"Centras" Nr. 4, 2011

2011: 04

4

2011 : Nr. 4

Turinys Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

Meno redaktorė Lina Mikužytė

Dabar esu tas, kuo buvau pavadintas – psl. 12

Pagaliau realizuojame seną savo idėją kalbėti apie estetiką plačiąja prasme. Tikimės, kad tas, kas atpažįsta gerą architektūrą

Vyno gamyklos architektūra ir tvarumas – psl. 16 Šiltasis minimalistas – psl. 20

ar rūpinasi interjero dizainu, neliks abejingas mūsų leidinio plėtrai į kitas meno ir mados temas. Jūsų nuomonė apie šiuos turinio pasikeitimus mums labai svarbi. Kadangi neturite galimybės išleisti žurnalo apie mūsų žurnalą, apie tai siūlau diskutuoti

lina@interjeras.lt

Mados redaktorė Gabrielė Vaitkutė

gabriele@infashion.lt

Kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė

www.infashion.lt svetainėje. Savo ruožtu žadame, kad nuo šiol

Namas „Tex-Tonic“ – psl. 24 Namas Volongo – psl. 30

mūsų žurnale galima bus rasti unikalių pamąstymų apie madą,

Reklama ir platinimas

autorinių Lietuvos dizainerių darbų fotosesijų, mados istorijos

Julius Vladička Tel. (8-5) 205 1571

apžvalgų, tekstilės, mados inspiracijų, atsispindinčių baldų

julius@interjeras.lt

dizaine, ką populiariai vadiname tendencijomis.

La Source masažo terapijos kompleksas – psl. 34

Šiame numeryje pateikiame du išskirtinius interviu su architektais, kurie nusipelno dėmesio dėl savo aiškių pažiūrų į ideologijas, nulemiančias jų kūrybą.

CRA – psl. 38

Jaunas britas Paulas McAneary (buvęs Johno Pawsono biuro darbuotojas) įdomus dar ir tuo, kad jo drąsūs minimalistiniai

Vanduo: prakeikimas ar palaima!? – psl. 42

Numeryje publikuojamas ir Paulo McAneary objektas.

Lietuvis architektas E. Miliūnas (Simas), filosofuojantis architektas, ką tik baigė statyti vieną prieštaringiausių ir

ArchiCAD 15 – laisvę formoms! – psl. 48

Andrius Keizikas Gabrielė Vaitkutė Julius Vladička Katia Merežnikova Rugilė Ereminaitė Vytautas Gurevičius

objektai statomi mūsų klimato sąlygomis ir paneigia verkšlenimus, kad Lietuvoje sunku pastatyti gražų namą dėl praktinių trukdžių.

Future Pass – psl. 44

Autoriai

stambiausių pastarųjų metų objektų – „Žalgirio“ areną Nemuno

Fotografai

Aušra Osipavičiūtė Rūta Jankauskaitė Vitalijus Otkinskis

Iliustratorė

Marija Tiurina

saloje Kaune. Gilus ir savitas autoriaus pamąstymas tikrai padeda

Tendencijos – psl. 50

geriau suprasti šio objekto reikšmę ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Po šio objekto realizacijos mūsų architektai gali pasijusti

Margarita tapo meistru – psl. 54

dar laisvesni.

Pirmą kartą teko lankytis Venecijos bienalėje, iš kurios labiausiai įstrigo Rytų menininkų požiūris tiek į savo kultūras, tiek į

Ji tampa juo – psl. 58

pavargusius, visų rūšių krizių krečiamus Vakarus.

Toliau vystome vandens ir žmogaus santykio temą, kurią

Algis Puidokas: mados žurnalai kuria stereotipus labiau, nei skatina kūrybiškumą – psl. 60

tradiciškai, su arch. A. Keiziko pagalba, paremiame labiausiai vykusiais pavyzdžiais iš viso pasaulio. Šiuos pavyzdžius galite išsamiai pažinti šiuo metu AEDES architektūros ir dizaino galerijoje

Bohemos pėdomis – psl. 64

Berlyne vykstančioje parodoje.

Numeryje publikuojame arch. Normano Fosterio biuro

Cikada – psl. 68

sukurtą vyno ūkio objektą, kuris galėtų tapti geru pavyzdžiu Lietuvos stambiesiems ūkininkams atsigręžti į šiuolaikinę moderniąją architektūrą, nes būdami beveidžiais ir postsovietiniais

Prisiekti ištikimybę – psl. 72

savo provincialumo vasalais, niekada netapsime moderniais europiečiais.

Taigi linkiu gero laiko ir įspūdžių su mūsų žurnalu.

Vertėja

Rasa Gurevičienė vertimucentras@gmail.com

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika” Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT–08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Pardavimo kaina – 8,99 Lt.

Viršelyje Rūtos Jankauskaitės nuotr. Žurnalo partneris

„Nestrest“ Dizainas – Fredo Frety, Danielio Pouzet’o Gamintojas – Dedon Apdovanotas „Žalio produkto“ kategorijoje 2011 Good Design Awards apdovanojimuose. Šių metų Good Design apdovanojimuose kompanija Dedon buvo pagerbta net už du savo gaminius – kabantį poilsio kokoną „Nestrest“ bei Philippe’o Starcko stalų ir kėdžių kolekciją „Play“.

Kalbant apie „Nestrest“, šis unikalus baldas beveik iškart tapo šiuolaikinio dizaino ikona, „Built to Resist“ Gamintojas – Quinze & Milan + Eastpak Kompanija Quinze & Milan į savo komandą pasikvietė krepšių gamintoją Eastpak, kad sukurtų baldų kolekciją.

Kolekcija „Built to Resist“ („Pagaminta, kad išliktų“) suvienija Quinze & Milan formas bei Eastpak gaminių bruožus, įskaitant krepšius, užtrauktukus, rankenas, spalvingas stiprias medžiagas bei populiarias tekstūras. „Container“ Dizainas – Alaino Gilleso Gamintojas – Casamania Norint efektyviai pademonstruoti šį baldą, reikalingas tikrai ilgas kambarys. Tai išties įspūdinga konsolė medijos įrangai. „Container“ yra modulinis bufetas žemomis kojomis, suskirstytas į skirtingas formas, elementus bei paviršius – „konteinerius“. Baldas susideda iš ilgo žemo pagrindo bei įvairių ant jo sukrautų elementų. Kadangi baldas yra modulinis,

kuri užsitarnavo pasaulinį žiniasklaidos dėmesį bei milijonus interneto svetainės peržiūrų per keletą dienų nuo šio gaminio atsiradimo rinkoje. Įkvėptas gamtos ir sukurtas dviejų labiausiai intriguojančių Prancūzijos jaunųjų talentų Fredo Frety ir Danielio Pouzet’o, šis ašaros formos lopšys tartum įtraukia vartotoją į savo privatų ir raminantį pasaulį, specialaus, itin plataus Dedon pluošto pynimo kokoną, apsaugantį nuo smalsių prašalaičių žvilgsnių, bet tuo pačiu suteikiantį vaizdą visomis kryptimis. www.dedon.de

Pirmoji linija susideda iš kišenėmis apsiūtų Quinze & Milan klasikinių baldų versijų „Club Sofa 01“ bei „Primary Pouf 02“. Įvairios kišenės yra prisiūtos prie sofos, taip suteikiant tartum stalčiukus knygoms, žurnalams, skaitymo akiniams, nešiojamajam kompiuteriui, iPod, ausinėms, nuotolinio valdymo pulteliui ir t. t.

Abi sofos buvo pagamintos išskirtinai pažymėtos bei ribotu tiražu ir pristatytos praėjusiais metais Milano dizaino savaitės metu. www.quinzeandmilan.tv „konteineriai“ gali būti sukrauti įvairiomis konfigūracijomis, atitinkančiomis jūsų poreikius.

Baldas turi architektūrinę vertę, kuri vizualiai siejasi su penktojo ir šeštojo dešimtmečio dizaino stiliumi. Jis yra švaraus funkcionalumo bei elegantiškas, o konfigūracijų įvairovė leidžia baldą naudoti kaip bufetą, spintelę, medijos spintelę ir t. t. Ypač krenta į akis, kaip baldo stalčiai ir talpos sukuria natūralų vizualinį ritmą.

Pagrindas pagamintas iš natūralios guobos, o moduliniai „konteineriai“ – iš MDF su faneros apdaila. www.casamania.it

„Gentry“ korpusas iškeltas ant paprastos konstrukcijos, Dizainas – Patricios Urquiolos kurią jis apglėbia ir sujungia bei sukuria idealų Gamintojas – Moroso linijiško tikslumo ir lanksčių formų balansą.

Pirmą kartą pristatyta tarptautinėje baldų Šoniniai elementai prisitvirtina prie atlošų ir parodoje, Milane, 2011 m. taip suteikia galimybę lengvam moduliniam komponavimui. „Gentry“ – tai nuosaikaus, tvarkingo komforto, Sofos apmušalas tikrai neardo pusiausvyros šiltos formos su netvarkos užuomina, horizontalių – verčiau jis suteikia žaismingumą paviršiams, bei statmenų linijų santykio studijų vaisius. kurie keičia savo išvaizdą, bet ne asmenybę: Didelės ir nepriklausomos atramos pagalvės bei nesenstanti odos elegancija, nuosaikus lino nesėdimoji dalis gali būti priderintos patogiai sėdėti formalumas, įdomi stambiai megztos medžiagos įprasta poza arba labiau atpalaiduojančia pozicija alternatyva. Prekyboje nuo 2011 m. rugsėjo. išsitiesti ir prigulti ar paskaityti knygą. Siauras www.moroso.it „Bose® VideoWave®“ Gamintojas – Bose® Lietuvoje pasirodžiusi amerikiečių kompanijos Bose® „VideoWave®“ pramogų sistema garantuoja puikiausias emocijas namuose žiūrint trilerius, stebint popmuzikos ar roko legendų vaizdo klipus, netgi tiesioginę klasikinės muzikos koncentrų transliaciją.

Modernaus dizaino korpusas ir 46 colių skystųjų kristalų ekranas „neišduoda“ viduje integruotos galingos akustinės garso sistemos.

2011: 04

10

Tai sub klasės žemųjų dažnių garsiakalbiai, kurių veikimo principas pagrįstas patentuota „Wave guide®“ technologija, bei garsiakalbiai, įrengti vienoje eilėje korpuso viršuje pagal „Phase guide™“ technologiją, optimizuojančią garso krypties sklaidą patalpoje į dešinę pusę, centrą, į kairę pusę bei lemiančią garso tikroviškumą ir efektyvumą. Bose® technologiniai sprendimai, kuriais ji apdovanojo savo naująjį „VideoWave®“ gaminį, stebina technologijų gausumu. Visą įrangą DVD, iPod® ir t. t. galima valdyti vienu nuotolinio valdymo pultu. www.avpro.lt

„Vela“ Dizainas – Ramóno Esteve’o Gamintojas – Vondom

erdvę. Plokšti baldo tūriai tartum kabo keletą centimetrų virš grindų, o, kuomet jie apšviesti, virsta šviesos architektūros objektais.

Baldas pagamintas iš mažo tankio poŠi plati lauko baldų kolekcija siūlo interje- lietileno liejinio. Tai yra 100 % perdirbama ro baldų komfortą bei kokybę, neaukojant jų medžiaga, kuri atspari ypač ekstremalioms klipaskirties charakteristikų. „Vela“ – tai modulinė mato sąlygoms, -60 ºC–80 ºC temperatūrai, sistema su prizmės formos elementais, kurie be to, jai nekenkia ultravioletiniai spinduliai. proporcijų balansu pagrindžia savo vientisumą. Vondom gali pasiūlyti baldui matinį, lakuotą Elementai tarpusavyje gali būti jungiami taip, arba dažytą paviršių. kad būtų galima juos integruoti į bet kokią www.vondom.com „Bulthaup b3“ Dizainas – Bulthaup Design Gamintojas – Bulthaup

„Bulthaup b3“ virtuvės sistema sujungia klasikinės virtuvės saugumo ir patikimumo troškimą su tikslu nuolat optimizuoti jos formą ir funkciją. Harmoningos proporcijos, švelnios Inovacijos ir nuoseklumas visados buvo medžiagos bei preciziškas meistriškumas kompanijos Bulthaup sėkmės praba. Kelyje nuostabiai ir neįkyriai susilieja gyvenamoiš pramoninės visuomenės link informacinės joje erdvėje, kas verčia „Bulthaup b3“ tikra visuomenės yra itin svarbu sekti pionierių šiuolaikine klasika. idealus bei pasiekimus, sutvirtintus gaminių, www.bulthaup.com pasižyminčių universalumu ir lankstumu.

„Map“ stalas Dizainas – Edwardo Barberio, Jay Osgerby Gamintojas – Vitra Edwardo Barberio ir Jay Osgerby patirtis planuojant architektūrą bei įgyvendinant mokymų ir konferencijų erdves suteikė jiems supratimą, kad reikia sukurti naują, paprastą stalų sistemą: perteikti mokomąją medžiagą šiuolaikišku būdu, remiantis komunikaciniu reikalavimu, kad stalas būtų

dažnai pertvarkomas. Komandinis darbas bei kūrybinės dirbtuvės paprastai atliekami prie mažesnių grupelių stalų, atviros diskusijos vyksta prie apskritų stalų, o įprastos prezentacijos reikalauja, kad dėmesys būtų nukreiptas į pašnekovą, esantį kambario priekyje. „Map“ turi atsaką į visus šiuos poreikius: stalai gali būti paprastai ir greitai perstatomi lankstesniam panaudojimui arba nesant poreikiui sustatomi vienas ant kito. www.vitra.com

„Polo“ Dizainas – Archirivolto Gamintojas – Segis

viešbučiams, taip pat ir namams – nesvarbu, ar naudojimui lauke, ar viduje.

Kėdė pagaminta iš lieto aliuminio, galima eilė skirtingų miltelinio dengimo spalvų. Prie „Polo“ – tai viena ant kitos sustatomos grupės kėdžių taip pat galimas ir stalas su kėdės su parankiais, pasižyminčios la- pasirenkamos medžiagos ir spalvos stalviršiu. bai šiuolaikišku ir inovatyviu dizainu, pui- Galima sukrauti iki 6 kėdžių vieną ant kitos. kiai tinkančios komercinėms patalpoms, www.archirivolto.it

„Konrad“ Dizainas – Anderssen & Voll Gamintojas – Lapalma Po keleto metų kompanija Lapalma ir vėl pristatė kėdę, pagamintą vien iš medžio. Žengdama šį žavingą, tačiau drąsų žingsnį „padaryti mažiau, bet geriau“, Lapalma nusprendė dirbti kartu su norvegų dizaineriais Anderssen & Voll, kad sukurtų kėdę, kuri iš vienos pusės atspindi „grįžimą prie pagrindų“, iš kitos pusės – visišką pažangumą. „Konrad“ yra jauki kėdutė, kuri suteikia klasikinei medžiagai, tokiai kaip medis, šiuolaikines bei inovatyvias savybes. Jos struktūra minimalistinė, su puikiai sureguliuotu

ją sudarančių septynių komponentų balansu, ji yra lengva, bet patvari ir labai primena šiaurietišką atmosferą. „Konrad“ tobulai išreiškia kompanijos Lapalma politiką aplinkosaugos atžvilgiu: kėdė pagaminta visiškai naujoje gamykloje, aprūpintoje saulės energija, „Konrad“ atitinka kasdienius aplinką tausojančio gaminio reikalavimus, kadangi yra pagaminta iš medienos, auginamos kontroliuojamoje plantacijoje, be to, yra 100 % perdirbama.

Kėdė gali būti iš balinto ąžuolo, juodai beicuoto ąžuolo, balta bei su apmušta sėdimąja dalimi. www.lapalma.it

Dabar esu tas, kuo buvau pavadintas Išskirtinis architekto Eugenijaus Miliūno interviu „Centro“ žurnalui Restorano „Tores“ terasoje architektą kalbino Vytautas Gurevičius

Keista tai, kad jūs esate Eugenijus, o visi vadina Simu. Kaip tai atsitiko?

Tokią teisę suteikė tėvai, duodami du vardus, kurių nenaudojau. Nei Eugenijaus, nei antro – Viktoras. Man atrodo, kad vardo davimas iš tėvų yra tam tikra prasme neteisingas.

Norisi pavadinti savo vaiką tuo, kuo tu nori jį matyti ateityje.

Eugenijus – tai yra sąvoka „išmintingas“, Viktoras – tai yra „nugalėtojas“. Vienas yra graikiškas, kitas – romėniškas.

Jie nėra lietuviški, jie yra ilgi ir nepatogūs. O vardą Simas man davė Henrikas Žukauskas (mano bendrakursis, buvęs ministras). Iš tiesų tikroji priežastis, matyt, buvo ta, kad mūsų kurse buvo trys Eugenijai. Ir šitam kontekste aš, matyt, atrodžiau kažkuo išsiskiriantis – galbūt nevaikščiojau į aludes, o daugiau skaičiau. Dėl to mane kartais norėdavo pašiepti truputį... Buvo toks pasakymas, kuriame yra sąskambis – Simas–pisimas. Manau, kad dalykai, atsirandantys spontaniškai, greičiausiai yra tikri. Išeina, kad dabar esu tas, kuo buvau pavadintas.

Kalbėdamas su jumis daug kartų girdėjau sąvoką „metabolizmas“. Koks yra ideologinis jūsų kūrybos pagrindas?

Aš esu pastebėjęs, kad mano mąstymas yra tam tikra duotybė, jungtis su „Centriniu serveriu“. Jis iš vienos pusės suvokia krikščioniškas vertybes, iš kitos pusės aš neblogai jaučiu ir galiu galvoti kaip žydas. Šalia Absoliuto idėjos, tekstas–kontekstas man visada egzistavo, ir tuose dviejų pozicijų prieštaravimuose mano smegenys visada sukosi nuo jaunystės. Todėl aš jaučiausi pakankamai laisvas nuo įvairių pasikeitimų, ir, be to, jie mane žavi. Kitimas visur: žmogus gimsta, dėvisi, keičiasi ir tada miršta. Galima žiūrėti į kitimą kaip į begalinį procesą ir atsinaujinimą. Tos dvi pozicijos yra ir dvi religijos, arba du gyvenimo būdai. Aš blaškausi toje erdvėje. Niekada nesigilinau į religiją giliau nei spontaniškai, 2011: 04

12

minimaliai, net tada, kai dauguma jaunų žmonių pradėjo aktyviai domėtis Rytų filosofija, atspindinčia nenutrūkstamą gyvenimo dinamiką ar metabolizmą. Nors kartais atrodydavo, kad sprendimų universalumas japonų architektūroje ir tas faktas, kad japonai išveždavo savo senelius į kalnus, rodo gilesnį tikėjimą. Atrodo, vystymasis Žemėje pasiekė kritinę ribą, ir pagal „bendrąją sistemų teoriją“ iš atviros sistemos ilgam laikotarpiui pereiname į uždarą. Tai verčia iš Esmės keisti Mąstymą, kurio užuominas galime rasti Jurgio Mačiūno kūryboje. Aš, jaučiu, paskutiniame taške liksiu krikščionis. Žilinsko galerija – pirmas, turbūt žinomiausias, jūsų darbas iš sovietinių metų ir dabar – „Žalgirio“ arena. Kokie buvo periodai, kuriuos šituose rėmuose galėtumėt įvardinti?

Aš pradėsiu nuo trijų. Jau studijų metais domėjausi materialistine dialektika, pagrįsta mąstymo visuma ir pavadinta „sisteminiu priėjimu“ (rus. sistemnij podchod).

Respublikinėje bibliotekoje atradau, kad Vakaruose yra panaši teorija, kuri nagrinėja mąstymą, jį sistemizuoja, struktūrina. Aš tada domėjausi sąvokomis ir ten susidūriau su „metabolizmo“ sąvoka. Šios „BST“ (angl. General Systems Theory), jei neklystu, autorius buvo biologas Ludwigas von Bertalanffy, kuris nagrinėjo įvairias struktūras, kaip jos gyvena ir kokie būna jų ciklai. Tų ciklų yra bent trys: gimimas, kulminacija ir mirtis. Trys yra kaip sonatos kompozicija, trys yra Švenčiausioji Trejybė. Tai suprasti man padėjo jau miręs tapytojas Rimantas Jankauskas-Kampas, kurio darbas kabo mano biure. Tuo metu jis nutapė savo vieną geriausių, jei ne geriausią, darbą „Goodbye Sinagoga“, kurį jis kūrė gyvendamas sinagogoje, miegodamas joje, įsikūręs, galima sakyti, altoriaus vietoje trobelę. Aš galvoju, tai yra neįkainojamas daiktas tam tikrai kultūrai, nes jis pagimdytas

pačioje švenčiausioje vietoje. Ir iš tiesų jis tai padarė pats nebūdamas žydas, bet vedamas kūrybinio gaivalo ir emocijų.

O po to, kai žmogus išsilieja, būna žiauri duobė. Ir kuo aukščiau pakyli, tuo gilesnė duobė. Ir šis žmogus be viso to turėjo dar ir kitą problemą – daug gerdavo. Aš aplankiau jį ligoninėje, nors nebuvau jo draugas, bet pats myliu ir gana neblogai jaučiu tapybą. Atėjau tiesiog kaip žmogus. Radau jį be galo blogos psichologinės būsenos. Sukūręs geriausią darbą, jis buvo duobėje. O aš sakau jam: „Rimai, šis darbas eilinis. Kuo čia didžiuotis, juk kiekvienas vyras gali atlikti gerą tapybos darbą ar pagroti gerą muziką, pamylėti moterį... Tai yra normalu. Greičiau būtų keista, jei to būtum nepadaręs.

Tu esi jaunuolio laike, kai iš tavęs trykšta energija, kurią tau įdėjo kažkas iš kažkur. Ir čia nėra jokio tavo nuopelno. Tu turi nusiraminti ir eiti toliau tuo keliu.“ Ir toliau jam sakau: „Žinai, turiu tokį vieną pažįstamą, kuris sakydavo, kad kol buvo jaunuolis, galėjo su moterimis mylėtis bet kur ir bet kada. Bet, tapęs vyru, pasikeitė – jam pradėjo reikėti, kad būtų patogu, kad būtų gražu, kad būtų saugu. Tai tu supranti, Rimai, šis žmogus pradėjo rinktis. Pradžioj jaunuolis nesirenka. Jis yra aklas įrankis tos didybės, kuri jį sukūrė. Vėliau jis tampa vyru.

Jis jau nebe jaunuolis, o vyras, kuris renkasi. O tai reiškia, kad jis turi kitą tikslą, jis turi kitų minčių. Iki tol jis nemąstė, nes buvo jaunuolis. O dabar jis jau diskutuoja su savimi: „Ne, aš negulėsiu su ta moterim, aš turiu atlikti darbą, aš turiu kitą uždavinį, kitų įsipareigojimų, aš turiu kitą tikslą.“ Vėliau Rimas nutapė visą seriją puikių, jau vyro darbų. Prieš pat mirtį. Bet yra ir trečias periodas – senio laikas. Kai erekcijos jau nėra. Ir visi žino, kad jos jau nėra. Kaip iš Hemingway „Senis ir jūra“: jūra, jūra rami, jai nereikia demonstruoti, kokia ji yra galinga. Visi žino. Ta energija eina iš vidaus. Šiame senio cikle kūrėjas sukuria labiausiai įdvasintą pavidalą. Kad būtum genijus, tu turi prabėgti visą distanciją, visus ciklus.

Jei prabėgai tik jaunuolio distanciją, kaip greičiausiai buvo ir Čiurlioniui, dėl to mums kažko lyg ir trūksta. Nors galbūt jo tokia distancija? Galbūt jis sprinteris? Jaunystėje esi jausmingas ir pamatai, kad tu sutvertas teisingai, tavo erekcija veikia, tu turi vaikų, tau viskas yra gerai, bet tai tik pradžia. Toliau tu pradedi mąstyti apie egzistenciją ir gyvenimą. Paskui tu nusivili ir suvoki, kad nieko nėra. Bet tu atlieki baigiamąjį aktą ir užbaigi distanciją. Kiekvienam laikotarpy tu turi lėkti iš visų jėgų, kiekvieno laikotarpio sąlygos kitos, ir gimsta skirtingi kūriniai.

Gali sulyginti Mozarto muziką, kuri trykšta jaunyste ir talentu, su Beethoveno savotiškai rūsčiais, to sunkaus gyvenimo priminimais iki pat užbaigimo su paskutine gaida...

Neteko girdėti Žilinsko galerijos istorijos.

Kaip viskas tuomet vyko? Žilinsko galerija buvo tikras įkvėpimas. Jis buvo vienas ir labai stiprus, aš jį gerai atsimenu. Turėjau tik dvi savaites tam projektui. Iš tiesų daug mokiausi iš knygų. Architektūra atėjo ne iš pavyzdžių, net ne iš dėstytojų, nors vieną dėstytoją, puikų architektą ir pedagogą Vytautą Dičių, norėčiau išskirti, o iš tekstų, kuriuos gavau iš knygų, – mano mama buvo Bibliotekininkė. Ir tada suvokiau, kad iš tiesų tos didžiosios architektūros artimiausiu laiku Lietuvoje nebus. Todėl, kad tikroji architektūra yra daroma aristokratų aristokratams.

Architektūra istoriškai yra bažnyčios, muziejai, valdovų, parlamento rūmai. Tada buvo laikas, kai aš nenorėjau statyti komunistų partijos pastato. Aš galėjau projektuoti parduotuves, gyvenamuosius namus... Bet supratau, kad architektūros nebus. Ir staiga išimtis: statoma meno „Bažnyčia“. Konkursas muziejui – visiška išimtis tuometinei tarybinei tikrovei. Tačiau vieta muziejui parinkta šalia Kauno soboro kaip slavų kultūros ir religinės įtakos vasalui. Aš baisiai niršau, kad nestato kažkur aukštai, Žaliakalnyje, kad matytųsi. Ir aš tada užsivedžiau – prisiminiau Atėnų akropolį.

Akropolis visada buvo atverstas ant mano darbo stalo. Daug eskizų pridariau, liko trys ar keturios dienos iki atidavimo, o aš nieko doro nesugalvojau. Noras yra, o rezultato ne. Tada aš sau pasakiau, lyg eidamas į pasimatymą: „Rytoj arba niekada, aš atvažiuosiu su pirmu autobusu prie soboro, atsisėsiu ir tada nupiešiu. Nenupiešiu – nebus.“ Šeštą ryto atsisėdau ant akmens, pasiėmiau languotą sąsiuvinį ir spontaniškai nupaišiau tokias kreivas kolonas. Staiga mane apėmė karštis, kūnu perbėgo šiluma. To daugiau nebuvo niekada gyvenime. Toks tarytum gėdos jausmas, kai pasidaro karšta, baimės jausmas, lyg pataikiau, lyg suvokiau, kad kažkas yra. Jausmas, kurį pajutau fiziologiškai. Aš grįžau ir per tas tris dienas ir naktis padariau eskizus, kuriuos paskutinėmis akimirkomis man padėjo atlikti bičiuliai Kęstutis Kisielius ir Saulius Juškys. Tai buvo kūrinys iš meilės, tai buvo jaunuolio meilė. Niekada nebuvo mano gyvenime taip, kad konkurso komisija plotų.

būti išeitimi, tai pavyzdys, kaip aš manau, kai Dievas sukūrė moterį, tai jos visos vienodos, ir kad būtų gražios, joms tereikia užsidėti lūpų dažus. Mums beliko sudėti viską į savo vietas kiek įmanoma geriau. Ir pažiūrėti, kur nudažyti tais „lūpų dažais“. Labai nedaug. Bet kai tu nepadarai nieko, o padarai tik tai, kas tau labai reikalinga, čia ir yra tikrasis siekis.

Kai pasako, kad yra pakankamai pinigų, tai žinau, kad nieko gero nebus. Bet kai jų trūksta, tada ir prasideda tikra kūryba.

Eskizavome, dirbome daug, buvo skirtingi variantai, bet liko tik tiek, be ko ir mes negalėjome išlikti. Viskas paprasta. O sudėti viską į savo vietas padėjo lietuvis architektas iš Detroito Algimantas Bublys.

Man asmeniškai „Žalgirio“ arena nepasirodė „senio“ darbas. Man ji pasirodė pakankamai įžūli ir drąsi santykyje su viena iš tų šventų vietų Kaunui, t. y. sala, kur yra centre. O kodėl visgi saloj?

Ankstesnis variantas buvo arena šalia Vilniaus–Kauno magistralės prie Kauno ženklo. Ten yra tokia apie 80 ha plokštikalnė, kur šalia praeina geležinkelis, čia pat oro uostas, apačioj Kauno marių Meilės įlanka ir toliau matomas Pažaislio vienuolynas. Čia būtų buvusi ne Kauno, o visos Lietuvos arena. Bet, man atrodo, dėl Vilniaus ir Kauno miestų konkurencijos laimėjo Kaunas, o ne Lietuva. Arena miesto centre atsirado pakankamai spontaniškai. Miesto savivaldybėje susitiko apie 10 architektų ir miesto valdžia. Aš puikiai supratau, kokia čia vieta, kokią ji turi įtaką miestui ir kokios pasekmės gali būti pastačius saloje didžiulį tūrį. Apie jokias ambicijas sukurti dominuojančio išorinio vaizdo statinį net nebandžiau galvoti. Daug ką nuvilčiau tuo, kas man tikrai gražu, – kitiems visai negražu. Suvokiau norą būti kuo kuklesnis ir estetiškai išnykstantis, chameleoniškai pasislepiant. Tai yra mano – „senio“ – požiūris. Įtakos aplinkai požiūriu – visiškas antipodas Sidnėjaus operos efektui. Čia turi būti pastatas, kurio niekas nepamatytų, niekas nerastų, nenustebtų. Nėra jokio bandymo teisintis, nes ten nėra nieko pameluota ir paslėpta. Mes nenorime nieko imituoti ir mes turime į tai teisę, nes čia mūsų žemė.

Jau prieš 15–17 metų jaunas dizaineris Vaidas Zabulionis atėjo ir sako man: „Simai, nedarykim gražiai, darykim teisingai.“ Dabar kartu dirbantis jaunesnis arenos architektas Aurimas Ramanauskas tam pritaria. Tam pritaria ir mūsų partneris iš Kauno miesto savivaldybės Vigimantas Abramavičius. Taip pat norėčiau paminėti visus mūsų komandos narius, kurie dirbo prie arenos projekto. Tai architektai Dalia Paulauskienė, Rasa Bingelytė Baltrušaitienė, Vytautas Miliūnas, Gaustas Eigirdas, Džiugas Karalius, inžinierius Vytautas Čalka, arenos konstruktorius Audrius Ražaitis.

Motyvas ir rezultatas – dabar aiškūs. Matyti, kad arenoje daug dėmesio skirta detalėms, nežiūrint į jų gausą, bet kreipiant dėmesį į pačias detales.

Ar ši unikalių detalių kūryba yra tam tikra duoklė atėjusiam žmogui?

Aišku, aš niekada nebuvau toks arogantiškas, kad pasakyčiau, jog man nesvarbu, ką žmonės galvoja. Tai būtų netiesa. Bet aš puikiai žinau tą taisyklę, kurią, atrodo, pasakė Seneca: „Liaudies pritarimas – blogio įrodymas.“ Tarp šių dviejų dimensijų reikia išgyventi. Aš tikrai reaguoju ir mane veikia žmonių nuomonė, bet aš jų ne visada klausau. Darėm viską iš to, ką turim. O turim tik tiek. Vienintelis dalykas, galėjęs

2011: 04

14

O ką jaučia paprasti žmonės, kauniečiai, svečiai, kuriuos jūs pastatėt į langą ir verčiate nesislepiant sisioti?

Aš pats patyriau Olandijoj, kai aikštės viduryje, kur pilna žmonių, stovi pisuarai be durų, ir kaip žmonės laisvai jaučiasi. Pagalvojau, kad ir lietuviai nusipelnė to. Buvo keletas įsižeidusių žmonių, nes šeima įėjo tiesiai į vyrų tualetą. O ką jie atrado, ko nežinojo?

Akivaizdus „neslėpimas“ technologinių arenos įrengimų, kurie yra matomi pastogėje, taip pat yra diskusijų objektas apie tai, ar tai gražu, ar ne. Ar tai taip pat mus kažkiek išlaisvina?

Per architektų dienas buvo suorganizuota paroda, kolegos buvo geros nuotaikos, visi linksmi. Norėjome sukurti erdvę, kurią užpildę žmonės jaustųsi laisvai ir patys kurtų atmosferą. Čia žmonės gali būti, gali žiūrėti pro langus į debesis, gali pamatyti vienas kitą, kokios šalia gražios draugės ir draugai.

Nieko nuostabesnio architektas negali duoti, kaip suteikti laisvę erdvėje.

Manau, jūs išties sukūrėte gerą foną. Šalia arenos ir iš jos terasų viskas žiūrisi kitaip. Ar tai ir buvo pradinis sumanymas?

Tą jau supratau projektavimo pradžioje, o jo eigoje – tuo labiau. Įsivaizduokite: tai yra žibintas, ne tas, į kurį visi žiūri, bet jis apšviečia aplinką, į kurią ir reikia žiūrėti. Tai ir yra mūsų Kaunas. Iš kitur miesto negalima šitaip matyti, o čia tu staiga pamatai visą miesto panoramą. Galiu pateikti panašų pavyzdį – prancūzų architektas Nouvelis yra pastatęs tamsų, niūrų teatrą, iš kurio matomas įspūdingas miesto panoramos vaizdas. Visa kita jam buvo neįdomu, todėl viskas tamsu, grindys juodos, lubos juodos, dizaino beveik nėra. Aš galvoju, kad menininkas – tai tas, kuris iškadruoja esamą pasaulio vaizdą ir parodo visiems, koks jis gražus.

Ačiū už pokalbį.

Vyno gamyklos architektūra ir tvarumas

Struktūra: betoninė struktūra su iš lanksto išlietais elementais vietose, kur struktūra yra atvira, bei lietas betonas ten, kur struktūra yra pakasta po žeme, t. y. laikančiosios sienos. Riba tarp eksploatacinių aukštų vizualiai pabrėžiama ištisiniais linijiškai išdėstytais stoglangiais.

Medžiagos: pastate panaudotos medžiagos atkartoja medžiagas, naudojamas vyno gamyboje: plieną, ąžuolą bei stiklą.

Tvarumas: dalinai pakasta struktūra, kaip ir betoninis pastato rėmas, padidina terminį svorį, kuris palaiko pastovią vidaus aplinką bei termines sąly-

2011: 04

16

gas, reikalingas vynui brandinti. Rezervuarų sparnas yra natūraliai ventiliuojamas – taip pašalinamas CO2 fermentacijos proceso metu. Stogo dizaine numatyta plati saulės energijos kolektorių integracija: kolektoriai, išdėstyti išilgai visų sparnų, užtikrina maksimalų energiją kaupiantį paviršių. „Bodegas Portia“ yra nauja kompanijos „Faustino Group“ vyno gamykla viename iš svarbiausių vyno gamybos regionų Ispanijoje, Ribera del Duero. Šis projektas yra pirmoji vyno gamykla studijai „Foster + Partners“, ir tai tapo galimybe naujai pažvelgti į statybos tipą, panaudoti natūralią sklypo topografiją

Klientas – „Bodegas Faustino S.L.“ Architektas – „Foster + Partners“ Statyba – 2006–2010 m.

Vieta – 150 km į šiaurę nuo Madrido ties pagrindiniu keliu, jungiančiu pagrindinius Ispanijos miestus Ribera del Duero regione, vienoje svarbiausių Ispanijos vyndarystės teritorijų Pastato tipas – vyno gamykla

taip, kad ji padėtų vyndarystės procesui ir sukurtų optimalias darbo sąlygas, sumažintų pastato energetinius poreikius bei vizualinę įtaką kraštovaizdžiui. Šios 12 500 m2 gamyklos pajėgumas – milijonas butelių per metus. Trilapis pastato dizainas išreiškia tris pagrindines gamybos stadijas: fermentaciją plieninėse cisternose; brandinimą ąžuolo statinėse; ir, galiausiai, brandinimą buteliuose. Šie procesai kontroliuojami iš pastato branduolyje esančio valdymo centro. Sparnai, talpinantys statines bei butelių rūsį, yra dalinai pakasti po žeme – taip sudaromos tinkamos aplinkos sąlygos vynui brandinti, o fermen-

Bendras plotas – 12 500 m2 Naudingas plotas – 11 300 m2 Pastato aukštis – 14,5 m (dalinai įkastas į nuožulnų reljefą) Aukštai: du eksploataciniai lygiai bei vynuogių priėmimo aukštas ant stogo (išorinis) Gamybos pajėgumas – vienas milijonas raudono vyno butelių per metus Sandėliavimo pajėgumas – 6000 statinių po 225 l bei 750 000 buteliai Fotografas – „Nigel Young / Foster + Partners“

tacijos sparnas yra atviras: taip išleidžiamas anglies dioksidas. Ant pastato stogo veda kelias, kuriuo surinktos vynuogės yra pristatomos tiesiai į piltuvą: vyno gamykla suprojektuota taip, kad būtų išnaudota nuožulni teritorija, panaudojant gravitaciją, kaip pagalbininkę vynuogių transportavimui pastato viduje. Taip užtikrinamas maksimalus efektyvumas bei minimali žala vynuogėms. Betoninėms struktūroms panaudota Cor-Ten plieno apdaila.

Ribera del Duero teritorijoje, maždaug 150 km į šiaurę nuo Madrido, yra labai šaltos žiemos, iš kitos pusės – karštos vasaros su labai mažai lietaus. Ilgas stogo skliauto išsikišimas suteikia šešėlį, o kuriant pastato dizainą numatytas vidaus temperatūros reguliavimas, tuo pačiu energijos poreikio mažinimas.

Dalinai paslėpus pastatą landšafte buvo sumažinta vizualinė įtaka kraštovaizdžiui bei padidinti aplinkos privalumai: stoge įmontuoti saulės kolektoriai, o betoninių struktūrų terminis svoris padeda kontroliuoti vidaus temperatūrą.

2011: 04

18

Vyno gamyklos širdyje iškelta vieša galerija, kuri nusitęsia į įstiklintą antresolę su vaizdu į kiekvieną sparną, o tai suteikia lankytojams geresnį supratimą apie vykstančius procesus. Tarp sparnų yra šviesa užtvindytas viešas priimamasis bei administracinė zona, iš kurios plačios terasos ir vandens baseinai žvelgia į vynuogyną. Sulygiuotos su senų vyno statinių lentomis, viešosios erdvės žadina turtingą šio regiono vyndarystės tradiciją.

Ponas Fosteris sako: „Bodegas Portia“ yra pirmoji mūsų vyno gamykla, todėl neturėjome jokių išankstinių nuomonių, kaip ji turėtų veikti. Tai buvo galimybė pradėti nuo pirmųjų principų – išnagrinėti skirtingas vyno darymo stadijas bei pabandyti sukurti idealias sąlygas joms plėtoti. Vynas buvo atspirties taškas, kaip ir gražioji Ribera del Duero aplinka. Regiono vyndarių tradicijose būdingų medžiagų panaudojimas bei atviros į kraštovaizdį viešosios erdvės sustiprina lankytojų potyrius.“

Interviu

2011: 04

20

tačiau išsaugojo savo itin žavias tradicijas. Tai vieta, pradinis taškas, kur gimė minimalizmas. Viskas yra taip puikiai suderinta: nuo grafinio dizaino iki augalinių motyvų kompozicijų, viskas yra daug giliau estetiškai apsvarstoma nei paprastai likusiose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Aš žaviuosi jų natūralių medžiagų panaudojimu minimalistiniame dizaine.

Honkonge išmokau, kaip reikia veikti greitu tempu energingoje aplinkoje. Honkonge, kaip profesionalas, tu arba plauki, arba skęsti, čia nėra tarpinės padėties, čia negali tiesiog plūduriuoti – labai svarbu išmokti dirbti greitai ir efektyviai. Tiesą pasakius, tai suteikia daugiau pasitenkinimo.

Dirbdamas Honkonge tampi „įelektrintas“. Honkongas yra tartum galimybių šalis: man, patekus tiesiai į veiksmo sūkurį, buvo suteiktos fantastiškos galimybės.

Manau, tai geriausias būdas išspausti geriausioms žmogaus savybėms, o žmogus mėgsta jausti savo, kaip asmenybės, augimą.

Šiltasis minimalistas Fotografijos – „Paul McAneary Architects Ltd.“ Interviu – Juliaus Vladičkos

Minimalizmą architektūroje, kaip ir bet kurioje meno srityje, ko gero, galime drąsiai vadinti šiuolaikine klasika. Savo paprastumu bei funkcionalumu žavinti architektūros forma vis labiau plinta visame pasaulyje. Stilius, greičiausiai atklydęs iš Japonijos, yra ypač artimas jaunesnės kartos architektams.

Kalbiname vieną iš jų – architektą Paulą McAneary (g. 1973 m.), kuris architektūros žinių sėmėsi tiek Rytuose, tiek Vakaruose, rado bendrą kalbą ir su „šiuolaikinės architektūros minimalizmo tėvu“ tituluojamu Johnu Pawsonu. O vykdydamas veiklą Londone dažnai susiduria su klasika, su kuria, pasak pašnekovo, kovoti nereikia...

Kaip nusprendėte tapti architektu? Žinojau, kad noriu būti architektu nuo 12 metų.

Aš kūriau nuo pat mažens bei mėgavausi pačia kūrybos mintimi: atsimenu, kai būdamas šešerių kūriau automobilį vaiko akimis. Kiekvienas mano gyvenimo sprendimas buvo susijęs su architekto profesija. Visada yra gera žinoti, ką nori daryti: taip galima susitelkti.

Dar nuo architektūros studijų laikų pradėjote kaupti tarptautinę patirtį. Kiek žinau, ji prasidėjo Honkonge ir tęsėsi Japonijoje. Ko pasisėmėte iš šių kraštų?

Ar jaučiate skirtingų kultūrų įtaką savo darbuose?

Japonija yra unikali, nėra kitos tokios vietos pasaulyje. Japonija vystėsi atskirai nuo likusio pasaulio,

Po to, kai buvote pripažintas Karališkojo britų architektų instituto (RIBA), jūs pradėjote dirbti su „šiuolaikinės architektūros minimalizmo tėvu“ tituluojamu Johnu Pawsonu. Kaip susikirto jūsų keliai? Ar jaučiate p. Pawsono įtaką savo stiliuje? Ar vis dėlto jūsų stilių panašumai ir suvedė jus?

Kai priklausiau Architektūros asociacijai, buvau išrinktas į jos tarybą ir, laikui bėgant, Garbės sekretoriumi. Tada susipažinau su daugybe pasižymėjusių architektų bei architektūros bendruomenės narių. Po Architektūros asociacijos tapau nepriklausomu darbuotoju, o visi mano pirmieji projektai buvo minimalistiniai. Taigi, tai nebuvo atsitiktinumas, jog susipažinome su Johnu Pawsonu, ir man išties pasisekė, kad jis pasiūlė darbą savo dešimties dizainerių studijoje. Aš labai daug išmokau dirbdamas pas Pawsoną.

Išėjęs iš Pawsono studijos ir vedamas natūralaus progreso įkūriau savo nuosavą studiją bei, priimdamas Johno įtaką, vysčiau „Paul McAneary Architects“ darbus specifine kryptimi: plėtojau minimalizmą analizuodamas bei kritikuodamas tuometinius minimalistinius projektus. Taip vystėsi mano paties projektai, nekalbant apie baltas sienas ir šviesias grindis – visa tai susiję su daug tvaresniu, natūraliu ir dažniausiai šiltu minimalizmu.

Kaip nusprendėte įkurti savo studiją?

Aš visuomet norėjau turėti savo architektūros ir dizaino studiją. Tai buvo mano pagrindinis tikslas, todėl klausimas niekada nebuvo „kaip“, o „kada“ turėčiau ją įkurti.

Neįskaitant architektūros, jūs taip pat kuriate dizainą. Kokią dalį jūsų veiklos užima dizainas? Kaip apibūdintumėte savo dizainą?

Mano kompanijoje kuriame labai įvairų dizainą: grafinį dizainą, tipografiją, apšvietimo dizainą, baldų dizainą, produkto dizainą; netgi kalbant apie tai, kaip kuriame mūsų vaizdo siužetus ar mūsų tinklalapį,

viskas turi tą pačią dizaino filosofiją. Minimalizmo taisyklė yra sumažinti formą iki mažiausio bruožų kiekio. Ši filosofija yra akivaizdi, žvelgiant į mūsų logotipo šriftą: siekėme sukurti kiek įmanoma minimalesnį šriftą. Baldai ir šviestuvai taip pat dalijasi ta pačia idėja, skirtumas tarp daikto virsmo fiziniu objektu ir jo buvimo kompiuterio monitoriuje yra tas, kaip supranti tektoniką.

Mes praleidžiame daugiau laiko vystydami dizainą nei bet kurioje kompanijoje, kurioje buvau dirbęs. Norime tirti naujas idėjas, tolinti ribas, dirbant su gamintojais bei rangovais, kad išvystytume visus elementus, sudarančius dizaino objektą, – ar tai būtų namas, šviesa ar kėdė. Mes siekiame tobulėti savo veikloje bei gamindami savo produkciją. Neseniai baigtame projekte „Tex-Tonic House 1“ sukūrėme naują medžiagą – liejamą medžio bronzą. Medis buvo nušlifuotas, panaikinus per vasarą užaugusį sluoksnį, tam, kad išryškintų maksimalią tekstūrą, tada buvo pagamintas bronzos liejinys, ant kurio, panaudojus rūgštį, buvo išgauta pajuodinta bronzinė apdaila. Galiausiai rievės buvo nudažytos bronza tam, kad būtų sukurti bruožai, kurie pabrėžtų medienos tekstūrą. Tai buvo ilgas procesas, tačiau tai reiškė, kad pasiekėme geriausią dizaino rezultatą mūsų klientui.

Dabar dažnai susiduriate su renovacija.

Kokių sunkumų bei iššūkių čia iškyla?

Londone yra daug saugomų teritorijų, ir mūsų kompanija dažnai susiduria su saugomais pastatais, o tai reiškia, kad jie saugomi tiek viduje, tiek išorėje.

Mūsų planavimo sistema tariamai yra pati griežčiausia ir reikliausia sistema pasaulyje.

Eksperimentuodami mūsų statybų projektuose supratome, kad šiuolaikinė architektūra veikia geriausiai, kai yra supriešinama su senąja. Tai veikia, nes šiuolaikinė architektūra yra minimalistinė, ji nekovoja su klasikiniu istoriniu kontekstu. Mes ypač mėgstame įterpti berėmes jungtis tarp naujo ir seno, kaip, pavyzdžiui, pridedant stiklą prie senų plytų ar akmens.

Architektūrinis efektas turi būti erdvus, tartum stiklinė muziejaus vitrina, kurioje slypi artefaktas. Naujo ir seno susilietimo taškas sutvirtiną trapumą, šiuolaikinės medžiagos naujumą.

Kalbant apie sunkumus, iššūkius, nenuspėjamas situacijas ir t. t., kuris jūsų projektas labiausiai įstrigo atmintyje arba buvo pats emocionaliausias ir kodėl?

Kiekvienas projektas yra unikalus ir ypatingas.

Kiekvienas projektas, nesvarbu, koks didelis ar mažas, turi savitą dvasią, ypatingą elementą, dėl kurio vystymo eikvojame savo laiką bei pastangas. Tai ir yra varomoji jėga, progresuojant mums kaip architektų komandai. Kai kurie iššūkiai didesni nei kiti, bet galiausiai jie baigiasi. Nėra dviejų vienodų projektų, kiekvienas klientas yra skirtingas, todėl mūsų dizainas tai atspindi.

Kokia yra studijos „Paul McAneary Architects“ ateitis? Šiuo metu vystome keletą užsakymų riboto tiražo baldams, norime pasitelkti internetą, kad pasiektume platesnio spektro žmonių dėmesį. Manome, kad tai išties įdomi idėja, kurią toliau tirsime šiemet.

Taip pat išleisime naujų jaudinančių kultūrinių bei komercinių projektų, tokių kaip meno galerija Centriniame Londone bei butikas-viešbutis Rytų Londone.

2011: 04

22

NAMAS

„TEX-TONIC“ Pristatome studijos Paul McAneary Architects Ltd projektą „Tex-Tonic House 1“ – dvigubo aukščio apartamentus Viktorijoje, Londone.

Trumpa informacija Trumpame kliento pateiktame konkurso aprašyme buvo pageidavimas sukurti dvejus apartamentus viršutiniame Centrinio Londono pašto bei Phillips de Pury meno centro pastato Viktorijoje, Londone, aukšte. Klientas išreiškė norą didelio tūrio lofto tipo erdvėms bei savo simpatijas šiuolaikiniam dizainui bei funkcionalumui. Studijos Paul McAneary Architects paraiška laimėjo konkursą su pasiūlymu išraiškingai natūraliai tektonikai, išreikštai per daugybę

2011: 04

24

naujų detalių, o taip pat ir naujo tipo medžiagos, liejamos medienos bronzos, išvystymu.

Dizaino koncepcija Kadangi abeji apartamentai pastatyti ant Centrinio Londono pašto, pašto pristatymo sistema tapo įkvėpimo šaltiniu dizaino koncepcijai.

Paul McAneary Architects atsakas į užsakymą buvo patalpos suskirstymas į didelius natūralių medžiagų tūrius, skirtus privačioms veikloms, taip išreiškiant bei pabrėžiant bendrą patalpos vaizdą.

Trys miegamųjų tūriai buvo pastatyti didelėje dvigubo aukščio lofto erdvėje, kad suteiktų patalpas miegui: pagrindiniam miegamajam ir kitiems dviem

miegamiesiems papildomai buvo įrengta ir drabužinė, integruotas vonios kambarys bei bendras vonios kambarys. Atsižvelgiant į šiuolaikinį šeimyniškumą, privačių patalpų plotas santykinai kuklaus dydžio.

Klientas išreiškė norą turėti didelę visapusišką gyvenamąją erdvę, idealiai tinkančią atsipalaidavimui bei vakarėliams, todėl gyvenamoji patalpa yra erdvi ir tinkama daugiatikslei veiklai.

Bendra architektūrinė kalba yra vienu metu ir kukli, ir dramatiška: maišyta medienos tektonika buvo panaudota pabrėžiant jos tekstūrą bei būdingą grožį.

Vertikalios natūralios šviesos kiekis, užplūstantis per didelius stoglangius, stikliniai takeliai bei horizontalios užuolaidinės pertvaros padidina aštrų medinių lubų, ąžuolo sijų bei grindų, o taip pat ir bronzinės medžio tekstūros grūdėtumo bei rašto efektą.

Privatūs tūriai „Tex-Tonic“ namo tūriai demonstruoja natūralios tekstūros medžiagas. Plačios, stambios 100 x 200 mm ąžuolo lentos buvo panaudotos, kad pabrėžtų smėliu šlifuoto ąžuolo gilumą su kryžmine jungtimi. Tūrių junginys yra apšviestas iš apačios, kad maksimaliai išreikštų natūralią tekstūrą. Centriniam tūriui buvo sukurta nauja medžiaga, liejamos bronzos medienos apdaila. Pasiruošimo liejimui procese nuo medienos nušlifuojamas vasaros metu priaugęs sluoksnis, siekiant išreikšti maksimalią tekstūrą. Toliau mediena nudeginama panaikinant įvairius plaukelius bei atplaišas. Po bronzos liejimo vyko apdorojimas rūgšties tirpalu, taip bronza įgauna juodą atspalvį. Galiausiai rievės nudažytos, taip pabrėžiama bronzinė medienos tekstūra.

Realizacija – 2010 m. lapkritis Plotas – 466 m2 Vieta – Viktorija, Londonas Klientas – privatus Dizainas – „Paul McAneary Architects Ltd“ Fotografijos – „Paul McAneary Architects Ltd“ Apdovanojimai – atrinktas tarp nominantų „Wood Awards 2011“ („Medienos apdovanojimai 2011“) struktūros kategorijoje

Pakabinamos medinės antresolės grindys Tikslas – suteikti antresolės grindų plokštei iliuziją, jog ji plūduriuoja ore. Struktūrinis iššūkis buvo sumažinti grindų storį iki kiek įmanoma siauresnio, taip gautas 95 mm storis. Techniškai tai buvo pasiekta prikabinus grindis prie plieninės stogo struktūros.

Lieknos 50 mm sijos sutvirtina labai plonas grindis. Šaldomas vyno sandėlis sutvirtintas 10 mm storio kiliais, kurie, nepaisant struktūrinės paskirties, kartu su 2268 metrų ilgio ištempta viela funkcionuoja ir kaip lentynos 3200 butelių.

Konsoliniai laiptai Konsolinės ąžuolo masyvo laiptų pakopos veda link struktūrinio stiklo grindų, kurios teikia natūralų apšvietimą bei permatomą jungtį tarp žemiau esančių virtuvės ir valgomojo zonų, o taip pat biuro zonos ir vyno sandėlio antresolėje.

Židinys Didelė atviro plano pagrindinė gyvenamoji erdvė yra perskirta skulptūriško betoninio židinio, žvelgiančio tiek į gyvenamąją, tiek į valgomojo zoną. Vietoje išlietas betoninis židinys su atvira kapsule suvienija natūralų betoną su natūralia medienos tekstūra. Taip išgauta gryna medžiaga su labai natūralia tekstūra – tiesiog gražus gaminys.

Paradinės durys Įėjimas į „Tex-Tonic“ namą pagamintas iš 200 metų senumo Rodezijos vikmedžio. Durų matmenys 3,7 x 1,4 m, o svoris apytiksliai 450 kg. Durys iš viršaus apšviestos, kad pabrėžtų gražią šio nuostabaus medžio tekstūrą. Pernelyg didelės ir tekstūriškos durys sukuria lankytojams entuziazmą bei tam tikrus lūkesčius dėl interjero.

2011: 04

26

Valgomojo stalas Valgomojo stalas panašus į paradines duris, jis taip pat pagamintas iš 200 metų senumo Rodezijos vikmedžio ir yra apstatytas 12 raudonmedžio valgomojo kėdžių „Chippendale“.

Apšvietimas Architektų apšvietimo filosofija pasiūlė suteikti skirtingus pasirinkimus, kurie galėtų būti suderinti skirtingai aplinkai ir išsaugoti, kad tarnautų daugiafunkciam erdvių panaudojimui bet kuriuo dienos ar nakties metu. Neįskaitant virtuvės ir valgomojo apšvietimo, visa apšvietimo instaliacija paslėpta, todėl apšvietimas nėra tiesioginis, o taip pat minimalistinis bei atmosferinis. Apšvietimas gali būti sureguliuotas nuo visiškos prieblandos iki labai dramatiškos šviesos.

Sodas ant stogo Klientas yra aistringas sodininkas ir augalų mylėtojas, todėl buvo sukurta 21 m ilgio vertikali gyva siena: autonominė ir drėkinama augalinė sistema, kurioje vyrauja geltona, žalia bei balta spalvos. Ilga horizontali užuolaidinė sienelė padidina ypatingo tęstinumo tarp interjero ir eksterjero supratimą, taip išorinis sodas tampa gyvybiškai svarbiu vidinės gyvenamosios erdvės komponentu.

Technologija Architektai siekė kiek įmanoma labiau paslėpti technologijas, todėl integravo visus įrenginius taip, kad erdvė galėtų išlikti kuo ramesnė, neužgriozdinta ir mąsli. Patalpos turi pilnai integruotą garso ir vaizdo sistemą, įskaitant „B&W“ erdvinio garso kolonėles bei sienoje integruotą valdymo monitorių, kuris aptarnauja daugybę vis didėjančios įvairovės medijos priemonių. Instaliuota KNX standarto sistema leidžia namų šeimininkams valdyti apšvietimą, garsą, šildymą, signalizaciją, žaliuzes, internetą bei televiziją iš bet kurios apartamentų erdvės „iPad“ įrenginio pagalba.

Santrauka Pagrindinės projekto savybės • Tūriai pagaminti iš 100 mm storio, vieliniu šepečiu ir smėliu šlifuoto ąžuolo lentų, padengtų kaustine soda.

• Konsoliniai laiptai taip pat pagaminti iš 100 mm storio, vieliniu šepečiu ir smėliu šlifuoto ąžuolo lentų, kad derintųsi prie tūrių.

• Smėliu šlifuotos ąžuolinės sijos ir kolonos su priveržtomis sudurtinėmis jungtimis.

• Iš naujo panaudota mediena: 200 metų senumo Rodezijos vikmedis panaudotas gaminant itin dideles paradines duris bei valgomojo stalą.

• Ąžuolinės lubos, sutvirtinančios akustines lubas.

• 466 m2 300 mm pločio ąžuolinės grindlentės šlifuotos smėliu ir suteptos alyva prieš vaškavimą.

• Plonos antresolės grindys pagamintos iš tokių pačių ąžuolinių grindlenčių.

• Pirmąkart pasaulyje panaudota liejamos medienos bronza tūrio apdailai.

• Virtuvėje įrengta „Gaggenau“ buitinė technika, automatinis vyno dalytuvas bei prieskonių darželis su automatine drėkinimo sistema.

• Plūduriuojantis vyno sandėlis antresolėje su horizontaliai suguldytais buteliais, kad matytųsi etiketės. Specialus apšvietimas iš apačios sukuria gražų švytėjimo efektą ant butelių.

• Lavos akmens siena svečių WC pagaminta iš 10 x 10 mm juostelių, išpjautų iš lavos.

• Dangaus dušai: virš visų dušų įmontuoti stoglangiai.

• Gyva siena: 21 metro ilgio vertikalus stogo sodas.

2011: 04

28

tarsi „lauko spinta“ su fasadais pastatas sudeda viską į „savo lentynas“. už tokį vaizdą turėtų būti dėkingi kaimynai, bet šiuo atveju kaimynė – gamta, kuri neišvengiamai atsilygina namo šeimininkams už drąsą. vaizdai per visus didžiuosius langus kiekvieną patalpą paverčia lygiaverčiai svarbia.

Namas

Volongo

Modeliai

Vieta – Volongo, Portugalija Architektas – Nuno Lacerda Lopesas Bendradarbiai: Natália Rocha, Augusto Rachão sklypo plotas – 2406 m2 Pastato plotas – 1222,28 m2

Namas susideda iš didelio tūrio. Įėjimas ženkliai pabrėžtas tarpo tarp dviejų tūrių, kuris dar labiau pabrėžiamas skulptūriškų plytelių, sekančių palei visą įėjimą. Namas ribojasi su gatve ir atsiveria į sklypą per didelę įstiklintą sieną.

Namo dizainas bei tūrio koncepcija formuojami griežtų formų pagrindu. Namo planas buvo sugalvotas remiantis funkciniais reikalavimais ir pritaikytas atsižvelgiant į projekto poreikius. Norint užtikrinti funkcinių reikalavimų atitikimus, buvo įdėmiai išstudijuota šviesa, natūralus vėdinimas ir oro apytaka, skirtingų bei specialių erdvių tikimas įvairioms funkcijoms. Taip buvo sukurtos patalpos, besiskiriančios

2011: 04

30

tvoros sprendimas, panaudojus vietinį skeltą akmenį modernioje formoje, kelia susižavėjimą ir tuo pat metu leidžia jaustis pakankamai saugiai, nes jei kas perliptų aštriabriaunę tvorą, jį pasitiktų eilė skulptūrų, kurios už nugaros turi dėkingą eksponavimui baltą sienos foną. Mediniai fasado elementai tarnauja kaip žaliuzės ir nepalieka pastato akmeninėje monotonijoje.

Teritorija prieš renovaciją

Statybų metu

Pjūviai

Sekcija 1

Sekcija 3

Sekcija 2

Sekcija 4

sieninė spinta savo proporcija, masteliu ir šiek tiek laužyta forma neleidžia patalpoje justi monotonijos, kartu ji tinka prie ją supančios architektūros. integruotos, analogiškos grindų dangai apdailos detalės (fasadai) nekelia jokios abejonės, kad tai unikalus šiam namui sukurtas baldas.

Lakoniška, balta, sterili virtuvė tarsi sudėtinė pastato dalis, kuri tai išdygsta iš grindų, tai pasislepia sienose. Šioje virtuvėje viskas integruota balduose ir nėra nieko, kas būtų bereikalingai atsikišę ar kas nors joje ko nors pasigestų. tikra funkcionalizmo simfonija.

stiklinis laiptų maršo „šešėlis“ atkartoja bendrąjį namo ritmą ir savo atspindžiu sukuria rūsio iliuziją, kuri kartu su lauko dekoro vaizdu per langą ir grindų tęsiniu į terasą ištrina ribas tarp namo ir ne namo tūrio. bendras lauko ir vidaus erdves taip pat vienija šiuolaikinio meno elementai, kurių skirtingas medžiagiškumas kontrastingai papildo vienas kitą.

Sklypo planas

2011: 04

32

aukščiu, nišomis bei angomis šviesai, o visa tai nulėmė daugybės skirtingai tarpusavyje susijusių tūrių atsiradimą. Iš kitos pusės, ypatingai svarbus klausimas buvo ribų tarp interjero ir eksterjero, virtuvės ir sporto salės / SPA sumenkinimas. Namas tarsi prasiplečia į lauką per didžiulius įstiklintus paviršius. Taip padidinami sklypo privalumai, bet tuo pačiu užtikrinamas ir tinkamas privatumo lygmuo, pasitelkiant aplinkotvarkos dizainą bei mažąją architektūrą.

Namo tęstinumo ir vientisumo garantija buvo pagrindinis veiksnys, paskatinęs pasirinkti medžiagas. Žais-

Daugiafunkcis baseinas traukia išbandyti visas jame integruotas galimybes. kad nesijaustum per daug įpareigotas veiksmui šiose vandens „staklėse“, užtenka žvilgtelti į ramų gulinčio budos veidą už lango. iš karto supranti, kad sportas ir atsipalaidavimas – lygiaverčio poveikio priemonės šiame beprotiškame pasaulyje. Medinių grindų, mozaikos ir blizgančio vandens paviršiaus derinys tikrai nepalieka abejonių, kad viskas šioje patalpoje apgalvota iki smulkmenų.

vonia, sąmoningai atskirta nuo bendros baseino patalpos, turi savo natūralaus akmens apdailą, erdvią lauko terasą. esant poreikiui, galima atsiskirti milžiniškomis slankiojančiomis stiklinėmis durimis ir užsitraukti užuolaidas. tuomet belieka vienas pavojus – atsipalaidavus užmigti jaukiame vonios kambaryje.

mingas šešėlių vaidmuo fasade sukuriamas su statmenomis medinėmis juostomis, kurios pabrėžia grakštų namo dizainą. Vertikalios medinės struktūros suteikia reikiamą pavėsį, rytiniam fasadui – ritmiškumą, gyventojui – privatumą ir saugumą.

Toks namo sprendimas nulėmė stiprią intervenciją, paženklintą medžiagų kombinacijos bei būtinų naujojo amžiaus modernumo aspektų suderinamumo su formaliu užtikrintumu bei klasikinės išraiškos estetika. O visa tai užtikrina nuolatinį laikų atsinaujinimą.

La Source masažo terapijos kompleksas

Skersinis pjūvis

Trijų aukštų pastato, užimančio 800 m2 plotą, statyba suteikė daugiau galimybių šios įstaigos teikiamų paslaugų įvairovei. Patalpose dabar įrengta trylika masažo erdvių bei dvi naujos poilsio zonos.

Be to, naujajame komplekse integruota ir registratūros zona bei administraciniai kabinetai. Ši funkcijų kombinacija, reikalaujanti tiek mąslios atmosferos, tiek darbinės erdvės, iškėlė vieną iš projekto iššūkių.

Erdvinis funkcijų išdėstymas bei aukštos kokybės garso izoliacija davė tinkamą atsaką abiem reikalavimams. O visų svarbiausia – naujasis kompleksas privalėjo turėti kontaktą su gamta, su sveika, raminančia atmosfera.

2011: 04

34

Vieta – Rawdon, Kvebekas, Kanada Klientas – „La Source Bains Nordiques“ Architektai / dizaineriai: „Blouin Tardif Architecture-Environnement“ Projekto vadovas – Alexandre’as Blouinas Dizainerių komanda: Isabelle Beauchamp, Sophie Martel, Jonathanas Trottieris, Alexandre’as Blouinas Realizacija – 2010 m.

Fotografas – Steve’as Montpetitas Tekstas – viešųjų ryšių agentūros „volume2“

Pietinis fasadas

Procesas, įtrauktas į aplinką Pagarba topografijai bei egzistuojančiai infrastruktūrai ir pastatams tapo prielaida sėkmingai integracijai. Viso dizaino ir statybos proceso pagrindinis rūpestis buvo išsaugoti greta teritorijos esančius medžius. Forma bei galutinė projekto padėtis buvo vienodai nulemtos teritorijos bruožų ir pradinės programos. Siekiant geresnės integracijos su vietovės profiliu, kiekvienas aukštas buvo padalintas į du lygius.

Paprastų ir kokybiškų medžiagų naudojimas pateikė nuolat kintantį pasirodymą, kuriame pagrindinis vaidmuo teko pačiai gamtai. Plačios medinės plokštės formos fasadas saugo inter-

Vakarinis fasadas

Rytinis fasadas

jero erdves nuo vaizdo iš įvažiavimo kelio bei aikštelės. Langus fasaduose sudaro dideli metaliniai rėmai, išsikišę iš medžio masyvo apdailos. Fasadą vietomis puošia gigantiška langinė iš lentjuosčių. Viršutinė šios „L“ formos nišos dalis pereina į stogą ir nukreipia kompleksą link kalno ir miško. Taip sukurtas išsikišimas nuo stogo apsaugo pastato fasadus, langus, lauko takelius bei terasą. Norint sumažinti vizualinį projekto santykį su egzistuojančia aplinka, buvo integruotas žalias stogas.

Projektas buvo kuriamas pasitelkiant supančią natūralią aplinką. Lankytojai atvyksta į kompleksą per ilgą medinį takelį, žvelgiantį į mišką. Šis lauko takelis veda link įėjimo, o pakeliui suteikia dialogą su greta esančia natūralia atodanga. Pagrindinė laiptinė, esanti pastato centrinėje dalyje ir įrėminta 2011: 04

36

į šiurkštaus betono sieną, padeda susisiekti su visais aukštais.

Pastato apdailos lentelės pagamintos iš užgrūdintos tuopos. Tokia apdailos rūšis buvo naudota ankstesnėje projekto stadijoje, o jos panaudojimas čia užtikrino integraciją į bendrą visumą.

Viduje betoniniai paviršiai buvo nušlifuoti ir palikti atviri – taip sumažinta apdaila bei padidintas terminio svorio efektas. Visose patalpose įrengtas grindų šildymas suteikia jaukią, efektyvią šilumą klientams.

Pirmas ir svarbiausias šio projekto tikslas – suteikti erdvę atsipalaidavimui bei apmąstymui gamtos apsuptyje. Integruotos vertybės, pasiūlytos kūrybinio proceso metu: lankytojų komfortas dėl panaudotų šiltų, natūralių medžiagų, dėl kontakto su supančiu kraštovaizdžiu bei dėl struktūros, esančios harmonijoje su gamta.

NAUJO SALONO ATIDARYMO PROGA IKI SPALIO MĖNESIO PABAIGOS

-15%

NUOLAIDA

www.creations-metaphores.com

VISIEMS UŽSAKOMIEMS BALDAMS IR AUDINIAMS

Interjero namai DECOSENCE P. Lukšio 32, Domus Galerija, Vilnius www.decosense.lt | info@decosense.lt | tel.:+37061600516

Baldų ir interjero salonas ARTAMIS V. Mykolaičio-Putino g. 10, Vilnius www.artamis.lt | info@artamis.lt | tel.: +370 5 265 03 04

CRA

Architektai – „n-lab architects“ Projekto architektė – Vanessa Schroeder Vieta – Liuksemburgas Realizacija – 2010 m.

Fotografas – Bohumilas Kostohryzas

Per pastaruosius 50 metų ženkliai pasikeitusios gyvenimo sąlygos padidino senesnės statybos nekilnojamojo turto pirkėjų norus pakeisti bei adaptuoti tokias patalpas, atsižvelgiant į savo asmeninius poreikius.

Vystydama naują projektą studija „n-lab“ nenaudoja iš anksto apibrėžtų schemų. Visi koncertai yra individualiai kuriami klientų poreikiui patenkinti.

2011: 04

38

Erdvinis šių septintojo dešimtmečio apartamentų išdėstymas ribojo dienos šviesą bei paliko bendrą tamsumo bei siaurumo įspūdį. Tokia situacija buvo visiška priešprieša kliento idėjoms ir norams turėti šviesias, atviras erdves, lanksčias struktūras bei erdvinį išdėstymą, adaptuotą pagal kliento pageidavimus bei veiklą. Po intensyvių diskusijų su klientu buvo apibrėžtos šios zonos, kurios turėjo atsirasti

po perorganizavimo: zona 1 – poilsio, gyvenamasis kambarys; zona 2 – svečių, maisto ruošos zona bei valgomasis; zona 3 – muzikos, skaitymo kambarys; zona 4 – privatus miegamasis. Įėjus į apartamentus iškart prasilenkiama su funkcionaliu kubiniu tūriu, talpinančiu vonios kambarį, įėjimą bei drabužinę. Peršviečiamos stiklo plokštės

optimizuoja šviesos paskirstymą po tūrį ir sudaro kontaktą tarp kubo interjero ir gretimų patalpų.

Virtuvė yra apartamentų centras, atviras į didžiulę gyvenamąją zoną. Vardan kuo didesnės erdvės buvo nugriautos visos sienos bei pertvaros.

Virtuvės zona yra apibrėžta įtempiamų lubų, centrinis elementas – maisto ruošos bei valgymo stalviršis. Baziniame variante stalas skirtas keturiems

žmonėms. Dėl išlankstomo mechanizmo keleto žingsnių pagalba stalas gali būti dvigubai padidintas. Ryškiai žalia niša tarp virtuvės spintelių suteikia spalvinio gyvybingumo minimalistiniam interjerui.

Greta virtuvės, kitoje pusėje, yra muzikos bei studijavimo patalpos. Viena fiksuota ir viena slankiojanti stiklinės plokštės teikia papildomos natūralios šviesos virtuvei. Stiklinės slankiojančios durys bei skirtingos grindų dangos centrinėje erdvėje bei muzikos ir studijavimo patalpoje nubrėžia liniją tarp viešų ir pusiau privačių apartamentų patalpų. Persirengimo kubas sukuria reikalingą atstumą tarp studijų kambario ir pačios privačiausios patalpos – miegamojo.

Renkantis medžiagas, nepaisant didelio pavir-

2011: 04

40

šių vienodumo, buvo siekiama kontrasto. Švarumas ir šiurkštumas, aukštos klasės apdaila ir padėvėtos išvaizdos apdaila panaudotos viena priešais kitą daugumoje patalpų. Medžiagos iš dalies parinktos atsižvelgiant į patalpos paskirties savybes. Paviršiai labiau funkcionaliame nei prabangiame vonios kambaryje labai šiurkštūs, grubūs, betoniniai, tuo tarpu skaitymo bei pianino patalpos paviršiai daug švelnesni – baltos sienos bei ąžuolinės grindys. Tų pačių medžiagų panaudojimas skirtingose apartamentų patalpose sutvirtina atviro plano koncepciją.

Daugumą baldų sukūrė „n-lab“, erdvės buvo užbaigtos nesenstančiais elementais, tokiais kaip modulinės sistemos, radiniais, kaip, krovininė paletė, iš kurios buvo pagamintas kavos staliukas.

Vanduo: prakeikimas ar palaima!?

Tekstas Andriaus Keiziko Nuotraukos AEDES,MVRDV

CENTRO žurnalas tęsia vandens ir miesto „sugyvenimo“ temą. Ne kartą svarstę klausimo problematiką Lietuvos mastu, šįkart nutarėme ją praplėsti tiek geografiškai, tiek suvokimo prasme. Labai dėkojame draugams iš Berlyne įsikūrusio AEDES architektūros forumo bei olandų architektams MVRDV, pasidalijusiems savo patirtimi. O mūsų tikslas lieka nepakitęs: skatinti miestų viešųjų erdvių, besiribojančių su vandens telkiniais, vystymą ir panaudojimą visuomenės labui, agituoti už miestų gerovės bei gyvenimo kokybės gerinimą, kuris didele dalimi sietinas su šių telkinių prieinamumu ir sutvarkymu.

Taigi, vanduo: prakeikimas ar palaima!? Kiekviename pasaulio kampelyje, matyt, šis klausimas yra suprantamas įvairiai, ir mūsų kraštas nėra išimtis. Minint Lietuvos klimato ypatumus, vanduo vasarą – palaima, o pavasarį, matyt, – atvirkščiai. Tam tikru būdu tai veikia ir mūsų urbanizuotas vietoves. Pavyzdžiui, sėkmingas miesto erdvių „sugyvenimas“ su vandeniu (bent jau kol kas) tautiečiams asocijuojasi su pliažiniais malonumais, kuriems sėkmingai pavyko prigyti šalia Vilniaus Baltojo tilto (kas nėra blogai!). O kultūros projektų užmojus prisijaukinti upės vingius kol kas persekioja prakeikimas: ne vienas galėtų prisiminti prieš porą metų vykusį ledonešį, nuo kurio kliuvo „KultFlux“ platformai, įkurtai Mindaugo tilto pašonėje. Tiesa, kaltinti upės dėl to nederėtų.

Kaip parodė laikas, platforma buvo ne tik fiziškai neparuošta įsilieti į aplinkos kontekstą ir atlaikyti stichijos rūstybę, bet ir neatsakingai greitai pasižymėjo pakrantės panaudojimo idėjų bei įgyvendinimo ryžto stoka, kuri paneigė pirminę šio objekto atsiradimo koncepciją...

Tuo tarpu pasaulis kupinas vietų, kuriose „sugyvenimas“ su vandeniu yra tolygus žymiai didesniems iššūkiams nei Lietuvoje. Planetoje vykstantys klimato kaitos veiksniai pasižymi ne tik stichijų šėlsmo gausėjimu, bet ir vidutinės temperatūros kilimu, kuris kartu sąlygoja ledynų tirpimą bei

2011: 04

42

vandenynų lygio prieaugį. Tačiau kol vieni kovoja su potvyniais ir jų padariniais, kitus kamuoja sausra ir gėlo vandens trūkumas (ypač besivystančios ekonomikos šalyse augant žmonių gyvenimo lygiui ir jų poreikiams). Daugiau nei 50 procentų pasaulio populiacijos gyvena miestuose, iš kurių beveik 90 nuošimčių yra įsikūrę šalia vandens telkinių. Turint omeny spartų Azijos šalių urbanizacijos procesą, galima įsivaizduoti tiek tolimesnį šių procentų prieaugį, tiek „sugyvenimo“ su vandeniu problemų ūmėjimą. Kita vertus, tai puiki galimybė architektams, miestų planuotojams ir kitiems mokslininkams, vadovaujantis darnaus vystymosi, inovatyvių sprendimų ir kokybiškos gyvensenos principais, sukurti gamtos stichijoms pagarbią ir saugią gyvenamąją aplinką. Šiais bruožais pasižyminčius projektus ir idėjas, siūlomus ir įgyvendinamus Azijos bei Ramiojo vandenyno teritorijose, nuo rugsėjo 9 dienos savo erdvėse pristato AEDES forumas. Keletą jų aptarsime detaliau.

Sparčiu ekonomikos augimu pasižyminti Kinija susiduria ir su ryškiu vandens poreikio augimu. Tiesa, problemą didele dalimi lėmė pramonės plėtra, kurios produktų atliekos užteršė kone 70 procentų vidaus upių. Patys sau pabloginę gyvenimą, kinai yra priversti daug atsakingiau žiūrėti tiek į vandens valymą, tiek į vandens telkinių sutvarkymą, prie kurių galimybė prieiti tampa gyvenimo darnioje ir sveikoje aplinkoje simboliu. Įvairių darnaus „sugyvenimo“ su vandeniu pasiūlymų, pasižyminčių mažiausia intervencija į gamtinę aplinką, pateikė kinų miestų ir landšafto planuotojai Turenscape. Pekine jie sukūrė originalias prieigų prie upės pakrančių sistemas, kuriomis atskleidė kultūrinę bei visuomeninę vandens svarbą darnioje gyvenamojoje aplinkoje. Taizhou mieste, vadovaujantis tais pačiais principais, apleistos upės prieigos sutvarkytos ir transformuotos į vidutinei miestiečių klasei prieinamas rekreacines erdves, kurių pelkėti plotai,

tankiai apsodinti bambukais, atliko dar vieną – vandens lygio subalansavimo funkciją. Dar vienas minėtinas – Tianjin miesto parko sutvarkymas. Įrengus dvidešimt vandens telkinių su tam tikra augmenija, dirvožemyje buvo neutralizuota šarminė aplinka, taip pat atsirado ir natūrali filtracinė sistema.

Kaip reikia derinti turizmo, tvarumo ir maksimalios pagarbos aplinkai aspektus, parodė WOHA architektų ir planuotojų komanda iš Singapūro. Vienas jų nepriekaištingo darbo pavyzdžių – „Alila Villas Uluwatu“ projektas, įgyvendintas Balio rojaus kampelyje, pietinėje Indonezijos pakrantėje. Įkvėpti tradicinės architektūros ir naudodamiesi tik vietovėje prieinamomis medžiagomis, jie sukūrė 50 apartamentų ir 35 vilų kompleksą. Pastarasis yra unikalus prabangos bei pagarbos aplinkai pavyzdys, kuriame tiek geriamojo, tiek nuotekų vandens sistemos yra paremtos lietaus vandens (kurio musonų sezono metu tikrai netrūksta) surinkimu, saugojimu, o vėliau ir antriniu panaudojimu, kuomet vanduo išvalomas iki pirminės kokybės lygio ir grąžinamas į uždarą naudojimo ciklą.

Komplekso vandens sistema pasižymi tiek estetika, tiek funkcionalumu. Ją apima ir lietaus sodai, ir biologinės filtracijos, ir aeracijos kaskados. Baseinai yra pripildyti gydančiosiomis savybėmis pasižyminčiu sūriu vandeniu, todėl nereikia naudoti aplinkai nedraugiško chlorino.

Vizualinę „Alila Villas Uluwatu“ kompoziciją užbaigia vietinė, sausrą toleruojanti augmenija. Šis rojaus kampelis už panaudotus sprendimus, pasižyminčius aukščiausios klasės poilsiavietėms nebūdingais pagarbos aplinkai elementais, 2010 metų Architektūros festivalyje įvardytas kaip „Metų atostogų pastatas pasaulyje“, o 2011 metais įvertintas britų RIBA tarptautiniu apdovanojimu.

Dar vienas WOHA architektų indėlis į „sugyvenimo“ su vandeniu tematiką yra „Singapūro 2050“ vystymosi vizija. Šių iš Azijos kilusių miestų planuotojų architektūrinės įžvalgos primena manifestą aktualioms problemoms spręsti.

Tarp jų yra patikimų energijos šaltinių užtikrinimas ir anglies dvideginio emisijų mažinimas, kova su vandens lygio augimu ir geriamojo vandens resursų išsaugojimas. Šis architektų biuras yra vienas labiausiai pasaulyje pripažintų ir daugiausiai tarptautinių architektūros apdovanojimų sulaukęs Pietryčių Azijos biuras.

O štai garsieji olandų architektai iš Roterdamo MVRDV pateikė konkretesnių pasiūlymų Kinijos miesto Xinjino vystymui, kuris remiasi vandens miesto idėja. Pristatomas miesto plėtros planas numato jau esančių upių vandens tinklo plėtrą bei naujojo miesto centro atsiradimą, kuriam duotų pradžią upės viduryje numatomo salų komplekso įrengimas. Pritaikius novatoriškas idėjas, salų pakrantės apsaugotų gyventojus nuo vandens lygio kaitos, tačiau neribotų jų prieigos prie vandens telkinio.

Dar vieną viziją su aliuzija į ateities miesto planavimą pristato olandų Delfto universiteto inicijuota studija – tyrimų institutas „Why Factory“. Atsižvelgę į nesustabdomai augančią Taivano populiaciją, architektai pasiūlė problemą spręsti klestinčių plaukiančių miestų-gėlių – „Saulėtų vandens lelijų“ („Sunny Water Lilies“) pagalba. „Why Factory“ studija testuoja galimų miestų vystymosi formas ir vizualizuoja įvairiausius jų plėtros scenarijus.

Verta pastebėti, kad nors ne visi, bet dauguma pristatytų projektų numato minimalią invaziją į vandens telkinių erdves.

Taip yra užtikrinamas ekologinis aplinkos stabilumas ir pagarba jai. Be to, matyti, kad nežymiomis priemonėmis įmanoma sukurti patrauklias ir saugias gyvenamųjų teritorijų bei vandens telkinių sąlyčio erdves – vienus pagrindinių miestų gerovės simbolių.

Future Pass

Xiang Jing I Am 22 Years Old, but without My Period

Tekstas Katios Merežnikovos Nuotraukos iš organizatorių archyvo

Ne paslaptis, kad Venecijos bienalė yra svarbus įvykis pasaulio kultūriniame gyvenime, viena iš trijų reikšmingiausių meno parodų kartu su San Paulo bienale ir su Kaselio „Documenta“. Šių metų Venecijos bienalė yra penkiasdešimt ketvirtoji savo istorijoje, per kurią spėjo pasikeisti ne tik kultūros raidos tendencijos, bet ir ekonominės sąlygos, be jokios abejonės turinčios įtakos meno kūrinių tematikai bei geografijai. Ankstesniais metais dauguma bienalės dalyvių buvo menininkai iš Vakarų, o šiemet pastebimas ypatingas Rytų kūrėjų aktyvumas bei viso pasaulio susidomėjimas tuo, kas vyksta Azijos mene.

Tai gali būti siejama su sparčiai besivystančia ekonomika ir technologiniu procesu, kurie padeda Azijos šalims parodyti, kokios jos yra.

FUTURE PASS – paroda, vykstanti Venecijos bienalės kontekste, bet neįeinanti į pagrindinę programą, skirtą tam, kad pabrėžtų Azijos savitos kultūros ir meno svarbą šiuolaikiniame pasaulyje. Ieškoma atsakymo į klausimą: kas yra Azija – tiesiog didžiulis žemės sklypas, keletas klimato juostų, stereotipų rinkinys ar kultūrinis fenomenas? Daugiau nei šimto autorių darbų pagalba sukuria-

Wim Delvoye Nautilus

2011: 04

44

mas savotiškas Rytų meno žemėlapis, kuriam žanrinė kūrinių įvairovė neturi jokios įtakos. Šis žemėlapis įtraukia parodos lankytoją, leidžia jam susipažinti su meno kūriniu erdvėje, kitokioje nei įprasta šiuolaikinio muziejaus „balta dėžė“. Šiuolaikiškus, orientuotus į ateitį FUTURE PASS parodos azijietiškus eksponatus organizatoriai siūlo stebėti ir tyrinėti europietiškos kultūros paminklų fone – Venecijos XVII amžiaus rūmuose ir XIV amžiaus abatijoje. Nors eksponuojami objektai pagal visus rodiklius atrodo kaip visiška priešingybė parodos vietai, galima pažiūrėti į tai iš kitos pozicijos: kuriamas ne konfliktas, o dialogas tarp eksperimentuojančio šiuolaikinio meno, kupino iššūkių, gilių Rytų tradicijų ir istorinių patalpų, persmelktų Vakarų kultūros dvasios.

Per šią supriešinimo / dialogo formą siekiama pristatyti Azijos meno dabartį harmonizuojant santykius tarp Rytų ir Vakarų, vyrų ir moterų (yin ir yang), virtualumo ir realybės, visatos ir individo... Įdomu tai, kad parodoje FUTURE PASS pristatoma Rytų menininkų nūdienos kūryba gali tapti pasaulio kultūros ateitimi ir nurodyti pagrindines kryptis. Kodėl? Atsakymas į šį klausimą būtų labai paprastas: Rytų meno temos –

istorinio paveldo likimas, ekologija, inovacijos – aktualios dvidešimt pirmajame amžiuje visur, nepriklausomai nuo geografinės padėties. Teigti, kad Azijos kultūra yra ateities kultūra, leidžia ir faktas, kad Rytų menininkai meistriškai naudoja skaitmeninę erdvę ir skleidžia informaciją. Taip atsitinka dėl to, kad Azijos regionas pirmauja technologijų ir virtualių patirčių sferoje.

Kad ir koks inovatyvus bei modernus būtų Rytų menas, jis yra ypatingas tuo, kad turi stiprų ryšį su praeities tradicijomis. Jame susiduria ne tik skirtingų epochų įtakos bei nuotaikos, bet ir skirtingų kultūrų ypatumai (negalima pamiršti, kad Azija užima didelę pasaulio dalį, o apie ją dažnai kalbame vos ne kaip apie vieną šalį). Galbūt taip yra įprasta kalbėti dėl Azijos kultūrų uždarumo ir sugebėjimo laikytis atokiau nuo vakarietiško meno tendencijų. Šiuo metu vykstant globalizacijai, išvengti Vakarų ir Rytų kultūros sąveikos darosi neįmanoma. Daugelis menininkų, kurie kuria šios sąveikos kontekste ir yra pasiekę pasaulinio pripažinimo, yra kilę būtent iš Azijos šalių. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – autorius, kurio darbai pristatyti FUTURE PASS kontekste, – Takashi Murakami. Pasiekęs sėkmę ne tik meno, bet ir kūrybinių industrijų srityje, jis tapo vienu iš kultinių mūsų laikų kūrėjų. Jis yra meno grupės „Kaikai kiki“, kuri jau tapo savotišku prekiniu ženklu, įkūrėjas. „Kaikai kiki“ vienija ir reprezentuoja jaunus (ir ne tik), kilusius iš Azijos šalių menininkus Rytuose ir Vakaruose – Tokijuje ir Niujorke. Jų darbams FUTURE PASS organizatoriai skiria nemažai dėmesio. Darbas, geriausiai iliustruojantis Azijos ir Vakarų santykius, – šriftas, sukurtas Xu Bingo parodos logotipui. Jis atitinka visas Kinijos kaligrafijos tradicijas, tačiau yra skirtas rašyti anglų ar bet kuria kita lotynų abėcėlę naudojančia kalba. Paradoksali sintezė.

Šiuo metu susidomėjimas Rytų kultūra, filosofija ir tradicijomis yra ant bangos. Šiuolaikiniai Azijos menininkai to irgi neatsisako, atrodo, kad kitaip tiesiog jie negali: preciziškas dėmesys detalėms, siužetiškumas, simboliškumas. Rytų menui būdingas požiūris: praeitis yra dabarties dalis. Apie tai kalba Jinhua keramikos darbai, Zhano Wango netikri akmenys, dailininkų meilė tradicinei graviūrai ir t. t.

Kita tema visais laikais aktuali šalių, pamatančių saulę anksčiau už Europą, kultūrai – lyties klausimas. Šio aktualumo šaknų reikia ieškoti yin ir yang filosofijoje, pagal kurią moteris siejama su negatyvia energija, o vyras – su pozityvia. Todėl nieko keisto, kad feminizmas – judėjimas, su kuriuo Vakaruose priimta sieti lyčių klausimą mene, – sulaukė šalininkių iš Azijos. Pirma menininkė iš Rytų, susijusi su šiuo vakarietišku reiškiniu, – Yayoi Kusama, gyvenusi Niujorke septintajame dešimtmetyje. Niekada nelaikė savęs feministe, tačiau jos darbai kalba apie naują hermafroditų estetiką, kuri susiformavo dvidešimtojo amžiaus pabaigoje ir bando sujungti moterį ir vyrą į vieną kūną, ištrinti skirtumą tarp jų. Dėl šios estetikos lyčių stereotipai nebeegzistuoja, todėl Qu Yi fotografijose vyrai panašūs į tradicines moteris.

Moterys, vyrai ar hermafroditai – nesvarbu: visi jie egzistuoja santykyje su savimi ir visata. Rytų ir Vakarų požiūrių skirtumas šiuo klausimu yra esminis. Vakarų kultūros pagrindas – bandymas kažko pasiekti, nugalėti, išsiskirti – tai yra individualizmas; Rytų filosofai nuo senų laikų svajoja apie kitką: harmoniją, susiliejimą su visata. Todėl viskas, kas susiję su visuomene ir ekologija, atranda savo vietą tokių menininkų kaip Wolfas Kahlenas, Yangas Fudongas, Yinas Zhaoyangas, Mao Xuhui ir kt. darbuose.

Indieguerillas Sons of the Beach

Zhang Xiaogang Heaven Nr. 4

Cai Xiaosong Planet

Wang Mai Using wisdom to capture the oil monster No.12

Kwon Kisoo Layers

Aldo Lanzini Illegal Aliens

Gary Baseman Beyond the Hills of Creamy Goodness

Thukral ir Tagra Life – Cycle 2

XXI amžius yra realus ar labiau virtualus? Rytų menininkų atsakymas vienareikšmis – skaitmeninė erdvė nugali, o animacija tampa menu, nors anksčiau ir buvo kitoje barikadų pusėje. Dar prieš keletą metų animacija buvo populiariosios kultūros komercinis produktas. Požiūris į animacinius filmus keičiasi. Dėl skaitmeninių technologijų jie tampa sudėtingesni, gilesni tiek turinio, tiek technikos prasme, o jų personažai tęsia savo gyvenimą kitu pavidalu: pradedant skulptūra ir tradicine daile, baigiant interaktyviaisiais menais. Žaisdami su techninėmis galimybėmis, menininkai sukuria ištisus pasaulius, kuriuose šviesos tampa vaizdu, o pokyčiai ir apsikeitimas informacija vyksta žaibiškai.

FUTURE PASS – naujų estetinių fenomenų paroda.

Vienas iš ryškiausių, kurį formuoja būtent Azijos kūrėjai, – animamix. Tai terminas, atsiradęs populiariajai kultūrai evoliucionuojant ir transformuojantis į savotišką meno šaką. Evoliucijos priežastys – didesnės techninės galimybės, tokios kaip 3D animacija, ištrynusi ribas tarp virtualaus ir realaus pasaulių. Animamix kūrėjai nėra pramogų verslo dalis, jie, kaip ir įprasta mene, teikia pirmenybę simboliams, parenka tinkamas, o kartais net šokiruojančias stilistines formas. Taip pasiekiama sena kaip pasaulis žmonių svajonė – netikri, išgalvoti veikėjai techninių priemonių pagalba įžengia į tikrovę.

2011: 04

46

Įžengia ir užvaldo realų pasaulį per visiems iki skausmo pažįstamus kanalus: Facebook, YouTube, Twitter.

Pagrindinis skirtumas tarp tradicinių meno kūrinių ir animamix darbų slypi gamybos / kūrybos procese.

Pirmu atveju tai yra individualus darbas, antru – meninės grupės kolektyvinio darbo rezultatas. Svarbu pabrėžti, kad nors žodis animamix susideda iš animation ir comics, tai nėra tai, ką mes pripratę įsivaizduoti, girdėdami šiuos žodžius.

Kultūra ir menas yra tos žmonijos gyvenimo sritys, kurios leidžia pademonstruoti nacionalinius pasiekimus, ypatumus. Pasauliui tampant „globaliu kaimu“, civilizacijų istorija praranda tautinį pasakojimo atspalvį ir pasiduoda globalių medijų įtakai. Tačiau iškyla klausimas, kuris neduoda ramybės menininkams Yanui Shunui ir Qiu Anxiongui: ar visi globalių medijų pranešimai turi tą pačią reikšmę skirtinguose pasaulio kampeliuose?

Globalizacijos procesus galima vertinti teigiamai ar neigiamai – jie vyksta nepriklausomai nuo to. Be abejo, tai atsispindi ir kultūroje: Azijos invazijos į meno pasaulį nepaneigsi (užtenka prisiminti vien manga fenomeną), ją galima tik tyliai stebėti. Būtent tai ir siūlo parodos FUTURE PASS organizatoriai, pristatantys šiuolaikinį Rytų meną Venecijos bienalės kontekste.

Rieko Sakurai I hate that fate

Lelya Borisenko Sweet subalime

Li Hui Motor—Inherent Danger

ArchiCAD 15 – laisvę formoms!

Laikydamasi savo tradicijos ir įsipareigojimų vartotojams, kompanija GRAPHISOFT kaip ir kasmet, taip ir šios vasaros pradžioje oficialiai išleido naująją architektūrinio projektavimo programos ArchiCAD versiją. Ištikimi ArchiCAD vartotojai nepaneigs, jog praeita ArchiCAD 14 versija buvo daugiau orientuota buvusių naujovių tobulinimui ir bendradarbiavimo su kitomis projektavimo programomis derinimui. Šįkart kompanija GRAPHISOFT išties pasistengė nudžiuginti ir nustebinti daugelį esamų ir būsimų ArchiCAD vartotojų, todėl pažėrė visą puokštę jau seniai lauktų sprendimų. Taigi pagrindinės sritys prie kurių gerokai padirbėjo ArchiCAD 15 kūrėjai, yra modeliavimo įrankių arsenalo atnaujinimas ir papildymas, pastato informacinio modeliavimo (BIM) ir statinių rekonstrukcinių projektų rengimas.

Plečiantis pasauliniam ArchiCAD vartotojų ratui, auga ir naujų projektavimo bei tobulesnių modeliavimo metodų poreikis. Atsižvelgiant į tai, ArchiCAD kūrėjai naujojoje versijoje pristato dvi papildomas, visiškai naujas projektavimo priemonių koncepcijas: plastiškų formų kiauto modeliavimo įrankį Shell ir rekonstruojamų objektų projektų rengimo funkciją Renovation. Tai atveria visiškai naujas projektavimo perspektyvas. Be jau paminėtų didžiausių naujienų, yra daug kitų svarbių atnaujinimų bei pagerinimų, skirtų stogams modeliuoti, tūriams sujungti, bibliotekoms tvarkyti, sukurta naujų objektų, padidintas sistemos našumas bei saugumas.

Papildomai atnaujintas IFC palaikymas. Jis palengvina bendravimą tarp skirtingų disciplinų pastato informacinio modeliavimo BIM programinės įrangos. Išplėstas bibliotekos objektų informacijos pateikimas eksportuojant bei importuojant duomenis.

2011: 04

48

Kiautinės struktūros Shells Neabejotinas naujosios ArchiCAD versijos pasididžiavimas yra kiautinių struktūrų modeliavimo įrankis Shell.

Neribotų pritaikymo galimybių įrankio pagalba galima sumodeliuoti neįtikėtinas formas su tiksliais matematiniais daviniais. Turbūt galima būtų teigti, jog ArchiCAD 15 tenkintų net ir garsiosios architektės Zahos Hadid užmojus.

Pageidaujamų organinių formų modeliavimas reikalauja itin kruopštaus darbo ir autoriaus kompetencijos, o panašių objektų dokumentacijos ruošimas dažnai sukelia begalę keblumų, ypač norint pateikti tikslius ir suprantamus brėžinius. GRAPHISOFT sukūrė įvairių erdvinių paviršių grafinio pateikimo būdų, leidžiančių fantaziją paversti daugumai vartotojų priimtinu brėžiniu.

Kiautinės struktūros kuriamos trimis modeliavimo būdais: išstūmimo Extruded, apsukimo Revolved ir pagal apjungus profilius Ruled. Išstūmimo būdu objektas modeliuojamas pasitelkiant norimą geometrinės formos dvimatį eskizą. Taip sukuriamas norimas profilis. Apsukimo būdu modeliuojamo kiauto pagalba galima sukurti objektus, tokius kaip vaza, butelis ar panašūs objektai.

Pagal apjungtus profilius sukurtas formas galima pritaikyti asimetrines pakabinamoms luboms, netaisyklingų formų statiniams modeliuoti. Visais trimis būdais sukurtus kiautus galima skaidyti, karpyti, iškirsti skyles iš bet kokios norimos projekcijos, įstatyti stoglangį, keisti profilio, pagal kurį sumodeliuotas kiautas, formą, taip pat keisti jų padėtį erdvėje: apsukti ar paversti pagal bet kurią norimą ašį ar keisti altitudę.

Kadangi erdvinių paviršių modeliavimas dvimatėje erdvėje ne visada yra patogus, naujosios ArchiCAD versijos vartotojai turės susipažinti su papildomomis kiauto modeliavimui skirtomis priemonėmis, tokiomis kaip redagavimo plokštuma erdvėje ir pan. Verta pastebėti, jog

Daugiašlaičių stogų projektavimas

Renovacija

panašių kompleksinių elementų modeliavimas užima šiek tiek daugiau pastangų ir laiko nei tradicinių elementų, tokių kaip siena, perdanga ar stogas. Be to, kiautinė struktūra neturi iš anksto numatytos konkrečios architektūrinės funkcijos, tad elemento paskirtis nustatoma atskirai konkrečiu atveju pagal funkciją: siena, perdanga, stogas ar tiesiog šviestuvas. Šiems elementams taip pat galima priskirti daugiasluoksnę struktūrą, liaudyje vadinamą sumuštiniu (sandwich) ir konstrukcinę funkciją, jei elementas projekte yra numatytas kaip laikančioji konstrukcija.

Rekonstrukcijos Dar viena ArchiCAD naujovė yra rekonstruojamų projektų rengimo koncepcija. Trumpai tariant – kiekvienas modelio elementas nuo šiol galės būti nurodytas kaip esamas, demontuojamas ar naujai projektuojamas objektas. Yra galimybė tą patį modelį pavaizduoti skirtingais brėžinio stiliais: esamos situacijos vaizdas, išskirtų demontuojamų elementų vaizdas, naujai projektuojamų elementų vaizdas ir po rekonstrukcijos būsimos situacijos vaizdas (žr. pav.). Elementų su skirtinga rekonstrukcine funkcija grafinė išraiška nustatoma pagal vartotojui tinkamą stilių ir matoma tiek dvimatėje erdvėje, tiek erdviniame vaizde.

Naujojo tipo daugiašlaičiai stogai Atnaujinto Roof įrankio pagalba nuo šiol stogai bus modeliuojami paprasčiau ir kur kas sparčiau. ArchiCAD aplinkoje naujojo tipo stogus galima būtų įvardinti kaip daugybinius Multiplane Roofs, nes dabar daugiašlaičiai stogai sukuriami kaip vientisas objektas vietoje atskirų stogo elementų (kaip praeitose ArchiCAD versijose). Redagavimas taip pat tapo gerokai paprastesnis: komandinėje elemento redagavimo lentelėje atsirado papildomų funkcijų, leidžiančių sulenkti stogo plokštumą plane, paredaguoti norimos plokštumos kampą, panaikinti ar įterpti papildomus horizontalius stogo lygius su skirtingais nuolydžio kampais ar tiesiog pakeisti stogo bazinės linijos Pivot Line altitudę.

Plano vaizdo aplinkoje stogo perimetras ar storis redaguojamas tiesiog kaip eilinės perdangos įrankio. Pakeitus tam tikrus stogo parametrus, vartotojas gali būti ramus, kad daugybinių stogų briaunos tarpusavyje susijungs sklandžiai, be netikėtų „prasilenkimų“, o papildoma stogų briaunų sujungimo funkcija tampa nebereikalinga. Esant reikalui, daugybinis stogas gali būti išskaidytas į atskirus stogo plokštumų elementus.

Trumpai apie kitas naujoves Naujoji tūrinių elementų sujungimo funkcija Trimming Body leidžia efektyviai „suleisti“ sienas su stogais ar kiautais tiesiog darbinio trimačio lango erdvėje, tiesiogiai nurodant nukertamą ir kertantįjį elementą. Dėl šios funkcijos modeliuojami elementai išlaiko savo organišką formą, išvengiant papildomų profilių kūrimo.

Bibliotekų tvarkyklė automatiškai panaudoja naujesnės versijos bibliotekos elementus, jei tik į projektą pajungiamos kelios bibliotekos, kuriose dubliuojasi objektai. Nuo šiol be papildomo vargo galima dirbti su kelių metų senumo objektais, naudojantis naujausios ArchiCAD versijos bibliotekomis.

ArchiCAD 15 objektų biblioteka papildyta naujais parametriniais objektais, o dalis esamų objektų atnaujinta, siekiant visiško suderinamumo su atnaujinta programos koncepcija. Paminėtini objektai skirti ekologiškų projektų modeliams kurti, tokie kaip saulės kolektoriai ar vėjo jėgainės bei labai naudingi interjero elementai: parametrinis sieninių spintų modulis, modernūs židinio ugniakurai, santechnikos prietaisai, durų objektai ir kiti.

Taip pat atnaujinti daugumos durų ir langų valdymo parametrai.

Atnaujintos kelios pagalbinės projektavimo funkcijos, kurios leidžia susiorientuoti trimatėje darbinėje aplinkoje ir matyti, kokioje altitudėje bus modeliuojamas elementas. Ženkliai pagerintas projekto duomenų saugumas. Naujoje ArchiCAD versijoje atsarginės duomenų kopijos Backup kuriamos nuolat su kiekvienu darbo žingsniu. Tai užtikrina absoliutų duomenų išsaugojimą net ir elektros tiekimui sutrikus ar aparatinei sistemai sugedus (jei tai nėra duomenų laikmenos gedimas).

Taip pat buvo atnaujinta ir ArchiCAD 15 sistema. Dabar Mac OS X aplinkoje ArchiCAD veikia tik 64 bitų platformoje, kas užtikrina visiškai sklandų ir tikslų darbą. WINDOWS sistemoje 64 bitų platformai programa buvo pritaikyta jau seniau.

Koja kojon su naujausiomis technologijomis Sparčiai populiarėjant išmaniesiems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams, ArchiCAD pritaikė virtualios erdvės demonstravimo technologiją BIM Explorer nešiojamiesiems APPLE produktams. Nuo šiol virtualų pastato modelį galima peržiūrėti ne tik eiliniame kompiuteryje, bet ir IPHONE ar IPAD, į pagalbą pasitelkus BIMx (pav.)

Nauji objektai

Apibendrinant galima būtų teigti, kad nuo pirmųjų programos versijų ArchiCAD revoliucionavo visapusiškai: komandinio darbo srityje Teamwork, bendradarbiavimo su kitų disciplinų BIM sistemomis bei projekto modeliavimo srityje. Visa tai programos koncepciją paverčia galinga ir konkurencinga savo srities lydere, įgalinančia projektuotojus vienintelės sistemos pagalba kurti projektą nuo idėjos iki smulkios dokumentacijos. Tik verta nepamiršti, kad ir kokia naši ir šiuolaikiška programinė įranga bebūtų, projektavimas be žmogaus rankos prisilietimo neįmanomas, tad visada tenka išlikti žemiškiems ir vadovautis logika, o ne tikėtis, kad šiuolaikinės technologijos gali kurti be mūsų.

Nuotraukos – SHELL. ARTechnic architects. Photography © Nacasa & Partners Inc.

Modus

Kenzo ruduo–žiema 2011/2012

Dior ruduo–žiema 2011/2012

Prada ruduo–žiema 2011/2012

Frankie Morello ruduo–žiema 2011/2012

tendencijos

Simon Pengelly Meta, Modus

langeliai Languotas audinys pirmą kartą paminėtas III amžiuje. Galai (škotų proseneliai) dėvėjo ilgus vienspalvius unisex lininius marškinius ir nešiojo vilnonius apsiaustus, kurie buvo gaminami iš languotos medžiagos – tartano. Jis buvo gaminamas rankomis, ir kiekvienas Škotijos kaimelis ar miestas turėjo tik jam būdingą tartaną: skyrėsi spalvos ir langelių dydžiai.

XVIII amžiuje, pasibaigus Pramonės perversmui, atsirado nemažai fabrikų, užsiimančių masine tartano gamyba.

2011: 04

50

Egzistuoja sistema, kontroliuojanti langelių dydį, spalvas, naudojamų siūlų kiekį, ornamentų unikalumą. Pagal šią sistemą kiekvienam tartanui priskiriamas kodas – sindex. Jis sudaromas priklausomai nuo to, kiek kokios spalvos siūlų turi tartanas. Žymiausio „McDonald“ tartano sindeksas yra: R72 G4 R10 G32. Tai reiškia, kad ornamentą sudaro 72 raudoni siūlai, 4 žali, vėl raudoni, tik šįkart 10, ir 32 žali siūlai.

Jeff Miller Obo, Salone del mobile BALERI

Nuotraukos iš AP/Scanpix, AFP/Scanpix, Reuters/Scanpix ir gamintojų archyvų

Kenzo ruduo-žiema 2011/2012

Lanvin ruduo–žiema 2011/2012 B&B Italia

Miu Miu ruduo–žiema 2011/2012

Burberry ruduo–žiema 2011/2012 Stefan Borelius Dunder, BLA STATION

nuo garstyčių iki pienių Garstyčios – vienmetis kryžmažiedžių šeimos augalas. Tai yra vienas seniausių prieskonių. Manoma, kad garstyčios buvo žinomos Kinijoje prieš 3000 metų. Romėnai pirmieji suprato, jog į garstyčių grūdelius reikia įpilti skysčio, o senovės graikai į garstyčias žiūrėjo labai pagarbiai ir tikėjo, kad jas atsiuntė dievas, atsakingas už sveikatos apsaugą, todėl tepė jomis gyvačių įkandimus.

Garstyčių augalo lapuose yra A2, B1, C, B2, PP vitaminų, kalcio ir geležies druskų, o sėklose – nuo 23 iki 47 procentų aliejų, kurie yra išspaudžiami.

Vėliau išspaudos yra smulkiai sumalamos ir tai vadinama garstyčių milteliais, kurie naudojami stalo garstyčioms paruošti.

Tamoyuki Matsuoka Latte, BLA STATION

Rodarte ruduo–žiema 2011/2012

Versace ruduo–žiema 2011/2012

Chloe ruduo–žiema 2011/2012

Prada ruduo–žiema 2011/2012

Eero Koivisto Orbit, OFFECCT

Eero Koivisto Float, OFFECCT

Ilgis – bet kokio objekto ilgio matmuo. Objekto ilgiu vadinamas atstumas tarp abiejų jo galų. Pagal tarptautinę matavimo sistemą (SI), pagrindinis ilgio matas yra metras. 1791 metais vienas metras buvo apibrėžtas kaip 1/40 000 000 per Paryžių einančio Žemės dienovidinio dalis. Išmatavus tos dalies ilgį buvo pagamintas tokio pat ilgio pavyzdinis matas, kurio galuose įbrėžti brūkšneliai. Atstumas tarp jų yra vienas metras. Šis pavyzdinis matas saugomas tarptautiniame matų ir svarsčių biure Prancūzijoje.

2011: 04

52

Ilgio vieneto pavadinimai iki tol neretai būdavo susiję su žmogaus kūno dalimis, pavyzdžiui, pėda, alkūne, sieksniu ir pan., o skirtinguose kraštuose būdavo ir skirtingi vienetų pavadinimai. Tad, žmonėms gyvenant sėsliai, plečiantis prekybiniams ryšiams, tai pradėjo trukdyti ir prireikė suvienodinti matavimo vienetus.

Dabar naudojama metrinė matavimo sistema (pagrindiniai matavimo vienetai – metras ir kilogramas) buvo įvesta XVIII amžiaus pabaigoje.

de Sede

ilgis

de Sede

Versace ruduo–žiema 2011/2012

Calvin Klein ruduo–žiema 2011/2012

Burberry Prorsum ruduo–žiema 2011/2012

Rodarte ruduo–žiema 2011/2012 Jon Gasca Eclipse, STUA

kūno spalva Žmogaus odos spalva priklauso nuo melanino kiekio odoje. Ji gali būti nuo beveik juodos iki baltos su rausvu atspalviu. Dėl kraustymosi iš tropikų į vėsesnius kraštus ir pasikeitusių gamtos sąlygų žmogaus odos spalva per tūkstantmečius pakito. Šiomis dienomis ji skirstoma į tipus, tokius kaip balta, šviesi europietiška, tamsiai europietiška, vadinamoji

olive skin Rytų Azijos, tamsi ar rudoji ir juodoji. Žmogaus oda yra sudaryta iš epidermio, tikrosios odos ir poodžio. Epidermio ląstelėse yra pigmento melanino. Kuo daugiau yra šio pigmento, tuo žmogaus oda ir plaukai yra tamsesni. Įdegus epidermyje atsiranda daugiau melanino ir jis apsaugo gilesnius odos sluoksnius nuo ultravioletinių spindulių.

Shin Azumi Kai, Lapalma

Margarita tapo meistru Fotografė Rūta Jankauskaitė (Marla Singer) Drabužiai ir stilius Ingos Rebrovos Grimerė Simona Mužaitė Modelis Ugnė Sabalytė Fotografuota „Banana CV“ studijoje Panaudotas „Daiktų viešbučio“ stalas

2011: 04

54

2011: 04

56

Nuotraukos Vitalij Otkinskij

Ji juo tampa

Tekstas Gabrielės Vaitkutės

2011: 04

58

„Margarita tapo meistru“ Pirmiausia atskleiskime paslaptį, jog šiandien Margo niekas nebevadina Margarita Nikolajevna. Ji jau kurį laiką negyveno viename Arbato skersgatvyje, sode stovinčio namo antrame aukšte, ir jai jau seniai nebereikia jokio vyro, kad galėtų jaustis pilnaverčiu asmeniu. Kiekvienas gali tuo įsitikinti, užėjęs į tą sodą. Tegul kreipiasi į mane, aš pasakysiu jam adresą, nurodysiu kelią – namas ligi šiolei sveikutėlis, o antrasis jo aukštas stovi tuščias su keliais apverstais nuotraukų rėmeliais ant naktinio stalelio.

Tačiau šiandien Margaritai neberūpi ne tik jos vyras, padaręs svarbų atradimą postrevoliucinėje Rusijoje. Margarita paliko sau už nugaros visą dvidešimtąjį amžių. Margarita atsikratė ir Meistro, ir meilės, ir Jėzaus, ir Šėtono, ir visų kitų praėjusių laikų prietarų. Ir tik dabar, kai blykštantis Dakaro dangus atsispindi jos rudose, truputį žvairuojančiose akyse, o ta keistoji ugnelė dega skaisčiau nei bet kada, galime leisti skaitytojui pasiteirauti, ar ji pagaliau tapo laiminga. Ir aš, visa žinantis pasakotojas, galiu sušukti: „Žinoma!“, na o Margo, savaime suprantama, man atitars: „Šiandien aš pati esu meistras.“ Dominykas Cze

Stereotipiškai manoma, jog mados fotosesijos skirtos drabužiams ir jų tendencijoms ar pritaikymui demonstruoti. Šiek tiek tiesos čia yra, tačiau dažniausiai mados fotosesijos nėra tokios jau paprastos: jos lyg skulptūriškas jausmo ir nuotaikos idėjos pateikimas. „Centro“ žurnalas gyvena pokyčių bei susijungimo nuotaikomis. Fotosesija „Margarita tapo meistru“ būtent įkūnija įprastai moteriško dalyko – mados – prisijungimą prie vyriškai rimtų interjero, dizaino ir architektūros. Pasaulyje keičiasi lyčių stereotipai: jie pinasi, mainosi, jungiasi ir galbūt, kaip pasakojo fotosesijos idėjos autoriai Rūta Jankauskaitė ir Dominykas Cze, dėl to keičiasi, transformuojasi, atsiveria šiek tiek kitokiai auditorijai ir žurnalo turinys. „Margarita tapo meistru“ fotografė R. Jankauskaitė sakė, jog pirmiausia gimsta fotosesijos idėja ir jos nuotaika, kurią ji bando perteikti kitiems komandos nariams – grimuotojai ir stilistei, o jos jau savo ruožtu parenka drabužius ir makiažą. Rūta šios fotosesijos metu, kaip ir beveik visada, turėjo eskizus, kaip

turi atrodyti kiekvienas kadras, modelio poza jame.

Vėliau iš daugelio nuotraukų ji tinkamus tvarkymui ir galutiniam variantui kadrus atsirenka pajautimo būdu, dažniausiai atkreipdama dėmesį į apšvietimo kokybę ir tai, kaip atrodo modelis, ar nuotrauka pakankamai atitinka jos pačios lūkesčius.

Tai, ką matome žurnalų nuotraukose, neretai labai skiriasi nuo vaizdo studijoje ar pirminių, dar fotošopo nepaliestų vaizdų. Štai, pavyzdžiui, skystis, nuotraukoje atrodantis kaip tepalas, yra vizažistės užteptas netikras kraujas, vėliau fotografės kompiuteriu nudažytas juodai, o antroje nuotraukoje butaforinis vinis, įsmeigtas į modelio ranką, turbūt net nesukelia tikras ar netikras klausimo. Ką jau kalbėti apie pirmosios nuotraukos rožinę veido dalį ar kur dingo tikrosios modelio kojos trečiojoje nuotraukoje.

Postprodukcija yra tai, kas fotografams padeda įgyvendinti jų idėjas ir daryti stebuklus, o skaitytojams / žiūrėtojams tereikia šiek tiek giliau pažvelgti į „tiesiog gražią nuotrauką“.

Nuotraukos iš asmeninio A. P. archyvo

Interviu

Viršeliai „Moksleiviui“, kinematografija, mados fotografo karjera, Paryžius, darbas su „Marie Claire“ ir kitais visame pasaulyje žinomais žurnalais... Visa tai – mūsų pašnekovo praeitis. Dabar Algis Puidokas – vyrų mados žurnalo „Essential Homme“, leidžiamo Niujorke, įkūrėjas ir leidybos direktorius.

Algis Puidokas:

mados žurnalai kuria stereotipus labiau, nei skatina kūrybiškumą

Tekstas Gabrielės Vaitkutės

KAIP IR NUO KO PRASIDĖJO JŪSŲ KŪRYBINIS KELIAS Į MADOS PASAULĮ?

Tai prasidėjo, kai man buvo 13 ar 14 metų ir iš tėčio gavau savo pirmąjį fotoaparatą. Pradėjau fotografuoti. O labiau susidomėjau fotografija, galima sakyti, tada, kai pradėjau savo kelią į mados ir žurnalų pasaulį 1994 metais. Fotografuodavau viršelius to meto lietuviškam paauglių žurnalui „Moksleivis“. Ir vieną dieną aš pasiūliau viršelio idėją tuometiniam „Moksleivio“ vyriausiajam redaktoriui Algimantui Zurbai. Mano viršelio objektas buvo Aistė Jasaitytė – konkurso „ELITE MODEL LOOK“ 1997 metų nugalėtoja Lietuvoje. Labai didžiavausi ją fotografavęs, ji turėjo tokią nuostabią šypseną ir buvo labai daili. Tas numeris buvo perkamiausias spaudoje, o aš buvau tik aštuoniolikos metų.

2011: 04

60

Vėliau pradėjau studijuoti kinematografiją Lietuvos muzikos akademijoje, Teatro ir kino fakultete, vadovaujamame garsaus kinematografo Jono Griciaus ir režisieriaus Henriko Šablevičiaus. Tuo metu mano aistra mados fotografijai pradėjo didėti. 2000-aisiais nusprendžiau kraustytis į Paryžių ir savo studijas tęsti ten.

Lietuvoje 1990–1999 metais mano didžiausias įkvėpimas buvo amerikietiški ir prancūziški mados žurnalai moterims: „Vogue“, „ELLE“, „Harper’s Bazaar“ – tie, kuriuos tuo metu prenumeravo mano mama, arba tie, kuriuos galėjau rasti vietinėje bibliotekoje. Ir, žinoma, George’o Hoyningeno-Huene’o, Horsto P. Horsto, Irvingo Penno ir Richardo Avedono mados fotografija, taip pat legendinė vyriausioji amerikietiškojo „Vogue“ redaktorė Diana Vreeland.

Taip pat jaudinantis įkvėpimas ir inspiracija buvo mados fotografo Helmuto Newtono konfrontacinio įvaizdžio kūrimas, apibrėžtas androginiškumo ir seksualinio sužadinimo. Jo vaizdai buvo ypatingai ginčytini – visi apie galios suteikimą ir moterų objektifikavimą.

KAIP IŠ MADOS FOTOGRAFO TAPOTE LEIDĖJU? Aš visada domėjausi žurnalais ir vėliau, kai Paryžiuje gyvenau jau maždaug septynerius metus, dirbdamas su apatinio trikotažo žurnalų imperijos leidybos kompanija „Pisani Editore“, o vėliau ir „Marie Claire“ žurnalo tarptautiniame skyriuje, tapau suinteresuotas komercine žurnalų puse. Tada pajutau didžiulę aistrą reklamos pardavimams, marketingui, žurnalų gamybos proceso džiunglėms ir t. t. Bet mados fotografija leido man suprasti ryšį ir skirtumus tarp komercijos ir meno. Suderinti komerciją su menu – tai įdomiausias ir daugiausiai jėgų reikalaujantis dalykas žurnalų leidybos versle.

Be to, tai ir yra produkto prekybos sėkmės paslaptis.

KOKIŲ SAVYBIŲ REIKIA ŽMOGUI, NORINČIAM DIRBTI MADOS ŽURNALŲ LEIDYBOS SFEROJE? KOKIAS IŠ JŲ TURITE PATS? Iš savo patirties galiu pasakyti, jog kalbėti ne mažiau penkiomis kalbomis ir būti labai smalsiam. Tai tikrai padeda. Taip pat reikia gerai suvokti komercinę leidybos pusę, sutelkti dėmesį į verslą ir nesiekti dėmesio sau. Dar privalu suprasti ir nagrinėti savo skaitytojus bei reklamos užsakovus. Turi žinoti jų prekybos pasiekimus, bet taip pat privalai atsižvelgti į savo skaitytojų poreikius ir į tai, ko jie nori iš žurnalo turinio.

Taip pat turi žinoti, kaip paskirti geriausius žmones į vadovaujančias pozicijas. Sakydamas „geriausius“ turiu omenyje protingiausius, atkakliausiai dirbančius ir talentingiausius. O kai juos pasamdai, dar svarbiau yra žinoti, kaip leisti jiems atlikti savo darbus.

Svarbu būti jautriam visiems verslo aspektams: kol nemėgini pats priimti kiekvieno sprendimo, svarbu nuodugniai suprasti savo verslo smulkmenas.

Taip pat privalai žinoti, kas vyksta kiekvieną dieną, ir turi sugebėti sugalvoti planą penkeriems metams į priekį ir planą rytojui. Turi nuolat keisti savo matymą kita kryptimi.

Pati svarbiausia mano savybė ir reikalavimas, kurį labai rekomenduoju, – neleisti būti valdomam emocijų. Darbo intensyvumas gali sužadinti stiprius jausmus, tokius kaip pyktis, nusivylimas, pasitenkinimas, džiaugsmas ar liūdesys. Nėra nieko blogo tokius jausmus patirti, tačiau jais vadovaujantis priimti sprendimus – bloga idėja. Sprendimai turi būti priimti ramiu būdu, kai turi pakankamai laiko apmąstyti svarstomą klausimą. Veikimas iš pykčio ar džiaugsmo gali tapti didele klaida.

Taip pat reikia žinoti, kaip ištaisyti klaidas, sugebėti prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti, jeigu reikia.

Suprasti, kodėl klaida įvyko, ir daugiau jos nebekartoti. Būti labai smalsiam ir niekada nenustoti mokytis.

Svarbus ir gebėjimas rūpintis savo fizine sveikata.

Darbas yra įtemptas, ir gebėjimas jį sėkmingai atlikti yra susijęs su jūsų fiziniu ir psichologiniu sveikatos lygiu.

Ištvermingumas. Daugumai žmonių nepasiseka, nes jie skiria tik devynias minutes problemai, kuriai išspręsti reikia dešimties. Kūrybingumas ir problemų

sprendimas yra sunkus darbas, reikalaujantis daug laiko bei energijos. Bet planuoti atkakliai – planuoti pasiekti tikslą.

AR PRISIMENATE, KOKS BUVO PIRMASIS JŪSŲ Į RANKAS PAIMTAS MADOS ŽURNALAS? KĄ MANOTE APIE JO KOKYBĘ DABAR, PRAĖJUS KURIAM LAIKUI? Pirmasis žurnalas mano rankose buvo amerikietiškasis „Vogue“. Manau, kad didžiausi pakitimai šiandien – tai spausdinimo kokybė ir fotografinė retušavimo technika, suteikianti visiškai kitokį vizualinį jausmą vaizdams ir perkelianti mados bei grožio fotografiją į kitą lygį. „iPad“ artimoje ateityje bus didžiulis laiptelis tradicinei žiniasklaidai, kai publikos įvertinimas bus labiau išmatuojamas.

MADOS ŽURNALAI: SKATINA KŪRYBIŠKUMĄ AR KURIA STEREOTIPUS? Natūraliai mes esame įpročių būtybės. Mūsų natūralus būdas išmokti yra imitacija. Gavę leidimą daryti, ką norime, mes, labiausiai tikėtina, atsigręšime į bet ką, ką anksčiau atlikome sėkmingai ir džiaugsmingai.

Tai prilygsta meno kūriniams pagal principą „dar vienas toks pats“. Kad ir kaip būtų liūdna, blogiausia yra tai, kad kūrybinio proceso negalima išmokti. Norėdami pradėti kūrybinį impulsą, turime skirti apribojimų!

Tai yra puikus būdas kūrybingumui motyvuoti. Norėdamas išgauti naują idėją, redaktorius, fotografas ar mados stilistas privalo pakeisti darbo eigą ir padėtį, uždrausti neabejotinai paprastą darbo komponentą ir t. t. Pavyzdžiui, šiandien kitas didžiulis žiniasklaidos laiptelis yra „iPad“. Aš matau „iPad“ kaip didžiausią iššūkį kūrybingumui! Jame yra garsai, vaizdas ar judantys paveikslėliai – visa tai yra nauja, palyginus

2011: 04

62

su tradicine spausdinta žiniasklaida. Tai tarsi naujas interaktyvus mados žurnalas, ir daug kūrybinių idėjų šiai naujai žiniasklaidai kils iš ankstesnės patirties apribojimų.

Daugybė, sakykim, mados fotografų, imitavusių labai pasisekusį fotografinio stiliaus pavyzdį, kuris buvo sukurtas prieš dešimtmečius, buvo priblokšti sėkmės. Gali atsirasti daug natūralaus pasisekimo, kai mes imituojame pavykusius pavyzdžius. Todėl ir nesu nustebintas, matydamas nukopijuotų mūsų fotografų, vadovaujančių „Essential Homme“ fotosesijoms, darbų populiarumą. Tai yra geras būdas išmokti tradicinių dalykų, bet netinkamas kelias kūrybingumui skatinti. Deja, imitacija pasireiškia įpročio forma.

Kūryba yra gebėjimas, pozicija, procesas. Privalai įsivaizduoti ar išrasti ką nors naujo. Tai gebėjimas generuoti naujas idėjas derinant, keičiant ar iš naujo apmąstant jau esamas. Menininkai taip pat privalo turėti savo poziciją: gebėjimą priimti permainas ir naujoves, pasiryžimą žaisti su idėjomis ir galimybėmis. Kiekvienas yra kūrybiškas tam tikru mastu. Dauguma žmonių gali pasiekti labai aukštą kūrybingumo lygį. Problema ta, kad išsilavinimas ar kopijavimas šį kūrybingumą numalšino. Jums tereikia leisti jam iškilti į paviršių ir išsiaiškinsite, kad esate stebinančiai kūrybiški. Aš tikrai skatinčiau jaunus menininkus išmokti, kaip būti kūrybiškiems, pastatyti save į keblią situaciją, kupiną klausimų, ir tada rasti būdą, kaip iš jos išsikapstyti. Taigi šiandieniniais mastais mados žurnalai kuria stereotipus labiau, nei skatina kūrybiškumą. Pavyzdžiui, aš duočiau fotoaparatą ne mados fotografui, o dailininkui, muzikantui arba grafikos dizaineriui, kuris niekada anksčiau nėra matęs ar studijavęs mados žurnalo, ir jis sukurtų kažką išskirtinio ir unikalaus. Žinių apie mados fotografiją limitas paskatintų jo kūrybiškumą.

KOKS, JŪSŲ MANYMU, TURI BŪTI GERAS MADOS ŽURNALAS? KODĖL? Mada yra viena turtingiausių žmogaus norų, ambicijų ir poreikių išraiškų. Mada yra tai, ką mes dėvime, o tai, ką mes dėvime, yra mūsų pačių indikacija ir tai, kaip mes jaučiamės. Taigi mados žurnalai meno ir komercijos forma turėtų išreikšti visus šiuos žmogiškus norus, poreikius, silpnybes, nesaugumą, saugumą ir pan. Ir tai ir yra tai, ką padarytų tik geras mados žurnalas.

LEIDŽIATE MADOS ŽURNALĄ VYRAMS. LIETUVOJE TAI SKAMBA BEVEIK EGZOTIŠKAI, NES ČIA NĖRA DAUG MADA BESIDOMINČIŲ VYRŲ. KUO TURINIO PRASME VYRIŠKAI AUDITORIJAI SKIRTAS ŽURNALAS SKIRIASI NUO ŽURNALŲ, SKIRTŲ MOTERIMS? (PAVYZDŽIUI, GAL VYRAI NORI DAUGIAU PRAKTINIŲ PATARIMŲ ARBA KAIP TIK ATVIRKŠČIAI?) Taip, su vyrais turi būti tiesus ir aiškus. Jiems nėra įdomu, iš ko pagamintas paltas. Jie tiesiog nori nusipirkti paltą, kuris jiems patiko, arba sekti tendencijomis, ir tai viskas. Būtent tai aš ir stengiuosi priminti redaktoriams: būti aiškiems, tiksliems ir greitiems. Bet šiandien, palyginus su tuo, kas buvo prieš dešimt dvidešimt metų, amerikietis vyras labai pasikeitė, o ypač tai, kaip jis apsiperka. 84 procentai vyrų sako, kad jie patys sau įsigyja drabužius, o prieš ketverius metus taip teigė 64 procentai vyrų. 52 procentai apklaustų mažmenininkų sakė, jog jų tipinis klientas vyras apsiperka parduotuvėje bent jau kartą per mėnesį. Šiandien rinkodara tik pradeda suprasti vyro pirkėjo paslaptį. Visiškai aišku, kad vyrai, kaip ir moterys, susiskirsto į subsektorius. Tai nėra vien retroseksualai ir metroseksualai. Taikydami tik „metro“ arba „retro“, mes ignoruojame pusę vyrų. Yra daugybė dvidešimties tris-

dešimties metų vyrų, kuriems rūpi jų išvaizda, bet jie vis tiek geria alų ir žiūri sporto kanalus. Kitas didelis pirkėjas yra paauglys – išprusęs vartotojas su internetinės paieškos įgūdžiais.

Būtent todėl čia ir gimė „Essential Homme“ – šiandien tiek daug visko vyksta vyriškos mados pasaulyje, ir vyrų apsipirkinėjimo įpročiai pasikeitė visam laikui. Dažniausiai vyrai vaizduojami kaip kraštutinumai: brutalūs ir natūralūs arba per daug jautrūs ir moteriški.

Didžioji dalis vyrų yra kažkur per vidurį ir iki šiol jie nebuvo mados žurnalų adresatai. „Essential Homme“ žurnalas bando kalbėti būtent su jais.

KADA PASKUTINĮ KARTĄ BUVOTE LIETUVOJE? AR PASTEBITE POKYČIŲ LIETUVIŲ APRANGOJE? Paskutinį kartą aš buvau atvykęs į Lietuvą labai trumpam, porai dienų, į savo brolio, kuris dabar gyvena Niujorke, vestuves. Tai buvo maždaug prieš septynerius metus. Aš mačiau daug dešimt metų jaunesnių savo pusbrolių, kurie buvo apsirengę labai panašiai, kaip rengiasi vaikinai Paryžiuje, Londone ar Niujorke. Taigi, Lietuvos vaikinai rengiasi gerai ir jie turi savo stilių! Ir aš tikiu, kad šiame skaitmeniniame amžiuje, kai yra tiek daug galimybių prieiti prie mados pasaulio, stilių jaučiantis vaikinas kažkur Šiaurės Dakotoje ar vaikinas Plungėje tikrais ras būdą atrodyti stilingai.

KOKS VAIZDAS SUSIDARO ŽVELGIANT IŠ ŠALIES Į LIETUVOS MADOS PASAULĮ, MADOS KŪRĖJUS? Tiesą pasakius, aš dar neturėjau šanso geriau pažinti Lietuvos mados pasaulį. Būtų nuostabu pamatyti naujus, jaunus ir talentingus Lietuvos dizainerius Niujorko ar Paryžiaus mados savaitėse!

Bohemos pėdomis Tekstas Rugilės Ereminaitės

Nuotraukos iš „Corbis“ archyvo

Menas, jaunystė, nusikaltėlių pasaulis, čigoniškas gyvenimo būdas – pagal šiuos ženklus galima atpažinti tikrąją bohemą, kuri, remiantis istoriniais faktais, gimė dabar jau neegzistuojančiame Čekijos regione.

Bohema vadinami žmonės negalėjo prisitaikyti niekur kitur, tai yra ten, kur laisvas ir nerūpestingas gyvenimas nebuvo suprantamas. Rašytojas Henry Murgeris, vienas žymiausių šios subkultūros atstovų, ją apibūdino kaip jaunų menininkų, kovojančių su sunkumais, nukreiptais prieš jų profesiją, karalystę. Įdomu tai, kaip iš viso to išsirutuliojo šiomis dienomis viso pasaulio stileivų pamėgta mados kryptis.

Bohemiška mada yra viena ryškiausių tendencijų pastaraisiais metais, šiomis dienomis vadinama tiesiog „boho chic“.

Bohemija buvo atskira karalystė, 1198–1918 metais egzistavusi vakarinėje Čekijos Respublikoje.

Terminas „bohema“ imtas vartoti gana vėlai, XVIII–XIX amžiuje, ir Prancūzijoje įgavo neigiamą prasmę. „Bohemiečiai“ toli gražu nebuvo priskiriami aukštuomenei – jais vadinami žmonės dažniausiai gyveno tamsų ir paslaptingą gyvenimą, laužė įprasto gyvenimo standartus, siekė tapti menininkais, nesirūpino dėl ateities... Visų pirma, bohemos žmonėmis pradėti vadinti čigonai, kurie, kaip manyta, atkeliavo iš Čekijos ir garsėjo klajonėmis bei skurdžia socialine padėtimi. Nusistovėjusius gyvenimo kanonus laužantis jaunimas XIX a.

Paryžiuje greitai ėmė tapatintis su čigonų gyvenimo būdu. Prancūzai buvo įsitikinę, kad šie, vadinami klajūnais, pasiruošę kovoti prieš populiariąją kultūrą bei įvesti savąją. „Visų svarbiausia – bohemos atstovas negali būti ribotas. Jei jis toks yra, tuomet degraduoja ir vėl tampa siauro, žemiškuose rūpesčiuose paskendusio pasaulio dalimi“, – taip 1860 m.

2011: 04

64

Yves Saint Laurent ruduo–žiema 1970/1971

pasakė Niujorko bohemos karalienė, menininkė ir feminizmo atstovė Ada Clare. „Bohemiečiai“ tikėjo, jog alkoholis ir kitos narkotinės medžiagos savo poveikiu stiprina gyvenimo patirtį, o monogamija nėra privalomas ir šventas įstatymas. Jie niekada nesigyrė turtais ir prabangia gyvenimo aplinka – kiekvieno jų tikslas buvo nevaržomai išreikšti save.

Meilė saviraiškai visada atsispindėdavo bohemos atstovų mene ir jų aprangos stiliuje.

Dar 1848 metais rašytojas Williamas Makepeace’as Thackeray savo romane „Tuštybių mugė“ paminėjo „bohemos“ terminą. Po gerų dešimties metų bohemos žmogus apibūdintas kaip menininkas ar rašytojas, kuris sąmoningai ar nesąmoningai save išskiria mene ar kasdieniame gyvenime. Vėliau bohemos terminas labiausiai imtas sieti su prerafaelitų judėjimu – menininkų ir estetų grupe, kurios iškiliausias narys buvo tapytojas Dante Gabrielis Rossetti. Jane Morris, laikoma Rossetti mūza, buvo daugiausia įtakos tuometiniam stiliui padariusi moteris. Įsigalėjo nevaržantis, „plaukiantis“

Dante Gabriel Rossetti Dienos sapnas

Jane Morris

stilius, atsisakyta Viktorijos laikų stiliaus korsetų ir krinolinų. Vienu iš grožio etalonų tapo aukštas ūgis, laibas kaklas, ilgi banguoti plaukai: prasidėjo laisvėjančio stiliaus ir nesuvaržyto gyvenimo būdo era. Kaip žinia, istorijoje šie du procesai vienas be kito neapsieina. Kartu su prerafaelitų brolija gimė ir avangardinis stilius tapyboje, aišku, madoje taip pat.

Apranga – kaip ir menas: viskas spalvinga ir savita. Bohemos atstovai nesidrovėdami skolinosi čigonų aprangos detales ar ištisus drabužių ansamblius. Neretai drabužiai atrodydavo tarsi iš atskirų medžiagų skiaučių, o ryškių spalvų netrūko.

Buvo maišomi skirtingi audiniai bei jų tekstūros, pats įvaizdis net perkrautas detalėmis ar aksesuarais.

XIX a. bohemiškumas pasireikšdavo tiesiog noru paminti tai, kas priimta visuomenėje ar madinga.

Bėgant metams ėmė mažėti bohemos žmonių, o terminas įgavo žymiai lankstesnę prasmę, netgi atsirado žodis „neobohema“. Įdomu, kad šiais laikais jis asocijuojasi ne tik su tam tikra žmonių grupe ar subkultūra, tačiau dažniausiai naudojamas apibūdinti asmeniniam stiliui.

Kaip naują atskaitos tašką bohemiškoje madoje reikėtų laikyti septintąjį dešimtmetį, kai į pasaulį gėlėta jėga išsiveržė hipių judėjimas. Hipiai propagavo identišką bohemai gyvenimo būdą: judėjo prieš nusistovėjusias gyvenimo normas, pasisakė už laisvą meilę, taiką ir nevaržančią madą.

Jie tarsi formavo antitezę tuo metu vyravusiai madai, iškėlė saviraiškos laisvę, nevaržė fantazijos – gėlių vaikų apranga tuomet ir kalbėjo apie spalvingas idėjas, savitą kultūrą, Rytų įtaką, trauką gamtai ir natūraliems procesams, kurių svarbiausias – meilės galia.

Bohemiško stiliaus filosofija yra paprasta, o gal geriau reikėtų sakyti, kad tokios nėra? Šiame stiliuje buvo jaučiamas laisvės įkvėpimas ir laimingos meilės aura. Rengtis buvo svarbiausia tai, kas labiausiai tinka ir patinka, atskleidžia vidinę būseną. Buvo renkamasi, su kuo jaučiamasi geriausiai, ir tai jokiu būdu neturėjo būti paskutinės mados tendencijos. Bet kokio laikmečio laisvo stiliaus drabužis, priderintas prie seniai iš mados pasitraukusios linksmos detalės, o gal ir neseniai

2011: 04

66

Alexander McQueen pavasaris 2011

Christian Dior rudu –žiema 2001/2002

Anna Sui pavasaris–vasara 2009

įsigytas natūralaus pluošto megztukas – tai, kas tinka bohemiškam stiliui. Didelį žaidimą čia žaidžia audinių rūšys bei jų marginimas, gausybė priderintų aksesuarų. Bohemiškas stilius atspindi ne tik vintažo eklektiką, bet ir įvairius etninius motyvus iš viso pasaulio. Tai gali būti indiški, rytietiški elementai, ženklai, simbolizuojantys tam tikras kultūras, ar visą pasaulį apskriejusi gėlių kultūra. Pažvelgus į ilgametes šio stiliaus tendencijas, nekyla abejonių, kad menininkai savo aprangai ir aksesuarams visada stengėsi pasirinkti kuo natūralesnes medžiagas, tokias kaip linas, medvilnė, medis, akmuo ar oda.

Jei nesirinkdavo austų ar įvairiai pintų audinių drabužiams, dažnai tokias detales pritaikydavo aksesuarams. Vienas svarbiausių elementų visada būdavo diržas, kuriuo puošdavo ne tik dėvimas kelnes, bet ir suknias, tunikas ar kitus laisvesnius drabužius. Vintažiniai aksesuarai visada rasdavo vietą „bohemiečio“ garderobe... Klausimas, ar dera aksesuarų stilistika bei spalvos tarpusavyje, niekada nebuvo svarbus. Kuo daugiau, tuo geriau.

Kaip ir dauguma mados subkultūrų, bohemiškoji buvo ir tikriausiai bus aktuali visą laiką. Ne paslaptis, kad nuo XIX a., kuomet išsivystė ši srovė, viskas gerokai pakitę. Ir čia reikėtų kalbėti ne tik apie pačią aprangą. Šiandien bohemos atstovo samprata yra stipriai pakitusi – kas anksčiau gimė čigoniškoje

kultūroje ir buvo paženklinta skurdu, dabar tampa vos ne prabanga. Aišku, dauguma mirtingųjų, kurie nori atrodyti „meniškai“, dar ir dabar originalesnius drabužius ar aksesuarus rankioja įvairiuose sendaikčių turgeliuose, parduotuvėse iš antrų rankų, geriausiu atveju – mados butikuose. Tačiau bohemiška mada šiandien jau nėra vargingųjų aprangos pasirinkimas ar menininkų užgaida.

Susidaro įspūdis, jog meniškas stilius jau gerą laiko tarpą yra tapęs preke. Tikriausiai turtuolį dažniau išvysime pasidabinusį „bohemišku“ stiliumi, negu patį sunkiai galą su galu suduriantį menininką. Anksčiau šią madą netikslingai kuriantiems žmonėms tai tapdavo daugiau mažiau natūralia išraiška. Šiomis dienomis, atrodo, norint išgauti tokį stilių, reikia pasistengti – jis nebepriklauso vien tik meno ir laisvą gyvenimo būdą išpažįstantiems žmonėms.

Bohemiškos stilistikos drabužiai šiandieniniame pasaulyje yra perkami ir perkami ganėtinai brangiai, vadinasi, toks stilius tampa aukštosios visuomenės klasės įvaizdžiu.

Bohemišką stilių naudodami kaip savo kūrybos arkliuką, finansine prasme linksminasi šiuolaikiniai mados kūrėjai. Tokia situacija įsitvirtino dar septintajame dešimtmetyje, kai jį pamėgo tuomet populiarūs roko muzikos atlikėjai. Vieni pirmųjų, susižavėję jau tada kiek pakitusiu bohemišku stiliumi,

buvo grupė „The Beatles“. Vaikinai ėmė dėvėti odines striukes, drabužius, dekoruotus kutais, liemenes, platėjančias kelnes ar gėlėtų audinių marškinius.

Kiek vėliau „bitlų“ stilius pasikeitė, tapo labiau avangardinis: atsirado originalus juodų kostiumų siluetas. Visgi labiausiai apie grupės menišką stilių bylojo ilgi vaikinų plaukai.

Vėliau Anglijoje įsigalėjo popmuzikos stilius, kuris diktavo ir aprangos madą. Iš minios besistengiantis išsiskirti jaunimas vėl daug elementų pasiskolino iš bohemos atstovų. Viktorijos laikų stilius, militarizmas ir iš Amerikos atkeliavusi hipių subkultūra – tai, iš ko buvo lipdomos bohemiško stiliaus interpretacijos.

Galima teigti, kad hipių subkultūra labiausiai paveikė šios mados vystymąsi, nes ir šiandien dauguma tapatina šiuos du terminus. Britų žurnalistas Bobas Stanley yra pasakęs, jog septintasis dešimtmetis yra neišsenkantis mados šaltinis, kad gyvuotų, reikalaujantis tik žvilgsnio kitu kampu. Devintajame dešimtmetyje bohemiškas stilius vėl atgimė, tačiau kiek kitokiu pavidalu: odos ir džinso gaminiai buvo derinami vis su naujais siluetais.

Tačiau būtų neteisinga sieti bohemišką stilių vien su hipių kultūra: žvalgantis po XXI amžiaus žymių žmonių garderobą bei dizainerių kolekcijas galima atsekti glaudžią sintezę ir su roko kultūra ar net gotika.

Be abejo, tai reiškia odines striukes, baikeriškus batus ir visa tai, kas dera prie jų... Šio stiliaus dalimi tapo aukštakulniai, tamsiai apibrėžtos akys, suplėšytos audinių detalės. „Boho rock“ stilistika dar 2006-aisiais buvo pasirodžiusi Christiano Dioro ir Johno Galliano kolekcijose.

Grįžtant prie prerafaelitų judėjimo stiliaus, svarbu paminėti ilgų plaukų šukuosenas, kurios tapo vienu iš laisvo gyvenimo stiliaus atributų. Prerafaelitų

laikais itin vertintas porcelianinis, raudonų plaukų įvaizdis, atgimęs šiomis dienomis. Kitaip tariant, vertinamas fatališkos moters įvaizdis. Bohemišką gotikinį stilių puikiai galėtų iliustruoti ilga raudonų plytų suknelė, dekoruota juodais nėriniais ar kantinėmis juostelėmis. Prerafaelišką stilių kuo puikiausiai sekasi kurti garsiesiems mados namams „Alexander McQueen“.

Tikriausia nėra dizainerio, nesukūrusio drabužio ar aksesuaro, bent minimaliai menančio bohemą.

Labiausiai tai atsispindi mados namų „Pucci“, „Missoni“, „Anna Sui“, „Vivienne Tam“, „Etro“, „Diane von Furstenberg“ kolekcijose. Apskritai, jau ne vieną sezoną iš eilės bohemiškasis stilius nesitraukia nuo mados sostinių podiumų. 2009-aisiais pamažu grįžusi tendencija kone ryškiausiai įsiplieskė dar praeitą vasarą. Gatves užkariavo žemę šluojančios gėlėtos ar ornamentais puoštos suknelės, platėjančios kelnės, džinsiniai, odiniai švarkeliai, kutai, hipiški akiniai, ilgi platėjantys sijonai. Dar reikėtų paminėti tokias aprangos detales kaip kailinės liemenės, netikrų monetų diržai, kaubojiški batai. Ne mažiau svarbūs aksesuarai iš natūralių medžiagų.

Daug žinomų žmonių visame pasaulyje diktuoja būtent tokią gatvės madą. Natūralu, kad žvaigždžių stiliumi seka jaunimas. Dėl šių priežasčių norėtųsi pripažinti, kad tikrasis bohemos stilius yra miręs jau kurį laiką, mat demonstruojamas visur, gerokai išsemtas ir netekęs savo dvasios, sukomercialėjęs.

Kiek ši tendencija buvo mus apleidusi, sunku pasakyti, tačiau nelabai aišku ir tai, ar šios aprangos detalės apskritai pasitrauks iš mados. Greičiausiai visada atsiras žmonių, atsainiai derinančių gausybę laisvų drabužių, iš tiesų nerūpestingų menininkų ar save poetiškai pateikiančų asmenų.

Visos dalyvės ir nugalėtojos bus apdovanotos prizais.

Finalisčių laukia fotosesija interjero, dizaino, architektūros ir mados žurnale

Cikada Fotografė Aušra Osipavičiūtė

Ievos Daugirdaitės drabužiai ir stilius Vizažistė Greta Babarskaitė Šukuosena Giedrės Jarockaitės Modelis Sandra Gajauskaitė

2011: 04

68

2011: 04

70

Prisiekti ištikimybę

Tekstas Katios Merežnikovos

Iliustracijos autorė Marija Tiurina

2011: 04

72

Yra žmonių ir dalykų, su kuriais sunku išsiskirti. Praktiškai neįmanoma. Ne todėl, kad be jų blogai jaučiamės.

Ir be jų gerai – kaip žuviai vandeny, bet kažkas vis laiko ir verčia grįžti... Galbūt ištikimybė? Seni įpročiai? Socialinės normos? Kalbas apie žmonių santykius palikime poetiškiems paaugliams ar / ir psichologams. Panagrinėkime tokį paprastą kasdienį dalyką kaip drabužis, kuris dažniausiai ir laikomas pagrindiniu mados objektu. Be abejo, atsiras mados guru ir įvairaus plauko žinovų, kurie puls ginčytis, kad mada – tai menas ir nieko bendro su buitiniais patarimais kaip rengtis neturi. Visiškai pritarčiau šiai nuomonei, jei ne Lietuvių kalbos žodynas, kuris sako: „Mad|ā – tai buities reikmenų, ypač aprangos, šukuosenos formų vyravimas tam tikru laiku.“ Taigi šįkart apsiribokime elementaria vartotojiška mados samprata, pagal kurią mada – drabužiai, liaudiškai tariant – skudurai.

Su jais išsiskirti būna išties sunku – prie jų pripratina tėvai ankstyvoje vaikystėje, o dėvėti tenka visą gyvenimą.

Nuobodu! Laimei, pasaulyje yra ne vienas milijonas būdų apsirengti, atrodyti kitaip kasdien. Bet ne visų laimei. Yra žmonių, kurie nėra linkę keisti savo išvaizdos, o prisirišę prie vieno stiliaus, vienos spalvos ar formos dar paauglystėje, gyvena laimingai savo gyvenimą ir jaučiasi šiek tiek nepatogiai, kai aplinkybės reikalauja pokyčių. Aišku, galima būtų teigti, kad šie žmonės neturi nieko bendro su kas sezoną besikeičiančia mada, tačiau realybė teigia kitaip. Anna Wintour, Diane Pernet ir daug kitų nepaskutinių vardų mados industrijoje rodo pavydėtiną ištikimybę savo stiliui. Kritikuoti jų liežuvis neapsiverčia, bet suabejoti, ar toks prisirišimas prie kažko vieno yra gerai, labai norisi, juk kasdien mėnesių mėnesius stebėdami vilniečius jų natūralioje aplinkoje, matydami tuos pačius veidus, matome ir tuos pačius drabužius, apvalius akinukus ir kepures.

Kodėl? Savaime suprantamas dalykas, kad kasdien jie eina į tuos pačius biurus, universitetus, važinėja vienodais maršrutais, rakina duris tais pačiais raktais, bet kam jie rengiasi vos ne tais pačiais drabužiais? Nejau stabilumo siekimas visose srityse užgožia norą paįvairinti savo gyvenimą? Galima sugalvoti ne vieną versiją, kas nulemia tai, kad garderobe ir gyvenime keleriems metams, o kartais ir žymiai ilgesniam laikotarpiui apsigyvena viena spalva, keletas vienodų megztinių ar vieneri vieninteliai akiniai.

Taip gali atsitikti dėl banalios, viską paaiškinančios tinginystės arba elementarios kantrybės stokos. Statistinis vyras lietuvis (amžius šiuo atveju nėra svarbus), kuris nėra nei geras, nei blogas, tačiau nelabai domisi mada, renkasi batus. Daryti jis tai stengiasi kuo greičiau, nes laikas spaudžia, o kantrybė neleidžia. „Taigi nepirksiu aš tų batų! Po to prie jų viską derinti reikės.“ Įdomu, kiek panašaus pobūdžio monologų girdėjo visų parduotuvių, vienaip ar kitaip prisidedančių prie mados kulto puoselėjimo, sienos. Kas dažniausiai įvyksta nuskambėjus šiems tinginio žodžiams? Jis perka batus / kelnes, kurie skiriasi nuo senų minimaliai. Rezultatas – nulis pokyčių ir „ištikimybė“ stiliui žiemą, vasarą, rudenį ir pavasarį.

Nepalankios oro sąlygos ir vidinis nepasitikėjimas savimi priverčia į drabužį ar tam tikrus aksesuarus žiūrėti kaip į kiautą – būdą atsiriboti nuo priešiško pasaulio.

O kiautas, kaip žinia, turi būti tvirtas ir amžinas. Pasirinkę vieną ar kitą aprangos detalę savo apsaugos priemone, amuletu, žmonės nenoriai su juo skiriasi, o išsiskyrę jaučiasi nejaukiai. Kas antro mūsų atmintyje įstrigęs vaizdas iš mokyklos – klasės draugas, vaikinas su kepure. Kaip jis atrodo be jos – niekas neįsivaizduoja, nes be jos per visus

šešerius metus nemačiau jo nei karto. Sakysite, tai paaugliškos nesąmonės? Nė velnio! Dirbant mažoje senamiesčio kavinukėje, kiekvieną sekmadienį lyjant, sningant ar šviečiant saulei teko matyti vyrą su šunimi ir ta pačia kepure. Su šunimi viskas aišku – žmogaus draugas. O kepurė? Įvaizdžio dalis ar gelbėjimosi ratas?

Panašus rezultatas – keista ištikimybė stiliui – gaunamas ir „netinginystės“ atveju, kai žmogus sunkiai dirba visais įmanomais būdais kurdamas ne tik aprangos, išvaizdos, bet ir viso gyvenimo stilių. Pasirinkęs tam tikrą modelį, vaidmenį, jis stengiasi atitikti jį. Tai automatiškai įtakoja aprangą, muzikinius skonius, laisvalaikio leidimo būdus. Dažniausiai tas modelis keičiamas kas kažkiek laiko, nes pasidaro nebemadingas arba kaip tik per daug mainstream’inis – čia jau priklausomai nuo to, kas ką mėgsta. Visa tai kvepia vaidyba ir siekimu būti kažkuo kitu.

Vienintelė rimta priežastis, pateisinanti prieraišumą vienam stiliui – tas stilius iš tikrųjų yra SAVAS ir SAVITAS. Taip atsitinka tada, kai žmogus atranda kažką tikrai savo, kas atspindi vidinį „aš“ ir laikui bėgant tampa tos asmenybės simboliu. Į šią kategoriją įeina jau aukščiau minėti ir visiems žinomi Annos Wintour bei Diane Pernet atvejai. Deja, jie yra labai reti: jei kam nors ir pavyksta atrasti savo stilių, jis dažnai tampa kopijuotojų taikiniu. Yra, be abejo, ir paprastesnių, žemiškesnių pavyzdžių: studentė, susigalvojusi, kad kiekvieną dieną jos aprangoje turi pasitaikyti nors viena širdelė. Nesvarbu, ar tai raštas, ar piešinys ant marškinėlių, ar pakabukas. Skamba beprotiškai? Būna ir taip: širdis, meilė, ištikimybė. Viskas logiška.

Daugelis žmonių mano, kad logika galima paaiškinti viską. Šįkart tuo tikiu ir aš, todėl siūlau įsivaizduoti dvi aibes: pirmai priklausytų žmonės, besilaikantys vieno stiliaus, kitai – neištikimieji. Pirmos aibės poaibiai jau aptarti, ir skaitytojui gali pasirodyti, kad šis straipsnis propaguoja pokyčius ir ragina keisti savo stilių kasdien, – taip tikrai nėra. Visų pirma todėl, kad neištikimybė stiliui gali rodyti neapsisprendimą, o galbūt net ir stiliaus neturėjimą. Kita vertus, požiūris į aprangą priklauso ir nuo temperamento – visi juk žino, kad yra žmonių, kuriems patinka vakarą leisti su pižama prie televizoriaus, ir tų, kurie su aukštakulniais susigalvoja lipti į Bekešo kalną žiūrėti saulėlydžio.

ištikimi

kopijuotojai

neištikimi

Kad ir kokios priešingos atrodytų šios dvi aibės, jos kertasi. Dėl to susikirtimo atsiranda nauja aibė, kurios atstovai gali būti tiek ištikimi, tiek neištikimi ne savo, bet kažkieno kito stiliui. Jie yra kopijuotojai. Jų rojus – internetas, ginklas – fotoaparatas, dažna uniforma – vintažas.

Pasaulinio voratinklio pagalba jie seka savo kopijuojamo objekto pasikeitimus ar pakeitimus arba, jei mano patys esantys verti pamėgdžiojimo iš savo bendraamžių pusės, dalijasi savo (?) stiliaus nuotraukomis tinklaraščiuose. Iš pirmo žvilsnio gali atrodyti, kad ši naftalinu kvepianti tendencija yra nekalta, tačiau jokia kita tendencija nėra suteikusi tiek galimybių būti originaliam ir suvienodinusi tiek jaunų vilniečių. Gražu ar ne – nesvarbu! Copy–paste.

Ar turi šis rašinys moralę? Kur išvados? Jų nėra. Jei santykiuose su žmonėmis ištikimybė yra greičiau moralės norma, mados ir stiliaus srityje – tai skonio reikalas.

2011: 04

74

0 ‘1

.m et ų 6-JAME ,,METŲ INTERJERO‘‘

KONKURSE DALYVAVO 63 ARCHITEKTAI IR INTERJERO DIZAINERIAI

PATEIKTA 100 INTERJERŲ Organizatorius: www.interjeras.lt Konkurso reglamentą rasite www.interjeras.lt

Rėmėjai: