"Centras" Nr. 5, 2011 by CENTRAS

Parketlentës ir laminuotos grindys

KVIEÈIAME

architektus ir interjero dizainerius á QUICK·STEP atvirø durø dienas Prie puodelio kavos ar arbatos: papasakosime apie QUICK·STEP naujienà – profesionalø puslapá architektams, turintá specialiø su projektavimo programomis suderintø galimybiø; pasitarsime dël pagalbos organizuojant Jûsø suprojektuotø interjerø fotosesijas; padovanosime þurnalo „Centras“ prenumeratà 2012 metams.

QUICK·STEP atvirø durø dienos vyks ðiuose salonuose nuo 9 iki 18 val.: lapkrièio 17-18 d. Klaipëdoje, „Vilniaus parketo“ salone (Namo inþinerijos ir interjero centre NIC, Minijos g. 42, Klaipëda); lapkrièio 21-22 d. Vilniuje, „Vilniaus parketo“ salone (verslo centre „Kamanë“, Ukmergës g. 369A, Vilnius); lapkrièio 24-25 d. Kaune, „Vilniaus parketo“ salone (Namo inþinerijos ir interjero centre NIC, Pramonës pr. 8E, Kaunas); lapkrièio 28-29 d. Vilniuje, firminëje QUICK·STEP parduotuvëje (Domus galerijoje, Lukðio g. 32, Vilnius). QUICK·STEP atstovas Lietuvoje ir Latvijoje WWW.PARQUET.LT

PuraVida

DISCOVER PURIT Y

Atraskite PuraVida® – www.hansgrohe.lt

Mes saugome aplinką: Hansgrohe EcoSmart technologija sutaupo net iki 50% vandens, tuo pačiu žymiai sumažinamas energijos ir CO2 emisijos sunaudojimas.

2011: 05

Atstovas Lietuvoje J.Basanavi Ä? iaus g. 19 LT-03108 Vilnius Tel.: +370 5 2651922 www.laforma.lt www.prandina.it

2011 : Nr. 5

Turinys Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

Meno redaktorė Lina Mikužytė

Naujienos iš „Cersaie“ – psl. 14

„Kuo toliau į mišką, tuo riebesni partizanai“, – sako baltarusių patarlė. Šis posakis tinka ir dizainui. Kuo labiau gilinamės į

„Dizainas 2050“: pasaulio ateitis architektų akimis – psl. 16

Gabrielė Vaitkutė

labiau suprantame jo reikšmę ir universalumą visoms gyvenimo

Katia Merežnikova

sritims. Atkreipkite dėmesį, kokie darbai apdovanojami INDEX

architektūros kongreso pavadinimą „Design 2050“. Manau, kad verta pamąstyti apie dar vienos prasmės šiam žodžiui suteikimą –

Du japoniški namai – psl. 26

planavimas (gyvenimo būdo, ateities procesų, technologijų įtakos ir kt.). Priminsiu, kad būtent dizainas pastaruoju metu laikomas vienu iš pagrindinių inovacijų kriterijų. Po šia vėliava rugsėjį

Ant Kliftono kalvos – psl. 30

projektą „Debesis“. Teko dalyvauti ir VDA Dizaino katedros 50–mečio šventiniuose renginiuose ir lankytis parodoje Dizaino inovacijų centre. O VDA Telšių fakultetas šventė savo 80–metį.

Tribal DDB Amsterdam biuras – psl. 40

gabriele@infashion.lt katia@infashion.lt

Kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė

Reklama ir platinimas Julius Vladička

Tel. (8-5) 205 1571 julius@interjeras.lt

Taline baigėsi Europos inovacijų festivalis „IF...“, kuriame lietuviai architektai pelnė pirmąją vietą už „EKOnamo optimistui“ konkurso

Nematoma linija – psl. 36

Mados redaktorės

šio žodžio prasmę (angl. design – projektuoti; konstruoti), tuo

dizaino konkurse. Taip pat pažvelkite į šiųmečio pasaulinio

Du amerikietiški projektai – psl. 20

Mob. (8-6) 16 99 105

Tikrai įspūdinga „Dizaino metų“ pabaiga.

Autoriai Gabrielė Vaitkutė Julius Vladička Katia Merežnikova Kristina Noreikienė Rugilė Ereminaitė Vytautas Gurevičius

Žurnalo architektūros dalyje – interviu su Lietuvos architektų

Baldai, sklendžiantys ore – psl. 44

sąjungos pirmininku Gintautu Blažiūnu, kurio įspūdžiai iš Japonijos ir apie ją turėtų priversti susimąstyti apie santykius,

INDEX: Award 2011 geriausieji – psl. 48

pasiekimus ir praeitį. Tuo labiau, kad Visaginas iš rusiško miesto virs japonišku (taip žadėjo korporacija „Hitashi Ltd.“). Visi žurnale publikuojami objektai iš Olandijos, Australijos, Monako, JAV, Ja-

Tendencijos – psl. 52

ponijos persmelkti tų teisingų tradicijų, kurios gimė prieš 50 metų.

Fotografai

Aušra Osipavičiūtė

Iliustratoriai

Marija Tiurina Žybartas Čiurlys

Vertėja

Rasa Gurevičienė

Daiva Urbonavičiūtė: „Aš bandau įpakuoti viską“ – psl. 56

Antrasis „Infashion.lt“ leidimas toliau polemizuoja apie šių dienų madą, analizuoja visiems žinomų džinsų istoriją, ieško sąsajų tarp mados ir interjero dizaino su Daiva Urbonavičiūte, profesionalumu stebina Aušros Osipavičiūtės fotografijos.

Aušra Osipavičiūtė: „Iš tikrųjų man net nesvarbu, kas toje madoje vyksta“ – psl. 60

Jscope – psl. 62

Besiblaškantys madoje vėl ras keletą tendencijų, kurias kartu įžvelgėme dairydamiesi po tarptautinius podiumus ir parodas.

Atskiras naujienų blokelis iš Italijoje vykusios santechnikos ir keramikos parodos „Cersaie“, kurios medžiagą mums davė „Aqua Home“ kompanija. Ačiū jiems ir visiems, prisidėjusiems

Serge de Nimes – džinsai – psl. 68

Brendame pamatę brendą. Kur? – psl. 72

vertimucentras@gmail.com

prie šio numerio kūrimo.

Gero vartymo ir skaitymo, Vytautas Gurevičius

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika” Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius. Tiražas – 4000 egz. Pardavimo kaina – 8,99 Lt.

Viršelio nuotraukos autorė – Aušra Osipavičiūtė Žurnalo partneris

Naujienos iš „Cersaie“ „Cersaie“ dar kartą patvirtino savo pasaulio lyderės poziciją prekybos mugių keraminių plytelių ir vonios kambario įrangos srityje. Pardavus visą parodos plotą Bolonijos parodų centre likus penkiems mėnesiams iki renginio (965 dalyviai iš 31 šalies, iš kurių – 265 ne italų kompanijos), mugės svarba buvo dar labiau pabrėžta lankytojų skaičiaus. Už medžiagą dėkojame „Aquahome“ vadovui Linui Kairaičiui.

Kolekcija – „Nextra“ Gamintojas – „Monocibec“ 1 Cementas vis dažniau pasirenkamas dekoruojant interjerą, kadangi ši medžiaga išreiškia estetinį potencialą ir yra harmoninga su šiuolaikiniu gyvenimo būdu. „Nextra“ – nauja kompanijos „Monocibec“ smulkaus porceliano akmens masės

Kolekcija – „Affetto“ Gamintojas – „Globo“ 2 Tai pirmoji dizainerio iš Venecijos, Lu-

cos Nichetto, santechnikos įrangos, vonios kambario baldų ir aksesuarų kolekcija, skirta kompanijai „Globo“. Nauja kolekcija dedikuota įvairiapusiškiems namams, kurie yra linkę keistis. Visas projektas išreiškia judėjimą ir emocijas. Produkto šeima susideda iš 50 elementų, kurių kiekvieną charakterizuoja stiprus jų

Kolekcija – „Axor Starck ShowerCollection“ Gamintojas – „Axor“ 3 „Axor“ ir Prancūzijos dizaino žvaigždė

Philippe’as Starckas maudymąsi duše perkelia į visai naują lygį. 24x24 cm dydžio virš galvos montuojama dušo galvutė iš „Axor Starck Shower“ kolekcijos ir toliau išlieka kvadrato formos, ją galima montuoti tiek lubose, tiek ant sienos. Šios galvutės puikiai telpa ir mažesniuose dušuose, kur neįmanoma įmontuoti „Axor Starck ShowerHeaven“ galvučių dėl jų dydžio bei kur reikalinga alternatyva virš galvos

Kolekcija – „Ergo“ Gamintojas – „Galassia“

2011: 05

4 „Ergo“ – švarios ir žadinančios formos, sukeliančios stiprumo ir vientisumo jausmą. „Ergo“ – tai kolekcija, sudaryta iš reljefiškų paviršių praustuvų, unitazų bei įvairių aksesuarų, kuriuos vienija organiškos, abstrakčios, harmoningai susiliejančios užbaigtos formos. Antonio Pascale’o sukurta kolekcija pasižymi

plytelių kolekcija, kuri atitinka cemento tankumą, išreiškia visą savo galią precedento neturinčiu švelnumu. Yra galimos penkios spalvos (Bianco, Avorio, Grigio, Piombo ir Nero) su natūralia arba šlifuota paviršiaus apdaila, jos tinka tiek gyvenamosioms, tiek komercinėms patalpoms. Galimi trys dydžiai, lengvai pritaikomi skirtingiems poreikiams. pačių individualumas, bet kartu ir neatsiejamas ryšys su „Globo“ prekės įvaizdžio identitetu. „Affetto“ kolekcija yra naujas „Globo“ nuotykis, į kurį kompanija leidosi bendradarbiaudama su Venecijos dizaineriu; ši idėja kilo iš noro grąžinti į teisingas vietas (dažnai pernelyg perkrautas) vonios kambario baldų elementus, akcentuojant natūralias santechnikos įrenginių bei kitų kolekcijos elementų formas.

montuojamoms dušo galvutėms. Naujos, virš galvos montuojamos dušo galvutės gali būti trijų versijų: srovė teka iš lubų, galvutė su jungtimi tarp lubų arba įmontuojama į sieną su dušo rankenėle. Tėkmės ribotuvas leidžia sumažinti vandens sueikvojimą iki 20 l/min. arba 12 l/min. Į sieną montuojama dušo versija (12x12 cm) teikia nepakartojamą SPA jausmą: lentynėlės ir latako junginys teikia vartotojui viso kaklo masažą. Krioklio latakas taip pat gali būti naudojamas burbulinėje vonioje tam, kad suformuotų ramų, platų kriokliuką.

natūralumu, o taip pat funkcionalumu bei praktiškumu, nuosekliai tenkinami įžvalgaus vartotojo poreikiai. „Ergo“ pastebimas dėl savo lanksčių linijų, užapvalintų formų bei dosnių proporcijų. Tai žmogaus formos ir klasikinės architektūros junginys, dar labiau įkvepiantis derinant su kitais kolekcijos aksesuarais ir taip suliejant žmogaus kūno formas su ankstyvuoju aštuntojo dešimtmečio menu.

Kolekcija – „Nanotech“ Gamintojas – „Apavisa“ 5 Ieškodama naujų technologinių patobulinimų gaminant porcelianą, kompanija „Apavisa“ iš šios medžiagos išvystė novatorišką gaminį. Gaminį, pasižymintį tokiu techniniu pranašumu kaip ir porcelianinės plytelės, tačiau jo nominalus storis yra tik 4,8 mm. Be to, tai tvarus gaminys, mažinantis poveikį aplinkai bei suteikiantis ekonominius, logistinius ir montavimo privalumus. Kolekcija – „Hint“ Gamintojas – „Albatros“ 6 Objektų paprastumas įgyja naują reikšmę: rafinuota dizainerio Massimo Farinatti kompanijai „Albatros“ sukurta konsolinė lentynėlė gudriai paslepia maišytuvo jungiamąsias dalis, sistemos Kolekcija – „The Wanders Collection“ Gamintojas – „Bisazza Bagno“ 7 „Cersaie

2011“ kompanija „Bisazza Bagno“ pristatė „The Hayon Collection“, sukurtą dizainerio Jamie Hayono bei pristatytą šių metų Frankfurto „ISH“ ir Milano „Salone del Mobile“, bei atvežė visiškai naują vonios kambario baldų liniją, sukurtą Marcelio Wanderso, – „The Wanders Collection“. „The Wanders Collection“ sudaryta iš eilės juodai lakuoto medžio konsolių ir veidrodžių, aiškiai inspiruotų baroko baldų, išlaikančių ryškų kontrastą su pop baltų Kolekcija – „Moove“ Gamintojas – „Jacuzzi“ 8 „Jacuzzi“ parodoje „Cersaie 2011“ pristatė daug skirtingų gaminių ir sprendimų, kurių visų bendras vardiklis yra toks pats dėmesys ir rūpestis dizainui bei inovatyvioms technologijoms, o tai juk svarbiausia, siekiant išties unikalaus ir išskirtinio potyrio. Kolekcija – „Yellow“ Gamintojas – „Simas“ 9 Geltona dominavo šių metų mados podiumuose, o dabar atsispindi ir dizaino pasaulyje, dėl kompanijos „Simas“ geltona dabar yra ir santechnikos įrangoje, šlovingai pritraukiančioje dėmesį, nepralaidų „kanalizacijai“. Aštuntąjį dešimtmetį buvo populiari geltona, natūrali kaip pati saulė, tekanti kaip muzikos natos. Joks atsitiktinumas, kad Wassily Kandinsky savo knygoje „Menų dvasingumas“ lygina šią spalvą su trimito garsais, fanfaromis. Drąsus ir kūrybingas sprendimas panaudoti geltoną santechnikos įrangoje kilo

„Apavisa“ gamykloje naudojamos technologijos sujungia naujausius patobulinimus porceliano gamyboje. „Nanotech“ turi porcelianinių plytelių technines savybes, beveik nulinę vandens absorbcijos vertę (+/-0,1 %), yra atsparus dėvėjimuisi, šalčiui, chemijai. Visos „Nanotech“ kolekcijos gaminamos vienodo dydžio, o tai suteikia galimybę kombinuoti tarpusavyje skirtingas kolekcijas ir spalvas, panaudotas tame pačiame projekte. Taigi galima sujungti „Nanotech“ su kitomis kolekcijomis iš „Apavisa“ gaminių raciono. širdį. Ištraukiama rankinė dušo galvutė yra tokios formos ir dydžio, kad, padėjus specialiame viršutiniame laikiklyje, ji tampa centrine dušo galvute, kuri suteikia visus atgaivinančios srovės privalumus. Sistema gali būti laisvai konfigūruojama su lentynėlių aksesuarais.

keraminių praustuvų ir impozantiškos stiklo pluošto baltos vonios, interpretuojančios klasikinę švelnią ir užapvalintą muilo gabalėlio formą, dizaino. Greta „barokiško“ dizaino yra ir racionalesnės medinės komodos, taip pat padengtos juodu laku. Konsolė pagaminta iš tamsinto stiklo. Visą kolekciją charakterizuoja formalus spalvinis kontrastas: juoda ir balta, išskyrus gėlės formos maišytuvo rankenėles, kurios gali būti raudonos arba chromo spalvos. Šioje kolekcijoje taip pat yra porcelianas, dušo elementai, ant grindų pastatomi veidrodžiai mediniu, juodai lakuotu rėmu, veidrodinės spintelės. Tarp šiemet pristatytų naujienų yra „Moove“ kolekcijos įranga, eilė praustuvų, unitazų ir bidė. Formų grynumas, paprastos ir santūrios linijos suteikia „Moove“ įrangai unikalumo ir išskirtinumo. Šie bruožai lydi visus kolekcijos, kurią kūrė architektas Marco Piva, elementus. Juose atsispindi tekėjimo judesys, kuris yra matomas bet kuriame „Moove“ linijos gaminyje. dizaineriui Terri Pecorai, eksperimentiniam ir nepriklausomam grafiniam dizainui būdingu mostu. Esminė ir jaudinanti geltona padaro objektą vizualiai didesnį ir artimesnį atsargiam ir rafinuotam vartotojui. Tai tobula spalva, siekiant šviesumo ir kontrasto; ji atnaujina ir atjaunina klasikinę įrangą iš „Simas“ kolekcijų. Vonia „Bohemien“, pastatyta vonios kambario centre ar prie sienos, praustuvai „Frozen“, tikros skulptūros užapvalintais kampais, praustuvai „Evolution“, kvepiantys retro žavesiu, o dar „Bohemien“ praustuvai su elipsinėmis linijomis – viskas sukurta pačiai ryškiausiai dienos pradžiai su saulėta dalimi viršuje.

Dizainas 2050: pasaulio ateitis architektų akimis (įspūdžiai iš Japonijos) Nuotraukos – Gintauto Blažiūno

Lietuvos architektų sąjungos pirmininko Gintauto Blažiūno pokalbis su „Centro“ vyr. redaktoriumi Vytautu Gurevičiumi. V. G.: Šio mūsų pokalbio tikslai yra du: sužinoti daugiau apie pasaulinius UIA kas trejus metus organizuojamus architektūros kongresus ir Jūsų akimis bei protu patirti Japoniją. Koks buvo šių metų kongresas? G. B.: Pagrindinis renginio pavadinimas – „Dizainas 2050“. Manau, dėl šios temos jie ilgai galvojo ir prisiminė, kad prieš 50 metų (1960–1970 m.), kai mes visi dar „po stalu“ vaikščiojom, garsieji architektūros grandai Kenzo Tange‘as, Hideo Sasakis, Kisho Kurokawa pradėjo metabolistinį judėjimą. Tai buvo Japonijos atgimimas po karo. Japonijoje tuomet atsirado vizija – namai, surenkami iš modulių; panašu į tai, ką paskui Nikita Chruščiovas (SSRS vadovas 1957–1968 m.) čia liepė daryti, tik, savaime aišku, tai buvo visai kitame lygmenyje. Visa tai buvo įvykis tiek Japonijos, tiek pasaulio architektūroje. Jų idėjos buvo labai išpopuliarintos. 1964 m. Japonijoje vyko olimpiada, kuriai buvo pastatyti garsieji Kenzo Tange‘o vantinių konstrukcijų pastatai. Juos iki šiol visi labai myli, jie prižiūrėti, o visi turistai iki šiol vežami pažiūrėti, koks tai buvo įvykis. Nuo to laiko praėjo apie 50 metų, tada jie dar pridėjo 50 metų ir visiems pasiūlė pažiūrėti, ar galim mes pasiūlyti ką nors panašaus, ką japonų metabolistai darė tuomet žvelgdami į ateitį. Todėl nuolatos buvo keliamas klausimas, kaip mes matom ateitį? V. G.: O kaip mes ją matom? G. B.: Buvo siūloma išvada, kad negali atskiri žmonės, kad ir kokie genijai jie bebūtų, sukurti ateities. Dabar japonai mato ateitį per visų solidarumą. Po 2011 kovo 11-osios katastrofos (Fukušimos atominės sprogimas) jie pridėjo žodžius: „Beyond disasters, through solidarity, towards sustainability“ (po katastrofos, per solidarumą link tvarumo), kurie tapo pagrindinės temos papildiniais. Jų manymu, visuomenės ir visų meno rūšių dalyvavimas yra vienodai reikšmingas – taip, kaip ir visų žmonių dalyvavimas kuriant ateitį yra vienodai reikšmingas šalia atskirų genijų minčių. V. G.: O ar tai nėra savotiška „žanro krizė“? Kai nėra genijų, atsakingus reikia visus padaryti?

2011: 05

G. B.: Kadangi šios idėjos niekam neleidžia išsišokti, tai visi solidariai nusprendžia, kad moka tai daryti. Gal čia ir „žanro krizė“... Bet kongrese vyko šiuolaikinių žvaigždžių Tadao Ando, Ryue Nishizawos, Kengo Kumos, Fumihiko Maki ir kt. paskaitos. Ten buvo įdomiausia tai, kad į paskaitas buvo leidžiama ateiti visiems, kas nori. Jos vyko po darbo, apie 7–8 val. vakaro, o 5000 vietų auditorijos buvo pilnutėlės. Aš neįsivaizduoju to niekur kitur. Maža to, jie visi netilpo, daug kas liko už durų. V. G.: O kaip tame kontekste atrodė jungtinis Baltijos šalių projektas? Koks yra dalyvavimo tikslas šioje prezentacijoje? G. B.: Po 2011 m. kovo 11-osios atrodė, kad Japonijoje viskas užkrėsta ir ten niekas nevažiuos. Iš pradžių visos delegacijos atsisakė atvykti. Bet staiga visi ėmė ir atvažiavo. Ir organizatoriams pasirodė, kad tai yra labai solidaru ir, kad mūsų klanas ir čia yra solidarus. Solidarumas yra viena iš mūsų jėgų. Dalyvavimo tikslas, kaip ir iš esmės visuose tokiuose pasauliniuose kongresuose, – save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Dalyvaujame tam, kad teigtume, jog mes esame ir mes turime ten būti. UIA nariai yra praktiškai visos pasaulio šalys. Japonų studentai mums padėjo ruošti simbolinį Žemės rutulį, juk visgi apie 600 kg plastilino sunaudota. Šiaip tai yra tuščiaviduris karkasas, kurį gamino Estijoje, nusiuntė į Tokiją, o ant surinkto karkaso jau puolėme visi lipdyti. Pradžiai padarėm jį lygų. Šalia sukrovėm krūvą plastilino, o paskui visi lankytojai masiškai lipdė. Tai buvo populiariausias parodos eksponatas. Visi rinkosi pažiūrėt ir palipdyt. Tai buvo tikrai vykusi akcija. V. G.: Esame pripratę, kad tokiuose renginiuose gvildenamos nūdienos problemos, o kokį įspūdį paliko šis kongresas, išskyrus tai, kad visi vienas kitam paverkėt? G. B.: Ne, neverkėm. Atvirkščiai – visi pasidžiaugėm. Ypač man patiko ir maloniai nustebino japonai savo optimizmu. Atrodo, jie vis tiek teisingi žmonės. Kaip nuskambėjo vienoje paskaitoje: „Japonijoje mažėja žmonių skaičius. Pagal skaičiavimus šio amžiaus gale gyventojų sumažės iki 90 milijonų (dabar yra 120 mln.). Na, o XXV amžiaus gale mes, matyt, turėsime tik apie 60 milijonų. O tai yra labai puiku. Šiuo metu neturim daug gamtos, o tada visiems aplinkos kūrėjams, projektuotojams, architektams ir visiems kitiems menininkams, kurie užsiima aplinkos kūrimu, bus naujas iššūkis, kadangi reikės nugriauti miestus, išlaisvinti teritorijas, užleisti gamtą.“ Beje, visi likę „kapitalistai“ – irgi optimistai. Tuo tarpu buvę „socialistai“ linkę verkšlenti. Pavyzdžiui, rusai padarė naują Maskvos generalinį planą, pasikabino ir verkia, kokį blogą jie planą pasidarė. Tai kam rodai? Nerodyk to plano ir nereikės verkšlenti. Todėl mes (Baltijos šalys – red. past.) visada norim pereiti iš UIA antrojo regiono į pirmąjį. Pirmajame yra visos išsivysčiusios šalys, o antrajame yra visos postsocialistinės šalys ir Vakarų Azija. Vis sakom, kad mums rūpi truputį ne tos temos. O mums atsako: „Jūs neteisūs, nes visų šių šalių kontekste jūs turite jaustis, kad esat vakariečiai – pranašesni. Jūs turite būti tie, į kuriuos visi lygiuojasi. O jeigu jūs dabar nubėgsite į Vakarus, tai būsite paskutiniai, ir visi į jus žiūrės kaip į nereikalingus žmones.“ V. G.: Taip kaip dabar jaučiamės Europos Sąjungoje? Ir kaip atrodė europiečiai Japonijos kontekste?

G. B.: Taip. SSRS mes buvom Vakarai, o Europoje esam Rytai. Iš Europos suvažiuoja „žvaigždės“: „Bigai“, „Fosteriai“ ir kt., daro savo pranešimus, ir, atrodo, jie visi turi ką pasakyti. Bet iš kitos pusės, jie apie viską pasakoja per savo patirtį. Jų patirtis kalba jų lūpomis. Kaip jiems kas atrodė, kai perplanavo pusę Tokijo centro ir panašiai. Vienas šių metų pranešėjų (chrestomatinė asmenybė, kilusi iš Bulgarijos) – Christo – kalbėjo apie savo pastatų „vyniojimo“ (1995 m. buvo „apvyniotas“ Reichstagas) ir skėčių pastatymo ant kalnų praktiką. Pasakojo, iš kur gavo pinigų, kaip jam tai sekėsi. Šiaip paskaita įdomi, bet kur tai panaudoti ? V. G.: Tai gal tie sėkmingi pavyzdžiai inspiruoja kitus? O kas pačiam pasirodė įdomiausia, padarė didžiausią įspūdį? G. B.: Didžiausią įspūdį man paliko japonų meilė savo architektūros korifėjams – Tadao Ando, Kenzo Tange‘ui ir kt... Juk jie savo karjerą baigė jau prieš gerą dvidešimtmetį. Jų palikimas, užuot jį kur nors paguldžius, šiandien aktualinamas – buvo surengta didžiulė paroda. Šiuolaikiniai architektūros institutai, specialios įstaigos multiplikavo ir vizualizavo visą metabolizmo grandų darbą ir dabartinėmis priemonėmis parodė, kaip tai turėjo įvykti, ką jie buvo sugalvoję. Iš anksčiau yra likę nufilmuoti jų pasisakymai. Nors jie (korifėjai – red. past.) jau yra mirę, bet parodoje kalba apie savo kūrybą. Tai daro įspūdį, kurį sustiprina tai, kai matai, su kokia meile viskas padaryta, kiek pinigų investuota ir kiek žmonių ten lankosi... Tada pagalvoji – tuo metu juk buvo praėję tik 15 metų nuo Hirosimos ir Nagasakio įvykių. Po karo Japonija buvo masiškai sugriauta. 15 metų po karo jie jau siuntė ekspediciją į Pietų ašigalį... O prieš tai dar sugalvojo metabolizmą, 1964 m. organizavo olimpiadą su didžiuliais pastatų kompleksais. Dabar, kai pagalvoju, nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos jau turim 20 metų. O kur mes esam? Į ašigalį mes vis dar nenuvažiavom. Ir atrodo, kad nenuvažiuosim. Mes savo praeitį kažkaip ne taip mylim, truputį ją neigiam – kaip kažkokį blogį. Pas mus taip priimta: vaikai neigia tėvus, jų vaikai neigs savo tėvus. Ką padarysi, kad ji tokia buvo. Iš jos reikia mokytis ir ją gerbti. Tarp kitko, man patys japonai padarė ne ką mažesnį įspūdį. Visų pirma, pribloškia jų lankstymasis. Jeigu tu ateini pas japoną, jis iš pradžių 10 kartų tau nusilenkia. Tu atėjai, reiškia, tu geras. Tada mandagiai išklauso, ko tu nori, dar kartą 10 kartų nusilenkia. Supranti – jis nieko nesuprato. Tada jis paima tave už rankos išsigandęs, blaškosi, randa kitą japoną, kuris gal supras. Liepia jam išklausyti, išversti, po to jau jie susitaria, kuris palydės tave (nepasiųs „ten tiesiai, o po to į dešinę“) ten, kur tu nori. Jeigu galės, net mes savo darbą (prie kokio nors pulto, kuris valdo metro traukinį). Pagarba kiekvienam išties užmuša, nesvarbu, kas tu esi. Net ir tarpusavyje taip bendrauja. Gal tai ir yra jų tautos sėkmės laidas? V. G.: Tai kokia gi bus ateitis? G. B.: Aš pagalvojau: nesvarbu, ar žmonių mažės, ar jų daugės, vienintelis dalykas aiškus – turi būti geriau. Japonai įsitikinę 100 %, kad kai jų sumažės, bus žymiai geriau (matai, jie turi iš ko „mažėti“). Žodžiu, ta ateitis yra... Vis dėlto, reikia daryti išvadą, kad ateitis, nežiūrint į solidarumo idėjas, bus personifikuota. Ir nors jie sako, kad ne vardai lemia ir vienoje iš išvadų yra parašyta, kad ne kažkokių genijų prognozės lemia ateitį, bet, mano galva, niekur mes nuo to nedingsim, vis tiek bus kažkas konkretaus, kažkas konkrečiai tą konkretybę sukurs ir padarys. O, jeigu nebūtų konkrečių autorių kongrese, nebūtų apie ką kalbėti. Jų, o ne Tokijo mero publika eina paklausyti. V. G.: Dėkoju už pokalbį.

2011: 05

Du amerikietiški projektai Buisson rezidencija Architektas – Robertas M. Gurney, „FAIA Architect“ Projekto architektė – Claire L. Andreas Vieta – Anos ežeras, Virdžinija, JAV Interjero dizainerė – Therese Baron Gurney, „ASID“ Fotografai: Maxwellas MacKenzie ir Paulas Warcholas

2011: 05

Kelionė keliu, vingiuojančiu per pušyną, baigiasi ties Buisson rezidencija. Ant vešlia žole apaugusios kalvos, atsisukęs į centrinės Virdžinijos Anos ežerą, šis ištįsęs namas demonstruoja savo baltai dažytas sienas, ant kurių pastatytas varinėmis dailylentėmis papuoštas tūris. Pagrindiniai organizaciniai elementai sudaryti iš dviejų „L“ formos plytų sienų, sujungtų stikle įrėminto tilto. Raudonmedžiu plakiruotos sienos sujungtos su mažesniąja „L“. Taip suformuojamos darbinės patalpos, o stiklinės sienos, sujungtos su didesniąja „L“, ir sudaro pagrindinę gyvenamąją erdvę bei teikia pietinį ir vakarinį vaizdą į ežerą. Įėjimas bei stiklinė siena suteikia susipinančias funkcijas: iš vienos pusės tai yra namo slenkstis, iš kitos atsiveria nuostabus vaizdas į ežerą. Namo įėjimas veda per stiklinę sieną į erdvę, kurioje patalpos suskirstytos į viešas ir privačias sritis. Įėjimas, gyvenamosios ir miegamojo erdvės išdėstytos linijiškai, užtikrinant maksimalų vaizdą į ežerą bei visiškai išnaudojant pietinį fasadą. Dideli roletai ir jutikliais valdomos žaliuzės riboja šilumos patekimą vasarą, tuo pačiu leidžia saulei skverbtis giliai į interjerą žiemos metu.

Pietų sekcija Vakarų sekcija

Rytų sekcija Šiaurės sekcija

Antro aukšto stogas ir eksterjero sienos padengtos varinėmis plokštelėmis, o rytinė ir vakarinė sienos varinio tūrio galuose įstiklintos. Rytiniame gale įstiklinta siena teikia pakankamai šviesos į dvigubo aukščio koridorių, o štai per vakarinės sienos stiklą šviesa patenka į du miegamuosius, iš kurių galima stebėti ežerą. Atskiras didelis intarpas pietiniame vario fasade atveria vaizdą iš antro aukšto darbo kambario. Nuožulnus stogas bei pakrypusios sienos numatytos tam, kad nukreiptų atšiaurius šiaurės vėjus bei apsaugotų nuo lietaus, sukelto in2011: 05

tensyvių audrų. Tūrių geometrija susieta su kraštovaizdžiu tiek vaizdais iš vidaus, tiek susisiekimu su lauku. Viso projekto detalės minimalistinės ir tikslios. Erdvės išdėstytos tvarkingai, o jose sugretinami vientisumas ir permatomumas. Dizaino griežtumas, linijiškas erdvių išdėstymas ir nenutrūkstamai besitęsianti siena suteikia aštrų kontrastą su netaisyklingu kraštovaizdžio grožiu lauke. Būtent šis kontrastas tarp tvarkingos žmogaus erdvės ir netaisyklingų gamtos sąlygų stiprina mūsų supratimą ir pagarbą gamtai.

PRIEŠ Vakarų sekcija

PO Vakarų sekcija

PRIEŠ Rytų sekcija

PO Rytų sekcija

Lorber Tarler rezidencija Architektas – Robertas M. Gurney, „FAIA Architect“ Projekto architektas – Brianas Tuskey Vieta – Vašingtonas, JAV Interjero dizainerė – Therese Baron Gurney Fotografas – Paulas Warcholas

Buvęs vienu iš būstų eilėje sujungtų namų, stovinčių Maunt Vernono kvartale Vašingtone, šis butas buvo permąstytas iš naujo kaip modernus, kupinas šviesos miestietiškas būstas profesionalų porelei. Ši adaptacija buvo atlikta perskrodus senąjį namą bei pašalinus galinį fasadą ir prieangį. Iš trijų pusių apsuptas kitų namų ir apribotas 5,2 m pločio ir 9,1 m aukščio tūriu, naujas grindų paskirstymas ir atviras planas suteikia dinamiškas interjero erdves, aštriai kontrastuojančias su buvusiu tamsiu ir užgriozdintu namu. Manipuliacija natūralia šviesa būsto patalpose tapo pagrindiniu komponentu, lėmusiu projekto dizainą. Nauja laiptų ir stiklinio tilto sistema jungia visus tris aukštus,

apšviestus stoglangio, nusitęsusio per visą laiptinės nišos ilgį ir plotį. Naujas galinis fasadas beveik visas įstiklintas, taip padidinant patenkančios šviesos kiekį iš rytinės pusės. Interjere tarp kambarių panaudotos peršviečiamos plokštės atstoja papildomą natūralios šviesos šaltinį. Laiptų šachta suprojektuota lyg vertikalus branduolys, sujungiantis visą projektą. Atvira laiptinė stikliniais turėklais ir tiltais suteikia skaidrumo, o medinėmis lentelėmis apdailinta trijų aukštų dydžio siena, prasilenkianti su laiptais, integruoja bei apibrėžia gretimas erdves. Ši siena baigiasi ties stoglangio šachta, kuria šviesa sklinda į trečio aukšto miegamąjį. Pirmo aukšto terasa vizualiai praplečia gyvenamąjį kambarį ir suteikia privačią erdvę lauke miesto teritorijoje. Terasa tampa lauko kambariu su stiklinėmis sienomis, cementinėmis grindimis ir raudonmedžio atitvaromis. Cinkuoto plieno loveliai su bam-

PRIEŠ

2011: 05

bukais ir juodais upių akmenimis nutįsta išilgai visos terasos ir suteikia galimybę pasidžiaugti žaluma miesto aplinkoje. Šis projektas paremtas eilėje sujungtų namų tipologijos vertikalumu, sukuriant erdvius tūrius, neturinčius didelio grindų ploto. Erdvinės šio projekto savybės dar labiau sutvirtinamos atidžiai atrinktų, puikiai pagamintų medžiagų bei dėmesio detalėms. Paletė, susidedanti iš mėlyno Venecijos tinko, baltų dirbtinio akmens grindų, aiškaus ir tamsaus beicuoto, išilgai pjauto ąžuolo lentų, aliuminio, nerūdijančio plieno, aiškaus ir peršviečiamo stiklo, dažyto plieno, klinties ir granito, surinkta praturtinti erdves. Šis namas buvo pastatytas beveik amžių sandūroje ir stovi istoriniame rajone. Galutinis šios renovacijos rezultatas atspindi bendrą šiuolaikiškų detalių pritaikymą prie dabartinių gyvenimo modelių senuose, istoriškai svarbiuose pastatuose.

Du japoniški namai...

Dizainas – Makoto Tanijiri Vieta – Fukawa, Hirosima, Japonija Realizacija – 2010 m. Bendras plotas – 114,27 m2 Fotografas – Toshiyuki Yano

Pirmo aukšto planas – 1/120

Antro aukšto planas – 1/120

Fukawa mieste Namas stovi Hirosimos priemiestyje, jis skirtas keturių asmenų šeimai su dviem vaikais. Kadangi aplinkinėje teritorijoje yra pakankamai gausus transporto srautas, namas buvo kiek įmanoma izoliuotas nuo išorės, tačiau vis tiek erdvės išlaikytos atviros, interjeras visiškai neatskirtas nuo išorės. Esant vientisoms ir ištęstoms erdvėms, pakankamai sunku pajusti tikrą erdvės dydį – kaip dangaus ar jūros. Kitaip tariant, žmonės laiko erdvę didele, kai ji tartum tęsiasi į begalybę. Šiuo principu buvo suprojektuotos ir pastarojo namo vidaus erdvės. Namo centrinėje dalyje įrengta laiptinė. Ji, tarytum atskiros konstrukcijos, apsupta sienų, kurios riboja laiptinę iki pat lubų. Ji yra namo branduolys. Ši kolonos formos laiptinė jungia vi-

2011: 05

Trečio – 1F aukšto planas – 1/120

Trečio – 2F aukšto planas – 1/120

sus kambarius, kurie iš pirmo žvilgsnio atsitiktine tvarka išsišakoja skirtinguose lygiuose ir skirtingais kampais. Toks kambarių išdėstymas sukuria jausmą, lyg sėdėtum po medžio lapų vainiku ant šakos ar lindėtum urve kalno viduje. Be to, kiekvieno kambario stogas gali tapti savotiškomis terasomis. Dėžės formos modulių panaudojimas suteikė įvairiapuses kambario funkcijas. Tiek modulių vidus, tiek išorė atlieka tam tikrą funkciją. Namas yra atskirtas nuo išorės aplinkos, tačiau, būnant viduje, kurio centrinę dalį užima medį primenanti konstrukcija, jaučiamasi tartum gyventum į begalybę besitęsiančioje erdvėje. Šis efektas pastebimas iškart pravėrus didžiules įėjimo duris, pro kurias pamatai vientisą, visus aukštus apimančią interjero erdvę.

Seya mieste

Žmones visada domino gamta. Gamtos laiko ir pokyčių išraišką mes stengiamės įtraukti į architektūrą. Visi jaučia, kad dangus, jūra bei miškas yra dideli, bet kodėl visi taip jaučia? Ar gali būti, kad žmogus, nesuprasdamas daikto mastelio, supranta jį kaip didelį? Mastelis yra labai svarbus architektūroje. Štai kodėl architektas, kurdamas šį projektą, visuomet galvojo apie dydį ir aukštį. Jei gamta ir architektūra būtų tas pats ir turėtų artimus ryšius, tuomet, atėmus iš architektūros mastelį ar pridėjus jį

2011: 05

gamtai, būtų gautas naujas ryšys tarp architektūros ir gamtos. Šis namas stovi mažame sklype Seya gyvenvietėje. Klientas dirba gėlių parduotuvėje, ir, jo pageidavimu, namas turi atrodyti harmoningai su gėlėmis ir augalais. Normalu, kad sienos pastatomos, kad apribotų namą, tačiau name Seya gyvenvietėje buvo nuspręsta į vidų įtraukti ir išorę. Taip buvo sukurta erdvė, kurios negali pavadinti nei sodu, nei kambariu.

Dizainas – Makoto Tanijiri, Ai Yoshida Vieta – Seya, Jokohama, Kanagavos prefektūra, Japonija Realizacija – 2011 m. Bendras plotas – 84,69 m2 Fotografas – Toshiyuki Yano

Išorinis kiautas pastatytas tartum medinis sandėlis, o, jame apsigyvenus, augant augalams, atsirandant lentynoms ar naujoms interjero spalvoms, vidaus erdvė įgis tokias pačias savybes, kaip ir gamta, kurioje viskas yra nei baigta, nei nebaigta. Buvo svarbu, kad klientas priimtų šį architektūrinį projektą kaip kitimo procesą, kilusį iš idėjos suteikti mastelį gamtai. Taip gamta buvo priartinta prie architektūros, o architektūra – prie gamtos.

Vietoj užbaigtos architektūros buvo sukurta besikeičianti architektūra, kuri veda naujus ryšius tarp vidaus ir išorės erdvių link. Šios neužbaigtos erdvės sukūrimas suteikė jai savybę įtraukti į interjerą bet kokius elementus ir tikrą erdvės įvairovės stiprybę. Neužbaigta būsena gali kurti daug turtingesnę erdvę, ir šio projekto architektai ir toliau laiko tokį požiūrį į ją labai svarbiu.

Realizacija – 2011 m. Vieta – Melburnas, Australija Architektai – „Sharif Abraham Architects“ Fotografas – Matthew Stantonas Plotas – 250 m2

ant Kliftono kalvos 2011: 05

Namo sklypas yra gausiame medžių priemiestyje, penki kilometrai nuo Melburno centrinio verslo rajono. Teritorija ribojasi su dviem gatvėmis, o pastatas turi du priekinius fasadus. Senas art deco stiliaus namas buvo nukreiptas pagrindinės gatvės link. Namo galinėje dalyje buvo įdomių formų betoninė struktūra bei laiptinė, vedanti ant zonos, esančios ant plokščio stogo. Klientė jau daug metų turėjo šį sklypą ir buvo labai prisirišusi prie senojo namo. Jos pageidavimu, reikėjo namą atrestauruoti: įrengti du naujus vonios kambarius bei nugriauti betoninį segmentą galinėje namo dalyje, pakeičiant jį nauju priedu – atviro plano gyvenamąja erdve.

Architektų tikslas buvo sukurti priestatą, kuris klaustų ir atsakytų į senojo pastato art deco architektūrą bei pagerintų jo stilistines, erdvines bei vientisumo vertybes. Formaliai naujo priestato struktūra perteikta kaip skulptūriškų stogo formų rinkinys, nukreiptas į esamą perspektyvą bei šviesą, kuri sklinda į interjerą, bei sumoduliuotas atsižvelgiant į apsunkinančius vietinio statybų reglamento reikalavimus. Betoninis fasadas, padengtas smulkiagrūdžiu tinku bei įrėmintas aštriomis aliumininėmis briaunomis, gražiai ir aiškiai reprezentuoja pastatą. Didelės stiklinės sienos ir aukšti langai, veriantys betoninius pastato fasadus, vizualiai sumažina pastato svorį

bei sukuria jausmingus santykius su būsimu sodu. Iš pastato išsikiša skliautas, kuris sukuria uždengtą eksterjero erdvę. Joje įmontuotos sukamos durys, leidžiančios įeiti iš galinės gatvės. Naujasis vidinis kiemas atskiria priestatą nuo senojo pastato tiekdamas šviesą bei vaizdą į vidinius kambarius, o taip pat sudaro tiesioginį įėjimą į gyvenamąsias erdves. Jų medinės grindys nubeicuotos baltai – taip suteikiamas tęstinumas su sienų paviršiais. Atskira laiptinė viename kampe veda į viršutinį aukštą, esantį tarp stogo formų. Šis aukštas – tai apžvalginė aikštelė, leidžianti stebėti aplinką ir suteikianti panoraminį medžių, supančių senąjį namą, viršūnių vaizdą. Erdvinis interjero išdėstymas, iš esmės nulemtas eksterjero struktūros formų, iš vidaus atkartoja skulptūriškus stogo elementus vingiuotomis juodai rudomis medžio juostelėmis, kontrastuojančiomis su visiškai baltomis sienomis. Lubos už-

2011: 05

siriečia labai stačiai į viršų, sukurdamos dvigubo aukščio erdves, o tada leidžiasi žemyn, suteikdamos intymesnę aplinką. Linijiškas elementas, atkartojantis medžio kamieną, tęsiasi per visą kambario, talpinančio virtuvę, plotį. Jis suvienija tolesnius erdvės elementus ir sudaro vizualų tęstinumą su toliau esančiu sodu. Mediena yra panaudota iš vieno medžio kamieno, nes taip atskleidžiama visa natūralaus pluošto variacija. Medienos rūšis – juodmedis. Kiekviena kamieno nuopjova atidžiai atrinkta bei tiesiogiai pritaikyta interjerui. Kamieno išorinė dalis, kur pluoštas jaunesnis, panaudota aukštai patalpoje ir palaipsniui leidžiasi link sujungimų bei intymių erdvių, kuriose – tanki ir tamsi medžio šerdis. Išlenktos sekcijos padengtos lukštu, sulenktu kryžmai pluoštui. Šis iš anksto apgalvotas gestas skirtas atvaizduoti vizualiniam tamprumui bei abstrakcijai ir nusistovėju-

sioms asociacijoms apie lukštą, kaip apie „būdingą“ dekoravimo priemonę, išvengti. Bibliotekos zona, esanti už židinio, visiškai įsukta į lukštą, o stacionarus krėslas suteikia galimybę pasijusti įtrauktam į medžiagiškumo visumą. Medžio lukšto, panaudoto viršutinėms sienų dalims, nuoseklumas skirtas paversti gyvenamosioms erdvėms intymesnėmis, tuo pačiu išlaikant stogo aukštį, reikalingą nenutrūkstamam saulės šviesos patekimui visos dienos metu. Koridorius su šviesos tuneliu, sklindančiu nuo lubų, veda gyventojus iš priestato į senąjį namą. Šis šviečiantis spindulys yra tartum gyvenamųjų erdvių tęsinys. Judėdami tarp esamo namo kambarių gyventojai nuolat kerta šią erdvę ir taip išlaiko ryšį su gyvenamąja erdve. Koridorius veda link dviejų naujų vonios kambarių, įrengtų senajame pastate. Pirmasis vonios kambarys išklotas juodomis plytelėmis ir tarytum tiria dirbtinumo sąvokas. Jis sudaro tamsios

2011: 05

gilumos įspūdį, grindų, sienų bei lubų paviršius padengus tamsios tekstūros plytelėmis. Interjero tamsa skirta sutelkti dėmesiui į naudotojo (nuogą) kūną. Toliau šią idėją plėtoja apšvietimas, tiksliau – tai atsispindi duše, kur žemiau įtaisytos šviesos pabrėžia kūno sritį tarp šlaunų ir pilvo. Kitas vonios kambarys – priešingai – yra atviras į vidinį kiemą ir užtvindytas natūralios šviesos. Vienoje jo pusėje įrengta persirengimo zona su spintelėmis. Plytelėmis apdailintos lubos suvienija erdves. Tai išvysto ryšį tarp persirengimo ir maudymosi. Metalic spalvos bronzinės plytelės parinktos dėl jų atspindžio savybės bei jautrumo į natūralios šviesos pokyčius. Taip atspindima dienos „nuotaika“, kai šviesa juda per plytelių paviršius. Koridorius ir vonios kambariai yra lyg priešpriešos pradinei architektūrai. Jų įtraukimas į senąjį pastatą užbaigia erdvinę kelionę, kurios metu kyla klausimų apie jų kilmę bei minčių apie galimybes juos suderinti.

aut. Christophe Mathieu

www.marset.com

Šviestuvų salonas J.Basanavičiaus g. 19, Vilnius www.laforma.lt

Nematoma linija Privačios rezidencijos Monake projektas Dizainas – „Federico Delrosso Architects“ Realizacija – 2010 m. Vieta – Monte Karlas, Monakas Bendras plotas – 212 m2 Fotografijos – Fausto Mazzos

2011: 05

Projektuojant privačius namus neišvengiamai atkreipiamas dėmesys į kliento šeimos sudėtį. Šis namas yra tarytum griaučiai, kuriuose vystosi ir balansuoja dar ne iki galo užsimezgę žmonių santykiai. Šių apartamentų dizainas, kuriamas Federico Delrosso, prasidėjo nuo specifinio užsakymo elemento – name gyvens tėvai su vaikais. Kai kurie jų yra iš ankstesnių santykių. Viskas prasidėjo iš trijų XX a. pastate Monte Karlo širdyje esančių apartamentų sujungimo ir radikalaus restruktūrizavimo. Pirmas darbas buvo naujos, visiškai atskiros nuo bendro naudojimo, laiptinės įrengimas. Interjero autoriaus

sumanymu laiptinė tapo išskirtinai šeimos nuosavybe, kuri sukūrė aiškią jungtį tarp trijų aukštų, nors estetiškai jie išliko nepriklausomi. Federico Delrosso šį projektą baigė 2010 metais, po 18 mėnesių darbo. Pirmieji du aukštai šiuose apartamentuose buvo suskirstyti kartų principu, atsižvelgiant į šeimos pašaukimą. Pirmas aukštas, pats judriausias, skirtas vaikams. Antras, intymesnis ir kompaktiškesnis, skirtas tėvams. Trečias aukštas sukurtas gyvenimui drauge bei svečiams, taigi čia – gyvenamasis kambarys ir virtuvė. Šis aukštas baigiasi lofto tipo patalpa, kurioje neformali ir kompaktiška

erdvė tampa džiaugsmingos bendravimo ir veiklos anarchijos vieta: iš dalies kabinetas, iš dalies poilsio zona. Taip suskirstydamas erdves Federico Delrosso sukūrė atvirkščią vertikalų pjūvį standartiniam... Įėjimas yra viršuje, trečiame aukšte, kuriame yra gyvenamasis kambarys su lofto tipo erdve. Leidžiantis žemyn patenkama į privačiausias erdves (miegamuosius): antras aukštas skirtas tėvams ir mažiesiems vaikams, o pirmas aukštas su įėjimu iš

2011: 05

bendros laiptinės skirtas vyresniems ir labiau nepriklausomiems vaikams. Stiprūs emociniai šeimos ryšiai ir jos narių nepriklausomumas pastūmėjo dviejų elementų panaudojimą: vieną – estetiškai labai pastebimą, kitą – beveik neapčiuopiamą. Šie elementai gali būti laikomi viso namo bendruoju vardikliu. Tai yra zebramedis, kurį Federico Delrosso panaudojo balduose, duryse, pertvarose... Ir įsivaizduojama vertikali linija, kertanti visus aukštus. Ji materializuojasi tik viršuti-

nėje dalyje, kur kerta stogą ir tampa plonu plieniniu kabeliu, prikabintu prie centrinės sijos. Ji labai aiškiai matoma – taip specialiai sukurta mechaniška išvaizda. Sija perteikia stiprumo bei lengvumo idėją, tuo pačiu yra patikima, nors neišsišoka... Pilkas ąžuolas, parinktas grindims, derinamas su zebramedžiu, kurio išskirtinė tekstūra kuria labai natūralią bei šiltą atmosferą, suteikiančią interjerui beveik laukinį charakterį. Zebramedis padeda su-

švelninti racionaliai stačiakampes erdves bei puikiai veikia tam tikruose taškuose nuspalvinus ledines baltas sienas (duris, lentynas, apdailą...). Jo spalva puikiai dera tiek prie šiltų, tiek prie šaltų atspalvių, neapribojamas vėlesnis spalvų pasirinkimas, kuomet gyventojai galvos apie naujus baldus ar dekoracijas. Tai yra elementas, kuris sutvirtina, bet neužkerta namų evoliucijos... Tai beveik šeimos santykių metafora.

Tribal DDB Amsterdam biuras

Klientas – „Tribal DDB Amsterdam“ Vieta – Nyderlandai Plotas – 650 m2 Dizainas – „i29|interior architects“ Fotografijos – „i29|interior architects“

2011: 05

„Tribal DDB Amsterdam“ yra aukšto lygio skaitmeninio marketingo agentūra, kuri priklauso „DDB International“ grupei – vienai didžiausių reklamos agentūrų pasaulyje. Studijos „i29“ interjero architektai įrengė šiai agentūrai naują biurą maždaug aštuoniasdešimčiai žmonių. „Tribal DDB“ bei architektų pagrindinis tikslas buvo sukurti aplinką, kuri stiprintų kūrybinę sąveiką. Taip buvo siekiama suteikti kiek įmanoma daugiau darbo vietų naujoje struktūroje su lanksčiais darbo stalais bei didele atvira erdve. Visa

tai sukuria darbinę aplinką, skatinančią ilgas darbo valandas bei darbo koncentraciją. Kadangi „Tribal DDB“ yra dalis tarptautinio tinklo, buvo reikalinga aiški tapatybė, kuri taip pat atitiktų ir motininę kompaniją „DDB“. Dizainas turėjo atspindėti tapatybę, kuri yra draugiška bei žaisminga, bet taip pat profesionalią ir rimtą. Šių savybių priešprieša nulėmė sprendimus, kurie suteikė didžiulį dizaino lankstumą. Kadangi biuro patalpos yra pastate, kuriame dalis struktūros negalėjo būti pakeista, buvo pa-

kankamai sudėtinga integruoti šiuos elementus į dizainą ir padaryti juos priedu prie visumos. „i29“ ieškojo sprendimų skirtingoms problemoms, kurios būtų išsprendžiamos vienu, viską apimančiu mostu. Iš pradžių buvo parinkta medžiaga, kuri galėtų būti alternatyva lubų sistemai, bet taip pat uždengtų sudedamąsias struktūrines dalis, tokias kaip didžiulė sraigtinė laiptinė. Be to, labai svarbiu argumentu tapo akustika, kadangi biurui reikalingos atviros er-

2011: 05

dvės, skirtos kūrybinei sąveikai stimuliuoti bei erdvei optimaliai panaudoti. Tai nulėmė audinio panaudojimą. Jis yra žaismingas bei suteikia stiprų koncepcinio lygio įvaizdį, tobulai sugeria garsą, o tai sukuria privatumą atviroje erdvėje. Audinys taip pat efektyviai paslėpė nugriautų konstrukcijų randus. Turbūt nėra kitos tokios medžiagos, kuri tiktų grindims, luboms, sienoms bei baldams ir šviestuvų gobtuvams, kaip veltinis. Jis tvirtas, pasižy-

mi geromis akustinėmis savybėmis, yra atsparus ugniai bei ekologiškas. Žinoma, tai nereiškia, kad buvo lengva sujungti visas šias savybes į vieną medžiagą! „i29“ visuomet stengiasi rasti sprendimų, galinčių vienu metu spręsti skirtingas problemas. Atlikdami savo darbą architektai papasakojo konceptualią istoriją apie kompaniją, erdvę ir jos „naudotojus“. Jie išsprendė specifines praktines bei funkcines problemas. „i29“ požiūriu, charakterį formuoja paprastumas. Kaip ir lygi-

nant žmones: stiprios asmenybės visada turi vieną ar keletą savybių, kurios išsiskiria. Visi suprantame, kaip sunku yra išlikti susikoncentravus ties vienu svarbiausiu dalyku. Taip pat yra ir su dizainu. Buvimo išrankiu rezultatas yra poreikis privesti vieną pasirinkimą iki galimybių ribos. Tai suteikia tamprumo lauką ir suteikia erdvei energijos, nepakliūnant į chaosą. Bet svarbiausia, kad tai palieka žmogų charizmatiškoje erdvėje.

Baldai, sklendžiantys ore... Tekstas – Kristinos Noreikienės Nuotraukos – UAB „Narbutas Furniture Company“

Pastaruoju metu kyla ne tik aplinkos reikalavimai mums, bet ir mūsų aplinkai. Vis daugiau dėmesio skiriame ne tik namams, bet ir darbo vietai, stengiamės ją įsirengti patogiai, racionaliai – ne vienai dienai. Bendrovė „Narbutas Furniture Company“, įvertinusi šiuos vartotojų poreikius, drauge su dizaineriu Gediminu Juška, sukūrė naują biuro baldų seriją „Air“, išsiskiriančią lengvumu, funkcionalumu bei draugiškumu aplinkai. „Centro“ žurnalo skaitytojai pirmieji susipažins su naujuoju kūriniu.

Užduotis dizaineriui Daugiau kaip dešimties metų biuro baldų linijos „Ultima“ bendra istorija paskatino baldininkus, kartu su dizaineriu G. Juška, ieškoti naujų dizaino sprendimų nuolat kintančiai biuro aplinkai. Siekta sukurti praktišką, bet kartu lengvą, paprastą (dizaino požiūriu nekomplikuotą, nevienadienę) biuro baldų sistemą, kuri suteiktų erdvės pojūtį, nevaržytų minčių ir naujų idėjų. Dizainerio įsitikinimu, darbo aplinka turi atitikti laikmečio dvasią, atspindėti pagarbią partnerystę, demokratiškus darbo santykius, neįsivaizduojamus be šiuolaikinių technologijų. „Nuolat skubantis didmiesčio žmogus neturėtų užmiršti, jog visų pirma jis yra gamtos dalis, kūrėjas, kurio veikla ir darbai lemia, kokiame pasaulyje gyvensime rytoj. Norėdamas tai priminti, kūriau gamtos oazę darbo vietoje, kurią reikia puoselėti ir prižiūrėti lyg miniatiūrinį sodą, gryninantį aplinkos orą. Manau, kad šiuolaikinė darbo vieta turi būti funkcionali ir lengva, kaip švari gamta, skaidrus vanduo bei grynas oras.“ (G. Juška)

2011: 05

Vadovo baldai Viskas prasidėjo nuo šiuolaikiškos darbo vietos vadovui. Pasak biuro baldų pardavėjų, vadovai, priimantys strateginius sprendimus, jaučiantys didelę atsakomybę, kelia ir didesnius reikalavimus darbo aplinkai. Viskas turi būti paprasta, lengva, laku, gryna. „Air“ serijos vadovo baldams naudojamos tik natūralios medžiagos – klevas, riešutas, taip pat chromu dengtas plienas. Šiluma ir šaltis. Dizaineris daug dėmesio skyrė natūralumui, tikriems dalykams. Pasak UAB „Narbutas Furniture Company“ rinkodaros vadovės Dovilės Miškelevičienės, vadovo stalas išsiskiria masyviu, natūralaus medžio „lukštu“ dengtu tvirtu stalviršiu, kuris tarsi kybo ore – „ilsisi“ ant grakščių, plonyčių chromuotų plieno kojelių, kuriančių taurų vaizdą. Galimas ir nuosaikesnis sprendimas – kojelės, padengtos baltais dažais (kurie purškiami milteliniu būdu bendrovės gamykloje). Šie baldai – racionalūs, funkcionalūs, sukurti taip, kad vadovas jaustųsi respektabiliai ir patogiai. Lengva kojų konstrukcija turi dar vieną „paslaptį“ – plonyčiais plieno vamzdeliais išvedžioti elektros laidai bei interneto kabeliai, todėl, pasak D. Miškelevičienės, vadovo darbo stalas išliks švarus, tvarkingas ne tik ekspozicijoje, bet ir kliento darbo vietoje. Prabanga dvelkia ir stalo stalčiai, padengti aukščiausios kokybės impregnuota oda. Jie skirti svarbiems dokumentams ir raštinės reikmenims. Net stalčiai vadovo darbo vietoje užsidaro tyliai. Visi serijos baldai išsiskiria lengvumu. Elegancija ir grynumas būdingi visam gaminių spektrui – posėdžių stalams, priestaliams, lentynoms, net spintoms, kurias autorius taip pat siūlo „kabinti“ ore (t. y. tvirtinti prie sienos).

Posėdžių stalai Serijos „Air“ posėdžių stalus galima rinktis iš daugiau kaip aštuonių variantų. Juk posėdžių stalas gali būti statomas ir vadovo kabinete, ir pasitarimams skirtoje patalpoje. Posėdžiai gali vykti net skirtingais lygiais, todėl ir patalpos bei baldai, jų medžiagos skiriasi. Posėdžių stalų stalviršiuose yra ertmės bukletams, popieriaus lapams, pieštukams. Taip pat yra paslėpti elektros laidai, interneto kabeliai – kaip ir vadovo stale. Vadovo mažasis „žemės sklypas“ – griovelis stalviršyje – gali būti naudojamas mineraliniam vandeniui ar popieriui susidėti, kad stalas liktų švarus, neapkrautas. Spintos, lentynos Dizainerio nuomone, spintų šiuolaikiniame biure neturi būti daug – tik būtiniausi modeliai. Spintos kairinės ir dešininės, skirtos segtuvams ir drabužiams. Naujiena – spintos su elektra, nuotoliniu būdu valdomomis durelėmis. Visos spintos, spintelės ir komodos gaminamos be rankenėlių. Kuriamas švarus, vientisas vaizdas, išvengiant nereikalingo aplinkos „triukšmo“. Lentynos kabinamos ant sienų. Didesnės komodos gali būti statomos ant plieninių kojelių. Tačiau dizaineris siūlo kabinti ant sienos ir jas – tokiu būdu išlaikant lengvumo, sklendimo ore pojūtį. Vis dėlto gamintojai pagalvojo ir apie tuos biurus, kurių patalpos yra nuomojamos – tokiu atveju labiau tiks pastatomos spintos ir komodos – nereikės gręžti sienų. Vienas lauke – ne karys. Darbo vietos komandai Šiuolaikinis biuras turi būti vienalytis, harmoningas, todėl, sukūręs baldus vadovui, dizaineris ėmėsi ir baldų visai jo komandai. Greta išskirtinio dizaino, stebina gerai apgalvoti, ekonomiški sprendimai. Pvz., stalą, skirtą dviem darbuotojams, netruks įvertinti patys klientai, mat jis yra racionalesnis, taupesnis. Nuosaikus dizainas, apgalvoti sprendimai suteikia daugiau galimybių ir architektams, projektuojantiems biuro patalpas. Komandos darbo vietose naudojama įprasta 25 mm medžio drožlių plokštė, kuri, priklausomai nuo darbuotojo statuso, gali būti dengiama natūralia faneruote, baldiniu marmoleumu arba melaminu. Autorius siūlo derinti skirtingas dangas, spalvas. Pvz., spintelės korpusas gali būti baltas ar ypač populiarios šiuo metu antracito spalvos. Fasadai gali būti vienspalviai arba medžio imitacijos – riešuto ar beržo melamino. Bendrovės „Narbutas“ pardavimų specialistai, įsigilinę į konkretaus užsakovo kompanijos darbo praktikas, individualius poreikius, pasiūlys tinkamiausią sprendimą, atsižvelgdami į kiekvieno darbuotojo darbo pobūdį bei IT priemones konkrečioje darbo vietoje. Pvz., aliuminio grioveliai darbo staluose skirti pertvaroms, kurias galima tvirtinti pagal poreikį ir darbo praktikas – dirbama individualiai ar komandoje. Pastaruoju metu labai populiarios „viešbutinio tipo“ darbo vietos. Daug darbuotojų ne sėdi darbo vietoje, o važinėja į susitikimus su klientais, verslo keliones, objektus ir t. t., todėl, grįžus į biurą, jiems tereikia stalo ir kėdės, kur galėtų trumpam prisėsti ir pasidėti nešiojamąjį kompiuterį. Tokiu atveju būtina „laikina“ darbo vieta. Jeigu reikalinga vieta stacionariam kompiuteriui, prie tokio stalo jungiama papildoma atvira spintutė procesoriui su lentyna dokumentams. Jeigu dokumentų yra daug, prie stalo pridedama talpi uždara spinta. Toks – papildytas – komplektas labiau tinka „sėsliam“ darbuotojui, daug laiko praleidžiančiam biure. Darbuotojui skirto stalo matmenys gali varijuoti, priklausomai nuo to, kiek žmonių juo naudosis. Pvz., jeigu pas darbuotoją dažnai ateina lankytojai ar šalia jo prisėda pasitarti kolegos, stalas prailginamas – projektuojama stalo tąsa, jis tarsi „pratempiamas“. Stalų matmenys atitinka naujausius ES standarto UNI EN – 527/1 reikalavimus. „Air“ serijos baldai nevargina, yra racionalūs ir ilgaamžiai. Natūralūs, švaraus bei nuosaikaus dizaino biuro baldai, išsiskiriantys funkcionalumu bei kokybiškomis medžiagomis, sukurti žvelgiant į ateitį, siekiant, kad jie išliktų patrauklūs ir modernūs ilgai.

INDEX: Award 2011 geriausieji INDEX: Award yra didžiausias piniginis prizas už dizainą. INDEX: Award nuo kitų dizaino apdovanojimų skiriasi tuo, kad, kaip ir teigia jų šūkis „Design to Improve Life“, dizainu siekiama gerinti gyvenimą. INDEX ieško dizaino, nukreipto link žmogaus gyvenimo iššūkių ir problemų sprendimo. INDEX: Award yra padalinti į penkias kategorijas: Kūnas, Namai, Darbas, Žaidimas bei Bendruomenė. 100 000 eurų vertės piniginis prizas įteikiamas kiekvienos kategorijos laimėtojui. Šios penkios kategorijos atspindi visą žmogaus gyvenimą, o kiekviena kategorija pritraukia dalyvius iš labai skirtingų dizaino sferų. Nuo 2010 spalio iki 2011 sausio 6 d. visi galėjo nominuoti savo mėgstamiausią, gyvenimą gerinantį dizainą INDEX:

Award 2011 apdovanojimams. Visi pareikšti darbai pristatyti nominantams skirtame interneto puslapyje, o nemokamai nominuoti INDEX: Award apdovanojimams galėjo visi. Iš visų nominantų tarptautinė dizainerių, dizaino žinovų ir mąstytojų, verslo žmonių ir kuratorių žiuri išrinko 60 finalistų, kurie buvo paskelbti 2011 birželio mėn. Visi finalistai buvo pristatyti pasaulinio turo metu, kurio premjera įvyko Kopenhagoje, Danijoje, 2011 rugsėjo 2 d. Rugsėjo 1-ąją penki geriausi dizaino darbai buvo apdovanoti 100 000 eurų piniginiu prizu Kopenhagos operos rūmuose „Operaen“. O mes pristatome nugalėtojus bei keletą kitų įdomesnių darbų. 2

1 1. VerBien: Matyk geriau, kad geriau mokytumeisi INDEX: Award 2011 nugalėtojas, KŪNO kategorija Nemokamų akinių programa Meksikos vaikams

2. ELEMENTAL Monterrey INDEX: Award 2011 nugalėtojas, NAMŲ kategorija Naujas socialinio būsto modelis

Organizacijos VerBien programa „See Better to Learn Better“ („Matyk geriau, kad geriau mokytumeisi“) yra nemokama akinių programa, vykdoma kartu su Meksikos vyriausybe bei kompanija Augen Optics, skirta įveikti iššūkiams, susijusiems su Meksikos vaikais, kuriems reikalingi korekciniai lęšiai. Tai yra serija draugiškų, stilingų bei pritaikomų akinių, skirtų specialiai mokyklinio amžiaus vaikams. Akiniai sudėti iš dviejų dalių rėmo konstrukcijos, leidžiančios parinkti atskiras viršutinės ir apatinės dalies spalvas, kurios gali būti maišomos ir derinamos pagal kiekvieno vaiko norą. Akiniai gali būti sureguliuoti vietoje, taip palengvinant išdavimo receptų procedūrą. Keičiami nosies balneliai leidžia vaikams, kurių veidų dydis skiriasi, patogiai nešioti akinius. Dizaineriai – ankstesni INDEX: Award laimėtojai – studija Fuseproject panaudojo inžinerinį plastiką, turintį ypač elastingas savybes padaryti šiuos akinius praktiškai nesunaikinamus, todėl ir tobulai tinkančius nuolat kintantiems vaiko poreikiams. Išleistas išsamus katalogas, suprantamai iliustruojantis septynias spalvas, penkias formas ir tris dydžius. Taip visa kontrolė suteikiama akinių savininkui. Vaikai gali lengvai pakeisti spalvas ir rėmelius, maišyti ir derinti tol, kol ras juos tenkinantį variantą.

Santa Katarina yra 230 000 gyventojų turintis miestas, įkurtas Nuevo Leono valstijoje šiaurės vakarų Meksikoje. Nuevo Leono valdžia finansavo ELEMENTAL modelį, pagal kurį reikėtų sukurti 70 namų šeštadalyje hektaro vidutinės klasės rajone Santa Katarinoje. Tai ELEMENTAL Monterrey 70 pavienių namų kompleksas. Tokiu būdu buvo parinkta tinkama strategija, investuojant valstijos išteklius į „sunkiąją namo statybos pusę“. Atsižvelgiant į tai, kad beveik 50 % komplekso kvadratūros bus savarankiškai pastatyta, tai sukuria vidinį struktūros augimą. Panaudojus pavienius, aštuntajame dešimtmetyje statytus namus, buvo pritaikyta atvira sistema, kuri suteikė šeimoms laisvę dėl savarankiškos statybos, pridėtos prie bendro sprendimo. Toks atvirumas išsklaido seną socialinio būsto kritiką: monotoniškas sprendimų kartojimas, negalintis aptarnauti skirtingų žmonių poreikių, preferencijų bei lūkesčių.

Dizainas: Yveso Beharo (Šveicarija), Josho Morensteino, Pichayos Puttorngul, Isabelle Olsson, Matthew Swintono, Matthew Malone’o ir Jenny Olson (JAV), 2010 Projekto partneris – Augen Optics (Meksika)

2011: 05

Dizainas: ELEMENTAL, Alejandro Aravenos, Fernando GarcíosHuidobro ir Gonzalo Arteagos (Čilė), 2008

3. Design for Change INDEX: Award 2011 nugalėtojas, DARBO kategorija Vaikams suteikia galią kurti sprendimus didžiausiems pasaulio iššūkiams

Projektas Design for Change („Dizainas pokyčiams“) pasiekė virš 200 000 vaikų daugiau nei 20 valstybių. Vaikai

kūrė sprendimus bei vykdė pokyčius, susijusius su daugiau nei 20 skirtingų pasaulinių problemų, tokių kaip socialiniai blogiai, aplinka, švietimas, alkoholis, vaikų darbas, potvyniai, eismas ir diskriminacija. Šis projektas palietė ne tik vaikus, bet ir mokytojus bei bendruomenes. Vaikai, tapę pokyčių iniciatoriais, pakeitė suaugusiųjų požiūrį į save. Dar vienas esminis Design for Change aspektas yra mokymo programų kūrimas, panaudojant istorijas, įkvepiančias socialinius tyrimus, ir leidžiant vaikams tapti pavyzdžiu kitiems vaikams. Design for Change kartu su Harvardo aukštosios pedagoginės mokyklos projektu „The GoodWork Project“ vykdė tyrimą, kuris dar kartą patvirtino dizaino svarbą. Tyrimas aiškiai parodė vaikų mąstysenos pasikeitimą prieš ir po dalyvavimo projekte – iš pradžių jie buvo nekantrūs ir susijaudinę, o vėliau tapo motyvuoti ir išdidūs. Dizainas: Kiranos Bir Sethi ir Pranay Desai (Indija), 2010  Bendraautoriai: Jimas Ratcliffe’as ir Sandy Speicher

4. HÖVDING INDEX: Award 2011 nugalėtojas, ŽAIDIMO kategorija Šalmas, paslėptas stilingoje apykaklėje

Efektyviausia apsauga nuo rimtų kaukolės traumų – šalmo dėvėjimas važinėjant dviračiu. Nors žmonės puikiai žino apie pavojus kelyje, dauguma važinėja dviračiu be šalmo. Hövding yra dviratininko šalmas, rinkoje neturintis lygių. Jis ergonomiškas, praktiškas, atitinka visus saugumo reikalavimus, o taip pat subtilus bei prisitaikantis prie bet ko, ką dėvite. Hövding yra dviratininkams skirta apykaklė. Joje įtaisyta oro pagalvė, kurią galima pamatyti nebent įvykio metu. Oro pagalvės forma yra kaip gobtuvo, kuris apglėbia bei apsaugo dviratininko galvą. Aktyvavimo mechanizmas kontroliuojamas jutiklių, kurie fiksuoja neįprastus dviratininko judesius įvykio metu. Apykaklė yra matoma išradimo dalis. Ji padengta keičiamu kiautu, kurį galima pritaikyti prie kitų drabužių. Hövding yra praktiškas priedas, kurį lengva nešiotis, jis puikiai atrodo, nors yra subtilaus dizaino ir gali išgelbėti gyvybę.

Dizainas: Annos Haupt ir Terese Alstin (Švedija), 2010

5. Design Seoul INDEX: Award 2011 nugalėtojas, BENDRUOMENĖS kategorija Seulo miesto pakeitimas, pasitelkiant dizainą

Siekiant paversti Seulą labiau į žmogų orientuotu miestu, Design Seoul paskelbė penkis principus: erdvus, integralus, tausojantis, bendradarbiaujantis ir tvarus dizainas. Rezultatas buvo Design Seoul gairės, kurios buvo pritaikytos Seulo viešosioms erdvėms, įstaigoms, pastatams bei lauko reklamoms. Miesto aikštės pastatas buvo renovuotas pavertus jį atsinaujinančios energijos orientyru, o naująjį miesto valdžios kompleksą – pačiu energetiškai efektyviausiu pastatų kompleksu Korėjoje. Be to, Seulo valdžia ėmėsi žingsnių, kuriant naujas gatvių šlavėjų uniformas. Naujas dizainas užtikrina gerą žmogaus, dėvinčio uniformą, matomumą ir tuo pačiu simbolizuoja Seulo, kaip ekologiško miesto, įvaizdį. Galiausiai, pasitelkus „dizaino, besirūpinančio gyventojais“ viziją, visuose miesto vykdomuose projektuose Design Seoul pagerino gyventojų gyvenimo kokybę – sukūrė urbanistines erdves, orientuotas į žmogų. Šiuo kontekstu Design Seoul projektai pavertė Seulą saugesniu ir malonesniu bei harmoningu su „dizaino, besirūpinančio gyventojais“ vizija. Dizainas – Seulo miesto valdžios komandos (Korėjos Respublika),2007

6. Programos Adlens Universal bei Vision for a Nation KŪNO kategorija Leidžia vartotojams susireguliuoti lęšius žiūrėjimui į tolį arba skaitymui

Akies refrakcija yra pati dažniausia problema pasaulyje, atsakinga už prastą regėjimą. Besivystančiose šalyse yra du pagrindiniai barjerai, trukdantys regėjimui koreguoti: prieinamumas bei įperkamumas. Skysčiu užpildyti reguliuojami akiniai apeina šias kliūtis, taip suteikiama regėjimo korekcija besivystančioms šalims. Gaminio dizainas leidžia savininkui nepriklausomai reguliuoti abu lęšius. Nebrangūs akiniai gali būti lengvai pritaikomi sveikatos srityje dirbančio asmens; ištaisomi iki 85 % akių refrakcijos atvejų. Reguliuojant suktuką skystis pumpuojamas iš arba į lęšio struktūrą (taip keičiamas lęšio stiprumas). Pasiekus pageidaujamą stiprumą, žmogus paprasčiausiai užsandarina lęšius bei nuima reguliatorius. Dizainas: Williamo Johnsono, Alexo Edgintono, Gregoro Storey, Mirandos Newbery, Andrew Robertsono, Richardo Tayloro, Graeme’o Mackenzie, Jameso Wilsono, Davido Crosby, Josho Silverio, Justino Bucho, Benjamino Hollando, Oweno Readingo, Adamo Clitherowo, Christopherio Kingo, Philipo Gravelle’o, Dijono Pietropinto, Danielio Rhodeso, Juliano Joneso, Jayesho Lado, Johanneso Prinso ir Robo Stevenso (Jungtinė Karalystė), 2007 7 7. Reclaim BENDRUOMENĖS kategorija Bahreino paviljonas, atspindintis jūrinę šalies kultūrą

Bahreino nacionalinis paviljonas Reclaim („atsiimti, įsisavinti žemes, utilizuoti“) 2010 m. Venecijos architektūros bienalėje – tai tyrimas apie Bahreino salos pakrančių plėtrą. Jis nušviečia plataus masto žemės įsisavinimo pasekmes, kurios performuoja didžiąją dalį Persijos įlankos urbanizuotų pakrančių. Šis tyrimas suteikia tarptautinę platformą dažnai ignoruojamiems Bahreino žvejų, patiriančių milžiniškus pokyčius su jūra, balsams; žvejų, kurie užaugo pakrančių kaimeliuose, kur jūra plaudavo jų namų slenksčius, o šiandien jie atsidūrė vos keli kilometrai nuo pakrantės. Bandydami atgauti staigesnį ryšį su jūra, žmonės pradėjo statytis lūšnas ties laikinomis pakrančių linijomis. Pateikdami tai kaip neformalias susirinkimų erdves, jie ramiai bando atstatyti nekomercines erdves susirinkimams ties pakrante. Atgabenti į parodos platformą, jie tampa akivaizdžiu priminimu apie liaudiškos kultūros trapumą bei ilgalaikių viešųjų erdvių svarbą tokiose visuomenėse, kur modernizacija vyksta dramatišku tempu. Dizainas: Nouros Al Sayeh ir Fouado Al Ansari (Bahreinas), 2010

8. Wasara NAMŲ kategorija Biologiškai suyrantys vienkartiniai indai

Egzistuojantys popieriniai indai paprastai yra minimalaus tvirtumo ir kokybės. Be to, jie retai būna praktiški ar išvaizdūs. Estetiško ir jautraus dizaino, sukeliančio asociacijas su japoniška keramika, kolekcijos Wasara indai patogiai telpa rankoje, yra elegantiškos formos bei turi tvirtą laikiklį. Savo elegantišku išgrynintu japonišku dizainu Wasara siūlo geriausia, ką galima pasiūlyti vienkartinių indų srityje. Wasara pagaminta iš atsinaujinančių medžiagų, tokių kaip cukranendrių pluoštai, bambukas bei nendrių galvutės. Wasara yra išskirtinio japoniško supratimo produktas. Japonų kultūroje egzistuoja shakkei technika, interpretuojanti per langą matomą kraštovaizdį kaip interjero dalį. Tai atspindi harmoningo gyvenimo su gamta dvasią. Wasara indai perima šią dvasią. Dizainas – Shinichiro Ogatos (Japonija), 2008

9. PUMA: gudrus mažas maišelis DARBO kategorija Tvarus tradicinės batų dėžės pakaitalas

Clever Little Bag („Gudrus mažas maišelis“) yra tvarus įprastos batų dėžutės pakaitalas, kuriam panaudota 65 % mažiau kartono. Šioje maišelio ir dėžutės sistemoje nėra jokio popieriaus, ji lengvai surenkama,

2011: 05

užima mažiau vietos, sveria mažiau, pakeičia prekybinius plastikinius maišelius ir yra visiškai perdirbama. Ji sumažins vandens, energijos bei kuro išeigas vien gamybos lygmenyje daugiau nei 60 % per metus. Antrinis maišelio panaudojimas taip pat yra esminė šio kūrinio dalis. Buvusi INDEX: Award nugalėtoja studija Fuseproject bendradarbiaudama su Puma sukūrė pakuotės sistemą, kuri ženkliai sumažina kompanijos Puma pėdsaką aplinkai bei sutvirtina jos iniciatyvą link švaresnės, žalesnės ir saugesnės veiklos. Dizainas: Yveso Béharo, Josho Morensteino, Nicko Cronano ir Setho Murray (JAV), 2010

10. Embrace Infant Warmer Publikos simpatijų INDEX: Award 2011 nugalėtojas, KŪNO kategorija Nebrangus šildytuvas, teikiantis terminę pagalbą pirma laiko gimusiems naujagimiams

Dvidešimt milijonų pirma laiko gimusių ir neišnešiotų kūdikių gimsta kasmet, o keturi milijonai iš jų miršta. Išgyvenę kūdikiai dažnai užauga su ligomis, kurios lydi juos visą gyvenimą. Kūdikių gyvybė gali būti išsaugota suteikus jiems terminį reguliavimą. Kaip bebūtų, tradiciniai inkubatoriai yra brangūs ir reikalauja elektros, o taip pat dažniausiai randami tik pagrindinėse miestų ligoninėse. Embrace Infant Warmer yra inovatyvi ir nebrangi technologija, pastovia temperatūra tiekianti naujagimiui šilumą, kas yra esminė išgyvenimo sąlyga. Šildytuvas pritaikytas veikti tiek miesto, tiek kaimo sveikatos priežiūros įstaigose, o taip pat ir žmonių namuose. Jis kruopščiai sukonstruotas ir palaiko pastovią 37 °C kūdikio temperatūrą 4–6 valandas be jokios elektros. Dizainas: Linuso Liango (JAV), Naganando Murty, Rahulio Panickerio (Indija) ir Jane Chen (JAV), 2009

11. E.chromi KŪNO kategorija Nebrangus asmeninis ligų kontrolės monitorius

Jaunų sintetinės biologijos studentų iš Kembridžo universiteto komanda praleido 2009-ųjų vasarą kurdami E.chromi – DNR dalelių rinkinį, kuris gali būti įterptas į E.coli rūšies bakteriją. Kiekviena DNR dalelė talpina genus, parinktus iš egzistuojančio organizmo, ir leidžia bakterijai skleisti spalvą: raudoną, geltoną, žalią, mėlyną, rudą ar violetinę. Sujungus jas su kitomis DNR dalelėmis, E.chromi gali būti užprogramuota, pavyzdžiui, nustatyti, ar geriamas vanduo yra saugus: uždegama raudona lemputė, jei randama toksinų. Kitas besirutuliojantis projektas Scatalog – veikiantis atvirkščiai. E.chromi yra suvalgomas su jogurtu, ir taip kolonizuojamas žarnynas, stebint chemines ligų žymes. Aptikus ligą bakterijos pagamina lengvai suprantamą įspėjimo signalą, ryškiai nudažantį jūsų išmatas. Dizainas: Mike’o Davieso, Shunos Gould, Vivian Mullin, Siming Ma, Megan Stanley, Alano Walbridge’o, Crispian Wilson, Alexandros Daisy Ginsberg ir Jameso Kingo (Jungtinė Karalystė), 2009

12. The Copenhagen Wheel BENDRUOMENĖS kategorija Generuoja ir kaupia energiją važiuojant dviračiu bei stabdant

Transportas iškelia nuolatinę dilemą: jis yra būtinas ekonominei plėtrai, tačiau tuo pačiu sukelia svarbių aplinkosaugos problemų. The Copenhagen Wheel („Kopenhagos ratas“) tikslas – atkreipti į šią problemą dėmesį, pateikti sudėtinį techninį, elgsenos ir sisteminį sprendimą. Neatsižvelgiant, kad tai transporto priemonė, nuvežanti iš taško A į tašką B, ji taip pat yra sumanus, jautrus įrenginys. Rate integruoti jutikliai kaupia informaciją, kuri padeda pasirinkti mažiau užterštus dviračių maršrutus, pasiekti mankštos tikslus arba paskatinti kitus dažniau važiuoti dviračiu. Rate panaudotas techninis sprendimas (variklis ir baterija, galinti generuoti energiją), padedantis įveikti atstumo bei reljefo barjerus, o realaus laiko duomenų tinklas bei eilė su dviračiu susijusių telefono aplikacijų sutvirtina miesto infrastruktūros kūrimą ir puoselėja saugumo jausmą. Dizainas: Christine Outram (Australija), Carlo Ratti (Italija), Assafo Bidermano (Izraelis), Vincenzo Manzoni (Italija), Xiaoji Chen (Kinija), Roono E. Kango (JAV), Marko Yeno (JAV), Jennifer Dunnam (JAV), Myshkino Ingawale‘o (Indija), Ari Kardasis (JAV) ir Andreos Cassi (Italija), 2008

Apvalios formos

Prada

Marc Jacobs

Stella McCartney

Dolce & Gabbana

tendencijos

Iliustracijos Žybarto Čiurlio Nuotraukos iš Scanpix ir gamintojų archyvų

Apskritimas yra geometrinė plokštumos taškų, vienodai nutolusių nuo vieno taško, vieta; geometrinė uždara kreivė. Apskritimo ilgis – Apskritimo ilgis – Apskritimas – simbolis, turintis begales reikšmių istoriniame kontekste. Pavyzdžiui, egiptiečių amžinybės simbolis yra žiedu sumegztas apskritimo formos raištis, magijoje šis geometrinis sim-

bolis yra apsisaugojimas nuo piktųjų dvasių, kinų In ir Jan simbolis išreikštas taip pat apskritimu, o tradicinėje astronomijoje apskritimas su viduryje pažymėtu centru – Saulės ženklas. Neturintis pradžios, pabaigos ir krypties apskritimas dažnai simbolizuoja dangų ir dvasingumą, priešingai nei kvadratas, kuris reiškia Žemę, žmogų ir materialų pasaulį.

Cube, Modus

de Sede Pearson Lloyd Candy, Modus

2011: 05

Marni

Louis Vuitton

Givenchy

Fetišas Fetišizmas – vienas seniausių tikėjimų, pagrįstas daiktų-fetišų garbinimu. Pirmykštis žmogus garbindamas stabus tikėjosi palankumo. Taip pat buvo garbinami net darbo įrankiai tikintis, jog tai suteiks darbui sėkmės. Fetišizmas vėliau buvo siejamas ne su materialių daiktų garbinimu, bet su juose esančia dvasia. Buvo suteikta simbolinė prasmė gyvū-

nų kaulams, iltims ar plaukams. Tikėtasi panašaus poveikio, kaip ir nešiojant amuletą, – tai atneš vienokią ar kitokią sėkmę bei laimę. Šiais laikais fetišas siejamas su seksualiniu potraukiu, garbinimu ar polinkiu kažkokiam objektui. Seksologijoje teigiama, jog tai yra lytinis nukrypimas, būdingesnis vyrams nei moterims.

Jeff Miller, Baleri Italia

de Sede

Prada

Hermes

Yves Saint Laurent

tendencijos

Minimalizmas Minimalizmas – dailės stilius, vyravęs 6–7 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir atsiradęs kaip priešprieša tuo metu populiariam abstrakčiajam ekspresionizmui. JAV menininkai, gilinęsi į trimatę erdvę, išpopuliarino minimalizmą ir padėjo jam tapti labai svarbiu naujojo meno reiškiniu. Pagrindiniai minimalizmo bruožai: elementarios pirminės struktūros, objektyvumas, schematiškas paprastumas, nuas-

Pearson Lloyd Lolo, Modus

2011: 05

meninimas ir logika. Taip pat minimalizmui būdingas vienodas to paties motyvo kartojimas. Minimalizmas jungia estetiką ir paprastumą. Šiam stiliui sukurti naudojamos nerėkiančios spalvos: balta, juoda, mėlyna, žemės spalvų tonai ir pan. Naudojamos tik reikalingos ir praktišką funkciją turinčios detalės. Drabužių ar baldų linijos būna paprastos, aiškiais kampais, kirpimais.

Pearson Lloyd Pisa, Modus

Burberry Prorsum

Louis Vuitton

Dolce & Gabanna

Louis Vuitton

Raudona spalva Raudona – viena iš pagrindinių spalvų. Jos bangos ilgis yra 625–740 nm. Raudona yra kraujo ir ugnies spalva. Ji – intensyvi, stipri ir gali reikšti tiek aistrą ir meilę, tiek galią ir jėgą. Raudona spalva naudojama dar senuose mituose apie karo dievą, kur minima, jog jis vilkėjo raudoną apsiaustą, simbolizuojantį žiaurumą. Šią spalvą neretai randame ir įvairių valstybių vėliavose. Teigiama, jog raudona spalva sustiprina tam tikrus žmogaus pojūčius, pavyzdžiui,

de Sede

veikdama smegenų centrą, atsakingą už klausą, ji sukuria iliuziją, jog garsai aplinkui yra šiek tiek garsesni. Taip pat sakoma, jog raudona spalva sužadina nervų sistemą, organizme padaugėja adrenalino ir padažnėja kvėpavimas. Interjere raudona spalva optiškai sumažina erdvę, nes tokios spalvos daiktai atrodo esantys arčiau. Tačiau raudona yra viena šilčiausių spalvų, tad apgaulės būdu ja galima šiek tiek „sušildyti“ erdvę.

Pearson Lloyd Pisa, Modus

Interviu

Daiva

Urbonavičiūtė: „Aš bandau įpakuoti viską“

Tekstas Gabrielės Vaitkutės Nuotraukos: T. Kaunecko, K. Vaitelytės, D. Gumbrevičiaus

KAS JUMS YRA MADA, STILIUS IR DIZAINAS? KAIP VISA TAI SUSIJĘ IR KUO SKIRIASI? Man tai yra gyvenimo būdas. Manau, jog aplinka yra neatsiejama nuo to, ką tu rengiesi. Viskas, kas mane supa, yra sukurta ir padaryta pagal mane, pagal idėją, viziją ir idealą. Dėl to aš ir pradėjau dirbti su interjeru. Savo klientėms pasiuvau labai daug

2011: 05

puošnių drabužių, tuomet jos man patikėjo savo namus, kad juose būtų jaukiau ir gražiau. Man atrodo, kad kiekvienas daiktas turi turėti savo įpakavimą. Aš bandau įpakuoti viską.

KAIP IR KODĖL TAPOTE DRABUŽIŲ DIZAINERE? Gal todėl, kad patiko gražiai rengtis, atrodyti kitaip nei dauguma, o gal dėl to, kad mano močiutė siuvo. Čia yra lyg dinastija: prosenelė siuvo, močiutė siuvo... Aš čia kaip amatininkė kalbu, bet kiekvieną kažkiek įtakoja aplinka ir tėvai. O aš esu iš šeimos, kuri labai daug dirbo: senelis buvo stalius ir gamino baldus bei statė namus, o močiutė kaime siuvo rūbus. Turbūt nelabai supratau, kad noriu būtent tokios profesijos, bet visą laiką turėjau aiškią nuomonę apie tai, kaip žmonės turi atrodyti. Nežinau kodėl, bet turbūt tai yra įgimta. Pamenu, kai stojau į Vilniaus dailės akademiją ir įstojusi kažkam iš klasiokų pasakiau: „Įsivaizduoji, va, įstojau į Dailės akademiją“, o man sako: „Taigi tu nuo šeštos klasės apie tai kalbi.“ Aš tiesiog to neatsimenu, nors taip gyvenau visą laiką. Aš visada keistai rengdavausi, kitaip atrodydavau ir sugebėdavau išsiskirti. Nemanau, kad tai ir yra būti menininku, bet manau, kad menininkas bet kokiu atveju stengiasi išsiskirti, neiti koja kojon su tuo, kas yra aplinkoje. Jeigu nuo vaikystės žmogus toks yra, tai jis, vadinasi, turi potencialo kažkuo tapti.

KOKS BUVO PATS PIRMASIS JŪSŲ PASIEKIMAS MADOS SRITYJE IR KOKĮ DABAR LAIKOTE PAČIU DIDŽIAUSIU IR RYŠKIAUSIU? Mano pirmasis dalyvavimas ir pasiekimas mados srityje buvo „In Vogue“ festivalis. Tai buvo populiarus renginys prieš dešimt metų. Visi dizaineriai ten dalyvaudavo, o festivalio komisija buvo tarptautinė. Ten pristačiau savo pirmąją kolekciją ir gavau pirmuosius įvertinimus. Pirmą dieną laimėjau pirmą vietą, o antrą dieną – antrą vietą. Nors į tą konkurą manęs net nenorėjo praleisti. Vilniaus dailės akademijos komisija ir kiti modeliuotojai sakė: „Ne, ne, ji čia labai netinka.“ Mano, amžiną atilsį, dėstytoja įkalbėjo juos duoti šansą, nes manė, jog mano darbai išsiskirs bendrame kontekste. O kontekstas tuo metu buvo Sandra Straukaitė, Juozas Statkevičius, Ramunė Piekautaitė. Aš buvau jau iš jaunesnės, kitos kartos. Pasirodžiau festivalyje, ir mane įvertino ne lietuviai, bet užsieniečiai. Čia ryškus prisiminimas dėl to, kad tai buvo pirmas toks pasirodymas ir visi pamatė mano darbus. O po to mes pradėjome daryti mados savaitę, ir nuo tada aš tokiame rate ir sukausi. Pats įdomiausias mano darytas projektas – šokio ir mados spektaklis „Orlando“, kurį ruošėme su Gyčiu Ivanausku. Šis projektas labai įsiminė, nes dirbau prie idėjos, vizualizacijos. Man patinka kurti drabužius teatrui, nes tai savaime yra kažkoks veiksmas ir emocija. Yra daug įdomiau, kai modeliai šoka, dainuoja, vaikšto ir atlieka veiksmą tuo pat metu, o ne tik kad demonstruoja madą, grynai drabužių funkciją. Iš tiesų man drabužiai dažnai atrodo nefunkcionalūs. Aukštoji mada remiasi labai prabangiais audiniais, natūraliais šilkais, aksomu ir daug rankų darbo. Tie drabužiai atrodo visiškai nenešiojami ir nepraktiški gyvenime. Man pačiai, kai kuriu, visą laiką pirmoje vietoje yra praktiškumas, kaip, pavyzdžiui, darė ir Coco Chanel. Jai esminis dalykas buvo rankovių kirpimas ir ji pati žiūrėdavo, ar su tokia rankove gali įlipti į mašiną ar

palysti po kėde. Aš taip pat keliu sau užduotį, kad su mano kurtais drabužiais būtų patogu, bet kartu tai būtų ir prabangu. Galbūt tai ir yra ryškiausias mano kūrybos bruožas, kad pradžioje yra funkcija, o po to aš ją dekoruoju taip, kad ta funkcija pasislėptų, nes kai kurie funkcionalūs dalykai nėra estetiški.

KURIATE NE TIK DRABUŽIUS, BET IR INTERJERUS. KAIP IR KODĖL PRADĖJOTE TAI DARYTI? Kaip ir sakiau, pirmas bandymas buvo dėl to, kad bendravau su savo pastoviais klientais, kurie rengiasi išskirtinai mano kurtais drabužiais, o kai svečiuodavausi pas juos, tiesiog pradėjau patarinėti, kaip galėtų atrodyti jų namai, ir vėliau supratau, kad galiu kurti ir interjerus. Kai kuriu madą, turiu savo viziją, kaip galėtų būti gyvenama, kokioje erdvėje turėtų būti būnama, visada pasitikiu savo vidiniu pojūčiu. Taip aš ir pradėjau: vienai klientei padariau, kitai... Turbūt viskas prasidėjo nuo butiko įsirengimo. Esu dariusi ir viešbučio interjerą, taip pat dariau kelių restoranų, naktinių klubų, namų, butų interjerus.

AR SULAUKIATE KRITIKOS IŠ INTERJERO DIZAINO SPECIALISTŲ, ARCHITEKTŲ IR PAN.? Galiu paklausti, kiek žmonių Lietuvoje domisi užuolaidomis? Lietuvoje mažai kas kuria gražias užuolaidas. Visų pirma, tie specialistai neturi medžiagiškumo išsilavinimo, nes, pavyzdžiui, architektai negauna tokių žinių, kokias gaunu aš, dirbdama su drabužiu, nes medžiagiškumas ir detalės yra neatsiejama to

2011: 05

dalis. Lietuvoje nėra interjero dekoro specialybės. Pavyzdžiui, Paryžiuje ar Londone dekoravimas yra specialybė: architektai sau, dekoratoriai sau. Tiesiog pas mus tokių dekoratorių ant vienos rankos pirštų suskaičiuojama, nes sklando toks gandas, kad arba tu esi interjero specialistė, arba esi užuolaidų siuvėja. Kiek matau gerų interjero dizainerių darbų, iš karto pastebiu, kad jie nedirba su medžiagomis. Nors, aišku, minimalistiniame interjere tai ir nėra būtina. Aš mėgstu XVI, XVII, XVIII amžius. Visa tekstilė yra interjero dalis. Lietuvoje yra daug vyrų architektų, kurie kuria ir interjerus. Jie daro labiau tūrinę viziją, aš darau labiau vidinę. Ir iš tiesų, pagal natūrą vyrai turi statyti namus, o moterys turi vidų įrenginėti. Tai aš atlieku žmonos vaidmenį.

KOKIE YRA INTERJERO IR DRABUŽIŲ KŪRIMO PROCESŲ SKIRTUMAI IR PANAŠUMAI? Drabužyje viskas vyksta daug greičiau, o interjerą padaryti tiesiog ilgiau užtrunka, ir todėl yra įdomiau. Tai yra metų projektas ir jis prasideda nuo statybų. Skirtumas tas, kad tai daug daug ilgiau, nei pasiūti vieną gerą drabužį. O šiaip principas tas pats: viskas prasideda nuo idėjos. Žinoma, kurdamas interjerą tu dirbi su daugiau žmonių: statybininkais, apdailininkais, visokiais pagalbiniais „personažais“. Siuvykloj, aišku, irgi daug žmonių būna, bet ten viskas smulkiau: mini, mikro, o interjerai labiau makro. Interjere gali apimti didesnį objektą. Baldus aš kuriu irgi pati. Jeigu galiu sukurti suknelę, tai galiu sukurti ir baldą. Man patinka menininko apibūdinimas kaip Michelangelo, Raphaelis arba Da Vinci, kurie dary-

davo viską: freskas, tapydavo paveikslus, kurdavo kitus dalykus. Iš tiesų menininkas kuria visur. Ganėtinai siaura specializacija yra tik vienos srities dizaineris. Yra toks sovietinis mąstymas, jog reikia žmones suskaidyti į atskiras funkcijas, norint padaryti organizmą, kad visi būtų vieni nuo kitų priklausomi, o visi Renesanso menininkai darė viską: ir menus, ir mokslą tyrinėjo, ir žvaigždes, ir daug įvairių dalykų.

DAUG KURIATE IŠ EKOLOGIŠKŲ MEDŽIAGŲ. SUNKIAU, O GAL KAIP TIK LENGVIAU, KAI PASIRINKIMO GALIMYBĖS YRA MAŽESNĖS? Sunkiau. Jeigu aš turėčiau pasirinkimą kurti tik iš ekologiškų medžiagų, tarkim, yra penkios ekologiškos medžiagos ir šimtas kitų medžiagų, tai aš, aišku, kurčiau iš tų penkių. Bet kolkas mes ir tų penkių neturime. Aš propaguoju ekologiją ir perdirbimą. Drabužius ir dalykus kuriu tokius, kad būtų aplinkai ir žmogui draugiški, nes vis tiek žmogus, gyvendamas sintetinėje aplinkoje, negali gerai jaustis ir egzistuoti šiame pasaulyje.

gėrimas. Nors viskas priklauso nuo santykių ir tinkamos aplinkos, konteksto – vardan ko tu tai darai. Beskonybė yra, kai tu atlieki veiksmą nesąmoningai, nes svarbiausia yra įsisąmoninti, kodėl kažką darai ir kas tau yra tas veiksmas. Kiekvienas judesys, žvilgsnis ar menas daro įtaką. Ir jeigu tu skleidi harmoniją, džiaugsmą ir santarvę, tai yra skoninga, o jeigu chaosą, disbalansą – aš manau, jog tai jau yra beskonybė. Yra dar daug kitų niuansų, bet man beskonybė – sintetinės medžiagos, pateiktos kaip prabangus šilkas arba perdėtas manieringumas. Tai, kas yra netikra ir tuščia, yra beskonybė, nes tikri daiktai, natūralios medžiagos turi turėti šaknis, istoriją.

MADOS KAIP MENO SVARBA MŪSŲ GYVENIME.

KAS JUMS YRA BESKONYBĖ?

Mada daroma tam, kad žmonės pirktų daugiau drabužių. Dėl to ji ir keičiasi kas pusę metų, ir daromas didžiulis ažiotažas ir viskas vien tam, kad veiktų pramonė. Kita vertus, ar to reikia? Na, nežinau... Ar reikia skaityti poeziją? Gal ir nereikia. Yra dalykų, kurių yra per daug, o viskas turi būti saikinga: turi suknelių – gražu, turi įdomių ar dizainerių suknelių – puiku, kad gali sau leisti pasisiūti ar nusipirkti. Bet nereikia iš to daryti kulto.

Manau, kad beskonybė yra tai, kas nėra išbaigta, ir kai nėra harmonijos. Žinoma yra žmonių, kurie to nemato, bet būtinai turi būti visuma. Harmoninga – tai, kai nerėžia, nedrasko akies; atitinka kanonus. Harmoniška visuma yra opozitas beskonybei. Taip pat beskonybė, mano manymu, yra negražus, netvarkingas, įžūlus elgesys. Beskonybė – valgymas makdonalde ar kokakolos

Manau, kad mada yra toks dalykas, kai tu skaitai poeziją ir sakai, jog galbūt niekada taip neparašysi, kai galvoji: aš niekada taip nesukursiu, aš labai norėčiau tai arba persiūti, arba užsidėti ir tokiu būdu pabūti to meno dalimi. Mada – tas menas, kurį tu nešioji ant savęs, tai yra daiktai-objektai, kuriais tu deklaruoji kažką: gyvenimo būdą, poziciją, kažkokius santykius.

Aušra Osipavičiūtė:

„Iš tikrųjų man net nesvarbu,kas toje madoje vyksta“ Tekstas Katios Merežnikovos Nuotraukos iš asmeninio Aušros Osipavičiūtės archyvo

Aušros Osipavičiūtės vardas yra puikiai žinomas bent šiek tiek besidomintiems mada, fotografija ir turintiems internetą. Jos nuotraukos gali sukelti įvairias, net kraštutines emocijas, tačiau abejingų nepalieka, kaip ir pati fotografė, apie viską turinti savo nuomonę. Tai ryški asmenybė, daugiau rodanti, negu kalbanti, kas šiuolaikiniame pasaulyje, pilname tuščių žodžių, atrodo labai vertinga. Ypač kai darbai sugeba parodyti kūrėjos pasaulį, pomėgius ir norus taip ryškiai. Ji mėgsta eksperimentuoti ir daryti kažką naujo, nematyto, jungti skirtingus meno stilius ir bando pažiūrėti į madą kitu kampu. Akivaizdu, kad Aušra suvokia savo darbą kaip kūrybinį procesą, o ne paprastą fotografavimą, kai viskas yra paprasta ir aišku. Iš žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su mada, dažnai galima išgirsti nuomonę, kad domėjimasis mada ir geras skonis yra įgimtos savybės. Šiuo atveju Aušra Osipavičiūtė turi savo nuomonę ir sako: „Įgyta? Mes gimstame nuogi ir nelabai žinome, kad kažkokia mada egzistuoja ir kad apskritai rengtis reikia.“ Jai visada patikdavo ir iki šiol patinka gražūs drabužiai (toks jau tas mados fotografės darbas), o pati fotografija Aušros gyvenime atsirado kaip maistas akims. Ypatingai skaniai susivalgo kokybiška mados ir kelionių fotografija. Vienas dalykas – žiūrėti ir mėgautis kitų darbais, visai kitas – fotografuoti ir kurti. Fotografija kaip profesionalia kūryba Aušra pradėjo domėtis prieš trejus metus, nors vartyti

2011: 05

žurnalus, žiūrėti nuotraukas, stebėti tai, kas yra gražu ir kelia estetinį pasigėrėjimą, menininkei patiko visada. Tiesiog viena jos pusė buvo labiau prie meno, o kita – prie tiksliųjų mokslų. Pabaigusi mokslus universitete, tiksliukė Aušra suprato, kad jai tai yra per sausa, ir pradėjo instinktyviai ieškoti veiklos, kuri tikrai būtų miela širdžiai. Galų gale kūrėjai pavyko pasiekti harmonijos: ji mėgaujasi tuo, ką daro. Bet kokį kitą darbą galėtų mesti, o prie fotografijos sėdi valandų valandas, kol gauna tobulą rezultatą, kuris jai patinka. Pasak fotografės, jos didžiausias pasiekimas – smarkus patobulėjimas ir faktas, kad dabar ji tikrai gali rodyti aukšto lygio darbus. Taip pat labai svarbu tai, kad ji jaučiasi užtikrinta tuo, ką daro, ir teigia atrandanti savo braižą. Šiais laikais savas braižas yra vienas sudėtingiausių dalykų, ir kai atsiranda kūrėjas, turintis kažką savito ir ypatingo, malonu tiek jam pačiam (juk jo darbai iškart atpažįstami), tiek žiūrovui (pagaliau jis gauna šviežio oro). Aušra Osipavičiūtė mano, kad mados fotografija yra apie drabužį ir grožį, tačiau tai nėra vien paveiksliukai su mergaitėmis ir sijonais, tai daug daugiau – dažnai pamirštama apie socialinį vaidmenį. Mados fotografija nemažai pasako apie vieną ar kitą žmonijos istorijos laikotarpį, sukuria naują realybę, į kurią daugelis norėtų patekti, arba idealizuoja jau egzistuojančią. Šio žanro esmė – užkabinti,

sudirginti, priversti norėti atsidurti vaizduojamo herojaus vietoje arba bent jau kelnėse. Mados fotografijos tikslas – ne užfiksuoti, o patraukti žiūrinčiojo dėmesį. Kartais ji atrodo tobula arba kaip tik atgrasi dėl to, kad yra kruopščiai surežisuota. Savaime suprantama, kad visas darbas, kūrybinis procesas prasideda ne nuo režisūros, o nuo idėjos. Kartais idėja ateina viena, o kartais su mados kūrėju. Toliau įvykiai klostosi priklausomai nuo situacijos: idėja generuojama, tobulinama, galvojama, kur ir kada ją realizuoti, kaip pateikti dizainerio kolekcijas. Svarbiausia kūrybiniame procese – žinoti, kokį rezultatą nori pasiekti ir kur judėti. Vienas iš dalykų, dėl kurių Aušra jaučiasi tikra ir lieka ištikima savo vidiniams principams, – modelių tipažas. Tai ryškių bruožų vaikinai ir merginos, į kuriuos pasižiūrėjus jaučiasi vidinė energija. Kai fotografė renkasi modelius – dažniausiai per modelių agentūras – pagrindinis kriterijus – žvilgsnis turi užsikabinti už keistų, šiek tiek netobulų veido bruožų. Žmonių be veidų Aušra paprasčiausiai nepastebi. Užtat pastebi ir labai vertina, kai modelis pasižymi ne tik akį patraukiančia išvaizda, bet ir stipria asmenybe. Fotografė nemėgsta, kai žmonės nuotraukose atrodo silpni. Kas vyksta madoje, Aušrai nėra svarbu. Ji ja domisi, bet nesureikšmina ir laikosi nuomonės, kad madinga yra tai, kas tinka žmogui, o visus klausimus ir filosofavimus apie madą palieka mados kūrėjams, tačiau mielai pasidalija savo

mintimis apie mados fotografijos situaciją Lietuvoje: „Mados fotografija gerėja. Labai lėtai, kaip atrodo man, nedaug kantrybės turinčiam žmogui, bet gerėja. Iš tikrųjų viskas yra labai įrėminta. Yra tam tikras formatas. Gal mes tiesiog neturime drąsių leidėjų... Rinka yra labai maža, ir niekam per daug nereikia kažko įdomaus, gal nėra žmonių, kurie tai supranta, vertina. Nors galbūt ir yra, bet nepakankamai. Lietuvos mados fotografijai reikia išlipti iš rėmų, siekti kokybės, ieškoti idėjų. Viskas priklauso nuo žmonių, kurie galėtų tai priimti. Dažniausiai žurnalai atmeta drąsias fotosesijas – su tuo tenka taikytis. Lietuvoje nėra leidinio, skirto mados fotografijai, kuri yra kitokia, nestandartinė. Kiek matau aplinkui, dabar yra bumas tos mados fotografijos: visi bando, kažką daro – smagu.“ Jei tokio dalyko kaip fotografija nebūtų, A. Osipavičiūtė ilgai negalvojusi gulėtų sau ramiai pliaže po palme. Gamta, ramybė, saulė, jūra... Kelionės – dar viena fotografės aistra, nors ji ir prisipažino, kad be fotoaparato keliauti turbūt būtų ne taip įdomu. Šių dviejų aistrų – fotografijos ir kelionių – vedama Aušra užsuktų į Mėnulį ar Marsą ir surengtų ten fotosesiją. Nori nenori, o mačius Aušros darbus, pabendravus su ja šiek tiek ilgiau ir, kiek įmanoma interviu rėmuose, artimiau, iškyla natūralus klausimas: ar nebūtų bet ko kito fotosesija, surengta Mėnulyje, banalesnė už A. Osipavičiūtės paprasčiausius darbus?..

Jscope Modelis Justine@ PMST Vizažistė Greta Babarskaitė Plaukų stilistė Monika Petrauskaitė Stilistė Greta Babarskaitė Drabužiai iš mimi.c (Mildos Čergelytės) kolekcijos FTRB0000 Fotografė Aušra Osipavičiutė Fotografuota „PIX studijoje“ www.pixstudija.lt

Serge de Nimes – džinsai? Tekstas Rugilės Ereminaitės Nuotraukos iš Corbis archyvo

Mėlynas gali būti dangus. Jūra yra mėlyna. Būna mėlynų lauko gėlių. Ne ką mažiau žavingas ir romantiškas klasikinis mėlyno džinso audinys. Džinsai? Asociacija su laisvalaikiu, kasdiene apranga ar puošniu apdaru? Daug kam ir šiandien tai saviraiškos laisvės forma. Kitiems tai tiesiog „džinsų penktadienis“ darbe, kai suteikiama proga išnirti iš brangių eilučių su kaklaraiščiais. Jaunimui tai naujas ir madingas sezono modelis. Vyresniajai kartai – prisiminimas apie maištingus laikus. Dar yra galvojančių, kad džinsas – tik neskoningų ir neoriginalių žmonių apdaras. Džinsas, kitaip vadinamas denimu, taikomas aksesuarų gamyboje, kartais galbūt tampa interjerą pagyvinančia detale. Šis audinys turi daug pritaikymo būdų, o šiandieninę pramonę be jo įsivaizduoti sunku. Vienas mados žodynų apibūdina denimą taip: tai išaustos medvilnės audinio kelnės iš baltų ir mėlynų siūlų, kurių kilmės vieta laikomas Prancūzijos miestas Nimesas. Originalus džinsų pavadinimas skamba „serge de Nimes“. Dvidešimtajame amžiuje denimas buvo naudojamas darbininkų drabužiams siūti dėl šios medžiagos patvarumo ir galimybės lengvai skalbti. Penktajame dešimtmetyje džinsas virto madingų drabužių medžiaga ne tik kelnėms, bet ir sijonams, švarkeliams ar suknioms. Populiarumo viršūnę denimas pasiekė tik aštun2011: 05

tajame dešimtmetyje, kai buvo pradėtos steigti masinės gamybos manufaktūros – tada daug reiškė ir firminės etiketės. Išskiriamas ir psichologinis denimo įtakos aspektas, susijęs su globalizacija: pavyzdžiui, plėšytų džinsų ir garsiųjų „Dr. Martens“ aulinių derinys buvo tarp jaunimo paplitęs aprangos stilius ir tarsi aštuntojo ir devintojo dešimtmečių madingos jaunuolių aprangos etalonas. Pelenės istorija Šiandien denimą galime laikyti net prabangos preke, nors anksčiau jis buvo dėvimas tik kaip darbininkų drabužis. Apie tai nemažai pasakoja tekstilės istorija. Džinsą anuomet būtų galima prilyginti šiandien populiariam mėlynajam montuotojų ar statybininkų kombinezonui. Nieko keisto, mat jau nuo audinio išradimo laikų jis laikytas kaip itin patvarus ir ilgaamžis audinys, neplyštantis ir tinkantis patiems sunkiausiems darbams dirbti. Prieš daugelį metų niekas neįsivaizdavo, kad tarp darbininkų klasės Amerikoje populiarus audinys užkariaus viso pasaulio stileivų spintas ir dizainerių kolekcijose stilingumu nenusileis brangioms ir lengvoms medžiagoms. Puikus tokios revoliucijos pavyzdys yra puloveris – kadaise buvusi žvejų, jūrininkų ir ūkininkų garderobo dalis, kuri XIX a. tapo visų socialinių klasių ir profesijų atstovų pamėgtu laisvalaikio,

sporto drabužiu. Džinsas pasirodė ne ką prastesnis ir mažais žingsneliais užkopė į patį mados olimpą. Juokaujama, kad nuo nežinomo iki pasaulyje pripažinto dizainerio – visi norėtų būti išradę džinsus. Garbė atiteko Straussui Nors džinso atsiradimo istorija neįspūdinga, tačiau itin reikšminga. Pirmieji džinsai sukurti San Francisko mieste. Tai buvo prekybininko Levi Strausso ir siuvėjo iš Latvijos, Jacobo Daviso, tandemo padarinys. Viskas prasidėjo tada, kai Davisas sukūrė patvarias kelnes klientui, aukso rinkėjui, kuris skundėsi, kad visi kiti audiniai nusidėvi pernelyg greitai. Stulbinamo rezultato sulaukusios tvirto audinio kelnės pritraukė ir kitus klientus bei daugiau užsakymų, tad pritrūko brezento, iš kurio siuvo, atsargų. Siuvėjas greitai rado išeitį – ėmė pirkti patvarų prancūzišką audinį, kilusį iš Nimeso. Audinys į Ameriką atkeliaudavo iš Italijos uosto Genujos, kurio pavadinimą amerikiečiai tardavo kaip „džins“. Iš šio nuostabaus audinio pasiūtos kelnės sulaukė itin didelio pasisekimo, ir Davisas nutarė savo kūrinį užpatentuoti. Tam trūko lėšų, todėl siuvėjas, nesugebėdamas pats susimokėti už patentą, nutarė bendradarbiauti su Levi Straussu. „Levi Strauss & Co“ – toks

buvo įkurtos džinsų kompanijos pavadinimas. 1873-ieji yra data, kai pasauliui buvo pristatytos pirmosios tvirtos kelnės su kniedėmis. Dar po metų išleista pirmoji mėlynų džinsų partija. Kūrėjo ir verslininko tandemas ant džinsų kišenių išsiuvinėjo dvigubas „arkas“, ir tai yra seniausias drabužių prekės ženklas JAV. Didžiausias perversmas „Levi’s“ kompanijoje įvyko 1985-aisiais, kai įmonė į pasaulį paleido vieną įsimintiniausių reklaminių kampanijų visoje istorijoje. Tuomet labai garsus modelis ir atlikėjas Nickas Kamenas pasirodė televizinėje džinsų reklamoje. Jos metu garsus vaikinas tų laikų stiliaus savitarnos skalbykloje nusimovė mėlynus „Levi’s“ džinsus. Tai ne tik išgarsino patį prekės ženklą, bet ir ženkliai išpopuliarino džinsus. Buvęs šios kompanijos kūrybos vadovas Gary Harvey yra pasakęs, kad jų svarbiausias tikslas – įkvėpti jaunimą vis iš naujo atrasti ir pamėgti denimą. Tai puikiai tinkantys žodžiai apibūdinti vis besikeičiančioms, tačiau niekur neišnykstančioms denimo tendencijoms. Panašiai, matyt, manė ir dauguma kitų kompanijų, pradėjusių kurtis tuomet, kai „Levi’s“ pakankamai išgarsėjo bei įrodė, kokia pelninga prekė gali būti džinsas.

Denimo liga Neilgai trukus „Levi’s“ džinsų kompanija jau turėjo konkurentą. 1889 m. atsirado kita firma, dabar gerai žinoma kaip „Lee“. 1926 m. ši kompanija parodė savo inovatyvumą – jie buvo pirmieji, į džinsus įsiuvę užtrauktuką. XX a. pradžioje į gyvenimą džinsinius kūrinius paleido ir trečioji Amerikos denimo kompanija „Wrangler“. Tuo metu „Levi’s“ į Europą atkeliavo tik po Antrojo pasaulinio karo. Kompanijai ant kulnų lipo besikuriančios europietiškos džinsų firmos. Garsieji vokiečių „Mustang“, angliškieji „Pepe Jeans“ ir galiausiai itališki džinsai „Replay“. 1953 m. „Mustang“ pasiūlė džinsinę madą moterims, tad šio audinio dėvėjimo rėmai buvo sulaužyti dar kartą. Galiausiai septintojo dešimtmečio pradžioje vėl įvyko revoliucija – pradėti siūti tampraus audinio džinsai. Atrodo, problemos, kur Europoje gauti džinsų, nebeliko. Šiandien būtent pagal džinsų gamintojus ar modeliuotojus šio audinio drabužiai skirstomi į tris kategorijas: pirmai priskiriami autentiški klasikiniai džinsai su vienu iš senųjų – „Levi’s“, „Wrangler“, ar „Lee“ – prekės ženklu, antrajai kategorijai atstovauja Europos džinsų gamybos firmos, tokios kaip minėtos „Replay“, „Mustang“ ar „Pepe Jeans“, o trečioji – tai kasmet autentiški garsių dizainerių, tokių kaip „Armani“, sukurti džinsai. Calvinas Kleinas buvo pirmasis dizaineris, aštuntojo dešimtmečio viduryje savo sportinėje kolekcijoje pristatęs denimą. Kleinas tapo žmonių pamėgtu vardinių džinsų kūrėju-pradininku, kartu atnešusiu terminą „dizainerių denimas“. Dizainerių sumodeliuoti tvirto audinio drabužiai gerbėjų įgijo greitai. Audinys vertinamas prieštaringai ne tik dėl jo nešiojimo kultūros, bet ir dėl autentiškumo. Dauguma nesureikšmina modelio ar kolekcijos autoriaus, pirmenybę teikia patogumui, tačiau kai kurie mano: „Jei jau džinsai, tai tikri.“ Apie „tikrus“ džinsus taip pat būtų galima diskutuoti, tačiau

2011: 05

istorine klasika tapusiu ir labiausiai pripažintu laikomas „Levi’s“ 501-asis modelis. Jį firmos asortimente galima rasti visada. Kintantis populiarumas Ne visą gyvavimo laikotarpį džinsai nešė pelną juos kuriančioms kompanijoms – indigo spalvos pasaulyje būta ir juodų dėmių. Džinsai skynėsi ilgą populiarumo kelią mūsų kultūroje, kol pasiekė tai, ką matome dabar: jie yra nepakeičiama daugumos vartotojų aprangos dalis. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje į džinsus dar buvo žiūrima skeptiškai, mat juos laikė tik praktišku ir visiškai nepuošiančiu laisvalaikio drabužiu. Pokario karta puošnumą ir įvaizdį įsivaizdavo jau visiškai kitaip: džinsai tapo idėjine aprangos dalimi, pašėlusio septintojo dešimtmečio jaunystės bei nesitaikstymo simboliu. Galima teigti, kad 1960–1969 metais džinsai sugebėjo visiškai integruotis į mados pasaulį, sulaužyti seną įvaizdį ir tapti viena geidžiamiausių prekių. Galiausiai devintajame dešimtmetyje denimas pasiekė aukščiausią populiarumo tašką: šiuo mokslo ir studijų laikotarpiu pamažu virto prestižiniu apdaru. Čia norėtųsi pacituoti 1978-aisiais amerikiečių poproko žvaigždės Neilo Diamondo dainuoto kūrinio žodžius: „I’d much rather be forever in blue jeans“ („Aš amžinai vilkėčiau mėlynus džinsus“). Dešimtajame dešimtmetyje išties buvo sunkus metas visoms denimo stilių siūlančioms kompanijoms. Militaristinis stilius ir taupi apranga tuomet buvo kur kas priimtinesni. Tačiau dešimtmečiui baigiantis, fortūna vėl atsisuko denimo gamintojų pusėn: džinsai vėl tapo populiarūs, susidomėjimas jais išaugo kaip niekada anksčiau. Tuo greitai ir gudriai pasinaudojo „Levi’s“ kompanija, kuri rinkai pasiūlė dvi naujas džinsų linijas: „Levi’s“ RED ir „Levi’s“ Vitage. Džinsinė RED

Jeremy Scott pavasaris 2012

linija įsitvirtino kompanijos istorijoje, o panaudota ikonografija atsispindėjo ir ateinančiose tendencijose ir sukėlė sprogimą prekyboje. Nemažai naujose kolekcijose naudotų detalių buvo pasiskolinta tiesiog iš senesnių „Levi’s“ modelių. Pirmajai pasaulyje džinsų kompanijai neblogą reklamą padarė 2001 metų vasaros atradimas. Vienam laimingajam atradus itin seną „Levi’s“ džinsų modelį ir paskelbus jo nuotrauką su siūlymu pirkti „eBay“ internetinėje parduotuvėje, žinia apskriejo visą pasaulį. Seniausiais žinomais džinsais pripažintas drabužis aukcione buvo parduotas už 46 532 JAV dolerių. Tikras originalas dar kartą įrodė, jog pasaulis vertina kokybišką džinsinę klasiką – XX-ojo amžiaus simbolį, kuris išliko aktualus iki šiol. Nemirštantį denimo populiarumą įrodo ir pasauliniai džinsų rinkodaros rodikliai. Nuo 2008 metų džinsų pardavimai kasmet tik didėja (2010-aisiais jie išaugo net 6 proc.). Remiantis pardavimų statistika ir kitais duomenimis daroma išvada, kad žmonės negaili didelės sumos pinigų už savo mėgstamiausią drabužį. Šiandien yra džinsų modelių, kurie yra praradę kasdieniškumo įvaizdį, o klientai stengiasi įsigyti kuo prabangesnį denimo gaminį. Tik sparčiai į viršų šuoliuojančios medvilnės kainos gali kiek pristabdyti džinsų verslo augimą. Džinsinis etiketas Kadaise darbininkų klasei priklausiusio audinio populiarumas šiomis dienomis neištrynė galiojančio etiketo. Tam tikrų aprangos detalių nešiojimo etiketas yra priimtas mūsų visuomenėje nuo seno, o džinsai nuolat svyruoja ant ribos, tad suklysti labai paprasta. Retas atvejis, kai džinsais pasipuošusį išvysime biuro darbuotoją, bankininką ar solidų

verslininką, ypač jų tėvynėje Amerikoje. Nesolidus džinsinių drabužių įvaizdis buvo sukurtas Holivudo filmų: tokiais drabužiais aktoriai dažniausiai būdavo apsirengę laisvalaikio scenų filmavimo metu. Nenuostabu, kad denimo mada yra užvaldžiusi jaunimo aprangą. Be to, riba, skirianti džinsus nuo oficialesnės aprangos, Europoje jau šiek tiek apsitrynusi, o ne reprezentacinį darbą dirbančių žmonių kasdienis palydovas – džinsai – nebestebina. Štai toje pačioje gimtinėje dešimtajame dešimtmetyje Kalifornijoje prasidėjo „casual day“ kultūra – kiekvienos savaitės penktadienis, kai įmonių darbuotojai gali į darbą atkeliauti vilkėdami laisvesnę aprangą. Lietuvoje taip pat yra įmonių, kurių darbuotojams leidžiama „džinsų penktadieniais“ oficialius drabužius iškeisti tiesiog į džinsus ar kitokią panašią aprangą. Tokia tendencija vyrauja ir kai kuriose mokyklose, kur moksleiviai vietoj uniformų gali pasipuikuoti šiuo tarp paauglių populiariu drabužiu. Reikėtų grįžti tik 20–30 metų atgal, kai džinsai, į Lietuvą atkeliavę iš Amerikos, buvo garbinami kaip pats stilingiausias ir jo savininką iš minios išskiriantis drabužis. Keletas iš anapus Atlanto atsiųstų džinsų modelių praėjusio amžiaus pabaigoje Sovietų Sąjungoje buvo retenybė ir žavėdavo beveik kiekvieną. Už juos nebuvo bodimasi sumokėti didelių sumų. Kai kurie maištaujantys jaunuoliai brangius tėvų nupirktus džinsus nešiodavo pagal naują tų dienų madą: paprasčiausiais aštriais akmenimis, plytomis ar panašiomis priemonėmis stilingai išbalindavo naujus pirkinius – Lietuvoje džinsinės kelnės blukintu efektu, tikriausiai, atrodė kaip nepasiekiamas dalykas. Aštuntajame dešimtmetyje į šalį atkeliaudavę garsūs prekių ženklai, tokie kaip „Levi’s“ ar „Wrangler“, reiškė ne tik kokybę, tačiau ir modernią vakarietišką kultūrą bei laisvesnį gyvenimą.

Brendame pamatę brendą. Kur? Tekstas Katios Merežnikovos Iliustracijos autorė Marija Tiurina

Paryžius, Londonas, Milanas, Niujorkas – nenuginčijamos mados sostinės ir turistų mekos vienu metu. Vilnius? Galima suabejoti. Bent jau kol kas ypatingos vilties, kad Vilnius pritrauks tiek modistų ir žioplinėjančių, besifotografuojančių, viskuo besistebinčių žmonių, tikrai nėra. Tai kas gi bendro tarp visų daugiau ar mažiau didelių miestų? Sąrašą Paryžius, Niujorkas, Londonas, Milanas, Vilnius galima tęsti iki begalybės, nekreipiant dėmesio į žemyną, ekonominę padėtį, religiją ar kitus socialinius faktorius. Atsakyti į pastarąjį klausimą padės dar keli: Kas labiausiai šviečia ir traukia turistus Paryžiaus Eliziejaus laukuose? Atsakymas Triumfo arka būtų per daug idealistiškas ir neteisingas. Kitas klausimas: Kas patraukia akį ir užvaldo dėmesį Gedimino prospekte? Londono Oxford Circus minėti net nesinori – ten darosi silpna nuo prekės ženklų, kitaip tariant brendų, gausybės. Jie – greitosios mados (angl. fast fashion) ir aukštosios mados švyturiai – šviečia ryškiausiai, vilioja ir suvilioja. Kaipgi jiems pavyksta padaryti taip, kad žmogus, atvažiavęs pamatyti, tarkime, Paryžiaus ir mirties, prieš tai nusprendžia užsukti į vieną kitą parduotuvę?

2011: 05

Gudrus marketingas, prekės ženklų atpažįstamumas ir žmogiškų silpnybių žinojimas? Atsakymas Taip šiuo atveju yra vienareikšmis, o požiūris į mados produkto vartotoją ir kūrėją balansuoja tarp cinizmo ir praktiškumo. Aišku, pripažįstama, kad rinka nėra homogeniška ir visi žmonės – mados aukos ar nelabai – turi skirtingus reikalavimus mados industrijai, tačiau ir juos, kaip juodas ir baltas avis bandoje, galima gražiai sugrupuoti, t. y. susegmentuoti. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių ir plačiausiai naudojamų mados versle segmentavimo būdų pagal gyvenimo įpročius, lemiančius požiūrį į madą, išskiria septynias grupes. Pirma grupė – principingi vartotojai – mažiausiai rūpi mados industrijai, nes jiems nelabai svarbu, kas vyksta ant podiumų, mados žurnaluose ir tinklaraščiuose. Iš tikrųjų jiems nusispjauti, kokios tos šviežiausios mados tendencijos, ir paskutinio mados klyksmo jie negirdi. Antra grupė – vartotojai, kuriems statusas rūpi labiau už duoną kasdienę. Ir visai nesvarbu, ar jie yra pasiekę tą statusą, ar tik žioplinėja, svajodami apie jį, tad šioje grupėje galima išskirti keturis tipažus: tie, kurie turi statusą ir tikrai perka dizainerių drabužius, nes nori būti vieninteliai ir nepakartojami ir gali sau tai leisti; galintys nusipirkti, tačiau perkantys tam, kad pabrėžtų ne savo individualumą, o parodytų priklausomybę tam tikrai grupei žmonių, socialinei klasei; tie, kurie finansiškai negali sau to leisti, labai nori pasirodyti su daiktais (ir nesvarbu, kad jie iš tolo šviečia netikrumu: jei jau šalikas, tai languotas KAIP Burberry, jei rankinė – tai a la Louis Vuitton); ir galų gale kovotojai, kurie dažniausiai turi neprastą skonį, išmano tendencijas ir ieško modisto statusą pabrėžiančių apdarų dėvėtų drabužių, vintažinėse ar greitosios mados parduotuvėse. Trečiai grupei rinkodaros specialistai siūlo priskirti tuos, kurie ir mados vartojime orientuoti į veiksmą: liguistą pirkimą arba ne visada pasiteisinantį pasaulio gelbėjimą. Šopoholikai – lengva duona mados industrijai: mėgsta išbandyti naujus prekės ženklus, drąsiai perka nežinomų dizainerių drabužius ir šiaip viską, kas papuola. Su pasaulio gelbėtojais mados industrijos santykiai ne tokie gražūs – užtenka prisiminti visus kailių skandalus. Tad svarbiausias argumentas turi būti ne madingumas, o ekologiškumas. Aišku, tobula, kai šios dvi savybės yra suderinamos. Akivaizdu, kad mados industrijos produktai yra geriausias (ir lengviausias) būdas pabrėžti savo individualumui, pademonstruoti savo požiūriui ir pomėgiams (kas, realiai pagalvojus, yra savęs priskyrimas prie tam tikros grupės). Ir net jeigu jūs visa savo esybe priešinatės sistemai ir deklaruojate nepriklausomybę, bet koks universitetinį išsilavinimą turintis marketingistas sugebės įkišti bet ką į segmentą. Ir ne į kokį paprastą pagal demografines ir geografines charakteristikas, o dar giliau. Pavyzdžiui, TNS – didžiausia rinkodaros tyrimų kompanija – siūlo rinkodaros tyrimų sistemą Needscope, kuri galėtų būti naudojama bet kokiam prekės ženklui pozicionuoti, tačiau mados ir dizaino sferoje atrodo ypač prasminga. Jos esmė – daroma prielaida, kad racionalumas yra tik kaukė, o pirkimo / vartojimo sprendimai slypi emocijose ir simbolių, siunčiamų prekės ženklo, iššifravi-

me. Taigi spręsdami, ar užsukti į parduotuvę ir nusipirkti batus, dažniausiai mes vadovaujamės paprasčiausia schema noriu–nenoriu. Aišku, vėlesni sprendimai susiję su tuo, būtent kokių batų mes norime ir kokių reikia, priklauso nuo daugybės faktorių: nuo piniginės turinio iki vertybių sistemos ir temperamento. Psichologinės savybės ir emocijos yra tai, į ką atkreipia Needscope kūrėjai, siūlydami šešis archetipus, pavadintus graikų dievų vardais, kuriuos dažniausiai atitinka žmonės: Arėjas, Dzeusas, Apolonas, Demetra, Hera ir Afroditė. Arėjas – karo dievas: šis archetipas yra artimas greitiems ir pasiutusiems žmonėms, linkusiems rizikuoti, besimėgaujantiems aktyviu gyvenimo būdu. Toks sex, drugs & rock’n’roll tipažas. Mados pasaulyje – visi chuliganai: pradedant Johnu Galliano bei Marcu Jacobsu, naudojančiu Marilyno Mansono dainas kaip garso takelį savo pristatymuose. Kalbant apie lietuvišką madą, iškart ateina mintis apie Giedriaus Paulausko polinkį į militarizmą. Dzeuso archetipo vertybės – įtakingumas, solidumas, valdžia, rafinuota jėga, liūto įvaizdis. Mados kūrėjo, nors gal greičiau pardavėjo, užduotis – pateikti prekės ženklą kaip statuso dalį, kuri, be abejo, privalo pasižymėti aukščiausia kokybe. Pastaroji yra labai svarbi ir Apolonui lygiai taip pat, kaip ir skoningas dizainas, saikas bei originalūs protingi sprendimai, tad vien glamūro, kurį taip mėgsta Lietuvos mados žurnalai, čia neužteks. Demetra – žemdirbystės deivė – įkūnija visus, kam per drąsūs eksperimentai ne prie širdies, šio archetipo vertybės – gamta, natūralumas, ramios spalvos. Demetros jaukumas Heros atveju evoliucionuoja iki bendrumo, draugiškumo ir prieinamumo visiems. Todėl sprendimai šio archetipo mados rinkos segmente būtų ganėtinai paprasti, mainstreaminiai, dėl kurių adekvatumo nesiginčijama. Adekvačiai žaismingai ir ne per daug originaliai atrodo Afroditės tipažas – lengvumo, nerūpestingumo ir ironijos įsikūnijimas. Jį puikiai iliustruoja Miss Dior Cherie reklamos: Paryžius, balionai, koketės, meilė. Meilė kūrybai, dizainui, madai – raktiniai žodžiai, bendraujant su mados kūrėjais, tačiau be viso šito drabužis-kūrinys turi būti nešiojamas ir geidžiamas. Priversti norėti – pagrindinė žmogaus, atsakingo už komercinę dizainerio ar kompanijos sėkmę, užduotis. Kadangi šiuo metu mes, vartotojai, esame tiek išpuikę, kad mums beveik nerūpi drabužių funkcinės savybės, mados industrijai nebelieka išeities ir ji visais įmanomais būdais pririša mus prie prekės ženklų, versdama tapatintis su jais. Daugelis mados produktų kūrėjų ir pardavėjų leidžia vartotojui pasijusti taip, lyg jis valdytų situaciją. Tai patvirtina ir prekės ženklų komunikacija, kuri padaro mados ir marketingo auką šeimininku, pavyzdžiui: Marks&Spencer tampa Your M&S. Klausimas: ar tikrai mes savarankiškai priimame sprendimus, susijusius su mada? O gal tik pasiduodame kūrybingų marketingistų įtakai ir leidžiamės klasifikuojami? Chanel – dėl vardo ar grožio? Mes – arėjai, dzeusai, apolonai, demetros, heros ir afroditės – visi manome esą išskirtiniai, bet atvažiavę, tarkime, į Paryžių, bėgame prie Paryžiaus prekės ženklo – to žymiojo bokšto, o akį bet kuriame pasaulio mieste patraukia vitrinos ir vardai, kad ir koks gražus ruduo aplinkui bebūtų.

NATŪRALIZMAS IR INOVACIJOS ŠIUOLAIKINIAME INTERJERE EGGER: gamtos elementai 2011 metų dekoruose Natūralios medžiagos tampa madingos šiuolaikiniuose

natūralumo, padėsiančio Jūsų kuriamiems interjerams

interjeruose: grakščios bei modernios linijos drasiai de-

išlikti išskirtiniais.

EGGER Virtualaus Dizaino Studija (VDS) – Virtuali realybė

naudojamų medžiagų tonai vis tiksliau atkartoja gam-

2011 metų Egger plokštės bei ABS kanto dekorus per Eg-

Egger VDS, jau spėjusi pelnyti Red Dot bei “iF communica-

tos ar žemės atspalvius.

ger atstovus Jūs jau galite užsisakyti ir Lietuvoje.

tion design” prizus už inovatyvumą, neabejotinai taps ir

rinamos su grubiu, šakotu medžio masyvu, interjeruose

Jūsų pagalbinku, sujungiančiu Jūsų užsakovo jutiminius ir Austrų kompanija Egger, sekdama rinkos tendenci-

regimuosius pojūčius į visumą ir paspartinančiu optimali-

jomis, pristato Jums naujus 2011 metų melaminu deng-

ausios dekorų gamos balde ar interjere pasirinkimą.

tos medžio drožlių plokštės dekorus. Dar daugiau gyvo

Daugiau informacijos: http://www.egger.com/vds/de/index.html

СОВРЕМЕННЫЙ ДИЗАЙН ТРЕБУЕТ АУТЕНТИЧНЫХ МАТЕРИАЛОВ И ИННОВАЦИЙ Эггер: натуральные элементы в декорах 2011 года вам создать оригинальные интерьеры.

Виртуальная дизайн-студия Эггер – Виртуальная реальность

необработанным, сучковатым деревом, элементы

Кромки Эггер меламиновые и АБС с декорами 2011 года

Виртуальная дизайн-студия Эггер уже получившая

интерьеров приобретают природные цвета.

уже доступны для Вас через наших дилеров в Беларуси

награды от Red Dot и “iF communication design”

и Калининграде.

инновационность, несомненно станет Вашим партнером.

Натуральные

материалы

снова

становятся

тенденцией в современных интерьерах: элегантные и

современные

линии

смело

сочетаются

года. Природная естесственность материалов поможет

Следуя тенденциям рынка, Австрийская компания Эггер представляет вам новые декоры ЛДСП 2011

Задействуя зрительные и тактильные чувства, студия поможет Вашим клиентам быстрее определиться с выбором той или иной комбинации цветов.

Больше информации здесь: http://www.egger.com/vds/de/index.html

EGGER: gamtos elementai 2011 metų dekoruose Эггер: натуральные элементы в декорах 2011 года

H 1151 ST22

H 3303 ST22

H 1298 ST22

H 3778 ST9

за

Egger virtuali dizaino studija (VDS)