"Centras" Nr. 3, 2012

UAB Irlanda ÄŻgaliotas Ceramiche Ricchetti Roberto Cavalli Home Luxury Tiles atstovas. www.irlanda.lt UAB Irlanda has been appointed from Ceramiche Ricchetti as authorised distributor of Roberto Cavalli Home Luxury Tiles. www.irlanda.lt

2012 : Nr. 3

Turinys

Naujienos iš tarptautinės Milano baldų parodos – p. 10

Namas gamtos prieglobstyje – p. 12

Vėjo nugludintas namas – p. 16

Maranelo biblioteka – p. 22

Laisvųjų žemė, drąsiųjų namai – p. 26

Dirbti ir ilsėtis stilingai – p. 30

Šiuolaikinių biurų tendencijos – p. 34

TOP 10 privatūs interjerai – p. 40

Žmogus, įamžinęs sovietinę architektūrą – p. 60

Darni aplinka gyventi: du šiųmečiai nugalėtojai – p. 64

Pavasaris (meteorologinis) ateina kartu su Dizaino savaite – simboliška. Pradžioje viskas gimsta kūrėjų galvose. Viskas, kas yra pagaminama ar pastatoma, iš pradžių turi būti suprojektuota. Gamtos Kūrėjas taip pat suprojektavo ciklą, kurio nutraukti negali niekas, todėl pavasaris – neišvengiamas.

Tradiciškai kiekvieną pavasarį svarbiausi baldų ir apšvietimo gamintojai pristato savo naujienas parodose: Milane („iSaloni“) ir Frankfurte („light&building“). Jos tokios karštos, kad nespėję į jas įsigilinti pateikiame kaip blynus lėkštėje. Labai viliuosi, kad jums blynai pasirodys neprisvilę, nes jie ne pirmi. Kaip bites medus šios parodos traukia specialistus ir visų rūšių žiniasklaidos atstovus. Šiemet pasielgėme nestandartiškai – parodose akreditavome ne žurnalistus, o savo sričių specialistus – Fulvio Cancelli ir Simą Rinkevičių, kurių straipsnius ir interviu pristatysime kitame numeryje. Šiame „Centre“ – objektai iš užsienio, kurių temos ir išpildymo lygis atspindi tas tendencijas, kuriomis remiamasi projektuojant savo darbo ir gyvenimo būdą ateičiai. Geografija plati: Japonija, Brazilija, Vokietija, Italija. Šalia jų, pasibaigus „Metų interjero“ konkursui, „Centras“ tradiciškai publikuoja savo TOP 10 privačių interjerų, kuriuos atrinkome mes, o ne užsienio specialistai. Pabandykite rasti esminių skirtumų.

Jeigu jums nepavyksta – vadinasi, sėkmingai triname provincialumo paliktus randus tiek savo interjeruose, tiek galvose.

Interviu su fotografu Frédéricu Chaubinu buvo patikėtas Juliui Vladičkai, kuris fotografija domisi labiau nei bet kuris kitas mūsų redakcijoje. Juliaus amžius ir pašnekovo nešališkumas mūsų politinėms ambicijoms leido pakankamai objektyviai išryškinti esteto iš Prancūzijos požiūrį į SSRS laikų architektūros periodą.

Ačiū kompanijai „Steelcase“, kuri leidžia naudotis savo finansuojamų mūsų visų darbo aplinkos aspektų tyrimų rezultatais. Jau antrame numeryje iš eilės nagrinėjama atviro biuro tema sutampa su globaliame pasaulyje vykstančiais požiūrio į darbą pokyčiais.

Garsiausi vardai dalyvauja konferencijose, drąsiai projektuoja namų aplinkai artimas erdves biuruose, kur anksčiau dominavo aiškus hierarchinis principas – bosas visada teisus.

Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Meno redaktorė Lina Mikužytė Mados redaktorės: Gabrielė Vaitkutė gabriele@infashion.lt Katia Merežnikova katia@infashion.lt Kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė Infashion.lt dizainerė Elena Švobaitė Vyr. redaktoriaus padėjėjas (reklama ir platinimas) Julius Vladička Tel. (8-5) 205 1571 julius@interjeras.lt Autoriai: Agnė Rutkauskaitė Gabrielė Vaitkutė Julius Vladička Katia Merežnikova Rugilė Ereminaitė Vytautas Gurevičius Deimantė Bulbenkaitė Diana Abramavičiūtė Žybartas Čiurlys Žydrė Dragužytė Fotografai: Diana Abramavičiūtė Natalie Shau Neringa Rekašiūtė Rimantas Žukaitis Iliustratoriai: Marija Tiurina Žybartas Čiurlys Vertėja Rasa Gurevičienė vertimucentras@gmail.com

Pozityvai ir spauda

UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 8,99 Lt. Viršelyje – gam. „ex.t“

Žurnalo partneriai:

Naujienos iš tarptautinės Milano baldų parodos

Šių metų balandžio mėnesį praūžė 51-oji tarptautinė baldų paroda Milane „Salone Internazionale del Mobile 2012“, kurioje dalyvavo 2700 italų bei užsienio gamintojų, o parodą aplankė daugiau nei 330 tūkst. žiūrovų. Ne paslaptis, jog tai viena įtakingiausių baldų parodų visame pasaulyje. Todėl norime pasidalinti keletu, mūsų nuomone, vertų gaminių, kurie buvo eksponuojami parodoje.

1

2 1 Krėslas Croissant

2 Stalai Gher

Gamintojas Billiani Dizainas Emilio Nanni Tai ikoniškas krėslas išbaigtomis, proporcingomis linijomis. Ši prestižinė kolekcija yra išskirtinė savo struktūros tvirtumu. Gaminant šį produktą didelis dėmesys buvo skirtas ergonomikai bei komfortui, ir tai leidžia krėslą pritaikyti bet kurioje namų patalpoje bei įvairiose situacijose. Į Croissant kolekciją įeina kėdė, foteliukas bei lozunge tipo kėdė. Bukmedžio struktūra, apmušta sėdimoji dalis bei atlošas ir pasirenkamos spalvos, taip pat audiniai leidžia pritaikyti kėdę prie namų aplinkos bei kiekvieno individualaus skonio. Galimos vienos spalvos versijos, kai tobulai tarpusavyje dera rėmo apdaila prie apmušalų – ar tai būtų oda, ar neutralių tonų spalvos, taip pat juoda, pilka, balta bei tokios ryškios kaip geltona, raudona ar mėlyna.

3 Keičiamo dydžio stalas Traslo

Gamintojas Calligaris Dizainas Studio Technico Calligaris Valgomojo stalas su automatinio padidinimo, turinčio saugumo užraktą, mechanizmu. Stalviršis gali būti parenkamas akmens pilkumo keraminis, juodas, išgraviruotas šaldyta rūgštimi, pilkai rudas, itin balto arba juodo stiklo. Galimas chromuotas arba juodo nikelio rėmas bei kojos.

2012: 03

10

Gamintojas Arper Dizainas Lievore Altherr Molina Gher – tai elegantiškų ir stilingų stalų sistema. Stalą sudaro medžio masyvo kojos, suteikiančios šiltą natūralumo jausmą. Stalviršis galimas keturių skirtingų spalvų medžio apdailos, gali būti kombinuojami skirtingų dydžių bei formos stalviršiai, padedantys sukurti įvairiapusišką stilingą išvaizdą, kuri puikiai derės tiek namie, tiek biure. 74 cm aukščio stalų viršus gali būti apvalus, ovalus, kvadratinis arba stačiakampis. Natūralaus ąžuolo kojos gali būti balinto ąžuolo, natūralaus, wenge arba padengto tikmedžio fanera.

3

4 Stalas Neat

Gamintojas Kristalia Dizainas Christophe’o Pillet’o Rėmas ir kojos pagamintos iš aliumininių juostų. Viršus gali turėti angą laidams – ji uždengta melsva fanera, padengta epoksidine derva apdailintu metalu ir reljefine tekstūra. Šis gaminys pritaikytas darbo aplinkai, po stalviršiu yra įmontuotas laidų laikiklis. Šis stalas taip pat puikiai tinka ir namams. Pasak dizainerio, „šiame šiuolaikiškame pasaulyje, kuriame labai pakitę namų tipai, laukas nebėra atskiriamas nuo vidaus, kaip ir darbas nuo namų. Verčiau yra iš naujo pergalvojamos gyvenamosios erdvės.“

4 5 Staliukas Bell

Gamintojas ClassiCon Dizainas Sebastiano Herknerio Sebastiano Herknerio staliukas Bell apvertė mūsų suvokimą aukštyn kojomis. Pagrindui buvo panaudota tokia lengva bei trapi medžiaga kaip stiklas, ant kurio uždėtas metalinis stalviršis, atrodo, plūduriuoja ore. Rankiniu būdu pagamintas permatomas tamsinto stiklo pagrindas išreiškia savo skulptūrišką būtį erdvėje ir kontrastuoja su gryno vario rėmu viršuje bei sudaro harmoningą visumą, kuri primena elegantiškus varpelio vingius. Savo patraukliu, atspindinčiu paviršiumi bei kontrastingomis medžiagomis, šis staliukas suteikia išskirtinumo bet kokioms patalpoms.

5

6

6

7

Kėdė PARK Gamintojas B-LINE Dizainas Neuland Industriedesign Tai viena ant kitos sudedamos kėdės, pagamintos iš plieninių strypų, teigiamo elektros krūvio srove apdorotos bei nudažytos struktūros. Park puikiai tinka tiek vidaus patalpoms, tiek laukui, kur šis modelis puikiai atsiskleidžia bei ypač dera senoviškuose, prancūziškuose sodeliuose. Šios kėdės stiprioji pusė – funkcionalumas, kurį taip pat papildo pabendrauti kviečianti, įkvepianti išvaizda. Kėdė gali būti balta, juoda arba raudona.

Sofa MIO Gamintojas Rolf Benz Prabangi kompanijos Rolf Benz sofa MIO savo švelnia išvaizda tiesiog švyti patogaus pasisėdėjimo aura bei kviečia pailsėti. Aukštos kokybės medžiagos, nepriekaištinga konstrukcija verčia sėdėjimą nepalyginamu bei jausmingu potyriu. Keletas skirtingų kolekcijos modelių suteikia laisvę pritaikyti sofą kiekvieno namams. Nuo tradicinės iki novatoriškos kombinacijos – viskas įmanoma: netgi ypač šiuolaikiškos salos tipo kombinacijos.

7

NAMAS GAMTOS PRIEGLOBSTYJE

Šiaurės Vakarų pjūvis

2012: 03

12

Pietvakarinis pjūvis

Pietrytinis pjūvis

Vieta – Amatännen gatvė, Unterterzenas, Šveicarija Statybų pradžia – 2010 m.

Statybų pabaiga – 2011 m.

Grindų plotas – 368 m2 Patalpos tūris – 1720 m3 Autoriai – „Kaundbe Architekten AG“ Nuotraukos – Günterio Laznios

Vieta. „Atriturm“, įsikūręs pietiniame šlaite virš Unterterzeno gyvenvietės, žãvi kvapą gniaužiančia panorama virš Valeno ežero. „Atriturm“ pasiekiamas tik iš vienos pusės, važiuojant akligatviu, jis apsuptas tik nedaugelio kaimyninių pastatų ir besidriekiančių alpinių pievų kraštovaizdžio.

Koncepcija. Atsižvelgiant į esamą gyvenimo situaciją ir būsimus poreikius senatvėje, užsakovus pavyko įtikinti įrengti gyvenamąsias patalpas viename aukšte. Šis aukštas buvo įstatytas kaip aukščiausia plokštuma, tarsi plynaukštė šlaite, o skirtingos patalpos išdėstytos aplink centrinį atrijų. Esant tokiai puikiai vietai, virš Valeno ežero buvo tiesiog privalu įrengti erdvias, atviras patalpas su įvairiausia pano-

rama, atsiveriančia beveik į visas pasaulio šalis. Iš abiejų apatinių aukštų per atvirą laiptinę su liftu, aplink kurią išsidėsčiusios reikalingos pagalbinės, techninės bei svečių patalpos, galima patekti į Amatännen gatvę.

Planas. Įėjimas į namą su erdvia rūbine yra apatiniame aukšte kaip ir dvigubas garažas. Atvira laiptinė arba liftas veda į tarpinį aukštą. Čia yra svečių kambariai su atskirais vonios kambariais ir techninė patalpa. Esant poreikiui, svečių kambarį galima įrengti kaip atskirą butą su atskiru įėjimu.

Gyvenamosios patalpos yra viršutiniame aukšte. Jos atviros, su laiptais, virtuve ir valgomuoju, išdėstytos palei šlaitą. Į ežero pusę įrengtas apvalus panoraminis balkonas su sto-

geliu. Šlaito pusėje jis jungiasi prie apsaugoto atrijaus. Kambarių kompleksas su atskiru vonios kambariu ir sveikatingumo patalpa bei prijungtu svečių tualetu yra išdėstytas skersai šlaito ir sudaro vakarinę vidinio kiemo dalį. Pietinėje pusėje atrijus lyg įrėminamas dar vienos dengtos lodžijos su šalia esančiu sandėliuku. Jie užtveria šlaitą.

KONSTRUKCIJA IR MEDŽIAGOS. Visi aukštai yra iš tvirtos betono ir mūro masyvo konstrukcijos. Aukštų lubos padarytos iš dekoratyvinio betono, o sienos nutinkuotos smulkiagrūdžiu baltu tinku. Vonios kambaryje ir sveikatingumo patalpoje sienos nudažytos vienspalviu hermetizuotu „Colartec“ glaistu.

Grindys kambariuose ir gyvenamosiose patalpose yra iš vyšnios parketo. Laiptinėje, prieškambaryje bei vonios kambariuose yra šlifuotos ir hermetizuotos pilkos monolitinės grindys.

Fasadas yra apšiltintas ir tinkuotas, įstatyti mediniai bei metaliniai langai. Plokščias stogas su šilumos izoliacija nuolydyje yra ekstensyviai apželdintas.

Šiaurės Rytų pjūvis

ENERGIJOS IR PATALPŲ PLANAS. „Atriturm“ turi „Minergie“ sertifikatą ir yra apšildomas šilumos siurbliu su 2x110 m gylio geoterminiais zondais. Vanduo pašildomas elektra. Ventiliacija vyksta per centrinį „Komfort“ ventiliavimo įrengimą, šilumos paskirstymas – šilumą taupanti grindų šildymo sistema.

Skerspjūvis

2012: 03

14

2012: 03

16

Vėjo nugludintas namas

Architektas – Kazuhiko Kishimoto („acaa“) Fotografas – Hiroshi Ueda Vieta – Yokosuka Kanagawa Realizacija – 2011 m.

Paskirtis – gyvenamasis namas Struktūra – gelžbetonis, plienas Sklypo plotas – 454 m2 Gyvenamasis plotas – 286,93 m2 Struktūros inžinierius – Takahiro Suwabe

DIAGRAMA

Stogą laikanti „Vierendeel“ tipo konstrukcija

Medinė konstrukcija

Gelžbetoninė konstrukcija

Pagrindas

Tikras japoniškas šiltas minimalizmas ir nieko nereikalingo, dirbtinai be reikalo sukurto grožio patraukė mūsų akį šiame objekte. Žmogaus gamtoje kaip jos dalies, o ne svetimkūnio pojūtis aplanko įsivaizduojant save čia gyvenančių žmonių vietoje. Lauko terasos ir namo vidaus riba – nematoma.

Esi lyg patekęs į pastogę, kurioje kažkodėl nejauti vėjo nuo vandenyno.

2012: 03

18

Sunku būtų rasti Lietuvoje tokį sklypą, kuris turėtų šitokį vaizdą per langą, bet širdis verkia pamačius mūsų namus prie ežerų, miškų ar Antakalnio šlaite, kurių langai sulig puse durų varčios ir dar perskirstyti tankiomis pertvarėlėmis.

Taip nutinka, kai būsimo namo šeimininkai, ilgus vakarus vartydami tipinių namų projektų katalogus, galutinai apsisprendžia „kuris namo stilius mums gražiausias“.

Sprendimas priimtas, tuomet griebkimės „racionalaus plano“, nepaisydami, kad tai namas, kurį statysimės už savus pinigus, o ne butas, gautas pagal paskyrą ar už privatizacijos čekius. Tikėsimės, jau auga laisvų žmonių karta, kuriai ši japoniška estetika yra priimtinesnė už pirmos kartos „nuo žagrės“ tipinio lietuviško namo statytojo skonį. Šis gyvenamasis namas stovi šlaito, žvelgiančio į vandenyną, pusiaukelėje. Tankios medžių grupelės, augančios palei šlaito teritoriją, supančią namą, meta eilę organiškų siluetų, atrodo, lyg suteikiančių šlaitui gyvybę.

Buvo nuspręsta pastatą formuoti kiek įmanoma žemesnį,

tuo pačiu leisti architektūrai įsilieti į tvyrantį kraštovaizdį, prisitaikyti prie sklypo kontūrų. Taip buvo pasiekta minimali įtaka aplinkai. Sienų dizainas čia atlieka svarbų vaidmenį, sukuriant bendrą pastato išvaizdą. Taip architektai siekė išvengti, kad šio namo sienos užstotų ar trukdytų judėjimui bei vaizdui į aplinką.

Stiklas bei širmos, supančios išorinę namo ribą, suteikia antro aukšto patalpoms tam tikro skaidrumo. Grakšti, toli išsikišusi pakraigė meta gilius šešėlius ant namo fasado, sušvelnindama fizinę pastato išvaizdą. Įvairūs pastato komponentai buvo suformuoti siekiant leisti gyventojams džiaugtis skirtingais vaizdais į lauką iš abiejų aukštų. Pirmame aukšte suklotos akmeninės grindys bei betoninės sienos, padailintos baltu tinku, o japoniškos popierinės širmos, įtaisytos stikle, atspindi augalų ir medžių šešėlius. Griežtų briaunų paviršiai ir apdaila koegzistuoja su švelnių, prislopintų tonų japonišku popieriumi.

Antrame aukšte – priešingai, įrengta atviro plano gyvenamoji erdvė, kuri gali būti visiškai atidaryta link vandenyno. Eilė plačių pakraigių skiria namo išorę nuo interjero, kuris eile kolonų suskirstytas į mažesnius segmentus. Leidžiantis laiptuota terasa žemyn palaipsniui priartėjama prie lauko kraštovaizdžio. Pastato dalis šiame aukšte, skirianti du skirtingus lygius, suteikia vietą pasėdėjimui ir funkcionuoja kaip unikali japoniška veranda (engawa). Antram aukštui buvo panaudota gelžbetoninė struktūra, plieninė „Vierendeel“ tipo konstrukcija, leidžianti ant jos įtaisyti didelį ploną stogą. Kolonos padarytos iš kvadratinių cilindrinių stulpų, pagamintų iš geležies lydinio, sudėtų į tankiai surikiuotą junginį naudojant medinius modulius. Sukūrus keletą žemio lygio tvirtumo zonų buvo apsieita be sankabų.

Grįžtant prie emocijos, norėtųsi pabrėžti, kad būnant bet kuriame namo grindų ar terasos lygyje juntamas betarpiškas žmogaus ir beribės erdvės santykis. Jokių tvorų, jokių gyvatvorių, viskas atvira ir laisva būsimam polėkiui. Manome, kad japonai, kurie randa, nes ieško, sąsajų su lietuviška kultūra, galėtų būti mums pavyzdžiu, ir nereikėtų paranojiškai išsigąsti, kad tai svetima, ne mūsų tradicija. Šiuolaikinis pasaulis negrįžtamai trina ribas tarp žmonių, valstybių, rasių. Išsitrinkime ir mes tas ribas savo smegenyse ir sklypuose.

2012: 03

20

Maranelo biblioteka Architektai: Arata Isozaki ir Andrea Maffei

Dizaineriai: Alessandra De Stefani ir Carlotta Maranesi, Simone Utzeri, Maurizio Petronio („Andrea Maffei Architects“) Bendradarbiaujantis architektas – Stefano Tozzi („M+T & Partners“) Vieta – Maranelas, Italija Plotas –1175 m2 Realizacija – 2011 m.

Fotografijos – Alessandros Chemollo

2012: 03

22

Rytinis pjūvis

Vakarinis pjūvis

Jautrus klausimas: ar galėtų, turėtų moderni architektūra rasti sau vietą senamiesčiuose, kitose šventose vietose, kyla tiek tiems, kurie norėtų moderniai projektuoti ir statyti miestų centre, tiek tiems, kurie beatodairiškai saugo viską, kas sena. Prisimindami, kad visi jau dabar saugomi 1960– 1980 m. periodo objektai kažkada buvo svetimkūniai, galime ramiai pripažinti, kad tas, kas verta, praeina griežtą atranką ir pastatoma šiandien, po 30 metų jau bus saugoma.

Taip ir rašoma architektūros istorija. Svarbu, kad tuose istorijos puslapiuose būtų kuo mažiau „užsakomųjų straipsnių“.

Italų architektų darbas savo subtiliu dydžiu, visuomenine funkcija ir išpildymu nė kiek nenusileidžia zahahadidiškiems urbanistiniais efektais ir įmantriomis karimrašidiškomis formomis savo laiko pavyzdžiams. Juntamas tos šalies architektūrinio dizaino stilius neleidžia suabejoti autorių kilme, o santykis su aplinka praplečia vaizduotę tiek iš išorės žiūrintiems, tiek esantiems pastato viduje. Ši biblioteka stovi Via Vittorio Veneto gatvėje, gyvenamajame kvartale Maranelo centre. Biblioteka pastatyta 2 daugiau nei 1000 m ploto sklype ir apima čia anksčiau

Šiaurinis pjūvis

egzistavusio pastato, kurio pėdsakai vis dar matomi šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje išorės sienose, plotą. Šios sienos apželdintos gebenėmis, kurios kartu su atspindinčiais baseinais, įrengtais ties įstiklinta išorine pastato riba, sudaro naują natūralų vaizdą bibliotekos skaitytojams bei darbuotojams. Pastate įrengtos skirtingos patalpos: garso, vaizdo įrašų biblioteka, žaidimų kambarys, studijų holas, savivaldybės archyvas, patalpos parodoms, kurias galima

2012: 03

24

naudoti laikinoms ekspozicijoms, ir skaitykla, galinti sutalpinti 90 žmonių. Visos skaitymui skirtos vietos orientuotos specifiniam skaitytojo tipui: suaugusiesiems, paaugliams ir vaikams.

Pastato patalpos išdėstytos per du aukštus. Banguota bibliotekos forma pirmame aukšte dengia permatomą tūrį, kuriame įrengta kavinė, erdvės vietinių kultūros asociacijų parodoms bei pagrindinė patalpa, skirta konsultacijoms ir

skaitymui. Pietiniame bibliotekos gale įrengtas belangis baltas tūris atlieka skydinės ir laiptinės, lydinčios į rūsį arba žaidimų kambarį, funkcijas.

Apie bendrą atmosferą, šviesos paskirstymą, medžiagų tyrumą bei kraštovaizdžio, supančio biblioteką, gyvybingumą Andrea Maffei teigia: „Tūris atsispindi vandens objekte, kuris skleidžia intensyvias gebenės spalvas į supančias sienas ir paviršius. Skliautas išsikiša į viešąsias erdves ir taip sukuriama unikali forma, perteikianti architektūrą, kuri pastebima jau nuo gatvės.

Pastato viduje visiškai baltos dervos takas ir balti baldai sugaudo žalius augalijos atspalvius, kurie atsispindi nuo nenutrūkstamų vingiuoto fasado įstiklintų paviršių. Šviesa, plintanti atvirose bibliotekos erdvėse, demonstruojama žaisme atspindžių, kurie atsimuša nuo baltų baldų elementų, grindų ir struktūros į vandenį bei nenutrūkstamą skaidrų stiklą.“ Pastato architektūra puikiai susišaukia su viduje esančių baldų, kėdžių spalva ir forma. Žmogiškas mastelis prasideda nuo to, kai lieti tą pačią estetiką rankomis ar savo kūnu, o aplinkui esantys regimi dirgikliai atitinka tavo pojūčius. Atrodo, pasisekė šio miesto jaunimui, kurio švietimas vyks tokioje aplinkoje. Čia tikrai daugiau šansų išugdyti kūrybiškas asmenybes nei tipinėse beveidėse bibliotekose.

Galėtume šį pastatą prilyginti miesto kultūrinei bažnyčiai, o bažnyčios visada išsiskyrė savo estetika iš konteksto, nes „užsakovas“ visada būdavo galingesnis už klerkus.

Laisvųjų žemė, drąsiųjų namai 2012: 03

26

Architektas – Guilherme’as Torresas Vieta – San Paulas, Brazilija Plotas – 130 m2 Fotografas – Denilsonas Machado („MCA Estudio“)

Šis namas buvo pastatytas penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir priklausė garsiam brazilų menininkui Victorui Brecheretui, gerbiamai asmenybei San Paulo Jardins rajone. Po menininko mirties šis pastatas niekam nepriklausė ir pastaruosius dešimtmečius tarnavo kaip kai kurių Victoro Brechereto kūrinių kolekcijos fondas ir saugykla. Architektą Guilherme’ą Torresą iškart patraukė kompaktiškas namo dydis bei prestižinė vieta vienoje gražiausių San Paulo Jardins rajono gatvių.

Grindų planas išliko beveik nepakitęs. Viskas, kas buvo pakeista, tai grindyse pašalinti didžiausi plyšiai, tarpai ir atnaujintas paviršius.

Sienos iš vidaus buvo uždengtos gipso kartono plokštėmis, kurios vienose vietose buvo nudažytos baltais dažais, o kitose padengtos danga, kurios tekstūra primena cementą.

Iš pirmo aukšto pakilus laiptais galima pamatyti Pinky Wainerio meno kūrinį. Šis menininkas taip pat kaltas dėl neoninio užrašo ant fasado, sakančio: „Laisvųjų žemė, drąsiųjų namai“.

Pagrindinio miegamojo vonios kambarys prijungtas prie antresolės, esančios virš virtuvės. Čia įrengta įspūdinga vonia. Ištraukiamas stiklinis stogas vasarą gali būti atidaromas, kad užpildytų patalpą šviežiu oru. Siekiant sušvelninti saulės spindulius buvo panaudota architekto patentuota medinė danga muxarabie, kuri taip pat atsikartoja sukamų apie centrinę ašį paradinių durų struktūroje. Šeimininkas pasirinko šį namą tiek gyvenimui, tiek darbui.

Vos 30 metų perkopęs, Guilherme’as Torresas jau yra vienas garsiausių Brazilijos architektų. Jis dirba su įvairios paskirties ir dydžių objektais ir tai jam, matyt, neblogai sekasi; darbo atmosfera tikrai yra ne paskutinis veiksnys.

Architektas atvyko iš Paranos valstijos Brazilijoje gilumos, kur jis buvo įkūręs savo pirmąją studiją, 10 metų teikusią paslaugas daugybei Brazilijos miestų. Guilherme’as visgi norėjo persikelti į savo nuosavą erdvę, geriausiai atspindinčią kosmopolitišką gyvenimą su popkultūros prieskoniu.

Guilherme’o Torreso studija neapsiriboja vienu stiliumi, vysto architektūros ir interjero projektus, taip pat kuria baldų kolekcijas. Guilherme’o susižavėjimas architekto Esco-

los Paulistos modernistinės architektūros mokykla (Escola Paulista de Arquitetura Modernista), klestėjusia 7–8 dešimtmečiuose, lėmė jo kuriamos architektūros belaikiškumo bruožus. Kuriant interjerus visuomet išlaikoma tendencija atspindėti dabarties dinamiškumą. O dizainas tampa tobula jungtimi tarp šių dviejų stilių.

Kartais galima pažiūrėti į namo savininką, kad suprastum simbiozę tarp kūrinio ir kūrėjo. Guilherme’as yra gatvės meno, elektroninės muzikos gerbėjas, mėgsta kurti sau naujas tatuiruotes – būtent šių bruožų katilas ir padeda architektui surasti savo klientus bei draugus.

Guilherme’as Torresas yra perfekcionistas. Taip, cituojant grupės „Daft Punk“ žodžius, parašyta ant jo rankos. Šis neoficialus moto apibūdina jo darbo etiką bei dėmesį kokybei, kuri atsispindi architekto darbuose. Aiškios

2012: 03

28

formos, minimalistinės detalės bei turtinga, tačiau santūri spalvų paletė charakterizuoja architekto dizainą, kuris nuolat taikomas šeimai skirtuose namuose, interjero renovacijose, parduotuvėse bei, žinoma, jo paties namuose ir studijoje. Balansuojant tvirtą architektūros estetiką, jo interjero projektuose galima rasti tam tikro žaismingo lengvabūdiškumo.

Išgrynintos formos ir subtilūs paviršiai suteikia tinkamai tylų foną gyvybingiems baldams, o išmintingai sukomponuotoms erdvėms privalumo suteikia sumanus dėmesys natūraliai šviesai.

Guilherme’ą Torresą galima apibūdinti grupės „Daft Punk“ žodžiais: „Work it harder, better, faster, make it over“ (liet. „Dirbk stropiau, geriau, greičiau, užbaik tai“).

Dirbti ir ilsėtis stilingai Darbo ir gyvenimo balansas „MTV Networks“ būstinėje Berlyne

2012: 03

30

Dar vienas puikus atviro biuro pavyzdys buvusioje Vokietijos Demokratinės Respublikos sostinės dalyje. Per langus matomas vaizdas primena Pašilaičius Vilniuje arba Šilainius Kaune – visur jie vienodi. Akivaizdi konversija iš buvusių niūrių pastatų į šiuolaikinį biurą – madingas šių laikų sprendimas. Toks nekilnojamasis turtas sąlyginai pigus, o, pridėjus fantazijos ir užsakovų pinigų, jis tampa kelis kartus brangesnis. Sprendimas, kurio užuomazgos juntamos ir Vilniuje.

Architektai – „Dan Pearlman Markenarchitektur GmbH“ Klientas – „MTV Networks“ Fotografijos – „Diephotodesigner.de“ Vieta – Berlynas, Vokietija Realizacija – 2010 m.

Bendras plotas – 715 m2 Dizaineris – „Brand Experience & Exhibition“ įkūrėjas ir kūrybos direktorius Marcusas Fischeris

Daugelis interjero dizainerio, kuris baigė mokslus Berlyne 1999 m., sprendimų šiame interjere atrodo išties unikaliai ir savotiškai. Juntama jo patirtis projektuojant parodų stendus ir ekspozicijas BMW, MINI, „Roca“, „Lufthansa“ prekių ženklams. Dabar atėjo laikas MTV. Daugelis šiuolaikinių biurų savo prekės ženklo ideologiją perteikia ir interjere. Interjeras tampa įmonių įvaizdžio dalimi, kuri pasąmonės lygyje veikia tiek šio biuro darbuotojus, tiek jo svečius.

Panaudotos šiuolaikinės medžiagos šiame biure leido sukurti originalių formų baldų ir šviestuvų kompozicijas, kurios bendrose holo patalpose apibrėžė atskiras bendravimo, o gal net ir bendro darbo grupėse zonas. Atkreiptume dėmesį į gausybę įvairių formų minkštasuolių, kurie kviečia patogiai

2012: 03

32

prisėsti ar net išsidrėbti kaip namuose. Jau kurį laiką pripažįstama tiesa, kad geros kūrybinės mintys darbuotojus aplanko būtent neformalioje aplinkoje. Vis dažniau sukuriamos tokios jaukios zonos tampa produktyviausių pasitarimų brain storm vieta. Minkštasuolis, baras virtuvėlėje, suoliukas hole – tos lyg bites prie medaus traukiančios vietos, kur pasiėmęs savo nešiojamąjį kompiuterį gali pailsėti nuo darbo vietos monotonijos ir oficialumo. „MTV Networks“ darbuotojai išties gali džiaugtis: pertvarkytos ir naujo plano priimamojo, susirinkimų bei poilsio patalpos MTV būstinėje, apie ką jau seniai svajojo darbuotojai, tapo realybe, o kažkada buvęs biurų kompleksas ant upės kranto pagaliau tapo pagrindiniu biuru.

Paprašius „Dan Pearlman“ architektų parodyti, ką moka, jie sukūrė „įkvėpimo ašį“ atverdami visą centrinį pirmo aukšto plotą nuo šiaurinio iki pietinio fasadų. Šiandien šis erdvus atrijus tarnauja kaip prekės ženklo „sodas“, kviečiantis prisėsti bei pailsėti ar neformaliai pabendrauti. Šioje patalpoje gali sutilpti iki 250 darbuotojų.

Interjero dizainas ir medžiagos glaudžiai siejasi su „MTV Networks“ (Vokietija) logotipu, su jo būdingu šriftu bei spalvomis – tamsiai ruda, balta bei geltona. Jos kūrybingai perteiktos bei interpretuotos priimamojo erdvės, vestibiulio, taip pat ir kavinių atrijuje bei virtuvėlių dizaine.

Didesnė judėjimo laisvė bei eilė unikalių ir privačių slaptesnių zonų prisideda gerinant darbovietės darbo ir gyvenimo balansą. Nesvarbu, ar pietautum būstinės virtuvėje, mėlynoje kavinėje, ar prekės ženklo „sode“ po stilizuoto medžio lapija, yra gausu pasirinkimų, kaip atsipūsti per darbo dieną.

Stalo teniso arba stalo futbolo gerbėjus, žinoma, galima su-

tikti sporto kampelyje. Abstrakčių medžių skėčiai ir keletas skirtingų pasisėdėjimo salelių atspindi uždarą „korporacinį“ dizainą bei įėjimo zonoje panaudotas medžiagas. Bendras „sodo“ paveikslas yra apibrėžtas sąveika tarp virš galvos kybančia lapijos instaliacija bei vertikalių žalių erdvių, taip pat smulkių detalių, tokių kaip iš veltinio pagaminti akmenys, atstojantys atviras pasisėdėjimo saleles. Šis biuro projektas dar kartą parodo, kur krypsta šiuolaikinės darbo aplinkos kultūra. O koks jūsų biuras?

Šiuolaikinių biurų tendencijos Ar įmanoma kompaktiško biuro aplinką suprojektuoti taip, kad nebūtų užgožiamas darbuotojų individualizmas ir atsiskleistų jų kūrybinis potencialas? Tarptautinė kompanija „Steelcase“ vienareikšmiškai sako TAIP. Užklupus sunkesniam ekonominiam periodui, kai įmonės pradeda dirbti nuostolingai, jų tikslai tampa prieštaringi: siekiama sutaupyti ir tuo pat metu dirbti lanksčiai, priimti drąsius kūrybinius sprendimus. Verslas tapo efektyvesnis, todėl ženkliai apkarpomi du didžiausių išlaidų reikalaujantys aspektai: nekilnojamasis turtas ir žmogiškieji ištekliai. Sumažinus etatus likę darbuotojai privalo dirbti dar našiau ir efektyviau, o biuras turi būti suprojektuotas labai kompaktiškai, jame turi būti efektyviai išnaudotas kiekvienas kvadratinis metras.

Kokius biurus renkasi šiuolaikinis verslas?

Greitėjant darbų tempui, įmonės aktyviai ieško sprendimų, kaip: efektyviai išnaudoti nekilnojamąjį turtą; skatinti ir palaikyti kolegų bendradarbiavimą; padėti atsiskleisti darbuotojų talentui ir jį auginti; sukurti ir puoselėti organizacijos kultūrą ir įvaizdį.

2012: 03

34

Nors iš pirmo žvilgsnio gali taip ir neatrodyti, visi paminėti sprendimai ženkliai susiję su darbo aplinka. Būtent darbo erdvė gali paskatinti darbuotojus daugiau bendrauti, išryškinti jų talentus ir gebėjimus, formuoti komunikacinę organizacijos kultūrą. Kelios dominuojančios kompanijos savo patirtimi tai įrodė pasauliui.

Konsultacinių kompanijų koncernas „Accenture“ sukūrė darbo aplinkos strategiją „Workplace 2.0“, kuri buvo adaptuota įmonės Hiustono biure. Koncerno vadovas Danas Johnsonas pasakojo, kad kai visa įmonė susitelkia bendriems tikslams, gimsta pati geriausia strategija. „Mes suderinome naują verslo strategiją su mūsų žmogiškaisiais ištekliais ir technologiškai įgyvendinome galimybę būti kartu, dirbti arčiau vieni kitų, aktyviau komunikuoti ir glaudžiau bendradarbiauti“, – pasakojo „Accenture“ vadovas. Ką gi padarė ši kompanija, kad jų veiklos strategija ir perspektyvos priklausytų nuo aplinkos? Pirmiausia įmonė savo didžiulį 6000 kv. m. trijų aukštų biurą iškeitė į beveik tris kartus mažesnį 2300 kv. m. vieno aukšto biurą, kuriame puikiai gali dirbti tie patys 800 darbuotojų. Tai padėjo ne tik sutaupyti lėšų patalpų nuomai, jų eksploatacijai, bet, padidinus darbo vietų tankumą, buvo sukurta glaudesnė bendradarbiavimo atmosfera, kuri lėmė visos įmonės kultūrinį klimatą ir padėjo užtikrinti geriausius veiklos rezultatus. „Accenture“ vadovai pastebėjo, kad darbuotojai dažniau sėdi ne tiesioginėse darbo vietose, o dirba komandose: posėdžiauja susitikimų kambariuose, susitinka poilsio zonose, kuriose turi galimy-

bę geriau pabendrauti, geriau susipažinti ir pelnyti kolegų pasitikėjimą.

Mobiliojo ryšio lyderis „Vodafone“ naują biuro strategiją pritaikė įmonės vadovų būstinėje Amsterdame. Pirmiausia trys skirtingi biurai buvo iškeisti į vienas patalpas. Kompanijos vadovas Jensas Schulte’as-Bockumas sakė: „Visada siekiame būti žingsniu priekyje nei mūsų konkurentai, todėl tradicinį biurą drąsiai iškeitėme į šiuolaikinę, inovatyvią, neišryškinančią hierarchijos darbo aplinką.“ Naujame „Vodafone“ vadovų biure vyrauja atviros erdvės, kurios sukuria daugiau galimybių organizuoti susitikimus su kolegomis, svečiais. Visi darbuotojai: nuo aukščiausio lygio vadovų iki naujų darbuotojų, dirba bendroje erdvėje. Taip dirbdami jie turi galimybę matyti, kaip dirba jų kolegos, vadovai, ir aktyviai vieni iš kitų mokosi.

Europoje ir Šiaurės Amerikoje atlikti „Steelcase Workspace Futures“ tyrimai atskleidė, kad 22–26 proc. sumažinus individualių darbo vietų erdvę ir perėjus prie atviro biuro,

sutaupoma 10–15 proc. išlaidų. Šiuolaikinių verslo įmonių, pasinaudojusių nauja darbo erdvės strategija, biuruose praktiškai nebeliko asmeninių, individualių erdvių. Darbuotojus vienus nuo kitų kartais atskiria permatomos arba lengvai tonuotos plokštės. Kita vertus, mažesni biuro baldai, įsprausti nedidelėse erdvėse, neapsaugo darbuotojų vienų nuo kitų, t. y. girdimi telefoniniai pokalbiai, aplinkos triukšmas ir pan. Dėl šios priežasties atviruose biuruose įrengiama daugiau kambarių, poilsio zonų, erdvių kavai gurkšnoti ar užkandžiauti. Atskirti darbo kambariai – tai sprendimas, kai darbuotojams reikia privačiai paskambinti ar padirbėti ramesnėje aplinkoje. Be to, šiuolaikinių kompanijų darbuotojai vidutiniškai 40 proc. darbo laiko dirba ne biure (važinėja į susitikimus, rengia konferencijas ir pan.), kas parodo, kad

2012: 03

36

tradiciniai, kabinetinės sistemos biurai būtų neišnaudojami.

Darbuotojai. Kodėl jie turi dirbti atvirame biure?

Teoriniai ir praktiniai tyrimai atskleidžia, kad, nepriklausomai nuo kartos, kvalifikacijos, darbo krūvio, geriausius darbuotojų rezultatus padeda pasiekti keturi esminiai režimai: kryptingas darbas, bendradarbiavimas, mokymasis ir bendravimas. Daugiau žinių turintys kompanijos darbuotojai: vadovai, produkto, projekto vadovai, turimomis žiniomis su kolegomis gali pasidalyti kūrybiškai naudodamiesi jau paminėtu modeliu – šiuolaikine darbo aplinkos strategija. Šiuose keturiuose darbo režimuose darbuotojai savo žinias įprastai perduoda dviem būdais: paaiškinamu žodžiais ir tyliuoju (nebyliuoju). Būdas, paaiškinamas žo-

džiais, yra tradicinis, įprastas ir kasdien naudojamas kalboje, dokumentuose ir kt. Tylusis žinių perdavimo būdas yra daug gilesnis, privatesnis, sunkiau suformuluojamas ir perprantamas praktikoje. Jis išreiškiamas metaforomis, analogais, perprantamas ilgesnį laiką dirbant šalia. Šie būdai atskleidžia, kaip dalijamasi žiniomis, kaip gimsta ir yra išbandomos idėjos, atsiranda ilgalaikis pasitikėjimas tarp darbuotojų. Informacijos perdavimo balsu ir veiksmais metodai yra labai glaudžiai susiję kryptingu darbu, mokymusi, bendravimu, bendradarbiavimu, todėl darbdaviai tai turi skatinti sukurdami atitinkamą darbo aplinką.

Ateities biurų perspektyvos 2010 m. kompanija „Steelcase“ Kiolne surengė konfe-

renciją, kurioje iškiliausi architektūros, dizaino profesionalai pasidalijo savo mintimis apie mokslines teorijas ir praktinius veiksnius, nusakančius ateities biuro erdvių perspektyvas.

Nors konferencija vyko prieš keletą metų, dabar galime įžvelgti, kaip aktyviai visame pasaulyje plinta atvirų biurų tendencijos.

Konferencijos metu architektas Dietmaras Leykas atskleidė, kad šiuolaikiniam žmogui tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbo aplinkoje vis sunkiau rasti atskirą erdvę, tačiau tai dar nereiškia, kad žmonės pradėjo daugiau dirbti. Pasikeitė tik darbo ritmas. Darbas dabar kiekviename žingsnyje lydimas vis naujesnių technologijų, inovatyvių išradimų, dėl to vis daugiau žmonių dirba netradicinėse darbo erdvėse. Žmonės juda į priekį kartu su technologinėmis naujovėmis,

todėl spartėjant gyvenimo tempui įrengia tokius biurus, kuriuose maksimaliai galėtų naudotis modernių technologijų galimybėmis.

Kita konferencijos dalyvė architektė Patricia Urquiola kalbėjo ne tik apie biuro patalpų projektavimą, bet ir apie biuro interjero įrengimą. „Kai darbuotojas aktyviai dirba, jo telefonas nuolat skamba, aplinkui atvirame biure vyraujantis triukšmas paskatina padaryti pertraukėlę. Dėl to atviruose biuruose būtinos poilsio zonos, jaukūs kambariai, kuriuose darbuotojas galėtų atsipalaiduoti ir bent trumpam pailsėti.“ Anot architektės, kol kas mažai kuriama minkštų baldų išskirtinai biurų poilsio zonoms. Jose dažnai naudojami dalinai gyvenamosioms erdvėms pritaikyti baldai: sofos, foteliai, staliukai, tačiau populiarėjant atviriems biurams, kuriuose apie 50 proc. sudaro bendravimui skirtos erdvės (kavos

2012: 03

38

bareliai, susitikimų kambariai), reikia atkreipti dėmesį, kad baldai šiose erdvėse sukurtų ypatingą atmosferą: padėtų atsipalaiduoti ir inspiruotų naujiems darbams.

Abu konferencijoje dalyvavę architektai patvirtino, kad ateities biurai bus tarsi hibridai tarp tradicinio biuro ir jaukios namų erdvės. Dar tuomet, prieš keletą metų, jie sakė, kad kuriant didesnius biurus sudėtinga prisitaikyti prie kiekvieno žmogaus poreikių, todėl ieškoma aukso vidurio siekiant sukurti kompaktišką, patogią, inovatyvią ir labai jaukią darbo aplinką. Praėjus 2 m. matome tendecijas, kad atvirų biurų sparčiai daugėja, todėl tikėtina, kad kompanijos, siekiančios ilgalaikių tikslų ir koja kojon žengiančios su naujomis technologijomis, tradicinius erdvius biurus keis į šiuolaikinius, skatinančius kūrybiškai veikti.

1

2

3

4

5

6

7

7 kūrybingos darbo erdvės kūrimo principai Sukurti kūrybingą aplinką nėra jau toks lengvas uždavinys, todėl kompanijos „Steelcase“ specialistai pateikia 9 svarbiausius kūrybingos darbo aplinkos kūrimo principus.

Kūrybiškoje aplinkoje integruokite įmonės strategiją. Padidinkite nekilnojamojo turto našumą, atsižvelgdami į santykius, darbo procesus, žmogiškuosius išteklius (pritraukdami ir išlaikydami talentus), technologijas (kad sklandžiai vyktų dalijimasis informacija), organizacinės kultūros poveikį.

Prieš kurdami darbo aplinką būtinai apsvartykite visus šiuos veiksnius.

Skaičiuokite kiekvieną kvadratinį metrą. Turėdami nedideles biuro patalpas galite jas išnaudoti produktyviai, kad kiekvienas kvadratinis metras dirbtų Jums, būtų funkcionalus, gerai apšviestas, lengvai ir patogiai prieinamas.

Siekdami darbuotojų komunikacijos, didinkite biuro tankumą. 2010 m. „Harvard Business Review“ atlikti tyrimai parodė, kad žmonės, kurių darbo erdvėse išsidėstę pagrindiniai darbuotojų judėjimo maršrutai, beveik 60 procentų daugiau bendrauja su komandos nariais, nei sėdintys prasto matomumo atokesnėse zonose. Tai milžiniškas didelio darbo vietų tankumo privalumas. Be to, tankesnės darbo erdvės lengviau padeda integruotis naujiems komandos nariams.

Didesnis interaktyvumas skatina glaudesnį bendradarbiavimą, dalijimąsi žiniomis ir naujomis idėjomis.

Judriausios biuro vietos turi būti techniškai gerai įrengtos.

Jose būtinai turi būti techniniai sprendimai, kurie leistų vizualiai pademonstruoti medžiagą, klausyti garso įrašų, fiksuoti sugeneruotas idėjas.

Išnaudokite erdves ugdyti bendravimui ir pasitikėjimui. Formalus ir neformalus bendravimas – tai raktas, skatinantis dalytis naujomis idėjomis. Jau minėtas tyrimas taip pat atskleidė, kad niekas kitas kaip gaivieji gėrimai ir lengvi užkandžiai neskatina darbuotojų susiburti bendrauti neformalioje aplinkoje, todėl koridoriaus gale įrengta mini virtuvėlė gali tapti puikiu pretekstu komunikuoti ir dalytis idėjmis.

Teisingai išdėstykite erdves. Žinoma, kad profesionalūs specialistai gali dirbti bet kokioje aplinkoje, tačiau teisingai suprojektuotos ir įrengtos darbo erdvės inspiruoja darbus atlikti dar produktyviau. Kolegų bendradarbiavimas remiasi santykiu „akis į akį“, nes neretai tenka dalytis privačia ar konfidencialia informacija. Šiam tikslui bendros erdvės ar mini virtuvėlė netinka, todėl atviro biuro projekte turi būti bent keli pasitarimų, susitikimų kabinetai, kuriuose taip pat vertėtų nepamiršti techninių darbo priemonių informacijai apsikeisti.

Išnaudokite erdves permainoms skatinti. Ryanas Armbrusteris, inovatyvios kompanijos „United Helth Group“ viceprezidentas, sako: „Erdvė gali organizaciją paskatinti naujiems pokyčiams, kurie personalui gali būti ne visada patogūs, tačiau orientuoti į ilgalaikius kompanijos tikslus. Keičiantis aplinkai, žmonės lengviau priima ir kompanijos strategijoje vykstančius pokyčius.“ Erdvė, kurioje žmonės gali išbandyti naujas idėjas, gali sukelti netvarką, tačiau lygiagrečiai ugdo inovacijų procesą ir leidžia darbuotojams žinoti, kad jie skatinami rizikuoti.

Straipsnis parengtas pagal „Steelcase“ leidinį „360° Harder Working Spaces“.

2012: 03

40

Gyvenamasis namas

„Pirmoji gyvybė, po ledynmečio pradėjusi brautis pro sniegynus link saulės, kuri savo šiluma tirpdė viską aplink ir kėlė ledus. Darėsi vis daugiau erdvės, oro, šviesos. Kaip ir kiekvieną pavasarį“, – taip apie savo kūrinį – gyvenamąjį namą „Pavasaris“, rašo interjero autoriai.

Gražus didelis sklypas, išraiškingas reljefas, vaizdinga panorama – tai vertybės, su kuriomis interjero autoriai nenorėjo konkuruoti ar kovoti. Pagarba joms tapo pagrindine interjero idėja.

Taigi, planuojant vidaus erdves bei renkantis apdailos medžiagas, buvo stengiamasi tarsi dematerializuoti interjero erdvę: „Siekėme išnaikinti bet kokias vizualines ribas, tradiciškai suvokiamas kaip namo sienos. Gyventi name – gyventi gamtoje. Sienos ir lubos reikalingos tik kaip fizinė apsauga. Norėjome, kad namas būtų skaidrus visomis prasmėmis, kad šviesa be trukdžių pasiektų visus namo kampus, kad sklypo reljefas pulsuotų ir viduje, kad aplinkos vaizdai taptų vidaus vaizdais. Taigi šviesus interjeras nebuvo pasirinktas, Plotas – 420 m2 Projekto autorius – Tomas Lapė Bendraautoriai: Živilė Putrimaitė, Dovilė Ažondenytė, Vytenis Eitminavičius Fotografas – Dmitrijus Kalashnikovas „Auksinė paletė“ už geriausią privatų interjerą. „Auksinė paletė“ už geriausią vonios kambario projektą.

jis tiesiog sukurtas natūraliai“, – kalba interjero bendraautoris Tomas Lapė.

Medžiagos pasirinktos maksimaliai natūralios – dviejų spalvų medis, akmens masės plytelės, šiek tiek natūralaus granito. Plytelės naudojamos tik ten, kur neišvengiamai reikėjo išspręsti funkcinius klausimus. Židinys – pirminis ir pagrindinis archetipinis gyvenamojo namo atributas, jungiantis ir vienijantis aplink save visa, kas gyva. „Mūsų interjere židinys – atviras kaip ugniakuras. Ugnis stebima iš visų keturių pusių. Taigi jis tampa savotiška ašimi, aplink kurią sukasi gyvenimas“, – dėsto T. Lapė.

Vonios kambaryje pasirinkta tamsi spalva. Ji padeda pabrėžti erdvės ribas, o tai vonios kambariui suteikia vizualinio ir emocinio stabilumo, taip pat ir privatumo.

2012: 03

42

Jauku ir praktiška

Plotas – 36,7 m2 Projekto autorė – Audronė Ambrazienė Fotografas – Giedrius Kuzmickas „Auksinė paletė“ už geriausią spalvinį sprendimą.

Buto iš naujo suplanuoti nereikėjo.

Funkcinės zonos buvo aiškios. Reikėjo tik šį nediduką butą padaryti patogesnį ir jaukesnį.

Medžiagos ir būdai naudoti tokie, kurie vizualiai didina erdvę: koridoriuje per visą spintą veidrodis, durys į miegamąjį ir į vonios kambarį – iki lubų.

Toks sprendimas patalpą tarsi padaro aukštesnę.

Taip pat buvo praplatintas įėjimas iš koridoriaus į bendrąją erdvę. Šiltas žalios, natūralaus ąžuolo ir baltos spalvos derinys suteikė šviesos, jaukumo ir šilumos įspūdį. Būtent šį spalvinį sprendimą užsienio architektų komisija pripažino geriausiu šių metų interjero konkurse. Žemės šiltos spalvos, kontrastuojančios su pilkais šaltesniais atspalviais, yra madingos šiuolaikiniuose interjeruose. Augalinį motyvą jaučiame virtuvės sienoje, užuolaidose, svetainės kilime, kuris primena žolytę.

Pagrindinis svetainės baldas turėjo būti talpus, bet nemasyvus. Dėl šios priežasties sekcijos angose įdėtas veidrodis suteikė šiai sienai lengvumo ir kartu praplėtė erdvę, taip baldą paversdamas skaidriu ir permatomu. Toks pat efektas išgautas virtuvės zonoje – blizgūs spintelių paviršiai, stiklu uždengta siena atspindi viską aplinkui, o patys tarsi slepiasi už šių atspindžių.

Augalinis motyvas pratęsiamas ir miegamajame. Sienai dekoruoti panaudotas didžiulis obels žiedų fototapetas.

Makrovaizdas ant sienos suteikia kambariui neįtikėtiną mastelį, nors patalpa realiai akivaizdžiai maža, tačiau ir ji maksimaliai išnaudota: virš lovos pakabintos spintutės su veidrodinėmis durelėmis. Tai – jaukus praktiškas būstas.

2012: 03

44

Butas Nidoje

Plotas – 60 m2 Projekto autoriai: Rytis Kaminskas, Erika Rodaitė-Kaminskienė Fotografas – Raimondas Urbakavičius „Auksinė paletė“ už geriausią virtuvės projektą.

Buto Nidoje interjeras išsiskiria griežtomis formomis, kurias atviru medžiagiškumu pabrėžia baldų briaunos. Jos veikia kaip kontrastas plastiškoms horizontalių ir vertikalių paviršių jungtims, minkštoms lininių užuolaidų klostėms.

Vizualiai atrodo, kad interjere labai daug medžio. Tokį įspūdį sudaro vinilinė grindų danga, kuri iš horizontalios grindų plokštumos pereina į baldų ir sienų vertikalias plokštumas. „Taip interpretavome jachtos ar laivo denio paviršius. Kad sustiprintume ir pabrėžtume denio įvaizdį, kur tarp lentų naudojami gumos intarpai, tarp vinilinių lentelių panaudojome juodo vinilo intarpus“, – dėsto vienas iš projekto autorių Rytis Kaminskas.

Interjere dominuoja vinilinė grindų danga, laminuota fanera, linas, plastikas.

Taip sukuriama pusiausvyra tarp natūralių ir sintetinių medžiagų. Žydros spalvos elementai pasirinkti kaip kontrastas šiltiems medžio tonams. Kadangi butas yra skirtas poilsiui – gaivus ir vėsus spalvinis koloritas labai tinka.

Vis dėlto pagrindinis būsto akcentas – horizontalių ir vertikalių paviršių jungtys, grindų plokštumos perėjimas ir susiliejimas su baldų plokštumomis.

Pavyzdžiui, minkštasuolis tapo ir grindimis, ir baldu.

Daugiau dėmesio buvo skiriama praktiškumui, kad nereikėtų daug laiko skirti būsto priežiūrai ir kad būtų patogu patenkinti būtiniausius buitinius poreikius.

Bute sukurtas jaukus apšvietimas. „Neapsiribojame tik šviestuvų reikiamo kiekio pasirinkimu ir jų išdėstymu.

Visuose savo projektuose dirbame su profesionaliais apšvietimo partneriais, kurie savo nestandartiniu požiūriu, taip pat puikiai jausdami mūsų stilių, padeda mums pabrėžti ir sustiprinti interjero akcentus, arba tiesiog kukliai ir kokybiškai apšviesti reikiamas zonas“, – aiškina R. Kaminskas.

Anot jo, aptariamo tipo interjeras turėtų būti priimtinas kasdienėje veikloje užimtam, šiuolaikiškam, jaunam žmogui, kuris poilsio metu norėtų būti estetiškai švarioje, kokybiškoje aplinkoje.

2012: 03

46

Skandinaviškas interjeras, dvelkiantis pajūriu

Plotas – 81,65 m2 Projekto autorė – Virginija Sabaliauskienė Fotografas – Augis Narmontas

Buto palėpėje interjeras sukurtas iš natūralių apdailos medžiagų. Lakoniški išskirtinio dizaino baldai bei aksesuarai padiktavo skandinavišką šios palėpės stilių.

Pirmame aukšte didžioji patalpos dalis paskirta svetainės zonai, taip pat čia suformuota virtuvės ir valgomojo erdvė, prieškambaris su laiptų zona ir vonios kambarys. Norint atskirti svetainę nuo kitų funkcinių zonų ir kartu išsaugoti atviros, šviesios erdvės idėją, buvo suprojektuota ažūrinė pertvara iš klijuotos faneros. Ji ne tik praleidžia šviesą į koridorių, bet ir tampa dekoro elementu, o vakarais – ir įspūdingu šviestuvu.

Nuo valgomojo svetainę skiria siena, kurioje sumontuotas židinys. Remiantis projektu, ši siena buvo užmūryta iki pat langų, bet, dalį jos išgriovus ir suformavus atvirą perėjimą į valgomojo zoną, pavyko išsaugoti atviros erdvės įspūdį.

Visam interjerui būdingas atvirumo principas juntamas ir virtuvės bei valgomojo patalpoje: į ją galima patekti ir iš koridoriaus, taip pat ir tiesiai iš svetainės.

Valgomasis suprojektuotas greta židinio sienelės ir įėjimo į svetainę. Kad stalo gabaritai neužgožtų valgomojo erdvės, stalviršis derintas prie grindų atspalvio.

Stalo kojos gamintos iš metalo – ši medžiaga dera prie perdangos krašto bei metalinių židinio apdailos detalių ir padeda susieti kelias funkcines zonas į bendrą visumą.

Svetainę ir valgomąjį skiriančioje sienutėje įrengto židinio fasadui dekoruoti buvo pritaikyti šeimininkų prie jūros rasti akmenukai – šiurkšti, matinė jų faktūra kontrastuoja su blizgia metalo apdaila.

Prie ažūrinės svetainės sienelės įkomponuota patogi minkštoji dalis, kuri parinkta dėl funkcionalumo, skandinaviškam interjerui būdingų aiškių, paprastų linijų ir tinkamos spalvos. Prie stalo atspalvio ir dizaino priderintos stilingos lenktos faneros kėdės su metalinėmis kojomis.

Antrame palėpės aukšte – privati zona.

Grindims parinkta natūralaus augalinio pluošto – sizalio – kiliminė danga. Jos faktūra gražiai išryškėja baltai dažytų sienų fone, paįvairina interjero medžiagiškumą ir pabrėžia natūralumo idėją, būdingą skandinaviškam stiliui.

2012: 03

48

Butas Vilniaus senamiestyje

Plotas – 121,47 m2 Projekto autorė – Laura Malcaitė Bendraautoriai: Dmitrijus Kudinas, Linas Lapinskas Fotografai: Dmitrijus Kudinas, Laura Malcaitė

Mums įprasti dalykai taip pat kinta.

Praeitis kinta, virsdama dabartimi.

Mūsų tikslas – sukurti erdvę, kurioje šeima jaustų sau įprastos, pažįstamos aplinkos tapatumą bei galėtų ją pripildyti dabartimi: kelionių relikvijomis, judesiais, sapnais. Ne įpareigoti, o leisti ar paskatinti laisvai kvėpuoti, judėti – tai buvo šio projekto išeities taškas. Kita vertus, tai – dialogas tarp praeities ir dabarties, tarp senamiesčio paveldo ir šiuolaikinio, dinamiško gyvenimo būdo, kuris renkasi ne uždaras formas, o nukreipiančias, leidžiančias improvizuoti, rinktis skirtingas kryptis.

Keliaujant po šiuos namus, erdvės ne tik nuolat kinta nuo horizontalių į vertikalias, joms suteikta ir asimetrijos dorybė, yra galimybė keliauti įstrižai.

Apšvietimui taip pat būdingas asimetriškumas, akcentuojama šviesos koncentracija tam tikrose buto erdvių zonose – vienur pabrėžiant šviesos linijiškumą, kitur – naudojant išsklaidytą taškinį apšvietimą. Tokia asimetrija butui, tarsi žmogaus veidui, suteikia atpžįstamumo, ji kuria tapatumo jausmą ir taip pat kalba apie neužbaigtumą, kitimą, kaip vieną iš esminių šiuolaikinio gyvenimo būdo bruožų. Šią „non finito“ idėją pratęsia ir palėpiniame aukšte esanti vonios ir drabužinės erdvė. Ji vizualiai išilginta, pasibaigia šiuolaikine ikona – langu į išorę, į kažkur...

Tam tikras buto erdvių sterilumas, puristinė estetika nėra savaime tikslas, taškas. Ji leidžia nevaržomai bute atsirasti naujiems daiktams, dulkėms, jaukioms detalėms, kurios pripildo erdves gyvybe. Kelios svarbios injekcijos, tarsi tekstinės užuominos apie kitos, dar neparašytos pastraipos turinį, jau dabar integruotos į sakinį. Buto grindims „suleista“ gera senamiesčio „bakterija“, daiktus pripildanti tauraus senėjimo.

Laikui bėgant, tarp baltai dažyto parketo lentų atsiras plyšelių, išryškės eglutės faktūra. Lyg gyvas organizmas grindys kis drauge su aplinka, joje gyvenančiais žmonėmis. Etnografinės, skandinaviškos tekstilės salelė kvies jaukiam pasisėdėjimui, telkdama visą dėmesį aplink save, o zoomorfinės figūrėlės pavydžiai žvelgs nuo palangių, kantriai laukdamos būti užkalbintos.

2012: 03

50

Lofto interjeras

Plotas – 93,52 m2 Projekto autoriai: Rytis Mikulionis, Gytis Vaitkevičius Fotografas – Raimondas Urbakavičius

Interjeras sukurtas kaip antri namai kūrybiškai porai buvusiame gamybiniame pastate, Ševčenkos loftų bendruomenėje.

Pirmame aukšte įrengtas gyvenamasis kambarys, virtuvė, tualetas bei holas.

Antrame – miegamasis, drabužinė ir dar viena papildoma patalpa. Bendras būsto plotas – per 90 m2 .

Pirmiausiai į akis krenta netradicinis lofto apšvietimas. Gyvenamajame kambaryje ant sienų pakabinti unikalūs autorinio darbo šviestuvai, sukurti iš veltinio. Ši medžiaga ne tik suteikia erdvei jaukumo, bet ir sugeria garsą.

Pasak vieno iš interjero autorių Ryčio Mikulionio, didelėse patalpose tai labai svarbu. Veltinis interjere taip pat naudojamas užuolaidai, pakabintai prie įėjimo į drabužinę. Kiekviena funkcinė zona – apšviesta atskirai. Poilsio zonoje pastatytas toršeras, šalia darbo vietų – šviestuvai. Lofte įrengtas vienas stoglangis – tai irgi suteikia erdvei papildomos šviesos. Interjere dominuoja pastelinės spalvos. Medžiagos, iš kurių kuriamos interjero detalės, paprastos – naudota laminuota fanera – natūralios ir sintetinės medžiagos derinys.

Kaip pavyksta turint nedidelį biudžetą sukurti rafinuotą aplinką? „Tai – patirties ir ilgų metų įdirbio rezultatas“, – sako interjero autorius. Juolab kad interjeras yra kurtas ne kaip pagrindiniam būstui, bet kaip kūrybinės studijos aplinkai.

Natūralu, kad tokiam būstui reikalavimai yra kitokie nei nuolatinei gyvenamajai erdvei. Vis dėlto lofto interjero kūrimas – išskirtinis. R. Mikulionis patikina, kad Lietuvoje lofto samprata šiek tiek skiriasi nuo kitų Europos šalių. Anot architekto, loftų erdvė turėtų būti gerokai per 100 m2 ploto, o pas mus įprastos 50 ar 60 m2 erdvės. Ne visada vaizdas pro langą loftuose labai geras, taigi logiška, jog tai kompensuojama erdvės sąskaita. Suvaldyti nestandartinę išskirtinę erdvę – gana sunku. Juolab kai aptariamo lofto proporcijos netradicinės – jis pernelyg siauras. Vonios kambaryje kontrastuoja šiltos ir šaltos medžiagos – derinamas betonas su medžio fanera. Visoje lofto erdvėje nėra gausu daiktų. Dėmesį atkreipia kabantis baras ir pakabinama antresolė. Gyvenamasis kambarys sujungtas su minimalistine virtuve.

2012: 03

52

Rašytojo namai

Plotas – 85 m2 Projekto autorė – Dalia Jakeliūnaitė Fotografas – Kernius Pauliukonis

Pats interjero pavadinimas sufleruoja apie netradicinius, intelektualius šios erdvės šeimininkus bei specifinį erdvės planą.

Objektas, esantis šalia Neries krantinės, iš pradžių pasirodė pakankamai komplikuotas. Erdvės padalijimas į du aukštus lėmė mažos, suspaustos erdvės įspūdį.

Buto erdvė buvo sąmoningai atveriama, siekiant padidinti erdvę ir jos pojūtį: dalis perdangos buvo nugriauta, visi jau suprojektuoti įvadai, pertvaros, laiptų vieta pakeisti iš esmės.

Vienas iš pagrindinių pageidavimų – darbo kambario ir rūkomojo bendra erdvė padiktavo tam tikrus techninius interjero sprendimus: specialiai žeminamos lubos dėl rekuperatoriaus bei galingos ventiliacijos.

Laiptai, pakabinamas šviestuvas, langas – esminiai objekto akcentai. Sieninis akcentinis apšvietimas paryškina laiptų struktūrą ir griežtumą. Apšvietimas formuojamas keliais būdais: iš viršaus bei sienoje, šalia laiptų.

Pirmame aukšte suprojektuota patogi virtuvė su svetaine, taip pat tikrai erdvi vonia. Antrame aukšte – erdvi drabužinė, miegamasis, vonios kambarys, darbo bei kūrybos kambarys.

Darbo kambarys labiausiai veikia viso interjero erdvę savo išskirtinumu. Kūrybos kambaryje esantis langas formuoja erdvės daugiasluoksniškumą: atsiverianti bendra buto erdvė bei langai, pro kuriuos matosi Neries krantinė.

Kitas pagrindinis interjero akcentas – durys. Jos baltos, be nereikalingų detalių, juodais kantais, pabrėžiančios vertikalias ir horizontalias linijas, jungiančias visą interjerą.

Minimalistinis interjeras su nuolatinėmis kitimo galimybėmis: naujai atsirandantys daiktai, knygos, meno kūriniai tik pabrėš interjero linijų žaismą erdvėje.

2012: 03

54

Plotas – 71 m2 Projekto autorius – Mingailė Marcinė Fotografas – Albertas Pocejus

Privatus interjeras „Soft Sky“ Privataus buto interjere „Soft Sky“ dominuoja aptakios formos, kuriančios lengvumo įspūdį. „Lengvas organiškas linijų srautas, įplaukiantis į dangoraižio erdvę, tarsi plunksninių debesų tąsa, sukuria švelnią „minkštą“ atmosferą“, – savo darbą pristato interjero autorė Mingailė Marcinė. Pasak architektės, pagrindinę interjero idėją padiktavo pats pastatas, kuris yra aptakių ir lenktų formų. Užsakovo pagrindinis pageidavimas buvo turėti netradicinį, inovatyvų interjerą, kuriame dominuotų estetinė švara ir kontrastai. „Man pačiai artimos futuristinės, lengvos idėjos. Nors užsakovas gyvenime mėgsta griežtas formas, pavyko jį įtikinti, kad šiam būstui yra reikalinga kitokia stilistika, juolab kad aplinka už lango diktuoja savas taisykles“, – dėsto architektė.

Interjere nemažai detalių iš medžio.

Norint sukurti šilumos ir jaukumo įspūdį, pasirinktos medinės grindys. Medis neatsitiktinai panaudotas ir lubose – pasikartojančios detalės kuria darnios aplinkos nuotaiką. Erdvių apšvietimas taip pat netradicinis. Pasak architektės, nesinorėjo akcentuoti šviestuvų. Didesnis dėmesys kreiptas į pačią šviesą ir jos išryškinamas detales. Dauguma šviestuvų įmontuoti sienose ir lubose. „Žaidžiama šviesa, kad būtų išryškinti visi bute esantys įlinkiai. Valgomąjį ir

svetainę apšviečia tikslingi nukreipiamieji šviestuvai. Kai kurie iš jų – pačiame kampe, kad būtų apšviečiamas vienas kampelis, kai užgęsta visos kitos šviesos“, – kalba M. Marcinė.

Miegamajame nėra daug baldų, pagrindinis jo akcentas – lova, kuri, pasak architektės, tarsi dalyvauja svetainės gyvenime. Ji lyg susilieja su bendra erdve ir kuria lakonišką įspūdį.

Ne atsitiktinai miegamasis pasirinktas toks atviras ir tik esant būtinybei užveriamas. Iš miegamojo šeimininkai gali grožėtis miegančio miesto panorama ir ramuma. Įdomus interjero sprendimas pasirinktas virtuvėje – visi paviršiai stikliniai, išskyrus stalviršį, kuris yra iš akmens masės. Nors tai nėra pernelyg praktiška, tačiau, atsižvelgiant į užsakovo pageidavimus, stiklas suteikia baldui lengvumo. Pati virtuvė susilieja su už jos esančia stikline pertvara, tarsi būtų jos dalis.

Vonios kambarys pareikalavo daugiausiai pastangų bei kiekvieno įgyvendinto įdirbio. Buvo atsisakyta tradicinio plytelių sprendimo vonioje. Ten vietoj plytelių naudojamas stiklas. Tik duše pasirinktos mozaikinės plytelės, kurios savo spalvine gama prisitaiko prie stiklo. Tam, kad būtų išlaikytas viso buto jaukumas, vonioje grindys taip pat medinės, kaip svetainėje ir virtuvėje.

Joje suformuotos ir medinės sienų dekoravimo detalės. Taip išlaikytas vientisumas – nėra atotrūkio tarp skirtingų erdvių.

Kadangi interjere dominuoja šviesūs ir tamsūs kontrastai, norint pagyvinti aplinką ir suteikti jai žaismingumo, pasirinkti spalvoti svetainės baldai – grafitinė sofa, violetinės ir geltonos spalvos pufai, kurie papildo nežymias auksines detales, atsirandančias ir šildančias visą interjerą. Žvilgtelėkime į gamtą, aplinką... Viskas, kas natūralu, turi lengvą ir minkštą formą... Juk būtent dėl to taip gerai energetiškai jaučiamės, pabėgę iš savo statiškų griežtų būstų. Šis interjeras atrado harmoniją tarp aplinkos ir žmogaus kuriamų standartų, netgi būdamas aukštai virš žemės.

2012: 03

56

Plotas – 56 m2 Projekto autorius – Adomas Kondratas Fotografas – Augis Narmontas

Loftas Švitrigailos g.

Nedideliame 56 m2 ploto lofte telpa viskas, ko reikia dviejų žmonių šeimai: pirmame aukšte suplanuota gyvenamoji erdvė su virtuve, vonios kambariu ir prieškambariu. Antresolėje – miegamojo zona ir darbo kampas.

Pirmo aukšto grindys išklotos akmens masės plytelėmis, antrame aukšte pasirinkta kiliminė danga. Sienos dažytos baltai, o vonios kambaryje – klijuotos keraminėmis plytelėmis.

Pagrindinės lofto erdvės lubos nuvalytos, tačiau neglaistytos. Jos iš karto purkštos baltais dažais, taip paliekant matomus visus nelygumus ir trūkumus.

Pasak architekto Adomo Kondrato, taip slystanti šviesa šešėliuoja ir suteikia faktūrą baltų lubų paviršiui.

Antresolės lubos pirmame aukšte irgi yra neglaistytos. Klojiniams buvo naudotos OSB plokštės ir po antreso-

lės įrengimo palikta originali tekstūra – medžio skiedrų įspaudai betone.

Erdvė vonios kambaryje kompaktiška, tačiau čia telpa visa reikalinga santechnikos įranga – nedidelė vonia, pakabinamas klozetas su viršuje įrengta ūkine spinta. Po bendru su praustuvu stalviršiu pastatyta 45 cm gylio skalbyklė.

Kairioji vonios kambario siena įstiklinta trijų eilių stiklo blokeliais. Taip dienos metu vonios kambarys gauna natūralios šviesos.

Visos interjere panaudotos medžiagos suderintos tarpusavyje, o jas jungia bendra spalvinė žemės tonų nuotaika.

Balta sienų ir lubų spalva tarnauja kaip fonas.

Paklaustas apie inovacijas interjere, architektas pamini dvigubą grindų šildymo sistemą. Grindys šildomos elektra ir vandeniu. Plati palangė lofte taip pat šildoma tokiu pačiu būdu. Taigi žiemą galima drąsiai sėdėti ar netgi gulėti ant betoninio paviršiaus, nebijant persišaldyti.

Kita išskirtinė interjero detalė – daugiafunkciai laiptai su atsidarančiomis pakopomis, kuriose galima slėpti įvairaus dydžio ir ilgio daiktus. Iš šono laiptai tampa lentynomis. Įrengtas ir mobilusis baras keturiems.

Priklausomai nuo situacijos, jis gali būti patrauktas prie sienos arba tiesiog stovėti centre, tiesiai po pusiau kabančiu ore profiliniu šviestuvu.

Antresolės atitvarą taip pat galima pavadinti daugiafunkciu: pirmasis atitrauktas baltas stačiakampis atlieka rašomojo stalo funkciją, antrasis – komodos, ant kurios galima statyti televizorių. Abu stačiakampius jungiantis pilkšvai rudos spalvos elementas yra lentynos knygoms laikyti. Taigi nelieka tradicinių turėklių, kurie neišvengiami dėl saugumo.

2012: 03

58

Loftas

Plotas – 414,9 m2 Projekto autorė – Dalia Mauricaitė Bendraautoriai: Nauris Kalinauskas, Aistė Nesterovaitė Fotografas – „t & v | creep“

Juoda ir balta, kad gerai matytume spalvotus žmones.

Lofto interjere dominuoja juoda ir balta spalvos. Pasak projekto autorės Dalios Mauricaitės, sukurti tokį interjerą ją įkvėpė noras, kad interjere atsiskleistų asmenybės. „Interjeras nebuvo kurtas konkrečiam užsakovui. Taigi kiekvienas, apsilankęs lofte, galėjo susipažinti su erdve ir joje integruotais daiktais“, – pasakoja D. Mauricaitė.

Funkcionalūs daiktai lofto erdvėje parinkti atsakingai, o, paklausta apie kontrastuojančias spalvas erdvėje, autorė lakoniškai atsako, jog jas galima įvesti įvairiais būdais – „vienas iš jų – būti spalvotiems patiems“. Vis dėlto interjere svarbiausia – erdvių padalijimas į zonas. „Tai labai dažnai pamiršta naujakuriai – jie iškart pradeda kalbėti apie koloritą ar baldų stilių. Baldai šiam interjerui parinkti funkcionalūs. Kai erdvėje negausu baldų, ji skoningai papildoma“, – įsitikinusi projekto autorė.

Anot jos, klientai, rinkdamiesi baldus, dažnai pamiršta pagalvoti apie baldui skirtą kambarį ir visą dėmesį koncentruoja į baldo dekorą ar net jo pompastiką, o juk nuotaiką interjere galima sukurti detalėmis – patalynės spalva, kilimais, gėlėmis. Lofto interjere išskirtiniai dizainerio N. Kalinausko projektuoti virtuvės baldai. „Norėjome panaikinti stereotipišką virtuvės baldų formą ir integruoti virtuvę į bendrą erdvę, nepakeičiant jos paskirties. Medžiagos virtuvės baldų gamybai buvo pasirinktos kokybiškos, nes lakoniškiems sprendimams labai svarbus naudojamų medžiagų atsparumas. Dizainerio lūkesčius atitiko skirtingų tekstūrų baltos spalvos plokščių kolekcija“, – kalba D. Mauricaitė.

Sulaužytas ir laiptų stereotipas. Neretai daugeliui atrodo, kad laiptai – svarbus ir brangus interjero akcentas. „Nusprendėme parodyti lankytojui, kaip galima pagaminti laiptus paprastai, bet ne prastai. Pasirinktas metalinis karkasas ir medinės pakopos“, – sako interjero autorė. Patalpos architektūrinę kaitą rodo daug skirtingų plytų ir mūro lopų.

Interjere išsaugota istorinė siena, kuri papildytia „mūriniais“ tapetais, ant kurių potencialus gyventojas galės išraižyti jam mielų žinučių.

2. Leningrado kibernetikos centras, Rusija

1.Frédéricas Chaubinas

1

Žmogus, įamžinęs sovietinę architektūrą Juliaus Vladičkos interviu su fotografu Frédéricu Chaubinu

„Kosminiai komunistiniai statiniai fotografijoje“ – tai knyga, kurioje surinkta daugybė sovietinės architektūros kūrinių, pastatytų yrančios sistemos šešėlyje. Architektai tuo laikotarpiu buvo toli už modernizmo ir dažnai ėmėsi visiškai laisvo novatoriškumo. Vienas pirmųjų fotografų, kuris ėmėsi dokumentuoti pastarąją architektūrą, yra Frédéricas Chaubinas. Jis paskyrė net 7 metus šio projekto realizacijai, pristatydamas savo darbą apkeliavo visą pasaulį: nuo Japonijos iki JAV. Neseniai Architektūros fondo diskusijų cikle „Modernieji paveldai“ dalyvavusio fotografo paklausėme, kaip gimė ši knyga, ką jis mato sovietinėje architektūroje ir ką mano apie Lietuvos architektūrą šiame kontekste.

Panašu, kad sovietinė architektūra Jums pelnė tarptautinį pripažinimą. Kaip kilo mintis 8–10 dešimtmečio sovietinius pastatus įamžinti knygoje „Cosmic Communist Constructions Photographed“?

Visa tai įvyko gana natūraliai, kai sužinojau, kad tuo periodu buvo įgyvendinta stebinančių architektūros pasiekimų.

Aš išties daug keliauju ir jaučiu ypatingą susidomėjimą pra-

2012: 03

60

eities pėdsakais. Istorinis ir estetinis architektūros teikiamas palikimas yra tartum laiko mašina, dezorientuojanti labiau nei įprastas egzotiškumas. Pirmiausia aš tiesiog netyčia susidūriau su keletu nepakartojamų pastatų Tbilisyje.

Vėliau Baltijos šalyse pamačiau keletą kitų statinių, kurių nemačiau nei kokiose nors knygose, nei buvau apie juos girdėjęs. Tada nusprendžiau ieškoti daugiau. Buvo akivaizdu, kad šis periodas buvo ignoruojamas ir kad anksčiau ar vėliau kas nors pradės kolekcionuoti šiuos nuvertintus monumentus knygose. Aš turėjau galimybę parašyti šią istoriją, užuot vieną dieną ją perskaitęs. Žingsnis po žingsnio šis darbas progresavo, kol Benediktas Taschenas pamatė mano parodos Los Andžele plakatą, prisegtą garsaus fotografo Juliaus Shulmano biure. Jis taip susidomėjo, kad atvyko į Paryžių su manimi susitikti. Štai taip viskas prasidėjo... arba pasibaigė. Žinau, kad surinkti medžiagą Jūsų knygai truko 7 metus. Kiek šalių teko apkeliauti? Galbūt yra kokia nors tauta, kuri Jus labiausiai sužavėjo savo architektūra?

2

Teko keliauti per 14 buvusių sovietinių respublikų. Nebuvau tik Azerbaidžane ir Turkmėnistane. Bet kuriuo atveju, didžioji sovietų pasaulio dalis man liko nežinoma, kadangi savo kelionėse būdavau numatęs gana konkrečias vietoves bei pastatus, kuriuos kažkada buvau aptikęs įvairiuose rastuose archyvuose, tarp kurių nepakeičiamu šaltiniu tapo „Architektura CCCP“. Nepaisant šio pirmo žingsnio, kai kurie, nebūtinai prastesni, objektai liko nedokumentuoti. Aš juos atradau netikėtai. Atsižvelgiant į mano ištyrinėtos teritorijos mastą, spėju, kad greičiausiai dar turėtų būti nemažai objektų, kurių neatradau. Vis dėl to turėjo ateiti momentas

baigti šią nesibaigiančią istoriją ir pasinaudoti proga išleisti knygą autoritetingoje leidykloje. Iš dalies šios kelionės tikslas buvo būti pirmam, kai dalyvavau parodose (ypač JAV 2007 ir 2008 metais), kurios man suteikė nemažai dėmesio. Nesiekdamas išsamumo savo darbe, aš lioviausi iškart, kai pamačiau, kad mano kolekcija yra pakankamai plati, kad būtų reikšminga. Joje tik turėjo būti įvairovė, stilių įvairovė, kuri, mano nuomone, buvo to periodo skiriamasis ženklas. Periodo, kuris tartum buvo chaotiškas atgimimas įkvėpimui, susijusiam su susilpnėjusiu spaudimu, skelbiančiu SSRS žlugimą.

Atsakant į antrą klausimo dalį, nemanau, kad reikalinga kokia nors hierarchija, kalbant apie šią įvairovę. Vėlyvojo sovietų pasaulio atradimas buvo tai, kas pavertė šį projektą tokiu jaudinančiu. Vienas iš aspektų buvo vietinio identiteto sugrįžimas... Žinoma, ypač stiprus SSRS pakraščiuose. Architektūroje, kaip ir kitose srityse, Gruzija bei Baltijos šalys buvo lyderės. Iš to kyla išvada, kad ši architektūra tam tikra prasme išreiškė alternatyvius to periodo jausmus, užuot sekus sovietų taisykles. Prieš keletą savaičių buvau Estijos Architektūros muziejaus atidaryme. Vienas žmogus priėjo prie manęs paklausti, kaip aš išdrįsau įtraukti vieną iš Estijos pastatų į parodą, pavadintą „CCCP“. Turėjau jam paaiškinti, kad šis pavadinimas atspindi geopolitinį kontekstą, o ne ideologinį įsipareigojimą. Greičiausiai aš nepaisiau nacionalinės didybės, verčiau aš stengiausi suprasti, kas šiame kontekste siejo bei kas skyrė visas šias tautas, kurios vienu metu dalijosi tomis pačiomis sienomis. Buvimas Sovietų Sąjungos piliečiu yra tik faktas, o ne neigimo ar ginčo klausimas. Žinant, kad rinkdamas medžiagą knygai lankėtės ir Lietuvoje, ar to meto lietuviškoje architektūroje randate kokių nors išskirtinumų, 3. Gardino teatras, Baltarusija

ar visgi atvirkščiai – laikote ją charakteringa tam laikmečiui?

Lietuva šiame darbe užima didelę dalį. Greičiausiai taip yra dėl to, kad ši šalis yra man labiausiai pažįstama buvusios SSRS šalis, taip pat dėl to, kad Lietuva kartu su Estija turi labai specifišką architektūros šviesumą, tam tikrą baltišką prisilietimą (Druskininkų sanatorijos atradimas mane labai pastūmėjo ir taip patvirtino, kad tai, ką mačiau Gruzijoje, nebuvo ypač unikalu). Man patinka idėja, kad architektūrinis kūrinys gali sekti savo paties biologinį procesą. O lietuviška architektūra turėjo savo vieną ypatingą savybę. Kaip ir buvau minėjęs, „CCCP“ projektas buvo įdomus bandymu iššifruoti, kas išties vyko po Sovietų Sąjungos kiautu. Jūs turėjote keletą lygių tarpusavyje susijusių įtakų, kurias Lietuva gana aiškiai išreiškia. Gana specifinė kombinacija tarp stipraus nacionalinio identiteto ir įtakos, kurią nešė kaimyniniai Vakarai, kurie kaip ir Lietuva stengėsi susidoroti su sovietinių rėmų gniaužtais.

Nepaisant šio spaudimo, manau, kad tokia aplinka taip pat pasiūlė išskirtines galimybes. Pavyzdžiui, Valstybinė taikomųjų menų komisija pristatė unikalius nepakartojamo talento vietinių menininkų meno kūrinius.

4

3

4. Dostojevskio teatras, Didysis Naugardas, Rusija

5 5. Druskininkų hidroterapijos centras

2012: 03

62

6 6. Kijevo krematoriumas, Ukraina

8

7. Pionierių stovykla „Prometėjas“ 7

Neseniai skaitėte paskaitą Architektūros fondo organizuojamame diskusijų cikle „Modernus palikimas“. Gal galėtumėte reziumuoti savo nuomonę šia tema? Kaip manote, ar modernistinė architektūra yra verta išsaugojimo?

Aš netikiu, kad modernizmas yra transcendentinis principas. Tai totalitarinė vizija, susijusi su konkrečiu periodu. Bet, kalbant apie tokį miestą kaip Vilnius, čia atrandama modernistinė architektūra, kurioje stebinančiai atsižvelgiama į kontekstą. Šis miestas yra istorinio koštuvo rezultatas. Miesto apvalkalas susideda iš keleto skirtingų stilių sluoksnių, kuriuos suklojo daugybė istorinių ir ideologinių permainų. Šio verdančio puodo harmonija, nepaisant jo kompleksiškumo, tam tikru būdu susijusi su faktu, kad miesto centre sovietinių laikų architektūra gana stipriai gerbė vietinį palikimą. Jos integracija labai sėkminga, atsižvelgiant į urbanistinį kraštovaizdį, niekuomet neviršijant racionalaus aukščio, prisitaikant prie supančios istorinės architektūros kontroliuojamo kontrasto. O šis platus užmojis buvo pasiektas Lietuvos architektų (keista, kad išpūsti pastatai pradėjo kilti žlugus SSRS ir atgavus Nepriklausomybę). Todėl galite nujausti mano nuomonę. Aš manau, kad keletas to laikmečio namų nusipelno restauracijos. Ne tik dėl to, kad puikiai dera dabartinėje kompozicijoje, bet taip pat dėl to, kad liudija apie konkretų laikmetį bei konkrečią kartą. Pastaruoju metu aš

8. Siguldos bobslėjaus trasa, Latvija

buvau ganėtinai nuliūdintas dėl to, kad didelė dalis mano fotografuotų pastatų, kuriuos publikavau savo knygoje, praranda savo integralumą. Tarp pastarųjų yra Druskininkų sanatorija. Mane šiek tiek šokiravo tai, kas su ja padaryta. Taip pat norėčiau paminėti Juknaičių plaukimo baseiną, kuris griūva. Niekuomet nereikėtų pamiršti, kad praeitis maitina ateitį. Ją neigti, reiškia rizikuoti prarasti jos tapatybę. Ideologiją reikėtų laikyti atokiai, kai yra svarstomas išsaugojimas.

Jei Jums būtų duotos visos reikalingos priemonės bet kokiam fotografijos projektui, ar ir vėl pasirinktumėte dokumentuoti architektūrą, ar kažką kito? Jei tai būtų architektūra, tai kokio periodo? O gal vystote kažką ypatingo šiuo metu?

Frankas Lloydas Wrightas kartą yra pasakęs, kad Marilyn Monroe yra „labai įdomios architektūros“. Pastatai ir žmonės yra gana panašūs. Jus traukia tie, kurie perteikia grožį ir emocijas. Aš manau, kad fotografuoti abu yra taip pat malonu. Jie gali būti fotogeniški arba ne. Viskas priklauso nuo gero kampo, gero apšvietimo. Šiuo metu aš koncentruojuosi ties nuogų žmonių fotografavimu, kitu „slaptu troškimų objektu“.

Labai ačiū už mums skirtą laiką ir sėkmės tolesniuose darbuose.

Darni aplinka gyventi: du šiųmečiai nugalėtojai Į priemiesčius padrikai neišskydęs miestas, išplėtota susisiekimo sistema, energetiškai tvarūs, patogiai išplanuoti namai tarp darželių, mokyklų ir gamtos. Tokioje erdvėje esančius nekilnojamojo turto pavyzdžius penkerius metus apdovanoja Darnios plėtros akademija. Šiais įvertinimais siekiama kelti kartelę vystytojams ir auginti reiklų vartotoją. Šiemet, įvertinus dvejų metų projektus, garbės raštais apdovanoti du.

Darni plėtra – tai architektūriškai ir estetiškai išbaigtų, energetiškai efektyvių, harmoningai su aplinka derančių pastatų plėtra šalia visos patogiam miesto gyvenimui reikalingos infrastruktūros. „Darnumas taip pat apima ir paveldo, ir gamtos apsaugą. Darnios plėtros akademija iš esmės pasisako prieš miesto išskydimą į priemiesčius ir gyventojų išvykimą už miesto“, – apie tai, kas yra darni plėtra, pasakoja Darnios plėtros akademijos (DPA) viena iš įkūrėjų, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) doc. dr. Dalia Bardauskienė. Konkursą organizuojančios Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius sako, kad vienas iš konkurso tikslų – atkreipti visuomenės dėmesį į geriausius nekilnojamojo turto plėtros pavyzdžius bei auginti pirkėjų reiklumą, kad ir sunkmečiu, ir ekonominio pakilimo metais miestas plėstųsi harmoningai, gyventojai kurtųsi tik patogioje, sutvarkytoje aplinkoje. „Visuomenė turėtų būti reiklesnė savo miesto plėtrai ir siekti, kad namai ir jų kompleksai būtų kuriami šalia viešojo transporto tinklų, darželių, mokyklų, išsaugomi gamtos ir paveldo objektai. Miestas turėtų augti taip, kad šalia namų būtų gražiai sutvarkytos erdvės, parduotuvės, kultūros centrai“, – kalba M. Statulevičius. Anot jo, ypač šiuo metu labai svarbu, kad naujas būstas būtų ir ekonomiškas: taupantis energiją bei neatitrūkęs nuo paties miesto, kad gyventojai nepatirtų papildomų išlaidų. Į visa tai atsižvelgta vertinant konkursui pateiktus projektus.

Pagrindinio prizo nepelnė niekas. Penktą kartą vykusiame konkurse šiemet vertinti dviejų metų projektai.

2012: 03

64

Vertinimo komisija: 1. Mindaugas Statulevičius, LNTPA direktorius; 2. doc. dr. Dalia Bardauskienė – VGTU Statybos ekonomikos ir nekilnojamojo turto vadybos katedra; Darnios plėtros akademija; 3. Marius Narmontas – LR Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius; 4. prof. Gintaras Čaikauskas – Lietuvos architektų sąjungos Tarybos narys, vicepirmininkas; VGTU Architektūros fakulteto profesorius, fakulteto tarybos narys; 5. Alvydas Kvedaravičius – Lietuvos statybininkų asociacijos atstovas, UAB „YIT Kausta būstas“ direktoriaus pavaduotojas; 6. doc. Linas Naujokaitis – Lietuvos architektų sąjungos Tarybos narys, vicepirmininkas; VGTU Architektūros fakulteto docentas; UAB „Urbanistika“ direktoriaus pavaduotojas / vyriausiasis architektas, Lietuvos projektuojančių įmonių asociacijos atstovas; 7. prof. habil. dr. Vytautas Martinaitis – VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidiumo narys; 8. Kornelijus Papšys – Nacionalinės vartotojų konfederacijos prezidentas; 9. Ugnius Jankauskas – verslo dienraščio „Verslo žinios“ generalinis direktorius; 10. Darius Babickas – žurnalo „Statyba ir architektūra“ redaktorius.

Sunkmečiu dalyvių skaičius sumažėjo nuo įprastų daugiau nei dviejų dešimčių iki septynių. Komisijos sprendimu garbės raštai įteikti Veikmės „Pasyvių namų kvartalui“ ir Eikos „Pilaitės namams“, pagrindinis prizas neskirtas niekam.

Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas, vienas iš vertinimo komisijos narių Gintaras Čaikauskas sako šiemet kai kuriuose projektuose pasigedęs projektų harmonijos su aplinka. „Šiemet pritrūko objektų, kurie būtų siekiamybės etalonu ir ryškiu blykstelėjimu nekilnojamojo turto rinkoje, tokių, kurie galėtų būti pavyzdžiu visiems“, – kodėl neskirtas pagrindinis prizas, aiškina G. Čaikauskas. „Net ir ekonominio sunkmečio sąlygomis, imantis ir kuklesnių projektų, reikėtų ieškoti daugiau harmonijos su aplinka, to kai kuriuose projektuose šiek tiek ir pasigedau“, – kalba jis. Architektas pažymi, kad konceptualioms priemonėms prabanga nereikalinga. „Labai gerai, kad ir sunkiomis sąlygomis LNTPA organizacijoje išlieka savianalizės kultūra, – kritiškai vertinti tai, kas yra padaryta, ir taip siekti pažangos. Kad laikomasi veiklos tradicijų, tęstinumo, todėl šis konkursas, kuris yra vienintelis toks integralus, tampa vis žinomesnis, skelbiama geroji praktika. Kita vertus, laikmetis dar nepakankamai palankus vystytojams ir vartotojams, todėl dar nėra sąlygų kurti aukštos kokybės, įdomesnius statinius. Todėl šiemet ir nuspręsta neskirti didžiojo prizo“, – sako D. Bardauskienė.

Sunkmetis padėjo patobulėti dar labiau. Nors svarbiausias prizas – statulėlė „Už darnią plėtrą“ – neskirtas, M. Statulevičius pastebi, kad sunkmetis privertė

1. Vystytojas – UAB „Veikmė“ Projekto pavadinimas: UAB „Veikmė“ Pasyvių (ypatingai energetiškai efektyvių) namų kvartalas Architektai: Rytis Kripas, Stanislava Narkevičiūtė

1

2. Vystytojas – UAB „Eika“ Projekto pavadinimas: „Eikos namai Pilaitėje“ Architektas – Vytenis Gerliakas 2 3. Vystytojas – UAB „Bajorų kalvos“ Projekto pavadinimas: „Bajorų kalvų“ III etapas Architektai: Gintautas Balkė ir Dalius Striukas 4. Vystytojas – UAB „Santariškių namai“ Projekto pavadinimas: „Mėta kotedžai“ Architektas – Vytenis Gerliakas 5. Vystytojai: UAB „Karpis“ ir UAB „RealTrust“ Projekto pavadinimas: „Valakampių apartamentai“ Architektas – G.Baranauskas 6. Vystytojas – AB „Hanner“ Projekto pavadinimas: „Gudelių šilas“ Architektas – Raimondas Pilkauskas 7. Vystytojas – UAB „Inreal valdymas“ Projekto pavadinimas: „Elniakampio namai“ Architektas – Alvidas Songaila

vystytojus pasistiebti dar labiau, o ir konkursui nominuoti projektai jau turi savo pirkėjus, kurie įvertino kokybę. „Šių objektų vartotojai – būstų pirkėjai labiausiai įvertino gerai išvystytus projektus, o tai rodo gerėjančią visos nekilnojamojo turto rinkos sveikatą, kuomet visi septyni projektai – kokybiški ir verti įvertinimo. Tuo labiau kad buvo vertinami ne ką tik pastatyti būstai, o tie, kuriuose jau kurį laiką gyvenama: kuomet galima įvertinti jų energetines sąnaudas, kitus parametrus, pakalbinti pačius gyventojus“, – sako LNTPA direktorius. Anot VGTU Energetikos katedros vedėjo, vieno iš komisijos narių Vytauto Martinaičio, „Veikos“ namų kompleksui prizas skirtas už inovatyvumą ir didžiulę drąsą sunkmečiu ryžtis brangesnių, tačiau energetiškai pasyvių namų kompleksui. „Jų pastatai yra tos kartos, kokius artimiausiu metu privalėsime visi statyti. Jie tikrai žingsniu, o gal ir keliais priekyje, – ne tik rezultatu, bet ir drąsa, ketinimais. Suderinę riziką ir pastangas, jie sulaukė gražaus rezultato“, – vertina V. Martinaitis. Anot jo, „Eika“, be techninių sprendimų įvertinimo, apdovanota ir už administracinės bendrovės darbą, taip parodant, kad statybų bendrovė rūpinasi savo klientais ir toliau. „Jie lydi savo produktą, su vartotojais toliau rengiasi draugauti, gyventi. Tai gražu, tai pagirtina. Svarbu ne tik pastatyti, o ir rūpintis gyvenimu ten“, – kalba V. Martinaitis. „Tai yra solidūs, neišsišokantys, būsto srityje gerai žinomų meistrų darbai. Inovatyvūs savo energetiniais ir konstruktyviais sprendimais, tinkami priderinti prie aplinkos“, – laimėtojų svarbiausius išskirtinumus apibendrina D. Bardauskienė.

3

4

5

6

7

ESPLANADE. PRABANGI KLASIKA. Keraminė santechnika, vonios, dušo padėklai, baseinai ir multifunkcinės garo kabinos, baldai ir aksesuarai: „Duravit“ siūlo viską, kas vonios kambaryje džiugina. Didžiausią Lietuvoje „Duravit“ ekspoziciją rasite vonios įrangos studijoje „Aquahome“, esančioje „NIC“ prekybos centre Kaune (Pramonės pr.8E). Daugiau informacijos: www.aquahome.lt, www.duravit.com

LT_Verslo klase_Esplanade_230x297mm.indd 1

09.11.11 14:00:49 Uhr