Didžioji pramonė

Knygos rengimą ir išleidimą rėmė:

Leidėjas

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Dalyvaujančios bendruomenės: buvę „Drobės“, „Kaspino“, „Inkaro“, Kauno popieriaus fabriko ir Radijo gamyklos darbuotojai

Sudarytoja

Auksė Petrulienė

Dalyvaujantys menininkai:

Edmundas Saladžius, Darius Petrulis, Grta Grendaitė-Vosylinė

Vizualinis dizainas

Julija Tolvaišytė-Leonavičienė

Tekstų vertimas

Erika Lastovskytė

Kalbos redaktorė

Aurelija Gražina Rukšaitė

© Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2022

Auksė Petrulienė

Julija Tolvaišytė-Leonavičienė

DIDŽIOJI PRAMONĖ

Už papasakotas istorijas, išsaugotas fotografijas ir pasitikėjimą

DĖKOJAME

knygos bendraautoriams:

Venifridai Stasei Račkaitytei, Veronikai Dabkienei, Vytautui Gailiui ir visiems drobiečiams;

Rimvydui Daugėlai, Anelei Gulbinavičienei, Jolantai Janušauskienei, Gracijui Poškui, Rimantui Sausioniui, Zitai Sytnianskienei, Antanui Slušniui, Romai Staveckienei, Zinaidai Streikienei, Marijonai Šimaitienei ir visiems janoniečiams;

Bronei Chmieliauskienei, Algiui Diliūnui, Evelinai Nicienei, Virginijai Mataitytei, Kristinai Radvilienei, Hanai Šumilaitei, Irenai Urbonienei, Juozui Valaičiui, Violetai Žilinskaitei ir visiems inkariečiams;

Kazimierui Abrasoniui, Marijai Astrauskienei, Michailui Belikovui, Leonui Jankauskas, Rimantui Kalyčiui, Marijai Karosienei, Algirdui Kepežinskui, Gediminui Lumbiui, Mykolui Mačianskui ir visiems bangiečiams.

Parodoje „Atminties popierius“. 2019 m.

Didžioji pramonė Lietuvoje griuvo drauge su Sovietų Sąjunga. Sovietmečiu užaugusių fabrikų ir didžiulių pramoninių teritorijų mirtis stipriai palietė Kauną –miestą, kuriam sovietų valdžia buvo nubrėžusi pramoninį kursą.

Šiandien apleistos pramoninės teritorijos iš lėto įgyja naują paskirtį. Kitaip nei buvusių pramonės darbuotojų prisiminimai – po griūties išlikusios gausios ir gyvastingos bendruomenės atmintis vis dar marginalizuojama, išlieka anapus kultūrinio lauko ir grimzta amnezijon.

Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusi bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ suteikė balsą ilgai tylėjusiai Kauno fabrikų bendruomenei – žmonėms, išgyvenusiems ne tik sovietinės planinės ekonomikos groteską, bet ir nepriklausomybę lydėjusią „laukinę privatizaciją“. 2017 –2021 m. drauge su buvusiais

Kauno fabrikų darbuotojais, menininkais ir muziejininkais surengtos penkios „Didžiosios pramonės“ ciklo parodos. Pažinimui ir tyrinėjimui jos pirmą kartą atvėrė industrinių bendruomenių archyvus – darbuotojų pasakojimus, išsaugotas fotografijas, produkcijos pavyzdžius, suvenyrus. Parodose dalyvaujančios bendruomenės, menininkai ir tyrėjai stumtelėjo industrijos istoriją iš paraštės pačiu laiku – kol ji netapo trūkstama grandimi mūsų tapatybės evoliucijoje.

Knygoje pristatomos įdomiausios šio ciklo idėjos, tekstai, parodų eksponatai.

„Kaspino“ dailininkė V. S. Račkaitytė parodoje „Didžioji pramonė“ su muziejininke J. Savickiene ir parodos kuratore A. Petruliene, Kauno paveikslų galerija, 2017 m. Dariaus Petrulio nuotrauka

Knygoje – netikėti fragmentai, išplėšti iš sparčiai nykstančios pramoninio Kauno panoramos sovietų okupacijos laikotarpiu.

Darbuotojų pasakojimai liudija ne tik „idealios tarybinės visuomenės“ nuodėmes – vagystes, kyšininkavimą, girtavimą, godumą ir melą. Nepriklausomybės pradžioje sovietiniai fabrikai, kaip ir kolūkiai, laikyti „raudonojo blogio bastionais“, kurie turi būti likviduoti ir užmiršti. Tačiau anapus blunkančiais raudonais propagandiniais šūkiais apklijuotų fabrikų fasadų, už nugaros rusakalbiam partorgui (už komunistinę propagandą atsakingas fabriko darbuotojas) išgyvenusi bendruomenė atveria alternatyvias sovietmečio fabrikų istorijas – stebinantį čia dirbusių žmonių iš-

radingumą ir atkaklų patriotiškumą, namo grįžtančių tremtinių fabrikus, dainuojančius fabrikus, fabrikus, kuriančius ir gaminančius tautinį prekės ženklą, nepaisant ekonominių ir politinių suvaržymų, trispalvę keliančius fabrikus, skausmingai griūvančius fabrikus, apgautus, išplėštus ir streikuojančius fabrikus.

Parodoje „Didžiosioji pramonė“. 2017 m.

Parodoje „Atminties popierius“. 2019 m.

Parodos „Banga: žmonių balsų kanalas“ atidarymas. 2021 m.

Parodos The Great Industry ekspozicijos fragmentai, Geležies muziejus / Musée Ferrum, Tetanžė, Liuksemburgas, 2022 m. Auksės Petrulienės nuotraukos

Leidinys pristato pasakojimą, besiremiantį penkių Kauno fabrikų ir jų bendruomenių istorija. Šie fabrikai neatsitiktinai pasirinkti iš plačios miesto industrinės panoramos. Tekstilės fabrikas „Drobė“, Kauno popieriaus fabrikas ir guminės avalynės fabrikas „Inkaras“ buvo trys stambiausi banginiai, iškėlę Kauną kaip industrinį miestą jau tarpukariu. „Kaspinas“, kurio istorija taip pat siekia tarpukarį, šalia didžiųjų pasirinktas kaip pats mažiausias iš Kauno tekstilės fabrikų, nepaisant savo dydžio vėliau padėjęs pamatus lietuviškai aukštųjų technologijų (angl. high tech) tekstilei.

Šių keturių fabrikų likimai labai panašūs: jie įkurti atliepiant jaunos Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) šūkį „Viską savo reikmėms pasigaminti vietoje!“

Pirmiausia įsikuria „Drobė“, pradėjusi nuo medžiagų ir audinių Lietuvos kariuomenės reikmėms, Kauno popierius, gaminęs popierių pirmiesiems Lietuvos Respublikos pasams, ir „Inkaras“, paskatinęs lietuvius iš kaimiškų naginių (apavas, pintas iš medžio žievės) šokti į modernius kaliošus.

Šių klestinčių įmonių veiklą sustabdė Antrasis pasaulinis karas. Sovietų okupacijos laikotarpiu jos buvo nacionalizuotos ir nukreiptos planinės ekonomikos keliu: greitai, daug, pigiai – visai plačiai sovietinei tėvynei.

Kitokia buvo Kauno radijo gamyklos įkūrimo istorija –SSRS generalinio sekretoriaus Josifo Stalino 1952 m. nurodymu ji buvo įkurta Kauno Prisikėlimo bažnyčioje – nebaigtoje statyti paminklinėje Lietuvos laisvei skirtoje bazilikoje.

Sovietmečiu augo ne tik gamyklos, bet ir miestas aplink jas – infrastruktūra, ištisi sovietinio modernizmo gyvenamieji rajonai. Gamybai reikalingos žaliavos į Kauną buvo gabenamos iš tolimiausių Sąjungos pakraščių, o pagaminta produkcija turėjo aprūpinti visas broliškas respublikas. Šitas didžiulis gamybos

ratas sukosi krūpčiodamas ir strigdamas, kol galiausiai subyrėjo drauge su Sovietų Sąjunga.

Atėjus nepriklausomybei, netrukus didžioji dalis pramonės bankrutavo – valstybė atidavė fabrikus laukinei privatizacijai. Savieigai buvo palikti neskaidrūs procesai, kai neaiškios korporacijos neadekvačiai pigiai nupirkdavo gamyklas, turėdamos tik nekilnojamojo turto ir teritorijos interesus, bet ne pramonės gaivinimą ir vystymą, kaip viešai deklaravo.

Kauno industrijos banginiai: keturi iš tarpukario ir vienas iš po Stalino piršto

Parodos The Great Industry ekspozicijos fragmentas. Geležies muziejus / Musée Ferrum, Tetanžė, Liuksemburgas, 2022 m. Auksės Petrulienės nuotrauka

„DROBĖ“ (1920–2009)

Akcinę bendrovę „Drobė“, 1920 m. Kaune įkūrė grupė Amerikos lietuvių, ketindami, pasak anuometinės spaudos: „Sudėjus kapitalą gaminti lietuvių kareiviams autus“. Jų svajonė sėkmingai išaugo iki didžiausio ir moderniausio prieškario Lietuvoje vilnos fabriko, gaminusio 1600 skirtingų rūšių audinius, tarp jų – medžiagas karių, muitininkų, pasieniečių, šaulių uniformoms. Fabrikas nacionalizuotas 1940-aisiais, Sovietų Sąjungai pirmą kartą okupavus Lietuvą. Vokiečiams traukiantis fabrikas sugriautas – likę tik pamatai ir kaminas.

Fabrikas atstatytas ir jau XX a. 6 deš. pabaigoje tapo stambiausia lengvosios pramonės įmone Lietuvoje. Aukščiausios rūšies „Drobės“ audiniai vyriškiems kostiumams buvo vertinami ne tik Sovietų Sąjungoje. 1953–1971 m. jie puikiai įvertinti pasaulinėse parodose Tokijuje, Leipcige, Maroke, Niujorke, Sofijoje, Poznanėje, Kabule, Londone. 1958 m. Briuselyje vykusioje pasaulinėje parodoje „Drobės“ audiniai pelnė aukso medalį.

Drobiečiai ypač sunkiai išgyveno fabriko kelią į bankrotą. Su tuo laikotarpiu siejama ne viena savižudybė: aukštos kvalifikacijos tekstilės pramonės specialistams buvo ypač sunku pakeisti kvalifikaciją ir surasti darbą.

Prieškario „Drobės“ etiketė ant vidinės vyriško palto kišenės (Gelumbės fabrikas „Drobė“. Kaunas. Šančiai), XX a. 4 deš. Drabužių muziejaus eksponatas

„KASPINAS“ (1939–2000)

Fabriko ištakos – akcinė bendrovė „Textilia“, nuo 1926 m. gaminusi kaspinus, taftos skaras ir gumas. 1939 m. bendrovė pastatė naują fabriką Kaune. Po metų jis buvo nacionalizuotas sovietų valdžios ir pavadintas „Kaspinu“. Kiekviena Sovietų Sąjungos respublika turėjo savo „Kaspiną“, bet lietuviškoji produkcija buvo išskirtinė. Ne tik dėl kokybiškai veikiančių vokiškų staklių – prieškario „Textilia“ palikimo. 1960 m., bendradarbiaudamas su Kauno tekstilės institutu, fabrikas pagamino stebinantį to meto aukštųjų technologijų gaminį – dirbtinę aortą.

„Kaspino“ juostos

KAUNO POPIERIAUS FABRIKAS (1933–2005),

sovietų nacionalizuotas 1940 m., iškart gavo naują vardą – tradiciškai fabrikai buvo pavadinami komunistinių herojų vardais. Tačiau šį kartą sovietų propagandos pasisavintas lietuvių poeto Juliaus Janonio (1896–1917) vardas. Jo eilėse vyrauja socialinės nelygybės tema, bet vargu ar rastume vienos ar kitos santvarkos aukštinimą. Taip sovietai pasisavino ne tik fabriką, bet ir lietuvių poetą. Nepaisant šito, fabrikas netrukus tapo popieriaus gamybos flagmanu Sovietų Sąjungoje, gaminusiu aukščiausios kokybės spaudos popierių prestižiniams to meto leidiniams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, popieriaus fabrikas tapo akcine bendrove. Čia pagamintas popierius Lietuvos laikiniesiems pinigams. Deja, popieriaus pramonė Lietuvoje gyvavo trumpiau negu šio fabriko šokiai, dar ilgai po fabriko mirties garsėję kaip geriausi visame mieste.

Po darbo ilsimės tarp medžių ir gėlių (J. Janonio popieriaus fabriko teritorijos vaizdas).

Fotografija iš Kauno XV vidurinės mokyklos muziejaus albumo, Petrašiūnai, 1967

Lietuvos laikinieji talonai, 1991–1993 m.

Justės Mosevičiūtės

nuotrauka

GUMOS IR AVALYNĖS FABRIKAS „INKARAS“ (1933–2000)

Istorinis gumos dirbinių fabrikas Kauno „Inkaras“ jau tarpukariu veikė lietuvių identitetą pasiūlydamas tautai modernią avalynę. Sovietmečiu fabrikas stengėsi įkūnyti sovietinių piliečių svajonę apie vakarietiškus kedus. Kultinius sportbačius inkariukus žinojo ir avėjo kiekvienas, jais buvo aprūpinta deficitinė Lietuvos ir broliškų respublikų rinka. 2000 m. „Inkaro“ darbuotojų bado streikas tapo ryškiu įvykiu nepriklausomybę lydėjusios laukinės privatizacijos eroje – reikalaudami ilgiau nei metus nesumokėtų atlyginimų, darbuotojai badavo dvidešimt dienų.

Mini botukai, „Inkaro“ fabriko technologės Evelinos Nicienės autorinis gaminys – suvenyras, apie 1960 m. Justės Mosevičiūtės nuotrauka

Parodos „Didžioji pramonė: Inkaras“ fragmentas, 2020 m. Mildos Gineikaitės nuotrauka

KAUNO

RADIJO GAMYKLA IR SUSIVIENIJIMAS „BANGA“ (1953–1995)

Iš visų Kauno vietų matomos modernistinės Prisikėlimo bažnyčios kryžių pakeitė TV antena. Gamykla skirta Sovietų Sąjungoje sparčiai besivystančiai televizijos pramonei. Čia pradėti gaminti TV kanalų jungikliai – „širdys“ visiems sovietiniams televizoriams. Gamykla augo, užimdama naujas teritorijas mieste. Tačiau Maskvos planas išlaikyti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „TV širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik nešiojamąjį mažagabaritį TV „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją lietuvišką radiolą, kultines magnetolas „Neringą“, „Miniją“.

Susivienijimas „Banga” – pats stambiausias iki šiol „Mažųjų istorijų” tyrinėtas pramoninis organizmas – užimtomis teritorijomis, produkcijos mastais ir dirbančiųjų kolektyvo dydžiu: klestėjimo laikais susivienijime „Banga“ dirbo 17 tūkstančių žmonių.

Kilnojamas tranzistorinis televizorius „Šilelis-401D“, pirmasis egzempliorius serijinėje gamyboje, Kauno radijo gamykla, 1973 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatas. Justės Mosevičiūtės nuotrauka

Dešinėj: reklaminio Kauno radijo gamyklos leidinio The Kaunas Radio Factory iliustracija, 1983 m. Kauno miesto muziejaus eksponatas

Bendruomenių erdvė Kauno paveikslų galerijos trečiame aukšte, kur įvyko penkios „Didžiosios pramonės“ ciklo parodos: „Didžioji pramonė“ (2017), „Drobė: kas pastatė ir kas sugriovė?“ (2018), „Atminties popierius“ (2019), „Didžioji pramonė: Inkaras“ (2020) ir „Banga: žmonių balsų kanalas“ (2021).

„Mažųjų istorijų“ paroda – megafonas bendruomenių balsams, sustiprinantis juos ir padedantis tapti girdimais. Parodos remiasi bendradarbiavimu – bendruomenė atskleidžia savo istoriją ir archyvus, pasiūlo

parodos temas ir problematiką, menininkai padeda įtaigiai tai atskleisti, sukurdami parodai kūrinį, o muziejininkai ir tyrėjai prisideda plačiau atveriant kontekstą.

Mažosios istorijos – ne tik fizinė erdvė, bet ir procesas, tyrinėjantis muziejaus galimybes atstovauti žmonėms ir palaikyti bendruomenes.

Kauno popieriaus fabriko bendruomenė parodoje „Atminties popierius“, 2019 m. Dariaus Petrulio nuotrauka

„Mažosios istorijos“

Popieriaus gamybos

užsiėmimas Paveikslų

galerijos lauko paviljone

„Galerija be sienų“, parodos „Atminties popierius“ edukacinė

programa, 2019 m. Auksės Petrulienės nuotrauka

LEGENDINĖS: VERONIKA IR „DROBĖ“

„Drobės“ vyriausia dailininkė Veronika Dabkienė (g. 1927) apie fabriką žino viską nuo laikų, kai buvo atstatytas pirmas fabriko aukštas ir vėl ėmė veikti staklės. Ji iš vidaus stebėjo ir įtakojo fabriko augimą – 6 deš. pabaigoje „Drobė“ tapo stambiausia lengvosios pramonės įmone Lietuvoje.

Veronika Dabkienė sukūrė legenda tapusius aukščiausios rūšies „Drobės“ audinius vyriškiems kostiumams.

1953 – 1971 jie puikiai įvertinti pasaulinėse parodose Tokijuje, Leipcige, Maroke, Maskvoje, Niujorke, Sofijoje, Poznanėje, Kabule, Londone.

„Drobės“ audinys „Vyturys“, XX a. 9 deš. Vytauto Gailiaus kolekcija

Dailininkės audiniai - subtilaus kolorito ir rašto, suausti iš daugybės atspalvių. Tokie pat ir jos prisiminimai, atskleidžiantys to meto politinių-ekonominių procesų pustonius.

„Ne viską, ką galvoji, galėjai pasakyti – tik jausti ir permalti savo mintis į žodžius kaip per mėsmalę.“ V. D.

„Kas tu tokia? – kartą paklausė direktorius.

Aš gi moteriškė ant aukštų kulnų.

Ne, mes aptarėm, tu – kitokia, tavo žvilgsnis skrodžia kiaurai ir išeina per pakaušį.“ V. D.

„Kai reikėdavo, mokėjau pavirsti į akmenį, suakmenėti.“ V. D.

„Niekada nesinaudojau liftu – tik laiptais. Buvau liekna ir lengva, būdama 168 cm ūgio, svėriau tik 50 kg, bet kai eidavau – fabriko grindys judėdavo – taip energingai žingsniuodavau. Staklės nepakeliamai ūždavo, taigi, žingsnių nesigirdėjo. Bet buvo galima justi – aš einu.“

V. D.

„Esu sulipdyta kitaip: gimiau su širdies yda, turėjau būti berniukas ir mirti po trijų mėnesių. Esu kairiarankė. Vaikystėj lūžo kaklo slankstelis, pėdų defektas kaltas, kad visuomet dėvėjau aukštakulnius – taip man tiesiog lengviau vaikščioti.“ V. D.

„Audinys kaip vaikas – koks gimsta, toks ir auga.“ V. D.

Veronika Panceraitė (Dabkienė) studijų Vilniaus dailės akademijoje metu, apie 1948 m. Veronikos Dapkienės foto archyvas

AUKSINĖ „DROBĖS“ VILNA

6 deš. pabaigoje „Drobėje“ pradėjo veikti šukuotinių vilnų cechas, 1957-aisiais pradėtas gaminti plonas, aukščiausios rūšies šukuotinių vilnų audinys kostiumams – „Triko drobė“ ir „Gintaras“. V. Dabkienė nekūrė vienspalvių audinių – jiems būdingas itin subtilus koloritas. Medžiaga gali atrodyti juoda ar mėlyna, tačiau, geriau įsižiūrėjus, matyti jautrūs atspalviai, mirgantis smulkutis raštas. Kartais vilnonis siūlas būdavo suvytas net iš dvylikos skirtingų atspalvių siūlelių.

„DROBĖS“ VILNA IR „ŠALTASIS KARAS“

Tikėtina, kad kokybiška „Drobės“ vilna subtiliai prisidėjo gerinant JAV ir Sovietų Sąjungos santykius, sušvelnino „šaltojo karo“ politiką.

1973-aisiais, tęsiantis SSRS ir JAV deryboms dėl branduolinės ginkluotės apribojimo, generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas turėjo vykti su atsakomuoju vizitu į Vašingtoną susitikti su Amerikos prezidentu Ričardu Niksonu. Ta proga Kremlius užsakė „Drobės“ audinių generalinio sekretoriaus vizito kostiumams.

„Drobės“ desinatorės Karalienė, Panceraitė (Dapkienė) ir Vyšniauskienė apžiūri naują audinį. Leidinys „Vilnonių audinių fabrikas „Drobė“, 1960 m. Vytauto Gailiaus kolekcija

Veronikos Dabkienės sijonas, 1973 m.

„DROBĖS“ dailininkės Veronikos

Dabkienės sijonas

„Televizijos reportaže iš Amerikos L. Brežnevas dėvėjo šviesų kostiumą. Pažinau tą „Drobės“ audinį. Esu

pasisiuvusi iš jo sijoną. „Drobės“ audinius eksportavo į Vakarų Vokietiją, Angliją. Ir, žinoma, jie buvo skirti

Fabriko vyriausios dailininkės Veronikos Dabkienės švarkas, iš jos kurto audinio, 100 proc. Australijos vilna, 1957 m. 1958 m. Briuselyje vykusioje

pasaulinėje parodoje šis audinys pelnė aukso medalį.

partiniams, Vykdomajam komitetui. Vadinom juos išlaikytiniais. Pati veždavau audinius tokiems, jų žmonoms išsirinkti.“ V. D.

„Tarybų Lietuvos vyriausybę anuomet gydė ne vaistais – konjaku ir linksmybėmis.“ V. D.

VĖLYVIEJI „DROBĖS“ AUDINIAI

8 deš. iš „Kedro“, „Laukio“, „Žalvario“ bei kitų susivienijimo audinių Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) buvo siuvamas kas antras vyriškas kostiumas.

Šią audinių pavyzdėlių kolekciją išsaugojo viena „Drobės“ dailininkė.

„Kuo aš blizginsiu savo batus, kai muziejus pagaliau susidomės pramonine tekstile?“ R. Č.

Fabriko „Drobė“ audinių pavyzdžių ryšuliai, 1975–1976 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcija. Justės Mosevičiūtės nuotrauka

ŠAUDYKLĖ

mechaninėms audimo staklėms iš „Drobės“ fabriko (viršuje). XX a. 5 deš., Vokietija, medis (bukas), „Drobės“ vyr. mechaniko Vytauto Gailiaus kolekcija.

„Kai atėjau dirbti į Drobę 1962 m. čia dar veikė vokiškos mechaninės audimo staklės „Schneider“, po poros metų jos buvo pakeistos automatinėmis. „Schneider“ greičiausiai buvo trofėjinės – rusų karo grobis pokariu patekęs į atstatomą fabriką.“ V. G.

ŠAUDYKLĖ

automatinėms greitaeigėms audimo staklėms iš „Drobės“ fabriko (apačioje). Plienas, ~1970 m., „Drobės“ vyr. mechaniko Vytauto Gailiaus kolekcija.

Pagaminta Rusijoje, sukarintoje Novosibirsko mašinų ir aviacijos gamykloje.

Susivienijime „Drobė“ šeštojo dešimtmečio pabaigoje veikė daugiau nei 200 greitaeigių staklių, kurios per metus pagamindavo 6,2 mln. audinių. 1979 m. čia dirbo 3897 žmonės.

MIEGODAMAS RĖKDAVAU

„Sapnuodavau siūbuojančias sienas, duobėtas grindis. Tie pasikartojantys košmarai prasidėjo 1971-aisiais, kai mane paskyrė projektuoti taurinimo įrengimų išdėstymą. Prieš didžiąją fabriko rekonstrukciją pastatas buvo labai apleistas: įtrūkusios sienos, siūbuojančios ventiliacijos šachtos. O grindys tokios duobėtos, kad, užkliuvus vežimėliams, verpalai pabirdavo ant žemės.“ V. G.

PREMIJA

„Sovietmečiu turėjom „Drobėje“ tokias neoficialias, slaptas premijas. Pasikviesdavo į kabinetą, turėjai nusiimti švarką ir tau apvyniodavo ant pilvo 3 – 3,5 metro audinio – tiek, kiek reikia kostiumui. Tada užsidėdavai švarką ir lyg niekur nieko eidavai pro patikros punktą.“ V. G.

„Drobės“ audimo cechas, 1960 m. Leidinys „Vilnonių audinių fabrikas „Drobė“, 1960 m. Vytauto Gailiaus kolekcija

PO SIJONU

„Drobėje“ buvo specialus etatas vagims gaudyti.

„Broliukas, ateik!“ – šaukdavo kontrolierius Minkinas, norėdamas patikrinti žmogų. Arba rengdavo reidus –spinteles tikrindavo. Vienas aukštaūgis darbuotojas

įsigudrino nešti siūlų riteles ant pečių po švarku – sargas apieškodamas taip aukštai nepasiekdavo.

Tačiau pikantiškiausios fabriko moterų vagystės. Mezgėjos ypatingai mėgo knatelius – jie labai tiko vaikų drabužėliams. Ant šlaunų, po sijonu, jos prisitaisydavo gumas, padedančias ant kiekvienos kojos pritvirtinti po pusę kilogramų siūlų ir dar pora kilogramų - ant juosmens.

Per metus žmonės išvogdavo apie 14 tonų produkcijos, bet nieko netrūkdavo – nurašydavo į negrįžtamas atliekas, niekur neužfiksuodavo.“ V. G.

DOVANOJIMO YPATUMAI MASKVOJE

„Nuolat vykdavom į Maskvą – reikėjo gauti trūkstamų dalių įrangai ar medžiagų. Niekaip neužteko tų vienų staklių, kurias per metus skirdavo fabrikui. Daug ką pasigamindavom patys, bet būdavo, kad neįmanoma arba skubiai reikia. Tada vyr. inžinierius vykdavo į Maskvą su dovanomis – „Drobės“ audiniais ir ne mažiau rusų vertinamais lietuviškais spiritiniais gėrimais, kad kažkaip tą deficitą susiveiktų. Dovanų priėmimo tvarka pasikeitė kai vienas Maskvos veikėjas įkliuvo dėl kyšio. Dovaną reikalingam asmeniui reikėjo įteikti slaptai, jis paskirdavo tam specialų pasimatymą: prie metro stotelės, sėdėsiu ant suolelio ir skaitysiu „Pravdą“, padėkite paketą ant suolelio šalia manęs ir tuoj pat nueikite šalin.“ V. G.

TAURELĖ – SUVENYRAS

(fotografija apačioje) fabriko „Drobė“ vyr. mechaniko V. Gailiaus dizainas ir idėja, tekinta chromuota bronza, 1993 m.

Tokios tekintos taurelės buvo dovanojamos fabriko jubiliatams. Ant kojelės įrėžtos linijos ženklino sukaktuvininko metų skaičių. Šios taurelės savininkas – pats suvenyro dizaineris V. Gailius. Nuo 2001 m. jis tapo abstinentu. Tuomet transformavo ir suvenyro formą –taurelė nulinko ir virto varpeliu.

„Darbininkai gaudavo 10 rublių premiją, kad nusigėrusius kolegas parneštų iš parado, nepamestų gatvėje. Vėliavnešius „nabašninkus“ parvesdavo už parankių. Tegyvuoja lengvosios pramonės darbuotojai! Ura!“ V. G.

RAUMENYS

1962–1963 m. „Drobės“ sporto salėje veikė pirmasis Lietuvoje pogrindinis kultūrizmo klubas. Sovietų Sąjungoje tai buvo uždrausta „kapitalistinio“ sporto šaka. Slapta ją praktikuojantys entuziastai patys pasigamino įrangą, buvo savamoksliai, vadovavosi lenkiškais sporto žurnalais.

„Drobėje“ – ir bekontakčio karatė Lietuvoje pradžia. Iš Tolimųjų Rytų šio sporto idėją atsivežė po tarnybos Tarybinėje armijoje grįžę drobiečiai. Klubas veikė trejus metus, paskui buvo uždarytas kaip „kapitalistinis užkratas“.

Fabriko „Drobė“ kultūrizmo klubas, V. Gailiaus foto archyvas

„PLAZAJOBAI“

„2006 „Drobę“ nupirko korporacija „Plaza“. Mes šiuos investuotojus vadinom plazajobais. Visi – buvę saugumiečiai, o „vizija“, kurią pristatė drobiečiams tebuvo akių dūmimas. Turiu išsaugojęs vieno „Plaza“ susitikimo su „Drobės“ bendruomene protokolą. Jie teigė, kad siekia išsaugoti Lietuvos tekstilės pramonę, bet iš tikrųjų jiems rūpėjo tik didžiulės fabriko teritorijos patraukliose miesto vietose.“ V. G.

RUSŲ KARIUOMENĖS PARADINĖS

UNIFORMOS

„2006 – 2007 m. „naujieji investuotojai“ ardė „Drobės“ įrengimus ir vežė juos į Rusiją – Briansko fabriką, gaminusį audinius Rusijos kariuomenės paradinėms uniformoms. Buvo verbuojami ir „Drobės“ specialistai vykti į Brianską – viliojami dideliais atlyginimais. Galiausiai ten išvyko audimo gamybos viršininkas, direktoriaus pavaduotojas gamybai, verpimo meistras ir keturi darbininkai. Oi, ten visko buvo – išsisikyrė, naujas šeimas sūkurė, vienas – prasigėrė. Visi netrukus sugrįžo į Lietuvą, tik vienas pasiliko.“ V. G.

„DROBĖS“ GALAS

„Naujieji investuotojai kryptingai vedė į 2009 m. įvykusį fabriko bankrotą.

2011-aisiais pradėti griauti „Drobės“ pastatai Jonavos gatvėje. Gelžbetonį trupino į kumščio dydžio gabaliukus, norėjau išgelbėti bent jau užrašą „Drobė“… nespėjau – jį sulaužė mano akyse. Nušlavus pastatus, buvo nukirstos ir puikios teritorijoje augusios eglės. Jos buvo pasodintos 1980-aisiais didžiajai fabriko rekonstrukcijos atminti.“ V. G.

V. Gailiaus asmeninį nuotraukų archyvą sudaro daugiau nei pusšimtis nuotraukų, kuriose jis kasdien nuosekliai dokumentuoja fabriko griovimą Jonavos g. Kaune 2011 metais.

MAŽIEJI: VENIFRIDA IR „KASPINAS“

1952 m. mažiausias Kauno tekstilės fabrikas sulaukė Venifridos Stasės Račkaitytės (g. 1927). Iškart po studijų Vilniaus dailės institute pagal paskyrimą jauna tekstilininkė tapo „Kaspino“ desinatore. Cechuose darbininkai naują darbuotoją – smulkutę, mažo ūgio merginą – sutiko smalsiai, vadino meiliai: „mūsų menininkė“. Netrukus paaiškėjo, kiek daug jėgos fabrikui gali suteikti viena moteris - išradinga menininkė. „Kaspine“ Venifrida dirbo 42 metus: „Atėjau ir visą amžių prabuvau – iki pat fabriko nunykimo 1994-aisiais.“

Iš gausaus sukurtų gaminių asortimento jų autorė Venifrida Račkaitytė norėjo išskirti tris inovacijas: dirbtinę aortą, inovatyvaus dizaino vyriškus kaklaraiščius ir tautines „karūnas“ Dainų šventės dalyviams.

KOSMOSAS

„Skrajojau kosmose. Tiksliau – mano kurta tekstilė kosmonautų kostiumams. Tai, ką mes „Kaspine“ gaminome kosmoso reikmėms, buvo valstybinė paslaptis.

Dabar (2017 m.) man devyniasdešimt. Esu prisiūta prie lovos ir žiūriu į lubas.“ V. R.

„Kaspino“ dailininkė Venifrida Stasė Račkaitytė fabriko gaminių apžiūroje, apie 1960 m. (kairėje) ir parodoje

„Didžioji pramonė“ (dešinėje), 2017 m.

DIRBTINĖ AORTA

Tikėtina, kad Lietuvoje dar yra žmonių, kurių kraujas teka vietinės gamybos arterijomis.

1960 m. Kauno fabrikas „Kaspinas“ pagamino pirmuosius lietuviškus kraujagyslių protezus.

Kraujagyslių gamybą inicijavo Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija. Su šia idėja kardiologai kreipėsi į inovacijomis garsėjantį Tekstilės pramonės institutą Kaune.

Tuo metu širdies ir kraujagyslių chirurgija Lietuvoje sparčiai vystėsi ir šios srities specialistai buvo pajėgūs atlikti sudėtingiausias operacijas. Tačiau įsigyti kokybiškų kraujagyslių protezų iš Vakarų buvo neįmanoma, o tarybiniai Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) gamybos buvo labai nekokybiški. Rusiškuose protezuose buvo įvairių priemaišų, pvz., alyvos lašelių, kurie sukeldavo uždegimus ir atmetimo reakcijas. Leningradas slėpė gamybos technologiją, ir lietuviams teko patiems ją išrasti.

„Kaspino“ fabrike buvo įsteigtas specialus cechas kraujagyslių gamybai. Tai buvo visiška inovacija: ir staklės, ir audimas, ir speciali apdirbimo laboratorija.

Už tai fabriko vyr. inžinierius, vyr. mechanikas ir desinatorė iš ministerijos gavo garbės raštus. V. Račkaitytė su šypsena prisimena: „Mus, klausykit, nufotografavo ir į garbės lentą pakabino...“

AORTA IR KOJINĖ

1962–1963 m. lietuviškos kraujagyslės pradėtos naudoti atliekant operacijas. „Kaspino“ kraujagyslės buvo patikimas gaminys, jų pluoštas – nepaprastai švarus. Jo valymas buvo atliekamas kruopščiai, beveik rankomis. Todėl kokybe gerokai aplenkė sąjungos mastu automatizuotai gamintus Leningrado protezus. Kokybiška produkcija turėjo paklausą.

Deja, jau 1964 m. „Kaspinas“ buvo priverstas stabdyti kraujagyslių gamybą kaip visiškai nerentabilią sritį. Šį lietuvišką high tech sustabdė iškreipta kainų reguliavimo politika – viena iš tarybinės planinės ekonomikos keistenybių. Produkto kainas nustatydavo

Sąjunginis kainų komitetas Maskvoje. Sovietų ekonomistai tekstilės fabrike pagamintos kraujagyslės kainą paskaičiavo pagal kojinių gamybos įkainius. Centimetras kojinės ir aortos protezo įkainoti vienodai. Dirbtinėms kraujagyslėms buvo nustatytos tokios mažos kainos, kad jų gaminti visiškai neapsimokėjo. Be to, buvo užkirstas kelias pardavinėti lietuviškas dirbtines kraujagysles kitose respublikose.

Eksperimentinis cechas buvo panaikintas, bet pagamintų kraujagyslių medikams užteko dar beveik dešimtmetį. Operacijoms jos buvo naudojamos iki 1973-iųjų.

AORTA IR POMIDORAI

Kraujagyslių audinio likučius „Kaspino“ darbuotojai dar daug metų įvairiai pritaikydavo buityje. Jie ypač tiko pririšti pomidorams šiltnamyje: audinys buvo tvirtas, atsparus aplinkos poveikiui, ilgai išlikdavo švarus. Dirbtinė aorta, „Kaspinas“, 1960 m.

VYRIŠKI KAKLARAIŠČIAI

Šių kaklaraiščių dizainas įkvėptas dirbtinės kraujagyslės.

Tai – Venifridos Račkaitytės improvizacija savąja kraujagyslės inovacija: „apvalaus“ audimo principą ji pritaikė vyriškiems kaklaraiščiams.

„Kaspino“ kaklaraiščiai visasąjunginėse parodose stebino kokybe – akivaizdu, kad šiame fabrike pavogtų siūlų trūkumo nereikėjo kompensuoti retinant audimą ir mažinant tankumą.

TAUTIŠKUMO KAPILIARAI

Dainų šventės – lig šiol gyvastinga XX a. pradžioje užgimusi Lietuvos tradicija, nenutrūko ir sovietmečiu. Tačiau turėjo paklusti sovietinės estetikos ir politikos dogmoms: galėjo išlaikyti tautinę formą, bet turėjo prisipildyti socialistinio turinio. Šalia valdžios naujai įvestų švenčių - Gegužės pirmosios, Pergalės Didžiajame tėvynės kare, Spalio revoliucijos, buvo patvirtinta ir Dainų šventė kaip vietines tradicijas turinti liaudies šventė. Ji turėjo tapti laimingos, dainuojančios tarybinės liaudies manifestacija.

Masiniams Dainų švenčių renginiams pasitelkiama ir tekstilės pramonė. 1955 m. Dainų šventei pasiūta 35 tūkstančiai liaudies kostiumų. Kauno „Kaspinas“ gamino svarbias

Juostos Dainų švenčių tautiniams kostiumams. „Kaspinas“, XX a. 6 deš. NČDM

Vyriški kaklaraiščiai. Kauno „Kaspinas“, 7 deš. pab. - 8 deš. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcija

šių kostiumų detales: juostas, diržus, apdailos juosteles ir galvos puošmenas. Sovietmečiu sukurti liaudies kostiumai stilizuoti, nutolę nuo etnografinės autentikos, unifikuoti. Per liaudies ornamentiką, kaip per kapiliarus, į tautos kūną turėjo patekti svetimas, idėjiškai angažuotas, politizuotas turinys.

Karūna Dainų švenčių tautiniam kostiumui.

„Kaspinas“, XX a. 6 deš.

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcija

Tačiau lietuviškas tapatumo kodas buvo toks stiprus, kad sovietinė ideologija jo nepalaužė. Dainų šventės tradicijos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje prisidėjo pasirenkant Dainuojančią revoliuciją kaip kelią Nepriklausomybę.

2003 UNESCO Lietuvos (kartu su Estijos ir Latvijos) dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką paskelbė Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru.

Kauno popieriaus fabriko ansamblis Dainų šventėje, 1955 m. Anelės Gulbinavičienės fotoarchyvas

„ŽVĖRIUKAI“ - LIETUVOS LAIKINIEJI PINIGINIAI ŽENKLAI,

1991-1993 m.

Kauno popieriaus fabrikas prieškariu gamybą pradėjo valstybiniu užsakymu – popieriumi Lietuvos respublikos piliečių pasams. Valstybiniu užsakymu ir baigėsi lietuviškoji popieriaus pramonė. 1991-1993 m. AB

„Kauno popierius“ sukūrė ir gamino popierių Lietuvos

laikiniesiems pinigams, liaudyje pramintiems „žvėriukais“. Laikinieji pinigai turėjo apginti Lietuvos rinką nuo nuvertėjančių rublių srauto. Pradžioje jie naudoti kartu su rubliais. 1992 m. rubliai išimti iš apyvartos ir vienintele teisėta mokėjimo priemone tapo laikinieji pinigai. Pirmosios laidos pinigai didesni, antrosios –maži. Planuotos 1000 talonų kupiūros su žvėrių karalium – liūtu neprireikė nusprendus į apyvartą išleisti litą – nacionalinę valiutą, cirkuliavusią Lietuvoje iki euro įvedimo 2014 m.

„Pinigų popieriaus gamyba buvo saugoma šautuvais. Laboratorijoj, kur buvo kuriama receptūra, ginkluota apsauga net nakvodavo. Nebuvo galima išsinešti šio popieriaus likučių – reikėdavo viską sumesti atgal ir pasverti. „Žvėriukai“ buvo gausiai klastojami, tačiau nerasta nė vieno padirbtas ant fabriko popieriaus.”

R. D.

„Projektavome banknotus su vilkais. Nominalas – ganėtinai didelis (500), o žvėris – ne pats stambiausias. Bet tuo metu finansų ministru buvo Eduardas Vilkelis (Wolf išvertus iš lietuvių).“

K. P.

„Gerai prisimenu namuose pamerktas zundas dygiais lapais – tėtė parsivežė jas iš Preilos. Kad galėtų piešti. Buvau per maža suprasti detales, bet jaučiau, kad šis tėtės darbas kelia įtampą – sykį net buvo apsilankę žmonės, kuriems išėjus tėtis buvo labai sunerimęs, panašu, jog pateko į laukinio kapitalizmo atstovų akiratį ir gavo „užklasinių“, su pinigų paišymu susijusių, pasiūlymų.“

J. T.

Laikinieji Lietuvos pinigai – talonai, nominalas 100, 1991 m.

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcija

Justo Tolvaišio piešinys „Briedis“ bendrojo talono „50“ projektui, 1991 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolekcija

FABRIKO ŠOKIAI

„Kauno popieriaus fabriko klube vykdavo visame mieste garsūs šokiai trunkantys iki pirmos valandos nakties. Būdavo, merginos įsigudrina pasprukti į šokius naktinės pamainos metu.

Tai buvo rizikinga, mat fabriko direktorius M. F. Kirjakovas, pravarde Graikas, turėjo keistą įprotį ateiti į fabriką naktį. Žiūrėk – jau spokso pro langą. Arba

stovi šalia. Išgąsdina. Dėl to taip nejauku - naktį dirbdavau užsirakinusi duris.

Tą kartą kaip tik buvom pabėgusios į šokius. Išbėgam naktį iš klubo, juokiamės sau – mūsų buvo kokia dešimt merginų. Žiūrim – direktorius atėjęs! Kad sprukom atgal į fabriką, tiesiog per krūmus, susidraskėm kojines.“ A. G.

Auksės Petrulienės iliustracijos „Popieriaus fabriko šokiai“ pagal janonietės Anelės Gulbinavičienės pasakojimus, 2019 m.

Kojinių fabriko „Cotton“ moteriškos kaproninės kojinės, 1984 m. Jostės Mosevičiūtės nuotrauka

J. Jaronis. Šeimų vakaronė

J. Janonio fabriko bendrabutyje, 1985 m. „Kultūros barai“ Nr. 5

DIDVYRIS, KURIS NĖRĖ

„Tai galėjo nutikti apie 1953 m. Tą pavasarį buvo didžiulis Nemuno potvynis. Vanduo ėmė semti Kauno popieriaus fabriko turbinų salę. Tuomet Maksvytis, atletiško sudėjimo popieriaus mašinistas, šoko į ledinį vandenį, panėrė ir uždarė sklendę, pro kurią tvino vanduo.

Turbinų salėje net per vasaros karščius vanduo buvo labai šaltas. Tačiau Maksvyčio tai nesustabdė.

„Galiu panerti!“ – tarė Maskvytis aplink susirinkusiems janoniečiams.

„Galiu panerti ir užkišti sklendę. Bet jums tai kainuos...“

„Kiek?“

„Trilitrį“.

Trilitris šnapso buvo tvirta fabriko valiuta.

Tada jis panėrė.

Vėliau, kai jau nebedirbo, jis vis ateidavo, apsilankydavo fabrike. Jo brolis irgi čia dirbo elektriku. R. D.

STOJU Į PARTIJĄ

„Dirbdamas pamainos meistru gamybos ceche radau rūsyje geriantį darbininką. Butelį sudaužiau, darbininką namo išvariau. Surašiau jam papeikimą, kurį svarstė partiniame susirinkime. Partiečiai sako:

„Jūs - nepartinis, todėl turite išeiti iš susirinkimo, o mes baigsim svarstyti.“

„Ne, – sakau, – gana! Stoju į partiją. Kad galėčiau reikalus užbaigti.“ R. D.

ALKIS IR TROŠKULYS

„Guliašas, kotletai, lietiniai, plovas, šaltibarščiai, pieniška sriuba, plakta grietinėlė.

Fabriko valgykloj rublio nepravalgydavom.“

A. G.

Marta Stirbytė-Valaikienė, karikatūra iš jos humoreskų knygos „Kirvirjuoks”, 2015 m.

„1983 m – fabriko 50-mečio šventei –surengėme kulinarijos paroda kultūros namų salėje.

Paruošiau sumuštinių su lašiša, ikrais – deficitiniais delikatesais, gautais per pažįstamą, kuri dirbo kavinėje „Tulpė“ (kultinė Kauno kavinė veikusi 1948 – 2003 m.). Turėjom ir bačką su „Ragučio“ alumi.

Pasveikinti fabriko atvyko Algirdas

Brazauskas (tuometinis Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius). Gurkšnodamas alų jis tarė: „Čia stovėsiu, pasiliksiu, kur alaus bačkutė ir geri sumuštiniai.“ A. G.

Kauno popieriaus fabriko darbuotoja

Anelė Gulbinavičienė ir Algirdas Mykolas

Brazauskas fabriko 50-mečio šventėje, 1983 m. Anelės Gulbinavičienės archyvas

Marta Stirbytė-Valaikienė, karikatūra iš jos humoreskų knygos „Kirvirjuoks”, 2015 m.

STALINO IR LENINO PAMINKLAS

„Kauno popieriaus fabriko kieme, prie fontanėlio, buvo gipsinis Stalino ir Lenino paminklas. Stalinas stovėjo, Leninas sėdėjo, abu lietėsi rankomis ir dėmesingai žvelgė vienas į kitą. Iš pradžių pagal komandą buvo nuimtas Stalinas. Leninas liko sėdėti vienas,

bet, geriau įsižiūrėjus, buvo galima pastebėti Stalino plaštaką jam ant peties. Paskui nuėmėm ir Leniną –jis visai lengvai sudužo ir buvo užkastas čia pat, prie fontanėlio.“ R. D.

VAIKŲ AUGINIMAS

„Trys mėnesiai po gimdymo – biuletenis plius dar trys mėnesiai apmokamų atostogų.

Taigi, po pusės metų – į darbą. Darbas fabrike vyko trimis pamainomis – nenutrūkstama popieriaus gamyba. Vyras irgi dirbo ten pat. Tai suderindavom pamainas ir taip pasikeisdami užauginom sūnų.“ A. G.

„Dabar susitinkam kaip giminės. Juk vaikus kartu gimdėm.“ R. S.

Kauno popieriaus fabriko „Sandraugovės“ pratybos, apie 1960 m. Anelės Gulbinavičienės archyvas

Gretos GrendaitėsVosylienės iliustracija pagal janonietės Anelės Gulbinavičienės pasakojimą, 2019 m.

Romualdas Požerskis. Tradicinėje miškininko šventėje, iš leidinio „J. Janonio popieriaus fabrikas“, 1983 m.

Romualdas Požerskis. Mėgstama janoniečių poilsio vieta – fabriko elingas, iš leidinio „J. Janonio popieriaus fabrikas“, 1983 m.

RAUDONAS KVADRATAS. RAUDONAS TRIKAMPIS.

Skamba a la Malevič, bet su suprematizmu turi mažai ką bendro. Tai - nauji vardai, kuriuos gavo Tarybų valdžios nacionalizuoti istoriniai gumos fabrikai: Peterburgo “Tреугольник” (“Trikampis”) įkurtas 1860 m. ir Rygos “Kvadrāts” (“Kvadratas”) įkurtas 1924 m.

Kauno „Inkaras“, įkurtas 1933, turėjo „broliškus fabrikus“ kitose respublikose. Rygos brolis aplenkė

„Inkarą“ avalynės gamybos skaičiais: 1985 m. pagamino 15 milijonų porų, Inkaras – 10 milijonų.

MINI BOTUKAI

„Iškart po vidurinės mokyklos, dar prieš chemijos studijas Politechnikos institute, dirbau „Inkare“.

Viskas fabrike atrodė įspūdinga – prie konvejerio dirbančių moterų vaizdinys iš tų tolimų laikų atmintyje ryškus iki dabar. Buvau jauna, smalsi ir sumaniau pagaminti miniatiūrinius moteriškus botus – tikslią kopiją „Inkaro“ septinto dešimtmečio produkcijos.

Miniatiūra visiškai tiksli – medžiagos, konstrukciniai elementai, technologiniai procesai visai tokie pat, kaip ir tikrų botų. Po studijų 35 metus dirbau „Inkare“ chemike-technologe.“ E. N.

GRĮŽTANČIŲ TREMTINIŲ

„INKARAS“

„Inkaras“ priklausė visasąjunginei chemijos pramonei - fabrikas buvo tiesiogiai pavaldus Maskvai. Šiuo pavaldumu sumaniai pasinaudojo nemažai lietuvių, Sovietų režimo ištremtų į lagerius Sibire ar kituose atokiuose Tarybų Sąjungos kraštuose. Po Stalino mirties tremtiniai galėjo grįžti, tačiau jiems buvo sudėtinga iš naujo įsikurti tėvynėje – būstai buvo nacionalizuoti, o rasti darbo - sudėtinga. Lietuvos respublikinio pavaldumo gamykloms buvo draužiama įdarbinti tremtinius. Tačiau visasąjunginės įmonės tokio draudimo neturėjo.

Dėl šios spragos šeštojo dešimtmečio pabaigoje –septintojo pradžioje „Inkaras“, drauge su Kauno Hidroelektrine, „Dirbtiniu pluoštu“ ir kitomis Lietuvos teritorijoje esančiomis visasąjunginio pavaldumo įmonėmis, tapo iš tremties sugrįžtančiųjų salomis. „Inkaro“ centrinėje laboratorijoje grįžę iš lagerių technologais dirbo chemikai Liudas Dambrauskas ir Alfonsas Andriukaitis – žinomi disidentai. Ilgametė laboratorijos viršininkė Tamara Ustinavičiūtė juos globojo ir dangstė kartais pasitaikančius nemalonumus:

„Į gamyklą atvykus svarbiems svečiams iš Maskvos A. Andriukaitis staiga „užmiršo“ rusų kalbą – nesuprato svečių klausimų ir nieko negalėjo papasakoti. Laboratorijos viršininkė Tamara nusijuokė ir ėmė vertėjauti.” E. N.

KOLEKTYVINIAI SODAI

Sovietmečiu kolektyviniai sodai Lietuvoje sparčiai kūrėsi, tačiau buvo nuolat nukrypstama nuo komunistų partijos idėjinių ir praktinių reikalavimų. 6 arų žemės sklypą lietuviai suprato kaip savo nuosavybę - išsvajotą savą žemę, kurioje, nepaisant valdžios ribojimų, netrukus ėmė dygti dailūs sodo nameliai. Vieni pirmųjų kolektyvinių sodų naujakurių – fabrikų bendruomenės. Pavyzdžiui „Inkaro“ sodai įkurti 1966 m. Salupiuose, vaizdingoje vietoje ant Neries kranto, maždaug 20 km už Kauno.

„Žemė buvo labai skurdi, visai nepriminė derligų daržų, kuriuos inkariečiai kadaise buvo įsirengę Nemuno užutekyje, netoli fabriko. Naujai įkurtiems kolektyviniams sodams fabriko administracija užvežė derlingos žemės ir netrukus čia buvo suformuota apie šimtą sklypų. Dar beveik trys šimtai sklypų įkurta 1978 m.“ E. N.

Maistas užaugintas fabriko kolektyviniuose soduose tapo inkariečiams išgyvenimo garantu 1999 m., kuomet tūkstančiams fabriko darbininkų metus nebuvo išmokami atlyginimai.

„Sveikatos tada buvo, tai visos daržovės – savo. Nuvažiuoji į turgų, kauliukų nuperki ir kokių lašinukų, sumali, su daržovėm pamarmalini, pagamini valgyti ir neši tiems, kas gyvena visiškai be nieko.“ N. K.

Kolektyviniame sode „Inkaras 1“: susitikimas su ilgamete laboratorijos viršininke Tamara Ustinavičiūte (trečia iš kairės). Viduryje su berete – direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams

Antanas Kazlauskas. Jo iniciatyva įkurtas kolektyvinis sodas. Evelinos Nicienės fotoarchyvas

Sodininkų susitikimas prie stalo. Evelinos Nicienės fotoarchyvas

BULVĖS

„Būdavo, atveža bulvių ir papila fabriko kieme. Visi puola rinkti, kas gali atsitraukti nuo gamybos - nuo siuvėjų iki sargų.“

E. N.

KOLŪKIŲ ŠEFAVIMAS

„Čia buvo partijos nurodymas kolūkius šefuoti. Nešefuosi – „nušukuos“ tave išsikvietę. Bet dažniausiai viskas pavirsdavo į laisvanorišką draugystę. Vykdamas į kolūkį „aptarti šefavimo reikalų” su jo pirmininku pasiimdavau fabriko specialistų, kad linksmiau būtų. Užprašiau pirmininko pietums cepelinų, o šnapso vežėmės patys.” L. J.

DEFICITO KLAUSIMAS

„Šį klausimą sprendėme savo jėgomis. Kai trūko mėsos pradėjome derybas su Jurbarko kiaulių ūkiu, tik tai jau buvo pats galas: netrukus neliko nieko – nei mūsų, nei tų kiaulių.” L. J.

„Prieš Kalėdas fabriko maisto parduotuvėje „paduodavo“ silkės – parūdijusios tokios, bačkose. Būdavo labai ankšta, eilė didžiausia - visi subėgdavo: ir administracija, ir darbininkai, visi, kas galėjo ištrūkti iš darbo vietos. Prieš Naujus metus visiems darbuotojams dovana – paketas: žirneliai, majonezas, „Tarybinio šampano“ butelis.” E. N.

INKARIUKŲ KLASIKA

Mėlyni, juodi ir rudi su vienos formos padais – nuo septinto dešimtmečio Kaune gaminti medžiaginiai sportbačiai guminėmis nosytėmis įvairove nepasižymėjo.

Planinė ekonomika reikalavo gaminti daug ir mažomis kainomis. ,,Inkaras” dirbo trimis pamainomis - rytine, popietine ir naktine. Fabrike ne tik liejamos avalynės detalės – keturis pastato aukštus užimantis cechas vietoje paruošdavo ir pačią medžiagą – minkštą gumą. Sportbačių formavimui naudoti čekiški presai. Guma būdavo vulkanizuojama labai aukštoj 160 C temperatūroj. Todėl sportbačio viršutinė dalis galėjo būti tik iš aukštai temperatūrai atsparios tekstilės – medvilnės ar lino. Audinį ,,Inkaras” gaudavo iš Rusijos - vadinamoji dvisluoksnė kirza (junginys iš rus. Kirovskij zavod) buvo tik mėlynos, juodos ir rudos spalvų. Nedidelį kiekį gaudavo ir nedažyto, balto audinio.

Talka kolūkyje, 1986 m

Fabriko „Inkaras“ sportbačiai, 1984 m. E. Nicienės fotoarchyvas

AKIBROKŠTAS TARYBINIAM

STANDARTUI: TRISPALVIAI

„INKARO“ SPORTBAČIAI

Žali su geltona ir raudona dekoratyvinėmis juostelėmis! Nepriklausomos Lietuvos respublikos vėliavos spalvų sportbačiai buvo patvirtinti masinei gamybai gūdžiu sovietmečiu.

„Nerimavome ar nesukels įtarimų atvirai trispalvis derinys. Masinei gamybai siūlomam avalynės dizainui reikėdavo įveikti net tris meno tarybas. Pirmiausia patvirtindavo vietinė fabriko taryba, tuomet – Vilniaus avalynės prekybos bazės taryba ir galiausiai – sąjunginė meno taryba Maskvoje. Pastaroji buvo labai nustebinta žaliai dažyto audinio. Kodėl?! Ką tai reiškia?! Tuomet viena įtakinga tarybos narė – garsiosios

Maskvos centrinės universalinės parduotuvės GUM

vedėja, kurios vyras dirbo ministerijoj, išgelbėjo padėtį sugėdindama tarybą – argi nežinote, kad žalia yra „Žalgirio“ (garsi Lietuvos krepšinio komanda) spalva?

Geltona ir raudona juostelės Maskvos tarybai neužkliuvo.“ K.R.

OLIMPINIAI

Speciali „Inkaro“ sportbačių partija skirta 1980 –ųjų Maskvos vasaros olimpinėms žaidynėms

Standartinį baltą audinį Alytaus tekstilės fabrikas (Lietuva) išmargino olimpiados ženklais. Už šią inovaciją gaminys apdovanotas sidabro medaliu Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. O modeliuotojui paskirtas moskvičius. Tarybiniam piliečiui paskyrimo automobiliui įsigyti paprastai tekdavo laukti dešimtmečius.

1980 MASKVOS OLIMPIADOS BOIKOTAS

Po 1979 m. sovietų invazijos į Afganistaną net 66 valstybės nutarė boikotuoti Maskvos olimpines žaidynes. Todėl, pavyzdžiui, olimpiniame moterų žolės riedulio turnyre liko tik viena dalyvė – SSRS. Skubiai buvo pakviestos dar penkios rinktinės. Zimbabvės komanda buvo suburta likus mažiau nei savaitei iki žaidynių, bet tai nesutrukdė jai iškovoti aukso.

„INKARO“ LAISVASIS LIAUDIES

TEATRAS

„Inkaro“ kultūros namuose veikė režisierės Hanos Šumilaitės teatras, garsėjęs nepaklusniais spektakliais, kurie Tarybų valdžios buvo smarkiai cenzūruojami arba visai uždraudžiami. Premjeron besiveržiančių žiūrovų srautą reguliuodavo milicija.

„Mano teatre buvo daugybė šviesių žmonių, pavyzdžiui būsimas Nepriklausomybės akto signataras, kompozitorius, publicistas Rolandas Paulauskas, Audrius Butkevičius ir kiti. Jie vis juokaudavo: „Jei kils revoliucija, tai iš „Inkaro“ teatro!“

Fabrikas skyrė stipendiją mano studijoms Klaipėdos konservatorijoje – buvome pirmasis kursas baigęs saviveiklinio teatro režisieriaus specialybę. 1982 mums suteikė liaudies teatro vardą. Tais laikais tai tikrai buvo aukštas įvertinimas - veikė daugybė saviveiklinių teatrų, kone kiekvienas fabrikas ar įstaiga, visi kultūros namai tokį turėjo. O liaudies teatro vardu Kaune vadinosi tik du kolektyvai – mes ir profsąjungų rūmų teatras.“ H.Š.

J. ŠVARCO „DRAKONAS“

„Pjesė tuo metu Tarybų Sąjungoje buvo draudžiamos literatūros sąraše. O mes paėmėm ir pastatėm, nes jaunystė turi tokią savybę nekreipt dėmesio į nieką.”

H.Š.

„Griaudžia trimitai. Įeina Henrikas ir burmistras. Burmistras: Klausykite įsakymo. Siekiant išvengti akių ligų epidemijos, – ir tik dėl šito, – nuo šiol draudžiama žiūrėti į dangų. Kas vyksta danguje, sužinosite iš komunikato, kurį esant reikalui paskelbs asmeninis pono drakono sekretorius.”

Iš Jevgenijaus Švarco (1896–1958) pjesės „Drakonas“, 1942–1944 m.

CENZŪRA

„Mokėjom puikiausiai ją apeiti, ypač vėlesniais laikais, jau prie Brežnevo. Pavyzdžiui, kalbu apie draugus muzikantus, vyksta komisijos apžiūra prieš koncertą. Pirma daina turi būti ideologinė, tarkim Dien Pobedi (pergalės diena). Sudainuoji tą dainą ir toliau jau dainuoji ką nori - duoklę tu jau atidavei. Komisijajuk žmonės tokie pat kaip tu, klausia: Ideologinė buvo daina buvo? Buvo – uždėjo pliusą. O toliau tu daryk ką nori - bitlus grok, džiazą, ką nori.“ H. Š.

Laisvojo „Inkaro“ liaudies teatro pjesės „Drakonas“ programėlė, 1982 m. Hanos Šumilaitės kolekcija

„Inkaro“ partijos komiteto pirmininkas

Michailas Prokofjevas su fabriko Sanitarinės draugovės merginomis civilinėse pratybose, 1986 m. Algio Diliūno fotoarchyvas

KULTŪROS NAMŲ SALĖS YPATUMAI

„Inkaro“ kultūros namų pastatas buvo tipinis stalinistinis. Didžioji salė įspūdingomis medžio apdailos lubomis, didžiuliais šviestuvais. Gerai pasispaudus salėje tilpo 500 žmonių, o normaliai - 350.

Abiejose scenos pusėse kabojo didžiuliai Leninas ir Marksas. Todėl kai spektaklio metu aktorius rodydamas į kairę ar dešinę ištardavo pagal pjesę žodžius

„Štai tas durnius!“, visada ši frazė pasiekdavo scenos šonus įrėminančius atvaizdus ir pralinksmindavo

„INKARO“ PARTORGAS

„Buvo toks partijos komiteto pirmininkas, plius saugumietis ir dar labai piktas diedas. Gyvenimo ironija – sutikau jį aną dieną autobuse: jis dabar kontrolierius –visuomeniniam transporte „zuikius“ gaudo. Apsimetė, kad manęs nepažįsta.“ H. Š.

KLESTĖJIMO METAI

1985 m. gamykloje „Inkaras“ dirbo apie 2300 darbuotojų (apie 200 – administracijoje).

Per metus pagaminama 10 milijonų porų avalynės, 41 300 porų per parą.

publiką.” H. Š.

Naujo lietos avalynės cecho paleidimas „Inkaro“ fabrike, 1987 m. Bronės Chmieliauskienės fotoarchyvas

POILSIS IR KITOS PROFSĄJUNGŲ DOVANOS

„Parašius pareiškimą gali tikėtis kelialapio pailsėti 10 dienų prie jūros gamyklos nameliuose Šventojoje ar Palangoje. Buvo kelialapių sanatorinių, turistinių, net į užsienį.

Parašius prašymą gali gauti taloną nusipirkti šaldytuvą arba sekciją, arba beveik nerealią svajonę – automobilį. „Žigulį“ (šiandien labiau žinomas eksportiniu pavadinimu „Lada“) paskirdavo (suteikdavo teisę nusipirkti) tik labai nusipelniusiam darbininkui, tarnautojui ar viršininkui ir tik vieną kartą gyvenime.

Fabriko padalinių ir skyrių viršininkai prie naujo cecho gamyklos 50-mečio proga, 1983 m.

Nauji gamybiniai „Inkaro“ korpusai ir poilsio zona, 1983 m.

VIRŠ PAPŲ

„Dirbant „Inkare“ neparsinešti sportbačių namo – juokinga!

Susisuki, susivynioji tuos sportbačius, užsikiši po drabužiais virš krūtinės. Išeina visos su toookiais, atsiprašau už žodį, papais. Jei sumanytų tikrinti, gali šaukti, kad grabalioja, priekabiauja, išprievartauti nori.“ I. R.

O ką jau kalbėti apie butą – tai jau didžiausia dovana leidimas ten gyventi pagal eilę, jei gyveni labai suspaustai (15 m2 žmogui). Be profsąjungos pirmininko ir partinės organizacijos sekretoriaus nevyko jokie svarbesni renginiai. “ E. N.

SUODŽIAI

„Darbo sąlygos jų buvo kenksmingos ir sunkios. „Suodinas kaip inkarietis“, „atrodai kaip inkarietis“ buvo bendriniai žodžiai murzinumo laipsniui apibūdinti. Mama pasakojo, kaip žiemą mano antklodę vežimėlyje rasdavo lengvai suodžiais nuklotą. Sniegas žiemą irgi buvo su suodžių dulkelėm. Sniego nei varveklių vaikystėj nevalgydavom.” R. C.

„INKARO“ DUŠAI

„Kai tapau pretendente į paneles, eidavau su moterimis į fabriko dušus (Vilijampolėje (vienas iš Kauno miesto rajonų) retas namuose turėjo vonią). Praeidavome iškilmingai pro budinčiąją į fabriko teritoriją, abi pusės pasilinksėdavo, apsikeisdavom mandagiom frazėm ir keliaudavom link garų.

Nejaukiausia pradžioje buvo nusirengti. Labai drovėdavaus, visi tie pliki kunai keldavo sąmyšį sieloje ir glumindavo. Šniokščiantis vanduo, kylantys garai, kleketuojančios merginos ir vyresnės moterys, muilinos plaušinės, šampūno buteliukai. Be ceremonijų jos trindavo viena kitai nugaras, o aš tik stebėjau išplėtus akis.“ R. C.

Žiema ir vasara gatvelėse aplink „Inkarą“, apie 1965 m. Raimondos Canderienės fotoarchyvas

Edmundo Saladžiaus akvarelių ciklas „Guminis inkaras vilties“: „Kaliošas – inkaras vilties. Penkmečio planas“ ir „Darbas – žmogui, žmogus – darbui: 1946 m. darbo pirmūnai. Inkaras“, 1920 m.

PIRKTI LAMĄ

„1973 m. fabrikas įsigijo lamą. Kaip dekoratyvinį gyvūną - dėl grožio ir malonumo, laikė ją fabriko teritorijoje. Mane tai papiktino – kultūros rūmuose sulūžę kėdės, parketas nušiuręs, o administracija nusprendžia pirkti lamą!“ H. Š.

PASTANGOS IŠLIKTI

Anapus ribotos sovietinės realybės visuomet egzistavo suvaržymams nepavaldžios svajonės. Lėtai ir sunkiai inkariukių dizainas vijosi geidžiamą vakarietišką sportinę avalynę – kedus. Ir, kai svajonė jau buvo ranka pasiekiama, fabriko nebeliko.

1990 m. „Inkaras“ tapo valstybine įmone, 1992 m. –akcine bendrove. Fabrikas stengėsi išlikti pasikeitus politinėms ir ekonominėms sąlygoms – buvo įsteigtas naujas cechas, gaminęs švirkštus ir kitas medicinos priemones.

Lama „Inkaro“ kieme, ~1973 m.

LAUKINĖ PRIVATIZACIJA

Spalvomis nušvitusi Nepriklausomybė turėjo šešėlinę pusę.

1994 m. „Inkarą“ privatizavo veikėjai susiję su East-Baltic States-West – skandalingai pagarsėjusia kompanija iššvaisčiusia milijoninį valstybės turtą. EBSW susikūrusė iškart po Nepriklausomybės atkūrimo - pasinaudodami privatizacija supirkinėjo stambias Lietuvos pramonės įmones, kryptingai vedė jas link bankroto.

„Inkaro“ gamybos apimtys visai sumenko, patalpų nešildė. Nuo 1999 m. 1,2 tūkst. darbuotojų buvo palikti be atlyginimo, vėliau – masiškai atleidžiami iš darbo. Įtempti ir groteskiški paskutinieji „Inkaro“ egzistavimo metai. Darbuotojai atlyginimus gaudavo daiktais –fabriko produkcija, aukso papuošalais ar vyriškomis pižamomis. 2000 m. vasarį dėl nemokumo įmonei iškelta bankroto byla. Šie metai įsimintini ir dėl porą mėnesių trukusio darbininkų streiko, išaugusio į dvidešimties dienų bado streiką, reikalaujant nesumokėtų atlyginimų.

„25 žmonių kolektyvui skirdavo 3 talonus patalynei ir vieną – lygintuvui. Susirinkę tardavomės, kam labiausiai reikia. Taip pat ir atlyginimai – cecho viršininkas turėjo pateikti fabriko administracijai šešias pavardes tų, kuriems šį mėnesį bus mokamas atlyginimas. Ir vėl – kam labiausiai reikia. Kitą mėnesį – kitiems penkiems. Reikėjo išrinkti dar dvi pavardes – ką šį kartą teks atleisti.“ E. N.

BANDZIŪGOS SU ODINĖMIS STRIUKĖMIS

„Pinigų buvo. Tik ne darbininkų algoms. Bandziūgos su kasininke nuvažiuoja į banką, pasiima pinigus ir atveža į „Inkarą“ mokėti algoms. Išlipa visi va tokie va (raumenų kalnai), kad niekas neprieitų net prie to pastato, kur yra buhalterija. Vienas iš jų, EBSW šaikos, su čiumodaniuku netrukus išeina. Ir kiek jie ten kasoje palieka, nieks nežino. Tik likučius paduoda, kad padalytų žmonėms ir kad tie užtiltų. Tai va taip pinigai dingdavo.“ K. R.

„Su ruda odine striuke toks iš „baltų rūmų“ (darbininkai taip vadino fabriko administracijos pastatą) prasitarė, kad ateina pinigai iš Anglijos – tuo metu gaminome „Adidas“ sportbačius. Tas trisdešimt procentų, sakau, jie mums algoms? Ne, ne jums. Sakau, tai mes jų negausim? Tai mums neapsimoka dirbti? Jis sako, neapsimoka. Atsimenu šitą susirinkimą, jau pačioj pabaigoj, dar prieš badavimą. Kalbėdavo, kad atvažiuoja kažkokie veikėjai ir išsiveža visus tuos pinigus iš kasos.“ B. C.

DVIDEŠIMTIES DIENŲ BADO STREIKAS

„Pagalvojom – reikia eiti iki galo. Arba – arba. Tas mūsų branduolys – apie 50 žmonių.“ N. K.

„Sakau, būkit geri, žmonės, duokit man Kazines atšvęst, o tada – bado streiką. Nes mes blokavom jau nuo 1999 m. gruodžio mėnesio: neleidom produkcijos išvežt, jau ir naktimis budėjom, kad įrenginių neišvežtų. Taip atėjo kovo mėnuo. Man parūpino karinę palapinę, viską, kaip turi būt. Ir liko budėti tik apie 50 žmonių. Elektra jau buvo atjungta, jau „Inkaras“, galima sakyti, stovėjo. Medicina (Švirkštų gamybos cechas) dar ten dirbo šiek tiek.“ K. R.

„51 protesto dalyviui – trims badautojams ir 48 drauge budėjusiems įmonės darbuotojams, reikėjo išmokėti 227 tūkstančius litų. Valdžia ėmė spręst, iš kur staigiai paimti pinigų. Lėšos buvo iš Kauno apskrities kasos, Kelių fondui skirti pinigai.

„Inkaro“ streikas paskatino įsteigti Garantinį fondą, iš kurio buvo skiriamos lėšos vėliau bankrutavusių

įmonių darbininkams. Iki tol nebuvo jokių įstatymų nei specialių fondų, bankroto atveju apsaugančių darbuotojų teises.“ K. R.

„Inkaro“ badautojai palapinėje, 2000 m. Bronės Cechanavičienės fotoarchyvas

PERGALĖ

„Atsimenu tą rytą –palapinė stovi, mes toj pusėj vartų vaikštom. Aš kažką skaitau ir tik girdžiu: mašinos, ūūūū, policija atlydi, atlydi su tais pinigais! Kaip mes pradėjom verkt! Vienas su kitu apsikabinę galvojom –nejaugi tikrai, pasiekėm mūsų pergalę?!“

„Inkaro“ bado streiko dalyviai ir jų palaikymo grupė prie pergalei atminti pasodinto ąžuoliuko, 2000 m.

Bronės Cechanavičienės fotoarchyvas

LOBIS SLĖPTUVĖJE

„1985 m. pastatyta „Inkaro“ civilinės saugos slėptuvė buvo moderniausia Kaune. 1200 vietų požeminė slėptuvė turėjo savo generatorių ir pažangiausią to meto įrangą.

Fabrikui bankrutavus, buvo siūloma slėptuvę perimti miesto savivaldybei, tačiau miestas atsisakė. Galiausiai fabriko teritorijoje įsikūrusioms įmonėms prireikė parkavimo aikštės, slėtuvė buvo užpilta, paviršius išlygintas ir išklotas trinkėlėmis.

Fabriko veiklai stojant ir jo pastatams įgyjant naujus savininkus, į slėptuvę buvo iškraustyta fabriko ir profsąjungų veiklos dokumentacija, archyvai, turtinga ir gausi techninė biblioteka. Šis lobis bus įdomus radinys ateities archeologams.“ A. D.

„Inkaro“ civilinės gynybos kompleksinės pratybos

1985–1987 m. Algio Diliūno fotoarchyvas

„INKARO“ STOUNHENDŽAS

Šiandien „Inkaro“ teritorijoje, tarp daugybės naujai

įsikūrusių mažų ir didelių įmonių, dar galima atrasti takelį į gamyklos praeitį. Žolėje pramintas keliukas veda link keisto objekto - ritmingai besikartojančių betono stačiakmpių. Šis „Inkaro stounhendžas“buvusi fabriko garbės lenta. Dar teritorijoje išliko gamyklos 50-mečiui paminėti pastatytas akmuo. Metalines raidės nuo jo senai nuluptos. Abu išlikę gamyklos atminimo ženklai – nebylūs.

Dariaus Petrulio fotografija, 2020 m.

TV KANALŲ PERJUNGIKLIAI: VISŲ TARYBINIŲ TELEVIZORIŲ „ŠIRDYS“ IŠ KAUNO

1955 m. TSRS Radiotechnikos pramonės ministerijos įsakymu Kauno radijo gamyklai paskirta specializuotis televizijos kanalų perjungiklių gamyboje.

„Penkių kanalų TV perjungiklius tuo metu gamino Maskvos „Tempo“ gamykla, tačiau nebespėjo aprūpinti sparčiai visoje šalyje besiplečiančios televizorių gamybos – naujos gamyklos kūrėsi Maskvoje, Leningrade, Minske ir Lvove, Tbilisyje ir Altajuje.

Televizija Tarybų sąjungoje buvo energingai vystomagalingas propagandos įrankis, galintis pasiekti kiekvieną šeimą jos pačios namuose.“ A. K.

KAS YRA KANALŲ PERJUNGIKLIS?

Iš visų aplinkoje egzistuojančių signalų jis išskiria tuos, kurių reikia ir juos konvertuoja į tinkamus naudoti.

BALSAI IŠ GRETIMO BUTO

KAIMYNO TELEVIZORIUJE

„Kanalų perjungiklis turi sumažinti aplinkoje gaunamą dažnį 10 kartų, jame įtaisytas aukštą dažnį į žemesnį keičiantis generatorius. Todėl kanalų perjungiklis gali suveikti ir kaip siųstuvas. Veikiant generatoriui gali

įvykti garso moduliacija arba pernešimas: kambaryje, kuriame veikia televizorius, esančių žmonių pokalbis gali būti perneštas į kaimyniniame bute veikiantį televizorių. Tai atrodo kaip ekrano trikdis, tačiau spec. tarnybos iš jo gali atkurti kaimynų pokalbį.

Todėl Maskva, Radijo gamykloje užsakydama šimtą televizorių Kremliui, nerimavo dėl galimo pasiklausymo ir prašė pašalinti bet kokią garso pernešimo galimybę. Tai buvo pasiekta naudojant triukšmus, skandinat juose atsitiktinius signalus.“ A. K.

SLAPTI UŽSAKYMAI

„Gaudavom brėžinius ir gamindavom – nežinojom visumos, kur tai bus panaudota. Tąkart įtarėm, kad tai – kosminio laivo detalė.” R. G.

PJAUSTANT SVOGŪNUS

„Mes pasvajodavom: ot faina būtų televizorius virtuvėj – pjaustai sau svogūnus ir žiūri programą.“ G. L.

„Tarybų Sąjungoje buvo gaminami unifikuoti televizoriai. Gamyklos, kurios surinkdavo tuos unifikuotus modelius, pavadindavo juos savo gamyklų vardais. Tačiau iš esmės tai - tas pats televizorius, ar „Rubinas“, ar „Tauras“. O štai „Šilelis“ buvo kitoks. Tai nebuvo unifikuotas tarybinis gaminys.“ G. L.

RYŠYJE SU GAMTA

„Šilelis“ buvo su automobiliniu pajungimu – 12 voltų. Nuvažiuoji į Varėnos miškus – visą dieną grybauji, vakare – žiūri televizorių“. A. K.

ŠAKUTĖ VIETOJ ANTENOS

„Kartą į Palangą pamiršau anteną pasiimti. Tai panaudojau aliuminę šakutę iš valgyklos – nulenkiau kelis dantelius, įstačiau ir žūrėjau Švedijos programą. Parodykit man televizorių, kuris rodytų Švediją su šakute vietoj antenos?!” G. L.

„ŠILELIS-401 D“, nešiojamas 16 cm įstrižainės

nespalvoto vaizdo televizorius, pirmasis egzempliorius serijinėje gamyboje, 1973 m. Kauno radijo gamykla. Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatas.

Autoriai: vyr. konstruktorius Antanas Žilius, konstruktorių sektoriaus viršininkas R. Giedraitis, R. Bagdonas, inžinierius konstruktorius Valentinas Kepežinskas, dailininkė konstruktorė V. D. Balčiūnienė, I. Trakūnienė.

1976 m. tarptautinėse mugėse Leipcige ir Zagrebe

„Šilelis 401 D“ apdovanotas aukso medaliais. Eksportuotas į Suomiją, Angliją, Daniją, Kiprą, Jugoslaviją, Lenkiją, Bulgariją, Čekoslovakiją, Vietnamą, Libiją. 1977 m. „Šilelių 401 D“ pagaminta 15 tūkst., iš jų eksportui – 10 tūkst. Gamintas iki 1978 m. Jį pakeitė modernesnės modifikacijos „Šilelis – 402“, „Šilelis –403 ir galiausiai – „Šilelis – 405“.

Pagal Kauno Radijo gamyklos Metraštį

„ŠILELIS“ - VARDO KILMĖ

„Neįmanoma atsekti, kas pirmasis mestelėjo idėją pavadinti mažylį „Šileliu“. Pradžioje gal net nebuvo ryšio su garsiąja poema (A. Baranausko „Anykščių šilelis“ (išleista 1861 - lietuvių literatūros klasika, lyrinė romantinė poema – himnas Lietuvos gamtos grožiui).

Norėjom pabrėžti naujo mobilaus gaminio ryšį su gamta – atsivėrusias galimybes pasiimti televizorių į kelionę, į sodo namelį, į mišką. Gali visą dieną Varėnos miške grybaut, o vakare žiūrėti mėgstamas laidas!” A. K.

„Produktą masinei gamybai tvirtindavo Maskvos prekybos rūmų komisija. Ir mūsiškiai, kurie turėjo Maskvoje pristatyti „Šilelį“, iš anksto žinojo, kad lietuviškas pavadinimas sukels diskusijas. „Šilelis“ –

ilnojamas tranzistorinis televizorius „Šilelis-401D“, Kauno radijo gamykla, 1973 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatas. Justės Mosevičiūtės nuotrauka

Shiljelis – juk neįmanoma ištarti, kažkoks šnypštimas, ta lietuviška Š su karūnėle taip keistai atrodo. Todėl pristatymui ruošėsi rimtai. Ir padeklamavo komisijai A. Baranausko „Šilelį“ rusiškai – puikų garsaus rusų poeto, rašytojo Nikolajaus Tichonovo vertimą. Komisija liko be žado dėl pavadinimo idėjos ir grožio.“ A. K.

VISIŠKAI SLAPTAI

„Atėję į darbą aptardavom, filmus ir laidas matytas per Prancūzijos, Italijos TV. Juk mes iš Radijo gamyklos - mokėjom iš naujo suderinti ir pagauti signalus ir dažnius, kurie turėjo būti neprieinami tarybiniam piliečiui. Ištisos dažnio zonos sąjungoje būdavo rezervuojamos „kitoms reikmėms“ – karo situacijai. Mūsų

UTB (ultra trumposios bangos) imtuvai turėjo jokiu būdu nepagauti pasaulinio FM. Tačiau mes mokėjom viską suderinti iš naujo“. A. K.

„Po didžiulio vandenilinės bombos sprogdinimo Naujojoje Žemėje 1961 m. radijo ryšys išsiderino – maždaug pusmetį neįmanoma buvo pagauti įprastų stočių. Trumposios bangos, kurios paprastai sklinda tiesiai, ėjo pažeme, užsilenkdavo ir užsisukdavo.“ A. K.

MISTIKA

„Čia tikrai esama kažkokios mistikos su ta mūsų bažnyčia – joje gamykla prasidėjo, o ją grąžinus – baigėsi. Nors pabaigoje, išsiplėtus gamyklos gamybiniams plotams, bažnyčia kaip pastatas nebuvo toks jau svarbus. Ir visgi grąžinus bažnyčią atėjo pabaiga visam susivienijimui.“ A. K.

Parodos „Banga: žmonių balsų kanalas“ ekspozicijos fragmentas, 2021 m. Auksės Petrulienės nuotrauka

STALINO NURODYMAS

„1952 m. vasario 8 d. Maskva, Kremlius. Remiantis 1951 m. birželio 19 d. TSRS Ministrų Tarybos įsakymu Nr. 12123 įpareigoti Lietuvos TSR Ministrų Tarybą perduoti Ryšių pramonės ministerijai nebaigtos statyti bažnyčios pastatą ir jo apylinkes Kaune (…) radijo transliacinės įrangos gamyklai statyti. J. Stalinas“.

Pagal „Kauno radijo gamyklos metraštyje“ saugomą įsakymo kopiją

„Reikia pripažinti, kad anuomet, gūdžiame šeštajame dešimtmetyje, praėjus tik metams po Stalino mirties, Kauno pramoninės statybos projektavimo institutas su užduotimi konvertuoti paminklinę bažnyčią į gamyklą pasielgė labai atsakingai ir sumaniai. Pramoninį keturių aukštų monolitą įkomponavo viduje kaip atskirą karkasą niekur neatremtą į bažnyčios sienas ir turintį savo pamatus. Taip nuo bažnyčios buvo nuimti didžiuliai svoriai – juk čia įsikūrė staklynai, mechaniniai cechai, visa sunkiasvorė įranga. O tarybiniai pramoniniai įrengimai pasižymėjo ypač didžiuliais svoriais, buvo net 30 – 40 proc. sunkesni nei užsieniniai.“ R.

K.

GAMYKLA BAŽNYČIOJE

„Penktame bažnyčios aukšte įsikūrė visuomeninės organizacijos, bendroje salytėje prisiglaudė konstruktoriai – technologai. Čia įsikūrė ir mėgėjiška kino studija „Banga“.

Ketvirtame pastato aukšte – gamyklos administracija, bufetas, medpunktas. Trečiajame aukšte – surinkimo – derinimo cechas, kur ir gimė pirmieji TV kanalų

perjungikliai. Antrame aukšte dirbo įrankinis cechas, energo-remontinis baras. Pirmajame aukšte – remonto-mechaninis cechas su nedideliu specialių technologinių įrengimų baru, mechaninio cecho pirmosios staklės, galvaninis cechas, plastmasių baras. Rūsyje buvo įsikūręs metalo pjovimas, štampavimo cechas, staklių skyrius, sandėliai ir visą korpusą drebinusi kompresorinė.“

Kauno radijo gamyklos metraštis, 24 psl.

Radijo gamyklos darbuotojų gamybinė mankšta ant bažnyčios stogo, Vytauto Sabataičio fotoarchyvas

Kauno radijo gamyklos pastatų kompleksas, 1994 m., Mykolo Mačiansko fotoarchyvas

„Banga“ darbuotojai prie pačių restauruoto Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios maketo, 1988 m. Nuotraukoje iš kairės į dešinę - maketinio eksperimentinio cecho viršininkas Vladas Didžgalvis ir jo grupelė: šaltkalvis maketininkas Raimundas Kasperavičius, elektrikai, dizainerė Nijolė Kučkovienė. Kauno miesto muziejaus fotografija.

„Naktinė bažnyčios iliuminacija vaizdavo kosminį laivą.“ M. M.

„Prisimenu tą pakylėtą nuotaiką ir smagų jausmą, kai eidavom į trečią bažnyčios aukštą – centrinę buhalteriją, pasiimti atostoginių“. T.

„6 cecho elektrikas ruselis už butelį šnapso iškeldavo bokšte šūkį SLAVA KPSS – ŠLOVĖ TSKP! Kiti bijojo ten lipti“. V. T.

„Kaskart važiuodamas pro Prisikėlimo bažnyčią ieškau savo kabineto lango ketvirtam aukšte“. L. J.

„Išmontavus gamyklos konstrukcijas dešiniam kampe prie altoriaus atsivėrė toks juodas kampas, kaip pragaras aprūkęs. Mat ten būta komjaunimo kabineto.“ K. A.

Kauno radijo gamyklos

BAŽNYČIA GAMYKLOJE. MAKETAS

„1988. Tas ypatingas laikas jautėsi ir gamykloje – partiečiai bilietus į šiukšlių dėžę trenkė, trispalvės pakilo. Permainų laikas. Ir aš vėl prisiminiau Prisikėlimo bažnyčios maketą – šią keistą miniatiūrinę šventovę, neduodančią man ramybės nuo 1975 m.

Tąkart pamačiau ją visiškai atsitiktinai – mes tvarkėme savo garažus, buvo karšta, ištroškome. Nuėjau į gretimą namą paprašyti vandens. Mūrinis smetoniškas namas, senyvas malonus žmogus įleido vandens prisileisti. Žiūriu, kambaryje stovi Prisikėlimo bažnyčios maketas – aš apstulbau, dirbau Radijo gamykloje būtent bažnyčios patalpose. Šeimininkas, pamatęs mano nustebimą, pasakė tik, kad už tą maketą jam po karo Volgą siūlė – vis tiek neatidavė.

Maketas niekaip neišėjo man iš galvos. Direktoriui papasakojau – sakau, gal gamykla gali kažkaip įsigyti

šitokį įdomų daiktą. Kur tau, sako direktorius, nepraeis – kur čia tais tarybiniais ateizmo laikais Radijo gamykla oficialiai pirks bažnyčios, kurioje tebeveikia jos administracija ir cechai, maketą su visais altoriais ir sakyklom?

Tačiau 1988 atėjo laikas apie tai kalbėti. Ilga istorija kaip vėl suradau paslaptingąjį maketą – Katedroj, trečio aukšto sandėliuke už statybinių atliekų, lentų, cemento, plytų. Atsikasiau jį dulkėtą, aplaužytą, nusilupusiais dažais. Sakau kunigams – duokit mums šitą bažnyčią, mes ją gamykloje restauruosim ir grąžinsim.

Taip ir padarėm. Maketinis eksperimentinis cechas ėmėsi darbo. Tie patys meisyrai, kurie gamindavo „Šilelių“ prototipus. Jie padažė bažnyčios maketą, atitaisė išlūžusias vietas. Tyliai tą maketą restaura-

vom, plačiai neskelbėm, tačiau žmonės sužinojo vieni iš kitų ir ateidavo lyg stebuklo pasižiūrėti. Tuomet čia dar dirbo apie 6 tūkstančius žmonių. Visi ėjo bažnyčios pažiūrėti.“ K. A.

BAŽNYČIA GAMYKLOJE.

ATSTATYMAS

„1989 m. - atstatymo projektavimo pradžia. 1990 m. pradėtas fizinis atstatymas. 1990 vasario 14 d. Aukščiausios tarybos nutarimu Prisikėlimo bažnyčia perduota tikintiesiems.“ R. K.

„Pirmas etapas buvo atstatyti bažnyčios pastatą į iki karo buvusią būklę – kad liktų tik pamūrytos sienos. Reikėjo panaikinti 4 aukštų industrinį monolitinį karkasą. Ardėm rankiniu būdu, kompresoriais skaldėm ir trupinom konstrukciją, suardyti gabalai buvo trosais ištraukiami į išorę ir išvežami. Nepamirškit kokie buvo laikai – įrankių nebuvo arba iš užsienio jie buvo neįperkamai brangūs. Taigi, ardėm kompresoriais, su respiratoriais, paskendę tirštame dulkių rūke.“ R. K.

ATŠVENTINIMAS

„Buvo vėlyvas ruduo, lapkritis, gal net gruodis. Bažnyčia jau buvo tuščia – industrinis monolitas išardytas, viskas atverta, tik įšalusios bažnyčios sienos – nieko daugiau. Ir bokštas dar buvo be perdangų, nesutvirtintas, vaiduokliškas, pilnas paukščių. Atšventinimo proga įšalusi bažnyčia pilna prisirinko žmonių. Ir tada bažnyčia pravirko – ėmė lašėti kondensatas susidaręs nuo susirinkusiųjų šilumos ir alsavimo.“ R. K.

RADISTAI – STATYBININKAI

„32 gamyklos žmonės kas mėnesį buvo nukreipiami nuo savo tiesioginio darbo ir skiriami į statybas – kad ten nesustotų darbas. Mums taip trūko gamybinio ploto, turėjom skubėti, talkinti Statybos trestui, kuris vykdė statybas.“

G. L.

„Naujo komplekso statybose dirbo ir kalinių brigada. Statė ir patys Radijo gamyklos darbuotojai – pvz. skiria iš cecho penkis žmones mūrijimui. Taip išmokau mūryti. Gamyklos kolektyviniuose soduose daug mano mūrytų sodo namelių.“ R. G.

Kauno radijo gamyklos darbuotojų talka statant naują gamyklos korpusą.

POLIGONAS

„TV kanalų perjungiklių parametrai turėjo būti nuolat tikrinami, maždaug dešimt įvairių parametrų. Tam buvo reikalinga speciali aplinka, kurioje bangos sklistų be trikdžių – kad nebūtų aukštų pastatų, bangų atspindžių. Instituto darbuotojai kasdien važiuodavo, pavyzdžiui, į mišką, atviram ore atlikdavo bandymus. Nesvarbu, lyja ar sninga, kiekvieną dieną. Labai nepatogu. Todėl kilo mintis pastatyti specialų statinį bandymams. Juolab kad Europoje tai buvo praktikuojama – panaši bandymų stotis buvo Vokietijoje. O kuo mes blogesni? Ir ėmėm statyti.

Statyboms buvo išskirta 5 ha valstybinės žemės šalia gamyklos kolektyvinių sodų, Dovainonyse. Poligonas pastatytas iš gelžbetonio blokų, kupolinė dalis – klijuoto medžio arkos. Kupolinės dalies langai – iš dvigubo lenkto aviacinio organinio stiklo. Sienoms ir stogui naudotos medžiagos nesukelia radijo bangų ir elektromangnetinių atspindžių. Statant nepanaudota nė viena vinis. Naudingo ploto - 620 m2. Pagaliau bandymai vyko šiltai, patogiai. Poligonas tebestovi – matau jį iš savo sodo kai medžiai lapus numeta.“

K. A.

Kauno radijo gamyklos veteranas inžinierius Kazimieras Abrasonis ekspedicijoje į buvusią gamyklos mokslinę techninę stotį Dovainonyse, 2022 m. Dariaus Petrulio nuotrauka

Kauno radijo gamyklos mokslinė techninė bandymų stotis, 1975 m., architektas

D. Kriaučiūnas, konstruktorius J. Vaitkevičius. Klubo „Bangos senjorai” archyvas.

VALIUTA

„Blokados metu parūpino direktorius fabriko moterims prieskonių – didžiulį kiekį. Dalino juos po cechus 2 – 3 metus. Visi laimingi – įsigydavo daug ir pigiai. Dalino ir batus, dulkių siurblius... „Šileliai“ buvo tvirta valiuta deficito laikais –fabrikas daug ką gaudavo už juos mainais.“ M. M.

KINESKOPAS KAPIŠONE

„Sunkiausia būdavo nepastebimai išnešti televizoriaus kineskopą. Geriausiai pavykdavo „aliaskos“ (žieminė striukė dideliu, prailgintu kapišonu, itin madinga aštuoniasdešimtaisiais) kapišone. Taip iš vogtų detalių žmonės namuose susirinkdavo sau televizorius, magnetolas – viską, ko nebuvo įmanoma nusipirkti.“ R. S.

KOLŪKYJE

„Kauno radijo gamykla šefuoja du kolūkius – „Julija Žemaitė“ ir „Jaunoji karta“.

1974 m. „Julijos Žemaitės“ kolūkyje 100

žmonių atidirbo 1 115 darbo dienų, ūkiui pagaminti dalgiai kombainams, 1000 peilių. Kolūkiui „Veliuona” suremontuotas pneumatinis kūjis. 1976 m. kolūkio šefavimui skirta 4 832 rb. 1983 m. pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Raseinių raj. „Laisvės“ ir Raudonės kolūkių

Darbas Kauno radijo gamyklos galvaniniame ceche. XX a. II pusė. Kauno miesto muziejaus fotografija

žemdirbiais. Gamykla pastatys kolūkiui pašarų cechą, nestandartinius įrenginius linų galvenų džiovinimo punktui, 4 bokštus grūdų sandėliavimui, 300 m3 cisternas amoniakinim vandeniui. Kiekvienas dirbantysis atidirbs kolūkyje 1 dieną.”

Kauno radijo gamyklos metraštis, 82, 123 ir 134 psl.

SKYLUTĖS KOJINĖSE

„Bendrabučio kambariokė – mergaitė iš galvaninio cecho, kasdien maudavosi naujas kojines. Ceche garų pavidalu daug smulkių chemikalų pakilusių į orą. Nusileisdami jie kojinėse išdegindavo skylutes.” L. D.

Kauno radijo gamyklos talka kolūkyje, XX a. 7 deš. Kauno radijo gamyklos cechų fotoalbumai

„KIJEVO” KOTLETAI PIETUMS

„Nauja Radijo gamyklos teritorija Draugystės g. tokia didžiulė, kad iš cecho pietauti į valgyklą važiuodavau dviračiu. Dviratis pagamintas tais patčiais metais kai pastatytas naujas korpusas. Pastatas naujas ir dviratis naujas. Su dviračiu būdavau pirmas valgykloje eilėje. Geidžiamiausias patiekalas - „Kijevo” kotletai. Juos gamindavo tik trečiadieniais ir labai mažai – gaudavo tik pirmieji dešimt eilėje.“ M. B.

SEKSAS BALKONE

„Vieną darbuotoją įskundė kaimynai, kad savo bute nuolat kelia balius. Tai

uždaram partiniam susirinkime jį gerokai tarkavo. Tik ne dėl nuolatinio girtavimo, ne dėl triukšmo bute, o kad kartą buvo pastebėtas balkone užsiiminėjantis seksu.” R. G.

Naujoji valgykla (dešinėje) ir kulinarijos skyrius, 1982 m., Kauno radijo gamyklos Mokslinės vadybos skyriaus fotografijų albumas

„BANGOS“ CHORAS

„Labai džiaugiausi, kai priėmė į chorą – aš tiesiog net verkiau... tokia buvau laiminga. Nes aš be galo norėjau dainuoti. Nebuvau gamyklos darbuotoja – „žmogus iš miesto“, kaip gamykliečiai sakydavo. Tik daug vėliau įsidarbinau gamyklos medpunkte.

Bėgo metai, keitėsi choro vadovai, net kai gamykla iširo kurį laiką choras dar veikė, nors ir sumažėjęs. Suskaičiavus visus tuos metus išėjo, kad „Bangos“ chore dainavau 30 metų. O kiek išvažinėjom po užsienius! Nors toks ten ir užsienis – tarybinis. Didžiausias užsienis tai buvo Lenkija ir Bulgarija.“ M. K.

Susivienijimo „Banga“ choras

KELIONĖ PAS POPIEŽIŲ

„Viena pirmųjų choro kelionių atsidarius „geležinei uždangai“ buvo į Italiją, susitikti su popiežiumi. Keliavom autobusais, labai kukliai. Pakeliui į Italiją raudonuodami prekiavom Lenkijos turguj - reikėjo užsidirbti nors kiek pinigų ir padengti kelionės išlaidas. Cigaretes atkišę turguj vaikščiodavom, nelabai kas ir pirko iš

mūsų. Vežėmės ir kelis TV „Šilelius“ – gamykla įdėjo, kad juos pardavę prisidurtume kelionei. Dabar atrodo neįtikėtina, bet tada Italijoje pirmą kartą paragavom spagečių. Vienas choristas Insbruke užėjo į parduotuvę, apsidairė ir išėjo susiėmęs už galvos, nes tokios prekių gausos nebuvom regėję. Dabar jau niekas nebestebina.“ M. A.

Popiežius Jonas Paulius II vizito Lietuvoje metu prie Radijo gamyklos pakeliui į Prisikėlimo bažnyčią, 1993, Sigito Vingelio fotografija

FILMAS APIE VAMPYRUS

„Mėgėjiška kino studija „Banga“ turėjo viską: savo automobilį, prožektorius, profesionalią kamerą. Radijo gamykla palaikė tą mėgėjišką kino judėjimą. Kurdavom gamyklos metraščius, įvairiausius trumpo metro filmus, net animaciją.

Atsimenu, norėjom pastatyti filmą apie vampyrus –buvom prisižiūrėję užsienietiškų filmų. Žinojom, kad reikės nuogos mergaitės, tai paskelbėm kvietimą kastingui. Susirinko apie dvidešimt merginų. Pasakėm –žinokit, reikės nusirengti, kas nenorit – išeikit. Tai viena tik išėjo. Bet nepastatėm to filmo, nes pritrūko ir medžiagos, ir visko.“ Č. N.

FILMAS APIE TARZANĄ

„Kauno zoologijos sode buvo vienas vaikinas, plėšrūnų prižiūrėtojas. Šeimos jis neturėjo, gyveno zoo sode, tokiam namuke prie prūdo ir augino plėšrūnų jauniklius, kurių motina nepriimdavo. Su jais gyveno. Smirdėjo jis tigru. Gražus, tvirtas buvo vaikinas, ilgais plaukais kaip Tarzanas. Nutarėm pastatyt filmą apie jį – tai buvo pirmasis mūsų pagalvojimas apie pilnametražį filmą.

Zoo sodo direktorius mums buvo labai malonus – leido daryti ką norim. Tai ir darėm. Pagal mūsų scenarijų turėjom nufilmuoti liūtę - kaip prižiūrėtoja užmiršta uždaryti narvą ir liūtė pabėga, vaikšto po zoo sodą, reikia gaudyti ir taip toliau.

Šeštą valandą ryto mums sodo direktorius leido padaryti filmavimą. Susirinkom filmuoti, moteriškė iš tikrųjų atrakino narvą, uždarė tik stiklines atsargines duris ir išėjo. O liūtė, visai kitaip nei mes tikėjomės

ir laukėm nukreipę kameras, staiga šoko pro stiklą, išdaužė jį ir pabėgo! Iš tikrųjų dingo. O zoo sodas –didžiulė teritorija. Devintą valandą pradėjo leisti lankytojus į sodą, o liūtė kažkur pasislėpus. Kol mes ją suradom, šiaip ne tai su Tarzano pagalba, su automobliais. Mes buvom tokie entuziastai, bet ir kvaili kartais.

O dėl filmo apie Tarzaną – rimtą scenarijų su rašytoju Leonidu Jacinevičium sukūrėm ir pateikėm Lietuvos kino studijai. Mums atsakė, kad tarybiniai žmonės tokio filmo nesupras – tuomet nebuvo reikalingas nepolitis filmas. Taip ir dingo viskas.“ Č. N.

SANATORIJA

„Mes sukūrėm pirmą gamyklos sanatoriją Tarybų sąjungoj, Kauno radijo gamyklos profilaktoriumo pagrindu. Įrengėm net soliariumą – neregėtą dalyką Sovietų sąjungoje tais laikais, su smėliu specialiai atvežtu iš pajūrio.“ Č. N.

„Profilaktoriumo tiklas - gydyti dirbančiuosius neatsitraukiant nuo gamybos, skiriant procedūras po darbo. Gydomos beveik visos ligos. Veikia stomatologinis kabinetas, gydomosios vonios. Kasmet gydosi iki 1500 dirbančiųjų. Vyriausias gydytojas – Česlovas Norvaiša. Šalia profilaktoriumo įsikūrusi vaikų vasaros stovykla – per pamainą pailsi 240 vaikų.”

Kauno Radijo gamyklos Metraštis, 284 psl.

Vandens procedūros susivienijimo „Banga“ profilaktoriumo baseine. Vytauto Sabataičio fotoarchyvas

Kauno radijo gamyklos pastatai prieš konversiją, 2020 m. Dariaus Petrulio nuotraukos

Parodos The Great Industry ekspozicijos fragmentai, Geležies muziejus / Musée Ferrum, Tetanžė, Liuksemburgas, 2022 m.