"Centras" Nr. 1, 2011

2011: 01

2

„Italų dizaino namai“, Konstitucijos pr. 15/5, LT-09319 Vilnius tel. +370 5 2740380; e.p. spekas@spekas.lt, www.spekas.lt „Autentic“, Žvejų g. 10, LT-91248 Klaipėda tel./faks. +370 46 210113; e.p. info@autentic.lt, www.autentic.lt

2011: 01

4

One

design Stefano Giovannoni

Bathroom Culture since 1892

www.lt.laufen.com

IlBagnoAlessi One (sanitary ware, bath tubs, shower enclosure and furniture) is produced and distributed by Laufen Bathrooms under License of Alessi Spa Italy

0 ‘1

.m et ų 6-JAME ,,METŲ INTERJERO‘‘

KONKURSE Dalyvauja 63 Architektai ir interjero dizaineriai

PATEIKTA 100 INTERJERų Organizatorius: www.interjeras.lt 2010 metų konkurso reglamentą rasite www.interjeras.lt

Rėmėjai:

2011 : nr.1

Turinys Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

Aido namas psl. 10

2011 metų žiemą visoje Europoje vyko pagrindinės architektams, interjero specialistams, baldų gamintojams ir prekybininkams skirtos

Balta irgi spalva psl. 18

parodos. Paryžiaus „Maison&Object“, Kelno „IMM“ – pagrindinis didžiausių Europos rinkų „lakmuso popierėlis“ – kasmet parodo

Konceptuali ir ironiška dviejų postindustrinių loftų dizaino simetrija psl. 22

realią baldų ir interjero pramonės būklę, nuotaikas, tendencijas virš 100 000 000 gyventojų turinčioje teritorijoje. Dekoratyvūs prancūzai ir griežti, lakoniški vokiečiai visada sukuria sumaištį galvose: o kas madinga? Interjero srityje mados nėra – egzistuoja skirtingi stiliai,

Apartamentai Paryžiuje pagal Charlottę

kurie turi teisę būti vienas šalia kito lygiaverčių subjektyvių oponentų

Macaux Perelman psl. 30

teisėmis. Svarbu juos jausti, matyti, suvokti ir stengtis jų nemaišyti, o

AEDES arba architektūra – kaip mąstymo proceso rezultatas psl. 36

įžvelgiame paralelių, kaip globalias šiuolaikinių miestų problemas

jei maišyti – tai sąmoningai, ryškiai (eklektika – irgi stilius).

Tarp dviejų interviu: iš Berlyno su Kristin Feiress ir su Artūru Zuoku gvildena skirtingo išsilavinimo, interesų, patirties žmonės. Svarbu, kad jiems skauda, rūpi, o viena ar kita idėja nugalės priklauso nuo „visuomenės nuomonės“, kuria remdamasis modernus Berlynas

Dizainas Vilniuje pagal A. Zuoką psl. 42

sugebėjo būti pripažintas „Dizaino miestu“. Tikėkimės, kad Imbrasų

Meno redaktorė Lina Mikužytė lina@interjeras.lt

Kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė

Reklama ir platinimas Julius Vladička Tel. (8-5) 205 15 71 julius@interjeras.lt

Autoriai

Diz. Rasa Baradinskienė Diz. Vytautas Gurevičius Emilija Kučytė Diz. Gediminas Lašas Diz. Vytautas Puzeras Arch. Romas Viešchnickas

Vertėja

Rasa Gurevičienė vertimucentras@gmail.com

laikai praeina, o mes (nuoširdžiai tikiu, todėl interviu ne „užsakytas“),

SPRING tai daugiau negu pavasaris psl. 46

turėsime tokią valdžią, kurios nusipelnome.

Dizaino miestas Sent Etjenas psl. 50

tapo antruoju „Dizaino miestu“ Europoje. iš Sent Etjeno dizaino

Kaip ir Berlynas, 2010 lapkritį mažytis Sent Etjenas (Prancūzija) bienalės – reportažas, kurį parašė ilgametė dalyvė diz. Rasa

IMM 2011 psl. 58

Baradinskienė.

Tiesiai iš pasaulinės virtuvės psl. 60

spalvos, parodys, kad renovuotas, net ir gamybinis ar biurų pastatas

Keli šiuolaikinių interjerų pavyzdžiai padrąsins nebijoti baltos gali tapti gražiais namais. Tačiau tokie namai – ne kiekvienam, o,

Karštos naujienos iš Paryžiaus psl. 62

kaip sakė vienas architektas: „Tik tiems, kas to tikrai nori.“ Kažkada inicijavome pokalbį apie miesto plėtrą „į vidų“ – tai tikrai gražūs šios

Seniai išrastas, tačiau ne visiems atrastas 3D grafikos įrankis psl. 72

plėtros pavyzdžiai.

Kol už lango vyksta kova tarp žiemos ir pavasario, mėgaukitės mūsų naujuoju numeriu, o mes kibsime į „Dizaino savaitės 2011“ darbus, kuri šiemet vyks kartu su Europos inovacijų festivaliu „IF...“ (O kas, jeigu...), ir kviesime kai kuriuos iš Jūsų į talką. Laukite mūsų skambučio, o jeigu nekantru – paskambinkite patys, nes pagrindinė renginio tema – BENDRADARBIAVIMAS. Vytautas Gurevičius

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika” Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. Žurnalas „CENTRAS“ leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392 - 6063.

Leidėjas: VšĮ „Aplink tave”, Konstitucijos pr. 23B-12, LT – 08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz..

Pardavimo kaina: 8,99 Lt.

Viršelyje

„DEDON“ Žurnalo partneris

Australian International Design Award Design Award™ of the Year Dizainas – „Howard Wright Limited“.

Gamintojas – „Howard Wright Limited“.

Intensyvios terapijos lova „M8“ yra pritaikyta šiuolaikinei intensyvios terapijos aplinkai.

Tyrimai rodo, kad vartotojams reikia saugių, praktiškų, inovatyvių bei intuityvių sprendimų, trumpai tariant – paprastų, protingų ir žmogiškų.

Lovos funkcijos valdomos elektroniniu būdu, iš gulimos pozicijos lengvai pereinama į sėdimąją

European Design Awards (EDAWARDS) Best of Show Šalis – Šveicarija.

Dizaineriai: Simonas Fuhrimannas, Helen Pombo.

Šie dizaineriai Ciuricho miestui sukūrė šį „energijos kalną“ „Tvarios architektūros“ tema: 9 metrų instaliacija pagaminta iš 500 kartoninių dėžių, sukrautų viena ant kitos. Šis statinys atspindi informaciją apie fundamentinę Ciuricho, Šveicarijos ir šešių kitų šalių architektūrą. Spalvų gradientas,

(taip užtikrinant maksimalų paciento komfortą).

Lova dar turi daugybę kitų medicininių savybių bei funkcijų, kurioms įvertinti, ko gero, reikia būti mediku arba pacientu, tačiau neabejojame, kad jie liks patenkinti šia lova. Ji pagaminta iš plieno, aliuminio ir aukštos kokybės perdirbamo plastiko. Na o galimybė naudoti gaminį darant rentgeno nuotraukas, pozicijų keitimas, lengvas valymas, manevringumas ir paprastumas daro šią lovą tikrai išskirtinę.

įkvėptas infraraudonųjų spindulių spektro, suteikia parodai, katalogui ir plakatui vizualinę koncepciją.

Architektūros pavyzdžiai padalinti į šešias grupes, turinčias savo atskiras spalvas.

Teoriniai tekstai spausdinami juodai balti.

Pastraipų pavadinimams priskirti atskiri šriftai.

Jiems taikomas įvairaus dydžio stambumas – nuo itin plono iki ypač storo – tam, kad tekstai ant kartoninių dėžių instaliacijos būtų pritaikyti įvairaus skaitymo situacijoms.

red dot award: product design 2010 red dot: best of the best Gamintojas – „Loewe AG“.

Dizainas – „Phoenix Design GmbH & Co. KG“.

„Menas gyventi, tai menas po savęs palikti teisingus daiktus“ – tai vienas iš prancūzų mados dizainerės Coco Chanel moto. Jos kūryba buvo pažymėta itin paprasta, bet prabangia elegancija, kuri vaizdavo linijų aiškumą bei išskirtinį skonį tiktai aukščiausios kokybės medžiagoms. „Reference 52“ sistemos dizainas seka panašia koncepcija, o to rezultatas – LCD televizorius, kuris meistriškai sutelkia dėmesį į esmę ir perteikia išskirtinę

ir įspūdingą išvaizdą. Tiesios ir paprastos proporcijos sistemai suteikia skulptūros išvaizdą. Belaikiškumo arba ilgaamžiškumo poreikis išreikštas per išgrynintą formos kalbą ir aukštos kokybės medžiagas. Kitas esminis šio inovatyvaus dizaino aspektas yra labai kompaktiškas 6 cm sistemos storis, kuris išgaunamas neaukojant nieko iš plataus namų kino funkcijų sąrašo. Ši sistema vartotojui ne tik teikia nepriekaištingo švarumo aukštos raiškos vaizdą, bet ir nepakartojamai turtingą garsą.

Good Design Award 2010 Gaminys – oro daugintuvas (angl. air multiplier).

Gamintojas – „Dyson KK“.

Dizaineris – Jamesas Dysonas.

Naudojant oro daugintuvo technologiją, gaminys pašvelnina oro ir panaikina nemalonaus vėjo srautą. Jis pučia švelnią, nenutrūkstamą oro srovę. Įsiurbtas oras pereina per cirkuliacinę angą, esančią kilpiniame stiprintuve, ir pagreitina jo tėkmę. Toliau oras praeina pro lėktuvo sparno formos rampą, sukuria rato formos oro srovę ir reguliuoja iF Gold Award

vėjo kryptį. Rato formos oro srautas sukaupia aplinkinį orą ir iš jo gamina nuo 15 iki 18 kartų didesnį vėją. Šis oro daugintuvas susideda iš trijų modelių – AMO2 sukuria 30 %, o AMO3 net 50 % daugiau oro nei AMO1, priklausomai nuo naudingo ploto. Kadangi nėra propelerio, gaminys saugus ir nereikalauja sudėtingos priežiūros. AMO1 modelio jungiklis suteikia galimybę tiksliai nustatyti vėjo stiprumą. AMO2 ir AMO3 modeliai turi savo nuotolinio valdymo pultelius.

kompanijos „POC Sweden AB“, suteikia šalmui visiškai ventiliuojamą konstrukciją – Gaminys – „Cortex DH MIPS“ šalmas. taip, neaukojant atsparumo, užtikrinamas Gamintojas – „POC Sweden AB“.

Lengvas patobulinto anglies pluošto maksimalus komfortas. Šalme taip pat paviršius užgaubtas ant patentuoto aramidu įtaisyta patentuota MIPS sistema, sumažinanti sutvirtinto lydyto įdėklo. Įdėklas turi ploną rotacinės jėgos poveikį smegenims, kuris gali skydą polikarbonatiniu paviršiumi, kuris dengia atsirasti esant įstrižiems smūgiams. „Cortex smūgiams atsparų „Super EPP“ pagrindą. DH“ šalme buvo paisoma visko, kas užtikrintų Dvigubo perdengimo dizainas, patentuotas kiek įmanoma didesnę apsaugą.

2011: 01

8

Svarbi žinia dizaino inovacijų mylėtojams: šių metų kovo 17–balandžio 2 dienomis ekspozicijų erdvėje TITANIKAS (VDA, Dizaino inovacijų centras, Maironio g. 3, Vilnius) įvyks modernaus dizaino baldų paroda „Zanotta: TRANSFORMA“. „Zanotta: TRANSFORMA“ – tai novatoriška modernaus italų dizaino kolekcija, pristatanti įspūdingus 23 baldų dizaino objektus. Kiekvienas iš šių objektų įkūnija savotišką baldų dizaino hibrido gimimą – visi eksponatai yra esamų ikoninių XX a. italų baldų dizaino gaminių interpretacijos. Šios parodos kūrėjų misija – kardinaliai pakeisti baldo, kaip taikomojo meno objekto, funkciją bei estetinę prigimtį; sukurti organišką meno taikomajame mene jungtį. „Zanotta“ yra lyderiaujantis modernaus italų dizaino baldų gamintojas, kolekcijoje sutelkęs istorinius baldų dizaino pavyzdžius, kuriamus nuo 1910–ųjų metų.

Visa „Zanotta“ kolekcija – tarsi savotiškas kaleidoskopas po italų dizaino istoriją su tarpinėmis stotelėmis, žyminčiomis tokius istorinius reiškinius kaip pop, ready made, radikalusis ar oro architektūros dizainas.

Aibė „Zanotta“ kolekcijos kūrinių yra apdovanoti garsiausiais dizaino apdovanojimais (Compasso d‘Oro, Red Dot ir t.t.), ikoniniai jų kurti baldų eksponatai yra įtraukti į tokias kolekcijas kaip The Museum of Modern Art (MoMA, Niujorkas), Fondazione Triennale

Design Museum (Milanas), Musée National d’Art Moderne (Paryžius) ir kitas.

TRANSFORMA – jau trečioji „Zanotta“ surengta paroda. Pirmoji – 1996–aisiais pristatyta „ZANOTTA Classics“, pateikė pasaulinei auditorijai XX a. italų baldų dizaino retrospektyvą; Antroji – 2008–ųjų projektas, skirtas pirmojo baldų istorijoje sėdmaišio SACCO (1968 m.) keturiasdešimtmečio jubiliejui; Trečioji – TRANSFORMA – unikalus projektas, sujungiantis esamą istorinį modernų dizainą su jaunų Europos kūrėjų interpretacijomis – taip gimsta 17 unikalių meno objektų. Naujųjų interpretacijų kūrėjai – tarptautinės tyrinėjimų laboratorijos FABRIKA nariai.

Parodos organizatoriai džiaugiasi neeiline galimybe pristatyti šią parodą Lietuvos auditorijai. Nors paroda pristatyta 2009–aisiais, ji jau spėjo apkeliauti tokius dizaino inovacijas diktuojančius miestus kaip Milanas, Venecija, Majamis, Atėnai, Liežas, Liuksemburgas, Ženeva.

Parodos erdvė – galerija TITANIKAS – taip pat pasirinkta neatsitiktinai. 2011–uosius VDA paskelbė dizaino metais. Tad švęskime juos kartu.

Kovo 17 dieną plačiajai auditorijai taip pat bus pristatytas glaustas paskaitų ciklas, vedamas „Zanotta“ rinkodaros specialisto Giano Rizzi. Kviečiami visi aistringi baldų (ir ne tik!) dizaino mylėtojai.

Parodos kuratorius – UAB „InStyle JG“.

„Electrolux Design Lab“ paskelbė 2011–ųjų temą Nuo 2003 m. organizuojamas tarptautinis koncepcinių buities prietaisų dizaino konkursas „Electrolux Design Lab“ kasmet skatina pafantazuoti apie artimesnę ar tolimesnę namų prietaisų ateitį.

Praėjusiais metais pažvelgęs į 2050–uosius (tada pagal prognozes 74 proc. pasaulio žmonių gyvens miestuose, o jų gyvenamoji erdvė sumažės perpus), šiemet konkursas siūlo dizaino studentams pasitelkti jau prieinamas technologijas ir kurti prietaisus „Išmaniojo mobilumo“ tema. „Electrolux Design Lab“ skatina kūrėjus remtis vartojimo įžvalgomis, pasiūlyti individualizuoti ir remtis skandinaviška dizaino tradicija – jautrumu aplinkai, intuityviu valdymu ir estetiniu patrauklumu.

Todėl tarptautinės žiniasklaidos pripažinto konkurso pusfinalininkai (25) ir finalistai (8) kasmet nustebina itin drąsiais ir įdomiais sprendimais, su kuriais finale supažindina ne tik specialiai finalui paruošti 3D pristatymai, bet ir realūs prietaisų modeliai.

Praėjusiais metais konkursą laimėjęs mikroindukcinis kaitintuvas „Sraigė“ leidžia suprasti, kad

ateityje taupant erdvę bus galima nesunkiai atsisakyti viryklės, kaitlentės ir mikrobangų krosnelės – kaitinantis prietaisas prilips tiesiai prie puodo ar keptuvės. Revoliucingą būdą maistui laikyti pasiūlė šaldytuvas „Biorobotas“, kuriame nėra įprastų lentynų, o produktus įsiurbia prietaisą užpildantis biopolimerų gelis. Koncepcinėje virtuvės sistemoje „Elementai“ maisto gaminimo, laikymo, garų surinkimo, kondicionavimo ir kt. funkcijas atlieka individualiai komponuojami moduliai, sujungti į bevielį tinklą. „Electrolux Design Lab“ kasmet dalyvauja daugiau nei 1000 dalyvių iš įvairių šalių - nuo Amerikos iki Kinijos, nuo Rusijos iki Indijos. Konkurse sėkmingai pasirodo ir lietuviai – nors pernai iki pusfinalio VDA studentei pritrūko balų, 2009 m. (tema „90 metų į priekį“) VDA studentės Inesos Malafej multifunkcinė dušo kabina „Smart Space“ pateko tarp 25 geriausių, o bakalaurės Tomos Brundzaitės indaplovė „Bifoliate“ (dėst. Juozas Brundza) su kitais 7 geriausiais varžėsi finale. www.electroluxdesignlab.com

Vieta – Otava, Ontarijas, Kanada.

Realizacija – 2007–2009 m.

Dizaineriai: Paulas duBelletas Karioukas (vadovas); Chrisas Davisas (vyr. dizaino patarėjas); Susan Gardiner (vyr. dizaino patarėja); Cedricas Boulet (dizaino patarėjas); Josee Labelle (dizaino patarėja); Matthew Lahey (dizaino patarėjas); Toddas Duckworthas (dizaino patarėjas).

Pagrindinis rangovas – „G. M. French Construction“ (Patas Lambertas).

Struktūrinė inžinerinė dalis – „Leibe Engineering“ (Jamesas Diamondas).

Fotografijos – „Photolux Studios“ (Christianas Lalonde’as).

Apšvietimo dizainas – „Gabriel-Mackinnon“ (Philipas Gabrielis).

AIDO namas

2011: 01

10

Medžio darbai – „Gruber“ (Robertas Gruberis).

Pirmas aukštas

Užduotis. Suvienyti aštuoniasdešimt ketverius metus istorijos, integruojant šiuolaikinę, atvirą bei funkcionalią gyvenamąją erdvę į 1924 metų palikimą, žvelgiantį į Rido kanalą.

Projektinis iššūkis. Šios renovacijos atskaitos tašku tapo kuklus ir konservatyvus, prastos būklės namas su mažais langais ir tamsiomis interjero erdvėmis, kuriame kambariai atskirti vienas nuo kito. Tai būdingi tuo laikotarpiu, kai privatumas buvo kultūrinis prioritetas, pastatytų namų bruožai.

Siekiant atsikratyti tuometinės senamadiškos visuomenės idealų, originalus kambarių išdėstymas paskatino pertvarkyti erdves atskiriant gyvenamąsias ir darbines patalpas.

Nors užsakovas pageidavo, kad atnaujinta erdvė būtų tinkama darbinei veiklai (tuo pačiu išlaikant aiškias ribas nuo šeimos gyvenimo), dar vienas svarbus uždavinys buvo sukurti šiuolaikišką, šviesią erdvę, kad ir nedidelę, bet vizualiai erdvią ir vientisą su kitomis patalpomis.

Antras aukštas

Trečias aukštas

Užsakovų pateiktas gyvenimo namuose darbo dienomis tvarkaraštis:

Žmogus 1 Naujoji medija (skaitmeninė)

Laikas

Veikla

Laiko paskirstymas

7:00–7:45

Dušas / vonia

45 min. (14 %)

7:45–8:05

Rengimasis

20 min. (6 %)

8:05–8:30

Pusryčiai

25 min. (8 %)

12:00–13:00

Priešpiečiai

60 min. (18 %)

18:30–19:00

Mankšta

30 min. (9 %)

19:00–19:45

Maisto ruoša

45 min. (14 %)

19:45–20:30

Vakarienė

45 min. (14 %)

20:30–21:30

Skaitymas / televizija

60 min. (18 %)

21:45–7:00

Miegas

550 min.

Biuras

540 min.

Išvada: Miegamasis turi būti labai patogus bei tylus. Virtuvė ir valgomasis yra vietos, kuriose praleidžiama daugiausiai laiko dienos metu.Gyvenamasis kambarys skirtas skaitymui, televizoriaus žiūrėjimui ir galbūt atpalaiduojančiam vaizdui. Vonios kambarys ir spinta darbo dienomis beveik tokie pat svarbūs kaip gyvenamasis kambarys.

2011: 01

12

Projektiniai sprendimai:

Aidas – daiktavardis; „Pritariantis arba identiškas atsakas į išraišką; atsiliekantis veiksmo pėdsakas“.

Labai nežymus namo pakeitimas, lyginant su originalia jo konstrukcija, buvo ne tik vertybė, bet ir iššūkis, suteikiantis laisvę dizainui. Namo plotas nedidelis – apytiksliai 200 m2. Dėl to buvo neįmanoma suplanuoti lofto tipo erdvės apatiniame aukšte, kuri tuo pačiu metu būtų ir atvira, ir atskirtų darbo bei gyvenamąją erdves, – ko reikalavo užsakovas.

Taip namo idėja buvo peržvelgta numatant vertikalų loftą – atvirą, keturių aukštų tūrį, besitęsiantį nuo rūsio iki naujojo stogo lubų. Naujas pagrindinis aukštas ir buvęs rūsys yra atviri vienas kitam per plačius laiptus, kurie pabrėžia vaizdą į originalias akmenines namo sienas. Taigi buvęs konservatyvus pagrindinis gyvenamasis aukštas, kadaise suskirstytas į keturis atskirus kambarius, dabar yra atviras ir erdvus. Svetainės priekyje ir gale senieji maži langai buvo pakeisti dideliais, taip vizualiai praplečiant erdvę į priekinį ir galinį kiemus, be to, pagaliau Rido kanalas tapo matomu iš galinio kiemo – kiaurai per visą namą.

Žmogus 2 Senoji medija (knygos)

Laikas

Veikla

Laiko paskirstymas

8:00–8:45

Studijos

45 min. (6 %)

8:45–9:00

Pusryčiai

15 min. (2 %)

9:00–9:15

Dušas

15 min. (2 %)

9:15–13:00

Studijos

225 min. (28 %)

13:00–13:20

Priešpiečiai

20 min. (2 %)

13:20–14:00

Namų ruoša

40 min. (5 %)

14:00–14:30

Pasivaikščiojimas

30 min. (4 %)

14:30–18:00

Studijos

210 min. (26 %)

18:00–19:30

Mankšta

90 min. (11 %)

19:30–19:45

Pasivaikščiojimas

15 min. (2 %)

19:45–20:30

Maisto ruoša

45 min. (6 %)

20:30–21:30

Vakarienė

60 min. (7 %)

21:45–8:00

Skaitymas / televizija

615 min.

Miegas

Išvada: Studija turi būti šilta, šviesi ir aktyviausiu metu nukreipta į žmones.

Miegamasis turėtų būti labai patogus ir tylus, suteikti saugumo jausmą.

Virtuvė ir valgomasis – kambarys, kuriame praleidžiama daugiausiai laiko dienos metu. Gyvenamasis kambarys skirtas skaitymui, televizoriaus žiūrėjimui ir galbūt atpalaiduojančiam vaizdui. Mankštos erdvė nepriskiriama prie pagrindinių, tačiau turi būti lengva ją pasiekti dviračiu.

2011: 01

14

Kiti erdviniai reikalavimai buvo susiję su labai privačiomis erdvėmis – studija, kurioje būtų galima sutalpinti keletą tūkstančių knygų, jaukų darbo kampelį ir pagrindinį miegamąjį. Akivaizdžiai paradoksiškai užgaidai įgyvendinti – lofto tipo namuose turėti tokias pat privačias erdves, kaip ir buvusiame konservatyviame name, – miegamasis, darbo kampelis bei biblioteka suprojektuoti kaip atskiri tūriai, pakabinti didesniame keturių aukštų tūryje. Kadangi šie tūriai tarytum aukštai plūduriuoja tuščiame buvusio namo kiaute, tai suteikia jiems norimą vizualų privatumą, atskiria nuo žemiau esančios svetainės ir gatvės (neįskaitant dalies su vitrinų langais). Nors erdvės ir mažos, jos yra šviesios ir erdvios bei atrodo didelės dėl vizualinio susisiekimo su langais ir kitomis namų interjero erdvėmis.

Labiausiai privačios erdvės (spintos, vonios kambariai bei laiptai) perplanuotame name suprojektuotos ties pietine namo siena. Viršuje miegamojo blokas išsikišęs nuo priekinio fasado kiemo link ir taip pat atrodo lyg atskiras, kabantis ore tūris, be to, suteikia stogelį virš įėjimo. Tokiu būdu buvusio senamadiško namo pastogė perdaryta taip, kad tiektų šviesą bei vaizdus, kurie senajame name buvo nematomi, o dėl tūrio pozicijos aukščio atžvilgiu tai daroma neprarandant privatumo. Žvelgiant į pradinį klientų poreikį, ši renovacija prabėgančio laikotarpio vertybėms suteikė dabartinio laikotarpio balsą.

Vidinės erdvės:

Sandėlis Pagrindinis miegamasis Vonios kambarys Miegamasis Valgomasis Svetainė Įėjimas

1 Išorinė erdvė: Pagrindinis miegamasis Vidinės erdvės: Studija Poilsio zona Biblioteka

Nauja plieninė struktūrinė konstrukcija, sutvirtinanti senojo pastato fasadą Gyvenamoji erdvė

Šuo

2

Laikas

Veikla

Laiko paskirstymas Išorinė erdvė:

6:30–7:00

Tylus ir viltingas stebėjimas

30 min. (2 %)

7:00–8:00

Rąžymasis / dėmesio prašymas

15 min. (1 %)

8:00–8:01

Pusryčiai

1 min.

8:01–9:00

Gamtiniai reikalai

59 min. (4 %)

9:00–12:00

Spoksojimas į voveres

180 min. (12 %)

12:00–15:00

Popietės miegas

180 min. (12 %)

15:00–15:15

Rąžymasis / žiovavimas

15 min. (1 %)

15:15–16:00

Gamtiniai reikalai

45 min. (3 %)

16:00–19:30

Pavakarių miegas

210 min. (15 %)

19:30–19:31

Vakarienė

1 min.

19:31–20:30

Dėmesio reikalavimas

59 min. (4 %)

20:30–21:00

Išvedimas pasivaikščioti

30 min. (2 %)

21:00–6:30

Miegas

570 min.

Išvada: Visos interjero erdvės turi būti tinkamo dydžio šuns guoliui. Jos turi užtikrinti nepriekaištingo stebėjimo galimybę. Kieme turi būti daug medžių, taip pat pageidaujamas hidrantas.

2011: 01

16

Pagrindinis miegamasis Gyvenamoji erdvė

Vidinės erdvės: Studija Poilsio zona Biblioteka 3

1 Pirminė patalpų struktūra 2, 3 Rekonstrukcijos struktūra

Balta irgi spalva Tekstas – Vytauto Gurevičiaus.

Plotas – 150 m2.

Adresas – Rooseveltlaan gatvė, Amsterdamas.

Dizainas ir nuotraukos – „i29 l interior architects“.

Baldai: Konstantino Grcico kėdė „One“ iš „Magis“, „Loop“ staliukas iš „Hay“, Jaspero Morrisono šviestuvas „GloBall“ iš „Flos“, pagal užsakymą gaminta virtuvė bei spintelės.

2011: 01

18

Sena situacija. Biuro patalpos.

Planai

Nauja situacija. Apartamentai.

Planai

Ketvirto aukšto planas

Ketvirto aukšto planas

Penkto aukšto planas

Penkto aukšto planas

Šie vienos šeimos apartamentai išdėstyti didingame buvusių biurų pastate, stovinčiame pietinėje Amsterdamo dalyje, Olandijoje. Pradinis tūris, kurį anksčiau sudarė atskiri darbuotojų kabinetai, dvigubas holas bei ilgi koridoriai su daugybe durų, buvo transformuotas į erdvias, skaidrias gyvenamąsias patalpas, kupinas šviesos ir oro. Rezultatas pasiektas naudojant vientisos baltos spalvos efektą, „subadant“ detales ir vizualiai prikabinant tai prie natūralios pušies sienų. Grindys išlietos iš baltos epoksidinės dervos – idealiai lygus, besiūlis paviršius, ant kurio stovintys baldai atrodo, lyg kabėtų ore. Juodi plyšiai sienose ir balduose, juoda baldų spalva, paveikslas patraukia dėmesį ir neleidžia žvilgsniui užsikabinti už visiškai baltų paviršių. Tokiu būdu sukuriamas begalinės erdvės efektas, nors patalpos nėra aukštos, o plotai –

„normalaus“ dydžio. Svarbus niuansas – jokių rankenėlių, nereikalingų detalių, kurios galėtų išduoti atstumą iki objekto ir sugriauti visas pastangas.

Panašų efektą galima pajusti Vilniuje, Nacionalinės dailės galerijos interjere. Užsukite ir įsitikinsite, kad baltame minimalistiniame interjere pakankamai jaukiai pasijusite. Nuotraukomis tikrai labai sunku perteikti pilną pojūčių puokštę.

Virtuvės, kurioje sukombinuotos nuo grindų iki lubų sukabintos spintelės, akcentas – priekinės lazeriu išpjaustytos plokštės, nudažytos balta spalva. Šios struktūros rezultatas – dinamiškas uždarų ir atvirų spintelių mišinys, o išpjovos atlieka integruotų rankenėlių funkciją. Visi varstomi paviršiai arba slankioja, arba atsiveria į išorę tik prireikus. Kol baldai nenaudojami, jie atrodo kaip sudėtinė sienos ar kitos struktūros dalis. Dalinis objektų paviršių skai-

drumas suteikia tūriui gilumo, prie kurio prisideda ir baldai, tokie kaip Grcico kėdė „One“. Atrijų su atvira laiptine pasiekia natūrali šviesa, per didelius stoglangius patenkanti ir į gyvenamąją erdvę.

Ties atvira laiptine dviejų aukštų siena, padengta šviesia pušies mediena, sujungia abu aukštus.

Natūrali dienos šviesa atsispindėdama šviesioje medienoje pripildo patalpą šiltu pieno atspalviu.

Balta spalva pasižymi tuo, kad ji visada atspindi aplink esančių objektų spalvą. Taigi baltas interjeras tikrai nėra bespalvis. Klijuotos medienos turėklai savo geometrine forma atkartoja laužytas palėpės lubų linijas ir neturėdami savyje įmantrių detalių gana masyvią konstrukciją paverčia lengva ir besvore.

Antrame aukšte įrengti pagrindiniai miegamieji, šalia jų įsikūręs didelis vonios kambarys. Jame do-

2011: 01

20

minuoja struktūrinės Patricios Urquiolos plytelės ir stiklas. Stiklo sienele atitverta dušo zona vizualiai neužima erdvės ir savo atspindžiais palaiko didelio veidrodžio, esančio virš praustuvo, „žaidimą erdvėmis“. Viskas čia griežta, nieko nereikalingo.

Atkreipkite dėmesį į vandens nubėgimo duše sprendimą – vanduo dingsta plyšyje tarp sienos ir grindų. Unitazas įsiterpęs tarp medinių plokštumų – geras ir originalus estetinis-funkcinis sprendimas.

Tikriausiai turi praeiti nemažai laiko, kol Lietuvoje tokie interjerai nustos kelti nuostabą ir pasipiktinimo bangą, lydimą replikomis: „Kaip čia iš viso galima gyventi?“, „O kas bus, jei išsiteps sienos?“, bet jau šiandien pasiryžę gyventi taip „švariai“ yra neabejotinai spalvingos asmenybės, kurios ir sukuria spalvinį balansą savo namuose.

Konceptuali Ir

dviejų postindustrinių

Lofto A planas

2011: 01

Pirmo aukšto planas

22

Antro aukšto planas

Trečio aukšto planas

Renovacija ir interjero dizainas, Milanas, 2007 m.

ironiška

loftų dizaino simetrija Vientisas objektas padalintas į du atskirus identiškus ir panašaus, bet priešingo interjero tūrius. Tai projektas – ar „projektai“? Toks klausimas kyla apie šio dvigubo lofto postindustriniame Milane rekonstrukciją bei interjero dizainą, kurio autorius – Federico Delrosso. Darbas vyko buvusioje gamykloje pietinėje Milano dalyje, kuri kadaise buvo pramoninis priemiestis, dabar virtęs gyvenamuoju rajonu.

Lofto A planas

Pirmo aukšto planas

Antro aukšto planas

Trečio aukšto planas

Federico Delrosso (interjero autoriaus) paaiškinimai: „Tai yra kompleksinis projektas, į kurį galima žiūrėti skirtingai. Akivaizdžiausias rezultatas – sukurtas dvigubas loftas, pritaikius jam vidinės erdvės dizainą.

Loftai buvo sukurti padalijus vientisą ilgos rankovės formos erdvę į dvi dalis. Atsižvelgęs į būsimus gyventojus (A loftas yra asmeninė Delrosso studija, B loftas – privatūs Alessandro Sartori („Zegna’s Z“ linijos kūrybos direktoriaus) apartamentai) sukūriau projektą, kuris puoselėtų architektūrines detales, baldus, individualų namų potyrį. Trumpai tariant, naudojau medžiagas ir spalvas kaip raides abėcėlėje: rašiau panašias, tarpines arba prieštaraujančias frazes, bet naudojau tą pačią gramatiką.

Apatiniai loftų aukštai sudaryti iš veidrodinių koridorių, atvirų virtuvių su atviromis angomis į mažus privačius sodelius, kuriuose stovi ilgas stalas su aukštomis kėdėmis, yra vonios kambarys ir laiptinė,

2011: 01

24

vedanti į aukštesnius lygius. Dirbdamas su vienodais elementais sukūriau skirtingos dvasios interjerus. Pirmajame svarbi laiptinė. Ji plati (talpina vonios kambarį), jai panaudota gryna medžiaga (grūdinta geležis) su atviromis siūlėmis bei pakopomis, kuriomis kylant ir pro kurias žvelgiant keičiasi vaizdas, laiptai apšviečiami, ir sudaro origamio „būseną“.

Antrajame lofte vardan kontrasto dematerializavau laiptus – pakopoms naudojau stiklą ir transformavau atraminę konstrukciją į paprasčiausią laiptuotą liniją (dažyta geležis), besivystančią į viršų. Vonios kambarys čia kaip atskiras tūris, kažkiek paslaptingas, tamsoko interjero, bet su stebinančia anga, įtaisyta kiek aukščiau...

Toliau – stalai. Jie išilgai skirtingų stilių: pirmasis – linijiškas bei aiškiai apibrėžtas, antrasis – šiuolaikinio barokinio stiliaus. Netgi menas pagelbėjo projektuojant veidrodinį pirmo aukšto išdėstymą. Priekinė siena ties pagrindinėmis durimis abiejuose loftuose

papuošta to paties menininko (Giovanni Manfredini) darbais. Greta sudėjau du „stiprius“ nespalvotus paveikslus, kurių vienas yra tarsi kito negatyvas.

Panašios spalvos taikytos ir paviršiams: pirmajame lofte visos glotniai lakuotos medinės spintelės bei „Corian“ paviršiai – balti; o antrajame lofte balta spalva panaudota blizgaus metalo virtuvės paviršiams, baltas lakas – spintelėms. Simetrijos susipina ir antruose aukštuose.

Pirmame lofte (gyvenamajame kambaryje) buvo instaliuotas stiklinių grindų fragmentas, leidžiantis žvilgtelėti žemyn į virtuvę, o antrajame lofte ši detalė išraiškingesnė, nes ji pakartojama virš dušo apatiniame aukšte, taip pat laiptinėje – tai suteikia dar daugiau permatomumo bei vizualinio lengvumo.

Vietoj to pirmajame lofte akcentuojami baldai: didelė kampuotų linijų sofa poilsiui, Mieso Van Der Rohės

2011: 01

26

kėdė „Barcelona“ bei didelis Starcko veidrodis.

Antrame aukšte bandyta apversti ne tik erdvių nuoseklumą, bet ir jų bendrą suvokimą. Pirmajame lofte buvo sutrikdytas griežtai ortogonalus interjeras – pastatyta apvali lova, o įėjimo į drabužinę durys pakeistos skyle sienoje, uždengta lengvu baltu audiniu. Antrojo lofto miegamasis šiuo atveju puikuojasi didele balta apvalia vonia, keletu mados pasaulio elementų ir labai charakteringa drabužine iš wenge medžio bei veidrodinių intarpų.

Viršutinis palėpės aukštas pirmajame lofte yra visiškai baltas ir skirtas svečiams, o kitame lofte – tai erdvė sveikatingumui ir privačiai treniruočių salei.“ Allesandro Sartori (užsakovo) indėlis: „Gali būti, kad santykiai tarp dizainerio ir kliento yra sunkoki, bet šiuo atveju tai buvo laimingas idėjų,

troškimų ir vizijų susidūrimas, kuris įtakojo tobulą tikslią harmoniją. Ši harmonija suteikė pradžią gražiai draugystei ir „bendradarbiškam“ projektui.

Man reikėjo namų / jaukaus darbo kampelio, kur galėčiau gyventi tarp svarbių elementų: šviesos, gyvybingumo bei spalvos grakštumo. Federico šiuos mano poreikius pavertė peršviečiamomis medžiagomis (laiptai, grindų detalės, vidinių sienų nebuvimas...); beveik vientisai balta spalva suteikta sienoms bei detalėms, ką aš pavadinau „nebuvimu“. Tai yra, kai kurios grindų dalys yra tuščios, esminės spalvos yra tuščios... Šios „nebūtys“ yra tai, kas galiausiai man leis patirti „buvimą“ – detales,

2011: 01

28

daiktus, spalvas... Šiuo projektu Federico suteikė man nepastebimo laisvės jausmo potyrį, sudarytą ne iš materialumo, kurį galiu matyti ar liesti, bet iš beribių galimybių, kurias turėsiu gyvendamas šiame lofte.

Man patinka kalbėti apie šį projektą, nes spalvose (baltoje, pilkoje, natūralioje rudoje bei juodoje), medžiagose (stikle, medyje, „Corian’e“ ir geležyje) ir netgi mažuose funkcijų skirtumuose aš galėjau tirti simetriją, kuri buvo konceptuali bei ironiška dar prieš rekonstrukciją ir projektavimą. Architektui tai reta galimybė, todėl aš išnaudojau šią erdvę savo ateities darbų laisvam eksperimentui.“

Ingo Maurerio dizaino šviestuvas „Paul and Joe“.

Realizacija – 2010 m.

Tekstas – Vytauto Gurevičiaus.

pagal Apartamentai Paryžiuje

Charlottę Macaux Perelman

2011: 01

30

t

ai šeimyniniai apartamentai, 350 m2, dviem tėvams, dviem berniukams ir vienai mergaitei. Užsakovai pageidavo, jog kiekvienas šeimos narys turėtų savo erdvę. Kadangi lubos yra 4 metrų aukštyje, reikėjo nemažai pastangų, siekiant sukurti intymesnę aplinką, – pavyzdžiui, koridoriuje intymumą sukuria Ingo Maurerio šviestuvai, o drabužinėje – Tomo Dixono šešių šviestuvų kompozicija. Žiūrėdamas į šį interjerą tikrai atkreipi dėmesį į garsiausius šių laikų dizainerių sukurtus baldus, kurie tiek spalva, tiek forma lyg ir nedera su aplinka, bet kartu ir fokusuoja žvilgsnį nuo visumos į detalę.

Tėvų miegamasis – ąžuolinė sofa / biblioteka, suprojektuota „Studio CMP“.

Valgomajame aukštis puikiai išnaudotas sukūrus įspūdingą, specialiai projektuotą biblioteką, kuri, kaip ir kopėčios, gimė Charlottės galvoje. Biblioteka ir valgomasis – nieko neįprasto inteligentiškoje šeimoje.

Maistas sielai ir kūnui greta vienas kito priverčia visą šeimą susirinkti prie stalo lyg į prasmingą bendravimo ritualą, kur nesinori aptarinėti banalybių ir vartoti maisto be gilesnės analizės, kas valgoma. Nepamirškime apie vyno kultūrą, kuri prancūzus išlaiko užstalėje kasdien ne vieną valandą. Todėl valgomojo stalas ir kėdės – Pierre’o Paulino dizaino – tokie patys, kaip ir buvusio Prancūzijos Respublikos Prezidento biure.

Tėvai pageidavo, kad jų miegamasis būtų panašus į viešbučio apartamentus. Buvo sukurta ąžuolinė niša, kurioje labai simetriškai įsispraudė sofa bei lentynos. Natūralaus medžio lukšto baldai ir siena šalia minkštos, po tekstile pasislėpusios lovos ir jaukiai kabančių užuolaidų, gulinčių ant lietuvio akiai neįprastų „eglute su plyšiais“ suklotų medinių grindų, sukuria jaukaus ir savo miegamojo įspūdį.

2011: 01

32

Vaikų kambario koncepcija panašesnė į menišką loftą. Buvo sumontuota antresolė, sukurta privati erdvė viršuje, o plotas mokslui – apačioje. Mergaitės kambarys – lyg iš Barbės namo. Viso pasaulio mergaitės turi išgyventi rožinį periodą, o moteriai dizainerei galimybė tai realizuoti – trumpas sugrįžimas į vaikystę, kai dar nebuvo Philippe’o Starcko rožinių kėdžių, bet buvo lova su baldakimu ir daug „minkštų draugų“ joje.

Tėvų vonios kambarys, visas padengtas pagal užsakymą pagamintomis „Carrara“ marmuro plokštėmis, primena sumodernintą vonios kambarių versiją, kurie būdavo įrenginėjami penktajame dešimtmetyje. Labai neįprasta forma kambariui suteikia paslaptingumo. Šis vonios kambarys – lyg iš kito pasaulio. Gal senosios Romos įtaka juntama pasirenkant tokį sprendimą? Charlottės sukurti baldai išlaiko pusiausvyrą su tartum kabančia ore vonia. O prieš nelygiagrečią sieną įmontuotas didelis veidrodis sukuria dekonstruktyvaus kambario įspūdį.

Trumpai apie Charlottę Macaux Perelman – „Studio CMP“

Gimusi ir augusi Paryžiuje, ji studijavo elitinėje Beaux-Arts menų ir architektūros mokykloje ir pradėjo savo įspūdingą karjerą greta pasaulinio lygio dizainerio Philippe’o Starcko. Šiuo metu ji kuria gyvenamuosius ir komercinius projektus JAV, Pietų Amerikoje bei Europoje, kurortą ant Ramiojo vandenyno kranto Panamoje ir atstatinėja seną pilį Casco Viejo mikrorajone, Panamos mieste.

2011: 01

34

plokštėmis. Baldų dizainas – „Studio CMP“.

Charlottės darbo rezultatas – specialiai sukurti apartamentai, kuriuose yra savitos erdvės kiekvienam šeimos nariui, labiausiai akcentuojant biblioteką / valgomąjį.

Vonios kambarys padengtas pagal užsakymą pagamintomis marmurinėmis

Tomo Dixono šešių šviestuvų kompozicija

Biblioteką projektavo „Studio CMP“. Stalas ir kėdės – Pierre’o Paulino.

AEDES,

ARBA ARCHITEKTŪRA – KAIP MĄSTYMO PROCESO REZULTATAS

2011: 01

36

AEDES paroda „Measure of Man – Measure of Architecture“

Tekstas – Andriaus Keiziko.

Nuotraukos – AEDES.

Kai buvo ruošiamas šis straipsnis, į Lietuvos architektūrinio gyvenimo padangę iškilo iniciatyva atgaivinti architektūros muziejaus veiklą bei įkurti Nacionalinį architektūros / dizaino centrą.

Matyt, būtų sunku parinkti geresnį laiką pristatyti žmogui, kuris prieš gerą trisdešimtmetį tuometiniame Vakarų Berlyne padarė tai, apie ką Lietuvoje kol kas tik svajojama, o, atsižvelgus į tuometinę situaciją, gal net ir daugiau. Ši asmenybė – architektūros tyrinėtoja Kristin Feireiss, 1980 metais įkūrusi pirmąją Vokietijoje privačią architektūros galeriją. Pavadintas mielu ausiai ir kupinu simbolikos vardu AEDES (lot. didingas pastatas, šventovė; tačiau sen. gr. bjaurus, nemalonus), naujasis kultūros centras iškėlė tikslą keisti architektūros suvokimo prigimtį. Ji pristatyta ne kaip skirtingai sudėliotų tūrių kompozicija (dažnai vertinama vien estetine ir visuomenei ne visada suprantama prasme), o kaip mąstymo proceso rezultatas.

Iš pirmo žvilgsnio „nekaltas“ ponios K. Feireiss požiūris į šiuolaikinės architektūros vystymąsi kardinaliai keičia architektūros santykį su visuomene.

Architektų kūrybinės veiklos rezultatas nuo šiol pateikiamas kaip žmonių kasdienės kultūros dalis. Galerijos patalpos tapo daugiaaspektės, dinamiškos, reaguojančios į socialinius pokyčius ir poreikius architektūros, atliekančios visuomenės veidrodžio vaidmenį; tai scena, nevengianti priglausti ir postmodernių avangardo apraiškų.

Ryšio tarp socialinės priežasties ir architektūrinės pasekmės atskleidimas tapo AEDES sėkmės for-

mule, suteikusia progą suprantama liaudžiai kalba perteikti urbanistinių procesų atspindžius. Be to, šis požiūris leido numatyti būsimus mikro- ir makrolygmens pokyčių scenarijus įvairiausiose vietovėse, o architektams bei menininkams pateikti pasiūlymus, kaip prie jų prisitaikyti.

AEDES nusiteikusi eksponuoti ir atskleisti verčiau naujus vystymosi procesus bei idėjas nei galutinai išbaigtą ir sukramtytą produktą. Matyt, dėl to nemažai pasaulinio lygio žvaigždėmis tapusių architektūros meistrų ir Pritzkerio premijos laureatų iš pradžių perėjo per šios galerijos filtrą. Tarp jų yra Zaha Hadid, Remas Koolhaasas, „Herzog & de Meuron“, Frankas Gehry, Gottfriedas Böhmas.

Tačiau kažko naujo, neatrasto ir nematyto paieškos vykdomos ne tik sugebėjimais pasikviesti garsių žmonių ir atsiklausti jų idėjų. Viena labai sveikintinų ir pavydėtinų iniciatyvų, nukreiptų į kuo įvairesnių procesų ir požiūrių į architektūrą nagrinėjimą, yra ANCB – „Aedes Network Campus Berlin“ („Aedes tinklo miestelis Berlyne“) – tarpdisciplininio ugdymo metropolijos laboratorija, skirta daug kriterijų turinčiam miestų planavimo, architektūros bei dizaino vystymuisi, taikymui ir susiejimui su gyvenimiškais padariniais.

Pasakojimą galima tęsti, tačiau vertingiau išgirsti pačios ponios Kristin Feireiss pamąstymus apie AEDES, ANCB, architektūrą ir jos šiandieninę problematiką. Pateikiame keletą atsakymų į „Centro“ užduotus klausimus:

interviu AEDES žiūri į architektūrą kaip į mąstymo proceso rezultatą. Ką tai reiškia kalbant paprastai? Kaip ši žinia pernešama lankytojams?

K. F.: Man, ir vėliau mano partneriui Hansui Jürgenui Commerellui, kuris prisijungė prie AEDES 1993 m., svarbiausia buvo suprasti, kad architektūra ir miesto aplinka stipriai įtakoja kasdienį kiekvieno gyvenimą, elgesį, gerovę ir kad privalome vystyti supratimą, jog mes visi – ne tik profesionalai – turime rūpintis savo miesto kaimynyste. Tai reiškia, jog turime būti informuoti, mes turime bendrauti, jei būtina – turime kovoti dėl pasikeitimų. Būtent tai mes ir darome AEDES. Parodose ir kataloguose (kurių per 30 metų sudaryta daugiau nei 400), paskaitose, diskusijose bei kūrybinėse dirbtuvėse mes „komunikuojame“ tarptautinės architektūros bei miestų planavimo projektus ir dabartines temas iš viso pasaulio. Ne tik ekspertams, bet – kas svarbiausia – plačiai auditorijai.

2011: 01

38

Kristin Feireiss

Ši organizacija gyvuoja daugiau nei 30 metų.

Tai būtų neįmanoma be stiprios motyvacijos bei socialinės misijos. Kokia buvo AEDES misija pradžioje ir kokia ji tapo dabar? Kaip galėtumėte apibūdinti dabartinės architektūros padėtį? Ar ji patiria kilimą, ar kritimą?

K. F.: Tu teisus. Be stipraus įsipareigojimo tai yra neįmanoma. Visgi visi apdovanojimai ir nuopelnai už mūsų darbą nenuslepia fakto, kad mes niekada negavome jokios finansinės paramos iš valdžios.

Nepaisant to, mes mėgaujamės savo veikla, mes mėgaujamės savo kūrybiškumu, vystome naujus informatyvius, džiugius, stebinančius ir netgi jausmingus būdus, pristatančius architektūrą (parodose) visoms kartoms ir visoms socialinėms grupėms. Ir kadangi mes galime matyti užbaigtus pastatus miestuose, yra svarbu – kaip jūs ir minėjote – vizualizuoti mąstymo, kūrybos ir realizavimo procesus, ypač pažangaus

funkcionalumo ir estetikos lygmenyje, o taip pat ir miesto bei socialiniame kontekste.

Kai prieš 30 metų pradėjau savo veiklą pirmajame pasaulyje Architektūros forume, tai buvo eksperimentas. Tuomet nebuvo nieko panašaus, iš kur galėčiau pasisemti įkvėpimo, be to, aš nesu architektė – studijavau meno istoriją ir filosofiją. Tačiau galbūt tai buvo geriausia motyvacija: užduoti klausimus, surasti atsakymus, suprasti, užimti poziciją ir galiausiai dalintis savo pomėgiais su kitais. Kažkodėl ši misija nuo pradžios 1980–aisiais iki dabar nepasikeitė.

Visko esmė tebėra komunikacija. Tačiau pastaruoju metu ji tapo sudėtingesnė (kompleksiškesnė).

Pavyzdžiui, įvairūs tvarumo bei humanitariniai klausimai architektūros ir miestų planavimo srityse yra ir bus esminiais iššūkiais ateinančiame dešimtmetyje.

O mes esame pačioje pradžioje. Kiti uždaviniai yra daugiakultūriai bei socialiniai pokyčiai ir naujas architektų vaidmuo šiuose procesuose.

Prašei manęs apibūdinti dabartinę architektūros padėtį – ar ji kyla, ar krinta? Mano pastarųjų dešimtmečių patirtis rodo, jog padėtis banguoja. Kai kurios šalys, kaip, pavyzdžiui, Nyderlandų karalystė, savo inovatyviausią architektūros laikotarpį turėjo maždaug tarp 1990–ųjų ir 2000–ųjų. Tai buvo sąsaja tarp labai talentingos ir motyvuotos tuo metu naujai atsiradusios architektų kartos ir labai palaikančios valdžios, kuriai architektūra užėmė svarbią nacionalinio identiteto dalį. Šiuo metu politinės sąlygos pasikeitė.

Vokietijoje valdžia skiria mažiau paramos bei dėmesio. Kaip bebūtų – ir ypač per pastaruosius

dešimt metų – atsirado labai daug talentingų ir veiklių kylančių architektų. Už Vokietijos ribų jie nėra gerai žinomi, kadangi jų projektai iš esmės yra maži, dažnai laikini, tačiau pakankamai geri.

Dėl vieno dalyko esu tikra: architekto profesija visame pasaulyje keičiasi – nuo pasipūtusios superžvaigždės link tarpininko arba rimto partnerio, vystančio humaniškesnę bei tvaresnę miesto aplinką. O juk yra ir jauna pasaulinė architektų karta, bendradarbiaujanti tinkluose, kurie priima šią atsakomybę su holistiniu požiūriu. Manau, vilties yra.

Ilgus metus AEDES forumas skatina architektūros vystymą bei progresą (per parodas, kalbas, konferencijas). Naujausias projektas ANCB – „Aedes Network Campus Berlin“ („Aedes tinklo suvažiavimas Berlyne“) – tarpdisciplininė tarptautinė apsikeitimo žiniomis programa, skirta urbanizmui, architektūrai bei dizainui vystyti. Ko tikitės iš šios novatoriškos edukacinės programos (idealiausiu atveju)? Ar tai yra pastangos praplėsti architektūros suvokimą? O gal skatinti jaunąją kartą ieškoti naujų įkvėpimo šaltinių? Kaip Lietuvos universitetai / kompanijos galėtų prisijungti prie šio tinklo?

K. F.: Taip, tai išties nepakartojama ir labai dinamiška tribūna tarpdisciplininei bei tarpkultūrinei diskusijai ir dizaino procesams, nekalbant apie architektūrą. Kūrybinėse dirbtuvėse, konferencijose, paskaitose ir kt. profesionalai ir studentai iš visų

3XN paroda „MIND YOUR BEHAVIOUR – How Architecture Shapes Behaviour“

K. Sejimos ir SANAA autorinių architektūros darbų paroda

žemynų bei plataus veiklos rato susieina spręsti esminių klausimų, susijusių su urbanistine aplinka, architektūra ir dizainu. Tuo pačiu labai svarbu įtraukti kuo platesnę auditoriją į urbanistinės kultūros problemų sprendimą. Taip, mes dedame pastangas padėti architektams ir dizaineriams veikti už specialybės ribų, kas yra būtina susiduriant su iššūkiais, pateiktais šiuolaikinio ar ateities miesto, ir tuo pačiu metu įkvėpti juos tapti jautresniais nuolat kintantiems vaidmenims bei šių disciplinų atsakomybėms. Mes su džiaugsmu priimtume Lietuvos universitetus bei įmones į mūsų tinklą.

Apsilankykit mūsų svetainėje www.ancb.de. Mes nekantraujame pradėti su jumis bendrauti!

Jūsų galerijoje vyko daug parodų tų architektų, kurie vėliau sulaukė pasaulinio pripažinimo (Hadid, Koolhaasas ir kt.). Ar galėtumėt pasidalinti

2011: 01

40

savo mintimis apie naujos kartos architektus, kurie gali tapti rytdienos architektūros lyderiais (arba bent kuriems to linkėtumėte)?

K. F.: Tiesą pasakius, labai nemėgstu šio klausimo, bet dažnai jo sulaukiu. Mano atsakymas: per visus pastaruosius metus mes eksponavome darbus tik tų architektų, dėl kurių buvome tikri, jog jų architektūra, požiūris bei vizijos prisidės prie naujos svarbios vertės dabartinėje situacijoje arba dabartinėje diskusijoje, susijusioje su socialiniu, politiniu bei geografiniu kontekstu, o taip pat su menišku ir estetišku požiūriu. Manau, kad ateities architektūroje lyderystė reikš atsakomybę už pasaulį bei žmones. Šiandienos architektas turėtų būti labiau prižiūrėtojas, o ne supermenas.

O. Eliasson‘o paroda „A Laboratory of Mediating Space“

Tvarumas yra vyraujanti tema architektūros raidoje. Prašau pasidalinkit savo vaizduote, kaip atrodys „post-tvarumas“? Kada tai bus?

K. F.: Tu teisus. Šiandien visi kalba apie tvarumą, galbūt net kiek per daug. Bet tai yra suprantama, ir šis klausimas pakankamai rimtas, ypač žinant, kad statybų pramonė visame pasaulyje yra atsakinga už daugiau nei 50–ies procentų energijos ir išteklių suvartojimą. Tai reiškia, kad dar turi būti nueitas ilgas kelias. Aš esu tikra, kad mes pasieksime „posttvarumo“ stadiją tada, kai niekas apie tai nebešnekės, o visi darys, nes tai taps įprastu planavimo ir statybos procesu. Tikiuosi, tai neužtruks per ilgai.

Minint architektūros žurnalą „Centras“, kuris skiria daug dėmesio dizaino raidai bei remia jį Lietuvoje...

Kiek dėmesio AEDES skiria dizainui ir jo raidai? Kaip tai susiję (turėtų būti susiję) su architektūros raida?

K. F.: Mano nuomone, dizaino nuo architektūros atskirti neįmanoma. Jie tartum dvi monetos pusės.

Galbūt reikėtų pergalvoti dizaino apibrėžimą. Dizainas ir architektūra seka tuos pačius kriterijus bei tuos pačius tikslus: sukurti optimalią formą iš optimalių medžiagų optimaliam naudojimui, norint pagerinti žmogaus gyvenimo sąlygas kartu su aplinka.

Ar galime teigti, kad AEDES tapo neatsiejama Berlyno (bent architektūrine prasme) dalimi? Ar AEDES įtakoja miestą, ar atvirkščiai – Berlynas įtakoja forumą? Ar turite kokį nors ypatingą linkėjimą šiam gražiam daugiakultūriam miestui?

K. F.: Būtų nuostabu, jei Berlynas pats savaime taptų architektūros muziejumi po atviru dangumi. Tačiau, atvirai pasakius, Berlynas praleido šią unikalią progą. Jis neabejotinai yra didis, kontroversiškas, gyvybingas, novatoriškas, dinamiškas, įkvepiantis ir kūrybiškas miestas.

Būtent tai ir žavi ne tik mane, bet ir visus, kas atvyksta į Berlyną. Tačiau po sienos griuvimo, Berlyno Senato planavimo politika koncentravosi ties rekonstrukcija, retro architektūra bei pilių atstatymu, o ne orientavosi į novatorišką, šiuolaikišką ateities gyvenimą kaip dabarties ir naujų kartų atspindį. Tik keletas šiuolaikinių aukštos kokybės pastatų per pastaruosius metus tapo išimtimi.

Berlynui ypatingo linkėjimo nereikia. Per amžius šis miestas atrasdavo neįtikėtinos energijos apibrėžti save iš naujo itin sunkiomis sąlygomis, o to varomoji jėga buvo ir yra mitai ir miesto gyventojai.

Ketinantiems apsilankyti Berlyne belieka priminti, kad artimiausiu metu AEDES pristatys keletą Singapūro 2050 m. vystymosi scenarijų, Azijos ir Australijos projektų parodoje bus svarstoma „Vanduo – prakeiksmas ar palaiminimas?“, o šiuo metu galerija kviečia užsukti į parodą „Cradle to Cradle®“, kurioje ekologijos ir tvarios plėtros problematika narpliojama medžiagų gyvavimo ciklo ir nulinės taršos galimybių aspektais.

Dizainas vilniuje pagal A. zuoką

Vilnius yra gimtasis mūsų žurnalo miestas, todėl manome, kad ir mes turėtume ir galėtume prisidėti prie valdžios, kurios verti mūsų skaitytojai, pažiūrų formavimo. Šis vyr. redaktoriaus Vytauto Gurevičiaus interviu su būsimuoju (tikimės) Vilniaus meru A. Zuoku – tai viešas, oficialus jo pažadas visai dizaino ir jam prijaučiančiai bendruomenei. Jei ir vėl išsirinksime kitus – tegu tai ir vėl lieka kaip svajonė – „O taip galėjo būti“.

Jūs vėl ruošiatės tapti Vilniaus meru. Prisimename tuos laikus, kai Vilniuje virė gyvenimas, vyko grandioziniai projektai, kurie sukeldavo daug diskusijų. Ar ir toliau liksite toks nenuorama? Kaip kūrybiški žmonės galėtų įsijungti į tą veiklos tėkmę?

Iš tiesų laikotarpis dabar rinkiminis, įtemptas. Per šią kadenciją merų buvo net trys. Nemanau, kad tai gerai, nes nebelieka stabilumo, aiškumo, kryptingumo.

Manau, kad Vilniaus gyventojai šiuo metu iš tiesų turi galimybę palyginti miesto vadovus, nuspręsti, kas jiems priimtina, tinkama, o kas – ne. Šiuose rinkimuose mes kandidatuojame kaip nepriklausomi kandidatai. Mūsų komandą sudaro 51 narys. Dauguma šių žmonių – labai kūrybingi, o tai, mano nuomone, labai gerai.

Taigi parako, kūrybiškumo, užsidegimo mums tikrai netrūksta. Žinote, anksčiau buvo toks modelis – mes siūlėme idėjas, o gyventojai jas priimdavo arba ne.

2011: 01

42

Šiuo metu yra atvirkščiai. Mane apskritai žavi vilniečių kūrybiškumas. Jie turi daugybę gerų, puikių idėjų, planų, o mūsų, kaip miesto valdžios, pareiga yra padėti šias idėjas, planus įgyvendinti. Galų gale geras idėjas esu pasiruošęs eksportuoti ir į kitus miestus – ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio. Aš iš tikrųjų palaikau kūrybiško miesto idėją – manau, kad Vilnius tikrai gali tapti kūrybingų žmonių sostine.

Tačiau idėjos juk gali būti ir utopinės, nerealios?

Iš karto galiu pasakyti, kad visiškai utopinės idėjos labai greitai atsisijoja. Jos tiesiog nepraeina viso privalomo biurokratinio ir kt. proceso. Iš kitos pusės, yra dar viena problema. Vilnius – atviriausias Lietuvos miestas, tačiau tolerancijos mums labai trūksta. Žmonės bijo išsakyti savo idėjas, bijo reakcijos, bijo būti nesuprasti. Manau, kad šitoj srity reikia labai daug ką tiesiog iš esmės keisti. Žmogus neturi bijoti garsiai

išsakyti savo idėjos, kad ir kokia utopinė ji atrodytų.

Kiekvienas turi teisę išsakyti visas įmanomas idėjas. Esu įsitikinęs, kad vienas iš žmogaus kūrybiškumo požymių ir yra gebėjimas, galėjimas, išdrįsimas svajoti, kurti ir savo svajones, mintis išsakyti garsiai ar net realizuoti. Galų gale, kas yra utopinė idėja, o kas – reali? Juk vienam tai gali atrodyti visiška utopija, o kitam – puikiausia verslo idėja. Todėl tiesiog nereikia bijoti, o atvirkščiai – kalbėtis, bendradarbiauti, padėti įgyvendinti įdomias idėjas, o ne stabdyti šį procesą. O gyvenimas jau sudėlios, parodys, kas buvo / yra utopija, o kas – ne.

Ar mieste yra kokia nors konkreti sistema, kuri padėtų miesto vadžiai šias idėjas suvaldyti?

Manau, kad yra ryškus sistemos, kryptingo viešojo administravimo poreikis. Daug politinių iniciatyvų, deja, baigiasi spaudos konferencija. Šiandien turime „antraštinę“ politiką, kuri sėkmingai persikelia ir į viešąjį administravimą. Yra tekę matyti, kaip Seimo narys, atėjęs ryte į darbą, peržvelgia spaudą ir žiūri, ar jo pavardė mirga antraštėse. Jei taip nėra, jis sugalvoja kokią nors idėją, kuri gali būti net ir labai gera, paskelbia ją viešai, kitą rytą laikraščių antraštėse mirga jo pavardė, tačiau tuo viskas ir pasibaigia, nes jo tikslas – jau pasiektas. Tikslas buvo ne ta, kad ir labai gera idėja, o pavardė antraštėje. Šiuo atveju save norėčiau laikyti šios „taisyklės“ išimtimi. Tuomet, kai buvau Vilniaus meras, man buvo labai svarbu pakeisti savivaldybės narių požiūrį. Tarkim, suburiu komandą ir mes visi susėdę tariamės, diskutuojame, ar konkretus projektas, idėja miestui tinkamas, priimtinas, reikalingas, svarbus. Jeigu nutariame, kad taip, to tikrai reikia, tokiu atveju sprendžiam, kaip tai realizuoti. Manau, kad mes turime padėti įgyvendinti projektus, būtini procesai turi pagelbėti, palengvinti šį darbą, o ne atvirkščiai – stabdyti. Svarbus rezultatas, o ne pats procesas. Manau, kad reikia tiesiog pakeisti požiūrį ir koncentruotis ne į procesus, o susitelkti ties idėja ir padėti jai išvysti dienos šviesą.

Daugelis politikų, su kuriais teko bendrauti, dizainą, meną ir apskritai kultūrą laiko sunkiai pamatuojamu neracionaliu grupelės keistuolių saviraiškos procesu, kuris brangiai kainuoja visiems. Koks jūsų požiūris?

Kai kurios idėjos galbūt net yra brangios, tačiau esu įsitikinęs, kad investicijos į dizainą, kultūrą, meną – tai ne nuostolis, o atvirkščiai – tvaraus, kultūriniu požiūriu svarbaus ir patrauklaus miesto garantas. Prisiminkime kad ir idėją miesto viešojo transporto priemones (autobusus) dažyti sidabrine spalva. Kodėl ne mėlynos ar geltonos spalvos autobusai? Ogi todėl, kad šis derinys – ne viešojo, o pramoninio transporto spalvos. Žmogui smagiau, patraukliau važiuoti į darbą estetiškai patraukliu ir komfortišku autobusu. Tokiu autobusu ne tik žmogui malonu į darbą važiuoti, juo negėda ir miesto svečius pavėžinti. Tai – miesto veidas, padarantis patrauklesnį miestą jo gyventojams ir miesto svečiams. Tokiu pačiu tikslu Vilniuje buvo pastatytos ir architekto Normano Fosterio sukurtos autobusų ir troleibusų stotelės. Tegul jų ir nedaug pastatyta, bet vis tiek žmonėms smagiau lūkuriuoti tokioje, o ne paprastoje stotelėje. Tokių idėjų, kaip miestą padaryti patrauklesnį, gražesnį, gali būti daugybė.

Europoje vis garsiau skamba mintis, kad dizainas yra vienas svarbiausių pridėtinės vertės kūrimo faktorių.

Jis gretinamas su inovacijomis, kuriomis Lietuvoje jau niekas neabejoja. Ką jūs manote apie dizaino reikšmę ekonomikai? Čia mes kalbame apie konkurenciją. Žinoma, negalime konkuruoti su Kinija ar Indija, tikrai nebūsime

lygintuvų surinkėjai, tačiau mes tikrai galime sukurti gerą dizainą ir konkuruoti šia prasme su Kinijos ar Indijos pramone.

Man dizainas – tai aplinkos, žmogui patogių daiktų kūrimas. Dizainas – tai spalvos. Prisiminkime: sovietmečiu visa mus supusi aplinka buvo pilka. Per pilkus pastatų fasadus ši nuotaika pasiekia ir žmogaus vidų, lemia jo nuotaiką, savijautą.

Lietuvoje mes turime išties puikių dizainerių, kūrybingų žmonių, kurie laimi baldų kūrimo konkursuose, „Red Dot“ dizaino apdovanojimuose ir pan.

O kiek žmonių mūsų šalyje kasmet įgyja įvairias su architektūra, interjero, pramoniniu, mados dizainu ir pan. susijusias specialybes? Tarkim, Norvegijoje šis skaičius tesiekia 250, o Lietuvoje – per 700. Taigi galime drąsiai teigti, kad kuriame industrinį klasterį.

Berlynas ir Sent Etjenas Europoje yra pripažinti „Dizaino miestais“. Vilniuje yra kelios mokyklos, kurios ruošia profesionalius dizainerius, vyksta keletas garsių tradicinių tarptautinių dizaino renginių: „Mados infekcija“, „Dizaino savaitė“, „Dizaino savaitgaliai“ loftuose. Kai kam tai jau tapo pagrindiniu argumentu lankytis Vilniuje. Ar nemanote, kad susiformavo situacija, kai miestas galėtų pradėti šiuos renginius globoti?

Be abejonės, taip. Pats gerai žinau tuos renginius – ir „Mados infekciją“, ir „Dizaino savaitę“, ir kt. Šie renginiai – nebe lokalūs, o regioniniai ar net tarptautiniai. Manau, kad šitoj vietoj miesto valdžia tikrai turi dalyvauti ir padėti. Čia norėčiau prisiminti projektą „Vilniaus festivaliai“, kurį iš dalies rėmė miesto valdžia. Tokiu būdu mes norėjome skatinti klasikinės, simfoninės muzikos sklaidą, populiarinti ją, pateikti patraukliai miesto gyventojams. Tačiau viena iš sąlygų organizatoriams buvo padaryti festivalį kasmetinį.

Nes tam, kad galėtume pakviesti dalyvius, svečius iš užsienio, susitarti su viešbučiais, tuo pačiu dar ir pritraukti turistų, svečių iš kitų miestų, reikia aiškaus, konkretaus plano, reikia laiko, sistemingo darbo.

Manau, kad panašiu principu galėtų vykti ir būti remiami dizaino renginiai. Jeigu Vilnius, kaip ir Milanas, garsėtų savo „Dizaino savaite“ visame pasaulyje, būtų super! Žinot, dažnai, ypač užsienyje, manęs klausia, kas yra lietuvis. Į ką aš atsakau, kad mes, lietuviai, esame tokie kaip vokiečiai, bet itališko būdo – mes darbštūs, bet ir mokam linksmintis. Dizaino požiūriu mes esame kažkur per vidurį tarp skandinaviško ir itališko dizaino tradicijų. Manau, kad mes irgi galėtume

sukurti ir garsinti, tarkim, lietuvišką ar baltišką dizainą. Tik, aišku, tam reikia pastangų.

Tam, kad išgarsintume savo miestą, galime pasitelkti pasauliniu mastu žinomus pavadinimus. Tarkim, Fluxus.

Niujorkas 20–ame amžiuje buvo Fluxus sostinė, o kodėl Vilnius negalėtų būti 21 amžiaus Fluxus sostinė? Juk net ir Fluxus pradininkai buvo lietuviai. Kodėl tuo nepasinaudojus?

Juk ir tos lietuviškos pavardės, susijusios su Fluxus judėjimu, yra žinomos visame pasaulyje. Apie Fluxus kalbu ne todėl, kad man labai patinka šis judėjimas ir jo idėjos, bet būtent dėl to, kad tai žinomas vardas, kuriuo pasinaudojus, galima pakelti ir mūsų projektus į kitą lygmenį. Galų gale, Fluxus – tai „kalba“, kurią supranta visas pasaulis – ir kinai, ir japonai, ir amerikiečiai, taigi ir mūsų projektai tampa suprantami, prieinami ne tik mums patiems, bet žymiai platesniu – pasauliniu – kontekstu.

prielaida sėkmei. Dažnai gali būti netgi atvirkščiai. Tarkim, jei pastato savininkai jį labai saugo, bijo į jį įsileisti kūrybines iniciatyvas, ši vieta ima merdėti, ji nebegyva. Pastatas negali būti kaip savaiminis tikslas. Svarbu ne pastatyti ir gauti ES pinigų, o apgalvoti, kam visa tai bus skirta, kas čia vyks, kuo šis pastatas pritrauks miesto gyventojus, svečius. Žmones tokios vietos turi burti, traukti, o ne atstumti.

Jei nėra dar tokios sąvokos Fluxus dizainas, ar nevertėtų Jūsų inicijuotai „Fluxus ministerijai“ per šiemetinę dizaino savaitę surengti tokią ekspoziciją?

Manau, kad, kalbant apie kūrybiškumą, išvis netinka vartoti viešųjų pirkimų sąvokos, nes viešieji pirkimai yra labiau, mano galva, susiję su metrais ir kilogramais, o ne su kūryba. Jeigu yra gera idėja, projektas, tuomet procedūra turi padėti juos įgyvendinti. Tai tikrai įmanoma, vienas kitam neprieštarauja.

Miesto baldai – tikrai labai svarbi miesto dalis. Po konkursų, parodų tikrai galima papuošti tam tikras miesto erdves parodose eksponuotais, konkursuose dalyvavusiais baldais. Manau, kad tokie miesto erdvių „papuošimai“ priverčia miestiečius nustebti, stabtelėti, įsižiūrėti, pagalvoti.

Be to, tokie, rodos, netikėtai atsiradę baldai ar kt. tikrai pagyvina miestą, kuris ir neturi būti pilkas. Miestas turi būti spalvingas, gyvas, patrauklus svečiuotis ir gyventi. Miesto baldai čia – labai svarbūs instrumentai. Per tokius simbolius miestas pradeda „bendrauti“ – pasakoti savo istoriją.

Puiki idėja – būtinai pasiūlysiu savo kolegoms organizuoti tokią parodą „Fluxus ministerijoje“.

Visuomenės nuomonė, kuriant miesto įvaizdį, tiek dizaino, tiek architektūros požiūriu yra labai svarbi. Tarkim, šiuo metu Gedimino prospekte vietoj istorinę reikšmę turėjusios „Literatų svetainės“ yra banko patalpos. Manau, kad tai nėra gerai nei pačiam Gedimino prospektui, nei miestui. Pirmiausia todėl, kad šiame prospekte yra įsikūrę nemažai bankų, kurių darbo valandos baigiasi 18 val., ir prospektas vakare yra negyvas. O tokios visuomeninės paskirties vietos, kaip kavinės, padėtų pritraukti daugiau žmonių, miesto svečių, čia virtų gyvenimas net ir tada, kai biurų durys užrakinamos, parduotuvės užsidaro ir t.t. Kita vertus, tokia istoriškai svarbi vieta kaip „Literatų svetainė“, kurią Vilniaus gyventojai tikrai prisimena, jos pasigenda, neturėtų išnykti. Apie šią vietą sklido legendos, čia lankydavosi garsūs bohemos atstovai, kai kurie jų tapo net savotišku „Literatų svetainės“ veidu, įvaizdžio dalimi. Todėl, tarkim, šiuo klausimu, būtų svarbi visuomenės nuomonė. Jeigu žmonės nuspręstų, kad „Literatų svetainė“ turi būti atkurta, miesto vadžios pareiga būtų padėti tai padaryti.

Dar vienas pavyzdys – Vilniuje yra 250 medinių pastatų, kurie yra saugomi valstybės. Juos sutvarkius, Vilnius galėtų būti vienas iš gražiausių senosios medinės architektūros pavyzdžių.

Pastaruoju metu vis dažniau girdimos kūrybinių „inkubatorių“, „slėnių“, „klasterių“ kūrimo idėjos. Kol kas akivaizdžiai trūksta vienybės, nes procesai dar tik prasideda.

Ar Vilniaus miestas, Jums vadovaujant, turės savo poziciją tokių iniciatyvų atžvilgiu?

Iš tiesų yra įkurta nemažai industrinių parkų, tačiau pagalvota tik apie statybą ir ES lėšų įsisavinimą, o ne apie turinį – kam tai bus skirta, kokia bus šių parkų ateitis, kaip jie bus pritaikyti žmogui ir pan. „Fluxus ministerija“ šiuo atveju – priešingas pavyzdys. Manau, kad visus projektus reikia labai atsakingai peržiūrėti ir įvertinti, ar jie turi turinį? Šioje srityje turėtų ženkliai aktyviau ir daugiau veikti ir „miesto protai“.

Manau, kad būtų naudinga diskusija, taip pat vertinimas jau įgyvendintų arba šiuo metu įgyvendinamų projektų.

Reikėtų patikrinti, kaip siekiama užsibrėžtų tikslų, kaip skatinamas kūrybiškumas ir pan. Tokia – bendra – diskusija galėtų paskatinti atsakingus asmenis galvoti apie turinį. Juk tam naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, t.y. vieši pinigai.

O tokiu atveju negali būti tokių klausimų, kurių „negalima užduoti“. Į visus klausimus turi būti atsakyta.

Kita vertus, manau, kad pastatas dar nėra industrija,

2011: 01

44

„Dizaino forumo“ iniciatyva šiemet, gegužę, „Dizaino savaitės“ metu, bus suorganizuotas dizaino konkursas „Neformate“, kurio tema – miesto baldas. Kaip manote, gal vertėtų miestui savo viešąsias erdves „papuošti“ jame gimusiomis idėjomis, tokiu būdu išsiskiriant iš kitų „viešųjų pirkimų“ erdvių?

Jūsų rinkiminėje programoje matėme ketinimą rūpintis mažosios architektūros ir dizaino paveldu. Pamename, kad šią idėją išsakė vienas „Pecha Kucha“ dalyvių per praeitų metų „Dizaino savaitės“ atidarymą. Kodėl atkreipėte į tai dėmesį?

Gražus pavyzdys – Niujorke esantis Soho rajonas, kuris iš esmės yra pramoninis. Tačiau kaip gražu dabar, iš šių laikų perspektyvos, žiūrėti į šiame rajone esančius senosios pramoninės architektūros šedevrus. Žiūri į nuostabiai gražų pastatą ir nustembi, kad čia, pasirodo, buvo siuvykla. Manau, taip yra todėl, kad prieš gerą šimtmetį, statydami pastatus, žmonės galvojo ne tik apie jų funkciją, bet ir apie išskirtinumą, estetinį vaizdą. Pastatai buvo gražūs. Dabar naujai statomų tokių pavyzdžių mažai.

Kalbant apie Lietuvą, vienas gražiausių pavyzdžių, kai pastatas yra ne tik pritaikomas tam tikrai funkcijai, bet ir sukuriamas gražus architektūros objektas, būtų „Argintos“ (arch. Mindaugas Puzonas – red. pastaba) gamybinės patalpos Molėtų plente. Manau, kad daugelis šį pastatą įsidėmėjo, matė, nes jis ryškus, kitoks, čia tikrai į užduotį pažvelgta kūrybiškai. Todėl manau, kad reikia skatinti štai tokias iniciatyvas – vėl atsigręžti į grožį.

Grįžtant prie miesto baldų, man labai patiko Niujorke, Rokfelerio aikštėje, pastatyti apvalūs suoliukai, kurių viduryje žydi gėlės – pavasarį vienokios, vasarą kitokios, rudenį dar kitokios, o žiemą jie papuošiami eglių šakomis. Tarp visų tų Niujorko dangoraižių ir blokų šie suoliukai atrodo tikrai įspūdingai. Galvoju, gal verta panašiais suoliukais papuošti, tarkim, Katedros aikštę?.. Žinot, juk Niujorko nepalietė pasaulinė ekonomikos krizė, tačiau ne bankai ir kt. tai lėmė, o kūrybiškumas. Niujorke koncentruojasi daugybė labai kūrybingų žmonių, kurių idėjos, iniciatyva padeda miestui išlikti patraukliam ir nepavaldžiam net visą pasaulį sukrėtusiai krizei. To norėtųsi palinkėti ir Vilniaus miestui bei jo gyventojams.

Ačiū už pokalbį.

SPRING tai daugiau negu pavasaris vilniuje Autorius – Gediminas Lašas (Lietuvos grafinio dizaino asociacijos pirmininkas).

„Visų sričių dizaineriai kiekvieną dieną tampa vis labiau atsakingesni už aplinką, kurioje yra žmogus.

Beveik viskas, ką mes matome ir naudojame, yra sukurta ne Visagalio, bet atkeliauja nuo dizainerio braižybos lentos“, – sakė Jo Karališkoji Didenybė Edinburgo princas Philipas, 1964 metais sveikindamas pirmąjį ICOGRADA kongresą, vykusį Ciuriche, Šveicarijoje, ir, pasak jo, tikėdamas, jog „visi puikiai įvertins pirmąją Generalinę asamblėją ir Tarptautinį grafinio dizaino kongresą“ ir „kad vertinga žinia pasklis po pasaulį“.

Princas Philipas buvo teisus. Žinia pasklido plačiai. Pasaulis jau neįsivaizduojamas be grafinio, vizualinės komunikacijos dizaino produktų.

Visa, kas mus supa, per ką bendraujame, gauname informaciją ar ją teikiame, pradedant nuo autobuso bilietėlio ar saldainio popieriuko ir baigiant daugiatomiais leidiniais, visos knygos, žurnalai, laikraščiai, informacinės nuorodos, logotipai, prekių ženklai, taip pat ir visa elektroninė erdvė paliesta grafikos dizainerio, vizualinės komunikacijos kūrėjo.

Kai Lietuvos grafikos dizaineriai 1997 metais Audriaus Klimo, dabartinio Vilniaus dailės akademijos rektoriaus, iniciatyva susibūrė į Lietuvos grafinio dizaino asociaciją (LGDA), vienas iš jos siekinių ir buvo tapti Tarptautinės grafinio dizaino asociacijų tarybos ICOGRADA (angl. International Council of Graphic Design Associations) nare. Tai pavyko 1999–aisiais.

ICOGRADA yra savanoriška, pelno nesiekianti tarptautinė organizacija, susikūrusi 1963 metais.

Ji vienija pasaulio grafinio dizaino, vizualinės komunikacijos, dizaino vadybos, reklamos, dizaino žurnalistikos organizacijas. Šiuo metu į ją įeina 67 šalių vizualinio komunikacinio dizaino kūrėjų orga-

2011: 01

46

nizacijos, asociacijos, tarp jų ir Lietuvos grafinio dizaino asociacija – LGDA. ICOGRADA kongresai vyksta kas dveji metai.

Nuo 1981 m. ICOGRADA kartu su ICSID – Tarptautine industrinio dizaino susivienijimų taryba (The International Council of Societies of Industrial Design) – ir IFI – Tarptautine interjero architektų / dizainerių federacija (The International Federation of Interior Architects / Designers) – pradėjo rengti bendrus kongresus, vykstančius kas šešeri metai.

2005 m. ICOGRADA kartu su ICSID įkurė IDA – Tarptautinį dizaino aljansą (International Design Alliance). Buvo kviesta ir IFI, tačiau ši interjero dizaino organizacija prisijungė tik 2007 m.

ICOGRADA ir ICSID būstinės yra įsikūrusios Monrealyje ir naudojasi vieno biuro patalpomis.

ICOGRADA yra aktyvi organizacija, dalyvauja įvairiuose projektuose, daug veikia dizaino švietimo, kokybiško dizaino propagavimo srityje – viena iš naujausių iniciatyvų – „Iridescent: Icograda Journal of Design Research“ (ICOGRADA dizaino srities tyrimų žurnalas).

Kiekvienais metais įvairiose pasaulio šalyse yra rengiamos ICOGRADA dizaino savaitės.

Tai prestižinis renginys, į kurį suvažiuoja daug pasiekę dizaineriai, pasaulinio garso dizaino guru.

Vyksta konferencijos, skaitomos paskaitos, rengiamos parodos, dalijamasi patirtimi. Grafinis dizainas neatsiejamas nuo verslo pasaulio, taigi tai yra puiki proga ir šaliai, kuriai suteikta garbė surengti ICOGRADA dizaino savaitę, ne tik praplėsti akiratį dizaino srityje, bet ir užmegzti naudingus verslo ryšius.

Praeitais metais ICOGRADA dizaino savaitės vyko trijuose pasaulio miestuose – Madride (Ispanija), Vankuveryje (Kanada) ir Brisbane (Australija).

1 1. LGDA organizuotoje parodoje „Re:Brand LT“, 2007 m.

2. Grafinio dizaino konferencijos „Diagnozė: olandų dizainas“ metu. Vilnius, 2007 m.

3. „5/5/5/5/5“ – kas penktą penktadienį penktą valandą penki pranešėjai – seminaras VDA Dizaino inovacijų centre. Apie maketavimo subtilybes pasakoja Vilmas Narečionis, 2010 m.

4. Mindaugo karūnavimo jubiliejaus logotipas.

Autorius Robertas Jucaitis, 2002 m.

5. Nepriklausomos valstybės atkūrimo 20–mečio logotipas. Autorė Giedrė Jaronytė, 2009 m.

4

5

2 3

Madride vykusios savaitės tema – „Tiesiai verslui – Straight to Business“. Joje buvo kalbama apie komunikacinio dizaino poveikį verslui, sėkmingai kompanijos ar šalies strategijai, ekonomikos augimui. Ispanijos vyriausybė, suprasdama šio renginio svarbą, įtraukė jį į savo, kaip į perimančios Europos Sąjungos vairą, šalies programą. Vankuveryje vykusi dizaino savaitė „Dizaino valiuta – Design Currency“ buvo skirta aptarti dizaino įtakai ir galiai šiuolaikiniame pasaulyje, dizaino kaip identiteto, kaip vilčių ir siekimų, pasaulėžiūros išraišką.

Dizainas – kaip valiuta; be jo šiuolaikinis pasaulis negali suktis. Vankuverio dizaino savaitė suteikė kūrėjams, verslo lyderiams ir valstybės vadovams galimybę suvokti dizaino vertę. Dizaino savaitė Brisbane skelbė optimizmą ir ieškojo dialogo tarp gamtos bei civilizacijos ir kelių, kaip kurti geresnį pasaulį.

Posovietinėje erdvėje Vidurio ir Rytų Europoje vienintelei Čekijai buvo suteikta panaši galimybė.

Brno 2002 metais vyko dizaino savaitė, kurios tema buvo „Tapatybė / Vientisumas – Identity / Integrity“ (beje, žodis integrity taip pat reiškia ir garbingumą). Šis renginys suteikė didžiulį impulsą viso posovietinės erdvės dizaino vystymuisi.

Garbė rengti šių metų ICOGRADA dizaino savaitę teko Lietuvai. Gegužės 9–13 dienomis Vilniuje vyks ICOGRADA dizaino savaitė, kurios tema – „Spring“. Šis daugiareikšmis žodis žymi ir pavasarį, ir šaltinį, veržlią srovę, taip pat spyruoklę. „Spring“ – tai ciklo pradžia; tai taškas, kuris tampa pasauliu; tai išsiveržimas. „Spring“ Icograda dizaino savaitė Vilniuje – unikali galimybė vizualinės komunikacijos kūrėjams, verslo žmonėms, politiniams lyderiams susitikti ir keistis idėjomis, tapti proveržiu, ištaškančiu sąstingio ledus. Kaip sakė

3

8

7

6

10

9

11

12

6. Icograda kongresas „Visualogue“, vykęs Nagojoje 2003 m.; 7. Akimirkos iš Icograda dizaino savaitės Madride „Straight to Business“, 2010 m.; 8. Icograda 22–a Generalinė asamblėja. Havana, 2005 m.; 9,10. Akimirkos iš Icograda dizaino savaitės Madride „Straight to Business“, 2010 m.; 11. „Adobe Design Achievements Awards“ laureatus pristato Robertas L. Petersas, 2001–2003 m. Icograda prezidentas. Beijingas, 2009 m.; 12. Akimirkos iš 16–ojo LGDA suvažiavimo.

dabartinis ICOGRADA prezidentas Russellas Kennedy, Vilniuje per „Spring“ Icograda dizaino savaitę dizainas bus nagrinėjamas kaip galingas procesas, idėjas paverčiantis funkcionalia realybe.

Didžioji organizacinė šio renginio našta tenka Lietuvos grafinio dizaino asociacijos (LGDA) nariams. Susikūrusi prieš 15 metų, LGDA dabar vienija virš šimto profesionalių vizualinės komunikacijos dizainerių. Organizuojami įvairūs logotipų, prekės ženklų, vizualinės informacijos sistemų konkursai. Asociacijos narių sukurti ženklai puikiai žinomi Lietuvoje, kai kurie – ir už jos ribų.

Galima paminėti Mindaugo karūnavimo jubiliejaus logotipą, Nepriklausomos valstybės atkūrimo 20– mečio logotipą „Tikime laisve“, Žalgirio mūšio 600 metinių minėjimo atributiką. Tarp asociacijos narių darbų vienas iš aktualiausių šiais metais – Kęstučio Koiros 2011 metų Europos krepšinio čempionatui sukurtas logotipas.

2011: 01

48

Kas penkios savaitės Vilniaus dailės akademijoje vyksta dizaino seminarai „5/5/5/5/5“. Penktadieniais penktą valandą penki pranešėjai supažindina su savo darbais, idėjomis, dalijasi patirtimi. Salė būna pilnutėlė. Daugėja prašymų seminarus rengti dažniau, tai rodo, kad vis daugiau žmonių suvokia vizualinės komunikacijos dizaino svarbą ir galią mūsų visuomenei. Šie metai Lietuvos dizaineriams yra jubiliejiniai.

Prieš 50 metų, 1961–aisiais, tuometiniame Lietuvos dailės institute, vėliau tapusiame Vilniaus dailės akademija, prof. Felikso Daukanto pastangomis buvo įkurta Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra – šiuolaikinio Lietuvos dizaino lopšys.

Nuo 1987 metų ją pervadino Dizaino katedra, o 2010 metų rudenį nuo jos atsiskyrė Grafinio dizaino katedra. Dailės akademijoje aktyviai veikia Dizaino inovacijų centras, kuris taip pat prisideda prie ICOGRADA dizaino savaitės „Spring“ organizavimo.

3

2

P

ernai lapkričio 20–gruodžio 5 d. Sent

Etjene vyko 7–oji dizaino bienalė. Jos metu UNESCO šį nedidelį ir dar neseniai vien savo industrija garsėjusį Prancūzijos miestą oficialiai paskelbė dizaino miestu. 2004 m. UNESCO įsteigtas kūrybingų miestų tinklas jungia 1

miestus, kurie nori dalintis idėjomis ir patirtimi įvairiose su kūryba susijusiose srityse. Čia yra 7 kategorijos, iš kurių viena – būtent dizaino

Dizaino miestas

Sent Etjenas

miestai. Tokių pasaulyje yra 9, bet Europoje šiuo titulu kol kas galėjo didžiuotis tik Berlynas.

Tad nuo šiol jau bus ir antras „europietis“. Toks pavyzdys – akivaizdus atsakymas, jog dizainas gali stipriai ir pozityviai įtakoti miesto vystymąsi.

Praėjus 12 metų nuo pirmosios 1998 m. bienalės, čia įvyko labai daug gerų permainų.

Kas dveji metai vykstanti paroda išgarsino šį miestą tarptautiniu mastu. O kai kažkada

www.biennale2010.citedudesign.com Tekstas – Rasos Baradinskienės

2011: 01

50

karinės pramonės gamykloms priklausęs didžiulis miesto kvartalas buvo reorganizuotas

4 5

1, 2, 3 Bienalės eksterjero ir interjero fragmentai

7

6

į

dizainui

prasidėjusi

vystyti su

skirtą

kūryba

teritoriją, susijusi

čia veikla

neatpažįstamai pakeitė miesto veidą. Dabar šis kvartalas žinomas kaip „Cite du design“ (dizaino miestelis). Čia greta visų sparčiai vykdomų renovacijų kyla unikalūs naujos architektūros statiniai. Į šią teritoriją buvo perkelta meno mokykla. Vizitine teritorijos kortele tapęs ažūrinis apžvalgos bokštas prieš metus sulaukė naujutėlio kaimyno – gigantiško ir įspūdingo ekspozicijų centro „Platine“. Tai modernus stiklinis statinys su dominuojančiomis trikampių segmentų konstrukcijomis. Šios bienalės metu jame pirmą kartą buvo surengta dalis teminių ekspozicijų

ir vyko konferencijos. Na, o

statistikos mėgėjams – 2010 metų Sent Etjeno bienalė sulaukė dalyvių iš 40 šalių. Čia buvo pristatyti 650 projektų, dalyvavo 450 dizainerių ir 150 įmonių.

4, 5, 6 Ekspozicija „Between Reality and Impossible“, dizainas „Dunne & Raby“ 7 „Slow Car“, dizainas „Makkink & Bey“

9

Prancūziški dizaino „receptai“

8

Sent Etjeno dizaino bienalė savo struktūros kol kas nekeičia – tai gigantiška nekomercinė paroda, sudaryta iš gausybės mažesnių teminių ekspozicijų. Garsūs kviestiniai parodų kuratoriai čia tapo pagrindiniais dizaino scenos žaidėjais ir surengė dėmesio vertas ekspozicijas. Tačiau šį kartą tiems, kurie yra įpratę dizainą tapatinti su buityje regimais ir vartojamais daiktais, teko kiek nustebti. Jau pats pirmas įspūdis, patekus į ekspozicijų teritorijas, bylojo, kad čia tvyro tam tikras utopijos dvelksmas. Vaizdui antrino ir teminiai pavadinimai: „Teleportacija“, „Pranašystės“, „Po gyvenimo“, „Tarp realybės ir neįmanomo“,

10

2011: 01

52

8 Dviratininkų šalmai „Kano“, dizainas Victoro Framondo 9 Akvariumas ir paukščių narvelis „Duplex“, dizainas Constance Guisset

11

12

13

14 15

16 11 Skaitmeninis fotoaparatas „Vision“, dizainas Motte Takuya 16 Papuošalas „8 hertz“

„Rytoj yra šiandien“ ir t.t. Dairantis po beribius parodų plotus intrigos tikrai netrūko. Kaip kad ir su gurmaniškai paruoštu maistu – pradžioje jis sužadina apetitą, nors kartais net neįtari – nei iš ko, nei kaip jis paruoštas. Tiesiog skanu, ir tiek. Taip ir su tom eksponuotom idėjom – iš pradžių „užkabino“ ir dėmesį patraukė pati išraiškos forma, bet taip pat buvo akivaizdu, kad be papildomo komentaro stebėtojas menkai ką čia pats gali suprasti. O suprasti vis tik norėjosi. Nes būtent utopijos kryptimi pasukę dizaineriai mėgino įžvelgti, išpranašauti ar rasti sprendimus numatomoms žmonijos ateities vizijoms.

18

17 10, 13, 14, 15, 17, 18 Parodos „Ville Mobile“ eksponatai 12 Kėdė „Debug“, dizainas „EDHV“

18

19

Dizainas su mokslo ir fantazijos prieskoniais

18 Šviestuvas „Croco“, dizainas Sandros Villet 19 Japonijos ekspozicija „From Muji to Hello Kitty“ 20 Suolas „Soft Bench“, dizainas Lucilės Soufflet 21 Parodos „Sortie D‘ecole“ eksponatas 22 „Sami“ peilis, suomių ekspozicija „Sami knife“ 23 Kėdės „Freize“, dizainas Martino Gamperio

20

21

2011: 01

54

22

23

24, 25, 28 Akvariumas ir vandens filtrai, Kinijos ekspozicija „Street made“ 26 Stalai „Barbasso“, dizainas Bramo Boo 27 Projektas „Arborescence“, dizainas „Atelier BL119“

24

26

Besidairant į eksponatus ir įsigilinus į jų koncepciją, jie įgauna kur kas stipresnį poveikį. Kad ir amorfiškų formų papuošalas „8 hertz“, sukurtas garsiai tariamų žodžių vibraciją specialių technologijų dėka pavertus unikalia materialia forma. Arba kiek keistoka kėdė „Debug 3D“. Pasirodo, tokią formą nulėmė užfiksuotos ir „išverstos“ į 3D išraišką vabzdžių judėjimo trajektorijos. Na, o japonų dizainerio Motte Tekuya kaklo papuošalą primenantis įrenginys „Vision“ – tai naujo modelio fotokamera, fiksuojanti realybės fragmentus paprasčiausiai piršto judesiu juos apibrėžus erdvėje.

Vieną didžiausių ekspozicijų surengęs britų duetas „Dunne & Raby” vizualiomis išraiškos priemonėmis ieškojo atsakymo į hipotetinį klausimą: kas nutiks po keliasdešimties metų mūsų planetos gyventojams, kai demografinio sprogimo pasakoje Žemėje pristigs maisto išteklių. Įsijautę į tokią viziją dizaineriai leido sau fantazuoti ir kaip atsakymą pasiūlė papildomus „organus“ žmogaus kūnui, kurių dėka būtų įmanoma įsisavinti iš aplinkos kur kas daugiau maistui tinkamų medžiagų ir taip žymiai praplėsti žmogaus mitybai tinkamo raciono ribas.

Greta utopinių idėjų buvo galima stebėti ir pačias naujausias technologijas, gebančias sujungti virtualumą su realybe ir įgalinančias neribotos fantazijos proveržius padaryti matomus ir apčiuopiamus.

27

28

25

31

Iššūkiai dizainui

29

30

31

32

33 29 Projektas „With love“, dizainas Lauros Strasser 30 Skėtis „In cognito“, dizainas Tamaros Barrage 31, 37 Kėdės iš parodos „Design Transversal“, dizainas „Interware“ 32 „Foldchair“, dizainas Olivier Gregoire’o 33 Kilimas „Occidorient“, dizainas François Mangeolo

2011: 01

56

Dizainas neabejotinai aktyvina pramonę ir ekonomiką. Bet jo įtaka tuo tikrai nesibaigia – dizainas gali kur kas daugiau.

Jis turi didelę kultūrinę reikšmę, kadangi aiškiai atspindi šiuolaikinės visuomenės dinamiškumą. Dizaino objektai paliečia mūsų jausmus, mintis ir gali įtakoti gyvenimo kokybę. Statistiškai dabar daugiau nei pusė mūsų planetos gyventojų gyvena miestuose, kuriems sparčiai vystantis iškyla problemų, reikalaujančių neatidėliotinų atsakymų. Tad neatsitiktinai nemažai dėmesio buvo skirta miestui. Čia buvo plačiai nagrinėjamos tokios su miestu susijusios temos kaip mobilumas, benamiai, alternatyvus transportas, žmogaus komfortabilumas gyvenant mieste ir kt. Bet žmogaus, kaip individo ir tuo pačiu sociumo dalies, aktualijos neapsiribojo vien tik miestu.

Juk įtampos neretai iškyla ir tarp individualumo bei normų, dogmų ir tradicijų. Vienas iš pavyzdžių, kaip šiuolaikinės visuomenės ir tradicijų sankirtoje ieškoti kompromisų – specialus skėtis-aksesuaras „In cognito“. Jis skirtas islamo šalių moterims, kurios neturi teisės viešumoje rodyti savo veido. Skėčio audinys dekoruotas tipišku islamo ornamentu ir turi specialias kiaurymes, leidžiančias moteriai puikiai matyti tuo pačiu neparodant savo veido. Akivaizdu, kad dizainerių idėjos (beje, dauguma iš jų jau įgyvendintos) gali tapti atsakymu, padedančiu spęsti laikmečio problemas.

Magiška, patogi ar provokuojanti kasdienybė Nepaisant dominuojančių konceptualių nuotaikų, aišku, vis tik buvo ir labiau buitinių objektų: baldų, šviestuvų, kilimų, aksesuarų. Tokie objektai dominavo atskiras valstybes reprezentavusiose ekspozicijose.

Tarp jų – Kinija, Japonija, Belgija, Suomija ir Ispanija. Beje, labai norėjosi jų tarpe pamatyti ir gimtąją šalį Lietuvą. Matydami kontekstą mūsų dizaineriai būtų galėję nė kiek neprasčiau atrodyti. Įvairios ekspozicijos bylojo, kad kasdienybė nebūtinai turi būti rutinos kartojimas. „Ji gali būti magiška“ – tokia mintis vienijo kūrybinio dueto „Interware“ darbų, balansuojančių tarp haute couture mados ir buitiškumo, kolekciją. K. Gricičius kuravo ekspoziciją pavadinimu „Komfortas“.

Tai buvo patys įvairiausi kasdienybėje naudojami objektai, vienaip ar kitaip savo atsiradimu prisidėję prie patogesnio žmonijos egzistavimo. Įvairių mokyklų ekspozicijos provokavo nebijoti eksperimentuoti ir drąsiai, bet kartu su atsakomybe žvelgti į mus visus supančią aplinką. Dar viena ekspozicijų dalis buvo skirta šviesos fenomenui.

Taip vardinti galima būtų dar ilgai. Bet vis tik esmė išryškėja ir gali būti išreikšta lakoniškai: dizainas – tai daugiabriaunis galingas veiksnys, akivaizdžiai įtakojantis visų mūsų gyvenimus.

34 Parodos „Lumieres“ fragmentas 36 Krėslas „Emmanuelle is Shy“, dizainas Emilie Voirin 35, 38 „Hippo Water Roller“, paroda „Comfort“ 34

35

36

38

37

IMM Tekstas – diz. Vytauto Puzero.

4

2011 Lyginant su praeitų metų „IMM“ paroda Kiolne, šiemet namų rinka kur kas labiau pulsuoja atsigavimu ir naujų tendencijų, tiksliau – gyvenimo būdo formavimusi. Jei darbe yra nesklandumų, tai namus stengiamasi susitvarkyti kuo jaukiau, kad būtų kur sukaupti jėgas. „Perkrauta“ rinka padiktavo gyvenimo vertybių perdėliojimą ir dėmesio sutelkimą į namus. Manau, daugelis savęs paklausė: kiek man reikia, kad gyvenčiau gerai?

Daug svarbesnis tampa sugrįžimas į ilgalaikes vertybes – ilgaamžiškumą, pastovumą, bendravimą; kasdieniai ritualai įtakoja erdvių planavimą ir atitinkamą baldų funkcionalumą bei aplinkos išraišką. Tarsi pasaulis suprato, kad paskubėjo ir prarado santykį su aplinka kartais tiesiog siekdamas „stiliaus“, ir dabar tyliai nori sugrįžti prie tikrųjų vertybių.

Laikas sužadinti jutiklius. Apibūdinti vieningą kryptį dabar apskritai netikslinga, daugiau tai reiktų matyti kaip paralelinę įvairių srovių estetinę visumą, gyvenimo būdo ir dizaino filosofiją. Išsivaloma nuo bereikalingos apkrovos, o erdvė skiriama šviesai pulsuoti. Tik reikalingas daiktų kiekis ir jų atsakingas vartojimas – štai ekologiško mąstymo prioritetai.

8

Namų šilumą įkūnijančios natūralios medžiagos grįžta; jos vis labiau akcentuojamos su erdvėje esančiais baldais, bet svarbiausias – mūsų pačių santykis su daiktais, ir kaip mes juos naudojame.

Vertybė – tvarumas: lyg žiūrėtum į kaimišką, nutrintą, bet iki šiol tvirtą baldą, į kurį buvo sudėtos žinios apie medį ir visa širdis. O profilaktiškas buvimas gamtoje tik redukuotų jusles.

Užkrečiamas linksmumas slypi spalvų paletėje, kurioje dominuoja erdvės neužgožiančios gamtos spalvos, akcentuojamos ryškiais vasaros tonais.

Pagrindinės ir stabiliai išliekančios vertybės yra išbaigtumas ir kokybė, high-tech technologijos ir sutelktos žinios, aplink kurias toliau plėtojasi gaminio rezultatas. Formos atgimsta papildytos naujomis funkcijomis, medžiagos miksuojamos, technologijos sujungiamos – tai ypač akivaizdžiai galima įžvelgti bendroje tendencijoje.

Nėra ko laukti, pasaulis nesustojo, parodoje buvo jaučiama naujos tendencijos pradžia.

Formuojasi judėjimas, orientuotas į išgrynintą natūralumą. Vyrauja sugrįžimo prie ištakų pojūtis, užmiesčio ramybe dvelkiantys suasmeninti daiktai, žinant rankas, kurios juos sukūrė.

4 8

2011: 01

58

1. „COR“ „Fossa“. Sprendimas individualiam patogumui susikurti.

Lengvai perstatomi atlošai leidžia sudėlioti sofą savaip.

Funkcionalu ir tinka norintiems keisti savo aplinką. Į atlošų vietą patogu susidėti įvairius reikalingiausius daiktus.

7

2. „Cappellini“ „TWB“. Diz. „Raw Edges Studio“. Ultramarino spalvos ekspozijoje pristatyti žymiausių dizainerių projektai; iš jų išsiskyrė pufas su neįprastai panaudota faneruote – lyg pasiūtas iš minkštos medžiagos.

3. „Leolux“ Kompanijos stendas išsiskyrė savo fantasmagoriška aplinka, o spalvingiausių fotelių „Sella“ gama praturtino parodos visumą. „Sella“. Diz. Patrickas Belli. Klientas gali pasirinkti dvi kėdes iš plačios spalvų gamos ir sukurti savo kombinaciją. „Gozo“. Diz. „Kai Stania 2011“. Rytietiškos formos vakarietiškai.

5

4. „Cassina“ „Wooden Collection“. Diz. Le Corbusier. Medis – nesibaigianti ir vėl aktuali tema. Kompanija pristatė dar 1964 metais sukurtų itin funkcionalių baldų kolekciją. „Cloth“. Diz. „Jehs+Laub“. Komforto ir išraiškos derinys. „Kėdė 699“. Diz. Gio Ponti. Lengvumo siekis dar praeito amžiaus vidury, suteikė kėdei aktualumo dabar.

5. „Poltrona Frau“ „Tablino“. Diz. Angela Cingolani. Geometrinės formos pritaikomos šiuolaikiniams poreikiams.

6. „Soft Line“ „Pierce“. Diz. Karimas Rashidas. Pasak autoriaus, tai idealus pavyzdys, kai dvi formos gali funkcionuoti tik būdamos kartu. „HEART“. Diz. Philipas Bro. Sofos elementas pritaikomas nugarinei arba pratęsia sofą miegojimo funkcijai. „Rullo“. Diz. Karimas Rashidas. Dar vienas transformuojamos sofos pavyzdys, tik sukurtas labai žymaus dizainerio. Paprasta ir funkcionalu.

7. „Tom Dixon“ „Peg Coast Stand Fluoro“. Diz. Tomas Dixonas. Rūbų kabykla gali tapti kūrybiška skritulių interpretacija, todėl kabyklą kiekvienas gali išdėstyti savaip. „Offcut Bench Natural“. Diz. Tomas Dixonas. Kai susijungia tradicijos su dabarties natūralumo poreikiu.

2

10

11

10

1

7

3

4

6

8. „Walter Knoll“ „Jaan Living“. Diz. „EOOS“. Kosmopolitiška elegancija moderniam gyvenimui.

9. „Rolf Benz“ „Rolf Benz 360“. Diz. Cuno Frommherzas. Vertinantiems kokybišką poilsį.

10. „ZEITRAUM“ „Morph“. Reversas į šeštojo dešimtmečio stilių naudojant naujus įrengimus. „Mellow“. Diz. „Formstelle“. Nepriekaištingas paprastumas.

11.„Boewer“ „Wooden Carpet“. Diz. Elisa Strozyk. Kilimas gali būti ir iš preciziškai suklijuotų medžio dalių.

3

9

9

8 7

3

6

1

Tiesiai iš pasaulinės

virtuvės Tekstas – diz. Vytauto Puzero.

Šių metų IMM parodoje – po ilgo laiko vėl sugrįžęs dėmesys virtuvės tema, pavadinta LIVING KITCHEN („Gyvenamoji virtuvė“). Iš dalyvių ir lankytojų skaičiaus matomos pagyvėjusios rinkos tendencijos. Lankytojų apklausos byloja, jog pirmiausia savame būste norima atnaujinti virtuvę, nes pastaruoju metu, apjungiant namų erdves, ji tapo centrine vieta – atviresne ir neatsiejama bendravimo namuose, kur vis daugiau praleidžiama laiko, dalimi. Vokietija – tai, ko gero, tinkamiausia vieta rengti tokio pobūdžio parodai, kurioje gali išvysti naujausius buities technologijų pasiekimus ir kur susitinka gyvenimo būdo tendencijos ir pasaulinės valgio gaminimo tradicijos. Iš tiesų virtuvės buitinė technika yra pastoviame tobulėjimo procese; stengiamasi atnaujinti ar sukurti naujas

2011: 01

60

detales, papildomas funkcijas ir taip atkurti produkto vertę ir išskirtinumą. Greičiausiai pamatomi naujausi pasiekimai technologijų srityje, kurie palengvina visas sritis, susijusias su valgio gaminimo, ventiliavimo, šaldymo, indų plovimo, atliekų rūšiavimo ir kt. procesu. Išskirtinis dėmesys šiais metais skiriamas racionaliam energijos panaudojimui. Sensorika įsivyrauja virtuvės aplinkoje – kaitlentė reguliuojama ar vandens maišytuvas įjungiamas prisilietimu; tuo pačiu principu reguliuojamas srovės stiprumas bei vandens temperatūra. Virtuvėje vyrauja praktiški paviršiai, matiškesni ir pastelinių spalvų, o įnoringesniems klientams, norintiems reprezentuoti savo virtuvės išskirtinumą, siūloma rinktis blizgius, labiau akcentuotus paviršius, nors jų priežiūra sudėtingesnė.

5

1. „Poggenpohl + Artesio arch. Hadi Teherani + Artesio“ Virtuvę siekiama sujungti su architektūra į vientisą erdvę.

Detalė: anglies pluoštas panaudotas durelėms.

Detalė: išskirtinis dėmesys kiekvienam įrankiui laikyti.

2. „Gaggenau“ Kompanijos inovatyvus išradimas – kaitlentė, apimanti visą viryklės paviršių; ji reaguoja į puodo dydį ir toliau kaitina atitinkama temperatūra net jį perstačius į kitą kaitlentės vietą.

3. „Dornbracht“ Investuoja į sensorinį valdymą.

Parodoje buvo pristatytas naujas maišytuvo modelis, reaguojantis į kojos judesį. Ant žemės matomas mažas lazerio taškelis, prie kurio pridėjus koją pradeda bėgti vanduo, o antrą sykį atlikus tą patį judesį – maišytuvas išsijungia.

1 2

4. „Alno“ Tebūnie ir laivo forma – svarbiausia tinka ir inspiruoja. Virtuvė skirta net lauko sąlygoms (ko gero, Viduržemio jūros regiono).

Alno kartu su Esprit sukūrė virtuvę, orientuotą į bendravimą ir valgio ruošimą kartu.

5. „Allmilmo“ Sensorikos eros pradžia, kai stalčiai atsidaro ir užsidaro juos prilietus. Tai, žinoma, patogu padaryti, kai rankos užimtos ar išsitepusios. Jei kam iškyla klausimas – kam tokie valdomi stalčiai?

– vienas kompanijos vadovas atsakė: „Ar dabar kas kelia klausimą, kam automobilyje automatiškai pakeliami langai?“ 6. „Siemens“ Kompanija rūpinasi efektyviu energijos resursų ir vandens taupymu ir jų panaudojimu. Ji kuria buitinės technikos inovacijas, atitinkančias ekologišką mąstymą. Kūrėjams tenka dažnai pirmiau atsižvelgti į jas prieš kuriant virtuvę.

7. „Grohe“ Universalus vandens maišytuvas, įkaitinantis vandenį iki virimo temperatūros.

Gal greitai nebereikės ir virdulio?

8. „Warendorf“ Starcko sukurta virtuvė labiau primena kambarį bendravimui ir kūrybiškam valgio gaminimui – juk maisto ruoša ir yra kūryba.

9. „Pfister“ Išskirtinai parodytas dėmesys natūraliai medžio dangai.

8 4

Karštos

naujienos

2011: 01

62

iš Paryžiaus 1 Tekstas – Emilijos Kučytės.

Ryžtingas aukščiausios klasės tarptautinis renginys Tradicinė paroda „Maison&Object“ traukia interjero dizaino žmones iš viso pasaulio pamatyti naujausius produktus ir tendencijas per prancūzišką kaleidoskopą. Dalyvių požiūriu, parodos reitingai stipriai auga (3150 dalyvių, iš kurių 40 proc. tarptautiniai prekių ženklai; 135 000 kv. m. ekspozicijų plote apsilankė arti 100 000 lankytojų) ir konkuruoja

su Kelno, Frankfurto ir Milano parodomis, kadangi šioje parodoje yra puiki galimybė pamatyti nebe planuojamus, o jau realizuotus, naujausius bei laiko ir vartotojų norų apšlifuotus produktus.

2011 m. paroda vyko sausio pabaigoje, todėl turime progą peržvelgti Paryžiuje „Maison&Object“ išryškėjusias dizaino, namų dekoro tendencijas, pasidomėti išskirtiniais dizainerių produktais, naujomis garsių prekės ženklų kolekcijomis. Galima būtų išskirti 3 tendencijų grupes.

2

3

ekologija išlieka „ant bangos“

8

2011: 01

64

Kaip atsakas aplinkiniam pasauliui, kurio didėjantis tempas paveikia mūsų kasdienybę, kas tapo jau visuotinai priimtu dalyku, žmogus imasi kurti namus kaip prieglobstį. Juose suburiami reikalingiausi įrankiai individualiam poilsiui, o pabodusi ultramoderni aplinka keičiama į jaukią užmiesčio aplinką. Netašytas medis, akmuo, metalas, oda – medžiagos, kurios užkariavo aukščiausias pozicijas ir dominavo parodoje kaip prabangos ir jaukumo etiketė. Tvido raštus, pynes, švelnų kašmyrą, vilną, veltinį bei liną interjere savaip naudoja visi – nuo garsiausių tekstilės gamintojų iki žymiausių mados namų.

Po Karlo Lagerfeldo bei Philippe’o Starcko pergalių praėjusiais metais, šįkart eilė būti karūnuotam „Maison&Object“ „Metų dizaineriu 2011“ atėjo „žaliuoju architektu“ vadinamam Edouardui François. Šio kūrėjo architektūra – tai atsakas į aplinkybes, tai kultivuojamoji architektūros idėja. „Jei už 20, 30 metų žvelgsime į mūsų dabartinę erą ir perprasime didžiąsias šio laiko evoliucijas, aš norėčiau būti to dalimi. Manau, būtų siaubinga suvokti, jog nepastebėjau, nemačiau tam tikrų tendencijų. Aš noriu gyventi dabartinio momento širdyje.“ – sako Edouardas François (1).

Ekologiškumo ir natūralumo idėja užkariavo ir mūsų stalus bei aplinką, kurioje gyvename (2).

Dizaino rinka prie jos prisitaiko rinkdamasi gamybos technologijas, produktams naudojamas medžiagas.

Ir nors tuo serga jau visas pasaulis, dalis lietuvių į tai žiūri su tam tikra ironija.

Ekologiškumas – maksimalus turimų resursų išnaudojimas, medžiagos istoriją ir faktūrą panaudojant kaip esminę dizaino detalę. Belgų gamintojas „Atmosphere-bois“ (3) iš medienos, surinktos iš nugriautų fermų Kanadoje, ar lėktuvų metalo lauže atrinktų naudingų medžiagų gamina masyvius baldus, sienas bei grindis. Ispanų manufaktūra, baldus gaminanti pagal užsakymus, perdirba namų šviestuvus iš Holivudo kino studijų lempų (4).

4

7

6

8

DESIGN A VIVRE kontrastai Dizainerių brolių Bouroullecų savita dizaino išraiška ir absoliuti estetika buvo aiškiai pastebima visoje parodoje. Ronanas ir Erwanas Bouroullecai buvo pripažinti „Now! design à vivre“ („Dizainas gyvai“) „Metų dizaineriais 2011“. Broliai kartu dirba nuo 1998, vysto savo paprastos estetikos stilių, paremtą sudėtinga gamybos technologija. Jie yra kūrę keliems gerai žinomiems prekės ženklams, tokiems kaip „Vitra“, „Alessi“, „Magis“ ir „Ligne Roset“.

Mus labiausiai sužavėjo naujausias jų darbas kartu su kilimų gamintoju „Nanimarquina“ – asimetriškų formų, tradicines kilimų spalvas atkartojantis 6 m2. kilimas (5). Bouroullecų dizaino stilius puikiai atspindi jaunųjų parodos kūrėjų dizaino kryptį – mesti iššūkį įprastam požiūriui į objektus, jų formas, medžiagas ir spalvas (6).

Viena ryški deklaruojama parodos tendencija, pastebėta Elizabeth Leriche ir išreikšta vidine paroda pavadinimu „Aukšta įtampa“ (7,8), – tai žmonių siekis išjudinti pojūčius tam, kad pastariesiems suaštrėjus pajustume įtampą. Dizaino srityje tai išreiškiama balansuojant tarp karšto ir šalto, tarp

15

2011: 01

66

10

sunkaus ir lengvo, varijuojant šviesos ryškumu ir spalvomis, kiek įmanoma padidinant liečiamos medžiagos tekstūros efektą. Kvapais ir garsais stimuliuojama sensorika ir jautrumas, o technologijos poezija prisotina gerovę ir paryškina jausmingumą.

Paroda deklaravo didžiulę įvairovę ir derinius.

Technologijų plėtra žengia koja kojon su antitechnologiniais produktais, grįžtančiais prie funkcionalumo šaknų, o vietą taupantys baldai kontrastuoja su gigantiškų formų minkštomis poilsio zonomis, ir tokie kontrastai atsikartoja nuolat.

Vienas tokių pavyzdžių – kieto poliuretano kėdė „Elephant“ (9) iš „Kristalia“, modifikuota vietoj metalinių kojų įdėjus „retro“ medinukes, – ypatingai traukė parodos lankytojų dėmesį tokiu netikėtu natūralumo ir aukštų technologijų kontrastu. „Goodbye Edison“ kelia iššūkį tradicinių technologijų „vartojimui“, pristatydami subtilios elegantiškos išvaizdos LED stalinius šviestuvus (10). „Tai šeimyninis duetas“ – šypsojosi prancūzaitė, „Goodbye edison“ atstovė. Jos brolis, dizaineris FX Ballery, kūręs mados namams „Issey Miyake“, „Chanel“, mineralinio vandens gamintojui „Perrier“, yra ir šių šviestuvų autorius.

14

13

11

12

Jau minėjau apie antitechnologinius produktus. Vieną tokių sukūrė elektronikos prekių kompanija „Punkt“ (11). Tai namų telefonas, sukurtas dizainerio Jaspero Morrisono. Kompanijos įkūrėjas – nei dizaineris, nei IT specialistas. Prekės ženklą sukūręs verslininkas pastebėjo, kad 30–50 metų amžiaus vartotojams reikalingos consumer electronics prekės, kurios būtų paprastos, stilingos ir, svarbiausia, tiesiog gerai atliktų savo pagrindinę fukciją. Šis telefonas yra tik besiplėtojančio prekės ženklo pradžia; ateityje planuojami ir kiti technikos produktai. „Alki“ atspindi dabar taip stipriai sugrįžusį šeštąjį dešimtmetį ir pristato nestandartinį stalą su vidiniais stalčiais (12). Pamenu, panašų „tarybiniame“ bute kažkada turėjo giminės iš Rytų Vokietijos.

Toks gaminys atsišaukia pokario urbanizacijos ir apgyvendinimo problemos sprendimams. Šeštąjį dešimtmetį kilus urbanizacijos problemai, statytojai mažoms erdvėms kūrė kuo talpesnius ir mažiau vietos užimančius baldus. Šis prancūzų gamintojas švenčia veltinio ir ąžuolo sugrįžimą, jų veltiniu dengtos ąžuolinės kėdės (13) – žavingos ir charakteringos. „Vange“ – tai įvairių Belgijos dizainerių ir gamintojų projektas, kuriuo stengiamasi sumažinti laiko ir bendradarbiavimo atstumą tarp jaunų kūrėjų

2011: 01

68

9

ir gamintojų. Ryškiausias jų manifestas – sulankstomi baldai, pavyzdžiui, sumontuojama, lazeriu iš laminuoto bambuko išpjaustyta kėdė (14).

SCENES D’INTERIOR

prabanga

Kaip visada didieji tarptautiniai prekių ženklai ir kultinių dizaino objektų kūrėjai parodoje skleidė prabangių interjerų dvasią. Kaip sakė Coco Chanel: „Prabanga – tai priešybė ne skurdui, o vulgarumui.“ „Scenes d’interieur“ salėje šias vertybes įkūnijo ne tik didieji vardai, geriausiai žinomi dėl nuolatinių išskirtinumo ir originalumo paieškų, bet ir intriguojantis „Spirit of Yachting“ stendas jachtų interjero aksesuarams ar įspūdingos ekstravagantiškų fortepijonų ekspozicijos (15).

Kaip visada prabangūs ir elegantiški „Ralph Lauren Home“ mados namai pristatė darbo kambario dekoro ir baldų kolekciją. Laurenas lieka ištikimas klasikiniams pilkos su šviesia smėlio, baltos kartu su juoda ar rudos spalvos deriniams. Šilčiausiai tarp prabangių biuro baldų bei aksesuarų pasirodė dailus tvido fotelis su užmestu pynėmis megztu užklotu.

Juokėmės, kad mezga net pats Ralphas Laurenas!

Aukščiausios kokybės laminuotos grindys ir parketlentės QUICK STEP laminuotas gridis bei parketlentes galite apžiūrėti ir įsigyti šiose parduotuvėse: Firminė QUICK STEP parduotuvė „Domus galerijoje“ Lukšio g. 32, Vilnius (nuo kovo 21 d.)

„Vilniaus parketas“ Vilniuje Ukmergės g. 369A, Vilnius „Vilniaus parketas“ Klaipėdoje Namo inžinerijos ir interjero centre NIC, Minijos g. 42, Klaipėda „Vilniaus parketas“ Kaune Namo inžinerijos ir interjero centre NIC, Pramonės pr. 8e, Kaunas (nuo gegužės 1 d.)

QUICK STEP atstovas Lietuvoje ir Latvijoje

WWW.PARQUET.LT

17

18

16

19

„Kenzo Maison“ kaip prekės ženklas, kilęs iš Japonijos, šiemet stipriai atstovauja rytietiškų akcentų interjere tendencijai (16). Japonų ir kinų raštai pasiskolinami ir derinami su skandinavišku interjeru.

Iki šiol daugiausia odinių baldų kūrę „Baxter“ šioje parodoje pasirodė gana unikaliai ir išsiskyrė iš kitų didžiųjų gamintojų. Jų giliose gigantiškose verstos odos sofose, puoštose lininėmis pagalvėmis, norėjosi pailsėti ir mūsų nedidelei komandai (17). „Baxter“ kolekciją drąsiai galima priskirti prabangai su „cinkeliu“.

Pakalbinome ir vieną iš žymesnių baldų gamintojų prekės ženklų – „Meridiani“ – atstovus. Labiausiai knietėjo sužinoti, kaip keitėsi situacija tarptautinėje baldų rinkoje ir kokius interjero pokyčius jie numato. „Mus pačius pokyčiai rinkoje paskatino keistis iš vidaus. Turėjome padaryti darbą efektyvesnį, o tai reiškė atleisti dalį personalo, kas yra gana sunku ir nemalonu. Visgi kiekvienas blogas dalykas turi ir gerąją pusę – atsirinkome žmones, kurie dirba geriausiai, ir su šia šviežia komanda jau žvelgiame į naujas atsiveriančias rinkas (Indiją).

Manome, kad pokyčiai baldų rinkoje 2011 metais vyks po truputį: formos įgauna lankstumo;

2011: 01

70

18

kombinuojamos kontrastuojančios medžiagos, tokios kaip velvetas, linas ir oda.“ – teigė „Meridiani“ atstovai.

Taip pat pakalbinome įspūdingą dvejus metus vystytą naują kolekciją pristačiusius sienų apmušalų gamintojus „Elitis“. „Elitis“ kolekcijoje – egzotiškoji Afrika. Lankytojų susižavėjimo sulaukė karvės odos imitacijos, afrikietiškų bei tibetietiškų raštų motyvų tapetai. Tačiau didžiausią įspūdį paliko „Elitis“ prabangi sienų apmušalų kolekcija iš arklio plaukų ar satino, kurią dizaineris rodė su ypatingu prisilietimu.

Bene ryškiausiai parodoje išsiskyrė neabejotinai vyriško stiliaus britų baldų gamintojas „Halo“. Kompanija, susikūrusi kaip antikvarinių baldų kolekcionierė, galiausiai išsivystė į originalaus grubaus stiliaus vidaus baldų gamintoją. Gaminiai kuriami iš tų pačių medžiagų kaip reaktyviniai lėktuvai (18) ar bokso, beisbolo pirštinės ir pan. Būtų galima „Halo“ pavadinti neprisitaikėliais dėl jų originalaus istorijos interpretavimo, daiktų originalumo žaismo, tačiau būdami kitokie jie puikiai derėjo prie grįžimo į gamtą temos ir traukė kiekvieną žiūrovą.

5

3

1

2

Seniai išrastas, tačiau ne visiems atrastas

3D grafikos įrankis Tekstas – architekto Romo Viešchnicko.

Panaudojimas

Turbūt didžioji dalis architektūros ir inžinerijos, baldų ir buities prietaisų pramonės, televizijos bei kino ar spaudos dizaino atstovų šiandien gyvenimo nebeįsivaizduoja be erdvinio modeliavimo programų. Projektuojamiems pastatams vizualizuoti, mechanizmų veikimui simuliuoti, detalėms, vaizdo efektams, animaciniams filmams ir net neįmanomiems nufotografuoti objektams kurti yra išleista ne viena dešimtis įvairiausio plauko, paskirčių ir profesionalumo lygio 3D grafikos programinės įrangos paketų.

Patys populiariausi ir našiausi įrankiai paprastai būna nepigūs, o visų programos galimybių konkrečios srities vartotojas dažniausia neišnaudoja; tai skatina mažą biudžetą turinčius kūrėjus prisijungti prie nelegalios programinės įrangos vartotojų būrio. Pigūs produktai dažnai būna pritaikyti mažiems poreikiams ir tinka tik eskizuoti ar nesudėtingai modeliuoti, o užbaigti darbą iki galo tenka pasitelkiant papildomus įrankius.

Atsiradimas Visame pasaulyje, praktiškai visose paslaugų ir gamybos srityse žinoma Vokiečių kompanija MAXON siūlo kompromisą – produktą Cinema 4D, pritaikytą skirtingiems poreikiams. Be Cinema 4D, ši kompanija yra išleidusi ir nepamainomą animacijos ir reklamos sferų įrankį Body Paint 3D, skirtą 3D objektams „dekoruoti“.

Kompiuterinių žurnalų leidėja ir programinės įrangos kūrėja kompanija MAXON Computer GmbH buvo įkurta 1986 m. Vėliau MAXON Computer persiorientavo ir įsitvirtino kaip viena iš pirmaujančių trimatės grafikos programų kūrėjų. Cinema 4D pirmtakas kaip eksperimentinio renderinimo įrankis buvo pristatytas dar 1990 metais.

2011: 01

72

Cinema 4D yra pagrindinė savo šeimos programa, į kurią orientuojami kiti MAXON produktai. Šis paketas pirmauja profesionalios animacijos, žaidimų ir reklamos gamybos srityse, tačiau plačiai naudojamas ir inžinerijoje, architektūroje, daiktų ir baldų pramonėje bei spaudoje. Cinema 4D programa yra pritaikyta skirtingų sričių vartotojams ir leidžiama kelių modifikacijų: Prime – bazinė programos versija, tačiau atlieka visas trimatės grafikos funkcijas – modeliavimą, renderinimą ar animavimą; Broadcast – skirta televizijos ir kino pramonei, turi specializuotas funkcijas ir objektų, šviesos šaltinių, vaizdo klipų ruošinių ir kitų elementų bibliotekas, dinamines kameras ir šiai sričiai pritaikytą darbo aplinką; Visualize – dažniausiai naudojama architektūros (žr. pav.

3) bei inžinerijos (žr. pav. 5) sričiai, buities prietaisams (žr. pav. 1) ir panašiems produktams kurti. Šiame pakete rasite galybę specializuotų tekstūrų, fono vaizdų, objektų. Taip pat ši versija sklandesniam „bendravimui“ su CAD sistemomis turi išplėstas 2D ir 3D importavimo ir eksportavimo funkcijas, tokias kaip .psd, .jpeg, DWG, IGES, VRML, OBJ. Šiuo paketu galima kurti itin realistiškus filmus su judančiais objektais, tekančiu vandeniu ar rusenančia ugnimi; Studio – apima visas sritis ir turi papildomas bibliotekas bei instrumentus, naudojamus plataus profilio profesionalų. Galima teigti, jog šio paketo naudojimo galimybės neribotos.

Cinema 4D aplinka ir veikimo principas yra itin lengvai suprantami. Įrankiai ir komandos pateikiami aiškioje grafinėje formoje, kuri tiksliai iliustruoja funkciją. Kaip ir daugelyje profesionalių trimatės grafikos programų, objekto vaizdai čia pateikiami tiek dvimatėje, tiek trimatėje erdvėje, o modelis kuriamas iš primityvių tūrių: plokštumos, kubo, piramidės, sferos ir pan. Kuriamo modelio tūrių deformavimas paremtas „jėgos lauko“

5

3

principu. Norimą persukti, „sudaužyti“, „ištirpdyti“, susprogdinti ar kaip nors kitaip paveikti kūną tereikia įkelti į pageidaujamą jėgos lauką, kuris viską už jus padaro, belieka tik nustatyti norimo poveikio parametrus. Norint grąžinti kūną į pradinę formą, reikia tik panaikinti jį veikiantį „jėgos lauką“. Visa modelio procesų informacija aiškiai pateikiama objektų navigatoriuje.

Be pagrindinių modeliavimo, redagavimo, dinamikos efektų ar vizualizavimo funkcijų, Cinema 4D turi papildomai integruotus programinius modulius, kurie yra skirti specifinėms funkcijoms atlikti ir kūrybos rezultatams pagerinti. Šie programiniai priedai komplektuojami priklausomai nuo paketo modifikacijos. Keletą iš jų apžvelgsime: Modulis Advanced Render sukurtas aukšto lygio vizualizacijoms ir animacijoms ruošti. Jis skirtas šviesos šaltinių efektyvumui, kontrastingumui, optiniams efektams ar refleksams pagerinti, kurie ypač reikalingi blizgiems, skystiems ar skaidriems objektams vizualizuoti ir animuoti. Šis modulis taip pat turi dangaus skliauto su debesimis ir atmosferos ypatumais, optinio gylio, rūko, dūmų ir daugelio kitų efektų funkciją.

Grafinis variklis Sketch & Toon. Tai ne fotorealistinių vaizdų kūrimo įrankis. Šio priedo pagalba galima ruošti neribotą kiekį modelio vaizdo stilių – nuo pieštuku piešto eskizo ar tušu braižyto brėžinio iki aliejumi tapyto ar akvarele lieto paveikslo. Trumpai tariant, su Sketch & Toon galima visas ranka atliekamas grafikos technikas atlikti kompiuteryje. Tai leidžia be papildomų vektorinės grafikos programų kurti baldų ar kitų daiktų surinkimo instrukcijas, montavimo schemas ir daugybę kitos paskirties vaizdų.

Modulis HAIR skirtas organiškos ar konstruktyvios formos objektus „apvilkti“ kailiu, „užauginti“ plaukus, „apželdinti“ juos pieva ar veja. HAIR pagalba išvengiama monotoniško smulkių ir plonų objektų kopijavimo. Šis priedas imituoja gravitacijos ar vėjo poveikį plaukų, kailio, žolės ar panašiam modeliui. Taip pat turi galimybę paprastam modelio objektui (linijai ar plokštumai) suteikti plono ir lankstaus kūno savybes, pavyzdžiui, paprastą liniją paversti kabančia ar siūbuojančia virve ar krano lynais.

C4D gali pasigirti itin efektyvia modelio parametrų skaičiavimo sistema NET Render, skirta spartinti animacijos ar vizualizacijos piešimui, pasitelkiant kitų pasauliniame tinkle esančių Cinema 4D vartotojų kompiuterinės įrangos resursus. Tai labai aktualu vartotojams, kuriantiems ypač didelės raiškos vaizdus

4

ar animacijas. Per NET Render galima „pasiskolinti“ kitų Cinema 4D vartotojo kompiuterio procesoriaus ir operatyvinės atminties resursų tam, kad per kelias valandas spėtumėte atlikti darbą, kurį vienas kompiuteris padarytų per savaitę.

MoGraph (žr. pav. 4) – nepakeičiamas modulis dirbantiems su animacija. Šio priedo pagalba galite tam tikra tvarka valdyti daugybinių elementų judėjimą, jų kopijavimą ir išnykimą ar deformacijas. MoGraph funkcijomis įmanoma priversti judėti objektus pagal tam tikrą melodiją (kaip grafiniame ekvalaizeryje), transformuotis iš vieno pavidalo į kitą, pavyzdžiui, sukurti besiskleidžiantį gėlės žiedą. Kino pramonėje MoGraph naudojamas pastatų, kalnų ar sniego griūtims, aplink tornadą besisukantiems daiktams ir kitiems vaizdo efektams kurti. Belieka maksimaliai pasitelkti vaizduotę...

Body Paint 3D (žr. pav. 2) yra pirmtakas savo srityje. Šis paketas skirtas 3D modeliams spalvinti tiek dvimatėje, tiek trimatėje erdvėje. Tai leidžia išvengti papildomo darbo kuriant erdvinių modelių plokštumines tekstūras ir padengiant jomis modelį. Body Paint 3D įrankius galima rasti visose Cinema 4D versijose; paketas leidžiamas ir atskirai. Dirbant su šia programa į pagalbą galima pasitelkti kompiuterinės grafikos planšetes, kurios kur kas tiksliau nei tradicinė kompiuterio pelė perteikia rankos judesius, štrichą ar potėpį. Body Paint 3D puikiai „susikalba“ su dauguma profesionalių 3D grafikos programų.

Visi MAXON produktai pasižymi paprastu valdymu, našumu, jie nedaug apkrauna aparatinę įrangą ir yra plačiai panaudojami, tačiau verta nepamiršti, jog dirbama su 3D grafika (aut. past.). Viena iš svarbesnių Cinema 4D ir Body Paint 3D savybių yra ta, jog jomis galima dirbti tiek Mac OS, tiek Microsoft Windows sistemose; programos turi tiesioginį „bendravimo“ ryšį su populiariausiomis projektavimo ir grafikos programomis, tokiomis kaip Graphisoft ArchiCAD, Adobe After Effects, Apple Final Cut Studio ir pan. Įžymybė MAXON Computer glaudžiai bendradarbiauja su daugeliu techninės įrangos gamintojų, tokių kaip BMW AG, Henkel KGaA, MobilCom AG, Siemens VDO, Sony Pictures Imageworks, Vitra ir kt. MAXON sparčiai kertasi kelią ir į akademinę visuomenę – studentai turi galimybę įsigyti šią programinę įrangą už 1/10 visos komercinės kainos. Plačiau apie šiuos produktus galite sužinoti www.designsolutions.lt, www.maxon.lt arba www.maxon.net.

2011: 01

74