„Centras“ 03 2020

2020:3 (114) VASARA

Lizdo vila Palangoje Vaizdas nuo kalvos Namas prie ežero Rojus medžio drožėjams

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

Lietuviškas dizainas

Turinys

2020:3 (114)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Dizainerė-maketuotoja

Živilė Narkevičiūtė Autoriai:

9

Šiuolaikinio žmogaus lizdas – per ryšį su gamta ir tradicija

30 Kaip arklidės virto namu

Laura Udrienė Jonas Malinauskas Tomas Milkamanavičius Audronė Drungilaitė Fotografai:

Redaktoriaus žodis

15 Žvilgsnis nuo kalvos

20 Žvilgsnis į ežerą

34 Dizaino kubistas

38 Lietuviški baldai ir interjero detalės – kas vienija?

Šis dvigubas žurnalų „Centras“ ir „Interjeras. lt pataria“ numeris, leidžiamas iš karto po karantino, tapo išbandymų, iššūkių ir nesubalansuoto požiūrio išraiška. Juokauju. Visas pasaulis suklusęs, išsigandęs, bet džiugu, kad nesustojęs. Ypač daug dėmesio žmonės skiria artimiausiai aplinkai – šeimai, namams ir savo darbui.

Leidinyje, kurį versite iš kitos pusės, jūsų laukia pažintis su 4 lietuviškais interjerais ir patarimai naujakuriams. Šioje pusėje: Lizdo vila Palangoje ir dar 4 objektai iš skirtingų pasaulio kraštų. Visi jie be galo skirtingi savo apimtimi ir investicijomis, bet nepriekaištingai sprendžia funkcines ir estetines užduotis.

Atidžiai pažvelgę į kiekvieną, rastume idėjų ir savo namams ar kuriamiems objektams.

Dizaino kelionės šį kartą kviečia apsilankyti Provanse, medžio drožėjų kultūros centre.

Mūsų šalyje tokios įstaigos taip pat sulauktų neabejotinos sėkmės.

24 Atostogų namas

42 Paroda „Gero dizaino erdvė“ Klaipėdoje

Kaip visada, atsigręžiame į lietuvišką dizainą, pristatome Lietuvos dizaino klasterį, kuris vienija keletą garsių dizaino industrijos atstovų. Linkime sėkmės šiems mūsų rinkos idealistams. Būtent jie keičia vartotojų įpročius, todėl visada smagu palaikyti tokias iniciatyvas.

Gražios ir šiltos jums vasaros Vytautas

28 Medžio drožėjų rojus

Norbert Tukaj Adam Letch Ewout Huibers Adrien Williams Imagen Subliminal Jorigė Kuzmaitė Deimantė Dubauskaitė Viršelyje – Norbert Tukaj nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

8 I 2020: 3 (114)

architektūra i

Šiuolaikinio žmogaus lizdas – per ryšį su gamta ir tradicija Istoriniame Palangos pušyne, tarp šimtamečių medžių, susukta Lizdo vila – sklandaus ir gaivališko šiandienio pasaulio, krašto architektūrinės tradicijos ir gamtos dialogo pavyzdys. Pagrindinis projekto autorius ir vienas architektūros estetikos studijos „Arches“ įkūrėjų architektas dr. Edgaras Neniškis sakosi savo darbuose propaguojantis sinergetinės architektūros filosofiją. Akivaizdu, kad išraiškingai į istorinės pajūrio architektūros ansamblį įsiliejusi poilsio vila – ypatingesnio dėmesio vertas šios filosofijos atspindys.

Tekstas: Lauros Udrienės Fotografas: Norbert Tukaj

Lizdo objektas baigtas 2008 m. pabaigoje.

2020: 3 (114) I 9

Lizdo, kaip jaukių šeimos namų idėją, architektui E. Neniškiui padiktavo gamtinis sklypo kontekstas. Tarp brandžių šimtamečių pušų iškilęs pastatas – tarsi jaukus iš vytelių susuktas lizdas, kurio vienas kitą palaikantys elementai kuria netikėtas formas.

Svarbu paminėti, kad šis estetinis sumanymas atsispindi ir konstrukcinėje namo raiškoje: „Ieškojome, kaip lizdo motyvą pateikti architektūriškai, kad jis netaptų tik dekoru, vizualiniu kliuviniu. Taip atsirado mediniai architektūriniai sprendiniai“, – apie pasirinkimą projektuoti 87 namą laikančias medžio kolonas pasakoja E. Neniškis. Visos kolonos skirtingos, pagal specialų užsakymą pagamintos Estijoje iš klijuoto medžio.

Greta estetinio lizdo sumanymo spręstas sklype esančių pastatų ansambliškumo klausimas. Visi architektūros objektai – senoji vila, ūkinis pastatas ir naujasis statinys – drauge susijungia į bendrą U formos kompoziciją. Lizdo vila neatsitiktinai yra banguojančio, trampliną primenančio tūrio – nuo žemesniosios amplitudės (baseino erdvės) palaipsniui, per dvi tarpines pakopas, užkylama į aukščiausią tašką (per du aukštus išdėstytas svetainės, miegamųjų patalpas).

Aukščiausias bangos taškas ir tampa architektūrinio ansamblio užbaiga.

Tuo tarpu pasirinktos medžio konstrukcijos kuria ryšį tiek su greta esančia senąja medine vila, tiek bendrai su istorine pajūrio architektūra, taip atiduodamos duoklę rekreacinės architektūros ištakoms pajūryje.

Mini pasaulio kūrimas Lizdo vilos sumanymas gimė kaip atskiras tame pačiame sklype esančios senosios vilos, pastatytos dar 1938 m., tęsinys. „Arches“ architektai apleistą Smetonos laikų pastatą rekonstravo, o patalpas, kurios senojoje viloje netilpo, nusprendė perkelti į naujai projektuojamą mažąją vilą. Baseinas, svečių kambariai, masažo patalpos, poilsio zona tapo pagrindinėmis Lizdo vilos funkcinėmis erdvėmis.

10 I 2020: 3 (114)

Tarp atvirumo ir privatumo Projektuodamas Lizdo vilą E. Neniškis ypatingą dėmesį skyrė pajūrio pušynams būdingai šviesotamsos specifikai. „Šviesos tūrinė raiška pušynuose yra kitokia nei atvirose erdvėse, todėl čia būdinga šviesos architektūra“, – sako architektas, suprojektavęs stiklinį, daug šviesos į save įsileidžiantį namą.

Stiklas leidžia pušų kamienų vertikalėms tapti integraliu interjero elementu, o bendradarbiaujant su italų dizaino įmone kurtas interjeras kreipia dėmesį į tai, kas yra aplink namą, – lizdą formuojančią ažūrinę medžio konstrukciją ir pastatą supančią gamtą. Todėl vidaus sprendinys – monochrominis, inspiruotas žiemą pilkšvai nusidažančios miško paklotės. Dominuoja nuosaikumas, minimalizmas: naudojamos besiūlės grindų dangos, vienodos medžiagos sienoms ir grindims, pilkšvi tonai, sienose paslėptos durys ir kt. Gamtos stebėjimo iš vidaus idėją įkūnija ir levituojantis, į visas puses sukiojamas židinys.

E. Neniškis tiki, kad žmogaus gyvenamoji erdvė nesibaigia pastatu, statinys yra integrali Palangos, jos kraštovaizdžio ir istorijos dalis.

Todėl po sklypą išdėstytos pajūrio smilgų tvorelės, sudarančios atokias poilsio stovyklėlių saleles, – tai to paties iš savo ribų į aplinką išeinančio namo tęsinys.

Tiesa, stiklinis vilos pastatas priklauso parko teritorijai, sklypas netoli gatvės, tad buvo privaloma spręsti paradoksalią atvirumo išorei ir jaukaus lizdo, kuriame galima

2020: 3 (114) I 11

pasislėpti nuo praeivių akių, problemą. Saugią vidinę erdvę sumanyta kurti pasitelkiant užsisukančią pastato formą. Kadangi gatvė driekiasi pietinėje sklypo pusėje, pasirinkta visiškai neužsidaryti, palikti properšą pietvakarių saulei.

Pagarba gamtai Pastato erdvinį kompozicinį modelį formavo ir gamtinis sklypo kontekstas. Kadangi norėta išsaugoti visus sklype augančius medžius, vilos forma paklūsta atsitiktiniam jų išsidėstymui. Tarp pušų suguldytos erdvės jungiasi į sąmoningai valdomą kompoziciją ir tampa organiška, tarsi savaime iškilusia gamtinio gaivalo dalimi.

E. Neniškiui tai jau trečiasis objektas šiame Palangos kvartale, tad pagarba miškui, jo jautriai paklotei bei ekosistemai yra tapusi natūralia kiekvieno projekto kūrybine vertybe.

Pagarbus santykis su gamta atsispindėjo ir namo statybos procese.

Sąmoningai suprojektuotas lengvai ir greitai surenkamas statinys, taip siekta kuo labiau sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, miško paklotei. Tam, kad nebūtų pažeistos jautrios pušų šaknys, pasirinkti seklūs pamatai. „Tai yra rekreacinė architektūra.

Vila, o ne miesto namas. Dėmesys pastatui gamtoje, o ne urbanizuotoje aplinkoje. Būtent gamtinis kontekstas ir lėmė architektūrinius sprendinius“, – pabrėžia architektas.

Lizdo vilos projekte architektas siekė atskleisti esmines geros architektūros savybes: namas privalo išaugti iš aplinkos, kurti organišką santykį su aplinkos objektais ir – itin svarbu – pasakoti autentišką, tik sau būdingą istoriją.

12 I 2020: 3 (114)

2020: 3 (114) I 13

14 I 2020: 3 (114)

Architektūra i

Žvilgsnis nuo kalvos Architektai: SAOTA Vieta: Los Andželas Realizacija: 2019 m.

Plotas: 1858 m2 Fotografas: Adam Letch Parengta pagal SAOTA biuro medžiagą

SAOTA architektų suprojektuotas gyvenamasis namas Los Andžele iškilęs kyšulyje, tiesiai virš Saulėlydžio bulvaro. Statinys, kurio plotas siekia 1 858 m², atveria 300 laipsnių vaizdą į Los Andželo panoramą ir žemiau plytintį miesto baseiną. Ši prabangi struktūra buvo sumanyta labiau kaip savarankiška poilsio oazė, o ne įprastas namas.

Pastato stogo plokštumų formos ir jų artikuliacija buvo suformuotos taip, kad galėtų sukurti prasmingas išorines dengtas gyvenamąsias erdves, taip pat užmegzti architektūrinį dialogą su šalia esančiu ikoniniu landšafto siluetu ir įsilieti į teritorijos konteksto dramą.

2020: 3 (114) I 15

Suprojektuoti karnizai ir sėdimosios zonos ant stogo sukuria „penktąjį“ fasadą, kuris komunikuoja konstruktyvų tapatybės jausmą, nes lenktas sklypo kontūras reikalavo kruopščiai išdėstyti tvirtas sienas ir ekstensyviau panaudoti stiklą, siekiant maksimaliai atskleisti vietos panoramą. Namo architektūra charakterizuojama slankiosiomis persidengiančiomis horizontaliomis grindų ir stogo plokštėmis, dengiančiomis konkrečias apžvalgos ašis.

Status rakursas iš apačios suformavo dramatišką įėjimą, vedantį pro apšviestą centrinį prieškambarį, pakilusį per 12-os automobilių požeminį garažą ir vidinį krioklį, kaskadomis tekantį į kiemą. Aplink vaizdą su židiniu išdėstytos bendrosios erdvės funkcijos leidžia suformuoti du sparnus, iš kurių vienas orientuotas į rytus ir vakarus, o kitas – iš šiaurę ir pietus.

Atliekant tūrinius pakeitimus, buvo atsisakyta masyvių vidinių sienų.

Vertikaliai suplanuotas atviro plano interjeras puikiai atveria aplinkines panoramas.

Užuominos į modernizmui būdingas statybų technikas komu-

16 I 2020: 3 (114)

nikuojamos formuojant plienines kolonas ir jautriai panaudojant medienos ir kalkakmenio tekstūras grindyse ir sienose tiek viduje, tiek išorėje. Kai kurie išskirtiniai elementai, kaip antai kiaurymės stoge, siekiant netikėtumo įspūdžio, buvo sukurtos detalizuojant lubų planą.

Didžiulė SAOTA architektų patirtis, įgyta kuriant vientisas vidaus ir lauko atvirojo plano gyvenamąsias erdves, visai kaip jų būstinėje Keiptaune, Pietų Afrikoje, prigijo Los Andžele, kur klimatas ir topografija yra labai panašūs.

Projektuotojai suvokė programą kaip seriją gyvenamųjų kambarių, sujungtų su plačiomis dengtomis lauko terasomis. Šias lauko erdves uždaro naujas banguotas begalinis baseinas ir sodrus kraštovaizdžio išdėstymas aplink perimetrą.

Laikantis principų, paimtų iš prabangių pavyzdinių Los Andželo rezidencijų, pastatytų 1945–1966 m., dosnus lauko erdvės paskirstymas išplečia gyvenamos zonos galimybes, taip iš naujo sujungdamas šiuolaikinę Los Andželo architektūrą su šiek tiek prarastais modernistinio paveldo aspektais.

18 I 2020: 3 (114)

2020: 3 (114) I 19

Žvilgsnis į ežerą Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus Architektai: Atelier Schwimmer Vieta: Noultonas (Knowlton), Kanada Realizacija: 2019 m.

Plotas: 297 m2 Fotografas: Adrien Williams

20 I 2020: 3 (114)

Naujas namas ant Bromo ežero kranto – tai vasaros poilsiavietė, kurioje užsakovai leis laiką su draugais ir mėgausis lauko pramogomis. Į pagrindinį tūrį įkirstas vertikalus, prieš ežerą atsiveriantis atriumas diktuoja pagrindinę architektūrinę koncepciją, kurios esmė – iš betoninių grindų išaugantis židinys, tampantis susibūrimo vieta.

Vos įžengus į poilsiui skirtą pastatą, miestietiška kasdienybė dingsta. Groti pianinu ir gitara, pasakoti istorijas, drauge valgyti, žaisti stalo žaidimus, žiūrėti filmus yra tos veiklos, kuriomis užsiimdami užsakovai dalijasi erdve ir mėgaujasi vaizdais.

Vietovėje tvyro urbanistinė įtampa, kylanti iš aplinkinių tūrių proporcijų. Kaimyniniai namai suspaudžia vasarnamį pastatų šonuose ir atveria jį į

architektūra i

2020: 3 (114) I 21

gatvę ir vaizdą į ežero pakrantę, kurią saugo natūrali, iš medžiais apaugusios kalvos suformuota siena.

Architektų suprojektuotas objektas nutupdytas netoli mažo miestelio, pasižyminčio klasikinių XIX a. namų ir neseniai pastatyti kuklių kotedžų istoriniu kontekstu. Pastatas, pozicionuojamas kaip archetipinis namas, turi tris įėjimus, kurie sudaro priekyje ir gale esančias lodžijas, ir dengtą terasą šone.

Namas suprojektuotas aplink centre esantį atriumą, kuris atsiveria į kiemą, o interjero architektūra suformuota aplink aukštoje patalpoje stūksantį židinį. Pirmojo aukšto centre įrengtas, iš visų bendrosios erdvės vietų matomas židinys sukuria svetingumo jausmą. Jis padalija vidinę teritoriją į skirtingo charakterio zonas ir suformuoja vizualų kanjoną. Iš abiejų jo pusių ir įstiklintų sienų atsiveria vaizdas į išorę. Antrojo aukšto kanjonas yra tiltas, sukuriantis daugiau bendrosios erdvės.

Išėjus iš viršuje esančių miegamųjų patenkama ant tiltelio.

Išorinė statinio apdaila pagaminta iš maumedžio, apdoroto skirtingais būdais. Namas suformuotas tarsi dvigubos kompozicijos tūris, kuriame aiškiai išsiskiria tamsus eksterjeras ir šviesaus medžio vidinės erdvės, pereinančios į interjerą. Degintos lentos turi tiesioginį kontaktą su išorės oro sąlygomis, o natūraliu aliejumi padengtos šviesios lentos dengia vidinius eksterjero užkaborius. Šis tamsos ir šviesos žaismas sustiprina pastato išskirtinumą. Šis paprastos kompozicijos ir dualistinės, natūraliomis medžiagomis paremtos architektūros objektas yra poilsio oazė, kurioje nuo miesto šurmulio pasprukę svečiai gali kokybiškai ilsėtis ir mėgautis lauko pramogomis.

22 I 2020: 3 (114)

2020: 3 (114) I 23

Atostogų namas Architektai: I29 Architects&Chris Collaris. Vieta: Vinkevenas (Vinkeveen), NyderlandaI Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus. Realizacija: 2019 m. Plotas: 75 m2. Fotografas: Ewout Huibers

24 I 2020: 3 (114)

architektūra i

I29 interjero architektai ir Chrisas Collaris’as gamtos prieglobstyje suprojektavo mažą namą, skirtą pabėgti iš miesto triukšmo.

Pailgame sklype prie ežero stūksančio pastato tūriai išdėstyti taip, kad pro juos atsivertų vaizdai į aplinkinius vandens telkinius, o vidun patektų maksimalus šviesos kiekis. Padalijus tūrį į keturias dalis, panoraminiai vaizdai ir besiskverbianti saulės šviesa tampa labai specifiški. Eksterjeras dėl įvairaus tūrių santykio ir tarpusavio jungčių įgauna skulptūrinį vaizdą, atrodantį vis kitaip žvelgiant iš skirtingų rakursų.

Sustiprinti šią skulptūrinę kokybę padeda minimalaus dizaino fasadai

su nematomais stogo užbaigimais ir langų rėmais, paslėptais už medžio fasado.

Nors pastatas nedidelis, žavingos panoramos sukelia prabangų erdvės pojūtį. Kompaktiškas namukas sukurtas keturių asmenų šeimai.

Jame telpa svetainė, virtuvė-valgomasis, vidaus kiemas, trys miegamieji, vienas vonios kambarys ir du tualetai. Projektavimo procesas pradėtas nuo vidaus: sumaniai išdėsčius funkcijas išnaudotas kiekvienas kubinis metras.

Visi korpusai turi didelius langus arba stumdomąsias duris. Iki galo jas atidarius, vidus visiškai susilieja su išore. Viduje skirtingų tūrių matme-

2020: 3 (114) I 25

nys ir lubų aukščiai aiškiai indikuoja atskiras namo zonas ir funkcijas.

Ilgos perspektyvos, kertančios lauko terasą, sukuria vizualinį ryšį.

Atidarius dideles kiemo stumdomąsias duris, virtuvės ir gyvenamosios patalpos fiziškai sujungiamos.

Individualiai suprojektuoti baldai ir integruotos spintelės pabrėžia grafinę architektūros kokybę vidinėje pastato dalyje. Architektai naudojo paprastas medžiagas, kaip antai natūralaus ąžuolo medines plokštes, taip pat juodos spalvos baldines plokštes, norėdami suderinti vidų su grubiu pušies fasadu. Grindims parinktas šviesiai pilkos ir smėlio spalvos poliruotas lietas betonas.

Projektuotojai siekė dizaino strategijos, kurioje architektūra ir interjeras susijungtų viename objekte.

Kiekvienas tūris turi savo identitetą.

Susiejus vidaus ir išorės elementus, gaunamas aukštos kokybės projektas, nepriklausantis nuo brangių medžiagų ar technologinių naujovių.

Visos detalės suvedamos į galutinį tikslą – efektyvų erdvės architektūrinį sprendimą. Kiekvienas dizaino aspektas yra grynas savaime ir vientisas bendros koncepcijos požiūriu, paliekantis stiprų įspūdį.

Architektų nuomone, kuriant kokybiškus projektus dydis ne visuomet lemia kokybę. Dėl paprastos, bet protingos architektūrinės strategijos Tiny Holiday Home tapo aukščiausio lygio statiniu, be to, jis efektyviai naudoja energinius išteklius, yra ekologiškas ir užima nedaug ploto. Tai yra mažo namo pavyzdys: išmanus, patogus, tačiau be kompromisų kokybei. Pastatas tiek interjero, tiek architektūros požiūriu atitinka posakį – mažiau yra gražiau.

26 I 2020: 3 (114)

2020: 3 (114) I 27

i

DIZAINO KELIONĖS

Medžio drožėjų rojus Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus Architektai: Bourgeois / Lechasseur architectes Vieta: Sen Žan de Por Žoli (St-Jean-de Port-Joli), Kanada Realizacija: 2019 m.

Plotas: 951 m2 Fotografas: Adrien Williams

28 I 2020: 3 (114)

Per pastaruosius tris dešimtmečius ramus Sen Žan de Por Žoli kaimelis, garsėjantis senomis medžio drožybos amato tradicijomis, buvo viso pasaulio menininkų susibūrimo taškas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje prasidėjęs atsitiktinių susitikimų ciklas palaipsniui virto menininkų rezidencijų programa, atvira kūrėjams, ieškantiems įkvėpimo prie Šv. Lauryno upės.

Iki 2018 m. atsinaujinti sutikęs Est-Nord-Est kultūros centras dabar gali pasigirti visiškai šviežiu pastatu, kurį suprojektavo Kvebeko miesto Bourgeois / Lechasseur architektai. Kaimelio pakraštyje stūksanti 951 m² struktūra yra 2017 m. paskelbto architektūrinio konkurso rezultatas. Po gausių paruošiamųjų darbų, sukaupus reikiamas lėšas, ilgai lauktas Est-Nord-Est kultūros centras elegantiškai nutūpė senojo pastato vietoje.

Kaip buvo akivaizdu iš jų dalyvavimo konkurse, architektai Olivier Bourgeois ir Régis’as Lechasseur, gilias žinias apie Kvebeko kaimelio peizažus sugebėjo suderinti su savo šiuolaikine vizija. Ilgas monolitinis tūris, primenantis tradicines arklides, gana natūraliai išsivystė iš jų potraukio ieškoti tradicinės ir šiuolaikinės architektūros sąlyčio taškų.

Est-Nord-Est kultūros centro priekinis įėjimas yra šalia pagrindinio kelio, subtiliai atvesto iki siauro, medžiu dengto fasado. Įėjus pro duris, lankytojų, darbuotojų ir gyventojų laukia stebėtinai erdvus dvigubo aukščio tūris. Ši daugiafunkcė erdvė yra tikroji projekto širdis. Ją sudaro susitikimų vieta, holas, parodų zona, bendruomenės virtuvė ir valgomasis. Lengvais spiraliniais laiptais galima patekti į tylesnę bibliotekos zoną. Kruopščiai įrėminti stoglangiai, tarsi iškirpti iš nuožulnių lubų, viršutinį aukštą užlieja natūralia šviesa.

Pastato gale yra sujungtos darbo ir gyvenamosios patalpos. Pagrindinis užmanymas buvo

suprojektuoti penkias vienodas, tačiau lanksčias studijas su miegamaisiais antresolėse. Kadangi įvairių menų disciplinose reikalavimai grindims labai skiriasi, buvo mąstyta apie universalią darbo erdvę, pritaikomą individualiems tikslams – skulptūrai, performansui, fotografijai ir kt. Individualios studijos pasiekiamos per centrinį koridorių, kuris jas izoliuoja nuo gyvybingesnių viešųjų erdvių.

Eksterjero apdailai naudotas baltasis kedras, o lakštinis metalas, kuris apsaugo didžiulius nuožulnius stogus, primena Kvebeko kaimelio ūkinius pastatus. Vidaus apdailai pasirinkta fanera, gipso kartono plokštės ir poliruotas betonas.

Kurdami šią unikalią meninę gyvenamąją vietą, architektai ieškojo paprastų, išradingų sprendimų, siekė suformuoti kuo tinkamesnę aplinką menininkams. Atidarius kultūros centrą, regiono, o ypač Sen Žan de Por Žoli kaimelio, meno bendruomenei buvo suteiktas gyvybingumo gūsis. Dėl laikui nepavaldaus įvaizdžio naujas objektas dabar gali lengvai konkuruoti su aukščiausio lygio tokio tipo įstaigomis šiandieniame meno pasaulyje.

2020: 3 (114) I 29

i

interjeras

Kaip arklidės virto namu 30 I 2020: 3 (114)

Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus Architektai: Zooco Estudio Vieta: Barejo (Bareyo), Ispanija Realizacija: 2019 m.

Plotas: 310 m2 Fotografas: Imagen Subliminal

Ispanijoje, į rytus nuo Santandero (Santander), nedideliame Gvemeso (Güemes) miestelyje esančios arklidės buvo renovuotos, išplėstos ir paverstos jaukiu vasarnamiu. Išsaugotas pastatas ištikimai atkuria vietinę, paprastą ir nepretenzingą konstrukcinę sistemą, susidedančią iš akmeninių sienų, paremiančių medinės konstrukcijos dvišlaitį stogą su čerpėmis. Šios Zooco Estudio architektų pritaikytos intervencijos pobūdis grindžiamas absoliučia pagarba jau egzistuojančiam tūriui, ne tik tradicinėms medžiagoms, bet ir erdvei. Štai kodėl pagrindinės namo erdvės kuriamos kaip vienas vienetas didelėje centrinėje patalpoje, apimančioje

buvusį tvartą. Interjeras suprojektuotas linijiniu būdu, atsižvelgiant į erdvių naudojimo seką, ir susideda iš virtuvės bei valgomojo, pereina į židinį ir svetainę, o toliau – į biurą su knygų lentynomis. Viskas apgyvendinta po vienu stogu, o erdves charakterizuoja konkrečiai funkcijai išreikšti skirti elementai. Tik pagrindinis miegamasis, paslėptas už knygų lentynos, atskirtas nuo bendrosios erdvės. Antrasis miegamasis, į kurį galima patekti išoriniais laiptais iš originalaus koridoriaus, yra virš pagrindinio įėjimo. Taip buvo siekiama suvesti priestato aukštį su savita struktūra. Norint

2020: 3 (114) I 31

sustiprinti atviro grindų plano idėją, patalpos perimetre suprojektuota daiktų saugojimo funkcija, atlaisvinanti vidaus erdvę ir išryškinanti tradicinę medinio stogo konstrukciją.

Vieninteliai esamos architektūrinės dalies pakeitimai – fasadų modifikacijos. Esamos angos buvo išplėstos į rytus ir vakarus nukreiptuose fasaduose, siekiant į interjerą įtraukti gamtą, įstabius Kantabrijos kalnų vaizdus. Į šiaurę ir į pietus nukreipti fasadai buvo prastos būklės, todėl tapo visiškai atviri. Kitas pastebimas namo bruožas – jo privatumo sistema, kurią sudaro stumdomosios žaliuzės ant pietinio fasado, suteikiančios namo gyventojams visišką laisvę komunikuoti su lauko erdve.

Priestatas suprojektuotas remiantis racionalios statybos principais, kas yra aukštesnė evoliucijos forma nei moderni klasika. L forma ir padėtis sklype, kurioje statinys beveik liečia esamą pastatą, padėjo sukurti atvirą vietą tarp pastatų. Ten, kur galima grožėtis įspūdingiausiais aplinkiniais vaizdais, įrengtas baseinas. Naująją erdvę sudaro svečių kambariai, posėdžių kambarys, pirtis ir pereinamoji verandos zona prie baseino.

Intervencijai panaudotos medžiagos pataikė į esamą stilių. Vietiniai miškai, akmuo iš esamos teritorijos, balti fasadai ir plytelės kartu sudaro estetinį vienetą. Betonas ir metalinė konstrukcija suteikia šiuolaikišką kontrastą šiam išskirtiniam tradicinės Kantabrijos architektūros pavyzdžiui.

32 I 2020: 3 (114)

2020: 3 (114) I 33

i

DIZAINO ISTORIJA

DIZAINO KUBISTAS 1

Tekstas: Jono Malinausko

Dizaino istorijos ciklo rašiniuose dažnai tenka minėti tokius Europos dizaino centrus kaip Paryžius, Berlynas, Eidhovenas arba Milanas. Kažkodėl į mūsų akiratį ligi šiol nepateko Viena – buvusi daugiatautės imperijos sostinė, ne tik sutraukusi galybę kūrybinių asmenybių, bet ir davusi pradžią daugybei menininkų sąjūdžių, iš kurių bene garsiausias yra pačioje XIX a. pabaigoje susikūręs Vienos Secesionas. Siekdami užpildyti šią spragą, šiandien papasakosime apie vieną šio susivienijimo kūrėjų, garsųjį austrų architektą ir dizainerį Josefą Hoffmanną (1870–1956).

Pirnico (vok. Pirnitz, ček. Brtnice) miestelyje (dab. Čekija) gimęs Josefas nepakluso tėvo, turtingo fabrikanto, valiai ir vietoje teisininko karjeros pasirinko studijas Brno miesto Menų ir amatų mokykloje.

Jas baigęs, išvyko į Vieną ir įstojo į garsiosios Vaizduojamosios dailės akademijos Architektūros fakultetą. Jo mokytoju tapo jau tuo metu garsus architektas Otto Wagneris; taip pat studijos suartino Josefą su kylančia austrų architektūros žvaigžde Josephu Marija Olbrichu.

Už savo diplominį projektą pelnęs vadinamąjį Romos apdovanojimą (Prix de Rome), jis metams išvyko stažuotis į Italiją.

1897-ųjų pradžioje grįžęs į Vieną, Hoffmannas iškart pasinėrė į aktyvią visuomeninę veiklą. Jau tų pačių metų pavasarį drauge su tokiomis spalvingomis asmenybėmis kaip tapytojas Gustavas Klimtas, Maksas Kurzweilas, grafikas Alfonsas Mucha, dizaineris Kolomanas Moseris, architektas Josephas Olbrichas ir kt. jis įkūrė Austrijos dailininkų draugiją, labiau žinomą kaip Vienos Secesionas. Kiek vėliau prie jų prisijungė ir Josefo mokytojas architektas Otto Wagneris. Draugijos nariai siekė nutraukti besąlygišką Vienos dailės akademijos bei jos remiamų dailės salonų dominavimą vaizduojamosios bei taikomosios dailės srityse, jų skleidžiamą konservatyvųjį požiūrį į dailę, paremtą gerokai apsamanojusiomis istorizmo nuostatomis.

Netrukus pradėto leisti moderniosios dailės žurnalo „Ver Sacrum“ puslapiuose Josefas Hoffmannas paskelbė pirmąjį Secesiono manifestą, kuriame skelbė ryžtingą kovą su „pastatų puošyba kvailomis puošmenomis iš lieto cemento“ ir ragino kurti architektūrą kaip „harmoningą ansamblį, labai 2

34 I 2020: 3 (114)

3

paprastą, pritaikytą kiekvienam individui“. Šias tezes J. Hoffmannas vėliau daug kartų praktiškai patvirtino savo įstabiais projektais.

Kadangi sénosios Vienos galerijos neketino priimti „maištininkų“ darbų, naujajam sąjūdžiui skubiai prireikė ekspozicinių plotų. Tad netrukus centrinėje Vienos dalyje iškilo naujoji Secesiono parodų salė, pastatyta pagal J. M. Olbricho projektą. Ji tapo įspūdingu moderniosios architektūros manifestu. J. Hoffmannas aktyviai dalyvavo tiek kuriant šio pastato interjerą, tiek organizuojant pirmąją draugijos parodą, kurios reprezentacinį plakatą sukūrė ne kas kitas kaip Gustavas Klimtas.

Naujieji parodų rūmai iškart pagarsėjo kaip avangardinio meno buveinė: pvz., būtent juose Vienos publikai buvo pirmąkart pristatyta Prancūzijos impresionistų tapyba. Greta kitų projektų J. Hoffmannas rasdavo laiko pasirūpinti Secesiono parodomis, kurios buvo rengiamos viena po kitos. Į aštuntąją parodą, vykusią 1897 m., buvo sukviesta daugybė pažangiųjų užsienio menininkų; tarp jų buvo belgas Henry van de Velde’ė ir garsusis škotų architektas Charles’as Rennie Mackintoshas. Pastarojo kūrybos stilius kone sutapo su pagrin-

4

dinėmis Josefo kūrybos nuostatomis: formų grynumas, smulkių stačiakampių ritmas, kontrastas tarp dekoratyvinių akcentų ir lygių plokštumų, vertikalios krypties pabrėžimas vienodai aktualiai skambėjo tiek Glazge, tiek Vienoje ir, kaip parodė laikas, tapo savotiška įžanga į XX a. modernizmą. Britų architektūros istorikės Elizabeth Muir teigimu, „XX a. pradžioje Europoje kūrė tik du tikrieji dizaino džentelmenai – austras Josefas Hoffmannas ir škotas Charles’as Rennie Mackintoshas“. Tiesa, lyginant šiuos du kūrėjus, tektų kalbėti ir apie stilistikos skolinimąsi, nes garsusis Mackintosho Namas ant kalvos (1903 m.) atsirado kiek anksčiau nei dauguma jo kolegos projektų Austrijoje.

Viena garsiausių J. Hoffmanno surengtų Secesiono parodų – 14-oji. Ji skirta Ludwigo van Beethoveno atminimui (1902 m.).

Ekspozicijos centre puikavosi M. Klingerio sukurta didžiojo kompozitoriaus skulptūra, o salę juosė G. Klimto tapytas frizas, neturintis nieko bendro su Beethoveno kūryba, bet užtat puikiai atskleidžiantis daugelį tuometinės Austrijos aukštuomenės ydų. Dalį šio kūrinio Secessiono muziejuje galima pamatyti ir šiandien.

Netrukus po šios parodos tarp draugijos narių užvirė arši diskusija dėl veiklos prioritetų. Vieni jų buvo linkę mesti jėgas į vaizduojamąją dailę, kiti agitavo už taikomuosius menus ir dizainą. Pastariesiems pralaimėjus visuotinį balsavimą, Hoffmannas, Klimtas, Moseris ir keletas kitų garsių menininkų 1905 m. paliko Secesiono

5

6

7

9

8

1. Josefas Hoffmannas, 1870–1956 m. 2. Pirmosios Vienos Secesiono parodos plakatas, dail. Gustavas Klimtas, 1897 m. 3. Secesiono parodų salė Vienoje, arch. J. M. Olbrichas. 4. J. Hoffmanno surengtos Secesiono ekspozicijos Pasaulinėje Paryžiaus parodoje fragmentas, 1900 m. 5. „Wiener Werkstätte“ salono Vienoje interjeras, 1904 m. 6. Taurelė, gam. „Wiener Werkstätte“, 1903 m. 7. Stalo serviravimo stovas, gam. „Wiener Werkstätte“, 1905 m. 8. Purkersdorfo sanatorijos fasado fragmentas 9. Purkersdorfo sanatorijos salono interjeras, 1904 m.

2020: 3 (114) I 35

10

draugiją. Tačiau J. Hoffmannas neliko be darbo: dar 1903 m. kartu su ištikimuoju bendražygiu Kolomanu Moseriu įkūrė taikomosios dailės kūrybines dirbtuves „Wiener Werkstätte“. Šių dirbtuvių ideologija rėmėsi tuo metu populiariais Menų ir amatų judėjimo principais. Savo straipsniuose ir viešuose pasisakymuose Hoffmannas nuolat ragino remtis vietinėmis amatų tradicijomis, kūrybiškai interpretuoti jų bruožus. Be to, įgyvendindamas savo architektūrinius projektus jis, kaip kitados W. Morisas ir Ch. Mackintoshas, susidūrė su šiuolaikinių aksesuarų, baldų ir apdailos medžiagų, atitinkančių modernią architektūros stilistiką, trūkumu.

Tad „Wiener Werkstätte“ nuo pat pradžių buvo orientuotos į kompleksinį architektūros ir interjerų dizaino sprendimą, vadinamąjį Gesamtkunstwerk (liet. visuotinis meno kūrinys). Būtent Hoffmanno ir jo kolegų veiklos dėka šis terminas tapo bendrinis.

Pradžioje vos tris kambarius užėmusios dirbtuvės po dvejų metų turėjo jau apie 100 darbuotojų ir persikėlė į naują pastatą su specializuotomis medžio, metalo, keramikos, odos ir stiklo dirbtuvėmis.

Pagal organizacinę struktūrą WW galėtume palyginti su sovietmečio laikų Vilniaus dailės kombinatu: pažangūs dailininkai čia kūrė baldų, šviestuvų, indų, juvelyrikos, odos galanterijos ir net tekstilės projektus, o juos įgyvendino nagingi etatiniai meistrai. J. Hoffmannas dalyvavo dirbtuvių veikloje iki pat jų uždarymo 1932 m. Menininkas jose sukūrė daugybę baldų, indų, stalo įrankių, stiklo ir metalo gaminių pavyzdžių. Didžioji dalis produkcijos buvo naudojama architektūriniuose projektuose, taip pat ją noriai pirko pasiturintys Vienos miestelėnai. Kad kuo efektyviau pristatytų publikai dirbtuvių produkciją, J.

12

36 I 2020: 3 (114)

Hoffmannas pradėjo kurti interjerus komerciniams WW salonams – iš pradžių Vienoje (1904 m.), vėliau Karlsbade (1909 m.), Ciuriche (1916 m.), Niujorke (1922 m) ir Berlyne (1929 m.).

Dar viena „Wiener Werkstätte“ įvaizdžio formavimo ir naujų rėmėjų pritraukimo priemone tapo vadinamieji reprezentaciniai interjerai, skirti privatiems užsakovams. Vienu pirmųjų pavyzdžių tapo J. Hoffmanno draugo, garsaus pianisto Paulo Wittgensteino, apartamentai, kuriems Josefas sukūrė originalius rotondinės formos baldus ir kai kuriuos tekstilės gaminius. Gerokai daugiau pastangų pareikalavo kompleksinis Purkersdorfo sanatorijos architektūros ir dizaino projektas (1904 m.) – pirmasis rimtas WW pajėgumų išbandymas. Projektuodamas šį pastatą Hoffmannas ryžtingai nusigręžė nuo sentimentalios „dvišlaičių stogų“ stilistikos, tęsiančios Menų ir amatų tradicijas, ir ėmė plėtoti pabrėžtinai racionalų stačiakampių tūrių stilių, vėliau įgavusį Neue Sachlichkeit (liet. naujojo objektyvumo) pavadinimą. Galbūt pasukti šia linkme jį paskatino cecho kolegos, architekto Adolfo Looso (1870–1933) projektai, nors pastarojo kūrybinis manifestas skambiu pavadinimu „Ornamentas yra nusikaltimas“ pasirodė gerokai vėliau – 1913 m. Vienu įdomiausių baldų projektų, skirtų Purkersdorfo interjerams, tapo praktiškos ir lengvos medinės kėdės. Jų pagrindu kiek vėliau gimė garsusis fotelis Sitzmashine (1905 m.), savotiška XX a. pradžios modernizmo ikona.

Nors visa jo konstrukcija buvo medinė, fotelis turėjo vėliau paplitusiems metaliniams baldams būdingų savybių, tokių kaip atlošo kampo reguliavimas.

Visgi projektas, išgarsinęs tiek Josefą Hoffmanną, tiek „Wiener Werkstätte“ visame pasaulyje, yra ne Austrijoje, o visai kitoje Europos šalyje – Belgijoje. Austrų architektų invaziją į Briuselio centrą galima laikyti savotišku „kontrpuolimu“, atsakant į aktyvią jau minėto belgų architekto Henry van de Velde’ės kūrybinę bei pedagoginę veiklą Vokietijoje bei Austrijoje. Pastato, kurio projektą užsisakė turtingas bankininkas Adolphas Stoclet, statyba truko net šešerius metus (1905–1911 m.). Užtat jis tapo europinio masto posūkio tašku nuo istorizmo link naujosios funkcionalios architektūros. Iš vienos pusės, jis išlaikė tokius klasikinius miesto rūmų atributus kaip monumentalūs gyvenamieji korpusai, uždara jungiamoji galerija, parko parteris kiemo gilumoje ir vertikalioji bokšto dominantė, papuošta keturiomis bronzinėmis skulptūromis. Iš kitos pusės, išvadavus sienas ir laikančiąsias konstrukcijas nuo dekoro pertekliaus, didžioji estetinio krūvio

11

13

14 15

dalis perleista natūralių medžiagų faktū16 roms, o monumentalios stačiakampės formos taikomos netgi sodo augalams.

Stoclet rūmų, kaip kad juos dabar įprasta vadinti, interjerą sudaro eilė gerai surežisuotų „scenų“, kuriomis žengiant atsiveria vis kitos išraiškos priemonės. Labai neįprastai atrodo ištįsusios pagrindinio holo kolonos, dekoruotos žalsvo marmuro plokštėmis. Valgomojo „sceną“ formuoja visų pirma didingas Gustavo Klimto mozaikinis pano, vaizduojantis stilizuotą Gyvybės medį. Jį atsveria J. Hoffmanno suprojektuoti sėdimieji baldai, inkrustuoti brangių rūšių mediena. Vienas iš šiam projektui sukurtų minkštųjų baldų, Stoclet fotelis, tebėra iki šiol gaminamas.

Apskritai vertinant brangių ir egzotiškų medžiagų naudojimą, šiuose rūmuose galėtume įžvelgti ne tik funkcionalizmo, bet ir art deco stiliaus užuomazgų. Deja, pamatyti šias grožybes lemta toli gražu ne kiekvienam: nors pastatas 2009 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, jis tebelieka privačia A. Stoclet palikuonių nuosavybe, ir viešnagės rūmuose yra smarkiai ribojamos.

Patirtis, gauta įgyvendinant Stoclet projektą, buvo naudinga tiek pačiam J. Hoffmannui, tiek „Wiener Werkstätte“ toliau plėtojant vilų ir prabangių apartamentų statybą. Tarp garsių projektų, užbaigtų iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, yra Karlo Wittgensteino medžioklės namelis (1906 m.) ir garsusis avangardinis naktinis klubas „Cabare Fledremaus“ Vienoje (1907 m.), dar vienas Gesamtkunstwerk pavyzdys; pastarojo interjerą Hoffmannas papuošė lengvomis pusapvalėmis kėdėmis, vėliau perėmusiomis Fledremauso pavadinimą.

Ne visi J. Hoffmanno sukurti baldai buvo taikomi konkretiems architektūros projektams. Pirmajame XX a. dešimtmetyje jis sukūrė keletą sofų ir fotelių, skirtų tiražuoti WW baldų dirbtuvėse. Vienas žinomiausių – fotelis Kubus, pirmąkart eksponuotas tarptautinėje parodoje 1910 m. Iš kubinių segmentų sudaryta fotelio struktūra yra labai šiuolaikiškai ir neatrodo, kad kada nors galėtų pasenti.

Dėl pomėgio naudoti stačiakampius modulinius elementus baldų dizaine Josefas vienu metu net gavo pravardę Quadratl-Hoffmann (liet. Kvadratinis Hofmanas).

Keletas stambių XX a. antrojo dešimtmečio architektūrinių projektų buvo susieti su „Werkstätte“ rėmėjais ir partneriais. Vienas egzotiškesnių – vadinamoji Villa Ast (1911 m.), pastatyta iš gelžbetonio ir dėl to įgavusi šiuolaikinės blokinės statybos bruožų.

Prie vilos vidaus apdailos dar spėjo pridėti ranką ir Gustavas Klimtas. Kitas projektas – turtingo pramonininko Otto Primavesi rūmai (1913– 1916 m.), kurių statybos metu J. Hoffmannui teko grįžti prie neoklasicizmo ir prisiminti per Stoclet epopėją įgytą prabangių medžiagų naudojimo patirtį.

Tarpukario metais, plintant funkcionalizmo ir socialinės architektūros idėjoms, J. Hofmanas ne kartą ėmėsi ekonominės klasės būstų kompleksinio projektavimo idėjos. Vienas įdomesnių projektų Vienoje buvo pavadintas pagal jo adresą – Veitingergasse 85. Šiam kvartalui architektas sukūrė keletą „biudžetinių“ namukų projektų.

Kad sutaupyti vietos, įėjimų laiptinės buvo iškeltos į pastatų išorę, o dalis terasų, nusižiūrėjus į Le Corbusier (kuris, beje, jaunystėje buvo Hofmano mokiniu) užkelta ant namų stogų. Paprastų socialinių būstų idėjos pasklido po visa Europą, jų atgarsius galime pamatyti ir gyvenamųjų namų kvartale, 4-to dešimtmečio viduryje iškilusiame Kosciuškos gatvėje Vilniuje.

Dar 1913 m. J. Hoffmannas buvo paruošęs Austrijos paviljono Venecijos bienalėje projektą, kuriame tebetvinksėjo stilistinis ryšis su legendiniais Secessiono parodų rūmais. Deja, tuo metu sumanymas nebuvo įgyvendintas dėl lėšų stokos. Tarpukariu šią problemą pavyko išspręsti, ir 1934 m. modifikuotas projektas visgi buvo realizuotas,

17

tiesa be esminių įėjimo portalo puošybos elementų. Po Austrijos anšliuso 1938 m. paviljonas buvo uždarytas ir apleistas, bet 8-ojo dešimtmečio viduryje buvo restauruotas ir veikia ligi šiol.

Pokario metais Josefas Hoffmannas dar pasinaudojo buvusios šlovės atgarsiais – nuo 1948 iki 1950 m. ėjo atkurtos Vienos Secessiono draugijos prezidento pareigas. 1956 m., jam pasitraukus iš gyvenimo, oficialioji architektūros ir dizaino istorija pradėjo jį užmiršti.

8-ojo dešimtmečio viduryje, po virtinės publikacijų ir parodų padėtis pagerėjo; šiuo metu keletą indų ir stalo įrankių iš „Wiener Werkstätte“ laikų gamina firma „Alessi“, o fotelius Kubus, Club bei keletą kėdžių gamina austrų įmonė „Wittmann“, turinti išskirtinę teisę įgyvendinti J. Hoffmanno baldų dizaino projektus.

Dalis straipsnyje pateiktų nuotraukų yra gauta iš Vienos taikomosios dailės muziejaus fondų.

18

10. Fotelis Sitzmachine, 1908 m. 11. Stoclet foteliai, 1911 m. 12.

Stoclet rūmai Briuselyje, 1905–1911 m. 13. Stoclet rūmų valgomasis.

Mozaikinio pano autorius – G. Klimtas, baldų dizaineris – J. Hoffmannas. 14. Vilos Ast Veldene fasadas, 1911 m. 15. Vilos Ast svetainės interjeras. 16. Baldai, skirti Fledermauso klubui, 1907 m. 17. Foteliai Kubus (kairėje) ir Club, gam. „Wittmann“, 1910 m. 18. Veitingergasse 85 namų komplekso Vienoje fragmentas, 1930–1932 m.

2020: 3 (114) I 37

Lietuviški baldai ir interjero detalės – kas vienija?

Tekstas: Audronės Drungilaitės Fotografai: Jorigė Kuzmaitė ir Deimantė Dubauskaitė

38 I 2020: 3 (114)

Dar prieš pasaulį apėmusią pandemiją žmonės ėmė labiau branginti laiką.

Kai metų pradžioje daugybė procesų sustojo, atsirado proga išsigryninti prioritetus ir susidėlioti planus. Vis labiau vertinama gamtinė aplinka, klesti elektroninė prekyba ir didėja palaikymas vietiniams prekių ženklams.

Pastaruosius kelerius metus, stiprėjant Lietuvos ekonomikai, pamažu augo ir susidomėjimas lietuvišku dizainu, kuris daug metų buvo sėkmingai eksportuojamas ten, kur žmonės buvo pasirengę daugiau mokėti. Atsidarė keletas vien šalies kūrėjus reprezentuojančių prekybos taškų, kūrėsi smulkūs prekių ženklai. Lietuvos baldų pramonė jau daugelį metų pirmavo eksporto rodiklių lentelėse. Paradoksalu, tačiau nemažai užsienyje žinomų lietuviškų prekių ženklų menkai parduodami Lietuvoje. Aukštos kokybės ir patrauklios kainos produktus klientai iš užsienio pirkdavo vis didesniais kiekiais, atsirado aukštesnės pridėtinės vertės gaminių poreikis.

2019-aisiais septynios Lietuvos baldų ir dizaino įmonės susibūrė į Lietuvos dizaino klasterį. Pagrindinis klasterio tikslas – pasiūlyti viešbučio kambario, restorano ar kavinės įrangą iš vienų rankų. Stambesnių objektų įrengimas koordinuojant vienam tiekėjui palengvina dizainerių ir architektų kasdienybę, leidžia sutaupyti daug laiko ir išvengti nenumatytų problemų.

Projektuojant klasterio interjerus, pasirenkami tik Lietuvoje sukurti aukštos kokybės baldai ir interjero detalės; sukurtos konstrukcijos gali būti transformuojamos, pritaikomos pagal individualius poreikius. Unikalaus dizaino, šiuolaikines tendencijas atspindintys ir laikui nepavaldūs sprendimai susilaukia vis daugiau tarptautinio dėmesio ir prisideda prie lietuviškos produkcijos žinomumo didinimo. Šiuo metu jau galima išskirti keletą lietuviškų baldų ir interjero detalių dizaino bruožų.

Dizainas i

Nuosaikus koloritas, patrauklus kainos bei kokybės santykis Dažnai lietuviško dizaino baldams užsieniečiai klijuoja šiaurietiškos stilistikos etiketę. Tam įtaką daro naudojamos natūralios medžiagos, neutralių tonų koloritas, tačiau galima įžvelgti keletą skirtumų – daugiau spalvų, įmantresnių formų ir faktūrų. Nors dažnai Lietuvoje pagaminti baldai ir interjero detalės kokybe nenusileidžia skandinaviškiems, o gamintojai gali pasiūlyti geresnį kainos ir kokybės santykį, šalies dizainerių pasitikėjimą vis dar reikia užsitarnauti.

Praktiškumas visais metų laikais Subtiliai peršviečiamos lininės užuolaidos slopina saulės spindulius vasarą, tačiau neužtamsina erdvės šaltuoju metų laiku, kai itin trūksta šviesos. Lininiai gaminiai, turintys sąlytį su oda, puikiai išgarina drėgmę, vasarą vėsina, o žiemą sulaiko šilumą.

Nesvarbu, ar tai būtų lininis chalatas ar lino pluošto kilimas, tokią medžiagą visuomet malonu liesti, lengva valyti, o lininės patalynės net nebūtina lyginti.

Itin patvari, vokiečių ir prancūzų jau pamėgta Naïve baldų kolekcija pagaminta iš aliejuoto uosio masyvo. Aliejus suteikia atsparumo, leidžia lengvai namų sąlygomis atnaujinti pažeistą baldo paviršių, o nesudėtinga konstrukcija suteikia galimybę gaminį lengvai transportuoti ir susirinkti pačiam.

Subtili elegancija ir dėmesys detalėms Bėgant metams ir keičiantis kartoms, lietuviai atsikrato įpročio kaupti trumpalaikio naudojimo daiktus, ieškoma patvarių, laikui nepavaldžių kokybiškų produktų. Investuojama į minimalistinio dizaino korpusinius baldus, negailima pinigų kokybiškai furnitūrai ir natūralaus medžio apdailai. Namai saikingai dekoruojami klasikiniais elementais – veidrodžiais, rankų darbo keramika, aksesuarais iš medžio ar odos.

2020: 3 (114) I 39

40 I 2020: 3 (114)

Ergonomika ir funkcionalumas Lietuvoje itin populiarias lovas su patalynės dėže po truputį keičia prabangesni continental tipo modeliai, kurių konstrukciją sudaro karkasas ir dvigubas čiužinys. Spyruoklės abejose čiužinio dalyse garantuoja išskirtinį patogumą, būdingą prašmatnių viešbučių lovoms.

Minkštieji baldai neatsiejami nuo komforto Patogi kampinė sofa dažnai tampa namų ašimi, aplink kurią sukasi šeimos gyvenimas, todėl vyrauja lakoniškas dizainas, ne toks ekstravagantiškas kaip pietiečių sofų. Populiariausia išlieka pilka spalva, nors po truputį įsidrąsinama įtraukti ir ryškesnių tonų. Paklausiausių audinių sąraše puikuojasi jau klasika tapęs veliūras, austa vilna ir buklė tipo audiniai, nes jie ne tik suteikia jaukumo interjerui, bet ir pasižymi nesudėtinga priežiūra.

Jau kurį laiką jaunatviškų interjerų akcentu tapę sėdmaišiai užkariauja ir prabangesnes erdves – didesnio tankio, austiniai ar veliūriniai audiniai minkštų formų baldams suteikia išskirtinio jaukumo. Festivalių erdves, lauko kavines ir privačias terasas vis dažniau papildo drėgmei ir saulės spinduliams atsparūs sėdmaišiai.

Trumpai lietuviško dizaino bruožus galima apibendrinti keliais žodžiais: natūralios medžiagos, nuosaikus koloritas, komfortas ir dėmesys detalėms. Tačiau visuomet yra išimčių. Lietuvos dizaino klasteris siekia prisidėti prie Lietuvos dizaino vardo žinomumo sklaidos ir nors klasterio veikla nukreipta į užsienio rinkas, tikimasi sulaukti dėmesio ir Lietuvoje. Klasterio narių sąrašas nėra baigtinis, prie iniciatyvos kviečiamos prisijungti įmonės, norinčios skleisti žinią apie lietuvišką dizainą užsienyje.

Daugiau informacijos apie Lietuvos dizaino klasterį www.lithuaniandesigncluster.com.

2020: 3 (114) I 41

i

PARODA

Paroda „Gero dizaino erdvė“ Klaipėdoje Lietuvos dizaino forumas rugsėjo mėnesį rengia lietuviško dizaino ekspoziciją „Gero dizaino erdvė“ festivalio „Dizaino savaitė“ metu. Klaipėdos „Kultūros fabriko“ erdvėse (Bangų g.

5A, Klaipėda) duris atvers šiuolaikinio dizaino paroda, pristatysianti konkurso „Geras dizainas“ nugalėtojų darbus. Parodoje bus eksponuojami geriausi Lietuvos dizainerių darbai – baldai, šviestuvai, keramikos kūriniai, mados aksesuarai, interjero elementai, socialinio dizaino objektai, koncepcijos ir kt. Tai išskirtinė proga klaipėdiečiams susipažinti su geriausiais lietuviško dizaino pavyzdžiais ir šiuolaikinio dizaino kultūra.

Lietuvos dizaino prizas „Geras dizainas“ – tai nacionalinis konkursas, skirtas atrasti ir pažymėti geriausiam dizainui šalyje – Lietuvoje kuriančių dizainerių darbams bei šalyje veikiančių įmonių produkcijai. Pristatomi dizaino projektai atspindi visuomenei aktualias temas – globalinės, ekologinės, socialinės problemos, komunikacijos strategijos ir kt., pasitelkiant dizainą. Šiuo konkursu siekiama parodyti, jog Lietuvos kūrėjai kuria šiuolaikines tendencijas atitinkančius, aukštos kokybės ir aukšto estetinio lygio produktus bei paslaugas, sprendžiančias įvairias visuomenei ar vartotojams aktualias problemas.

„Tai retrospektyvinė šiuolaikinio dizaino paroda, apžvelgianti geriausius Lietuvos dizaino kūrinius. Kviečiame Klaipėdos miesto gyventojus atrasti jaukų, įvairiapusį, įdomų ir įkvepiantį lietuvišką dizainą, apžiūrėti tarptautinių ekspertų įvertintus darbus. Norime pasidalinti gerosiomis dizaino patirtimis ir edukuoti visuomenę: rodydami gerą dizainą, siekiame supažindinti lankytojus su dizainu kaip modernia veiklos šaka, leidžiančia tobulinti kasdienes mūsų interakcijas su išoriniu pasauliu“, – teigia Lietuvos dizaino forumo vykdomoji direktorė Gražina Bočkutė.

Parodoje savo darbus pristatys profesionalūs Lietuvos dizaineriai: Evelina Kudabaitė, Barbora Adamonytė-Keidūnė, Greta Unguvaitytė, Agota Rimšaitė, įmonė „Sedes Regia“, dizaino studija „Etc.etc“, įmonė EMKO, įmonė „Iddo“, Marija Puipaitė, Gerda Liudvinavičiūtė („Celsius 273“), Eglė Rusteikaitė, Gaudutė Žilytė, Simonas Tarvydas („Indi“), Dalius Ilginis bei daugelis kitų.

Daugiau informacijos apie parodą ir kitus festivalio renginius – www.dizainosavaite.lt.

Projektą „Festivalis DIZAINO SAVAITĖ 2020 Klaipėdos mieste“ finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Partneriai – Klaipėdos „Kultūros fabrikas“.

Asociacijos „Dizaino forumas“ veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

42 I 2020: 3 (114)