai jūsų širdies šventykloje įsiviešpataus dieviška draugystė, jūsų siela susilies su begaline Kosmine Siela, nusimesdama ribojančius pančius, kurie skyrė ją nuo visos Dievo kūrinijos. Nė vieno žmogaus nelaikykite svetimu. Išmokite pajusti, kad visi yra jūsų šeima. Šeimyninė meilė yra tik viena iš pirmųjų pamokų Dieviškojo 10

Mokytojo mokyme apie Draugiškumą, kuri turi paruošti jūsų širdį visa apimančiai meilei. Pajuskite, kad Dievo kraujas teka visų rasių venomis. Kaip galima nekęsti kitos rasės žmogaus, kai suvoki, jog Dievas gyvena ir alsuoja kiekviename iš mūsų? Amerikiečiais, indais ar kitos tautybės atstovais būname tik keletą metų, o Dievo vaikais esame amžinai. Sielos neįmanoma įkalinti žmogaus sukurtuose rėmuose: jos tautybė yra Dvasia, o valstybė – visa apimanti Būtis. Tai nereiškia, kad privalote asmeniškai pažinoti ir mylėti visus žmones ir sutvėrimus. Jums pakanka būti nuolat pasirengusiems skleisti draugiškos tarnystės šviesą visoms gyvoms būtybėms, su kuriomis jus suveda gyvenimas. Tam reikalingos pastovios proto pastangos ir nusiteikimas – kitaip tariant, nesavanaudiškumas. Saulės spinduliai vienodai apšviečia ir deimantą, ir anglį, tik vienas iš jų atspindi saulės šviesą žaižaruojančiomis spalvomis, o kitas ją sugeria. Santykiuose su žmonėmis būkite kaip tas deimantas. Skaisčiai atspindėkite Dievo meilės šviesą.

Kodėl reikia mylėti savo priešus? Kristaus stiprybės paslaptis slypi jo meilėje visiems žmonėms – net savo priešams. Daug vertingiau meile užkariauti širdį žmogaus, kuris jūsų nekenčia, nei kovoti su juo kitais būdais. Paprastam žmogui toks mokymas skamba absurdiškai. Jis mieliau į vieną antausį atsakytų dešimčia ir dar pridėtų pora spyrių, kad rimtai pamokytų savo skriaudėją. Kodėl turėtumėte mylėti savo priešą? Mylėkite jį, kad gydančiais savo meilės spinduliais paliestumėt jo neapykantos pakirstą širdį ir sudegintumėt kančios sieną, skiriančią jūsų sielas. Venkite daryti tai, kas galėtų pakenkti jums ar kitam žmogui. Jeigu nuolaidžiaujate savo silpnybėms arba skatinate savo draugo ydas, esate priešas, pasislėpęs po draugo kauke. Pažindami save ir tapdami tikru draugu kitiems, susidraugaujate su Dievu. Jūsų meilė augs, kol taps ta Meile, kuri užlieja visas širdis.

 12

DRAUGYSTĖS ŠIRDIS Žmonių širdyse aš esu kaip nežinomas draugas, vis pakeliantis juos į šviesius jausmus, tyliai raginantis per jų kilnias mintis nubusti iš žemiškojo miego. Žmogų, kuris šiuo metu laiko save mano priešu, išties išvysiu kaip savo dieviškąjį brolį, besislepiantį po nesusipratimo šydu. Nuplėšiu tą skydą meilės durklu, kad, pamatęs mano supratingumą ir atlaidumą, jis priimtų mano geros valios auką. Mano draugiškumo durys bus nuolat atviros ir tiems broliams, kurie manęs nekenčia, ir tiems, kurie mane myli. Kitus priisiu taip, kaip priimu save. Pasieksiu išsilaisvinimą tarnaudamas savo bendražygiams.



VISUOMENIŠKAS KELIAS Į VISĄ APIMANČIĄ BŪTĮ Visuomeniškai kosminį sąmoningumą galima pasiekti puoselėjant sieloje dieviškos meilės daigą. Nesaikinga ego meilė įkalina sielą kūne. Siela yra visa persmelkiančios Dvasios atspindys. Ego yra kūnu apribotas sielos sąmoningumas. Siela, susitapatinusi su ego, pamiršta savo visa apimančią Būtį ir suvokia save kūno ribose. Kai per atjautos praktiką ego pradeda jausti save kituose kūnuose, jis po truputį sugrįžta į visa apimančią egzistenciją. Priešingai nei trumparegis pasaulietis, dieviška siela stengiasi ne tik dėl savęs, bet ir įžvelgia savo gerovę kituose. Dvasinio peno, gerovės, gijimo ar išminties išmokite siekti ne tik sau kaip atskiram kūnui, bet ir sau esančiam visuose žmonėse. Visuomeniškai kosminis sąmoningumas ugdomas mylint šeimą, kaimynus, valstybę ir visą pasaulį kaip save patį. Jūs esate karalius, o jūsų meilės karalystėje telpa ne tik visi žmonės, bet ir gyvūnai, gėlės, žvaigždės, ir kiti gyvi tvariniai. Visus vyrus mylėkite kaip savo brolius, o moteris – kaip savo seseris, visus vyresniuosius mylėkite kaip savo tėvus, mylėkite visus 14

žmones kaip savo draugus ir brolius – juodaodžius, rudaodžius, geltonodžius, baltuosius ir raudonodžius. Toks yra visuomeniškas būdas pasiekti kosminį sąmoningumą.

 DRAUGYSTĖS IŠMINTIS Su kai kuriais dažnai susiduriam, bet taip ir liekam nepažinę, O kitos sielos vos sutiktos taip ir limpa prie širdies, Ir visgi Ponia Išmintis mums šnabžda tyliai: Ir artimą ir svetimą mylėt vienodai – dieviška išties.



KAS YRA TIKRA DRAUGYSTĖ? Draugystė – tai dvasinė trauka, kuri apjungia sielas dieviškos meilės ryšyje. Jei atversite duris magnetinei draugystės galiai, pritrauksite panašių vibracijų sielą ar sielas. Draugystė – tai Dievo meilės jums išraiška per draugus, kurie yra vertingiausias turtas, kokį gali turėti žmogus. Panašus traukia panašų. Tai vibracijos dėsnis. Draugystė yra amžina. Jeigu galite užmegzti draugystę, per kurią jumyse nubunda Dievas, tai nuostabiausia draugystė iš visų. Tikros draugystės esmė- bendras sielos tobulėjimas. Draugystės negalima vertinti materialiai kaip įgytino objekto. Draugystė yra nuolat augantis lygybės sąmoningumas ir sielų susiliejimas be jokio fizinio tikslo. Tik abipusis išminties ir intuityvaus suvokimo puoselėjimas gali sujungti dvi sielas dieviškos meilės dėsniais. Tokia meilė yra besąlyginė ir siekia pasitarnauti dvasiniame lygmenyje.

Draugystė yra tyriausia meilės forma. Tėvų ir vaikų meilė yra instinktyvi – jie negali nemylėti vieni kitų; įsimylėjėlių meilė yra aistringa ir užvaldanti, o štai tikroje draugystėje nėra nei krislelio prievartos. Naudingumas yra meilė. Jeigu norite, kad jus mylėtų draugai ar pasaulis, būkite jiems naudingas.

Būkite savo priešų draugas Privalote būti draugas net savo priešui, nes jeigu į jo priešiškumą atsakysite tuo pačiu, taip tik pagilinsite jo rūstybę, ir jis taps dar aršesniu priešu. Kiekvienas, kuris mėgina pakenkti kitam, pirmiausiai kenkia sau. Neįmanoma ko nors nekęsti, pirmiau neapsinuodijant pačiam. Ko nors nekęsti yra tiesiog nenaudinga. Prisiminkite – Dievas gyvena ir jūsų prieše, ir drauge. Kai sugebėsite atpažinti Dievą ne tik tuose žmonėse, kurie jus myli, bet ir tuose, kurie nekenčia, tuomet patirsite visą persmelkiančią Dievo meilę, ir suvoksite Jo visa apimančią būtį.

Neapykanta sklinda eteriu. Jeigu kas nors skleidžia neapykantą, o jūs jai atsiliepiate, ją pagausite; bet jeigu jūs orientuojatės į meilę, kad ir kiek piktų vibracijų būtų išspinduliuota, jos jūsų nepasieks. Turite puoselėti meilę savo širdyje, nes meilė yra magnetas, pritraukiantis sielas bei apsaugantis nuo neapykantos. Tyroje draugystėje rasite Dievą. Tikras draugas atpažįsta sielą. Kai suvokiate save kaip sielą, galite būti tobulas draugas. Jei nesate draugiškas, pažeidžiate dievišką savasties augimo dėsnį, kurio dėka jūsų siela gali išaugti iki Dvasios. Pažindami save ir tapdami tikru draugu kitiems, susidraugaujate su Dievu.

 DIEVIŠKAS DRAUGYSTĖS TIKSLAS Draugystė yra visuotinė dvasinė trauka, vieninjanti sielas dieviškos meilės ryšiais. Dvasia buvo Vienatinė. Dėka dualumo ji tapo dvejopa – pozityvi ir negatyvi. Tuomet dėka begalybės ir reliatyvumo dėsnio ji

išsibarstė po daugelį. Dabar Vienas daugelyje siekia vėl visus apjungti ir paversti Vienu. Šios dvasos pastangos suvienyti daugelį sielų į Vieną veikia per mūsų emocijas, protą ir intuiciją, o pasireiškia per draugystę.

DRAUGYSTĖ Ar draugystė – tai dviejų širdžių raudonais siūlais audžiama juosta? Ar dviejų nuomonių apsijungimas viename visa aprėpiančiame prote? Ar meilės versmių išsiliejimas, gaivinantis į meilę lekiančias ištroškusias sielas? O gal tai rožės, žydinčios ant gretimų šakelių, bet išaugusios ant vieno stiebo atjautos? Ar tai vienas protas dviejuose kūnuose? Ar ji lyg eiklūs du žirgai, Nors išvaizda skirtingi visiškai, Išvien gyvenimo vežimą traukia 19

Link tikslo to paties, kurį abu lyg vienas regi? Ar draugystė remiasi skirtumais, ar lygybe? Ar laikos ji ant pamatų skirtingų akmenų? Ar draugystė tai, kai su viskuo sutinkama nė negalvojant, kuomet išvien, tačiau aklai žygiuojama pirmyn, Ir tokiame aklam džiaugsme bendros kvailystės, papuolama kartu į spąstus nevilties? Draugystė yra kilni, vaisinga, šventa – Kai dvi sielos žygiuoja kiekviena savaip, Tačiau harmoningai, ir sutardamos, ir pasiginčydamos, Tobulėja nuostabiai per savo įvairovę, Turedamos troškimą vieną – atrast ramybę tikrame malonume. Kai nė viena nesiekia patogumo artimojo labo kaina, Tuomet, tame nesavanaudiškumo sode

Sužydi kvapni draugystė. Nes draugystė yra dviejų sielų pagimdytas lydinys, Dviejų žiedų skirtingų aromatų derinys, Kurį į vieną suplakė švelnus meilės vėjelis. Draugystė gimsta iš slapčiausių ir nepaaiškinamų pojūčių gelmės. Draugystė yra tikrų jausmų fontanas. Draugystė auga ir tarp skirtumų, ir panašumų. Draugystė miega ir numiršta familiarume, Sunyksta aistrose aklų žmonių. Draugystė veši kūno, proto ir sielos vienovėje. Pretenzijos, per didelė savimeilė ir savininkiškumas, Pagarbos stoka, gudravimas ir įtarumas – Visa tai sugraužia draugystės širdį lyg vėžys. O, draugyste! Žydintis augale dangaus! 21

Lapoji tu besąlyginės meilės dirvoje, Darniame sielos tobulėjimo siekime Dviejų sielų, kurios viena kitai palengvinant kelią pasiruošę. Tave palaisto meilės kupinas dėmesys, Ir švelni vidinio ir išorinio meilumo rasa, krentanti iš Slapčiausio ir pasiaukojančio širdies atsidavimo. O, draugyste! Ten, kur krinta tavo sielos žiedai, Toje sakralaus aromato šventykloje Visų Geriausias Draugas nužengia ir pasilikti trokšta!

  22

DRAUGYSTĖS INSTINKTAS Dievo pastangos suvienyti nesantaikos apakintą žmoniją pasireiškia draugystės instinktu per jūsų širdį. Stenkites vėl atrasti savo ankstesnių inkarnacijų draugus, kuriuos pažinsite iš panašių fizinių, protinių ir dvasinių savybių. Draugystę, užsimezgusią ankstesnėje inkarnacijoje, tobulinkite iki dieviškos draugystės, pakildami virš materialios ar net dvasinės naudos siekimo. Kai jūsų širdies šventykloje įsiviešpataus dieviška draugystė, jūsų siela susilies su Kosmine Siela, nusimesdama ribojančius pančius, kurie skyrė ją nuo visos Dievos kūrinijos.

„Jeigu kiti nori išgirsti jūsų pastabas, išsakykite jas su meile ir naudodami kuo mažiau žodžių.“

2 SKYRIUS

 SAVANAUDIŠKUMO KVAILYSTĖ

TEISIMAS Kiekvieną kartą, kai su pasimėgavimu ir tiesiog iš įpročio apkalbinėjate kitą žmogų, prisiminkite, kad ir jus lygiai taip pat teis Dangiškasis Tėvas. Pritraukiate tai, ką skleidžiate. Jeigu mėgaujatės viešindami kitų žmonių silpnybes, pagal Dieviškajį Dėsnį jūsų paties vidinės ydos paslaptingu būdu iškils į viešumą. Paskalos niekaip nepadeda žmogui, jos tik gali supykdyti, sugėdinti ir įstumti į neviltį. Paskalos sustiprina žmogaus pasiryžimą būti blogu. Yra tokia patarlė: žmogus, netekęs vienos ausies, eina kaimo pakraščiu, atsukęs kaimiečiams savo sveikąją ausį ir slėpdamas kitą galvos pusę. Bet tas, kuris prarado abi ausis, eina pagrindine kaimo gatve, nes nebeturi kaip pasislėpti. Kiekvienas žmogus, kurio nuodėmės nederamai paviešinamos, kaip ir tas žmogus be ausų, pasiduoda nevilčiai ir praranda gėdos jausmą, todėl visai nesistengia tapti geresniu. Todėl negalima teisti žmogaus, kad jam nepakenktumėte.

Nesidairykite į kitus, bet atsigręžkite į save. Jeigu mėgstate garsiai aptarinėti kitų ydas, patenkinkite šią aistrą, pamėgindamas nors minutę aptarinėti savo paties nematomus trūkumus, ir pažiūrėkite, ar jums tai patiks. Turbūt nepakęsite nė minutės tokių apkalbų, taigi neturėtumėt mėgautis ir paskalomis apie kitus. Kalbėdamas apie kitų nuodėmes, jas išpučiate, ir žmonės pasiruošę pasmerktąjį nukryžiuoti, net nesigilindami į aplinkybes, dėl kurių jis suklydo. Žinoma, išimtiniais atvejais viešumo baimė priverčia žmogų tvardytis, bet pats ydų atskleidimas atima norą būti geru. Be to, apkalbos mažą žmogaus silpnybę pernelyg sureikšmina, o tuo tarpu žmonės su daug didesnėmis ydomis lieka nepastebėti. Jeigu jūsų vidiniuose namuose prisikaupė pernelyg daug purvo, imkite ir išsikuopkite, ir nešvaistykite laiko svetimų ydų aptarimams. Užkietėję kritikai paprastai pamiršta įsigilinti į savo pačių vidines silpnybes. Jie džiaugiasi tuo, kad sugeba pastenbėti kitų trūkumus. Nesislėpkite už šio iliuzinio protinio skydo. Jeigu patys nesate be nuodėmės, neturite teisės ir kitiems nurodinėti, kaip atsikratyti ydų, kurios persekioja jus patį.

Tik geras, išmintingas ir harmoningas žmogus gali pastebėti kitų trūkumus. Jeigu kitus vertinsite su meile, tai pagal priežasties ir pasekmės dėsnį jums tuo pačiu atsakys Tiesos principas, kuris paslapčia valdo gyvenimą. Jeigu kitus neigsite, iš visų sulauksite priešiškos kritikos ir būsite nelaimingas. Neišmintinga atskleisti žmonių silpnybes ir taip pastatyti juos į keblią situaciją bei iššaukti jų priešiškumą. Be pasigailėjimo teisdamas žmones pamirštate, kad nusidėjėlis yra viso labo suklydęs Dievo vaikas. Nekęskite nuodėmės, o ne nusidėjėlio, nes jis yra jūsų dieviškasis brolis, kurio suvokimą temdo neišmanymas. Vertinti kitą tegalima siekiant padėti, o ne paprasčiausiai išliejant pyktį. Su suklydusiu žmogumi elkitės taip, kaip norėtumėte, kad tokioje situacijoje elgtųsi su jumis. Kaip vertiname kitus, taip ir patys esame įvertinami pagal dieviškąjį dėsnį.



NEGAILESTINGUMAS Negailestingi žodžiai žudo ilgametę draugystę ir namų harmoniją. Amžiams ištrinkite šiurkščius žodžius nuo savo lūpų ir apsaugokite savo namus nuo rūpesčių, Nuoširdūs, švelnūs žodžiai yra nektaras ištroškusioms sieloms. Pasipuoškite nuoširdžios, mandagios kalbos drabužiu.Visų pirma, būkite mandagus su savo tiesioginiais giminaičiais. Taip įprasite gražiai elgtis su visais žmonėmis. Tikros šeimos laimės pagrindas yra suprantingumo ir švelnių žodžių altorius. Norėdamas būti geras, neprivalote su viskuo sutikti, bet jeigu išties kažkam nepritariate, visada išlikite ramus ir mandagus. Supykti ir pratrūkti šaukti – žmogiška, o išlaikyti nuotaikos ir žodžių vadeles reikia dieviškos stiprybės. Kad ir kaip provokuojamas bebūtumėte, elkitės, kaip pridera ir tylia ramybe arba nuoširdžiais švelniais žodžiais parodykite, kad jūsų švelnumas galingesnis už kito bjaurumą. Visa priešų neapykanta ištirps jūsų atlaidumo šviesoje.

 PER DIDELIS JAUTRUMAS Kai žmogus nepakankamai kontroliuoja savo nervų sistemą, jis tampa per daug jautrus. Kartais galvoje šmėksteli kokia mintis, ir visa nervų sistema „pasišiaušia“. Net jeigu yra dėl ko nusiminti, nereikėtų į tai reaguoti pernelyg jautriai. Jeigu jus kas nors erzina, tačiau kontroliuojate save, esate pats sau šeimininkas. Nereiketų pernelyg išgyventi ar gailėtis savęs, nes tapsite per daug jautrūs. Galbūt savyje puoselėjate nuoskaudą, bet niekas jūsų nesupranta. Geriausia, kad pažvelgtumėte į save ir pašalintumėte priežastį, kuri verčia jus nerimauti. Daugybė žmonių mano, kad turėtų savęs gailėtis, ir kad tai nors kiek palengvins jų dalią, bet savigaila yra lygiai tokia pati priklausomybė kaip ir opiumas. Kiekviena opiumo dozė tik didina priklausomybę. Prieš savigailą išlikite tvirtas kaip plienas.

Privalote mokėti akimirksniu kontroliuoti savo nuotaiką. Jeigu jautrumo ugnis įsimeta į jūsų širdį, o jūs leidžiate jai čia pasilikti, ši ugnis praris jūsų ramybę. Turite mokėti save kontroliuoti ir suvokti, kad pernelyg didelis jautrumas yra ne kas kita kaip Šėtono tarnas, mėginantis atimti iš jūsų ramybę. Kai tik jautrumas aplanko jūsų širdį, sutrikdoma jūsų sielos radijo veikla, ir jūs atjungiamas nuo dieviškos ramybės melodijos, kuri galėtų jumyse skambėti, jeigu nebūtumėte pernelyg susijaudinęs. Kai jus užplūsta jautrumas, pamėginkite įveikti savo emocijas ir nekaltinti kitų. Prisiimkite atsakomybę už savo emocijas ir galėsite jomis atsikratyti.

 DESTRUKTYVI KRITIKA Yra dvi kritikos rūšys: konstruktyvi ir destruktyvi kritika. Kai kritika taikoma žmonėms, kurie jums priešinasi, tai destruktyvi kritika. Konstruktyvi kritika – tai patarimas, paliečiantis sielą draugų, kurie nori ir prašo jūsų pagalbos. Konstruktyvi kritika išsakoma su meile.

Kol nemokate tinkamai kritikuoti savęs, bus nelengva taikliai ir švelniai kritikuoti kitus. Jei sugebate aiškiai įžvelgti kitų silpnybes ir galite į jas pažiūrėti atlaidžiai, lyg tai būtų jūsų paties trūkumai, tuomet jūsų kritika yra tinkama. Tyli kritika dar blogesnė už kritiką, išreikštą žodžiais. Kvaila tyliai savyje kritikuoti kitus. Išvalykite protą nuo priešiškos kritikos kitų atžvilgiu. Jeigu kiti nori išgirsti jūsų pastabas, išsakykite jas su meile ir naudodami kuo mažiau žodžių. Niekada savo patarimo nepakartokite daugiau kaip du kartus. Te meili jūsų kritika lyg sėkla lieka sudygti kritikuojamųjų sielos dirvoje. Ar jie norės tas sėklas puoselėti, tai yra jų pasirinkimas. Jūs negalite priversti kitų daryti tai, ko norite jūs. Tinkamu laiku tinkamai išsakyta kritika gali labai praversti. Kai jūsų vidinio žvilgsnio nebetrikdys neišmanymo svarstyklės, galėsite tiksliai įvertinti kitų privalumus ir trūkumus. Jūs ne tik išmoksite būti tolerantiškas, bet taip pat sugebėsite gėrėtis tik tuo, kas gera ir išlikti abejingas tam, kas psichologiškai kenksminga.

Sau mes atleidžiame bet kokiomis aplinkybėmis. Kodėl neturėtume taip pat atleisti kitiems? Kai mes suklystame, nenorime viešinti savo klaidų, bet kai suklysta kas nors kitas, tuoj pat užsigeidžiame paskelbti apie tai pasauliui. Kai jūsų širdį užvaldo dieviška meilė, tampate dievišku kritiku. Dieviškas kritikas yra gydytojas, kuris prisiima nemalonią atsakomybę pataisyti savo vaikus, turėdamas tik vieną tikslą – juos patobulinti.

 PAVYDAS Jeigu jūs negalite pasigirti puikia išvaizda ir pavydite fiziniu grožiu apdovanotoms moterims, išmėginkite visas kosmetines gudrybes. Dar geriau: jeigu jūsų negražus kūnas, išpuoškite savo sielą nuostabiausiais nuoširdumo, patrauklios asmenybės, svaiginančios užkrečiamos šypsenos, retos kultūros ir visapusiško efektyvumo papuošalais, kurie sužavėtų patį išrankiausią žmogų.

Prisiminkite, kas iš tikro jus puošia. Gražus kūnas be gražios sielos yra ne kas kita kaip griaučiai, besislepiantys nepriekaištingo kūno karste. Gyventi ir elgtis taip, lyg neturėtum sielos – tas pats, kas būti lavonu. Jeigu pavydite kitiems fizinio kevalo, nuolat drausmingai tobulinkites, kol papuošite savo sielą užburiančiomis dvasinėmis savybėmis, kuriomis pasižymi tobulėjanti siela. Pagražinkite savo išvaizdą nuginkluojančia, liūdesį tirpinančia šypsena. Šypsena, gimstančia iš švarios sąžinės, teisingų veiksmų, tyrumo ir vidinio bei išorinio meilumo. Jeigu pavydite kitam geros sveikatos, nes pats negalite ja pasigirti, iš visų jėgų kantriai ir kruopščiai laikykitės sveikatingumo taisyklių, kol pradėsite trykšti sveikata. Pavydas gali būti konstruktyvus ir destruktyvus. Konstruktyvus pavydas, dėka kurio nuveikiama daug naudingų darbų, yra sveikintinas. Jeigu pavydite verslo konkurentui, kuriam sekasi geriau, negu jums ir stengiatės pasiekti didesnių rezultatų, toks pavydas gali būti naudingas. Bet, jei nebus imtasi tinkamų atsargumo priemonių, konstruktyvus

pavydas gali virsti destruktyviu. Destruktyvus pavydas kenkia, nes jo tikslas – rizikuoti tiek savo, tiek objekto, kuriam pavydima, interesais.

 PAGYROS IR TIESA Visada geriau sakyti tiesą, bet geriau sakyti malonią tiesąir vengti to, kas gali įžeisti. Į raišą žmogų kreipdamasis: „Ei, šlubi“ būsite teisus, bet tai yra nemaloni tiesa ir jos dėrėtų vengti. Negerai kritikuoti tada, kai nesate klausiamas, bet naudinga įsiklausyti į švelnią kritiką, ir sugebėti su šypsena ir dėkingumu išklausyti griežtą, bet teisingą kritiką. Pagyros yra gerai, kai jomis siekiama padrąsinti žmog geram poelgiui, tačiau jos pražūtingos, jeigu taip dangstoma dvasinė žaizda, leidžiama jai pūliuoti ir užnuodyti sielą neišmanymu. Mums visiems patinka pagyros, visai kaip daugeliui žmonių patiktų užnuodytas medus. Mes taip mėgstame atleisti sau žalingus trūkumus ir slėpti savyje didžiules

psichologines problemas, kurios gali suardyti ir užnuodyti mūsų dvasinį gyvenimą. Švelnūs kitų ir mūsų pačių žodžiai malonūs nūsų ausiai. Mūsų žmogiška išmintis dažnai įkalinta kenksmingų pagyrų rankose. Daugybė žmonių dėl saldžių, apgaulingų žodžių, kuriuos girdi iš kenkėjiškų „draugų“, noriai aukoja pinigus, laiką, sveikatą ir net charakterio bruožus. Vienas šventasisi turėjo draugą, kuris, dideliam jo mokinių pasipiktinimui, nuolat jį kritikavo. Vieną dieną šventajį aplankė džiūgaudamas mokinys: „Mokytojau, jūsų priekabusis draugas mirė“. Mokytojas puolė raudoti: „Geriausias mano dvasinis kritikas mirė. Mano širdis plyšta iš skausmo.“ Dauguma žmonių mieliau renkasi pagyras, nei teisingą kritiką ir galėtų padaryti bet ką, kad tik paneigtų nuoširdžias dvasinių mokytojų prognozes. Todėl kiekvieną kartą, kai kažkas švelniai ir griežtai jus sukritikuos, paklauskite savęs: „Ar leidausi užliūliuojamas saldžių žodžių ir atidaviau savo išmintį į pagyrų nagus?“

 PRISIMINKITE Negalite tuo pačiu metu mylėti Dievo ir būti grubus savo kolegoms. Negalite Jį mylėti ir tuo pačiu metu būti pilnas pykčio. Jūsų elgesys atspindi vidinį jūsų sąmoningumą ir jį sąlygoja.

Niekada nemanykite, kad galite palenkti Dievo širdį, jeigu negalite sužadinti savo draugų širdies. Kaip mylite Jį, taip turėtumėte mylėti Jį visuose žmonėse.

O, Meilės Fontane, te mūsų širdį ir mūsų meilę artimiesiems užlieja Tavo Visa Apimanti Meilė. O, Didis mūsų troškimų Šaltini, išmokyk mus savęs neišsekinti ir nepamesti savęs trumpalaikių jutiminių malonumų

smėlynuose. Palaimink mus, kad mūsų atjautos, dėmesingumo ir meilės upokšniai neišdžiūtų per niūraus savanaudiškumo sausrą.



„Jeigu norite būti mylimas, pradėkite mylėti tuos, kuriems reikia jūsų meilės.“

3 SKYRIUS

 KAIP BŪTI DRAUGU

DRAUGYSTĖJE SVARBIAUSIA TARNYSTĖ Puoselėkite tikrą draugiškumą, nes tik jis pritraukia artimus draugus. Tikri draugai visuomet padeda, praskaidrina vienas kitam nuotaiką nevilties akimirką, užjaučia aplankius sielvartui, pataria nelaimėje ir paremia materialiai, jei tai būtina. Draugai džiaugiasi vienas kito sėkme ir palaiko ištikus nelaimei. Draugai džiugiai atsisako savanaudiškų malonumų ar interesų vardan vienas kito laimės, visai nejausdami ką nors praradę ar paaukoję, ir neskaičiuodami, kokia šio poelgio kaina. Niekada nebūkite kandus savo draugui. Niekada jam nemeilikaukite, nebent norėdami jį padrąsinti. Nepritarkite jam, kai jis klysta. Tikras draugas negali likti abejingas, jeigu mato, kad jo bičiulis mėgaujasi žalingais malonumais. Tai visai nereiškia, kad turite ginčytis. Patarkite mintimis, o jeigu į jus kreipiasi patarimo, patarkite švelniai ir su meile. Kvailiai kovoja. Draugai aptaria savo skirtumus. Yra žmonių, kurie niekuo nepasitiki ir neįsivaizduoja, kad kada nors galėtų turėti tikrų draugų. Kai kurie netgi giriasi, kad puikiai be jų apseina.

Jeigu nesate draugiškas, pažeidžiate dievišką savasties augimo dėsnį, kuris yra vienintelis kelias į Dvasios realizaciją. Žmogus, kuris neįkvepia pasitikėjimo kitiems, nesugeba išplėsti savo meilės ir draugystės valdų į kitų sielų valdas, negali tikėtis, kad jo sąmoningumas pasieks Kosminį Sąmoningumą. Jei negalite užkariauti žmonių širdžių, nepalenksite ir Kosminės Širdies.

 APLINKOS SVARBA Aplinka ir draugija turi lemiamą reikšmę. Jūsų išorinė aplinka per įpročius veikia vidinį pasaulį ir gyvenimą, lemia pomėgius ir įpročius. Išorinių problemų šaknys slypi jūsų sąmoninguose ar nesąmoninguose praeities veiksmuose. Už tai kaltinkite save patį, bet nepasiduokite nepilnavertiškumo kompleksui. Išbandymai skirti ne tam, kad jus sugniuždytų, bet tam, kad išmoktumėte dar stipriau pamilti Dievą. Dievas šių išbandymų nesiunčia – tai jūsų paties veiksmų rezultatas. Jums tereikia išlaisvinti savo protą nuo neišmanymo.

Prisiminkite, kad Dievas vertina vidinį žmogaus minčių pasaulį. Gali būti, kad didžiausias nusidėjėlis gyvena tarp šventųjų , arba šventasis – tarp nusidėjėlių. Nusidėjėliais arba šventaisiais dažniausiai tampama per žmones, kurie mus supa. Jeigu nusidėjėlis nori pasikeisti ir gyvena šventųjų apsupty, jis pasikeis, kai tuo tarpu lengvabūdis dvasingas žmogus blogoje draugijoje degraduos. Mūsų vidinį minčių pasaulį nuo ankstyvos vaikystės formuoja sąveika su išorine aplinka. Šis vidinis minčių ir įpročių pasaulis beveik automatiškai veikia mūsų gyvenimą.

 PASLAPTIS, KAIP SUSIKURTI LAIMINGĄ APLINKĄ Jeigu norite būti mylimas, pradėkite mylėti tuos, kuriems reikia jūsų meilės. Jeigu norite sulaukti užuojautos, užjauskite tuos, kurie šalia. Jeigu trokštate pagarbos, privalote gerbti kiekvieną žmogų – tiek seną, tiek jauną. Prisiminkite – kad ir ko norėtumėte sulaukti iš kitų, pirmiausia tai pasiūlykite kitiems, o tuomet pamatysite, kad kiti atsako jums tuo pačiu. 43

Lengva norėti, kad kiti su jumis elgtųsi nepriekaištingai ir lengva matyti jų ydas, bet labai sunku pačiam tinkamai elgtis ir pastebėti savo trūkumus. Jeigu prisiminsite elgtis tinkamai, kiti mėgins sekti jūsų pavyzdžiu. Jeigu galite nekompleksuodamas pripažinti savo trūkumus ir tobulintis, savo laiką išnaudokite daug naudingiau, užuot svajojęs, kad kiti pasitaisytų. Geras pavyzdys bus daug veiksmingesnis, nei jūsų norai, rūstybė ar žodžiai.

 SAVANAUDIŠKUMAS: GĖRIS IR BLOGIS Aukščiausias jūsų tikslas tebūna padaryti kitus laimingais, kad ir pats būtumėte laimingesnis. Niekada nesididžiuokite savimi, galvodami, kad elgiatės nesavanaudiškai. Visada turėkite omeny, kad viską darote savo malonumui, kad didžiausias malonumas jums – nudžiuginti kitus. Kol patys neišmėginsite „savanaudiško“ dosnumo, negalėsite kitų išmokyti nesavanaudiškumo principų.

Kad ir ką jūs darote, pritraukiate tai sau. Jeigu tampate savanaudiškumo pavyzdžiu, žmonės su jumis elgsis savanaudiškai. savisauga yra instinktas, bet Dievas davė jums atmintį, protą ir vaizduotę, kad galėtumėte suvokti kitų problemas. Atraskite laimę padėdamas kiekvienam, sutiktam jūsų gyvenimo kelyje. Venkite blogo savanaudiškumo, kuriame slypi visų – asmeninių ir nacionalinių bėdų šaknys. Iš pradžių vienas savanaudis nuo kito savanaudžio gynėsi lankais ir strėlėmis. Paskui viena savanaudžių grupė, gindamasi nuo kitos savanaudžių grupės, išrado ginklus , mechaninius ginklus, o dabar – nuodingas dujas. Kol žmonija supras, kad tautų savanaudiškumas toks pat kenksmingas kaip asmeninis savanaudiškumas, teks gerokai pakentėti. Pati geriausia jūsų apsauga yra gera kitų žmonių valia. Kito žmogaus širdies palankumas yra nuostabiausia valdžia. Jeigu mieste gyvens šimtas žmonių, ir kiekvienas mėgins apiplėšti kitą, jie visi turės devyniasdešimt devynis priešus, bet jeigu kiekvienas jų mėgins kitam padėti, visi turės po devyniasdešimt devynis draugus. Jėzus dėl žmonių paaukojo savo kūną, ir

vis tiek mėgaujasi amžinuoju gyvenimu. Visiškai pasiaukodamas jis siekė dvasinės gerovės sau.

Pasaulinė šeima Turite prisiminti, kad jūs esate pasaulinės šeimos salis ir negalite be jos egzistuoti. Kai galvojate apie savo poreikis, prisiminkite kitus žmones. Klaidinga galvoti vien apie save, nepaisant kitų. Tautą sudaro mažos bendruomenės, o jas – žmonės. Net jeigu jūs turite priešą, privalote atminti, jog jis jūsų kaimynas. Kiekvienas yra mūsiškis, nes Dievas yra mūsų Tėvas, ir visi mes esame Jo vaikai. Jeigu jums rūpi tik jūsų rankų ir kojų gerovė, o savo galva pasirūpinti pamirštate, smegenys negalės jums gerai pasitarnauti. Reikia patenkinti viso kūno poreikius. Taip ir smegenys, arba tautų valdovai, turi dirbti išvien su kojomis ir rankomis, arba tautos darbininkais. Jeigu jie susiskaldę, viešpataus chaosas ir kančia. Iš tikro niekas mums nepriklauso. Su viskuo kažkada turėsime išsiskirti, ir nesvarbu, dėl ko: dėl nelaimingo atsitikimo, vagystės,

susidėvėjimo, mirties. Mums tik leidžiama kažkiek daiktais pasinaudoti. Kai jums kas nors duodama, privalote atsiminti, kad gavote tai trumpam. Negalima prie to prisirišti. Laikui bėgant jūsų mylimieji bus iš jūsų atimti. Jie buvo jums duoti tam, kad išmoktumėte pasiaukoti dėl kitų ir su kitais dalintis. Tikroji Savastis yra vidinės Dvasios apraiška. Viską, ką darote dėl Savasties, galima pavadinti „Savanaudiškumu“. Geras Savanaudiškumas pasireiškia veiksmais, per kuriuos gali realizuotis tyras vidinės Savasties paveikslas. Blogas savanaudiškumas yra toks, kai stengiamasi dėl ego, taip pasipriešinant tikrajam Savasties interesui. „Mylėkite Dievą visa širdimi“ ir „mylėkite savo artimą kaip save patį.“ Jeigu vadovausitės šiais dviem nurodymais, jums nereikės jokių kitų priesaikų.

 

KAIP PRIEŠUS PAVERSTI DRAUGAIS Praktikuokite meilę tiems, kurie jūsų nemyli. Rūpinkitės tais, kuriems jūs nerūpite. Būkite dosnus tiems, kurie dosnūs tik sau. Jeigu savo priešą užliesite neapykanta, nei vienas iš jūsų nesugebės suvokti įgimto savo sielos grožio. Neprivalote pataikauti savo priešui. Mylėkite jį tyliai. Tyliai jam tarnaukite, kai jam to reikia, nes meilė tikra tik tiek, kiek ji naudinga ir kiek parodoma veiksmu. Taip jūs suplėšysite neapykantos ir siauro požiūrio šydą, kuris neleidžia jums išvysti Dievo. Jeigu jūsų nusižeminimas ar atsiprašymas paskatins atsiskleisti gerąsias priešo savybes, nedvejodamas atsiprašykite. Žmogus, kuris sugeba tai padaryti, akivaizdžiai pažengs dvasiniame kelyje, nes nuoširdžiai atsiprašyti geba tik tvirta asmenybė. Tai savo paties nepilnavertiškumas verčia žmogų slėptis už išdidumo kaukės. Tačiau nepaskatinkite niekdario nederamu kuklumu ir nuolaidumu. Realiai įvertinkite jo situaciją. Tebūna jūsų idealizmas praktiškas.

Kaip rasti ankstesnių inkarnacijų draugus Yra žmonių, su kuriais susiduriate kasdien, tačiau kuriems nejaučiate simpatijos. Išmokite juos mylėti ir prisitaikykite prie jų. Ir yra žmonių, kurie tampa artimi iškart, lyg būtumėte seni pažįstami. Tai ženklas, kad jie yra jūsų draugai iš ankstenių inkarnacijų. Neapleiskite jų; puoselėkite šį abipusį ryšį. Būkite budrūs ir nuolat jų dairykitės, kadangi nerimstantis jūsų protas gali jų nepažinti. Dažnai jie yra labai arti, juos traukia seniai užsimezgusi draugystė. Jie yra jūsų švytinčios sielų brangakmenių kolekcijos dalis; nuolat ją pildykite. Šiose šviesių sielų galaktikose atrasite vieną didįjį Draugą, besišypsantį jums skaidria akinania šypsena. Tai Dievas jus aplanko kilnaus, tikro draugo pavidalu, kad jums tarnautų, jus įkvėptų ir vestų. Savanaudiškumo ir savininkiškumo pabaiga atbaido visus praėjusių inkarnacijų draugus, o draugiškumas juos pritraukia. Todėl visada būkite pasirengęs sutikti juos pusiaukelėje. Neimkite į galvą, jei vienas ar pora draugų pasirodys esą netikri ir jus apvils.

Kiekvienas žmogus turi savitą fizinio ir protinio grožio etaloną. Tai, kas vieną žavi, kitam gali pasirodyti bjauru. Žvelgdamas į minią žmonių, tuoj pat susižavite keliais veidais; kiti ypatingai jūsų netraukia. Staigus jūsų proto susižavėjimas vidiniais ir išoriniais žmogaus bruožais yra pirmasis ženklas, kad susitikote draugą iš ankstesnių inkarnacijų. Prie žmonių, kuriuos anksčiau mylėjote, jus patrauks įgimtas draugystės jausmas. Nesileiskite apakinamas fizinio grožio; paklauskite savęs, ar jums patinka veidas, eisena – trumpai tariant, visos žmogaus ypatybės. Kartais jūsų draugo bruožus gali sudarkyti persivalgymas ar sporto stoka, ir taip galite jo nepažinti. Kartais dėl švelnaus ankstesnių inkarnacijų draugystės jausmoo graži moteris įsimyli atstumiančios išvaizdos vyriškį, arba gražus vyras – fiziškai nepatrauklią moterį. Norėdamas įsitikinti, ar tai tikrai jūsų senas draugas, nepasikliaukite vien išvaizda, išsiaiškinkite, ar yra panašumų tarp jūsų minčių ir dvasios. Atidžiai įsigilinkite į žmogaus mąstymą ir neleiskite nesvarbioms smulkmenoms užgožti bendro vaizdo, patyrinėkite, ar jūsų pomėgiai ir polinkiai sutampa iš esmės. Ieškokite draugų iš ankstesnių inkarnacijų, kad

ir šiame gyvenime galėtumėte puoselėti šį ryšį ir tobulinti jį iki Dieviškos Draugystės. Dažnai tokiai tobulybei pasiekti vieno gyvenimo nepakanka. Kai pažvelgsite į visas sielas iš praeities, dabarties ir ateities, žvaigždes danguje, čiulbančius paukščius, pakelės akmenis ir tviskantį pajūrio smėlį, apgaubtus jūsų ištobulintos draugystės baldakimu, jūsų širdies troškulys bus numalšintas amžiams. Tuomet Dievo kūrinyja suskambės dangiškos draugystės, kurioje ištirpsta visi skirtumai, laisvės daina. Tuomet Dieviškasis Draugas vėl džiugiai pasitiks jus, grįžtantį namo po ugdančių klajonių inkarnacijų takais. Tuomet Jis ir jūs susiliesite amžinos draugystės palaimoje. Dangiškasis Tėve! Teateina mūsų artimieji pas mus, kad opažinę visą apimančią draugystę, mes atrastume Tave.



SAVO MEILE APGLĖBKITE VISUS Paprastai artimiausi mums žmonės yra mūsų šeiimos nariai ir giminaičiai. Meilė jiems pakelia mūsų sąmoningumo lygmenį ir padeda praktikuoti meilę visiems žmpnėms kaip mūsų Dieviškiems giminaičiams. Nes tiek giminaičiai, tiek nepažįstamieji yra Dievo vaikai. Jeigu savo meilę skiriate tik tiesioginiams savo šeimos nariams, tuomet Kristaus sąmonė pasireiškia jumyse tik iki tam tikros ribos. Kai pradedate mylėti savo kaimynus taip, kaip savo šeimos narius, ji ima plėstis, ir kai pamilstate visus, lyg savo artimiausius, Kristaus sąmonė pasireiškia per jus dar stipriau. Tuomet, kai jūsų širdis išgirsta ir atsiliepia net į nebylų vienišos širdies ar raudančio brolio sielos šauksmą, jumyse suskamba tikra ir begalinė Kristaus sąmonė. Mano Mokytojas (Šri Juktešvaras) kartą manęs paklausė: -

Ar tu myli žmones?

Aš atsakiau: -

Ne, aš myliu tik Dievą.

To nepakanka, - pasakė jis.

Vėliau jis vėl paklausė: -

Ar tu myli žmones?

Šį kartą aš palaimingai nusišypsojai ir atsakiau: -

Neklauskite manęs.

Jis pamatė, kad dabar mano meilė buvo pernelyg stipri, kad galėčiau išreikšti ją žodžiais ir taip pat nusišypsojo.



NESAVANAUDIŠKA MEILĖ Kai jūs esate išvien su Begalybe, nesuvokiate savęs kaip ego; žinote, kad gyvenimo banga negalėtų ristis ir šokti, jei nebūtų vandenyno. Jeigu pernelyg stipriai prisirišate prie šio gyvenimo dalykų, pamirštate Dievą. Štai kodėl mūsų neaplenkia įvairūs praradimai – bet tai nėra bausmė, o tik patikrinimas, ar mažmožio nemylime labiau už Begalybę. Kad tobulėtumėte dvasiškai, pirmiausia turite sekti visuotine Kristaus dvasia. Tai nereiškia, kad taip pat turite būti nukryžiuotas! Tačiau tam tikra prasme turėtumėt nukryžiuoti visus beverčius troškimus. Kai kurie žmonės siekia Dievo dovanų, bet išmintingi žmonės siekia paties Dievo, visų dovanų Dalytojo. Galite vos bandyti pamaloninti žmones, bet po kurio laiko jie jus vis tiek pamirš. Galbūt jūsų garbei bus iškeltas paminklas, bet mažai kas į jį žiūrės ir prisimins jūsų gerus darbus. Jūs turite tapti visuomeniškas, bet tai nereiškia, kad privalote kiekvieną pažinti asmeniškai. Turite atverti savo širdį visam pasauliui. Kristaus sąmonė apima viską savo meile. Ši sąmonė gimė Jėzaus ir kitų didžiųjų mokytojų kūne. Kol nepasiekėte šio sąmoningumo, niekada nieko 54

neteiskite. Kai vertinsite pasiekę šį sąmonės lygį, jūsų pastabos bus tinkamos ir veiks lyg pagyrimas.

Draugystės šauksmas Dievas gyvena ir alsuoja kiekviename iš mūsų. Amerikiečiais arba kitos tautybės atstovais būname tik kažkiek metų, o Dievo vaikais esame amžinai. Sielos neįmanoma įkalinti žmogaus sukurtuose rėmuose. Jos tautybė yra Dvasia, o valstybė visa apimanti Būtis. Pirmiausiai pamilkite savo šeimos narius kaip save patį. Lengviausia mylėti tik save, bet kai galite pamilti kitą žmogų, taip pat stipriai ar net labiau už save, tobulėjate dvasiškai. Kuo labiau mylite save, o ne kitus, tuo labiau stiprėja jūsų ego. Jeigu norite tobulėti, turite pereiti tris stadijas: pamilti savo šeimą labiau negu save, pamilti savo tautą kaip savo šeimą, galiausiai – pamilti visą pasaulį kaip savo tautą.

Pažindami save ir tapdami tikru draugu kitiems, susidraugaujate su Dievu. Jei nesate draugiškas, pažeidžiate dievišką savasties augimo dėsnį, kurio dėka jūsų siela gali išaugti iki Dvasios. Žmogus, kuris nesugeba įkvėpti kitiems pasitikėjimo ir išplėsti savo meilės ir draugystės pasaulio į kitų sielų valdas, negali tikėtis, kad jo sąmonė pasieks Kosminę Sąmonę. Draugystė taip suvienija sielas, kad jos atspindi Dvasios vienovę ir dieviškas jos savybes. Kai jūsų širdies šventykloje įsiviešpataus dieviška draugystė, jūsų siela susilies su begaline Kosmine Siela, nusimesdama ribojančius pančius, kurie skyrė ją nuo visos Dievo kūrinijos.



MEDITACIJA MEILEI IŠPLĖSTI Tarkite sau: Mano meilės karalystė turi išsiplėsti. Savo kūną mylėjau labiau už viską. Todėl esu su juo susitapatinęs ir jo ribojamas. Ta pačia meile, kuria myliu šį kūną, pamilsiu visus, kurie myli mane. Ta pakylėta meile, kuria mane myli kiti, mylėsiu savo artimuosius. Apjungta meile sau ir savo artimiesiems pamilsiu tuos, kurių nepažįstu. Aš pasitelksiu visą savo meilę, kad pamilčiau tuos, kurie manęs nemyli kaip ir tuos, kurie mane myli. Visas sielas užliesiu savo nesavanaudiška meile. Mano meilės jūroje tilps mano šeimos nariai, tautos broliai, viso pasaulio gyventojai ir visi tvariniai. Visa kūrinija, miriadai gyvų sutvėrimų šoks mano meilės bangose!

„Prisirišimas nėra meilė.“

SKYRIUS

 IŠSISKYRIMAS IR NETEKTIS

PAVIRŠUTINĖS TRAUKOS ŠYDAS Prisimenu, kartą pas mane į Fyniksą atvyko viena pora, prašydama juos „tuoj pat“ sutuokti. Pasakiau jiems: -

Turiu žinoti, kokius žmones sutuokiu. Noriu pamedituoti į jūsų prašymą. Grįžkite rytoj.

Dėl to, kad teko vestuves atidėti, vyriškis įsiuto. Kai jie grįžo kitą dieną, jis reikliai paklausė: -

Tai ar sutuoksit mus?

Ne, - atsakiau aš.

Jis vėl įsiuto. -

Eime iš čia, mieloji! Mus gali sutuokti kas nors kitas.

Jie buvo beišeiną, kai pasakiau:

Prisiminkite mano žodžius: jūs niekada nebūsite laimingi būdami drauge. Tai sužinosite, kai bus per vėlu. Bet prašau, bent jau nenužudykite vienas kito. Jie susituokė kitur. Neužilgo jie atvyko pasirodyti man, kokie yra laimingi. Aš nieko nesakiau, bet mintyse pagalvojau: -

Jūs neįsivaizduojate, kas kunkuliuoja po šiuo dangčiu!

Jie sugrįžo po šešių mėnesių. Šį kartą jie kukliai suklupo prieš mane ir prisipažino: -

Mes nesupratom, kokie skirtingi esam. Jeigu nebūtumėte mūsų įspėjęs, mes tikrai būtume nužudę vienas kitą.

Matote, apsvaigę nuo emocijų jie nepastebėjo vienas kitame slypinčio impulsyvumo, vedančio link agresyvių santykių. Žmonės turi išmokti matyti, kas slypi už paviršutinės traukos šydo. Be sielų harminijos tikra meilė neįmanoma.

 PRISIRIŠIMAS IR MEILĖ Prisirišimas – tai aklas jausmas, kuris sukelia sielos kančią. Jis bevertis. Prisirišimas nėra meilė. Tikra meilė džiaugiasi mylimojo laime. Jūs sakote, kad mylite savo nuostabųjį draugą, jums gera jo draugijoje, jums patinka jam pasitarnauti. Tuomet jis jus palieka. Jeigu jį iškart pamiršite – jūs beširdis. Jeigu dieną naktį apie jį galvosite ir kankinsitės – esate kvailys. Prisirišimas neduos nieko gero nei jums, nei jūsų draugui. Veikiau sakykite sau, kad vieną dieną suprasite, kodėl jis jus paliko. Linkėkite jam laimės ir melskitės, kad išsiskyrimas būtų jam į naudą. Kokia bebūtų Dievo valia, turėtumėt linkėti jam visko kas geriausia.



PROBLEMATIŠKOS SANTUOKOS IR SKYRYBOS Jeigu esate santuokoje, bet išaiškėja, kad jūsų partneris jums visiškai netinka, pasistenkite išgauti iš situacijos viską, ką galima. Jeigu nutariate likti su partneriu dėl vaikų ar dėl kokios kitos svarios priežasties, pamėginkite įveikti savo mentalinius trūkumus ir leiskite supratingumui triumfuoti. Jeigu sugebėsite tai padaryti, išmoksite svarbią tinkamo elgesio ir užburiančio sugebėjimo sutarti su visais pamoką. Vyras, sugebantis diplomatiškai įveikti priekabią žmoną ir nepapulti „po padu“, savo pusėn palenks bet ką. Moteris, nugalinti neištikimą vyrą nuolatine atlaidžia meile, švelnumu bei tvirtumu, išlieka neįveikiama vidinio džiaugsmo rūmuose. Jeigu mylite savo vyrą, pasistenkite atleisti jam viską, net neištikimybę, ir kantriai gydykite jį nuo vidinės silpnybės savo besąlyginės meilės balzamu. Dauguma žmonių suklydusiam, bet viduje besigailinčiam vyrui ima berti piktų žodžių druską ant žaizdos. Tai priveda prie atviro maišto. Neužleiskite situacijos iki nuodijančių emocijų protrūkio. Mintimis ir atidesne meile leiskite vyrui suprasti, jog linkite, kad jis pasveiktų. Kai 63

vyras klysta ir pats tai supranta, jis nenori girdėti pastabų iš kitų. Vengdamas teisimo, jis ima maištauti. Jeigu norite taikiai sugyventi su savo partneriu, pirmiausiai susilaikykite nuo šiurkščių žodžių. Jeigu nenorite, kad su jumis šiurkščiai kalbėtų, pirmiausiai pats to nedarykite. Šiurkštumas išprovokuoja dar didesnę šiurkščių žodžių griūtį. Jis niekada nesustabdys šios griūties. Kam leistis į tokius kraštutinumus, kad žmogus, su kuriuo gyvenate, imtų jūsų nekęsti? Pažvelkite į rezultatus: skraidančios lėkštės, pajuodę paakiai ir galiausiai – skyrybos. Tyliai ištaisykite savo trūkumus ir pašalinkite bet kokias priežastis, kurios galėtų išprovokuoti abipusį šiurkštumą, kivirčus ir neapykantą. Jeigu norite, kad Dievas parodytų jums kelią į harmoningą santuoką, nuspręskite galvoti, kalbėti ir elgtis su savo partneriu švelniai, net jeigu galiausiai jūs turėtumėte išsiskirti. Labai svarbu niekada nekalbėti šiurkščiai ir piktai vien todėl, kad taip elgiasi jūsų partneris. Jeigu jums nepatinka partnerio bjaurumas, neleiskite, kad šis mentalinis purvas suteptų ir jūsų lūpas, veiksmus ar mintis. Jeigu nuspręsite skirtis – išsiskirkite taikiai. Galbūt kažkada jūsų partneris pamatys savo trūkumus ir 64

ims atgailauti. O jei jums teks ir toliau gyventi kartu, neerzinkite savo partnerio. Užverkite savo burną. Venkite šiurkščių minčių, žodžių ir veiksmų. Palenkite savo partnerį nuolatiniu švelnumu ir mandagumu. Jeigu jau lemta išsiskirti, parašykite tokį meilės laišką: Brangusis, kažkada mes vienas kitą mylėjome. Prisiminkime tą meilę. Kadangi mes susituokėme iš geros valios, norėdami tik gero, ir kadangi mums nepavyko sukurti laimingos santuokos, išsiskirkime taikiai ir prisimindami mūsų buvusią meilę. Palieku tave, nes noriu amžiams išsaugoti malonų prisiminimą apie tave, o mūsų meilę aš visuomet prisiminsiu kaip šventą dalyką. Nuoširdžiai pameditavę išlaikykite savyje Tėvo džiaugsmą. Tuomet suteikite dėmesį į tašką tarp antakių ir prieš užmigdami arba vos pabudę kartokite: -

Tėve, mes susiėjome. Išmokyk mus drauge gyventi meilėje, arba – jeigu tokia Tavo valia – išsiskirti su meile ir abipusiu supratimu.

 KODĖL MŪSŲ ARTIMIEJI MIRŠTA Dievas nepasitenkino vien vaisiais, gėlėmis ir gražiais vaizdais, sukurtais žmogaus malonumui. Jis pats įgijo žmogišką tėvų dormą, kad apsaugotų savo žemiškuosius vaikus. Neapsiribojęs instinktyvia tėvų meile vaikams, Dievas taip pat įgijo žemiškų draugų formą, kad dar labiau išskleistų savo beribę meilę žmonėms. Taip Dievo meilė žaidžia slėpynes mūsų širdyse. Kūdikis auga mylėdamas savo tėvus. Jis suauga. Tuomet tėvai miršta ir jam būna skaudu dėl prarastos meilės. Jis ieško užuovėjos įsimylėjime ir santuokinė meilė užvaldo jo širdį, nustelbdama visas kitas meilės formas. Laikui bėgant pradinis santuokinės meilės svaigulys didėja. Jis svarsto: „Kur dingo mano neišmatuojama meilė?“ Pagyvenusios poros išsiugdo apibusį supratingumą, bet niekada nebemyli vienas kito ta aistringa jaunystės meile. Meilė pasislepia po 66

materialiu prisirišimu, ir lieka ten amžinai, niekada nebegrįždama ištirpdyti širdžių saldžioje palaimoje. Kai miršta jūsų tėvai ir prarandate jų meilę, ir kai pasenstate ir nebejaučiate santuokinės meilės aistros, prisiminkite – pati meilė nedingo. Tikra meilė vis dar slepiasi kiekviename gyvame sutvėrime – net gėlėse ir tyliose žvaigždėse. Dievas paslepia Savo meilę ten, kad vėl ją atrastumėte, švytinčią amžinu grožiu. Kodėl gamta priverčia mus taip stipriai pamilti kai kuriuos žmones, kad vėliau atimtų arba paslėptų juos nuo mūsų? Dieviška meilė žaidžia su mumis slėpynių gyvenime, o vėliau pasislepia ir po mirties šydu, kad mes jos toliau ieškotume ir atrastume slaptame Visa Apimančios Būties sode. Meilė veda mus nesibaigiančiais gyvenimo ir mirties labirintais į Tobulos Meilės šalį, kur ji šviečia skaisčiausiai. Išties, meilė išlieka net mirtyje. Mėnulis juokiasi iš įsimylėjėlių, žadėjusių vienas kitam amžiną meilę, nes dabar jų kaulai tyli, išbarstyti po žemę. 67

Tačiau tikra Meilė sako: -

Tegul mėnulis ir likimas juokiasi iš žmogaus nepastovumo ir laikinumo, bet jie niekada negalės juoktis iš Manęs. Tai Aš išilaisvinau iš šių kaulų ir kūnų kalėjimo, kuriame mirtingas žmogus norėjo Mane įkalinti amžiams. Tačiau štai – nors sudaužiau jų žmogiškąją meilę, dabar vedu jų sielas sielvarto keliu į Manąją slėptuvę visatos širdyje. Čia tikri įsimylėjėliai pagaliau pailsės Mano amžinoje, nuolat atsinaujinančioje palaimoje. Tai šios nemirtingos Meilės jie ieškojo visose kitose menkesnėse meilėse.

Dieviška meilė skelbia: -

Jeigu myli Mane, mylėk Mane ne viename sutvėrime, o visuose. Prisimink – nors tu mėgini įkalinti Mane viename žmoguje, Aš galiausiai sunaikinsiu tą kūno rūbą, kurį jis vilki. Aš darau tai, kad išmoktum atrasti Mane visuose.

„Meilė yra proto ir širdies būsena, peržengianti visas santykių formas.“

SKYRIUS

 VISŲ GERIAUSIAS DRAUGAS

O, Tėve, kai buvau aklas, neradau nė vienų durų, kurios vestų pas Tave, bet dabar, kai atmerkei man akis, randu duris visur: gėlės širdyje, draugystės balse, mieluose prisiminimuose. Kiekviena mano malda atveria vis naujas duris į Tavo būties šventyklą.

Visų žmogiškųjų meilių vedinas Aš atėjau pas Tave, o Visa apimančios Meilės Dieve. Tu esi rūpestingas tėvas. Tu esi mažas vaikas, krykštaujantis meile tėvams. Tu esi motina, kuri apgaubia begaliniu švelnumu. Pasiaukojančia mylimojo meile Tu liejiesi į mylimojo širdį. Tu esi draugų meilė. Išgrynink mane atsidavusio tarno nuolankumu. Mokyk mane mylėti Tave tyriausia meile, nes Tu esi žemiškos ir dieviškos meilės fontanas. Išmaudyk mane visų meilės formų pursluose.

 71

BUDA IR KURTIZANĖ Pasakojamas toks įdomus momentas iš Budos gyvenimo, dėl kurio jo mokiniai buvo gerokai sutrikę. Buda ir visi jo mokiniai buvo davę celibato ir kūniškos meilės atsisakymo įžadus. Ir visgi vieną dieną, Budai ir jo mokiniams besiilsint medžio pavėsyje, prie Budos prisiartino kurtizanė, kurią patraukė švytintis Mokytojo kūnas ir veidas. Vos pamačiusi dievišką Viešpaties Budos veidą, kurtizanė įsimylėjo ir ištiesusi rankas bėgo jo apkabinti ir pabučiuoti, garsiai šaukdama: „Myliu tave, o, nuostabus Šviesuoli!“ Mokiniai apstulbo, išgirdę Budos atsakymą: -

Mieloji, aš irgi tave myliu. Tačiau dar neliesk manęs. Dar ne.

Kurtizanė atsakė: -

Tu vadini mane mylimąja, ir aš taip pat tave myliu. Tai kodėl tu neleidi man tavęs paliesti?

Didysis Buda paaiškino: 72

Mieloji, dar kartą kartoju – paliesiu tave vėliau, ne dabar. Tuomet aš parodysiu tau savo tikrąją meilę.

Mokiniai buvo šokiruoti. Jiems atrodė, kad Mokytojas įsimylėjo kurtizanę. Po kelių metų Budai ir jo mokiniams medituojant, Buda staiga sušuko: -

Reikia eiti! Mane kviečia mano mieloji kurtizanė – dabar jai manęs reikia. Privalau ištesėti savo pažadą.

Mokiniai leidosi paskui Mokytoją, tikėdamiesi kažkaip jį išgelbėti, nors jis ir atrodė beprotiškai įsimylėjęs. Didysis Buda, lydimas susirūpinusių mokinių, atėjo prie to paties medžio, po kuriuo aną kartą sutiko kurtizanę. Jos nuostabus kūnas buvo visas nusėtas raupais. Mokiniai susigūžė ir atsitraukė nuo jos. O Buda paėmė jos trūnijantį kūną lyg vaiką, pasidėjo jos galvą sau ant kelių ir šnabždėjo:

Mieloji, atėjau tau įrodyti savo meilę ir paliesti tave, kaip žadėjęs. Ilgai laukiau, kol galėsiu parodyti tau savo tikrąją meilę, nes aš myliu tave tada, kai visi kiti tave apleido. Aš liečiu tave tada, kai visi tavo ankstesnių linksmybių draugai bijo prie tavęs prisiliesti.

Taip kalbėdamas Buda išgydė kurtizanę, apvalė ją nuo kūniško geismo ir pakvietė prisijungti prie savo augančios mokinių grupės. Asmeninė meilė yra savanaudiška, ir jai terūpi asmeninis patogumas – dažnai kitų sąskaita. Dieviška meilė – nesavanaudiška; ji siekia laimės tam, kurį myli ir nėra ribota ar dalinė. Dievas vienodai myli gerą ir blogą, nes visi yra Jo vaikai. Visi tie, kurie trokšta Jį pažinti, privalo Jam įrodyti, kad jų meilė, kaip ir Jo meilė, yra skirta visiems. Kai žmogus įrodys Dangiškajam Tevui, kad jis taip pat myli savo geruosius ir bloguosius brolius, Tėvas pasakys: -

Mano kilnusis sūnau, priimu tavo meilę, nes ji apima visus, kuriuos myliu Aš.

Mylėti tuos, kurie myli jus yra natūralu, bet ši meilė kyla iš ego. Mylėti tuos, kurie jūsų nemyli ar net jūsų nekenčia – tai išreikšti antgamtišką meilę, įžvelgti Dievą visuose.

 KAS YRA TIKRA MEILĖ? Visada prisiminkite šią gilią tiesą: jūs niekam nepriklausote, ir niekas nepriklauso jums. Šioje žemėje esate tik trumpam. Jūs nė neįsivaizduojate tikrosios priežasties, dėl ko čia esate. Jus savinasi jūsų šeimos nariai. Tačiau, jeigu mirtumėte ir atgimtumėte kaimynų šeimoje, ar jie jus ir toliau mylėtų? Ar jie jus pažintų? Jus savinasi draugai, bet jeigu kaip nors juos nuvilsite, galbūt to net nenorėdami, kiek iš jų liks jums ištikimi? Aišku, kad ne visi.

Žmonės sakė, kad myli kitus, bet iš tikro jie myli save. Nes ta meilė, kurią jie jaučia, tveria tik tol, kol juos patenkina. Tikra meilė džiaugiasi mylimojo laime, net jeigu dėl to reikia aukotis. Kiek žmonių taip myli? Labai nedaug! O kiek iš tos saujelės susilaukia atsako? Dar mažiau! Tik meilė Dievui gali sulaukti pilno atsako – ir dar kokio! Dievas supranta mus net tada, kai visi kiti nesupranta. Dievas myli mus, kai visi kiti nuo mūsų nusigręžia. Dievas mus prisimena, kai visi kiti mus pamiršta. Mes priklausome Dievui, ir tik Dievui, per amžių amžius.

 TYRA MEILĖ Saulė, žemė ir mėnulis ir viskas aplink mus yra susiję jungiančia Dievo meilės jėga. Jeigu norime Jį pažinti, negalime leisti, kad mūsų meilė būtų ribota ir atskirta, - turime susieti ją su dieviška meile. Gyvenimo ir mirties šokyje prisiminkite, kad Dievas yra meilė. Vienintelis gyvenimo 76

tikslas turėtų būti atrasti šią meilę. Nėra geresnio toniko už šį. Jis gali pagražinti tiek žmogaus kūną, tiek protą. Meilės negalima aprašyti ar apibūdinti: ją galima tik patirti kaip gilų jausmą. Visos meilės rūšys savo tyroje gilumoje yra Dievo meilė. Jeigu jūsų siela švyti tyra meile, Dievas papuošia jus nuolat traukiančiu, universaliu grožiu ir begaline meile. Visos tautos turėtų susitikti visuotinės meilės ir supratingumo šventykloje. Tik meilė amžina. Dievo įstatymai yra brolybės ir meilės įstatymai. Nors žmogaus meilė gimsta susaistyta žmogiškais ryšiais ir abipuse nauda, tyra meilė, besiskleidžianti dvasioje, pakyla virš išorinių santykių ir išsilaisvina nuo bet kokių abipusės naudos sąlygų. Pradžioje meilė gimsta naudingumo pajautime, tačiau vėliau žmogus nustoja matyti bet kokias išorines sąlygas. Kaip pavyzdį paimkime motinos meilę vaikui, nes ji besąlyginė. Motina myli vaiką net tada, kai jis būna blogas.

Išplėskime savo meilę Mūsų meilė neturi apsiriboti tais, kurie yra šalia mūsų. Dieviškas artimų santykių tikslas yra išplėsti šią meilę. Gamta nutraukia šeimyninius ryšius tik tam, kad išmokytų mus, jog meilė, kurią skiriame savo šeimai, taip pat reikalinga mūsų kaimynams, draugams, šaliai, visoms tautoms. Žmogus, nemylintis savo šeimos, negali mylėti savo kaimyno ar šalies. Žmogus, kuris pirmiausiai nemyli savo šalies, nemokės mylėti kitų šalių. Meilė yra proto ir širdies būsena, peržengianti visas santykių formas. Visuose santykiuose pirmiausiai turėtume garbinti Dievą. Dievą galima mylėti kaip Tėvą, Motiną, Mokytoją, Draugą ar visų širdžių Dieviškąjį Mylimąjį. Meilė negali likti menka. Per draugystės, santuokos, tėviškos meilės ir visų žmonių bei gyvų sutvėrimų meilės vartus galime įžengti į Dieviškos Meilės karalystę. Tyra meilė ateina ne per kalbas, o nuolatos puosėlėjant ją vis didėjančia atjauta ir draugiškumu visai egzistencijai.

Žmogus, kuris niekada nieko nemylėjo, niekada negalės mylėti visos žmonijos. Žmogus, kuris niekada nemylėjo kitų žmonių, arba paukščių ur gyvūnų, niekada negalės mylėti Dievo. Dieviška meilė gali augti tik toje širdies dirvoje, kurioje auga žmogiška meilė.

 IŠPLĖSKIME SAVO ŠIRDIES KARALYSTĘ Jeigu norite jausti Dievą, išplėskite savo širdies valdas. Šiuo metu jūs jaučiate tik savo širdimi. Pamėginkite kasdien vis labiau ir labiau jausti kitų žmonių širdimis. Jauskite jų sielvartą, nesėkmes, jų džiaugsmus ir pasitenkinimą. Jausti kitų širdimis reiškia rūpintis ne tik tuo, kaip jaučiatės patys, bet ir stengtis dėl kitų taip, kaip dėl savęs, mylėti ir saugoti juos taip pat stipriai ir noriai, kaip save. Pradėkite nuo dėmesingumo vieno žmogaus poreikiams. Kasdien vis praplėskite šį atjautos ratą, įtraukdami į jį vis daugiau žmonių. Mylėkite juos aktyviai, o ne pasyviai ar sentimentaliai. Pamėginkite mylėti kitus

aktyviai, kasdien jiems padėdami, ypač tiems, kurie jus myli. Taip elkitės tol, kol sugebėsite rodyti tokį patį dėmesį kitiems, kuriems jūs visai nerūpite. Pagaliau, tegu jūsų meilė, gera valia ir spontaniškas paslaugumas paliečia tuos, kurie jūsų nepažįsta ir net tuos, kurie jūsų nekenčia. Tai yra tikras, praktiškas būdas, kuriuo jūsų siela gali skinti meilės pergales, vis plėsdama savo valdas, kol pagaliau atgaus jai priklausančią Dieviškosios Sąmonės karalystę visų sutvėrimų širdyje.

Pajauskite Vienatinę Dievo Širdį Jūsų nesiliaujanti meilė ir nesavanaudiškas noras padėti kitiems nepaisant lyties, kastų ar religijos pamažu išplės jūsų širdį tiek, kad joje tilptų visa žmonija. Kai visų žmonių ir visų gyvų sutvėrimų meilė ima skambėti jūsų širdyje, ji susilieja su Dievo Širdimi. Jausdami visas širdis kaip vieną, suvoksite – tai plaka Kosminė Širdis. Peržengę individualios, savanaudiškos meilės ribas ir visus pamilę vienodai, pajusite Didžią Vienatinę Meilę, kuri dega amžinai tyra balta liepsna ant visų širdžių altoriaus. Tyliai šnabždėkite savo sielai:

O, Dieve, iš visų taurių gersiu vien Tavo Meilę! Iš auksinių, sidabrinių ir krištolo taurių, ir iš neregimų švytinčių žmogaus širdies taurių gersiu vien Tavo Meilę!

Pamatę, kad Dievo meilė slapta dega visų širdžių lempose, suvoksite, kad egzistuoja tik Dievo meilė, persmelkianti visus ir viską. Kai tik sutinkate atvirą žmogų, parodykite, kad jums rūpi jo fizinė, mentalinė ir dvasinė gerovė. Niekada neatsisakykite padėti sau kituose. Kad pažintumėt Dvasią, turite tapti Dvasia, kuri pasireiškia per kiekvieno sutvėrimo kūną ir protą. Tegul jūsų ego burbulas įsilieja į Dvasios vandenyną. Išsiplėskite, išsiplėskite tiek, kad jumyse tilptų visų gyvų sutvėrimų burbulas. Nugriaukite menko savanaudiškumo sienas ir neribotu nesavanaudiškumu aprėpkite visus gyvus sutvėrimus. Giedokite kosminės sąmonės giesmę: Mano Viešpatie, Aš ir Tu – mes visad kartu!

Jūros banga, ištirpki Jūroje! Aš esu burbulas; paversk mane Jūra! Nugriaukite savanaudiškumo sienas. Te jūsų meilė išsiplečia ir apima visus sutvėrimus.

Mylėkite Dievą visose širdyse Dieviškos meilės nektarą gerkite iš visų širdžių. Jauskite, kad kiekvieno žmogaus širdis yra jūsų širdies taurė, iš kurios geriate gaivią Dievo meilės ambroziją. Nesitenkinkite vienos širdies nektaru, o laisvai gerkite jį iš visų širdžių: vien Dievo meilę. Jauskite Dievą kaip meilę, kuri pasireiškia visų žmonių širdyse. Jauskite Dievą besąlyginėje meilėje, kuria mylite visą žmoniją ir švelnume, kurį jaučiate visoms gyvoms būtybėms. Tuomet galėsite melstis ta vienintele malda, kurią kartoju aš pats:

Dangiškasis Tėve, tegul Tavo meilė per amžius šviečia mano atsidavimo šventovėje. Te mano atsidavimas Tau amžinai liepsnoja mano atminties altoriuje. Tesugebėsiu įžiebti meilę Tau visų širdžių altoriuose.

 PAKYLĖTI SAVO MEILĘ Jausiu, kaip Dievas apipila mane Savo meile per visus, kurie mane myli. Išgryninsiu savo meilės troškimą ir patenkinsiu jį šventoje Dievo meilėje. Visi žemiškieji draugai, kurie šiandien atrodo taip tikroviškai, vieną dieną mirs ir bus nepasiekiami. Tuomet vienintelis tikras jūsų draugas pasirodys esąs Tas, kurio meilė dabar atrodo neapčiuopiama. Šaukitės Dievo nakties tamsoje – atkakliai, nuoširdžiai, ryžtingai. Nesiliaukite, kol Jis neateis pas jus. 83

O, Dieviškoji Motina, išmokyki mane pasinaudoti Tavo meilės dovana, kad savo šeimos narius galėčiau pamilti labiau nei save patį. Palaiminki mane, kad savo kaimynus galėčiau pamilti labiau už savo šeimą. Pakylėki mano meilę, kad savo šalį pamilčiau stipriau, nei savo kaimynus, o visą pasaulį ir visą žmoniją pamilčiau labiau nei savo šalį, kaimynus, šeimą ir save patį. Pagaliau, išmokyki mane pamilti Tave stipriau už viską, nes tai Tavo meile aš visus myliu. Jei ne Tu, aš nieko, ničnieko pasaulyje negalėčiau mylėti. Dieviškasis Tėve, išmokyki mane pro šeimos meilės ir draugų meilės vartus žengti į erdvesnę visuomeninės meilęs menę. tuomet išmokyki mane pro visuomeninės meilės menės duris žengti į erdvesnę tarptautinės meilės menę. išmokyki mane pro tarptautinės meilės menę žengti į beribės dieviškos meilės valdas, kurioje visus – ir gyvus, ir negyvus objektus suvokčiau alsuojant ir gyvenant Tavo meile. Išmokyki mane neapsistoti ties patraukliomis, bet mažesnėmis šeimomis, visuomeninės ar tarptautinės meilės šventyklomis. Išmokyki 84

mane apeiti tas mažąsias dievybes, kurios, kaip ir jų buveinės, apribotos savanaudiškos, žmogiškos meilės sienomis, kad pagaliau kirtęs paskutinius pasiaukojančios meilės vartus, įžengčiau į neišmatuojamas dieviškos meilės valdas ir išvysčiau, jog visi gyvi, pusiau gyvi ar miegantys tvariniai yra mani.

Apie autorių

Paramahansa Yogananda buvo pirmasis jogos mokytojas iš Indijos, kuris gyveno ir mokė Vakaruose. Yogananda atvyko į JAV 1920m., ir vykdydamas „dvasinius žygius“ (kaip pats pavadino) apkeliavo visą šalį. Jo entuziastingi klausytojai užpildydavo didžiausias Amerikos sales. Nacionalinė sensacija apie Yoganandos knygas ir paskaitas nuolatos rašydavo tokie rimti leidiniai kaip Time Magazine, Newsweek ir Life. Prezidentas Kalvinas Kulidžas net buvo pasikvietęs jį į Baltuosius Rūmus. Yogananda aktyviai mokė ir rašė iki pat savo išėjimo 1952m. Yogananda, žymios „Jogo autobiografijos“ autorius (pirmas leidimas 1946m.), paskatino tikrą dvasinę revoliuciją visame pasaulyje. Jo žinia nepriklausė jokiai religijai ir buvo universali.