„Centras“ Nr.5, 2013

architektūra interjeras dizainas mada

2013: 5 [87]

Karštos naujienos iš Londono Ateitis – miestų plėtra į vidų Viešbutis Amsterdamo konservatorijoje Menų inkubatorius Vilniuje Kėdainių sporto arena

Kaina 8,99 Lt

ISSN 1392-6063

2013: Nr. 5

Turinys

Naujienos – p. 8

„StudioSC“ – p. 12

Namai kaip sodas – p. 16

Menų inkubatorius – p. 18

Teisingo bendradarbiavimo rezultatas – p. 22

Šiuolaikis gyvenimo būdas ir postsovietinės liekanos – p. 28

Konservatorijos viešbutis Amsterdame – p. 34

„25hours hotel“ Hafencity‘je – p. 38

Vila Het Gooi – p. 42

Twin House – p. 46

Poilsis su vaizdu į jūrą – p. 50

Mokytojas ir jo didžioji mokykla – p. 52

Hansgroje Select dušo malonumai– p. 56

Redaktoriaus žodis

Po puikios vasaros, vėl sugrįžę į intensyvaus darbo ritmą, planuosime, kursime, vystysime, pirmininkausime. Ir taip iki Naujųjų. Šis numeris – dovana Jūsų vaizduotei ir paskata Jūsų veiksmams. Imkite pavyzdį iš drąsių ir modernių autorių, kuriuos sutiksite vartydami spaustuve vis dar kvepiančius žurnalo puslapius.

Interviu su studijos „Inblum“ komanda paskatins susimąstyti apie šiuolaikinio miestiečio gyvenimo vertybes ir būdą. Radikaliai keičiantis technologijoms, informacijos sklaidos būdams ir kitiems mūsų aplinkos aspektams, savo būstus turėtume įsivaizduoti būtent modernaus gyvenimo kontekste. Kas nesupras, tas atsiliks.

Miesto plėtros į vidų požiūriu verta atkreipti dėmesį į kolegų iš Brazilijos, Olandijos, Ispanijos darbus. Senamiesčių rekonstrukcijos modeliai, priimantys naujus technologinius, estetinius, gyvenimo kokybės sprendimus – puikus pavyzdys visiems klerkams, atsakingiems už nekaltybę. Dažnai ta nekaltybė saugoma ten, kur jos net nėra, o kartais, iš anksto susitasusitarus dėl sumos arba tiesiog įsistačius kiaulės akis, prarandama autentiškose, svarbiausiose vietose.

Lietuviško dizaino desantas Londono dizaino festivalyje taip pat bus supamas naujausių jaunų ir patyrusių dizainerių darbų. Šio numerio karštos naujienos surinktos tiesiai iš būsimo festivalio dalyvių. Sėkmės jiems skinantis kelią į dizaino industrijos olimpą. Kaip mums ir jiems seksis, pasigirsime internete ir kitame numeryje.

Dizaino istorijos rubrikoje publikuojamą Jono Malinausko straipsnį rekomenduočiau paskaityti visiems, kurie drįsta dalyvauti diskusijoje apie šiuolaikinį dizainą.

Bauhauso mokyklos epocha ir jos legendos – architekto Valterio Adolfo Gropijaus – veikla daugelio šių laikų sprendinių pradžių pradžia.

Infashion.lt dalyje interviu su senai Lietuvą pamilusiu mados guru Aleksandru Vasiljevu ir fotografe Gabriele Dimola, Linos Zangers fotosesija ir konkurso „Jaunojo dizainerio prizas’ 2013“ nugalėtojai, įspūdžiai apie veikėjų drabužius iš ryškiai nušvitusios žvaigždės, kino režisieriaus Romo Zabarausko filmo We Will Riot.

Vytautas Gurevičius

Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Meno redaktorė Lina Mikužytė Mados redaktorės: Gabrielė Vaitkutė gabriele@infashion.lt Katia Merežnikova katia@infashion.lt „Infashion.lt“ dizainas Lina Mikužytė Vyr. redaktoriaus padėjėja (reklama ir platinimas) Karina Sėrikova Tel. (8-5) 205 1571 centras@interjeras.lt Autoriai: Audrys Karalius Saulė Juknevičiūtė Jonas Malinauskas Vytautas Gurevičius Karina Sėrikova Justė Urbonavičiūtė Katia Merežnikova Rūta Švedkauskaitė Fotografai: Darius Petrulaitis Augis Narmontas Robertas Narkus Inblum Eglė Jociūtė Ieva Markevičiūtė Lina Zangers Neringa Rekašiūtė Kernius Pauliukonis Audrius Ambrasas Leonas Garbačiauskas Nelson Kon nieve | Productora Audiovisual René Gonkel Viršelyje – Konservatorijos viešbutis Amsterdame. Design hotelsTM grupės narys Infashion.lt viršelio autorė: Lina Zangers

Pozityvai ir spauda

UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 8,99 Lt.

Žurnalo partneriai:

Siekiant pažymėti, jog Londonas – ne tik raudonų autobusų ir telefono būdelių, žuvies bei skrudintų bulvyčių, nepailstančio lietaus ir nenutildomo Big Ben‘o miestas, tačiau ir nepriekaištingo bei įkvepiančio dizaino sostinė, kasmet rugsėjį čia rengiamas vienas svarbiausių pasaulio dizaino renginių – Londono dizaino festivalis. Šiemet jis startavo rugsėjo 14-ąją ir truko devynias dienas. Festivalio programą sudarė daugiau nei 300 renginių bei parodų, rengiamų šimtų partnerių iš viso pasaulio. Siūlome Jums susipažinti su keletu Londono dizaino festivalio parodų dalyvių darbų.

Jake Phipps kolekcija „Stellar Collection“ („Žvaigždžių kolekcija“)

„Stellar Collection“ kolekcija yra įkvėpta natūraliai suskilusių deimantų ir ametistų požymių. Dideli, platūs ir lygūs skirtingo dydžio gaminių paviršiai yra visiška priešingybė veidrodinio atspindžio iškraipytoms detalėms. Ši paviršių kaita sukuria optinę dispersiją, kuri skaldo šviesą bei supančią aplinką, atspindėdama kiekvieną dalelę kaip bendrą žėrintį subjektą. Kaip dienos bėgyje keičiasi aplinka, taip keičiasi ir kolekcijos spalvos bei blizgesys. Šie darbai pasireiškia naratyvine, tačiau kartu funkcionalia estetika, pasižyminčia originalumu bei žaisminga elegancija. Šios kolekcijos produktai, kuriais siekiama sukelti stiprų emocinį akordą jų būsimiems vartotojams, yra ribotos gamybos. Beje, netikėtą šios kolekcijos eleganciją renkasi ne viena pasaulinio lygio garsenybė.

Daugiau informacijos: www.jakephipps.com

„Young & Battaglia“ persiškas karvės odos kilimas

Šis persiškas karvės odos kilimas skiriasi nuo kitų Jūsų matytų karvės odos kilimų. Jis pagamintas iš labai egzotiškos veislės žvėries, kuris iš tikrųjų gyvena dizainerių „Young & Battaglia“ fantazijų pasaulyje. Šis kūrinys yra žaisminga ir netikėta dviejų bene ikoniškiausių kilimų pasaulyje sąjunga. Kruopštus ir geometriškas persiškas kilimas sklandžiai susijungė su natūraliu karvės odos kilimo netaisyklingumu.

Dizainas įgyvendintas raštą skaitmeniniu būdu atspaudus ant specialaus gumos pagrindu sukurto audinio, iš kurio vėliau ranka iškerpama kilimo forma. Šis kilimas – meno ir praktiškumo sintezė – suteiks žavų siurrealistinį prisilietimą bet kokiam interjerui bei sukels geras emocijas net visko mačiusiems.

Daugiau informacijos: www.youngbattaglia.com „Tortus Copenhagen“ indai „Unika“ („Unikalus“)

„Tortus Copenhagen“ kuria ir gamina aukštos kokybės rankų darbo keramiką. Įmonė save priskiria prie moderniai adaptuojančių tradicinius bei laiko išbandytus metodus, siekdami sukurti nesenstančios kokybės bei grožio indus.

Indų serija „Unika“ paremta vientisu dialogu tarp dizaino ir rankų darbo. Formų, spalvų bei tekstūros kaita bei netikėtos kombinacijos suteikia „Unika“ gaminiams originalumo. Įmonės kūrėjai seka šimtmečių senumo danų keramikos tradicijomis ir jaučia atsakomybę išsaugoti šį amatą. Kiekvienas „Tortus Copenhagen“ produktas be jokių išimčių yra pagaminamas tik Danijoje, Kopenhagoje. Tikime, šie brandūs ir ištobulinti keramikos kūriniai tiks bet kokiame – tiek šiuolaikiniame, tiek senove dvelkiančiame interjere.

Daugiau informacijos: www.tortus-copenhagen.com

2013: 05

8

Naujenos

Freyja Sewell erdvė „HUSH“ („Tyla“) „HUSH“ – tai privati erdvė mūsų viešame pasaulyje, pagaminta iš natūralios, biologiškai skaidžios medžiagos. Dizainerė šį kūrinį gamino trejus metus. Ši erdvė suteikia jos vartotojui asmeninį prieglobstį, prabangų pabėgimą į tamsią, tylią, natūralią aplinką sausakimšoje viešbučio, oro uosto, biuro, bibliotekos ar kitoje viešoje erdvėje. „HUSH“ suteikia tylią vietą šiame gausėjančios žmonių populiacijos pasaulyje, kur privatumas bei ramus atokvėpis tampa vis paklausesne vertybe. Erdvės pagrindas yra iškirptas iš 10 mm storio pramoninio vilnos veltinio. Vidinės kūrinio apdailos detalės yra pagamintos iš perdirbtos vilnos pluoštų, kurie yra Didžiosios Britanijos kilimų pramonės šalutinis produktas. Erdvė gaminama„Ness Furniture“ Durhame kvalifikuotų baldų amatininkų, remiančių ir gaivinančių Britanijos senovės kūrėjų paveldą. Stovas, suprojektuotas ir sukonstruotas F. Sewell, yra pagamintas tik iš perdirbtų medžiagų.

Daugiau informacijos: www.freyjasewell.co.uk

Chad Wys pagalvėlės

Šios neįprastos, skaitmeniniu būdu atspaustos pagalvėlės įkūnija keturis visiems, ypatingai Didžiojoje Britanijoje, gerai žinomų veikėjų portretus, kurių kiekvienas yra modifikuotas siurrealistiniu būdu. Visos pagalvėlės atspaustos Anglijoje ant medvilninio atlaso, jų nugarinė dalis pasiūta iš juodos medvilnės, kamšalas – plunksnos. Pagalvėlių dydis – 45 x 45 cm. C. Wys žaidžia su mūsų meno kūrinių suvokimu, priversdamas permąstyti klasikinius senųjų meistrų paveikslus, sukurdamas naują estetinę-emocinę patirtį – pseudo meno kūrinius. Tokiu būdu dizaineris prisiliečia tiek prie šiuolaikinio, tiek prie tradicinių senovės interjerų… keistai primindamas Čarlzo Dikensono novelę „Didieji lūkesčiai“, Dorianą Grėjų, žaidimą „Cluedo“ ir Emilės Brontė novelę „Wuthering Heights“.

Daugiau informacijos: www.chadwys.com

Koji Sekita kėdė „Watching You“ („Stebiu tave“)

Kaip saulėgrąžos prieš saulės spindulius, taip ir ši kėdė atskleidžia savo grožį priimdama šviesą. Kėdės pavadinimas kilo iš žodžio „saulėgrąža“ reikšmės, kuri šifruojama „Aš visada tave stebiu“. Gaminant šį baldą, iš specialaus popieriaus yra iškerpama kėdės forma, o kitos dalys išgaunamos lenkiant popierių zigzagu.

Kėdė yra suformuota jungiant šias dalis ir todėl jos vartotojas gali pats moduliuoti kėdės dydį, pridėdamas arba atimdamas baldo dalis. Šį baldą galima lengvai perdirbti, nes jo surinkime, kuris yra ypatingai lengvas, nenaudojami nei klijai, nei varžtai. Baldas paprastai transportuojamas, nes dalys atskiros ir labai lengvos. Minimalistiškai netikėta kėdė „Watching You“ taip ir kviečia ant jos prisėsti ir patirti jaudinančio pažinimo jausmus.

Daugiau informacijos: www.dramatic-re.com

Tamasyn Gambell geometrija“)

kolekcija „Simple Geometry“ („Paprasta

Kolekcijoje „Simple Geometry“ Tamasyn sujungia nesenstantį, amžiną dizainą su aplinkai draugiškos gamybos metodais. Ji piešia savo inspiracijas, remdamasi Art deco stiliumi, atkartodama jo drąsią ir dinamišką grafiką bei spalvas, ir taip apversdama gamtai draugiško dizaino estetinį suvokimą aukštyn kojom. Naujoji kolekcija apima keturis naujus spaudus, kurie atsispindi prabangiose pagalvėlėse, lempų gaubtose, vintažinių radinių apmušaluose. Kolekcija savo klientams siūlo užsisakyti individualų raštą, kurio kiekviena detalė bus atspausdinta ranka Tamasyn studijoje Londone. Visi produktai yra pagaminti kvalifikuotų įmonės amatininkų Jungtinėje Karalystėje, naudojant airišką liną ir vandens pagrindu sukurtus pigmentus. Pagalvėlės yra sukurtos gerovės projekto Rytų Londone atstovų, lempų gaubtai – nedidelės gamyklos Esekse, o apmušalai pagaminti vietinių baldų pamušėjų Londone.

Daugiau informacijos: www.tamasyngambell.com

Abigail Edwards tapetai „Storm Clouds“ („Audros debesys“) Storm Clouds“ yra labai detalūs rankų darbo dizaino tapetai, įkvėpti ekstremalaus oro ir, regis, Jungtinėje karalystėje niekaip nesibaigiančio lietaus. Gaminio dramos elementas – ant tapetų nutapyti iš debesų sklindantys blizgūs žaibai. Šie, kaip ir kiti A. Edwards tapetai, yra atspausti rankomis maišytais netoksiškais dažais, pagamintais vandens pagrindu. Tapetai spausti Lankašire, vienoje iš keleto čia likusių, šeimos vadovaujamų tradicinių Didžiosios Britanijos spaustuvių, naudojant labai švelnų spausdinimo stilių, kuris išlaiko originalias iliustracijų detales. Tapetai yra dviejų spalvų: mėlyni vaizduoja vasaros audrą su skaisčiais baltais žaibais, sklindančiais iš prislopinto mėlyno dangaus, pilki – charakterizuoja grėsmingą, tačiau dar ramų dangų su šviesiais debesimis bei žvilgančiais vario spalvos žaibais.

Daugiau informacijos: www.abigailedwards.com

„Naber“ virtuvė „Concept Kitchen“ („Konceptuali virtuvė“)

„Concept Kitchen“ kūrėjai savo virtuvę vadina tvirtu pagrindu chaotiškai kasdienybės estetikai. Ši virtuvės sistema lanksčiai prisitaiko prie vartotojo gyvenimo būdo. Virtuvės objektai, integruoti paties vartotojo, praturtina šią minimalistinę virtuvę visiškai individualiu matmeniu, kuris peržengia šios darbo vietos funkcionalumą. Virtuvės moduliai gali būti išdėstyti taip, kaip tik panorės jos vartotojas, ir virtuvė arba taps tradicine, arba judančia „sala“. Mobilios virtuvės sistema pagrįsta penketu elementų: darbo paviršius su integruota virykle, centrinė kriauklė, pjaustymo blokas, saugojimo lentyna ir techninė dalis. Pagrindo elementai iš nerūdijančio plieno yra išardomi ir turi angas įvairiapusiškam panelių bei lentynų išdėstymui. Paprastos konstrukcijos principas suteikia lengvą pagrindinių elementų surinkimą ir išardymą, nenaudojant jokių įrankių.

Daugiau informacijos: www.conceptkitchen.eu

2013: 05

10

Naujenos

Tapetai „White Bookshelf“

Tapetai „White Bookshelf“ vaizduoja baltas knygas baltuose lentynose, taip interjerui suteikdami šviesią, lengvą bei minimalistinę išvaizdą. Net ir„nedraugaujantys“ su knygomis šių tapetų dėka gali susidaryti tikro erudito įvaizdį. Tapetai puikiai tiktų sukurti šiuolaikinį interjero stilių, primenantį dizainerio biurą, fotografo studiją, mokslininko darbo kambarį ar meno galeriją, tačiau tai nereiškia, jog jie skirti išskirtinai įstaigų sienoms. Jie taip pat puikiai papuoštų vieną charakteringą būsto sieną ar net visą kambarį, priklausomai nuo to, kokie „protingi“ norite pasirodyti. Tapetai atspausti ant aukščiausios kokybės specialaus 300 gramų svorio audinio tekstūros popieriaus ir, kaip jau minėjome, gali būti pritaikyti tiek asmeniniame, tiek viešame interjere.

Daugiau informacijos: www.youngbattaglia.com

Pakabinama lempa „King Edison“ („Karalius Edisonas“)

Lempa „King Edison“ yra mažų mažiausiai genealaus dizaino kūrinys – tai tobulai miniatiūrinis žalvarinis sietynas, įtaisytas skaidraus stiklo elektros lemputę imituojančio gaubto, atviru dugnu, viduje, ir pakabintas ant dviejų metrų pinto šilkinio lyno. Lynas, pirkėjo pageidavimu, gali būti parduodamas ir kitokio ilgio. Lempa, sukurta tų pačių„Young & Battaglia“ dizainerių, sujungia tyrą Edisono, kurio vardu, beje, ir pavadinta, elektros lemputės paprastumą su romantiško ir efektingo karališko šviestuvo, imituojančio ant dviejų pakopų įtaisytas žvakių grupes, įmantrumu. Ironiška, gerąją prasme, lempa „King Edison“ susideda iš miniatiūrinio žalvario sietyno, įtaisyto rankų darbo stiklo gaubto viduje, ir glotnių chromo detalių.

Daugiau informacijos: www.youngbattaglia.com

„Young & Battaglia“ odinė kaukolė

Kitas labai mielas kūrinys, sukurtas tos pačios kūrybingos „Young & Battaglia“ kompanijos, – odinė kaukolė yra subtilaus japonų origami meno imitacija, tačiau jos dizaineriai, kurdami kaukolę, pasielgė ypatingai originaliai: vietoje tradicinės origami medžiagos – popieriaus – panaudojo odą. Šis kūrinys, įkvėptas gyvūnų kaukolių bei elnių ragų, rastų kalnų nameliuose, puikiai atrodytų virš žindinio, sukurdamas jaukią medžiotojų ložės atmosferą, arba kaip egzotiškas sienos papuošimas bet kuriame kitame kambaryje, terasoje ar sodo namelyje. Kaukolė parduodama nesumodeliuota, todėl dar labiau įkvepia „pasidark pats“ entuziastus. Ji susideda iš dviejų dalių, kurias reikia suriesti ir sulankstyti tarpusavyje.

Daugiau informacijos: www.youngbattaglia.com

„StudioSC“ Architektūra: „Studio MK27“ – Marcio Kogan + Renata Furlanetto Interjeras: „Studio MK27“ – Diana Radomysler Vieta: San Paulas, Brazilija Realizacija: 2011 m.

Fotografijos: Nelson Kon

2013: 05

12

Architektūra

Šios fotografijos studijos, specializuotos maisto fotografijos srityje, architektūrinis projektas išsivystė iš vidinio konkurso, vykusio įmonėje „StudioMK27“. Komanda buvo padalinta į tris grupes, kurios visą dieną dirbo, vystydamos skirtingas idėjas. Iš šių pirmų neapdorotų eskizų parengtas naujas projektas, kuris iš dalies buvo visų šių eskizų sintezė.

Galutinio projekto metu pasirinktas sklypas buvo padalintas išilgai. Šiaurinė jo dalis, kuri yra 7,2 metrų pločio bei 43,5 metrų ilgio, buvo atskirta dideliam sodui. Ši erdvė funkcionuoja kaip vidinė pastato esplanada. Šiaurinė dalis, kuri yra 12,2 metro pločio ir 43,5 metrų ilgio, perteikia visos studijos planą. Į pastatą įeinama per sodą: atsidariusios didelės stumdomos metalinės durys sukuria bendrą tęstinumą tarp centrinės tuštumos ir išorinės erdvės. Pagrindinė studijos erdvė yra perskirta betoniniu taku, suspenduotu nuo lubų. Šis elementas sujungia dvi patalpas-„medines dėžes“ ir konfiguruoja vidaus matymą. Pirmoji medinė talpa pirmame aukšte, esanti arčiau automobilių stovėjimo aikštelės, yra priimamasis bei erdvė, skirta vaizdų apdorojimui, o taip pat pirmame aukšte – darbo kambarys, apšviestas vidinio kiemo. Antrojoje pirmo aukšto talpoje yra įkurtas sandėlys ir speciali virtuvė, kurioje ruošiamas maistas nuotraukoms, taip pat nuotraukų apdorojimo kambarys.

Pjūvis

Viršutiniame aukšte įkurta klientų bendravimo erdvė.Tai yra plati atvira virtuvė, kur šefai gali paruošti patiekalus ir paserviruoti juos tiesiai ant stalo. Vienas pirminių pastato architektūros principų buvo sukurti sukomplektuotą trajektoriją, vedančią pagrindinėmis studijos erdvėmis, kol pasiekiama viršutinė virtuvė. Tokiu būdu lankytojas susipažįsta su darbo patalpomis, net jei studija ir nedirba. Šiam projektui „StudioMK27“ siekė panaudoti pramonines medžiagas ir įrengimus. Visos išorės apipavidalinimo priemonės yra iš metalo, vidaus erdvė yra metalo ir medžio mišinys, kuris sušildo ir teigiamai veikia aplinką.

Studija taip pat atspindi Brazilijos ir Japonijos architektūros istorinius ryšius, du produktus, kurie iki šiol išlaiko tautinį tapatumą. Pagrindiniai šiuolaikiniai Japonijos architektai yra įkvėpti ne tik moderniosios Japonijos, tačiau ir moderniosios Brazilijos, architektūros. „StudioSC“ projektas inkorporuoja Braziliškos architektūros, pagamintos nuo tristedšimtųjų iki šešiasdešimtųjų, pagrindinę pamoką, taip pat kaip ir keletą pamokų iš šiuolaikinės japonų architektūros, kuriai, savo ruožtu, įtaką padarė braziliška produkcija.

2013: 05

14

Architektai: Studio MK27 – Marcio Kogan ir Renata Furlanetto

Namai kaip sodas

Interjeras: Studio MK27 – Diana Radomysler Vieta: San Paulas, Brazilija Realizacija: 2012 m.

Fotografijos: Nelson Kon

Tekstas: Saulė Juknevičiūtė

Pirmą kartą pamačius namą V4 kyla mintis, kad pagrindinis būsimųjų namo šeimininkų prašymas architektams, ko gero, buvo atriboti juos nuo aplinkinio pasaulio, kaip mes dažnai ir įsivaizduojame pasiturinčių Pietų Amerikos didmiesčių gyventojų namus. Tačiau, atidžiau įsižiūrėjus ir įsijautus į namo V4 gyvenimą, pasidaro aišku, kad pagrindinė mintis yra priešinga – kiek įmanoma labiau namus atverti, panaikinti ribą tarp namo vidaus ir lauko.

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės architektūros, ypatingai urbanistinėje aplinkoje, iššūkių yra sugebėti optimaliai išnaudoti kiekvieną kvadratinį metrą. Namas V4 yra retas anti-pavyzdys. Jis net neišnaudoja viso leistino sklypo užstatymo ploto; atvirkščiai – atrodo, kad tiek namo šeimininkai, tiek architektai stengėsi užstatyti kuo mažiau ploto, kitaip tariant – palikti kuo daugiau kiemo, kurį vėliau pavertė sodu. Toks sprendimas, be abejo, reikalavo itin atsargaus

2013: 05

16

Interjeras

balansavimo, kalbant apie sklypo išmatavimus, kol buvo pasiektas tinkamas santykis tarp pastato konstrukcijos ir atviros erdvės užimamo ploto.

Namas V4 nusistovėjusioms urbanistikos taisyklėmis prieštarauja ir toliau, ryškiai išsiskirdamas iš kitų casų (nuosavų namų) kaimynystėje. Tai, kad V4 išsiskiria, beje, nereiškia, kad jis išsišoka, namas V4 veikiau vizualiai dingsta aplinkoje: žiūrint iš gatvės jo beveik nematyti, kadangi jis tik vieno aukšto, o visas sklypas yra tarsi įrėmintas panašaus aukščio privatumo siena.

Namui V4, kaip ir daugeliui pastatų, ypač gyvenamųjų namų, ir ypatingai urbanistinėje aplinkoje, yra svarbus santykis tarp privačių ir atvirų erdvių. Būtent tai ir padiktavo pagrindinį namo konceptą. Proporciškai padalinus, sklype atsirado riba tarp privačių funkcijų (tokių kaip maisto gaminimas, miegas, higiena, mankšta) ir bendrai veiklai skirtų erdvių – valgomojo, svetainės, terasų, kiemo. Tokiu būdu privačioms erdvėms natūraliai buvo duotas atskiras kietas tūris – the wooden box.

TYLIAI STOVINTIS:

MENŲ INKUBATORIUS RUPERT VALAKAMPIUOSE Fotografijos: Audrius Ambrasas ir Kernius Pauliukonis

Tekstas: Audrys Karalius

Kiekvieną naują pastatą gamtoje lietuvis pasitinka grieždamas dantimis, keikdamas valdžią, įstatymus ir statytoją. Tai suprantama – Lietuva yra maža, graži, todėl – visų. Kiekvienas, atėmęs iš mūsų nuostabų gabalėlį lietuviškos gamtos, yra nusipelnęs nemeilės ir pasmerkimo. Kita vertus, tai nėra gerai – absoliutus natūralios gamtos sakralizavimas verstų mus savanoriškai palikti miestus ir kaimus nuostabaus landšafto paviršiuje ir sulįsti atgal į ankstyvojo geležies amžiaus urvus.

Juk visa civilizacijos istorija – statybos gamtoje istorija.

Suprantama, plečiantis urbanizuotoms teritorijoms ir sparčiai nykstant natūralios arba minkštai-kultūrinės gamtos arealui, tam tikros nacionalinės savisaugos reakcijos yra visiškai natūralios. Tačiau tų reakcijų pobūdis ir turinys turėtų būti adekvatus konkrečios visuomenės gebėjimui įvertinti kultūros santykį su natūra ir objektyviai bei racionaliai pasirinkti derinį.

Manyčiau, kad tam tikras „legalus“ kultūros ir natūros derinimo santykis tiksliausiai atspindi kiekvienos tautos nacionalinį mentalitetą. Tiek plėtros, pažangos, tiek architektūrinės kultūros ir ekosofijos prasme. Tai – ekokultūrinės temperatūros dimensija.

2013: 05

18

1 A planas

Architektūra

Pjūviai

2 A planas

RETAS REIŠKINYS ARCHITEKTŪROS POLIGONE Gali būti, kad būtent šią vasarą Valakampiuose baigtas statyti Ruperto menų inkubatorius taps gyvu egzemplioriumi ekokultūriniams diskursams, pareiškimams ir vertinimams.

Pirmiausia todėl, kad atsirado nuostabiame, pagoniškais vietovardžiais sustiprintame Vilniaus landšafte. Antra, todėl, kad yra lengvai pasiekiamas ir apžiūrimas. Trečia, todėl, kad neturi jokių gamtai agresyvios architektūros požymių. Ketvirta, todėl, kad neturi madingo dizaino skiriamųjų ženklų. Penkta, todėl, kad naująjame Valakampių pastate įrengta ne uždara privati komercinė „vietelė“, o atvira kultūrinė įstaiga.

Man šis namas svarbus ir dar vienu aspektu. Ko gero, pirmą kartą susiduriu su tikrai brandžia lietuviška architektūra, kurioje telpa ir subtili architektūrinė klausa, ir išmintinga, logiška, funkcionali erdvėdara, ir profesionalus, motyvuotas medžiagos valdymas. Meistrystė, santūrumas ir aiški archikultūrinė spinduliuotė – be galo retas derinys šiuolaikinėje lietuviškoje architektūroje.

gatvės ašyje, prie antrojo Valakampių paplūdimio. Kažkada čia stovėjo aktuali „mažosios Palangos“ krautuvėlė prie buvusio troleibusų žiedo, kurioje šiltaisiais mėnesiais dūzgė mikrokurortinis gyvenimas.

Anot A. Ambraso, kurortinė aplinka ir meno kūrimo paslaptis buvo pagrindinės architektūrinės idėjos inspiracijos.

Architektas tiki, kad„medžio apdaila vizualiai tirpina pastatą pušyne, o vienintelė anga akliname pagrindiniame fasade masina lankytoją tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į menininkų pasaulį“.

ARCHITEKTŪRINĖ KALBA BE E621 Kadangi turiu galimybę stebėti Audriaus Ambraso kūrybą nuo studijų laikų, drįsčiau teigti, kad pagaliau, realizavęs daugybę skirtingų projektų, architektas įgijo brandžią architektūrinę formą, kuri leidžia tikėtis, kad ir toliau bus bylojama būtent architektūrine kalba: aiškiai, įtaigiai ir pakankamai.

Apsieinant be greitai gendančio dizainogeniško plepėjimo bei drugeliškų vasaros madų, dievinamų žurnalų blizgiais viršeliais ir „menotyryčių“.

Ambraso architektų biuro (Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Mindaugas Reklaitis) realizuotas architektūriškai tylaus ir išmintingo namo projektas Valakampių peizaže – pati tikriausia pagarba nuostabiai Neries vingio gamtinei aplinkai.

Ruperto menų inkubatorius stovi landšaftiškos Vaidilutės

2013: 05

20

INTERJERAS IR EKSTERJERAS – VIENA STRUKTŪRA Pirmame Ruperto menų inkubatoriaus aukšte – universali salė, skaitykla, administracijos patalpos. Rūsyje – kompiuterinio meno dirbtuvės, apšviestos terasinių stoglangių.

Antrame aukšte apie pagrindinę pastato ašį išdėstytos reziduojančių menininkų studijos. Jos yra dviejų tipų: su lauko terasomis arba su vidinėmis antresolėmis. Iš antrojo aukšto koridoriaus atvirais laiptais akimirksniu galima nusileisti tiesiai į Valakampių lankas.

Ramiai, tektoniškai skaidyti fasadai apkalti termiškai apdorotomis pušinėmis lentomis su tarpeliais. Jos niekuo nedengtos ir nedažytos, todėl pilkėja akyse ir įgauna lietuviško kaimo statinių aplinkai draugiško drebuliškumo.

Cokolinė pastato dalis subtiliai pabrėžta iš tos pačios termomedienos suformuotais piliastriukais. Vidaus dizainas – balintos pušinės dailylentės, balinto uosio parketlentės, o rūsyje – šlifuotas grindinis betonas.

Architektūra

OBJEKTO METRIKA MENŲ INKUBATORIUS RUPERT, Meškeriotojų g. 33, Vilnius. Užsakovas: „Šiuolaikinio meno asociacija“, VšĮ. Architektai: Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Mindaugas Reklaitis („Ambraso architektų biuras“). Konstruktoriai: Adomas Sabaliauskas, Domas Amolevičius (UAB „Constr“).

Genrangovas: „Vilsta“, UAB. Parametrai: 2.096 m2; apie 5 mln. Lt ES fondų finansavimas. Projektas: 2011 m.

Statyba: 2012 – 2013 m.

INTERJERAS Sienų apdaila: visos patalpos, išskyrus salę, sanmazgus bei rūsį, – suomiškos dailylentės, „Brolis Timber“. Rūsio bei laiptinių sienos – apdailinis betonas, „Vilniaus rentinys“, UAB. Lubos: rūsyje – atviras gb plokščių betonas, pirmame aukšte – gipskartonis, salėje – dažytos gb plokštės, antrame aukšte – dailylentės. Grindys: rūsyje, pirmo akšto salėje ir hole – šlifuotas betonas, antrame aukšte – balinto uosio parketlentės. Laiptai: monolitinis betonas. Šviestuvai: „Gau-

BALDAI PRATĘSĖ LAKONIŠKOS ARCHITEKTŪROS MINTĮ Atkreiptinas dėmesys ir į originalius Ruperto menų inkubatoriaus baldus, kuriuos suprojektavo dizaineriai Nauris Kalinauskas ir Dalia Mauricaitė (studija „Contraforma“), o pagamino įmonė „Daiktų viešbutis“. Baldai korektiškai pratęsia lakoniškos architektūros mintį interjere ir tiek medžiagiškai, tiek plastine kalba darniai suskamba bendroje stilistinėje visumoje. Žinoma, būtina pastebėti ir itin aktualią interjerinę „smulkmeną“ – lietuvišką kėdę „#004“. Kėdės projektavimas ir gamyba – rimtas iššūkis kiekvienam dizaineriui, todėl N. Kalinauskas šiuo atveju vertas atskiro komplimento ir padrąsinimo.

Kadangi dabartinėje Lietuvoje įsigali tradicija, jog šiuolaikinio meno kūrinys be aiškinamojo rašto – it R. Cicinas be fonogramos, norėtųsi šiomis keliomis pastraipomis ir apsiriboti, kad nedevalvuoti iki ŠMC formato tikrų tikriausio architektūrinio įvykio – Ruperto menų inkubatoriaus (www.rupert. lt) premjeros.

drė“, UAB. Baldų dizainas: Nauris Kalinauskas, Dalia Mauricaitė, studija „Contraforma“. Baldų gamyba: „Daiktų viešbutis“.

Mediniai langai, montavimas: www.megrame.lt

Baldai: www.contraforma.com

Fasadų ir vidaus medžio apdaila: www.brolistimber.eu

Apšvietimas: www.gaudre.lt

Teisingo bendradarbiavimo rezultatas Architektai: Architektų biuras 4 Plius – Donaldas Trainauskas, Darius Baliukevičius, Skirmantas Varnauskas Vieta: Kėdainiai, Lietuva Realizacija: 2013 m.

Plotas: 5500 m2 Pastato tūris: 46 900 m3 Sąmata: 20 mln Lt Vietų skaičius: 2200–3000 Fotografijos: Leonas Garbačiauskas

Tekstas: Saulė Juknevičiūtė

Rugpjūtį Kėdainiuose atidaryta nauja sporto arena. Šis įvykis buvo smagiai paminėtas Lietuvos krepšinio rinktinės pergale, o tuo pat metu buvo išbandyta ir pati arena: pirmasis renginys – tarptautinės krepšinio varžybos – vyko karščiausią metų dieną, jį filmavo televizijos. Ta proga kalbuosi su 4 Plius architektais Donaldu Trainausku bei Darium Balkevičiumi. Jie ramiai šypsosi: „Geras projektas.“ Kėdainių sporto arenos istorija pasakoja, kaip aiškus ir geras noras vedė į aiškų ir gerą procesą, o šio rezultatas – geras ir aiškus pastatas.

2013: 05

22

Apie idėjos atsiradimą ir PPP

Vos buvo atidaryta Kėdainių arena, pasklido kalbos, kad ši arena yra kitokia – ne tokia, kaip likusios Lietuvos sporto arenos. Kėdainių arena – nedidelė ir jauki, talpinanti vos 2.200–3.000 žiūrovų (palyginimui, Siemens arena Vilniuje talpina 10.000 žiūrovų). Ji skirta ne tik renginiams – Kėdainių sporto areną galima lengvai transformuoti į tris atskiras treniruočių aikšteles, kurias apšviečia natūrali saulės šviesa, todėl šiokiadieniais joje gali treniruotis sporto mokyklų mokiniai. Be to, ši sporto arena yra ne tik funkcionali, ji taip pat yra nebrangiai eksploatuojama. Tokią sporto arenos koncepciją užsakovai, AB Lifosa, pasiskolino iš panašaus modelio vokiečių kurtų arenų ir PPP (public-private partnership) pricipu padova-

Architektūra

nojo Kėdainių miestui. Nors oficialiai ši sporto arena Kėdainių miesto savivaldybei bus perduota tik rudenį, Kėdainių Nevėžis ir krepšinio mokyklos auklėtiniai jau rugpjūtį arenoje pradėjo ruoštis naujam sezonui.

PPP bendradarbiavimo modelis Lietuvoje pradėtas taikyti neseniai, tačiau architektai mielai sutiko papasakoti apie idėjos pastatyti ir padovanoti Kėdainiams sporto areną atsiradimo ir įgyvendinimo procesą, nes, be kita ko, tai yra ir tvaraus požiūrio į architektūrą, urbanistiką bei net gyvenimo būdą pavyzdys. Pagrindiniai Lifosos akcininkai Europoje ir Rusijoje valdo gamyklų, vienaip ar kitaip susijusių su trąšų gamyba, tinklą. Remdamiesi savo darbo principais, jie remia miestų ar miestelių, kuriuose šios gamyklos įsikūrusios, bendruomenes, ne tik sukurdami jiems darbo vietų, bet taip pat skatindami sporto ar kultūros vystymąsi. Kėdainių atveju, beveik visi miestiečiai yra kaip nors susiję su Lifosa: dalis žmonių čia dirba tiesiogiai, dalis dirba statybų bei transporto kompanijose, kurios bendradarbiauja su Lifosa, ir taip toliau. Trumpai tariant, beveik kiekviena kėdainiškių šeima yra vienaip ar kitaip susijusi su šia trąšų gamybos kompanija, ji yra pagrindinis regiono darbdavys bei mokesčių mokėtojas.

Kodėl Kėdainiuose buvo nuspręsta statyti būtent sporto areną? Ta pati kompanija šiuo metu Rusijoje stato ledo ritulio areną, o Lietuvoje, krepšinio šalyje, pastatė funkcionalią krepšinio areną. Kadangi Lifosos tikslas yra remti bendruo-

menes, ši arena ir yra skirta ne tik Kėdainių Nevėžiui, bet pritaikyta naudotis ir sporto mokyklų mokiniams. Kita priežastis yra ta, kad Kėdainiai jau keletą metų būtent šioje teritorijoje vysto savotiško sporto kaimelio, kuriame kaip tik ir trūko krepšinio arenos, veiklą. Skirtumas tik tas, kad sporto kaimelio vystymosi procesas dėl lėšų stygiaus bei dėl dažnai biurokratinių procesų lėtinamo viešojo sektoriaus darbo trunka labai ilgai, o ši arena pastatyta labai greitai, per dvejus metus. Kadangi Kėdainiai yra pačiame Lietuvos centre, šios sporto arenos logistika yra labai patogi, todėl arena turi daug potencialo. Be to, joje gali vykti ne tik sporto varžybos, bet ir konferencijos, parodos, suvažiavimai, kuriems ši arena bus patraukli ne tik dėl logistikos, bet taip pat ir dėl optimalaus vietų skaičiaus – žmonės galės užimti visą salę, o ne jos dalį, o tai sukurs kur kas jaukesnę atmosferą.

Be to, ir eksploatacijos kaina bus optimalesnė. Galų gale, pažymi D. Baliukevičius, tokia arena yra į naudą Kėdainių ekonomikai. Atvykę į renginį žmonės aplankys miestą, pamatys netikėtai gražų senamiestį, apie kurį gal net nežinojo, apsilankys kavinėse, galbūt net apsistos viešbučiuose, ir tokiu būdu Kėdainiai pritrauks papildomų pajamų.

Apie projekto programą

Kalbant apie architektus, dirbančius su PPP tipo projektu, kyla klausimas, kas – privatus verslas ar viešasis sektorius

– nustato užsakyto objekto programą, t.y. įvardina projekto tikslus bei savo pageidavimus. D. Trainauskas sako, kad bendradarbiavo su abiem šalim, tačiau labiausiai – su Lifosa. Palanku buvo tai, kad Lifosai pradėjus bendradarbiauti su 4 Plius architektais, jie jau buvo aiškiai suformulavę savo norus, išsirinkę jiems labiausiai patinkantį sporto arenos modelį – mažą ir funkcionalų. „Mes norim kažko tokio, tik geriau,“ – su šypsena klientų pageidavimą prisimena D. Trainauskas. Taupant laiką bei optimizuojant projektavimo procesą, architektai buvo paskatinti nuvykti į Vokietiją apžiūrėti panašaus tipo sporto arenų bei pasikonsultuoti su toje srityje patyrusiu architektu Thomas Naether.

4 Plius architektai bendradarbiavo ne tik su partneriais iš privataus sektoriaus, tačiau ir su Kėdainių miesto vyriausiuoju architektu Vytautu Kundrotu bei kitais savivaldybės atstovais. D. Baliukevičius teigia, kad yra natūralu, jog projektuojant ir statant tokios apimties objektą, visi stengėsi šį procesą prižiūrėti. Pašnekovai džiaugiasi, kad vyriausiasis architektas pasitikėjo 4 Plius komanda. Vienas iš V. Kundroto pageidavimų buvo išsaugoti sklype esančius didžiausius medžius, su kuo projekto autoriai neabejodami sutiko. Šis pasirinkimas vėliau ne tik pagyvino kol kas gana plyną Kėdainių sporto kaimelio vaizdą, bet kartu ir padiktavo nemažą dalį naujosios arenos estetikos.

Gali susidaryti įspūdis, kad dėl PPP principu grįsto objekto užsakymo architektai savo kūrybiniame procese turėjo labai daug laisvės, jų niekas pernelyg neribojo, tačiau D. Baliukevičius su tuo nesutinka: „Taip, mums buvo duota visiška laisvė sukurti arenos estetiką, tačiau taip pat buvo ir labai griežtai apibrėžta pastato funkcija bei finansai, ir todėl mes turėjom sutilpti į gana siaurus rėmus.“ Tuo tarpu D. Trainauskas džiaugiasi, kad net ir įspraustiems į rėmus jiems pavyko pasiekti gerą rezultatą. „Man atrodo, kad kai užsakovas turi aiškius ir protingus norus, tai kartu pasiekti gerą rezultatą yra palyginus nesunku,“ – svarsto D. Baliukevičius.

2013: 05

24

Apie PPP bendradarbiavimo privalumus

Paklausti, kas šio projekto metu paliko geriausią įspūdį, abu architektai vieningai sutaria, kad tai buvo ypatingai geri, sveiki santykiai tarp visų projekto proceso dalyvių: užsakovų, rangovų, kėdainiškių bei architektų. D. Trainauskas džiaugiasi, kad projekto įgyvendinimą organizavo Lifosos direktorius Jonas Dastikas, kurio dėka visas procesas vyko neįtikėtinai sklandžiai: „Jis prižiūrėjo, kad visi darbai vyktų pagal grafiką. Tik tuo atveju, jei iškildavo kokia problema, o tai atsitiko tik keletą kartų, jis įsikišdavo ir viskas iškart išsispręsdavo.“ Apibendrindamas D. Baliukevičius išskyrė du šio projekto efektyvaus bendradarbiavimo aspektus. Pirma, kilus problemai, reikia ieškoti jos sprendimo būdų, o ne kaltų asmenų ar šalių. Antra, labai svarbus pasitikėjimas specialistais, kuriuos išsirinko ir pasamdė užsakovas. Architektai teigia, kad Kėdainių sporto arenos atsiradimas yra gero, teisingo darbo proceso pavyzdys, kuris suteikia optimizmo ateičiai.

Apie multifunkcionalumą ir kaip jis veikia

Svarbiausias Kėdainių sporto arenos aspektas yra multifunkcionalumas – arena turi išpildyti net keletą Kėdainių miesto gyventojams reikalingų funkcijų, ji nėra tik simbolinė dovana-dekoracija. Taigi kaip šis multifunkcionalumas vei-

Architektūra

kia realybėje? Jau žinome, kad arena yra skirta dviejų tipų naudojimui: renginiams savaitgaliais ar vakarais bei treniruotėms šiokiadieniais, dažniausiai – dienomis.

Arenos lankytojų srautas taip pat yra išskirstytas į dvi dalis.

Arena turi du įėjimus – priekinį ir galinį. Priekinis įėjimas yra skirtas žiūrovams, jis yra paradinėje pusėje, priešais aikštę bei automobilių stovėjimo aikštelę. Tuo tarpu galinis įėjimas yra priešingoje arenos pusėje ir jis yra skirtas įeiti sportininkams, VIP žiūrovams ir administracijai renginių metu bei sporto mokyklų auklėtiniams šiokiadieniais. Tokiu būdu yra suvaldomi ne tik arenos lankytojų srautai, bet taip pat jų judėjimas arenos viduje. Pavyzdžiui, dėl kruopščiai apgalvoto erdvių išdėstymo, rungtynių sirgaliai niekuomet negali atsidurti toje pat patalpoje su vipais ar sportininkais, o besitreniruojantys vaikai, jų pačių saugumo sumetimais, niekaip negali patekti į bendras arenos erdves – barus ar vestibiulį.

Vienas įdomiausių šios arenos aspektų yra tai, kaip ji transformuojasi ir virsta į tris treniruočių sales jauniesiems sportininkams. Pasirodo, labai paprastai. Krepšinio aikštelė yra tiesiog padalinama į tris dalis, elektroniniu būdu nuo lubų nuleidžiant uždangas-tinklus, kurių apatinė dalis yra lyg ir akustinis tentas. Be to, nuo lubų taip pat atsilenkia ir nusileidžia krepšinio lentos – po dvi kiekvienoje naujai suformuotoje aikštelėje. Dar vienas puikus šios koncepcijos aspektas yra tas, kad dienomis į šias sales gali patekti natūrali dienos šviesa, sklindanti per atidengtą stiklinį arenos perimetrą. D. Trainauskas užtikrintai teigia, kad šios šviesos treniruotėms visiškai pakanka. Taigi didžiąją laiko dalį arenoje nereikia jungti dirbtinio apšvietimo ir taip yra taupoma energija. Maža to, akivaizdu, kad natūrali dienos šviesa žmones, o ypač augančius vaikus, veikia kur kas geriau, nei dirbtinė.

Apie eksploatacijos efektyvumą ir tvarumą

Nors kalbėdami apie Kėdainių sporto areną architektai neakcentuoja, kad tai – tvarus pastatas, tačiau ši arena, kaip ir pridera kiekvienam naujai statomam objektui, iš tiesų išnaudoja tiek ekologinio, tiek socialinio, tiek ekonominio tvarumo aspektus. Natūralios dienos šviesos naudojimą ir tokiu būdu sutaupomą energiją jau aptarėme. Kitas svarbus aspektas – antrinis Lifosos gamybinio proceso metu atliekančios energijos panaudojimas sporto arenai apšildyti.

Taip pat jau kalbėjome, kad ši sporto arena bus akivaizdžiai naudinga visam Kėdainių miestui. Pokalbio metu paaiškėja, kad ji buvo naudinga dar ir iki jos atidarymo – būtent vietiniai čia atliko didžiąją dalį darbų. Beje, vienas iš projekto vykdymo trukdžių dar labiau paskatino šią socialiai bei ekonomiškai tvarios architektūros idėją. Statant areną buvo sumanyta naudoti Lifosos gamykloje išlietas surenkamas gelžbetonio konstrukcijas. Tačiau paaiškėjo, kad betono gamintojai turi labai daug darbo ir būtų pradėję gaminti konstrukcijas tik po pusmečio, todėl buvo nuspręsta konstrukcijas daryti iš monolito – tiesiog lieti jas statybų aikštelėje, nes taip bus kur kas greičiau. Taigi vietiniai kėdainiškiai išliejo konstrukcijas, o architektas D. Trainauskas tokiu įvykių posūkiu tik džiaugiasi: „Mums iš tikrųjų labai pasisekė, nes gelžbetonį išliejo labai gerai, kolonos išėjo labai gražios. Gamyklos gaminiai, žinoma, irgi gražūs, tačiau šituo būdu jie išėjo kur kas gyvesni, autentiškesni.“ Be betono kone vienintelės kitos arenoje panaudotos medžiagos yra stiklas ir plienas, kurias taip pat tiekė Lietuvos gamintojai.

Apie architektūrinę mintį ir formos koncepciją

Tęsiant tvarumo tematiką, norą darniai gyvuoti su gamta, neįmanoma neatkreipti dėmesio į Kėdainių sporto arenos architektūrinę estetiką. Nors atrodo, jog sporto arena yra tik funkcionalumo reikalaujantis objektas, tačiau Kėdainių arenos pastatas stengiasi būti neutralus, neimponuoti bendrame kraštovaizdyje, o organiškai į jį įsilieti. Net jo stiklo fasade matomos kolonos, atrodo, rezonuoja su išsaugotų medžių kamienais. Architektai pritaria, sakydami, kad šioje sporto arenoje, kaip ir praktiškame automobilyje, svarbiausias yra funkcionalumas, kuris čia yra tikrai aukšto lygio. Tuo tarpu arenos išorė neabejotinai keistųsi, priklausomai nuo projekto situacijos, – jei būtų pasirinkta kita vieta, kitas urbanistinis kontekstas, kiti užsakovai, kurie norėtų formuoti kitokį įvaizdį.

Išsaugotieji medžiai savo skaičiumi bei išsidėstymu architektams primena olimpinius žiedus, kurie atsitiktinai ir tapo Kėdainių sporto arenos estetiniu motyvu. Žiedas yra arenos forma plane, o taip pat ši forma buvo panaudota ir tokioms detalėms, kaip baro stalai, sektorių numeriai, arenos logotipas ir net sanitarinių mazgų veidrodžiai.

Kėdainių sporto arenos estetikos subtilumas neabejotinai slypi detalėse. Architektai puikiai apgalvojo ne tik pirmines jos funkcijas, bet taip pat gerai įsivaizdavo areną realybėje, žmonių nuotaiką bei jų judėjimą joje. Į akis krenta priešais areną esantys vėliavų stiebai, įsiliejantys į bendras vertikales kartu su medžių kamienais bei kolonomis. Paklaustas, kodėl sporto arenai reikia vėliavų stiebų, D. Trainauskas šypsodamasis paaiškina: „Vėliavos kuria šventišką nuotaiką. Tam skirta ir aikštė priešais paradinį įėjimą. Arenos atidarymo metu buvo iškeltos užsakovo vėliavos, buvo daug žmonių, pakili nuotaika.“ Penki išlikę medžiai, iš už kurių ir šviečia Kėdainių sporto arena, čia pat įrengti suolai ir pasodinta pievelė bei žmonių skleidžiamas šurmulys išradingai formuoja šią pakilios nuotaikos viešąją erdvę.

Pabaigai

Dėkodama už pokalbį nuoširdžiai pasakau, kad Kėdainių sporto arenos atsiradimas paneigia ne vieną stereotipą, pavyzdžiui, kad statybos yra be galo sudėtingas ir varginantis procesas bei kad žmonės veikia tik ieškodami naudos sau, ir todėl ši istorija yra labai graži. Visi nusijuokiame ir tada D. Baliukevičius jau rimčiau sako: „Man irgi tai labai graži istorija, net įkvepia, kad projektas gali taip sklandžiai ir darniai įvykti.“ D. Trainauskas jam pritaria: „Viskas prasidėjo nuo pozityvios firmos idėjos kažką padovanoti miestui ir viskas įvyko taip, kaip buvo suplanuota, nekilo jokių nepagrįstų problemų, todėl natūralu, kad visi liko laimingi: ir tie, kurie dovanojo, ir tie, kurie dirbo, ir tie, kurie tą dovaną gavo.“ Generalinis rangovas: UAB „Vikstata“ Rangovai : UAB „Montuotojas“ – metalo konstrukcijos UAB „Stikmeta“ – stiklo fasadai, stiklo pertvaros UAB „Grinduva“ – betonines grindys

Reklamos projektavimas, gamyba, montavimas: www.admensigns.com

Baldai: www.ergonova.lt

2013: 05

26

Dizainas

Fotografijos: iš „Gaudrės“ archyvo

„Gaudrės“ šviestuvai Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre Vilniuje Stačiakampis šviestuvas „Vindo 120“ Apvalus šviestuvas „Vindo 58“

„Gaudrė“ –

jau žinomas šviestuvų gamintojas Tekstas: Vladas Ratkevičius, įmonės „Gaudrė“ valdybos pirmininkas

Nuo pat „Gaudrės“ įkūrimo dienos svarstėme apie šviestuvų gamybą. Gali būti, kad tai susiję su tuo, jog mūsų įmonės steigėjai – išeiviai iš sovietinio Mažųjų elektros mašinų mokslinio tyrimo instituto, veikusio prie gamyklos ELFA. Dirbdami ten kūrėme ne jau esamų variklių brėžinius, kaip darė kiti padaliniai, bet naujas jų gamybos technologijas.

Projektai baigdavosi konstrukcijos patobulinimu ir nauju „Know-how“ sprendimu, t.y. po mūsų darbo užsakovas galėjo gaminti visiškai naujus produktus. Tuo metu tai buvo labai negirdėta ir inovatyvu, todėl užsakymų turėjome tikrai daug. Būtent toks mąstymo būdas mus vis dar stumia ir gaminant šviestuvus. Sugalvoję naujus šviestuvus, patys kuriame technologijas ir gamybos būdus. Todėl mūsų sukurtos konstrukcijos technologiškai puikiai realizuojamos, t.y. lengvai ir greitai pagaminamos iš elementarių, rinkoje esančių medžiagų.

Naudojant vietinių tiekėjų medžiagas, surinkimo technologija yra greitesnė ir pigesnė. Nežiūrint į tai, kad naudojame garsiausių Vokietijos koncernų („Osram“, „Tridonic“, „Vossloh-Schwabe“) detales, vietinė darbo jėga ir atstumas iki vartotojo pigina gamybą, be to, naudojant kokybiškus ir patikimus komplektuojančius elementus, mums praktiškai nereikia vykdyti garantinio aptarnavimo. Gamyboje siekiame panaudoti ir netradicines medžiagas.

Vienas iš svarbių momentų šviestuvų kūrimo ir gamybos metu – dizainas. Šiuolaikinio dizaino sprendimai, pasižymintys subtiliomis formomis ir tvirta technologine argumentacija, pasuka mūsų mintis minimalizmo link. Taip beieškant geriausios dizaino ir technologinės dalies sąjungos, gimė šviestuvų serija VINDO. Jų baltas matinis organinio stiklo paviršius subtiliai prisitaiko prie patalpų lubų. Šiuo metu daugiausiai ir gaminame šviestuvus VINDO su liuminescencinėmis T5 lempomis, o artimiausiu laiku planuojame išleisti dar vieną seriją VINDO tipo šviestuvų su šviesos diodų šaltiniais.

Svarbus mūsų gamybos faktorius yra prisitaikymas prie užsakovo poreikių ir mažaserijinės gamybos lankstumas.

Tą patį šviestuvą galime realizuoti tiek 20 cm, tiek 3 m ilgio, t.y. šviestuvo ilgis gali kisti iki 15 kartų. Turime kelių dydžių (1x1 m ir 1,3x1,3 m) šviestuvų, kurių difuzoriai pagaminti iš stiklo.

Gaminame ir parduodame taip, kad sustiprintume ryšį su užsakovais, įgytume dar didesnį jų pasitikėjimą, pakeltume gaminių prestižą. Stengiamės argumentuotai įtikinti, kad mūsų šviestuvai švies 15-20 metų, po kurių pakaks tiesiog pakeisti šviesos šaltinį.

Architektai: Laura Malcaitė ir Dmitrijus Kudinas

Šiuolaikis gyvenimo būdas ir postsovietinės liekanos Vytauto Gurevičiaus interviu su studijos „Inblum“ architektais Laura Malcaite ir Dmitrijumi Kudinu

2013: 05

28

V.G. Ruošdamasis šiam interviu, ieškojau, tačiau niekur

neradau aiškiai deklaruojamų Jūsų biuro vertybių, bet sprendžiant iš vientisos ir nuoseklios stilistikos, jos yra?

L.M. Deklaracija yra baigtinis procesas, kažkas monumentalaus ir nekintamo, todėl baidausi bet kokių apibrėžimų. Kūryba yra tęstinis procesas, kiekvienas projektas yra vienas kito rezultatas, nepaisant to, kad temos ir užduotys gali būti skirtingos. Kaupiasi patirtis, vis kažką naujo atrandi, supranti, nustembi.

Kita vertus, mes esame taikomojo meno atstovai, daugeliu atvejų vizualinė projektų išraiška yra aiški ir suvokiama be teksto ar papildomų paaiškinimų – kitaip tariant, darbai kalba patys už save.

Su savęs pristatymo klausimu susidūrėme ne taip senai.

Kadangi mūsų darbus spausdins keliose užsienietiškose interjerų knygose, jų redaktoriai paprašė atsiųsti aprašymą apie kompaniją, ką mes veikiam, kokios yra mūsų vertybės.

Projektuodami siekiame kurti humanišką savo masteliu, medžiagiškumu aplinką, nesvarbu, ar tai būtų architektūra, ar interjeras. Daug laiko skiriame pusiausvyros tarp architektūros, interjero ir žmogaus suradimui. Ieškom naujų išraiškos formų, neišeksploatuotų sprendimų, galinčių atskleisti temą netikėtu rakursu.

Interviu

Butas Vilniaus Senamiestyje. Fotografijos – studija „Inblum“

D.K. Mes propaguojame funkcionalią, demokratišką architektūrą, darome viską racionaliai, nekuriam formų dėl formų.

Iš kitos pusės, architekto, kaip menininko-kūrėjo, vaidmuo mūsų kuriamoje architektūroje yra ypatingai svarbus. Kiekvienas projektas turi ne tik puikiai veikti, bet ir nešti tam tikrą idėjinį užtaisą. Šis užtaisas turi suteikti mūsų architektūriniais sprendimais besinaudojančiam žmogui teigiamas emocijas ir net kažkiek keisti jo mastymą bei gyvenimo įpročius.

V.G. Kas, Jūsų manymu, yra demokratiška architektūra?

Ar tai reiškia diskusijas su klientu prieš kažką darant, ar kompromisus projektavimo metu?

D.K. Tai yra, galima sakyti, mažo, žmogiško mastelio sukūrimas vardan žmogaus, kaip mato vieneto. Šioje vietoje žmogus tampa neatsiejama architektūros dalimi, svarbiausiu jos ingredientu, be kurio pati architektūra, kaip tam tikras sukonstruotas objektas, visiškai praranda savo prasmę. Ir tai yra labai svarbu kalbant apie didesnės apimties projektus, kur šio principo taikymas yra būtinas.

L.M. Diskusija, prieš imantis užsakymo ir projektavimo procese, yra būtina. Ji leidžia padaryti tai, ko aklas katego-

riškumas neleidžia pamatyti. Taigi demokratija yra ir diskusija, ir laisvė rinktis. Mūsų, kaip kūrėjų, laisvė pasireiškia tuo, kad mes atsisakom daryti tai, kuo netikim. Nesiimam daug darbų, imamės to, ką galime padaryti kokybiškai, inovatyviai, idėjiškai. Imamės tokių projektų, kurie mums suteikia galimybę tobulėti.

V.G. Sprendžiant iš viešos informacijos, jūsų pagrindinė specializacija – interjeras. Gal artimiausiu laiku pamatysime Jūsų architektūros kūrinių?

L.M. Taip susiklostė, kad daugiausia projektuojame interjerus, tačiau siekiame vis daugiau dirbti su architektūra.

Tarp šiuo metu projektuojamų objektų architektūra užima nemažą vietą. Tik šių projektų rezultatai kol kas toli, nes interjerai realizuojami kur kas greičiau nei architektūriniai darbai. Štai architektūrinę dalį vienam namui mes jau metus „minkom“. Gal dar po dviejų metų jau realizuosim. Džiaugiamės, kad užsakovai davė laiko viską gerai apmastyti, išdetalizuoti projektą.

Reklamos agentūra „LOVE“. Fotografijos – Robertas Narkus

– namai juk ne paminklas, aplink kurį vaikštai susižavėjimo kupinom akim. Todėl viena iš svarbiausių užduočių yra atskleisti erdvę ir padaryti ją komfortišką žmogui. O ji gali būti visokia: ir istoristinė, ir šiuolaikiška, ir futuristinė. Gyventi pseudo istorinėje aplinkoje tikrai galima, tačiau mes manome, kad reikia žvelgti į priekį, ieškoti sprendimų, atspindinčių šiandieninio pasaulio aktualijas ir poreikius, o ne dairytis atgal, bandant imituoti, atkartoti. Paveldas, istorija yra pamatas, atspirties taškai. Jei viskas tebūtų imitacija, jei Bruneleskis XV amžiuje būtų stengęsis sukurti gotikinę bažnyčią, abejoju ar šiandien galėtume džiaugtis Santa Maria del Fiore katedra Florencijoje, kitais Renesanso ar vėlesnių amžių, galų gale nūdienos architektūros šedevrais V.G. Kiek žmogaus gyvenimo būdas ar amžius daro

įtaką žmogaus skonio formavimuisi?

V.G. Sprendžiant iš Jūsų darbų, negalima gyventi „pseu-

do klasikiniame“ interjere, o reikia visiems gyventi loftuose ir kur nors visiškai švariose, baltose, minimalistinėse patalpose. Kaip, Jūsų manymu, turi gyventi šiuolaikinis žmogus?

D.K. Šiuolaikinis žmogus turi gyventi taip, kaip jis nori, ir tokioje aplinkoje, kurioje jis jausis gerai ir kuri jį stimuliuos „augti“ ir tobulėti. Bet kiekvienas žmogus yra unikalus ir ta aplinka gali būti labai įvairi. Mes dirbam su žmonėmis, kurie jaučiasi patogiai mūsų architektūroje, tačiau visiškai suprantam žmogų, kuris mieliau renkasi„klasikinį“ interjerą. Tiesiog mes manome, kad architektūra turi atspindėti savo laikmetį. Dėl to projektuodami visiškai nedarome jokių imitacijų ar pseudo detalių. Architektūra visais laikais vystėsi pagal tos dienios technologijų galimybes. Ji yra pragmatiškas dalykas. Todėl nauji namai turi būti statomi pagal šiuolaikines technologijas, bet tokiuose namuose gali atsirasti vieta ir seniems, originaliems bei vertingiems daiktams.

L.M. Yra erdvė su savo duotybėm, su savo vertybėm, su savo trūkumais, kuriuos mes galime paversti privalumais. Ir visą laiką toje erdvėje yra žmogus. Ji yra skirta būtent jam

D. K. Žmogaus skonio supratimas formuojasi nuo pat vaikystės ir labiausiai jam įtaką daro šeima ir aplinka, kurioje individas užaugo.

L. M. Suprantama, kad didžiausią įtaką padaro šeima bei aplinka, kurioje žmogus formuojasi. Vėliau atsiranda socialinio statuso aspektai, kuomet žmogus nori ar net kartais privalo atrodyti arba kurti savo aplinką atitinkamai. Taip pat šiame procese dalyvauja išsilavinimas bei pasaulėžiūra.

Reklamos agentūra „New!“

2013: 05

30

Interviu

V.G. O kokioje aplinkoje Jūs patys gyvenate ir dirbate?

L.M. Nesenai susiradau naujus namus su „Antonionišku“ vaizdu pro langą.

D.K. Aš gyvenu lofte jau keturis metus. Neskatinu prisirišti prie kažkokių pavadinimų dėl tam tikros tendencijos ar mados – reikia tiesiog vertinti erdves. Nestandartinė erdvė gali paskatinti žmogų ir mąstyti nestandartiškai. Žinoma, ir namas, ir butas gali turėti puikias erdves. Ir net jei gyveni standartiniam daugiabutyje, galima susikurti visai kūrybingą aplinką. Viskas šeimininko rankose. Mes priklijavome tą „lofto“ ženklą prie tam tikros erdvės, kuri yra didelė, bet dar reikia nepamiršti, kad tai yra buvusios industrinės patalpos arba gamyklos. Keičiasi miestas, keičiasi visa urbanistika, atsiranda nauji socialiniai dariniai, kas, visų pirma, yra sveiko miesto ženklas, požymis, kad miestas gyvas, plečiasi

„į vidų“. Tokios teritorijos įgauna naują vaidmenį mieste ir miestui tai yra tikrai naudinga.

V.G. Taigi galima teigti, kad Jūs pasisakote už buvusių

pramoninių pastatų konversiją labiau negu už naują statybą?

D.K. Šių sąvokų neverta supriešinti vieną su kita, nes abiejų dalykų reikia, bet, jeigu lyginti Vilniaus loftus su tam tikrais ekonominės klasės daugiabučiais, tai aš manau, kad daugiabučius reikės griauti greičiau, nes jie pasens morališkai. Juk visa jų esmė buvo pereinamojo postsovietinio laikotarpio sukurtas psichologinis spaudimas pirkti bet ką ir bet kokia kaina, be gilesnių ir didesnių apmąstymų. O rekonstruoti gamybiniai pastatai turi savitą charakterį ir suteiks Vilniaus panoramai daugiau šarmo.

L.M. Vienareikšmiško atsakymo nėra ir negali būti. Miestas yra gyvas organizmas, čia susipina istorija, socialiniai bei ekonominiai dalykai, pastarieji visą laiką kinta.

Tarkim, jei kalbėtume apie Naujininkus, tai pusę Naujininkų reikėtų nugriauti. Paradoksalu kaip rajonas, esantis Butas Vilniaus Naujamiestyje. Fotografijos – Augis Narmontas

Interviu

Butikas „Creme de la Creme Haute Parfumerie“

„D&You parduotuvė“. Fotografijos – Darius Petrulaitis

10 minučių iki senamiesčio ir turintis nuostabų reljefą bei potencijos būti viena iš gražiausių Vilniaus vietų, šiuo metu yra tapęs vaiduokliu, o juk tai yra miesto prieigos, jungtis tarp oro uosto ir senamiesčio. Todėl šiuo atveju reikėtų radikalių urbanistinių ir architektūrinių sprendimų. Tuo tarpu, jei kalbėtume apie gamyklines teritorijas esančias Vilniuje, tuomet konversija – sprendimo būdas. Tačiau čia vėlgi kyla infrastruktūros sutvarkymo klausimas, kuris fragmentiškai konvertuojamose teritorijose nesprendžiamas, o iš tiesų yra labai opus. Kelių loftų ar fabrikų įrengimas nėra konversija.

minga. Nemaža visuomenės dalis ir kai kurie pareigūnai yra atvirai nusistatę prieš šiuolaikinę architektūrą. Dauguma urbanizuotų, patrauklių vystymui teritorijų Lietuvoje yra įtrauktos į kokios nors rūšies apsauginę zoną. Ir galiojantis principas, ką leisti statyti ir ko neleisti, vadovaujantis stiliaus sąvoka, yra iš esmės visiškai ydingas. Mano manymu, saugomose teritorijose tikrai reikėtu riboti aukštingumą ir užstatymo intensyvumą, nustatyti tam tikrai vietovei būdingų medžiagų panaudojimą, bet jokiu būdu nedrausti architektui laisvai pasirinkti projektuojamo pastato išraiškos. Pavyzdžiui, ar žinote, kad dabar jau išleistas parkų vadovėlis, t.y. primetama, kokia turi būti architektūra parkuose. Reikia suprasti, kad mes neesame prieš autentiškos senovės išsaugojimą, mes tikrai norime išsaugoti paveldą, tačiau reikia žiūrėti, kas iš tikrųjų yra vertinga, kas svarbu. Atstatymas ir atkūrimas pastatų imitacijų ir dirbtinis pritempimas prie praėjusiojo laikotarpio stiliaus nepalieka šansų sukurti vertingos šios dienos architektūros, kurią galbūt po šimto metų labai vertintų ir saugotų mūsų palikuonys.

V.G. Su kokiomis dar buvusios sovietinės sistemos lieka-

nomis tenka susidurti architektams?

L.M. Su žmonių sovietiniu-proletarišku mentalitetu, šablonišku mąstymu, intelektualaus darbo nepakankamu vertinimu. Jeigu žmogus negali tuoj pat daikto pačiupinėti, tai jam sunku suvokti jo vertę.

D.K. Ši tema yra daugybei progresyvių architektų skaus-

2013: 05

32

Tekstas: Saulė Juknevičiūtė

Konservatorijos viešbutis Amsterdame Architektūra, interjero dizainas: Piero Lissoni Vieta: Amsterdamas, Olandija Realizacija: 2011 m.

Design hotelsTM grupės narys

2013: 05

34

Konservatorijos viešbutis Amsterdame duris atvėrė 2011 metais po tris metus trukusios vieno ikoniškiausių Amsterdamo pastatų rekonstrukcijos. Projekto vizijos autorius bei prabangių viešbučių kolekcijos The Set, kuriai ir priklauso konservatorija, generalinis direktorius Georgi Akirovas ambicingai rekonstrukcijai įgyvendinti pasikvietė lyderiaujantį Milano architektą bei interjero dizainerį Piero Lissoni, kad jis, atsižvelgdamas į turiningą pastato istoriją, meistriškai suvaldytų klasikinę bei modernią estetiką ir Amsterdamo konservatoriją paverstų ypatingu dizaino viešbučiu.

Konservatorijos viešbutis buvo pasirinktas pirmuoju The Set kolekcijos atstovu. The Set kolekcija buvo įkurta, norint peržiūrėti šiuolaikinę prabangaus viešbučio koncepciją

Dizaino kelionės

bei pritaikyti ją sofistikuotiems, dizaino sritį išmanantiems XXI a. keliautojams. Toks viešbutis turėtų ne tik atspindėti momentinę dvasią, bet savo architektūra bei dizainu apibrėžti savo buvimo laiką bei vietą. The Set dirba tik su geriausiais architektais bei dizaineriais tam, kad atkurtų beveik prarastą iškilaus viešbučio (vadinamojo Grand Hotel) DNR ir sukurtų erdves, kurios būtų konceptualiai šiuolaikiškos, bet tuo pat metu atkurtų aukščiausio lygio praeities viešbučių stilių, klasę ir spindesį (glamour).

Istorinio pastato, kurį The Set pasirinko savo pirmuoju klasikinių prabangos viešbučių kolekcijos atstovu, praeitis išties įspūdinga. Šis didingas neogotikinis pastatas buvo pastatytas Rijkspostspaarbank bankui dar XIX a. pabaigoje, o jį suprojektavo žinomas to meto olandų architektas Danielis Knuttelis. Šis projektas jau tuomet naujam gyvenimui prikėlė prieš tai apleistą Museumplein muziejų kvartalą, o pats tapo to meto Amsterdamo architektūriniu bei kultūriniu židiniu, kuris dar labiau suklestėjo į šią miesto dalį ėmus važiuoti arklių traukiamiems tramvajams, ir tokiu būdu jai susijungus su centrine miesto dalimi.

Deja, 1978 metais, Rijkspostspaarbank bankui išsikėlus kitur, žymusis pastatas keletą metų buvo apleistas. Tačiau,

neilgai trukus, jame įsikūrė Sweelinck konservatorija, naujai suformuota iš trijų muzikos institutų. Po keturiasdešimties metų, 2008 metais, Amsterdamo konservatorija taip pat išaugo ją priglaudusias įspūdingas patalpas, kurias, sužavėta tokios šlovingos praeities, iškart įsigijo The Set kolekcija.

2011 metais The Set su Piero Lissoni priešakyje prikėlė šį istorinį pastatą naujam prabangaus ir šiuolaikiško penkių žvaigždučių viešbučio gyvenimui. Amsterdamas, įkurtas 1275 metais, turi tikrai įspūdingą kultūrinę istoriją. Šiandien šis miestas, vėl pilnas nesuskaičiuojamų muziejų bei meno galerijų, išgyvena kultūrinį renesansą, kuris skatina keliauti į Amsterdamą žmones iš viso pasaulio. Konservatorijos viešbutis yra svarbi šio proceso dalis – ir vėl, taip pat kaip ir prieš daugiau nei šimtą metų, jis atsidūrė dėmesio centre kaip Amsterdamo architektūrinis bei kultūrinis židinys.

Konservatorijos viešbutis taip pat yra plano, skirto atnaujinti garsų visame pasaulyje Amsterdamo kultūrinį centrą, vadinamąjį Oud Zuid (Old South), dalis. Viešbučio atidarymas 2011 metais sutapo su ilgai lauktais atnaujintų muziejų Stedelijk Museum ir Rijksmuseum atnaujinimais. Šio dizaino viešbučio vieta tiesiog ideali – jis yra pačioje muziejų skvero (Museumplein) širdyje, šalia jau minėtų muziejų, o

taip pat ir greta Van Gogo muziejaus. Be kita ko, viešbutis yra labai arti dizaino bei mados kvartalo, o svarbiausios miesto parduotuvės, kavinės bei restoranai, Vondelpark parkas, žavusis Jordaan rajonas, žymieji XVII a. pastatai ir Olandų aukso amžių menantys kanalai – yra pasiekiami pėsčiomis ar, kaip ir derėtų daryti Amsterdame, dviračiu. Šiuolaikinis dizainas kartu su neįtikėtina istorine vieta Konservatorijos viešbučio svečiams suteikia unikalią patirtį – vos įžengusius į viešbutį juos įtraukia miesto kultūros bei dizaino palikimas. Istorinio pastato architektas D. Knuttelis buvo vertinamas už sugebėjimą sujungti paprastumą bei funkcionalumą; po šimto metų, siekdamas prikelti pastatą naujam gyvenimui ir tuo pačiu išsaugoti jį kaip istorinę vertybę, į šią tradiciją entuziastingai įsitraukė ir italų dizaineris Piero Lissoni. P. Lissoni nuoširdžiai siekė atiduoti pagarbą istoriniam pastatui, kurio architektūros jis iš esmės nė nepalietė, tik savo ir šių laikų vardu pridėjo keletą nepakartojamų detalių – stiklu dengtą atriumą-vidinį kiemą bei aiškiai matomą jo konstrukciją.

P. Lissoni juokauja, kad šis pastatas – lyg Drakulos pilis: „Vidaus atmosfera gana tamsi, ir aš stengiausi šią tamsą gerbti. Nepaisant to, interjerą kūriau visiškai modernų, be

2013: 05

36

menkiausių kompromisų.“ Žinomas dėl griežtų linijų, paprastų, bet solidžių medžiagų naudojimo ir įvairiausių pilkų atspalvių, į kuriuos retkarčiais įsiterpia koks nors ryškus akcentas, Piero Lissoni yra laikomas vienu iškiliausių bei įdomiausių šiuolaikinių italų dizainerių. Jo kuriamą dizainą galima pavadinti švariu ir grynu, jis mėgsta žaisti natūralia dienos šviesa, o taip pat kartu naudoti tiek modernizmo, tiek šiuolaikinio chic dizaino elementus.

Kurdamas Konservatorijos viešbučio interjerą, Piero Lissoni naudojo lyderiaujančių italų gamintojų – Living Divani, Kartell ir Cassina – baldus, kuriuos derino su įvairiais vintažiniais bei kultūriniais elementais, pavyzdžiui, azijietiškais kilimais, tam, kad sukurtų pažįstamo jaukumo jausmą nuolat keliaujanties žmonėms.

Konservatorijos viešbutis susideda iš 129 miegamųjų, kavinių bei restoranų, baro, pažangių erdvių renginiams ir banketams bei holistinio sveikatingumo ir poilsio centro Akasha, kuriame inovatyvios vakarietiškos sveikatingumo procedūros yra derinamos su senovinėmis rytų tradicijomis; čia taip pat yra 18 m x 5 m plaukimo baseinas.

Vienas unikaliausių ir svarbiausių Piero Lissoni dizaino elementų Konservatorijos viešbutyje yra vidinis kiemas,

Dizaino kelionės

visiškai uždengtas stiklu, taip suformuojant milžinišką, originalaus pastato aukščio atriumo erdvę, kuri iš pirmo žvilgsnio leidžia suprasti, ko galima tikėtis iš šio viešbučio – nuostabaus kontrasto tarp seno ir naujo, klasikos ir šiuolaikiškumo.

Atriumo stiklas eina iki pat senovinių mūrinių sienų, o įspūdingi plieno laiptai su daugybe perėjų leidžia matyti vietas, kur istorija susitinka su dabartimi – galima iš arti pažvelgti per senojo mūrinio fasado arkinius langus ar portikus.

Tuo tarpu senajame konservatorijos pastate yra aštuoni aukštai su dviaukščiais viešbučių numeriais, kurių plotas varijuoja nuo 30 iki 170 kvadratinių metrų. Kiekviename numeryje į antrame jo aukšte esančią miegamojo erdvę veda atvirų plieno pakopų laiptai, apsaugoti ranktūrių iš stiklo plokščių. Šis elementas jungia senąją ir naująją erdves, tęsdamas aiškių linijų atriumo stilistiką senojoje pastato dalyje.

Dviaukštį viešbučio numerių išplanavimą Piero Lissoni aiškina tradicine Amsterdamo architektūra, kuri pasižymi itin siauromis bei aukštomis erdvėmis. Todėl pirmame tokio Konservatorijos viešbučio numerio aukšte paprastai būna studijos tipo erdvė su darbo stalu, sofa ir vonios kambariu, o antrame – lova ir dar vienas vonios kambarys. P. Lissoni kiekvienam numeriui suteikė individualumo naudodamas

skirtingus koloritus: kai kur vyrauja tamsiai pilka spalva, kai kur – specifinės raudonos spalvos, dar kitur – tam tikros rudos ar mėlynos. Be šių spalvų, kiekviename numeryje taip pat svarbią vietą užima klasikinis itališkas travertino akmuo.

Konservatorijos viešbutis išlaikė keturiasdešimt metų šiame istoriniame pastate sėkmingai veikusią muzikos konservatorijos funkciją ne tik savo pavadinime. Projekto autoriai nusprendė į viešbučio dizainą įtrauki netikėtą elementą – muziką. Georgi Akirovas sako, kad kiekviena bendra viešbučio erdvė natūraliai turi skirtingą atmosferą, ir todėl šis skirtumas taip pat atsispindi ten skambančioje muzikoje.

Repertuaras yra įvairus, eklektiškas bei kruopščiai atrinktas – ne tik pagal erdvės specifiką, bet taip pat ir priklausomai nuo paros laiko, progos, nuotaikos ir kitokių faktorių. Čia yra netgi rokenrolo erdvė, kurioje svečiai gali patys didžėjauti bei eksperimentuoti su specialia apšvietimo sistema.

Vis dėlto dauguma muzikos, kurią čia išgirsite, yra klasikinė – taip pagerbiama pastato istorija. Taigi muzika yra dar vienas elementas, elegantiškai jungiantis praeitį ir dabartį į vieną visumą – Konservatorijos viešbutį Amsterdame.

„25hours hotel“ Hafencity‘je Architektūra/dizainas: Böge Lindner Architekten, Stephen Williams Associates, Eventlabs, Conni Kotte Interior Vieta: Hamburgas, Vokietija Realizacija: 2011 m.

Design hotelsTM grupės narys

2013: 05

38

„25hours hotel“ Hafencity‘je yra pirmasis viešbutis pastatytas potvynių ir atoslūgių kamuojamoje Hamburgo krantinėje 2011 metais. Savo efektingos ir vertingos nuosavybės dėka generalinis direktorius Christoph Hoffmann ir jo kolegos, valdantys keturis kitus objektus Frankfurte, Vienoje ir Hamburge, yra žinomi visame pasaulyje. Kiekvienas iš viešbučių yra įkvėptas savo aplinkos ir remiasi savo istorija, kultūra bei žmonėmis, pradedant kraštiečių įdarbinimu viešbučio dizaino srityje, baigiant vietinių dizaino gaminių bei medžiagų naudojimu. Viešbutis taip pat veikia kaip rajono centras, siūlantis vietas, kuriomis gali mėgautis tiek vietiniai, tiek miesto svečiai.

Pasienio zona tarp istorinio uosto kvartalo ir ypatingai modernaus Hafencity rajono įkvėpė viešbučio kūrėjus parengti marinistinę viešbučio koncepciją. Viešbutis siūlo 170 salono stiliaus apartamentų, sauną ant stogo, res-

Dizaino kelionės

toraną, barą, kioską, verslo centrą „Radijo kambarys“ bei netradicines susitikimų vietas, tarp jų – įkurtą krovininiame konteineryje. Viešbutis, įsikūręs moderniojo Hafencity peizažo širdyje, siūlo pajusti ryšį tarp seno ir naujo, pagerbiant jūreivystės ir uosto tradicijas. Rezultatas – autentiška ir nostalgiška vieta, vieta, kur atgyja istorijos.

Hamburgo dizainerių komanda palietė marinistinę temą interjere labai skirtingais būdais. Miestų planavimo kompanija „Böge Lindner K2 Architekten“ buvo atsakinga už pastatą, tuo tarpu industriniu, tačiau vis tiek viliojančiu, dizainu rūpinosi tarpdisciplininė architektų ir dizainerių grupė.

Interjero dėka pasakos ir netikėtumai atsiskleidžia patys savaime. Viešbučio svečius pasitinka plati sandėlio tipo erdvė, kuri iš tiesų yra originalus krovininis konteineris, viešbučiui atiduotas vienos pasaulio didžiausių laivybos įmonių „Hapag-Lloyd“, įsikūrusios Hamburge. Pirmasis aukštas,

kuriame įsikūręs foje, restoranas, baras bei parduotuvė, pristato jaukią uosto gyvenimo versiją, o taip pat yra viešbučio širdis.

Dizainerių komanda transformavo viešąsias viešbučio erdves, naudodama rinktinius vintažinius paveikslus, kurie suteikia erdvėms autentiško žavesio. Foje skiriamasis bruožas – kanapių kilimas, įsigytas iš nedidelio Turkijos gamintojo, bei 60-ųjų brazilų baldai, tuo tarpu restorane vyrauja olandų pramoninio dizaino baldai.

170 kambarių, kurie atrodo kaip kajutės, pasižymi ypatingai jaukia atmosfera. Interjerams panaudoti ilgo plauko kilimai, plačios medinės grindlentės ir vienetiniai tamsaus medžio baldai. Lovas, drabužines bei vonios kambarių spintas kūrė architektūros ir dizaino kompanija „Stephen Williams Associates“. Visi kambariai turi virvines kopėčias, kurios tarnauja kaip lentyna, bei kelioninio lagamino formos

darbo vietą/mini barą, suprojektuotą vietinio baldų gamintojo „Likoo“. Kiekviename kambaryje kabo po Jindrich Novotny iliustraciją iš jūrininko pasakojimų. Pasakos apsireiškia ne tik šiuose iliustracijose, tačiau ir specialiai sukurtuose viešbučio žurnaluose.

Platūs ąžuolo laiptai prie įėjimo lydi į pirmąjį „Club Floor“ aukštą. Čia įkurta jauki ir erdvi poilsio zona „Vinyl Room“ kviečia svečius paklausyti jų mėgstamų patefono melodijų.

Kambaryje „Radio Room“ įkurtas verslo centras, kuriame galima naudotis „iMac“ kompiuteriais, spausdintuvais bei medinėmis „Skype“ kabinomis. Ant sienų kaba paveikslai iš privačios Nikolaus Gelpke, marininstinės leidyklos savininko, kolekcijos. Susitikimams bei renginiams viešbutis siūlo erdvę, talpinančią 200 žmonių. Konferencijoms taip pat

2013: 05

40

galima išsinuomoti 25 m² krovininį konteinerį, turintį išraukiamą priekį, kuris susitikimų metu gali būti pakeltas arba nuleistas. Taip pat veikia 300 m² marinistinė galerija, turinti atskirą įėjimą, skirtą lankytojams.

Nuostabių uostamiesčio Hafencity vaizdų apsupta šešių pakopų suomiška pirtis šalimais turi atvirą erdvę, skirtą atsipalaidavimui ir mankštai su nemokamais svarmenimis ar bokso kriaušėmis. Už dešimties eurų mokestį svečiai gali ja naudotis neribojamai, taip pat į šią kainą įskaičiuotas alus, vanduo bei vaisiai. Viešbučio muzikos kambarys „Gibson Music Room“, įkurtas rūsyje, kviečia vietinių grupių narius čia nemokamai repetuoti, tam kad viešbutyje nuolat vyktų gyvi muzikiniai pasirodymai.

Konkurso partneris Lietuvoje:

Vila Het Gooi

Interjeras: Remy Meijers Vieta: Het Gooi, Olandija Fotografijos: René Gonkel

Tekstas: Saulė Juknevičiūtė

Žodžių junginys Het Gooi reiškia regioną, besidriekiantį centrinėje Olandijoje. Tai šiek tiek kalvota, kiek tai Olandijoje apskritai įmanoma, vietovė, kuriai būdingas žalias kraštovaizdis, istorinis žavesys, vietos gyventojų turtas ir jų vilos. Kitaip tariant, Het Gooijus Olandijoje yra žinomas kaip turtingų bei žymių žmonių pamėgta vieta gyventi.

Het Gooijus taip pat yra viena seniausiai apgyvendintų Olandijos vietų, kur pirmieji žmonės įsikūrė dar priešistoriniais laikais. Ši teritorija visuomet pasižymėjo smėlinga žeme, todėl XVII a., besiplečiant Amsterdamui, Het Gooijus ėmė tiekti smėlį statyboms. Neilgai trukus, dėl šios priežasties buvo įrengti vandens keliai, jungiantys Het Gooijų su šalies sostine, o ilgainiui atsirado ir geležinkelio bėgiai.

Tai vietovei padėjo ne tik sparčiai vystytis ekonomiškai, tačiau ir ėmė traukti Amsterdamo bei Utrechto turtuolius, kurie čia statėsi didingas užmiesčio rezidencijas.

Be turtingų gyvenviečių 1918 metais čia taip pat atsirado ir televizijos transliacijai skirtos įrangos gamykla, įvyko

2013: 05

42

Interjeras

pirmoji Olandijos televizijos transliacija. Televizijos industrija čia klesti iki šių dienų, o Het Gooijus olandų galvose siejasi su vietos turtuoliais bei aukštomis nekilnojamojo turto kainomis.

Remy Meijers (1974) – interjero architektas-perfekcionistas, 1995 metais baigęs interjero ir baldų dizaino studijas Utrechto menų mokykloje (Utrecht School of Arts – HKU), besispecializuojantis didžiulių užmiesčio namų, dvarų, vilų bei atostogų namų interjerų kūrime, kurie buvo ne kartą publikuoti svarbiausiuose interjero dizaino leidiniuose visame pasaulyje, – buvo pakviestas sukurti vienos iš charakteringų Het Gooijaus vilų interjerą.

Pagrindinės R. Meijers kaip interjero architekto vertybės, kurios atsispindi visuose jo darbuose, yra vientisumas ir ramybė. R. Meijers tiki, kad interjeras yra kur kas daugiau, nei tam tikrų baldų rinkinys. Jo nuomone, ne ką mažesnę rolę kuriant erdves vaidina jų išdėstymas bei architektūra – visi šie elementai turėtų būti dėliojami į vientisą dėlionę, iki kol

nebetrūksta nei vienos detalės ir viskas susilieja į tobulą visumą. Tai, tiesą sakant, skamba kaip kone neįgyvendinamas uždavinys.

Kaip R. Meijers tai pasiekia? „Interjero vidinė stiprybė ateina iš ramumos, ne iš chaoso,“ – savo darbų esmę apibūdina jis. Vietoje to, kad, paruošęs esminę idėją, sustotų, R. Meijers iki pat paskutinės detalės įgyvendinimo realybėje nesustoja kūręs pastato vidinių erdvių istorijos. To rezultatas – nuostabi paprastumo ir ramybės atmosfera. Het Gooijaus viloje R. Meijers šią atmosferą, kurią kritikai dar apibūdinama kaip elegantišką ar net klasišką, kuria pasitelkdamas daugybės pilkos spalvos atspalvių bei skirtingų medžio tonų variacijų derinį.

Interjero architektas sako, kad, kadangi ši neseniai pastatyta 1930-ųjų stiliaus vila neturėjo visiškai jokių išskirtinių bruožų, radikalūs pokyčiai vidaus interjere buvo tiesiog būtini. R. Meijers yra įsitikinęs, kad svarbiausias interjero architektūros uždavinys yra išnaudoti esamą erdvę taip ge-

rai, kaip tik įmanoma. Kadangi jam be galo svarbu sutvarkyti aukštų planus, kitaip tariant – erdvių logistiką, pagal tai, kaip jos vėliau bus naudojamos, šis interjero meistras neretai virsta architektu ir pastate pakeičia viską, išskyrus jo fasadą. Het Gojaus vilos atveju R. Meijers nusprendė išgriauti keletą vidinių pirmojo aukšto sienų tam, kad visos to aukšto erdvės susijungtų tarpusavyje. Tai pirmajame vilos aukšte sukūrė tam tikrą didingumo jausmą. Šis jausmas, kartu su įspūdingais senojo modernistinio stiliaus laiptais, keliauja ir į viršutinius aukštus.

Kodėl modernizmas? Atsakymas į šį klausimą – labai paprastas, tačiau, norit jį suprasti, reikia pažinti R. Meijers kūrybinę ideologiją. Interjero architektas mano, kad kiekvienas projektas turi prasidėti nuo nulio. Greičiausiai dėl tokio įsitikinimo jo projektų vizijos ir išsiskiria iš minios. R. Meijers tvirtai tiki, kad viso vaizdo (big picture) matymas yra svarbiausia, norint prasiskverbti iki pačios naujo projekto esmės, ir todėl jis kiekvieną kartą leidžia pačiam interjerui padiktuoti, iš kokių elementų jis turi susidėti.

1930-ųjų stiliaus vilai, kuri, kaip ir daugelis kitų šio regiono vilų, žymi šlovingą Het Gooijaus istoriją – jo aukso amžių, R.

2013: 05

44

Meijers pasirinko tradicinę trisdešimtųjų modernistinę stilistiką ir interjere nevengė panaudoti nemažai originalių jos elementų: plokštumų, įmontuotų į sienas, lentynų ir spintų bei faneruotų paviršių. Jau minėti laiptai apskritai atrodo kaip to laikmečio originalas, o daugelis bendros pirmojo aukšto erdvės fotografijų sucentruotos aplink vieną ikoniškiausių praėjusio amžiaus baldų – Eames Lounge Chair.

Griežtoką praėjusio amžiaus modernizmą ramius namus kuriantis R. Meijers derina su nuosaikesniu šiuolaikiniu.

Nors pastarajam taip pat būdingos plokštumos bei griežtos linijos, šios savybės namų neapkrauna nereikalingomis detalėmis, padeda išlaikyti erdvės, grynumo jausmą. Klasikiniame interjere R. Meijers nebijo naudoti tokių elementų kaip įvairūs medžio paviršiai, medžiaga traukti baldai, kilimai bei augalai; todėl, nors interjeras yra itin subtilus bei išlaiko modernizmo stilių, jis nėra šaltas ar nejaukus – ir išlaiko ramią namų atmosferą. „Kai kiekviena detalė yra sustyguota iki paskutinio milimetro – tik tada interjere atsiranda balansas,“ – savo darbo metodo sėkmę apibendrina Remy Meijers.

TwinHouse– du butai Barselonos širdyje Architektai: nook architects Baldai: Casa Jornet Vieta: Barselona, Ispanija Realizacija: 2013 m.

Fotografijos: nieve | Productora Audiovisual

Tekstas: Saulė Juknevičiūtė

Dažnai pamirštame, kad architektūra yra ne tik nauji modernūs didelio biudžeto statiniai. Iš tiesų architektai yra atsakingi už visų mūsų gyvenamąją aplinką ir jos kokybę: nesvarbu, ar tai būtų naujas prekybos centras, ar griūvantis apleistas daugiabutis. Pastaruoju metu vis dažniau nė kiek ne menkesnė architektų užduotis būna atkovoti senas ir apleistas, skurdo paliestas, tačiau savo istoriją turinčias vietas, ir prikelti jas naujam gyvenimui.

Visai neseniai nook architects gavo pasiūlymą pertvarkyti vieno iš namų, esančių senoviniame gotikiniame kvartale Barselonoje, aukštą į du šiuolaikinius butus. Vėliau šį pastatą jie pavadino neapdirbtu deimantu. Gavę šį mažo biudžeto pasiūlymą jie dar negalėjo žinoti, kad jų projektas pateks į ne vieną aktualią architektūros bei interjero publikaciją.

Pirmiausia verta pažiūrėti į aukšto planą iki nook architects pertvarkos. Jau vien nevienodas išorinių sienų storis ir asimetrija išduoda apie istorinius laikus skaičiuojantį

2013: 05

46

Interjeras

pastato amžių. Tuo tarpu visos vidinės pertvaros – būtent pertvaros, o ne sienos – kalba apie ligtolinių gyventojų skurdą. Erdvė padalinta į mažus vienodo dydžio kambarėlius, nepaisant netgi langų, o kai kurios patalpos langų apskritai neturi, taigi neturi ir ventiliacijos. Nereikia nė sakyti, kad šis būstas buvo apgailėtinos būklės; buvo aiškiai matyti keletas sluoksnių skirtingu laiku vykusių remonto darbų. Liūdni namai. Tačiau po to, kai ten apsilankė nook architects, ir kai šio apsilankymo rezultatą išspausdino CASA Vogue, tokio ar panašaus buto jau neabejotinai nori daugelis.

Nuo ko pradėti? Nook architects pasakoja, kad pirmoji ir, ko gero, svarbiausia šio projekto dalis buvo nurengti buto vidų iki pat namo konstrukcijos: sluoksnį po sluoksnio išmontuoti pakabinamas lubas, išardyti įvairiausias skirtingas grindis, nuplėšti tapetus ir kitus sienų apdangalus – visa tai, kas metams bėgant buvo nereikalingai pridėta prie originalaus pastato vidaus. Būtent tai ir buvo svarbiausia – prisiminti istorinio pastato esmę ir atkurti jo natūralų žavesį. Po to

nook architects jau galėjo ramiai pradėti antrąją savo plano dalį.

Pirmas žingsnis, žinoma, buvo erdvinės strategijos pertvarkymas. Du čia originaliai egzistuojantys butai dalinosi laiptų aikštelę. Butai taip pat turėjo dalintis vienomis pagrindinio įėjimo durimis. Dėl nevykusiai parinktos šių durų vietos, du gerai išplanuoti butai būtų vargiai įsitekę limituotoje erdvėje. Pertvarkydami pagrindinę įėjimo erdvę bei atsižvelgdami į autentiškus butų elementus, kuriuos aptiko pirmo etapo metu, architektai gavo šansą sukurti naujas erdves, o tiksliau – atkurti originalią istorinio pastato dvasią ir pritaikyti ją šiems laikams. Šiems laikams nook architects turėjo pritaikyti ne tik butų dvasią, bet ir didžiąją dalį konstrukcijų. Po pakabinamomis lubomis jie rado medines sijas, kurias vėliau ne tik apdorojo chemikalais, kad išvengtų pelėsių bei puvėsių ateityje, bet taip pat sutvirtino plieno elementais, kad krūvis atitektų ne vien tik medinei konstrukcija. Panašių atsargumo priemo-

nių buvo imtasi ir su grindimis. Norint sustiprinti bei išlyginti grindų perdangą, buvo papildomai suformuotas sutvirtinimo sluoksnis. Šio etapo metu architektai jau galėjo džiaugtis naujai išlaisvintomis puikiomis erdvėmis, kurių laukė atsargus zonavimas – juo buvo siekiama pritaikyti šias erdves šiuolaikiniam gyvenimui ir tuo pat metu išlaikyti pastato istoriškumą.

Projektas gavo Twin House pavadinimą, nes architektams pavyko pasiekti vienodai gerą ir beveik visiškai simetrišką išplanavimą abiejuose butuose. Kiekvienas butas originaliai padalintas į dvi dalis stora atramine siena. Šis istorinis elementas ir padiktavo butų zoniškumą: dienos zona, kurios langai žiūri į triukšmingą gatvę Barselonos širdyje, ir nakties zona, esanti giliau pastato viduje, kur kas ramesnio fasado fone. Įdomu tai, kaip nook architects pažiūrėjo į svarbiausius šiuolaikinius namų patogumus – virtuvę bei vonios kambarį – šiame senoviniame name. Jie teigia šias funkcijas specialiai išdėlioję taip, kad jos neblaškytų dėmesio ir nedraskytų

2013: 05

48

tokių nedidelių butų erdvės. Ryškiausias to pavyzdys yra virtuvė. Virtuvei čia, kaip ir daugelyje kitų šiuolaikinių mažo ploto butų, atitenka vos viena svetainės siena. Tačiau šiame projekte virtuvė traktuojama taip, tarsi ji būtų tiesiog horizontali svetainės baldų dalis. Norėdami išvengti bet kokių aukštų vertikalių, įprastų virtuvėse, architektai pasirūpino šaldytuvą bei šaldiklį įmontuoti po mediniu virtuvės stalviršiu. Tuo tarpu būtinoms pakabinamoms virtuvinėms spintelėms buvo išrinkta sienų fone vizualiai išnykstanti balta spalva.

Vonios kambarį prie miegamojo erdvės architektai prijungė taip pat organiškai, kaip ir virtuvės erdvę svetainėje. Iš miegamojo matyti kriauklės zona, ji atskirta tik grindų lygio pakeitimu. Taigi iš tiesų nuo bendros erdvės atskirti ir suskaidyti yra tik dušo bei WC tūriai – jie slepiasi už lengvai peršviečiamos sienelės.

Architektai pasistengė, kad tiek viename, tiek kitame bute abi šlapiosios zonos – virtuvė bei vonios kambarys – būtų vienoje linijoje, kuri driekiasi palei du namus skiriančią sie-

Interjeras

ną. Tokiu būdu mažinamas vandens tiekimo bei sanitarinių įrenginių kiekis. Horizontali žalių plytelių linija, besidriekianti per visą drėgnąją zoną, suteikia idėjai vizualinį elementą, kuris suteikia gyvybės atkovotai istorinei erdvei, kur, kaip ir pridera Viduržemio jūros regione, vyrauja balta spalva.

Grįžimas prie istorinio pastato esmės buvo vienas svarbiausių nook architects projekto elementų. Balta spalva, aukštos sijų, taip pat nudažytų baltai, lubos, didelės atvirų langų nišos su besiplaikstančiomis baltomis užuolaidomis bei tai vienur, tai kitur, tarsi ne vietoje likę mažyčiai langai ar nišos vidinėse sienose – visos šios išlaikytos ar išgrynintos detalės leidžia esančiajam buto viduje, net nepažvelgiant pro langą, nesunkiai įsivaizduoti, kokioje vietoje jis yra, ir tą vietą pajausti.

Nors dienos ir nakties zonas skiria stora atraminė siena, architektai nusprendė, kad šios erdvės turėtų būti labiau sujungtos, negu atskirtos. Dėl šios priežasties tarp svetainės ir miegamojo yra palikta durų arka be durų. Šią ribą, lyg slenkstį, pažymi tik medinių grindlenčių ruožas, įleistas į

betonines grindis. Miegamajame, vienoje durų pusėje, šis medinis ruožas, neprarasdamas vientisumo, įgauna naktinio stalelio arba suolo formą. Virš viso šio ruožo miegamojo pusėje architektai taip pat įrengė metalinį skersinį, kuriame yra įmontuotas apšvietimas ir kuris taip pat, gyventojų pageidavimu, gali atlikti arba užuolaidos karnizo funkciją, arba, kartu su mediniu suolu, tapti improvizuota spinta.

Daugelis net ir mažiausių detalių Twin House projekte yra nuosekliai apgalvotos ir išspręstos, tačiau atrodo, kad likusi erdvė gana tuščia ir improvizuota, lyg studentų namuose.

Nook architects sako, kad pagrindinis jų tikslas, dirbant su tokio riboto biudžeto rekonstrukcijos projektu, buvo sukurti svarbiausią infrastruktūrą, kuri leistų būsimiems butų gyventojams patiems lengvai suprasti, kaip geriausiai išnaudoti erdves bei pritaikyti jas sau. Atsargiai architektų parinkta daugiafunkcinė bei taiklių proporcijų erdvių konfigūracija keletą kartų padaugino dviejų mažų būstų tokį didelį potencialą.

Poilsis su vaizdu į jūrą Architektūra/dizainas: Duangrit Bunnag/Sarunya Srisakulchairak Vieta: Phuket, Tailandas Realizacija: 2013 m.

Design hotelsTM grupės narys

2013: 05

50

Sakoma, kad jau kuris laikas Tailandas, garsėjantis savo ekstravagantiškumu, bando rasti kokybiško poilsio receptą. Puikią gamtą ir švelnų klimatą – svarbiausius du turistus viliojančius motyvus – panaudoję modernios architektūros priemones viešbučio „The Naka Phuket“ architektai sujungė į visumą.

Pasislėpęs senoviniame slėnyje, Phuket salos vakariniame pakraštyje, viešbutis „The Naka Phuket“ yra drąsiausias iki šiol architekto Duangrit Bunnag įgyvendintas projektas.

Ne tik todėl, jog Bankokas suteikė pagrindą architektui iš naujo išdėstyti „lengvo pabėgimo iš salos“ idėją, tačiau taip pat dėl to, kad jis kryptingai siekė svajonės: leisti viešbučio svečiams pasijusti lyg jie klajotų tarp medžių. Rezultatas –

Dizaino kelionės

pajusti smėlį tarp kojų pirštų bangų skalaujamame privačiame paplūdimyje. Trijuose viešbučio restoranuose yra patiekiama šviežia turgaus produkcija, deranti su natūraliu upeliu, kurį Bunnang integravo į savo galutinį dizainą. Čia, kaip ir kituose viešbučio erdvėse, tvyro jausmas, jog esi slaptame slėnyje. Privatumas bei ramybė garantuoti, tačiau ieškantiems nuotykių, Puketo miestą galima pasiekti po 20 minučių taksi. Raskite pusiausvyrą viešbutyje „The Naka Phuket“, kur architekto Duangrit Bunnag sukurta gembinė vila pakeitė privataus paplūdimio užuovėjos supratimą.

diskretiškas tropinis prieglobstis su 94 stiklo gembinėmis vilomis, „stebinčiomis“ pakalnę, iš kurių atsiskleidžia begalinės putojančios Andamanų jūros panorama. Lauko baseinuose, įkurtuose visuose nuošalesnėse viešbučio erdvėse, svečiams suteikiamas absoliutus privatumas, skirtas atrasti pusiausvyrą su gamta. Ant stogo įrengtoje SPA teritorijoje, iš kurios galima apžvelgti mišką bei vandenyną, cikados skleidžia užburiantį „garso takelį“, papildantį raminančias kūno šveitimo bei masažo procedūras. Svečiai užuovėją taip pat gali rasti viešbučio olimpinio dydžio baseine ar

1

Mokytojas ir jo didžioji mokykla

2013: 05

52

1. Valteris Gropijus, 1919 m.

2. Fagus fabriko pastatas Alfelde, 1911 m.

3. Spalvų ratas – metodinė priemonė, pirmąkart pradėta naudoti Bauhaus‘e 4. Automobilis Adler, 1931 m.

5. Arbatos servizas firmai Rosenthal 1959 m.

Tekstas: Jonas Malinauskas

Yra menininkų, paliekančių ryškų pėdsaką istorijoje ne vien asmeninės kūrybos, bet ir išugdytų talentingų mokinių, subrandintų naujų idėjų bei įkurtų meno mokyklų, dėka. Vienas ryškiausių XX a. pavyzdžių – architektas Valteris Adolfas Gropijus, legendinės Bauhauso mokyklos įkūrėjas ir pirmasis vadovas.

Dizaino istorija

4

2

3

Šios mokyklos įkūrimo istorija turi savo ilgą ir turiningą amatų mokyklai. Mokykla sėkmingai veikė iki pat Pirmojo priešistorę. Nuo Viduramžių Vokietijoje, kaip ir visoje Vakarų pasaulinio karo pradžios, tačiau dėl specifinio vadovų poEuropoje, buvo puoselėjama amatų mokymo sistema, pa- žiūrio į pramoninę gamybą, ji iš esmės liko tradicine amatų remta savitu „pameistrystės kultu“ – besimokantys amato mokykla. Būdamas Belgijos piliečiu, 1915 m. Van de Velde turėjo ilgą laiką būti greta meistro, atlikti pagalbines opera- paliko Veimarą ir į direktoriaus postą paskyrė jauną archicijas ir ūkinius darbus tam, kad palaipsniui perimtų techno- tektą, Deutche werkbund‘o bendražygį Valterį Gropijų.

Valteris Gropijus gimė Berlyne 1883 m. Studijavo archiloginius įgūdžius, perprastų naudojamų medžiagų specifiką ir jų estetines savybes. Besąlygišku pavyzdžių kopijavimu tektūrą Miuncheno ir Berlyno aukštosiose technikos moparemtas mokslas truko labai ilgai, užtikrino tradicijų per- kyklose; studijų metu daug keliavo po Europą, bendravo su A. Gaudi ir kitais žymiais kūėmimą, tačiau buvo konserIstorinė architekto misija visuomet buvo rėjais. Beje, architekto specialybę vatyvus ir visiškai nelankstus. pastangų, nukreiptų į tobulos žmogaus Valteris pasirinko neatsitiktinai: jo Prasidėjus pramonės revoliucijai fizinės aplinkos kūrimą, koordinacijos senelio brolis, Martinas Gropijus ir Vokietijai XIX a. viduryje tapus (1824-1880 m.), buvo žymus viena pasaulio industrinės gamysiekimas. architektas, puošęs Berlyną vėlybos lyderių, amatininkų pozicijos V. Gropijus vojo klasicizmo statiniais. Nepaigerokai pašlijo, vienetinę meistrų produkciją pradėjo išstumti pigūs, bet beveidžiai pramonės sant to, studijos nebuvo lengvos: Valteris prastai piešė ir gaminiai. Tačiau skirtingai nei kituose Europos šalyse ir JAV, turėjo samdytis pagalbininkus kursiniams darbams atlikti.

Vokietijoje išliko pagarba asmeninei meistrystei ir aukštos 1907 m. baigęs studijas, Gropijus įsidarbino architekto ir kokybės siekiams, tad amatinės gamybos tradicijos tebe- dizainerio Peterio Berenso biure, kuriame skirtingu laiku taip buvo puoselėjamos, o per gaminių formos estetinį tobulini- pat dirbo Le Corbusier ir Mies van der Rohe, vėliau tapę mą buvo siekiama paskatinti eksportą ir atgaivinti vidaus rin- garsiausiais XX a. architektais. Būtent P. Berenso biure V. ką. Tuo tikslu valstybės lygmeniu buvo skatinami gamintojų Gropijus susipažino su šiuolaikinės pramonės galimybėmis kontaktai su įvairių sričių menininkais, kuriami specializuoti ir funkcinio projektavimo pagrindais, kurie vėliau jam leido susivienijimai, iš kurių žinomiausias buvo 1907 m. Miun- apibrėžti visiškai naujos, modernios formodaros dėsninchene įkurtas Deutche werkbund. Vienas šio susivienijimo gumus. 1910 m. kartu su baldininku ir architektu Adolfu įkūrėjų, belgų architektas Henri van de Velde jau nuo 1899 Mejeriu jis įkūrė nuosavą architektūros studiją, siekdamas m. gyveno Veimare, o 1905 m. vietinio kunigaikščio buvo praktiškai įkūnyti naujosios ideologijos bruožus. Pirmasis pakviestas vadovauti naujai steigiamai Saksonijos menų ir studijos projektas, įgyvendintas 1911 m., – avalynės fabri-

5

6. Durų rankena, 1923 m.

6

7

7. Paminklas revoliucijos aukoms Veimare, 1923 m.

ko „Fagus“ gamybos korpusas Alfelde – tapo tikru funkcionalizmo manifestu ir pelnė autoriams europinį pripažinimą.

Paskatintas užsakovo, V. Gropijus panaudojo ne tik pažangiausias statybines medžiagas (plieną, stiklą ir gelžbetonį), bet ir išryškino pastato funkcines zonas, o taip pat atskyrė nešančią konstrukciją nuo išorės apdailos elementų, suformuodamas vadinamąjį kabantį fasadą su ištisinėmis langų juostomis. Toks sprendimas, žymiai pagerinęs vidaus patalpų apšviestumą, pademonstravo ne tik naujų medžiagų galimybes, bet ir aiškią socialinę naujojo stiliaus pakraipą, orientuotą į eilinių žmonių darbo ir buities sąlygų gerinimą.

Kitu garsiu to laikmečio projektu tapo 1914 m. Verkbund‘o parodai sukurtas parodomasis administracinis pastatas, sužavėjęs amžininkus plačiais įstiklintais fasadais, išoriniais sraigtiniais laiptais bei poilsio parku, išdėstytu tiesiog ant stogo.

Aktyvią kūrybinę veiklą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. V. Gropijus buvo pašauktas į armiją, kariavo Vakarų fronte, buvo sunkiai sužeistas, už narsą mūšio lauke apdovanotas Geležiniu kryžiumi. Vokietijos pralaimėjimas, jo teigimu, labai prislėgė jį morališkai, be to, prisidėjo asmeninio gyvenimo negandos – pokariu iširo jo santuoka su Alma Maler, kompozitoriaus Gustavo Malerio našle. Bet negandos nepalaužė kūrėjo, o suteikė dar daugiau ryžto atsikratyti praeities ir įgyvendinti naujas kūrybines idėjas – visų pirma, aukštosios dailės mokyklos direktoriaus poste.

1918 m. V. Gropijus pasiūlė itin radikalų Veimaro Amatų ir Vaizduojamosios dailės mokyklų sujungimo planą. Pradžioje projektas buvo atmestas, bet paskelbus vadinamąją Laisvąją Veimaro respubliką, buvo pradėta jį įgyvendinti, ir 1919 m. duris atvėrė „Bauhaus“ (pažodžiui Statybos namai) – visiškai naujo tipo aukštoji pramoninės dailės mokykla. V. Gropijus parodė neeilinius organizacinius gebėjimus, po vienu stogu sutelkęs labai pajėgų internacionalinį menininkų kolektyvą. Čia dėstė vokiečiai Bruno Tautas, Paulis Klee, Gerhardas Maksas, Ernstas Noifertas, olandas Teo van Dusburgas, šveicaras Johannes Itten, vengras Laslo Moholy-Nagy, rusai Vasilijus Kandinskis, El-Lisickis (Lazaris Lisickis) ir kiti. Mokyklos ideologija buvo aiški ir paprasta: ruošti menininkus-universalus, gebančius kurti paprastą, patogią ir estetišką žmogaus aplinką. Studijų procesas buvo padalintas į dvi pakopas: pirmais metais visi įstojusieji buvo kartu mokomi bendrųjų meninių disciplinų – kompozicijos, spalvotyros, piešimo, architektonikos – o jau vėliau buvo išskirstomi į kūrybines dirbtuves, organizuotas jose nagrinėjamų medžiagų ir technologijų pagrindu. Mokykloje veikė metalo, stiklo, keramikos, medžio (staliaus darbų), tekstilės, monumentaliosios tapybos, grafikos, vėliau foto ir kino dirbtuvės. Kiekvienai dirbtuvei lygiagrečiai vadovavo du dėstytojai: vienas buvo atsakingas už techninį paruošimą (vad.

8

8. Bauhaus‘o mokyklos pastatas Dessau, 1925 m.

9. Bauhaus‘o direktoriaus kabineto interjeras, 1923 m.

2013: 05

54

9

Werkleehre), o kitas – už meninę kūrybą (Kunstleehre).

Tačiau skirtingai nuo tradicinių amatų mokyklų, studentų darbai buvo skirti ne įgyvendinti vien savo jėgomis, o realizuoti dideliais tiražais stambiose pramonės įmonėse. Buvo griežtai atsisakoma bet kokios ornamentikos, o gaminių forma buvo kuriama vien harmoningos struktūros, aiškaus ritmo ir medžiagų santykių pagrindu. V. Gropijus neliko bendrojo kūrybos proceso nuošalyje: jo suprojektuotas fotelis „F51“ dar ir šiandien puošia memorialinį mokyklos direktoriaus kabinetą, o taip pat yra gaminamas vokiečių kompanijos „Tecta“.

Mokyklos atmosfera buvo labai demokratiška, čia buvo skatinamos pačios įvairiausios netikėtos ir ekscentriškos idėjos, padedančios ieškoti naujų dizaino sprendimų, išryškinti technines ar estetines naujoves. Pavyzdžiui, Johannes Itten, būdamas zoroastrizmo pasekėjas, kompozicijos ir spalvotyros paskaitų metu praktikavo transcedencinę meditaciją ir netgi atvertė kelis studentus į savo tikėjimą (kas galų gale išprovokavo konfliktą su mokyklos vadovybe). Taip pat tarp studentų ir dėstytojų stipriai plito kairuoliškos politinės idėjos, kurios ne tik teikė socialinę prasmę kūrybai, bet ir kėlė Veimaro biurgerių nepasitenkinimą. Padėtį aštrino ir tai, kad naujoviški studentų darbai sėkmingai konkuravo su vietos amatininkų produkcija.

1925 m. išrinkus naują miesto savivaldybę, kurioje daugumą sudarė nacional-socialistai, V. Gropijui buvo pasiūlyta išsinešdinti iš Veimaro. Mokykla persikėlė į Dessau – stambų pramonės centrą netoli Berlyno.

Jei Veimare įkurtas Bauhausas tapo mokymo struktūros ir metodikos etalonu, tai V. Gropijaus Dessau suprojektuotas naujasis mokyklos pastatas ilgiems dešimtmečiams tapo funkcionalaus dizaino mokyklos statinio pavyzdžiu. Architektas struktūriškai atskyrė vieną nuo kitos tris funkcines zonas – mokomąjį korpusą, gamybines dirbtuves ir bendrabutį, kiekvienai jų suteikdamas savitą funkcinę išraišką.

Pavyzdžiui, dirbtuvių korpusas turėjo jau išbandytą ištisinį stiklo fasadą, o dailės studijose buvo įdiegta mechaninė natūralaus apšvietimo reguliavimo sistema. Dalis statinio buvo pastatyta naudojant surenkamo gelžbetonio konstrukcijas. Kone prieš devynis dešimtmečius pastatytas pastatas dar ir šiandien atrodo pakankamai šiuolaikiškai ir atitinka visus aukštosios mokyklos poreikius.

Dizaino istorija 10. W. Gropijaus nuosavo gyvenamojo namo interjeras Linkolne, JAV, 1938 m.

10

1928 m., spaudžiant konservatyviesiems meno oficiozams, V. Gropijui teko perleisti „Bauhaus“ direktoriaus postą šveicarui Hannesui Mejeriui ir persikelti į Berlyną. Čia jis tęsė architektūrinę veiklą, gaivino stambiaplokščių gyvenamųjų namų statybą, o taip pat atliko daugybę kompleksinių dizaino projektų, skirtų Vokietijos įmonėms. Iš pastarųjų galėtume paminėti seriją automobilių kėbulų, 1925-1933 m. sukurtų firmos „Adler“ užsakymu. Gyvenamųjų namų kvartalai bei gamybiniai pastatai pagal V. Gropijaus ir jo kolegų paruoštus projektus buvo statomi ne tik Berlyne, Hamburge, Kelne ir Drezdene, bet ir už šalies ribų – pavyzdžiui, Buenos Airese. Architektas taip pat buvo paruošęs projektinį pasiūlymą garsiesiems Tarybų Rūmams Maskvoje, bet, kaip žinia, šis projektas apskritai nebuvo įgyvendintas.

Vadovaujant komunistui H. Mejeriui, Bauhausas gyvavo nebeilgai: naciams atėjus į valdžią, jis buvo apšauktas „marksizmo šventove“ bei „internacionalizmo veislynu“ ir netrukus uždarytas. Mejeris su keletu mokinių išvyko į Tarybų Sąjungą, kur atliko keletą svarbių projektų, bet vėliau buvo represuotas; dalis žydų kilmės studentų išvažiavo į Palestiną, kur po karo tęsė „Bauhaus“ veiklą Tel-Avive, o V. Gropijui, mėginusiam užtarti mokyklos vadovybę prieš patį J. Hebelsą, teko skubiai emigruoti į Angliją. Čia, padeda-

11

11. Sofa „F 51-2“ ir žurnalinis staliukas, 1921 m., gamintojas Tecta, Vokietija 12. Fotelis „F 51“, 1920 m.

mas kolegos M. Frajaus, jis tęsė projektinę veiklą ir netgi gavo kvietimą stoti į RIBA – Britų karališkąjį architektūros institutą. Tačiau 1937 m. jis buvo pakviestas skaityti paskaitas Harvardo universiteto Architektūros katedroje ir kartu su šeima persikėlė už Atlanto. Čia, Masačiūsetso valstijos Linkolno miestelyje, jis pasistatė nuosavą gyvenamąjį namą, netrukus tapusį vietos architektūros įžymybe, tačiau, paties architekto teigimu, „tik pajungė savitai koncepcijai gyvą Naujosios Anglijos architektūros tradiciją“. Pasikvietęs iš Europos vieną žinomiausių savo studentų Marselį Brejerą (1902-1981 m.), V. Gropijus Harvarde įkūrė Dizaino fakultetą, neformaliai vadintą „naujuoju Bauhausu“, ir smarkiai prisidėjusį pokario metais plečiant modernizmą Jungtinėse Valstijose.

1944 m. V. Gropijus gavo JAV pilietybę, o metais vėliau kartu su grupe jaunų architektų įkūrė bendriją TAC (The Architects Collaborative). Vienas žymiausių realizuotų šios grupės projektų – Harvardo universiteto mokomųjų pastatų kompleksas (1945-1950 m.), kuriame Desau mokyklos statybos patirtis buvo išplėtota ir pritaikyta nauju lygmeniu.

Grupė suprojektavo gausybę objektų šalyje ir užsienyje, tarp jų – Bagdado universiteto kompleksą Irake (1957 m.), JAV ambasados pastatą Atėnuose (1957-1961 m.) bei garsų „PanAm“ dangoraižį Niujorke (1963 m.). Tačiau pats V. Gropijus labiausiai vertino stambų urbanistinį projektą, realizuotą gimtajame mieste Berlyne 1962 m. – čia buvo pastatytas 50-čiai tūkstančių gyventojų skirtas rajonas, šiandien oficialiai vadinamas Gropiusstadt‘u.

V. Gropijus mirė kone prieš 50 metų, tačiau jo ir jo mokinių kūriniai tebetarnauja mums ir šiandien. 2009 m. Veimare surengtoje „Bauhaus“ 90-mečiui skirtoje parodoje buvo eksponuojama daugiau nei 200 šios mokyklos studentų darbų, tebegaminamų įvairių šalių įmonėse. O menų ir amatų sąjungos idėja, pirmąkart įgyvendinta 1919 m., dar ir šiandien tebėra įvairių sričių dizainerių profesinio mokymo pagrindas.

12

Hansgrohe Select:

dušo malonumai vienu prisilietimu Naujausia Select technologija: inovatyvi dušo srovės sistema, protingas Select mygtukas, unikalus ir funkcionalus termostatas, paprastas dušo prietaisų montavimas ir harmoningas dizainas.

Garsus vokiečių santechnikos gamintojas Hansgrohe, pasaulyje nepralenkiamas priimant inovacijų ir technologinės kompetencijos sprendimus, pristatė naujas inovatyvias Select technologijas, skirtas vonios kambariui. Galingi ir tuo pačiu švelnūs Raindance Select dušo produktai, unikalūs Ecostat Select termostatai ir potinkiniai ventiliai, SowerTablet Select termostatai su funkcionalia lentynėle – visa tai vienija šūkis „Malonumas vienu prisilietimu“. O estetiškas Soft Cube prietaisų dizainas – dar vienas žingsnis, tolstant nuo griežto minimalistinio stiliaus link elegantiško patogumo.

Visi šie „revoliuciniai“ sprendimai neliko nepastebėti specialistų ir šiais metais įvykusioje ISH parodoje (2013 m. kovo 12-16 d., Vokietijoje, Frankfurte prie Maino) laimėti du prestižiniai „Design Plus Awards“ ir ZVSHK „Bathroom Comfort for Generation“ gaminių apdovanojimai.

Unikalumas slypi paprastume Pirmiausia, ko „Hansgrohe“ gamintojai tikisi iš technologijų, yra tai, kad jos nekomplikuos mūsų gyvenimo dar labiau, o atvirkščiai, suteiks daugiau paprastumo ir komfortiškumo. „Štai kodėl paskutiniai mūsų sprendimai tapo ne sudėtingais vartotojo instrukcijų rinkiniais, o paprastu elegantiškos formos mygtuku, kuriuo galime valdyti vandens šaltinį vien spragtelėjimu“, – sako Jan Heisterhagen, „Hansgrohe“ produkto vadovas.

2013: 05

56

Pagrindinė naujos produktų valdymo sistemos koncepcijos mintis – pakeisti sukimo rankenėlę į paprastą paspaudžiamą mygtuką, tokį, kaip šviesos jungiklis, telefono ar kompiuterinės pelės mygtukas, ir jį pritaikyti visai produktų grupei. Daugiau jokių instrukcijų, jokios elektronikos, jokios skaitmeninės kontrolės, tik paprastas elegantiškos formos Select mygtuko paspaudimas, verčiantis atlikti grynai mechaninę funkciją.

Stilingo dušo malonumai Plėtojant naujus vandens srovės tipus, daugiausia buvo atsižvelgiama į įvairius vartotojų poreikius. Žmonės nori dušo, kuris rytais juos pažadintų, o vėliau padėtų pamiršti dienos rūpesčius ir atpalaiduotų. Moterims, turinčioms ilgus plaukus, reikia stiprios vandens srovės išskalauti šampūnui, o vaikai mieliau renkasi švelnų vandens srautą. Todėl „Hansgrohe“ pirmą kartą integravo dvi skirtingas dušo srovių technologijas į vieną: mažos skylutės skirtos galingai lietaus srovei, o didelės, su prijungta aeracijos sistema, – švelniai, oru prisotintai ir minkštai RainAir srovei.

Trečiasis pasirinkimas – žvalinančio masažo purkštukai.

Skirtingi sprendimai Jam, Jai ir visai šeimai bet kuriuo paros metu ir kiekvieno nuotaikai.

Perėjimas tarp skirtingų būdų mėgautis vandeniu yra intuityvus ir paprastas. Select mygtuko paspaudimas yra

Dizainas

viskas, ko reikia. Mygtukas sumaniai įmontuotas rankenos priekyje šalia nykščio rankiniame modelyje (Raindance Select E 120), dušo galvos centre stacionariame (Raindance Select E 300) ar protingame ShowerTablet Select termostate su funkcionalia lentynėle showerpipe modelyje (Raindance Select E 300 showerpipe).

Naujasis Raindance Select E 300 showerpipe modelis sujungia stacionarų dušą, rankinį dušą ir termostatą į vieną sistemą, kuri lengvai tvirtinama prie sienos, o vandens srovė, bėganti iš stacionarios 300 mm pločio dušo galvos, visiškai apgaubia vandeniu asmenį, stovintį po ja.

Galimos kelios stacionarios dušo galvos montavimo galimybės: montavimas prie sienos arba prie lubų.

Protingieji papildomi privalumai ShowerTablet Select termostatas – inovatyvus ir funkcionalus vandens valdymo elementas. Jo dizainas naujas ir kompaktiškas. Termostato viršutinė plokštuma pilnai liečiasi su siena, o tai suteikia ir papildomos naudos: tai plati lentynėlė, skirta vonios reikmenims susidėti. Paviršius pagamintas iš saugaus stiklo, ant kurio aiškiai pavaizduoti lengvai įskaitomi simboliai. O ergonomiškos formos reguliatorių lengva valdyti net slidžiomis muiluotomis rankomis ar vaikams.

Ecostat Select termostatas ir potinkinis ventilių mazgas, skirtas potinkiniam montavimui, – tai absoliučiai unikalus „Hansgrohe“ specialistų išradimas ir pasididžiavimas. Tai prietaisas, sukėlęs revoliuciją paslėptų instaliacijų rinkoje.

Ecostat Select montuojamas su Ibox potinkine dėže. Norint įjungti ar išjungti vandens srovę, tiesiog paspaudžiamas Select mygtukas. „Nors naudojant šią technologiją atrodo, lyg ji veikia kaip elektroninis prietaisas, tačiau ji turi privalumą – mechaninį patikimumą“, – patikina Jan Heisterhagen.

Dizainas, derantis prie visų vonios kambario stilių Bendradarbiaujant su žinomais dizaineriais, atstovaujančiais ilgalaikį „Hansgrohe“ partnerį „Phoenix Design“ (Štutgartas/Tokijas), Select linijos dušams buvo suteiktas lygus SoftCube formos dizainas, kuris lengvai susilieja su kitais stiliais. Dominuoja harmoningai užapvalinti kampai ir grakščios formos, kurios gerokai nukrypsta nuo griežto minimalizmo. Galimi du spalviniai apdailos pasirinkimo variantai: chromo arba dviejų atspalvių versijos, derinant chromą su balta dušo galvos apačia. Balta dušo galvos dalis, diskretiškai uždengta chromo apykakle, suteikia lengvumo įspūdį.

Antikalikinė sistema QuickClean leidžia greitai ir lengvai tiesiog ranka pašalinti kalkes, perbraukiant per lanksčias silikonines dalis, įmontuotas dušo galvoje. Prireikus, lengvai išardomos ir pačios galvos.

Select linija – puikus sprendimas norint atnaujinti vonios kambarį, paverčiant jį kasdieninio gyvenimo gerovės ir sveikatingumo oaze.

Aktualijos

Lietuvos baldų gamintojai – kuria ar plagijuoja?

Tekstas: Karina Sėrikova

1

Gyvename itin greitai besikeičiančiame, milžiniško informacinio srauto, savęs pametimo kokiame nors viename ar net keliuose iš netikrų pasaulių, socialinių nesusipratimų, suaktyvėjusio vartojimo, nepastovių, o kartais net iškrypusių vertybių ir dar galai žino, kokiame pasaulyje. Visi norime daug, čia ir tuoj pat. Šio gyvenimo akistatoje kūrėjai susiduria su itin opia intelektinės nuosavybės problema. Vos tik įmonė, savo srities pirmūnė, sukuria kažką genealaus, jos ką tik gimusį kūdikį tuoj pat nukopijuoja pigių klastočių bei plagiatų besivaikantys verslininkėliai. Kokia situacija mūsų šalyje? Lietuvos gamintojai, o dar tiksliau, baldų ir interjerų projektuotojai, kuria ar „skolinasi“ idėjas? Lietuvos dizaino forumo komanda jau prabilo ir apie plagiavimo „konkurso“ organizavimą. Beje, dėl galimų juridinių pasekmių, nutarėme idėjas besisavinančių įmonių pavadinimų straipsnyje neminėti.

Plagijuoja net dizaino grandų darbus

2

Dizaino studijos „Contraforma“ įkūrėjas, dizaineris, Lietuvos dizaino forumo valdybos narys N. Kalinauskas pastebi dvi „nusirašinėjimo“, kaip jis tai šmaikščiai vadina, tendencijas: masinės gamybos bei pavienių plagiavimo atvejų. Pastarieji, anot kūrėjo, nėra tokie smerktini, tačiau kuomet nuplagijuoti daiktai yra masiškai tiražuojami, tai išduoda žemą mūsų šalies gamintojų ir kūrėjų savigarbą. „Lietuvos gamintojai, o ypač minkštųjų baldų, elgiasi ypatingai drąsiai: kopijuoja ne tik tautiečių, tačiau net ir tokių stambių kompanijų kaip 34-erius metus skaičiuojančios danų „Soft line“ ar nuo 1982 m. veikiančios vokiečių „Nils Holger Moormann“, gaminius.

Maža to, nesigėdija plagiatų eksponuojami parodose. Esu matęs ne vieną garsių užsienio kompanijų kopiją „Litexpo“ parodų rūmuose jau beveik dvidešimtmetį vykstančioje tarptautinėje parodoje „Baldai“. Keista buvo šiemet matyti kai šios parodos „Dizaino galerijoje“ šalia lietuvių dizainerių darbų buvo eksponuojami plagiatai iš Kinijos.“ Beje, didžiosiose pasaulio dizaino parodose Frankfurte, Milane ir kitose kaip prevencijos priemonė net yra rengiamos pašiepiančios ekspozicijos, kuriose – originalūs darbai, priešpastatyti plagiatams.

Skaičiuoja ne vieną plagiavimo atvejį

3

2013: 05

Pašnekovas per savo darbo praktiką susidūrė su ne vienu atveju, kai buvo nukopijuoti jo paties ar kolegų kūriniai. Vienas jų – internete pardavinėta 2006 metais N. Kalinausko sukurta lentyna „Quad“, sukonstruota, kaip pats autorius išsireiškė, „kažkur garaže“. Dar absurdiškesnė istorija, susijusi su dizainerio sukurta kėde „Meridian“: „Kažkada labai seniai, gal 2007 metais, vienam baldų gamintojui suprojektavome kėdžių seriją. Sandėris įvyko sklandžiai. Bet po kurio laiko pastebėjome, jog mūsų projektuota kėdė, jau pavadinta „Meritium“, pardavinėjama tų, kuriems patys ją sukūrėme. Labai lietuviškas ėjimas: šiek tiek pakeisti pavadinimą, panaikinti autorių, atimti iš jo komisinius mokesčius už pardavimą ir tikėtis, kad niekas to nepastebės. Juokingiausia, kad įmonės svetainėje publikuojamos net tos pačios kėdžių nuotraukos“. Kiti baldų gamintojai pasiskolino ir minkštų baldų bendrovei „Sedesregia“ N. Kalinausko kurtos sofos „la“ modelį.

Dizaineris prisimena ir daugiau analogiškų piratavimo atvejų, pavyzdžiui, kai du kaimynai „pasidalino“ vieno architekto sukurtu interjero projektu ir gretimuose butuose netrukus atsirado analogiški laiptai bei lentynos. Interjerai du, o mokestis už projektavimą – tik vienas.

58

Idėjų kambaryje – vogtos idėjos

Kurioziška situacija susijusi su Vilniaus savivaldybėje įkurtu Idėjų kambariu – tikėtina, gerų idėjų kalve. Planuojant jo interjerą, buvo paskelbtas baldų pirkimo konkursas. „Projektui vadovavęs architektas pasiūlė, jog kambario baldai stilistiškai galėtų būti panašūs į italų 1987 m. įkurtos žinomos, inovatyvios, pasižyminčios išskirtiniu baldų dizainu ir milžiniškomis gaminių kainomis, įmonės „Meritalia“ gaminius. Mes su savo pasiūlyta kaina konkurso, žinoma, nelaimėjom, tačiau jau minėta minkštų baldų gamybos įmonė tiesiog nuplagijavo architekto pasiūlytus „Meritalia“ fotelius „Giacomino“ ir... laimėjo konkursą. Turėtų būti gėda ir savivaldybei, ir gamintojui, nes Idėjų kambario mintis sužlugdyta nuo pat pradžių – išeina taip, kad idėjų mes vis tik neturime“, – svarstė N. Kalinauskas.

Dizainerių teisės vis dar neginamos

Dizainerio manymu, tokie ir panašūs dalykai vyksta dėl šalies baldų gamintojų neišprusimo ir asmeninės kultūros, savigarbos stokos bei, žinoma, dėl Lietuvoje iki šiol neapsaugotų dizainerių ir architektų intelektinės nuosavybės teisių. „Mūsų šalyje bylinėtis dėl darbų plagiavimo visiškai neapsimoka, nes, visų pirma, gaminys privalo būti užpatentuotas, kas gali trukti iki 7 metų ir kainuoti daugybę tūkstančių litų, antra, teismo išlaidos gali kainuoti daugiau nei priteista suma“, – mano pašnekovas N. Kalinauskas.

Su kolega sutinka ir dizaineris Tomas Jasiulis. Be to, jo nuomone, sunku laimėti teismuose dar ir todėl, jog bent vienas pakeistas kūrinio elementas gali reikšti jau kitą kūrinį: „Kalbant apie baldus, pakeisk vieną kampą – ir tai jau naujas kūrinys. Tai labai slidus dalykas. Na o jei kalbėtume apie interjerus, čia labai dažnai sutinkami panašūs elementai. Yra ir mano sprendimų atkartota. Matai, kad kažkas tave stebi, kažkam tu „patinki“, bet guodi save, kad, jei kopijuoja, tai gerai dirbi“, – šypsosi T. Jasiulis.

Gal padėtų gėdos apdovanojimai?

Autorių teises mūsų šalyje gina asociacijos LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija) ir AGATA (Lietuvos gretutinių teisių asociacija). Deja, šios dvi asociacijos saugo muzikantų bei muzikos įrašų gamintojų, aktorių bei rašytojų intelektinę nuosavybę. Anot, N. Kalinausko, šios asociacijos dirba tikrai kokybiškai, tačiau, iki dizainerių ir architektų teisių gynimo, matyt, dar nepribrendo.

Pašnekovo manymu, išeitis yra – gal būt reikia steigti gėdos prizą už kopijavimą – tokį, kaip vokiečių „Plagiarius“. „Šie apdovanojimai dažnai „įteikiami“ Kinijos gamintojams, nesibodintiems kopijuoti net pasauliniu mastu pagarsėjusių gaminių. Apie„Plagiarius“ apdovanotuosius dažnai paskelbia medijos, todėl gal ir Lietuvoje vertėtų pradėti organizuoti tokį prevencinį konkursą, juk šalis nedidelė – neišgirdusių vargu ar liktų.“ Su Kalinausko nuomone sutinka ir „Metų interjero / Auksinės paletės“ konkurso organizatorius, Lietuvos dizaino forumo direktorius Vytautas Gurevičius: „Su savo autorinių teisių gynimu susidūrėme prieš aštuonerius metus, kai mūsų sugalvotą interjero konkursą jo rėmėjai be leidimo ir susitarimo pavertė savo konkursu. Šiuo metu Lietuvoje jau organizuojami trys analogiški interjero konkursai. Bylinėjimas tęsiasi iki šiol. Todėl, manau, tik teisinis kelias, ginant savo įsitikinimus, nėra veiksmingas. Mano nuomone, būtinas moralinis sudrausminimas, savotiškas gėdos stulpas, prie kurio, tuos idėjų vagišius reikėtų kalti. Jau mąstome apie tokio gėdos „prizo“, kurio pavadinimas, manome, galėtų būti „Deganti kepurė“, atsiradimą ir mūsų šalyje.“ 1. Kompanijos „Sedesregia“ sofa „la“ bei jos kopija, eksponuota „Litexpo“ baldų parodoje 2. N. Kalinausko lentynos „Quad“ originalas ir jo klastotė 3. Italų įmonės „Meritalia“ minkšti baldai „Giacomino“, sukurti garsaus dizainerio Tobia Scarpa, ir „Giacomino“ plagiatas Vilniaus miesto savivaldybės Idėjų kambaryje