P. Galaunės skaitymai 2017, NČDM by Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

PAULIAUS GALAUNĖS SKAITYMAI 2017

ISBN 978-9955-471-62-2

į turinį

2017-ųjų sausio 25–26 d. vyko VIII Pauliaus Galaunės vardo mokslinė konferencija. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendradarbiai ir konferencijos svečiai pristatė naujausius savo darbus, atskleidžiančius aktualius meno istorijos objektų tyrinėjimus, parodančius įvairiomis kryptimis besiplečiantį kultūrinių interesų lauką. Senosios sakralinės dailės tyrimų detalės, Lietuvos dvarų kultūros pėdsekystės atradimai, muziejininkystei aktualių sociokultūrinių reiškinių stebėsena bei vertinimas, tarptautiniai kontekstai, žurnalistinė kelionė Kauno laiptais – štai keletas margos šiųmetės konferencijos akcentų. Siekiant, kad vertinga medžiaga taptų prieinama kuo platesnei auditorijai, didžioji dalis konferencijos pranešimų publikuojami šiame elektroniniame leidinyje. Kviečiame skaityti ir dalintis!

EDUARDAS BRUSOKAS Paskutinieji Abiejų Tautų Respublikos kariai. Keli pastebėjimai apie tris mažai žinomus Aleksandro Orlovskio (1777–1832) piešinius

MONIKA GINEIKIENĖ

DR. INGRIDA JAKUBAVIČIENĖ

Fotografinis Balio Buračo palikimas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose

Marijos Tūbelytės-Kuhlmann kūrybinis palikimas sugrįžo į gimtąjį Kauną.

JOVITA JANKAUSKIENĖ Parodos „Praktinė demokratija: Prezidento Kazio Griniaus receptas“ naratyvo konstravimas.

102

EDITA KORZONAITĖ

128

JUSTINA MINELGAITĖ

Kauno technologijos universiteto bibliotekos paveldas ir sklaida

Kaip surinkti milijoną? Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejaus propagandinės kampanijos (ne)sėkmės

154

DR. RAIMONDA NORKUTĖ Kauno Švč. Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčios vitražai: istorija ir ikonografija

į turinį

174

AISTĖ PRAŠKEVIČIŪTĖ Tado Daugirdo projektuoti vitražai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose

188

JULIJA RAČIŪNAITĖ

206

SILVIJA SLAMINSKIENĖ

234

REGINA STANKEVIČIENĖ

264

Lipti į Kauną

Sarkiso Katchadouriano paveikslo „ Piknikas“ istorija

M. K. Čiurlionio atvirlaiškių genezė: broliška meilė ir kūrybos aidai

GENOVAITĖ VERTELKAITĖ-BARTULIENĖ Raguvėlės dvaro paveikslai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose

PASKUTINIEJI ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOS KARIAI KELI PASTEBĖJIMAI APIE TRIS MAŽAI ŽINOMUS ALEKSANDRO ORLOVSKIO (1777–1832) PIEŠINIUS

EDUARDAS BRUSOKAS

Bevartant Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus 90 metų sukakčiai paminėti skirtą straipsnių rinkinį1, dėmesį patraukė dvi mažutės iliustracijos – dailininko Aleksandro Orlovskio piešiniai, kuriuose vaizduojami du XVIII a. pab. kariai – artileristas ir kavaleristas2. Labiausiai nustebino šių piešinių įvardijimas: 1794 m. „artileristas“, o ypač „Pinsko brigados eilinis“ 1795 m. Labai greitai paaiškėjo, kad savo rinkiniuose turime apie 100 A. Orlovskio darbų, didžioji jų dauguma – nedideli tušu atlikti škicai ir keletas drobių.

Dešinėje A. Orlovskis, „Pinsko brigados eilinis“ (fragmentas). 1795 m. Inv. nr. ČDM Mg1878, popierius, tušas, 20,5 x 35,3 cm

į turinį

Piešiniai į muziejų pateko iš Rokiškio dvaro, grafo Jono Aleksandro Pšezdeckio ir jo dėdės barono Reihnoldo Tyzenhauzo rinkinių 1941 10 093, o drobės iš Raguvėlės dvaro taip pat 1941 metais. Tarp visų darbų yra dar vienas piešinys – „Cichockio pulko šaulys“ 1794 m., panašus forma ir turiniu ir į minėtus, kuris tikriausiai dar iš viso nebuvo publikuotas. (Beje, visi piešiniai piešti ant vieno formato popieriaus (20x30 cm) Ant vieno iš jų (Mg1878) užrašytas skaičius „15“, o ant kito (Mg 1880) „Nr. 16“ leidžia spėti, kad tokių ATR karių piešinių galėjo būti ir daugiau. Apie tai užsimena A. Orlovskio biogramos sudarytojas A. Bernotovičius Lenkijos dailininkų žodyne4.

Lenkijoje

Rusijoje,

kurioje praleido didžiąją kūrybinio gyvenimo dalį. Jo gana gausus palikimas po

išsibarstęs

įvairius

muziejus

ir privačias kolekcijas, tačiau vertingiausi darbai saugomi Ermitaže, Rusijos

valstybiniame

muziejuje,

Tretjakovo

galerijoje, Varšuvos ir Krokuvos

nacionali-

niuose muziejuose. Dar Minėti 3 piešiniai yra šio pranešimo objek-

gyvas būdamas, A. Orlovskis tapo tikra le-

tai. Jie bus nagrinėjami tik labai siaura tema,

genda dėl savo gyvumo, smalsumo, gebėji-

t. y. tik kaip karybos istorijos ikonografiniai

mo bendrauti ir, šių dienų žodžiais tariant,

šaltiniai. Pirmiausia reikia pastebėti, kad

bohemiškumo. Ne veltui savo kūriniuose

net labai besidomintiems karybos isto-

dailininką įamžino tokie šio kūrėjo bičiuliai,

rija nelengva, o dažniausiai neįmanoma

kaip Adomas Mickevičius bei Aleksandras

taip tiksliai įvardinti konkrečių metų, da-

Puškinas5. Nesiplėsime aptardami jo bio-

linio ar net kariuomenės rūšies. Todėl iš-

grafiją, paminėsime tik kelis faktus, kad

kart iškilo klausimas, kaip pavyko nustatyti

A. Orlovskis gimė 1777 m. Varšuvoje, ne-

šių karių atvaizdavimo laikotarpį, kiek jie

turtingo bajoro šeimoje, kiek vėliau šeima

atspindi realią padėtį ir ar šiuos piešinius

persikėlė į Siedlcus, kur jo tėvas ėmė va-

galima laikyti patikimais ikonografiniais

dovauti karčemai. Tuo metu Siedlcai buvo

šaltiniais.

mažas provincijos miestelis, priklausęs Aleksandrai Oginskienei, Mykolo Oginskio

Bandydami atsakyti į šiuos klausimus, pa-

žmonai ir Mykolo Kleopo Oginskio motinai.

siremsime karybos istorijos darbais, šalti-

Pagal vis kartojamą legendą, mažojo A. Or-

niais, palyginsime šiuos piešinius su mums

lovskio gabumus pastebėjo kunigaikščiai

žinomais uniformų dėvėjimo, ekipuotės ir

Izabelė ir Adomas Čartorickiai, kažkokiu

ginkluotės nešiojimo nuostatais.

reikalu užsukę į pakelės užeigą. Pamatę jo piešinius anglimi ant balintų karčemos sie-

Keli štrichai piešinių autoriaus portretui.

nų, jie nusprendė, kad berniuko gebėjimai

Aleksandras Orlovskis Lietuvoje nėra pla-

turėtų būti tobulinami, ir pasirūpino, kad

čiai žinomas. Daug daugiau jis vertinamas

jis būtų priimtas mokytis dailės pas jau tuo

į turinį

metu žymų dailininką Janą Piotrą Norbliną

ir visą Abiejų Tautų Respubliką. 1794 m.

(Jean-Pierre Norblin de La Gourdaine) Var-

kovą prasidėjo sukilimas, vėliau imtas va-

šuvoje. P. Norblinas buvo iš tų dailininkų,

dinti T. Kosciuškos sukilimu. Tai buvo bene

kurie nesekė akademizmu nei savo paties

pirmas kartas Lenkijos ir Lietuvos istorijoje,

darbuose, nei mokydamas savo mokinius.

kai šalies laisvę ir nepriklausomybę sto-

Tuomet buvo įprasta, kad studijuojantieji

jo ginti visi gyventojų sluoksniai – bajorai,

dailę tobulintų savo įgūdžius, kopijuoda-

miestiečiai, valstiečiai. Sukilimui prasidėjus,

mi pripažintų meistrų darbus, ar pieštų

A. Orlovskiui buvo ką tik sukakę 17 metų,

sustingusias gipsines figūras, siekdami

ir jis savanoriu įsitraukė į sukilėlių gretas

preciziškumo. J. P. Norblinas, mokydamas

ir net buvo sužeistas viename iš mūšių7.

savo mokinius, to nesiekė. Jis manė, kad ne

Dalyvavimas ginkluotoje kovoje paliko gilų

mažiau svarbu yra aplink vykstančio gyve-

antspaudą A. Orlovskio sąmonėje ir atsi-

nimo stebėjimas ir gebėjimas jį perteikti,

spindėjo tuometinėje bei vėlesnėje daili-

kad ir keliais štrichais, tačiau užfiksuojant

ninko kūryboje. Nuo to laiko jo kūryboje

esminius dalykus. Todėl jis ir jo mokiniai

gana svarbią vietą užėmė kariniai dalykai.

piešė visur – dirbtuvėse, gatvėje, karčemo-

Jis dažnai piešė karius, jų buitį, batalines

je, turguje, bažnyčioje, fiksuodami kasdie-

scenas, net tapo Lenkijos Karalystės ka-

ninį Varšuvos gyvenimą ir jos gyventojus .

riuomenės mundurų autoriumi8.

Tuo metu Abiejų Tautų Respublikos sosti-

Labiausiai vertinami ir žinomi tie anksty-

nėje vyko daug permainų. Ketverių metų

vosios kūrybos dailininko darbai, kuriuose

seimo (1788–1792 m.) reformos, 1791 m.

vaizduojami T. Kosciuškos sukilimo epizo-

gegužės 3 d. konstitucijos priėmimas, tre-

dai. Dauguma šių darbų gimė 1794–1802 m.9,

čiojo luomo (miestiečių) teisių išplėtimas,

kai dailininkas dar gyveno Lenkijoje. Šiam

Prancūzijos revoliucijos atgarsiai atsispin-

periodui priklauso ir mūsų nagrinėjami

dėjo Varšuvos gatvėse ir sulaukė J. P. Nor-

piešiniai, kurie, tikėtina, sukurti kiek anks-

blino ir jo paragintų mokinių dėmesio bei

čiau, 1794–1795 metais. Kaip jau minėta,

vaizdinės išraiškos. Kaip tik tuo metu, maž-

A. Orlovskis pats buvo sukilėlis, todėl tikrai

daug apie 1792–1793 m., į J. P. Norblino

galėjo realistiškai atvaizduoti sukilėlių ko-

dirbtuves pateko ir A. Orlovskis. Pirmaisiais

vas ir jų kasdienybę, skyrė atskiras kariuo-

mokslo metais jis uoliai vykdė savo moky-

menės rūšis, dalinius.

tojo nurodymus – stebėjo žmones gatvėse ir pieštuku bei plunksna perkeldavo ant po-

Pirmiausia kiek aptarsime piešinių įvardi-

pieriaus lapo jį sudominusius personažus.

jimus. Nors nė viename pavadinime nėra

O netrukus prasidėjo įvykiai, kurie labai sti-

aiškiai įvardinta, kad tai Lenkijos ar Lietu-

priai paveikė ne tik A. Orlovskį, J. P. Norbli-

vos kariuomenių kariai, tačiau iš dviejų pa-

ną ir paliko ryškų pėdsaką jų kūryboje, bet

veikslų įvardijimų galima daryti išvadą, kad

P asku t in ieji A biejų T a u tų R e s p u b l i ko s ka r i a i . Ke l i p ast e b ė ji mai ( . . . )

tai Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės

petihorų, arba Pinsko, ir III, kuri įsteigta tik

kariai. Vieno piešinio įvardijimas yra už-

1793 m. ir nebuvo iki galo suformuota13.

rašytas prancūziškai tiesiog ant piešinio: „Chasseur du Rment de Cichocki 1794“, o kitų

Kadangi dviejuose iš trijų piešinių vaiz-

pavadinimai užrašyti pieštuku nugarinėje

duojami Lenkijos ir Lietuvos kariai, galime

piešinio dalyje: „Szeregowy Brigady Pins-

daryti tvirtą prielaidą, kad ir trečiajame

kiej ir Artylerista 1794“. „Raktiniai“ žodžiai

piešinyje yra vaizduojamas Abiejų Tautų

pavadinimuose yra Cichockio regimentas10

Respublikos artileristas.

ir Pinsko brigada. Turint po ranka Abiejų Tautų Respublikos karininkų sąrašą,

Dabar galima pereiti prie karių uniformų

nesunkiai galima nustatyti, kad minimas

nagrinėjimo. Priminsiu, kad uniformos

Cichockis neabejotinai yra Karūnos (t. y.

yra svarbus praeities pažinimo šaltinis, jas

Lenkijos) kariuomenės generolas majoras,

nagrinėja atskira pagalbinė istorijos šaka

1794 m. sukilimo dalyvis Janas Augustas

– uniformologija, kuri tiria tarnybinių, visų

Cichockis (Jan August Cichocki) (1750–

pirma karinių, uniformų atsiradimą, rai-

1795). Jis buvo profesionalus karininkas,

dą, jų ypatybes. Vieningų uniformų Abiejų

svariai prisidėjęs reformuojant Abiejų Tau-

Tautų Respublikos kariuomenėje pradžia

tų Respublikos kariuomenę. Jo vadovauja-

yra laikoma XVIII a. pirma pusė, kai atsira-

mas Karūnos kariuomenės V regimentas

do nuolatinė kariuomenė. Per visą XVIII a.

buvo laikomas vienu geriausių Lenkijos

atskirose kariuomenės rūšyse ir daliniuo-

kariuomenės dalinių. Sukilimo išvakarė-

se buvo žengiama vieningų uniformų link.

se A. J. Cichockis net ėjo Varšuvos įgulos

Ypač šis procesas suintensyvėjo pasku-

vado pareigas, tačiau, sukilimui prasidėjus,

tiniaisiais XVIII a. dešimtmečiais. Vienas

buvo gana neryžtingas . Dėl to šių pareigų

svarbiausių sprendimų šiuo klausimu buvo

neteko, o buvo paskirtas atkurti Karūnos

1785 m. Karo departamento išleisti „Ap-

kariuomenės XV regimento, kurio šefu12

rangos nuostatai Tautinei kavalerijai...14“,

jis buvo 1792 metais. Šis regimentas buvo

o ypatingą postūmį tam suteikė Ketverių

įsteigtas 1792 m. birželio 12 d. vykdant ka-

metų seimo nutarimai didinti nuolatinę

riuomenės didinimo projektą, tačiau išfor-

kariuomenę, nes kartu buvo siekiama vi-

muotas po karo su Rusija, Targovicos įsiga-

sapusiškai modernizuoti kariuomenę, taip

lėjimo metu, tų pačių metų rugsėjo 17 d.

pat ir uniformas.

Dėl Pinsko brigados taip pat nekyla dides-

Pirmieji svarbūs nuostatai dėl uniformų

nių problemų, nes yra gana gerai žinoma,

Ketverių metų seimo metu buvo išleisti

kad XVIII a. pab. Lietuvos kariuomenėje

1789 m. gegužę, buvo nustatytos dalinių

buvo trys kavalerijos brigados: I, dar vadi-

uniformų spalvos ir įsakyta numeruoti sa-

nama husarų, arba Kauno, II, dar vadinama

gas, kad būtų galiam atskirti, kuriam daliniui

į turinį

karys priklauso. Pavyzdžiui, Lietuvos Di-

krašteliu. Po raitelio kaklu parišta juoda

džiosios Kunigaikštystės kavalerijos bri-

skarelė. Raitelio batai juodi, su pentinais.

gados privalėjo turėti po 16 vėliavų. I bri-

Raitelis apsijuosęs diržu su sagtimi, kurioje

gadoje sagos buvo numeruojamos nuo 1

matomas Vyčio siluetas. Kitas diržas per-

iki 16, o II nuo 17 iki 32. Tačiau iš esmės

mestas per kairįjį petį po epoletu. Ant per

uniformos aprašytos labai paviršutiniškai.

petį permesto šovininės diržo pritvirtinti

Per nevisus metus nuostatai papildyti ne

šaunamojo ginklo spynų valymo įrankiai

mažiau kaip 5 kartus, tačiau ir toliau dali-

su grandinėlėmis. Diržai balti, su raudo-

nių vadams išliko klausimų15. 1791 m. kovo

nomis juostomis (juosmens diržo juostos

11 d. Karo komisija paskelbė dar vienus

– stačios, o perpetinio diržo – įstrižos). Prie

nuostatus16, pagal kuriuos numatyta kaip

juosmens diržo pritvirtintas kardasaitis, jo

uniformos pavyzdį laikyti tautinės kavaleri-

kitas galas pritvirtintas prie kardo makščių.

jos uniformas: tamsiai mėlynas arba žalias

Aplink kardo rankeną apsuktas rankosaitis

švarkas su atvartais ir tokios pačios spal-

(sen. lenk. Temblak) su kutu. Dešinėje ran-

vos kelnės su lampasais .

koje raitelis laiko ietį su tamsiai mėlynos ir

raudonos spalvų ištęstos M raidės formos Iš esmės tik 1792 m. pavasarį kariuomenės

vėliavėle (lenk. Proporczyk). Vėliavos kotas –

uniformų reforma buvo baigta ir kariuo-

baltas su raudonomis įstrižomis juostelė-

menė pradėta rengti centralizuotai, tačiau

mis.

vis vien labai dažnai buvo naudojamos senos uniformos elementai, o uniformų

Žvelgiant į piešinį ir lyginant jį su Tautinei

detalės skyrėsi dėl ne vienu metu užsaky-

kavalerijai 1785 m.19 ir 1791 m.20 išleistais

tų audinių spalvų skirtingumo, pasiuvimo

nuostatais, kyla vienas svarbus klausimas –

ypatybių, menko amatininkų profesiona-

ar piešinyje tikrai vaizduojamas eilinis ka-

lumo, gebėjimo kokybiškai atlikti didelius

rys? Pirmiausia krenta į akis, kad raitelis už-

užsakymus ir t. t.

sidėjęs „konfederatę“. 1785 m. ir 1791 m. nuostatai aiškiai nusako, kad eiliniai kava-

Piešinyje „Pinsko brigados eilinis“ matome

leristai turi dėvėti vadinamą „giverį“ (lenk.

raitelį, dėvintį tamsiai mėlyną švarką su

Giwer). Pradžioje21 tai turėjo būti iš veltinio

raudonais atvartais, apykakle ir rankoga-

ar milo kūgio formos 10 colių aukščio ke-

liais. Švarko atvartuose dvi eilės sagų, ant

purė, o vėliau kiek žemesnė (8 colių) odinė

pečių pritvirtinti epoletai. Raudonos spal-

kepurė su snapeliais nuo lietaus ir saulės

vos kelnės nuleistos ant batų. Ant raitelio

priekyje ir gale22. O piešinyje raitelis dėvi

galvos – kepurė (konfederatė ), papuošta

konfederatę, kurią dėvėti privalėjo23 kari-

plunksna ir šviesios spalvos virvute su ku-

ninkai ir vadinamieji draugai24. Beje, konfe-

tais. Konfederatės viršutinė dalis raudonos

deratė piešinyje ne visai atitinka nuostatus.

spalvos, o apvadas tamsiai mėlynas su baltu

Jos apvadas turėjo būti juodo avikailio, o

P asku t in ieji A biejų T a u tų R e s p u b l i ko s ka r i a i . Ke l i p ast e b ė ji mai ( . . . )

į turinį

ne tamsiai mėlynos spalvos gelumbės. Pagal 1785 m. nuostatus, konfederatė turėjo būti 10 colių (24 cm) aukščio, iš jų 4 colius sudarė avikailio apvadas25, 1791 m. kepurė

daug uniformų, o dažnai tam trūkdavo ir pinigų. Todėl greta naujojo pavyzdžio uniformų buvo naudojamos ir senosios.

kiek sumažėjo – bendras aukštis 7 coliai, o apvadas 3 coliai26. 1785 m. nuostatai taip pat numatė, kad konfederatė puošiama pinta virvute su kutais ir plunksna, kurių 1791 m. nuostatai nemini. Iš to galima daryti išvadą, kad piešinyje yra vaizduojamas 1785 m. nuostatuose numatytas karininko ar draugo galvos apdangalas.

Iš aptartų detalių galima daryti išvadą, kad piešinyje vaizduojamas Pinsko brigados kavaleristas yra ne eilinis karys, o vadinamasis draugas.

Kad raitelis ne eilinis kavaleristas, liudija dar viena svarbi detalė. Raitelis laiko rankoje ietį, kuri buvo draugų ginklas27, nes eiliniai vietoje jos buvo ginkluoti karabinais28. Kadangi eiliniai buvo ginkluoti karabinais, jie turėjo būti su dviem diržais per petį: vienas šovininei, kitas – karabinui. Piešinyje vaizduojamas kavaleristas turi tik vieną diržą per petį – šovininei. Kaip minėta, konfederatė tikriausiai atitinka 1785 m. nuostatus. Tą patį galima pasakyti ir apie raudonas raitelio kelnes. Mat 1791 m. nustatyta, kad tautinėje kavalerijoje kelnės privalo būti tokios pat spalvos, kaip ir munduro, – tamsiai mėlynos su raudonu lampasu29, o 1785 m. nuostatai nurodė, kad kelnės turi būti raudonos spalvos30. Šie neatitikimai nestebina, kadangi Ketverių metų seimo sprendimu Abiejų Tautų kariuomenė buvo labai sparčiai didinama ir tiesiog nebuvo spėjama gaminti tiek

Ypač svarbus karybos istorijos požiūriu ikonografinis šaltinis yra šaulio piešinys, kadangi šauliai, kaip atskira pėstininkų rūšis, buvo visai neseniai įsteigta. Tai buvo negausi elitinė pėstininkų rūšis, mūšio metu dažniausiai kovojusi ne rikiuotėje, kaip kiti pėstininkai, o veikė atskirai nuo rikiuotės ir naikino priešininko gyvąją jėgą taiklia ugnimi iš didesnio atstumo. 1789 m. spalio 8 d. Seimas patvirtino Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės etatą, kuriame buvo numatyta padidinti kariuomenę iki beveik 100 tūkstančių karių31. Etate numatyta kurti ir šaulių dalinius, kurie „yra visose kariuomenėse ir yra reikalingi suburti avangardo, rezervo arba priedangos korpusą“32, tačiau dėl įvairių priežasčių atskiri šaulių batalionai nepradėti kurti. Tik 1791 m. šauliai pradėti verbuoti į jau esančius pėstininkų regimentus33. Piešinyje „Cichockio pulko šaulys“ vaizduojamas šaulys dėvi žalios spalvos švarką, kurio krašteliai ir atvartų, rankogalių krašteliai raudoni. Ant peties prisegtas siauras raudonos spalvos antpetis. Kelnės taip pat

Kairėje: A. Orlovskis, „Pinsko brigados eilinis“. 1795 m. Inv. nr. ČDM Mg1878, popierius, tušas, 20,5 x 35,3 cm

P asku t in ieji A biejų T a u tų R e s p u b l i ko s ka r i a i . Ke l i p ast e b ė ji mai ( . . . )

žalios, su trijų juostelių raudonais lampasais, sukištos į juodos spalvos aulinius batus. Šaulys užsidėjęs juodos spalvos kūgio formos kepurę su nedideliais bryliais, šonuose užsuktais į viršų. Kepurės šone pritvirtinta žalia plunksna. Per dešinįjį šaulio petį permestas juodos spalvos diržas, prie jo pritvirtintas trumpasis kardas – tesakas su makštimis. Prie juosmens diržo, priekyje, pritvirtinta masyvi šovininė, o už jos užkišta didelė gertuvė. Kairėje rankoje šaulys laiko šautuvą – štucerį34 su diržu. Palyginę šaulio piešinį su šaulio ginkluotės ir ekipuotės reikalavimais, kuriuos 1789 m. nustatė Seimas35, matome kai kurių neesminių trūkumų. Pavyzdžiui, piešinyje šaulys neturi pistoleto, kuprinės ir duonmaišio, kurie jam priklausė pagal reikalavimus. Tačiau visiškai suprantama, kad karys ne visuomet nešiojosi visus ginklus ir ekipuotę. Kiek daugiau neaiškumų sukelia kai kurios uniformos detalės. Piešinyje pavaizduotas šaulys dėvi, kaip ir priklauso, žalios spalvos uniformą36. Tačiau pagal reikalavimus šaulio uniformos atvartai, rankogaliai ir lampasai turėjo būti tokios pat spalvos, kaip ir kitų tame regimente tarnaujančių paprastų pėstininkų. Piešinyje vaizduojamo šaulio uniformos atvartai ir rankogaliai yra tokios pačios spalvos, kaip ir uniforma, – žali. Žinodami, kad A. J. Cichockis savo tarnybos metu vadovavo V regimentui, o vėliau tapo XV regimento šefu, galime nustatyti, kokios spalvos atvartai ir rankogaliai turėjo būti. V regimento atvartų spalva

buvo juoda, o lampasai raudoni. Tokių pat spalvų buvo ir XV regimento uniformų atvartai37. Tad tikrai atsakyti, kuriam pulkui priklausė piešinyje vaizduojamas šaulys, šis požymis nepadeda. Kodėl yra toks neatitikimas, galima būtų paaiškinti keliomis priežastimis. Pirmiausia tuo, kad XV regimentas buvo pradėtas kurti visai neseniai, 1792 m., o po 1792 m. karo su Rusija išformuotas ir atkurtas tik 1794 m., prasidėjus sukilimui. Todėl visiškai įmanoma, kad, esant tokioms ekstremalioms sąlygoms, uniformų dėvėjimo nuostatų nesilaikyta labai griežtai. Žinoma, negalime atmesti galimybės, kad tai iš viso nėra Cichockio regimento šaulys, o kurio nors kito, pavyzdžiui, III ar IV Karūnos, ar III Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pėstininkų regimentų, kurių uniformų atvartai buvo žalios spalvos38, šaulys. Vis dėlto didesnė tikimybė, kad piešinyje vaizduojamas XV regimento šaulys. Pirmiausia dėl to, kad A. J. Cichockis buvo žinomas būtent kaip karininkas, kuris ypač rūpinosi naujosios pėstininkų rūšies – šaulių įvedimu į kariuomenę ir jų mokymu, ir jo daliniuose jie buvo paruošiami geriausiai39. O pasirinkimą tarp V ir XV regimentų nulemia tai, kad pagal tradiciją regimentams buvo suteikiami šefų, o ne vadų vardai. Kaip minėta, A. J. Cichockis buvo V regimento vadas, o vėliau tapo XV regimento šefu, todėl gana užtikrintai galime teigti, kad piešinyje vaizduojamas XV Karūnos pėstininkų regimento šaulys.

Dešinėje: A. Orlovskis, „Cichockio pulko šaulys“. 1795 m. Inv. nr. ČDM Mg1879, popierius, tušas, 20,5 x 35,5 cm

į turinį

P asku t in ieji A biejų T a u tų R e s p u b l i ko s ka r i a i . Ke l i p ast e b ė ji mai ( . . . )

į turinį

Paskutinis aptariamas piešinys – „1794 m. artileristas“. Šiame piešinyje matome artileristą, dėvintį žalios spalvos mundurą ir baltos spalvos kelnes, sukištas į batus. Uniformos atvartai ir rankogaliai yra juodos spalvos, juose matomos dvi eilės geltonų sagų. Ant artileristo galvos uždėta tokia pat kepurė, kokią matėme ankstesniame šaulio piešinyje, tik, skirtingai nuo šaulio kepurės, šios priekyje matoma skardelė, vaizduojanti dvi sukryžiuotas patrankas. Per kairįjį artileristo petį permestas po antpečiu prakištas baltas šovininės diržas, kitas baltas diržas perjuostas per liemenį. Prie šio diržo pritvirtintas trumpasis kardas – tesakas su makštimis. Diržo priekyje – didelė geltono metalo sagtis, joje matomas skaičius „3“. Palyginę piešinį su mums žinomais 1789 m. uniformų nuostatais, galime įsitikinti, kad jie iš esmės atitinka vienas kitą. Keletas detalių, nors jos ir prieštaringos, leidžia pabandyti tiksliau nustatyti artileristo priklausomybę. Pavyzdžiui, tai, kad artileristas rankose laiko pabūklo valymo įrankį ir vykdo vieną paprasčiausių pabūklo aptarnavimo funkcijų, leidžia manyti, jog tai yra eilinis kareivis. Dar labiau šią mintį patvirtina skardelė ant kepurės, vaizduojanti sukryžiuotas patrankas. Tokiomis skardelėmis, atrodo, buvo ženklinamos kaip tik eilinių artileristų, vadinamų kanonieriais, kepurės40. Ne visai aišku, ko-

sagtyje41. Žinodami, kad švarkų sagos buvo su regimento numeriu, galime daryti prielaidą, kad ir skaičius ant sagties yra regimento numeris. Nors artileristai ir sudarė artilerijos korpusus (po vieną Karūnoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje), tačiau būdavo priskiriami prie pėstininkų regimentų. Neturėtų labai trikdyti faktas, kad neatitinka artileristo atvartų ir III Karūnos ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regimentams paskirtos spalvos42. Nors formaliai artileristų žalios uniformos taip pat turėjo būti su regimentui paskirtos spalvos atvartais, tačiau išlikusi ikonografinė medžiaga nepatvirtina, kad šio reikalavimo būtų laikomasi, nes visi artileristai vaizduojami tik su juodais atvartais ir rankogaliais43. Ar artileristas iš Lietuvos, ar Lenkijos kariuomenių, sunku pasakyti, bet labiau tikėtina, kad Lenkijos kariuomenės. Kadangi šio artileristo kepurė labai panaši į Karūnos kariuomenės A. J. Cichockio regimento šaulio kepurę, taip pat iš ikonografijos žinome, kad Lietuvos artileristų kepurės buvo kiek kitos formos44.

dėl ant sagties yra skaičius ir ką jis reiškia, mat uniformų nuostatai nieko nemini apie tai, kas turi būti vaizduojama eilinių karių

Kairėje: A. Orlovskis, „Artileristas“. 1795 m. Inv. nr. ČDM Mg 1880, popierius, tušas, 20,3 x 35,5 cm

P asku t in ieji A biejų T a u tų R e s p u b l i ko s ka r i a i . Ke l i p ast e b ė ji mai ( . . . )

IŠVADOS A. Orlovskio karių piešiniai tikriausiai yra tik maža išlikusi jo pieštų Abiejų Tautų Respublikos karių serijos dalis. Piešiniai atvaizduoja karius ne taip, kaip numatė uniformų nuostatai, o atspindėjo esamą padėtį, kurią autorius gerai pažino, ir yra svarbūs bei gana patikimi karybos istorijos ikonografiniai šaltiniai.

Piešiniuose vaizduojami kariai, jų priklausomybė kariuomenės rūšiai ir laipsniai įvardinti iš esmės teisingai ir tik šiek tiek koreguojami (Pinsko brigados eilinis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės II (petihorų, Pinsko) brigados draugas; Cichockio pulko šaulys – Karūnos (Lenkijos) XV (V?), A. J. Cichockio regimento šaulys; 1794 m. artileristas – 1794 m. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės artilerijos kanonierius (eilinis)).

Nuorodos Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus 1921– 2011. Istorijos štrichai. Sud. D. Kamarauskienė. 2011, Kaunas.

2 3

Ten pat, p. 73. Ten pat, p. 73.

Bernatowicz A. Orłowski Aleksander, Słownik artystów polskich i obcych w Polsce działących, t. VI, 1998, Warszawa, p. 301.

Cękalska-Zborowska H. Aleksander Orłowski. Warszawa, 1962, p. 161.

Gowin S. Aleksander Orłowski (1777–1832). Warszawa, 2007, s. 12.

pulkai. 11

Ten pat, p. 22.

Ten pat, p. 72–75.

Bernatowicz A, Orłowski Aleksander, Słownik artystów polskich i obcych w Polsce działących, t. VI. 1998, Warszawa.

į turinį

Benda J. Zasadnicze barwy mundurów wo-

jska Obojga Narodów, Broń i Barwa, 1936, Nr. 9, p. 205, 206. 12

Šefas – garbės pareigybė Abiejų Tautų res-

publikos kariuomenėje. Formaliai šefo pareigos buvo aukštesnės už pulko vado, tačiau šefas buvo tik savotiškas pulko globėjas, o tikrovėje pulkui vadovavo pulkininkas.

Regimantais XVIII a. Abiejų Rautų Respu-

blikos kariuomenėje buvo vadinami pėstininkų

Machynia M., Rakutis V., Srzednicki Cz.

Wojsko Wielkiego Ksiestwa Litewskiego: Oficerowie Rzeczypospolitej Obojga Narodow 1777–1794. Spisy. T.2. Kraków, 1999, p. 47, 92, 136. 14

Trąbski M. Uzbrojenie i umundurowa-

nie kawalerii narodowej wojska koronnego w latach 1775–1794. Prace naukowe akademii im.

Jana Długosza w Częstochowie, Zeszyty Historyczne, z. X. Częstochowa, 2009, s.243. 15

Rakutis V. LDK kariuomenė Ketverių metų

seimo laikotarpiu (1788–1792). Vilnius, 2001, p. 119–120. 16

Trąbski M. Uzbrojenie i umundurowanie

kawalerii narodowej wojska koronnego w latach 1775–1794, p. 246. 17

Lampasas – spalvotas antsiuvas (juosta)

išilgai uniforminių kelnių. 18

Konfederatė – iš gelumbės pagaminta

kepurė be snapelio su keturkampiu viršumi, išpopuliarėjusi Baro konfederacijos metu (1768– 1782) ir nuo tada įgavusi pavadinimą. 19

Trąbski M. Uzbrojenie i umundurowanie

kawalerii narodowej wojska koronnego w latach 1775–1794, p. 243–246. 20

Górski K. Historya jazdy polskiej, Kraków,

1894, p. 231–239; Trąbski M. Uzbrojenie i umundurowanie kawalerii narodowej wojska koronnego w latach 1775–1794, p. 246–248. 21

1785 m.

Górski K. Historya jazdy polskiej, Kraków,

1894, p. 231–239; Trąbski M. Uzbrojenie i umundurowanie kawalerii narodowej wojska koronnego w latach 1775–1794, p. 246–248. 23

Ten pat, p. 247.

Draugais (lenk. Towarzysz) buvo vadinami

bajorai, tarnaujantys Tautinėje kavalerijoje.

Ten pat, p. 247.

Ten pat, p. 244.

Volumina Legum, t. 9. Kraków, 1889, p. 112–132.

Ten pat, p. 122.

Górski K. Historya piechoty polskiej, p. 167.

Štuceris – šautuvas su sąlyginai neilgu graižtviniu vamzdžiu. Šio tipo šautuvais buvo ginkluoti daugelio kariuomenių šaulių, jėgerių daliniai.

Volumina Legum, t. 9, p. 122.

Górski K. Historya piechoty polskiej, p. 164.

Benda J. Zasadnicze barwy mundurów wojska Obojga Narodów, p. 206.

Czop J. Barwa wojska Rzeczypospolitej Obojga Narodów w XVIII wieku. Rzeszów, 2009, p. 11.

40 Ratajczyk L., Teodorczyk J. Wojsko powstania kościuszkowskiego. Warszawa, 1987, p. 36.

Karininkų sagtys galėjo būti su Ereliu, Vyčiu arba visai be atvaizdo.

Karūnos III regimento atvartų spalva buvo raudona, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės III regimento – žalia. Czop J. Barwa wojska Rzeczypospolitej Obojga Narodów w XVIII wieku, p.11.

43 Ratajczyk L., Teodorczyk J. Wojsko powstania kościuszkowskiego, p. 35, 36, 49. 44

Trąbski M. Uzbrojenie i umundurowanie

Górski K. Historya piechoty polskiej, p. 164.

Ten pat, p. 35, 36.

kawalerii narodowej wojska koronnego w latach 1775–1794, p. 243. 26

Ten pat, p. 246.

Ten pat, p. 231.

Ten pat, p. 235.

P asku t in ieji A biejų T a u tų R e s p u b l i ko s ka r i a i . Ke l i p ast e b ė ji mai ( . . . )

FOTOGRAFINIS BALIO BURAČO PALIKIMAS NACIONALINIO M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJAUS RINKINIUOSE

MONIKA GINEIKIENĖ

Skaityti pranešimą apie fotografinį Balio Buračo palikimą muziejaus rinkiniuose inspiravo 120-osios B. Buračo gimimo metinės. Kita vertus, bedirbant su interesantais, pastebėta, kad susidomėjimas B. Buračo fotografine medžiaga auga, o ji, žvelgiant iš laiko perspektyvos, tampa vis vertingesnė. Todėl tema – aktuali, o jos naujumas yra tai, kad fotografinis B. Buračo palikimas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose (toliau – NČDM) kaip visuma nėra tyrinėtas.

Dešinėje B. Buračas. Elgeta Haikkė Lieja. Šiaulių mst. ČDM Ng 5456 (fotografijos fragmentas)

į turinį

B. Buračas gimė 1897 m. sausio 18 d. Sidarų kaime. Dar besimokydamas pradinėje mokykloje, pradėjo rinkti tautosaką ir vėliau, jau nuo 1928-ųjų, jo veikla išsiskleidė į platų kraštotyrinį darbą, todėl pačiam B. Buračui labiausiai patiko kraštotyrininko titulas, į kurį sutelpa visa krašto tyrinėtojo veikla (1 il.).

Tarptautiniu mastu kaip fotografas

Buračas

buvo įvertintas dar tarpukariu, kai 1937 m. Pary žiuje sudalyvavo pasaulinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikinėje

visuomenėje“ ir ten už eksponuotą fotoTačiau šiame tyrinėjime dėmesys bus kreipiamas į B. Buračo fotografinę veiklą, kurios rezultatas – fotomedžiagos rinkiniai muziejų ir kituose archyvuose, ir tas didžiulis vertingas palikimas leidžia mums retrospektyviai pažvelgti į vizualią Lietuvos praeitį. Tai Lietuvėlė vakar1 – taip meiliai apie savo fotodokumentus atsiliepdavo B. Buračas. Jis dar 1915 m. įgijo dumplinį fotoaparatą, išsimainęs jį su vokiečių kareiviu į savo drožinėtą lazdą, ir nuo to laiko su fotoaparatu nesiskyrė visą likusį gyvenimą. Keliavo su juo po Lietuvą ir taip pirmasis mūsų krašte panaudojo fotoaparatą kraštotyros reikalams bei savo fotografijomis sukūrė platų tikrovišką etnografinės Lietuvos paveikslą2. Tyrinėtojai B. Buračo fotografiją vadina etnografine fotografija, kitiems labiau priimtini buitinės, kaimo ar provincijos fotografijos apibūdinimai. 3

B. Buračas, plėtodamas etnografinę temą, fiksavo nepagražintą, pilną skurdo ir vargo buitį ir taip išliko realistas . Žvalgantis po 4

grafijų kolekciją gavo aukso medalį5. Lietuvoje, pasak kino kritiko ir menotyrininko Skirmanto Valiulio, į fotografijos istoriją sugrąžintas 1971 m. kartu su Virgilijaus Juodakio knyga „Balys Buračas“, kurioje autorius pristato B. Buračo biografiją, kraštotyrinę veiklą, leidinį gausiai iliustruodamas fotografijomis6. Vėliau, jau paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, vienas po kito pradėjo rastis gausiai iliustruoti leidiniai su menotyrininko S. Valiulio, Danutės Tamošaitienės įvadiniais straipsniais ir daugelis kitų publikacijų, analizuojančių B. Buračo fotografinę veiklą. Šio fotografo medžiaga NČDM rinkiniuose kartu su kitų fotografų fotodokumentais yra tyrinėta antropologiniu aspektu etnologo Aido Kulboko magistro baigiamajame darbe „Etnografinė kaimo fotografija Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose XIX a. pab. – XX a. vid.“, kuriame darbo autorius analizavo surežisuotos ir autentiškos fotografijos problemą 7.

jo fotografinio palikimo erdves, akivaizdu, kad tas Lietuvos autentiškumo išsaugojimas fotografui buvo nepaprastai svarbus, nes tai atsispindi kiekviename užfiksuotame fotodokumente.

į turinį

Dešinėje: 1 il. Balys Buračas apžiūrinėja surinktus eksponatus. Šiaulių mst. 1930 m. ČDM Ng 5499

Viršuje: 2 il. Raudonės pilies rūmai. Kauno aps. 1931 m. ČDM Ng 16789 Dešinėje: 3 il. Gyvenamasis namas Žaiginiuose. Raseinių aps., Šiluvos vls. 1931 m. ČDM Ng 16794

Susidomėjimas muziejuje saugoma B. Bu-

(1987)18, Osvaldo Daugelio19 asmeninių

račo fotografine medžiaga vis didėja. Per

archyvų. B. Buračo nuotraukų yra Kazio

pastaruosius penketą metų šio fotogra-

Lozoraičio20 ir dailininko Petro Rimšos rin-

fo skaitmeninių fotovaizdų buvo pateikta

kiniuose21 bei priklausančių Pauliaus Ga-

įvairiems leidiniams, parodoms, tarptau-

launės kolekcijai22.

tiniams projektams: senųjų fotografijų skaitmeninimo projektui „Europeana Pho-

Fotografinį B. Buračo palikimą sudaro

tography“ (2013) – 43 vnt. , Lietuvos pavil-

apie 1527 vienetai fotodokumentų23. Jie

jono apipavidalinimui „EXPO 2015“ Milane,

yra saugomi trijuose muziejaus skyriuose

Italijoje, – 6 vnt. , Norvegijos ir Lietuvos

ir sudaro arba yra integruoti į devynis ar-

projektui, parodai bei leidiniui „Gaminu ir

chyvinės medžiagos rinkinius. Didžiausi to-

augu: tradicijos tarp pluošto ir struktūros“

kios medžiagos rinkiniai sukaupti Liaudies

(2016) – 20 vnt.10

meno skyriaus (toliau – LMS) archyve: 1291

negatyvas ir 207 fotografijos. Keliasdešimt Kalbant apie B. Buračo fotodokumentų

fotografijų yra neinventorintame minėto

atsiradimą muziejuje, reikia išskirti keletą

skyriaus fonde. Todėl ateityje inventorin-

būdų. Didžioji dalis fotodokumentų, stiklo

tų fotodokumentų skaičius gali išaugti ir

ir filmo negatyvų buvo paveldėta iš Vytauto

viršyti fiksuotą 1498 fotodokumentų skai-

Didžiojo kultūros muziejaus (1936–1939) .

čių. Fototekos ir dokumentacijos skyriaus

Šie fotodokumentai užfiksuoti ekspedicijų,

(toliau – FDS) rinkiniuose saugomos 26 fo-

kurias finansavo ir M. K. Čiurlionio galeri-

tografo B. Buračo nuotraukos, o Adelės ir

ja , metu. Valstybės muziejaus buhalteri-

Pauliaus Galaunių namuose (toliau – GN) –

jos dienyne yra trys įrašai, liudijantys apie

3 fotografijos. Taigi suinventorintą fotogra-

B. Buračui išmokėtus pinigus už fotografi-

finę B. Buračo kolekciją muziejuje sudaro

jas (1925–1931) . Kita dalis stiklo ir filmo

908 stiklo ir 383 filmo negatyvai ir 236 fo-

negatyvų į muziejaus rinkinius pateko kaip

tografijos. Visa fotografinė B. Buračo me-

fotografo Adomo Varno negatyvų rinkinys

džiaga yra tarpukario laikotarpio.

(1982) . Dalį B. Buračo fotografijų muzie14

jus įsigijo iš dailininkų: Petro Krasausko

Muziejaus rinkiniuose sukauptos B. Bura-

(1983) , Edvardo Kvedarausko (1986)

čo fotomedžiagos sukūrimo geografinis

ir (1997) , taip pat iš R. Petrauskienės

paplitimas apima visus penkis etnografi-

nius Lietuvos regionus, ir pagal tuometinį administracinį valstybės paskirstymą muKairėje 4 il. Raudondvario dvaro rūmai.

ziejaus fonduose fotodokumentų yra iš

Kauno aps. 1929 m. ČDM Ng 18160

20-ties apskričių. Vis dėlto didžiausia B. Bu-

5 il. Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia. Raseinių aps. 1931 m. ČDM Ng 16785

račo fotoarchyvo dalis yra iš gimtosios Žemaitijos: Šiaulių, Mažeikių, Kretingos ir

FO TOG R A F IN IS BA LIO B U R A Č O PA L I KI M A S NA C I O NA L I NI O M. K . Č I U RL I O NI O D AI L Ė S MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

Viršuje: 6 il. Rietavo Šv. Archangelo Mykolo bažnyčia. Telšių aps. 1931 m. ČDM Ng 16818

Dešinėje: 7 il. Kuršėnų Šv. Jurgio krikštytojo bažnyčios statyba. Šiaulių aps. 1929 m. ČDM Ng 18056 8 il. Kryžiai. Šiaulių aps., Gruzdžių vls., Vidginių k. ČDM Ng 6063

Telšių apskričių. Kiek mažiau iš Kėdainių apskrities, o kitų – vos po keletą fotovaizdų. Yra nemažai negatyvų, kurių metrikos inventorinėse knygose labai šykščios – sukūrimo vietos adresas nenurodytas. Taigi tyrinėjimas bus tęsiamas.

mokslinėje kartotekoje visa fotografinė medžiaga temomis skirstoma dar smulkiau, ir taip rinkiniuose iš viso galima išskirti 17-kos skirtingų temų fotodokumentus, kuriuos galima klasifikuoti į dvi grupes. Tai objektai – architektūra ir su ja susiję daiktai; subjektai – tai žmonės ir jų gyvensenos

Skaitant B. Buračo dienoraščius, saugomus LMS archyve, į akis krenta dažnai tekste sutinkamas žodis fotografuoju24. Pastebėta, kad šis veiksmažodis dar derinamas su papildiniais: tuojau fotografuoju25, smulkiai išfotografuoju26, iš trijų vietų nufotografuoju27, buvus netinkamam apšvietimui, sugrįžtu išfotografuoti28 ir panašiai. Taigi tokie žodžių junginiai parodo, kokie svarbūs buvo fotografui pamatyti etnografiniai objektai ar jų visuma, kuriuos jis nufotografuodavo, tačiau neskubėdamas, parinkdamas tam patį tinkamiausią rakursą ar apšvietimą. Didelį dėmesį skirdamas fotografinio kadro kompozicijai, užfiksuodavo objektus iš dviejų ar daugiau pusių su juos supančia aplinka ar be jos. Pats B. Buračas savo fotomedžiagą skirstė i keletą temų: žmones kūrėjus, liaudies meno dirbinius, architektūrą, papročius ir šventes. Muziejaus rinkiniuose yra visų minėtų grupių fotodokumentų. LMS archyvo

atspindžiai. Taigi toliau, šias pagrindines grupes skaidant į temas, galima išskirti būdingus fotografinių kompozicijų bruožus. Objektus B. Buračas fotografavo labai atidžiai, iš kelių vietų, tolimų ir artimų vaizdo planų. Muziejaus rinkiniuose taip pat yra fotovaizdų, kuriuose užfiksuotos eksterjero bei interjero architektūrinės detalės ar jų puošybos elementai, baldai, liaudies menas. Architektūra – tai dvarų, pilių ar rūmų fotovaizdai, kuriuos fotografas užfiksavo pasirinkdamas stambų planą, dažniausiai monumentalų objektą fotografuodamas trijų ketvirčių rakursu su minimalia pastatus supančia aplinka, taip pabrėždamas fotografuojamo objekto didybę. Stambiu planu nufotografuotuose vaizduose išryškėja dominuojančių reprezentacinių pastatų architektūrinės formos ir pasikartojančių detalių bei langų ritmas. Būtent tuo būdu užfiksuoti objektai: Raudonės pilies rūmai, gyvenamasis namas Žaiginiuose ir Raudondvario dvaro rūmai (2 il., 3 il., 4 il.).

Kairėje: 9 il. Vieviržėnų Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriaus vartai. Kretingos aps. ČDM Ng 16830 10 il. Koplytėlės prie kelio. Kretingos aps., Gargždų vls. ČDM Ng 16795

Sakralinės architektūros fotografijose įamžintos mūrinės bažnyčios, kurių pagrindinis tūris taip pat dominuoja fotografinėse

FO TOG R A F IN IS BA LIO B U R A Č O PA L I KI M A S NA C I O NA L I NI O M. K . Č I U RL I O NI O D AI L Ė S MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

11 il. Vėjo malūnas sodyboje, Kupiškyje. ČDM Ng 6051

12 il. Klėtis Rekečių kaime. Mažeikių aps., Viekšnių vls. ČDM Ng 6062 13 il. Ūkinio pastato fragmentas. Vietovė nežinoma. ČDM Ng 16261 14 il. Kraičio skrynia. Šiaulių aps., Graužikų k. ČDM Ng 16810 15 il. Kėdė su kiaurapjūvio atlošu. Mažeikių aps., Viekšnių vls. ČDM Ng 15258

18 il. Ąsotis. Ukmergės aps. ČDM Ng 16805

Kairėje: 16 il. Suolas su įpjovomis stovuose. Šiaulių aps., Meškuičių vls. ČDM Ng 15256 17 il. Kiaurapjūvio verpstės. Mažeikių aps., Viekšnių vls. ČDM Ng 16252

FO TOG R A F IN IS BA LIO B U R A Č O PA L I KI M A S NA C I O NA L I NI O M. K . Č I U RL I O NI O D AI L Ė S MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

19 il. Liaudies meno eksponatai parodoje muziejuje. Šiaulių mst. ČDM Ng 16790

20 il. Bulviasodis. Šiaulių aps., Šiaulėnų vls., Vintovinės vns. ČDM Ng 5448

21 il. Rugiapjūtė. Šiaulių aps., Šiaulėnų vls., Sidarų k. ČDM Ng 5458

22 il. Vyrai kulia javus. Šiaulių aps., Šiaulėnų vls., Acokovų k. ČDM Ng 5468

kompozicijose. Sakraliniai pastatai nufotografuoti trijų ketvirčių rakursu arba iš pagrindinio fasado pusės. Dėl aukštų vertikalių fotografas renkasi tolimą fiksavimo tašką, todėl fotografinėse kompozicijose matyti tik stambios monumentalaus tūrio formos, vertikalių langų ritmas fasaduose ir bokštų tarpsniuose (5 il., 6 il., 7 il.). Smulkiąją sakralinę architektūrą B. Buračas fotografuodavo prie kryžkelių, kaimų kapinėse, sodybose. Fotografinėse kompozicijose smulkiosios sakralinės architektūros objektai fotografuojami iš arčiau, komponuojami su juos supančia aplinka,

į turinį

kraštovaizdžiu, šiuose objektuose yra gana daug smulkių detalių. Todėl smulkiosios sakralinės architektūros fotografinės kompozicijos yra informatyvios ir turtingos meninių formų (8 il., 9 il., 10 il.). Etninės architektūros objektus B. Buračas fotografuodavo pasirinkdamas skirtingus rakursus. Dažnai pastatus užfiksuodavo iš skirtingų pusių: vieno ir kito šono ir dar iš galo. Su juos supančia aplinka, su aukštais sodybos medžiais, žmonėmis, naminiais paukščiais kiemuose, gėlių darželiais. Sodybų fotografijose daug etnografinių objektų ir jų detalių. Galima aptarti keletą

minėtos tematikos pavyzdžių. Fotografinio atvaizdo, kuriame nufotografuota sodyba Kupiškyje (11 il.), kairėje kompozicijos pusėje dominuoja medinis vėjinis malūnas, dešiniau – gyvenamasis namas, dengtas valminės formos šiaudiniu stogu, sodybos kieme – svirtinis šulinys, arčiau kelio, prie teritoriją ribojančios išilginių karčių tvoros, stovi medinis kryžmiškas kryžius. Kitame fotografiniame atvaizde (12 il.) klėtis nufotografuota stambiu planu, trijų ketvirčių rakursu. Su stambaus tūrio horizontalių linijų rentiniu kontrastuoja įstrižinių karčių, sustatytų prie pastato galinės sienos, ir žiogrių tvoros fragmento ritmas. Trečio fotografinio atvaizdo – ūkinio pastato fragmente – dvivėrių ir vienvėrių vartų konstrukcijoje išryškėja išilginių, statinių ir įstrižinių karčių ritmas (13 il.). Baldus B. Buračas fotografuodavo gryčių viduje, kaip apšvietimą naudodavo natūralų šviesos šaltinį, sklindantį pro langą, bet jeigu to nepakakdavo, nesimatydavo smulkios puošybos detalių, fotografuodavo ir išsinešęs į lauką. Pateiktuose pavyzdžiuose dominuoja objektai, nufotografuoti viduje ir lauke. Kraitinė skrynia (14 il.) profiliuotomis kojomis, ištapyta gyvybės medžio ir kitais augaliniais motyvais, kėdė (15 il.) su atlošu, puošta kiaurapjūvio ir profiliuoto pjaustinio deriniu, bei suolas (16 il.) su įpjovomis stovuose, sutvirtintuose įstrižinėmis lentomis, puoštas profiliuotu pjaustiniu su skylutėmis. Baldai užfiksuoti iš viršutinio taško.

Fotovaizduose liaudies meno tematika didžiausią dalį sudaro verpimo įrankiai. Be jų, dar gausu medinių skulptūrėlių, molinių ąsočių, audinių, pirštinių ir kt. B. Buračas juos fotografuodavo stambiu planu, dažnai vieną objektą, kad parodytų raštų motyvų ir ritmo derinius, arba sudėdavo keletą – palyginimo tikslu. Fotografuodavo ir liaudies meno objektų grupes taip, kaip pateiktuose pavyzdžiuose užfiksuoti liaudies meno eksponatai parodos metu muziejuje (17 il.). Šviesia glazūra dengtas ąsotis gausiai puoštas augaliniais ir geometriniais motyvais (18 il.), taip pat kiaurapjūviu ir profiliuotu pjaustiniu dekoruotos verpstės (19 il.). Didelį dėmesį B. Buračas skyrė subjektams – fotografuojamam žmogui. Dirbantieji įvairius darbus, apsirengusieji tautiniais drabužiais, dievdirbiai ir elgetos – kiekvienas žvelgia iš fotografijos sudvasintu žvilgsniu arba yra įsijautęs į darbo procesą. Tokioms fotografijoms būdingas psichologiškumas, nes fotografas ilgai dirbdavo paruošdamas žmogų psichologiškai. Jį kalbindavo, prašydamas papasakoti apie save, parodyti darbo ar kitą procesą, ir, kai subjektas atsipalaiduodavo, nebekreipdavo dėmesio į fotografą, – būdavo nufotografuojamas. Kita vertus, psihologiškumas fotografijose susijęs su aktyviu siužetu ir ryškiu socialiniu tipažu29. Siužete darbo tematika – žmonės, sodinantys bulves, atsispindi ritminė kompozicija, kurią sudaro moterys baltomis skarelėmis,

FO TOG R A F IN IS BA LIO B U R A Č O PA L I KI M A S NA C I O NA L I NI O M. K . Č I U RL I O NI O D AI L Ė S MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

23 il. Užgavėnių persirengėliai. Vietovė nežinoma. ČDM Gnf-1714

mėtančios bulves į išartas vagas. Kairėje

supantys ant statinaitės ir lentos – fotovaiz-

artojas žengia su arkliu, o už moterų eilės,

das sužadina žiūrovui smagaus skrydžio po-

kiek toliau stovi moteris, atėjusi iš tolumo-

jūtį (26 il.). Kitoje kompozicijoje – vieni kitus

je matomos sodybos. Tai užuomina į gilu-

prižiūrintys vaikai: broliukai vežioja mažą se-

minį planą (20 il.). Smagi nuotaika sklinda

sytę tėčio padirbtame vežimėlyje su dviem

iš rugiapjūtės fotovaizdo, užfiksuotas rugių

ratukais (27 il.). Fotokompozicija, kurioje

kirtimo momentas: vyras su dalgiu eina

mergaitė skalbia žlugtą, – tipiškas to perio-

priekyje, moterys riša nukirstus rugius į

do fotografijos realizmo pavyzdys (28 il.).

pėdus (21 il.). Vyrai prie medinės kuliamosios mašinos – grupinė fotografija (22 il.).

Žmonės su tautiniais drabužiais fotografuojami švenčių metu, ir ne tik. Vėlgi,

Šventės B. Buračo fotografijose fiksuotos

kartais siužetai surežisuoti, tai atsispindi

dvejopai. Yra žinoma, kad fotografas pra-

fotografijoje, kurioje įamžinta tautiniais

šydavo persirengti ir imituoti vieną ar kitą

drabužiais apsirengusi mergaitė, stovinti

pasilinksminimą, ir, žvelgiant į tokias statiš-

tarp gubų su grėbliu ant peties. Toks fo-

kas scenas ir pozuojančius personažus, tai

tografinis siužetas surežisuotas ir roman-

akivaizdžiai matosi. Kituose fotovaizduose jaučiamas šventinės akimirkos tikrumas. Fotografiniame atvaizde užfiksuoti pozuojantys Užgavėnių persirengėliai. Vyrai su kaukėmis ir lazdomis tiesiog stovi sodybos kieme. Tokia statiška kompozicija verčia įtarti, kad fotosiužetas surežisuotas (23 il.). O štai Sekminių scenoje, fotografinės kompozicijos centre, vaikai vainikuoja jauną telyčią berželių vainiku – tikroviška akimirka, nes personažai užfiksuoti veiksmo metu (24 il.). Rugiapjūtės pabaigtuvių siužete – grupinėje fotografijoje vyrai, moterys ir vaikas, baigę kirsti rugius, stovi rugių lauke, pasiruošę eiti namo, nešini pabaigtuvių vainiku, dalgiais ir rugių pėdais. Toks šven-

tizuotas (28 il.). Jaunuolių poros pozavimo fotografas išvengė, nes jie labai natūraliai bendrauja (30 il.), kaip ir grupinėje fotografijoje, kur žmonės su dzūkiškais tautiniais drabužiais šventės metu (31 il.). Portretuojamus žmones B. Buračas fotografuodavo vidutiniu ir bendru planu, pagaudamas jų vidinio spindesio žaismę veide, kai jie atsipalaidavę. Pirmame portrete įamžintos dvi moterys, fotografinėje kompozicijoje dominuoja jų veidai, o jas supanti aplinka nušviesinta, tarsi išnykusi – taip sustiprinama moters ir dukros svarba viena kitos atžvilgiu, kai aplinka nebereikšminga (32 il.).

tinis siužetas taip pat realus (25 il.). Vaikų fotografijos – žaismingos basakojės vaikystės atspindys. Nors ir darbuose, tačiau jaukioje tėvų sodybos aplinkoje: besi-

į turinį

Dešinėje: 24 il. Vainikuoja karves. Šiaulių aps., Šiaulėnų vls., Acokovų k. ČDM Ng 5462 25 il. Rugiapjūtės pabaigtuvės. Šiaulių vls. ČDM Ng 12521

26 il. Vaikai supasi ant lentos. Šiaulių aps., Šaukėnų vls., Spaudžių k. ČDM Ng 5481

27 il. Vaikai prižiūri vieni kitus. Šiaulių aps., Šiaulėnų vls. ČDM Ng 14962

28 il. Mergaitė su tautiniais drabužiais. Šiaulių aps., Šiaulėnų vls., Liepiškių k. ČDM Ng 5484

29 il. Mergaitė skalbia žlugtą. Šiaulių aps., Šiaulėnų vls., Sidarų k. ČDM Ng 5461

Visafigūrinio plano portrete – moteris, pasipuošusi šventadienio drabužiais, dėvinti čepkelį. Reportažiniame portrete išryškėja giluminio plano fotografijos bruožas – už gėlių darželio tolumoje stovi keturios moterys, galbūt dukros (33 il.). Kitame dvigubame portrete – stereoskopinės fotografijos30

tojo pozą. Toks siužetas veda prie pamąs-

bandymas. Viename fotovaizde – du senutės portretai. Norint išgauti trimatį vaizdą, į juos reikėtų žiūrėti paraleliai (34 il.).

žinant B. Buračo biografijos detales, toks

Vienas iš socialinių tipažų, kuriuos mėgo fiksuoti fotografas, – elgetos. Tokius visafigūrius grupinius portretus B. Buračas darydavo pakelėse arba netoli bažnyčių. Šiuos portretus galima vadinti konteksto portretais, nes elgetos nufotografuoti su juos supančia aplinka, specifiniais aprėdais, maišais ir lazdomis. Tai tarsi atributai, pagal kuriuos šio tipažo žmonės atpažįstami. Elgetos žvelgia į fotografą. Jie nepozuoja, tačiau taip parodoma bendravimo siekiamybė. Pavyzdžiuose – elgetos Danielius (35 il.) ir Haikė Lieja (36 il.).

tymo – susitapatinęs su Nukryžiuotuoju, kenčiantis, susiliejęs su žiemišku gamtovaizdžiu. Pasak S. Valiulio: „Taip labai droviai B. Buračas fotografuoja save, lyg tirdamas dar vieną etnografinę paslaptį: kas gi yra „tautiškas“ kūnas gamtos fone“31 O, fotografinis siužetas tampa gana iškalbingas (37 il., 38 il.). Vaikystėje neišmokęs poterių, anksti netekęs mamos, tėvo išvarytas iš namų, nes nepersižegnojo praeidamas pro kryžių, B. Buračas anksti pradėjo savarankišką gyvenimą. Pasirinkęs asketišką gyvenimo būdą ir sudėtingą kraštotyrininko dalią, jis keliavo savo dviračiu: paupiais, panemuniais, iš kaimo į kaimą, nuo trobos prie trobos, dažnai nevalgęs, tačiau svarbiausia jam buvo išsaugoti fotografinėje atmintyje kiek galima daugiau tų nykstančių besikeičiančios Lietuvos miestelių ir kaimų vaizdų, žmogaus buities ir švenčių32.

Autoakto žanro fotografijos muziejaus rinkiniuose yra sudvasinto siužeto. Dviejose šio žanro fotografijose įsiamžinęs pats B. Buračas, nes kitoje jų pusėje – užrašas: B. Buračas (prie kryžiaus jis pats). Surežisuotose fotoscenose – pozuojantis nuogas vyras iš nugaros miško apsuptyje prie koplytstulpio. Vienoje fotokompozicijoje vyras suklupęs prie koplytstulpio, apkabinęs jo stiebą, kitoje – atkartojantis Nukryžiuo-

Todėl šiandien su dėkingumu ir pasididžiavimu minime fotografo B. Buračo jubiliejines gimimo metines. Muziejaus rinkiniuose esantys unikalūs, informatyvūs ir vertingi etnografinės fotografijos dokumentai, geografiškai apimantys visus Lietuvos regionus, išsiskleidžia į platų etnografinį temų spektrą. Ir šiuo pranešimu fotografinis B. Buračo palikimo muziejaus rinkiniuose tyrinėjimas nesibaigia, jis bus

30 il. Jaunuolių pora. ČDM La 2395

tęsiamas su vizija į ateitį...

FO TOG R A F IN IS BA LIO B U R A Č O PA L I KI M A S NA C I O NA L I NI O M. K . Č I U RL I O NI O D AI L Ė S MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

31 il. Senovės diena Merkinėje. ČDM La 2391

32 il. Dainininkė M. Jankūnienė su dukra. Šiaulių aps. ČDM M-2-28-3(25) 33 il. Jakubauskienė pasipuošusi čypkeliu. Šiaulių aps., Šiaulėnų vls., Piktonių k. ČDM Ng 5479

į turinį

34 il. Petro Rimšos motina. ČDM M-1-4-12(1-9)

Kairėje: 35 il. Elgeta Danielius. Šiaulių aps., Šiaulėnų vls., Pušiniškių k. 1922 m. ČDM Ng 5483 Dešinėje: 36 il. Elgeta Haikkė Lieja. Šiaulių mst. ČDM Ng 5456

37, 38 il. Prie koplytstulpio Svilės miške. Šiaulių aps., Šaukėnų vls. ČDM Gnf-1715, ČDM Gnf-1717

Nuorodos 1

Juodakis V. Balys Buračas. Vilnius, 1971. p. 7.

Balys Buračas. Sud. A. Macijauskas, įv. str. autorius Sk. Valiulis. Vilnius, 1998, p. 8.

Gogolovienė R. Lietuvos etnografinės fotografijos kūrėjai: Adomas Varnas ir Balys Buračas. Gimtasis kraštas, 2015 Nr. 2, p. 34.

Pikelytė Z. Provincijos fotografija. http:// vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~ 2012~D_20130205_113248-92387/DS.005.0.01. ETD. 4

5 Miestai ir Miesteliai Balio Buračo akimis XX a. 3–4 dešimtmetis. Sud. D. Tamošaitienė. Vilnius, 2008, p. 12.

Balys Buračas. Sud. A. Macijauskas, įv. str. autorius Sk. Valiulis. Vilnius, 1998, p. 10.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 64 (P). LMS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 24 (P). LMS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 22 (P). LMS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 40 (P). LMS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 90. FDS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 26 (P). FDS.

Rimšos P. archyvinis aplankas, l 1. FDS

Inventorinė knyga Nr. 2. GN.

Kulbokas A. Etnografinė kaimo fotografija Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose XXI a. pab. – XX a. vid. 2015. Magistro baigiamasis darbas. LMS.

Buračas B. Tautodailės rinkimas Šiaulių apskrityje. I sąs., 1929, La1372. LMS.

Buračas B. Dienoraštis. 1936, ČDM La1383. Liaudies meno skyrius. LMS.

Lietuvos dailės muziejus. Raštas 2012-06-12 Nr. V.5-405.

Skaitmeninių vaizdų panaudojimo prašymas. 2015. LMS.

Eksponatų skaitmeninių vaizdų pateikimo ir panaudojimo sutartis Nr. 65. LMS.

Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus 1936. XI.1–1939.XII.31 darbų apyskaita.

Čiurlionio galerija 1925-XII-13-1930: Penkerių metų darbų apyskaita. Sud. P. Galaunė. Kaunas, 1931.

Čiurlionio galerijos ir Valstybės muziejus buhalterijos dienynas. Pradėta 1925 m. Fototekos ir dokumentacijos skyrius, FDS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 53(P). LMS.

Kargaudienė A. Balys Buračas: Lietuvių Tradicijų metraštininkas. Kaunas, 1997, p. 5.

į turinį

Buračas B. Dienoraštis. 1929, III sąs. ČDM La.1374. LMS. Buračas B. Tautodailės sąs.,1929, ČDM La1373. LMS.

dienynas.

Buračas B. Tautodailės rinkimas. VI sąs., 1929, La1372. LMS. Statulevičiūtė R. Balio Buračo žanrinė fotografija. Žiemgala, 2011Nr. 2, p.41. https://thefsu3dproject.files.wordpress. com/2010/02/mckay_three_dimensional_photography-2.pdf.

31 B. Buračas: Portretai. Įv. Str. S. Valiulis. Sud. D. Tamašauskienė. Kaunas, 2006, p. 9. 32

Juodakis V. Balys Buračas. Vilnius, 1971.

Šaltiniai Buračas B. Dienoraštis. 1936, ČDM La1383. Liaudies meno skyrius, LMS.

Buračas B. Dienoraštis. 1929, III sąs. ČDM La.1374. LMS.

Buračas B. Tautodailės dienynas. II sąs., 1929, ČDM La1373. LMS. 3

Buračas B. Tautodailės rinkimas Šiaulių apskrityje. I sąs., 1929, La1372. LMS.

Buračas B. Tautodailės rinkimas. VI sąs., 1929, La1375. LMS.

Čiurlionio galerija 1925-XII-13-1930: Penkerių metų darbų apyskaita. Sud. P. Galaunė. Kaunas, 1931.

Čiurlionio galerijos ir Valstybės muziejus buhalterijos dienynas. Pradėta 1925. FDS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr22 (P). LMS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 24 (P). LMS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 26 (P). FDS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 40 (P). LMS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 53(P). LMS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 64 (P). LMS.

Kulbokas A. Etnografinė kaimo fotografija Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose XXI a. pab. – XX a. vid. 2015. Magistro baigiamasis darbas. LMS.

Lietuvos dailės muziejus. Raštas, 2012-06-12 Nr. V.5-405.

Pikelytė Z. Provincijos fotografija. http://vddb. library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2012 ~D_20130205_113248-92387/DS.005.0.01.ETD.

Skaitmeninių vaizdų panaudojimo prašymas. 2015. LMS. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus 1936. XI.1–1939.XII.31 darbų apyskaita.

Literatūra Balys Buračas. Sud. A. Macijauskas, įv. str. autorius Sk. Valiulis. Vilnius, 1998.

B. Buračas: Portretai. Įv. Str. S.Valiulis. Sud. D. Tamašauskienė. Kaunas, 2006.

Juodakis V. Balys Buračas. Vilnius, 1971.

Gogolovienė R. Lietuvos etnografinės fotografijos kūrėjai: Adomas Varnas ir Balys Buračas. Gimtasis kraštas, 2015 Nr. 2.

5 Miestai ir Miesteliai Balio Buračo akimis XX a. 3–4 dešimtmetis. Sud. D. Tamošaitienė. Vilnius, 2008.

Kargaudienė A. Balys Buračas: Lietuvių Tradicijų metraštininkas. Kaunas, 1997.

Eksponatų skaitmeninių vaizdų pateikimo ir panaudojimo sutartis Nr 65. LMS.

Rimšos P. archyvinis aplankas, l 1. FDS.

Eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktas Nr. 90. FDS.

Inventorinė knyga Nr. 2. GN.

Statulevičiūtė R. Balio Buračo žanrinė fotografija. Žiemgala, 2011.

https://thefsu3dproject.files.wordpress. com/2010/02/mckay_three_dimensional_photography-2.pdf.

FO TOG R A F IN IS BA LIO B U R A Č O PA L I KI M A S NA C I O NA L I NI O M. K . Č I U RL I O NI O D AI L Ė S MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

MARIJOS TŪBELYTĖSKUHLMANN KŪRYBINIS PALIKIMAS SUGRĮŽO Į GIMTĄJĮ KAUNĄ

DR. INGRIDA JAKUBAVIČIENĖ

DOVANA MUZIEJUI Pranešimo autorė Istorinės Prezidentūros Kaune muziejininkė dr. Ingrida Jakubavičienė, vykdydama Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą, skirtą Lietuvai reikšmingo paveldo sugrąžinimui, 2016 m. spalį lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šios komandiruotės tikslas buvo parengti dailininkės Marijos Tūbelytės-Kuhlmann paveikslų rinkinį ir jos namuose saugomą Tūbelių šeimos archyvą pargabenti į Kauną.

Dešinėje: Marijos Tūbelytės-Kuhlmann portretas. Apie 1970 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

į turinį

Marija Tūbelytė-Kuhlmann. Sūnaus Peter Kuhlmann portretas. Portlandas, 1963 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

į turinį

Svarbiu šio projekto partneriu tapo dailininkės sūnus Peteris Kuhlmannas, gyvenantis JAV, Niujorko valstijoje. Idėja į gimtąjį M. Tūbelytės-Kuhlmann miestą sugrąžinti jos kūrybinį palikimą kilo prieš ketverius metus pradėjus bendradarbiauti su P. Kuhlmannu bei rengiant mokslinius straipsnius apie ilgamečio Pirmosios Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko Juozo Tūbelio ir Jadvygos Tūbelienės gyvenimą ir veiklą. Plačiau diskutuodami apie Tūbelių paliktus pėdsakus laikinojoje sostinėje ir Lietuvos istorijoje, kartu su P. Kuhlmannu nutarėme į Kauną sugrąžinti kuo daugiau Tūbelių šeimos reliktų. Šiam sumanymui pritarė ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, jis kartu su P. Kuhlmannu pasirašė išankstinį susitarimą dėl M. Tūbelytės-Kuhlmann paveikslų saugojimo ir eksponavimo sąlygų.

Dėl vykdomo projekto „Marijos Tūbelytės-Kuhlmann kūrybinio palikimo sugrąžinimas ir parodos parengimas“ istorikė I. Jakubavičienė galėjo atvykti į JAV ir atrinkti bei pargabenti į Lietuvą negausų, bet vertingą Tūbelių šeimos archyvą. Jį sudaro 104 vnt. fotografijų ir dokumentų. Kadangi Tūbeliai labai artimai bendravo su Prezidento Antano Smetonos šeima, daugelyje nuotraukų užfiksuoti ir pirmieji šalies asmenys, todėl šiuos dokumentus buvo nutarta perduoti Istorinės LR Prezidentūros Kaune fondams. Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui P. Kuhlmannas padovanojo 70 originalių M. Tūbelytės-Kuhlmann tapybos darbų. Šios lietuvių išeivijos dailininkės kūryba Lietuvoje yra labai mažai žinoma, kadangi didžioji jos paveikslų dalis yra išbarstyta JAV, Taivano, Japonijos ir kitų šalių muziejų bei privačių asmenų kolekcijose. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus iki šiol turėjo tik 1 jos kūrinį, kurį gavo dovanų iš Čikagos M. K. Čiurlionio dailės galerijos. Dovanotą M. Tūbelytės-Kuhlmann paveikslų rinkinį sudaro įvairaus formato peizažai, portretai ir natiurmortai.

Mari jos T ū bely t ės - Ku h l m a nn kū r y b i ni s pa l i k i m a s su grį žo į g i mtąjį K auną

BIOGRAFINĖS ŽINIOS Marija Rima Tūbelytė-Kuhlmann (1923– 2014) yra įžymi lietuvių išeivijos dailininkė, rašytoja ir poetė. Ji 1923 m. lapkričio 2 d. gimė Kaune, užaugo garsių politinių veikėjų – Juozo Tūbelio ir Jadvygos Tūbelienės – šeimoje. Kadangi jos motina Jadvyga Tūbelienė ir Sofija Smetonienė buvo seserys, nenuostabu, kad Marijos krikštatėviu tapo Antanas Smetona. Tūbelių šeima priklausė politiniam valstybės elitui, todėl Marija nuo mažens bendravo su iškilių politinių veikėjų, menininkų, karininkų bei intelektualų vaikais. Marijos gyvenimas nuo kūdikystės iki pat pabaigos buvo paženklintas neįgalumo žyme: dėl komplikuoto gimdymo gydytojas smarkiai suspaudė kūdikį replėmis, kurios užspaudė nervą, ir pečius apėmęs paralyžius visą gyvenimą neleido jai pakelti aukštyn abiejų rankų. Dėl šio dalinio neįgalumo Marija visą gyvenimą negalėjo pati susišukuoti, jai reikėjo pagalbos apsirengiant. Nuo vaikystės Marija buvo gabi užsienio kalboms, domėjosi menais. Polinkį į grožinės literatūros kūrybą ji paveldėjo iš tėvo Juozo Tūbelio. Nors jis buvo profesionalus agronomas ir vyrauja nuomonė, kad buvo labai praktiškas žmogus, į viską žvelgiantis per ekonomikos prizmę, tačiau, dukters teigimu, iš pat mažens labai domėjosi literatūra, rašė straipsnius atsikuriančios Lietuvos spaudoje. Vėliau J. Tūbelis, įsitraukęs į aktyvią politinę veiklą, laiko rašyti neturėjo, tačiau visą gyvenimą labai mėgo skaityti. Polinkį į tapybą Marija paveldėjo iš moti-

į turinį

Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis su žmona Jadvyga ir dukterimi Marija. Kaunas, 1929 m. Istorinės Prezidentūros Kaune archyvo nuotrauka

Mari jos T ū bely t ės - Ku h l m a nn kū r y b i ni s pa l i k i m a s su grį žo į g i mtąjį K auną

Marija Tūbelytė-Kuhlmann. Vienas iš ankstyviausių darbų, galbūt Kauno gatvės prisiminimas, tapytų studijų metais Niujorko Meno lygos mokykloje 1945–1948. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

nos. Jadvyga Tūbelienė labai mėgo dailę ir jaunystėje svajojo apie tapybą, tačiau tėvai priešinosi šiam jos pasirinkimui, ir ji, pasidavusi tėvų norams, pasirinko istorijos studijas. Vėliau visą laiką apgailestavo dėl mestos tapybos ir stengėsi savo dukrą sudominti menu. Pasak M. Tūbelytės-Kuhlmann, „deja, nors ji ir labai stengėsi, tėvo genai pasirodė kur kas stipresni: aš aiškiai linkau ne į tapybą, o į rašymą. Vos išmokusi

į turinį

rašyti, pradėjau kurti apysakaites ir „romanus“, kuriuos entuziastingai skaitydavau tėvui, kai jam pavykdavo anksčiau grįžti iš posėdžių. Taipogi kurį laiką redagavau ir „leidau“ savo pačios sukurtą laikraštėlį „Rūtelė“, kurioje uoliai bendradarbiavo būrys mano amžiaus rašytojų ir žurnalistų“1. Menų dvasia iki šiol tvyro Tūbelių namuose, Dainavos g. 1, kuriame veikia Kauno meno gimnazija.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI Į MENO PASAULĮ Pirmasis Marijos dailės mokytojas – Petras Kalpokas. Jo piešimo pamokos Marijai ilgam įstrigo atmintyje, ji savo autobiografijoje rašė: „Pirmasis mano susidūrimas su tapyba įvyko, kai aš buvau trečiame pradžios mokyklos skyriuje. Tą žiemą mano motina, kuri savo jaunystėje buvo svajojusi tapti dailininke, pakvietė dailininką Petrą Kalpoką mano draugei Danutei Narutavičiūtei ir man davinėti piešimo pamokas. Kiek atsimenu, jis į mūsų „Pieno Centro“ namuose esantį butą ateidavo kas savaitę. Mes piešdavom išimtinai akvarele ir išimtinai jo sustatytus natiurmortus, kuriuose tarp bulvių, morkų, burokų ir agurkų visada figūruodavo ir bent vienas cibulis [svogūnas]. Kad mums nebūtų nuobodu, mūsų mokytojas, kuris, tarp kitko, dažniausiai būdavo šiek tiek įkaušęs, mus linksmindavo savo pasakojimais apie Sančo Panšo ir Dulsinėją. Klausydamos šitų devynerių metų mergaitėms ne visai tinkančių „pikantiškų“ epizodų, Danutė ir aš iš to juoko tiesiog krisdavom nuo kėdžių. Kai, praėjus keletui metų, gimnazijoj turėjau perskaityti „Don Kichotą“, buvau labai nusivylusi, jame neatrasdama pačių sultingiausių Petro Kalpoko mums kadaise nupasakotų situacijų. Nežiūrint to, kad mūsų cibuliniai natiurmortėliai dažnai nusisekdavo visai pusėtinai, šitos linksmos pamokos manyje, deja, nesužadino jokio tikro susidomėjimo menu.“2

Nerūpestingai vaikystei pasibaigus, penkiolikmetė Marija patyrė pirmą didžiulį sukrėtimą – 1939 m. rugsėjo 30 d. nuo staigaus širdies smūgio mirė jos mylimas tėvas Juozas Tūbelis. Per iškilmingas laidotuves visi užjautė velionio šeimą, tačiau Marijos širdyje atsivėrė didelė žaizda. Nepraėjus nė metams, 1940 m. birželio 17 d., šešiolikametė Marija kartu su motina dėl sovietų okupacijos ir gresiančio pavojaus paliko savo namus ir pasitraukė į Vokietiją, o vėliau, padedamos Prezidento Antano Smetonos, gavo JAV vizas ir 1940 m. spalį atvyko į Ameriką.

NUO MENO TEORIJOS STUDIJŲ PRIE MENO PRAKTIKOS Marijos nuomone, jeigu ne sovietų okupacija, ji būtų Vilniaus universitete studijavusi literatūrą ir tapusi rašytoja. Likimui nubloškus į Ameriką, jai teko pasirinkti praktiškesnę karjerą, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Todėl ji pradėjo užsienio kalbų ir meno istorijos studijas3. 1941 m., prisimindami jos tėvo J. Tūbelio nuopelnus Nepriklausomai Lietuvai, JAV lietuviai skyrė M. Tūbelytei stipendiją mokytis dailės Wooster College, Ohajo valstijoje. Čia 1944 m. ji įgijo meno istorijos bakalauro laipsnį. 1945 m. Marija gavo antrą stipendiją studijuoti meno istorijos magistrantūrą Čikagos universitete. Būtent šiuo laikotarpiu kilo naujas jos susidomėjimas tapyba. Savo autobiografijoje ji teigė: „Kaip ir daugelį mano kolegų, mane pamažu pradėjo apimti vis didesnis noras pamėginti pačiai

Mari jos T ū bely t ės - Ku h l m a nn kū r y b i ni s pa l i k i m a s su grį žo į g i mtąjį K auną

ką nors nutėplioti. Taigi, vasaros atostogoms sugrįžus į Niujorką, įstojau į Art Students League meno mokyklą. Tuo mano akademinė karjera ir užsibaigė.“4 Kūryba

Jie mano, kad jų unikalus stilius yra Dievo dovana, ir dėl to jaučiasi užtikrintai. Bet mane, deja, ir toliau kankino abejonės.“6

Mariją sužavėjo taip, jog būti tik profesionalia meno kritike ar meno istorijos specialiste jai atrodė pernelyg nuobodu.

Nepaisant mokytojų padrąsinimų tapyti ir kurti savitu stiliumi, Marija jautėsi tarsi „sėdinti ne savo rogėse“. 1951 m. ištekėjusi už vokiečių kilmės inžinieriaus Kurto Kuhlmanno, Marija svajojo tik apie laimingą šeimyninį gyvenimą, o tapyba buvo kuriam laikui nustumta į šalį.

Pradėjusi mokytis pas meno profesionalus, ji atrado naują saviraiškos kelią. Apie savo pasirinkimą ji rašė: „Tačiau mano naujai išsirinktasis menininkės kelias toli gražu nebuvo rožėm klotas. Nepraėjus nė pusmečiui, įsitikinau, kad mano gabumai realistinei tapybai labai riboti, kiekvienas mano tapomas daiktas, ar tai žmogus, ar medis, išeina visai kitoks negu tikrumoje. Nusivylusi savo tapybos rezultatais, buvau begrįžtanti į Čikagą, bet mano Art Students League instruktoriai mane įtikino, kad kadangi aš esanti „primityvas“, man to nelemto realizmo visai nereikią ir kad jo įtaka man dargi, ko gero, galinti sugadinti mano įgimtą savitumą. Tapyk, kaip Dievas davė, ir nesirūpink apie jokias teorijas ar technikas, – patarė jie man.“5 Dailininkė apie savo stilių rašė: „Mano paveikslai yra paprasti. Aš – primityvistė ir tapau taip, kaip matau ir kaip man patinka. Palyginus su kitais žanrais, primityvistai paprastai išlieka nepakeitę savo stiliaus ir nesivaikydami eksperimentų. To priežastis yra akivaizdi: eksperimentuodamas menininkas tarsi sako, kad nėra visiškai patenkintas savo kūryba, ir ieško kitų išraiškos būdų, tačiau primityvistams tai negalioja.

į turinį

ESMINIS LŪŽIS – ADOMO GALDIKO VERDIKTAS 1955 m. nusistovėjus Kuhlmannų poros šeimyniniam gyvenimui ir paaugus sūnui Peteriui, Marija vėl pamėgino sugrįžti prie kūrybos. Tapyti Mariją skatino draugai, pirmiausia už įžymaus prancūzų avangardisto Fracio Picabios sūnaus ištekėjusi vaikystės draugė Danutė Jesaitytė-Picabia, kuri, gyvendama Niujorko priemiestyje Flushinge, netoli Kuhlmannų, susitikusi Mariją drąsino ją ir į jos paveikslų peržiūrą pažadėjo atvesti į Ameriką emigravusį dailininką Adomą Galdiką. Marija apsidžiaugė manydama, jog A. Galdiko nuomonė jai padėsianti galutinai apsispręsti: tęsti ar mesti tapybą. Apie greitu metu įvyksiantį susitikimą su A. Galdiku ji telefonu pranešė savo motinai, tuo metu dirbusiai Vašingtone. J. Tūbelienės reakcija buvo kiek negatyvi: „Hmmm. Kodėl tu manai, kad jis tave būtinai padrąsins? Aš gi Galdiką pažįstu dar iš

Petrapilio laikų, ir jis kartais gali būti stačiokiškas ir aštrus. Jeigu jis tau pasakys, kad tavo tapyba niekam tikus, tavo ir taip labai sušlubavęs pasitikėjimas savimi galutinai ir ant visados subyrės.“ 7 Marija buvo ryžtinga ir nutarė priimti A. Galdiko verdiktą. M. Tūbelytės-Kuhlmann ir A. Galdiko susitikimas praėjo visiškai kitaip, nei prognozavo J. Tūbelienė. A. Galdikui Marijos tapyti tada dar gerokai netobuli paveikslėliai patiko. Ypač jos gėlės. Marija įsiminė A. Galdiko žodžius: „Tokius peizažus, kaip pačios, gali nutapyti ir kiti, bet tokių gėlių, kaip šitos, labai reta. Tai jau labai labai reta. Jose toks tiesumas, toks paprastumas, – kartojo jis. Paskui nusiėmė storus savo akinius, truktelėjo mane už rankos ir sušuko. – Koks stebuklas, kad Juozo Tūbelio duktė išėjo į dailininkes!“8 A. Galdiko ir draugų padrąsinimas lėmė, kad 1949–1951 m. trukusios tapybos studijos Niujorko meno mokykloje nenuėjo veltui. 1955 m. Marija tvirtai apsisprendė tapyti.

PORTLANDO PERIODAS 1957 m. Marija kartu su šeima iš Niujorko persikraustė į Portlandą Oregono valstijoje ir savo namuose įkūrė tapybos studiją. Paaugus sūnui Peteriui, ji galėjo sugrįžti prie tapybos. Siekdama iš savo kūrybos šiek tiek užsidirbti, pradėjo tapyti portretus. Savo autobiografijoje ji pažymi: „Portlande jau iš pat pradžių pradėjau gauti užsakymus portretams. Kadangi man visada gerai nusisekdavo mažų mergaičių ir paauglių

portretai ir kadangi anais laikais Amerikoje buvo didelė mada apsikrauti krūvomis vaikų, užsakymų gaudavau daugiau negu galėdavau aprėpti. Vienok beveik tuojau įsitikinau, kad portretistikoje principas „tapyk taip, kaip Dievas davė“ nelabai tinka. Taigi aš nedelsdama išėjau mokytis pas vieną žinomą vietinę portretistę ir tikrai labai daug iš jos išmokau. Atliekamu nuo portretavimo laiku tapydavau gėles, peizažus ar natiurmortus.“9 1957–1967 m. dešimtmetį trukęs pirmasis savarankiško dailininkės M. Tūbelytės-Kuhlmann kūrybos Portlande periodas buvo labai intensyvus. Įvairus ir nuostabus didžiulės Oregono valstijos kraštovaizdis su didžiulėmis tamsiomis eglėmis ir kūgio formos kalnais suteikė nuostabių vaizdų tapymui. Tuo pat metu dailininkė nutapė daug vaikų portretų. M. Tūbelytei-Kuhlmann atrodė, kad jos kaip dailininkės karjera pagaliau įsibėgėjo10. Sėkmingą kūrybinį periodą vainikavo 1963 m. Portlando universitete surengta pirmoji individuali M. Tūbelytės-Kuhlmann darbų paroda. Tuo pat metu keletas jos natiurmortų su gėlėmis pateko į Portlando meno muziejaus grupines parodas. 1965 m. jos paveikslų paroda buvo surengta Sent Helenso (Saint Helens, Oregon) rotušėje, Oregono valstijoje.

Mari jos T ū bely t ės - Ku h l m a nn kū r y b i ni s pa l i k i m a s su grį žo į g i mtąjį K auną

Marija Tūbelytė-Kuhlmann. Portlando panorama. 1962 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

GYVENIMAS RYTŲ ŠALYSE Dešimtį metų praleidusi Oregone, Kuhlmannų šeima staiga nusprendė, kad būtų įdomu pamatyti Rytų šalis. Išvykimą iš JAV lėmė K. Kuhlmannui pateiktas puikus dar-

šeima dėl K. Kuhlmanno vykdomų projektų kartu su Prancūzijos chemijos pramonės kompanija „L‘Air Liquide“ praleido Japonijoje, Kobės mieste11.

bo užsienyje pasiūlymas – Taivano sostinė-

je Taipėjuje vadovauti stambiems inžine-

Rytų kultūra ir menas padarė didžiulę įtaką

riniams projektams. Nors šeima planavo

M. Tūbelytės-Kuhlmann kūrybai. Apie savo

Taivane praleisti tik porą metų, tačiau gy-

įspūdžius ji rašė: „Mano pirmasis įspūdis

venimas Rytų šalyse užtruko net 17 metų.

Taivane, švelniai tariant, buvo trauminis.

Nuo 1971 m. šešerius metus Kuhlmannų

Po ramios, puikiai organizuotos aplinkos

į turinį

Oregone kinų gyvenimas atrodė lyg apimtas visiško chaoso: daugybė žmonių, sumišimas, ir viskas tokių mažų dydžių, taip trapu, miniatiūriška. Atrodė, jog žiūrėtum pro antrą žiūronų pusę. Žinoma, kinų tapyba Rūmų muziejuje Taipėjuje buvo didinga. Sakiau sau: „Mėgaukis, bet nesileisk įtakojama“, kai su susižavėjimu apžiūrinėdavau subtilius ir poetiškus Sungų dinastijos (960–1127) ritinius. Ne, ne, ne. Visi, kas tapo, sutiks, kad kinų menas ir primityvizmas tarpusavyje nesusiję. Tačiau kadangi

aš negalėjau likti abejinga kinų tapybos grožiui ir elegancijai, galiausia aš pasidaviau. Mano paletė tapo šviesesnė ir ryškesnė, mano potėpiai – subtilesni, objektų kontūrus aš tapiau ne tokius tamsius ir išreikštus. Ir kadangi aliejiniai dažai atrodė pernelyg grubūs perteikti Kinijos peizažo detales, aš pradėjau tapyti akriliniais dažais.“12 Po trejų metų, praleistų Taivane kinų meno įtakoje, 1970 m. buvo surengta personalinė

Marija Tūbelytė-Kuhlmann. Hydros salos peizažas. Graikija, apie 1975 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Mari jos T ū bely t ės - Ku h l m a nn kū r y b i ni s pa l i k i m a s su grį žo į g i mtąjį K auną

M. Tūbelytės-Kuhlmann paroda Taivano sostinėje Taipėjuje, „The Magic Touch“ galerijoje. Šioje galerijoje ji dalyvavo ir keliose grupinėse parodose. Nuo 1971 m. Kuhlmannų šeimai gyvenant Japonijoje, M. Tūbelytė-Kuhlmann pradėjo bendradarbiauti su Katzura galerija Osakoje, kuri 1974–1978 m. jos parodas surengė Kioto, Vakajamos, Hirošimos, Osakos ir Nagojos meno galerijose. Jos paveikslai personalinėse parodose taip pat buvo eksponuoti Amerikiečių klube Tokijuje ir Tarptautiniame klube Kobėje. Kelios M. Tūbelytės-Kuhlmann personalinės parodos buvo surengtos Amerikiečių klube Taipėjuje (1980, 1982, 1984 m.). Dailininkė savo atsiminimuose apie gyvenimą Japonijoje rašė: „Japonų pajautimas grožiui, jų aktyvus kultūrinis gyvenimas mane vėl paskatino tapyti. Ir ne tik kad paskatino, bet netgi atnešė visai nelauktų pasisekimų. Pirmoje mano Kobėje surengtoje parodoje buvo išparduoti visi mano paveikslai. Antroje taip pat. Per septynerius Japonijoj praleistus metus turėjau šešias individualias parodas ir daug užsakymų portretams.“13 1978 m. vokiečių kultūros centras Taivane surengė M. Tūbelytės-Kuhlmann tapybos darbų parodą. 1978 m. M. Tūbelytė-Kuhlmann atrinko 60 savo geriausių paveikslų ir išsiuntė juos į JAV. Taip Lietuvių bendruo-

menių centruose Los Andžele, Klivlande ir M. K. Čiurlionio lietuvių meno galerijoje Čikagoje buvo surengtos parodos. Savo darbus ji dažniausiai pasirašydavo – M. Tubelis. Tačiau esama darbų ir su kitokiomis signatūromis: M. Tūbelytė, M. Tūbelis. Vos keletas darbų greta signatūros turi ir metus. Gyvendama Taivane ir Japonijoje, Marija išmoko šnekamąsias kinų ir japonų kalbas. Japonų literatūra ją sužavėjo taip, kad ėmė kurti haiku eilėraščius anglų kalba ir siuntė juos į literatūrinius žurnalus JAV. Tyrinėdami M. Tūbelytės-Kuhlmann rankraščius, atrandame, jog jos tapybos stilius Kinijoje ir Japonijoje kito laipsniškai, jai pačiai to neplanuojant ir nesiekiant. Net ir sugrįžusi atgal į Jungtines Amerikos Valstijas, ji ir toliau tapė veikiama Rytų šalių stiliaus. Dailininkė apgailestavo, kad prarado savo senąjį energijos pilną ir tiesų stilių ir nesugebėjo prie jo sugrįžti. Ji džiaugėsi, kad, nepaisant modifikuoto stiliaus, jos paveikslai vis dar perteikia taikos ir ramybės nuotaiką14. Nuo 1980 iki 1985 m. Marija daug laiko skyrė novelių ir romanų rašymui bei vaikystės prisiminimų užrašymui, jie buvo publikuoti Amerikos lietuvių laikraštyje „Dirva“, o vėliau ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Kairėje: Marijos Tūbelytės-Kuhlmann portretas. Apie 1970 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Mari jos T ū bely t ės - Ku h l m a nn kū r y b i ni s pa l i k i m a s su grį žo į g i mtąjį K auną

Kairėje: M.Tūbelytė-Kuhlmann su sūnumi Peteriu ir vyru Kurtu Kuhlmannu namuose St. Petersburge, Florida 1996 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

SUGRĮŽIMAS Į AMERIKĄ 1986 m. K. Kuhlmannui išėjus į pensiją, Marija su vyru sugrįžo į JAV ir įsikūrė St. Petersburg Beach, Floridos valstijoje. Čia rado gausią lietuvių bendruomenę ir aktyviai veikiantį Lietuvių klubą. M. Tūbelytė-Kuhlmann įsitraukė į vietos lietuvių bendruomenės veiklą. 1987 m. buvo surengta jos personalinė paroda Lietuvių klube St. Petersburge, Floridoje. 1988 m. įstojo į Floridos įlankos Bay Area menininkų „The Suntan“ galeriją, kur kasmet eksponuoda-

į turinį

vo po keletą naujų darbų. Tuo laikotarpiu daug laiko užėmė jos grožinės literatūros kūryba. 1986 m. JAV buvo išleistas pirmasis jos novelių rinkinys „Įsibrovėlė“15, kuriose atsispindi ir tarpukario Lietuvos visuomenės bruožai bei amerikietiškos kultūros žmonių gyvenimas. 1994 m. Vilniuje vienoje knygoje buvo išleista apysaka „Amalas“ ir novelių rinkinys „Svaigulys“16. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 m. ji pirmą kartą po 1940 m. birželio apsilankė Lietuvoje. 1992 m. jai buvo suteikta Lietu-

vos Respublikos pilietybė. 1993–2003 m. ji kasmet atvykdavo vasaroti į Lietuvą. M. Tūbelytė-Kuhlmann 1993 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos rašytojų sąjungos nare.

P. Kuhlmanno muziejui padovanota motinos paveikslų kolekcija 2017 m. gegužės 25 d. pristatyta Istorinėje Prezidentūroje Kaune, parodoje „Marija Tūbelytė-Kuhlmann. Kelias į namus“. Tikime, kad M.Tūbelytės-Kuhlmann kūryba suras ne tik deramą vietą Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus tapybos rinkinyje, bet ir kelią į lankytojų širdis.

Nuorodos Tūbelytė-Kuhlmann M. Egzodo rašytojai: Autobiografijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 770.

Maria Rima Tūbelis Kuhlmann. Algimantas Kezys. Lithuanian artists in North America. Exhibitors in Dailė ‘91, ‘92 and ‘93. Galerija, 1994, p. 219.

Tūbelytė-Kuhlmann M. Trumpa autobiografija. Rankraštis. Saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muzieje.

Tūbelytė-Kuhlmann M. Egzodo rašytojai: Autobiografijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 770.

Tūbelytė-Kuhlmann M. Trumpa autobiografija. Rankraštis. Saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muzieje.

Ten pat.

Maria Rima Tūbelis Kuhlmann. Algimantas Kezys. Lithuanian artists in North America. Exhibitors in Dailė ‘91, ‘92 and ‘93. Galerija, 1994, p. 218.

Tūbelytė-Kuhlmann M. Trumpa autobiografija. Rankraštis. Saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muzieje.

Ten pat.

Jakubavičienė I. Seserys Sofija Smetonienė (1884–1968) ir Jadvyga Tūbelienė (1891–1988). Vilnius: „Versus aureus“, 2014, p. 261. Maria Rima Tūbelis Kuhlmann. Algimantas Kezys. Lithuanian artists in North America. Exhibitors in Dailė ‘91, ‘92 and ‘93. Galerija, 1994, p. 220.

Tūbelytė-Kuhlmann M. Trumpa autobiografija. Rankraštis. Saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muzieje.

Maria Rima Tūbelis Kuhlmann. Algimantas Kezys. Lithuanian artists in North America. Exhibitors in Dailė ‘91, ‘92 and ‘93. Galerija, 1994, p. 220–221.

Tūbelytė-Kuhlmanienė M. Įsibrovėlė. Novelės. Chicago, Lietuviškos knygos klubas. 1986, p. 171.

Tūbelytė-Kuhlmanienė M. Amalas. Vilnius, „Viltis“, 1994, p. 220.

Mari jos T ū bely t ės - Ku h l m a nn kū r y b i ni s pa l i k i m a s su grį žo į g i mtąjį K auną

Marija Tūbelytė-Kuhlmann. Lietuvos peizažas. Lietuva, apie 1996 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

„PRAKTINĖ DEMOKRATIJA: PREZIDENTO KAZIO GRINIAUS RECEPTAS“

PARODOS

NARATYVO KONSTRAVIMAS

JOVITA JANKAUSKIENĖ

Jei sakyčiau, kad kalbėsiu apie tai, kaip Istorinėje Prezidentūroje gimė istorija apie Prezidentą Kazį Grinių, pagalvotumėt, kad mes, muziejininkai, per daug gerai apie save galvojam. Jei sakyčiau, kad kalbėsiu apie tai, kaip Istorinėje Prezidentūroje gimė pasakojimas apie Prezidentą Kazį Grinių, pagalvotumėt, kad mes, muziejininkai, pasakojam pasakas savo lankytojams.

Dešinėje: Edukacinės programos „Greitoji demokratijos pagalba“ įranga parodoje „Praktinė demokratija: Prezidento Kazio Griniaus receptas“

į turinį

Bėda ta, kad nors lietuvių kalba graži ir turtinga, tačiau ter-

Parodos „Praktinė de-

minas „istorija“ šiuo atveju truputį painus, o štai anglų kalba

mokratija: Prezidento

turi tam du žodžius: „history“ ir „story“, kas leidžia atskirti visuotinę istoriją nuo individualiai konstruojamos istorijos, arba naratyvo. Todėl tiksliau vietoj žodžio „istorija“ vartoti žodį „naratyvas“, kuris leidžia save dekonstruoti, t. y. išnagri-

Kazio Griniaus receptas“ rengimas man tapo dideliu iššūkiu dėl keleto priežasčių. Pirmiausia – ši paroda

nėti, kaip jis yra sukonstruotas. Naratyvą galima analizuoti

buvo pirmoji dides-

dviem aspektais. Pirmasis – struktūra – kokia tvarka dėlioja-

nės apimties paroda,

mi įvykiai, kaip skirstomos dalys, kaip viskas konstruojama į

kurią kuravau. Antra –

rišlią visumą, o antrasis – kas, kaip, kieno balsu mums pasakoja. Taigi reiktų kalbėti apie tai, kaip Istorinėje Prezidentūroje gimė naratyvas apie Prezidentą Kazį Grinių.

apie Kazį Grinių Alfonsas Eidintas2 ir Gediminas Ilgūnas3 jau išleido gana solidžias monografijas,

kuoti 2 Kazio Griniaus atsiminimų tomai4,

konstruoti įvairius naratyvus. Profesiona-

todėl, be negausios archyvinės medžiagos,

li muziejininkė Leslie Bedford teigia, jog

apie šį veikėją ką nors nauja pasakyti buvo

naratyvo, kur prabyla istorija, sukonstravimas yra viena svarbiausių muziejaus misijų. Visas pasaulis mokosi iš pačių įvairiausių naratyvų. Naratyvas paprastai susilaiko nuo atvirų pamokymų, tačiau skatina asmeninę refleksiją ir viešas diskusijas. Tokia istorijos pateikimo forma neatstumia lankytojų ir yra labai produktyvi1. Skirtingai nei literatūroje, iš kur ir atėjęs pats terminas, muziejuje yra daug daugiau jo konstravimo priemonių. Tekstas – tik viena iš jų. Parodoje naratyvas gali būti sukonstruotas iš teksto, nuotraukų, dokumentų, eksponatų, visų jų sąveikos, išdėstymo, gra-

publi-

Muziejus yra ideali vieta, kurioje galima

pakankamai sudėtinga. Vis dėlto papasakoti jo istoriją norėjosi išradingai. Įvertinus tai, kad didžioji dalis surinktos medžiagos jau buvo skelbta, buvo pasirinkti kiti keliai, kaip šią parodą pateikti naujai ir patraukliai. Buvo nuspręsta pateikti svarbiausius Kazio Griniaus biografijos bruožus. Kertiniu atspirties tašku tapo žodis demokratija, kurią Kazys Grinius puoselėjo visą gyvenimą, o šalutiniu – gydytojo darbas, kuris taip pat turėjo daug reikšmės jo gyvenime. Taip pat Kazys Grinius visa savo veikla įrodė, kad jis ne tik domisi demokratijos idėjomis, bet ir visame kame jas taiko praktiškai. Taip gimė tarsi iš dvi temas vienijančių

finio apipavidalinimo ir dar daug kitų kom-

dedamųjų sujungtas parodos pavadinimas

ponentų. Naratyvo pasakotojas gali būti pa-

„Praktinė demokratija: Prezidento Kazio

slėptas arba aiškiai identifikuotas.

Griniaus receptas“.

į turinį

Šias dvi gijas buvo nutarta vystyti visoje parodoje. Pirmiausia, ieškant demokratijos apraiškų ne tik politinėje, bet ir kasdienėje Kazio Griniaus veikloje, antra – gimė mintis tekstų pateikimą susieti su medicinos terminija. Visa parodos medžiaga buvo suskirstyta į devynis stendus, atspindinčius atskiras temas, kurias vienijo šios dvi dedamosios. Pirmajame stende, pavadintame „Demokratijos užkratas“, dviejose potemėse „Pirmieji simptomai“ ir „Karčios piliulės carui“ apžvelgiama, kaip susiformavo Kazio Griniaus pažiūros. Neturtingų valstiečių lietuvių Vinco ir Onos Grinevičių gausioje šeimoje Selemos Būdos kaime gimęs Kazys labai anksti susirgo demokratijos liga. Ji vystėsi Kaziui Griniui mokantis gimnazijoje. Ypač ją pakurstė pažintis su Vincu Kudirka, mokytojų Petro Kriaučiūno ir Petro Armino įtaka. Visa tai paskatino Kazį Grinių įsitraukti į atgimimo veiklą. Dar būdamas studentas Maskvos universitete, Kazys Grinius ėmė aktyviai bendradarbiauti „Varpe“, „Ūkininke“, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose, platino įvairią lietuvišką spaudą. Tautinio atgimimo laikotarpiu Kazys Grinius sugirdė ne vieną karčią piliulę carui, pavyzdžiui, 1905 m. rudenį surengė mitingą Marijampolėje už lietuvių teises ir laisves. Jis buvo vienas svarbiausių anticarinio pasipriešinimo vadovų Suvalkijoje. Nuo 1896 m. kartu su juo į veiklą aktyviai įsitraukė ir jo žmona bajoraitė Joana Pavalkytė-Griniuvienė. Joana buvo net radikalesnė už savo vyrą. 1905 m. ji prisidėjo prie sukilimo rengimo grupės, transportavo

revolverius ir patronus į Vilnių ir Kauną, namie slėpė ginklus. Kazys Grinius tam nepritarė, tačiau elgėsi kaip tikras demokratas – žmonos veiklai neprieštaravo. Antrojo stendo „Demokratijos židinys“ potemėje „Namų režimas“ aptariama, kaip 1902–1908 m. Grinių namai Marijampolėje tapo Suvalkijos atgimimo veikėjų židiniu ir traukos centru. Buvo juokaujama, kad namuose „susidūrė“ dvi partijos – Kazys Grinius dalyvavo Lietuvių demokratų, o Joana Griniuvienė – Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje, tačiau ir čia galiojo demokratijos principai – vyras ir žmona palaikė vienas kitą. Kilo sumanymai suorganizuoti vaidintojų grupę, sulietuvinti bažnyčios gegužinius mišparus, spausdinti atsišaukimus, pjaustyti telegrafo stulpus, surengti mitingus įvairiose vietose, sutrukdyti aplinkraščio iš bažnyčios sakyklos skaitymą. Pažymint reikšmingumą, jų namai netgi buvo vadinami „antrąja klebonija“. Potemėje „Kultūros dozė“ aptariami svarbiausi kultūros srityje nuveikti darbai, tarp kurių žymiausias – spektaklis „Amerika pirtyje“, kurio repeticijomis ir organizacija rūpinosi patys Griniai. Taip pat jie įkūrė viešą lietuvių kultūros ir švietimo draugiją „Šviesa“, kuri Marijampolėje organizavo pirmąją lietuvišką pradžios mokyklą, statė spektaklius, rengė chorų pasirodymus, šokių vakarus, steigė bibliotekas ir knygynus, bandė įkurti senelių prieglaudą. Trečiajame stende, pavadinimu „Gydytojo vizitas“, pereinama prie Kazio Griniaus medicininės veiklos temos. Potemėje „Prakti-

P ar odos „P r a k t in ė d e m o kr a ti j a : Pr e z i d e nto Ka z i o Gri ni aus re c e pt as“ narat y vo k o nst ravi mas

Parodos „Praktinė demokratija: Prezidento Kazio Griniaus receptas“ stendas

nė medicina“ atskleidžiami Kazio Griniaus gydytojavimo laikotarpiai Marijampolėje, Naumiestyje, Pilviškiuose, Grozne ir Kislovodske. Marijampolės laikotarpiu visuomeninė ir medicininė veiklos buvo susijusios itin glaudžiai. Laisvojo gydytojo statusas Kaziui Griniui leido aplink save telkti išsilavinusius žmones, dalį pajamų skirti visuomenės reikalams. Privačia gydytojo praktika Kazys Grinius vertėsi iki 1920 metų. Per 27 gydomosios praktikos metus gydė apie 100 tūkst. pacientų. Jei Kazys Grinius buvo praktinės demokratijos šalininkas, tai medicinoje jis daug dėmesio skyrė profilaktikai. Potemėje „Profilaktinė medicina“ atskleidžiamas Kazio Griniaus požiūris į liaudies prietarus. Jis teigė: „Kultūringi inteligentai, norėdami šviesti tamsią liaudį, daugiausia į savo švietimo kaimiečių programą įtraukia ir prietarų naikinimą. Bet jeigu geriau įsižiūrėsime į kai kurių liaudies prietarų prasmę, tai pamatysime nemažą jų liaudies sveikatai naudą.“5 Vis dėlto neskatino jais aklai pasitikėti, kadangi tuo laikotarpiu medicininės žmonių žinios dar buvo, jei taip galima sakyti, embriono stadijos. Savo pareiga jis laikė viešai ir suprantamai kalbėti medicinos ir higienos klausimais, vykdė sėkmingą ligų profilaktiką. Ketvirtajame stende „Gydytojo konsultacija“ aptariamas Kazio Griniaus administracinis darbas jam dirbant savivaldybėje Sveikatos skyriaus vedėju ir miesto vyriausiuoju gydytoju. Galima sakyti, jis padėjo Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos pamatus. Labiausiai rūpinosi ligų profi-

laktika, socialine, mokyklų medicina, kova su motinų ir vaikų mirtingumu, džiova, venerinėmis ligomis. Įdomu tai, jog Kaziui Griniui tekdavo dalyvauti įvairių komisijų veikloje, pavyzdžiui, 1932 m. spalio 6 d. jis buvo paskirtas kirpėjų mokymo komisijos pirmininku. Skyriuje „Visuomeninė medicina“ apžvelgiama veikla visuomeninėse organizacijose, kuriose Kazys Grinius aktyviai dalyvavo. Amžininkas gydytojas dr. Vincas Tercijonas taip apibūdino kolegą: „Dr. Grinius nesitenkino vien ligonių gydymu kaip kiekvienas eilinis gydytojas, bet pasižymėjo kaipo gydytojas visuomenininkas.“6 Jis buvo „Pieno lašo“ draugijos vadovas, „Draugijos kovai su džiova“ pirmininkas, rūpinosi tuberkuliozinės sanatorijos statybomis. Potemėje „Gydytojas ligonis“ trumpai kalbama ir apie paties prezidento gydymąsi, gyvenimo pabaigoje sutrikus sveikatai. Penktas–septintas stendai skirti Kazio Griniaus politinei veiklai, suskirstant ją į tris stadijas: paūmėjimas, apogėjus ir komplikacija. Pirmajame iš šių stendų aptariamas būsimojo prezidento kelias šio posto link: potemėse „Politikos virusas“, „Ministro pirmininko mankšta“ ir „Opozicijos intervencija“ chronologiškai pristatomas 1920– 1926 m. laikotarpis – nuo tada, kai Kazys Grinius buvo išrinktas Marijampolės miesto tarybos pirmininku, iki to, kaip jis, kaip uolus demokratinių vertybių saugotojas, akylai stebėjo valdančiųjų veiksmus visą Aleksandro Stulginskio prezidentavimo laikotarpį ir protestavo prieš nedemokratiškuosius. Antrajame šios temos stende

P ar odos „P r a k t in ė d e m o kr a ti j a : Pr e z i d e nto Ka z i o Gri ni aus re c e pt as“ narat y vo k o nst ravi mas

Viršuje ir dešinėje: Prezidento Kazio Griniaus dienų mokinių diena. 2016 m. gruodžio 16 d.

„Demokratijos stadijos: apogėjus“ aptariamas Pirmosios Lietuvos Respublikos demokratijos viršūne tapęs laikotarpis – Kazio Griniaus prezidentavimo laikas. Potemėse „Naujas kursas“ aprašomi svarbiausi naujo prezidento sprendimai, „Prezidento dieta“ – išskirtinis Kazio Griniaus įvaizdis visuomenėje ir taupumas, o „Temperatūra kyla“ – ir visi nesklandumai bei

taikė „Dirbtinį kvėpavimą“ – sekė antidemokratiškus valdžios veiksmus ir įvairiomis interpeliacijomis siekė sugrąžinti ją į demokratijos kelią. Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, demokratija joje tapo nepagydoma. Šioje potemėje aptariamas Kazio Griniaus nenoras pasiduoti netgi gyvenant JAV ir visad išlikusi viltis dar sugrįžti į Laisvą Lietuvą.

nepasitenkinimas, kilę jam užėmus postą. Stende „Komplikacija“ aptariamas Kazio Griniaus politinio gyvenimo saulėlydis. Potemėje „Krizė“ Kazys Grinius nuverčiamas. Tačiau jis ir toliau Lietuvos demokratijai

į turinį

Priešpaskutinis stendas „Šeimos terapija“ suskirstytas į dvi dalis – tai pirmoji ir antroji Kazio Griniaus šeimos. Joana Pavalkytė Griniuvienė ir Kristina Grinienė buvo prezi-

P ar odos „P r a k t in ė d e m o kr a ti j a : Pr e z i d e nto Ka z i o Gri ni aus re c e pt as“ narat y vo k o nst ravi mas

dento vertos moterys, kurios savo darbais neatsiliko nuo aktyvaus vyro. Kaip valstybėje, taip ir šeimoje, Kazys Grinius pripažino demokratijos principus. Visada palaikydavo tiek pirmosios žmonos Joanos, tiek antrosios žmonos Kristinos sumanymus, nors ne viskam pritardavo. Moteris vertino kaip lygias vyrams, galinčias užsiimti tokiomis pat veiklomis. Vaikams buvo autoritetas, bet kartu ir geras draugas – leido patiems pasirinkti savo gyvenimo kelią. Atsitiesęs po pirmosios šeimos netekties ir vedęs antrą kartą, Kazys Grinius ypač daug dėmesio skyrė bendravimui su jauniausiu sūnumi Liūtu. Sūnus Liūtas prisimena, kad mama auklėjo griežčiau negu tėtis, tad kartais sūnus pasinaudodavo tėčio demokratiškumu – egzamino dieną gaudavo raštelį, atleidžiantį nuo pamokų, ir žinojo, kad, iškrėtus šunybę, didžiausia bausmė gali būti tik pabarimas. Nors Griniai sunkiai vertėsi, vokiečių okupacijos laikotarpiu kurį laiką namuose glaudė kelis iš geto pabėgusius žydus. Tarp jų buvo vėliau profesoriumi tapęs Kauno geto kalinys Dimitrijus Gelpernas. Kazio ir Kristinos Grinių indėlis gelbstint žydus Lietuvoje buvo įvertintas dar 1993 m. – jiems suteikti nacionaliniai apdovanojimai – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai. 2016 m. suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Ypatingu parodos eksponatu tapo Kazio Griniaus progimnazijos paskolintas Pasaulio tautų teisuolių medalis ir diplomas. Kuriant paskutinįjį stendą „Laisvalaikio režimas“, ypač daug pagelbėjo sūnaus Liūto atsiminimai, kuriuose jis aprašė, kaip

į turinį

dažniausiai laisvą laiką leisdavo jo tėvas ar jiedu kartu. Juose atsiskleidžia paprastas, šeimyniškas Kazys Grinius. Potemėje „Penas kūnui“ apžvelgiamas išskirtinis Kazio Griniaus dėmesys savo fizinei būklei ir ypatingas ilgų pasivaikščiojimų pomėgis, o kaip peną sielai jis rinkosi rašymą ir folkloro rinkimą. Taigi tokios pagrindinės temos ir potemės tilpo devyniuose stenduose. Kiekviename iš jų ne tik pateikiama Kazio Griniaus biografija, bet ir gausiai iliustruojama daugiausia Lietuvos centrinio valstybės archyvo fotonuotraukų ir dokumentų skyriaus bei spaudos medžiaga. Parodą puošia ir kelios didelio formato nuotraukos. Daug dėmesio buvo skiriama ir parodos dizainui. Tyrinėtoja Regan Forest teigia, kad lankytojų elgesį ir susidomėjimą nulemia ir dizainas, kurį ji prilygina šokiui – kaip ir šokyje, svarbiausia – gera choreografija7. Numačius eksponuoti Kazio Griniaus žmonos Joanos Pavalkytės-Griniuvienės prijuostes, buvo nutarta parodos dizaine panaudoti tautiškų raštų motyvus. Apipavidalinant pasirinkta modernumo ir tradicijos dermė, kuri atspindi ir Kazio Griniaus asmenines savybes. Kaip demokratas savo laikotarpiu jis mąstė gal net pernelyg moderniai, tačiau kartu ir gerbė tradicijas – kartu su žmona rinko tautodailės dirbinius, domėjosi tautosaka ir ją užrašinėjo. Ieškant dermės tarp tradicijos ir modernumo, norėta ir pačias prijuostes eksponuoti netradiciškai. Įdomų ir labai pasiteisinusį sprendimą pasiūlė Liaudies meno skyriaus darbuotojos

Janina Savickienė ir Jurga Valatkaitė. Prijuostės buvo susuktos į rulonus ir taip erdvei suteikė tūrio. Parodos metu sukurtas ir edukacinis žaidimas. Edukacijos dalyviai supažindinami su gydytoju Kaziu Griniumi – žmogumi, kuris gydė žmonių kūnus, o, įsitraukęs į aktyvią politinę ir visuomeninę veiklą bei tapęs prezidentu, ėmėsi gydyti ir visą Lietuvos politinę sistemą. Vėliau jiems tenka išspręsti užduotį ir taip užsidirbti pinigų, už kuriuos galima įsigyti negaluojančiai demokratijai reikalingų vaistų. Edukacijos dalyviams pateikiama keletas situacijų, kuriose vaizduojami nedemokratiniams režimams būdingi bruožai. Įvertinę, kokia tai „liga“, dalyviai iš vaistų buteliukų su etiketėmis turi išsirinkti vaistus, kurie padėtų

Tiek edukacinis žaidimas, tiek visa paroda 2016 m. gruodžio 16 ir 17 dienomis buvo sėkmingai pristatyta Prezidento Kazio Griniaus dienų metu, jos tapo finaliniu Kazio Griniaus metų akordu. Gruodžio 16 d. buvo surengta MOKINIŲ diena: ekskursijas apie Prezidentą Kazį Grinių moksleiviams iš įvairių Lietuvos mokyklų vedė penki Kauno Kazio Griniaus progimnazijos mokiniai. Šeštadienį, gruodžio 17 d., Kazio Griniaus gimtadienio proga į PILIEČIŲ dieną buvo kviečiami visi norintieji daugiau sužinoti apie šios asmenybės gyvenimą ir darbus. Kazio Griniaus dienas užbaigė Kauno miesto kamerinio teatro ir Gyčio Padegimo pjesės „Alksniškiai“, skirtos Prezidento Kazio Griniaus 150-osioms gimimo metinėms, skaitymai.

neutralizuoti demokratijos trūkumą.

Nuorodos Bedford L. The Real Work of Museums.Curator, 44/1. New York, 2001, p. 27–33. Prieiga internetu: https://itp.nyu.edu/classes/cow-fall2015/files/2014/09/Storytelling-The-Real-Work-of-Museums. pdf [žiūrėta 2017 01 10].

Eidintas A. Kazys Grinius. Vilnius, 1993.

Ilgūnas G. Kazys Grinius. Vilnius, 2000.

Dr. Kazys Grinius. Atsiminimai ir mintys, t. 1. Marijampolė, 2006; Dr. Kazys Grinius. Atsiminimai ir mintys, t. 2. Marijampolė, 2006.

1948 11 26, Čikaga, K. Grinius, Lietuvių profilaktiniai prietarai. LCVA, F. 659, Ap. 1, B. 38, l. 5–9.

Tercijonas V. Dr. Kazys Grinius kaipo gydytojas visuomenininkas. Tėvynė, 1951 06 29.

Forrest R. Exhibition Narrative: The Spatial Parameters, Exhibitionist. New York, 2014, p. 30–31. Prieiga internetu: http://name-aam.org/uploads/downloadables/EXH.spr_14/7%20EXH%20SP%20 14%20Forrest_Exhibition%20Narrative.pdf [žiūrėta 2017 01 10].

P ar odos „P r a k t in ė d e m o kr a ti j a : Pr e z i d e nto Ka z i o Gri ni aus re c e pt as“ narat y vo k o nst ravi mas

Parodos „Praktinė demokratija: Prezidento Kazio Griniaus receptas“ Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune fragmentas

P ar odos „P r a k t in ė d e m o kr a ti j a : Pr e z i d e nto Ka z i o Gri ni aus re c e pt as“ narat y vo k o nst ravi mas

101

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS PAVELDAS IR SKLAIDA EDITA KORZONAITĖ

Dešinėje: Bibliotekos 10-metis, 1933 m. Rektorius prof. Vincas Čepinskis, prof. Zigmas Žemaitis, prof. Petras Leonas, prof. Petras Raudonikis, prof. Mykolas Biržiška ir kt.

Nuo įsikūrimo dienos Universiteto biblio teka kaupė ir saugojo spaudinius bei rankraščius, būtinus aprūpinti studijas bei užtikrinti mokslinę ir leidybinę veiklą. Nors fondas patyrė įvairių formavimo permainų, jame išliko istoriniu ir moksliniu požiūriu svarbių kultūros vertybių. Šiame straipsnyje dėmesys skiriamas Retų spaudinių fondo turiniui atskleisti1 ir informacijos apie fondą sklaidos būdams apžvelgti. Universiteto bibliotekos steigimą įteisino pirmasis universiteto statutas, priimtas 1922 m. kovo 24 d. Bibliotekos vedėju išrinktas kultūros istorikas, politinis veikėjas, Teisės fakulteto docentas Vaclovas Biržiška (1884–1956), jis darbą koordinavo su Bibliotekos komisija, sudaryta iš visų fakultetų atstovų, pirmininkaujant Universiteto rektoriui2. Vedėjo pareigas V. Biržiška pradėjo eiti 1923 m. sausio 1 d., ši diena ir laikoma Bibliotekos įkūrimo data. Bibliotekai V. Biržiška vadovavo iki 1944 m. vasaros. Didžiąją įkurtos bibliotekos spaudinių fondo dalį sudarė Aukštųjų kursų (1954 fiz. vnt.) ir vokiečių kalbininko, baltisto, archeologo, etnografo, Lietuvos universiteto profesoriaus Adalberto Bezzenbergerio (Adalberto Becenbergerio) (4608 fiz. vnt.) bibliotekos. Dalis šių knygų išliko iki šiol. Aukštųjų kursų kolekcija retų spaudinių fonde išskirta pagal knygose esantį Aukštųjų kursų antspaudą ar įrašą. Tai – XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais leistos įvairių

104

į turinį

mokslo sričių knygos lenkų, vokiečių, rusų, prancūzų, lietuvių, latvių ir kt. kalbomis. A. Bezzenbergerio (1851–1922) asmeninė knygų kolekcija į Biblioteką pateko iš Valstybės centrinio knygyno. Rinkinį sudarė indoeuropeistikos, baltų kalbotyros, kultūros istorijos veikalai3. Ypatingą vietą užėmė Simono Daukanto, Kazimiero Būgos, Jono Basanavičiaus ir kt. knygos. Pasak ilgametės KTU bibliotekos darbuotojos, dirbusios su retais spaudiniais, dr. Nijolės Lietuvninkaitės, po 1950 m. šis vertingas rinkinys išsklaidytas po Vilniaus ir Kauno bibliotekas4. Šiuo metu rinkinį sudaro 80 knygų, išskirtų pagal specialiai dailės istoriko ir kritiko, grafiko Pauliaus Galaunės A. Bezzenbergeriui sukurtą ekslibrisą ir įrašus Bibliotekos inventoriaus knygose. Kolekcijoje saugomi tokie vertingi leidiniai, kaip Konstantino Sirvydo trijų kalbų žodynas „Dictionarium trium linguarum“ (1713 m.), Augusto Schleicherio (Augusto Šleicherio) lietuvių kalbos gramatika „Litauische grammatik“ (1856 m.) ir kt. 2017 m. Retų spaudinių fonde saugoma daugiau nei 95 tūkst. dokumentų. Išskiriamos knygų, ikonografijos, kartografijos, smulkių spaudinių, periodikos ir rankraščių kolekcijos. Didžiausią Retų spaudinių fondo dalį sudaro knygos (daugiau nei 78 tūkst.). Biblioteka saugo 14 inkunabulų (ankstyviausiojo spaudos laikotarpio knygos, išspausdintos iki 1501 m.) lotynų kalba. Vienas iš jų – seniausia Kauno mieste esanti knyga – Seno-

vės Romos poeto Caius Valerius Catullus (Gajaus Valerijaus Katulo) „Carmina...“ („Eilėraščiai...“), išleista Milane 1475 metais.

Įrašas Bibliotekos inventoriaus knygoje rodo, kad anksčiau ji priklausė Raudondvario grafams Tyszkewicziams (Tiškevičiams).

2 pav. Catullus, Gaius Valerius. „Carmina“, 1475

XVI a. knygų rinkinį sudaro paleotipai5 ir kiti vertingi leidiniai, XVII a. – reikšmingi mokslo ir kultūros istorijai darbai, tarp jų – olandų leidėjų Elzevyrų leistos knygos6, pasižymėjusios tematikos aktualumu, moksliniu teksto ir komentarų parengimu bei gera

poligrafine išvaizda7. Ypač gerai žinoma „Respublikų“ serija. Pavyzdžiui, biblioteka saugo 1627 m. lotynų kalba išleistą „Respublica Siue Status Regni Poloniae, Lituaniae, Prussiae, Livoniae, etc...“. Šio laikotarpio humanitariniams ir fundamentaliesiems

KAUN O T ECH N OLOG IJO S U NI V E R S I TE TO B I B L I O TE KO S PA VE L D AS I R SK L AI D A

105

mokslams atstovauja Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Historiae Lituanae“ (1650 m.), Lietuvos statuto laidos ir kt. leidiniai. XVIII a. rinkinyje – socialinių, fundamentaliųjų, humanitarinių mokslų knygos, tarp jų Icaas Newtono (Izaoko Niutono) „Philosophiae naturalis principia mathematica“ ir kt. O XIX–XX a. pirmosios pusės rinkinys apima įvairiakalbius universalaus turinio leidinius. Svarbią vietą užima jame išskirtos „Kaunistikos“ ir „Kalendorių kolekcijos“, kurių pastarąją sudaro lietuvių ir užsienio kalbomis išleisti spaudiniai. XVI–XX a. pirmosios pusės knygų, išleistų lietuvių kalba, rinkinyje ypatingą vietą užima senieji leidiniai. Seniausioji bibliotekoje

Bretkūnas, Jonas. „Postilla...“, 1591

106

į turinį

saugoma knyga – Jono Bretkūno „Postilla, tatai esti trumpas ir prastas ischguldimas Evangeliu,...“ 8. Spaudos draudimo metų laikotarpį atspindi daugiau kaip tūkstantis knygų. Pirmosios nepriklausomybės metų knygų ir smulkiųjų spaudinių fonde sukaupta daug Lietuvos mokslo ir kultūros istorijai reikšmingų leidinių. Išskirtini Kauno universiteto išleisti mokslo ir studijų leidiniai. Šie leidiniai patenka į suformuotą „Universiteto kolekciją“. Vienas iš šiai kolekcijai priskirtų pavyzdžių – Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto išleista prof. Vinco Čepinskio

4-ių dalių studija „Fizinė chemija“ (1928– 1933 m.). Verta prisiminti, kad V. Čepinskis – Aukštųjų kursų (1920–1922 m.) fizikos dėstytojas, rėmęs Aukštųjų kursų pertvarkymo į Lietuvos universitetą idėją ir vienas iš Matematikos-gamtos fakulteto kūrėjų. 1922–1923 m. ir 1928–1929 m. profesorius ėjo universiteto prorektoriaus, o 1923– 1924 m. ir nuo 1929 iki 1933 m. – rektoriaus pareigas9. Svarbią vietą užima asmeninių bibliotekų rinkiniai, per kuriuos galima pažvelgti į XIX–XX a. I pusės Lietuvos bibliofilijos istoriją. Bibliotekoje saugomos prof. V. Biržiškos (per 2000 fiz. vnt.), LU dėstytojo Juozo Tumo-Vaižganto (per 1000 fiz. vnt.) bibliotekos. Išskirtinę vietą užima Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos bibliotekos dalis (apie 620 fiz. vnt). Taip pat saugomos baltisto Aukusti Roberto Niemi (Augusto Roberto Niemio), bibliografo ir bibliofilo Stanislovo Didžiulio, kalbininko Kazimiero Būgos kt. bibliotekos. Šias bib liotekas papildyti ar išskirti naujas padeda įrašai Bibliotekos inventoriaus knygose ir knygos ženklai – ekslibrisai ar įrašai (savininko atžymos, dedikacijos ir kt.).

Dešinėje viršuje: J. Tumas-Vaižgantas, sukurtas 1919 m. Dešinėje žemiau: Vaclovas Biržiška, sukurtas 1925 m.

KAUN O T ECH N OLOG IJO S U NI V E R S I TE TO B I B L I O TE KO S PA VE L D AS I R SK L AI D A

107

Asmenų bibliotekose randama įklijuotų P. Galaunės sukurtų ekslibrisų Mykolui Biržiškai, V. Biržiškai, J. Tumui-Vaižgantui bei A. Bezzenbergeriui.

Retų spaudinių fonde išskirti tiek Lietuvos (Raudondvario, Vaitkuškio ir Lyduokių, Plungės ir Rietavo), tiek nedideli užsienio dvarų bibliotekų fragmentai.

Bibliotekoje saugoma ir P. Galaunės bibliotekos dalis, ji nuolat pildoma pagal knygose įklijuotus ekslibrisus ar įrašus „Ex Libris Paulius Galaunė“, taip pat įrašus Bibliotekos inventoriaus knygose. Šioje kolekcijoje yra XIX–XX a. pirmos pusės spaudinių lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbomis bei keli ikonografijos dokumentai (fotografijos).

Adalbertas Bezzenbergeris, sukurtas 1923 m.

Mykolas Biržiška, sukurtas 1926 m.

108

į turinį

Įrašas P. Galaunės bibliotekos knygose

P. Galaunės bibliotekos knygų ekslibrisai

Didžiausia išskirta kolekcija – Raudondvario grafų Tyszkewiczių biblioteka. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Raudondvario bibliotekoje buvo apie 10–20 tūkst. knygų, rankraščių, ikonografijos ir kartografijos dokumentų, gausus graviūrų ir ekslibrisų rinkinys iš visos Europos. Biblioteka išsiskyrė kalbų ir tematikos įvairove, taip pat knygos ženklų gausa ir skirtingais viršelių įrišais. 1930 m. Vokiečių knygyno Kaune savininkas Walteris Fisheris (Valteris Fišeris) įteikė Universiteto rektoriui Raudondvario dvaro bibliotekos dalies dovanojimo dokumentą, palydėdamas žodžiais: „nes biblioteka išaugo Lietuvos dirvoje, joje atsispindi dvasios gyvenimo istorija, kurios išsirutuliojimas Tamstoms visiems rūpi“10.

Dovanotas rinkinys įvertintas daugiau nei 100 tūkstančių litų, jis sudarė 1/7 tuometinio bibliotekos fondo. Didžioji kolekcijos dalis – XVI–XIX a. spaudiniai, išleisti lotynų, prancūzų ir lenkų kalbomis. Bibliotekos inventoriaus knygose įregistruoti 7874 egzemplioriai su pastaba Walterio Fischerio dovana. XX a. 5–8 deš. kolekcija buvo dalijama – dalis spaudinių atiteko Kauno apskrities viešajai, Vilniaus universiteto ir kt. bibliotekoms. Šiuo metu Retų spaudinių fonde išlikę daugiau nei 800 Raudondvario dvaro bibliotekos knygų, daugiausia jų – išleistos XVIII a. Vertingiausia saugoma bibliotekos dalis – XV–XVII a. spaudiniai. Retų spaudinių fonde išlikusi tik viena XV a. knyga – jau anksčiau minėto C. V. Catullus „Carmina“

KAUN O T ECH N OLOG IJO S U NI V E R S I TE TO B I B L I O TE KO S PA VE L D AS I R SK L AI D A

109

Mykolas Biržiška, sukurtas 1926 m.

Raudondvario dvaro bibliotekos nuosavybės ženklai

110

į turinį

Raudondvario dvaro bibliotekos nuosavybės ženklai

Nicolai Christophori Radzivili. „Hierosolymitana...“ antraštinis puslapis11

KAUN O T ECH N OLOG IJO S U NI V E R S I TE TO B I B L I O TE KO S PA VE L D AS I R SK L AI D A

111

(1475 m.). Iš XVI a. išsaugotos kelios knygos (tarp jų – italų architekto Sebastiano Serlio „Il primo libro d‘Architettura di Sebastiano Serlio, Bolognese...“ („Pirmoji Plungės dvaro bibliotekos nuosavybės ženklas

112

į turinį

architektūros knyga...“, 1545 m.), surišta kartu su „Reigles generales de l‘Architecture, sur les cinqmanie res d‘edifices...“ („Pagrindinės architektūros taisyklės apie

Gregorius I. „Libri dialogorum sancti Gregorii pape“, 1496

penkis pastatų tipus...“, 1545 m.). Daugiau išlikę XVII a. knygų (ypatingą vietą užima LDK didiko, Abiejų Tautų Respublikos valstybės karinio veikėjo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio piligriminės kelionės aprašymas „Hierosolymitana...“ („Kelionė į Jeruzalę...“, 1601 m.). Knyga išsiskiria rankraštinių marginalijų gausa. Plungės ir Rietavo kunigaikščiai Oginskiai turėjo dideles kalbų ir žanrų įvairove išsiskiriančias bibliotekas. Bibliotekos inventoriaus knygos įrašai rodo, kad daugiausia

šiai kolekcijai priskiriamų spaudinių gauta 1925–1937 m. iš Valstybės centrinio knygyno ir tik keturi spaudiniai – iš kitų šaltinių. Oginskių kolekcijoje su antspaudu Biblioteka Płungiańska yra 76 spaudiniai. Kelios knygos yra iš Rietavo dvaro bibliotekos (jos išskirtos pagal įrašus knygose). Vertingiausi Oginskių kolekcijos eksponatai – ankstyviausiojo spaudos laikotarpio knygos ir XVII–XVIII a. proginė literatūra, kurioje lotynų ir lenkų kalbomis įamžinti Oginskių giminės svarbiausi gyvenimo įvykiai.

KAUN O T ECH N OLOG IJO S U NI V E R S I TE TO B I B L I O TE KO S PA VE L D AS I R SK L AI D A

113

Lenkijos įstatymų rinkinys „Commune inclity Polaniae Regni privilegium constitutionum et indultuum...“, dar vadinamas Laskio statutu, XVII a. – 1680 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje išleista „Iter gloriæ a porta gentilitia usq[ue] ad portas mortis per Martis campos...“. Kolekcijoje daugiausia knygų, išleistų XVIII a. Ypatingą vietą užima 1772 m. Giovanni Antonio Rizzi Zannoni (Džovanio Rici-Zanonio), Venecijos Respublikos kartografo, daugelio žemėlapių ir atlasų kūrėjo, Paryžiuje išleistas Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją apimantis leidinys „Carte de la Pologne divisée par provinces et palatinats et subdivisée par districts...“ („Lenkijos žemėlapis, suskirstytas į provincijas ir palatinas...“).

Michał Stanisław Korwin-Kossakowski (Mykolas Stanislavas Korvin-Kosakovskis). XX a. pr. Dail. Leopoldas Watsonas13

Kolekcijai priklauso du inkunabulai. Tai 1496 m. lotynų kalba išleisti popiežiaus Gregorius I (Grigaliaus I) veikalai „Libri dialogorum sancti Gregorii pape“ („Dialogai...“) ir „Homiliae super Ezechielem“ („Homilijos apie pranašą Ezechielį“). XVI a. atstovauja Jano Łaskio (Jono Laskio) – Lenkijos valstybės ir bažnyčios veikėjo 1506 m. Krokuvoje išleistas pirmasis

Kairėje: Superekslibrisas ant knygos „Wspomnienie o Józefie Kossakowskim...“ (1861 m.) įrišo

Didelę ir vertingą biblioteką turėjo grafai Kossakowskiai (Kosakovskiai) Vaitkuškio dvare. XX a. pr. dvaro biblioteką sudarė apie 12 tūkst. įvairiomis kalbomis ir temomis išleistų knygų bei rankraščių. Didžioji šios bibliotekos dalis pateko į Valstybės centrinį knygyną, iš jo 1935 m. keli šimtai knygų buvo perduotos Bibliotekai. Šiuo metu Retų spaudinių fonde 2016 m. išskirtoje Kossakowskių kolekcijoje yra 211 spaudinių (XVIII–XIX a. knygos ir atlasai) bei 2 albumai. Rinkinys išsiskiria knygos ženklų įvairove: 3 superekslibrisai11 (16 pav.), 3 ekslibrisai ir 6 knygos antspaudai, sukurti XVIII–XX a. pr. Knygose taip pat yra dedikacijų Kossakowskių giminės atstovams ar įvairių savininkų įrašų, įklijų ir kt.

KAUN O T ECH N OLOG IJO S U NI V E R S I TE TO B I B L I O TE KO S PA VE L D AS I R SK L AI D A

115

Stanisław Feliks (Szczęsny) Fortunat Korwin-Kossakowski

Kossakowskiai (Vaitkuškis) XIX a. II p. – XX a. pr. Dail. nežinomas15

(Stanislovas Feliksas (Ščensnas) Fortunatas Kosakovskis). XIX a. vid., iki 1872 m. Dail. nežinomas14

Ikonografijos (XIX–XX a. I pusės) kolekciją sudaro per 11 tūkstančių fotografijų, atvirukų, grafikos kūrinių ir kt. dokumentų. Didžioji kolekcijos dalis – portretinės XIX–XX a. fotografijos, pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus (1873 m.), Antano Baranausko (1891 m.) ir kt. Ilgametės Bibliotekos darbuotojos dr. Nijolės Lietuvninkaitės parengta virtuali paroda „Kauno fotografai. Kauno senoji portretinė fotografija (kolekcija, 1863–1940)“, įtraukta į UNESCO

116

į turinį

programos Pasaulio atmintis Lietuvos nacionalinį registrą. Svarbią vietą užima tarpukario Kauno fotografijos (per 200 fiz. vnt.). Biblioteka turi nuolatinę fotografijų „Kaunas tarpukariu“ ekspoziciją. Eksponuojama 14 išdidintų retų spaudinių fondo fotografijų kopijų.

Dešinėje: Tėvas Giginas Dirmeika (1834–1911). P. Mongirdaitės nuotrauka

118

į turinį

XVI–XX a. I pusės kartografijos rinkinį (per 4000 vnt.) sudaro žemėlapiai, atlasai ir planai. Lituanistikos paveldą papildo topografiniai, geografiniai ir geologiniai Lietuvos teritorijos žemėlapiai, įvairių Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kt.) planai. Retų spaudinių fonde daugiausia XIX a. išleistų kartografijos dokumentų, tačiau išskirtinę vietą užima XVI –XVII a. planai ir atlasai. Pavyzdžiui, seniausias saugomas Vilniaus miesto planas – 1581 m. Kelne išleistas Georgo Brauno (Džordžo Brauno) ir Franso Hogenbergo (Franzo Hogenbergo) „Vilna Litvaniae metropolis“. Taip pat saugomas tų pačių kartografų parengtas 1576 m. Kelne išleistas atlasas „Civitates orbis terrarum“. XVIII–XX a. I pusės periodikos fondą sudaro užsienio šalių (Anglijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir kt.) bei lietuviški periodiniai leidiniai. Ypatingą vietą užima XIX a. lietuviška spauda. Seniausias saugomas leidinys – 1864 m. gotišku šriftu išleistas „Lietuvininkų paslas savo broliams šviežiausių naujienų pranešąs“. Taip pat saugoma: „Aušra“, „Varpas“, „Ukinįkas: lieKauno rotušė XX a. 3–4 deš. Fotogr. nežinomas

tuviszkas laikrasztis, paskirtas reikalams ukinįkų“ ir kt. Periodikos rinkinyje išskiriami 1918–1940 m.

KAUN O T ECH N OLOG IJO S U NI V E R S I TE TO B I B L I O TE KO S PA VE L D AS I R SK L AI D A

119

Pirmasis Kauno planas su nurodytu braižytoju ir leidėju S. Andriukaičiu, 1920 m.

G. Braun, F. Hogenberg. „Vilna Litvaniae“, 1581

120

į turinį

laikotarpio periodiniai leidiniai, Kauno universiteto akademiniai spaudiniai („Darbai ir dienos“, „Tauta ir žodis“, „Senovė“, „Technika“ ir kt.).

asmenų archyvai. Svarbią vietą užima XVI– XVIII a. įvairių dokumentų rinkinys. Būtina paminėti gausią Universiteto lektorių paskaitų ar mokslinių darbų medžiagą Vienas iš jų – bibliografo, archeologo, baltų kultū-

Rankraštyne saugoma daugiau nei 2 tūkst. dokumentų, datuojamų nuo XVI a. iki XX a. pirmosios pusės. Sukaupti gausūs Lietuvos bajorų Karpių ir Šaukėnų dvaro (XVI–XIX a.), V. Biržiškos, M. Biržiškos, M. Šleževičiaus, A Žvirono, P. Avižonio, A. Moravskio ir kt.

ros, tautosakos ir etnografijos tyrinėtojo prof. Eduardo Volterio rankraštis (25 pav.). Taip pat studentų atsiskaitymo ir baigiamųjų darbų kolekcija. Bibliotekai ypač reikšmingi dokumentai, atskleidžiantys jos istoriją. „Šviesa“, 1888

KAUN O T ECH N OLOG IJO S U NI V E R S I TE TO B I B L I O TE KO S PA VE L D AS I R SK L AI D A

121

„Fonde sukaupti rankraščių turtai atvėrė galimybę leidybiniam darbui. Su biblioteka tiesiogiai siejasi „Lietuviškosios enciklopedijos“ leidimas, prasidėjęs 1930 m.“12 Rankraštyne išliko leidybinį darbą iliustruojantys rankraščiai. Pavyzdžiui, leidinio „Lietuviškoji enciklopedija“, kurį redagavo Bibliotekos direktorius V. Biržiška, korektūros egzempliorius. Smulkių spaudinių XVII–XX a. I p. rinkinį sudaro įvairiakalbiai kvietimai, atsišaukimai, skelbimai, programos, afišos, oficialieji dokumentai ir kt. medžiaga, turinti neabejotiną lituanistinę ar lituaninę vertę. Siekiant atskleisti Retų spaudinių fondo LU prof. EduardoVolterio17 rankraštis

turinį ir padidinti jo matomumą, vykdoma paveldo sklaida. Reti spaudiniai aprašomi Bibliotekos elektroniniame kataloge. 2017 m. yra sukurta daugiau kaip 8 tūkstančiai bibliografinių įrašų, kuriuose informacija apie leidinį pateikiama kaip įmanoma išsamiau. Taip atskleidžiamas kiekvienos Bibliotekoje saugomos knygos unikalumas. Pavyzdžiui, iš kunigaikščių Oginskių bibliotekos knygos „Carte de la Pologne divisée par provinces et palatinats...“ bibliografinio įrašo sužinome ne tik pagrindinius bibliografinius duomenis, bet ir papildomus: apie knygoje esančią dedikaciją kunigaikščiui Józefui Aleksanderiui Jabłonowskiui (Juozapui Aleksandrui Jablonovskiui), antspaudą „Karo topografijos skyrius. Vyr. Štabo tarnybos

„Lietuviškosios enciklopedijos“ korektūros egzempliorius

122

į turinį

biblioteka“ ir t. t.

Kitas sklaidos būdas – naujų partnerių paieška ir bendradarbiavimas su jau esamais rengiant bendrus projektus ar parodas. Pavyzdžiui, 2015 m. Kauno rajono muziejuje, įsikūrusiame Raudondvario dvare, vyko KTU bibliotekoje saugomų knygų paroda „Raudondvario grafų Tiškevičių knygos (XV–XVII a.)“, o Žemaičių dailės muziejuje, įsikūrusiame kunigaikščių Oginskių Plungės dvare, vertingiausi KTU bibliotekoje saugomi Oginskių spaudiniai buvo eksponuojami parodoje ,,Atgimusi Oginskių biblioteka“.

Sklaida vykdoma rengiant stacionarias parodas, kurios pristatomos įvairių renginių metu. Pavyzdžiui, renginyje „Akademinė biblioteka: vakar, šiandien ir rytoj“ buvo skaitytas pranešimas apie retų spaudinių fondą ir parengta retų spaudinių paroda. Taip pat kuriamos virtualios teminės parodos. Bibliotekos tinklalapyje galima aplankyti Retų spaudinių grupės sukurtas septynias virtualias parodas: „Ekslibrisai KTU bibliotekos retuose spaudiniuose“, „XVII a. įdomioji technika arba mokslo stebuklai“ ir kt.

Virtuali paroda „Iš KTU istorijos: rektoriaus Antano Purėno palikimas bibliotekai“, http://webdav.ktub.labt.lt/www/purenas/1.htm

KAUN O T ECH N OLOG IJO S U NI V E R S I TE TO B I B L I O TE KO S PA VE L D AS I R SK L AI D A

123

Taip pat dr. N. Lietuvninkaitės parengtą fija“. Kiekviena paroda turi savo sukūrimo

Universiteto akademinės bendruomenės nariams ir svečiams iš kitų organizacijų organizuojami trumpi Retų spaudinių fondo

priežastį. Pavyzdžiui, parodos „Iš KTU isto-

rinkinių ar atskirų dokumentų pristatymai.

parodą „Kauno senoji portretinė fotogra-

rijos: rektoriaus Antano Purėno palikimas bibliotekai“ idėja kilo tada, kai A. Purėno žmona Liuda Purėnienė perdavė KTU bibliotekai vyro ilgus metus kauptą asmeninę biblioteką. 2014 m. ši knygų, rankraščių ir su mokslu susijusių dokumentų kolekcija pateko į Retų spaudinių fondą. Kolekcijos įvairovė ir tvarkymo išskirtinumas paskatino pasidomėti ne tik A. Purėno darbu universitete, bet ir jo kaip mokslininko,

KTU bibliotekos Retų spaudinių fonde sukaupta unikalių knygų, ikonografijos, kartografijos, periodikos, smulkių spaudinių ir rankraščių. Vykdant sklaidą, siekiama padidinti šio fondo žinomumą ir paskatinti akademinės bendruomenės narius, kitų institucijų darbuotojus ar pavienius tyrinėtojus įtraukti Bibliotekoje saugomus retus spaudinius į mokslinę apyvartą.

pedagogo, spaudos ir visuomenės veikėjo asmenybe. A. Purėnas 1921–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose, 1922 m. buvo

Lietuvos

universiteto

Matemati-

kos-gamtos fakulteto profesorius ir Organinės chemijos katedros vedėjas. Eidamas katedros vedėjo pareigas (iki 1962 m.), 1933–1940 m. buvo universiteto prorektorius, o 1940–1941 ir 1944–1947 m. – rektorius. Vykdant sklaidą, rengiami trumpi dokumentų pristatymai socialiniuose tinkluose. Pristatomi Retų spaudinių grupei padovanoti leidiniai, kolekcijos ar atskiri fondo dokumentai, pateikiama informacija apie artėjančius renginius, parengtas parodas ir t. t. Pavyzdžiui, artėjant kartu su Kauno apskrities viešąja biblioteka rengtos fotografijų parodos „Senasis Kaunas fotografijose“ atidarymui, Bibliotekos darbuotoja Gabija Duobaitė sukūrė plakatą, kuris buvo paviešintas ir socialiniuose tinkluose.

124

į turinį

Dešinėje: Parodos „Senasis Kaunas fotografijose“ plakatas

Nuorodos N. Lietuvninkaitė yra apžvelgusi Bibliotekos fonduose saugomus asmeninius knygų rinkinius. Lietuvninkaitė N. Asmeniniai knygų rinkiniai Kauno universiteto bibliotekoje 1923–1950 metais. Knygotyra, 1991, nr. 18(25), p. 57–64.

Lietuvos universitetas, 1922.II.16-1927. II.16 = The University of Lithuania, Feb. 16, 1922Feb. 16, 1927: pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita, [medžiagą surinko: K. Pakštys ... et. al.]; [redagavo S. Kolupaila]; [anglišką tekstą vertė K. Šliūpas]. Kaunas: [s. n.], 1927 (Kaunas: Valstybės spaustuvė), p. 131–132.

Lietuvninkaitė N. Asmeniniai knygų rinkiniai..., p. 57.

Ten pat, p. 58.

Paleotipai – leidiniai, išspausdinti XVI a. pirmoje pusėje. Jų chronologiniai rėmai – sąlyginiai, nes žymi perėjimą nuo rankraštinės prie spausdintos knygos, kuris įvairiose šalyse pasibaigė skirtingu laiku.

XVI a. pab. – XVIII a. pr. olandų leidėjų Elzevyrų dinastijos Leidene ir Amsterdame leisti spaudiniai.

nius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 4: Chakasija – Diržių kapinynas, p. 306. Ra. Pr. (Razma Pranas). Didelė dovana mūsų Vytauto Didžiojo universitetui. Lietuvos aidas, 1930, Nr. 135 (916), p. 5.

Šviesiausiojo pono Mikalojaus Kristupo Radvilos, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, Šidloveco ir myro grafo ir t. t. KELIONĖ Į JERUZALĘ, aprašyta keturiuose laiškuose, iš lenkų kalbos į lotynų kalbą išversta ir dabar pirmą kartą išleista. Vertėjas Tomas Treteris, Varmijos kustodas. Su Šventosios karališkosios Didenybės privilegija. Braunsberge, pas Georgijų Šenfelsą. 1601. (Iš lotynų kalbos vertė Sigitas Lūžys.)

Superekslibrisas – knygos nuosavybės ženklas, įspaudžiamas knygos įrišo išorėje.

Kisarauskas V. Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918. Vilnius: Mokslas, 1984, p. 59.

Ten pat, p. 60.

Ten pat, p. 59.

Knygotyra: enciklopedinis žodynas, Vilniaus universitetas. Knygotyros katedra. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 100.

Bibliotekoje saugoma „Postilla...“ aprašyta XV–XVII a. knygos Kauno bibliotekose: katalogas = Libri saeculi quinti decimi et sexti decimi ex bibliothecis Caunensibus; sudarė Sigitas Lūžys, Rita Urbaitytė, Irena Vitkauskienė; [redaktorė Daiva Narbutienė]. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, nr. 116, p. 67–68.

Mačionis Z. Čepinskis Vincas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas Juozas Tumelis ... et al.]. Vil-

126

į turinį

Lietuvninkaitė N. Kauno technologijos universiteto Antrųjų rūmų istorijos bruožai. Kaunas: „Technologija“, 1997, p. 32.

Literatūra Galaunė P. Ex-libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai). Kaunas: [s.n.], 1926. 25, xxv iliustr. lap.: iliustr.

Kisarauskas V. Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918. Vilnius: Mokslas, 1984, 221 p.: iliustr., faks.

Narbutienė]. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, 437 p.: faks. Ra. Pr. (Razma Pranas). Didelė dovana mūsų Vytauto Didžiojo universitetui. Lietuvos aidas, 1930, nr. 135 (916), p. 5.

Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilniaus universitetas. Knygotyros katedra. Vilnius: Alma littera, 1997, 413 p.: iliustr..

Lietuvninkaitė N. Asmeniniai knygų rinkiniai Kauno universiteto bibliotekoje 1923–1950 metais. Knygotyra, 1991, nr. 18(25), p. 57–64.

Lietuvninkaitė N. Kauno technologijos universiteto Antrųjų rūmų istorijos bruožai. Kaunas: „Technologija“, 1997, 51 p.: iliustr.

Lietuvos universitetas, 1922.II.16–1927.II.16 = The University of Lithuania, Feb. 16, 1922-Feb. 16, 1927: pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita, [medžiagą surinko: K. Pakštys ... et. al.]; [redagavo S. Kolupaila]; [anglišką tekstą vertė K. Šliūpas]. Kaunas: [s. n.], 1927 (Kaunas: Valstybės spaustuvė), 370 p.: iliustr., portr., diagr.

Lietuvos universiteto veikimo apyskaita, 1922.II.16–1924.VI.15 = Report of the University of Lithuania, February, 1922-June, 1924. Kaunas: [Lietuvos universitetas], 1924 (Kaunas: Valstybės sp.). 292, VI p., [1] faks. lap.: iliustr.

Mačionis Z. Čepinskis Vincas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas – Juozas Tumelis... et al.]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 4: Chakasija – Diržių kapinynas, p. 306.

XV–XVII a. knygos Kauno bibliotekose: katalogas = Libri saeculi quinti decimi et sexti decimi ex bibliothecis Caunensibus, sud. Sigitas Lūžys, Rita Urbaitytė, Irena Vitkauskienė; [redaktorė Daiva

KAUN O T ECH N OLOG IJO S U NI V E R S I TE TO B I B L I O TE KO S PA VE L D AS I R SK L AI D A

127

KAIP SURINKTI MILIJONĄ? VYTAUTO DIDŽIOJO 500 METŲ MIRTIES JUBILIEJAUS PROPAGANDINĖS KAMPANIJOS (NE)SĖKMĖS

JUSTINA MINELGAITĖ

Jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų kampanija vyko XX a. 3 deš. pabaigoje – 4 dešimtmetyje. Šios kampanijos tikslas buvo paminėti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio

ISTORINĖ

500 metų mirties jubiliejų, o kartu buvo siekta įgyven-

LR PREZIDENTŪRA

dinti ir propagandinius tikslus. Norėta po valstybės

KAUNE

perversmo suvienyti tautą bei išpopuliarinti ir herojizuoti Vytautą Didįjį – kaip tvirtą, tautai atsidavusį valdovą, puikiai atitikusį tautininkų autoritarinio valdymo idealus. Jubiliejus apėmė atokiausius Lietuvos (ir ne tik) kampelius, kuriuose gyventojai organizavo ir dalyvavo šventiniuose renginiuose, dažnai patys imdamiesi kurti įvairias šventės iniciatyvas. Piliečių įsitraukimą liudija ir tai, kad per visą kampaniją buvo suaukota daugiau kaip milijonas litų. Taigi kaip pavyko surinkti tokią sumą ir kas lėmė šio propagandinio projekto sėkmę? Dešinėje: Vytauto Didžiojo fondo šelpėjo pažymėjimas, teiktas paaukojus ne mažiau kaip 50 litų. XX a. 4 deš.

128

į turinį

Dalį sėkmės nulėmė tinkamai pasirinktas kulto objektas – kunigaikštis Vytautas Didysis. XX a. 3 deš. į visos tautos herojaus sostą siūlyti ir kunigaikščiai Algirdas, Gediminas, tautinio atgimimo veikėjai V. Kudirka, J. Basanavičius, rašytojai A. Baranauskas, J. Tumas-Vaižgantas, Prezidentas A. Smetona ir kt. Vis dėlto apie 1928 m. šias neoficialias varžybas laimėjo Vytautas Didysis. Kodėl jis? Matyt, tokiam pasirinkimui svarbi buvo praktiška priežastis – artėjantis jubiliejus – taigi tinkama proga šventei ir patriotinei akcijai. Kita vertus, kaip pastebi istorikas Dangiras Mačiulis,

Vytauto Didžiojo komiteto Antalieptės skyriaus komitetas. Apie 1930 m.

130

į turinį

Vytauto, kaip herojaus, asmenybė tiko labai įvairioms grupėms. Katalikų bažnyčia apie jį atsiliepė kaip apie „tikrąjį apaštalą, pastačiusį 33 bažnyčias ir skleidusį lietuviams katalikų tikybą“. Vytautą mėgo net ir sporto entuziastai. Anot Karolio Dineikos, kunigaikštis – pavyzdys jaunuomenei, nes turėjo daug „greitumo ir vikrumo“. Taip pat, anot K. Dineikos, Vytautas niekada negėrė nei alaus, nei vyno1. Kunigaikštis gerai sugyvenęs ir su tautinėmis mažumomis. Be to, Vytautas sietas ir su tarpukariu prarastu Vilniumi – ten likęs ir „Vytauto grabas“. Žinoma, Vytauto asmuo buvo

palankus ir valdančiajam elitui, nes jis įkūnijo tvirtos valdžios ir stiprybės ikoną, kuria būtų galima pasiremti autoritarinio valdymo šalininkams.

įsigaliojusį specialų Vytautui Didžiajam minėti įstatymą, iki tol veikusios institucijos reorganizuotos į Vytauto Didžiojo komitetą, kuris, be kita ko, valdė Vytauto Didžiojo fondą2. Pusę komiteto narių sudarė Vy-

Dar vienas sėkmę lėmęs veiksnys buvo aktyvūs jubiliejaus organizatoriai ir gera organizacinė sistema, kurios dokumentacija saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), Vytauto Didžiojo komiteto bylose. Jubiliejaus idėja gimė 1928 m., kai Lietuvai pagražinti draugija su plk. Vladu Braziulevičiumi, Juozu Tumu-Vaižgantu, Lietuvos bajorų sąjunga su Jonu Gediminu Beržanskiu-Klausučiu priešakyje bei kitos visuomeninės organizacijos pasiūlė susitelkti ir ruoštis masiniam Didžiojo kunigaikščio jubiliejui. Ši mintis greitai rado pritarimą visuomenėje. 1928 m. spalio 27 d.

riausybės atstovai, jam vadovavo švietimo ministras, o garbės pirmininko pareigas prisiėmė Prezidentas Antanas Smetona. Šis komitetas ir tapo ašimi, aplink kurią sukosi visa tolesnė jubiliejinių metų organizacija.

Kaune įvyko šių organizacijų ir aktyvių visuomenės atstovų susirinkimas, jo metu buvo išrinktas Laikinasis Vytauto Didžiojo 500 metinių mirties minėjimui rengti komitetas. Komitetas, netrukus pasivadinęs Vyriausiuoju, ėmėsi pagrindinio jubiliejaus organizatoriaus vaidmens ir pradėjo aktyviai reklamuoti būsimą šventę. Apie ją buvo rašoma spaudoje, transliuotas radijo pusvalandis, po visą Lietuvą važinėjo paskaitų apie Vytautą pranešėjai, išleisti atsišaukimai, kviesta žmones rašyti pasiūlymus, kaip paminėti jubiliejų. Artėjant 1930 m. prie šventės rengėjų kompanijos panoro prisidėti ir valdžios atstovai, jie net įstatymais įsikišo į šventės rengimą. Pagal 1930 m. sausio 1 d.

Vytauto Didžiojo komitetas savo skyrių tinklu apraizgė visą Lietuvą. Iki 1930 m. buvo įkurta apie 130 skyrių, o per 1930 m. padaugėjo iki 300. Skyriai dirbo propagandos sklaidos darbą, rengė Vytautui Didžiajam skirtus renginius, rinko lėšas jubiliejiniams metams. Į komiteto skyrius provincijose buvo įtraukiama kaimo šviesuomenė. Skyriuose dirbo paštininkai, kunigai, vietos valdžios atstovai (skirtingas narių profesines sritis rodo Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejuje saugomos Vytauto Didžiojo komiteto skyrių nuotraukos). Dažnai tai buvo įvairių visuomeninių organizacijų nariai, tad kartais vieni ar kiti darbai jiems buvo „įbrukami“ ne be vadovybės pagalbos. Įvairių skyrių korespondencijoje galima pastebėti atvejų, kad centras kartkartėmis spustelėdavo savo pavaldinius. Vienas tokių pavyzdžių – centro reikalavimas itin kruopščiai dokumentuoti visus skyrių veiksmus. Tokia aktyvi dokumentų tvarkyba pareikalaudavo daug provincijos skyrių darbuotojų kantrybės. 1931 m.

Kai p s u r in k t i milijon ą ? V y ta u to D i d ž i o j o 5 0 0 m e tų m i rt i e s jub i l i e jaus ( . . . )

131

Miroslavo komiteto pirmininkas laiške į centrą rašė: „Jūs per daug reikalaujate visokių atsakymų ir susirašinėjimų iš Vytauto D. Komiteto skyrių provincijoj. Tuo Jūs tik ardote nervus vedėjams ir sunkinate darbą. Atsiminkite, ponai, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesioginių pareigų užtektinai, be to, šis darbas (turbūt) atliekamas už dyką, be jokio atlyginimo, o Jūs statomi reikalavimai kaip III kategorijos

Didžiojo komitetui daugmaž pavyko šį skyrių nepasitenkinimą suvaldyti. Be „valdiško“ spaudimo, buvo pasitelkta apdovanojimo strategija. Labai aktyviai dirbusius provincijų skyrių narius komitetas apdovanojo medaliais ar net valstybiniais ordinais. Taip pat šie žmonės pagerbti dirbusių skyriuose žmonių nuotraukas sudedant į didžiulį jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų leidinį „Vytauto Didžiojo albumą“4.

valdininkams. Dovanokit už drąsą.“3 Atrodo, kad šis „valdiškas“ spaudimas galėjo sukelti pasipriešinimo reakciją ir pasmerkti skyrių veiklą nesėkmei, tačiau Vytauto

Rinkliavos aukų Vytauto Didžiojo muziejui statyti vykdytojai. XX a. 4 deš.

132

į turinį

Kita vertus, sprendžiant iš archyvuose likusios gausios komiteto korespondencijos, Miroslavo komiteto pirmininkas turėjo kuo

skųstis. Skyriai su centru privalėjo derinti viską: aktyviai susirašinėdami smulkiai dokumentavo savo veiklą ir ypač iš gyventojų surinktas pinigines aukas, kurias turėdavo nusiųsti į centrinės būstinės sąskaitą. Aukos buvo renkamos jubiliejinių metų renginiams organizuoti ir Vytautui Didžiajam pagerbti pastatant didžiulį paminklą – Vytauto Didžiojo kultūros – dar vadintą Tautos – muziejų. Būtent įspūdingiausio Baltijos šalyse muziejaus pastatymas turėjo būti palikimas ateities kartoms, tad prisidėti prie to privalėjo kiekvienas. Jam pastatyti apskaičiuota apie 2 mln. litų suma. Taigi aukų rinkimo kampanijos ašimi tapo vienas bendras siekis – jo sumanytojai rėmėsi vienybės idėja, kad visi kartu lietuviai gali sukurti kažką monumentalaus. Matyt, tokia didelė muziejaus statybos sąmata nulėmė, kad lėšų rinkimo kampanija užtruko. Ji tęsėsi dar kelerius metus, per kuriuos buvo suorganizuota dar ne viena aukų rinkimo akcija, išleisti plakatai su šūkiais „Baikime statyti Vytauto Didžiojo muziejų!“, „Kviečiame į visuotinę talką!“ (plakatai saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos centriniame valstybės archyve). Galiausiai, pasiekus tikslą, 1936 m. Vytauto Didžiojo komiteto skyriai pradėti likviduoti, likvidacija baiga 1939 metais. Suvedus balansą, oficialiai paskelbta, kad žmonės iš viso paaukojo apie 1 mln. 35 tūkst. litų, dar apie 145 tūkst. gauta pardavus propagandą5. Skatinant aktyvesnę aukų rinkimo kampaniją, Komiteto skyrių nariai prašyti

asmeniškai pakalbėti su galinčiaisiais paaukoti. Komitetas prašydavo kaip aukų rinkėjus išsiųsti miestuose ir kaimuose pasitikėjimą turinčius asmenis. Jiems duoti skiriamieji ženkleliai arba bent jau siūlyta įsisegti rūtos šakelę. Aukų rinkėjai piginus rinkdavo su aukų lapais, taip pat aukų dėžutėmis. Kaimo ir miestelių žmonės pinigų surinkdavo ir imdami mokestį už įėjimą į jų rengiamas gegužines, organizuodami loterijas ir kitokius užsiėmimus. Tam tikrą procentą nuo savo gaunamų atlyginimų į komiteto sąskaitą pervesdavo ir valstybės tarnautojai ar kitų įstaigų darbuotojai. Įvairias vienkartines sumas skirdavo prekybininkai ir kitos organizacijos. Pasitaikydavo ir originalesnių atvejų. Vienas pilietis atsiuntė auką su laiškeliu, kad jis siunčia 15 litų vietoj vakarienės, skirtos generolo Bulotos 80 metų sukakčiai6. Taip pat buvo rengiamos ir rinkliavos daiktais. Pavyzdžiui, 1932 m. Šaukėnų komitetas, suorganizavęs rinkliavą muziejaus statybai baigti, surinko 150 litų ir 430 įvairių daiktų. Kaip Jūs manote, kur tuos daiktus skyrius panaudojo? Jis surengė loteriją su fantais, kurioje gavo 708, 95 Lt „gryno pelno“7. Visi aukotojai buvo vertinami ir jiems padėkojama už auką. Aukotojų sąrašai buvo skelbiami šalies oficiozo „Lietuvos aido“ puslapiuose. Skyrusiems mažesnę sumą pinigų buvo įteikiami propagandiniai Vytauto Didžiojo metų atvirukai, o skyrusiems daugiau pinigų suteikti įvairaus laipsnio pažymėjimai. Paaukojus ne mažiau kaip 50 litų, teiktas Vytauto Didžiojo fondo šelpėjo

Kai p s u r in k t i milijon ą ? V y ta u to D i d ž i o j o 5 0 0 m e tų m i rt i e s jub i l i e jaus ( . . . )

133

pažymėjimas, paaukojus ne mažiau kaip 100 litų – Vytauto Didžiojo fondo rėmėjo liudijimas, o, paaukojus ne mažiau kaip 500 litų, – Vytauto Didžiojo fondo labdario liudijimas8. Šie dokumentai kartais tapdavo stimulu aukoti. Pavyzdžiui, mokyklos stengdavosi iš paskutiniųjų surinkti atitinkamą sumą, kad gautų pažymėjimą. Provincijos skyriuose pinigai buvo renkami ir pardavinėjant propagandinę Vytauto Didžiojo metų medžiagą. Propagandiniai

leidiniai ir meno kūriniai buvo platinami per visus skyrius, o tai leido užsitikrinti dar vieną propagandinės kompanijos sėkmės faktorių – masiškumą. Į Vytauto Didžiojo metų propagandinės kampanijos medžiagos kūrimo procesą buvo pakviesta nemažai ano meto menininkų. Išleista keletas propagandinių plakatų ir atvirukų. Šie atvirukai buvo parduodami skirtingomis kainomis. Už spalvotus prašyta 30 centų, už nespalvotus – 20 centų9.

Vienijančiu jubiliejinės Vytauto Didžiojo metų kampanijos akcentu tapo Vytauto Didžiojo muziejaus statyba, kuriai lėšas aukojo visi lietuviai. Kaunas, apie 1935 m.

134

į turinį

Vytauto Didžiojo fondo rėmėjo liudijimas, teiktas paaukojus ne mažiau kaip 100 litų. XX a. 4 deš.

A. Šepetys. Propagandinis jubiliejinių metų plakatas. Apie XX a. 4 deš.

Visuomenė akylai stebėjo propagandos kūrimą ir reiškė savo nuomonę apie tai, kur panaudojami žmonių pinigai. Štai ką apie atvirukus rašė Adomas Jakštas: „[...] tik nelaimė, dažniausiai jis yra negražus, o kitur tiesiog šlykštus. [...] tautos didvyriai būtų ne pro šalį kiek suidealizavus. [...] Šių metų pradžioje porą jubiliejinių atviručių su Vytauto atvaizdais buvo man atsiuntęs kitas gerb. mūsų veikėjas kan. Prapuolenis, prašydamas, kad aš viešai pabarčiau

dailininkus, piešusius tų atviručių projektus. Mat ten Vytautas buvo stilizuotas naujoviškais dekadentiškais bruožais. Tai yra ne Vytauto atvaizdas, bet tiesiog jo karikatūra. Jei Vytautui gyvam esant, dailininkas taip būtų jį nupiešęs, be abejo, būtų lauk su šunimis išvytas iš Vilniaus, o gal net pakartas „dėl kunigaikščio išniekinimo“. [...] kur gi buvo akys tų, kurie toms biaurioms atvirutėms išleisti yra bėrę visuomenės pinigus?“10.

Dešinėje: V. K. Jonynas. Propagandinis jubiliejinių metų atvirukas. Apie XX a. 4 deš.

136

į turinį

Kai p s u r in k t i milijon ą ? V y ta u to D i d ž i o j o 5 0 0 m e tų m i rt i e s jub i l i e jaus ( . . . )

137

138

į turinį

Kairėje: Per Lietuvą keliavęs Vytauto Didžiojo paveikslas, kurio centre Petro Rimšos jubiliejinis Vytauto Didžiojo medalis. Mediniai rėmai šiuo metu saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje. J. Minelgaitės nuotrauka

atskirai. Pradedant nuo vaikų. Vytautas Didysis buvo herojizuojamas jau mokyklose. Jose įvairių renginių metu dekoracijose vaizduojant Gedimino pilį, eisenose nešant kunigaikščio portretą, buvo neužmirštas ir Vilniuj likęs Didžiojo kunigaikščio „grabas“, ir didingi jo vadovavimo laikai13. Atrodo,

Šiai šventei dailininkas Petras Rimša taip pat sukūrė Vytauto Didžiojo medalį, jis

kad visa propagandinė veikla davė vaisių – „vytautinė“ propaganda vaikus paveikė. 1930 m. žurnalas „Jaunoji Lietuva“ užda-

buvo pagamintas skirtingų dydžių ir par-

vė klausimą mokiniams „į kurį mirusį ar

davinėtas skirtingomis kainomis. Kainos

dar gyvenantį asmenį norėtum būti pana-

dydį lėmė medalio dydis. Anot spaudos,

šus?“. Rezultatai nenustebino. Berniukai

1929 m. komitetas užsakė pagaminti

labiausiai norėjo būti panašūs į Vytautą

130 tūkst. Vytauto medalio vienetų. Spau-

Didįjį. Mergaičių idealų rinkimuose Birutė

da rašė: „Medaliai būsią įvairiam naudoji-

atsidūrė antroje vietoje. Birutė pralaimėjo

mui, pav., pastatomi ant stalo, pakabinami,

kovą dėl pirmos vietos tik Žanai D‘ark14. Į

nešiojami ir t. t.“ Taip pat norintieji galėjo

mokymo įstaigas taip pat buvo siunčiami

įsigyti Adomo Varno pieštų Vytauto Didžio-

blankai, kuriuose pageidauta matyti sąra-

jo portretų ir šiuo portretu puoštų puode-

šus tų, kurie savo vasaros atostogas „su-

lių ar visą kavos servizą. Taip pat atsigręžta

naudos Vytauto Didžiojo asmens pagerbi-

ir į literatūrą. Skelbtas literatūros kūrinių

mo ir įamžinimo darbams“, o Vytautą Didįjį

konkursas, kurio laureatų knygų parda-

savo didvyriu laikę mokiniai prisidėjo ir

vimai papildė fondo biudžetą. O kur dar

prie aukojimo vajaus. Lietuvos pradinukai,

aibės straipsnių, karikatūrų, eiliuotų saty-

skirdami nuo 5 iki 50 centų, iš viso surinko

rų ir rimtesnių eilių, skirtų Vytautui Didžia-

daugiau kaip 20 tūkstančių litų15.

jam, publikuotų įvairiuose dienraščiuose ir žurnaluose. Tiesa, ne visi planuoti pro-

Norint pasiekti platesnes visuomenės ma-

pagandiniai projektai pavyko: nepasisekė

ses, ne tik mokinius, buvo tikslinga atras-

įgyvendinti pjesės kaimo scenai konkurso,

ti simbolius, kuriuos atpažintų kiekvienas

nesėkmingi buvo dar keletas konkursų12.

Lietuvos pilietis. Viename Vytauto Didžiojo komiteto posėdžių kilusi idėja pernešti Vy-

Dar vienas sėkmingas propagandinės kam-

tauto atvaizdą per Lietuvą, kad Didysis Ku-

panijos organizatorių žingsnis buvo tai,

nigaikštis „galėtų pamatyti savo Lietuvą“,

jog Vytauto Didžiojo metų organizatoriai

greitai tapo kūnu. Organizuoti šią misiją

suprato, kad, norint pasiekti savo tikslų,

su komiteto pagalba ėmėsi Lietuvos šau-

reikia apeliuoti į visas visuomenės grupes

lių sąjunga. Vytauto atvaizdui pasirinktas

Kai p s u r in k t i milijon ą ? V y ta u to D i d ž i o j o 5 0 0 m e tų m i rt i e s jub i l i e jaus ( . . . )

139

Vytauto Didžiojo paveikslas Plokščiuose. 1930 m. rugsėjo 2 d.

Petro Rimšos medalio „Vytautas Didysis“ aversas – įstatytas į medinius rėmus, jis pradėtas vadinti tiesiog „Vytauto paveikslu“. Greitai sukurtas ir medalio maršrutas bei sutikimo ceremonialas. Paveikslą tu-

142

į turinį

rėjo nešti uniformuoti šauliai ar šaulės, ginkluoti kariai ar šaulių garbės sargyba, o lydėti – ne mažiau kaip du beginkliai palydovai; vienas jų nešė raportų knygą, į kurią pasirašydavo paveikslą sutinkantys miestų

Vytauto Didžiojo paveikslas palydimas iš Alytaus į Miroslavą. 1930 m. rugpjūčio 21 d.

ir miestelių atstovai. Ši akcija bene labiausiai buvo orientuota į Lietuvos provincijos žmones16.

Paveikslas turėjo keliauti 500 valandų – tiek, kiek metų buvo praėję nuo Vytauto mirties. Kelionė prasidėjo Žalgirio mūšio dieną – liepos 15-ąją, o baigėsi turėjusio įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną – rugsėjo 8-ąją. Paveikslas buvo gabenamas visomis susisiekimo priemonėmis – tiek oru (lėktuvu), tiek vandeniu (laivu), tiek ir žeme (pėsčiomis, automobiliu, traukiniu). Miestuose ir miesteliuose jo sutiktuvės tapdavo tikra švente. Paveikslas būdavo pasitinkamas prie išpuoštų garbės vartų grojant orkestrui, o, atėjus į vietą, sveikinamas Petro Vaičiūno sukurta ir raportų knygoje įrašyta malda, tada būdavo pasirašoma knygoje. Suskaičiuota, kad knygoje liko 1540 įvairių organizacijų antspaudų ir gal trigubai tiek parašų. Tiesa, pastebėta, jog tarp jų beveik nėra kairiųjų organizacijų17. Vadinasi, į šią jubiliejinę akciją šios grupės įtraukti nepavyko. Tačiau bendruomenės, kurios laukdavo Vytauto paveikslo, labai stengdavosi suruošti iškilmingas sutiktuves. Savo gyvenvietes jos puošdavo vėliavomis, vainikais, iliuminuodavo pastatus. Kai kur „pavargęs“ Vytautas likdavo nakvoti. Paveikslas į Kauną sugrįžo rugsėjo 7 d. ir buvo įneštas į Vytauto Didžiojo karo muziejų. Šios paveikslo kelionės tarsi buvo valdų bei valdomųjų patikrinimas, ryšio su gyventojais sustiprinimas ir valdžios tvirtumo užtikrinimas. Reiktų pastebėti, kad, atidžiau patyrinėjus paveikslo maršruto

Kai p s u r in k t i milijon ą ? V y ta u to D i d ž i o j o 5 0 0 m e tų m i rt i e s jub i l i e jaus ( . . . )

143

Tautos šventės iškilmių dalyviai Leckavoje. 1930 m. rugsėjo 8 d.

Vytauto Didžiojo motinos kunigaikštienės Birutės garbei skirtas renginys Palangoje. 1930 m. rugpjūčio 15 d.

Vytauto Didžiojo komiteto Pakruojo skyriaus surengta paskaita Ugniagesių salėje. 1930 m. rugsėjo 7 d.

žemėlapį, galima iškelti įdomių hipotezių. Paveikslas aplankė daugiau 160 vietovių, tačiau, žiūrint jo keliavo kryptis, kai kur trūksta maršruto nuoseklumo ir logikos. Todėl būtų galima įtarti, kad kai kurios vietos lankytos spontaniškai, grįžta atgal ir pan. Galbūt apie paveikslo kelionę sužinoję gretimo kaimo ar miestelio žmonės spontaniškai „Vytautą“ užsikviesdavo ir į svečius pas save.

Dar vienas ypač propagandos prasme sėkmingas renginys buvo kunigaikštienės Birutės šventė, surengta 1930 m. rugpjūčio 15 d. Palangoje. Birutei skirtas iškilmes surengė Vytauto Didžiojo komitetas. Tądien daugybė moterų, suvažiavusių iš visos Lietuvos, dalyvavo šv. Mišiose, o paskui pasipuošusios tautiniais rūbais susirinko į eiseną, kurios priešakyje buvo nešamas kunigaikštienės portretas. Vakare suvaidinta V. M. Putino misterija „Motina-Vaidilutė“.

Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių atminimo jubiliejinis medalis. Medalių gamintojos Šveicarijos firmos „Huguenin Frères & Co“ dovana Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai. 1930 m.

150

į turinį

Po jos prezidentienė Sofija Smetonienė surengė savo balių. Tai buvo masinis renginys, jo ašis sukosi apie vieną visuomenės segmentą – moteris. Šiuo atveju propaganda buvo nukreipta į visos Lietuvos mergaites, merginas, mamas. Sudarytos sąlygos, kad kuo daugiau jų atvyktų į Palangą. Pavyzdžiui, taikytos nuolaidos 50 proc. III klasės bilietams. Žmonių pasąmonei bene paveikiausia yra ikonografija, tad šventės išvakarėse Aleksandras Šepetys nutapė kunigaikštienės portretą, kuris kartu su žalumynais buvo statomas į žmonių langus bei garbės vartus18. Be Birutės šventės, 1930 m. „sukurta“ ir dar viena nauja propagandinė šventė. Rugsėjo 8-ąją pradėta švęsti turėjusio įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, pavadinta Tautos švente. Tą dieną visuose Lietuvos miesteliuose buvo keliamos, kaip anuomet vadinta, „vytautinės“ vėliavos (jomis laikytos visos Vytauto laikų vėliavos ar lietuviška trispalvė), rengti paradai, eisenos. Ši šventė tapo tradicine valstybine švente ir buvo švęsta visą 4 dešimtmetį. Šventės metu plakatuose buvo rašomi Vytautui Didžiajam dedikuoti šūkiai, su propagandinėmis žinutėmis apie tautos vienybę ir prašymais „Vytautai, nuvesk mus į Vilnių“. Taip buvo dar viena sėkminga jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais užgimusi tradicija ir nauja platforma per valstybinę šventę pajungti sau lojalią tautą19. Taigi kai kurie jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų akcentai įsitvirtino šalies gyvenime ir

liko po jubiliejaus iškilmių. Kaip tautos susivienijimo bendram tikslui pavyzdys iki šių dienų išliko ir 1936 m. duris atvėręs Vytauto Didžiojo muziejus. Vis dėlto, nors muziejaus idėjai pritarė daugybė žmonių, tačiau buvo ir oponentų. Štai 1931 m. dienraštyje „Diena“ išspausdinta karikatūra, kurios prieraše teigiama, kad dar apie 30 proc. mokyklų neturi normalių patalpų, o Vytauto Didžiojo muziejui reikia 1 milijono litų. Ir ironiškai rašoma, jog mokyklos palauks – juk dar artėja ir kunigaikščio Gedimino sukaktis20. Taip pat į jubiliejaus iškilmes nepavykdo įtraukti didelės dalies kairiųjų pažiūrų lietuvių. Spartesnį kampanijos tikslų įgyvendinimą bei kai kuriais atvejais galimai sėkmingesnę kampanijos plėtotę trukdė ir nuolatinis spaudimas provincijos skyriams iš Vytauto Didžiojo komiteto Kaune. Kita vertus, propagandinė kampanija susilaukė daug šalininkų ir pasiekė daug laimėjimų. Štai paminklo Vytautui idėja taip įaugo į žmonių pasąmonę, kad žmonės ėmė šį simbolį naudoti ir savo buityje ar versle. Pavyzdžiui, 1939 m. Šiauliuose vienos parduotuvės savininkas Vaitkus užsakė „Birutės“ fabrikui pagaminti Vytauto Didžiojo karo muziejaus šokoladinį modelį, kuriuo jis pasipuošė savo parduotuvės vitriną21. Pasisekė ir kitas tikslas – į žmonių pasąmonę įterpti dar vieną propagandinę žinutę – kad Tautos vadu vadintas Prezidentas yra Vytauto Didžiojo idėjų tęsėjas. Archyviniuose dokumentuose pavyko rasti vieno provincijos Vytauto Didžiojo komiteto

Kai p s u r in k t i milijon ą ? V y ta u to D i d ž i o j o 5 0 0 m e tų m i rt i e s jub i l i e jaus ( . . . )

151

atstovo laišką centrui, kuriame teigiama, jog Prezidentas Antanas Smetona yra „Žalgirio karžygio idealų gaivintojas“22. Plačioji visuomenė taip pat pradėjo suvokti Vytautą kaip savo didvyrį. Tą liudija ir karikatūros bei žinutės laikraščiuose, skelbiančios, kad daugybė tais metais gimusių vaikų buvo pakrikštyti Vytauto vardais23.

propagandinės kampanijos sėkmės segmentus: reikia tinkamai pasirinkti herojų; sugalvoti Tautą vienijančią idėją, bendrą tikslą; remtis gera, valstybės remiama organizacija; įtraukti įvairias visuomenės grupes (masiškumas); leisti gausią propagandinę medžiagą, rengti daug renginių; sugalvoti visiems atpažįstamus ikonografinius simbolius; padėkoti prisidėjusiems.

Taigi iš esmės šią „vytautinę“ kampaniją galėtume apibūdinti kaip sėkmingą. O apibendrinant būtų galima išskirti tokius

Propagandinė jubilieninės kampanijos medžiaga Istorinės LR Prezidentūros parodoje „Prioritetų pasjansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.).Paroda veikė 2016 m. liepos 1 d. – 2018 m. vasario 1 d.

152

į turinį

Nuorodos Mačiulis D. Vytauto Didžiojo metų (1930 m.) kampanijos prasmė. Lituanistica, 2001, Nr. 2, p. 57–58. 1

Vytautui Didžiajam minėti įstatymas. Vyriausybės žinios, 1929, Nr. 318, p. 2–3.

LCVA, F.1640, ap.1, b.75, l.53.

Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas, 1430–1930. Kaunas, 1933.

Lietuvos aidas, 1939 05 19, p. 10.

6 Apie aukų rinkimą plačiau žr. LCVA, F.1640, ap.1-ap.2. 7

Lietuvos aidas, 1932 01 26, p. 7.

Jaunoji Lietuva, 1930, Nr. 4, p. 235.

LCVA, F.1640, ap.1-ap.2.

Viliūnas G. Vytauto Didžiojo kultas tarpukario Lietuvoje. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 2001, T. 17, p. 77–79. 16

Lietuvos aidas, 1930 09 13, p. 6.

Lietuvos aidas, 1930 08 19, p. 3.

Diena, 1931 09 06, p. 8

Plačiau: Istorinės LR Prezidentūros parodoje „Prioritetų pasjansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918– 1940 m.); paroda veikė 2016 m. liepos 1 d. – 2018 m. vasario 1 d.

Ten pat, p. 12.

Rytas, 1930 03 20, p. 3.

Nuotrauka eksponuota Istorinės LR Prezidentūros parodoje „Prioritetų pasjansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.); paroda veikė 2016 m. liepos 1 d. – 2018 m. vasario 1 d.

Diena, 1929 04 28, p. 5.

LCVA, F. 1640, ap. 2, b. 6, l. 115.

Vapsva, 1931, Nr. 1, p. 7.

Vytauto Didžiojo komiteto atliktų darbų apžvalginis biuletenis, 1932, Nr. 1, p. 29.

Mačiulis D. Vytauto Didžiojo metų (1930 m.) kampanijos prasmė. Lituanistica, 2001, Nr. 2, p. 66–67.

Propaganda mokyklose pristayta Istorinės LR Prezidentūros parodoje „Prioritetų pasjansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.); paroda veikė 2016 m. liepos 1 d. – 2018 m. vasario 1 d.

Kai p s u r in k t i milijon ą ? V y ta u to D i d ž i o j o 5 0 0 m e tų m i rt i e s jub i l i e jaus ( . . . )

153

KAUNO ŠVČ. SAKRAMENTO (DIEVO KŪNO) BAŽNYČIOS VITRAŽAI: ISTORIJA IR IKONOGRAFIJA

DR. RAIMONDA NORKUTĖ

Lietuvos vitražo istorija iki XX a. apsiriboja XVI a. nedidelio formato vitražu, kuris saugomas Lietuvos dailės muziejuje1, bei keliais išlikusiais pavyzdžiais iš Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bei Kauno Švč. Sakramento bažnyčių, kurių vitražiniai langai sukurti XIX amžiuje. Tad vienų seniausių ir vertingiausių vitražų Lietuvoje, kurie 1934 m.2 atkeliavo į buvusią Kauno dominikonų bažnyčią iš Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčios3, išlikimas ir sugrįžimas iš užmaršties yra išties svarbus įvykis vitražo ir bažnyčios istorijai.

Dešinėje: „Nukryžiavimas“. XV a. pab.–XVI a. pr. freska Vilniaus bernardinų vienuolyno koridoriuje. Iš leidinio: Janonienė R. Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje. Pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje. 2010, p. 125

154

į turinį

Neatsitiktinai šis straipsnis skirtas P. Ga-

ties didžiausio, fotografija7. Stasio Budrio

launės

Kauno

knygoje jie apibūdinami kaip vieni vertin-

dominikonų bažnyčios vitražų istorija ne-

giausių ir pagaminti Vienos dirbtuvėse,

atsiejama nuo M. K. Čiurlionio muziejaus

nors ir datuoti netiksliai8. Vėliau, 1989 m.,

veiklos. Tarpukariu Vytauto Didžiojo kultū-

„Kauno tiesoje“ vyko savotiškas susira-

ros muziejus stebėjo bažnyčiose vykusius

šinėjimas-diskusija apie tai, kaip vitražai

atnaujinimus ir juose dalyvavo kaip pata-

dingo ir kur jie yra9. 2003 m. Giedrės Jan-

riamasis balsas. Kaip matyti iš dokumen-

kevičiūtės monografijoje vėlgi paminėtas

tų, muziejaus direktorius Paulius Galaunė

tik pats vitražų įsigijimo faktas ir kelių iš jų

buvo vienas iš vitražų priėmimo komisijos

sumontavimo aplinkybės10. Ilgą laiką be-

narių4. Sovietmečiu, nuo 1949 m., bažnyčia

vardėse dėžėse be dokumentų prabuvę,

konferencijai.

Buvusios

buvo uždaryta, ir kurį laiką šventovė buvo apleista bei niokojama. Todėl, prieš joje įrengiant kino teatrą „Santaka“, muziejaus direktoriaus Petro Stausko prašymu apie 1963–1964 m. vitražai buvo išmontuoti, supakuoti ir išvežti į muziejaus saugyklas Pažaislyje ir taip apsaugoti nuo sunaikinimo5. 1983 m. 4 dėžės su vitražais pervežtos į M. K. Čiurlionio muziejaus Skulptūros ir vitražo galeriją6, vėliau – į Paveikslų ga-

specialistų pagalba 2005 m. identifikuoti kaip priklausiusieji Kauno Švč. Sakramento bažnyčiai11. Galiausiai 2016 m. vitražai pradėti restauruoti Daugio Bumbulio vitražo restauravimo dirbtuvėse. Pirmiausia restauruotas didžiausias Nukryžiuotojo vitražas12, kuriam ir bus skiriamas didesnis dėmesys šiame straipsnyje.

leriją. XXI a., dalyvaujant muziejaus direk-

KAUNO ŠVČ. SAKRAMENTO

toriaus pareigas einančiam Osvaldui Dau-

BAŽNYČIOS DEKORAS

geliui, dėžės išpakuotos, vitražai pradėti restauruoti ir 2017 m. sugrąžinti bažnyčiai. Šie vitražai, įrašyti į Lietuvos vitražo istoriją kaip vieni seniausių ir vertingiausių XIX a. vitražų Lietuvoje, vis dėlto tyrinėti menkai. Ilgą laiką buvo žinoma, kad tarpukariu Kauno Švč. Sakramento bažnyčios

156

į muziejaus rinkinius neįtraukti vitražai su

Kauno bažnyčių kontekste Švč. Sakramento bažnyčia patyrė bene daugiausiai netekčių ir kaip bažnyčia funkcionavo gana trumpai, iš esmės nuosekliai veikė tik XVIII amžiuje. Kauno dominikonų vienuolyno ir bažnyčios ansamblio fundacijų pradžia siekia 1631 m., kai Kauno miesto

langams parvežti 5 vitražai iš Sankt Peter-

suolininkas Dominykas Narkevičius užrašė

burgo. Tuometinėje spaudoje pasirodė ne

sklypą su namu13. Miesto pakraštyje buvu-

viena žinutė apie montuojamus vitražus

si vienanavė bebokštė pirmoji dominikonų

mokiniams ir akademinei bendruomenei

Šv. Kazimiero bažnyčia rekonstruota į ba-

skirtoje bažnyčioje, tačiau plačiau aptarta

rokinę jau XVII a. II pusėje, jos užbaigimo ir

tik jų būklė ir publikuota tik vieno iš jų, pa-

interjero įrengimo darbams 1682–1690 m.

į turinį

vadovavo architektas Pjetras Putinis, dir-

gausiai naudojo įvairius su eucharistija

bo ir kiti meistrai iš Pažaislio14. Pirmasis

susijusius įvaizdžius. Dviejuose lubų plafo-

1700 m. Dievo Kūno titulu pašventintos

nuose pavaizdavo angelus, viename iš jų

bažnyčios interjeras buvo barokinio sti-

angelas laiko juostą su užrašu: „GARBINKI-

liaus, su septyniais marmuru puoštais al-

ME ŠVENČIAUSIĄJĮ SAKRAMENTĄ“20. Kituo-

toriais. Dalis barokinio interjero įrangos

se plafonuose nutapė pelikaną ir karvelius

buvo prarasta jau Napoleonmečiu (visa

su vynuogėmis, galinėje presbiterijos sie-

medinė įranga), tačiau apie 1820 m. septy-

noje vynuogių kekių girlianda ištapė tarsi

ni mūriniai altoriai atkurti. Bažnyčia vėl už-

didžiojo altoriaus retabulo apvadą21. Pagal

daryta 1845 m., paversta kareivių sandėliu,

A. Valeškos projektą taip pat buvo įrengtas

tuomet dalis bažnytinių vertybių buvo per-

naujas didžiojo altoriaus stalas (dėžinio

duota Kauno benediktinių vienuolynui15.

sarkofago formos), kaip rašoma spau-

Po 1863 m. sukilimo buvusi dominikonų

doje, moderniai, panaudojant stilizuotas

bažnyčia pertvarkyta į cerkvę. Pirmojo pa-

ankstyvosios krikščionybės laikų altorių

saulinio karo metu pritaikyta katalikų ka-

konstrukcijas22. Ne visi projektiniai A. Va-

reivių pamaldoms, tačiau šiuo laikotarpiu

leškos planai buvo įgyvendinti, neužbaig-

interjero įrenginių beveik nebuvo, išskyrus

tas altoriaus paveikslas, grotos, sakykla,

kelis altorius iš paprastų lentų .

dalis sienų. Nuotraukose matyti, kad di-

džiajame altoriuje buvo likęs nuo cerkvės Kitas trumpas, tačiau svarbus yra tarpukario etapas, kada šeimininkų kaitą išgyvenusi bažnyčia buvo sugrąžinta katalikams, po Pirmojo pasaulinio karo paskirta mokiniams, vėliau, nuo 1923 m., – ir akademinei bendruomenei . XX a. 4 deš. bažnyčios 17

rektorius akademikas Blažiejus Čėsnys greta aktyvios akademinės veiklos dėjo nuolatines pastangas atnaujinant, tiksliau – įrengiant bažnyčios interjerą. Bažnyčią puošė tiek lietuvių dailininkų darbais, tiek atvežtiniais kūriniais. Svarbus dailininko Adolfo Valeškos indėlis formuojant sakra-

laikų Prisikėlusio Kristaus paveikslas23. Vienas ryškiausių šio laikotarpio dekoro akcentų yra Juozo Mikėno ir jo mokinio Boleslovo Adomo Motuzos-Matuzevičiaus 1932–1933 m. sukurta mozaika su Kristaus galva iš įvairiaspalvių Lietuvos akmenėlių pagrindiniam Švč. Sakramento bažnyčios frontonui24. Iš atvežtinių kūrinių žinoma, kad tarpukariu iš Italijos buvo parsisiųsta medinė Marijos skulptūra25 ir 1934 m. parvežti penki vitražai iš Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge.

linę erdvę matomas iš jo 1932 m. parengto bažnyčios polichromijos projekto, saugomo Lietuvos dailės muziejuje18, ir kelių tarpukario spaudoje pasirodžiusių fotografijų19. Sienų tapyboje A. Valeška gana

Kaun o Š vč . S ak r a men to ( D i e v o Kū no ) b a ž ny č i o s v i tražai : i st o ri ja i r i ko no g raf i ja

157

VITRAŽŲ KELIONĖ: VIENA–SANKT PETERBURGAS–KAUNAS Iš negausiai Lietuvoje išlikusios archyvinės medžiagos žinoma, kad vitražų įsigijimo procesas užtruko kelerius metus, ir tai pavyko padaryti tarpininkaujant ministrui Maskvoje, o už visus penkis vitražus buvo sumokėta 4000 litų SSSR Prekybos atstovybei (Sankt Peterburgo dvasinei akademijai jie kainavo 9000 aukso rublių)26. Deja, kol kas nežinomi arba neišliko tikslesni duomenys apie vitražų kelionę į Lietuvą. Tikėtina, kad šių meniškai vertingų vitražų įsigijimas galėjo būti asmeninė meną mėgusio bažnyčios rektoriaus Blažiejaus Čėsnio iniciatyva. Akademikas, baigęs studijas Imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje Sankt Peterburge, vėliau joje dėstė 1911–1918 metais. Jis buvo aistringas lietuvybės puoselėtojas Sankt Peterburge, aktyviai dalyvavo įvairių lietuvių draugijų veikloje27, priklausė ir 1933 m. Kaune įkurtai Bažnytinio meno draugijai. Į Lietuvą atvežti vitražai puošė per Romos katalikų dvasinės akademijos pastato 1842–1844 m. rekonstrukciją architekto K. F. Mejerio pristatytą koplyčią, kurios XX a. pr. (?) interjero fotografijoje užfiksuotas „Nukryžiuotojo su angelais“ ir vieno iš evangelistų vitražas28.

Vitražai Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčioje. XX a. pr. (?). Iš leidinio Górski T. Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Kaunas, 2009, il. 8.

158

į turinį

160

į turinį

nas dailininkas prof. Rudolfas Geylingas

Kairėje: „Geyling“ dirbtuvės, Viena. „Nukryžiuotasis su angelais“. ~1880–1881 m. Vitražas. 2017 m. S. Danilevičiaus

(1839–1904), jis pakeitė įmonės pavadini-

nuotrauka

mą į „Carl Geyling‘s Erben“. Šiuo laikotar-

Uždarius Imperatoriškąją Romos katalikų

piu dirbtuvių veikla ypač išaugo, dirbtuvės

dvasinę akademiją, koplyčią perdavė kata-

atliko įvairios stilistikos užsakymų, tarp

likų parapijai, 1922 m. koplyčia uždaryta .

kurių bažnytiniai vitražai paprastai suda-

rydavo mažesnę užsakymų dalį. „Geyling“ Tarpukario spaudoje ir priėmimo aktuose

dirbtuvių veikla nenutrūko iki šiol, tik nuo

vitražai minimi kaip atvežti iš Sankt Peter-

1997 m. nebepriklauso šeimai, įmonės vei-

burgo, neįvardijant juos sukūrusių dirb-

klą perėmus Aukštutinės Austrijos Schlier-

tuvių. Pirmą kartą jų austriška kilmė pa-

bacho vienuolyno Stiklo tapytojų dirbtu-

minėta Stasio Budrio knygoje „Lietuvių

vėms. Dirbtuvės nuo Carlo Geylingo laikų

vitražas“, kur jie įvardijami kaip Vienos

taip pat užsiima ir vitražų restauravimo

dirbtuvių kūriniai . Vis dėlto vienas iš jų –

darbais34.

meniškiausias Nukryžiuotojo vitražas – yra signuotas kairiajame apatiniame kampe

Peržiūrėjus keletą Carlo Geylingo ir jo pa-

didžiosiomis raidėmis: „GEYLING / WIEN“.

veldėtojų dirbtuvėse sukurtų bažnytinių vi-

Signatūra priklauso garsioms austrų stiklo

tražų, matyti, kad vitražus signuodavo įvai-

dirbtuvėms, įkurtoms dar 1841 m. Vienoje.

riai: „Geyling / Wien“, „RG“, „Glassmalerei

Jų įkūrėjas – austrų tapytojas Carlas (Franz

v. C. Geyling‘s Erben in Wien“, „C. Geyling‘s

Carl Michael) Geylingas (1814–1880), stu-

Erben Wien“, „GEYLING‘S ERBEN WIEN VI“

dijavęs Vienos akademijoje, profesinį kelią

ir kt. Tad teoriškai į Kauną atkeliavusio vi-

pradėjo tapydamas peizažus, netrukus iš-

tražo „Nukryžiuotasis su angelais“ signatū-

garsėjo kaip vienas geriausių stiklo tapyto-

ra „GEYLING / WIEN“ galėtų priklausyti tiek

jų Vienoje ir už darbus yra gavęs ne vieną

pirmosioms Carlo Geylingo, tiek po jo bu-

apdovanojimą . Stiklo tapybos dirbtuvėse

vusioms „Carl Geyling‘s Erben“ dirbtuvėms.

„Geyling“ pagal įvairių autorių piešinius (pavyzdžiui, Josefo von Füricho, Franzo ir

Senųjų „Geyling“ dirbtuvių archyvų fra-

Karlo Jobsto, Franzo Karglo ir Ludwigo Fer-

gmentuose išlikę keli įrašai („Ustinoff,

dinando Schnorro von Carolsfeldo ir kitų)

St. Petersburg, 1880“ ir „Koslow, Peters-

kurti vitražai tiek bažnyčioms, tiek priva-

burg, 1881“) ir vieno iš vitražų, „Nukryžiuo-

tiems namams Austrijoje ir už jos ribų32.

tojo su angelais“, eskiziniuose piešiniuose

„Geyling“ dirbtuvių darbai išsiskiria tapy-

esantis įrašas „rӧm. Kath. Geistl. Akademie

bos ant stiklo kokybe, be to, žinoma, kad

St. Petersburg“ (Sankt Peterburgo Romos

Carlas Geylingas naudojo savas specifines

katalikų dvasinė akademija)35 patvirtina,

vitražų gamybos technikas . Po Carlo Gey-

kad būta Imperatoriškosios Sankt Peter-

lingo mirties dirbtuvių veiklą tęsė jo sūnė-

burgo Romos katalikų dvasinės akade-

Kaun o Š vč . S ak r a men to ( D i e v o Kū no ) b a ž ny č i o s v i tražai : i st o ri ja i r i ko no g raf i ja

161

„Geyling“ dirbtuvių signatūra. Vitražo „Nukryžiuotasis su angelais“ fragmentas prieš restauraciją. 2017 m. S. Danilevičiaus nuotrauka

162

į turinį

mijos užsakymų, ir gali sietis su aukščiau

gyvybės ir išaukštinimo ženklai. Kristaus

paminėtais įrašais bei analizuojamais vi-

žaizdos ir tekantis kraujas yra eucharistinio

tražais ar bent vieno iš jų sukūrimu. Kol

vyno iš tikrojo vynmedžio simbolis, o šone

kas negalima tiksliau įvardinti užsakovų ar

esanti žaizda yra vienas svarbiausių ženklų,

vitražų gamybą parėmusių asmenų, nes

simbolizuojančių Bažnyčios gimimą. Virš

Ustinovo ir Kozlovo pavardes turinčių žmo-

žemo horizonto37 tapybiško dangaus fone

nių tuo laiku turėjo daugiau nei viena šeima Sankt Peterburge36. Tikėtina, kad papil-

iškilusios tiesios ir tvirtos Kristaus figūros

domų duomenų apie įsigijimo aplinkybes

su raudono kryžiaus ženklu, kuris simboli-

galima rasti Sankt Peterburgo centriniame valstybiniame istorijos ir Rusijos valstybiniame istorijos archyvuose saugomose dokumentuose. Taigi signuotasis „Nukryžiuotojo su angelais“ vitražas veikiausiai sukurtas apie 1880–1881 m., kai Carlo Geylingo dirbtuvės po jo mirties performuotos į sūnėno vadovaujamą įmonę „Carl Geyling‘s Erben“. Tikėtina, kad užsakymą galėjo derinti su pačiu Carlu Geylingu, tačiau veikiausiai jį pabaigė paveldėtojai.

VITRAŽO „NUKRYŽIUOTASIS SU ANGELAIS“ IKONOGRAFIJA

galvą dengia erškėčių vainikas ir nimbas zuoja Švč. Trejybę, Dievo vienybę ir dvejopą Kristaus prigimtį. Erškėčių vainiku ir ant kryžiaus prikalta lentele su užrašu „INRI“ primenamos patirtos patyčios ir išaukštinimas. Link dešiniojo peties nuleista Kristaus galva – kaip simbolinis mirties paliudijimo gestas ir atlikto atpirkimo akto ženklas. Vitražo kompozicija yra gana reto ikonografinio tipo, nes net 4 angelai dalyvauja kaip ikonografiniai simboliai, surenkantys eucharistinį Kristaus Kraują. Dievo pasiuntiniai į mišių taures renka iš visų nukryžiuoto Išganytojo žaizdų tekantį kraują ir neleidžia nukristi nė vienam kraujo lašui. Neatsitiktinai angelų kūnai pridengti skirtingų spalvų tunikomis: raudona žymi meilės

Didžiausias ir tapybiškiausias vitražas buvo

ir kančios malonę per auką ant kryžiaus,

įrengtas didžiojo altoriaus vietoje, centri-

violetinė simbolizuoja žmogaus ir Dievo

niame lange. Nukryžiuotojo ikonografija

ryšį per Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, ža-

išryškina Eucharistijos svarbą, vitražas, bū-

lia – tarsi nuoroda į amžinojo gyvenimo ir

damas didžiojo altoriaus vietoje, įvaizdino

išganymo viltį, atėjusią su Kristaus mirti-

šv. Mišių aukos prasmę.

mi. Eucharistiją išreiškia ir vynuogienojai, primenantys apie Kristų kaip gyvybės šal-

Visi Nukryžiuotojo vitražo ikonografinės

tinį. Kaukolė su gyvate kryžiaus papėdėje

kompozicijos simboliniai elementai pabrė-

simbolizuoja pamintą pirmąją nuodėmę ir

žia dvasinę Nukryžiavimo pusę. Kompozi-

josios atpirkimą ant Golgotos kalno. Tokia

cijoje matomi tradiciniai mirties, kančios,

daugiafigūrė Nukryžiuotojo kompozicija

Kaun o Š vč . S ak r a men to ( D i e v o Kū no ) b a ž ny č i o s v i tražai : i st o ri ja i r i ko no g raf i ja

163

su daugeliu simbolinių detalių atskleidžia

vienoje iš seniausių gotikinių freskų, ži-

istorinio Golgotos kalno įvykio dvasinį

nomų Lietuvos bažnytinėje dailėje – XV a.

vyksmą, o angelai, surinkdami kraują į mi-

pab. – XVI a. pr. Nukryžiavimo scenoje Vil-

šių taures, vizualizuoja dvasinę jungtį tarp

niaus bernardinų konvento koridoriuje.

Golgotos kalno įvykio ir šv. Mišių liturgijos

Šioje freskoje net 3 sparnuoti angelai ren-

ant altoriaus stalo.

ka nukryžiuoto Išganytojo kraują iš visų jo žaizdų. Dar keli Nukryžiuotojo atvaizdai su

Kaip jau minėta, „Geyling“ dirbtuvių archy-

vienu ar dviem angelais yra paveiksluose iš

ve yra išlikę keli piešiniai, skirti Nukryžiavi-

Tabariškių ir Medingėnų bažnyčių, Šiaulių

mo su angelais kompozicijai Sankt Peter-

„Aušros“ muziejuje ir skulptūrinė kompozi-

burgo dvasinei akademijai. Nors piešiniuo-

cija Gražiškių bažnyčioje, skulptūriniai pa-

se nėra autoriaus signatūros, tačiau įrašas

vyzdžiai paplitę ir liaudies mene42.

ant piešinių byloja, kad vitražas kurtas specialiai pagal užsakymą38. Pastebėtina, kad

Dažniausiai kūriniai su eucharistinės sim-

angelai, renkantys nukryžiuoto Išganytojo

bolikos akcentais skiriami presbiterijos

kraują, nebuvo itin dažni vitražų kompozi-

erdvei arba zakristijai. Tad „Nukryžiuotojo

cijose . „Geyling“ dirbtuvių vitražui kom-

su angelais“ vitražas ikonografiškai darniai

poziciškai artimas vitražas yra Amerikoje,

įsiliejo į bažnyčios erdvę, atliepė bažny-

Šv. Vendelino bažnyčioje. Pastarajame,

čios titulą, o jo prasmę simboliškai papildė

kaip ir Studentų bažnyčios vitraže, kryžiaus

Adolfo Valeškos 1932 m. sukurta sieninė

papėdėje suklupęs angelas, galima sakyti,

tapyba su eucharistiniais simboliais: plafo-

yra užėmęs šv. Marijos Magdalietės poziciją, nes daugumoje kitų kompozicijų angelas vaizduojamas tarsi apkabinęs kryžių iš

nai su angelais, pelikanu bei karveliais su vynuogėmis, vynuogių kekių girliandomis. Be to, reikia pastebėti, kad A. Valeška savo

nugarinės jo pusės.

projekte didžiojo altoriaus atvaizdui taip

Lietuvos sakralinėje dailėje Nukryžiuotieji

fiją, tik ne su angelais, o labiau įprastą iko-

su angelais, surenkančiais Išganytojo kraują, vaizduojami labai retai, dažniau šalia nu-

pat buvo parinkęs Nukryžiuotojo ikonogranografinį tipą su Dievo Motina ir šv. Jonu apaštalu ir evangelistu.

kryžiuoto Išganytojo galime matyti Dievo Motiną, šv. Joną evangelistą ir suklupusią

EVANGELISTŲ VITRAŽAI

Marija Magdalietę, bene daugiausia Nukry-

164

žiuotieji vaizduojami ir be jokių papildomų

Be Nukryžiuotojo, Švč. Sakramento bažny-

figūrų40. Apskritai angelai šio pobūdžio

čioje buvo įmontuoti evangelistų vitražai,

ikonografinėse schemose pradėti vaizduo-

jie įvardinti jau minėtame 1935 m. vitražų

ti nuo XIV amžiaus41. Dievo pasiuntiniai,

priėmimo akte. Vitražai atkeliavo apdau-

renkantys Kristaus Kraują, vaizduojami

žyti, todėl jie, kaip ir Nukryžiuotasis, buvo

į turinį

Kauno Švč. Sakramento bažnyčios interjero fragmentai su dail. A. Valeškos sienine tapyba. 1932 m. Iš leidinio Naujoji Romuva. 1932 m. Nr. 37, p. 775.

Kaun o Š vč . S ak r a men to ( D i e v o Kū no ) b a ž ny č i o s v i tražai : i st o ri ja i r i ko no g raf i ja

165

Kauno Švč. Sakramento bažnyčios fasadas. 1932 m. ČDM M 2-49-211.

Kaun o Š vč . S ak r a men to ( D i e v o Kū no ) b a ž ny č i o s v i tražai : i st o ri ja i r i ko no g raf i ja

167

„Nukryžiavimas“. XV a. pab.–XVI a. pr. freska Vilniaus bernardinų vienuolyno koridoriuje. Iš leidinio: Janonienė R. Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje. Pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje. 2010, p. 125

168

į turinį

tvarkyti Kauno meno mokykloje dailininko Stasio Ušinsko. Deja, nėra žinoma nė viena Kauno Švč. Sakramento bažnyčios interjero nuotrauka su įstatytais vitražais. Pagal archyvinius dokumentus šv. Morkaus ir

ornamentinės dalys veikiausiai priklausė šv. Mato vitražui, nes turi raudoną apvadinę juostelę (iš trijų žinomų vitražų du yra su mėlyna, vienas su raudona apvadine juostele).

šv. Mato vitražai 1938 m. buvo padidinti pritaikant bažnyčios navos langams ir įdėti į geležinius rėmus, tačiau iš išlikusių vitražų matyti, kad šv. Morkaus vitražas nesiskiria nuo šv. Jono ir šv. Luko vitražų, kurių padidinimas dokumentuose neminimas. Vis dėlto informaciją apie vitražų padidinimą paneigia tai, kad Akademijos koplyčios fotografijoje užfiksuoto vieno iš evangelistų vitražo kompozicija nesiskiria nuo išlikusiųjų, tad galėjo būti padidintos tik langų angos. Pagal žinutes tarpukario spaudoje, pirmasis Nukryžiuotojo vitražas įstatytas 1934 m. už didžiojo altoriaus, kiti du – 1936/7 (?) m., likę 2 – 1938 metais43. Atrodo, buvo sumontuoti visų 4 evangelistų vitražai, šv. Jono ir šv. Luko vitražai veikiausiai buvo įstatyti abipus Nukryžiuotojo, o šv. Morkaus ir šv. Mato – bažnyčios navoje (?). Tais pačiais 1938 m. virš Nukryžiuotojo vitražo buvo įmontuotas Stasio Ušinsko sukurtas naujas apskritas vitražas su monstrancija, tačiau šio vitražo buvimo vieta kol kas nežinoma, veikiausiai gali būti panašus į Krekenavos bažnyčioje esantį S. Ušinsko vitražą su monstrancija. Iš keturių evangelistų vitražų muziejuje išsaugotose dėžėse44 rasti trijų evangelistų – šv. Jono, šv. Morkaus ir šv. Luko, trūksta šv. Mato ir S. Ušinsko vitražo. Į Kauno arkivyskupijos muziejų patekusios kelios

Evangelistų kompozicijos ir stilistika atitinka XIX a. pab. – XX a. pr. gamintus vitražus. Nė vienas išlikęs evangelistų vitražas neturi tokios ryškios signatūros, kaip Nukryžiuotasis, bet galbūt restauruojant bus rastas vitražų dirbtuvių ženklas. Pagal vitražų stilių ir istorinius duomenis, tikėtina, kad jie buvo sukurti Vienoje (?) apie 1900–1903 m., kai Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčia buvo atnaujinama45. Evangelijų autoriai pavaizduoti pagal tą pačią schemą: su antikiniais drabužiais, visafigūriai, tarsi įrėminti architektūriniame fone. Vitražų kompozicijose matomi įvairių neostilių architektūriniai ir ornamentiniai dekoro elementai. Evangelistai rankose laiko tradicinius atributus – knygas ir rašymo plunksnas. Viršutiniuose kartušuose lotynų kalba įrašyti evangelistų vardai, apatiniuose kartušuose įkomponuoti sparnuoti, su nimbais evangelistų simboliai (liūtas, jautis, erelis), pastarieji pavaizduoti sekant viduramžių ikonografinę tradiciją kaip apokaliptinės būtybės pagal Ezechielio pranašystę. Keturi evangelistai apsupę didįjį altorių su Nukryžiuotuoju, kaip Jo gyvenimo liudytojai ir mokymo tęsėjai, atstovauja dvasinei bažnyčiai ir dar kartą ikonografiškai paliudija Kristų kaip gyvybės šaltinį, papildydami bažnyčios ikonografinę idėją.

Kaun o Š vč . S ak r a men to ( D i e v o Kū no ) b a ž ny č i o s v i tražai : i st o ri ja i r i ko no g raf i ja

169

VIETOJE IŠVADŲ Galima pasidžiaugti, kad beveik po 60-ties metų „nežinios uždangos“ vitražai sugrįžo į menotyros tyrimų lauką ir tampa labiau prieinami visuomenei. Vitražai ir jų istorija apima reikšmingas sąsajas su Lietuvai svarbių katalikų dvasininkų studijomis ir gyvenimu Sankt Peterburge XIX a. pab. – XX a. pr. Jų perkėlimas į Nepriklausomoje Lietuvoje atnaujinamą akademinei bendruomenei skirtą bažnyčią taip pat turi simbolinių prasmių. Šių vitražų istorija svarbi mūsų kultūros istorijai ne vienu aspektu, be to, per ją pasakojama ir paveldo verčių sampratos kaita XX a., ir muziejų vaidmuo miesto kultūriniame gyvenime bei paveldo išsaugojimui, ir jų laikysenos svarba esant neadekvačioms aplinkybėms. Šiuo pirminiu tyrimu patikslintos Kauno Švč. Sakramento bažnyčios tarpukario bažnyčios interjero detalės, „Nukryžiuotojo su angelais“ vitražo atribucija ir istorija, atskleista ikonografinė programa. Pastarasis prerafaelitų kūriniams artimas vitražas vertingas įvairiais aspektais – tiek dėl vitražą sukūrusių dirbtuvių, jo meninės ir techninės kokybės, tiek dėl ikonografijos ir išlikimo istoriniuose verpetuose. Nors dokumentai ir to meto spauda neabejotinai liudija, kad 5 vitražai į Kauną atkeliavo iš Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčios, tačiau vis dar lieka neatsakytų klausimų apie jų kilmę, užsakovus ir kūrėjus.

170

į turinį

Nuorodos 1

1579 m. vokiečių dailininko sukurtas vitra-

žas, kuriame vaizduojama Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, į Lietuvos dailės muziejų pateko iš Lietuvos mokslų akademijos 1941 m. Lietuvos sakralinė dailė I. Tapyba, skulptūra, grafika. XIV–XX a. pradžia / Sud. D. Tarandaitė. Vilnius, 2003, p. 99. 2

1934 m. lapkričio 19 d. „Lietuvos žiniose“

(p. 6) publikuota žinutė, kad vitražas, atkeliavęs iš Rusijos ir sutvarkytas dailininko S. Ušinsko studentų bažnyčioje, kelia didžiulį visuomenės susidomėjimą. Šio vitražo fotografija Kauno Švč. Sakramento bažnyčios altoriuje publikuota „Židinyje“ (1934, nr. 12, p. 521). Sąskaita faktūra už visus 5 vitražus iš SSSR Prekybos atstovybės išrašyta 1934 04 07. 3

Akademijos koplyčia literatūroje dažniau-

siai įvardijama be titulo. Koplyčia šventinta bent du kartus, 1844 m. ir 1903 m., galbūt tai paaiškina randamus skirtingus Kristaus Atsimainymo ir Šv. Jono Kantiečio koplyčios titulus. Žr. Górski T. Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Kaunas, 2009, p. 38; Saint Petersburg Encyclopaedia. Prieiga internetu: http://www.encspb.ru/object/2804677951?lc=ru 4

Tai liudija išlikę Studentų bažnyčios vitra-

žų 1935 05 23 ir 1938 11 29 priėmimo aktai. KAKA b.129 [Kauno Švč. Sakramento /studentų / bažnyčios 1923–1939 metų išsiųstieji ir 1919– 1940 m. gautieji raštai], lapai nenumeruoti. 5

Petraitis A. Dominikonų bažnyčios vitražai

turėtų būti Pažaislyje. Kauno tiesa, 1989 05 07, p. 6. 6

Stakauskas S. Vitražai yra, o kur yra kryžiai?

Kauno tiesa, 1989 06 06, p. 5. 7

Žiūrėti 2-ą išnašą.

Budrys S. Lietuvių vitražas. Vilnius: Vaga,

1968. Lapai nenumeruoti. Publikuota Nukryžiuotojo iliustracija su pažeidimais, veikiausiai atsiradusiais jau pokario laikotarpiu.

Levandauskas V. Barokinė Dominikonų bažnyčia be baroko. Kauno tiesa, 1989 04 16, p. 3–4; Petraitis A., op. cit., p.6.; Stakauskas S., op. cit., p. 5.

10 Jankevičiūtė G. Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. Kaunas, 2003, p. 254.

Petrauskaitė Ž. Meninis detektyvas su laiminga pabaiga. Kauno diena, 2005 02 05. Prieiga internetu: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/ meninis-detektyvas-su-laiminga-pabaiga-25609.

Vitraže išliko daug autentiškų „Geyling“ dirbtuvių vitražinio stiklo blokų ir stiklo tapybos (visi veidai ir kitos kūno dalys (išskyrus suklupusio angelo pėdą), greta jų stilistiškai išsiskiria S. Ušinsko restauruotos detalės.

Kamuntavičienė V. Kauno Dievo kūno bažnyčia ir dominikonų vienuolynas. Prieiga internetu: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1663?rt=3&type=2&ss=kauno%20dievo%20 k%C5%ABno; Samuolienė S. Kauno dominikonų vienuolynas ir bažnyčia [1984 06 22], mašinraštis. KTU ASI archyvas. Kauno istorinė medžiaga, b. 23, p. 76. 13

Čerbulėnas K. Kauno Dievo kūno bažnyčia. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 109–110.

Benediktinėms perduoti 9 altoriniai paveikslai ir įvairūs liturginiai reikmenys. Kauno dominikonų vienuolyno daiktų, perduotų Kauno benediktinėms, sąrašas [1845 05 16], MAB, f. 38-111, l. 38. 15

Židinys, 1929, nr. 4 (52), p. 381–382.

Žemaičių vyskupijos kurijos raštas Teologijos-filosofijos fakulteto dekanui Kaune [1923 08 28], KAKA b. 129, lapai nenumeruoti.

Kaun o Š vč . S ak r a men to ( D i e v o Kū no ) b a ž ny č i o s v i tražai : i st o ri ja i r i ko no g raf i ja

171

Prieiga internetu: http://www.epaveldas.

lt/object/recordDescription/LDM/1_954533. 19

Naujoji Romuva, 1932, nr. 37, p. 775.

Tarpukario nuotraukoje užfiksuota tik vie-

na navos siena, kitoje pusėje angelas galėjo būti identiškas, tačiau kol kas tapyba neatidengta. 21

2000 m. darytuose bažnyčios polichro-

minių tyrimų zonduose matomi A. Valeškos tapybos fragmentai. Kultūros vertybių registro duomenys. Objekto unikalus kodas 22358. Prieiga internetu: http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search. 22

Bažnyčios rektoriaus rekomendacija [1933

01 28], KAKA b. 129 [Kauno Švč. Sakramento / studentų / bažnyčios 1923–1939 metų išsiųstieji ir 1919–1940 gautieji raštai], lapai nenumeruoti. Dailininkas A. Valeška vasaros atostogų metu atliko dekoravimo darbus studentų bažnyčioje. Naujoji Romuva, 1932, nr. 37, p. 775. 23

KAKA b. 130 [Kauno Švč. Sakramento baž-

nyčios kronika 1948–1950], p. 8, 11. 24

Dailininko J. Mikėno mozaika. Židinys,

1933, nr. 8–9, p. 29. P. S. 1965–1990 m., kol Dominikonų bažnyčioje veikė kino teatras, mozaika buvo pridengta mediniu skydu.

Už nuorodą į akademijos koplyčios in-

terjero fotografiją su vitražais dėkoju dr. Vilmai Žaltauskaitei. Górski T. Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Kaunas, 2009, il. 8.; KAKA, albumas nr. 32, il. 15. 29

Koplyčią norėta išplėsti 1891–1892 m.,

tiesa, šis projektas liko neįgyvendintas, tačiau ji buvo atnaujinta 1900–1903 m. kartu su architekto L. P. Šiško vykdytu akademijos pastato išplėtimu. Saint Petersburg Encyclopaedia. Prieiga internetu: http://www.encspb.ru/object/2804677951?lc=ru;

http://www.polskipeters-

burg.pl/instytucja/1-ja-linija-w-o-nr-52. 30

Budrys S., op. cit., G. Jankevičiūtės mono-

grafijoje austriška vitražų kilmė neminima. Jankevičiūtė G., op. cit., p. 254. 31

Geyling Carl (1814–1880). Maler und Glas-

maler. Österreichisches Biographisches Lexikon und biographische Dokumentation Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Prieiga

internetu:

http://www.biographien.

ac.at/oebl/oebl_G/Geyling_Carl_1814_1880.xml. 32

Tarp svarbesnių objektų įvardinami Lan-

dhauskapelle Vienoje, jo vitražų yra svarbiausiose Vienos bažnyčiose – Šv. Stepono katedroje, Votivekirche bažnyčioje, Paryžiaus Šv. Juozapo,

Bažnyčios rektoriaus prašymas Švietimo

Nancy, taip pat minimi vitražai Rusijoje, Kroku-

ministrui [1933 05 03], KAKA b. 129, lapai nenu-

voje ir kt. Geyling Allgemeines lexikon der bilden-

meruoti.

den künstler. Bd.13. Leipzig, 1920, s. 513.

Prof. B. Čėsnio, bažnyčios rektoriaus,

Vienos universitete yra mokslo darbas

raštas Vytauto Didžiojo universtiteto rektoriui

apie Carlo Geylingo vitražus ir naudotas techni-

[1935 05 15], KAKA b. 129, lapai nenumeruoti.

kas, deja, tekstas neprieinamas. Geibler E. Werk

Krasauskas R. Prelatas Blažiejus Čėsnys

(1884–1944), p. 218–223. Prieiga internetu: http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf-straips-

172

und Wirkung des Glasmalers Carl Geyling. 2012. University of Vienna. Prieiga internetu: http:// othes.univie.ac.at/26435/. Prieiga

internetu:

http://austria-forum.

niai/Suv-darbai-IV/RAPOLAS%20KRASAUS-

KAS%20-%20Prelatas%20Bla%C5%BEiejus%20

org/af/Wissenssammlungen/Biographien/Gey-

%C4%8C%C4%97snys.pdf.

ling%2C_Carl.

į turinį

Už suteiktą informaciją dėkinga „Geyling“ dirbtuvių archyvarei ir Vienos Mariahilf stiklo muziejaus direktorei Aliciai Waldstein-Wartenberg. Pagal archyvo duomenis „Geyling“ dirbtuvėse 1884 m. pagaminti vitražai ir Rokiškio bažnyčiai.

Saint Petersburg Encyclopaedia. Prieiga internetu: http://www.encspb.ru/search/list/1803401770?lc=en.

Horizonte pavaizduota miesto panorama. Veikiausiai originaliai buvo nutapyta tradicinė Jeruzalės panorama su Kristaus kapo koplyčia, tačiau dabartinis panoramos vaizdas panašesnis į Kauno miesto fragmentą su Kauno katedra, kurią veikiausiai pritapė S. Ušinskas, greta jos įsiterpia Kristaus kapo koplyčia.

Deja, kol kas piešinių pamatyti nepavyko.

Seniausias vitražas su angelais, kokį pavyko kol kas rasti, yra Anglijos Stradsett Šv. Marijos bažnyčioje. Vitražas pagamintas Vokietijoje XVI a. (1540 m. ?), veikiausiai sukurtas pagal Albrechto Diurerio piešinį ar jo sekinį.

mokslų daktaro disertacija, 03 H]. Kaunas, VDU, 2010, p. 95–102. Kauno bažnyčių remontai atskleidžia daug įdomybių. Lietuvos aidas, nr. 347 (4156), 1938 08 04, p. 8. 43

Spaudoje minima, kad vitražai buvo supakuoti į atskiras dėžes, ir minimos tik 4 dėžės, nors turėjo būti 6.

Žr. 29-ą nuorodą. Vilma Žaltauskaitė taip pat pateikia nuorodą į akademijos rektoriaus Longino Zarnowieckio 1903 m. spalio 1 d. raštą muitinės tarnybai dėl keturių dėžių su stiklo plytelėmis iš Vienos Romos katalikų dvasinės akademijos vitražui iš „Gerchard & Hey“ akcinės bendrovės. V. Žaltauskaitė. Apie parodą ir keturias dėžes. Prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-10-21-apie-paroda-irketurias-dezes/165190.

Pl.žr.: Šurkutė I. XVII–XVIII amžiaus Nukryžiuotojo altoriai Lietuvoje: atvaizdo prasmė retabulo ikonografijos kontekste. [humanitarinių mokslų daktaro disertacija, 03 H]. Kaunas, VDU, 2016.

XIII a. grafikos kūriniuose šalia Kristaus žaizdų vaizduotos dorybės ir alegorijos, paprastai Bažnyčios alegorinė figūra vaizduojama surenkanti kraują iš pagrindinės šono žaizdos į Mišių taurę. Seniausias dailės kūrinys su surenkančiais kraują angelais yra Džoto di Bondonės freska „Kristaus gyvenimo scenos“ Arenos (Scrovegni) koplyčioje Paduvoje, nutapyta 1303– 1305 metais.

Apie angelų vaizdavimą Eucharistijos temose žr. Norkutė R. Angelų ikonografija Lietuvos bažnytinėje dailėje (XVI–XVIII a.) [humanitarinių

Kaun o Š vč . S ak r a men to ( D i e v o Kū no ) b a ž ny č i o s v i tražai : i st o ri ja i r i ko no g raf i ja

173

TADO DAUGIRDO PROJEKTUOTI VITRAŽAI NACIONALINIO M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJAUS RINKINIUOSE

AISTĖ PRAŠKEVIČIŪTĖ

Kasmetiniuose Pauliaus Galaunės skaitiniuose šiais metais pristatyti Tado Daugirdo vitražai, saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose, ir jų atsiradimo muziejuje istorija. Visų pirma reiktų trumpai apžvelgti Kauno miesto muziejaus istoriją bei Tado Daugirdo darbus kultūros srityje.

Dešinėje: Tadas Daugirdas ir pagalbininkė aprašo eksponatus Kauno miesto muziejuje. XX a. pr. NČDM, Fototekos ir dokumentacijos rinkinys, Ta- 6744

174

į turinį

Kauno miesto muziejaus istorija glaudžiai siejasi su Kauno tvirtovės statybomis. 1882 m. vasarą Kaune buvo pradėta statyti pirmaklasė tvirtovė. Be kitų ekspertų, darbams vadovavo ir artilerijos pulkininkas inž. E. I. Golyškinas. Kasant fortams tranšėjas, buvo išimta daug žemės, kurioje įžvalgus inžinierius pastebėjo paleontologinių iškasenų. Laikydamas jas vertingas geologijos mokslui, surinko jų kolekciją ir pasiuntė susipažinti Peterburgo Geologiniam komitetui, kurio bendradarbiai kolekciją ištyrė, aprašė ir grąžino į Kauną. Ge-

ologijos komiteto pirmininkas akademikas A. P. Karpinskis E. Golyškinui rašė: „Jūsų darbas yra girtinas. Radiniai vertingi... Bet jeigu Jūs manote įsteigti muziejų Kaune, tai būtų tikslinga šiuos radinius eksponuoti vietoje.“1 Taigi nuo paleontologijos pavyzdžių prasidėjusi miesto muziejaus istorija augo, buvo renkami eksponatai apie miesto gyvenimą, kultūrą, buitį ir amatus, o patalpos iš pradžių buvo skirtos miesto rotušėje. Pats E. Golyškinas muziejui perdavė vertingų knygų bei žemėlapių. Muziejus plėtėsi, eksponatų gausėjo, ir miesto val-

Kauno miesto muziejus, nuo 1930 m. iki 1933/34 m. J. Skrinskos nuotrauka. NČDM, Fototekos ir dokumentacijos rinkinys, Ta-9132-2

176

į turinį

dyba nutarė 1898 m. paruošti muziejaus

„Mylėdamas savo Lietuvą, pradėjau aky-

statutą ir buvusiame arklių pašto pastate

liau sekti lietuvių sodiečių dailę ir jau 1900

paskyrė patalpas. „Kauno miesto muziejus

metais nusiunčiau nedidelę tų daiktų ko-

buvo įsteigtas 1898 m., jo pagrindą suda-

lekciją į Minsko parodą. Archeologijos srity

rė geologinis rinkinys, rastas Kauno for-

pradėjau darbuotis nuo 1881 metų. <....>

tus bestatant. <...>. 1905 m. lapkričio 5 d.

1883 metais vedžiau Kazę Daškevičaitę iš

muziejus gavo statusą ir pasivadino Kauno

Likšelių, iš mūsų krašto. 1891 metais pri-

miesto mokslo ir pramonės muziejumi“ .

verstas buvau atvykt į Plenborgą ir perimt

Tačiau tik nuo 1907 m. muziejus įsikėlė į

ūkį tvarkyti. Sodžiuj gyvenau ūkininkau-

buvusias arklių pašto patalpas šiaurinia-

damas iki 1908 metų.“4 Dar gyvendamas

me korpuse, antrajame aukšte (adresu

Plenborgo dvare, iš apylinkių T. Daugirdas

Rotušės g. 19), kuriose veikė iki 1936 m.,

pradėjo kaupti archeologijos ir etnografi-

kai buvo likviduotas. Į muziejaus veiklą įsi-

jos rinkinius, kuriuos vėliau, jau eidamas

traukęs Tadas Daugirdas įnešė svarų indėlį

muziejaus direktoriaus pareigas, atsive-

puoselėjant miesto muziejų. Pirmiausia jis

žė ir padovanojo Kauno miesto muziejui.

buvo įtrauktas į muziejaus komisiją, vėliau

1908 m. T. Daugirdas išvyko į Kauną ir pa-

tapo muziejaus restauratoriumi.

dėjo rūpintis muziejumi, jame ir apsigyve-

no, o 1909 m. perėmė ir miesto muziejaus T. Daugirdas – žymus visuomenės veikėjas,

vadovo pareigas. „ <...> 1907 vasario 8 d.

dailininkas, archeologas, 1905 m. Vilniaus

Tadas Daugirdas, jau kaip žymus archeolo-

Seimo narys, Lietuvių mokslo draugijos

gas, tapo išrinktas į muziejaus komisiją, o

narys ir daugelio kitų draugijų narys, pir-

1909 m. sausio mėn. 23 d. priėmė muziejų

mininkas. Jo darbai Lietuvos istorijai ir kul-

į savo globą.“5 Besirūpindamas muzieju-

tūrai yra labai svarūs ir neabejotinai reikš-

mi, iki pat savo mirties T. Daugirdas siste-

mingi puoselėjant tautos paveldą.

mingai ir nuosekliai dirbo prie eksponatų, toliau rinko eksponatus į muziejaus rinki-

Kilęs iš bajorų Daugirdų šeimos, gimė

nius, kvietė žmones dovanoti eksponatus,

1852 m. vasario 27 d. Tėvas Mykolas Dau-

kūrinius restauruodavo ir konservuodavo.

girdas buvo transporto inžinierius, o motina, Marija Jelenskaitė, buvo kilusi iš Varpu-

Atėjus Pirmajam Pasauliniam karui ir vo-

tėnų dvaro Šiaulių apskrityje . Tadas Dau-

kiečių okupacijai, jis saugojo muziejaus su-

girdas pradinį išsilavinimą gavo namuose,

kauptą kolekciją, taip pat rūpinosi, kad mu-

vėliau mokėsi Rygoje, Vilniuje, studijavo

ziejaus eksponatų neišgrobstytų ir neišvež-

Sankt Peterburgo Meno akademijoje, vė-

tų į Vokietiją. Tadas Daugirdas muziejumi

liau Miunchene. Kaip pats rašo (1919 m.

rūpinosi ir bombardavimo metu, neapleido

spaudoje jau po Tado Daugirdo mirties

jo, priešingai – muziejus buvo atviras lan-

išspausdinta jo paties rašyta biografija):

kytojams. Dar 1910–1911 m. T. Daugirdas

Tado D au g ir do p r oje kt u o t i v i t r a ž a i Na c i o n a l i n i o M . K. Č i u rl i o ni o d ai l ė s muzi e jaus ri nk i ni uo se

177

jų

estetika,

patrauklumu

lankytojams. <...> T. Daugirdas ne tik sumanė, bet ir pats 1910 m. nupiešė kelių herbinių vitražų projektus, kurie dabar saugomi Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.“6 Tadas Daugirdas, būdamas muziejaus direktoriumi, šalia visų muziejinių ir mokslinių darbų 1910–1911 m. sukūrė tris vitražų projektus Kauno miesto muziejaus langams, iš kurių įgyvendinti buvo du: pirmasis su Kauno miesto herbu (inv. nr. Vm-4) – tauras su kryžiumi tarp ragų, antrasis su Žemaitijos herbu – lokiu (inv. nr. Vm-3); abu apipinti ornamentiniais gėlių, augalų raštais ir geometriniais motyvais,

trečiasis,

vaiz-

duojantis valstietį ir karį, Tadas Daugirdas ir pagalbininkė aprašo eksponatus Kauno miesto muziejuje. XX a. pr. NČDM, Fototekos ir dokumentacijos rinkinys, Ta- 6744

projektas liko neįgyvendintas. Šie vitražų projektai taip pat saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose. Dar 1911 m. V lietuvių

suprojektavo vitražus Kauno miesto mu-

dailininkų parodoje T. Daugirdas ekspo-

ziejaus langams, iš jų du buvo įgyvendinti.

navo vitražų projektus, tai patvirtina šios

„1909 metų pradžioje oficialiai perėmęs

parodos katalogas su kūrinių sąrašu.

Kauno miesto muziejaus direktoriaus parei-

178

gas, jis daug nuveikė sutvarkydamas muzie-

Šie Tado Daugirdo kurti vitražų projektai

jinių vertybių apskaitą, rūpindamasis mu-

(1910–1911) 1910–1912 m. buvo atlikti Vla-

ziejaus pastatu, ekspozicijos patalpomis,

dislavo Pšybitniovskio vitražo dirbtuvėse

į turinį

Lango vitražo projektas su Kauno miesto herbu. 1910. Popierius, akvarelė, 186 x 106,5. NČDM, Tapybos rinkinys, Mtp-172;

Lango vitražo projektas su Kauno miesto herbu. 1910. Popierius, akvarelė, 186 x 106,5. NČDM, Tapybos rinkinys, Mtp-172

Lango vitražo projektas Karys ir valstietis. 1911. Popierius, akvarelė, 193 x 106. Projektas neįgyvendintas. NČDM, Tapybos rinkinys, Mtp-174

Lietuvių V dailės paroda. 1911 m. katalogo viršelis ir kūrinių sąrašo dalis.

„Marija“, kurios Kaune veikė nuo 1905 m. iki

Pirmojo

pasaulinio

karo

pradžios

1914 m. Vokiečių okupacijos metu T. Daugirdas ne tik rūpinosi muziejumi, bet ir

traukos: viena iš jų – muziejaus pastato, kitos dvi muziejaus vidaus kartu su eksponatais, na, o likusios dvi – T. Daugirdo projektuoti vitražai, esantys muziejuje.

rašė dienoraštį. 1915 m. rugpjūčio 17 d. savo įrašuose yra paminėjęs vitražus: „Dėkui Dievui, rašau savo kambaryje, muziejuje, kurio tenukentėjo langai, nes išmušti 29 stiklai viršuje ir du mano kambaryje. Vitražai sveiki.“7 Informacijos apie vitražus

Trumpai apžvelgiant V. Pšybitniovskio kūrybą, reiktų paminėti, kad informacijos apie šį autorių yra nedaug, o jo biografija bei kūryba plačiau aptarta Dalios Vasiliūnienės straipsnyje9.

ir miesto muziejų taip pat yra vokiečių okupacijos metais leistame laikraštyje vokiečių kalba8. Jame aprašomi muziejaus rinkiniai, straipsnyje atspausdintos penkios nuo-

182

į turinį

Dailininkas gimė 1873 m. Naujajame Sonče, netoli Krokuvos, 1895–1901 m. mokėsi Krokuvos dailės akademijoje, taip pat

Kauno kalendorius 1909 metams. 1908. skelbimai.

Tado D au g ir do p r oje kt u o t i v i t r a ž a i Na c i o n a l i n i o M . K. Č i u rl i o ni o d ai l ė s muzi e jaus ri nk i ni uo se

183

besimokydamas akademijoje dvejus metus dirbo W. Ekielskio ir A. Tucho vitražo ir stiklo mozaikos fabrike10. „Baigęs medaliu Krokuvos akademiją, W. Przybytniowskis gavo stipendiją studijuoti užsienyje. Pirmuosius metus praleido Paryžiuje, vitražo dirbtuvėje, o 1903 m. išvyko į Florenciją, kur dvejus metus šalia tapybos studijų meno mokykloje vėl tobulino vitražisto įgūdžius vietiniame fabrike.“11 Užsienyje menininkas sutiko kaunietį pramonininką Tadą Javlovskį, ir šis įkalbėjo atvykti dailininką į Lietuvą. Taip 1905 m. po ilgo laiko jiedu įkūrė vitražo ir dekoratyvinio stiklinimo dirbtuves „Marija“, kurios, kaip rašoma skelbime, buvo įsikūrusios Kaune, Vilniaus g. 2812. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vitražo dirbtuvės negavo užsakymų, ir teko jas uždaryti13. Vitražistas V. Pšybitniovskis buvo Austrijos pilietis ir turėjo išvykti, o dirbtuves paliko prižiūrėti T. Daugirdui. Per neilgą devynerių metų laikotarpį menininkas Lietuvoje sukūrė ir vitražo dirbtuvėse pagamino nemažai vitražų šioms bažnyčioms: Viduklės, Vabalninko, Lapių, Švėkšnos (neišlikę), Kamajų (neišlikę), Pumpėnų, Žeimių, Seredžiaus, Daujėnų, Bialogrudos (Baltarusija, Lydos apsk.), taip pat sukūrė Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto, Jono Sobieskio portretų vitražus. Savo bute rengdavo viešas „Marijos“ dirbtuvių naujai sukurtų vitražų parodas. Apžvelgiant vitražų patekimą į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, visų pirma reiktų paminėti, kad 1936 m. Kauno miesto muziejus likviduotas, o eksponatai per-

184

į turinį

leisti tuometiniam Kauno valstybiniam kultūros muziejui. Tačiau šiuos vitražus ir dalį eksponatų Miesto vykdomasis komitetas perdavė muziejui tik 1941 m. vasario 24 d. 14 Šiame perdavimo akte vitražai pažymėti ir 44 numeriu ir labai lakoniškai aprašyti: vitražai „189x108“15, ir tik pagal matmenis galima spręsti, kad tai Kauno miesto muziejaus languose buvę vitražai. Ilgus metus vitražai buvo eksponuojami M. K. Čiurlionio centrinių rūmų fojė languose, tai matyti apie 1963–1965 m. darytoje nuotraukoje16. Nuo kada iki kada tiksliai vitražai puošė langus, nėra žinoma, parodų aktuose vitražų nėra. Vėliau, 1974 m. spalio 29 d., pagal direktoriaus įsakymą17 visi vitražai, esantys Istorijos skyriuje, perduoti Vitražo ir skulptūros galerijai, kuri buvo įsikūrusi Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje nuo 1965 m. liepos 19 d. Duomenų, kad šie vitražai būtų eksponuojami Vitražo ir skulptūros galerijoje, nepavyko rasti: ekspoziciniuose kūrinių sąrašuose ir kataloguose jie neužfiksuoti, greičiausiai jie buvo perkelti į galerijos fondus. Vėliau, 1992 m., kai bažnyčia grąžinta tikintiesiems, vitražai pateko į Paveikslų galerijos fondus. Greičiausiai nuo pat 1965 m. iki 2016 m. T. Daugirdo vitražai eksponuoti nebuvo.

Dešinėje: Lango vitražas su Žemaitijos herbu. 1911. Atliktas 1912 m. V. Pšibitniovskio vitražo dirbtuvėse Marija, Kaune. Spalvotas stiklas, metaliniai rėmai, 188,5 x 108 cm. Vitražo rinkinys, NČDM, Vitražo rinkinys, Vm-3

2016 m. vitražai restauruoti privačiose vitražo restauratorių Daugio Juozo Bumbulio ir Dalios Mulevičienės dirbtuvėse: atkurtas Kauno miesto herbas, kuris sovietmečiu buvo išpjautas iš vitražo ir dingo. Suklijuotos suskilusios dalys, visi stiklai išvalyti ir perlydyti švino juostelėmis, sutvarkyti masyvūs metaliniai rėmai – jie buvo pradėję rūdyti ir vietomis deformuoti. Šiuo metu vitražai po kelių dešimtmečių fonduose vėl sugrįžo į muziejaus erdves, eksponuojami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus centrinių rūmų antrojo aukšto fojė.

Nuorodos Iš pirmojo Kauno miesto muziejaus istorijos. Muziejai ir paminklai. Red. S. Jakštas. Lietuvos TSR Dailės muziejus,1968 gruodis, p. 19.

Daugirdas T. Kaunas vokiečių okupacijoje. Spaudai parengė M. Urbšienė. Kaunas, 1937, p. 3.

Ten pat. A. a. Daugirdo biografija. Veja, 1919 12 15,

p. 12. 5

Lietuvos aidas, 1929 10 31. Nr. 249 (783), p 2.

Rimša E. Kauno miesto herbas XV–XX a. Lietuvos istorijos institutas, Vilnius: Diemedis, 1994, p. 110

Daugirdas T. Kaunas vokiečių okupacijoje. Spaudai parengė M. Urbšienė. Kaunas, 1937, p. 11.

Das Kownoer Muzeum. Bilderbeiblatt der Kownoer Zeitung. 1916 02 27. Nr. 58.

Vasiliūnienė D. Lapių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vitražų autorius Wladyslawas Przybytniowskis. Menotyra, 1997, Nr. 3.

Ten pat, p. 35.

Ten pat.

Vitražo dirbtuvių „Marija“ reklaminis skelbimas. Kauno kalendorius 1909 metams. Kaunas, 1908, p. 59. 12

Vasiliūnienė, p. 35, 37.

1941 vasario mėn. 24 d. Kauno miesto vykdomojo komiteto Kauno Valstybiniam Kultūros muziejui perdavimo aktas. Iš viso 3 p.

Ten pat, p. 1

Antrojo aukšto fojė nuotrauka. ČDM, Ng20650.

Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus įsakymas Nr. 32, 1974 10 10. Aktas Nr. 103, 1974 10 29.

Kairėje: Lango vitražas su Kauno miesto herbu. 1910. Atliktas 1910 m. V. Pšibitniovskio vitražo dirbtuvėse Marija, Kaune. Spalvotas stiklas, metaliniai rėmai, 188,5 x 108 cm. Vitražo rinkinys, NČDM, Vitražo rinkinys, Vm-4.

Tado D au g ir do p r oje kt u o t i v i t r a ž a i Na c i o n a l i n i o M . K. Č i u rl i o ni o d ai l ė s muzi e jaus ri nk i ni uo se

187

LIPTI Į KAUNĄ JULIJA RAČIŪNAITĖ

„(...) Kauno savivaldybė šiuo metu eksploatuoja 62-ejus laiptus, nenuilstamai užtikrinančius slėnio ir kalvų gyventojų susisiekimą. Iki XX a. vidurio laiptų statymo ar remonto sąmatose daugiausia figūravo lentos, lotos, vinys ir smala – mūrinių laiptų buvo mažuma. Jie buvo pradėti statyti tik trečiąjį dešimtmetį. Kada buvo pradėta statyti medinius laiptus – nežinia, tačiau akivaizdu, kad dėl Kauno geografinių ypatumų laiptų reikėjo visais laikais (...)“

Dešinėje: Pakrantės takas. Kaunas, 2016.

188

į turinį

2016 m. lapkričio 16–24 dienomis dalyvavau kuriant Kaunui skirtą eksperimentinį žurnalą. Žurnalo iniciatoriai – Kauno fotografijos galerija ir vokiško žurnalo „Froh!“ leidėjai: redaktorius – sociologijos daktaras Sebastianas Pranzas, dizaineris – „Red Dot“ dizaino apdovanojimu įvertintas Klausas Neuburgas ir fotografas Fabianas Weisas. Nuo 2013 m. jie keliauja per pasaulį su kūrybinėms dirbtuvėms skirtu ciklu „Išleisk pats“ (angl. „Publish yourself“), kurio tikslas yra remti pradedančiuosius žurnalistus, leidėjus bei menininkus, siekiančius kurti alternatyvų turinį, nepriklausomą nuo leidyboje įsigalėjusių viešosios nuomonės formuotojų. Taigi spalio pradžioje Kauno fotografijos galerija paskelbė konkursą dėl dalyvavimo šių kūrybinių dirbtuvių veikloje. Konkursui reikėjo pateikti pasakojimą tema „Vidinis kiemas“ (angl. Backyards). Leidinio prioritetas – pažvelgti į Kauno miestą iš vidinio kiemo, o ne fasado perspektyvos, kitaip

dienas aš, kolegė Inga Navickaitė ir mano šuo Tatlinas parengėme du reportažus – apie dešimties laiptų maršrutą ir Vilijampolės gyvenamuosius pusinius namukus. Rinkome medžiagą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Iš karto norėčiau su dėkingumu paminėti, kad daug vertingos medžiagos radau Kaunistikos

skyriaus darbuotojos Janinos Černevičienės bei fotografo žurnalisto Modesto Patašiaus straipsniuose. Trečiąją dieną pagal surinktą medžiagą koregavau fotografijas ir rašiau vadinamąjį žurnalistinį esė. Visiems autoriams parengus savo pasakojimus, likęs kūrybinių dirbtuvių laikas buvo

tariant, taikantis ne į turistinius, o į asme-

skirtas redagavimui, vertimui, žurnalo di-

niškus pasakojimus apie miestą. Taip po

zainui ir maketui parengti. Kiekvieną dieną

truputį susibūrė marga tarptautinė tiek

vyko kūrybinės grupės susitikimai, jų metu

pradedančių, tiek patyrusių žurnalistų, fo-

dirbtuvių vadovai demonstravo pabrėžti-

tografų, dizainerių komanda. Jos užduotis

nai vokiškus organizacinius sugebėjimus,

buvo per aštuonias dienas sukurti, pra-

taigi buvo dirbama įtemptai ir sklandžiai.

dedant nuo nulio, visą tekstinę ir vaizdinę

Sausio 13-ąją pagaliau buvo išleistas nau-

medžiagą, parengti leidinio maketą. Ma-

jas žurnalas pavadinimu „Į“.

ketas lapkričio 24 dienos vakarą iškeliavo

190

į spaustuvę USB laikmenoje, parištoje ant

Grįžkime prie laiptų. Šis eklektiškas jų prista-

Vilijampolės karvelidės balandžio kaklo.

tymas iš esmės yra tai, ką man pavyko ap-

Esu Dailės akademijos auklėtinė, tačiau

tikti vartant periodinę spaudą Kaunistikos

šį kartą pasirinkau rašymą – tarsi žemai

skyriuje bei internete per minėtąsias porą

kabantis vaisius mane jau kurį laiką kan-

dienų. Vis dėlto, mano nuomone, čia pri-

kino Kauno laiptų tema. Informacijai apie

sigaudytų smagių istorijų visiškai pakanka

laiptus surinkti turėjau tris dienas: per dvi

fragmentiškam, bet įdomiam pasakojimui.

į turinį

BENDRI KAUNO LAIPTŲ BRUOŽAI Kauno savivaldybė šiuo metu eksploatuoja 62-ejus laiptus, nenuilstamai užtikrinančius slėnio ir kalvų gyventojų susisiekimą. Iki XX a. vidurio laiptų statymo ar remonto sąmatose daugiausia figūravo lentos, lotos, vinys ir smala – mūrinių laiptų buvo mažuma. Jie buvo pradėti statyti tik trečiąjį dešimtmetį. Kada buvo pradėta statyti medinius laiptus – nežinia, tačiau akivaizdu, kad dėl Kauno geografinių ypatumų laiptų reikėjo visais laikais. Seniausias mano matytas Kauno laiptų, jungiančių Ožeškienės gatvę ir Savanorių prospektą, brėžinys yra 1886 metų. Šiuo metu jis eksponuojamas Kauno regioninio valstybės archyvo darbuotojų surengtoje parodoje „Žaliasis kalnas“. Tarpukariu statant laiptus buvo paisoma ergonomikos, štai 1931 m. pradėtoje leisti „Lietuviškojoje enciklopedijoje“ nurodoma: „Laiptai ar lipynės yra pakopų eilė lipti aukštyn arba leistis žemyn. Kad būtų lengviau lipti, dviejų pakopų aukščio ir vienos pakopos pločio suma turi prilygti 61–63 cm. Tai lipančio žmogaus vidutinis žingsnis.“ Statant laiptus buvo įprasta

Lip ti į K au n ą

įrengti ne vieną erdvią ir patogią poilsio aikštelę su suoliukais – net ir trumputes atkarpas žyminčiuose brėžiniuose galima rasti bent porą tokių poilsio aikštelių. Vis dėlto dėl medinių laiptų, reikalaujančių nuolatinės priežiūros, kildavo daug sunkumų. Mūriniai laiptai patvaresni, bet ir dėl jų būdavo skundžiamasi. Visais laikais gausiausias patikimos informacijos apie laiptų būklę šaltinis buvo gyventojų skundai, adresuoti miesto savivaldybei ar spaudai. Taigi, ruošdamasi minėto žurnalo straipsniui, dėl laiko stokos ir tingumo pertekliaus sudariau dešimties laiptų maršrutą, besidriekiantį Žaliakalnio kalvomis – rinkausi iš tų laiptų, kuriuos su šuniu pažįstame geriausiai. Skaudu, bet taip liko nepaminėta daugybė puikių laiptų, esančių Žaliakalnyje, Aleksote, Fredoje, Aukštuosiuose Šančiuose.

191

Pelėdos laiptai (E. Fryko laiptai). Bažnyčios g.

LAIPTAI NR. 1 Pradėjome savo maršrutą ankstyvą rytą susitikusios kavinėje-kioske „Duetas“. Suvalgiusios po prastą dešrainį, griebėmės darbo. Pirmųjų laiptų apačia – Girstupio gatvėje, viršus – takelyje, kuris yra tarsi Fryko g. tęsinys, vedąs prie gražaus panoraminio vaizdo. Vaizdas atsiveria į geležinkelio bėgių voratinklį, taip pat čia stovi tautodailininko tremtinio Pijaus Krušinsko sukurtas kryžius, skirtas 1941 m. birželio 14-osios tremtiniams atminti. Kaip teigia Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos skyriaus darbuotoja Janina

192

į turinį

Černevičienė, laiptų pavadinimą dažniausiai lemia objektas, į kurį atsiremia viršutinė laiptų dalis. Tad kaip reikėtų vadinti šiuos laiptus? Šį kartą to sužinoti nepavyko. Patys laiptai labai prastos būklės, be to, apraizgyti nelaimingais žalios spalvos turėklais, kurių, reikia manyti, neišvengė praktiškai nė vieni sovietmečiu statyti ar tvarkyti Kauno laiptai. Įdomu, kad pagal 1923 m. danų inžinieriaus Peterio M. Frandseno ir Antano Jokimo miesto planavimo projektą šiems laiptams numatyta vieta beveik sutampa su dabartine. Pagal šį Kauno miesto tarybos patvirtintą miesto vystymo planą laiptai būtų vedę į universitetą, turėjusį

Pelėdos laiptų (E. Fryko laiptų) prieigos iš E. Fryko g.

stovėti būtent Fryko gatvės smaigalyje, tarp dviejų šlaitų. Šie laiptai ne vieninteliai kyla į tą pačią viršukalnę – maždaug už 350 metrų užkopę aukštyn kylančia Tunelio gatve aptiksime dar vienus gana apleistus, jokiuose populiariuose internetiniuose žemėlapiuose nenurodytus mūrinius laiptus, vedančius į Perkūno alėją. 1940 m. žemėlapyje jie pažymėti kaip ilgi laiptai su penkiomis didelėmis poilsio aikštelėmis. Šiaip ne taip savo gležnomis kojelėmis mums pavyko pasiekti kalno viršūnę – tuomet patraukėme Pelėdos laiptų link.

Lip ti į K au n ą

PELĖDOS (E. FRYKO) LAIPTAI Pelėdos laiptų reikėtų nepainioti su Pelėdų laiptais. Pelėdos laiptai prasideda Bažnyčios g., o baigiasi Edmundo Fryko gatvėje. Jų įėjimą puošia namelis – vartai į laiptus. Šį namelį, kaip ir pačius laiptus, 1927 m. suprojektavo architektas Edmundas Alfonsas Frykas. Tuo metu dar mediniai laiptai buvo privatūs, skirti jo asmeninėms reikmėms: nors architektas turėjo automobilį, jis vertino galimybę pėsčiomis greitai nusigauti iš centro į namus – „Laikinajai sostinei“ pasakoja nuo tarpukario laikų kaimynystėje

193

Kudoko laiptai

gyvenančios Irena Malakienė ir Ona Tašlikaitė. Pasak jų, Edmundas Frykas kartu su bendravardžiu tėvu (taip pat architektu) turėjo polinkį į sodininkystę, o namelyje ketino įkurdinti prekeivį, planuotoje turgavietėje turėjusį pardavinėti architekto sode ir darže užaugintas daržoves bei prancūziškas kriaušes. Kriaušes pagraužė šalna, turgus niekad nebuvo įkurtas, tačiau prekeivio namelis tebestovi, o ant jo stogo yra kolona, kurios viršuje tupi mūrinė pelėda. Lygiai tokių pačių pelėdų pulką galima rasti kitame Kauno gale – ant Pelėdų (Ąžuolų) kalno. Vinco Grybo 1924 m. sukurtos pelė-

194

į turinį

dų skulptūros buvo skirtos meno mokyklą juosiančios tvoros dekorui, didžioji dalis jų tupi ten iki šiol. Vis dėlto nemažai pelėdų individualisčių paliko gimtąjį kalną: viena esą tupi Vlado Nagevičius valdyto Žemaitkiemio dvaro teritorijoje, kita slapstosi Žaliakalnyje, apleisto Kauno miesto Neįgaliųjų draugijos pastato vidinio kiemo krūmynuose. O štai Fryko laiptų pelėda kažkaip sugebėjo perskristi Kauno centrą ir atsidurti Fryko laiptų priešakyje. Kokio susitarimo pagrindu taip atsitiko – naktimis užmigti neduodantis klausimas.

Grįžtant prie kopimo – tai sunkus darbas.

laiptų būta dar vienų cementinių laiptelių –

Patogūs ir gražūs, išsiskiriantys dekoraty-

Būgos gatvėje, tarp namo Nr. 36 ir namo

viais papuošimais mediniai laiptai su dviem

Nr. 38. Šiuos laiptelius dar prieškariu savo

poilsio aikštelėmis dėl prastos būklės de-

reikmėms esą pasistatė žmogus, pavarde

vintąjį dešimtmetį buvo pakeisti itin stačiais

Štencelis, – aukštai kalne jis buvo įsitaisęs

kauniečių sąnarius skaudinančiais mūri-

pavėsinę. Pokario metais, kai šie laiptai

niais laiptais. Smagu, kad vasaros metu nuo

tapo bendrai naudojami, jais mėgdavę

troškulio galima bandyti gelbėtis vaisiais,

lipti Liudas ir Marijona Truikiai. Pora lėtai

kurie, persisvėrę per tvorą, kybo paslau-

kopdavusi į viršų, vienas kitą prilaikydami

giame aukštyje. Sodininkystės tradicijos čia

ir pajuokaudami, – „Kauno dienai“ pasa-

nėra pamirštos. Ant kalno šlaito terasomis

kojo šalimais gyvenusi pensininkė Angelė

susodintos veši morkos, bulvės, burokai.

Zilnienė. Grąžinus žemę privatininkui, šių

Užkopus laiptais į vieną žaviausių Kauno ga-

laiptų viršutinė dalis buvo negailestingai

tvių, galima stabtelėti prie vietos įžymybių.

užtverta, ir šiuo metu, pasak straipsnio, laiptais naudojasi tik „katės, žiurkės ir kito-

KUDOKO LAIPTAI

kie padarai“.

Kopimo atžvilgiu Kudoko laiptai, prie ku-

Šia džiugia gaida baigiame savo kelionę

rių atkeliavau iškart po Pelėdos laiptų, buvo lengvas kąsnelis. Granitiniai laiptai, jungiantys Altų ir Vaižganto gatves, buvo suprojektuoti 1937 m. architekto Stasio

Kudoko laiptais ir patraukiame tolyn, Vytauto laiptų link.

VYTAUTO LAIPTAI

Kudoko. Žaliakalnio gyventojams šie laiptai geriau žinomi kaip Vinco Mykolaičio-Pu-

Suprojektuoti nežinomo autoriaus 4 deš.

tino laiptai – kadaise rašytojas kasdieną

anksčiau buvę mediniai Vytauto laiptai –

jais kopdavęs į savo namus Vaižganto ga-

rimtas reikalas. Apatinėje laiptų dalyje su-

tvėje. Romoje architektūros mokslus bai-

tvirtinančios šlaitą akmeninės sienos, me-

gusio ir Milane tarptautinius kvalifikacijos

talinės tvorelės, žibintai, iki šių dienų, deja,

egzaminus išlaikiusio Stasio Kudoko gyve-

neišlikusios skulptūros rodo tiek architekto

namasis namas, pastatytas laiptų pusiau-

išmonę, tiek šių laiptų svarbą tuometiniam

kelėje, savo dvasia išties primena itališką

miesto veidui. Į Vytauto parką jie vingiuoja

fragmentą Kauno kalvose. Iki 1937 m. Ku-

pakankamai ilgai, kad nuvarytų nuo kojų

doko laiptai buvo mediniai. Po apgadintų

net visko mačiusį kopiką. Šie laiptai sudė-

laiptų pastoliais žiojėjo gilus griovys, tad

tingi, siūlantys keliautojams daug skirtingų

įsibaiminę kalno gyventojai ponui burmis-

trasų (tarp jų – ir pavojingai stačią trasą,

trui nenuilstamai rašė skundus dėl prastos

skirtą dviratininkams), kuriomis galima

laiptų būklės. Beje, tarp Kudoko ir Fryko

patekti į vieną ar kitą parko dalį. 1925 m.

Lip ti į K au n ą

195

Vytauto parko atrakcionai

gegužės 17 d. oficialiai atidarius sutvarkytą Vytauto parką, burmistro Jono Vileišio įsakymu vakarais nuo 17 val. už įėjimą į parką reikėjo susimokėti: 15 litų kainavo abonementinis bilietas visai vasarai, vienkartinis bilietas suaugusiesiems kainavo 20 centų, o vaikams – 10 centų. Jei grieždavo muzika, kainos kaip reikiant pakildavo. Pokario metais laiptų apačioje buvo bilietų kasa. Norintys patekti į parke vykusius renginius kauniečiai kasoje pirkdavo bilietus. Apsukriems miestelėnams įsigudrinus patekti į parką kitais keliais, šios kasos teko atsisakyti.

196

į turinį

Vienas Žaliakalnio gyventojas pasakojo, kad renkantis, kur statyti Žaliakalnio funikulierių, buvo siūloma jį įrengti ir šių laiptų vietoje. Buvo atlikta net gyventojų apklausa, pasamdžius šiam tikslui pulką paauglių. Pasak gyventojo, paaugliai, kažkieno papirkti, suklastojo apklausos duomenis, ir funikulierius buvo įrengtas Putvinskio gatvėje, nepaisant to, kad anuomet gyventojai kur kas aktyviau naudojosi Vytauto laiptais. Beje, jei nuspręsite laiptus pusiaukelėje išduoti ir toliau kopti parko takeliu, tikėtina, susidursite su Kauno miesto savivaldybės saugomu gamtos paveldo objektu – 28 m aukščio 270 metų mažalape liepa.

Kauko laiptai

Įveikus sudėtingą Vytauto laiptų trasą, laukia pats geriausias prizas – senieji Vytauto parko atrakcionai. Čia karuselės sukasi jau daugiau nei pusę amžiaus. Šaltuoju metų laiku jos neveikia, tačiau vasarą sukantis „Orbitos“ karuselėje malonius svaigulio pojūčius papildo pirmykštė baimė dėl savo sveikatos ir gyvybės. Šį pojūtį veikiausiai lemia pasakojimas, girdėtas iš vienos atrakcionų parko darbuotojos: prieš 20 metų, buteliu papirkus uždaryto panašių atrakcionų parko sargą, pavyko gauti atsarginių dalių, todėl, ponios žodžiais tariant, „mūsiškiai atrakcionai dar veikia“.

Lip ti į K au n ą

KAUKO LAIPTAI Kauko laiptai panašesni į pasivaikščiojimą nei į rimtą veržimąsi viršūnės link. Jungiami dviejų fontanų, jie pretenduoja būti romantikos ekvivalentu kauniečių širdyse. Granitiniai laiptai buvo pastatyti 1936 metais. Juos suplanavo inžinierius Feliksas Vizbaras, projektą parengė architektas Stasys Kudokas. Galbūt Kauko laiptų projekto idėją Stasiui Kudokui pasufleravo Kauno vandentiekio pastatai, kurių statybai jis vadovavo kelerius metus. Laiptų vardas siejamas su seniau čia tekėjusiu Kauko

197

Dzūkų laiptai

198

upeliu, apie kurį dabar primena tik išskir-

laiptus pagąsdinsi taisyklėmis! Užkopus į

tinai garsiai po laiptais šniokščianti kana-

viršų prieš akis išdygsta tuščias fontanas

lizacija. Upelis, per kurį ėjo ir gan didelis

su dailininko Broniaus Zalenso skulptūra

medinis tiltas, seniau sutekėdavęs į Kauko

„Poilsis“ – ji čia ilsisi nuo 1974 metų. Tar-

ežerėlį, tyvuliavusį dabartinės Nepriklau-

pukariu šio fontano pirmtakas buvo trijų

somybės aikštės vietoje. Kauko laiptų vie-

dalių baseinas, kuriame žydėjo vandens

toje pradžioje ketinta grįsti gatvę, jungian-

lelijos, nardė auksinės žuvelės, su vienda-

čią Aukštaičių ir Žemaičių gatves, tačiau dėl

liais maudymosi kostiumėliais deginosi

per didelio nuolydžio ir šaltiniuoto grunto

Kauno damos, o uosių bei ligustrų pavėsy-

sumanymo buvo atsisakyta. Architektas

je dykinėjo tingūs poilsiautojai. Šiuo metu

Virginijus Juozaitis, komentuodamas laiptų

tuščiame fontane vakarais viena moteris

statybą, sakėsi matavęs šių laiptų pako-

kartais vedžioja šešis korgių veislės šunis –

pas – jos buvusios per aukštos pagal laip-

augintiniai saugiai laksto fontano dugnu,

tų statybos taisykles. Tarsi tokius puikius

negalėdami iššokti dėl trumpų kojų.

į turinį

DZŪKŲ LAIPTAI

miesto“. Skunde rašoma, „kad ant laiptų

Granitiniai Dzūkų laiptai nedideli – vos 109

lietingame rudenyje“ ir prašoma pastatyti

pakopos, taigi lipti jais malonu, o puikus kraštovaizdis džiugina akis tiek laiptų vir-

nuolat gresia nugriūti, ypatingai dabar – mūrinius laiptus arba pašalinti pavojus. Toliau – Aušros takas.

šuje, tiek apačioje. Kopimą vizualiai kiek apsunkina liūdinančios tuščios buvusių

AUŠROS TAKAS

suoliukų aikštelės. Kauno kalvų gyventojas ponas Mečislovas Jagminas „Laikinajai

Aušros tako laiptai jau 85 metus rungia-

sostinei“ 2000 m. pasakojo apie gyvenimo

si su greta esančiu funikulieriumi. Laiptų

kalvose ypatumus: „Mes šlaitais lakstome

naudai galima pasakyti, kad, po truputį

lyg kokie kalnų ožiai“, – teigė jis. Dzūkų

brangstant

laiptus senjoras pamena įvairių epochų

taupesnieji miestelėnai vėl linksta kopti

fone. Vaikystėje, karo metu, jis su draugais

šių laiptų pakopomis. Šie laiptai statūs ir

mėgdavo stebėti netoli Dzūkų laiptų įsikū-

ilgi, bet verti kiekvienos įveiktos pakopos.

rusių vokiečių karvelidę. Riebūs, sultingi

Ko vertas vien 1925 m. statybos Lietuvos

pašto karveliai kurstydavo vaikų apetitą.

banko tarnautojų pastatas, per kurio kie-

Prisimena ponas Mečislovas ir pokario

mą patenkama į Aušros taką. Šis statinys

metus, kai mieste siautėjo garsi Kaune ir

buvo vienas didžiausių ir prabangiausių

visoje Lietuvoje plėšikų gauja „Juodieji ka-

ankstyvojo tarpukario nuomojamų namų.

tinai“: „Jie yra užpuolę ir apiplėšę ne vieną

Tą žinant, nuostabą kelia istorijos, į kurias

kaunietį ant Kauko laiptų, o kad būtų už-

įsiveldavo čia kelerius metus gyvenęs ir

pultas ar apiplėštas nors vienas praeivis

dirbęs kūrikas Kondraška. Banko atsto-

ant Dzūkų laiptų, tikrai neatsimenu.“ O štai

vas, prižiūrėjęs namo vidaus tvarką, va-

ponas Matas Dauba prisimena istoriją apie

dovybei nuolat raportuodavo apie kūriko

praeivį, iš kurio vagys ant Kauko laiptų pa-

rengiamus vakarėlius, nakvojančius pa-

reikalavo 30 rublių. Persigandęs praeivis

šalinius asmenis. Taip pat banko atstovas

atidavė piniginę, kurioje buvo visa mė-

skundžiasi, kad: „Per ištisas dienas jo vai-

nesio alga, tačiau vagys, atskaičiavę tuos

kai vaikštinėja po butus, rinkdami virtuvių

30 rublių, grąžino piniginę ir mandagiai

atmatas šėrimui savo kiaulių. Nors buvo

pasišalino. Taigi Dzūkų laiptai buvo sau-

uždrausta tai daryti, bet į tą uždraudimą

gūs vagių atžvilgiu, tačiau 1932 m., kai šie

nekreipia dėmesio.“ Toliau keliaudami

laiptai dar buvo mediniai, neramumų kėlė

Aušros taku, pagaliau atsiduriame prie

itin prasta jų būklė. Tą liudija anuo metu

laiptų. Kaip liudija kauniečio Alfonso Bač-

Kauno miesto valdybai parašytas skundas,

kio prisiminimai, seniau Aušros tako laip-

kurį pasirašė „Žaliojo kalno gyventojai, ei-

tai buvo mediniai, tik prieš dvidešimt metų

nantys Dzūkų gatvės laiptais į miestą ir iš

jie buvo pakeisti betoniniais su specialiu

Lip ti į K au n ą

funikulieriaus

paslaugoms,

199

Aušros takas

200

kanalu lietaus vandeniui nubėgti. Kol šio

į viršų, lyg šaipydamasis čia ramiai laukia

kanalo nebuvo, po liūties šalia laiptų grio-

funikulierius – juk viso vargo buvo galima

viu srūdavo vanduo. Ponas Alfonsas pasa-

išvengti vos už 50 centų. Beje, 1931 m. žur-

koja: „Tik pasibaigus lietui, beveik visi šio

nale „Technika ir ūkis“ rašoma, kad dėl pir-

rajono vaikai subėgdavo prie šių laiptų vir-

mojo funikulieriaus statymo vietos padėjo

šaus, ir krykštaudami leisdavome šia „kal-

apsispręsti savotiški sociologiniai tyrimai,

nų upe“ iš anksto pasidarytus įvairiausio

kai „potencialiems keleivių srautams įver-

dydžio laivelius.“ Reikėtų pridurti, kad nuo

tinti Kauno miesto savivaldybė pasamdė

įvairių pakalnėmis srūvančių upeliūkščių

bedarbius, kurie skaičiavo žmones, lipan-

(ypač atodrėkio metu) anuomet kentėjo

čius laiptais aukštyn ir žemyn“. Buvo nusta-

daugybė Putvinskio gatvės statinių – tai vėl-

tyta, kad „praeinančių žmonių skaičius di-

gi žinome iš čionykščių gyventojų parašytų

džiausias yra Kauko g. (apie 4000 į dieną),

iškalbingųjų skundų. Užlipus šiais laiptais

po to Žemaičių g. (3500) ir mažiausiai Auš-

į turinį

Bevardžiai laiptai

ros take (3000)“. Šis reiškinys buvo iš dalies

1988 m. pastatyta architekto Virginijaus

aiškinamas tuo, kad „Aušros take pasikelti

Juozaičio suprojektuota didžiulė laiptų ir

yra sunkiau, nes daugiau tenka laiptais

skulptūrų kompozicija, prasidedanti gra-

lipti“. Žurnale aprašyta istorija keistokai

žiojoje Putvinskio gatvėje. Tuomet dar

primena ankstesnį gyventojo pasakojimą

jauno architekto iš plastmasės pagamin-

apie tam pačiam tikslui pasamdytus ir pa-

tas laiptų maketas kurį laiką puošė Miesto

pirktus paauglius.

projektavimo instituto vitriną – būtent prie šios vitrinos nuolat bėgdavo laiptus statę

BEVARDŽIAI LAIPTAI

darbininkai, taip spręsdami iškilusias statybos problemas. Juozaičio laiptų apačia

Neturintys oficialaus pavadinimo bevar-

kaipmat suintriguoja savo svetingais kiek

džiai laiptai, kauniečių vadinami „Juo-

egzotiškais vartais, tačiau, pasiekus viršū-

zaičio“, „Saulės“, „Šilelio“ vardais, – tai

nę, apninka niūroka apgavystės nuojauta.

Lip ti į K au n ą

201

Čigonų laiptai

Visą kelionę siūlę įspūdingas panoramas ir vingiuotą kelią terasomis, viršuje laiptai dar pasipuikuoja paskutine skulptūra – ir čia keliautojas staiga suvokia esąs klaustrofobiškoje akistatoje su gan neaiškios paskirties ir būklės pastatu – buvusiais „Šilelio“ kultūros namais. Dengiantys kraštovaizdį tankūs krūmai išdavikiškai leidžia žiūrėti tik į šį masyvų objektą. Savo ruožtu kultūros namai nerangiai įsispraudžia tarp žiūrovo ir tikrojo laiptų šeimininko – bankrutavusios kadais didžiausios Kauno gamyklos „Banga“, finansavusios bevardžių laiptų statybą. Gamykla, iš pradžių vadinta Kauno radijo fabriku, buvo pastatyta da-

202

į turinį

bartinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčios vietoje. Bankroto šmėkla juntama ir iš laiptų būklės, bet vis dėlto tenka pripažinti, jos šią naštą jie neša oriai. Puikiausias to pavyzdys – neveikiančiame išdužusiame žibinte lizdą susisukęs dailus juodas paukštis. Įdomu, kad skulptūrinių kompozicijų autoriaus skulptoriaus Vytauto Naručio laiptų vizija itin palanki šiam kopimo laiptais žaidimui. Viename interviu jis teigia, kad pirmiausia kopti reikia pasiryžimo, po to atsiranda kelio sunkumų, ir galiausiai ateina pergalė. Man, kolegei ir šuniui pasiekus pergalę, tenka praryti nekramčius visą mineralinio buteliuką.

ČIGONŲ LAIPTAI

PAKRANTĖS TAKAS

Puikūs Čigonų laiptai, dar vadinami Pelėdų

Pakrantės taku užbaigiama kelionė laip-

laiptais, veda į Ąžuolų kalną, kur ant tvo-

tais. Pakrantės takas priklauso vadinama-

ros, juosiančios meno mokyklos kiemą,

jam Brazilkos rajonėliui. 1937-ųjų „Lietu-

tupi dauguma Kauno pelėdų. Čigonų pava-

vos žiniose“ Jonas Ripka rašė: „Daug dar

dinimą šie laiptai kadais gavo dėl gausiai

yra Kaune gatvių, kur ramiai ožkos žolę

romų apgyvendinto kiemo laiptų apačioje.

kapstinėja, kur varlės kurkia… Tokiom ga-

Tai vieni iš laiptų, kurių nerasite interneti-

tvėm vakare eidamas prisimeni kaimą ir

niame žemėlapyje, o ir ankstesniuose že-

jau nebetiki, kad Laisvės alėjoje pilna mūro

mėlapiuose jie žymimi retai. Gal ir gerai.

namų. Kad Laisvės alėjoj naujų automobi-

Vis dėlto pavyko aptikti 1932 m. liepos

lių ir šviesių angliškų kostiumų paradas.“

27 d. medinių laiptų su 5 poilsio aikštelė-

Įdomu, kad 2017 m. apie šią Kauno dalį

mis statybos prie meno mokyklos sąmatą.

vis dar galima pasakyti tą patį – be ožkų

Šiuos laiptus iš nenurodytos vietos norėta

ir varlių, rasime čia auginamų vištų, žąsų,

perkelti arčiau pono Zikaro sklypo. Darbų

fazanų, o prie būdos pririšti skalija, matyt,

kaina – 630 litų ir 50 centų. Dabartiniai mū-

autentiškos šių apylinkių veislės šunys.

riniai laiptai pusiaukelėje turi puikią išsiša-

Pakrantės tako laiptai nuo Ąžuolų kalno

kojančią apžvalgos aikštelę, iš kurios kalno

leidžiasi į Petro Kalpoko gatvę ir tarsi pra-

šlaitu nutiestas takelis veda į labai įdomių

sitęsia kitoje gatvės pusėje, kildami į prie-

gyvenamųjų namų kiemą. Šiems iki pilnos

šais esančią kalvą, patį Žemaičių gatvės

laimės stinga nebent vištos kojelės. Pa-

galą. Šių ir daugelio kitų Brazilkos kalvomis

gal 1929 m. žemėlapį anksčiau už Čigonų

nusidriekusių laiptų nerasime internetinia-

laiptus buvo įrengti juos tarsi pratęsiantys

me žemėlapyje, ne visi jie ir išlikę, kai kurie

maži mediniai laipteliai, esantys tarp Zika-

pakeisti paprastais cementiniais laiptais,

ro ir Mackevičiaus gatvių. O 1940 m. žemė-

tačiau pagal iškalbingą 1940 m. šio rajo-

lapyje jie pavaizduoti su dviem erdviomis

no žemėlapį jie savo įvairumu, apimtimi,

poilsio aikštelėmis. Užlipę į viršūnę, atsi-

ilgiu nenusileidžia ir Kauno Naujamiesčio

randame Ąžuolų kalne: čia akį džiugina

laiptams. Be abejo, ne tokie puošnūs, me-

laikinosios M. K. Čiurlionio galerijos ir pir-

diniai, tačiau tikrai sudėtingi: štai buvusią

mosios meno mokyklos Lietuvoje pastatai

Italijos (dabar Mackevičiaus) ir buvusią Ra-

bei puikus parkas, kuriame draudžiama

ginės (dabar Kalpoko) gatves tuomet jun-

vedžioti šunis. Kartu su šuniu ir kolege pe-

gė didžiuliai laiptai su 8 didelėmis poilsio

rėję parką, patraukėme kitos Ąžuolų kalno

aikštelėmis, pusiaukelėje turėję tris ilgus

pusės link – į Brazilką.

išsišakojimus į aplinkines gatves ir sklypus. Dabartinis Pakrantės takas pastatytas ant aukštų pastolių, ir kiekvieną aplinkinę

Lip ti į K au n ą

203

Pakrantės takas

trobą su šiuo taku jungia mažas tiltukas. Netgi nuodėgulių krūva, kur kadaise stovėjo namas, turi savo tiltelį. Trobų kiemai itin dosniai atviri interesanto žvilgsniui: galima skaičiuoti gyventojų laikomus paukščius ar pasidžiaugti kiemo dekoru, sutikti gyventojai maloniai sveikinasi. Perėję per šį visai šalia miesto centro esantį rajonėlį, mes išnyrame iš šio mikroklimato prie kažkokio purvino garažo, esančio Obuolių ir Telšių gatvių sankryžoje. O tai, pasirodo, yra šio triumfališko žygio pabaiga.

204

į turinį

Čigonų laiptų prieigos

SARKISO KATCHADOURIANO PAVEIKSLO „PIKNIKAS“ ISTORIJA SILVIJA SLAMINSKIENĖ

Lietuvoje mažai žinomo armėnų kilmės dailininko Sarkiso Katchadouriano (Sarkiso Chačaturiano, 1886–1947) paveikslas „Piknikas“, freskos kopija iš Ali Kapu rūmų Isfahane, į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejų pateko kaip lietuvių aktorės ir režisierės Unės Babickaitės (Une Baye, 1897–1961) dovana. Atkeliavęs iš Paryžiaus po dailininko 1934 m. surengtos paro dos, paveikslas šiuo metu saugomas muziejaus tapybos rinkiniuose (inventorinis nr. Mt-1692). Straipsnyje glaustai pristatomi dailininko kūrybinės biografijos faktai, gilinamasi į paveikslo sukūrimo, eksponavimo ir įsigijimo aplinkybes, siekiama patikslinti kūrinio datavimą.

Dešinėje: S. Katchadourianas. „Piknikas” (fragmentas). ČDM, inv. nr. Mt-1692. Popierius, vandeniniai dažai, 86x74,5

206

į turinį

Armėnų išeivijos menininkas S. Katchadourianas užima svarbią vietą ne tik Armėnijos, bet ir pasaulio dailės bei kultūros istorijoje. Amžininkai jį vertino svariais epitetais: meno kunigas, vaizduojamosios dailės ambasadorius, menininkas stebuklas, visame pasaulyje pagarsėjusi figūra ir kt.1 Talentingas XX a. I pusės menininkas sukūrė daugybę įvairaus žanro tapybos kūrinių, grafikos darbų, rytietiškų freskų kopijų, rengė parodas Luvro bei kituose žinomuose Europos muziejuose, JAV, Egipto, Irano, Indijos ir kitų šalių prestižinėse galerijose. Dailininko darbų yra įsigiję Europos, Indijos, JAV muziejai, privatūs kolekcininkai, o didžiausią jo kūrinių kolekcijos dalį saugo Armėnijos nacionalinė galerija Jerevane.

Lietuvoje šis dailininkas mažai žinomas, o į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejų (toliau ČDM) pateko tik vienas šio autoriaus kūrybos darbas. Tai paveikslas „Piknikas“ – freskos kopija iš Isfahano mieste esančių Ali Kapu rūmų. Ilgą laiką freskos kopija prabuvo muziejaus saugyklose, o jos eksponato apraše stigo duomenų apie kūrinį ir jo autorių. ČDM tarpukario eksponatų įsigijimo dokumentuose2 rasta infor-

sutapimas, kad dovana gauta 1934-aisiais, kai buvo minimas P. Galaunės 10 metų muziejinės veiklos jubiliejus3. O, pasak P. Galaunės, paveikslas įgytas kaip viena pirmųjų ir vertingiausių Lietuvos piliečių dovanų M. K. Čiurlionio galerijai4. Straipsnyje norima plačiau papasakoti S. Katchadouriano freskos kopijos „Piknikas“ kelią į ČDM. Pasitelkiant archyvinius

macija apie paveikslo įsigijimą paskatino

šaltinius, ikonografinę medžiagą ir kitų au-

išsamiau patyrinėti jo istoriją, kuri pasiro-

torių tyrimus, gilinamasi į paveikslo sukū-

dė įdomi dėl kelių priežasčių. Visų pirma, ją

rimo, eksponavimo, įsigijimo aplinkybes,

sieja trys garsios asmenybės: pripažinimą

siekiama patikslinti kūrinio datavimą.

pasaulyje pelnęs dailininkas S. Katchadou-

208

rianas, paveikslą dovanojusi lietuvių akto-

Prieš pereinant prie paveikslo istorijos, no-

rė ir režisierė U. Babickaitė-Graičiūnienė,

rėtųsi paminėti, kad 2016 m. liepos 27 d.

anuomet daug dėmesio sulaukusi užsie-

Nacionalinėje Armėnijos galerijoje buvo

nyje, ir M. K. Čiurlionio galerijos įkūrėjas

atidaryta retrospektyvinė S. Katchadou-

ir vadovas Paulius Galaunė, svariai įvertin-

riano kūrybos paroda, skirta dailininko

tas už muziejininko talentus. Antra – šiuos

130-osioms gimimo metinėms pažymėti.

žmones jungė artimi ir draugiški ryšiai, pa-

Joje pirmą kartą Armėnijos visuomenei

dėję paveikslui atkeliauti į Lietuvą. Gražus

buvo pristatyta išsami S. Katchadouriano

į turinį

kūryba: eksponuota apie 80 tapybos ir gra-

Miunchene, Dresdene ir Berlyne. S. Kat-

fikos darbų, rytietiškų freskų kopijų, išleis-

chadourianas į Konstantinopolį sugrįžo jau

tas katalogas . Lietuviškoje istoriografijoje

būdamas profesionalus menininkas. Tai

duomenų apie šį dailininką neaptikta, to-

buvo 1915 metais.

dėl tikslinga pristatyti jo svarbiausius kūrybinės biografijos faktus6.

1916 m. S. Katchadourianas įstojo į pirmąją Armėnijos menininkų sąjungą, įkurtą

S. Katchadourianas visą savo produktyvų

Tiflisyje (dabar Tblisis). Pirmojo pasaulinio

kūrybinį laikotarpį buvo ištikimas savo mi-

karo metais jis daug keliavo po Kaukazą;

sijai menininkas. Kartkartėmis verčiamas

lankėsi Batumyje, Diližane, Aleksandro-

politinių aplinkybių arba dėl kūrybinių pas-

polyje, Karaklise, Ečmiadzine ir Jerevane.

katų, rengiant parodas vieną po kitos įvai-

Kūrybinio kelio pradžioje dailininkas tapė

riuose Europos, Azijos, JAV miestuose, dai-

armėnų puotas ir vestuves, vaizdavo ūkio

lininkas kartu su žmona Vava dažnai keitė

darbininkus, šalies kraštovaizdžius – Jere-

gyvenamąją vietą. Tačiau jis visada save

vano vaizdus, Sevano ir Sanahino vienuo-

laikė armėnų dailininku, nors Armėnijoje

lynus, Varago kalną (Armėnijos valstybės

pragyveno tik nedidelę kūrybinių ieškoji-

herojiškų mūšių, gyvenimo ir legendų įro-

mų užpildytą gyvenimo dalį.

dymą) su garbinimo vietomis, šaltiniais ir piligrimais.

Būsimasis dailininkas gimė 1886 m. rugpjūčio 9 d. Malatijoje. 1902–1908 m. Sa-

Dailininkas sukūrė apie 500 tapybos ir gra-

nasariano gimnazijoje Karine (dabartinia-

fikos darbų, kuriuose išreiškė armėnų karo

me Erzurume) įgijo pradinį išsilavinimą.

pabėgėlių realijas. Kaip pažymi G. Cheme-

Netrukus po to, nors ir neturėdamas pa-

nyanas, dailininkas tuo pat metu savo pa-

kankamai žinių, Sarkis dėstė piešimą Ma-

veiksluose armėnų pabėgėlius vaizdavo

latijoje, Alepe, Gaziantepe. Lemiamą reikš-

šokančius, besidžiaugiančius, taip ban-

mę S. Katchadourianui turėjo tolesnės

dydamas pabrėžti, kad gyvenimas ilga-

studijos Romoje, trukusios trejetą metų.

amžiškesnis nei jų kartus likimas. Pirmoji

1911 m. Romos meno akademiją (Accade-

menininko personalinė paroda atidaryta

mia di Belle Arti) jis baigė aukso medaliu.

1919 m. Konstantinopolyje. Dar viena buvo

1912 m. grįžo į Konstantinopolį, Sanasaria-

surengta 1920 m. Tblisyje, pavadinimu

no gimnazijoje Erzurume dėstė piešimą.

„Armėnija ir armėnai“. Ji apkeliavo ir kitų

Naujos meninės patirties dailininkas įgijo

šalių miestus – Paryžių, Londoną, Briuselį,

Prancūzijoje, Paryžiuje, 1912–1914 m. be-

Amsterdamą, Antverpeną, Oslą, Kopenha-

simokydamas dekoratyvaus meno (L’Ecole

gą – taip visur pristatydama armėnus ir jų

des Arts Decoratifs). Tuo pat metu studija-

istoriją. Didysis armėnų genocidas buvo

vo pedagogiką, filosofiją Ženevoje, lankėsi

parodos tema, kuria S. Katchadourianas

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

209

S. Katchadourianas. „Piknikas”. ČDM, inv. nr. Mt-1692. Popierius, vandeniniai dažai, 86x74,5

S. Katchadourianas Niujorke. 1940 m. Nuotrauka iĹĄ: Sarkis Katchadourian (1886-1947). Paintings, graphic works and copies. Collection of the National Gallery of Armenia. Catalogue. Yerevan, 2016, p. 102

siekė parodyti armėnų sielvartą Europai. Darbuose derino klasikinės tapybos principus, ypač Italijos, kartu su impresionizmo estetika. Tačiau savitas spalvų suvokimas, sodri spalvinė gama jo paveiksluose dera su nacionaliniu armėnų charakteriu. Netrukus S. ir V. Katchadourianai paliko Armėniją. Keletą metų buvo apsistoję Austrijoje, Vienoje. S. Katchadourianas buvo priimtas į Vienos dailininkų draugiją7. 1920 m. antroje pusėje dailininkas išvyko į Paryžių, sekė prancūzų menininkų kūrybą, daug tapė, rengė personalines parodas. Šiuo laikotarpiu dailininko darbų stilistiką paveikė XX a. pradžios meno srovės, priskiriamos įvairiems „...izmams“, kurie tuo metu užpildė kūrybinę Paryžiaus atmosferą. Įvykių sūkuryje S. Katchadourianas visam laikui atsigręžė į Rytus. 1929 m. Irano valdžia pakvietė dailininką į Isfahaną atlikti restauravimo darbus šacho Abaso I, valdžiusio Persiją XVI–XVII a. sandūroje, rūmuose. Atvykęs į Isfahaną, S. Katchadou

1937 m. dailininkas išvyko į Indiją. Daugiau nei šimtą freskų kopijų jis nutapė lankydamasis Adžantoje, budistinių šventyklų ir vienuolyno komplekse, vėliau – Sigirijos uolų tvirtovėje Šri Lankoje. Savo nuostabų darbą jis dirbo su didžiule meile ir atsidavimu, didžiavosi, gelbėdamas Indijos žmonių kultūrą ir ją reprezentuodamas pasauliui. Rytietiškos kopijos eksponuotos Paryžiuje, Bostone, Niujorke, Filadelfijoje, Berlyne ir kitur. 1941 m. S. ir V. Katchadourianai emigravo į JAV, apsistojo Niujorke. 1947 m. sausio 14 d. dailininkas paskutinį kartą išvyko į Paryžių, kur buvo atidaryta jo atliktų indiškų freskų kopijų paroda. Tačiau S. Katchadourianas jau buvo susirgęs maliarija Indijoje, buvo silpnos sveikatos. Tų pačių metų kovo 4 d. mirė Prancūzijoje. Menininko pelenai į gimtąją žemę Armėniją buvo atvežti 1977 metais. Žmonos Vavos pastangomis vertinga dailininko kolekcija į Nacionalinę Armėnijos galeriją pateko 1971–1987 metais. Dalis darbų buvo rodoma muziejaus ekspozicijoje „Rytų menas“.

rianas užmezgė ryšius su armėnų bendruomene Julfoje. Subūręs neabejingus menui jaunus žmones, įsteigė dailės klasę . 8

Tarp gabių jo mokinių paminėtinas Sumbatas Der Kiureghianas, kuriam dailininkas pasiūlė dirbti Ali Kapu ir Chehel Sotoun rūmuose9. 1930–1933 m. ekspedicijos metu Isfahane S. Katchadourianas ne tik sutvirtino Safavidų dinastijos laikų (XVI–XVIII a.) yrančią sienų tapybą, bet ir atliko apie 150 freskų kopijų.

212

į turinį

Freskos kopija, esanti ČDM rinkiniuose, neabejotinai priklauso „persiškajam“ dailininko kūrybos periodui. Nors anuomet P. Galaunės įvertinta kaip viena vertingiausių dovanų, vis dėlto šiandien sunku teigti, kad ji buvo pristatyta visuomenei. Ištisus dešimtmečius paveikslas „Piknikas“ prabuvo ČDM rinkiniuose10, ilgainiui primiršta ir jo įsigijimo istorija.

Vaizduojamosios dailės skyriuje esantis eksponato aprašas išsamiau peržiūrėtas tik 2009 m., šio straipsnio autorės. Privalomieji kūrinio metrikos duomenys, manytina, atsirado 1952 m. eksponato apžiūros metu, kai buvo suteiktas naujas inventorinis numeris. Paveikslas išties informatyvus, nes išlikęs toks, koks buvo pargabentas iš Prancūzijos. Ant popieriaus vandeniniais dažais atlikta freskos kopija (86x74,5) prispausta stiklu, ją rėmina autentiškas

medinis rėmas. Paveikslo apatinėje dalyje dešinėje pusėje matoma aiški autoriaus signatūra „S. Katchadourian“, šalia jos užrašas Ali Kapou, o paveikslo pačiame kampe skaičius 26. Dar vienas užrašas prancūzų kalba Palais d‘Ala Kapy yra ant medinio rėmo apačioje. Nugarinėje paveikslo pusėje yra inventoriniai numeriai: senasis BI-1462 ir dabartinis Mt-1692. Deja, išlikę užrašai buvo surašyti formaliai, jų nesiejant su kūrinio įsigijimo, sukūrimo, menininko

Paveikslo „Piknikas” rėmo fragmentas. ČDM, inv. nr. Mt-1692

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

213

kūrybos kontekstu. To pasekmė – pakeistas paveikslo pavadinimas („Dvi moterys su taurelėmis“), klaidingai interpretuotas skaičius 26, manant, kad tai 1926-tieji, paveikslo sukūrimo metai. Vėliau iš pavardės signatūroje buvo nustatyta, jog tai armėnų kilmės menininkas, tačiau užfiksuotos tik S. Katchadouriano gyvenimo datos, bet ne visai tikslios (1896–1947), o biografinių duomenų iki šiol neturėta. ČDM archyve rastas dokumentas11 leido atlikti paveikslo įrašų pakeitimus, susijusius su jo įsigijimu ir vietos kilme, taip pat grąžintas paveikslui autentiškas pavadinimas, kokį buvo nurodęs pats autorius („Piknikas“). S. Katchadouriano paveikslą „Piknikas“ U. Babickaitė-Graičiūnienė muziejui padovanojo 1934 m. rugsėjo 25 d. Apie dovanos gavimą P. Galaunė raštu pranešė tuometiniam Švietimo ministerijos kultūros departamento direktoriui, nurodydamas, kad „<...> paveikslas yra kopija XVI amž. Persų freskos iš paviliono Ala Kapy; įgytas jis p. U. Babickaitės- Graičunienės Galerijai iš menininko Sarkis Katchadourian persų freskų kopijų parodos Paryžiuj / š. m. kovo 16 d. – balandžio mėn. 8 d./, suorganizuotos „Société des Etudes Iraniennes et de l‘Art Persan“12.

Kalbant apie freskos kopijos datavimą, visų pirma buvo atkreiptas dėmesys, kad skaičius 26 kartojamas du kartus – šiuo numeriu paženklinti paveikslo apatinės dalies kampai. Taip jau sutapo, kad dešinėje pusėje numeris atsidūrė beveik po autoriaus signatūra, todėl manyta, kad darbas atliktas 1926 metais. Tai, kad šie metai nėra susiję su kūrinio sukūrimo laiku, patvirtina ir istorinės aplinkybės, sietinos su dailininko kūryba. Atsižvelgiant į tai, kad Isfahane freskų kopijas S. Katchadourianas nutapė 1930–1933 m., galima teigti, kad šiuo laikotarpiu atlikta ir mūsų muziejuje esanti freskos kopija „Piknikas“. Tokia būtiniausia informacija palaipsniui „sugulė“ į eksponato aprašą. Tačiau dar liko neaiški skaičiaus 26 paskirtis. Manant, kad tai turėtų būti susiję su dailininko parodomis, kitame tyrimo etape domėtasi dailininko kūrybos laikotarpiu Isfahane. Rasti duomenys dar fragmentiški, bet leidžia detaliau supažindinti su kūrinio įsigijimo, sukūrimo, eksponavimo kontekstu. Atliekant tyrimą svarbiu šaltiniu tapo paveikslo dovanotojos U. Babickaitės-Graičiūnienės

archyvinis

palikimas.

Daug

aktorės laiškų, dienoraščių, dokumentų, Dailininko gyvenimo datoms pakoreguoti pakako biografinių duomenų, o paveikslo naujam datavimui pagrįsti – dailininko kūrybos apžvalgos. Kaip jau buvo pristatyta straipsnio pradžioje, S. Katchadourianas gimė 1886 m. rugpjūčio 9 d. Malatijoje, mirė 1947 m. kovo 4 d. Prancūzijoje.

214

į turinį

fotografijų albumų pateko į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyrių (toliau LNB RKRS)13, o jos kultūrinis palikimas – eksponatai teatro muziejui, knygų kolekcija, dailės kūrinių rinkinys – į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų (toliau – LTMKM)14.

U. Babickaitė – viena spalvingiausių XX a. Lietuvos teatro asmenybių, pirmoji režisierė moteris, vaidinusi ne tik Lietuvoje, bet ir Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose Unės Baye vardu. Aktorė bendravo ir susirašinėjo su daugeliu to meto žymių teatralų, dailininkų, diplomatų, su įvairių kultūros sričių žmonėmis. Tarp korespondentų buvo P. Galaunė15 ir dailinin-

LNB RKRS tarp U. Babickaitės korespondencijos rastas kvietimas į S. Katchadouriano persų freskų kopijų parodą18. Paroda 1934 m. kovo 16 d. buvo atidaryta garsiojoje Georges Petit galerijoje ir vyko iki balandžio 8 d. Po parodos U. Babickaitė įsigijo keletą dailininko darbų. Iš P. Galaunės laiško teksto žinoma, kad aktorė jam parašė du laiškus19. Pirmojo P. Galaunė negavo,

kai S. ir V. Katchadourianai16, apie kuriuos U. Babickaitė ketino rašyti atsiminimus17.

o antrasis, siųstas į M. K. Čiurlionio galeriją, iki šiol tyrinėtojų nerastas. Tad paveikslo

Pakvietimas į S. Katchadouriano parodą. LNB RKRS, F12-660, l. 36.

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

215

216

į turinį

įsigijimo detales tenka konstatuoti iš vienpusio susirašinėjimo20. Žinią apie dovanojamą paveikslą pranešė į M. K. Čiurlionio galeriją atvykęs Unės brolis Petras Babickas21. Tuo metu P. Galaunės dėmesys buvo nukreiptas į pirmąjį viešąjį renginį – Švedų liaudies meno paro dos atidarymą naujame Vytauto Didžiojo muziejaus pastate22. Pasak paties P. Galaunės, dėl organizacinių rūpesčių jis „iš Pono Petro pasikalbėjimo su Galerijos sekretoriumi“ mažai ką tesuprato, o „su Ponu Petru matėsi tik valandėlę“, šis pareiškė, kad apie dovanojamą paveikslą parašys pati ponia. Iš Paryžiaus U. Babickaitės laišką P. Galaunė gavo 1934 m. balandžio 12 d. ir jai atrašė dar tą pačią dieną. Iš susirašinėjimo paaiškėja įdomios detalės, susijusios su dovanojamu paveikslu. Į M. K. Čiurlionio galeriją U. Babickaitė išsiuntė S. Katchadouriano parodos katalogą „Exposition de fresques Persanes“23, kuriame buvo įdėtos dviejų freskų kopijų fotografijos. Taigi P. Galaunei buvo palikta galimybė pačiam išsirinkti labiau patinkantį dailininko darbą. Tačiau siunčiant laišką viena freskos kopijos fotografija pasimetė. Kokių darbų nuotraukos buvo išsiųstos, P. Galaunės laiške nemi-

Kairėje: U. Babickaitė, P. Babickas. Paryžius, 1934. Maironio lietuvių literatūros muziejus (MLLM). Iš: Petras Babickas. Archyvai. Kaunas, 2010, Maironio lietuvių ir literatūros muziejus, spaustuvė „Morkūnas ir Ko“. p. 89

nima, tačiau iš jo teksto galime numatyti, kad dėl dovanojamo paveikslo U. Babickaitė jau buvo išreiškusi savo nuomonę. „<...> aš visiškai pasitikiu Ponios pasirinkimu, tuo labiau, kad jam pritarė, kaip Ponia savo laiške mini, ir pats autorius. Tikiuosi tą dovaną greit pamatyti Galerijos sienose,“ – rašė P. Galaunė24. Beje, laiške jis nurodė, kad dėl pagalbos persiųsti dovaną į Kauną geriausia būtų kreiptis į Lietuvos atstovybę Paryžiuje. Kaip minėta, U. Babickaitės dovana į Lietuvą atkeliavo 1934 m. rugsėjo 25 d., ir tai buvo S. Katchadouriano darbas, pavadinimu „Piknikas“. 1934 m. rugsėjo 27 d. P. Galaunė M. K. Čiurlionio galerijos vardu U. Babickaitei parašė laišką, patvirtindamas dovanos gavimą, išreikšdamas padėką ir paminėdamas, kad jos vardas į aukotojų sąrašą įrašytas pirmuoju25. 1934 m. rugsėjo 29 d. P. Galaunė išsiuntė raštą Švietimo ministerijos kultūros departamento direktoriui, pranešdamas apie dvi vertingas dovanas, kurias gavo M. K. Čiurlionio galerija26. Be S. Katchadouriano freskos kopijos, 1934 m. rugsėjo 21 d. buvo gauta dovana iš olandų dailininko Louiso Raemaekerso (Luis Raemaerkers), vieno reikšmingiausio Pirmojo pasaulinio karo karikatūristų27. Kolekciją (113 reprodukcijų ir 3 originalūs darbai) per Lietuvos konsulą Belgijoje padovanojo pats dailininkas. Pasak P. Galaunės, už dailininko „simpatijas Lietuvai ir dovaną“ Užsienio reikalų ministerija pasirūpino, kad L. Raemaekersas

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

217

P. Galaunės laiško U. Baye, siųsto į Paryžių 1934 04 12. Vokas. LNB RKRS, F. 12-206, l. 4

būtų apdovanotas Didžiojo Lietuvos ku-

ir kitų žymesnių muziejų, o vieną jų, sulig

nigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

p. U. Babickaitės-Graičūnienės pareiškimo,

P. Galaunė siekė sureikšminti U. Babic-

prancūzų meno žinovo nuomone pačių

kaitės dovaną, tikėtina, dėl gražių prisimi-

geriausią, gavo Galerija“29. Taip pat P. Ga-

nimų, sentimentų aktorei . Teigdamas,

launė pažymėjo, kad „<...>iš lietuvių ir Lie-

kad U. Babickaitės dovana vertingesnė

tuvos piliečių Galerija iki šiol nėra gavusi

nei dailininko L. Raemaekerso, jis užsimi-

jokios vertingesnės dovanos, ir p. Babickai-

nė, kad S. Katchadouriano „<...> freskų

tė-Graičunienė yra pirmoji, dovanojusi Ga-

kopijos buvo įgytos Louvre‘o muziejaus

lerijai taip vertingą eksponatą“30. Išdėsty-

218

į turinį

damas šiuos argumentus, M. K. Čiurlionio galerijos direktorius į Švietimo ministerijos kultūros departamentą kreipėsi su prašymu: U. Babickaitę-Graičiūnienę pristatyti apdovanoti atitinkamu ordinu, taip pagerbiant jos patriotiškumą, kuris galbūt taptų kitiems pavyzdžiu paremti muziejų. Nors, peržiūrėjus 1914–1940 m. Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašą, tenka konstatuoti, kad P. Galaunės siūlymas apdovanoti U. Babickaitę-Graičiūnienę nebuvo palaikytas31, vis dėlto šis faktas

nesumenkina S. Katchadouriano kūrinio meninės vertės. Anuomet dailininko atliktos freskos kopijos išties susilaukė išskirtinio amžininkų dėmesio. Intriguoja vien tai, kad jau pirmoji S. Katchadouriano freskų kopijų paroda Paryžiuje (1932 m.) sulaukė pasisekimo, o pats dailininkas – pripažinimo. O tais pačiais metais po surengtos parodos Irano sostinėje Teherane S. Katchadourianui buvo suteiktas chano titulas. Siekiant daugiau sužinoti apie mūsų muziejuje esančią freskos kopiją, ČDM bibliotekoje tikėtasi rasti 1934 m. parodos

S. Katchadouriano atvirlaiškis U. ir V. A. Graičiūnams iš Isfahano į Paryžių, 1933 06 12. LNB RKRS, F12-329, l. 1.

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

219

katalogą, kurį buvo atsiuntusi U. Babickaitė. Tačiau, leidinio neradus32, šiuo atveju buvo pasiremta 1932 m. Niujorke vykusios dailininko parodos katalogo duomenimis33. 1932 m. atvežtą į Niujorką S. Katchadouriano keliaujančią persiškų freskų parodą surengė tuometinis Amerikos persų meno ir archeologijos institutas, įsteigtas 1928 m. (vėliau Amerikos Irano meno ir archeologijos institutas, galiausiai Azijos institutas)

220

į turinį

archeologo, persų meno istoriko Arthuro Uphamo Pope (1881–1969). Parodos kataloge paskelbta duomenų ir apie pirmąją S. Katchadouriano freskų rekonstrukcijų parodą, kuri Paryžiuje vyko 1932 m. nuo vasario 25 d. iki balandžio 25 d. Guimet muziejuje34. Pasak architekto ir meno istoriko Myrono Bemento Smitho, eksponuoti darbai buvo atrinkti iš iki tol S. Katchadou riano atliktų 132 freskų kopijų. Parodos katalogas išleistas nebuvo.

S. Katchadouriano freskos kopija Nr. 26, paveikslo nugarinė pusė, ČDM, inv. nr. Mt-1692

S. Katchadourian, Julfa. Iš: Persian fresco paintings, reconstructed by Mr. Sarkis Katchadourian from the seventeenth century originals in Isfahan., ten pat

Kairėje: S. Katchadouriano atliktos freskų kopijos Nr. 19, 13. Iš: Persian fresco paintings, reconstructed by Mr. Sarkis Katchadourian from the seventeenth century originals in Isfahan / By Pope Arthur Upham (Introduction) and Myron Bement Smith, New York: American Institute for Persian Art and Archaeology, 1932

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

221

222

Daugybę parodos objektų dailininkas rado

rų tradicijas, tuo pat metu ieškojo naujų

Ali Kapu ir Chehel Sotoun rūmuose. Origi-

formų bei meninės raiškos priemonių35.

nalios konstrukcijos šešių aukštų Ali Kapu

Rūmų interjerus puošiančios freskos stebi-

rūmai 1597–1660 m. iškilo kaip šacho Aba-

na temų ir žanrų įvairove. Jose užfiksuoti

so I rezidencija ir yra vieni iš Imamo aikštės

kasdieniniai rūmų gyvenimo vaizdai, me-

ansamblio statinių. Kiek toliau nuo Imamo

džioklės scenos, istorinės kompozicijos.

aikštės esantys Chehel Sotoun rūmai pa-

Paminėtina, kad Ali Kapu rūmų freskas

statyti 1647 m. šacho Abaso II, dar vadina-

tapė garsus persų miniatiūrų meistras Re-

mi Keturiasdešimties kolonų rūmais dėl 20

zza Abbasi (apie 1565–1635) ir jo mokiniai.

kolonų atspindžio tvenkinyje. Sienų tapybą

Daug meistriškai atliktų freskų neišliko –

šiuose statiniuose atliko Irano miniatiūrų

religinio tyrumo sergėtojai, pasipiktinę kai

meistrai, priskiriami Safavidų meno moky-

kuriais piešinių motyvais, prisakė juos už-

klai, kuri, išsaugodama senąsias miniatiū-

dažyti, o kai kuriuos visai panaikinti.

į turinį

U. Babickaitės namų interjeras. Vaižganto g. 12, Kaunas. XX a. 6 deš. LTMKM, U. Babickaitės rinkinys PB-9, Nr. 159.

Kairėje: Unė su savo vyru V. A. Graičiūnu Kaune, in: LNB RKRS, F12-818, l. 24, nuotr. Nr.144

Amžininkų teigimu, publika „iš pilkos Paryžiaus žiemos atmosferos“ rinkosi tūkstančiais, kad pamatytų S. Katchadouriano parodą, kuri leido pažvelgti į turtingą Safavidų imperijos palikimą Isfahane, primindama garsiausių senosios Persijos poetų Hafizo, Firdousi, Omaro Chajamo kūrybą. Žiūrovai buvo sužavėti grakščių linijų piešinio, subtilios spalvinės dermės tarp rožinės, karmino, cinoberio, auksinės geltonos, prislopinto

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

223

aukso ir pudrinės, mėlynos spalvų. Beje, atvežta į Ameriką S. Katchadouriano keliaujanti persiškų freskų paroda atitiko instituto paskelbtus siekius – parodyti persų meno sąsajas su moderniaisiais meno judėjimais. To meto meno žinovai persų freskas lygino su garsiais XX a. pr. modernaus meno meistrais, kūrusiais Paryžiuje (Amedeo Modigliani, Marie Laurencin, Henri Matisse). Kita vertus, dauguma parodos stebėtojų sutiko, kad S. Katchadouriano darbai nutapyti laisvesne maniera nei originalios freskos, drąsiu braižu ir žaviu supaprastinimu. S. Katchadouriano darbai sulaukė tokio išskirtinio Paryžiaus publikos pripažinimo, jog menininkas privalėjo nutraukti pardavimus, kad Amerikai prižadėta paroda galėtų būti nusiųsta pakankamai pilnos būklės. Niujorke iš 132 S. Katchadouriano paveikslų buvo eksponuoti 106. Katalogo sudarytojo manymu, menininko pateikti pavadinimai nesuteikė jokio pranašumo, tik patenkino publiką, kuriai tų pavadinimų reikėjo. Pažymėtina, kad, rengiant parodos katalogą, nebuvo gauta jokios informacijos apie dailininko biografiją ir kūrinių kilmės vietą. Kad tyrinėtojams būtų patogiau, išlaikytas numeravimas, taikytas pirmoje S. Katchadouriano parodoje Guimet muziejuje. Vietovės, kurios buvo išaiškintos, pažymėtos prie publikuotų darbų. Dalis freskų buvo atpažintos iš Ali Kapu ir Chehel Sotoun rūmų, Julfos. Čia reikėtų stabtelti ir grįžti prie ČDM esančios freskos kopijos. Kaip jau minėta, jos apatinės dalies kam-

224

į turinį

pai paženklinti skaičiumi 26. Paveikslą teko peržiūrėti atidžiau. Figūrinė kompozicija nutapyta ant plono popieriaus. Rėminant kūrinį, nugarinėje paveikslo dalyje panaudotas dar vienas sluoksnis – atraminė dalis iš kartono. Jo vidinėje pusėje buvo aptikti užrašai, kurie nekelia abejonių, kad tai freskos kopija Nr. 26, nutapyta Ali Kapu rūmuose. Šalia užrašo taip pat yra dailininko antspaudas, kuriuo jis ženklindavo freskų kopijas. Taigi tai leidžia patvirtinti, kad freskos kopija „Piknikas“ buvo eksponuota jau pirmoje S. Katchadouriano persiškų freskų parodoje Paryžiuje (1932 m.). Turint šias žinias, taip pat pasikoreguoja ir datavimas (1930–1932 m.). Ar paveikslas buvo eksponuotas Niujorke, kol kas teigti sudėtinga. Iš 106 eksponuotų darbų parodos kataloge publikuoti tik 44, o visų kūrinių sąrašas nepateiktas. Galima tik pastebėti, kad kopija „Piknikas“ vaizduojamu siužetu artima publikuotoms kopijoms Nr. 23, Nr. 27, Nr. 28. Nuoseklesni tyrimai ateityje ir, tikėkimės, surastas 1934 m. Paryžiuje Georges Petit galerijoje vykusios dailininko parodos katalogas turėtų patikslinti turimus eksponavimo bei datavimo duomenis. Kalbant apie S. Katchadouriano darbų atlikimo techniką, svarbu paminėti, kad Niujorke vykusios parodos kataloge buvo pažymėta, jog visos kopijos, išskyrus vieną akvarelę, buvo atliktos guašo technika ant

Dešinėje: S. Katchadourianas. “U. Babickaitės portretas”. Paryžius, apie 1932–1935m. LTMKM, Ad. 14622, drobė, aliejus, 114 x 80

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

225

226

į turinį

Viršuje: S. Katchadourianas, „Raitelis”. Apie 1930–1933 m. LTMKM, Dailės skyrius, Ad. 14624, popierius, vendeniniai dažai, 74,5 x 69,9 Kaitėje: S. Katchadourianas, „Jaunas Persas“. 1930 m. LTMKM, Dailės skyrius, Ad. 14625, popierius, vandeniniai dažai, 39,5 x 27,5

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

227

įvairaus spalvoto popieriaus. Iki šiol ČDM

skulptūros, kurie ne tik saugomi LTMKM,

esančio paveikslo „Piknikas“ eksponato

bet ir eksponuojami. Tarp jų yra ir S. Kat-

apraše buvo nurodyta, kad kopija atlikta

chadouriano atliktų Unės portretų iš 1931–

akvarele. Atkreipus dėmesį į šią informaciją

1934 m. laikotarpio. R. Brogienės teigimu,

ir pasikonsultavus su restauratoriais, ma-

U. Babickaitės tapybos rinkinyje buvo ir dvi

nytina, kad mūsų muziejuje esanti freskos

persiškų freskų kopijos40. Šiuo metu jos

kopija taip pat nutapyta guašo technika. Šioje paveikslo istorijoje norėtųsi vėl prisiminti P. Galaunės laišką ir jame paminėtą 1934 m. S. Katchadouriano parodos katalogą36, į kurį buvo įdėtos fotografijos. Natūraliai iškyla klausimai: kokių S. Katchadouriano darbų fotografijas išsiuntė Unė Babickaitė? kokį darbą matė P. Galaunė, o koks pasimetė? Smalsumas sužinoti, kokia Katchadouriano nutapyta freska galėjo pretenduoti į M. K. Čiurlionio galerijos tapybos rinkinius, suteikė impulsą peržiūrėti U. Babickaitės archyvinį palikimą – jos dailės kūrinių kolekciją. Kaip žinoma, U. ir V. A. Graičiūnai 1935 m. pradėjo kurtis Lietuvoje. Sugrįžę iš užsienio, jie apsigyveno Kaune. U. Babickaitės kolekcijos (knygos, senieji Lietuvos žemėlapiai, rytietiškos skulptūrėlės, baldai ir in-

saugomos LTMKM tapybos rinkiniuose. Tai „Jaunasis persas“ (1930 m.) ir „Raitelis“ (apie 1930–1933 m.). Tikėtina, kad būtent šias freskas U. Babickaitė įgijo 1934 m. S. Katchadouriano parodoje Paryžiuje. O viena iš jų pretendavo į mūsų muziejaus rinkinius. Pabaigoje dar kartą norėtųsi grįžti prie Unės Babickaitės. Unė – „vardas, duotas Balio Sruogos vietoje įprastos Uršulės, tiksliai atitiko jos prigimtį: viena, vienintelė, unikali, veikianti pagal ypatingą, išskirtinės prigimties programą“41. Savotiškas sutapimas: ji M. K. Čiurlionio galerijai padovanojo vienintelį paveikslą, o į ČDM tapybos rinkinius pateko ir vienintelis jos atvaizdas – portretas, nutapytas Kajetono Sklėriaus (inventorinis nr. Mt-786)42. Abu paveikslai saugomi muziejaus rinkiniuose.

terjero aksesuarai, įvairūs meno kūriniai, daugybė suvenyrų iš kelionių, spektaklių ir kt.), pargabentos iš Paryžiaus, buvo laikomos bute Vaižganto g. 12-7 (dabar 14)37. Beveik visas aktorės ypatingas dailės kūrinių rinkinys (91 vnt.) pateko į LTMKM38. Tai įvairios tematikos, įvairių epochų lietuvių ir užsienio autorių kūriniai (tapybos, grafikos, skulptūros darbai, piešiniai) 39. Nemažą dalį sudaro Unės atvaizdai – portretai,

228

į turinį

Dešinėje: Kajetonas Sklėrius (1876–1932) „Unės Babickaitės portretas“. Apie 1928–1931 m. ČDM, inv. nr. Mt-786, popierius, akvarelė, 51 x 35,5

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

229

Nuorodos 1

skirtos jo 130-mečiui pažymėti, katalogo infor-

Gohar Chemenyan, Sarkis Katchadou-

Paminėtina, kad Vienoje 1924 m. buvo

rian (1886–1947). Paintings, graphic works and copies, Collection of the National Gallery of

išleistas albumas pavadinimu „Armėnija“ su

Armenia, Summary. Սարգիս Խաչատուրյան

S. Katchadouriano darbų, vaizduojančių Armė-

(1886–1947),

nijos peizažus ir pabėgėlių gyvenimą, reproduk-

Գեղանկար,

Գրաֆիկա,

Ընդօրինակություններ Հեղ. Գոհար Չեմենյան.

cijomis.

Երևան, 2016 / Sarkis Katchadourian (1886–1947),

Paintings, graphic works and copies, Collection of the National Gallery of Armenia, Catalogue. Yerevan, 2016, p. 101. 2

Raštai, daugiausia eksponatų įsigijimo

reikalais, 1921–1943 m. Sud. A. Kebliūnas, 1975 11 21. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas. 3

Pauliaus Galaunės muziejininko darbo ju-

biliejus. Lietuvos aidas, 1934 03 15, p. 6; Tamošaitis A. Paulius Galaunė jau 10 metų dirba muziejinį darbą. Jaunoji karta, 1934, p. 183. 4

M. K. Čiurlionio galerijos direktoriaus

P. Galaunės raštas Švietimo ministerijos kultūros departamento direktoriui, 1934 09 28. Raštai, daugiausia eksponatų įsigijimo reikalais, 1921–1943 m., ten pat. 5

Parodos kuratorius ir parodos katalogo su-

darytojas Gohar Chemenyan. Kataloge (Սարգիս Խաչատուրյան (1886–1947) / Sarkis Katchadourian (1886–1947)., ibid) publikuoti 164 autoriaus tapybos ir grafikos darbai, piešiniai, 60 freskų kopijų. S. Katchadouriano darbų iš įvairių jo kūrybos laikotarpių taip pat galima pamatyti muziejaus internetiniame tinklalapyje: National Gallery of Armenia [interaktyvus], 2011 [žiūrėta 2017 01 12], http://www.gallery.am/en/database/?d_l=0&d_s=0&d_a=36&kyw=&search-it=%25D5%2588%25D6%2580%25D5%25B8%25D5%25B6%25D5%25A5%25D5%25AC

Sumbat Der Kiureghian. Biography, [inte-

raktyvus], [žiūrėta 2017 02 15], http://www.sumbat.com/biography.html 9

Sumbat Der Kiureghian (1913–1999) gimė

Isfahane įsikūrusiame armėnų kvartale Julfa. Paskatintas S. Katchadouriano, pasirinko menininko kelią. Tapo vienu žinomiausių XX a. Irano akvarelininkų. Jo kūryba sujungė armėnų ir gimtojo miesto meno tradicijas. 10

Duomenų apie kūrinio eksponavimą ČDM

nei tarpukariu, nei vėlesniu laikotarpiu iki šiol nerasta. 11

M. K. Čiurlionio galerijos direktoriaus

Pauliaus Galaunės raštas Švietimo ministerijos Kultūros departamento direktoriui, 1934 09 28. Raštai, daugiausia eksponatų įsigijimo reikalais. 1921–1943 m., ten pat. 12

M. K. Čiurlionio galerijos direktoriaus Pau-

liaus Galaunės raštas Švietimo ministerijos kultūros departamento direktoriui, 1934 09 28, ten pat. 13

LNB RKRS, U. Babickaitės fondas F. 12.

Teatro

muziejaus

idėja

brendo

nuo

1920 metų. Jos įkūrėjai Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai, rašytojai, dramaturgai Balys Sruoga ir Vincas Krėvė-Mickevičius. Vienas gausiausių rinkinių buvo pradėtas rinkti U. Babickaitės-Graičiūnienės iniciatyva. Muziejui medžiagą rinkti ragino ir B. Sruoga. Aktorės kolek-

Pristatant S. Katchadouriano kūrybinę

ciją (3006 vnt.) išsaugojo inžinierius, vertėjas Li-

biografiją, remtasi dailininko kūrybos parodos,

nas Broga ir perdavė keliais etapais (1971, 1999,

230

macija: Gohar Chemenyan, ten pat., p. 101–103. 7

į turinį

2000) LTMKM (Žr.: Lopienė R. Žvilgsnis į teatro muziejaus pradžią: Unės Babickaitės-Graičiūnienės kolekcija ir jos reikšmė dabartiniams rinkiniams. Lietuvos muziejų rinkiniai, XIII mokslinė konferencija, Lietuvos muziejininkystė: raida ir asmenybės. 2010. Nr. 9, p. 59–64).Vėliau, vykdydamas paskutinę aktorės valią, L. Broga išleido dvi knygas: Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai. Sud. Linas Broga, Vilnius: Scena, 2001; Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai. Sud. Linas Broga, Romana Brogienė. Vilnius: Aidai, 2005. 15

Rasti du P. Galaunės laiškai, adresuoti

U. Babickaitei, susiję su paveikslo įsigijimu, publikuoti knygoje (Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai, ten pat, p. 191– 192; 219–220). 16

LNB RKRS saugomų Vavos ir Sarkiso laiškų

rašymo laikotarpis 1933–1934 m. Unei dailininkai rašė rusų kalba. 17

Išlikęs sąrašas amžininkų, apie kuriuos

U. Babickaitė ketino rašyti atsiminimus (48 užsieniečiai ir 28 lietuviai). Tarp jų yra P. Galaunė ir S. ir V. Katchadourianai. Deja, atsiminimus ji parašė tik apie B. Sruogą (Žr.: LNB RKRS, F. 12– 1128, l. 1; Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai, op. cit., p. 340–341). Čia dar derėtų priminti istoriją apie romantišką

Ten pat.

Petras

Babickas

(1903–1991),

aktorės

U. Babickaitės brolis – Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas, publicistas, rašytojas, vertėjas, diplomatas, kraštotyrininkas, keliautojas, dailininkas, fotografas. 1944 m. emigravo į Vakarus. Nuo 1949 m. apsigyveno Brazilijoje, Rio de Žaneire. Po mirties palaikai 2008 m. pervežti ir perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Žr. Ruseckaitė A. Petras Babickas. Archyvai. Kaunas, 2010, Maironio lietuvių ir literatūros muziejus, spaustuvė „Morkūnas ir Ko“. 22

Švedų liaudies meno paroda vyko 1934 m.

balandžio 7–28 d. Vytauto Didžiojo muziejaus rūmuose, Karo muziejaus didžiojoje salėje. 23

Exposition de fresques Persanes / reconsti-

tuées par Sarkis Katchadourian; organisée par la Société des Etudes Iraniennes et de l‘Art Persan. 1934.03.16–04.08. Galerie Georges Petit, 1934, 31 s. 24

Apie U. Babickaitės dovaną muziejui žino-

jo ir kiti jos draugai bei gerbėjai. Pavyzdžiui, su nekantrumu paveikslo laukė rašytojas, kunigas, žurnalistas, redaktorius Mykolas Vaitkus (1883– 1973). Viename laiške jis rašė: „Čiurlionio muziejaus dar neaplankiau, bet labai domina mane ta atsiųstoji Tamstos freska; iš anksto galiu pa-

draugystę jaunystėje tarp P. Galaunės, B. Sruo-

sakyti, kad aš ja gėrėsiuos; juk ji tamstai patiko,

gos ir Unės – jie buvo prisiekę „Trise per gyve-

o Tamsta žinai, kuo džiaugtis. Apie savo įspūdį

nimą! Šventai draugauti!“ O priesaikai sutvirtinti

būtinai parašysiu Tamstai“ (Žr.: M. Vaitkaus laiš-

B. Sruoga trenkė į žemę šampano taurę. Tačiau

kas Unei Babickaitei. Kaunas, 1934 05 14. Unė

gyvenimas netrukus draugus išskyrė, savaip pa-

Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsi-

koregavęs jų likimus. Pauliaus ir Unės draugys-

minimai, ten pat, p. 203).

tė, peraugusi į gilesnį jausmą, vėliau iširo, palik-

dama šviesių ir skaudžių atsiminimų. 18

LNB RKRS. F.12–660, l. 36.

P. Galaunės laiškas U. Baye. Kaunas,

1934 m. balandžio 12 d. LNB RKRS, F.12–206, l. 5.

P. Galaunės laiškas U. Baye. Kaunas,

1934 m. rugsėjo 27 d. LNB RKRS. F.12–153, l. 1. 26

M. K. Čiurlionio galerijos direktoriaus P. Ga-

launės raštas Švietimo ministerijos kultūros departamento direktoriui, 1934 09 28, ten pat.

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

231

Kaune atidaroma olando Luiso Raemaekerso

karikatūrų paroda, birželio 25 d., 2014, [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2017 01 12], http://www. bernardinai.lt/straipsnis/-/119137. 28

Žr. 12 nuoroda.

M. K. Čiurlionio galerijos direktoriaus P. Ga-

nys. Sud. Dalia Klajumienė. Vilnius: VDA, 2014, p. 262–264. 38

Lopienė R., ten pat., 62.

U. Babickaitės dailės kūrinių rinkinys ap-

rašytas Romanos Brogienės. Žr.: Unė Babickai-

launės raštas, op. cit.

tė-Graičiūnienė. Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai, ten pat., p. 349–340.

Ten pat.

Apie ordino įteikimą U. Babickaitei-Grai-

Daujotytė V. Dienoraščio aktorė – Unė.

čiūnienei informacijos nerasta. Ordinas įteiktas dailininkui L. Raemaekersui (Žr.: Už nuopelnus Lietuvai, 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais pažymėtų Lietuvos ir užsienio piliečių sąrašas, T. 2. Sud. Valius Kavaliauskas,

Naujoji Romuva, 1999, Nr. 1 (526), p. 7–12. 42

K. Sklėriaus akvarelė dvipusė: vienoje –

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčia, kitoje – U. Babickaitės portretas.

Vilnius: Daigai, 2003). 32

Kol kas leidinio rasti nepavyko nei ČDM

bibliotekoje, nei P. Galaunės asmeninėje biblio tekoje. Leidinys neaptiktas ir LTMKM U. Babickaitės asmeninėje bibliotekoje. 33

Persian

fresco

paintings,

reconstructed

by Mr. Sarkis Katchadourian from the seventeenth century originals in Isfahan. By Pope Arthur Upham (Introduction) and Myron Bement Smith, New York: American Institute for Persian Art and Archaeology, 1932. 34

Persian fresco paintings, reconstructed by

Mr. Sarkis Katchadourian from the seventeenth century originals in Isfahan, ten pat, p. 14–17. 35

Веймарн Б., Каптерева Т. Искусство

Средней Азии. Иран, [interaktyvus], 2001-2017 [žiūrėta 2017 02 28], http://artyx.ru/books/item/ f00/s00/z0000004/st008.shtml. 36

Exposition de fresques Persanes, ten pat.

Apie Graičiūnų namų interjerą plačiau

žr.: Preišegalavičienė L. Kolekcininko interjeras tarpukario Kaune (1918–1940). Pasaulietiniai interjerai: idėja, dekoras, dizainas. Straipsnių rinki-

232

į turinį

Dešinėje: S. Katchadourianas, „Raitelis“. Apie 1930–1933 m., popierius, vandeniniai dažai, 74,5x69,9, LTMKM, Dailės skyrius, Ad.14624. (fragmentas)

SARKIS O K AT CH A DOU RI A NO PA V E I KS L O „ PI KNI KA S “ I S TO R I JA

233

M. K ČIURLIONIO ATVIRLAIŠKIŲ GENEZĖ: BROLIŠKA MEILĖ IR KŪRYBOS AIDAI REGINA STANKEVIČIENĖ

Augant susidomėjimui M. K Čiurlionio asmenybe, prasminga grįžti prie pirminių šaltinių – M. K Čiurlionio laiškų ir jais pasinaudojant iš naujo peržvelgti menininko biografines detales. Broliui Povilui skirti M. K Čiurlionio atvirlaiškiai – reikšmingi praeities dokumentai, pasakojantys apie dailininko kelio pradžią. Jų aversuose ir reversuose – iškalbingi dailininko piešiniai, lakoniški, tačiau neretai labai jausmingi tekstai. Menininko atvirlaiškiai iki šiol plačiai studijuoti bendrame laiškų pluošte, o jų piešiniai daugiausia nagrinėti atskirai, kaip menotyros objektai, tačiau dar mažai skirta dėmesio šio žanro išskirtinumui, teksto ir piešinio vienovės vizualizavimui. Dešinėje: M. K. Čiurlionio kompozicija atvirukui Rytų dievas (fragmentas), 1903

234

į turinį

Kadangi atvirlaiškiai yra unikalios „korespondencijos kortelės“, susidedančios iš iliustracijos ir rašytinio teksto, šio pranešimo tikslai yra: a) išryškinti M. K Čiurlionio atvirlaiškių, kaip atskiro epistolinio žanro, ypatumus; b) aptarti bendrą jų istorinį, literatūrinį bei meninį kontekstą; c) atvirlaiškių forma papasakoti dviejų brolių biografines detales; d) atskleisti M. K. Čiurlionio atvirlaiškių piešinių tematikos ir kompozicijos tęstinumą jo tapybos darbuose.

ISTORINIS KONTEKSTAS Pirmieji pašto atvirukai, išleisti XIX a. II pusėje Austrijos-Vengrijos valstybėje, nebuvo iliustruoti. Tai buvo praktiškos „korespondencijos kortelės“, kurių aversuose buvo rašomas laiškas, reversuose – tik gavėjo adresas. Neilgai trukus pašto apyvartoje pasirodė ir pirmieji iliustruoti atvirlaiškiai, tačiau dar ilgą laiką taip pat buvo naudojamos ir neiliustruotos pašto kortelės. Ant jų savo piešinius pastele, tempera, spalvotais pieštukais ar tiesiog rašalu įamžino M. K Čiurlionis. 1901-ųjų rudenį išvykęs mokytis į Leipcigo karališkąją konservatoriją, menininkas jautėsi labai vienišas judriame Vokietijos mieste. Dėl finansinių sunkumų ir tolimo kelio negalėjo lankyti savo šeimos ir bičiulių, tad jiems siuntė ilgesingus laiškus ar paties tapytus, daugiausia Druskininkų ir jų apylinkių vaizdais, atvirlaiškius. Savo vaikystės draugui Marijonui Markevičiui šv. Kūčių dieną Konstantinas siuntė laišką, kuriame įdėjo ir du paties iliustruotus atvirukus, skirtus Va-

236

į turinį

lerijai Markevičiūtei ir jaunesniam broliui Stasiukui1. Pasak Vytauto Landsbergio, iš Leipcigo siųsti paties menininko akvarele tapyti atvirukai nebuvo naujai sugalvotas dalykas, nes jo vaikystės draugė Valerija Markevičiūtė pasakojo turėjusi visą albumą Čiurlionio iliustruotų atvirukų2. Taigi atvirukus Konstantinas jau nuo vaikystės tapė šeimos nariams, bičiuliams, tačiau daugiausia dėmesio ir meilės sulaukė brolis Povilas. Varšuvoje pradėjęs mokytis dailės J. Kauziko piešimo klasėje, vėliau Dailės mokykloje, Čiurlionis su broliu dalijosi savo kūrybinėmis idėjomis, siuntė atvirlaiškiuose įamžintas tapybos darbų temas ir kompozicinius sprendinius. Devyneriais metais jaunesnis brolis Povilas, matyt, ir buvo tas kritikas bei patarėjas, kurio nuomonė Konstantinui buvo labai svarbi. Šių brolių gyvenimo istorijos, grįstos tarpusavio supratimu, palaikymu ir pagalba, atsispindi laiškuose. Povilas Čiurlionis (1884–1945), antrasis sūnus šeimoje, jautrus ir intelektualus, savo brolį Konstantiną stebino muzikiniais gabumais. Jie kartu su pertraukomis gyveno Varšuvoje, studijavo fortepijono ir kompozicijos disciplinas Muzikos institute. 1901–1902 m. Povilas dirbo Plungės orkestro mokykloje, o 1903 m. apsigyveno Vilniuje. Vengdamas karo prievolės carinės Rusijos kariuomenėje, brolio Konstantino padedamas, Povilas išvyko į Ameriką. Čia Niujorko Kolumbijos universitete studijavo architektūrą, bet pragyveno iš muzikos: vertėsi privačiomis muzikos pamokomis, vargonininkavo, mokytojavo ir koncertavo. Daugiau broliai susitikę nebuvo. Vienintelė gija, jungusi juos per Atlantą,

buvo laiškai, atvirlaiškiai. Šiame straipsnyje aptariami broliui Povilui skirti iki šių dienų išlikę M. K Čiurlionio atvirlaiškiai, ne tik paties menininko iliustruoti, bet ir kiti meniniai bei dokumentiniai atvirukai, pateikiami chronologine tvarka. Siekiant nustatyti šių atvirlaiškių istorinę chronologiją, svarbu pažymėti, kad jie datuojami dviem kalendoriais: Julijaus ir Grigaliaus. XVI a. pab. popiežius Grigalius įvykdė kalendoriaus reformą, kad išspręstų Romos imperatoriaus Julijaus Cezario kalendoriaus netikslumą. Ne visos krikščioniškos šalys šį kalendorių pradėjo naudoti vienu metu, o stačiatikių bažnyčios atstovai laiką skaičiuoti pagal Grigaliaus kalendorių pradėjo vėliausiai, nes jį buvo paskelbęs katalikų popiežius3. M. K Čiurlionis augo (Druskininkai) ir vėliau dirbo (Vilnius) tuometinės carinės Rusijos imperijos sudėtyje, kurioje nuo 1800 m. prievarta grįžta prie Julijaus kalendoriaus. O Užnemunėje liko galioti Grigaliaus kalendorius. Visoje Lietuvoje patikslintas kalendorius vėl įsigaliojo tik 1915 m.4 Taigi, siekiant nustatyti tikslias M. K. Čiurlionio atvirlaiškių siuntimo bei gavimo datas, svarbu ne tik išstudijuoti pašto antspaudus, bet taip pat pravartu žinoti, koks kalendorius galiojo tame pašte. Šių atvirlaiškių rašymo laikotarpiu (1902–1908 m.) Julijaus kalendorius nuo Grigaliaus atsiliko 13 dienų. M. K Čiurlionio atvirlaiškių istorija simboliškai prasideda nuo Leipcigo, nuo miesto, kuriame gyvendamas menininkas vis

labiau linksta tapybon ir netgi apsisprendžia tapti dailininku. 1902 m. sausio 7 d. pagal Grigaliaus kalendorių (data nustatoma iš laiško turinio) siunčia broliui Povilui fotoatvirlaiškį su Leipcigo gatvės vaizdu (žr. 1 pav.). Ant jo – paties Mikalojaus ranka rašytas laiškas žavi nuoširdumu, meile artimiesiems: „Broleli. Šiandien gavau Jūsų laišką, širdingai dėkoju. Išbučiuok nuo manęs visus. Gerai padarei, kad šventėms palikai namie – sėdėk ir lauk žinių“5. Toliau prasideda tiesioginis pokalbis su atvirlaiškio vaizdu: „Kaip Tau patinka ta gatvė? Jos gale yra Elzaso gatvė, pro tenai einu į konservatoriją. Kai žiūriu į tą upę, tai prisimenu dainelę, kurią mama dainuoja apie Elsterį ir Poniatovskį. Toji upelė tai ir yra Elsteris“6. Taigi Čiurlionis tikslingai siunčia šį fotoatvirlaiškį, nes nori broliui parodyti miestą, kuriame šiuo metu gyvena, ir kelius, kuriais vaikšto į konservatoriją. Taip pat su Povilu dalijasi atsiminimais – prisimena mamą dainuojant apie Baltąjį Elsterį (vok. Weisse Elster) – upę, tekančią per Leipcigą ir regimą šiame atvirlaiškyje. Jau iš laiško konteksto galima suprasti, kad atvirlaiškis siunčiamas į Druskininkus, į namus, kurių Konstantinas visada ilgėjosi, kur sugrįžęs atrasdavo ramybę ir pilnatvę. Čia šventiniu laikotarpiu buvo apsistojęs brolis Povilas, tuo metu gyvenęs Plungėje ir grojęs valtorna. Žvelgiant į atvirlaiškio antrąją pusę, matomas trumpas adresas: čia nėra nei gatvės pavadinimo, nei namo numerio, nurodoma tik šalis ir miestas (žr. 2 pav.). Taip buvo įprasta rašyti adresus, siunčiant į mažus miestelius bei kaimus. Gyvenvie-

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

237

tės buvo nedidelės, ir paštininkas visas šeimas gerai pažinojo. Atvirlaiškio reverso antspaudas su rusiškais rašmenimis vaizdžiai iliustruoja skirtumus tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendorių. Kaip minėta, atvirlaiškis, rašytas 1902 m. sausio 7 d. pagal Grigaliaus kalendorių ir siųstas į Druskininkus, tarsi grįžta laiku atgal. Antspaudas nurodo, kad Čiurlionio tėviškę, kur galiojo Julijaus kalendorius, šis atvirlaiškis pasiekė 1901 m. gruodžio 27 d. (metų įspaudų nematyti – jie nustatomi iš konteksto). Po studijų Leipcige, jau dukart diplomuotas muzikos srityje, M. K Čiurlionis išvyksta gyventi į Varšuvą, prasideda jo dailės studijos. Ypač daug jaunojo dailininko atvirlaiškių brolį Povilą aplanko 1903–1904 metais. Sudėtinga tuometinės Lenkijos Kongreso karalystės politinė padėtis verčia abejoti šių atvirlaiškių antspaudų datų nustatymu. Po 1863–1864 m. sukilimo panaikinus Lenkijos Kongreso karalystės autonomijos likučius, ilgainiui pradėtos rusinti jos mokyklos, teismai ir kitos administracinės įstaigos7. Nors Julijaus kalendorius carinės Rusijos imperijos valdomoje Lenkijos dalyje oficialiai įvestas nebuvo, tačiau visai tikėtina, kad, perėmus pašto administravimą, laiškai po visą imperiją pradėti antspauduoti pagal vieną – Julijaus kalendorių. Taigi šia-

Kairėje:

me darbe toliau bus laikomasi nuomonės, kad M. K. Čiurlionio atvirlaiškių, siųstų iš Varšuvos, pašto antspaudų datos žymi ne Grigaliaus, o Julijaus kalendorių. Pirmąjį atvirlaiškį iš Varšuvos M. K. Čiurlionis siunčia Povilui su žymaus dailininko simbolisto Arnoldo Böcklino paveikslo „Prometėjas“ reprodukcija (žr. 3 pav.). Šalia iliustracijos iškalbingai pateikia naujus įspūdžius apie gyvenimą Varšuvoje. Jau antrus metus Lenkijos sostinėje apsistojęs Mikalojus čia jaučiasi kaip namie. Broliui Povilui praneša, kad jau turi šiek tiek pajamų – teikia privačias pamokas (?) – ir pasakoja apie savo bičiulius Šveicorių Voiciechą, Geniuką (Eugenijų Moravskį) ir Generolą (?). Apie siunčiamą Arnoldo Böcklino kūrinį nė žodeliu neužsimena, tik šalia jo užrašo: „Jau nutapiau vieną simbolinį paveikslą. Jei nori, siuntinėsiu savo paveikslų reprodukcijas“8. Tai, kad broliui siunčia garsaus simbolisto paveikslo kopiją ir pats mini nutapęs vieną simbolinį paveikslą, nėra atsitiktinumas. Taip M. K. Čiurlionis išreiškė savo žavėjimąsi Böcklino kūryba, nurodė jį kaip siektiną dailininko pavyzdį. Gerai įskaitomi antspaudai šio atvirlaiškio reverse iliustruoja vienos paros kelionę iš Varšuvos su 2. IX. 1903 data į Druskininkus su antspaude nurodoma 3. IX. 1903 data pagal Julijaus kalendorių (žr. 4 pav.). Kartu šios datos atspindi operatyvų pašto darbą XX a. pradžioje.

1 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškio broliui Povilui (Leipcigas) aversas 2 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškio (Leipcigas) reversas.

1903 m. rugsėjo 21 d. (data nustatoma pagal pašto antspaudą) M. K Čiurlionis broliui į Vilnių siunčia jau paties tempe-

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

239

ra, pastele ir spalvotais pieštukais tapytą

Ilgą laiką atvirlaiškio „Rytų dievas“ sukūri-

atvirlaiškį (žr. 5 pav.). Jame jaunasis daili-

mo data laikyta rugsėjo pirmoji diena11. Iki

ninkas įamžina mistinę dievybę, besimel-

pat 2007 m. atvirlaiškių datavimas nebuvo

džiančią prie degančio aukuro. Šis atvir-

naujai peržvelgtas, nes M. K Čiurlionio pie-

laiškis iš Meno reikalų valdybos prie LTSR

šinių ir grafikos kataloge nurodoma ta pati

MT 1948 m. buvo įsigytas „Budos“ pavadi-

rugsėjo pirmosios data12. Sukeitus seniai

nimu 9. Konstantinas domėjosi Rytų kultū-

nusistovėjusią „Rytų dievo“ ir „Prometėjo“

romis ir religijomis, tačiau ar tai jo paties su-

atvirlaiškių chronologinę seką, supranta-

galvotas pavadinimas, – tikslių žinių nėra.

mesnis tampa ir jų kontekstas: pirmiausia

„Budos“ vardu šis atvirlaiškis buvo ekspo-

Konstantinas atsiklausia brolio ir tik tada

nuojamas parodose, tik 1992 m., pasitarus su Japonijos menotyrininkais, pervadintas „Rytų dievu“10. Kad pagal šią kompoziciją dailininkas buvo nutapęs paveikslą, jokių žinių nėra. Tačiau, atvirlaiškį „Rytų dievas“ palyginus su vienu garsiausiu ir vėlyviausiu Čiurlionio paveikslu „Rex“ (1909), galima jį įvardinti kaip tolimą šio paveikslo kompozicinį sprendinį. Kaip atvirlaiškio „Rytų dievas“ turi savo šešėlį bei vaizduojamas prie degančio aukuro, taip ir paveiksle „Rex“ regime karūnuotą dievybę ir jos šešėlį bei degantį aukurą žemės centre. „Rytų dievo“ motyvas kaip atviruko eskizas užfiksuotas M. K Čiurlionio piešinių albumėlyje (1903– 1904 m.). Jame galima įžvelgti „Rytų dievo“ kompozicinį virsmą link paveikslo „Rex“, nes atviruko eskizo „Rytų dievas“ jau sėdi soste, o aukuras įgauna apskritą formą, primenančią žemės rutulį (žr. 6 pav.).

pradeda siųsti paties tapytus atvirlaiškius, tarsi savo paveikslų reprodukcijas. Atvirlaiškyje savo tapybos nekomentuoja. Trumpoje žinutėje informuoja apie šeimos narius, bičiulius ir kasdienius rūpesčius: „Na, kas girdėti, Poviliokai? Aš taip pat rūpinuosi gauti pamokų. Linkėjimai Navrovskiams. Marę priglausk nuo manęs“13. Privačios muzikos pamokos buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis muzikinį išsilavinimą turintiems broliams Čiurlioniams. Konstantinas siunčia linkėjimus Navrovskiams – seniems Čiurlionių bičiuliams, kurie priglaudė į Vilnių laimės ieškoti atvykusį Povilą Čiurlionį. Atvirlaiškyje minima Marė – vyriausia jų sesuo Marija, kuri 19-kos ištekėjo už statybininko Viktoro Chomskio ir gyveno Vilniuje. Kitame atvirlaiškyje su autentišku pavadinimu „Jehova“ M. K Čiurlionis plėtoja transcendentinę temą ir spalio 2 d. (data

Kairėje:

nustatoma pagal pašto antspaudą) siunčia

3 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškio

broliui Povilui tempera, pastele tapytą mis-

(A. Beklino „Prometėjas“) aversas

tinės dievybės vaizdą (žr. 7 pav.). Veikiau-

4 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškio

siai sužavėtas A. Böcklino garsiausio darbo

(A. Beklino „Prometėjas“) reversas

„Mirusiųjų sala“ (1883), šiame atvirlaiškyje

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

241

5 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškis „Rytų dievas“

242

į turinį

6 pav. M. K. Čiurlionio kompozicija atvirukui „Rytų dievas“. 1903

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

243

244

į turinį

tarsi perteikia visa apimantį paslaptingos ramybės jausmą ir pateikia keletą kompozicinių sprendimų analogų: vandenynas, laivas, sala (žr. 8 pav.). Tačiau ši sala gyva, savita – tarsi kalnas, išniręs iš vandens, turintis žmogaus veido bruožų. Jo dešinėje mažas burinis laivelis suteikia piešiniui daugiau gyvybės, bet kartu ir paslapties. Už „Jehovos“ regima didelė tamsiai raudona saulė veikiausiai simbolizuoja saulėlydį. Pavadinimas, įrašytas atvirlaiškio dešinėje pusėje, apačioje, siejamas su Senojo Testamento Dievo vardu. Taigi iš vandenyno kyšančios „Jehovos“ vaizdinys gali būti interpretuojamas kaip vieta, kur buriniu laiveliu atvyksta pailsėti žmonių sielos, palikusios mirtingųjų gyvenimą. Atvirlaiškio „Jehovos“ siužetą dailininkas vėliau naudoja vitražų triptiko „Jehova“ pirmajam eskizui, 1904 (žr. 9 pav.). Trumpoje žinutėje ant piešinio M. K Čiurlionis praneša, kad jo materialiniai reikalai gerėja, tikisi rasti Varšuvoje Povilui darbo ir pasikviesti jį gyventi drauge. Dar vienas Mikalojaus tapytas atvirukas „Medis ir kaukolė“ (žr. 10 pav.), išsiųstas spalio 7 d. broliui Povilui į Vilnių, gal ir nėra toks įspūdingas, tačiau įdomus ir prasmingas piešinys, atskleidžiantis besiformuojančio dailininko simbolių, prasmės

kontrastų ieškojimus. M. K. Čiurlionis paprastais simboliais kalba apie gyvenimą (medis) ir mirtį (gyvūno kaukolė). Pasak Rasos Andriušytės-Žukienės, amžių sandūros laikotarpiui tipiška minčių apie gyvybę ir mirtį išraiška dažna ir lenkų darbuose14. Ant piešinio – trumpa žinutė: „Už poros dienų atsiųsiu tikrai! Rašyk, nenaudėli, dažniau ir duok snukį stipriai, stipriai“15. Už kelių dienų, spalio 11-ąją, Mikalojus siunčia broliui greičiausiai žadėtąjį atvirlaiškį „Miško ošimas“ (žr. 11 pav.). Pavadinimu „Miško muzika“ 1948 m. jis buvo įsigytas iš Meno reikalų valdybos prie LTSR MT, tik vėliau pervadintas pagal analogišką M. K Čiurlionio tapybos darbą16. Atvirlaiškyje dailininkas pastele vaizduoja miško kamienais tarsi arfa grojančią ranką. Pasak R. Andriušytės-Žukienės, pirmieji M. K Čiurlionio tapybos darbų pavadinimai atspindi išorinį ryšį su muzika, vėliau peraugantį į unikalų menininko gebėjimą tapybinėse sonatose, preliuduose ir fugose panaudoti muzikos kūrinių formos vizualinį analogą17. Konstantinas atvirlaiškyje domisi, kaip sekasi Povilui ir jų sesei Marijai. Rašo broliui, kad pasimatys už dviejų mėnesių. Čia, matyt, turimos omenyje žiemos šventės, kurių metu Konstantinas ketino iš Varšuvos grįžti į Druskininkus. Kreipinys „Broli“ – lietuviškas, originaliame

Kairėje:

tekste nelinksniuojamas, rašomas vardi-

7 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškis

ninko linksniu18. Pirmieji lietuviškų žodžių

„Jehova“

intarpai M. K Čiurlionio atvirlaiškiuose – tai

8 pav. A. Böcklino paveikslas „Mirusiųjų sala“. 1883

gimtosios kalbos svarbos suvokimo ir tautinio judėjimo atgarsiai jo laiškuose.

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

245

Spalio 20 d. (data nustatoma pagal pašto antspaudą) Konstantinas Povilui siunčia akvarele tapytą atvirlaiškį „Ramybė“ (žr. 12 pav.). Čia „Jehovos“ vaizdinį keičia tamsus kalnas su dviem švyturiais, primenančiais mistinę milžinišką būtybę. Abiejuose atvirlaiškiuose vyrauja vanduo ir regimas mažas laivelis, kuris atvirlaiškyje „Ramybė“ gali būti interpretuojamas ir kaip iš vandens išnirusios būtybės uodega. Ši atvirutė „Tylos“ pavadinimu 1948 m. buvo įsigyta iš Meno reikalų valdybos prie LTSR MT, tik vėliau suteiktas „Ramybės“ pavadinimas pagal analogišką M. K Čiurlionio tapybos darbą9. Palyginus atvirlaiškio kompoziciją su išlikusiais „Ramybės“ paveikslais (1903 / 1904, 1904 / 1905), matosi, jog juose burinio laivo kontūrų jau nebėra. Pasak Vytauto Landsbergio, kai kuriais atvejais dailininkas tapė po keletą paveikslo variantų, tokie buvo ir „Tyla“, ir „Ramybė“20. Taigi šis atvirukas yra kompozicinis „Ramybės“ paveikslo variantas21. Apie jį, kaip ir apie kitus tapytus atvirukus, dailininkas broliui nieko nepasakoja. Savo kūrybos atžvilgiu lieka santūrus. Laiškelyje atsiprašo, kad ilgai nieko nerašė, užsimena, kad jį apnikusi melancholija, depresija, ir greičiausiai tokių nuotaikų apimtas jis pradeda tapyti pirmąjį paveikslų ciklą „Laidotuvių simfonija“. Atvirlaiškyje mini jau turįs penkis paveikslus22. Ilgą laiką manyta, kad atvirlaiškis „Ramybė“ buvo

poniedziałek 2.11.1903“ (Varšuva, pirmadienis 2.11.1903). Verčiant ir sisteminant M. K Čiurlionio laiškus, ši klaida greičiausiai įsivėlė siekiant paaiškinti paties dailininko nurodytos datos akivaizdų nesutapimą su pašto antspaudais. Knygoje „M. K Čiurlionis. Apie muziką ir dailę“ šio atvirlaiškio komentaruose nurodoma, kad menininkas, matyt, apsirinka rašydamas datą, nes pašto antspaudas nurodo spalio antrosios datą (Vilnius, 1960, p. 168). Tačiau, atidžiai pažvelgus į atvirlaiškio reverso Varšuvos pašto antspaudą, matyti, kad laiškas išsiųstas ne spalio 2-ąją, o 20 d. (žr. 13 pav.). Paties Konstantino nurodyta data – 1903 m. lapkričio 2-oji – pagal Grigaliaus kalendorių yra pirmadienis. Taigi menininkui buvo įprastas Grigaliaus kalendorius laiko skaičiavimas. O pašto antspaudo data – spalio 20-oji – nurodoma pagal Julijaus kalendorių. Pridėjus trylikos dienų Julijaus kalendoriaus atsilikimą nuo Grigaliaus, išeina, kad datos sutampa: spalio 20 d. ir yra lapkričio 2-oji pagal Grigalių. Klaidingas atvirlaiškio „Ramybė“ datavimas nurodomas dar ir 2007 m. kataloge „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika“ (Vilnius, p. 50). Mažiau žymus dailininko pastele, tempera ir akvarele tapytas atvirlaiškis „Karžygys“ (žr. 14 pav.) taip pat pervadintas. Anksčiausias pavadinimas „Figūra su skydu“

ankstesnis už atvirlaiškį „Jehova“, nes M. K Čiurlionis apsiriko rašydamas datą – vietoj spalio mėnesio nurodė lapkritį. Ant averso jis plunksna užrašė: „Warszawa

246

į turinį

Dešinėje: 9 pav. M. K. Čiurlionio vitražų triptiko „Jehova“ eskizai, 1904

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

247

10 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškis „Medis ir kaukolė“

248

į turinį

11 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškis „Miško ošimas“

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

249

250

į turinį

tarsi labiausiai atspindi šio piešinio idėją.

keliantis instrumentas, lieka nebylus. Juo

Dėmesys krypsta į šviesiausią jo detalę –

dailininkas perteikia negirdimas, tik širdimi

skydą, kuriame išpiešta saulė – vienas pa-

jaučiamas blogas nuojautas, baimes. Var-

grindinių M. K Čiurlionio vėlesnės tapybos

po siužetas į tapybą greičiausiai atklysta iš

simbolių. Lapkričio 2 d. (data nustatoma

Čiurlionio sukurtos dainos (1899–1900?),

pagal

kurioje varpas dar buvo tapatinamas su

pašto

antspaudą)

Konstantinas

atvirlaiškyje Povilui į Vilnių siunčia trumpą

šviesiais širdies virpesiais:

žinutę: „Laba diena. Rašyk nes primušiu“ . 23

Toks iš pirmo žvilgsnio grubus bendravi-

Veltui ausimi begaudai –

mas atspindi itin artimus ir šiltus brolių

Dingo tas nuščiuvęs garsas.

tarpusavio santykius.

Širdimi ją teišgirsi, Ir skambės daina kaip varpas.26

Kitų, 1904 m. sausio 24 d. (data nustatoma pagal pašto anspaudą) jaunasis dailinin-

Vėlesnių metų kūryboje varpas išlieka

kas Povilui siunčia tempera, pastele tapy-

mėgstamu M. K Čiurlionio motyvu, nors

tą atvirlaiškį „Pavojus“ (žr. 15 pav.). Pasak

jo prasmė kinta. Subrendęs dailininkas

R. Andriušytės-Žukienės, XIX ir XX a. san-

konkretina, kryptingai siaurina jo prasmę

dūroje lenkų tapyboje buvo ypač populia-

– varpas jam padeda perteikti patriotines

rūs tie ikonografiniai motyvai, kurie buvo

mintis27.

suvokiami kaip juntamos baimės, grėsmės kvintesencija24. Matyt, panašių minčių ap-

Tai paskutinis paties M. K. Čiurlionio ta-

imtas jaunasis dailininkas pirmuosiuose

pytas atvirukas. Menininkas ir toliau bro-

tapybos bandymuose vaizduoja nerimas-

liui siuntė iliustruotus atvirlaiškius, bet

tingai siūbuojančio pavojų skelbiančio

atliktus tušu ar paprastu pieštuku. Matyt,

varpo motyvą . Pirmiausia šis siužetas

Konstantinas tapo labai užimtas, nes ki-

panaudojamas

simfonijos“

tame atvirlaiškyje (pašto antspaudas nu-

netrukus

rodo kovo 14 d. datą), pavadintu „Karstas

iliustruojamas atvirlaiškyje broliui Povilui ir

oloje“ (žr. 16 pav.), broliui Povilui praneša

galiausiai – kompozicijoje „Pavojus“ (1904).

džiugią žinią: „Įstojau į Akademiją“28 . Čia

Visuose šiuose tapybos darbuose vaizduo-

minima Varšuvos dailės mokykla, kuri ofi-

jamas varpas, paprastai ypač didelį garsą

cialiai pradėjo veikti tų metų kovo 15 d.29.

(1903)

„Laidotuvių

pirmajame

paveiksle,

Atvirlaiškio piešinys, vaizduojantis belapį Kairėje:

berželį, karstą oloje ir šalia degančia žvakę,

12 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškio

iš pirmo žvilgsniu niūrus, nesiderinantis su

„Ramybė“ aversas

atvirlaiškyje pateikiamomis nuotaikomis

13 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškio „Ramybė“ reversas

ir žiniomis. Tačiau, atsižvelgus į atvirlaiškio parašymo datą ir siunčiamos žinutės

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

251

14 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškis „Karžygys“

252

į turinį

15 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškis „Pavojus“

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

253

16 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškis „Karstas oloje“

254

į turinį

17 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškis „Mintis“

18 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškis „Šventykla“

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

255

256

į turinį

informaciją, kurioje Mikalojus ragina brolį kuo greičiau grįžti šventėms, tampa aišku, kad atvirlaiškyje užfiksuojamas artėjančių Velykų laukimas. Jaunasis dailininkas krikščioniškąjį prisikėlimo džiaugsmą glaudžiai sieja su gamtos atbudimu – šalia olos nupieštas belapis berželis tarsi liudija, kad Velykų rytą jis sužaliuos.

direktorius Kazys Stabrauskas31. Tačiau vėlyvuoju tapybos laikotarpiu dailininkas grįžta prie knygų apipavidalinimo ir 1908– 1909 m. sukuria daug grafikos darbų – knygų viršelių projektų. M. K. Čiurlionis tą pačią dieną siunčia dar vieną pieštą atvirlaiškį (žr. 18 pav.). Jame dailininkas užfiksuoja Varšuvos dailės mo-

Maždaug po mėnesio (pagal pašto antspaudą balandžio 12 d.) brolį Povilą pasiekė dar du M. K. Čiurlionio piešti atvirlaiškiai, kupini naujų, Varšuvos dailės mokykloje patirtų įspūdžių. Viename jų (žr. 17 pav.) M. K Čiurlionis rašo: „Šeštadienį, Tau išvažiavus, buvo duota tema knygos viršeliui. Padariau tris: „Troba už kaimo“ (šlamštas), „Ruduo“ (niekų darbas) ir „Mintis“30. Šie pirmieji piešiniai nelabai sužavėjo jo dėstytojus K. Kšyžanovskį ir F. Ruščisą, tačiau susilaukė daug studentų simpatijų. Labiausiai, savo supratimu, pavykusį knygos viršelio projektą Konstantinas perpiešė atvirlaiškyje ir siuntė įvertinti broliui Povilui. „Troba už kaimo“, „Ruduo“ ir „Mintis“ – tai pirmieji dailininko laisvos kompozicijos knygų viršelių projektai. Nesulaukęs pripažinimo piešimo srityje, jaunasis menininkas rinkosi tapybos kelią. Pasak Stasio Ylos, Konstantinas netrukus iš piešimo perėjo į tapybos skyrių, kuriam vadovavo mokyklos

kykloje atliktą užduotį – dekoraciją šventyklos sienai. Tiesa, atvirlaiškyje mini tris savo kūrybos darbus: „Varpą“, „Salą“ ir „Šventyklą“. Broliui Povilui rašo: „Pirmos kategorijos negavau, bet nesitikėjau, kad padarysiu tokį didelį įspūdį, ir ne tik kolegoms, bet Kšyžanovskiui ir Stabrauskui – „Varpas“ gavo II kategoriją, „Šventykla“ – II, o „Sala“ – III. Pirmai vos per plaukelį tetrūko“32. Įdomu tai, kad broliui atvirlaiškyje siunčia ne „Varpą“, kuriam vos per plauką tetrūko iki pirmos kategorijos, bet mažiau žymų – „Šventyklą“. Tikėtina, kad Varšuvos dailės mokykloje pieštą „Varpo“ siužetą Povilas jau pažinojo, tad Konstantinas siunčia jam nematytą, labiau pavykusį piešinį. Šiuo atvirlaiškiu ir baigiasi paties M. K Čiurlionio iliustruotų atvirlaiškių istorija. Vėliau brolį Povilą pasiekė tik spausdinti atvirlaiškiai iš kelionių ir naujų patirčių Vilniuje. Atvirlaiškiai neretai yra vadinami minimalistiniais epistolinio žanro šedevrais, nes,

Kairėje:

pasak Charles‘o Simic, rašant atvirukus

19 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškio

reikia labai taupyti žodžius, juos kilste-

„Kaukazo vaizdas“ aversas

lėti iki aukščiausios iškalbos33. Prie tokių

20 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškio „Kaukazo vaizdas“ reversas

galima priskirti M. K Čiurlionio fotoatvirlaiškį, siustą broliui Povilui iš kelionės po

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

257

258

į turinį

Kaukazą (žr. 19 pav.). 1905 m. rugpjūtį į Amerikos miestelį Lawrence siunčiamas atvirlaiškis poetiškai perteikia menininko įspūdžius ir jausmus: „Norėjau tau atsiųsti neužmirštuolę, kurią nuskyniau netoli Kazbeko ledyno, į kurį šiuo metu kopiame. Esame apie 4 kilometrus viršum jūros lygio“34. Atostogų į Anapą, prie Juodosios

rugpjūčio 4 d. (žr. 20 pav.), t. y. rugpjū-

jūros, Čiurlionį pakvietė Volmanų šeima. Ten dailininkas praleido daugiau nei du mėnesius, daug keliavo, kopė į Kazbeko ledyną, fotografavo Juodosios jūros pakrantes, ir visa tai turėjo didelę įtaką jo kūrybos, ypač dailės, augimui. Pasak Jūratės Landzbergytės, apsilankymas Kaukaze buvo vienas iš tų ypatingų veiksnių, padėjusių M. K Čiurlioniui atsiskirti nuo Lietuvos kultūros istorinio vėlavimo ir savo kūryboje atskleisti globalistinę naujojo amžiaus erdvę35. Į vientisą horizontalų lietuvišką peizažą M. K Čiurlionio dailėje po kelionės ekspresyviai įsilieja vertikalios begalybės vizija, gimsta sonatos – svarbiausi menininko paveikslų ciklai36. Ant atvirlaiškio fotografijos Konstantinas vėl nurodo datą pagal Grigaliaus kalendorių: „wtorek 15 sierpniu“ (antradienis 15 rugpjūčio). O anspaudai žymi Julijaus kalendoriaus datas ir greičiausiai nurodo šio atvirlaiškio dvylikos dienų kelionę per Atlantą. Pagal pašto antspaudą 1905 m.

efektyvus tuometinio pašto darbas.

čio 17 d. pagal Grigaliaus kalendorių, iš Gruzijos laiškas keliauja į Ameriką. Antspaudas kairėje apačioje informuoja apie atvykimo datą – rugpjūčio 29-ąją (AUG 29). XX a. pradžioje per vandenyną laiškai buvo gabenami tik laivais, tad dvylikos dienų tarpžemyninė laiško kelionė – greitas ir

Panašų kelionės laiką nurodo ir kitas M. K Čiurlionio atvirlaiškis, siųstas broliui Povilui iš Vilniaus į Ameriką 1908 m. sausio 30 d. pagal Julijaus kalendorių (žr. 21 pav.). Šis atvirlaiškis Amerikos paštą pasiekia vasario 23-ąją pagal Grigaliaus kalendorių (FBR 23). Turint omenyje Julijaus kalendoriaus trylikos dienų atsilikimą nuo Grigaliaus, galima apskaičiuoti vienuolikos dienų kelionę nuo pašto iki pašto. Konstantinas broliui siunčia atvirlaiškį su Vilniaus rajono – Kučkuriškių apylinkių vaizdu. Čia 1823 m. buvo įkurtas pirmasis popieriaus fabrikas Lietuvoje, kuris XIX a. pab. – XX a. pr. aprūpindavo popieriumi ne tik Vilnių, bet ir kitas carinės Rusijos gubernijas37. Kodėl Čiurlionis siunčia broliui atvirlaiškį su Kučkuriškių apylinkių vaizdu ir ar tai susiję su čia veikiančiu popieriaus fabriku, lieka neaišku. Dėmesį labiau patraukia šio atvirlaiškio reversas, kuris vaizdžiai iliustruoja bendrą pašto atvirukų istoriją.

Kairėje:

Tai pirmasis M. K Čiurlionio atvirlaiškis,

21 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškio

kurio reverso kairėje pusėje jau yra numa-

(Kučkuriškiai) aversas.

tyta vietos rašyti tekstui (žr. 22 pav.). Čia

22 pav. M. K. Čiurlionio atvirlaiškio

menininkas iškalbingai kreipiasi į brolį: Be

(Kučkuriškiai) reversas.

Tavęs į Afriką nevažiuosiu, bet šią akimirką

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

259

didesnės laimės negaliu įsivaizduoti38. Broliai Čiurlioniai domėjosi Afrikos augmenija, gyvūnais, žmonėmis ir laiškuose dažnai svajojo ten nuvykti. Ypač troško aplankyti Egiptą. Greičiausiai tų svajonių vedinas Čiurlionis ir sukūrė vieną iš žymiausių paveikslų ciklų – „Piramidžių sonatą“ (1909). Laiške jaučiamas didelis brolio artumo ilgesys. Ketverius metus gyvai nematęs ir tik laiškais bendravęs su Povilu, Konstantinas rašo: „Labai norėčiau su Tavim pasikalbėti, bet ne taip“39. Nuo 1906 m.

(žr. 23 pav.) tų pačių metų balandžio 1 d. (datuojamas pagal laiško turinį) dailininkas siunčia broliui Povilui į Ameriką. Šis atvirukas ir vainikuoja M. K Čiurlionio atvirlaiškių, skirtų broliui Povilui, istoriją. Trumpa menininko žinutė atvirlaiškyje – neinformatyvi, bet spinduliuoja didelę brolišką meilę: „Poviliuk, dabar 1 ½ nakties. Baisiai gera. Kalbamės sau su Joneliu, na, ir rašom Tau porą žodžių. Nepyk. Šiandien balandžio pirmoji. Atsimeni? Iš visų jėgų spaudžiu Tave ir bučiuoju“42.

Vilniuje gyvenęs Mikalojus broliui taip pat praneša apie savo aktyvų visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą: „Vedu chorą, mokau privačiai, lankau susirinkimus, rašau straipsnius, ruošiu Antrąją parodą [...] Rytoj važiuoju į Varšuvą savo paveikslų. Parodą atidarysime vasario mėn. pab.“40 Visa atsakomybė už Antrosios lietuvių dailės parodos organizavimą atiteko M. K Čiurlioniui, nes Dailės draugijos pirmininkas A. Žmuidzinavičius turėjo išvykti į užsienį ir savo pareigas pavedė jam. Didelės menininko pastangos, ilgas ir sunkus darbas davė vaisių: Antroji lietuvių dailės paroda susilaukė daugiau lankytojų nei Pirmoji, o paties M. K Čiurlionio kūryba – daug atgarsių ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų spaudoje. Dailininkas išskirtas kaip vienas originaliausių Lietuvos menininkų, atkreiptas dėmesys į jo kūrybos poetiškumą, muzikalumą, pasaulietiškumą41. Neilgai trukus po šios parodos Dailės draugija Varšuvoje išleido atvirlaiškį su paties Čiurlionio paveikslo „Prietelystė“ (Bičiulystė) reprodukcija. Vieną tokį atvirlaiškį

260

į turinį

Dešinėje: 23 pav. Spausdintas M. K. Čiurlionio atvirlaiškis su jo paties paveikslo „Bičiulystė“ reprodukcija

Nuorodos M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 54.

Landsbergis V. Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008, p. 132.

Pasaulio laikas matuojamas skirtingais kalendoriais. Prieiga internetu: [interaktyvus], 2012, [žiūrėta 2017-02-20]: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pramogos/keistenybes/pasaulio_laikas_matuojamas_ skirtingais_kalendoriais1/,print.1

Ten pat.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 65.

Ten pat.

Lenkijos Kongreso karalystė. Prieiga internetu: [interaktyvus], 2016, [žiūrėta 2017-02-20]: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lenkijos_Kongreso_karalyst%C4%97

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 168.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika. Vilnius, 2007, p. 48.

Ten pat.

17 M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius, 2004, p. 13.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 169–170.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika. Vilnius, 2007, p. 50.

Visas Čiurlionis. Vilnius, 2008, p. 136.

Ten pat.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 168.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę, Vilnius, 1960, p. 170.

M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius, 2004, p. 73.

Čiurlionis M. K. Žodžio kūryba. Vilnius, 1997, p. 27.

27 M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius, 2004, p. 74.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 171.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika. Vilnius, 2007, p. 48.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 167.

M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius, 2004, p. 82.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 169.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai,

į turinį

Ten pat, p. 74.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 167.

262

kompozicijų eskizai, grafika. Vilnius, 2007, p. 49.

Yla S. M. K. Čiurlionis: Kūrėjas ir žmogus. Vilnius, 1992, p. 68.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 171. M. K. Čiurlionis: Kūrėjas ir žmogus. Vilnius, 1992, p. 69.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 172. Simic Ch. Išsiilgtas atvirlaiškis. Pagal Guardian. co.uk parengė Valantiejūtė Lina Prieiga internetu: [interaktyvus], 2014 [žiūrėta 2017-02-20]:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/ 2011-08-06-charles-simic-issiilgtas-atvirlaiskis/66898.

tu: 2013, [žiūrėta 2017-02-20] : http://pamirsta.lt/kuckuriskiu-popieriaus-fabrikas/.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 185.

Lansbergytė J. Kaukazo motyvas lietuviškame menovaizdyje. Dvi amžių sandūros: M. K Čiurlionis (literatūra, muzika, dailė) ir modernizmo virsmai. Prieiga internetu: [žiūrėta 2017-02-20]: https:// ge.mfa.lt/uploads/ge/documents/Lietuvos_pedsakai_Gruzijoje/naujausi_tyrinejimai.pdf

Ten pat.

Kučkuriškių popieriaus fabrikas. Prieiga interne-

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 207.

Yla S. M. K. Čiurlionis: Kūrėjas ir žmogus. Vilnius, 1992, p. 126–129.

M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960, p. 211.

Literatūra Landsbergis V. Visas Čiurlionis. Vilnius: Versus Aureus, 2008, 648 p.

Yla S. M. K. Čiurlionis: Kūrėjas ir žmogus. Monografija. Vyresniam mokykliniam amžiui. Vilnius, Vyturys, 1992, 399 p.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Žodžio kūryba. Parengė Landsbergis Vytautas. Vilnius: Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla, 1997, 111 [3] p.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika (Katalogas). Sudarė Mildažytė-Kulikauskienė Milda. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, 440 p.

M. K Čiurlionis. Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai. Parengė Čiurlionytė-Karužienė Valerija. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, 340 p.

Andriušytė-Žukienė R. M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius: Versus aureus, 2004, 248 p.

Simic Ch. Išsiilgtas atvirlaiškis. Pagal Guardian.co.uk parengė Valantiejūtė Lina [interakty7

vus], 2014 [žiūrėta 2017-02-20]: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-08-06-charles-simic-issiilgtas-atvirlaiskis/66898. Landsbergytė J. Kaukazo motyvas lietuviškame menovaizdyje. Dvi amžių sandūros: M. K Čiurlionis (literatūra, muzika, dailė) ir modernizmo virsmai [žiūrėta 2017-02-20]: https://ge.mfa.lt/uploads/ge/documents/Lietuvos_pedsakai_Gruzijoje/naujausi_tyrinejimai.pdf.

Lenkijos Kongreso karalystė, Wikipedia, [interaktyvus], 2016, [žiūrėta 2017-02-20]: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lenkijos_Kongreso_karalyst%C4%97.

Pasaulio laikas matuojamas skirtingais kalendoriais [interaktyvus], 2012, [žiūrėta 201702-20]: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pramogos/keistenybes/pasaulio_laikas_matuojamas_ skirtingais_kalendoriais1/,print.1.

Kučkuriškių popieriaus fabrikas [interaktyvus], 2013, [žiūrėta 2017-02-20] : http://pamirsta.lt/kuckuriskiu-popieriaus-fabrikas/.

M. K Č iu r lion io at vir l a i š k i ų g e ne z ė : b r o l i š k a m e i l ė i r kūry b o s ai d ai

263

RAGUVĖLĖS DVARO PAVEIKSLAI NACIONALINIO M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJAUS RINKINIUOSE

GENOVAITĖ VERTELKAITĖBARTULIENĖ

Pastaruoju metu į tyrinėjimų lauką sugrįžus sovietmečiu netoleruotoms dvarų kultūros studijoms, įvertinamas dvarų indėlis į Lietuvos kultūros istoriją. Šis apžvalginis straipsnis skirtas mažai tyrinėtai Raguvėlės dvaro paveikslų kolekcijai, Antrojo pasaulinio karo pradžioje patekusiai į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinius. Į kolekcijos nusavinimo procedūrą, eksponatų dingimo detales, autorystės klausimus gilintasi pasitelkiant Kultūros paveldo centro archyve (toliau − KPCA) esančias bylas1 ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus archyvo dokumentus2. Jais remiantis nustatyta dviejų paveikslų autorystė, trijų atribucija patikslinta. Konstatuota, kad į muziejų pakliuvę Raguvėlės dvaro paveikslai yra tik dalis gausesnės kolekcijos, pražuvusios nepalankiuose istorijos posūkiuose.

Dešinėje: Nežinomas XVIII a. Vidurio Europos dailininkas. Paracelsas (tikrasis vardas Philippus Aureolus Theophrastus Bombastus von Hohenheim, Einsiedeln, Šveicarija 1493–1541 Zalcburgas, Austrija). XVIII a. pab. Mt-141.5, drobė, aliejus 61,5 x 81,5 (fragmentas)

264

į turinį

Nuoširdžiai dėkoju visiems, talkinusiems rengiant šią publikaciją. Ypatinga padėka: Alvilinai Komaraitei-Rimševičienei už suteiktą galimybę susipažinti su išsaugotu XX a. pr. Raguvėlės dvaro gyvenimą menančiu šeimos fotografijų albumu ir nuskenuoti jį muziejaus reikmėms. Taurui Mekui, medicinos istorijos daktarui ir Medicinos istorijos muziejaus direktoriui, už konsultaciją, padėjusią identifikuoti medicinos mokslui nusipelniusius asmenis. Istorikams dr. R. Šmigelskytei-Stukienei ir Jonui Drungilui už konsultaciją dėl Jurgio Augusto Komaro tapatybės. Istorikams Vidmantui Airini, VDKM kolekcijų saugotojui, bei Eduardui Brusokui, ČDM rinkinių saugotojui, už konsultaciją ginkluotės klausimais. Kolegei Miglei Banytei už naudingą archyvinę informaciją.

KOLEKCIJOS NUSAVINIMO APLINKYBIŲ APŽVALGA. DINGĘ EKSPONATAI Grafų Komarų giminės kolekcija į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinius pakliuvo audringų istorinių pervartų metu. 1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo nekilnojamojo turto nacionalizavimas. Tęsiant dar Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausybės įsteigtos Archeologijos komisijos pradėtą darbą, liepos 20 d. buvo priimtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, įkurta Kultūros paminklų apsaugos įstaiga (toliau − KPAĮ). Jos prioritetinė veiklos sritis buvo kultūros vertybių inventorinimas ir

266

į turinį

perdavimas muziejams. Taip sustabdytas kultūros vertybių išvežimas į SSRS ir užsienio šalis. Tų pačių metų liepos mėnesį KPAĮ įsteigė 14 komisijų. Kiekvienos jų darbuotojai preciziškai lankė visus dvarus, dvarelius, palivarkus ir net didesnius ūkius, registruodami ten buvusias meno vertybes, sąrašuose jas įvardydami „daiktais – praeities liekanomis“. Meno kūrinius aprašančios komisijos sudėtyje būdavo bent vienas dailininkas. Vienos iš ataskaitų autorius patetiškai džiūgauja: „<...> Stojus mūsų Liaudies Vyriausybei prie valdžios

vairo, šis žodis tapo kūnu – įvykusiu faktu! Dabar meno, istorijos ir kultūros turtas nebegalės būti išgabentas užsienin, parduotas ar sužalotas, ar kur dings: vertingesni meno senovės dalykai liks vietoje – krašte, kelias spekuliacijai užkirstas!“1 Raguvėlės dvaro meno vertybių patekimo į muziejų istorija dokumentuota KPCA esančiuose rankraščiuose. Komisija, sudaryta iš dviejų dailininkų Vinco Dilkos (1912–1997) ir Povilo Puzino (1907–1967), važinėjo po Panevėžio apskritį ir ieškojo meninę vertę

turinčių objektų. 1940 m. rugpjūčio 22 d. jie apsilankė Pupeliškių dvare ir rado keletą paveikslų, „bet, niekam nesutikus jų globoti“, paliko Raguvėlės dvare2. Rugpjūčio 23 d. Raguvėlės dvaro vertybių nusavinimo procedūrą savo dienyne išsamiai aprašė jos vykdytojai: „į Raguvėlės dvarą atvykome 12 val. Raguvėlės dvaras labai gerai užsilaikęs ir labai turtingas. Čia radome daugybę paveikslų, japoniškų vazų, kilimų ir kitų vertingų dalykų ir pradėjome surašinėjimą. Dirbome iki vėlaus vakaro, bet darbo tik dalį tesuskubome padaryti.

Raguvėlės dvaras iš paukščio skrydžio. Apie 1930 m. Iš Alvilinos Rimševičienės fotografijų albumo

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

267

Raguvėlės dvarininkas Konstantinas Komaras darbo kambaryje. 4 deš. Iš Alvilinos Rimševičienės fotografijų albumo

24 d. surašinėjimą pradėjome 8 val. Nors ir skubėjome kiek buvo galima, tačiau valandos slinko. Vėliau pasikvietėme Raguvėlės pradžios mokyklos vedėją su antspaudu ir užantspaudavome vieną valyzą su labai geromis ir vertingomis miniatiūromis pieštomis ant dramblio kaulo. Raguvėlės dvare užbaigėme apie 15 val.“3 Vertybių nusavinimo aktus pasirašė savininkas Konstantino Komaro sūnus Vladislavas Komaras4 su žmona Vanda Komariene. Nusavintų kūrinių likimas susiklostydavo dvejopai: itin vertingi eksponatai iš karto būdavo gabenami į muziejų, nesant gali-

268

į turinį

mybės arba menkesnės vertės eksponatai būdavo registruojami, numeruojami ir paliekami vietoje su sąrašu. Tokie eksponatai „laukdavo“ metus ir ilgiau. Taip atsitiko ir Raguvėlės atveju. Meno kūriniai buvo sunešti į vieną kambarį. Už jų apsaugą pradžioje buvo atsakingas V. Komaras su žmona V. Komariene, vėliau jos perduotos saugoti dvare įkurtos Žemės ūkio mokyklos darbuotojams, dar vėliau − bendrovei „Landbewirtschaftungsgesellschaft Ost land“5. 1941 m. spalio 14 d. Vašaukėnų ir Raguvėlės valstybinių dvarų administratorius kreipėsi į KPAĮ, prašydamas atsiimti meninės vertės dalykus, nes „<...> Ypatingai

sunkumų yra su Raguvėlės Žemės Ūkio mokykla, kuri yra užėmusi visas patalpas, ir nėra kur padėti šie daiktai“6. Po savaitės KPAĮ kreipėsi į Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus (toliau − VDKM) direktorių7, dar kartą prašydama Raguvėlės dvare esančius meno kūrinius – „suregistruotus daiktus“ paimti muziejaus žinion ir atskiru raštu8 dėkojo dvaro administratoriui už „šių daiktų saugojimą“. Raguvėlės dvaro meno vertybės į VDKM „Maisto“ bendrovės sunkvežimiu buvo pervežtos tik 1941 m. lapkričio 21 d9. Antrojo pasaulinio karo metais Raguvėlės dvaro kolekciją, kaip ir daugelio Lietuvos dvarų meno turtus, ištiko liūdnas likimas. Daugybė meno kūrinių buvo išgrobstyta, parduota, išvežta užsienin. Raguvėlės dvaro paveldėtojos asmeninio albumo fotografijos su XX a. pradžios dvaro gyvenimo scenomis liudija ten buvus daugiau vertingų eksponatų, kurie dėl nepalankių istorinių aplinkybių neišliko dvare, nebuvo atvežti ir į muziejų. Apie fotografijose matomus, bet į muziejų nepatekusius paveikslus10 duomenų Lietuvos archyvuose yra mažai, jų likimo nežino ir dvaro paveldėtoja. Nesėkmingai baigėsi KPAĮ komisijos nusavinto lagamino su vertingomis miniatiūromis paieška. ČDM rinkiniuose nepavyko rasti miniatiūrų, atitinkančių paėmimo akte11 esančius apibūdinimus. Surašinėtojai dailininkai P. Puzinas ir V. Dilka pažymi, kad visos miniatiūros buvo tapytos ant

dramblio kaulo, labai vertingos, atliktos žinomų dailininkų François-Hubertʼo Drouaisʼo (1727–1775), N. Rennero (?–?), vertingiausios Paulʼo Delaroche (1797–1856), François Boucherʼo (1703–1770). KPAĮ ilgai ieškojo miniatiūrų, įstaigos vadovas Adolfas Nezabitis-Nezabitauskis rašė laiškus V. Komarui12, prašydamas paklausti V. Komarienės, kur galėjo dingti lagaminėlis su miniatiūromis. Archyvinė medžiaga atskleidė, kad KPAĮ buvo įpareigojusi p. Borisą Melngailį13 rūpintis miniatiūrų paieška ir keletą kartų kreipėsi į jį, prašydama grąžinti šešias registracijos knygas, „nes jos labai reikalingos įstaigai“, bei pranešti, kokiam muziejui buvo atiduotas „čemodanėlis su 15 meniškų miniatiūrų“, nes „šiuo reikalu užklaustas buv. jų savininkas Vl. Komaras pristatė mums Tamstos jam išduotą miniatiūrų paėmimo kvito nuorašą“14. Vėlesniame susirašinėjime KPAĮ „prašo pranešti, kur Tamsta esate minimus daiktus padėjęs <...>“ ir pagrasina: „Šiais reikalais Tamstai buvo rašoma jau tris kartus, tačiau atsakymo negauta. Įstaiga maloniai prašo į šį paskutinį Tamstai rašomą raštą atsakyti. Negavę Tamstos atsakymo, kreipsimės į atitinkamas įstaigas.“15 Vėlesniuose dokumentuose miniatiūros nebeminimos, taigi šių meno vertybių likimas kol kas nežinomas. Dar viena detektyvinė istorija – turto paėmimo sąraše minimo paveikslo kaip „labai geros kopijos pagal Rubensą“16 paieška. Manyta, kad paveikslas negrįžtamai pradingęs17. Vartant archyvinius dokumen-

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

269

tus, paaiškėjo, kad jis vis dėlto buvo atvežtas į muziejų. 1942 m. birželį vyko susirašinėjimas tarp KPAĮ ir paveikslo savininkės dailininkės Leonijos Zaleskaitės18. Prašyme dailininkė nurodo esanti P. P. Rubenso tapyto paveikslo kopijos „Moteris su kailiniais“19 savininkė, o pats paveikslas į sąrašus pakliuvęs per klaidą. Todėl prašo jai sugrąžinti jos nuosavybę, nes „paveikslas turi mano [autorės, aut. past.] profesijai pavyzdžio reikšmę“20. Prašymas patenkintas ir kūrinys grąžintas p. Leonijai Zaleskaitei.

BENDRA KOLEKCIJOS APŽVALGA Grafų Komarų giminės dailės kolekcijos atsiradimo ir formavimo nuopelnai priklauso Konstantinui Komarui (1864(9?)21–1940), kolekcininkui, filantropui, mėgusiam XIX a. madingus rytietiškus meno dirbinius. Grafas nuo jaunystės iki gyvenimo pabaigos valdė iš tėvo paveldėtą Raguvėlės dvarą. 1907 m. dvare įkūrė pirmąją Raguvėlės mokyklą. Buvo žinomas fabrikantas, turėjo savo valdose spirito varyklą, didžiulį gyvulių ūkį, pieno perdirbimo įmonę. Vokietijoje jam priklausė kilimų fabrikas, ten ruošėsi emigruoti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jauniausia dukra Alvilina nuo kūdikystės buvo mokoma vokiečių kalbos. Grafas Konstantinas Komaras buvo vedęs du kartus. Pirmoji Konstantino Komaro žmona Katerina Komaraitė-Komarienė (1878–1919), Baisogalos dvaro savininko Vladislavo Komaro (1810–1896), vyro senelio Konstantino Komaro brolio, duktė ir antros eilės pusseserė. Su Katerina grafas susilaukė dviejų vaikų: dukters Katerinos (1909–1983) – vėliau tapusios Rokiškio grafo Aleksandro Pšezdzieckio (1911–1944)

270

į turinį

žmona, ir sūnaus Vladislavo (1910–1944) – agronomo, sportininko. Po žmonos mirties grafas Komaras vedė antrąkart – Baisogalos dvaro ekonomę, nekilmingą Janiną Buivydaitę (1900–1990). Iš šios santuokos gimė dukra Alvilina Komaraitė-Rimševičienė (g. 1938 m.) – dabartinė Raguvėlės dvaro paveldėtoja. Grafo Konstantino Komaro sukaupta kolekcija, palyginti su didžiosiomis muziejaus rinkiniuose esančiomis kolekcijomis, mažutė, kartu labai savita. Apimtis nestebina, žinant, kad tik mažesnioji dalis kūrinių iš Raguvėlės dvaro buvo KPAĮ komisijos nusavinta ir pakliuvo į ČDM, todėl išliko. Dvare „paimto žinion“ turto sąraše muziejuje pavyko suskaičiuoti 73 objektus, iš jų į

Dešinėje: Konstantinas Komaras ir Janina Buivydaitė-Komarienė. 4 deš. Iš Alvilinos Rimševičienės fotografijų albumo Konstantinas Komaras. 4 deš. Iš Alvilinos Rimševičienės fotografijų albumo

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

271

Iš kairės: Konstantinas (1864–1940) ir Vladislovas Komarai (1910–1944). 4 deš. Iš Alvilinos Rimševičienės fotografijų albumo

272

į turinį

Janina Buivydaitė-Komarienė

Janina Buivydaitė-Komarienė su

(1900–1990). 4 deš.

dukra Alvilina Komaraite.1938 m.

Iš Alvilinos Rimševičienės

fotografijų albumo

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

273

muziejų atvežta 50 kūrinių. Šiuo metu pa-

atvežimo momento laukė, kol bus iškelti į

gal aprašus identifikuota 30 eksponatų.

dienos šviesą. Beveik visi paveikslai, kaip kolekcija, pirmą kartą eksponuoti Panevė-

Į grafų Komarų turtus kaip į vientisą rinkinį

žio krašto muziejuje 2016–2017 metais.

pirmą kartą pažvelgta 2007 m. VDU magistrantės Jurgos Žemaitienės diplominiame

ČDM rinkiniuose esančią kolekcijos dalį

darbe. Leidinyje kaip kolekcija pirmąkart

sudaro 15 aliejinės tapybos darbų ir viena

įvardinta 2013 m. ČDM išleistose „Kolekci-

akvarelė, iš viso 16 kūrinių, pasižyminčių

jų istorijose“. Tais pačiais metais dalis ko-

žanrine įvairove. Gausiausia yra portreti-

lekcijos eksponuota parodoje Mirabile visu.

nė grupė, kurią sudaro du grafų portretai,

Prie kolekcijos eksponatų atribucijos dir-

keturi medicinos mokslui nusipelniusių

busi Edita Rulevičienė pirmoji iškėlė mintį

asmenų portretai. Juos papildo keturi re-

apie keturių mokslininkų portretais vadintų

liginės tematikos darbai, du peizažai, dvi

kūrinių sąsajas su medicina ir juos atribu-

įspūdingo dydžio dailininko Aleksandro

tavo. Tyrinėjant portretus, pakeista dviejų

Orłowskio tapytos raitelius vaizduojančios

kūrinių atribucija. ČDM direktoriaus Osval-

drobės, vienas animalistinis paveikslas

do Daugelio ir Violetos Krištopaitytės rū-

ir vienas natiurmortas. Į muziejų gautas

pesčiu darbai 1980 m. konsultuoti V. Mar-

vienas nustatytas grafikos darbas ir du

kovos, 1981 m. Fomičiovos, 2003 m. Marco

grafikos kūriniai, kuriuose vaizduojamos

Ricomini, 2007 m. Timothy Bathurst‘o.

lyrinės scenos. Jų dėl aprašymo stokos kol kas nepavyksta nustatyti. Kūrinių tematika

Sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiu kūri-

gana tiksliai atspindi grafų išsilavinimą ir

niai iš Raguvėlės dvaro ne kartą įvairiais

pomėgius (gamtos mokslai, žirgai). Autorių

pavadinimais buvo eksponuoti parodo-

geografija charakterizuoja grafų Komarų

se, tokiose kaip Moteris dailėje XVII–XX a.

giminystės ryšius su Rusija ir Ukraina bei

(1974), Italų XVI–XVIII a. tapyba (1977), Na-

meninius interesus su Italija, Lenkija, Vo-

tiurmorto paroda (1978), Portreto paroda

kietija ir Prancūzija.

(1978), Vokiečių ir austrų XVII–XX a. pr. dailės paroda (iš muziejaus fondų) (1980) ir Baltijos vokiečių tapyba (1985) kartu su Latvijos užsienio dailės muziejumi. Kūriniai naudoti Senosios dailės ekspozicijai papildyti, tad pavieniui plačiajai visuomenei žinomi. Du Komarų paveikslai kaip depozitas saugoti reprezentacinėse erdvėse (Kėdainių civilinės metrikacijos skyriuje, LR Prezidentūroje). Likusieji muziejaus fonduose nuo

274

į turinį

Dešinėje: Nežinomas XVII a. dailininkas. „Jurgis Augustas Komaras“. XVII a. pab.

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

275

Portretinėje grupėje galima išskirti du pogrupius: tai grafų portretai ir medicinos „tėvų“ portretinė grupė. Muziejuje saugomi du Komarų giminės atstovų portretai skiriasi sukūrimo laikotarpiu ir atlikimo technika. Dėl XVII a. pab. nežinomo dailininko nutapyto Jurgio Augusto Komaro asmenybės kol kas kyla daug klausimų. Kūrinio nugarinėje pusėje esantis įrašas22 liudija portretuojamąjį užėmus aukštas pareigas bažnytinėje hierarchijoje: teigiama, kad Jurgis Augustas Komaras buvo Valmieros kardinolas, kelių dvarų, tarp jų ir Palėvenės, valdytojas, 1701 m. miręs Brindizyje (Pietų Italijoje). Vis dėlto Katalikų bažnyčios kardinolų ir teologų sąvaduose23 tokio kardinolo niekada nebuvo. Galimu pretendentu į portretuojamąjį galėtų būti Jurgis Komaras, XVII a. ėjęs aukštas Vilniaus pilies raštininko ir karaliaus rotmistro pareigas. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (toliau – LNMMB) Senųjų rankraščių skyriuje esančiuose dokumentuose minimas Palėvenės dvaro valdytojas J[urgis] A[ugustas] Komaras, tačiau taip pat gausu bylinėjimosi dokumentų dėl žemės nuosavybės, kur minimas Jurgis Andrius Komaras. Turint galvoje, kad senųjų giminių istorijos dažnai žodine tradicija būdavo perduodamos iš kartos į kartą, galima daryti prielaidą apie

Kairėje: E. Lialikova (kūrė XIX a. pab. – XX a. I ketv. Rusijoje) „Katerina Komaraitė“ (1909–1983). XX a. 3 deš.

nugarinės pusės įraše įsivėlusią klaidą. Šią mintį patvirtintų reprezentaciniams XVII a. kardinolų portretams nebūdinga apranga ir šukuosena. Iškelti klausimai yra būsimų tyrinėjimų objektas, o paveikslas įdomus kaip retas tokio lygio XVII a. portretinio žanro pavyzdys Lietuvoje. Be to, tai ankstyviausias žinomas Komarų giminės atstovo atvaizdas. Rinkiniuose esanti akvarelė, pavadinta „Mergaitės su raudonais karoliais portretas“, intrigavo: kokia grafaitė čia pavaizduota? Portretas kolekcijoje leido numanyti, kad tai Komarų giminės atstovė. Palyginus portrete nutapytos mergaitės veido bruožus su Rokiškio krašto muziejuje esančia suaugusios Katerinos Komaraitės (1909–1983) fotografija24, nustebino vizualinis panašumas su grafo Konstantino Komaro dukra, Rokiškio grafo Aleksandro Pšezdeckio žmona. Tiek akvarelei, tiek fotografijai būdingas tas pats charakteringas žvilgsnis, veido ovalas, taip pat smakro forma, nulinkusių akių kampučių, lūpų kontūrai. Mergaitės psichologinis paveikslas perteiktas subtiliai. Portretas atliktas sekant rusų dailininkais romantikais. Tapybos maniera išduoda populiaraus XIX a. pab. – XX a. pr. rusų portretisto Aleksejaus Harlamovo (1840–1925) įtaką. Dešinėje matoma mažai žinomos rusės dailininkės E. Lialikovos (Е. Ляликова) (kūrė XIX a. pab. – XX a. I pusėje) signatūra rodo kolekcijos savininko ryšius su Peterburgo menininkais. Apie dailininkę težinoma, kad ji paskutiniame XIX a. dešimtmetyje studijavo Peterburgo

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

277

piešimo mokyklos (Школа на Бирже) „Moterų klasėse“25, ir 1894 m. buvo jas baigusi. E. Lialikova minima baigusių Peterburgo menų skatinimo draugijos26 ataskaitos27 mokyklos absolventų sąrašuose. Spėjama, kad dailininkė galėjo kurti ir Ukrainoje, viename iš šios šalies muziejų saugomas giminingo stilistinio braižo mergaitės su tautiniais ukrainietiškais drabužiais portretas28. Šeimos portretus papildo unikali XVIII a. pabaigoje sukurta medicinos mokslo korifėjų portretinė grupė, vaizduojanti ryškiausias

278

į turinį

šios srities asmenybes: Asklepiją, Andromachą, Aviceną ir Paracelsą. Visi keturi nežinomo dailininko nutapyti paveikslai yra įdomūs laisvu mitologinių ir istorinių asmenybių traktavimu. Savo apranga žymieji medicinos tėvai labiau primena LDK didikus nei antikos, viduramžių ar renesanso laikų mokslininkus. Toks dailininko pasirinkimas kiek apsunkino paveikslų atribuciją. Pirmajame portrete vaizduojamas Asklepijas – graikų medicinos ir gydymo dievas29, laikantis savo atributą ir gydymo simbolį – lazdą su aplink ją apsivyniojusia gyvate.

Kita ranka Asklepijas sugriebęs kentauro Chirono apsiausto kraštą. Prabangi LDK valdovų galvos apdangalus primenanti lūšies kailiu pamušta kepurė ir valingas portretuojamojo žvilgsnis leidžia suprasti, kad jam pavaldi gyvenimo ir mirties sfera. Du pasauliai – realusis ir antikinis – sugretinami priešpriešinant dailininko gyvenamąjį laikotarpį atitinkančią Asklepijo aprangą ir antikinę Chirono išvaizdą. Antrasis portretuojamasis Andromachas (I a. po Kr.) po tamsiu kontušu vilki raudoną žiponą siaurėjančiomis rankovėmis, puoštą sagų eilėmis, ir dėvi XVIII a. vyrų aprangos dalį – tamsiai mėlyną fereziją. Rūbas puoštas Vakarų madai būdinga plokščia siuvinėta apykakle. Andromachas laiko išradimą simbolizuojantį buteliuką su teriaku30. Šis Senovės Graikijoje sukurtas garsus mišinys viduramžiais naudotas kaip universalus vaistas ir priešnuodis, ypač įgėlimams gydyti ir skausmams palengvinti. Teriaką31 sudarė 70 ingredientų. Keletą kartų patobulintas, jis buvo naudojamas iki XVIII a., taigi tikėtina, kad ir priešnuodis, ir jo kūrėjas buvo kolekcijos savininkui žinomi.

Kairėje: Nežinomas XVIII a. vidurio Europos dailininkas. „Avicena“ (tikrasis vardas Abu ali al Husain ibn

Prie knygų palinkęs mokslininkas atributuotinas kaip Avicena (Abu ali al Husain ibn Abdalllah ibn Sina, sutrumpintai Ibn Sina; 980–1037) 32. Įprastai šis asmuo vaizduojamas kaip vyriškis iš Rytų šalių su turbanu ir ilga kumpa nosimi. Raguvėlės dvaro portrete portretuojamasis panašesnis į išsilavinusį šviečiamojo amžiaus grafą ar kunigaikštį nei į X a. Rytų šalies išminčių. Medicinos mokslo tėvas vilki kontušą ties pečiais ir šiek tiek žemiau parauktomis rankovėmis. Šis aprangos elementas perimtas iš Vakarų Europos marškinių mados. Pečius apsisiautęs lūšies kailiu pamušta delija. Galvą dengia sudėtingos konstrukcijos prabangaus audinio ir audinės kailio kepurė su atlankomis. Net ir intensyviai studijuodamas, Avicena niekada nepamiršo pomėgio linksmintis, tad portretuojamojo mūvimas žiedas, plazdantis raudonas šalikėlis primena jį buvus puošeivą. Asmenybę išduoda charakteringi atributai: medicinos kanoną simbolizuojančios penkios knygos ir pro atvirą langą matomas pažinimo medis. Paskutinį grupės portretuojamąjį galima atributuoti kaip šveicarų gydytoją ir alchemiką Paracelsą (dar žinomą kaip Philippus Aureolus Theophrastus Bombastus von Hohenheim (1493–1541))33. Atpažinti portretuojamąjį padėjo būdinga atributika: kolba su jos viduje matomu skysčiu ir basilisku bei šaukštu, nurodančiu diagnostiką iš šlapimo.

Abdalllah ibn Sina, sutrumpintai Ibn Sina, Afsana, netoli Bucharos, 980 – 1037 Hamadanas, Persija). XVIII a. pab. Mt-1406, drobė, aliejus

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

279

280

Paracelsas atmetė pripažintus to meto

vyko pabėgti į tuometinės Lietuvos teritori-

medicinos autoritetus Aviceną, Aristotelį,

ją. Lietuvos medicinos istorikams yra žino-

Galeną iš Pergamo ir teigė, kad žinios įgy-

mas faktas, kad 1520 m. Paracelsas lankėsi

jamos tik per patirtį. Jis nuvylė tradicinių

Kaune, skaitė paskaitas ir propagavo savo

pažiūrų mokslininkus, siūlydamas gydy-

idėjas Vilniuje. Tikrasis Paracelso triumfas

tojams ieškoti garbingo amžiaus moteriš-

prasidėjo po jo mirties, XVI a. II pusėje, kai

kių, čigonų, klajoklių genčių, taip pat senų

1589–1591 m. pasirodė pirmasis jo raštų

plėšikų bei nusikaltėlių ir iš jų mokytis. Jo

rinkinys34. Paracelso asmenybės pasirinki-

manymu, gydytojas turėjo būti atviras gy-

mas portretui yra tikėtinas, nes su jo idė-

venimo stebėjimui. Įgijęs daktaro laipsnį,

jomis LDK gydytojai buvo gerai susipažinę.

Paracelsas pradėjo klajūno gyvenimą, ap-

Įdomi paralelė: Paracelsas dėvi skrybėlę –

lankė beveik visas Europos šalis. Rusijoje

būdingą svetimšalio galvos apdangalą Lie-

pakliuvo į totorių nelaisvę, tačiau jam pa-

tuvos portretinėje tapyboje.

į turinį

Kairėje: Nežinomas XVIII a. Vidurio Europos dailininkas. „Paracelsas“ (tikrasis vardas Philippus Aureolus

giminės koplyčią36. Tai XIX a., sekant XVII a. ispanų autoriais, nutapytas šv. Pranciškus

Theophrastus Bombastus von Hohenheim,

ir XVII a. nežinomo italų dailininko nuta-

Einsiedeln, Šveicarija 1493–1541 Zalcburgas,

pyta paskutinioji šv. Marijos Magdalietės

Austrija). XVIII a. pab.

Komunija. Peizažų grupė – minimali, ją sudaro du

Vaizduojamosios dailės tradicijoje neretai

XIX a. sukurti kūriniai. Menine verte išsiski-

sutinkami sprendimai, kai personažams

ria mažai žinomo autoriaus Xaverʼo Zierin-

suteikiama dailininko gyvenamajam laiko-

gerio nutapytas „Architektūrinis peizažas

tarpiui būdinga išvaizda. Tačiau visai tikė-

su antikinėmis kolonomis“. Apie autorių

tina, kad Šviečiamojo amžiaus įtakoje taip

žinome tik tiek, kad XIX a. 6 deš. jis kūrė

norėta perteikti medicinos mokslo nema-

ir eksponavo savo darbus Vienoje. Kadai-

rumo idėją. Todėl pasirinkti pažangių išsi-

se buvęs Raguvėlės dvaro interjero dalimi,

mokslinusių didikų tipažai.

šiandien šis nuostabus peizažas puošia reprezentacinę Lietuvos erdvę – LR Preziden-

Ši savita portretinė grupė atspindi Komarų

tūros Melsvąją salę.

išsilavinimą: nemažai grafų Komarų studijavo gamtos mokslus (Konstantinas Koma-

Nežinomo XVIII a. dailininko sukurtas „Na-

ras, jo sūnus Vladislavas ir brolis Bogdanas

tiurmortas su beždžionėle ir antimi“ – vie-

aukštąjį agronomų išsilavinimą įgijo Lenki-

nintelis šio žanro kūrinys išlikusioje kolek-

jos, Belgijos universitetuose), todėl visiškai

cijos dalyje. Darbas išsiskiria pasirinktų

logiška, kad kolekcijoje yra ši neįprasta

motyvų įvairove bei precizišku ir kruopščiu

grupė.

jų ištapymu, meistrišku faktūrų perteikimu.

Raguvėlės dvaro kolekcijoje yra keturi sa-

Į muziejų patekę paveikslai iliustruoja

kralinio turinio paveikslai. Tai XIX a. nu-

XIX a. madingą pomėgį žirgams37. Nors

tapyta kopija pagal žinomą Carlo Cignani

rūmų interjero fotografijos iš dvaro pavel-

(1628–1719) paveikslą „Juozapas ir Pati-

dėtojos albumo rodo Raguvėlės dvare bu-

faro žmona“35 (pagal Senojo Testamento

vus daugiau šios tematikos paveikslų, mu-

Pradžios knygos 39 skyrių) ir nežinomo

ziejuje gauti trys darbai su žirgais. Vienas

XVIII a. pab. dailininko nutapyta drobė

jų nutapytas vokiečių tapytojo ir litografo

„Manos rinkimas“ (pagal Senojo Testa-

Emilio Ferdinando Heinricho Volkerso

mento Išėjimo knygos 16 skyrių). Dvi Seną-

(1831–1905). Dailininkas studijavo Drezde-

jį Testamentą iliustruojančias scenas gali-

no meno akademijoje pas Ernstą Wilhelmą

me pamatyti dvaro interjerų fotografijose.

Rietschelį (1824–1860) ir Juliusą Schnor-

Šventųjų paveikslai galėjo puošti Komarų

rą von Carolsfeldą (1794–1872). 1852 m.

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

281

Xaver ZIERINGER (kūrė XIX a. II pusėje Austrijoje). „Architektūrinis peizažas“

284

į turinį

studijas tęsė Miuncheno meno akademi-

šimt metų (1792–1802). A. Orłowskiui yra

joje pas žinomus žirgų tapytojus Albrechtą

dėstęs miniatiūristas Wincentas de Les-

(1786–1862) ir Franzą (1815–1886) Ada-

seur-Lesserowiczius (1745–1813), grave-

mus. E. F. H. Volkersas, 1857 m. gyvenda-

ris Bartolomeo de Folino (1730–1808) ir

mas Diuseldorfe, prisijungė prie meninin-

Lenkijos karališkasis dailininkas Marcello

kų grupuotės „Malkasten“. Daug keliavo po

Bacciarelli (1731–1818). Jo kūrybos men-

Rytų Prūsiją ir Europą lankydamas žirgy-

torius buvo Jonas Rustemas, nedaug vy-

nus, taip pat po Italiją ir Rumuniją. 1890 m.

resnis už jaunąjį kolegą, taip pat auklėtas

Didžiojoje dailės parodoje Berlyne laimėjo

Czartoryskių šeimos aplinkoje. 1794 m.

aukso medalį. E. F. H. Volkerso kūrybinio

A. Orłowskis dalyvavo Tado Kosčiuškos

palikimo pagrindą sudaro realistiniai žirgų

vadovaujamame sukilime, kur su metraš-

paveikslai ir heroizuoti raitelių portretai.

tininko tikslumu fiksavo kasdienį sukilimo

Raguvėlės dvaro kolekcijoje esantis nedi-

gyvenimą. Tais pačiais metais pirmą kartą

dukas kūrinys, scena šalia arklidės, nuta-

paliko Norblino dirbtuvę, siekdamas įsitvir-

pytas realistiniu stiliumi. Dailininkas yra

tinti kaip savarankiškas kūrėjas. Tuo metu

daug vaizdavęs panašių scenų, tad maža

juo susidomėjo kunigaikštis Józefas Ponia-

tikimybės, kad su žirgu nutapytas raitelis

towskis (1763–1803). Žinoma, kad 1802 m.

galėtų būti Komarų giminės atstovas.

ir 1805 m. darbo tikslais dailininkas lankėsi Lietuvoje. 1802 m. išvyko į Peterburgą,

Kitus du žirgų tematiką tęsiančius kūri-

išgarsėjo ir tapo kunigaikščio Konstantino

nius „Raitas kazokas“ ir „Osmanų karys

Pavlovičiaus Romanovo (1779–1831) rūmų

mameliukas“ vėlyvuoju kūrybos periodu

dailininku. Neilgai trukus pradėjo dirbti

nutapė Lenkijoje gimęs, Rusijoje šlovę

imperatoriui Aleksandrui I (1777–1825).

pelnęs dailininkas Aleksandras Orłows-

1809 m. A. Orłowskiui suteiktas akademi-

kis (1777–1832). Paveikslų autorius gimė

ko titulas Sankt Peterburgo imperatoriško-

Varšuvoje, neturtingoje šeimoje. Gimus

joje meno akademijoje. 1815 m. jis užsiė-

sūnui, Orłowskiai persikraustė į Sedlcus,

mė Lenkijos kariuomenės karių uniformų

kur būsimojo dailininko tėvai atidarė smu-

projektais. Pateko į istoriją kaip litografijos

klę. Anot pasakojimų, čia buvo kunigaikš-

pradininkas Rusijoje, 1816 m. atlikęs pir-

tienės Izabelės Czartoryskos pastebėtas

mąsias litografijas. 1827 m. susirgo, liga

ir išsiųstas mokytis Jean-Pierro Norblino

sukėlė kūrybinę krizę. Aleksandras Orło-

studijoje Varšuvoje. Ten praleido apie de-

wskis mirė 1832 metais. Raitelių paveikslai ilgą laiką muziejaus

Kairėje: Aleksandras Orlovskis (1777–1832) „Raitas kazokas“. XIX a. I ketv.

dokumentacijoje egzistavo kaip Marijono Hutten-Čapskio38. ČDM direktoriaus Osvaldo Daugelio nuomone, M. Hutten-Čapskio

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

285

286

į turinį

autorystė galėjo atsirasti P. Galaunės vado-

kolekcijos paveikslai nutapyti panašiu lai-

vavimo muziejui periodu, kai dėl sovietinio

ku – XIX a. 2 deš. arba 3 deš. pirmoje pu-

režimo didžioji dalis archyvinės medžia-

sėje, vėliau dailininkas susirgo. Tuo metu

gos, susijusios su dvarų kultūra, buvo ne-

A. Orłowskis gana daug tapė aliejiniais da-

pasiekiama. Dailininkas M. Hutten-Čapskis

žais, ieškodamas išraiškos būdų, kaip šia

gyveno netoli, domėjosi žirgais. Veikiausiai

technika perteikti emociją. Aliejinė tapyba

dėl šios priežasties M. Hutten-Čapskio au-

jį varžė, naudodamas šią techniką, neatra-

torystė ir buvo pasirinkta. Tai patvirtintų

do tos laisvės ir polėkio, kokį jam suteikda-

faktas, kad legendinis ČDM direktorius

vo piešinys. Taigi dailininkas surado išeitį:

P. Galaunė, 1961 m. rašęs apie A. Orło-

atskleisdamas polėkį, pradėjo naudoti

wskio piešinius Lietuvos muziejuose, rai-

genialų išradimą – arklio akį. Centrinėje

telių portretų nemini39. Muziejaus direkto-

paveikslo srityje įkomponuota išraiškinga

rius O. Daugelis, lankydamasis Poznanės

akis perduodavo ir paniką, ir energiją.

nacionaliniame muziejuje, matė „Raito kazoko“ variantą40. Nuo to laiko turėta

Nors raitelis yra vadinamas „Raitu kazoku“,

įtarimų, kad šių dviejų paveikslų autorius

pagal „laisvą“, neuniforminę aprangą jį ga-

yra ne M. Hutten-Čapskis, o A. Orłowskis.

lima priskirti Vidurio ar Pietų Europai (pa-

Tik rengiant šį pranešimą, peržiūrėjus ar-

vyzdžiui, Vengrijai ar Balkanų šalims). Kūri-

chyvinę medžiagą, rasti įrašai41, liudijantys

nyje matomi ginklai naudoti gana plačiai,

dvaro šeimininką, paveikslų nusavinimo

tad ginkluotė šiai minčiai neprieštarauja.

momentu teigusį, kad abiejų drobių auto-

Pirmo ir antro plano raiteliai dešinėse ran-

rius yra A. Orłowskis. Malonus atradimas,

kose laiko dviašmenį palašą42. Pirmo plano

nes archyvinė medžiaga buvusią hipotezę

raitelis dešinėje turi karabiną su pakabinti

patvirtino.

skirtu diržu ir mova buožei. Dešinės pusės gūnia galimai dengia pistoletą balno dėkle.

Abi drobės neabejotinai buvo nutapytos

Tokius balno dėklus turi ir bent vienas tolu-

dailininkui gyvenant Sankt Peterburge,

moje pavaizduotų raitelių. Raiteliai veikiau-

po akademiko titulo imperatoriškojoje

siai priklauso nereguliariai kariuomenei, o

meno akademijoje suteikimo 1809 me-

fone vykstantis mūšis, sprendžiant iš neu-

tais. Poznanės nacionaliniame muziejuje

niforminės raitelių aprangos, yra sukilimo

esanti drobė „Raitas kazokas“ datuojama

malšinimas. Raitelio ginkluotė ir ekipuotė

apie 1825 metus. Tikėtina, kad Raguvėlės

vakarietiška. Antrasis paveikslas „Raitelis mameliukas“

Kairėje: Aleksandras Orlovskis (1777–1832) „Osmanų raitelis mameliukas“. XIX a. I ketv.

iliustruoja dailininko žavėjimąsi Rytais. Peterburge jo akį traukė daugybė ten gyvenusių čerkesų, baškirų, kirgizų, mandžiūrų,

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

287

jų spalvingi kostiumai, arkliai, papročiai. Tapant raitelius pravertė žirgų anatomijos studijos vaikystėje tėvų smuklėje, vėliau – kunigaikščio J. Poniatowskio arklidėse. Raitelis mameliukas43 ginkluotas ietimi, prie

(kamanos, balnakilpės, gūnia ir kiti elementai) būdinga naudotai Osmanų imperijos teritorijoje. Abiejų raitelių ginkluotė atitinka XIX a. pradžią.

kurios pritvirtintas bunčiukas (valdžios simbolis tiurkų kariuomenėse), balno dėkle laikomais pistoletais. Prie dešiniojo šono matomas durklas ir diržu per petį pakabinta parakinė. Prabangi juosmens juosta rodo aukštą rangą. Žirgo ekipuotė

Galima manyti, kad šios dvi įspūdingos drobės buvo skirtos vienai iš reprezentacinių Raguvėlės dvaro menių papuošti, o didelis paveikslų formatas galėjo lemti, kad darbai nebuvo pradanginti.

IŠVADOS Apibendrinant kolekcijos apžvalgą, matyti, kad išlikusi grafų Komarų kolekcijos dalis leidžia nustatyti apytiksles chronologines ribas, žanrinę įvairovę, plačias geografines ribas, atspindi meninį skonį bei interesus. Kolekcijoje matoma žanrinė įvairovė, tačiau grupės nėra gausios, kai kurios – minimalios. Chronologinės kolekcijos ribos – nuo XVII a. iki XX a. pirmos pusės. Geografiniu požiūriu kolekcijos pagrindas buvo užsienio – vokiečių, austrų, prancūzų, italų, rusų, lenkų − autorių darbai ar XIX a. sukurtos jų kopijos. Atlikus tiriamąjį ir lyginamąjį darbą, nustatyta portretuojamoji Katerina Komaraitė, ligi šiol vadinta „Mergaite su raudonais karoliais“, ir jos portreto autorė E. Lialikova. Archyvinė medžiaga pagelbėjo patvirtinant iki šiol hipotetine buvus Aleksandro Orłowskio autorystę dviejų raitelių paveikslų. Atributuoti du medicinos istorijos personažų portretai. Tenka apgailestauti, kad dėl kraštą siaubusių karų ir sovietinės ideologijos prarasta informacija apie paveikslų autorius, portretuojamųjų vardus ir įsigijimo istorijas. Nėra visai aišku, kokia kolekcijos dalis negrįžtamai pradingo, tačiau ji neabejotinai buvo vertinga. Dar daug klausimų, susijusių su kolekcijos istorija ir atribucija, lieka neatsakyta. Tikimės, kad laikui bėgant didžioji dalis mįslių bus įminta.

288

į turinį

Nuorodos 1

KPCA, f. 17, ap. 2, b. 11, 19, 37, 41, 44, 54.

Povilo Karazijos pranešimas Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, 1941 11 21, Nacionalinio M. K Čiurlionio muziejaus archyvas (toliau – ČDA).

KPCA, f. 17, ap. 2, b. 41, l. 41.

V. Dilkos ir P. Puzino Pareiškimas (Ataskaita) 1940 09 Kauno Valstybiniam Kultūros muziejui, ten pat, l. 5. Kitame dokumente kalbama apie ketinimus Pupeliškių dvaro paveikslus „iš artimiausios pašto įstaigos išsiųsti į KPAĮ“ (K. P. A. III apygardos (Panevėžio ir Biržų apskr.) Dvarų surašinėjimo dienynas. Ten pat, b. 11, l. 65). Nepavyko aptikti informacijos, ar tarp į muziejaus Vaizduojamosios dailės skyrių patekusių Raguvėlės dvaro kolekcijos kūrinių yra paveikslų iš Pupeliškių dvaro.

K. P. A. III apygardos (Panevėžio ir Biržų apskr.) Dvarų surašinėjimo dienynas, surašinėtojai: dail. Vincas Dilka ir Povilas Puzinas (KPCA, f. 17, ap. 2, b. 11, l. 58, 65, 66). 5

Vladislavas Komaras (1910–1944) gimė Raguvėlės dvare 1910 m. lapkričio 11 d., 1928 m. baigė Poznanės (Lenkija) gimnaziją, 1928–1934 m. studijavo Žamblu (Belgija) žemės ūkio institute, kur įgijo agronomo išsilavinimą, bei Poznanės universitete. Tapo Kauno lenkų sporto klubo, Lietuvos šuolių į aukštį rinktinės nariu. 1931 m. Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėse tapo šuolio į aukštį rungties čempionu. 1934–1940 m. V. Komaras gyveno gimtajame dvare Raguvėlėje. 1940–1941 m. – Kaune. Lenkijos istorikai teigia, kad nuo 1939 m. iki gyvenimo pabaigos V. Komaras dalyvavo lenkų pogrindyje. Žuvo 1944 m. birželio 20 d. prie Paberžės (Vilniaus r.).

„Ostlando krašto žemės ūkio tvarkymo susivienijimas“. Bendrovė perskirstydavo žemes, prioritetą teikdama vokiečių tautybės asmenims. 7

V. Komaras dirbo šioje bendrovėje Vilniuje direktoriaus pavaduotoju. Vašaukėnų ir Raguvėlės valstybinių dvarų administratoriaus raštas KPAĮ, prašant atsiimti nusavintas vertybes, 1941 m. spalio 14 d., KPCA, f. 17, ap. 2, b. 19, l. 84.

KPAĮ viršininko raštas Vytauto Didžiojo muziejaus direktoriui, 1941 10 21. Ten pat, l. 82.

KPAĮ viršininko raštas Raguvėlės dvaro administratoriui, 1941 10 21, ten pat, l. 85.

Povilo Karazijos pranešimas Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, 1941 11 21, ČDMA.

Iš dvaro paveldėtojos Alvilinos Rimševičienės asmeninio albumo gautose keliose nuotraukose pavyko suskaičiuoti 8 paveikslus bei 7 miniatiūras, kurios nebuvo paimtos Valstybinės nusavinimo komisijos arba nepateko į ČDM dėl įvairių aplinkybių.

Nusavinamų vertybių sąrašo Nr. 41, 1940 08 24, KPCA, f. 17, ap. 2, b. 19, l. 99–100.

KPAĮ laiškas Vl. Komarui, 1941 12 15. Ten pat, l. 78.

Borisas Melngailis (1904 07 30–1965) gimė Lašmenpamūšio dvaro sodyboje, Pakruojo r. Motina – baronaitė Vilhelmina Neirandaitė, tėvas – žymaus latvių kompozitoriaus Emilio Meln gailio brolis. Sodyba priklausė poeto ir vertėjo motinai. B. Melngailis buvo gerai pažįstamas su trečiojo dešimtmečio Lietuvos menininkais, rašytojais: Vincu Mykolaičiu-Putinu, Salomėja Nėrimi, Stasiu Santvaru, Kaziu Binkiu, Juozu Tysliava, Liudu Gira, Jonu Aisčiu, Kaziu Šimoniu, Juozu Paukšteliu, Antanu Miškiniu, o jo dvaro sodyba buvo tapusi menininkų susibūrimų vieta. 1929 m. Lašmenpamūšio dvaras, priklausęs B. Melngailiui ir jo motinai V. Manekienei, išparceliuotas, liko mažesnis ūkis, jis 1933 m.

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

289

parduotas. B. Melngailis apsigyveno Rygoje,

1940 m. − Šiauliuose. Tuo metu priklausė Meno

1940 08 24 „Paveikslas, aliejinė tapyba iš Ruben-

vertybių nusavinimo komisijai. 1944 m. pasi-

so, labai gerame stovyje ir labai geras darbas.

traukė į Vakarus, Vieną. Mirė 1965 m., palaido-

Dydis 89 x 59“. Ten pat, l. 100.

tas Krokuvoje, Lenkijoje. B. Melnagilis į latvių

kalbą vertė lietuvių poeziją, o į lietuvių – prancūzų, vokiečių lyriką. Pagal LR kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento KPC, Kultūros vertybės pagrindinį dosjė, kultūros vertybės kodas G103K, KVAD 95 05 02 Nr. 47/2.2; KVAD 95 11 24 Nr. 144/2; Menininkų globėjas – latvis iš Lašmenpamūšio, Šiaulių kraštas, 2012 07 27, <http://skrastas.lt/?data=2012-07-27&rub=1144745056&id=1342710756> [žiūrėta 2016 06 28]. 16

KPAĮ raštas p. B. Melngailiui, 1942 02 02, KPAĮ raštas p. B. Melngailiui, 1942 06 02.

Ten pat, b. 19, l. 34. 18

KPAĮ nusavinto kilnojamojo turto sąrašas,

1940 08 24. Ten pat, l. 100. Veikiausiai tai buvo visafigūrio P. P. Rubenso „Hélène Fourment portreto“ (apie 1638 m., 176 x 86 cm, aliejus ant

l. 80; 1942 m. birželio 17 d. dokumente „pažymima, kad Zaleskaitei Leonijai, gyv. Būgos g. 56, Kaune, leidžiama pasiimti iš Raguvėlės dvaro Panevėžio aps., vienas paveikslas, kopija iš Rubenso „Frau Rubens im Pelce“. Minimas paveikslas ir toliau lieka Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos globoje. rius, A. Nezabitauskas, Įstaigos viršininkas“. Rašte R. Karužos įrašas ranka: VI 18 Gavau. KPAĮ leidimas L. Zaleskaitei, 1942 06 17. Ten pat, l. 79. 23

Dukra Alvilina Komaraitė-Rimševičienė

teigia Konstantiną Komarą gimus 1869 metais. 24

Jerzy Augustus Komar Kardynal Wolmarski

pan na Astyriji Olmarku i Poławienia †Brindisi, 1701 R. P.

ąžuolo lentos, Vienos meno istorijos muziejus

(Kunsthistorisches Museum), dalinė kopija (iki pu-

kich teologów katolickich, t. VI, Akademia Teologii

sės)). 19

H. Wyczawski, L. Grzynień, Słownik pols-

Katolickiej, 1983; Cardinals of the Holy roman Šios pozicijos laikėsi ir menotyros magis-

tro diplominį darbą apie Raguvėlės Komarų dvarą rašiusi Jurga Žemaitienė. J. Žemaitienė, Ragu-

Church, Florida International University Libraries,

<http://www2.fiu.edu/~mirandas/cardi-

nals.htm.> [žiūrėta 2016 06 14].

vėlės Komarų dvaras: paveldo viseto atgaivinimo

galimybės, menotyros magistro darbas, VDU,

grafaičio Aleksandro Pšezdeckio žmona. XX a.

Kaunas, 2007, p. 21.

4 deš., nespalvota fotografija, 5,4 x 4,2 cm, Ro-

290

P. Romas Karuža įgaliojamas paveikslą pa-

imti KPAĮ, 1942 06 15, KPCA, f. 17, ap. 2, b. 19,

Pasirašo Vl. Vijeikis, Dailės skyriaus Konservato-

KPCA, f. 17, ap. 2, b. 54, l. 145. 17

KPAĮ Nusavintų vertybių sąrašo Nr. 40,

KPCA archyvo medžiagoje minimos dvi pa-

Katerina Komaraitė – būsimoji Rokiškio

kiškio krašto muziejus, inv. nr. RKM F 3904.

veikslo savininkės − Julija Komarienė (KPAĮ nu-

savinto kilnojamojo turto sąrašas, 1940 08 24,

sės įkurtos 1842 metais. Šiuose kursuose dėme-

KPCA, f. 17, ap. 2, b. 19, l. 100) ir Leonija Zaleskai-

sys skirtas „moteriškomis“ vadintoms discipli-

tė, kuriai paveikslas ir buvo grąžintas (KPAĮ lei-

noms: keramikai, tekstilei, akvarelei, molbertinei

dimas L. Zaleskaitei, 1942 06 17 ir L. Zaleskaitės

tapybai ir dekoratyvinei dailei. Peterburgo pieši-

prašymas KPAĮ, 1942 06 15. Ten pat, l. 79 ir 80).

mo mokykloje veikusiose klasėse stengtasi stu-

į turinį

Peterburgo piešimo mokyklos Moterų kla-

dentes nukreipti į taikomojo pobūdžio sritis. Čia

pasaulio tvarką. Dievams nepatiko, kad ne jie

pat minima, kad dailiosios lyties atstovės gabu-

vieni gali būti nemirtingi. Asklepijas užsitraukė

mais nenusileisdavo vyrams, dar besimokyda-

mirusiųjų karalystės dievo Hado pyktį bei Dzeu-

mos jos gaudavo panašų skaičių užsakymų, kaip

so rūstybę, todėl ir paveikslo dešinėje esantis

ir vyrai dailininkai, o studijų metu dažnai būda-

Chironas vaizduojamas persigandęs. Asklepijas

vo apdovanojamos medaliais „už pasiekimus“.

mirė Dzeusui paleidus žaibą. Tačiau vėliau jam

Klasių patronė buvo princesė Marija Nikolajev-

buvo atleista ir jis paskelbtas dievu.

na (1819–1876), vėliau tapusi Imperatoriškosios dailės akademijos prezidente (1852–1876). Mokymo įstaigos vadovų siekiamybė tuo metu

Pavadinimas teriakas kilęs iš gr. theriaca –

„susijęs su žvėrimis“.

buvo pakelti mokymo lygį iki Vakarų Europos

standartų. Plačiau žr.: Е. Боровская, Искусство

teriaką (kitaip vadinamą Venecijos sirupu), su-

рисования «в приложении оного к ремеслам»

kūrė karališkasis imperatoriaus Nerono gydy-

Санкт-Петербургская

школа

tojas Andromachas Vyresnysis (apie 60 m. po

декоративно-прикладного

Kr.). Nerono paprašytas patobulinti egzistavusį

развитие

искусства

рисовальная

(1839–1917),

Искусствознание,

No 3–4, 2012, Москва, с. 503–520. 28

Rus. ОПХ – Oбщество поощрения

художеств. 29

Plačiau žr.: Отчет Императорского

общества поощрения художеств, 1839–1914. Пг., 1914, c. 39, Е. Боровская, Искусство рисования..., с. 520. 30

E. Lialikova „Ukrainiečių tautybės mergaitė

su vainiku“, XX a. pirma pusė, 32 x 23, popierius, akvarelė, Umanskių šeimos kolekcija (Сімейна колекція Уманських), 2016, <http://art-ur.com. ua/catalog/naivnoe-malyarstvo/ukrainochka_v_ venke_nach__xx_v_-detail> [žiūrėta 2016 06 22]. 31

Pagal Asklepijo gimimo mitą, jo tėvas Apo-

Vieną žinomiausių mišinių, Andromacho

universalų priešnuodį mitridatą (Mitridatas, lot. mithridatum. Šį priešnuodį 63 m. pr. Kr. sukūrė Ponto (dabar Šiaurės Rytinė Turkijos dalis) karalius Mitridatas VI (132–63 m. pr. K.). Mitridatą sudarė 36 ingredientai, tai buvo vienintelis priešnuodis, kol jį patobulino Andromachas). Jis atsisakė kelių jo ingredientų ir papildė jį scyle, opiumu ir angies mėsa. Imperatoriui Neronui teriakas buvo patiekiamas su medumi. Teriaką sudarė 70 ingredientų. Keletą kartų patobulintas, jis buvo naudojamas iki XVIII a., taigi tikėtina, kad ir priešnuodis, ir jo kūrėjas buvo kolekcijos savininkui žinomi. Plačiau žr.: A. Wallace Hayes, Principles and Methods of Toxicology, New York, 2008, p. 12–15. 34

Avicena gimė netoli Bucharos (dabartinė-

lonas nužudė savo žmoną nimfą Koronidę už

je Uzbekijos teritorijoje), Centrinėje Azijoje. Dar

neištikimybę, o kai jos palaikai buvo deginami

vaikas būdamas, jis pasižymėjo išskirtiniu inte-

lauže, iš jos įsčių išėmė kūdikį, kurį vėliau nune-

lektu. Dešimtmetis berniukas mintinai mokėjo

šė išmintingajam didvyrių mokytojui kentaurui

Koraną ir žymiausių arabų klasikų kūrinius. Iš-

Chironui, kad užaugintų jo sūnų. Šis Asklepiją ir

garsėjo šešiolikos, kai išgydė Bucharos valdovą

išmokė gydymo meno. Anot legendų, mokinys

Mansurą II. Avicenos medicinos mokslo veikalai

pranoko savo mokytoją: Asklepijas ne tik gebė-

tapo viduramžių Europos universitetų bibliote-

davo išgydyti sunkiausias ligas, bet ir mirusiam

kų vadovėliais. Europiečiai į lotynų kalbą išvertė

sugrąžinti gyvybę. Vėliau jis tai pradėjo daryti už

ir išleido jo medicinos kanoną, kurį sudarė pen-

pinigus. Šie jo poelgiai sugriovė egzistuojančią

kios knygos. Pirmoji knyga apėmė medicinos

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

291

teoriją, anatomiją, fiziologiją, ligų priežastis, simptomus ir profilaktiką. Antrojoje aprašyti augalinės ir gyvulinės kilmės vaistai, trečiojoje – atskirų kūno dalių ar sričių ligos bei diagnostika, ketvirtojoje – chirurgija, penktojoje – sudėtingi vaistai, nuodai, priešnuodžiai. Paracelsas įtvirtino chemijos mokslo svarbą medicinoje, 1536 m. išspausdino „Didžiąją chirurgijos knygą“, tyrinėjo metalus, kaip ir kiti to meto alchemikai, tikėjo, kad šviną galima transformuoti į auksą. Šie jo tyrinėjimai padėjo pamatus vėlesniems atradimams chemoterapijos srityje. 1510 m. Vienos universitete įgijęs medicinos bakalauro laipsnį, išvyko į Feraros universitetą Italijoje, 1516 m. tapo šio universiteto daktaru ir tuo metu pradėjo save vadinti para-Celsus (virš arba po Celsus). Jo naujasis vardas turėjo atspindėti poziciją, kad jis didesnis už Aulus Cornelius Celsus (25 m. pr. Kr. – 50 m. po Kr.), žinomą Romėnų medicinos autorių.

Plačiau žr. Encyclopaedia Britannica, 2016 Encyclopediae Britannca, Inc., <http://www.britannica.com/>.

Originalas: Carlo Cignani „Juozapas ir Patifaro žmona“, apie 1680 m., drobė, aliejus, 99 x 99, Drezdeno senųjų meistrų paveikslų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister, Dresden).

Komarai skyrė žemaitukų veislės išsaugojimui ir puoselėjimui. Šios veislės raidą tyrinėjusi Rūta Šveistienė (R. Šveistienė, Žemaitukų įtaka arklininkystės raidai. Žemaičių žemė, 2006, Nr. 3, p. 19–22) mini grafą I. Komarą siūlius paaukoti 5000 rublių I. Guževskiui, planavusiam steigti žemaitukų veislės žirgyną dar 1882 m. (vis dėlto žemaitukų veislės atkūrimo nuopelnai priklauso Irenėjui Oginskiui su sūnumis Bogdanu ir Mykolu, atlikusiems didžiulį darbą atkuriant ir išsaugant šią veislę XIX a. pabaigoje. Jie 1883 m. Plungėje įsteigė pirmąjį žemaitukų žirgyną.) Vėliau, tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo metais, ši veislė buvo išblaškyta. Dvaro paveldėtoja Alvilina Rimševičienė prisimena Raguvėlės dvare V. Orentą kartu su grafais Komarais gryninus žemaitukų veislę. 40

teisininkas. Gimė 1816 m. Lachvoje (Bresto sr., Luneco r., dab. Baltarusijoje). Mirė 1875 06 10 Venckovicuose

Sovietmečiu grafų Komarų koplyčią-mauzoliejų pavertus dujų sandėliu, interjeras suniokotas. Grafų Komarų dvaruose buvo auginami žirgai, „kuriuos pirko Varšuvos ir Sankt-Peterburgo hipodromai, carinė kariuomenė“ (S. Deveikis, Administracinių paribių dvaras ir bažnytkaimis – Raguvėlė, Raguvos praeitis, III. Vilnius, 1998, p. 173). Greta medžioklės, viena mėgstamiausių pramogų – žirgų mugės, rengtos Kamajuose, Ukmergėje, Antalieptės ir kitų Aukštaitijos miestelių atlaiduose, taip pat neapsiedavo be Raguvėlės dvaro šeimininkų. Daug jėgų grafai

292

į turinį

(Poznanės

vaiv.

Lenkijoje).

1845−1864 m. buvo Kėdainių dvaro savininkas, domėjosi žirgais, daile, landšafto projektavimu.

Marijonas Hutten-Čapskis (1816–1875) –

dailininkas tapytojas, grafikas, gamtininkas,

П. Галауне, Рисунки А. Орловского

в музеях Литовской ССР, rankraštis, apie 1961 m., Galaunių muziejaus archyvas, R619. 42

Aleksandras Orłowskis „Raitas kazokas“,

drobė, aliejus, 194 x 135, apie 1825 m., Poznanės Nacionalinis muziejus, inv. nr. MNP Mp 34. 43 44

KPCA, f. 17, ap. 2, b. 19, l. 93. Palašas (vengr. pallos, rus. палаш, angl.

backsword) – vienašmenių kertamųjų-duriamųjų kalavijų tiesia geležte tipas. 45

Mameliukas – arabiškai:

‫كولمم‬

mamlūk

(vienaskaita), tariamas kaip mameliukas, reiškiantis karį vergą. Mameliukai – specifinė tiurkų karių formacija Osmanų imperijoje, Egipte. Mameliukai kaip svarbi musulmoniškų šalių armijų

dalis žinomi nuo IX a. Užgrobę valdžią musulmoniškuose regionuose, įkūrė savo valstybę, kuri su pakilimo ir nuosmukio laikotarpiais egzistavo iki XIX a. 4 dešimtmečio.

Raguvėlės dvaro rūmų terasa. 4 deš. Iš Alvilinos Rimševičienės fotografijų albumo

R AGUVĖLĖS DVA R O P A V E I KS L A I NA C I O NA L I NI O M . K. Č I U R LI O NI O dailės MUZI E JAUS RI NK I NI UO SE

293

ISBN 978-9955-471-62-2

www.ciurlionis.lt

294

į turinį