P. Galaunės skaitymai 2016, NČDM by Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Pauliaus Galaunės skaitymai 2016

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kasmet vyksta mokslinė muziejaus konferencija, skirta žymaus meno ir kultūros veikėjo, ilgalaikio muziejaus vadovo Pauliaus Galaunės gimtadieniui paminėti. Muziejaus specialistų pranešimuose nagrinėjama muziejaus rinkinių formavimosi istorija, naujos atribucijos, muziejaus veiklos atspindžiai publikacijose, naujausi tyrimų rezultatai. Siekdami, kad konferencijos medžiaga būtų pasiekiama kuo platesnei auditorijai, 2016 metais pradedame leisti elektroninį leidinį, kuriame pateikiamos konferencijos pranešimų santraukos. Įdomaus skaitymo!

Eduardas Brusokas

Kristina Civinskienė

Milda Gasiūnaitė

Justina Minelgaitė

70 84 96 110

XVIII a.– XX a. pradžios kaunistika Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

Vėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

Vatikano freskų atvaizdai M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose

Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: keletas štrichų prezidento Aleksandro Stulginskio portretui

Ignas Narbutas Pirmojo pasaulinio karo atspindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir propagandiniai medaliai.

Jurgita Rimkutė-Vainuvienė Susitikime Antano Žmuidzinavičiaus namuose: malonios menotyros atradimų akimirkos

Reda Stuinienė Kontušo juostų rinkinio istorija

Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė Teresė Oginskienė? Portretuojamoji ir jos fundacija

XVIII a. – XX a. pr. kaunistika Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

Eduardas Brusokas

Sfragistika, kaip žinoma, yra pagalbinė istorijos disciplina, tirianti antspaudus ir spaudus. Taip jau susiklostė, kad Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje susiformavo negausus, tačiau gana įdomus sfragistikos rinkinys. Šiuo metu jame yra beveik 1000 eksponatų, kurie yra reikšmingi istorijos ir kultūros šaltiniai, svarbūs materialinei, dvasinei kultūrai ir istorijai tyrinėti. Šiame straipsnyje apžvelgsime tik nedidelę sfragistikos rinkinio dalį – XVIII a. – XX a. pr. kaunistiką. (Kaunistiką šiame straipsnyje apibrėžiame kaip materialųjį paveldą, o tiksliau spaudus, naudotus Kaune, jo apylinkėse ar istoriškai susijusius su Kaunu.)

Seniausi sfragistikos rinkinio eksponatai, susiję su Kaunu, nėra labai seni. Jie yra datuojami XVIII a. Vienas jų – tai spaudas (Nas 235), kurį 1937 m. muziejui dovanojo Zigmas Rupeika. (1937-05-03 Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Istorinio skyriaus kvitas Nr. 2014) Spaudas yra bronzinis, su medine rankena, įtvirtinta cilindrinėje Nas 235

pado įmovoje. Šio spaudo priklausomybę nustatyti nėra labai sunku, nes jo lenkiška legenda: Michał. pac. sądowy. powia-

būgnai ir pan. Pacų herbo fone. Ši atributi-

tu. kowenskiego. starosta (Mykolas

ka naudojama neatsitiktinai, mat M. Pacas

Pacas teisminis Kauno pavieto seniūnas)

tarnavo ir kariuomenėje. 1774 m. LDK ka-

informuoja, kad spaudas priklausė Myko-

riuomenėje jam buvo suteiktas kapitono,

lui Pacui. Ovalo formos vaizdulyje herbo

o 1783 m. – generolo majoro laipsnis. (Ten

skyde vaizduojamos dvi per vidurį sujung-

pat, s. 301, 304). Šis spaudas galėjo būti

tos lelijos, kurių viena žiūri į viršų, kita – į

naudojamas iki 1795 m.

apačią. Tai yra herbas Gozdawa, o tai patvirtina, kad spaudas priklausė Pacų gimi-

Kitas spaudas (Nas 226) – dar glaudžiau

nės, naudojusios šį herbą (Wolff J. Pacowie.

susijęs su karybos istorija. Šio spaudo pa-

Materyjały

das taip pat bronzinis, su cilindrine įmova

historyczno-genealogiczne.

302–303), atstovui.

kotui, kurio nebėra. Antspaudo spaudo lenkiška legenda: Pieczec Brygady us-

Beveik neabejotina, kad šiuo spaudu naudojosi priešpaskutinis Pacų giminės atstovas Mykolas Pacas, gyvenęs XVIII a. II pusėje (1754–1800). Kauno seniūno pareigybę, minimą spaudo legendoje, M. Pacas gavo 1778 m. savo žmonos Liudvikos Tyzenhauzaitės dėdės Antano Tyzenhauzo rūpesčiu. (Ten pat) Dar vienas akcentas šiame spaude, patvirtinantis spaudo priklausomybę, tai įvairi kariška atributika: patrankos, sviediniai, šautuvai, alebardos, vėliavos,

Nas 226

sarskey Woysk Wo Xa LITTo (Lietuvos

karaliui ir Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui

Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės

Stanislovui Augustui, iš antrojo – kad spau-

husarų brigados antspaudas) nurodo, kad

das naudotas Lietuvoje. Trečiasis skydas

spaudas priklausė Lietuvos Didžiosios Ku-

su herbu Lis leidžia patikslinti spaudo nau-

nigaikštystės husarų brigadai. Yra žinoma,

dojimo datavimą.

šis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės dalinys buvo suformuotas 1776

Iš 7 žinomų šios brigados vadų (Ten pat,

metais. Oficialus šio karinio dalinio pavadi-

s. 52.), atrodo, tik vienas – generolas leite-

nimas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-

nantas Simonas Zabiela naudojo šį herbą

tystės I tautinės kavalerijos brigada, tačiau

greta kito giminės herbo – Topor. (Żychliń-

net ir oficialiuose dokumentuose taip pat ji

ski T. Zabiełłowie herbu Topór i Lis. Złota

buvo vadinama husarų arba Kauno briga-

księga szlachty polskiej. Rocznik 10. Poznań,

da. Kauno brigada ji buvo vadinama todėl,

1888. S. 294–305) Kadangi brigados vadu

kad Kaunas buvo laikomas pagrindine da-

S. Zabiela tapo 1788 m. birželio 26 d., o

linio dislokacijos vieta. (Machynia M., Ra-

baigė vadovauti 1791 m. rugsėjį ar spalį

kutis V., Srzednicki Cz. Oficerowie Rzeczypo-

(Machynia M., Rakutis V., Srzednicki Cz.,

spolitej Obojga Narodow 1777-1794. Spisy.

s. 52), galima daryti išvadą, kad spaudas

T.2: Oficerowie Wojska Wielkiego Ksiestwa Li-

naudotas XVIII a. 9 deš. pab. –10 deš. pra-

tewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska

džioje. Tačiau galbūt jį reikėtų datuoti tik 9

inzynieryjne i piechota, Kraków, 1999, s. 47)

deš. pabaiga. Ir štai kodėl. Yra žinomas dar

Žinodami dalinio įkūrimo datą, jau galime

vienas I-osios tautinės kavalerijos brigados

spaudą datuoti XVIII a. paskutiniuoju ke-

antspaudo spaudas. (Prieiga internetu

tvirčiu, tačiau jame esanti informacija lei-

[žiūrėta 2015-12-14])

džia nustatyti dar tikslesnį datavimą. Ovalo

formos vaizdulyje ant apsiausto vaizduoja-

Jis savo turiniu nedaug tesiskiria nuo pir-

mi trys skydai, kurių pirmajame (heraldinė-

mojo. Antrasis spaudas yra kiek puošnes-

je dešinėje) vaizduojama monograma SAR

nis, ir praplėsta legenda: Pieczec Kawa-

(Stanislaus Augustus Rex), kitame Lietuvos

lery Narodowey brygady ussarskiey

Didžiosios kunigaikštystės herbas – Vytis,

woysk w.x.l. (Lietuvos Didžiosios kuni-

o trečiajame viena iš herbo, vadinamo Lis,

gaikštystės kariuomenės tautinės kavale-

atmaina. Pirmi du ženklai mums nesutei-

rijos husarų brigados antspaudas). O dar

kia kokios nors naujos informacijos. Iš pir-

vienas skirtumas – kad pirmajame spaude

mojo skydo galima suprasti, kad spaudas

po herbu Lis pritvirtintas vienas ordinas, o

naudotas valdant paskutiniajam Lenkijos

antrajame spaude – du ordinai. Tai galima

XVIII a. – XX a. pr. kaunistika Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

paaiškinti tuo, kad S. Zabiela pirmąjį savo

Kauno gubernija buvo Vilniaus generalgu-

ordiną – Šv. Stanislovo, gavo 1780 m., o

bernijos dalis. Spaudo padas bronzinis, su-

antruoju, Baltojo erelio, ordinu buvo apdo-

jungtas su tekinta medine rudu laku deng-

vanotas 1789 metais. Taigi pirmasis spau-

ta rankena. Spaudo rankena sutvirtinta

das, saugomas M. K. Čiurlionio muziejuje,

bronziniu žiedu. Apskritame iškilių linijų

galėjo būti naudotas 1788–1789 m. (nuo

vaizdulyje Rusijos imperijos herbas – dvi-

tada, kai S. Zabiela tapo brigados vadu ir

galvis erelis. Aplink dviejų eilučių legenda

iki apdovanojimo Baltojo erelio ordinu), o

rusų kalba: Управлен. Вилен. ковен.

vėliau naudotas antrasis spaudas. Spaudą

и гроднен. генералЪ губернатора,

Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Isto-

antroje eilutėje: для заграничныхъ

rijos skyriui 1941 m. pabaigoje perdavė

паспортовъ (Vilniaus, Kauno ir Gardino

Meno skyrius. (1941-12-03 Vytauto Didžiojo

generalgubernatoriaus valdyba. Užsienio

kultūros muziejaus Istorinio skyriaus dieny-

pasams). Spaudas skirtas antspaudams

nas (toliau ISD), Nr. 480), o kaip jis pateko į

dėti ant popieriaus. Nors spaudas buvo

tą skyrių, nežinoma.

naudojamas Vilniuje, tačiau šiuo spaudu buvo žymimi ir Kauno gubernijos gyventojų pasai, nes, kaip nurodo ir spaudo legenda, Kauno gubernija buvo Vilniaus generalgubernatūros dalis. Tiksliai datuoti spaudą sunku, tačiau galimo naudojimo intervalą įvardinti paprasta, nes žinoma, kad vėliausiai iš šių trijų gubernijų Kauno gubernija įkurta 1842 m., o generalgubernorių pareigybė Rusijos imperijoje panaikinta 1912 metais. Todėl spaudą galime datuoti XIX

Nas 101

a. 5 deš. – XX a. 2 dešimtmečiu. Šį spaudą, kartu su dar 71 kitų, muziejus įsigijo 1940 m. pabaigoje iš Vilniuje gyvenusio dr. Juozo

Kur kas daugiau spaudų yra išlikę iš „carų valdžios“ laikotarpio. Pirmiausia apžvelgsime valdžios įstaigų ir savivaldos spaudus.

Stankūno. (1940-12-19, ISD, Nr. 402; 194112-19 Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Eksponatų dienynas, Nr. 1744)

Vienas vertingiausių jų Vilniaus generalgubernatūrai priklausęs spaudas (Nas 101).

Du iš jų (Nas 208, Nas 210) priklausė tam pačiam Kauno žydų lakavimo-dažymo cechui. Iš pirmo žvilgsnio spaudo padai ir tekintos rankenos identiškos, o spaudo laukai labai panašūs – vaizdulyje matome skydą, padalintą į dvi dalis, aplink užrašyta legenda. Viršutinėje skydo dalyje išraižytas Kauno gubernijos herbas, o apačioje – šepetėlis ir paletė su teptukais. Spaudų ma-

Nas 215

tmenys iš ties vienodi, tačiau spaudų lauIš Kauno miesto savivaldos istorijos muzie-

kai šiek tiek skiriasi. Pirmojo spaudo laukas

juje saugomi keli spaudai. Tai Kauno miesto

yra raižytas į vidų, o antrasis – iškilių linijų.

valdybos spaudas (Nas 215), skirtas ants-

Kitas skirtumas, nors nedaug, bet skiria-

pauduoti mokestinius kvitus už metrologines paslaugas. Įrašas spaude rusų kalba: Квитанцiя Ковенской городской управы № „ „ ........................190 г. Отъ...... ......................... получено за вывѢрку и клейменiе мѢРЪ и ВѢСОВЪ ………. руб. ….. коп. ЧЛЕНЪ УПРАВЫ (Kauno miesto valdybos kvitas Nr. „ „........................190 m. iš...................... gauta už matų ir svarmenų patikrinimą bei ženklinimą ..... rub...... kap. Valdybos narys). Kaip rodo data ant

Nas 208

spaudo, jis turėjo būti naudotas XX a. 1 dešimtmetyje. Į Kauno valstybinį kultūros muziejų (kaip tuo metu buvo vadinamas M. K. Čiurlionio dailės muziejus) spaudas pateko 1941 m. pradžioje, perdavus Kauno Vykdomojo komiteto įgaliotajam Jonui Kačegovičiui. Kartu muziejui buvo perduota daugiau kaip 20 spaudų, tarp kurių buvo ir 4 Kauno amatininkų cechų antspaudų spaudai. (1941-02-24, ISD, Nr. 433)

Nas 210

XVIII a. – XX a. pr. kaunistika Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

si spaudų vaizduliai ir legendos. Pirmojo spaudo legenda rusų kalba: печ: ковенс: евреи: лакерН: краси: цеха (Kauno žydų lakavimo–dažymo cecho antspaudas), antrojo (identiškos reikšmės) – печ: ковен: евреи: лакер: красиль: цеха.

Nas 209

tininkų spauduose, o apačioje – oblius ir nenustatytas tekintojo įrankis. Aplink skydą rusiška legenda: печ. управ. ковен. столяр. и ток. цѢх (Kauno stalių ir tekinNas 211

tojų cecho valdybos antspaudas). Šie visi 4 amatininkų cechų spaudai yra

Dar vienas žydų amatininkų spaudas (Nas

bronziniai, su medinėmis juodu laku la-

211) priklausė šaltkalvių-kalvių cechui. Šio

kuotomis rankenomis. Spaudo rankenos

spaudo padas tokio paties dydžio, kaip ir

sutvirtintos bronziniais žiedais (išskyrus

dviejų ankstesnių, tik rankena kriaušės

Nas 209, kuris sutvirtintas geležine juoste-

formos. Spaudo lauke matomas apgadin-

le). Spaudai galėjo būti pradėti naudoti XIX

tas spaudo vaizdulys, ypač viršutinė skydo

a. 5 deš., o baigti XIX a. pab., kai amatinin-

dalis, o apatinėje skydo dalyje – sukry-

kų cechai net ir Rusijoje jau buvo vertinami

žiuoti raktai. Spaudo legenda (rusų kalba)

kaip anachronizmas ir palaipsniui naiki-

taip pat apgadinta, bet įskaitoma: ковен:

nami. Tiksliau jiems datuoti reikia gilesnių

евреис: слѢСАР: кузнец: цеха (Kauno

tyrimų.

žydų šaltkalvių-kalvių cecho). Kaunas daugiau kaip 70 metų buvo svarPaskutinysis spaudas (Nas 209) buvo sta-

bus Rusijos imperijos centras, administra-

lių ir tekintojų cecho nuosavybė. Vaizdulyje

vęs gana didelėje dabartinės Lietuvos teri-

skydas padalintas į dvi dalis. Viršuje – Kau-

torijoje. Šis laikotarpis atspindimas mies-

no gubernijos herbas, kaip ir kituose ama-

tų ir miestelių, kurių nemaža dalis dabar

Nas 193

Nas 244

neturi tiesioginių administracinių sąsajų su Kaunu, spauduose. Vienas jų – Plungės miesto valdybos antspaudo spaudas (Nas 193). Spaudas bronzinis, su medine rudu laku dengta tekinta rankena. Spaudo vaizdulyje yra Kauno gubernijos herbas, o aplink legenda rusų kalba: Плунгянская мещансая управа (Plungės miesto valdyba). Į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų jis pateko 1939 metais. (1926 m. sausio 26 d. Kauno miesto ir apskrities viršininkas

Nas 253

perdavė Valstybės muziejui 4 spaudus. Panaikinus šį muziejų, spaudai atiteko Vytauto Didžiojo kultūros muziejui., 1939-09-25, ISD, Nr. 212.) Dar vienas Kauno gubernijos liudytojas – Preikapės kaimo seniūno antspaudo spaudas (Nas 244). Legenda rusų kalba: ПРЕЙКОПСКIЙ

сельскIй

староста

Эйрагольской Вол. ковенск. уѢз. ковенск. губ. (Kauno gubernijos, Kauno apskrities, Ariogalos valsčiaus, Preikapės

Nas 219

XVIII a. – XX a. pr. kaunistika Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

kaimo seniūnas). Spaudas bronzinis, su

– II dešimt. Tą mums sufleruoja spaudo

medine rudu laku dengta rankena, su-

vaizdulys, kuriame išraižytas Varšuvos

tvirtinta bronziniu žiedu. Spaudas, kaip ir

kunigaikštystės herbas (dviejų laukų sky-

ankstesnis, galėjo būti naudojamas XIX a. 5

de – Saksonijos (Vetinų) ir Lenkijos (erelis)

deš. – XX a. 2 dešimtmetį.

herbai).

Intriguojantis

eksponatas

–

bronzinis

Tai spaudas, kurį naudojo tarnautojas,

Rimkų kaimo antspaudo spaudas (Nas

registravęs valsčiaus gyventojų gimimus,

253). Nors jis nėra kuo nors ypatingas ar

mirtis, vedybas teikęs registracijų išrašus ir

retas savo forma, tačiau neįprastas bu-

pan. Pirminė spaudo pagaminimo ir nau-

vęs šio spaudo savininkas. Tai Rimkų kai-

dojimo data gali būti 1808 m., kai pirmą

mas, visai šalia Jonavos, kurio gyventojai,

kartą nustatyta civilinių aktų vedimo tvar-

daugiausiai stačiatikiai sentikiai, 1806 m.

ka Varšuvos kunigaikštystėje. Į kunigaikš-

išsipirko žemes ir tapo laisvaisiais valstie-

tystės sudėtį įėjo didelė dalis buvusių LDK

čiais. (Rimkai. Tarybų Lietuvos enciklopedi-

žemių dalis kairiajame Nemuno krante,

ja, T. 3, Vilnius, 1987, p. 550) Kad kaimas

tarp jų ir Panemunė. Spaudas galėjo būti

išskirtinis – laisvas, jo gyventojai skelbė

naudotas iki 1815 m, kuomet, įkūrus Len-

savo antspaudo legendoje. Spaudo vaiz-

kijos karalystę,

dulyje – Kauno gubernijos herbas, o aplink

nustojo egzistuoti.

Varšuvos kunigaikštystė

jį legenda rusų kalba: Печат: волной деревнй римокъ (Laisvojo Rimkų kaimo

1807 – 1815 m., Panemunė nepriklausė

antspaudas). Šis spaudas į muziejų pateko

nei Kauno miestui, nei Kauno gubernijai

iš Staškūniškio pradžios mokyklos 1940 m.

(kurios dar ir nebuvo), tačiau 1931 m. ji

pabaigoje. (1940-12-30, ISD, Nr. 400) Trys

tapo Kauno dalimi, todėl šis spaudas ne-

paskutinieji spaudai galėjo būti naudojami

abejotinai yra Kauno materialiojo paveldo

XIX a. 5 deš. – XX a. 2 dešimtmečiu.

dalis. Spaudas, beje, 1939 m. pateko į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų iš Kauno

Ne mažiau įdomus Panemunės valsčiaus

istorijos muziejaus rinkinių. (1939-05-26,

civilinių aktų tarnybos (įstaigos, valdybos?)

ISD, Nr. 424b)

antspaudo spaudas (Nas 219). Spaudo legenda lenkų kalba: Urzod do aktow stanu cywilnego gminy Poniemun: (Panemunės valsčiaus civilinių aktų tarnyba:). Spaudą reikėtų datuoti XIX a. I dešimt.

Nas 225

Įdomus eksponatas – tolimiausios Kau-

muziejaus, 1939-05-26, ISD, Nr. 424b.)

no gubernijos apskrities – Novoaleksan-

Spaudą bandyta daryti iš grafito, tačiau

drovsko (dabar Zarasai) – stano pristavo

„meistras“ buvo neįgudęs ir bandė paga-

antspaudo spaudo falsifikatas (Nas 225).

minti klastotę bent du kartus (vienoje ir

(Spaudo falsifikatas pateko į Vytauto Di-

kitoje) gludinto grafito ruošinyje. Spaudo

džiojo kultūros muziejų iš Kauno miesto

falsifikato vaizduliuose labai abstrakčiai

XVIII a. – XX a. pr. kaunistika Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

ir primityviai bandyta išraižyti Kauno gubernijos herbą ir legendą rusų kalba: Печ пристава стана новоалекс уѢзда (Novoaleksandrovsko apskrities stano pristavo antspaudas). Tikėtina, kad falsifikatą gamino nagingas valstietis ar nedidelio miestelio gyventojas kažkokiam vietinės

Nas 194

reikšmės dokumentui suklastoti, nes stano pristavas nebuvo labai aukšto rango policinė pareigybė Rusijos imperijoje. Jo pareiga buvo stebėti, kaip jo prižiūrimoje teritorijoje (įprastai apskrityje būdavo 2–3 stanai) laikomasi įstatymų, ir kontroliuoti valsčių, kaimų savivaldą. Iš Rusijos imperijos laikotarpio rinkinyje

Nas 195

yra dar keli spaudai. Vienas iš jų – tai tikriausiai Kauno pašte naudotas spaudas (Nas 194). (1926 m. sausio 26 d. Kauno

Kitas spaudas (Nas 195) (1926 m. sausio

miesto ir apskrities viršininkas perdavė

26 d. Kauno miesto ir apskrities viršinin-

Valstybės muziejui 4 spaudus. Panaikinus

kas perdavė Valstybės muziejui 4 spaudus.

šį muziejų, spaudai atiteko Vytauto Didžio-

Panaikinus šį muziejų, spaudai atiteko

jo kultūros muziejui, 1939-09-25, ISD, Nr.

Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, 1939-

212.) Šio spaudo padas geležinis, o ranke-

09-25, ISD, Nr. 212) yra privataus asmens,

na medinė, tekinta. Iškilių linijų vaizdulyje

apie kurį, deja, nieko nežinome. Spaudo le-

tuščia ovalo figūra. Aplink ją legenda rusų

genda: Зеликъ ружовъ*tas pats hebra-

kalba: Доплатить • Ковно • (Primokė-

jiškai* nurodo, kad šis spaudas priklausė

ti•Kaunas•). Spaudas skirtas laiškams ar

žydui Zelikui Ružovui, o vaizdulyje hebra-

siuntiniams, už kuriuos reikėjo papildomai

jiškas įrašas: „Kovne“ informuoja, kad jis

sumokėti, antspauduoti. Jo naudojimo lai-

gyveno ar dirbo Kaune. Spaudas bronzinis,

kotarpis gali būti labai platus – nuo XIX a.

su medine juodu laku dengta tekinta ran-

vid. iki XX a. 2 dešimtmečio.

kena, kurios apačia sutvirtinta žiedu.

Paskutinieji apžvelgiamo laikotarpio spau-

Vokiški spaudai savo forma labai panašūs

dai – iš vokiečių kaizerinės kariuomenės

į lietuviškus. Tik jų įrašai, suprantama, vo-

okupacijos (1915–1918) Pirmojo pasauli-

kiečių kalba: D. V. Litauen Schlachthof Ko-

nio karo metais. Išliko net 15 antspaudų

wno (Nas 702, Nas 704, Nas 710); M.-V. Li-

spaudų (Nas 699 – Nas 713) (spaudus mu-

tauen Schlachthof Kowno (Nas 712); D. V.

ziejui perdavė Kauno Vykdomojo komiteto

Litauen Kr.-T. Kowno (Nas 705, Nas 709).

įgaliotasis Jonas Kačegovičius, 1941-02-24 ,

Šių veterinarijos spaudų, kaip ir lietuviškų,

ISD, Nr. 433), tačiau visi jie iš vienos „srities“.

įrašų tiksliai išsiaiškinti nepavyko dėl tos

Tai buvo veterinariniai spaudai skerdienai

pačios priežasties – neaiškių trumpinių:

žymėti. Spaudai pagaminti iš įvairių formų

„D. V.“, „M.-V.“ „Kr.-T.“, tačiau aišku, kad šie

metalinių plokštelių su pritvirtintomis kil-

spaudai naudoti Lietuvoje (vok. Litauen),

pelėmis vietoje rankenų. Kitoje plokštelių

skerdykloje (vok. Schlachthof) Kaune (Ko-

pusėje priklijuota guminė pagalvėlė su iš-

wno). (Vokiškuose veterinarijos spauduose

raižytais įrašais. 7 spauduose naudojama

kažkodėl naudotas lenkiškas Kauno pava-

vokiečių kalba, 7 – lietuvių kalba, o vieno

dinimas.)

spaudo (Nas 711) įrašas visiškai sunykęs Paskutiniojo iš aptariamųjų spaudo įra-

ar sunaikintas.

šas informavo apie tai, kad skerdiena Lietuviškų spaudų įrašai: V. v. Lietuvoje

neužteršta

Apskr. vet. Kaunos (Nas 699 ir tikriau-

frei. Schlachthof Kowno. (Be trichinų.

siai Nas 703 (dalis įrašo nunykusi arba

Skerdykla Kaunas.). Šie spaudai, kaip tik

sunaikinta); V. v. Lietuvoje Kaunos (Nas

nedaugelis iš apžvelgiamų, yra datuoti.

700, Nas 701, Nas 713). Kol kas nepavy-

Inventorinėje knygoje nurodoma, kad jie

ko tiksliai išsiaiškinti šių įrašų reikšmės,

yra 1914–1918 m. laikotarpio. Šį datavimą

nes neaišku, ką reiškia trumpiniai „V. v.“

galima kiek patikslinti. Pirmiausia – tikrai

Likę du lietuviški spaudai su įrašais: Be

netinka ankstyvoji data, nes šie vokiški

trikinų Apskr. vet. Kaunos. (Nas 706);

spaudai Kaune anksčiausiai galėjo atsi-

Be trikinų Kaunos. (Nas 708) informavo,

rasti tik 1915 m. rugpjūčio pabaigoje, kai

kad skerdienoje nėra parazitų – spiralinių

kaizerinė kariuomenė užėmė Kauną, o

trichinų. Visuose spauduose vietovardis

lietuviški spaudai tikriausiai atsirado dar

Kaunas parašytas su klaida, todėl tikėti-

vėliau, kadangi iki pat 1917 m. okupacinė

na, kad visi jie pagaminti vienu metu, ne-

vokiečių valdžia nė girdėti nenorėjo apie

pastebėjus klaidos.

spiraline

trichina:

Trichina

bet jokį Lietuvos valstybingumo atkūrimą, o taip pat lietuvių kalbos vartojimą vieša-

XVIII a. – XX a. pr. kaunistika Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

jame gyvenime. Net ir atkūrus valstybin-

veiklos Pirmojo pasaulinio karo metais liu-

gumą 1918 m. vasario 16 d., vadžia Lietu-

dytojai. Vertingiausi eksponatai, be abejo,

voje kurį laiką de facto priklausė vokiečių

du XVIII a. spaudai, menantys Lietuvos Di-

administracijai, kuri tik palaipsniui ir ne-

džiosios kunigaikštystės laikus, tačiau ir kiti

noriai užleido vietą Lietuvos vyriausybei.

spaudai svarbūs Kauno ir Lietuvos istorijai

Iš Kauno vokiečiai pasitraukė tik 1919 m.

atskleisti ar bent jau jai iliustruoti.

liepos 11 d., o iš Lietuvos išsinešdino tik tų pačių metų pabaigoje. Taigi vokiški veteri-

Straipsnyje norėta tik supažindinti besido-

narijos spaudai galėjo būti naudojami nuo

minčiuosius Kauno istorija ar sfragistika

1915 m. iki 1919 m., o maždaug nuo 1917

su muziejaus rinkinyje saugomais ekspo-

m. lygiagrečiai su jais naudoti ir lietuviški

natais, kurių tik nedidelė dalis buvo rodyti

spaudai. Manau, tikrai nesuklysime, jei vi-

parodose ar kitaip pateikti visuomenei. Kai

sus šiuos spaudus datuosime 1915–1919

kurie spaudai apžvelgti gana paviršutiniš-

metais.

kai, nes išsamūs jų tyrimai reikalauja nemažai laiko, todėl tikiuosi, kad netolimoje

Apibendrinant galima pasakyti, kad ap-

ateityje šie eksponatai sulauks skvarbes-

žvelgiamo laikotarpio su Kaunu sietinų

nių tyrėjų žvilgsnių. 

eksponatų yra bent 30. Tiesa, lygiai pusė iš jų yra maždaug vieno laiko, panašūs, gana specifinės srities – veterinarinės tarnybos

Nas 709

Nas 101

Nas 193

Nas 194

Nas 195

Nas 208

Nas 209

XVIII a. â&#x20AC;&#x201C; XX a. pr. kaunistika Nacionalinio M. K. Ä&#x152;iurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

Nas 210

Nas 211

Nas 215

Nas 219

Nas 225

Nas 226

Nas 235

Nas 244

Nas 253

Nas 699

Nas 700

Nas 701

XVIII a. â&#x20AC;&#x201C; XX a. pr. kaunistika Nacionalinio M. K. Ä&#x152;iurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

Nas 702

Nas 703

Nas 704

Nas 705

Nas 706

Nas 707

Nas 708

Nas 709

Nas 710

Nas 711

Nas 712

Nas 713

XVIII a. â&#x20AC;&#x201C; XX a. pr. kaunistika Nacionalinio M. K. Ä&#x152;iurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

Nas 235

turinys

â&#x2020;&#x2018;

Vėlyvojo sovietmečio tapyba:

Kauno specifika Kristina Civinskienė

Domėjimąsi tapyba lemia šios meno rūšies savitumas sovietmečiu. Pasak Erikos Grigoravičienės: „Tapyba sovietmečiu buvo pažangiausia ir labiausiai valdžią dominanti dailės rūšis.“ (Grigoravičienė E. Trumpa įžanga į Lietuvos tapybos istoriją. Prieiga internetu) Be to, iki XX a. 9 deš. pabaigos būtent tapyboje pirmiausia pasireikšdavo naujos meno tendencijos ir pokyčiai.

Dešinėje: Mikalojus Salkauskas, „Natiurmortas su pravertu langu“, 1982, NČDM

Tapyba Kaune turėjo ir dar vieną reikšmę.

d., Nr. 706, p. 355–356) Taigi tapybos, kaip

1939 m. Kauno meno mokyklos tradicijos

vienos svarbiausių meno rūšies paslapčių,

buvo nutrauktos – vaizduojamųjų menų

buvo mokomasi Vilniuje. Po studijų daili-

specialistų rengimas iš Kauno buvo perkel-

ninkai grįždavo į gimtąjį Kauną ar atvažiuo-

tas į Vilnių. Reorganizuotame Kauno dailės

davo į šį miestą iš kitų Lietuvos regionų.

institute liko taikomųjų menų disciplinos.

Taigi taikomojo meno mieste tapytojų ne-

(Vyriausybės žinios, 1940 m. gegužės 25

trūko.

Adolis Krištopaitis, „Naujas rajonas“, 1967

Vėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

Aktyvų dailininkų gyvenimą palaikė ir so-

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Tapybos

vietinė kultūros politika. Net jei tai buvo

skyriaus kūrinių įsigijimo aktus, tapybos

daroma propagandiniais tikslais, – siekiant

darbai Parodiniam fondui buvo perkami

menininkus įtraukti į režimo ideologijos

1981–1990 metais.)

sklaidą, – tai pasitarnavo ir pačios dailės skatinimui. Viena šios politikos išraiškos

Pagal Kultūros ministerijai siunčiamus

formų – XX a. 7–8 deš. parodų rūmų di-

muziejų veiklos duomenis, intensyviausiai

džiuosiuose miestuose statymas. Pirmieji

parodos Kaune buvo rengiamos 1984 me-

dailės parodų rūmai, kaip Lietuvos dailės

tais. 1984 m. M. K. Čiurlionio dailės muzie-

muziejaus filialas, 1967 m. buvo pastatyti

jus užėmė pirmąją vietą muziejų socialis-

Vilniuje, Klaipėdoje – 1973 m.; Šiauliuose –

tiniame lenktyniavime (rodikliai: lankytojų,

1977 m., Kaune tai įvyko 1978 m. – M. K.

ekskursijų, parodų, paskaitų, laidų per ra-

Čiurlionio dailės muziejus atidarė filialą –

diją ir televiziją, parodų katalogų skaičiai

Paveikslų galeriją. (1978 m. atidaryta Kau-

ir pan.) (žr. internete: Nacionalinis M. K.

no paveikslų galerija buvo skirta dovano-

Čiurlionio dailės muziejus 1921–2010).

tos M. Žilinsko kolekcijai eksponuoti. Ekspoziciniam plotui pasirodžius per mažam,

Parodinio gyvenimo Kaune suaktyvėjimas

1989 m. buvo pastatyta kita M. Žilinsko

9 deš. nulėmė tiriamojo laikotarpio ribas

dailės galerija.) Pirmo aukšto erdvėje buvo

– nuo Paveikslų galerijos atidarymo 1978

rengiamos šiuolaikinių dailininkų parodos.

m. iki 1990 m. – sovietmečio pabaigos.

Daugiausiai tokių parodų buvo skirta Kau-

Tuo metu Kaune kūrė kelios tapytojų kar-

no miesto dailininkams.

tos. Straipsnio tikslas – ištirti, kokią vertę tuo metu kūrusių dailininkų tapyba turėjo

Atidarius Paveikslų galeriją, Kaune dailės

Kaune ir kaip ji buvo vertinama Lietuvoje.

gyvenimas tapo labai intensyvus, prasiplė-

Domimasi kūrinių simboline verte, apie

tė ir už miesto ribų – vadinamosios „kilno-

kurią prancūzų sociologas Pierre Bourdieu

jamosios“ dailininkų personalinės ir M. K.

pirmą kartą prabilo 1971 m. straipsnyje

Čiurlionio dailės muziejaus fondų parodos

„Le marché des biens symboliques“ („Sim-

imtos rengti kitų Lietuvos miestų ir mies-

bolinių prekių rinka“). (Bourdieu P. Le Mar-

telių muziejuose bei kultūros centruose,

chė dės biens symboliques. L‘аnnéе socio-

mokyklose, kino teatruose. Tokioms trans-

logique, 1971, no 22, p. 49–126) Simbolinė

portavimo

parodoms

vertė reiškia tam tikrus vardus, laipsnius,

kūriniai buvo perkami specialiai muziejaus

nominacijas, nusakančius prestižą. P. Bo-

Parodiniam fondui. (Pagal Nacionalinio

urdieu tai pavadino simboliniu kapitalu,

reikalaujančioms

Petras Stauskas, Kauno miesto garbes piliečio A. Simano portretas, 1982

suteikiančiu galios konkuruoti rinkoje. (Bo-

macija apie dailininkų kūrybą buvo pasie-

urdieu. The forms of capital. Handbook of

kiama per spausdintą žiniasklaidą. Taigi

theory and research for the sociology of

dailėtyra buvo vienas veiksnių, formavusių

education, New York, 1983, p. 241–258)

dailininkų kūrybos simbolinę vertę.

Viena iš simbolinės vertės kūrimo priemo-

Tyrimo tikslas buvo išanalizuoti, kokias

nių yra atsiliepimas apie dailininko parodą

simbolines vertes formavo tekstai, spaus-

ir jo kūrybą. Sovietmečiu pagrindinė infor-

dinti tiek kultūriniuose, tiek populiariuose

Vėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

leidiniuose. Tokie leidiniai iki 1990 m. buvo

dailininkų parodos, muzikinio, dramos,

mėnesiniai žurnalai „Pergalė“, „Kultūros

pantomimos teatrų spektakliai, koncertai –

barai“, savaitraštis „Literatūra ir menas“.

buvo puiki „Kauno tiesos“ rezervinių pusla-

Kartą per metus dailės parodas apžvelgda-

pių medžiaga.

vo Dailininkų sąjungos leidžiamas žurnalas „Dailė“. 1989 m. kultūrinę spaudą papildė

Kultūriniuose ir populiariuose leidiniuose

mėnesinis žurnalas „Krantai“, o 1990 m. –

buvo ieškota tekstų apie įvairių kartų tapy-

savaitraštis „Šiaurės Atėnai“. Į tyrimo lauką

tojų, pozicionavusių save su Kauno miestu

taip pat įtraukti jaunimui skirti mėnesiniai

ir XX a. 8–9 deš. formavusių miesto kultūri-

žurnalai „Nemunas“, „Jaunimo gretos“,

nį veidą, tapybą.

„Švyturys“, dienraštis „Komjaunimo tiesa“ – juose taip pat buvo spausdinama dailės

Dailė sovietmečiu buvo viena iš socializ-

kritika, kuri dėl platesnės paskirties leidi-

mo programos sklaidos priemonių. Atitin-

nių pobūdžio pasiekdavo ne vien tik kultū-

kamai susipažinimo su dailininkų kūryba

ra besidominčius skaitytojus.

vieta tapo parodos, skirtos socialistinio

Tyrimui svarbus leidinys – Kauno miesto

mo, pergalės ir panašių jubiliejų datoms

dienraštis „Kauno tiesa“. Tai buvo vienin-

paminėti, ar surengtos rudens, pavasario,

telis dienraštis, sovietmečiu turėjęs kultū-

jaunimo ir kitokios kūrybinės ataskaitos.

rai skirtą priedą „Kūrybinė savaitė“. Priedo

Dailės kritikai, parodų recenzentai, apra-

atsiradimą, anot ilgametės „Kauno tiesos“

šydami tokias oficiozines parodas, turėjo

žurnalistės Ramutės Vaitiekūnaitės, nulė-

derinti savo pastebėjimus su ideologine

mė „techninis poreikis turėti rezervinius

programa. Kitaip tariant, sovietmečiu par-

puslapius“. (Kristinos Civinskienės interviu

odų recenzijos buvo skirtos ne tik kūrinių

su Ramute Vaitiekūnaite, 2015 04 21, K. Ci-

analizei ir kritikai, bet ir ideologijai propa-

vinskienės archyvas)

guoti. Tokiuose oficioziniuose rašiniuose,

gyvenimo – Sovietų Sąjungos, komjauni-

turėjusiuose savas rašymo taisykles – šaRezerviniai puslapiai buvo rengiami iš

bloniškas straipsnių įžangas, šlovinančias

anksto, kad, pristigus ideologinio pobūdžio

sistemą, išryškėdavo oficialūs kūrinių ver-

informacijos ar straipsnių, laikraštyje būtų

tinimo kriterijai. Pagrindinis kūrinių vertės

ką spausdinti. „O iš ko galėjai daryti rezer-

motyvas buvo ideologiškai reikšmingas

vinius puslapius dienraštyje? Tik iš kultūri-

turinys. Kitaip tariant – teminis paveikslas,

nių tekstų“, – pasakojo Vaitiekūnaitė. (Ten

kuris, pasak Grigoravičienės, sovietmečiu

pat) Kultūrinio gyvenimo intensyvumas –

buvo virtęs „beveik socrealizmo sinoni-

mu“ (Grigoravičienė E. Tema, gyvenimas,

ir rusų meno tradicijas tęsiantys Vladimi-

žmogus – kūrybiškosios socrealizmo plė-

ras Kasatkinas (1924–2014), Anatolijus

tros gairės. Menotyra: Lietuvos mokslų

Stiško (g. 1937) ir Aleksandras Kukujevas

akademija, 2005, p. 29). XX a. 8 deš. pab. –

(1919–2005).

9 deš. pr. žiniasklaidoje buvo vardijamos sovietinę santvarką šlovinančios, Alfonso

Lietuvių kilmės Kauno tapytojų kūryba

Andriuškevičiaus terminu, „reikšmingos

ideologinių

temos“ (Andriuškevičius A., Marcišausky-

dažniausiai neatitikdavo. Dailininkai pri-

tė-Jurašienė, Pro A. A. prizmę, 2013, Mo-

valomas temas kūrė gana atmestinai,

dernaus meno centras, p. 151): „Didysis

apsiribodami reportažinio žanro tapyba.

Tėvynės karas, partizaninis judėjimas,

Remiantis oficiozine dailės kritika, dėl šios

šiandieninis didžiųjų statybų pulsas, taikus

priežasties jie retai patekdavo į sąjungines

žmonių darbas ir buitis“, – „Kauno tiesos“

ar Baltijos trienalių parodas. Iki pat XX a. 9

žurnalistė Rūta Kanopkaitė, rašydama apie

deš. vidurio dailės kritikai priekaištavo dai-

1981 m. Sąjunginę jaunųjų dailės parodą

lininkams dėl visuomeninių temų stygiaus

Taškente (Uzbekijoje), išvardijo tapytojus

paveiksluose. Pastebima, kad Kauno mies-

dominusias „aktualias praeities ir dabar-

to laikraštyje tai buvo daroma labai dažnai.

ties temas“. (Plačiau žr.: Kanopkaitė R. Iš

Menotyrininkė Purvinaitė apgailestavo: „…

sąjunginės parodos su II premija. Kauno

pernelyg retai miestui atstovaujama res-

tiesa, 1981, vasario 1, Nr. 5) Geriausiai to-

publikiniame, sąjunginiame dailės gyve-

kią propagandinės recenzijos formą buvo

nime“. (Purvinaitė R. Tradicinė ekspozicija

įvaldę kritikai, priklausę partijai. Tarp visų

ir netradiciniai apmąstymai. Kauno tiesa,

skaitytų dailės parodų recenzijų kritikų,

1979 gruodžio 16, Nr. 288)

kūrinių

vertinimo

kriterijų

rašiusių apie parodas, kuriose dalyvavo Kauno tapytojai, propagandiniais rašiniais

Kita vertus, negalima nepastebėti, kad tie

ypač išsiskyrė Rūta Purvinaitė. (Rūta Purvi-

kauniečių tapybos kūriniai, kurie vis dėlto

naitė SSKP narė buvo nuo 1972 m.: M. K.

patekdavo į sąjungines, Baltijos trienalių

Čiurlionio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dai-

ar respublikines parodas, būdavo gana toli

lės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos

nuo teminio paveikslo ideologijos. 1981 m.

skyriaus archyvas. Atleistų darbuotojų by-

„Kauno tiesa“ skelbė apie Alfredo Šato lai-

los, Ap. 3, B. 66.) Reikia pastebėti, kad Kaune buvo tik trys dailininkai propagandistai. Tai rusų kilmės

Dešinėje: Valerija Ostrauskienė, „Demonstracija“, 1967, NČDM

Vėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

mėtą III premiją sąjunginėje parodoje (Ka-

jau suprato, kad literatūros kritiko Alberto

nopkaitė R. Iš sąjunginės parodos su II pre-

Zalatoriaus „priekaištai dėl skurdžios poli-

mija. Kauno tiesa, 1981, vasario 1, Nr. 5) Dai-

grafijos yra veikiau užuomina į neoficialią

lininkui tokią sėkmę atnešė 1979 m. tapytas

literatūros hierarchiją, teigiančią kitas idė-

„Moters portretas“. Taip pat ir kitas dailinin-

jas ir vertybes negu viešai skatintas „par-

kas Antanas Martinaitis, pasak Nijolės Tu-

tiškumas“ ir „liaudiškumas“. (Daugirdaitė

mėnienės, „vienintelis iš Kauno dailininkų,

S. Draugas redaktorius. Nevienareikšmės

dalyvavęs visose Pabaltijo tapybos parodo-

situacijos. Pokalbiai apie sovietmečio lite-

se Vilniuje (1969, 1972, 1975)“ (Tumėnienė

ratūros lauką, sudarytojas Rimantas Kmi-

N. Antanas Martinaitis. Dailė, Nr. 20, 1978,

ta, 2015, p. 32).)

p. 73), kritikų buvo liaupsinamas dėl jo mitologija ir liaudies menu persmelkto stiliaus

Kalbant apie dailėtyrą, tokie ideologiškai

savitumo. Taigi oficialių temų vengimas ne-

neaktualūs straipsniai buvo spausdinti

galėjo tapti pagrindine Kauno tapytojų igno-

mažesniu šriftu galiniuose leidinio pusla-

ravimo respublikinėse parodose ir kritiniuo-

piuose. Taip pat paskutinio sovietmečio

se straipsniuose priežastimi.

dešimtmečio žiniasklaidoje nemažai dailės kritikos tekstų randama populiariojo-

Šalia oficiozinių parodų pristatymo pagrin-

je spaudoje. Pavyzdžiui, reikšmingą įtaką

diniuose laikraščių ir žurnalų puslapiuose

dailės kritikai padariusio dailėtyrininko Al-

buvo ir „paskutinių puslapių“ kritika. So-

fonso Andriuškevičiaus tekstai XX a. 8 deš.

vietmečio literatūros tyrinėtojai XX a. 8–9

vid. buvo spausdinami galiniuose žurnalo

deš. kritiką vadina „kompromisine“. (Auš-

„Pergalė“ (75–77 p.) „Panoramos“ ar „Kro-

ra Jurgutienė Vytauto Kubiliaus kritikos

nikų“ puslapiuose (iš viso „Pergalė“ turėjo

tekstus apibūdino kaip bandymą „įveikti

apie 80 puslapių). „Kultūros baruose“ ga-

stalinietiškos propagandos stereotipus li-

liniuose puslapiuose buvo „Apžvalgos“.

teratūroje ir kompromisinio „socialistinio

Taip dailėtyrininkas išvengdavo oficiozinių

humanizmo“ įteisinimą (Jurgutienė A. Kri-

teksto reikalavimų. Tuo pačiu mažesniu

tikas romantizmo spąstuose. COLLOQUIA,

šriftu puslapyje į keturis stulpelius surašyti

Nr. 17, ISSN 1822-3737, p. 19).)

tekstai buvo nuoroda į alternatyvias idėjas ir vertybes. Taigi straipsniai, kuriuos meta-

Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, poligrafijos

foriškai vadinu kritika „žiniasklaidos paraš-

kokybės santykis buvo atvirkščiai propor-

tėse“, reiškė užuominą į neoficialią dailės

cingas oficialiai nepriimtinam tekstui lite-

kritikos hierarchiją.

ratūros leidiniuose. (XX a. 9 deš. skaitytojai

Vėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

Rimtas Kalpokas, 1982, „Vakaras Žaliakalnyje“, NČDM

Tokia sovietmečio recenzijų visumos ana-

netrūko kūrinių darbo, karo, poilsio, istori-

lizė parodė, kad vyresnės kartos kauniečių

ne tematika, tačiau savo vaizdo struktūra

– Petro Stausko, Donato Valatkos, Sigito

nemaža jų artimi septintojo dešimtmečio

Nenortos – kūryba sulaukdavo kritikos

ir dar ankstesnio meto darbams.“ (Liutkus

dėl pernelyg tradicinės tapybos. Pavyz-

V. Jubiliejinė dailės paroda. Problema ir

džiui, Viktoras Liutkus atkreipė dėmesį į

sprendimai. Pergalė 1980 Nr. 11, p. 127) O

Stausko tapybą, užstrigusią septintajame

G. Kliaugienė ją įvardijo kaip perdėm tradi-

dešimtmetyje: „Štai ir šioje parodoje tikrai

cišką. Tradiciškumą ji įžvelgė pernelyg daž-

Petras Stauskas, „1978 metų spalis Kaune“, NČDM

nai naudojamame portreto žanre, kuris

Eugenijus Survila, Sigitas Nenorta, Mečis-

Stausko tapyboje atrodė netgi etiudiškas:

lovas Ostrauskas, Petras Stauskas, Dona-

„Gana paviršutiniški, neperžengę etiudo

tas Valatkas, Malvydas Sakalauskas – tęsė

uždavinių P. Stausko portretai...“ (Kliaugi-

Kauno meno mokyklos (ne „Ars“!) tradici-

enė G. Pabaltijo tapybos trienalė. Pergalė,

jas, kurios 8-9 deš. labiau domino vietinius

1982, Nr. 4, p. 149)

menotyrininkus. Jų personalinių parodų recenzijų randama „Kauno tiesos“, Kaune

Vyresnė Kauno dailininkų karta – Rimtas

leisto žurnalo „Nemunas“ puslapiuose, bet

Kalpokas, Milda Mildažytė-Kulikauskienė,

ne respublikinėje kultūrai skirtoje žinias-

Vėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

klaidoje. Kartu pastebima, kad, atsainiai

braidžiosime peizažų jūroje. Kauno tiesa,

tapydami privalomas temas, šie dailinin-

1987 05 07, Nr. 105)

kai daugiausiai dėmesio skyrė ideologiškai neaktyviems dailės žanrams – peizažui ir

Tarp Kauno tapytojų kūrybos sovietmečiu

portretui. Šią tendenciją, tarsi apibendrin-

taip pat buvo galima rasti ideologijai ne-

dama Kauno tapybos savitumą, Violeta

priimtinos Vytauto Povilaičio abstrakcijos,

Jasevičiūtė pabrėžė savo straipsnio pava-

moderniai apibendrintų Adolio Krištopaičio

dinime 1987 metais. (Jasevičiūtė V. Ar ilgai

motyvų, metafizinių Alfonso Vilpišausko,

Malvydas Sakalauskas, „Žiema“, 1984, NČDM

Adolis Krištopaitis, „Šventinė demonstracija“

Vėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

Jonas Maldžiūnas, „Sena čigonė“ 1987, NČDM

Mikalojaus Šalkausko kūrinių. Vis dėlto jie

Analizuojant sovietmečio dailės kritiką

respublikinės žiniasklaidos dėmesio sulau-

matyti, kad „žiniasklaidos paraščių“ recen-

kė nedaug. Viena to priežasčių – dailinin-

zijose buvo akcentuojami kiek kitokie ver-

kų parodinės veiklos sukoncentravimas

tinimo kriterijai nei oficiozinėje kritikoje.

Kaune. Kita vertus, Krištopaitis dalyvavo

Dailėtyrininkai ieškojo originaliai traktuo-

visose respublikinėse ir Kauno dailininkų

tos nacionalinės dailės mokyklos. Šiai mo-

vaizduojamosios dailės parodose, tačiau

kyklai pagrindą paklojo XX a. 4 deš. grupės

recenzijos apie dailininką „Pergalėje“, „Kul-

„Ars“ (Ne Kauno meno mokyklos!) tradicija.

tūros baruose“, „Literatūroje ir mene“ yra

Tokiame vertinimų fone vyresnės kartos

labai epizodiškos. Pagrindiniai straipsniai

Kauno tapytojų kūryba atrodė per daug

apie Krištopaičio kūrybą vis dėlto buvo

tradicinė ir primityvi.

atspausdinti „Nemune“ ir „Kauno tiesoje“, juos parašė dailininko bičiuliai: kolega mu-

Reikia pastebėti, kad oficiozinių tekstų

ziejininkas Povilas Valaika, rašytoja Marija

stilius buvo gajus iki XX a. 9 deš. vid. – iki

Macijauskienė, poetas Robertas Keturakis

ideologinės cenzūros sumažėjimo. Arūnas

(Keturakis R. Nuoširdumas nebijo laiko.

Streikus tai aiškina „Glavlito“ (vieno svar-

Nemunas, 1985, Nr. 5, p. 46–47; Valaika

biausių ideologinės cenzūros mechanizmo

P. Adolio Krištopaičio tapyba. Kauno tiesa,

sudedamųjų dalių) narių aukštojo išsila-

1985 06 06, Nr. 130; Valaika P. Sidabruo-

vinimo turėjimu. (Aštuntojo dešimtmečio

jančių metų šviesa. Kauno tiesa, 1985 06

viduryje iš 27 Glavlito cenzorių 21 turėjo

16, Nr. 138, p. 4; Macijauskienė M. Kokias

aukštąjį išsilavinimą (10 filologų, 6 isto-

gėles neši žmonėms… Kauno tiesa, 1982,

rikai, 2 geografai, 2 žurnalistai, 1 radiofi-

sausio 9, Nr. 1, p. 5)

zikas). Plačiau žr.: Streikus A. Ideologinė cenzūra Lietuvoje 1956–1989 m. Genoci-

Daugiau dėmesio respublikinėje žinias-

das ir rezistencija, 2004 Nr. 1 (15), p. 58.)

klaidoje sulaukė Laima Drazdauskaitė. Ji

Anot Streikaus: „Jie nebuvo tokie alergiški

neretai buvo minima Andriuškevičiaus

modernioms meno raiškos kryptims. Tai

straipsniuose kaip autoritetingas pavyz-

buvo viena iš priežasčių, dėl ko devintaja-

dys (Andriuškevičius A. Jaunųjų tapyba:

me dešimtmetyje modernizmas lietuvių li-

atokvėpis? Kultūros barai, 1979 Nr. 9, p.

teratūroje ir mene praktiškai buvo oficialiai

48–50) Taip pat pastebima, kad bendrų

pripažintas.“ (Streikus A. Ideologinė cenzū-

parodų aprašymuose L. Drazdauskaitė

ra Lietuvoje 1956–1989 m. Genocidas ir re-

buvo išskiriama ne trumpomis frazėmis,

zistencija, 2004 Nr. 1 (15), p. 59)

bet ilgesniu aprašymu.

Vėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

Laima Drazdauskaitė, „Peizažas su kadugiais“, 1977, NČDM

Kartu su kūrybos cenzūros sumažėjimu dai-

sevičiūtė V. Tapyba, pulsuojanti gyvastimi.

lės kritikoje sustiprėjo dar vienas gana abs-

Kauno tiesa, 1987 11 29, Nr. 276, p. 5)

traktus, tačiau dažnai minimas vertinimo kriterijus – dvasingumas. 1987 m. Jasevi-

Analizuojant tekstus matyti, kad „dvasin-

čiūtė rašė: „Pastaruoju metu madinga tapo

gumo“ terminas dailėtyroje tapo tradicijos,

visur ieškoti dvasingumo, nuo per dažno

liaudies meno, nacionalinės meno moky-

vartojimo ir pats terminas ima „dilti“.“ (Ja-

klos sinonimu. „Dvasingumo“ terminas

Vėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

buvo vartojamas ir jaunųjų XX a. 9 deš. vi-

Ši XX a. 9 deš. jaunoji tapytojų karta, pir-

durio tapytojų kartos – Eglės Velaniškytės,

mąsias parodas surengusi Vilniuje, atsilie-

Audronės Petrašiūnaitės, Eugenijaus Var-

pimų taip pat pirmiausia sulaukė respu-

kulevičiaus, Arūno Vaitkūno, Algimantos

blikinėje žiniasklaidoje. Pargrįžę ar atvykę

Stankutės – kūrybai apibūdinti. Irena Vaiš-

(ne visiems Kaunas buvo gimtasis miestas)

vilaitė taip rašė apie Petrašiūnaitės emo-

į Kauną, šie tapytojai prisijungė prie mieste

cingai pavaizduotas kasdienybės, buities

kūrusių vyresniųjų.

formas: „Tas dvasios, prasmės buvimas nedvasingoje ir neprasmingoje kultūros požiūriu sferoje – pagrindinė A. Petrašiūnaitės kūrinių tema.“ (Vaišvilaitė I. Šešių Kauno jaunųjų tapytojų paroda Vilniuje. Kultūros barai, 1985, Nr. 3, p. 77)

Apibendrinant tiriamo laikotarpio – XX a. 9 deš. – įvairių Kauno tapytojų kartų kūrybos simbolinę vertę žiniasklaidoje galima padaryti tokias išvadas: Vietinės žiniasklaidos dėmesys Kauno tapytojams rodo, kad kauniečių tapybos kūriniai atliko svarbų vaidmenį miesto kultūrinio identiteto formavimesi. Kita vertus, šis identitetas liudijo miesto periferiškumą. Kauno tapytojai atsainiai kūrė privalomas temas, daugiausia koncentruodamiesi į ideologiškai neutralius žanrus – peizažą ir portretą. Tačiau ne tai buvo pagrindinė jų ignoravimo respublikinėse parodose ir žiniasklaidos atsiliepimuose priežastis. Vyresnės kartos Kauno tapytojai laikėsi Kauno meno mokyklos tradicijų, didesnę simbolinę vertę turėjo XX a. 4 deš. grupės „Ars“ tradicijų originalus traktavimas. Dėl šios priežasties jaunieji XX a. 9 deš. tapytojai greičiau sulaukė pripažinimo respublikinėje žiniasklaidoje. Kairėje:

Originaliai naudojama grupės „Ars“ suformuota nacionalinės dailės

Audrone Petrašiūnaitė,

mokyklos tradicija sukūrė didžiausią simbolinę vertę Antano Martinai-

„Kaimiškas interjeras“ NČDM

čio paveikslams. 

turinys

↑

Alfonsas Vilpišauskas, „Baltas šulinys“, 1986, NČDM

Vėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

Arunas Vaitkūnas, „Laiptų narvelis“, 1982, NČDM

VATIKANO FRESKŲ ATVAIZDAI NACIONALINIO M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJAUS RINKINIUOSE

Apaštalų rūmų antrajame aukšte esanti taip va-

Milda Gasiūnaitė

dinama Rafaelio lodžija, dekoruota garsiojo italų menininko Raffaello Sanzio da Urbino mokinių freskomis. Šios freskos ano meto dailininkų buvo ne kartą atkartojamos graviūrose ir paveiksluose. Tokių graviūrų, sukurtų remiantis būtent Vatikano rūmų freskomis, yra ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose. Iš 52 graviūrų ciklo, atitinkančio 52 Rafaelio lodžijos freskas, muziejuje yra saugomi šeši estampai. Maždaug XIX a. viduryje sukurtos graviūros atliktos akvatintos ir oforto technikomis ir pasirašytos dailininko Filippo Prosperi bei graverio Giovanni Wenzel vardais. Beje, graviūrose įrašytas ir Rafaelio vardas, nurodant jį kaip freskų autorių.

Kairėje: Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, „Dovydas nužudo Galijotą“ (fragmentas), XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

Pravėrus Nacionalinio M. K. Čiurlionio dai-

Lodžija padalinta į trylika nedidelių skliau-

lės muziejaus (toliau – NČDM) rinkinių loby-

tų, kuriuose įamžintos biblinės scenos, po-

ną galima iš naujo atrasti įdomių, primirštų

puliariai vadinamos Rafaelio biblija (angl.

eksponatų. Štai kad ir nepilnas šešių gra-

The Raphael Bible), nes Rafaelis ne tik pri-

viūrų ciklas, turintis tiesioginių sąsajų su

žiūrėjo darbus, bet ir sukūrė apipavidali-

Apaštalų rūmais Vatikane. Kaip tai susiję,

nimą. Kiekviename skliaute yra keturios

išgirsite netrukus. Prieš tai trumpam nu-

kompozicijos.

sikelkime į Vatikaną. Visiems žinoma, kad Apaštalų rūmai, kitaip dar vadinami Šven-

Pirmame skliaute keturios scenos ilius-

tieji rūmai, Popiežiaus rūmai ar Vatikano

truoja pasaulio sukūrimą. Antrame skliau-

rūmai, yra oficiali popiežiaus rezidencija

te pasakojama apie Ievą ir Adomą. Trečia-

Vatikano mieste-valstybėje. Apaštalų rūmų

sis skliautas skirtas pasauliniam tvanui ir

antrajame aukšte yra taip vadinama Rafa-

Nojaus arkai. Pasakojimui apie Abraomą

elio lodžija (it. Logge di Raffaello), 65 metrų

skirtas ketvirtas skliautas. Izaoko istorijai

ilgio ir 4 metrų pločio atviroji arkada, de-

skirtas penktas skliautas. Jokūbui skirtas

koruota garsiojo italų dailininko Raffaello

šeštas skliautas. Septintas skliautas pa-

Sanzio da Urbino (1483–1520) mokinių

sakoja apie Juozapą. Aštuntas ir devintas

freskomis, kadangi pats Rafaelis tuo metu

skliautas skirtas Mozei ir Jozuei. Dešim-

buvo užimtas popiežiaus Julijaus II (1443–

tame skliaute pratęsiama Jozuės istorija.

1513) darbo kabinetų, vėliau pavadintų Ra-

Dovydui skirtas vienuoliktas skliautas. Sa-

faelio stancomis, dekoravimu. Lodžijos de-

liamonui skirtas dvyliktas skliautas. Pasku-

koravimo darbams atlikti Rafaelis surinko

tinis tryliktas skliautas skirtas pasakojimui

padėjėjų ir asistentų komandą, tarp kurių

apie Jėzų.

buvo Giulio Romano (1499–1546), Giovan Francesco Penni (1488–1528), Giovanni da

Teigiama, kad Rafaelio lodžija yra daug

Udine (1487–1561) ir kiti.

daugiau nei meno istorijos etapas. Tai nematerialaus kultūros paveldo šedevras.

Po popiežiaus Julijaus II mirties pradėtus

Šie 52 religiniai siužetai, patrauklūs savo

Apaštalų rūmų rekonstrukcijos darbus

turiniu ir Biblijos pasakojimų interpretaci-

pratęsė popiežius Leonas X (1475–1521).

jomis, ne kartą ano laikmečio dailininkus

Lodžijos freskos sukurtos per rekordiškai

įkvėpė juos atkartoti paveiksluose, knygų

trumpą dvejų metų laikotarpį, tai yra nuo

iliustracijose, graviūrose.

1517 m. iki 1519 m.

Vatikano freskų atvaizdai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose

Tokių graviūrų, sukurtų remiantis būtent

už geriausiai atliktą žmogaus kūno piešinį.

Vatikano rūmų freskomis, yra ir NČDM

Pasipylė užsakymai papuošti bažnyčių in-

rinkiniuose. 52 freskas atitinkamai turėtų

terjerus. Galiausiai dailininko nuopelnai

reprezentuoti 52 graviūrų ciklas, iš kurio

meno istorijai įvertinti riterio titulu.

muziejuje yra šešios graviūros. Turimos graviūros atitinka ketvirtojo (viena), penk-

Graveris G. Wenzel buvo vokietis, 1836–

tojo (dvi), dešimtojo (viena) ir vienuoliktojo

1844 metais dirbęs Romoje. Deja, tačiau tai

(dvi) skliautų freskų kompozicijas. Kadangi

viskas, ką pavyko rasti apie šį menininką.

graviūros visiškai identiškos freskoms, jų lyginimas tarpusavyje nereikalingas. Straipsnio tiks-

Graviūros į NČDM rinkinius pateko dviem etapais. Tris

las – nesileidžiant į meninės

graviūras kartu su 191 eksponatu 1982 m. muziejuj už

ir istorinės vertės paieškas,

2522 rublius pardavė Vilniuje gyvenęs R. Plokštas. Mu-

papasakoti graviūrose įam-

ziejui deponuotame akte įrašyta pastaba, kad anksčiau

žintas biblines istorijas.

ši kolekcija priklausė lenkų architektui, architektūros istorikui bei teoretikui, dailės kūrinių restauratoriui Jan

Maždaug XIX a. viduryje

Karol Sas-Zubrzycki (1860–1935) (apatiniame dešinia-

sukurtos

atlik-

jame graviūrų krašte yra nuosavybę įrodantis jo vardo

tos akvatintos ir oforto

antspaudas). Kitas tris graviūras 1984 m. muziejuj už 45

technikomis ir pasirašytos

rublius pardavė kaunietė S. Jančiauskienė.

graviūros

dailininko Filippo Prosperi (1831–1913) ir graverio Giovanni Wenzel

Pristatant šešias graviūras bus stengia-

(XVIII a. pab.–XIX a. II p.) vardais. Beje, gra-

masi išlaikyti nuoseklų pasakojimą kiek

viūrose įrašytas ir Rafaelio vardas, nuro-

tai įmanoma turint ne visą ciklą. Daugeliui

dant jį kaip freskų autorių.

šios religinės istorijos tikriausiai yra gerai žinomos, o kitiems gal negirdėtos. Kad ir

Italų dailininkas F. Prosperi daugiausia

kaip bebūtų, straipsnio autorė kviečia pa-

tapė religinio turinio paveikslus, linko į ne-

siklausyti šių intriguojančių pasakojimų,

oklasikinį ir Nazareto stilių. Šeima tikėjosi,

kurie prasideda nuo Abraomo.

kad sūnus pasirinks gydytojo kelią, ir šiuo tikslu jis buvo išsiųstas į Romą. Apolinaro mokykloje jis studijavo filosofiją ir matematiką. Tačiau netikėtai F. Prosperi pasuko meno keliu. Toliau sekė apdovanojimas

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Abraomo ir Melchizedeko susitikimas, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

Pirmoji turima graviūra vadinasi Abraomo

krantėje, kažkur tarp Viduržemio jūros ir

ir Melchizedeko susitikimas (Abramo vinci-

Mesopotamijos, ir gyvenęs II tūkstantme-

tore è incontrato da Melchisedecco). Abra-

tyje pr. Kr., apie 1800 m. pr. Kr.

omas laikomas senovės žydų patriarchu,

žydų tautos protėviu. Abraomą gerbia di-

Abraomui teko svarbus vaidmuo krikščio-

džiosios religijos: judaizmas, krikščionybė

nybės, judaizmo ir islamo religijose. Suda-

bei islamas. Pasak Biblijos, Abraomas kilęs

ręs sandorą su Dievu, Abraomas pasižadė-

iš Ūro miesto, įsikūrusio Eufrato upės pa-

jo jį garbinti, o Dievas pažadėjo padaryti jį

Vatikano freskų atvaizdai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose

žydų tautos pradininku ir pavadino Abrao-

iš Ūro persikėlė į Haraną, esantį už šimto

mu – tautų tėvu. Ankstesnis jo vardas buvo

mylių į šiaurės vakarus. Šiame mieste Tarė

Abramas.

mirė, o Abraomui Dievas liepė keliauti toliau, į Kanaaną. Abraomas pakluso Dievui.

Abraomas daugelį metų gyveno su tėvu

Jis gyveno kaip klajoklis, keliaudavo iš vie-

Tare ir trimis broliais. Vėliau visa šeima

nos vietos į kitą su savo galvijų kaimenė-

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Abimelechas sužino, kad Rebeka yra Izaoko žmona, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

mis, todėl susikrovė daiktus ir patraukė į

Teigiama, jog Izaokas Rebeką pamilęs iš

lieptąjį Kanaaną. Kartu su Abraomu į Ka-

pirmo žvilgsnio. Po vedybų pora apsigy-

naaną išsiruošė ir jo sūnėnas Lotas, tačiau,

veno Kanaane, tačiau krašte kilo didelis

susipykus jų kerdžiams, Loto ir Abraomo

badas, kaip ir Abraomo gyvenimo laikais.

keliai išsiskyrė. Lotas apsigyveno Sodomo-

Dievas uždraudė Izaokui keliauti į Egiptą ir

je, kur buvo derlingos lygumos. Ten Lotą

ten ieškoti pagalbos. Izaokas nusprendė iš-

netrukus užpuolė Babilonijos, Ponto ir Ela-

eities ieškoti pas kaimynystėje gyvenusius

mo karaliai. Abraomas prisijungė prie ko-

filistinus ir kreipėsi į jų karalių Abimelechą

vojančių ir apgynė Lotą. Grįžtantį iš mūšio

iš Geraro. Kadangi Rebeka buvo tikra gra-

Abraomą sutiko Salemo karalius Melchize-

žuolė, Izaokas baimindamasis dėl savo

dekas. Jis turėjo duonos ir vyno, ir palaimi-

gyvybės, ją pristatė ne kaip žmoną, o kaip

no Abraomą, o Abraomas pastarajam davė

seserį. Priešingu atveju Rebeką galėjo įsi-

dešimtinę nuo karo grobio. Graviūroje už-

mylėti ir vesti kitas vyras, o Izaoką nužudy-

fiksuotas būtent šis momentas.

ti. Taigi Izaokas pasirinko melą.

Pasakojimas apie Abraomą tęsiamas kitoje

Rebekai ir Izaokui pagyvenus Gerare il-

graviūroje Abimelechas sužino, kad Rebeka

gesnį laiką, nutiko taip, kad karalius Abi-

yra Izaoko žmona (Abimelecco conosce che

melechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė

Rebecca è la moglie d‘Isacco).

Izaoką glamonėjantį Rebeką (šis momentas pavaizduotas graviūroje). Abimelechas

Abraomas buvo vedęs savo įseserę Sarą.

suprato, kad Izaokas melavo ir netrukus

Senatvėje jie susilaukė sūnaus Izaoko,

išplatino įspėjimą visiems vyrams, kad jie

kuris, kaip sakoma Biblijoje, buvo Dievo

nesiartintų prie Izaoko žmonos. Viskas bai-

duotas. Mirus Sarai, Abraomas nutaręs,

gėsi laimingai, Izaokas ir Abimelechas tai-

jog Izaokui laikas vesti, todėl pasiuntė savo

kiai išsiskyrė.

vyriausiąjį tarną Eliezerą į Haraną išrinkti sūnui tinkamos žmonos.

Graviūra Izaokas laimina Jokūbą (Isacco benedice Giacobbe invece di Esaù) pasakoja

Rebeka pirmoji atėjo prie šaltinio, kur Elie-

apie Rebekos ir Izaoko vaikus.

zeras girdė gyvulius. Mergina užaugo Ha-

rano mieste, kuriame, kaip buvo minėta

Biblijoje rašoma, kad Izaokas ir Rebeka 20

anksčiau, prieš iškeliaudamas į Kanaaną

metų tikėjosi susilaukti vaikų, kol galiau-

gyveno Abraomas. Gavusi šeimos palaimi-

siai gimė dvyniai – Ezavas (hebr. plaukuo-

nimą, Rebeka išvyko į Kanaaną.

tas), kurio visas jo kūnas buvo apaugęs

Vatikano freskų atvaizdai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Izaokas laimina Jokūbą, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

plaukais, ir Jokūbas (hebr. laikantis kulną).

Izaokui nusenus ir beveik apakus, Rebeka

Pasakojama, kad Jokūbas taip pavadintas

pagelbėjo Jokūbui išgauti palaiminimą, pa-

buvo todėl, kad gimė iškart po dvynio bro-

gal pirmagimystės teisę priklausantį vyres-

lio Ezavo, laikydamas jį už kulno.

niajam sūnui. Prieš tai pats Jokūbas pasirūpino iš brolio apgaule gauti pirmagimystės

Kai berniukai užaugo, Ezavas tapo įgudu-

teisę. Tai nutiko kai Ezavas mainais į lęšių

siu medžiotoju, laukus mėgstančiu vyru,

sriubą pardavė Jokūbui savo pirmagimystę.

tuo tarpu Jokūbas buvo tylus, laiką leisdavo namuose. Izaokas mylėjo Ezavą, nes

Kadangi Ezavas buvo plaukuotas, eidamas

mėgo žvėrieną, o Rebeka mylėjo Jokūbą.

pas tėvą palaiminimo Jokūbas savo rankas

apsivyniojo ožiukų kailiais. Izaokas palietė

Išvykės pas dėdę Labaną, Jokūbas vedė ir

Jokūbo rankas, pamanė, kad tai jo vyres-

susilaukė net dvylikos sūnų ir dukters. Kai

nysis sūnus Ezavas, ir palaimino Jokūbą.

Kanaane prasidėjo badas, Jokūbas ir jo vai-

Tuo momentu iš medžioklės grįžo Ezavas.

kai su šeimomis apsigyveno Egipte, kur jų

Apgaulė išaiškėjo, tačiau buvo vėlu kažką

palikuonys pateko į vergiją. Apie tai kaip

pakeisti. Norėdama išgelbėti Jokūbą nuo

izraelitai išsivadavo iš vergijos ir atgavo Pa-

brolio keršto, Rebeka išsiuntė jį į Haraną

žadėtąją žemę pasakojama graviūroje Ele-

pas savo brolį Labaną.

azaras ir Jozuė dalina Kanaaną (Eleazaro e Giosuè dividono la Cananitide). Po 400 metų

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Eleazaras ir Jozuė dalina Kanaaną, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

Vatikano freskų atvaizdai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, „Dovydas nužudo Galijotą“, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

praleistų vergaujant egiptiečiams, izraeli-

Mozė paskelbė Dievo įsakymus naująjai

tus į laisvę, į Pažadėtąją žemę išvedė Mozė,

kartai ir tolimesnį vadovavimą žydų tautai

kurį, pasak biblinio pasakojimo, pasirinko

perdavė Jozuei. Jozuė buvo vienas iš dvyli-

Dievas. Kadangi dalis izraelitų atsimetė

kos žvalgų, kurie buvo pasiųsti į Kanaaną,

nuo monoteizmo, Dievas juos nubaudė

kad įvertintų padėtį, ar izraelitai pajėgūs

pasmerkdamas klajoti 40 metų Sinajaus

atkovoti Kanaaną. Jozuė, buvo vienas iš tų,

dykumoje, prieš įžengiant į Pažadėtąją

kuris teigė, kad izraelitai Kanaaną užims

žemę. Ten žydai susiformavo kaip tauta,

nesunkiai. Taigi, Jozuei buvo pavesta dve-

gavo Dešimt Dievo įsakymų, ir taip įtvirtino

jopa užduotis: užkariauti Kanaano kraštą ir

monoteistinį tikėjimą.

padalinti jį izraelitams.

Jozuės vadovaujami izrealitai perėjo Jorda-

milžinas keturiasdešimt dienų, rytą ir vaka-

no upę, pasiekdami Priešjordanę (dabar

rą, išeidavo kviesti kovai.

Palestinos regionas). Vieną po kito jie užėmė įtvirtintus kanaanitų miestus, tokius

Tuo tarpu paauglys Dovydas nešė maistą

kaip Jerichas, Jeruzalė ir daugybę kitų.

kariuomenėje tarnavusiems broliams. Pa-

Galiausiai, kai Kanaano kraštas jau buvo

siekęs stovyklą Dovydas išgirdo Galijotą ir

nukariautas, izraelitai susirinko Šilojuje ir

pamatė baimę izraelitų veiduose. Dovydas

ten pastatė taip vadinamą Susitikimo pala-

pasisiūlė kovoti su Golijotu. Tam prireikė

pinę. Kunigas Eleazaras, Jozuė, ir visų izra-

įtikinti tuometinį Izraelio karalių Saulių, kol

elitų genčių vyresnieji sprendė, kurias Ka-

šis galiausiai leidimą davė. Pasakojama,

naano krašto žemes padalinti devynioms

kad Dovydas pasiėmęs vien lazdą ir saują

ir pusei giminės. Jozuė liepė trims vyrams

akmenų bei laikydamas rankoje svaidyklę

iš kiekvienos giminės pereiti visą Kanaano

ėjo Galijoto link. Tada sviedė vieną akmenį

kraštą, jį aprašyti ir padalinti į devynias su

ir pataikė milžinui į kaktą. Šis pargriuvo vei-

puse dalis. Paskui sugrįžti į Šilojų ir burtų

du į žemę. Dovydas pribėgo prie Galijoto ir,

keliu paskirti kiekvienai giminei jos dalį.

ištraukęs jo kalaviją, nukirto milžinui galvą. Taip buvo nugalėtas Galijotas.

Legenda byloja, kad ankstyvuoju laikotarpiu izraelitus valdė renkami teisėjai, tačiau

Dovydas, kaip sako Biblijos legendos, iš-

vėliau susikūrė Izraelio karalystė. Ją valdė

garsėjo ne tik atliktu žygdarbiu, bet ir žiau-

trys karaliai: Saulius, Dovydas ir Saliamo-

rumu bei daugpatyste. Graviūroje Dovydo

nas. Graviūra Dovydas nužudo Galijotą (Il

nuodėmė (Peccato di Davidde) pasakojama

gigante Golia ucciso da Davidde) pasakoja

apie Dovydo nusidėjimą. Teigiama, kad vie-

apie neįtikėtiną būsimo karaliaus Dovydo

ną vakarą, jau būdamas karaliumi, Dovy-

žygdarbį.

das vaikštinėjo po terasą ant rūmų stogo. Iš ten tolumoje jis pamatė besimaudančią

Teigiama, kad tarp izraelitų ir filistinų kilo

moterį. Sužavėtas moters grožio, Dovydas

karas. Iš filistinų gretų išsiskyrė Galijotas iš

pasiuntė tarną ką nors sužinoti apie ją. Pa-

Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio

aiškėjo, kad tai buvo Ūrijo, vieno iš Dovy-

galiūnas. Atsistojęs prieš izraelitų armiją

do karo vadų, žmona Batšeba. Tačiau tai

Galijotas tyčiojosi ir liepė iš pastarųjų būrio

nesutrukdė Dovydui Batšebą įsimylėti. Šiai

išrinkti tinkamą vyrą kovai su juo. Karalius

nuo jo pastojus, Dovydas išsiuntė Ūriją į

Saulius ir jo kariai Galijoto bijojo. Tuo tarpu

mūšį ir pasirūpino, kad jis ten žūtų. Paskui

Vatikano freskų atvaizdai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Dovydo nuodėmė, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

Dovydas vedė Batšebą. Dovydo nuodėmė

nedidelio formato estampai buvo įkvėpti

buvo pasmerkta ir, nors Dovydas gailėjosi,

garsiojo italų menininko Rafaelio šedevrų.

ir Dievas jam atleido, tačiau kūdikis, kurio

Neabejotinai šios graviūros yra reikšminga

laukėsi Batšeba, mirė. Štai tokia gaida pas-

Lietuvos kultūrinio palikimo dalis. 

kutinioji turima graviūra užbaigia šį trumpą pasakojimą. Iliustracijas skenavo Edgaras Austinskas, 2015

NČDM saugomos italų dailininko F. Prosperi ir vokiečių graverio G. Wenzel sukurtos graviūros yra įdomi muziejaus rinkinių dalis. Skamba išties intriguojančiai, kad šie

literatūra ir šaltiniai

Abraomas, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2014-12-17], http://lt.wikipe-

dia.org/wiki/Abraomas 2.

Biblica: Biblijos atlasas, iš anglų k. vertė Danguolė Teresė Šniūrevičienė, Vilnius:

Žara, 2014. 3.

Biblijos vardų žodynas, sudarė Petras Kimbrys, Vilnius: Aidai, 2000.

David and Bathsheba, in: Bible Gateway, [interaktyvus], [žiūrėta 2014-12-05], https://

www.biblegateway.com/passage/?search=2%20Samuel%2011 5.

Filippo Prosperi, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2014-12-16], http://en.

wikipedia.org/wiki/Filippo_Prosperi 6.

Jozuė, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2013, [žiūrėta 2014-12-02], http://lt.wikipedia.

org/wiki/Jozu%C4%97 7.

Loggia di Raffaello, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2014-12-15], http://

it.wikipedia.org/wiki/Loggia_di_Raffaello. 8.

Pradžios knyga. Rubšio ir Kavaliausko Biblija, LBD ekumeninis leidimas 1999 m., in:

Biblija RK_E1999, [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2014-12-08], http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKE1999_Pr_25 9.

Samuelio pirma knyga. Rubšio ir Kavaliausko Biblija, LBD ekumeninis leidimas 1999

m., in: Biblija RK_E1999, [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2014-12-18], http://biblija.lt/index. aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKE1999_1%20Sam_17 10.

Šventasis Raštas. Senasis Testamentas, t. 1, iš lotynų k. vertė arkivyskupas Juozas Jo-

nas Skvireckas, redakcinė komisija: Galina Baužytė-Čepinskienė [ir kt.], 3-iasis leidimas, Vilnius: Vaga, 1990. 11.

Wife-sister narratives in the Book of Genesis, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014,

[žiūrėta 2014-12-18], http://en.wikipedia.org/wiki/Wife%E2%80%93sister_narratives_in_ the_Book_of_GenesisBook_of_Genesis

turinys

↑

Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: keletas štrichų prezidento Aleksandro Stulginskio portretui

Justina Minelgaitė

Prezidento Aleksandro Stulginskio bičiulis Mykolas Krupavičius apie A. Stulginskį yra pasakęs: „Iš pašalio žiūrint atrodė, lyg jis būtų gimęs tai vietai ir toms pareigoms.“ Vis dėlto tenka pripažinti, kad šiandien šis, anot amžininkų, prezidento pareigoms gimęs džentelmenas lieka šiek tiek primirštas. 1999 m. Lietuvos žiniasklaidos skaitytojai rinko, jų nuomone, įtakingiausių XX a. žmonių šimtuką. Prezidentas Antanas Smetona ten užėmė 2-rą vietą. Spėkite, kelintas buvo A. Stulginskis? Aštuonioliktas. Tad šio pranešimo tikslas yra naujais apsektais pristatyti A. Stulginskio asmenybę ir veiklą 1920–1926 m., kitaip tariant, sudėti kuo daugiau neatrastų štrichų šios asmenybės portrete. Štrichų, kurie galbūt ateities asmenybių reitinguose padėtų A. Stulginskį kilstelėti aukštyn.

Geriau pažinti šio prezidento asmenybę

archyve). Prezidento dukros Aldonos paso

teko pernai minint 130-ąsias jo gimimo

kortelėje mes matome dvigubą pavardę

metines ir rengiant parodą „Gimęs tai vie-

– Stulginskaitė-Valiuškaitė. Tad būtent Va-

tai ir toms pareigoms: Prezidentas Aleksan-

liuška ir buvo tikroji Prezidento pavardė.

dras Stulginskis“ (paroda Istorinėje Prezidentūroje veikia 2015 02 26–2016 06 01)

O kaip gyveno A. Valiuška-Stulginskis iki

Rengiant parodą pavyko sustiprinti ryšius

tapdamas prezidentu? XIX a. pab. Žemai-

su Stulginskių šeimos palikuonimis JAV ir

tijoje, Kutalių kaime, gimusiam berniukui,

Lietuvoje. Iš jų gauta archyvinės fotogra-

artimųjų vadintam Aliu arba Leksiu, aukštų

finės ir dokumentinės medžiagos, prezi-

pareigų niekas nežadėjo. Valstietiška 12

dento dukros interviu. Pagrindinis mūsų

asmenų Stulginskių šeima labiau norėjo,

fondas papildytas 31, o pagalbinis – 48

kad jaunėlis išaugtų, pavyzdžiui, kunigu.

eksponatais. Kitu žvilgsniu pažvelgti į pre-

Ir iš tiesų, A. Stulginskis baigė Kunigų se-

zidentą A. Stulginskį leido ir išsami archy-

minariją Kaune, teologiją studijavo Insbru-

vinių šaltinių analizė Lietuvos archyvuose,

ke, tačiau atsisakęs duoti įžadus, pasuko

tarpukario spaudos duomenys, dokumen-

pasauliečio agronomo keliu. Pirmojo pa-

tai, fotomedžiaga.

saulinio karo metais A. Stulginskis netyčia atsidūrė Vilniuje, kur įsisuko į kultūrinio,

Analizuojant įprastame A. Stulginskio por-

labdaringo darbo sūkurį. Jis dirbo Draugi-

trete išaiškėjo daug įdomių detalių. Pavyz-

joje nukentėjusiems dėl karo šelpti, dėstė

džiui, ar žinote, kuo ypatingas A. Stulginskis

gimnazijoje, organizavo pedagogų kursus,

bendrame ano meto prezidentinių valsty-

taip pat įkurdino daržus, kuriuose augino

bių kontekste? Kodėl jis slapta keliaudavo į

daržoves karo metais alkstantiems asme-

užsienį? Kaip jis pasipiršo savo mylimajai?

nims. (Eidintas A. Aleksandras Stulginskis ir

Ar kad iš tiesų „Stulginskis“ nėra tikroji pre-

jo epocha, Vilnius, 2014, p. 33–81) Netrukus

zidento pavardė? Prezidento senelis, gy-

A. Stulginskiui buvo patikėtas Krikščionių

vendamas Žemaitijoje ir norėdamas, jog jo

demokratų (CK) pirmininko postas. 1918

vaikai pakiltų socialinio statuso piramidė-

m. jaunasis politikas kartu su kitais 19 si-

je, savo sūnų užregistravo bajoriška – Stul-

gnatarų pasirašė Lietuvos Nepriklausomy-

ginskio pavarde. Tad kyla klausimas, kokia

bės aktą. Po to jam teko užimti bene visus

pavarde būtume turėję kviesti A. Stulgins-

aukščiausius postus valstybėje: ministro,

kio senelį? Pažvelkime į visos Stulginskių

prezidento, vėliau – Seimo pirmininko.

šeimos pasų korteles (prezidento šeimos

1922 m. į Europos demokratijų istoriją

pasų kortelės saugomos Kauno apskrities

politikas pateko kaip jauniausias asmuo,

Aleksandras Stulginskis su žmona lankosi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje. Kaunas, 1925 m. birželis, NČDM

kuriam tuo metu buvo pavestas valsty-

Savotišką kaip prezidento apšilimą jis at-

bės vadovo vairas. Pavyko išsiaiškinti, kad

liko dar 1920–1922 m., kai buvo išrinktas

37-erių metų politikas tapo jauniausiu to

Steigiamojo Seimo pirmininku, o kartu

meto prezidentu Europoje. Jei taip galėtu-

jam pavesta eiti ir prezidento pareigas.

me sakyti, artimiausias jo „konkurentas“

Priminsiu, kad, skirtingai nei šiomis dieno-

Vokietijos prezidentas Frydrichas Ebertas

mis, valstybės vadovą Pirmojoje Lietuvos

buvo 51 metų amžiaus. Apskritai senaja-

Respublikoje rinko Seimas. A. Stulginskio

me žemyne valstybės prezidentų amžiaus

vadovavimo 112 Steigiamojo Seimo narių,

vidurkis siekė 50 metų. Tačiau ir preziden-

vaizdžiai vadintų karaliukais, metu parla-

tinių valstybių tebuvo 9 (daugiau informa-

mente būta visko: įsiaudrinę parlamenta-

cijos parodoje Istorinėje Prezidentūroje

rai kėlė muštynes, mėtė kėdes posėdžių

„Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: Prezi-

salėje. (Lietuva, 1921 08 12, p. 2)

dentas Aleksandras Stulginskis“, 2015 02 Nebe einančiu pareigas, o pirmuoju kons-

26–2016 06 01).

tituciniu prezidentu A. Stulginskis buvo Vis dėl to tiek jaunam, tiek vyresniam būti

išrinktas 1922 m. gruodį. Įdomu, kad šian-

prezidentu XX a. 3 deš. pradžios Europo-

dien taip geidžiama Valstybės prezidento

je nebuvo lengva. Daugelyje šalių prezi-

vieta XX a. 3 deš. pradžioje buvo kaip karš-

dentais tapę asmenys dar tik mokėsi šių

ta bulvė – kandidatai ją tarsi mėtė vienas

pareigų subtilybių: kvietėsi užsienio kalbų

nuo kito. 1922 m. prezidento rinkimų iš-

mokytojus (tą darė ir A. Stulginskis), mokė-

vakarėse visi trys Krikščionių demokratų

si diplomatinio protokolo, stebėjo užsienio

pretendentai šio posto atsisakė. Tarp jų ir

šalių vadovų patirtį. Be to, į jaunų demo-

A. Stulginskis.

kratijų prezidentus buvo kėsintasi, rengti valstybės perversmai, bandytos šturmuoti

Čia galėtume padaryti diskursą į šias die-

prezidento rezidencijos. Šūviai ir bombos

nas, kai ši vieta ypač geidžiama. Štai 2002

aidėjo ir Lietuvoje. 1921 m. šauta į ministrą

m. kandidatų į valstybės vadovo postą

Juozą Purickį, bomba padėta ir ant diplo-

buvo net 16. Tačiau grįžkime į tarpukarį.

mato Ernesto Galvanausko buto palangės.

1922 m. A. Stulginskis vėl tapo valstybės

(Lietuva, 1920–1926; Rytas, 1923–1926;

vadovu, tačiau buvo išrinktas ne absoliučia

Trimitas, 1920–1926) Tokiu neramiu metu

balsų dauguma, o tik posėdyje dalyvavusių

valstybės vadovo darbą pradėjo A. Stul-

narių dauguma. Dėl to Seime kilo nepasi-

ginskis.

tenkinimas, ir buvo nebeįmanoma dirbti. Tad 1923 m. kovo 13 d. įvyko Seimo po-

Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: keletas štrichų prezidento Aleksandro Stulginskio portretui

sėdis, kuriame prezidentas A. Stulginskis

Tiesa, į Prezidentūrą A. Stulginskis įsikėlė

paleido Seimą. Tai buvo turbūt trumpiau-

dar laikinai pradėjęs eiti šias pareigas 1920

sias Lietuvos parlamentarizmo istorijoje

m. birželio 19 d. Per 6-erius rezidavimo

posėdis, kuris tetruko dvi minutes. (Seimo

Prezidentūroje metus A. Stulginskis kūrė

stenogramos, posėdis 34, 1923 03 13, p. 1)

rūmų tradicijas. Pavyzdžiui, valstybinių

Naujas – II Seimas 1923 m. birželį jau ab-

švenčių metu sveikindamas susirinkusius,

soliučia balsų dauguma išrinko naują (t.

jis sakydavo kalbas iš balkono. Taip pat pri-

y. seną) prezidentą. Nepatikėsite, kas juo

imdavo į rūmus įteikdamas skiriamuosius

tapo... Ir vėl Krikščionių demokratų bloko

raštus atvykdavusiems kitų valstybių pa-

atstovas A. Stulginskis. Tad jauniausias Eu-

siuntiniams. Užsienio ir vietines delegacijas

ropos prezidentas dar keleriems metams

A. Stulginskis neretai pasitikdavo, kaip rašė

apsistojo Prezidento rūmuose.

ano meto spauda, „širdingų sveikinimų ir vaišinimų politika“. (Laisvė, 1921 08 31, p. 1)

Prezidento rūmai. Kaunas, XX a. 3 deš., S. Sajausko arch.

GimÄ&#x2122;s tai vietai ir toms pareigoms: keletas ĹĄtrichĹł prezidento Aleksandro Stulginskio portretui

Pirmaisiais nepriklausomybės metais ieškant sąjungininkų tarptautinėje arenoje, kiekvienas svečias buvo ypač svarbus. Matyt, ne veltui Prezidento kanceliarijos išlaidų sąmatose įrašytos gana didelės sumos už įvairius gėrimus ir pyragus iš Perkausko kavinės ar atlygį Valstybės teatro solistams už meninę programą. (LCVA, F. 922, ap. 1, b.43, l. 61 a. p.) Be užsienio svečių, į rūmus taip pat buvo kviečiami Seimo atstovai, čia vykdavo ir Ministrų kabineto posėdžiai. Būta ir ne tokių malonių vizitų – pasisakyti svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais į Prezidentūros kiemelį užsukdavo ir mitinguotojai. A. Stulginskis jiems iš rūmų balkonėlio pasakydavo savotiškas raminančias kalbas, išdėstydamas valstybės poziciją. (Trimitas, 1923, Nr. 134, p. 3-4; Karys, 1923, Nr.5, p. 62-63) Tad kartais Prezidentui tekdavo ir tautos ramintojo vaidmuo. Į Prezidentūros kiemelį pasveikinti Prezidento užsukdavo ir taikios įvairių organizacijų eisenos. 1925 m. viena tokių organizacijų – Lietuvos skautai –išsirinko A. Stulginskį ir savo šefu. A. Stulginskis ne tik priimdavo įvairių organizacijų atstovus rūmuose, tačiau iš aukojo nemažas sumas jų veiklai ar pavieniams asmenims labdaringais tikslais. Čia galime paneigti A. Stulginskio kaip šykštoko prezidento mitą.

Aleksandras Stulginskis dalyvauja Meno mokyklos statybų pašventinimo iškilmėse. Kaunas, 1923 m. NČDM

1920 m. prezidentas Vyriausiam Lietu-

draugių pasakojimą, kaip A. Stulginskis

vos gynimo komitetui aukojo 20 000, o

bandė prisigerinti būsimajai nuotakai Onai

1922 m. Karo muziejaus varpams – 25

Matulaitytei. Pirmojo pasaulinio karo me-

000 auksinų, 1926 m. S. Daukanto moky-

tais jie abu gyveno Vilniuje. Tuomet, nusi-

tojų seminarijos sporto klubo „Vaidevutis“

žiūrėjęs jauną mokytoją visuomenininkę

moksleiviams jis paskyrė 40 Lt, Medikų

O. Matulaitytę, A. Stulginskis priskindavo

draugijai – 40 Lt, invalidui Lazdauskui – 30

puokštę gėlių ir paslapčia palikdavo ant

Lt, korporacijai „Neo-Lithuania“ – 50 Lt,

jos kambario palangės. Kadangi Ona gy-

Kanceliarijos tarnautojams dovanų Velykų

veno su draugėmis, tai dar kurį laiką joms

proga – 895 Lt. (F. 922, ap.1, b.43, l. 70 a.p.)

teko paspėlioti, kuriai šios bijūnų puokš-

Matome, kad nemaža finansine paskata

tės skirtos. Vadinasi, jei ši legenda tikra, A.

prezidentas pamalonino ir savo darbuoto-

Stulginskio būta ir romantiko. Šios šeimos

jus. Iš tiesų, A. Stulginskiui pavyko sutelkti

kūrimo aplinkybės parodo ir dar vieną A.

patikimus Prezidentūros tarnautojus. Jie

Stulginskio savybę – atkaklumą ir užsispy-

buvo skirstomi į Kanceliarijos ir Prezidento

rimą. Teigiama, kad savo būsimajai žmonai

rūmų tarnautojus, o šių asmenų lojalumą

A. Stulginskis piršosi net keturis kartus, kol

Prezidento institucijai parodo tai, kad 6

ši sutiko. (Jakubavičienė I. Prezidentų žmo-

iš 11 tarnautojų vis dar dirbo Prezidento

nos. IQ, 2014, Nr. 7, p. 108–111)

rūmuose po 10 metų, jau vadovaujant A. Smetonai. Tiesa, net ir esant tiek žmonių

Tapusi Prezidento žmona ponia, O. Stul-

aplink prezidentą, kartais nepavykdavo už-

ginskienė ir toliau aktyviai dalyvavo visuo-

tikrinti saugumo Prezidento rūmuose. XX

meninėje veikloje. Dar vykstant kovoms su

a. 3 deš. viduryje užfiksuotas atvejis, kad

lenkais ji tapo Lietuvos moterų komiteto tė-

prezidentūroje kilo gaisras. Buvo padegta

vynei ginti primininke ir ragino visas moteris

prezidento A. Stulginskio sofa. Tiesa, krimi-

„veikti, o ne aimanuoti“. Pati prezidentienė

nalo čia nereiktų ieškoti. Ją padegė ne koks

lankė sužeistus karius ir civilius ligoninėse,

Lietuvos užsienio politika nepatenkintas

Kalėdų proga vežė jiems rūbų, maisto ar ki-

užsienio pasiuntinys, o su degtukais žaidu-

tokių dovanų. Ji taip pat daug dirbo labda-

si prezidento dukra Aldona.

ros srityje, buvo ne vienos draugijos nare ar vadove: vadovavo Lietuvos kūdikių gelbėji-

Taigi jauniausias Europoje prezidentas rū-

mo ir Lietuvos katalikių moterų draugijoms.

muose gyveno su šeima. Jam puikiai asis-

O kartais pirmajai poniai tekdavo ir netra-

tavo žmona Ona Stulginskienė. Prezidento

dicinių pareigų: pavyzdžiui 1925 m. Kūdi-

dukra net ir po 80 metų prisiminė mamos

kių gelbėjimo „Lopšelio“ draugijos baliuje

Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: keletas štrichų prezidento Aleksandro Stulginskio portretui

ji buvo paskirta į gražiausios vakaro viešnios rinkimų vertinimo komisiją. (Moteris, 1921, Nr. 4, p. 9; Moteris, 1926, Nr. 8, p. 71; Naujoji vaidilutė, 1938, Nr. 11, p. 546–548; Lietuvių tautos praeitis, T. V., kn. 2, 1982, p. 58) Matyt, ne veltui. Kaune sklandė kalbos, kad O. Stulginskienė buvo viena gražiausių Kauno moterų. Ši visuomeniška ir protinga moteris mėgo grožį ir mene. 1924 m. apsilankiusi dailės parodoje, prezidento žmona išsirinko 8 paveikslus, tarp kurių buvo A. Varno. K. Šimonio, A. Žmuidzinavičiaus darbų. (Lietuva, 1924 09 01, p. 5) O. Stulginskienė taip pat lydėdavo vyrą įvairiuose priėmimuose. Anot šaltinių, viename priė-

Onos Matulaitytės ir Aleksandro Stulginskio vestuvės. Kaunas, 1920 m. balandžio 24 d., ILRP

mime Prezidento rūmuose belgų pasiuntinys pakvietė prezidentienę šokti. Grįžęs

Pirmoji pora buvo kviečiama atidaryti svar-

prie stalo jis teigė, kad „prezidentienė labai

biausius Lietuvos pasiekimus liudijančius

gražiai reprezentuoja savo tautą. Jos žodžiai

renginius: Žemės ūkio ir pramonės paro-

apgalvoti ir atsakymai rimti. Ji orientuojasi

das, meno kūrinių pristatymus. Laikinosios

ne tik parastuose gyvenimiškuose klausi-

sostinės gyventojai A. Stulginskį regėjo

muose, bet ir politikos. Ji tiktų ir į diploma-

kaip svarbiausią asmenį, jis buvo laukia-

tes“. (Draugas, 1964 08 12, p. 12)

mas valstybinėse šventėse, įvairių institu-

cijų atidarymuose. Atvykusio prezidento

kariuomenės pulkus A. Stulginskis lankė

kalba būdavo palydima ovacijų ir garsaus

Gelvonuose, Ukmergės apskrityje, Panevė-

„Valio, Lietuvos prezidentas!“, o iškilmingų

žyje, taip pat dalyvavo karinėse pratybose

šventinių pietų metu už Lietuvą ir prezi-

Tauragės, Varėnos kraštuose.

dentą buvo keliami tostai. (Parodos „Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: Prezidentas

Prezidento

apsilankymas

kariuomenės

Aleksandras Stulginskis“ medžiaga)

pulkuose buvo reikšmingas pirmiausia tuo, kad suteikė pulko šventei iškilmingu-

A. Stulginskis stengėsi ir praktiškai rūpin-

mo. 1925 metais jam lankant 4-ąjį pėsti-

tis, kaip teigė amžininkai, „įvairių sričių

ninkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką

„geryneiga“. Kai kurias prioritetines prezi-

Panevėžyje, spauda rašė: „Į iškilmes atvyko

dento vidaus politikos kryptis parodo ir jo

net pats J. Eks. Respublikos Prezidentas

kelionių po Lietuvą žemėlapis, kurį pavyko

A. Stulginskis, lydimas aukštų pareigūnų.

sudėlioti išanalizavus A. Stulginskio vizi-

Pulkas ir visi panevėžiečiai tuo vyriausy-

tų vietas. (Prodos „Gimęs tai vietai ir toms

bės užjautimu buvo patenkinti. Miestas

pareigoms: Prezidentas Aleksandras Stul-

pasipuošė vėliavomis, kai kur žalumynais,

ginskis“ medžiaga) Nors A. Stulginskis is-

kas dar labiau kėlė visų nuotaiką ir šventės

torikų yra apibūdinamas kaip „kabinetinio

iškilmingumą.“ (Kardas, 1925, Nr. 11, p. 5)

tipo, užsidaręs prezidentūroje“, vis dėlto jis

Respublikos prezidento kalbos šių švenčių

vyko į įvairius Lietuvos kampelius. Tiesa, jis

metu įkvėpdavo patriotiškumo, kėlė karių

nerengė tokių turų po Lietuvą, kaip kiti du

motyvaciją. Tiesa, besilankydamas Pane-

prezidentai, tačiau A. Stulginskio kelionės

vėžyje A. Stulginskis karius paskatino ne tik

buvo tikslinės ir atspindėjo esminius krikš-

kalbomis, bet ir materialine paskata – pa-

čionių demokratų siekius. Taigi kur, kodėl

aukojo 100 litų.

ir kaip keliavo prezidentas A. Stulginskis? Dar viena ypač svarbi besikuriančios vals-

Esant sudėtingiems santykiams su kaimy-

tybės užduotis, kurią savo kalbose pažy-

nais, šalyje labai svarbus buvo kariuome-

mėdavo agronomo išsilavinimą turėjęs A.

nės vaidmuo. Tarsi paskatindamas, ka-

Stulginskis, – atgaivinti žemės ūkį ir įvykdyti

riuomenės atstovus lankė ir A. Stulginskis.

žemės reformą. Kartu su žemės ūkio minis-

1921 m. birželį A. Stulginskis kareivišką

tru prezidentas vykdavo į keliones – norėta

košę iš lauko virtuvės valgė per Alytuje dis-

išsiaiškinti, ką paprasti žmonės mano apie

lokuoto 6-ojo pėstininkų Pilėnų kunigaikš-

vykdomą reformą. Dažnai keliaujantieji

čio Margio pulko šventę. Vėliau Lietuvos

netgi neprisipažindavo, kas jie tokie. Tačiau

Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: keletas štrichų prezidento Aleksandro Stulginskio portretui

kartą, jiems važinėjant po Marijampolės

gė pats A. Stulginskis, „atsisėdo į nepriklau-

apskritį, „sužinoję kalbamieji naujakuriai,

somų valstybių suolą“ – buvo priimta į Tau-

kas yra jų lankytojai, kaip daugely vietų,

tų sąjungą, pripažinta didžiųjų valstybių.

puolėsi bučiuoti jiems rankas ir siekė kojų“.

Įdomu, kad, sprendžiant užsienio politikos

Po šios kelionės grįždamas namo preziden-

klausimus, A. Stulginskis su oficialiu vizitu

tas automobilyje džiaugėsi tuo ką pama-

pats iš Lietuvos taip ir nebuvo išvykęs. Tie-

tęs: „Tai, ką esu šiandien matęs, galutinai

sa, oficialių vizitų į užsienį vėliau neturėjo

sugriovė manyje baimę dėl žemės refor-

ir Kazys Grinius, ir Antanas Smetona. Ofici-

mos pasekmių. [...] Aš grįžtu patenkintas.

aliai į Lietuvą nebuvo atvykęs ir joks užsie-

Po šios kelionės vienu slogučiu, varginu-

nio valstybės prezidentas.

siu mano širdį sumažėjo.“ (Krupavičius M. Tėvynės sargas, 1947, Nr. 1, p. 68)

Vis dėlto neoficialiai savo prezidentavimo

Prezidentas domėjosi ir žemės ūkio spe-

kęs bent tris kartus – 1924 metų kovą, tų

cialistų rengimu. 1923 m. jis išsirengė į

pačių metų gruodį ir 1925 metų spalį. Šios

Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokyklos

kelionės turėjo nemažai slaptosios opera-

pirmosios agronomų ir girininkų laidos

cijos bruožų, nes buvo planuojamos su įra-

išleistuves. Prezidentas su žmona taip pat

šu „visiškai incognito“. Pavyzdžiui, 1924 m.

kviestas atidaryti medelių sodinimo šven-

kovo mėnesį į Berlyną A. Stulginskis vyko

tę. O 1923 m. jam buvo patikėta įmūryti

daktaro Valiuškos vardu, jį lydėjo žmona ir

metu A. Stulginskis iš Lietuvos buvo išvy-

kertinį akmenį į Kauno botanikos sodo

Kanceliarijos viršininkas. Valiuškos vardu

oranžerijos pamatus. (Parodos „Gimęs tai

per URM buvo prašyta užsakyti kambarį,

vietai ir toms pareigoms: Prezidentas Alek-

o visą kelionei laikyti visiškoje paslaptyje.

sandras Stulginskis“ medžiaga)

(LCVA, F. 383, ap. 7, b. 497, l. 97) Visus tris kartus Prezidentas važiavo gydytis arba

O ar žinote, už ką A. Stulginskis gavo „že-

konsultuotis su užsienio medikais, todėl

mių rinkėjo“ titulą? Vos pradėjus eiti prezi-

buvo siekiama išlaikyti tam tikrą privatu-

dento pareigas, A. Stulginskiui teko spręsti

mą. Pavyko išsiaiškinti, kad A. Stulginskis

painius Lietuvos užsienio politikos galvo-

yra viešėjęs Prancūzijoje, Vokietijoje ir

sūkius. Ir, atrodo, kartu su kitais valdžios

Italijoje. Tačiau, net ir išvykęs sanatorinio

atstovais juos išsprendė visai neblogai: A.

poilsio ir gydydamas Vichy kurorte 1925

Stulginskio prezidentavimo metu buvo pri-

m. rudenį, A. Stulginskis sekė naujienas

jungta Palanga, Klaipėdos kraštas, tiesa,

Lietuvoje, laiškuose komentavo Lietuvos

nepavyko atgauti Vilniaus. Lietuva, kaip tei-

naujienas.

Prezidentiniai A. Stulginskio rūpesčiai

valstybės ateities žmonių minias, taip pat

baigėsi 1926 m. birželį, kai, baigęs prezi-

diplomatas, užsienio politikos tikslams

dento kadenciją, jis savo įgaliojimus per-

kartais pasitelkdavęs „širdingų sveikinimų

davė valstiečiui liaudininkui Kaziui Griniui.

ir vaišinimų taktiką“, o galiausiai jauniau-

A. Stulginskio darbas buvo įvertintas: K.

sias prezidentas buvo žmogus – jaunos

Griniaus priesaikos dieną Karo muzie-

šeimos vyras ir tėvas, savo žmonai par-

jaus įėjimo niša buvo papuošta buvusio

nešdavęs puokštę bijūnų... 

ir naujai išrinkto prezidentų portretais. (Vytauto didžiojo karo muziejus, Fa-15353) Prie A. Stulginskio portreto buvo prisegtas Klaipėdos krašto herbas, o prie K. Griniaus portreto vylingai kabojo Vilniaus krašto simbolis. Taikliai A. Stulginskio veiklą apibūdino pareigas perėmęs naujasis prezidentas Kazys Grinius, konstatavęs, kad „aper šešerius Tamstos prezidentavimo metus Lietuvos Respublika daugely sričių yra paūgėjusi [...], Lietuvos žemių rinkimas žymiai pažengęs pirmyn, [...] Lietuvos Respublikos gyvenimo išdavomis daug kur galima džiaugtis“. (Lietuva, 1926 06 09, p. 1) Taigi tokie buvo jauniausio prezidento Europoje A. Stulginskio vadovavimo šaliai metai. Pilni iššūkių, tačiau kupini ir entuziazmo sprendžiant jaunos valstybės vidaus ir užsienio problemas. Nors Aleksandras Stulginskis dar tik kūrė prezidentinio gyvenimo tradicijas, jam jau teko vaidinti daugelį politinio spektaklio vaidmenų. Jis buvo griežtasis vadovas, pa-

Dešinėje: Paroda „Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: Prezidentas Aleksandras Stulginskis“ (2015 02 26 – 2016 06 01) Istorinėje Prezidentūroje:

leidęs nesutramdomą Seimą, savotiškas

Parodos ekspozicijos fragmentas

psichologas, raminantis įsigandusias dėl

Prezidento kelioninis lagaminas

turinys

↑

Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: keletas štrichų prezidento Aleksandro Stulginskio portretui

Pirmojo pasaulinio karo atspindžiai numizmatikos rinkiniuose:

atminimo ir propagandiniai medaliai Ignas Narbutas

Sakoma, kad kai kalba patrankos, mūzos tyli, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu Europos menininkai įsitraukė į karą, savo sukurtais medaliais šlovindami didvyrius ir pagerbdami mūšiuose žuvusius karius. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus numizmatikos skyriuje įvairiais būdais sukaupti kariaujančių šalių medaliai, atspindintys pagrindinius Pirmojo pasaulinio karo įvykius.

Karo išvakarėse Vokietija pažadėjo padėti Austrijos-Vengrijos karui su Serbija ir Rusija, bet realybėje visas jėgas Vokietija nukreipė prieš Prancūziją, ir Austrijai-Vengrijai teko kariauti dviem frontais – pietų, prieš Serbiją, ir šiaurės, prieš Rusiją. Taip Serbija pasiekė pirmąsias pergales.

Medalis „GENERALFELDMARSHALL VON BULOW“. Gamino Lorenz Christian Lauer, Vokietija, Niurnbergas, 1916. Nn 31000.

Dail. P. Theunis. Belgijos medalių meno draugijos medalis, skirtas Namuro apsupties 1914 m. rugpjūčio 20–25 d. aukoms pagerbti. Belgija, 1922. Nn 34416.

Karas, prasidėjęs 1914 07 28 kaip konfliktas tarp Austrijos ir Serbijos, netrukus išvirto į pasaulinį karą – mūšiuose kovėsi kariai iš viso pasaulio. Buvo kovojama dėl Europos sienų perbraižymo, ir svarbiausi mūšiai vyko dviejuose pagrindiniuose Centrinio bloko (Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijos) frontuose: Vakarų ir Rytų. Vakarų frontas atsivėrė, kai Vokietijos kariuomenė, bandydama apeiti Prancūzijos gynybą ir užimti Paryžių, įsiveržė į neutralias šalis Belgiją ir Liuksemburgą, dėl to į karą įsikišo Didžioji Britanija, kuriai padedant Prancūzijai ir Belgijai pavyko sustabdyti Vokietijos pajėgų veržimąsi Paryžiaus link.

1914 m. vasarą, Austrijos-Vengrijos kariuo-

pajėgomis, pareikalavo, kad jo vadovau-

menės artilerijai padedant, vokiečiams pa-

jamam puolimui būtų perduoti kariniai

vyko per penkias dienas užimti itin gerai

daliniai iš 2-osios armijos, kuri faktiškai

įtvirtintą Belgijos miestą-tvirtovę Namurą,

laikė frontą už 50 kilometrų. Šiandienos

ir atrodė, kad maršalo Karlo Von Bullowo

karo istorikai mano, kad tai buvo esminė

(1846–1921) vadovaujamo žygio į Paryžių

jo klaida, nes tai atvėrė Von Klunko vado-

niekas nebesustabdys. Normandijoje iš-

vaujamos 2-osios armijos flangus pran-

silaipino Britanijos ekspedicinės pajėgos,

cūzų ir britų kontratakoms. Rugsėjo 2 d.

vadovaujamos maršalo Johno Frenčio. Jis

Von Bullowo kariuomenė peržengė Mar-

ne visai sutarė su Prancūzijos generalinio

nės upę, o rugsėjo 6 d. prancūzai ir britai

štabo vadovybe ir dalyvauti mūšyje prie

įvykdė kontrpuolimą prieš 2-ąją armiją

Marnės upės, palei kurią Vokietijos kariuo-

vadinamajame Marnės mūšyje ir visiškai

menė žygiavo į Paryžiaus pusę, sutiko ne

sustabdė Vokietijos puolimą. Rugsėjo 9 d.,

iš karto, nes iki tol prancūzai anglus metė

baimindamasis apsupties, Von Bullowas

į visišką mėsmalę, ir jo kariai buvo nepa-

įsakė atsitraukti. Ištiesinus fronto liniją,

tenkinti nuolatiniais pralaimėjimais. Von

Vokietijos pajėgos įsitvirtino ir užimtas

Bullowas, išgirdęs, kad jam prie Marnės

pozicijas su nedideliais pokyčiais išlaikė iki

teks susidurti su jungtinėmis sąjungininkų

pat 1917 metų.

Dail. Édouard Pierre Blin. Britų ekspedicinių pajėgų Europoje maršalo John French medalis, skirtas Anglijos karių išsilaipinimui Normandijoje. Prancūzija, 1916. Nn 34411.

Pirmojo pasaulinio karo atspindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir propagandiniai medaliai

4. Dail. Paul Wissart. Belgijos medalių meno draugijos medalis, skirtas sąjungininkų (antantės) armijoms Belgijoje 1914 m. rugsėjo–spalio mėn. pagerbti. Belgija, 1921. Nn 34415.

Vakarų fronte nusistovėjus jėgų pusiaus-

netikėtą pralaimėjimą, ir teko atitraukti

vyrai, karas užvirė Rytuose. Rusija buvo

pajėgas iki Insterburgo-Angerburgo lini-

parengusi planus užpulti Rytprūsius ir

jos. 8-osios armijos vadas Prittwitzas su-

Šiaurės Galiciją. Vokietija buvo nusiteikusi

nerimo bijodamas, kad jo armija nepapul-

nesivelti į mūšį Rytprūsiuose ir netgi juos

tų tarp dviejų Rusijos armijų, kurioms va-

užleisti Rusijai, kad pagrindines jėgas ga-

dovavo Rennenkampfas ir Samsonovas,

lėtų skirti karui su Prancūzija. Hermannas

ir įsakė atsitraukti iki Vyslos, palikdamas

Karlas Bruno von François‘as (January 31,

Rytprūsius rusams.

1856 – May 15, 1933), vadovavęs 1-ajam 8-osios armijos korpusui, buvo įsitikinęs,

Tas sprendimas, kaip manė Moltkė, ap-

kad vokiečiai, būdami geriau parengti,

sunkino Vokiečių pozicijas, atverdamas

nugalės rusus, tad savo iniciatyva ataka-

rusams kelią į Berlyną,. Siekdamas pa-

vo rusus ties Stalupėnais, ir lengvai juos

taisyti padėtį, jis vietoj Prittwitzo paskyrė

sutriuškino. Paskatinti nedidelės perga-

Paulvoną Hindenburgą ir Erichą Luden-

lės, 8-osios armijos vadai nusprendė ru-

dorfą, iš Vakarų fronto perkėlė tris korpu-

sus pulti ties Gumbine, bet dėl veiksmų

sus ir kavalerijos diviziją, kas, kaip mano-

nekoordinuotumo rugpjūčio 20 d. patyrė

ma, sužlugdė Vokietijos judėjimą Vakarų

Nn 26367

Nn 26368

Nn 26909

Nn 26910

Nn 26369

Rusijos imperijos propagandiniai medaliai: 1914 metai: „1914 metų karas“, Nn 26367, Nn 26368; „Už 1914 m. mobilizacijos vykdymą“, Nn 26369; „Didysis tėvynės karas 1914 m.“, Nn 26909; „ Rusai – broliams lenkams“, Nn 26910.

Pirmojo pasaulinio karo atspindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir propagandiniai medaliai

6. Dail. Patzo GFM Hindenburg. Pergalėms prieš Rusijos kariuomenę pagerbti skirtas medalis. Vokietija, 1914. Nn 42581.

fronte. Bet Gumbinės mūšio metu pas

Pergalė padėjo pagrindą pirmajam Mozū-

žuvusį Rusijos karininką rado užrašus su

rijos ežerų mūšiui, kuris įvyko už savaitės.

tolimesnio Rusijos puolimo planais, pagal

Tačiau Vokietijos sąjungininkės Austri-

kuriuos Rennenkampfo armija turėjo Mo-

ja-Vengrija pralaiminėjo Galicijoje: rugpjū-

zūrijos ežerus apeiti šiaurėje ir pulti Ins-

čio 23 d. – rugsėjo 11 d. vykusiame mūšyje

terburgo-Angerburgo liniją, o Samsono-

prie Lembergo (dabartinė Ukraina), trau-

vo armija, kirsdama Lotzen-Ortelsburgo

kiantis austrų pajėgoms, dauguma slavų

liniją, turėjo smogti vokiečiams iš flango.

karių bėgdami iš mūšio lauko pasidavė.

Žinodami rusų planus, Hindenburgas ir

Jame Rusija paėmė 130 000 belaisvių, o

Ludendorfas sustabdė traukimąsi ir su-

iš viso austrai neteko 324 000 karių. Rusų

rengė kontrapuolimą prie Tannenbergo

nuostoliai irgi buvo dideli – 225 000, iš jų

rugpjūčio 26–30 d., žinomą rusams kaip

40 000 belaisvių. Rusai pažengė per 160

„Samsonovo katastrofa“: Samsonovo ar-

km link Karpatų, apsupo austrus Peremyš-

mija buvo visiškai sutriuškinta, ir Samso-

lio (Przemyśl) tvirtovėje, kurios apsuptis

novas, pabėgęs iš mūšio lauko, nusižudė.

tęsėsi 100 dienų. Rusų pergalės Galicijoje

Bet Rytprūsiuose vis dar judėjo Rennen-

leido Rusijoje numalšinti visuomenės pa-

kampfo armija.

niką po pralaimėjimų Rytprūsiuose.

Rugpjūčio 23 d. Japonija prisijungė prie

Vincentas Leo von Belowas (1857–1944).

sąjungininkų paskelbdama karą Vokieti-

Jis karą pradėjo 1914 m. rugpjūčio 1 d.

jai, ir Rusija iš rytų galėjo perkelti dideles

vadovaudamas 8-osios armijos 1-ajam

pajėgas į Lenkiją. Puolimas Galicijoje kėlė

rezervo korpusui. Jis vadovavo pajėgoms

grėsmę Krokuvai, ir rusai rengėsi iš Lenki-

Gumbinės, Tannenbergo ir Mozūrijos eže-

jos pulti Sileziją – pagrindinį Vokietijos pra-

rų mūšiuose, ir už gerą vadovavimą jau

monės regioną. Norėdami pašalinti grės-

lapkričio mėn. buvo paskirtas vadovauti

mę Silezijai, vokiečiai baigiantis rugsėjui

8-ajai armijai Antrajame Mozūrijos eže-

pradėjo Varšuvos puolimą, bet gausesnės

rų mūšyje (1915 vasaris), Nemuno armi-

rusų pajėgos apsaugojo miestą, ir vokie-

jai (vėliau pavadintai 8-ąja armija) Kuršo

čiai su dideliais nuostoliais buvo priversti

puolime (1915 gegužis). Jo vadovaujama

atsitraukti.

Vokietijos kariuomenė peržygiavo Lietuvą

Tačiau, prasidėjus 1915 metams, Vokiečių

Dvinos baseino pietus.

ir įžengė į Kuršą, pasiekdama Vakarinės ir Austrijos-Vengrijos kariuomenės skynė pergalę po pergalės. Šiose kovose nuo pat

Be gausybės mirčių, kovos veiksmai atne-

pradžių dalyvavo generolas Otto Ernstas

šė iki tol nežinoto masto tragedijų. Vienas

7. Dail. A. Hartig. Austrijos-Vengrijos pėstininkų generolo, generalinio štabo vadovo (1906–1916) Conrad Von Hötzendorf pagerbimo medalis. 1914–1915. Austrija, 1915. Nn 34412.

Pirmojo pasaulinio karo atspindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir propagandiniai medaliai

keleiviams pervežti. (Nors Vokietija nuo balandžio 22 d. per JAV spaudą platino skelbimus apie jos vykdomą povandeninį karą prieš Britanijos tiekimo maršrutus Britanijos teritoriniuose vandenyse ir ragino atsisakyti kelionių į Britaniją laivu.) Kai į Britanijos žvalgybos rankas pakliuvo šis

8-9. Dail. O. Thiede. Medaliai, pagerbiantys Austrijos-Vengrijos kariuomenės generolą Herman Kövess von Kövessháza: 1914 m. vadovavo puolimui prieš Rusiją Galicijoje, 1915 m. kovoms su Serbija. Austrija, 1915, Nn 34414; Austrija, 1916, Nn 34413.

iš tokių tragiškų įvykių buvo Luzitanijos, registruotos Britanijos laivų registre kaip britų karo veiksmuose dalyvaujančio laivo, katastrofa. 1915 gegužės 7 d. vokiečių povandeninis laivas U20 torpeda nuskandino ties Airija iš JAV plaukiantį laivą, kuriame plaukė 2000 keleivių – nuskendo 1201 žmogus, tarp jų 128 JAV piliečiai. Sąjungininkai šį įvykį spaudoje nušvietė kaip didžiulį Vokietijos karo nusikaltimą, o nuotaikas Vokietijoje atspindi dailininko Karlo Goetzo (1875–1950) iš Miuncheno sukurtas medalis, smerkiantis laivo savininkų pelno troškimą ir panaudojimą jį

79 psl. viršuje kairėje Propagandiniai medalionai, skirti mūšiuose žuvusiems Vokietijos kariams atminti, pagaminti Berlyno monetų kalykloje Rudolf Kube užsakymu: karas su Japonija – Tsingtau apsiaustis 1914 rugpjūčio 27 – lapkričio 7 d. Vokietija, 1914–1918, Nn 31005.

Kairėje ir žemiau: Dail. O. Thiede. Austrijos kavaleristų mokyklos profesorius generolas Georg Von Waldstätten. Austrija, 1918. Nn 34411.

medalis, ji, pasinaudodama dailininko įvelta klaida – medalio įraše laivo nuskandinimo data yra gegužės 5 d. vietoj gegužės 7 d., pradėjo platinti medalį ir pavertė jį stipriu antivokiškos propagandos įrankiu. Dėl po šios tragedijos pasaulyje kilusio pasipiktinimo Vokietija prieš skandindama laivus perspėdavo ir leisdavo keleiviams išlipti.

Nn 31005

Nn 26863

Nn 95983

Nn 31001

Nn 31002

12. Medalis „GENERAL D. INF. -- OTTO V. BELOW“ (Šiaulių, Friedrichstadt, Lennewaden, Aleksandrovsko paėmimas). Gamino Lorenz Christian Lauer, Vokietija, Niurnbergas, 1914, Nn 26863, A9 7983. 13. Propagandinis menas: Dail. Karl Goetz (1875–1950). „Luizitanijos medalionas“. Vokietija, 1915, Nn 31002. 14. Kryžius „Už kultūrą“. Britų imperija, 1916, Nn 95983. 15. Medalis „GENERALFELDMARSCHALL FREIHERR. V.D. GOLTZ“. Gamino Lorenz Christian Lauer, Vokietija, Niurnbergas, 1916, Nn 31001.

Dar vienu sėkmingos britų propagandos pavyzdžiu laikomas geležinius ryžius „Už kultūrą“, platintas tarp Britanijos karių iš viso pasaulio (N. Zelandijos, Australijos, Kanados). Jis atkartoja pagrindinio karinio Vokietijos apdovanojimo „Geležinio kryžiaus“ formą, pakartodamas pagrindines britų propagandines tezes 1916 m., kad karas vyksta už kultūros ir civilizacijos apsaugojimą nuo vokiško barbariškumo. 1914 m Lapkričio mėnesį Osmanų imperija atvėrė frontus Kaukaze, Viduriniuose Rytuose ir Sinajuje. 1915 m. Antantės nares (arba „Sąjungininkes“ – Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Rusiją ir Serbiją, Belgiją) parėmė Italija, o Centrinį Bloką – Bulgarija. Vokietijos herojumi kovose prieš indų ir britų kariuomenę tapo generolas

Wilhelmas

Leopoldas

Colmaras baronas von der Goltzas (1843–1916), gimęs Rytprūsiuose ir laikomas pagrindiniu to meto karo teoretiku. 1914 m. rugpjūtį jis buvo paskirtas Vokietijos užimtos Belgijos dalies generalgubernatoriumi. Prasidėjus karui Rytuose, buvo perkeltas ten padėti Otomanų sultonui 16. Dail. Charles Pillet. Medalis Verdeno mūšio herojams pagerbti. Prancūzija, 1916, Nn 93252.

Mehmedui V. Turkijoje jis vadovavo 143 dienas trukusiai generolo Charleso Townshendo kariuomenės ap-

Pirmojo pasaulinio karo atspindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir propagandiniai medaliai

17. Dail. F. Gilbault. Prancūzijos premjero (1906-1909, 1917-1920) G. Clemenceau, atvedusio Prancūziją į pergalę, medalis. Prancūzija, 1918, Nn 92595.

siausčiai Kuto mieste, po kurios generolo

užėmė. Tuo metu atvyko prancūzų, vado-

Towshendo kariai 1916 m. balandžio 29

vaujamų generolo Henri Pétain‘o, pasti-

d. pasidavė. Netrukus jis mirė, kaip mano-

prinimas. Prancūzams pavyko sustabdyti

ma, nunuodytas turkų nacionalistų.

tolimesnį puolimą, ir per kovo-balandžio mėnesius kalvos ir griovos į vakarus nuo

1916 m. vasario 21 d. prasidėjo vienas kru-

Mezouopės ir į šiaurę nuo Verdeno tapo

viniausių Pirmojo pasaulinio karo susidū-

nuolatinių kovų arena. Atakos, kontrata-

rimų. Vokietija buvo įsitikinusi, kad vokie-

kos, nuolatinis pozicijų keitimasis. Iki lie-

čiams gali pavykti parklupdyti Prancūziją

pos mėnesio Vokietija suprato, kad planas

suduodami vieną stiprų sekinantį smūgį,

užimti Verdeną ir palaužti Prancūzijos ka-

po kurio ji nebegalėtų atsigauti. Tam buvo

riuomenę žlugo. Iš abiejų pusių kariuome-

pasirinkta Verdeno tvirtovė ir ją supantys

nės neteko maždaug po 400 tūkst. žmonių

įtvirtinimai Mezo (Maso) upės krantuose.

ir daugybės technikos. Iki lapkričio Pran-

Po neregėto masto artilerijos apšaudymo

cūzija atsikovojo visas anksčiau prarastas

Vokietija pradėjo puolimą ir per keturias

pozicijas.

dienas pasiekė Douaumonto tvirtovę ir ją

Šis žiaurus karas nugalėtojų buvo įvar-

toks karas daugiau niekada nepasikartos.

dintas Didžiuoju karu už civilizaciją ir iki

Jo mūšiams ir dalyviams atminti išleisti

Antrojo pasaulinio karo buvo vadinamas

medaliai atspindi tą daugybės aukų parei-

Pasauliniu karu, arba Didžiuoju karu. Skai-

kalavusį karą. 

čiuojant žuvusiuosius ir sužeistuosius, dalijant apdovanojimus, buvo tikimasi, kad

18. Vaivorykštės ordinas, JAV įsteigtas Pirmojo pasaulinio karo dalyviams. Nn 31018, Nn 30693

Pirmojo pasaulinio karo atspindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir propagandiniai medaliai

Nn 26911

Nn 93225

Nn 95983

Nn 31018

turinys

â&#x2020;&#x2018;

Susitikime Antano Žmuidzinavičiaus namuose:

malonios menotyros atradimų akimirkos J u r g i t a R i mk u t ė - V a i n i u v i e n ė

2015 m. liepos 20 d. – rugsėjo 20 d. A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veikė paroda „Susitikimai“. Pirmą kartą muziejuje buvo eksponuojami dr. Jauniaus Gumbio kolekcijos darbai, susiję su dailininko A. Žmuidzinavičiaus namų istorija. Parodos koncepciją sudarė dvi dalys. Iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, kad kontrasto principu sujungti du skirtingi žanrai – portretas ir peizažas – lyg ir neturi sąskambių tarpusavyje. Tačiau šiuo atveju suvokimo semantika keitėsi priešinga kryptimi. Nusidriekė jungtys su laikotarpiu, amžininkų biografinėmis sąsajomis, menotyros kryptimis, kultūriniais-istoriniais pjūviais. Dažniausiai tai buvo aiški sąveika su konkrečiu miestu – Kaunu.

Portretuose atviras žvilgsnis į save Pirmoje parodos dalyje buvo eksponuoti lietuvių tapybos klasikų sukurti iškilių asmenų portretai. Reta galimybė išvysti tokius kūrinius, kuriuose tiek kūrėjas, tiek portretuojamasis susipina į vieną nenutrūkstamą chrestomatinę klasikos grandinę. Per reprezentatyvų portreto žanrą žvelgiame į moderniosios lietuvių dailės pagrindus. Parodoje eksponuotas Antano Samuolio

buvo vienas pirmųjų ir retų iki abstrakci-

(1899–1942) ekspresyvios tapysenos ir

jos tendencijų iškilimo mūsų dailininkų,

sodrios koloristikos autoportretas, nu-

kurie vengė valstietiškai dailės tradicijai

tapytas studijuojant Kauno meno mo-

būdingo užgriozdinimo nereikalingomis

kyklos Justino Vienožinskio studijoje. Tai

detalėmis, formomis. Jam svetima beveik

jauno dvidešimt šešerių metų dailininko

patologiška, daugeliui amžininkų būdin-

atviras žvilgsnis į save. 1925 m. autopor-

ga tuščios erdvės baimė ir, priešingai, ryš-

trete A. Samuolis tvirtas, degančiu žvilgs-

kėja tik intelektualiausiems menininkams

niu. Kolega ir bendramintis dailininkas

būdingas potraukis neišsakymo, esteti-

Neemija Arbitblatas apie A. Samuolį pri-

nės užuominos plačiau menotyrinėje li-

simins: „Samuolyje buvo tiesa, buvo gar-

teratūroje žinomam nonfinito principui.“

bingumas ir ... vienišumas. Jis visas savo

(Andrijauskas A. Antano Samuolio tapybi-

tapyboje.“ (Samulevičius R. Baltoji obelis.

nė ekspresija. LOGOS, 2008, Nr. 54 (sausis

Vilnius: Vaga, 1985, p. 22) „Samuoliš-

kovas), p. 130–131)

ka“ radikaliai kitokia tapybos energija ir šiandien pulsuoja kūriniuose. Trumpas

Dailininko J. Vienožinskio mokinys A. Sa-

dailininko kūrybinis kelias buvo tikslin-

muolis suformavo nacionalinės tapybos

gas, brandus, tačiau tragiškas. Visuose

pagrindus. Daugeliu atvejų menotyroje

žinomuose A. Samuolio autoportretuose

galima kalbėti apie savitą Samuolio įta-

juntamas tikrumas, nuogas stovėjimas

ką daugeliui tapytojų kartų, kai radikaliai

prieš save ir žiūrovą. Šiuo atveju tai jau-

pakinta lietuviškos estetikos samprata

no, degančio žmogaus žvilgsnis, kuris

dailėje.

išduoda psichologinę būseną. Prof. Antanas Andrijauskas, išsamiai pristatęs A. Sa-

86 psl. Antanas Samuolis (1899-1942) Autoportretas. 1925

muolio kūrybą, rašys: „Greta Čiurlionio tai

Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija

Susitikime Antano Žmuidzinavičiaus namuose: malonios menotyros atradimų akimirkos

Du dailininkai, du likimai Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) pieši-

kūrybine ir nepasotinama meno aistra.

nys, kuriame manieringai pieštuku atliktas

„Mokėdamas rusų, prancūzų, anglų, italų,

Vlado Eidukevičiaus portretas (1934), yra

vokiečių, latvių kalbas, jis rašytojų gimtą-

svarbus Kauno 4 deš. kultūrinio gyvenimo

ja kalba skaitė Puškino ir Lermontovo, A.

liudijimas. Du asmenys, kurių skirtingi gy-

Bloko ir J. Rainio, Francua Villon, Roberto

venimo keliai, susitinka ir lieka mene amži-

Bernso, Vordsvorto, ankstyvuosius Villiam

nai. 1929 m. M. Dobužinskis grįžo į Kauną.

Bleiko kūrinius. ‹...› Nepaprastai mėgo mu-

1929–1930 m. vadovavo Kauno meno mo-

ziką. Daugelio kompozitorių kūrinius mo-

kyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos

kėjo mintinai ir juos niūniuodavo. Jo mėgs-

studijoms. 1930 m. Maironio gatvėje įkūrė

tamiausi – Bachas, Vivaldi, Liuli, Musorgs-

privačią meno studiją, kuri veikė iki 1933

kis, Bethovenas. Ypač jį žavėjo Čiurlionio

metų. Nuo 1931 m. Valstybės teatre dirbo

muzika ir tapyba.“ (Gudynas P. Vladas Eidu-

scenografu. 1933 m. dalyvavo kuriant lie-

kevičius 1891–1941. Vilnius: Vaizdas, 1963,

tuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto žen-

p. 14)

klus, dalyvavo senovės paminklų apsaugos ir restauravimo darbuose. 1939 m M. Do-

1932 m. V. Eidukevičius grįžo į Lietuvą. Tai

bužinskis išvyko į Londoną rengti persona-

buvo laikotarpis, kai menininkas pajuto

linės darbų parodos. Ten jį užklupo Antra-

savo kūrybinę brandą: „Lietuvoje man pa-

sis pasaulinis karas. Kurį laiką dailininkas

aiškėjo mano darbo tikslai, subrendo tech-

gyveno Paryžiuje, vėliau – JAV. Į Lietuvą

nika, išsilygino dažų derinimas, ir, bendrai,

nebegrįžo. Mirė Niujorke 1957 m., palaido-

mano menas paūgėjo.“ (Ten pat, p. 15.)

tas Paryžiuje. Biografiniai faktai atskleidžia dailininką buvus neeilinį, kosmopolitišką

M. Dobužinskio piešinyje – V. Eidukevičius

kūrėją, tikslingai ėjusį plačiu kūrybos keliu.

septyneri metai iki lemtingos 1941 m. birželio 22 d. vokiečių šūvio, taip netikėtai

Kitoks buvo Vlado Eidukevičiaus kelias.

nutraukusio menininko gyvenimą. V. Eidu-

Dvidešimtį metų blaškėsi po Europą: Pe-

kevičiaus kūrybinis palikimas išblaškytas.

terburgas, Maskva, Miunchenas, Berly-

Menotyros analizėse pristatomi paskuti-

nas, Olandija, Šveicarija, Italija, Madridas,

niųjų metų darbai, kurie dažnai be parašų,

Roma, Korsika... Gyveno skurdžiomis są-

sukūrimo datų, tik brūkštelint – „Vladas“.

lygomis, vienišas, dažnai badavo, bet degė

Bičiulio portretas Kultūros veikėjų giją tęsia Adolfo Valeškos

vienijo artima pasaulėžiūra ir meno užda-

(1905–1994) tapybos darbas „Jauno vyro

vinių samprata.“ (Mulevičiūtė J. Moderniz-

su skrybėle portretas“ (1932), kuriame

mo link. dailės gyvenimas Lietuvos Respu-

įamžintas Juozas Keliuotis. Tuo metu, kai

blikoje 1918–1940. Kaunas: Nacionalinis

buvo nutapytas šis portretas, abu vyrai

M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001, p.

aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame

111–112)

gyvenime, buvo artimi draugai ir bendraminčiai. Tai laikotarpis, kai modernistinė

Ir nors portretas turi reprezentatyvaus

dailė artimai sąveikavo su avangardine

žanro bruožų, tačiau juntama, kad tapy-

spauda. Kauno meno mokyklos auklėti-

tojas nebuvo ribojamas užsakomiesiems

niai 4 deš. buvo veikiami keturvėjininkų,

kūriniams būdingo ir dažnai kūriniuose

trečiafrontininkų, tačiau tik „Naujosios

atsispindinčio kūrėjo ir užsakovo san-

romuvos“ publikacijos paliko išties svarų

tykio. Darbas alsuoja šiluma, jautrumu,

pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime.

laisva, nesukaustyta tapysena. J. Keliuotis įamžintas kaip mąstytojas intelektualas,

Šiuo laikotarpiu dailininkas A. Valeška ak-

tvirtai tikintis tarpukario Europos meno

tyviai dalyvavo dailės parodose, 1934 m.

ideologijos idėjomis.

Kaune surengė personalinę parodą. Kūrybinę, kultūrinę veiklą derino su administraciniu darbu. Jo iniciatyva buvo įkurtas Bažnytinio meno muziejus, kuriam 1935– 1940 m. vadovavo. Portreto nutapymo laikotarpiu Juozas Keliuotis buvo kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ leidėjas ir redaktorius. „Dailės srityje leidinys buvo glaudžiai susijęs su Nepriklausomųjų dailininkų draugijos veikla. Šios organizacijos pirmininką Adolfą Valešką ir „Naujosios romuvos“ redaktorių Juozą Keliuotį siejo nuoširdi draugystė,

Susitikime Antano Žmuidzinavičiaus namuose: malonios menotyros atradimų akimirkos

N. Arbitblato potėpiai Dailininkas Neemija Arbit Blatas (1909–

nės teatrinės kultūros kūrėjo portretą: „Di-

1999) gimė Kaune. Studijavo Kauno meno

džiausias ir vertingiausias J. Vaičkaus nuo-

mokykloje. Tai išskirtinio tarptautinio kū-

pelnas – drauge su auklėtiniais ir režisie-

rybinio kelio litvakų dailininkas, Paryžiaus

riaus Kastanto Glinskio mokiniais 1920 m.

meno mokyklos studentas: „Jokūbo Me-

įkurtas Valstybės teatras (Dramos vaidy-

senbliumo ir Justino Vienožinskio mokinio

kla) Kaune, kurio istorija tebesitęsia iki šiol.

kūrybai lemiamos įtakos turėjo sąlytis su

Taigi jau vien Valstybės teatro sukūrimas

moderniąja daile bei menų sostinėje už-

leidžia teigti, kad šis žmogus užbaigė vieną

simezgusi draugystė su gyvaisiais moder-

Lietuvos tautodailinio teatro (Petras Biels-

nizmo klasikais – Maurice‘u Utrillo, Pierre‘u

kis) istorijos etapą ir perkėlė tautinį teatrą

Bonnard‘u, Pablo Picasso, Maurice‘u de

į profesionalų lygmenį.“ (Guobys A. Juozas

Vlamicku ir kt. Paryžius subrandino ir at-

Vaičkus – tautinės teatrinės kultūros kūrė-

skleidė atpažįstamą ekspresyvų, sponta-

jas. Lietuvos scena. 2006, Nr. 3, p. 5)

nišką meninį A. Blato braižą.“ (Mažeikienė I. Arbit Blato sugrįžimas. Lietuvos dailės mu-

N. Arbit Blato nutapytame portrete atsklei-

ziejaus metraštis. 2011, Nr.15, p. 57)

džiamas režisieriaus psichologinis paveikslas. Amžininkai jį prisimena kaip išdidų vi-

Režisieriaus

Juozo

Vaičkaus

portretas

sada puošnų kūrėją, išskirtinio talento pe-

(1930) žymi laikotarpį, kai menininkas ta-

dagogą, prikėlusį lietuvišką teatrą. „Neatsi-

pyboje dar naudojo santūrų, niūroką mo-

tiktinai Stasys Šilingas dar 1940 m. apie J.

nochrominį koloritą. N. Arbit Blato kūrybą

Vaičkaus nuopelnus Lietuvos kultūrai taip

tyrinėjusi Ilona Mažeikienė rašo: „1926–

rašė: „Tai buvo didelės dvasios vyras greta

1939 m. gyvendamas Paryžiuje, A. Blatas

Žemkalnio – Vydūno – Tado Daugirdo – Ru-

nenutraukė ryšių su Lietuva. Pas tėvus

cevičiaus – Strazdo – atsistojęs ir lydimas

grįždavo kasmet. Jo pastangomis 1932 m.

daugybės, daugybės tų, jau pamirštų, ne-

rudenį Nepriklausomybės aikštėje pradėjo

žinomų teatro karių, kurie po visą Lietuvą

veikti pirmoji privati dailės galerija, kurioje

ir visur Rusijoje, Vokietijoje, Amerikoje,

savo kūrinius eksponuodavo tiek vietos,

kur tik būta lietuvio, sėjo savojo lietuviško

tiek užsienio menininkai.“ (Ten pat, p. 59)

meno grūdą.“(Ten pat, p. 7.)

Todėl nėra stebėtina, kodėl menininkas tapo tuo metu gerai Kaune žinomą tauti-

Sustabdytos akimirkos Užsakomojo portreto tematiką tęsia Justi-

Lietuvos Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio

no Vienožinskio (1886–1960) nutapyti Tū-

portretas santūrus tiek spalvine, tiek tapy-

belių šeimos portretai (1936 m.). Jadvygos

bine prasme. Šiuo atveju juntamas oficialus

Tūbelienės portretas subtilus, persmelktas

dailininko ir portretuojamojo santykis. Grei-

elegancija ir rafinuotumu, romantiškų, švel-

čiausiai tai yra vienas iš paskutinių žinomų

nių atspalvių, alsuojantis šiltu dailininko

portretų. 1939 m. rugsėjo 1 d. Tūbelių šei-

santykiu su portretuojamąja. Paveikslas

mą sukrėtė žinia apie Europoje prasidėjusį

– tikras moteriško žavesio atspindys. Am-

karą. Rugsėjo 30 d. J. Tūbelis mirė.

žininkų atsiminimuose ir istoriografijoje pabrėžiamas šios moters proto aštrumas,

Puošnumu ir oficialumu parodoje dvelkia

diplomatinis talentas, dalykiškumas. Jadvy-

Petro Kalpoko (1880–1945) nutapytas kanau-

ga Chodakauskaitė-Tūbelienė yra žinoma

ninko Kazimiero Prapuolenio portretas (1928).

kaip Pirmosios Lietuvos Respublikos ilga-

Paveikslo sukūrimo laikas sutampa su aktyviu

mečio Ministro Pirmininko ir Tautininkų

dailininko kūrybiniu laikotarpiu. 1928 m. su-

partijos vadovo Juozo Tūbelio žmona ir

rengta didelė personalinė P. Kalpoko paroda,

prezidentienės Sofijos Smetonienės sesuo.

Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko

Ji buvo žinoma visuomeninė veikėja, aktyvi

apžvalginės parodos katalogą“.

Lietuvos moterų socialinės veiklos ir labdaros organizacijų narė. Aktyviai dalyvavo

Kazimieras Prapuolenis paveiksle vaizduo-

Lietuvos politiniame gyvenime. Dr. Ingrida

jamas itin reprezentatyviai. Kanauninkas,

Jakubavičienė rašo:„ J. Tūbelienė – labai

pirmasis neoficialus lietuvių atstovas Vati-

ryški asmenybė. Ji išsilavinusi, ambicinga,

kane, Lietuvos istorijos tyrinėtojas, publi-

drąsi ir net linkusi į avantiūrizmą, tačiau

cistas, aktyvus visuomenininkas nutapytas

kartu karšta patriotė, energinga jaunos

su kunigo sutana ir valstybiniais apdova-

valstybės tarnautoja, aktyvi politinių įvykių

nojimais: Lietuvos didžiojo kunigaikščio

dalyvė. Visą laiką ji išliko ištikima savo vyro

Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Vytauto

J. Tūbelio ir svainio A. Smetonos politinių

Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

planų rėmėja.“ (Jakubavičienė I. Jadvygos

Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninė

Vėlyviausiais parodoje yra Kazio Varnelio

ir politinės veiklos epizodai (1918–1940 m.).

(1917–2010) tapytas generolo Mykolo Vely-

Istorija. 2013/14, Nr. 92, p. 32.)

kio portretas (1942).

Susitikime Antano Žmuidzinavičiaus namuose: malonios menotyros atradimų akimirkos

Justinas Vienožinskis (1886-1960), Jadvygos Tūbelienės portretas. 1936. Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija

K. Varnelis nuo jaunystės domėjosi istorija,

Mykolas Velykis paveiksle vaizduojamas

kolekcionavimu. Paveikslo sukūrimo laiku

stovintis prie lango, pro kurį tolumoje ma-

vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kau-

tyti Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų

ne. 1943 m. studijavo Vienoje, Vaizduoja-

ir Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčių

mojo meno akademijoje (Akademie der

bokštai. Šiame paveiksle jis vaizduojamas

Bildenden Künste), ten 1945 m. įgijo Akade-

be karinės uniformos.

mischer Maler diplomą. Šio užsakymo išpildymas finansiškai prisidėjo prie dailininko

M. Velykis dėstė Aukštuosiuose karininkų

galimybės keliauti ir mokytis užsienyje.

kursuose ir Karo mokykloje. Rašė leidi-

1949 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Či-

niams „Kariūnas“, „Lietuvos žinios“, buvo

kagoje. Vieno iš žinomiausių pasaulyje op

Ekonominės karių bendrovės pirmininkas.

arto kūrėjų sukurtame portrete juntama

1939 m. generolas M. Velykis įkūrė likerių

naujojo daiktiškumo stilistika. Reprezenta-

fabriką, buvo „Vikers“ firmos atstovas Lie-

tyvus žanras derinamas su drąsiomis kūry-

tuvoje. 1944 m. atšventęs savo 60-metį,

binėmis paieškomis.

buvo suimtas ir kalinamas Kauno bei Vilniaus kalėjimuose. 1946 m. ištremtas į Si-

Lietuvos kariuomenės kūrėjas, Pirmojo

birą. 1951 m. nuteistas, Archangelsko lage-

ir Antrojo ministrų kabinetų krašto ap-

riuose kalėjo 25 metus.

saugos ministras, generolas leitenantas

Paveikslas Nr. 133

Antroje parodos dalyje kvietėme lanky-

toje Lietuvių dailės parodoje. Šią parodą

tojus į išskirtinį susitikimą. Pirmą kartą A.

perkėlus į Rygą, parduotas rašytojui Pra-

Žmuidzinavičiaus

eksponuo-

nui Mašiotui. Švęsdamas savo 60 metų

tas vienas iš garsiausių dailininko Antano

ir 35 metų kūrybos jubiliejus dailininkas

Žmuidzinavičiaus peizažų – „Dzūkų bajorų

apibendrino: „Įžymesniais savo kūriniais

kaimelis II“ (1910). Ilgus metus šio paveiks-

esu linkęs laikyti: Susigriežimą (Carnegi

lo istorija nebuvo žinoma. Paveikslas, ku-

Muziejuj, Pittsburgh, Pa. U.S.A., o antras jo

riam A. Žmuidzinavičius paveikslų registre

variantas – V. D. muziejui), Rytmečio gies-

davęs Nr. 133, buvo eksponuotas ketvir-

mė (Šv. Kazimiero Moterų Vienuolyne, Chi-

namuose

Susitikime Antano Žmuidzinavičiaus namuose: malonios menotyros atradimų akimirkos

Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966), Dzūkų bajorų kaimelis II. 1910. Kūrinys eksponuotas ketvirtoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje 1910 m. Lietuvių dailės parodoje Rygoje 1910 m. Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija

cago, III.), Savo žmonos portretą, Sužeistą

Paveikslo istorija atgijo 2013 m., kai XXVI-

šaulių vadą, Žemaičių kapines, Dzūkų Ba-

II Vilniaus aukcione šis darbas tapo bran-

jorų kaimelį...ʺ (Braziulis A. Dail. A. Žmui-

giausiai parduotu kūriniu Lietuvos meno

dzinavičius apie savo gyvenimą. Trimitas.

rinkos istorijoje. Unikalus paveikslo istori-

1936, Nr. 44, p. 1053.)

jos kelias ir vėl žinomas Lietuvos kultūriniame lauke. Tai yra reta ir unikali galimybė išvysti Kurciniškių kaimą autentiškoje

XX a. pr. aplinkoje. Žvelgiant į darbą, kiek

tų prieškario Lietuvoje ir išeivijoje. Didesni

ironiškai skamba pavadinime esantis žodis

ar mažesni vandens telkiniai lydėjo jį visą

bajorų. Švelnaus rausvo dangaus fone ant

gyvenimą – vandens stichijos apžavėtas,

kalvos glaudžiasi trobesiai šiaudiniais sto-

didesniąją kūrybos dalį skyrė šiam pa-

gais. Svarbus sodybas akcentas – puošnus

traukliam ir iš pirmo žvilgsnio paprastam,

kryžius ir vieniša pušis. Iki skausmo arti-

bet techniškai gana sudėtingam tapybos

mas kuklus Dzūkijos kaimo vaizdas. Jau-

žanrui. Pasak dailininko: „Kodėl gi esu taip

trus, tikras, nepagrąžintas. Žvelgi į jį iš tolo,

pamėgęs jūros vaizdus, kodėl ją vis piešiu?

lyg stengdamasis nesutrukdyti tos idiliškos

Tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai

ramybės ir tylos, kuri sklinda iš šio kūrinio.

ką manau: jūrą piešti nori? Turi perskaityti

1906 m. sukurtas paveikslas „Dzūkų bajo-

daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją,

rų kaimelis I“ yra Nacionalinio M. K. Čiurlio-

vandenį, judesį, virpėjimą, mechanines jė-

nio dailės muziejaus nuosavybė ir ekspo-

gas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta, ir

nuojamas kartu su išgarsėjusiu vėlyvesnio

dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesie-

laikotarpio pakartojimu.

nas, saulėlydžius...“ (Realistas ar abstraktistas? Draugas, 1972 02 12). (Jokubavičie-

A. Žmuidzinavičiaus peizažams būdinga

nė K. Dailininko marinisto Česlovo Janušo

tyla, ja persmelkta daugelis kūrinių. 1937

(1907–1993, JAV) kūrinių ekspozicija „Prie

m. sukurtas peizažas „Vištyčio ežeras“ (R-

Baltijos ir prie Atlanto“. www.ldm.lt [priei-

927) atskleidžia A. Žmuidzinavičiaus pei-

ga internete:http://www.ldm.lt/pdg/Janu-

zažo kūrimo principus. Pirmame plane

sas.htm].)

medžiai: eglės, pušys, o antrame – vanduo, kuris horizonte susilieja su dangumi. Pa-

A. Žmuidzinavičius peizažuose meistriškai

veikslo koloritas sodrus, tonai niuansuoti,

perteikė lyrines gamtos nuotaikas, erdvės

ramūs, potėpis lengvas, etiudinis.

įspūdį, šviesos niuansus, faktūrų žaismą. Tapytojo kūriniuose vyrauja realistinis po-

A. Žmuidzinavičius – aistringas keliauto-

žiūris į natūrą, tačiau juntama aplinkos ide-

jas, besąlygiškai mylintis Lietuvos žemę.

alizacija, lyriškumas, romantiškas žvilgsnis

Keliautojas ir tapytojas, charakteriu pana-

į aplinką. A. Žmuidzinavičius yra vienas

šus į 1943 m. darbe „Dailininkas kopose“

žinomiausių Lietuvos peizažo meistrų. Lie-

(R-1165) įamžintą kitą garsų lietuvį daili-

tuvos menotyroje įvardijamas išskirtiniu

ninką marinistą Česlovą Janušą. „Tapyto-

lietuviškų ežerų ir lietuviško dangaus dai-

jas Česlovas Janušas (1907–1993) – vienas

niumi.

populiariausių lietuvių dailininkų marinis-

Susitikime Antano Žmuidzinavičiaus namuose: malonios menotyros atradimų akimirkos

A. Žmuidzinavičius sukūrė apie 2000 dar-

„Susitikimai“ eksponuoti ir muziejuje sau-

bų, daugiausia aliejinės tapybos. Dirbo ir

gomi kūriniai, lankytojai turėjo galimybę

grafikos srityje. Šiandien A. Žmuidzina-

susipažinti su dailininko kelionėse sukur-

vičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje yra

tais etiudais. 

saugoma 900 autoriaus darbų. Parodoje

Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966), Dailininkas kopose. 1943. Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija

turinys

↑

Kontušo juostų rinkinio istorija 2015 m. spalio 1 d. Minske, Nacionaliniame dailės

Reda Stuinienė

muziejuje, buvo atidaryta paroda „Šilko audimo aukso amžius“, kurioje buvo eksponuoti mūsų muziejaus eksponatai – kontušo juostos ir XVII–XVIII a. didikų portretai. Rengiant šią parodą, dar kartelį atidžiau teko pažvelgti į kontušo juostų rinkinį. Apie šias nuostabaus grožio juostas jau rašyta: rinkinį pristatė dr. A. Snitkuvienė (Snitkuvienė A. Slucko juostos. Kultūros barai, 1980, Nr. 1, p. 66–67), paminėtas jis buvo ir J. Matuliauskienės (1924–1971) straipsnyje (Matuliauskienė J. Slucko juostos. Lietuvos dailės muziejus. Metraštis, t. 1, Vilnius, 1996, p. 185–203), tačiau visas Lietuvoje esančias juostas į vieną krūvą surinko ir išsamiai monografijoje pristatė dr. G. M. Martinaitienė (Martinaitienė G. M. Kontušo juostos Lietuvoje, Vilnius, 2006). Todėl dabar norėčiau pažvelgti į muziejaus kontušo juostų rinkinio istoriją.

Kairėje: Nežinomas dailininkas. XVIII a. pab. Kunigaikščio Jurgio Oginskio portretas

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muzie-

Kontušo juosta – tai būtinas bajoriško vy-

jaus kontušo juostų, jų fragmentų ir litur-

riško kostiumo elementas. Ja būdavo su-

ginių drabužių, pasiūtų iš kontušo juostų,

juosiamas kontušas. Kontušas – tai ilgas

rinkinį sudaro 21 eksponatas. Tai itin ver-

liemenuotas, nuo talijos platėjantis, prie-

tingаs XVIII a. lietuvių dailiosios tekstilės

kyje susagstomas drabužis, kurio būdin-

šedevrų rinkinys, kurį sudaro 16 juostų, du

giausios savybės – pečių kirpimas ir nuo

juostų fragmentai ir du arnotai bei stula,

pažasties iki riešo atviros, užverčiamos ant

pasiūti iš kontušo juostų. Paprastai šios

pečių ir laisvai nuo jų nugaroje kabančios

juostos būna maždaug 3 m 30 cm – 3 m

grynai dekoratyvinės rankovės, vadinamos

40 cm ilgio ir 28–40 cm pločio šilkinis arba

letenomis (Ten pat, p. 23). Tokios Rytų kil-

pusšilkinis, dažnai paauksuoto sidabro siū-

mės juostos kaip aprangos dalis Europoje

lais dalinai arba ištisai ataustas raštuotas

plačiai paplito XVII–XVIII a., bet ypač po-

audinys, jo abu galai dažniausiai užbaigti

puliarios tapo Lenkijos Karalystėje (LK) ir

kutais, o visa plokštuma išmarginta smul-

Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje (LDK).

kiais augaliniais, geometriniais arba sun-

Čia ir pradėjo steigtis svarbiausios juos-

kiai nusakomais ornamentais. Puošniausi

tų manufaktūros. Steigėjai, iniciatoriai ir

yra juostos galai, vadinami galvutėmis. Jose

globėjai buvo LDK didikai – kunigaikščiai

būna įkomponuotos svarbiausios puoš-

Radvilos ir grafai Tyzenhauzai. Radvilos

menos, išsiskiriančios stambesniu deko-

įsteigė savo manufaktūrą Slucke, o Tyzen-

ru: tai medeliai, krūmeliai, gėlių puokštės

hauzai – Gardine. Kontušo juostos dėl savi-

ir rozetės, vazos, staleliai ir panašiai. Kita

to meninio stiliaus ir prabrangių medžiagų

juostos dalis – tarp galvučių besitiesiantis

(austos iš šilko, sidabro ir auksuoto sidabro

plotas – vadinama vidurine juostos dalimi,

gijų) buvo brangios, jų kaina tuo laiku svy-

arba kopetėle (nes paprastai ši dalis būna

ravo nuo 5 iki 50 dukatų (Matušakaitė M.

dekoruota skersinių dryželių ornamentu).

Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius, 2003,

Dar vienas būdingas kontušo juostos de-

p. 26), todėl jas galėjo įsigyti ir dėvėti tik

koro elementas – apvadas, arba bordiūras,

kilmingi bajorai ir didikai, taip parodydami

kuris ją aprėmina. Galiausiai – kontušo

savo socialinę padėtį visuomenėje. (Duka-

juostos galuose prisiūti kutai iš suktų šil-

tas – auksinė moneta, kurios pastovus svo-

ko ir metalo gijų siūlų. Juostos dažniausiai

ris yra 3,5 g devyni šimtai aštuoniasdešim-

būna dvipusės ar keturpusės (Ten pat, p.

to prabos aukso, pradėta kaldinti 1284 m.

16–17).

Venecijoje, buvo pastovios masės – 3,5 g ir prabos – 980 (Sajauskas S. Pinigų istorija, Vilnius, 2015, p. 36)).

Kontušo juostų rinkinio istorija

Dvipusė keturšonė kontušo juosta. Jono Madžarskio manufaktūra, Sluckas, LDK, 1767–1780

Muziejuje saugomos juostos austos įvai-

Dvi juostas-kušakus kartu su kitais meno

riose manufaktūrose: trys – Slucke (LDK)

kūriniais 1940-02-13 muziejus nusipirko

Jono Madžarskio (Ioannes Madzarski, Jan

iš paskutinės Beržėnų dvaro šeimininkės

Madżarski, Йохан Маджарский, ?–1800 /

grafienės

1801) manufaktūroje (1767–1780), kitos

(1866–1943) (Vytauto didžiojo kultūros mu-

trys – Karališkajame šilkinių audinių ir juos-

ziejaus Istorinio skyriaus dienynas, l. 57-58,

tų fabrike (1768–1780) Gardine (LDK), vie-

eil. Nr. 361). 1944-04-21 juostos-kušako

na – Aleksandro Unrugo (Aleksander Unrug,

dalis pirkta iš pono Z. Korngoldo (Vytauto

Александр Унруг) manufaktūroje (1781–

didžiojo kultūros muziejaus Istorinio skyriaus

1784) Kobylkoje (LK), du objektai – Pascha-

dienynas, l. 79-80, eil. Nr. 446).

Jadvygos

Hutten-Čapskienės

lio Jakubovičiaus (Paschalis Jakubowicz, Пасхалис Якубович, (? – 1816 / 1817) ma-

Du arnotai, pasiūti iš kontušo juostų, į

nufaktūroje (1788–1790) Varšuvoje arba

muziejų atkeliavo iš veikiančių katalikiš-

Lipkuve (LK), viena juosta – Krokuvoje (LK)

kų bažnyčių Lietuvoje. Pirmasis 1980 m.

nenustatytose dirbtuvėse, dar viena juos-

iš Žaslių šv. Jurgio bažnyčios, antrasis –

ta – Gdanske (LK) Bescho (Beschas, Besch,

1986 m. iš Kaišiadorių Kristaus Atsimainy-

Besz) arba P. C. Salzhüberio (P. C. Salzhü-

mo katedros.

beris, P. C. Salzhüber) manufaktūroje (XVIII a. II p.), penkios – Lione (Prancūzija), trys

Stulą, siūtą iš Lione austos kontušo juos-

juostos-kušakai ir fragmentas – Kupavne

tos, muziejus už 600 rb nusipirko iš priva-

(Rusija), viena juosta austa nenustatytoje

taus asmens 1987 m., o juostą, austą Kara-

dirbtuvėje.

liškajame šilkinių audinių ir juostų fabrike Gardine, pirko už 3000 rb 1988 metais. Tik

Šis muziejaus rinkinys formuojasi palen-

kontušo juostos fragmento, austo Jono

gva (tikiu, kad dar pateks koks vienas kitas

Madžarskio manufaktūroje Slucke, pateki-

eksponatas su kontušo juosta), ir kiekvie-

mo į muziejų istorija nėra žinoma. Tačiau

no eksponato patekimo į muziejų istorija

didžiausią dalį – dvylika ypač vertingų kon-

skirtinga.

tušo juostų, buvusių Zavišų šeimos rinkinyje, 1921 m. Valstybės archeologijos komisi-

Juostą, austą Krokuvos dirbtuvėse, 1929-

jai per Užsienio reikalų ministeriją dovano-

05-28 Valstybės muziejui dovanojo ponas

jo Lietuvos patriotė kunigaikštienė Marija

Jankovičius (Valstybės muziejaus invento-

Magdalena Zavišaitė-Radvilienė (1861 lie-

riaus knyga, p. 70, eil. Nr. 1138).

pos 8 (Varšuva, Lenkija) – 1945 sausio 6 (Freiburgas, Šveicarija)). Juostos pateko į

100

Kontušo juostų rinkinio istorija

Valstybės muziejų (Valstybės muziejaus in-

apgailestavo, kad nemoka lietuviškai ir kad

ventoriaus knyga, p. 1–2, eil. Nr. 3–14) prie

jau per sena mokytis (Vilniaus universite-

Valstybės archeologijos komisijos, bet ka-

to biblioteka, Rankraščių skyrius, F 110-15

dangi šis muziejus realiai patalpų neturė-

(Magdalenos Radvilas 4 laiškai ir 1 telegra-

jo, tai jos buvo deponuotos Kauno miesto

ma Vl. Daumantui. 1921 m.)).

muziejui (Kauno miesto muziejaus dovanų knyga, 1921–1924, p. 3–4, eil. nr. 25). Apie

Buvo ištekėjusi du kartus. 1882 m. – už

tai to meto spaudoje pasirodė žinutė (Do-

grafo Liudviko Krasinskio (1833–1895).

vana muziejui. Lietuvos balsas,1921-08-27,

Iš pirmosios santuokos turėjo dukrą. Su

p. 3). 1922 m. kunigaikštienė Kauno miesto

antruoju vyru Mikalojumi Vaclovu Radvi-

muziejui dovanojo 8 XVII–XVIII a. portretus

la (1880–1914), jaunesniu už ją 19 metų,

iš Zavišų šeimos rinkinio (Kauno miesto mu-

susituokė 1906 m. Londone. Gyveno dau-

ziejaus dovanų knyga, 1921–1924, p. 17-18,

giausia Kuchcicų dvare (Baltarusija). Vyras

eil. Nr.144–151). 1936 m. Valstybės muzie-

čia išplėtojo medienos verslą, 1911 m.

jaus ir Kauno miesto muziejaus rinkiniai

nutiesė geležinkelį. 1914 m. kunigaikštis

buvo perduoti ir perkelti į naująjį Vytauto

išėjo į karą ir tais pačiais metais žuvo. Po

Didžiojo kultūros muziejų (dabar Naciona-

vyro žūties kunigaikštienė tvarkė visus

linis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dai-

ūkio reikalus.

lės muziejus). Kunigaikštienė Radvilienė buvo lietuviškų Kunigaikštienė Marija Magdalena Zavišai-

katalikiškų organizacijų mecenatė, visuo-

tė-Radvilienė (Maria Magdalena Radziwiłło-

menės veikėja, filantropė. Nors tuo metu

wa, de domo Zawisza-Kierżgajło, Марыя

ir negyveno Lietuvoje, tačiau sekė lietuvių

Магдалена Радзіві́л, Мария Магдалена

tautinį ir kultūrinį gyvenimą tiek Lietuvoje,

Радзивилл, урождённая Завиша, 1861–

tiek už jos ribų. 1912 m. lietuviams Londo-

1945) gimė ir augo Varšuvoje. Tėvas,

ne pastatė bažnyčią (Lietuvių enciklopedija,

grafas Jonas Kazimieras Zaviša-Kęsgaila

t. 24, 1961, Bostonas, p. 389). Buvo Varšu-

(1822–1887), domėjosi archeologija, turėjo

vos lietuvių draugijos globėja, ji leido savo

surinkęs vertingą medalių ir monetų kolek-

privačioje ir viskuo aprūpintoje Kūdikėlio

ciją. Kunigaikštienė gavo gerą namų išsis-

Jėzaus vardo bažnyčioje Varšuvos centre

lavinimą. Nors šeima dažniausiai gyveno

laikyti lietuviams pamaldas lietuvių kalba.

Lenkijoje, Varšuvoje, bet šeimoje kalbėjosi

Pirmosios lietuviškos pamaldos čia įvyko

tik prancūziškai arba baltarusiškai. Jau vė-

1913 m. gegužės 1 d. (V. K. Lietuviai kitur.

liau viename iš savo laiškų kunigaikštienė

Viltis, 1913, Nr. 50, p. 2–3). Ateitininkų or-

101

102

Kontušo juostų rinkinio istorija

Kairėje ir viršuje: Dvipusė kontušo juosta. Jono Madžarskio manufaktūra, Sluckas, LDK, 1767–1780

ganizacijai kunigaikštienė paaukojo 30 000

vyriausybė kunigaikštienę Mariją Magdale-

litų vertės sidabrinį servizą „Saulės“ rū-

ną Radvilienę 1930-09-08 apdovanojo 1-ojo

mams Kaune statyti (Lietuvių enciklopedija,

laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Ge-

t. 1, Bostonas, 1953, p. 342–343). 1914 m.

dimino ordinu (Kavaliauskas V. Už nuopel-

2 000 rb paaukojo Marijampolės „Žiburio“

nus Lietuvai, t. 2, 2003, Vilnius, p. 365). Po

progimnazijai, o 1915 m. buvo išrinkta Cen-

Pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Kaune,

trinio lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl

vėliau Karaliaučiuje, o nuo 1932 m. Freibur-

karo šelpti garbės nare (Lietuvių enciklope-

ge, (Šveicarija), ten ir palaidota.

dija, t. 24, Bostonas, 1961, p. 389). Dosni kunigaikštienės dovana ir sudaro Apie šiuos kunigaikštienės darbus gražiai

muziejaus kontušo juostų rinkinio pagrin-

atsiliepia to meto spauda: ji vadindama ti-

dą. Tai pačios įdomiausios ir vertingiausios

krąja Lietuvos bajoraite, dosniąja geradare

juostos, iš kurių savo grožiu išsiskiria LDK

ir pan. Kunigaikštienė, nors ir nemokėjo lie-

Slucke, J. Madžarskio manufaktūroje, ir

tuviškai, bet laikė save lietuve ir savo dar-

Gardine, Karališkajame šilkinių audinių ir

bais parodė, kad jai rūpi ir lietuvybė, ir kata-

juostų fabrike, austos juostos.

likybė. Už tokią veiklą ir nuopelnus Lietuvos

103

Savo grožiu ir meniniu atlikimu išsiskiria

negavo. Po kurio laiko vėl atvyko į muzie-

LK, Kobylkoje, austa juosta, apie kurią rašė

jų su nauju pasiūlymu: jam rūpimą juostą

Paulius Galaunė muziejininko novelėse.

iškeisti į jo turimą juostą. Kartu atsivežė ir savo juostą, bet ji buvo tik šilkinė ir pras-

Į šią Kobylkoje austą juostą įsižiūrėjo vie-

tos būklės – susiūta iš kelių juostos dalių.

nas aistringas senienų rinkėjas dvarininkas

Aišku, sutikimo ir vėl negavo. Bet juostą

Janušauskas ir panoro gauti ją į savo rinki-

paliko muziejuje, o pats greitai po to mirė

nį. Kolekcininkas pradėjo atakuoti muzie-

(Galaunė P. Likimo duota. Muziejininko no-

jaus direktorių ir siūlė keisti juostą į XVIII a.

velės, Kaunas, 1998, p. 56–57).

laikrodį, gamintą Plungėje. Aišku, sutikimo

104

Kontušo juostų rinkinio istorija

118 psl ir viršuje: Dvipusės kontušo juostos. Karališkasis šilkinių audinių ir juostų fabrikas, Gardinas, LDK, 1768–1780

105

106

Kairėje: Dvipusė kontušo juosta. Karališkasis šilkinių audinių ir juostų fabrikas, Gardinas, LDK, 1768–1780 Viršuje: Dvipusė keturšonė kontušo juosta. Šilko fabriko kompanijos nuomota Aleksandro Unrugo manufaktūra, Kobylka, LK, 1781–1784

107

Tapo įdomu, kuri gi juosta liko muziejuje ir

Lietuvos dailės muziejus turi 25 Slucko

kurią kolekcininkas norėjo išmainyti į auk-

manufaktūroje pagamintas juostas ir kitų

sinę juostą. Valstybės muziejaus invento-

eksponatų, pasiūtų iš šios manufaktūros

riaus knygoje radau du įrašus.

juostų, bei keturis objektus (tai tik 5 proc. kolekcijos), išaustų Gardino Karališkajame

2 puslapyje 15 nr. įrašyta Keturių pusių šil-

šilkinių audinių ir juostų fabrike (nėra išli-

ko juosta (iš kunigo Smolenskio palikimo) ir

kusios nė vienos visos juostos). Lietuvos

prierašas – Einant Švietimo ministro 1931-

nacionalinis muziejus turi 9 Slucko manu-

03-11 d. raštu nr. 4638 grąžinta kunigo Smo-

faktūroje austas juostas ir kitų eksponatų,

lenskio įpėdinių įgaliotiniui A. Žilinskui.

pasiūtų iš šių juostų, tris objektus (7 proc. kolekcijos) iš Gardino audyklos (dvi juostas

70 puslapyje 1138 nr. įrašyta Slucko šilki-

ir uždangalą, pasiūtą iš kontušo juostos).

nė juosta (Jankovičiaus dovana 1929-05-28).

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muzie-

Pagal Galaunės pasakojimą, pati juosta ati-

jus saugo 21 objektą. Dvi kontušo juostos

tinka – yra tik šilkinė ir prastos būklės, bet

ir fragmentas yra austi Slucko manufak-

pavardė minima ne ta. Greičiausiai tai ir

tūroje, trys juostos austos Karališkajame

bus ta juosta, kuri po savininko mirties liko

šilkinių audinių ir juostų fabrike Gardine.

muziejuje, tačiau kunigaikštienės Radvilie-

Šios audyklos juostų iki mūsų dienų išliko

nės dovanota yra kur kas vertingesnė.

mažiausiai (palyginkime: Varšuvos nacionalinis muziejus turi 300 juostų kolekciją,

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad didžiau-

o Gardino audyklos tik 13, tai tik 4 proc.

sią kontušo juostų kolekciją turi surinkę

kolekcijos). 14 proc. M. K. Čiurlionio dailės

Lenkijos muziejai. Lietuvoje yra daugiau

muziejaus kontušo juostų rinkinio sudaro

nei 150 objektų, saugomų muziejuose, pri-

Karališkajame šilkinių audinių ir juostų fa-

vačiose kolekcijose, bažnyčiose. Lietuvos

brike išaustos juostos. Gal jos nėra tokios

dailės muziejus saugo 79 kontušo juostas,

puošnios, kaip Slucko manufaktūroje ga-

jų dalis ar iš jų pasiūtus objektus, Lietuvos

mintos, tačiau kolekcijose retesnės.

nacionalinis muziejus – 39, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – 21, Šiau-

Nors ir nedidelis Nacionalinio M. K. Čiur-

lių „Aušros“ muziejus – 4. Nors mūsų mu-

lionio dailės muziejaus kontušo juostų

ziejaus rinkinys nėra pats didžiausias, ta-

rinkinys, tačiau jis yra svarbi lietuviškojo

čiau yra vertingas. Palyginkime, kiek Lietu-

kultūros paveldo dalis. 

voje saugo nacionaliniai muziejai LDK Slucko ir Gardino manufaktūrose austų juostų.

108

turinys

↑

Kontušo juostų rinkinio istorija

109

Teresė Oginskienė ? Portretuojamoji ir jos fundacija Genovaitė VertelkaitėBartulienė

Straipsnyje pateikiama informacija „susigulėjo“ kaip pagalbinė medžiaga beieškant portretuojamosios ir bandant įsigilinti į aptariamojo laikotarpio specifiką. Pristatoma kunigaikštienės Jadvygos Teresės Zaluskytės Skuminienės-Tiškevičienės Oginskienės (1726?–1793) gyvenimo faktologinės medžiagos paieška. Savaip įdomi ir aktuali pasirodė šios iškilios XVIII a. asmenybės filantropinė veikla, jos įsteigta Vilniaus Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglauda. Verta dėmesio ir pačios fundacijos istorija, atspindėjusi istorinius Lietuvos kataklizmus. Fundacijos kūrimas, funkcionavimas ir istorija – netiesioginis šaltinis, padėsiantis charakterizuoti ir portretuojamąją, ir kunigaikščių Oginskių socialinę politiką.

Dešinėje: Jadvygos Teresės Zaluskytės Skuminienės-Tiškevičienės Oginskienės (1726? – 1793) portretas. Nežinomas XVIII a. II p. LDK dailininkas, Drobė, aliejus, 82,2 x 66, Inv. nr. Mt-1378, NČDM

Esminiai žodžiai: Jadvyga Terersė Zaluskytė Skumi-

Reprezentatyviu kunigaikš-

nienė-Tiškevičienė Oginskienė, Kūdikėlio Jėzaus vaikų

tienės portretu siekta pa-

prieglauda Vilniuje ir Varšuvoje, Oginskių filantropi-

brėžti aukštą Jadvygos Te-

nė veikla Vilniuje, Oginskių kolekcijos portretas, vil-

resės Oginskienės padėtį ir

niečiai, labdaringa veikla XVIII a. pab. – XIX a.

įtaką. Įdomu, kad dailininkas

nejaunino

kunigaikš-

Į M. K. Čiurlionio dailės muziejų Teresės

tienės, o perteikė ją kaip orią garbaus

Oginskienės portretas pateko 1926 m.

amžiaus asmenybę. Portretuojamoji dėvi

kartu su kunigaikščių Oginskių dailės ko-

itin prabangius rūbus. Tai XVIII a. II pusei

lekcija. Portretas ilgą laiką kėlė klausimą,

būdinga karkasinė suknelė ir nėrinių pe-

kuri Oginskių giminės moteris, turėjusi

lerina su nuleistu gobtuvu. Iš ankstesnio

Teresės vardą1 čia įamžinta. Išeities tašką

dešimtmečio paveldėtas ir konservatyvus

tyrimams pasiūlė nugarinėje paveikslo pu-

galvos apdangalas – brangių nėrinių kor-

sėje esantis įrašas: Książna Teresa Oginska

netas, padabintas kokarda. Kairiąja ranka

/ fundatorka zakladu / D [Kunigaikštienė

brangiu inkrustuotu antspaudu Ogins-

Teresė Oginskienė / prieglaudos steigėja /

kienė antspauduoja voką3. Anot istorikės

D]. Kol kas žinoma vienintelė Oginskienė,

I. Zujienės, antspaudas reprezentacinių

įsteigusi prieglaudą, – tai Jadvyga Teresė

portretų tapyboje siejamas ne tik su pa-

Zaluskytė Skuminienė-Tiškevičienė Ogins-

reigybėmis, bet ir su asmens teisingumu

kienė (1726?–1793), Kūdikėlio Jėzaus vai-

bei dorumu. Pavyzdžiui, LDK kancleris

kų prieglaudos (Zakład Dzieciątka Jesus)

galėdavo netvirtinti dokumento, jei, jo

Vilniuje steigėja .

manymu, šis galėjo prieštarauti valstybės

1 Gana garsios Teresės Oginskienės panašiu laikotarpiu žinomos bent trys: Teresė Vainaitė-Oginskienė (karaliaus Stanislovo Poniatovskio teta), Teresė Bžostauskaitė-Oginskienė (1678–1721) (Vitebsko kašteliono žmona, 1718 m. Trakų bažnyčios Dievo Motinos paveikslui dovanojusi papuošalus) bei Teresė Zaluskytė Skuminienė-Tiškevičienė Oginskienė (1726(?)–1793).]

Jadvyga Teresė Zaluskytė Skuminienė-Tiškevičienė Oginskienėnė ne tik įsteigė Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudą Vilniuje, bet žinoma ir kaip Vilniaus Šv. Jono bažnyčios Dievo Kūno koplyčios fundatorė, kartu su vyru Tadu Pranciškumi Oginskiu fundavusi jos rekonstrukciją. T. P Oginskis Romoje išrūpino šv. Teofilio relikvijas, kurios 1782 m. lapkričio 2 d. buvo iškilmingai įdėtos į sidabrinį karstą ir pastatytos koplyčios altoriuje. Nors T. P. Oginskis 1783 m. mirė Maladečinoje, jo palaikai buvo perkelti ir palaidoti Oginskių koplyčioje. Įkurdami bendrą fondą koplyčiai atnaujinti ir išlaikyti, Oginskiai įgijo teisę čia esančiuose rūsiuose įsirengti šeimyninį mauzoliejų ir naudotis šia koplyčia šeimyninėms pamaldoms. (Drėma V. Šv. Jono bažnyčia, Vilnius, R. Paknio leidykla, 1997 m., p. 149)] 2

112

Teresė Oginskienė? Portretuojamoji ir jos fundacija

interesams. Šis atributas pabrėžia ir kuni-

tavo dvarą. Taip Rietavas tapo Oginskių

gaikštienės veiklumą. Šalia padėtas paval-

giminės nuosavybe.

dinių kvietimo varpelis – valdžios ženklas. Tačiau, kaip pastebi M. Matušakaitė: Vis

Jadvygos Teresės Oginskienės fundacijos

dėlto dauguma senų moterų nesipuošdavo

– vieni nedaugelio ją charakterizuojančių

taip prašmatniai, kaip Teresė Oginskienė,

šaltinių. Bevaikė, pamaldi, dorybinga ku-

ir paprastai rengdavosi daug santūriau ir

nigaikštienė žvilgsnį nukreipė į beglobius

kukliau. Griežtesnių formų aprangą daž-

Vilniaus vaikus. XVIII a. pab. socialinė si-

nai rinkdavosi net palyginti jaunos našlės .

tuacija sostinėje buvo sunkiai suvaldoma.

Biografinės žinios apie šią Oginskių gi-

Paskutiniame amžiaus ketvirtyje šalyje

minės asmenybę tebėra fragmentiškos

prasidėjęs žemės ūkio sąstingis didino

ir šykščios. Peržiūrėjus didžiulius kiekius

skurdą. Kriminogeninė padėtis Vilniuje

medžiagos, tik keletas eilučių galėjo api-

dėl iš provincijos suplūdusių vargšų ir el-

būdinti jos charakterį ir teikė informacijos

getų buvo tapusi kritinė. Liberalias tradici-

apie svarbias gyvenimo datas . Žinoma,

jas turinčiame mieste buvo geros sąlygos

kad 1748 m. ištekėjo už Kristupo Skuminio

elgetauti – potencialiai didžiausios gali-

Tiškevičiaus (apie 1729–1762), 1752 m. ta-

mybės gauti išmaldos ir mažiausias kon-

pusio Rietavo seniūnu. 1763 m. Jadvyga

trolės mastas. Elgetų „valymas“ paprastai

Teresė antrą kartą ištekėjo už Trakų vai-

duodavo tik trumpalaikį rezultatą.

vados Tado Pranciškaus Oginskio (1712 08 26–1783 12 31) po jo pirmosios žmo-

Kovai su elgetavimu miesto valdžia pa-

nos Izabelės Radvilaitės6 mirties. 1761 m.

sitelkdavo išradingus būdus. Štai vienas

Kunigaikštis T. P. Oginskis iš pirmosios

įdomesnis pavyzdys: 1798 m. Špitolių ko-

santuokos turėjo du sūnus – Pranciškų

misija įpareigojo prieglaudas atrinkti 6 vy-

Ksaverą ir Andrių Ignotą (Mykolo Kleopo

rus elgetas (jiems numatytas savaitinis 6

tėvą). Jadvyga Teresė kraičio atsinešė Rie-

auksinų atlygis – toks, kokį patys paprastai

Žr.: Zujienė G. Netvari simbolių reikšmė. Aukščiausių LDK pareigūnų insignijos. Darbai ir dienos, t. 37, 2004, p. 18)4 Matušakaitė M. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje: Monografija, Vilnius, Aidai, 2003, p. 312

5 Anot lenkų istoriko Waldemaro Wolkanowskio, Teresė Oginskienė galėtų būti gimusi 1726 m. Ši mintis išsakyta straipsnio autorei 2016 sausio mėn. 6 Izabelė Radvilaitė Ašmenoje buvo įsteigusi labdaringų organizacijų tinklą, jos garbei pavadintą Izabelijomis.

113

Kūdikėlio Jėzaus ligoninė ir prieglauda Varšuvoje (dab. g. Novogrodzka 75) Iš prof. August Sokołowski Dzieje Polski, t. 5, Warszawa: 1901, p. 426

surinkdavo per savaitę). Elgetos, pasikabi-

jiems netgi buvo mokama už papildomus

nę lenteles su užrašu „Elgetų grėsmė“, pri-

darbus jose7 Vilniaus administracija nesu-

valėjo budėti mieste ir pristatinėti naujus

valdydavo ne tik suaugusių elgetų – ne ge-

elgetas į komisiją apklausti. Po to naujokas

resnė padėtis buvo su elgetaujančiais vai-

būdavo atiduodamas į prieglaudą, siunčia-

kais, pamestinukais kūdikiais. Prie bažnyčių

mas pas gimines ar išvaromas iš miesto.

ir vienuolijų egzistavo nedidelės apimties

Dėl lėšų stygiaus elgetoms vis dėlto būda-

prieglaudos, skirtos vaikams, senjorams, ir

vo leidžiama rinkti išmaldą prie prieglaudų,

ligoninės (šaltiniuose minima špitolė prie

7 Plg. Ragauskas A. Iš Vilniaus miesto socialinio žemėlapio XVII a. pirmojoje pusėje – XVIII a.: elgetų organizacijos pobūdis, Istorija. Mokslo darbai. 67 tomas, Lietuvos edukologijos universitetas, [interaktyvus], 2007 [žiūrėta 2015 07 29] Prieiga internetu.

Plg.: Dzieje Dobroczynności Krajowej i Zagranicznej z Wiadomościami ku Wydoskonaleniu jej Służącymi, Wilno: 1820, p. 2–5.

114

Teresė Oginskienė? Portretuojamoji ir jos fundacija

Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, prižiūrima

gėjas ir dvasinis vadovas kun. Gabrielius

tėvų bonifratrų, kita prie Šv. Stepono baž-

Petras Baudoin‘as (1689–1768).10

nyčios, joje darbavosi seserys marijavitės, ir dar keletas panašių įstaigų), tačiau jos soci-

Teresės Oginskienės fundacija nebuvo ku-

alinių miesto reikmių nepatenkino .

riama tuščioje vietoje. Steigiamieji darbai

pradėti vykdyti į pagalbą pasitelkus Bokšto Esant tokiai situacijai, Jadvygos Teresės

gatvėje esančioje ligoninėje dirbusias Vin-

Oginskienės sprendimas įsteigti Kūdikėlio

cento Pauliečio seseris, populiariai vadina-

Jėzaus prieglaudą vaikams buvo reikšmin-

mas šaritėmis11. Oginskienės funduojamos

gas žingsnis. Fundacija sumanyta pagal

Vilniaus prieglaudos dvasinis steigėjas ir

analogišką Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglau-

visų reikalų tvarkytojas buvo kun. misionie-

dą Varšuvoje . Varšuvietiško prototipo stei-

rius Andžejus Pohlis12. (1742 12 03–1820 11

Įdomi detalė: Varšuvos Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos istoriją aprašęs Julianas Bartoszewiczius publikavo duomenis iš ligoninės apskaitos knygose esančio ligoninės rėmėjų – šv. Stanislovo ordino kavalierių sąrašo. Jame mini ir Andrių Oginskį, 1766 m. turėjusį dvejų metų įsiskolinimą Varšuvos Kūdikėlio Jėzaus ligoninei ir vėliau jį apmokėjusį (žr.: Bartoszewicz J. Historia szpitala Dzieciątka Jezus w Warszawie, Warszawa: 1870, p. 95, [interaktyvus], [žiūrėta: 2016 01 10] prieiga internetu). 9

G. P. Baudouin‘as – žmogus legenda, prancūzų kunigas, misionierius, labdaringos veiklos aktyvistas, Šv. Vincento Pauliečio vienuolijos narys, Auxerre dvasinės seminarijos filosofijos ir teologijos profesorius. 1717 m. atvyko į Varšuvą. Apsigyveno šalia Šv. Kryžiaus bažnyčios. Ėmė globoti vargšus, ligonius, apleistuosius, našlaičius. Rastus pamestinukus ir naujagimius nešdavosi į savo namus. 1732 m. iš visuomenės suaukotų lėšų nupirko Varšuvoje mūrinį pastatą ir įkūrė Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudą (dab. Novogrodzka 75). 1748 m. organizavo loteriją, čia gautus pinigus skyrė prieglaudos reikmėms. Baudouin‘o pastangų dėka Karalius Augustas III 1746 m. suteikė vaikams pamestinukams teisiškai gimusio piliečio statusą. 1764 m. ligoninės (szpital) pastate įsteigė prieglaudą (zaklad), veikė net vaistinė. Palaidotas Šv. Kryžiaus bažnyčioje Varšuvoje. Šiuo metu kun. G. P. Baudoin‘o įkurti vaikų namai ir ligoninė yra seniausia tokio pobūdžio institucija Varšuvoje, veikianti nuo 1732 m. (žr.: Dzieje Dobroczynnosci 1821, rocznik II, p. 395–399).

Pirmosios šaritės į Vilnių atvyko dar 1685 m. vyskupo Aleksandro Kotowicziaus kvietimu. Kiek vėliau, 1704 m., prie Misionierių bažnyčios buvo įsteigta pirmoji ligoninė-prieglauda sergantiems vargšams Smolensko vyskupo Boguslavo Gosievskio rūpesčiu. Vėliau, 1744 m., šiam tikslui skirti pastatai su aikšte Bokšto gatvėje, žinomi kaip Savičiaus ligoninė (žr.: Wołkanowski W. Moja mama? – „Dzieciątko Jezus“! Wilnoteka: lenkų portalas Lietuvoje, 2014, [interaktyvus], [žiūrėta 2015-07-20] Prieiga internetu).

Informacija apie Andrzejų Pohlį publikuota Roczniki obydwóch zgromadzeń św. Wincentego a Paulo, Wydawnictwo i nakład XX Misjonarzy, Kraków, 1927, p.11–193, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 01 03]. Prieiga internetu 12

115

16) – teologijos profesorius, ilgametis Mi-

tau vietą šalia priemiestyje esančių Subačiaus

sionierių ordino vyresnysis, karitatyvinės

vartų, dvarelį su tuščiais mūriniais pastatais,

veiklos puoselėtojas. Vilniaus prieglauda

vaikų našlaičių ir pamestinukų labui ant am-

taip pat buvo organizuota pagal šv. Vincen-

žių amžinųjų duodu ir užrašau.14

to Pauliečio dvasingumo gaires, jų tikslas – pagelbėti vargingiausiems. 1786 m. gruo-

Šis kunigaikštienės žingsnis paskatino ki-

džio 13 d. buvo parengtas ir po trijų dienų

tus didikus skirti savo turtą labdarai. Jau

tribunolo knygose pasirašytas dokumen-

kitais metais, 1787 m. liepos 11 d., Vilniaus

tas, kuriuo vaivadienė prieglaudai užrašė

vaivadijos iždininkas Kazimieras Wołodko

savo posesiją, esančią netoli Vilniaus Misi-

paskelbė dokumentą, kuriuo fundacijos

onierių namų (dab. Subačiaus g. 15). Do-

reikmėms skyrė savo mūrinį pastatą su

kumente fundacijos priežastis įvardijama

aikšte, buvusį netoli Oginskienės dovano-

taip: vaivadienė nepajėgė sausom be ašarų

tų pastatų. Tų pačių metų liepos 3 d. įvyko

akim žvelgti nei ramia širdim kęsti, kad šimta-

iškilmingas prieglaudos pastato kampinio

mečiame LDK kunigaikštystės mieste Vilniuje,

akmens pašventinimas, kuriame dalyvavo

tarp daugybės fondų [...], nėra nei vieno skir-

bažnyčios hierarchai – popiežiaus nuncijus,

to [...]gatvėmis klajojantiems, iš bado mirš-

lydimas Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo

tantiems vaikams našlaičiams, tokiems, kaip

Masalskio.15 Oginskienės prieglaudos stei-

išmesti kūdikiai [...] ir nuo tėvų pabėgę vaikai.

gimas sulaukė ir šeimos palaikymo: Myko-

Todėl aš, jau seniai apsisprendusi įvesti tvar-

las Kleopas Oginskis 1791 m. balandžio 7

ką, [...] – protingai ir naudingai ligoninės vie-

d. raštu paskyrė Kūdikėlio Jėzaus prieglau-

toje įkurdinti apleistus vaikus. [...] Tam numa-

dos išlaikymui Silcų posesiją16.

Posesijos vietoje XIV a. buvusi gynybinė pilaitė, iki XVIII a. pr. išliko požeminiai skliautuoti koridoriai ir antžeminiai gynybiniai įtvirtinimai. Taip pat pateikiama legenda, anot kurios, minėti ilgi koridoriai galėjo vesti net iki Trakų (plg. Dzieje Dobroczynności 1822, p. 732, [žiūrėta pdf. formatu 2015-06-17]. Prieiga internetu]; Drėma V. Vilniaus namai archyvų fonduose, VII knyga, Kultūros paveldo centras, 2003, p. 146).

Intromisijos aktas A. P. O. Nr. 482, K. 2225, 1786 m. gruodžio 19 d. A. M. Teka Domu Dzieciątka Jesus, cit. iš,StefanRosiak, Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno: 1934, p. 3.

Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1729–1794) gimė LDK didžiojo etmono Mykolo Juozapo Masalskio ir Pranciškos Oginskytės šeimoje.

116

LVIA, f. 20, ap. 1, b. 32 (SA, b. 4235 (II)), lap. 1526–1527; Ten, kur kviečia Tėvynės meilė ir pareiga: Par-

Teresė Oginskienė? Portretuojamoji ir jos fundacija

Turint mintyje anuometinę LDK ideologinę

iš anksto numatytas vyriausybei pavaldžių

ir ekonominę situaciją, prieglauda suma-

organizacijų

nyta moderniai. Jos novatoriškumas atsi-

Siekiant užtikrinti nuolatinę vaikų globą,

skleidė ne tik vaikais besirūpinančių vie-

Varšuvos Seime 1790 m. gruodžio 3 d. ka-

nuolių apsisprendime kartu globoti abiejų

ralius patvirtino fundacijos protektoratą,

lyčių vaikus. Kita, svarbesnė naujovė buvo

įpareigodamas valstybę skirti 1 mln. zlotų17.

prieglaudos

aprūpinimas.

„Kūdikėlio Jėzaus“ pamestinukų prieglauda Subačiaus gatvėje Vilniuje. Dail. Marcelinas Januševičius (1806 09 – po 1859). Pop., akvarelė. LNM T 136

odos katalogas, skirtas Mykolo Kleopo Oginskio 250-sioms gimimo metinėms. Vilnius: Petro ofsetas: 2015, p. 198 17 Rosiak, p. 4; Dzieje Dobroczynności Krajowey i Zagraniczney z Wiadomościami ku Wydoskonaleniu jey Służącemi, Wilno: 1821 R.2, p. 399–400)

117

Įvertindami Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos

piešė M. Januševičius. Pastatas parodytas

vykdomos funkcijos svarbą, savo pagalbą

iš kiemo pusės, architektūra – pereinamo-

skyrė Vilniaus miesto Magistratas ir Špito-

jo laikotarpio iš baroko į klasicizmą.

lės komisija: 1797 m. buvo priimta nutartis prieglaudai skirti specialų mokestį nuo

1791 m. pastato sienos buvo baigtos ir lau-

mieste vykstančių teatro vaidinimų ir kitų

kė mažųjų gyventojų. Tų pačių metų spalio

visuomenės pramogų. Vėliau prie pagal-

17 d. įkurtuvių proga20 Teresė Oginskienė

bos prisidėjo net caras, išleidęs rezoliuciją,

atvyko pas seseris šarites į jų koplyčioje

įpareigojančią visus Lietuvoje gyvenančius

Baltarusijos arkivyskupo Siestrencievičiaus

Šv. Stanislovo ordino kavalierius18 mokėti

aukojamas šv. Mišias. Po jų kunigaikštienė,

prieglaudai kasmetinę duoklę . Ši pozicija

anot šaltinio, motiniškai laimino visus 100

(asmeninis ir metinis 80 zl. įnašai) pirmai-

vienodomis uniformomis papuoštų vaikų, ku-

siais metais atnešė 11 440 zl. pajamų.

rie susikibę rankutėmis poromis prie jos pri-

eidavo. Paskui kunigaikštienė Oginskienė Prieglaudos projekto autorius architek-

surengė didžiulę šventę, ir 100 vaikų nuo

tas Augustinas Kosakauskas (1737–1803),

Vilniaus Misionierių bažnyčios po šv. Mišių

turėjęs sukurti monumentalų pastatą, ar-

palydėti į naujus namus. Ten arkivyskupas

timą Varšuvoje buvusiam prototipui, dėl

kartu su vaivadiene pašventino koplyčią, pas-

nepalankios politinės padėties šių darbų

kui vyko vaišės. Kaštus padengė vaivadienė.21

nebaigė. Buvo įgyvendinta tik viena trečioji numatytų darbų. Vieną pastatytą sparną iš

Į Vilnių iš Varšuvos atvykusios keturios se-

trijų architekto suprojektuotų 1837 m. nu-

serys šaritės ir ėmėsi sunkaus nedėkingo

1765 07 05 Stanislovas Augustas Poniatovskis įsteigė Šv. Stanislovo ordiną. Ordino statute pažymėta, kad svarbiausias apdovanojimo tikslas – pažymėti nusipelniusius Tėvynei ir valdovui asmenis. Kavalieriai privalėjo būti ištikimi karaliui ir Respublikai, pagelbėti vargšams. Jie turėjo sumokėti vienkartinį 25 auksinų ir 4 auksinų kasmetinį mokestį Varšuvos Kūdikėlio Jėzaus špitolei, vėliau ir Vilniaus Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudai 2 auksinus – ordino kanceliarijai ir 1 auksiną gedulingoms ordino kavalierių mišioms.

Šv. Stanislovo ordino kavalierius buvo ir Tadas Pranciškus Oginskis, Jadvygos Teresės Zaluskytės vyras, jo sūnus Andrius Oginskis ir Mykolas Kleopas Oginskis, šį ordiną gavęs 1788 m. 19

(Żychliński T. Złota księga szlachty polskiej. R.5, Poznań, 1883, p. 193. [Interaktyvus], [žiūrėta: 2015 07)

Dzieje Dobroczynnosci 1821, rocznik II, p. 398 [interaktyvus], [žiūrėta 2016 01 10] Prieiga internetu 1; Prieiga internetu 2, ; Rosiak 1934, p. 5

118

Teresė Oginskienė? Portretuojamoji ir jos fundacija

darbo – daugiau nei šimto įvairaus am-

kai patekdavo tiesiai iš gatvės, juos atves-

žiaus vaikų priežiūros, auklėjimo ir slau-

davo policija ar atveždavo iš priemiesčių ir

gos. Darbas buvo toks alinantis, kad po

kitų miestų. Ryšulėliai su kūdikiais būdavo

metų tarnystės jauniausioji iš šaričių nuo

paliekami prie kryžiaus Užupyje, krūmų pa-

pervargimo ir išsekimo mirė. Seserims tal-

kraščiuose, tiesiog ant žolės patvoriuose.

kino kun. Hrebnickis, kuris rūpinosi sodo,

Motinos juos palikdavo matomose vietose,

dar meiliai vadinamo Rojumi, priežiūra,

turėdamos viltį, kad vaikai bus rasti. Dažnai

daržovių auginimu. Vėliau atvyko dar trys

kūdikiai ir vaikai iki trejų metų į prieglau-

seserys. Jos prižiūrėjo 49 berniukus ir 90

dą patekdavo labai sunkios būklės, netgi

mergaičių, o 1801 m. prieglaudoje gyveno

mirštantys, ir, praleidę keletą valandų rū-

40 kūdikių ir 120 vyresnių vaikų.

pestingų vienuolių priežiūroje, apleisdavo šį pasaulį. Blogiausia būdavo žiemą, kai

Kūdikėlio Jėzaus prieglauda intensyviai

mirštančiųjų procentas labai išaugdavo.

vykdė jai patikėtą socialinę misiją. Čia vai-

Teko sutikti kritikos, neva prieglaudoje bu-

Dvimečių grupė. 1932 m. Iš Stefan Rosiak, Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss. Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934, p. 14

119

Lopšelio grupė. 1932 m. Iš Stefan Rosiak, Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934, p. 18

vęs didelis mirtingumas. Pavyzdžiui, 1797–

zonose, kūdikiai ir vaikai iki 3 metų turėjo

1803 m. prieglaudoje bent trumpam buvo

vieną didelę salę ir didelį kambarį. Berniu-

apsigyvenę per 2100 vaikų, iš jų 1400 mirė

kai paprastai prieglaudoje gyvendavo iki

(Wołkanowski, 2014). Iš dalies šią statistiką

15 metų. Tuomet būdavo atiduodami mo-

galima paaiškinti faktu, kad buvo priimami

kytis amatų, o mergaitės – tarnauti, taip

visi rastinukai, o į statistiką įtraukiami net ir

buvo užsidirbama savo išlaikymui. Vaikai

išgyvenusieji tik po kelias valandas.

buvo ugdomi mokslą derinant su darbiniu auklėjimu.

Publikuoti nenuoseklių ataskaitų duome-

120

nys suteikia nedaug žinių apie prieglaudos

Paaugusius berniukus lavindavo mokyto-

vidaus gyvenimą ir buitį. Didesni vaikai gy-

jas-auklėtojas, vėliau juos atiduodavo į ku-

vendavo po kelis atskirose patalpose arba

nigų misionierių mokyklą. Mergaitės moky-

Teresė Oginskienė? Portretuojamoji ir jos fundacija

davosi namuose pas gailestingąsias seseris

sidarančią procentinę sumą naudodavo

skaityti, rašyti, skaičiuoti, siūti, siuvinėti,

išlaikymui. Teresė Oginskienė po prieglau-

namų ruošos ir žemės ūkio darbų.

dos atsidarymo paskyrė 50 000 ir 100 000 zl. sumas vaikams išlaikyti. Paskutinį XVIII

Be seserų, čia taip pat dirbo slaugytojos, au-

a. dešimtmetį prieglaudos kapitalas sudarė

klės ir žindyvės, kurių kiekviena maitindavo

215 830 zl., nuo jo procentinė suma (15 107

po du kūdikius. Jų uždarbį sudarydavo visiš-

zl.) buvo naudojama prieglaudai išlaikyti.

kas išlaikymas ir metinis 7,5 rb užmokestis. Slaugytojoms mokėdavo 3 rb, o paauglių

1801 m. Vilniaus Magistrato rūpesčiu buvo

auklėtojoms – 12 rb metinį užmokestį. Taigi

išplėsta prieglaudos teritorija. Konsensuso

kūdikio išlaikymas kainuodavo 75 rb per metus, paauglio – 30 rublių. Seserys skundėsi vietos stygiumi, žindyvių trūkumu, tai lėmė didesnį mirtingumą. Šis rodiklis vienas didžiausių Lietuvos-Lenkijos teritorijoje veikusiose įstaigose. Prieglauda išsilaikė iš aukotojų įnašų ir turėjo savo kapitalą banke, nuo jo su-

Kūdikių kambarys. 1932 m.Iš Rosiak S. Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934, p. 10 Šaritės su būdingais galvos apdangalais. 1932 m.Iš Rosiak S. Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934 p. 22

121

pagrindu seserys buvo paskirtos amžino-

tasis dešimtmetis – kaip vienas sunkiausių

mis teritorijų aplink Subačiaus vartus nuo-

laikotarpių. Dėl politinių aplinkybių labai

mininkėmis. 1803 m. greta turimos, įsigijo

sumenko visuomenės dosnumas, seserų

dar vieną, į Vilnelės pusę nusidriekiančią

veikla ne visuomet padėdavo išspręsti fi-

posesiją. Joje dėl aukštai esančių gruntinių

nansinius sunkumus. Dėl šių pačių priežas-

vandenų pastatyta skalbykla, pirtis ir spirito

čių labai padaugėjo pamestinukų. O 1828

varykla, nešdavusios papildomų pajamų.

m. rusų valdžia nurodė iš viso jų nebepriim-

Tuo metu šaritėms priklausiusią teritoriją

ti, pavesdama prieglaudai pačiai surasti tė-

ribojo Subačiaus, Bokšto, Skalbyklos gatvės

vus arba žmones, norinčius paimti auginti

ir Misionierių vienuolyno sklypas.

pamestinuką. Sistema pati sau prieštaravo, nes policija ir toliau pristatydavo naujagi-

Nuo 1809 m. prieglaudai prasidėjo sunkūs

mius, mažamečius valkatas, areštantų vai-

laikai. Rusų administracija nurodė vyres-

kus. Seserys, gelbėdamos vaikus nuo bado,

nius kaip šešerių metų berniukus atiduoti

dirbo ūkyje, parduodamos dalį užaugintų

į valstybines karines kolonijas, o mergaites

daržovių. Tačiau tai negelbėjo.

į kaimus, kaip pagalbininkes žemės ūkio darbams nudirbti. Uždraudė priimti tuos

1842 m. prieglaudos kuratorius prisime-

vaikus, kurie turėjo bent vieną iš tėvų, to-

na kaip tragiškus. Valdžia iš šaričių atėmė

dėl prieglauda oficialiai nebegalėjo priimti

praktiškai viską: žemes ir iš jų gaunamas

pamestinukų, tik visiškus našlaičius. Minė-

pajamas, iš valstybinio banko nusavino 41

tos šiurkščios priemonės buvo skirtos prie-

921 rublių. Taip pat nusavino visą derlių ir

glaudos išlaikymo lėšoms sumažinti. Tačiau

sodą, vadinamą Rojumi. Kitaip tariant, prie-

seserys sugebėdavo apeiti draudimus, ir

glauda neteko visko.

vaikų skaičius toliau augo . Daugėjo ir per22

sonalo.

Rusijos administracinė valdžia atskiru dekretu nustatė, kad prieglaudoje negali būti

Jei pirmasis XIX a. ketvirtis vertintinas kaip

daugiau nei 80 kūdikių ir ne daugiau kaip 20

prieglaudos augimo laikotarpis, tai ketvir-

paauglių berniukų ir 20 paauglių mergaičių.

Statistika prieglaudoje ne visuomet buvo nuosekliai vedama. Vaikų skaičius svyravo: 1804 m. vaikų skaičius išaugo iki 164, tačiau kitais (1805 m.) metais prieglaudoje buvo nors trumpam apsigyvenęs 531 vaikas, iš jų mirė 73. 1811 m. prieglaudoje dirbo 10 seselių, jos prižiūrėjo 164 vaikus. 1818 m. prieglaudoje glaudėsi 336 vaikai, o 1828 m. – 249 (duomenys iš Rosiak, 1934, p. 12–140).

122

Teresė Oginskienė? Portretuojamoji ir jos fundacija

Tačiau kūdikiai pamestinukai įstatymų, de-

nijos laikas. Seserys šaritės paseno, nau-

kretų „nepaisė“, jie toliau „atsirasdavo“ tar-

joms atvykti leidimo valdžia neduodavo.

puvartėse, skersgatviuose. Seserys, nepai-

Vaikams auklėti buvo skiriamos iš Rusijos

sydamos procedūrų ir grėsmingų valdžios

atvykusios moterys.

perspėjimų, toliau juos priimdavo.

23, 24

1864 m. Vilniaus gubernatorius Stepanas Situacija buvo sunki ir dvasine prasme:

Paniutinas ataskaitoje teigė negalįs pakęs-

šaritės, būdamos lenkės ir katalikės, ne-

ti lenkiškumo ir katalikybės židinio – taip

galėjo būti rusifikacijos ir stačiatikybės

pavadino Kūdikėlio Jėzaus prieglaudą.

skleidimo įrankiais. Prieglaudoje esantys

Buvo pradėtas tyrimas, jo metu rasta, kad,

vaikai privalėjo būti auklėjami šia krypti-

remiantis 1840 m. lapkričio 6 d. įsakymu,

mi. Taigi nuostatuose seserys rado spragą:

nuo tos dienos visi pamestinukai privalėjo

pakrikštyti vaikai galėjo būti auklėjami pa-

būti perkrikštyti stačiatikiais, o prieglaudo-

gal tą religiją, pagal kurią buvo pakrikštyti.

je beveik visi vaikai yra katalikai. Seserys

Sunkumų iškildavo bandant įrodyti rusų

su vaikais kalbasi lenkiškai – tai traktuo-

administracijai, kad mažutėliai vaikai jau

ta kaip lenkiškumo propagavimas ir kaip

yra krikštyti katalikais ir juos reikia auginti

pažeidimas. (Rosiak, 1934, p. 17) Todėl pir-

kaip lenkus katalikus. O rusų valdžia ir to-

miausia nurodyta seseris visiems laikams

liau grubiai vykdė rusifikavimą. Tuo tikslu

pašalinti iš prieglaudos. Jos buvo perkel-

1852 m. prieglaudoje buvo įrengta niekam

tos į Gosiewskio ligoninę. Tuomet iš prie-

nereikalinga stačiatikių koplyčia. Nuo 1852

glaudos pašalinti vaikai katalikai, sunaikin-

iki 1857 m. prieglaudos vadovės seserys

ta seserų koplyčia, išvarytas kunigas, jo

būdavo prievarta dažnai keičiamos – taip

vietą užėmė stačiatikių popas. Kūdikėlio

ieškota valdžiai lojalios kandidatės. Tai

Jėzaus prieglaudoje įkurdintos stačiatikių

buvo Teresės Oginskienės fundacijos ago-

seserys, negailėta nei kaštų, nei priemonių

23 Ataskaitų duomenimis, prieglaudoje gyveno: 1851 m. – 91 našlaitis, 624 pamestinukai, 715 vaikai iš viso, 19 dingo, mirė 68; 1860 m. – 73 našlaičiai, 378 pamestinukai, 451 vaikas iš viso, 49 dingo, mirė 43 (žr.: Rosiak, 1934, p. 15–16). 24 Informacija palyginimui: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2015 m. pabaigoje Lietuvoje vaikų skaičius vaikų globos įstaigose (kūdikių namuose, vaikų globos namuose (valstybės, savivaldybių, visuomeninių organizacijų, parapijų ir privačiuose), šeimynose, globos namuose vaikams ir jaunimui su negalia Vilniaus krašte gyveno: 1091 vaikas (iš jų Vilniaus mieste: 567 vaikai, rajone: 47 vaikai).

123

Vilniaus Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudos koplyčia. 1932 m. Iš Iš Rosiak S. Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934, p. 6

siekiant ištrinti katalikybės ir lenkiškumo

onierių ordinui, o 1921 m. sugrįžo šaritės.

pėdsakus (taip suvoktas tautinis identite-

Atvyko trys seserys, norėdamos pratęsti

tas Vilniaus krašte).

prieš pusę amžiaus nutrūkusią tradiciją. Atkuriamoje prieglaudoje norėta įsteigti

124

Pirmojo pasaulinio karo metais vaikų prie-

lopšelį ir vaikų namus mokyklinio amžiaus

glauda evakuota. Vokiečių laikais prieglau-

vaikams. Prasidėjo atkuriamieji darbai.

dos pastate įkurta valdžiai lojali jaunimo

Laikotarpiu, kai Vilniaus kraštas priklau-

auklėjimo įstaiga. Vokiečiai iš Vilniaus kraš-

sė Lenkijai, prieglauda vėl gyvavo, tačiau,

to atsitraukė iki 1918 m. pabaigos. Len-

prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jos

kams užėmus Vilnių, pastatai grąžinti Misi-

veikla užgeso.

Teresė Oginskienė? Portretuojamoji ir jos fundacija

IŠVADOS Kunigaikštienės Oginskienės fundacija buvo pirma tokio masto karitatyvinio pobūdžio įstaiga Lietuvoje ir išsprendė dalį Vilniaus XVIII a. pabaigos socialinių klausimų, tačiau Varšuvos prototipo lygmens nepasiekė. Jos svarbą rodė carinės Rusijos užmojis užgniaužti prieglaudos veiklą. Prieglaudos įkūrėją kunigaikštienę Jadvygą Teresę Zaluskytę Skuminienę-Tiškevičienę Oginskienę (1726?–1793) veiklos mastai apibūdina kaip plataus akiračio, pakankamai emancipuotą moterį ir perša mintį, kad aukštuomenės ponios, jei pačios to norėdavo, turėdavo pakankamai lygias galimybes dalyvauti kuriant visuomenės gerovę ir būti matomos. Aukštas rangas įpareigodavo sąžiningai dirbti Tėvynės labui tarnystės dvasia. Nereiktų atmesti galimybės, kad šis portretas galėjo puošti Vilniaus Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudos reprezentacinę patalpą, o kunigaikštienė būtent taip galėjo atrodyti prieglaudos įkurtuvių dieną. Įdomu, kad V. Drėma leidinyje Vilniaus namai archyviniuose šaltiniuose mini prieglaudos sienas puošusius Jadvygos Teresės Oginskienės ir Vilniaus burmistro Savanievskio portretus.25 Žinoma, kad Varšuvos Kūdikėlio Jėzaus prieglaudoje26 ir Vilniaus labdarių draugijoje27 yra buvusios fundatorių ir geradarių portretų galerijos. Todėl visai tikėtina, kad Vilniaus Kūdikėlio Jėzaus prieglauda galėjo turėti filantropijos idėją puoselėjusių asmenų portretų rinkinį, vėliau istorinių kataklizmų išblaškytą. 

25 Drėma V. Vilniaus namai archyvų fonduose, VII knyga, Kultūros paveldo centras, 2003, p. 154

Bartoszewicz J. Historia szpitala Dzieciątka Jezus w Warszawie, Warszawa: 1870, p. 162, [interaktyvus], [žiūrėta: 2016 01 10] Prieiga internetu

Tarandaitė D. Vilniaus labdarių draugijos portretų rinkinys. Ars memoriae: atmintis – dailės funkcija ir tema (XVIII–XXI a.). 2008. Dailės istorijos studijos, 3, p. 43–65 [žiūrėta: Prieiga internetu]

turinys

↑

125

ISBN 978-9955-471-56-1

www.ciurlionis.lt

126