"Centras" Nr. 2, 2014 by CENTRAS

DIZAINO KELIONĖS

ARCHITEKTŪRA ▪ INTERJERAS ▪ DIZAINAS ▪ MADA

2014 PAVASARIS

Kaina 13,90 Lt ISSN 1392-6063 2014: 2 (89) I 1

Turinys

2014: 2 (89) Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

10 Fobe namų mistika

Mados redaktorė: Gabrielė Vaitkutė

64 Naujienos

gabriele@infashion.lt

Redaktoriaus žodis

14 Antras gyvenimas

20 Montobano multimedijų biblioteka

68 Itališkos emocijos ir šveicariškas tikslumas

70 Heimtextil

Šio žurnalo tema lemia tai, kad esame pasmerkti kalbėti apie grožį ir gyvenimo kokybę, nors šiuo metu pasaulis serga už Ukrainą, nežiūrint į tai, kad ponui Putinui norėtųsi, kad visi sirgtų už Sočyje pralaimėjusią Rusijos ledo ritulio rinktinę. Gyvenimas sudėlios viską į savo vietas, o kad nebūtų perlenkta lazda kurioje nors vienoje gyvenimo sferoje, – geopolitikos ar mūsų ekonomikos, emigracijos ar patriotizmo – mes ir toliau liksime prie savosios misijos – kokybiškai skleisti žinią apie tai, kas nauja architektūros, interjero ir dizaino srityje. Šio numerio viršelyje – drugelis, kurio autorius (ir pagrindi-

26 Naujienos iš Cevisama

78 „...iš peržiūrų“

32 Butas jaunai šeimai

84 Miestovaizdžio matymas

nis veikėjas), šiuolaikinio dizaino žvaigždė, – Marcel Wanders, 1996 m. numezgęs kėdę kompanijai Droog ir šiuo metu Amsterdame rekonstruotame Stedelijk muziejuje eksponuojantis savo 25 metų kūrybos darbus. Drugelis tampa dizaino simboliu – ir tai yra teisinga, nes visų pasaulio vabzdžių masė yra 100 kartų didesnė už visų pasaulio žmonių masę, bet tik vieninteliai drugeliai kelia tokį mūsų susižavėjimą. Paroda veiks iki pat birželio vidurio, todėl susiruošę į savo dizaino keliones, pasirinkite skrydį per Amsterdamą. Dizaino kelionių maršrutai šiame numeryje – Austrijos Alpės, Milanas, Tel Avivas. Architektūros rubrikoje atkreipiame jūsų dėmesį į puikią Fobe house skulptūrinę kompoziciją, Moutauban šiuolai-

38 Išradingas mažas butas

92 INFASHION. Naujienos

42 Greito kepimo restoranas Hamburge

94 INFASHION. Giedrius Paulauskas

kinę biblioteką ir Prato miesto pramonės ir amatų rūmus. Visi trys objektai, turėdami visiškai skirtingas funkcijas, puikiai įsilieja į aplinką ir ją papildo savo moderniomis, šokiruojančiomis formomis. Niekada nereikia pamiršti, kad architektūra yra viena iš meno formų, o šiais laikais dar ir šiuolaikinio. Interjerai, kuriuos siūlome jūsų dėmesiui, pilni detalių ir funkcinių sprendimų, todėl galėtų suteikti peno jūsų vaizduotei, kuriant savo arba kitų interjerą. Rubrikoje Tendencijos – karščiausios naujienos iš Heim-

44 Sporto viešbutis Milane

50 Viešbutis Izraelio uostamiestyje

54 Moderni prabanga Austrijos kalnuose

98 INFASHION. A yra geltona

102 INFASHION. Liucija Domkutė

104 INFASHION. Grafikos dizaineris, virtęs mados kūrybininku

tekstil parodos Frankfurte ir specializuotos plytelių parodos Cevisama Valencijoje, šalia jų ir dizaino naujienos. Dizaino istorijų herojus – garsusis Pininfarina design. Visame šiame tarptautiniame žvaigždyne originaliomis idėjomis spindi jaunieji Lietuvos kūrėjai. Neatsitiktinai dizainas Lietuvoje pasirinktas kultūrinių ir kūrybinių industrijų prioritetine kryptimi kitame ES finansavimo periode. Interviu su kūrėjais ir originalios fotosesijos jau tapo tradicine ir unikaliausia mūsų leidinio dalimi. Labai tikimės, kad valdžios dėmesys nevirs eilinėmis deklaracijomis, o taps realiu postūmiu kūrybiškumui. Iki susitikimo „Dizaino savaitės“ renginiuose gegužės 5 – 11 d. Vytautas Gurevičius

58 Baldai, įkūnijantys Lietuvos istoriją

108 INFASHION. Breath me

60 Architektūrinė dizaino ekspansija

112 INFASHION. Faktai

Kalbos redaktorė Žydrė Dargužytė zydre@interjeras.lt

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt

Autoriai: Erika Brandišauskaitė Eran Steinbach Inesa Kuliavaitė Jonas Malinauskas Justė Urbonavičiūtė Gintautė Kisieliūtė Rūta Būtėnaitė Rūta Švedkauskaitė Sandra Kliukaitė Saulė Juknevičiūtė Žydrė Dargužytė Fotografai: Alain Brugier Amit Geron Benjamin Nadjib Gabriele Dimola Jean-Marie Monthiers Julija Goyd Nieve | productora audiovisual Paul Raftery Pietro Savorelli Vito Corvasce Viršelyje – Marcel Wanders „Pinned Up at the Stedelijk”, nuotrauka – Foto Studio Marcel Wanders

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. Žurnalas „CENTRAS“ leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius. Tiražas – 4000 egz. Kaina – 13,90 Lt.

Žurnalo partneriai:

DIZAINO KELIONĖS

Fobe

namų mistika

Saulė Juknevičiūtė Architektas: Guilhem Eustache Vieta: Tassoultante kaimelis, esantis 9,2 km nuo Marakešo, Marokas Realizacija: 2007 m. Fotografijos: Jean-Marie Monthiers

Lietuvių susidomėjimas Maroku yra beveik fenomenalus – tai pripažįsta ir tarptautinį pripažinimą pelnęs Maroko rašytojas Tahiras Shahas, kurio knygos apie gyvenimą šioje šalyje visuomet atsiduria tarp skaitomiausių Lietuvoje. Prieš keletą metų prancūzų architektas Guilhemas Eustache susipažino su belgų kino prodiuseriu Dimitrijumi de Clercq, kuris buvo neseniai nusipirkęs nemažą žemės sklypą netoli Marakešo, Maroke. Prodiuseris užsakė keleto namų tame sklype projektus, o galutinis šio bendradarbiavimo rezultatas nuo to laiko yra periodiškai publikuojamas svarbiuose architektūros bei dizaino ir net meno leidiniuose. Panašu, kad architektui Guilhemui Eustache, ne vietiniam, tačiau Maroke nuo seno besilankančiam ir jį mylinčiam žmogui, pavyko sugauti ir perteikti tą mistišką jausmą, kurį ši šalis sukuria, matyt, ne tik lietuviams, bet ir visiems europiečiams.

10 I 2014: 2 (89)

architektūra

pat mes žaidėme su šviesa ir šešėliais, norėdami sustiprinti tūrių įspūdį“. Šių namų lygios, paprastos linijos kontrastuoja su atšiauriu kraštovaizdžiu. Nors šią minimalistinę struktūrą kartais vis dar grasina praryti didžiuliai plotai, į pagalbą architektas pasitelkė stelas ir taip tarsi architektūriškai įrėmino pastato kompoziciją. Jei tikėtume marokietiška mistika, galėtume galvoti, kad prietaringai apsaugojo namus šiuo moderniu sprendimu – istorinių magiškų stulpų pasirinkimu. Tokie paprasti, bet stebuklingi elementai sukuria tvarką ir nukreipia mūsų akis tiesiai į pagrindinį namą.

Vidinė „keturių“ Fobe namų logika Architektas Guilhemas Eustache savo intriguojančią mintį Fobe namą paversti keturiais namais tam, kad padidėtų vizualinis pastato svoris, realybėje išreiškė labai paprastai ir praktiškai – visas ūkines, pagalbines namo funkcijas iškėlė į skirtingus tūrius. Taigi Fobe namas, be pagrindinio pastato, susideda iš ūkvedžio namų, garažo ir baseino namelio.

Nedidelis namas dideliame plote Pagrindinis ir didžiausias iššūkis architektui buvo didžiulis – 2,5 hektarų, lygus, tuščias, gulantis po karšto, horizontą slepiančio oro migla, žemės sklypas, – supamas kvapą gniaužiančio kraštovaizdžio. Žiemą, orams atvėsus, iš čia matomos netgi snieguotos Atlaso kalnų viršūnės. Kaip susitvarkyti su turima erdve, kai jos tiek daug ir ji tokia įspūdinga? Kaip dažnai ir būna, tai, kas iš pradžių atrodo sudėtingiausia, architektūroje virsta į labiausiai dėmesio vertus sprendimus. Pirmiausia šis išskirtinis žemės sklypas pareikalavo išskirtinio požiūrio į jo funkcinę programą. Nors iš pradžių šioje žemėje buvo planuota pastatyti tris namus, projektas vis mažėjo, kol galų gale patvirtintas buvo tik vienas namas, beje, pats mažiausias savo plotu. Toks sprendimas priimtas tam, kad šis unikalus žemės sklypas būtų kuo mažiau paveiktas žmogaus veiklos. Taip buvo nuspręsta ir dėl vizualinių elementų, ir dėl bendro tvarumo – natūralus gamtos grožis turi būti išsaugotas, o ne užgožtas: niekas geriau už architekto ir filmų kūrėjo tandemą to suprasti veikiausiai nė negalėtų. Antras žingsnis, dėliojant šio projekto programą, žinoma, buvo tai, kaip likusį, vos 240 kvadratinių metrų, įskaičiuojant ūkinės paskirties plotą, pastatą įkomponuoti į 2,5 hektarų ploto sklypą ir nesukurti tuščioje erdvėje plaukiojančio namo efekto. Architekto sprendimas buvo padalinti reikiamas namo erdves į keturis atskirtus pastatus, kurie turėtų vidaus-išorės ryšius ir taip vizualiai padidinti namo dydį, sumažinant jo vizualinį efektą aplinkai. Guilhem Eustache sako: „Aš nusprendžiau pagrindinius perėjimus iškelti į pastato eksterjerą. Šiame projekte pagrindinis mano noras buvo atrasti dialogą su žemės sklypu, augmenija ir Atlaso kalnais horizonte. Kurdami mažą, 170 kvadratinių metrų gyvenamąjį namą 2,5 hektruose, mes turėjome sukurti dinamišką pusiausvyrą, nepaisant mastelių skirtumo. Taip

2014: 2 (89) I 11

DIZAINO KELIONĖS

Pagrindinį gyvenamąjį Fobe pastatą supa ir saugo ne tik stelos bei pagalbiniai pastatai, tačiau ir jo paties fasadas, kuris namo vidinį išdėstymą laiko paslaptyje. Jei įprastai architektai laikosi principo, kad pastato išorė turi atspindėti jo vidaus struktūrą, ir žmogus orientuotis turėtų pradėti vos tik pamatęs architektūros objektą, tai Guilhemas Eustache slepia Fobe namų vidų ir nuo kaimynų, ir nuo smalsuolių akių už didžiulių baltų betono sienų geometrijos. Žinoma, pirmą kartą metus žvilgsnį, pastatai neretai ir būna panašūs į pastatus, o žvelgiant į Fobe projeką kurį laiką atrodo, kad tai galbūt yra meno ar net etnokūrinys. Efektas išties įdomus: nors bendras vaizdas atrodo labai modernus, tarsi negali nepatirti jausmo, lyg žiūrėtum į legendomis apipintą Stounhendžą (angl. „Stounehenge“). Nors namas funkciškai padalintas į keturias dalis, pagrindinis Fobe pastatas, nors ir atrodo paslaptingai, iš tiesų remiasi praktiniais principais. Dvi persidengiančios betono sienos ne tik slepia nuo nepageidaujamų žvilgsnių, bet taip pat atveria laiptus, vedančius į stogo terasą – eidami tarp sienų laiptai nesugadina plokštumų estetikos. Šias sienas, kaip ir kai kurias kitas Fobe namų sienas, kiaurai veria kvadratiniai ornamentai, būdingi daugeliui musulmoniškų šalių – jie į vidų įleidžia šiek tiek šviesos, tačiau ne tiek, kad dėl karšto klimato sukeltų diskomfortą. Taip pat šie ornamentai ant vidinių sienų ir grindų meta įspūdingus šešėlius. Vidinis pagrindinio Fobe namo išplanavimas taip pat yra praktiškas. Centrinė namo svetainė dalija jį į du gana simetriškus sparnus. Kiekviename iš jų – po didžiulę miegamąją erdvę su vonios kambariu bei drabužine. Viename iš namo sparnų esanti erdvi virtuvė taip pat turi nemažą podėlį, o kitame – galima rasti dar vieną svetainę. Šis namas sukurtas taip, kad jame, netrukdydami vienas kitam, nuolat galėtų gyventi du ar keturi žmonės. Ir išties nors pagrindinis namas nėra labai didelis, matant jo brėžinius, kyla laisvės ir erdvės pojūtis. Visos patalpos turi bent po du, kartais net po tris įėjimus ir išėjimus, iš visur galima patekti tiesiai į lauką, todėl nuolat jaučiamas ryšys su išore. Taip pat, nors visos gyvenamosios erdvės yra viename aukšte, lubų aukštis čia – didžiulis. Dėl klimato sąlygų Fobe namas nėra

12 I 2014: 2 (89)

DIZAINO KELIONĖS

viena iš tų stiklinių dėžučių, kurios dažniausiai yra naudojamos kaip įrankis panaikinti ribą tarp vidaus ir išorės. Ta riba šiame projekte, regis, neegzistuoja.

Menas, simboliai ir kinas Nors Fobe projektui praktiškumo netrūksta, nė kiek ne mažiau svarbus ir sėkmingas čia – meninis elementas. Architektūros ir dizaino tinklalapis ICONEYE.com lygina Fobe namų stačiakampius su Donaldo Juddo betoninėmis skulptūromis Chinati fonde, Teksase, šešėlių žaismą su didžiuliais saulės laikrodžiais Jantaro Mantaro observatorijoje, Džaipure, Indijoje, o skulptūriškus laiptus, kylančius iš baseino į, regis, niekur, vadina tinkamais lyg niekur nieko įdėti į vieną iš siurrealizmo pirmtakų Giorgio de Chirico peizažų. Architektas Guilhemas Eustache, išsiskirdamas iš daugelio šiuolaikinių architektų, pripažįsta meno svarbą savo darbuose: „Šie laiptai nukreipia žvilgsnį link Atlaso kalnų tolumoje, bet jie galėtų lydėti jus ir toliau. Man, tarkime, jie galėtų būti metafora, šaukimas į sapno, svajojimo būseną.“ Vis dėlto architektas taip pat sutinka, kad šie skulptūriški laiptai, žinoma, galėtų veikti ir kaip vieta degintis po plaukiojimo baseine. Jis pripažįsta, kad simboliai jo architektūroje turi ir funkcinę prasmę. Nors Fobe namas iš toliau ir gali pasirodyti paslaptingas ir chaotiškas, pakeitus žiūrėjimo perspektyvą, pavyzdžiui, iš namų vidaus, jis tampa kinematografiškas ir aiškus: jei išorės stebėtojui būstas atrodo paslėptas, iš vidaus viskas kitaip – matoma aiškiai kaip kine. Keletas pavyzdžių – siauri tarp aukštų sienų įstatyti laiptai atveda į panoraminę stogo terasą. Svetainė, sulygiuota su ilgu baseinu ir skulptūriškais laiptais gale, veikia kaip kameros objektyvas, sufokusuojantis žvilgsnį į Atlaso kalnus. Lyg kinas šis namas, atrodo, veikia ir savo gyventojų mintis – parodo vaizdą nauju kampu bei padeda sutelkti minčių. Namo savininkas sako, kad jei šis namas būtų filmas, tai būtų Jean–Luc Godardo klasikinis Le Mépris (1963) ir priduria: „Kartais, kai žiūriu į pagrindinę sieną lauke ir leidžiu savo

mintims laisvai plaukti, įsivaizduoju savo mėgstamiausius filmus ant tos sienos, lyg ekrane“. Pats architektas meninį elementą Fobe namo architektūroje apibendrina taip: „Aš norėjau, kad žmonės šį namą suvoktų kaip galimybių seriją“.

Tvarumas ir marokietiška mistika Fobe namas – žaliasis namas. Ir nors šis aspektas puikiai veikia praktiškai, šiuose namuose jis labiau poetiškas, net simboliškas nei privalomas šiuolaikinės architektūros elementas. Visų pirma architektas pasirinko ne tik išsaugoti kiek įmanoma daugiau gamtos, bet dar pasirūpino, kad būtų pasodinti 23 alyvmedžiai, 10 palmių, 450 eukaliptų, 200 mimozų ir 20 vaismedžių. Šis žingsnis ilgainiui turėtų neutralizuoti namų ūkio išskiriamą anglies dvideginį. Kvadratiškos Fobe namų formos iš dalies buvo įkvėptos berberų kaimelių tradicijos, tačiau šio namo architektūrinė estetika – visiškai kito pobūdžio. Nepaisant to, architektas pasirinko naudoti vietines, tradicines medžiagas – molį, Tadelakto kalkes, Ourikos akmenį. Taip pat jis padvigubino sienas tam, kad sukurtų didelį patalpų aukštį, apsaugas nuo saulės bei terminę masę, taip pritaikydamas Fobe namus prie vietinio klimato. Kodėl architektas, atrodo, tiek daug dėmesio skiriantis pastato estetikai bei simboliams, taip pat aktyviai domisi ir projekto tvarumu? Guilhemas Eustache sako, kad kiekvienas regionas ir šalis nusipelnė architektūrinių atsakymų, kurie būtų pritaikyti prie tos vietos klimato, kultūros bei ekonomikos sąlygų. Nors dažnai vakariečių bandymai kurti rytietiškus namus baigiasi kiču ir nesėkme, Guilhemui Eustache, atrodo, pavyko suprasti ir perteikti marokietišką mistiką viename architektūros kūrinyje taip, kaip ją mato ir suvokia vakariečiai. Taip veikiausiai yra todėl, kad jis ne tik mėgino ją sukurti kaip menininkas, bet ir į ją atsižvelgti vadovaudamasis praktiniais, simboliniais bei tvarumo principais. Neabejotinai būtent toks architekto požiūris į projektą svetimoje šalyje ir daro Fobe namus tokius patrauklius.

2014: 2 (89) I 13

14 I 2014: 2 (89)

ARCHITEKTŪRA

aujuosius centrinius komercijos rūmus Prato mieste suprojektavo architektų grupė MDU Architetti. Pastato rekonstrukcijos projektas atskleidžia augančios italų architektų komandos profesionalumą, kuri pademonstravo kol kas patį svarbiausią, stambiausią, didžiausio biudžeto pareikalavusį bei prestižinėje vietoje esantį objektą. Komercijos rūmai yra vienas iš pirmųjų Prato visuomeninio darbo sektorių, pakeitusių buvusią miesto struktūrą. Tai – akivaizdus pavyzdys, įkvepiantis, kai norima dar kartą pamąstyti ir rekonstruoti visas miesto erdves, atsižvelgiant į paveldą. Rekonstrukcija buvo įgyvendinta ir todėl, kad jau kurį laiką ieškota erdvės, kurioje būtų galima rengti muges, susijusias su tekstilės produkcija.

Antras gyvenimas Tekstas: parengta pagal MDU Architetti medžiagą Fotografijos: Pietro Savorelli Vieta: Prato, Italija Realizacija: 2013 m. Plotas: 6500 kv. m.

Prato rūmai – tai komercijos, industrijos, amatų bei agrikultūros centras. Pagrindinė architektų idėja buvo rasti sąsajų bei dialogą tarp miesto ir architektūros. Kuriant šį projektą, buvo siūloma iki tol egzistavusi, nusistovėjusi architektūrinė samprata, siekiant delikataus, nekontrastuojančio įsikišimo į aplinką, tačiau visgi buvo pageidauta atrasti naujų ryšių tarp miesto, architektūros ir gyventojų. Pastatas, kurio tūris yra per 35 tūkst. kubinių metrų, transformuoja savo vidų į visuomeninę erdvę. Į ją galima patekti per tris gilius siaurus plyšius, išlaisvinančius monolitinę masyvią vientisą struktūrą, ją tarsi sulaužant. Siekiant sustiprinti bei charakterizuoti miestietišką eksterjerą, visi aukštai nuo šių „įtrūkimų” yra dengti bronzos atspalvio medžiaga, pagaminta iš metalinio tinklo. Toks sprendimas buvo pasirinktas bei pasiūlytas taikant konceptualiojo meno patirtį. Visas pastato tūris išlieka matomas, bet tuo pat metu savotiškai užmas-

2014: 2 (89) I 15

16 I 2014: 2 (89)

kuojamas tarsi didžiuliu audiniu, paslepiančiu aiškias formas. Architektų grupės siekis buvo sukurti architektūrinių sprendimų seriją, kuri, kaip dėmesio centras, sukeltų naujų impulsų dinamiškam miesto gyvenimui. Prato rūmai – tai pirmasis MDU Architetti didelių gabaritų visuomeninis projektas, todėl kūrėjai itin kruopščiai apmąstė renovacinius sprendimus bei apgalvojo visas galimybes, kaip pabrėžti miesto šiuolaikiškumą. Pastatas yra tiesiai už XIV a. Prato miesto sienų. Tai – neįprasta miesto dalis, kurioje didžiąją architekūrinio paveldo dalį sudaro gyvenamieji namai, besimainantys su apgriuvusiomis gamyklomis, fabrikais, pastatytais po Antrojo pasaulinio karo. Naujieji komerciniai amatų rūmai įsiterpia į šią aplinką pasiūlydami kitokį požiūrį, kitokias erdves miesto gyvenimui. Įspūdingame rajone, atspindinčiame XX a. vidurį, buvusi tekstilės gamykla atgimsta įgijusi daugiau funkcijų bei skatinanti visuomeninį jos naudojimą, taip pat ir bendruomenės aktyvumą. Prato projekto konkursas buvo paskelbtas 2004 m. Juo siekta sulaukti idėjinių kvartalo sprendimų, atitinkančių specifinius bei į ateitį nukreiptus poreikius. Naujųjų komercijos rūmų projektu buvo norima supažindinti miestą su esamų pastatų renovavimu, parodyti to pranašumus prieš naujuosius statinius, atskleisti istorinę praeitį turinčių patalpų žavesį, suteikiant joms naujas prasmes, funkcijas. Anot architektų, santykių tarp miesto, architektūros ir gyventojų stiprinimas turi būti interpretuojamas per dizainą. Toks ryšys suprantamas kaip strateginis įrankis, įtraukiantis gyventojus į visuomeninių erdvių kūrimą, kuriose jie patys galės lankytis per

2014: 2 (89) I 17

18 I 2014: 2 (89)

parodas, konferencijas, kultūrinius bei socialinius renginius. Projektuojant šiuos komercinius rūmus, didelis dėmesys turėjo būti skiriamas ekologijai, ekonomiškam energijos panaudojimui. Autoriai atsižvelgė į visas šias sąlygas bei jas savaip interpretavo, pateikdami gyventojams priimtiną, tačiau ir nepabodusį sprendimą. Naujasis rūmų projektas buvo pradėtas nuo industrinio pastato, statyto 1950 – 1960 m., renovacijos. Ši dalis atspindi tekstilės industrijos plėtrą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Komercijos ir amatų centras atrodo masyvus, statiškas, tačiau viduje nuo miesto slepiantis intymią privačią erdvę. Didžiausias iššūkis buvo sukurti naują pastato įvaizdį, išlaikant istorinę atmosferą. Interjeras buvo kurtas atsižvelgiant į įvairias veiklos sritis bei funkcines zonas. Centras išlaiko monolitinę išraišką, o metaliniu bronzos atspalvio tinklu aptraukti rūmai leidžia matyti senąjį pastato siluetą. Vietomis monolitinis masyvas tarsi atsiveria per plyšius, kurie apjungia vidines erdves ir išorę. Patalpos kartu su naujomis formomis ir medžiagomis – metalu, stiklu – atskleidė iš naujo atrastą rūmų įvaizdį. Šiais pasirinkimais kūrėjai siekė rekonstruoti miesto elementą, miestiečius nustebinant ne jo masyvumu, o pralaidumu, skvarba. Toks sprendimas atvėrė galimybes ieškoti sąsajų tarp miesto įvaizdžio ir naudojamų medžiagų. Apie 5000 kv. m aplink Prato rūmus anksčiau buvo privatizuoti, o dabar tapo visuomenine nuosavybe – nauja erdvė pėstiesiems bei dviratininkams, didžiuliai žalumos plotai – visa tai susiejo padalytas miesto dalis ir miesto centrą į visumą. Naujieji Prato komercijos ir amatų rūmai gali pasigirti A+ klase pagal energijos suvartojimą. Naudojamos tik tokios medžiagos, technologijos bei sistemos, kurios sumažina energijos sąnaudas iki minimumo. Taupumo tikslais asfaltas buvo perdirbtas, stogo danga pagaminta iš atliekų, eksterjero izoliacinei medžiagai buvo panaudota perdirbta vilna, o plieninė danga naudojama tik tokia, kurią būtų galima dar kartą panaudoti. Projektuojant šiuos rūmus, saulės bei geoterminės sistemos buvo svarbus komponentas. Rekonstrukcija pradėda sename, apgriuvusiame pastate, o šiandien galima džiaugtis beveik pasyviu, ekologišku, daug funkcijų atliekančiu miesto traukos centru. Interjero dizainu stengtasi sukurti komfortabilias darbo vietas, akcentuojančias architektūrines erdvių galimybes, tokias, kaip erdvią fojė, aukštas lubas. Biurai buvo suprojektuoti kaip individualią funkciją atliekantys vienetai arba sugrupuoti po kelis – priklausomai nuo darbo pobūdžio. Pagrindinis tikslas – užtikrinti individualaus ir komandinio darbo aplinką ir tuo pat metu išlaikyti industrinę atmosferą sukuriančius elementus – atvirą karkasą, plieninius langų rėmus, skliautus su metalinėmis grandinėmis. Biurai sukūrė naują interjero erdvę, kuri savotiškai interpretuoja patalpas, jas įprasmina – koridoriai nėra tiesiog jungianti konstrukcija, tai – vieta bendrauti, pailsėti nuo darbo. Pastatas yra atviras visuomenei ir taip suformuoja reprezentacinį Prato komercijos rūmų įvaizdį – net posėdžiai vyksta už stiklinės pertvaros. Didinga fojė sukuria nuostabų jausmą, nes lubos čia siekia 11 metrų aukštį, o sraigtiniai betoniniai laiptai – tai tarsi raktas, jungiantis fojė su viršuje esančiais aukštais ir juose vykstančiu darbu bei gyvenimu. Tai – dar vienas puikus konversijos, šiuolaikinių formų ir paveldo dermės pavyzdys.

2014: 2 (89) I 19

DIZAINO KELIONĖS

Montobano multimedijų biblioteka – 1

magiška erdvė atradimams, dialogui bei mokymuisi

Tekstas: CFA architectes Fotografijos: Paul Raftery Vieta: Montauban, Prancūzija Realizacija: 2013 m. (konkursas: 2005 m., statybos leidimas: 2009 m., statybos darbų pradžia: 2010 m.) Plotas: 3800 kv. m. Užsakovas: Montoban miesto taryba (Montauban Town Council) Realizacijos kaina: 7 mln. 200 tūkst. eurų

20 I 2014: 2 (89)

ARCHITEKTŪRA

Šiuolaikinė medijų biblioteka yra svarbus miestovaizdžio akcentas. Žymūs miestų sociologai panašius unikalaus dizaino bei naujos kartos technologijų statinius lygina su „miesto modernumo katedromis“ (angl. „cathedrals of urban modernity“), „žinių katedromis“ (angl. „cathedrals of knowledge“) ir kt., turėdami galvoje reikšmingą architektūros indėlį miesto įvaizdžio formavimo procese. Biblioteka šiuo atveju suvokiama kaip bendro gyvenimo centras, jungiančios kultūros dalis, taip pat ir nuotykių erdvė, kurioje atrandamos fantastiškos istorijos. Istorijos multimedijų bibliotekoje taip pat ir rašomos, pasakojamos, rodomos paveikslėliuose bei dainuojamos, perteikiant muzikos formą. Be to, ši biblioteka yra konkreti apibrėžta erdvė, kurioje ieškoma reikiamos (specifinės) informacijos. Montoban multimedijų bibliotekos pastatas atspindi pakitusią orientaciją į visuomenės poreikių kūrimą, daugialypės informacijos pateikimą bei šiuolaikinio (dažnai vartotojiško, skubančio) žmogaus poreikių tenkinimą. Joje dera skirtingos šiuolaikiškos daugiafunkcinės bibliotekos savybės – individualumas ir dalijimasis, atradimas ir mokymasis, apsikeitimas ir kontempliacija. Šiandienos mobilaus, klajokliško darbo formos skatina ieškoti populiarių kavinių, gebančių atstoti darbo vietos erdvę, tačiau jų pasirinkimas sunkiai palyginamas su, pavyzdžiui, mokymo įstaigų bibliotekų erdvumu bei patogumu. Montobano multimedijų bibliotekoje, kurią suprojektavo Paryžiuje įsikūrusių architektų komanda Colboc Franzen & Associés, persipina trys erdvės, išreiškiančios daugiafunkcinę paskirtį. Šiuolaikinė biblioteka, talpinanti įvairias medijas, yra tarsi mūsų

Montobanas (pranc. „Montauban“) – miestas pietvakarių Prancūzijoje, Tarno ir Garonos departamente, nutolęs 50 km nuo Tulūzos.

2014: 2 (89) I 21

visatos pasaulis. Montobane kaip tik ir siekta sukurti tokią erdvę, išsidėsčiusią ypatingoje vietoje, simbolinėje miesto plėtros požiūriu. Naujoji Montoban multimedijų biblioteka – tai rytinės miesto plėtros rekonstrukcijos projekto dalis. Šiuo projektu tarsi siekiama suformuoti vartus, vedančius į miestą, ir suteikti pamirštiems, apleistiems rajonams tapatybę, kuriančią bendrą Montoban miesto veidą. Taip pat buvo norima pakeisti ir tradicinės bibliotekos sampratą, suteikiant jai daugiau funkcijų, akcentuojant skaitmeninės informacijos bazę, jos naudojimą bei prieinamumą. Montoban multimedijų biblioteka suteikia erdvinį kontekstą ir fiziškai apčiuopiamą vaizdą informacijai bei jos sklaidai. Biblioteka pastatyta susipinančių maršrutų (ribų) centre: pietinėje pusėje esantis kelias – tai 19 a. aplinkkelis, o šiaurinėje pusėje išsidėsčiusių kelių bei pastatų konstrukcijos išlikusios nuo 1960 – 1970 metų Chaumes komplekso laikų. Kurdami pastato koncepciją, architektai sutelkė dėmesį į tris skirtingų paskirčių bibliotekos erdves – lankytojų susirinkimų patalpą, didžiulę skaitymo erdvę bei skaitymo ir darbo kambarius. Skaitymo erdvė buvo pavadinta „Imaginary Worlds” (liet. „įsivaizduojami pasauliai“), kurioje

22 I 2014: 2 (89)

DIZAINO KELIONĖS

žmonės skatinami ieškoti, atrasti, bendrauti tarpusavyje bei dalintis rasta informacija. Projektuojant tris skirtingų funkcijų patalpas atskiruose aukštuose, viršutinis buvo pakreiptas įstrižu kampu dviejų žemiau esančių aukštų atžvilgiu. Visi trys blokai apjungti trianguliacijos principu, taip pasiekiant įdomų vidinės erdvės rezultatą, atspindintį iškeltus projekto reikalavimus ir pabrėžiant geometrinius architektūrinių tūrių sprendimus. Pirmasis bei antrasis aukštai ribojasi su 19-ojo a. keliu, o bibliotekos „snapas” kiek sutrumpintas, kad sutaptų su aplinkkelio išlinkimu. Trečiasis aukštas suprojektuotas statmenai Luiso 14-ojo keliui, siekiant užtrikrinti, jog pastatas bei jo stogas sutampa su istorine „geometrija”. Galiausiai naujo, urbanistinio pastato trianguliacija atitinka ir šiaurinės dalies geometrines plokštumas. Siekiant glaudesnio dialogo su visuomene, lankytojams praplėstos papildomos bibliotekos ribos šiaurinės pusės lauko erdvėje, kurioje toliau gali vykti lankytojų edukacija bei komunikacija. Žmonių susirinkimai pirmajame aukšte vilioja praeivius, kviesdami juos užeiti į vidų. Čia

2014: 2 (89) I 23

DIZAINO KELIONĖS

yra didelė fojė, kurioje pateikiama naujausia informacija, įrengta kavinė. Čia galima skaityti, yra 120 vietų auditorija bei parodų salė. Fojė taip pat įsikūrusi ir administracija bei informacijos skyrius. Per šią patalpą galima patekti tiesiai į antrąjį aukštą, į „Imaginary worlds” – vietą, skirtą bet kokio amžiaus lankytojui, norinčiam atrasti bei tyrinėti. Siekiant vizualiai bei erdviškai susieti antrąjį bei trečiąjį aukštus, suprojektuotos skaitymo pakopos. Fojė patalpa yra tiesiai po „Imaginary worlds” ir saulei pakilus aukštai, abi šios zonos dalijasi natūralia šviesa. Didžiulės langų plokštumos džiugina lankytojus vaizdu – čia matosi vartai, įvažiavimas į miestą, šimtamečių medžių giraitė bei Montoban miesto centras. Toks bibliotekos išryškinimas suteikia pastatui struktūrinio tvirtumo, stabilumo. Dvi pagrindinės plieninės sijos eina per viršutinį aukštą ir jį laiko, o pačios remiasi į keturis statramsčius. Du iš jų yra nukreipti į žemesnių aukštų kraštus, o kiti du laiko pastato išsikišimą ir yra nukreipti į žemesnių aukštų šonus. Ši bibliotekos konstrukcija leido nenaudoti vidinių laikančių sienų. Tai sukūrė sąlygas laisvam patalpų išdėstymui bei išplanavimui. Pastatas dengtas degintu moliu, kuris siejasi su Montoban miestui būdingais plytinių namų eksterjerais. Langus dengia lentelės, kurios apatiniame aukšte veikia kaip žaliuzės. Lentelės palaiko bibliotekos administracijos patalpų komfortišką klimatą bei saugo privatumą. Didžiulės stiklinės langų plokštumos skaitymui skirtose patalpose suteikia daugiausiai šviesos ir kontrastuoja su rausvo molio fasadu. Dažyto betono naudojimas išorinėse erdvėse primena žvirgždą, naudojamą senamiesčio šaligatviams.

24 I 2014: 2 (89)

DIZAINO KELIONĖS

2014: 2 (89) I 25

TENDENCIJOS

Tile of Spain awards Parengta pagal ASCER pateiktą medžiagą

Vasario 11 – 14 d. Ispanijoje praūžė didžiulė tarptautinė paroda „See you in Valencia. Cevisama 2014“. Tai – itin reikšmingas renginys, kurio metu atskleidžiamos naujausios keraminių plytelių dizaino tendencijos, o parodos reikšmė kasmet tampa vis didesnė – „Cevisama“ siekia tapti lyderiaujančia muge, kviečiančia profesionalius architektus, dizainerius, dekoratorius, specialistus, atstovus bei žiniasklaidą susipažinti su žinomiausiais prekiniais ženklais, geriausiais metų produktais bei naujausiomis dizaino tendencijomis. Valencijos parodoje gausu svarbių įvykių, tokių kaip jaunųjų dizainerių keramikos, vonios kambario dizaino bei aksesuarų pristatymai, aktualios paskaitos, seminarai, konferencijos, vedamos žinomų dizaino industrijos atstovų bei skelbiami įvairūs apdovanojimai ir konkursų laimėtojai. Vienas iš svarbiausių – tai „Ispanijos plytelių apdovanojimai“ (angl. „Tile of Spain awards“), vykstantys jau dvyliktus metus. Iš daugiau nei 80 projektų kiekvienai konkurso kategorijai kompetentinga komisija išrinko laimėtojus.

Studentų baigiamųjų darbų kategorija Projekto pavadinimas: „Paveldo išsaugojimo ir mokslinių tyrimų skatinimo centras“. Autorius: Gohar Enrique San Pedro (ETSAM).

26 I 2014: 2 (89)

Architektūros kategorija

Projekto pavadinimas: „Gyvenamųjų namų komplekso rekonstrukcija“. Autorius: Pol Femenias Arquitectes. Nuotraukos: O. M. Estudi.

Šiuo projektu buvo pademonstruota galimybė mažomis keraminėmis plokštėmis išspręsti didelio ploto problemą. Taip buvo suformuota įvairiatūrė struktūra, panaši į tinklą ar sieną. Tokie miesto elementai sukuria kokybišką, turintį išliekamąją vertę, originalų erdvės įvaizdį.

Projekto pagrindinis sunkumas buvo atskleisti kontekstą tarp esamų konstrukcijų ir naudojamų naujų statybinių struktūrų bei sistemų, kurių pagrindas paremtas būtent keraminėmis plokštėmis.

DIZAINO KELIONĖS

Interjero dizaino kategorija Projekto pavadinimas: „Privatus namas Casa Luz“. Autorius: Arquitectura-G. Nuotraukos: José Hevia.

Vertinimo komisija buvo sužavėta autorių gebėjimu naują, modernų interjerą integruoti į seną namą. Kokybės pojūtis jaučiamas dėl itin kruopščiai panaudotų keraminių plytelių, kurios sukuria šiltą, jaukią atmosferą. Tokia sena ir nauja sąjunga atsispindi įvairiose konstrukcijose, tekstūrose, spalviniuose sprendimuose, dėl kurių juntama istorinė architektūros ir interjero dizaino tąsa.

2014: 2 (89) I 27

TENDENCIJOS

tendencijos

Klasikos palikimas. Degtos natūralių medžiagų plytelės, naudotos nuo vėlyvo 19 a. jau kurį laiką sulaukia didelio dėmesio dėl savo paprastos geometrijos ir tradicinės bazinių spalvų gamos. Dėl plataus modelių asortimento bei spalvinių sprendimų tokios plytelės gali būti naudojamos įvairios paskirties patalpose – klasikiniuose bei moderniuose interjeruose ir dvelkiančios savotiška nostalgija.

28 I 2014: 2 (89)

Keraminis skiautinys. Dėl didžiulės grindų ir sienų plytelių modelių gausos ši tendencija sparčiai populiarėja. O „mix & match” (liet. „maišyk ir derink”) principu komponuojamos plytelės sukuria itin originalias kombinacijas. Toks tekstilinių skiautinių įvėptas plytelių klojimo būdas gali būti naudojamas gyvenamosiose patalpose ar akcentuojamose zonose, kuriomis norima atkreipti dėmesį ar sukurti norimą atmosferą.

TENDENCIJOS

„Cevisama 2014“ parodoje buvo juntamas ispaniškos keramikos atstovų siekis lyderiauti įvairiose plytelių gamybos srityse – ir visuomeniniame, ir privačiame sektoriuje, interjere ir eksterjere, naujose statybose bei renovuojamuose projektuose. Buvo siūloma daugybė naujo dizaino plytelių bei išskiriamos kelios pagrindinės šių metų tendencijos.

Atspaudų mastas. Itin padažnėjęs didelio formato plytelių naudojimas. Pagal naujausias tendencijas populiariausi gėlių, augaliniai motyvai, subtiliai pateikti turkiški ar prabangūs, auksu puošti graikiški raštai, japoniški motyvai, pavyzdžiui, subtiliūs gėlių raštai, kontrastuojantys su baltomis ir raudonomis plytelėmis, komiksų elementai ar animacija, nuotraukų spaudiniai. Rožių ar smulkių lauko gėlių žiedai, perlų, koralų bei pilki tonai skatina kurti romantišką namų dvasią.

Išraiškingasis reljefas. Faktūriškos, tūrinės 3D, įvairių paviršių plytelės naudojamos siekiant atkreipti dėmesį, išskirti tam tikras zonas ar sukurti atitinkamą atmosferą. Šiurkščių, grublėtų ar iškilių plytelių kontrastas ir žaismas su blizgiomis, poliruotomis, veidrodinėmis, grynų spalvų plytelėmis šiemet bus labai populiarus. Šiuo būdu galima sukurti ir modernią ar net ekstravagantišką nuotaiką, ir natūralumu spinduliuojantį, šiltą, jaukų interjerą.

2014: 2 (89) I 29

TENDENCIJOS

DAUGIAkampių atgimimas. „Senai nauja“ ir itin įdomi tendencija – tai keturkampių plytelių derinimas su šešiakampėmis. Tokiu principu gali būti klojamos kelių spalvinių gamų plytelės, sukuriančios šiuolaikinį įvaizdį, o norint išgauti natūralų vaizdą, tereikia naudoti gelsvas ar žemės atspalvių terakotines plyteles.

30 I 2014: 2 (89)

Medienos imitacijos. Šį sezoną vis dažniau galime pastebėti medžio imitacijos keraminių plytelių, kurios sukuria natūralią, atpalaiduojančią atmosferą. Tai – puiki, ilgaamžė ir patraukli grindų danga ne tik vonioje ar tualete, bet ir bendro naudojimo patalpose. Kolekcijose atsiranda vis daugiau modelių su medžio tekstūros piešiniu, kurį siekiama sukurti kuo natūralesnį, todėl plytelės gaminamos kelių tonų, sendintos išvaizdos. Na, o klasikiniams interjerams siūlomos itin efektingai atrodančios kvadratinės plytelės, primenančios parketą.

TENDENCIJOS

2014: 2 (89) I 31

INTERJERAS

Butas jaunai šeimai Tekstas: Gintautė Kisieliūtė Fotografijos: Alain Brugier Vieta: São Paulo, Brazilija Realizacija: 2013 m. Plotas: 170 kv. m

32 I 2014: 2 (89)

rabangiame Panamby rajone, São Paulo mieste, Brazilijoje, Diego Revollo įrengė erdvius apartamentus. Jų plotas siekia 170 kv. m. Būstas priklauso jaunai šeimai – plotu dalijasi pora su dviem vaikais. Visi gyventojai pripažįsta modernų gyvenimo būdą bei stilių. Pagal pradinį projektą apartamentuose turėjo būti didžiulė terasa per visą svetainės ilgį, tačiau dėl São Paulo labai permainingų ir neprognozuojamų orų autorius patarė tą erdvę verčiau panaudoti gyvenamajai daliai. Įstiklinus terasą bei dekoravus ją tokiomis pat apdailos medžiagomis kaip ir svetainę, buvo apjungta visa erdvė. Taip dizaineris sukūrė didžiulį nuolat naudojamą plotą, kuris tarsi susiliejo su aplinka už lango, o miesto šviesų žaismas persikėlė į apartamentų vidų. Per langus sklindanti šviesa užpildė gyvenamąją zoną ir natūraliai sukūrė pozityvumu dvelkiančius namus. Pradėdamas projektą, dizaineris Diego Ravollo daugiausiai dėmesio skyrė būtent miesto ir vidaus šviesų žaismui bei patalpų apšvietimui, o atspirties taškas buvo šeimos narių gyvenimo būdas bei individualūs pomėgiai. Grindų apdailai buvo pasirinktas neapdirbtas marmurinis klintinis tufas, kuriuo buvo siekiama grindų plokštumai suteikti aiškumo, o matomi akmens tekstūros trūkumai suteikė modernumo, jaukumo ir natūralumo. Šviesa, sklindanti pro langus ir atsispindinti nuo grindų paviršiaus, sukūrė švarią patalpų struktūrą, kurioje puikiai galėjo atsiskleisti baldų formos,

2014: 2 (89) I 33

34 I 2014: 2 (89)

medžio tekstūra bei kiti akcentai. Sienos ir baldai daugiausiai vienspalviai, be nereikalingų detalių, tačiau dizaineris daug dėmesio skyrė baldų formoms, faktūroms, spalviniams deriniams, medžiagiškumui. Estetiškoje erdvėje akis užkliūna už akcentų, kurių kompozicija bei išdėstymas gali keistis ir kartu keisti aplinkos nuotaiką. Pagrindiniai elementai, suteikiantys dinamiškumo, – tekstilė (ryškūs ar išsiskiriantys baldų, pagalvėlių gobelenai, spalvingi užklotų audiniai), faktūra bei tekstūra (spinta, niša iš medienos, dažytų plytų siena), dekoro elementai (paveikslų, kūrinių kompozicijos, stilingos vazos, išraiškingų formų šviestuvai). Kambariuose matomas harmoningas bendras vaizdas su aiškiomis tekstūrų plokštumomis ir ekspresyviomis spalvų bei formų kompozicijomis. Kadangi į patalpas patenka daug natūralios šviesos, dirbtinis apšvietimas išdėstytas zonomis tam, kad apšvietimas būtų taškinis ar srautinis – taip patalpai vakare suteikiamas jaukumas ir intymumas. Dizaineris, norėdamas, kad akmens naudojimas „nesušaldytų” interjero, valgomojo stalą bei virtuvės stalviršius parinko iš natūralaus amerikietiško ąžuolo masyvo, o siekiant subtilaus kontrasto su pilkomis grindų bei šviesiomis sienų plokštumomis, poilsio zonoje puikuojasi sodrių medaus tonų atspalvio krėslai, kurie labai dera prie medienos ir kambariui suteikia dar daugiau gaivumo. Interjero autorius, sukurdamas švarią, neutralią erdvę, turėjo

2014: 2 (89) I 35

galimybę pasirinkti labiau dominuojančius dekoro elementus bei baldus. Viskas prasidėjo nuo televizijos žiūrėjimo zonos, kuri šeimos narius čia sukviečia kas vakarą. Sprendimas nebuvo tradiciškas, nes televizorių nutarta tvirtinti prie nerūdijančio plieno plokštės, kuri natūralumu dvelkiančiame interjere itin sublizgėjo. Siekiant harmonizuoti kontrastingą ryškių kėdžių ir nerūdijančio plieno televizoriaus rėmo duetą, kiti baldai parinkti ramių, pilkšvų, smėlinių tonų, „prigesinantys“ kitų interjero elementų aktyvumą ir sukeliantys harmonijos pojūtį. Čia pat pastatytas neutralus, stiklinis staliukas, ant kurio gali būti eksponuojami įvairūs dekoro elementai, norint sukurti ar sustiprinti tam tikrą nuotaiką. Šalia išdėstyta skirtingų aukščių korio formos baltų staliukų-taburečių kompozicija, kuri atrodo įdomiai, tačiau dėl spalvos neapkrauna erdvės. Visą šią poilsio zoną įrėmina ir apjungia šviesus kilimas, suteikiantis jaukumo ir sukuriantis artumo nuotaiką. Kiti apartamentų kambariai taip pat atskleidžia modernaus interjero koncepciją. Virtuvės sienos ir grindys, išklijuotos žaliomis stiklo plytelėmis, sukuria „žalios dėžutės” nuotaiką, o plieninės detalės (šaldytuvas, gartraukis, rankenėlės, orkaitė ir kt. prietaisai) šiek tiek primena gamybinę patalpą. Tai suteikia apartamentams modernumo ir savotiškumo, tačiau tam, kad patalpos atmosfera visgi būtų jauki, kaip

36 I 2014: 2 (89)

atsvara stiklinėms plytelėms ir plienui, baldų paviršiams naudojama medžio tekstūra. Dar vienas netradicinis sprendimas – tai ne pastatomos, o pakabinamos virtuvės spintelės. Taip gana siaura patalpa neatrodo sausakimša, o baldai – pernelyg sunkūs. Virtuvės technikai dizaineris taip pat skyrė didelį dėmesį. Vienas iš labiausiai dominuojačių techninių elementų – tai gartraukis. Subtilių formų, plieninis, blizgus – labai ryškus akcentas, suteikiantis virtuvei gyvybės ir žavesio. Miegamojo atmosfera labai gaivi ir harmoninga. Čia dominuoja ramūs, pasteliniai tonai, kuriuos paįvairino spalvingi pagalvėlių audiniai ir pagrindinis kambario akcentas – purpurinis lovos atlošas, kuris skatina atkreipti dėmesį į netikėtus spalvinius derinius ir atskleidžia šeimininkų pomėgį eksperimentuoti, be to, atspindi jaunų žmonių atvirumą netradiciniams sprendimams. Tokia drąsi spalvinė kompozicija suteikia interjerui originalumo bei unikalumo, tačiau jaukumo poreikis nepamirštamas. Mediniai staliukai prie lovos savo tekstūra, spalviškumu bei natūralumu išsiskiria ir savotiškai kontrastuoja su aplinka, tačiau simetriškas baldų išdėstymas tarsi įrėmina miego zoną ir taip palaikoma interjero dizaino pusiausvyra. Šių apartamentų projekto rezultatas – lengvas ir švarus, bet taip pat smagus ir išraiškingas interjeras, atspindintis gyventojų asmenybes ir pomėgius.

2014: 2 (89) I 37

INTERJERAS

Išradingas mažas butas Tekstas: Nook Architects Fotografijos: Nieve Vieta: Barselona, Ispanija Realizacija: 2013 m. Plotas: 65 kv. m.

38 I 2014: 2 (89)

enas, istorija dvelkiantis butas buvo atnaujintas architektų grupės Nook Architects. Pro langus iš vienos pusės galima matyti ramią gatvę, o iš kitos – saulėtą vidinį kiemą, taigi čia tvyro atsipalaiduoti skatinanti atmosfera. Patalpose iki šiol buvo išsaugotos originalios statybų metais sukurtos detalės, tik virtuvė ir vonios kambarys buvo renovuoti 90-aisiais. Prieš pakeitimus patalpos išdėstytos taip, kad butas tapo beveik simetriškas, su keturiais panašaus dydžio kambariais. Įvairioms kasdieninėms veikloms skirtos zonos buvo suformuotos ne pagal svarbą. Taigi pirmiausiai architektai buto erdves turėjo pritaikyti prie naujųjų gyventojų poreikių bei pageidavimų. Būsimi buto šeimininkai norėjo atviros virtuvės, sujungtos su erdviu gyvenamuoju kambariu, vonios kambario ir tualeto su praustuvu svečiams, pagrindinio miegamojo su didžiule drabužine ir dar vieno miegamojo kambario vaikams ar svečiams, kuris taip pat atliktų ir studijos vaidmenį.

Architektai išskyrė dvi pagrindines buto zonas – gyvenamąją ir poilsio. Jų siekis buvo maksimaliai panaudoti erdvę bei pritaikyti ją įvairioms veikloms. Taip pat reikėjo atsižvelgti ir į natūralų apšvietimą, dėl kurio būtent ir nuspręsta, kurioje pusėje bus dienos, kurioje nakties zonos. Pirmasis uždavinys buvo tai, kad svečių miegamajame reikėjo sutalpinti dvivietę lovą. Kadangi šis kambarys taip pat naudojamas kaip studija, lova negalėjo užimti tiek daug vietos. Taigi kūrybiški Nook Architects nutarė pagrindinį miegamąjį daryti ant medinės platformos, kuri būtų naudojama kaip niša, į kurią būtų galima sustumti lovą iš greta esančio svečių kambario. Taip svečių lova gali atsidurti po šeimininkų miegamojo grindimis, o tuščia ar pustuštė patalpa tampa puikia studija. Kitas unikalus sprendimas – tai architektų bandymas suderinti ir atskirti nuolatinių gyventojų bei svečių higienos patalpas. Šeimininkų vonios kambarys ir svečių tualetas buvo atskirti, tačiau dušas – tai bendro naudojimo zona,

2014: 2 (89) I 39

į kurią galima įeiti iš abiejų patalpų. Pagrindinė užduotis buvo atskirti erdves, kad būtų akivaizdu, kada iš privačios zonos pereinama į bendro naudojimo zoną. Šiam tikslui pasitarnavo ta pati medinė platforma, kuri leido pakisti grindų lygiams. Iš svečių tualeto norint patekti į dušą, pamatomas slenkstis, tarsi primenantis, kad privati zona baigėsi. Pagrindinis buto pokytis – tai patalpų sujungimas, sukuriant didžiulę gyvenamąją erdvę su atvira virtuve. Architektai, siekdami išsaugoti buto istoriją, nupoliravo, atnaujino ir paliko originalią grindų dangą – plyteles, puoštas ornamentais, kurios puikiai atspindi ispanišką kultūrą. Natūralaus medžio grindys atsirado tik ten, kur plytelių nebuvo dėl 90-aisiais vykdytų remonto darbų miegamajame bei vonios kambaryje. Nook Architects taip pat paliko ir originalius lubų lipdinius miegamuosiuose, o įsitikinus, kad struktūra vis dar tvirta bei saugi, svetainėje išsaugoti ir nuo namo statybų

40 I 2014: 2 (89)

likę plieniniai strypai bei keraminiai skliautai. Naujos pertvaros, norint išlaikyti lubų dekorą, nekyla iki pat viršaus, o likęs tarpas panaudotas paslėptam išsklaidytam apšvietimui, suteikiančiam jaukumo. Užsakovai norėjo pritaikyti keletą baldų iš senojo savo buto, todėl baldų stilistika derinta prie jau turimų. Taigi viskas prasidėjo nuo didžiulio minkšto svetainės kampo, valgomojo stalo ir lovos. Labai svarbūs elementai – tai knygų lentynos, nes vienas iš gyventojų pageidavo išdėstyti turimą knygų kolekciją. Lentyna, esanti virtuvės bei valgomojo-svetainės zonoje, tarsi pabrėžia šių erdvių vientisumą. Knygos taip pat eksponuojamos ir šalia minkšto kampo, kur patogu įsitaisius jas pavartyti ar skaityti. Lentyna nudažyta balta sienų spalva, siekiant išlaikyti švarią aplinką ir akcentuojant ne pačią lentyną, o knygas. Baltoje erdvėje vyrauja buko tonai, o baldai – iš natūralaus medžio, su subtilia tekstūra. Taip nenukonkuruojama grindų plytelių elegancija bei dekoratyvumas. Vir-

tuvės komplektas ir kiti integruoti baldai nudažyti balta spalva, tad kambaryje jie ištirpsta ir neužkrauna patalpos. Detalių bute nelabai daug, nes dizaineriai siekė išlaikyti švarią, estetišką, gaivią atmosferą, kurioje pagrindiniais akcentais taptų didžiausios plokštumos – grindys bei lubos, lubų dekoras ir žavūs, lakoniški, tačiau stilingi baldai. Projekto rezultatas – kartu neutralus ir švytintis, akcentuojantis dvi horizontalias plokštumas – ornamentuotas plyteles bei plytelėse vyraujančiu pilku tonu nudažytas lubas. Pagrindinis architektų tikslas buvo kardinaliai pakeisti bei pritaikyti patalpas naujiems gyventojams, patogiai paskirstyti funkcines zonas, tačiau išlaikyti atviros, lengvos, švytinčios erdvės įvaizdį bei išsaugoti istorinį efektą. Nook Architects pavyko suderinti šiuolaikinių žmonių skonį, požiūrį bei modernų gyvenimo būdą su senąja kultūra ir sukurti „naujai seną“ aplinką, kupiną natūralios šviesos, originalių sprendimų bei istorinių užuominų.

2014: 2 (89) I 41

INTERJERAS

Greito kepimo restoranas Hamburge Tekstas: IF Group Fotografijos: Benjamin Nadjib Vieta: Hamburgas, Vokietija Realizacija: 2012 m.

WakuWaku

tinklo atidarymas perduoda įkūrėjų revoliucijos signalą greito maisto restoranų srityje. Šio restorano valdytojų pažiūros siejasi su gero, vertingo, sveiko ir greitai pagaminamo maisto koncepcija. Tokia tematika pateikiama nekategoriškais, kūrybiškais ir netradiciniais būdais. Tai ir atsispindi pavadinime Waku – japonų kalboje šis žodis reiškia „paskrudęs, karštai keptas“, taip pat turi kitą prasmę – „jaudinantis, įdomus, erzinantis, žadinantis neįgyvendinamas viltis“. WakuWaku skatina žmogaus suartėjimą su kulinarija, todėl praktikuojamas atviras gaminimo procesas, kiekvienas lankytojas turi galimybę stebėti maisto ruošimą. Visų patiekalų gamini-

42 I 2014: 2 (89)

mui naudojami rytietiški katilėliai Wok, kurie yra su išgaubtu dugnu, o ingridientai – tik organiški. Dėl Wok katiliukų naudojimo sudaromos sąlygos paruošti individualius patiekalus labai greitai (mažiau nei per 5 min.). Greitai paruoštame maiste išlieka visos maistingosios medžiagos ir nėra daug riebalų. Restorano meniu netradicinis – siūlomi klasikiniai rytietiški patiekalai derinami su vokiškais, pavyzdžiui, Currywurst ar Tafelspitz. Restorano suformuotą koncepciją atspindi ir įranga – nuo energiją taupančios virtuvės technikos, darbuotojų uniformos, pagamintos iš medžiagų, kurias patvirtino FAIRTRADE (organizacija, užtikrinanti sąžiningą prekybą), iki ekonomiškų rankų džiovintuvų tualetuose

pobūdžio pasaulį – sukuriama rami, niekur neskubinanti atmosfera, dekoruota įvairiomis naminėmis detalėmis, primenanti savą virtuvę. Nuotaiką taip pat perteikia grindų danga, kurią architektai kruopščiai parinko kiekvienai erdvei. Pilkos šlifuoto asfalto grindys aptarnavimo zonoje primena verslo atmosferą, o rusvos ar natūralios baltos akmens masės plytelės valgomojo zonoje suteikia patalpai kur kas daugiau jaukumo. Patalpos gelmėje, ant sienos, esantis apvalus kampinis veidrodis ne tik suteikia įdomumo, bet ir vizualiai padidina erdvę. Dar vienas įspūdingas architektūrinis elementas – tai du dekoratyvūs stoglangiai, pro kuriuos patenkanti šviesa džiugina ne tik restorano lankytojus, bet ir augalus, kurie puošia suolo atraminės konstrukcijos viršų ir sukuria mažų džiunglių įvaizdį. Priešingoje pusėje esanti siena yra dengta

ar energiją taupančių LED lempučių. Architektų komandos Ippolito Fleitz Group užduotis buvo perkelti šias idėjas architektūrine kalba. Greito maisto restoranas yra pačiame Hamburgo centre, visai šalia miesto Rotušės. Ilga, siaura erdvė įtraukia beveik 17 metrų į pastato gelmę. Galinėje erdvėje stiklinis stogas įleidžia dienos šviesos, todėl restoranas neatrodo niūrus. Patalpa padalinta į dvi pagrindines – valgymo bei aptarnavimo zonas. Baro zona apima užsakymų pateikimo, gaminimo ir maisto išsinešimo paslaugas. Tik įėjęs lankytojas pirmiausiai ir atsiduria prie šios zonos, kur gali išsirinkti bei užsisakyti norimą patiekalą. Baras nudažytas aktyvia violetine spalva. Tai – firminė Waku-Waku spalva, pabrėžianti išraiškingą, veiklumu trykštančią bei nuotaikingą restorano ideologiją. Aptarnavimo zonos dizainas atspindi mandagumą ir greitį – restorano firminį stilių. Spalvingi, lakuoti, blizgūs paviršiai formuoja dinamišką aplinką, kontrastuojančią su erdve iš nerūdijančio plieno, baru iš natūralios baltos keramikos ir pilkomis mozaikinėmis grindų plytelėmis.

Čia neįprastas ne tik interjeras: kūrybingi architektai sugalvojo ir originalią maisto užsakymo formą – išsirinkęs patiekalą, klientas gauna ilgą medinį, violetine spalva dažytą šaukštą su numeriu, kuris, atsisėdus prie staliuko, įdedamas į specialų dėklą, kad padavėjas matytų, kur turi būti patiektas maistas. Valgymo zona atrodo itin erdvi, nes suolo, besitęsiančio per visą patalpos ilgį, konstrukcija vizualiai ilgina ir pabrėžia gylį. Jo atraminė dalis, pagaminta iš skirtingo dydžių medinių lentelių, suteikia įvairovės ir žavaus netaisyklingumo. Čia pat dinamikos atneša bei nuotaiką praskaidrina

spalvingų paveikslų, kurių autorė yra menininkė Monikos Trenkler, kompozicija bei medienoje išraižyti žodžiai: „Waku Waku’s Wacky Wholefood-Wok-Wonder Works Worldwide”(liet. „WakuWaku natūralus maistas ir Wok katiliukas – stebuklas vyksta visame pasaulyje“). Šiais žodžiais norima žaismingai, su humoru atspindėti multikultūrinį meniu bei prekinio ženklo ambicijas tarptautinėje rinkoje. Priešais suolą išdėstyti staliukai – taip suformuojama eilė vietų dviems, o prireikus staliukus galima sustumti ir taip sukurti puikią vietą didelei kompanijai. Mediniai stalviršiai su aiškia natūralia tekstūra bei išraiškinga faktūra pritvirtinti prie balinto plieno kojų – taip suderintas ir natūralumas, ir šiuolaikinės technologijos, ir sukurti šilto dizaino baldai. Norint sugriauti vientiso suolo sukurtą monotoniją, priešais esančios kėdės yra skirtingo dizaino, kolorito bei stilistikos. Čia rasite nuo valgomojo, virtuvinių, klasikinių iki blusų turguje rastų masinės produkcijos kėdžių iš eilinio prekybos centro – tokia įvairovė sukuria draugišką, individualumu dvelkiančią atmosferą, traukiančią skirtingų pomėgių lankytojus. Norint bendrą vaizdą visgi apjungti, visų – ar tai būtų medinės, ar metalinės kėdės – kojos yra apie 20 cm. nuo grindų, nudažytos WakuWaku firmine violetine spalva. Kėdžių eilę nutraukia kabančios supynės, sukeliančios vaikystės prisiminimus, močiutės gamintus patiekalus – tai puiki vieta praleisti laiką ir grįžti juo atgal, pamąstyti. Valgomojo ir aptarnavimo zonos yra visiškai skirtingose pusėse – maisto gaminimo bei užsisakymo zonoje naudojama skaitmeninė technologija padeda pagreitinti procesą, o valgomojo zonoje stengiamasi išlaikyti priešingo

medžio plokšte nuo grindų iki lubų – per ją galima patekti į tualetus ir kitas higienines patalpas. Viena iš jaukiausių restorano vietų, skirta keturių asmenų kompanijai, slepiasi sienoje. Joje įrengta originalios formos niša, apmušta minkštu audiniu ir skleidžianti vietinį apšvietimą – čia atsisėdusi kompanija tikrai gali pamiršti, kad aplink verda gyvenimas. Greta pastatyta subtilaus dizaino lentyna, ant kurios sudėti įvairiausi prieskoniai, kuriais kiekvienas gali pagardinti savo maistą. Patalpos pradžioje lubos suformuotos iš lentų, kurių tarpuose slepiasi oro kondicionavimo sistema, apšvietimas ir garso kolonėlės. Trys didžiuliai skirtingo skersmens diskai su apšvietimu primena šaukšto formos švytinčias dėmes ir nukreipia žvilgsnį į patalpos gilumą. Diskuose parodytas žemėlapis su nuoroda, kur Hamburgas pažymėtas kaip pirma vieta, kur įsikūrė WakuWaku – toks žemėlapis dar kartą parodo didžiules restorano ambicijas globalioje rinkoje.

2014: 2 (89) I 43

DIZAINO KELIONĖS

Sporto viešbutis Tekstas: Inkiostro Bianco Fotografijos: Vito Corvasce Realizacija: 2011 – 2013 m.

Milane

– Milane, Italijoje, įsikūrę „milanietiškos“ koncepcijos viešnagės namai. Tai – viešbutis, atspindintis tarpkultūrinį skonį, kurį originaliai interpretavo ir sukūrė architektų grupė Inkiostro Bianco. Šie architektai specializuojasi srityse, susijusiose su išraiškingomis, pagal užsakymą gaminamomis dangomis, tapetais, kuriamais pačiomis naujausiomis technologijomis.

The Yard

Viešbutis siūlo įvairios stilistikos kambarius bei apartamentus – visi jie kurti pagal pasaulinio sporto tematiką. Viename aukšte yra išsidėstę 14 kambarių (įskaitant liukso klasės kambarius bei apartamentus). Šios patalpos buvo iškilmingai atidarytos ir pradėtos naudoti prieš dvejus metus, o dabar jos išplėstos iki 800 kv. m. Viešbučio interjeras atspindi lengvabūdišką prabangią eleganciją ir dėmesingumą kiekvienai detalei, o to ir siekė architektų grupė Inkiostro Bianco, kurie sukūrė jaukią, nepamirštamą aplinką apsistojusiems svečiams. Šie architektai buvo pasirinkti būtent todėl, kad sugeba intriguoti įvairių tekstūrų, medžiagų bei dangų parinkimu, kurias panaudojus išgaunamas itin originalus rezultatas ir sukuriamos istorija dvelkiančios patalpos. Naujoji klientų registratūros zona yra daugiafunkcinė erdvė, kurioje lankytojai jaučiasi kaip namuose. Tai – lyg viso viešbučio dėmesio centras. Ši zona yra pritaikyta taip, kad patenkintų įvairiausius svečių poreikius, be to, ji gali būti transformuojama

44 I 2014: 2 (89)

į susibūrimų, susirinkimų vietą su užkandžiais bei gėrimais. Taip suformuojamas labiau baro nei fojė įvaizdis. Natūralaus medžio registratūra-baras labai išsiskiria iš aplinkos savo natūralia tekstūra bei šviesiais tonais. Ją taip pat įrėmina kabantys eklektiškų formų šviestuvai. Vaisių, padažų, prieskonių, indų gausa primena virtuvės kasdienybę, todėl lankytojai čia gali atsipalaiduoti ir jaustis kaip svečiai, atvykę pailsėti pas draugus, tikroje buityje, o ne lakoniškos stilistikos viešbutyje. Architektai siekė sukurti „Doping club“ (liet. „dopingo klubo“) atmosferą – aplinką, primenančią 1900 m. vaistinę. Čia taip pat yra sukurtos zonos, kuriomis žavėtis turi galimybę visi lankytojai: fojė sienas puošia keletas stiprų įspūdį paliekančių motyvų – viena siena primena senos, apsilupinėjusios drabužinės faktūrą, kita – vaizdą į apleistą kino teatro salę. Šalia viešbučio svečiai gali matyti tarsi šiurkščiu kilimu dengtą sieną ir galiausiai – seną sutrūkinėjusią sieną su paslaptingais suskilusiais langais bei durimis. Visi šie motyvai sukuria pasakišką, praeitimi dvelkiančią nuotaiką, iš kurios nesinori ištrūkti. Dekoro elementų, daiktų, baldų, indų gausa toli gražu neprimena viešbučio, labiau aistringo kolekcionieriaus namus, o kai kuriose vietose netgi sandėliuką. Žavesio prideda ir šachmatiniu principu išdėstytos baltos ir juodos grindų plytelės, kurios tik pabrėžia, kad veiksmas vyksta 1900 m.

2014: 2 (89) I 45

46 I 2014: 2 (89)

Nors interjeras yra pilnas daiktų bei tekstūrų, įsižiūrėjus į atskiras patalpų zonas, akivaizdu, jog kiekvienas baldas, dekoro elementas ar daiktas buvo kruopščiai išrinktas konkrečiam vaidmeniui ir bendras vaizdas primena itin stilingų dizaino objektų muziejų, o suformuota bendra atmosfera tikrai nukelia lankytojus į praeitį ir priverčia pajusti tikrą, kokybišką grožio vertę – architektai tai pasiekė ne išpuoselėdami patalpas, o suteikdami joms istorinio šarmo. Nors dominuoja itin tamsus koloritas, gelsva šilta šviesa spinduliuojantys toršerai, stalinės lempos bei kiti šviestuvai tik paryškina viešbučio fojė-baro jaukumą ir sudaro sąlygas svečiui nuspręsti, kuri vieta jam labiausiai patinka prisėsti, praleisti laiką, pailsėti. Patalpą pagyvina pintų baldų faktūra, odinių baldų blizgesys, metalo ar plieno detalių tviskėjimas. Čia interjerą taip pat paįvairina šrifto taikymas bei kiti grafiniai sprendimai – plakatai, paveikslai, knygų ar žurnalų viršeliai ir, be abejonės, įvairių tekstūrų ir įvairių spalvų sienų dangos. Pagrindinis principas, kuriuo remtasi kuriant šį harmoningą interjerą – tai pusiausvyros palaikymas tarp prabangių, aukštos klasės ir dizaino baldų bei sendintų daiktų, dekoro elementų. Vis dėlto visur atsispindi ir subtilus stiliaus išmanymas, nors sutelkus tiek baldų, aksesuarų ir kitų daiktų į vieną patalpą, galima lengvai sukurti chaotišką bei eklektišką interjerą, tačiau šiuo atveju Inkiostro Bianco dizaineriai įrodė savo profesionalumą. Visi kambariai yra unikalūs ir skiriasi vieni nuo kitų, nes kiekvienas iš jų buvo įkvėptas skirtingų sporto šakų. Kitos deta-

2014: 2 (89) I 47

48 I 2014: 2 (89)

lės – Inkiostro Bianco kurti tapetai, Busneli Fu Aimo – baldai, Progetto Ombra Milano – užuolaidos bei gobelenai ir apmušalai. Disano Illuminazione šviestuvai atlieka specifinį vaidmenį, nes padeda sukurti konkrečias ir iškart atpažįstamas erdves. Šios savybės suteikia viešbučiui unikalumo, išreiškiamo originaliai individualizuotais kambariais. Kiekvienas kambarys atspindi pačias įvairiausias sporto šakas: motociklų sportą, boksą, ledo ritulį, fechtavimą krepšinį, amerikietišką futbolą, boulingą, kanojų sportą, atletiką, kriketą – visos patalpos sukelia skirtingus pojūčius bei emocijas. O norint sustiprinti kambarių stilistiką, architektai grafinėmis priemonėmis stilizavo erdves, kad šios atrodytų itin įdomiai ir originaliai. Kad ir kokias sporto šakas atspindėtų kambariai, visi jie turi bendrą bruožą – yra jaukūs, primena namų atmosferą, nes čia išdėstyti ne tik pagrindiniai tradiciškai vadinami „reikalingi“ baldai. Čia ir komodos, knygų lentynos, indaujos ir t.t. Daugybė aksesuarų ir niekučių priverčia jaustis kaip namie ir padeda greičiau adaptuotis – nebereikia šaltai atrodančiame svetimame kambaryje kurti jaukumo, nes tai jau sukurta, todėl svečias nuo pirmos akimirkos gali pasinerti į poilsį. Šis viešbutis – tai labiau svečių namai tiesiogine šio žodžio prasme. Sukurta aplinka įrodo kaip The Yard šeimininkams rūpi atvykėlių savijauta bei poilsis. Viešnagė šiame viešbutyje – tai nuotykis, kai negali žinoti, kokią sporto šaką atspindinčiame kambaryje apsistosi, tačiau visi svečiai turėtų jaustis užtikrinti, kad bet kuris kambarys sudarys puikias sąlygas atsipalaiduoti.

2014: 2 (89) I 49

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis Izraelio uostamiestyje Tekstas: Eran Steinbach Fotografijos: Amit Geron Vieta: Tel Aviv, Izraelis Realizacija: 2011 m.

50 I 2014: 2 (89)

endeli street hotel yra įsikūręs pačiame Tel Avivo centre, prie pat garsiųjų smėlingųjų paplūdimių. Šis pastatas buvo miesto dalimi nuo 1970 m., tačiau prieš kelerius metus trečios kartos šeimininkai nutarė šią monolitinę betoninę konstrukciją atnaujinti. Į pagalbą buvo pasitelkta Baranowitz Kronenberg Architecture (BKA) komanda. Pirmiausiai panaikinta masyvaus fasado dalis. Ji pakeista stiklu. Taip miesto gyvenimą labiau įtraukiant į vidų. Visgi tai buvo tik renovacijos pradžia – interjero dizainas bei funkcinių zonų išdėstymas kardinaliai pakito. Modernus viešbučio dizainas sukurtas tam, kad atspindėtų miesto dvasią bei atskleistų šiuolaikišką kultūrą, kulinariją, dizaino išskirtinumą, savitumą. Buvo sukaupti vietinių dizainerių kurti baldai, dekoro elementai, sukuriantys Boutique atmosferą. Seni dizainerio Asafo kolekcijos stalai panaudoti ir atnaujinti pritaikant stiklinį paviršių. taip jie prikelti naujam gyvenimui. Valgomojo zona sukurta itin efektingai – panaudojant augaliją. Vaiskiai žalia, „gyva” siena tarsi pompuoja deguonį ir suteikia gaivos, o karštame mieste žaluma ir šiaip maloni akiai. Čia pat dėmesį patraukia ir skrupulingai raižytu metalu dekoruotos lubos. Ornamentai primena hebraišką raštą Biblijoje. Grindys Terrazzo labai tipiškos Izraeliui, suteikiančios švaros, lakoniškos elegancijos ir lengvumo jausmą.

būdą – ornamentus, primenančius kiek modernizuotą hebrajų raštą, taip pat suteikiančius prabangos. Prie interjero kūrimo prisidėjo ir mados dizainerė Tamar Primak – jos indėlis atsispindi matant harmoningas, tvarkingas bei jaukias patalpas. Nemažai kur naudojamas medis, kuris puikiai dera prie žemės atspalvių ir dar labiau pabrėžia natūralią harmoniją, kurią dizaineriai ir siekė išgauti. Interjere dominuoja pilkšvi žemės atspalviai, kontrastuojantys su ryškiais elementais. Visur jaučiamas vienoks ar kitoks ritmas: prie baro išrikiuotos kėdės, o sienoje – vyno buteliai, kurių išdėstymas taip pat primena ornamentus, susisiejančius su lubų dekoru. Net kilimai, nors ir išsiski-

Vietinio dizaino ir meno elementai, derinami su internacionalistiška stilistika, sukuria šiuolaikiškumo jausmą. Šią emociją perduoda ir gatvės graffiti meistro Know Hope darbai, kurie ir atspindi interpretuotą Izraelio dekoravimo

2014: 2 (89) I 51

riantys spalviniu aktyvumu, yra ritmiškai juostuoti, todėl paįvairina, bet neišbalansuoja bendro vaizdo. Priimamajame-baro zonoje apšvietimui daugiausiai naudojami maži kryptiniai prožektoriukai, o restorane papildomai dar ir didžiuliai prie sienų tvirtinami šviestuvai. Vietomis, norint akcentuoti tam tikras zonas, pastatyti toršerai, tačiau dauguma iš jų yra apjungtos ir papildomi dekoro elementai nenaudojami. Taip erdvė išlieka vientisa, švari ir estetiška, nes daiktų nėra pernelyg daug, o šilti atspalviai išlaiko jaukią atmosferą. Labiausiai išsiskirianti erdvė – tai restoranas. Čia džiungles primenanti siena bei daugybė glaudžiai sustatytų staliukų, žalsvų bei iš vytelių pintų kėdžių sukelia visai kitokią nuotaiką – atsipalaidavimo, noro bendrauti, ragauti vietinių patiekalų. Nors ši zona labiausiai primena gamtos motyvus, čia mažiausiai naudota medienos tekstūra – didžioji dalis baldų dažyti, o keletas medinių stalų dengti stiklu. Tai tik įrodo modernumo ir natūralumo darną interjere. Priimamajame mažesni staliukai tarsi sukuria atskiras, intymesnes zonas ką tik atvykusiems svečiams, o restorane jau kviečia viešbučio gyventojus entuziastingai komunikuoti, atrasti, dalintis. Patys kambariai daugiau dvelkia prabanga nei modernumu, o minkštos užuolaidų klostės šį įspūdį sustiprina. Lovos galvugalis raižytu ornamentu, stiklinės durys, pertvaros ir veidrodis taip pat puošti ornamentais, kurtais graffiti meistro Know Hope.

52 I 2014: 2 (89)

Čia kambarių bendrą vaizdą šildo ir naudojamas medis – lovos rėmas, stalas, praustuvo spintelė, durys – viskas pagaminta iš tokio pat atspalvio bei tekstūros medienos. Viešbučio interjeras yra prabangus, tačiau labai subtilus, o žiūrint į atskiras zonas, kartais atrodo net paprastas. Tačiau bendras vaizdas išlieka toli gražu nenuobodus – lengvas, jaukus, švelnių tonų, žemiškas. Visa tai sakyte sako, kad čia – puiki vieta poilsiauti.

2014: 2 (89) I 53

DIZAINO kelionės Tekstas: Gintautė Kisieliūtė Fotografijos: Design Hotels Vieta: Saalbach-Hinterglemm, Austrija Realizacija: 2012 m. gruodis Design hotelsTM grupės narys

Moderni prabanga

Austrijos kalnuose

Prabangus viešbutis, pavadinimu Wiesergut, slepiasi Austrijos kalvų slėnyje, kur laikas, rodos, sustoja ir jokios problemos iki čia neatkeliauja. Šiame nuošaliame kalvotame miestelyje stovi daugybė tradicinių namų ir viešbučių, išsibarsčiusių po landšaftą. Viešbutis Wiesergut yra įsikūręs visai greta slidinėjimo trasos. Jis, apsuptas ilgaamžių kalnų, baltuoja vasarą, o žiemą susilieja su aplinka. Pastatas išsiskiria savo minimalistine modernia architektūra, didžiuliais langais ir leidžia miesto žmogui čia jaustis komfortiškai – priartėti prie gamtos ir tuo pat metu ilsėtis prabangoje. Josef Sepp ir Martina Kröll XIV a. šeimos dvarą transformavo į modernius, nuošalius svečių namus, kurie trykšta organiška šiluma bei patogumu. Lankytojų rūpesčiai ištirpsta tą pačią akimirką, kuomet peržiangiamas durų į viešbutį slenkstis

54 I 2014: 2 (89)

ir pagunda atsipalaiduoti jaukiuose, svetinguose namuose tampa stipresnė už visas kitas mintis. To ir buvo siekiama kuriant šį interjerą – prasiskverbti į kiekvieno svečio sąmonę ir ją užkariauti šviesa, gamta, gaiviu šviežio oro gurkšniu. Žemės sklypas, kuriame dabar stovi viešbutis, priklausė Sepp šeimai nuo 1350-ųjų metų ir buvo naudojamas nedideliam ūkiui, kol prieš dvi kartas Sepp senelė Gertrūda atidarė svečių namus. Perėmę dvarą naujieji šeimininkai architektūros ir interjero darbus patikėjo Gogl & Partners Architekten komandai bei į pagalbą kuriant interjerą pasikvietė Isabel Hamm, Petrą Lindenbauer ir Andreas Reichlin. Pagrindinis viešbučio projekto tikslas buvo apjungti erdves taip, kad jos būtų patogiai ir harmoningai išdėstytos. Medžiagas stengtasi naudoti natūralias, daug dėmesio skirta natū-

raliam apšvietimui, nes norima įleisti kiek įmanoma daugiau šviesos ir taip suartėti su gamta. Didžiuliai langai leidžia grožėtis nuostabiu kraštovaizdžiu ir žiemą, ir vasarą bei priartina žmogų prie gamtos, nes išnyksta ribos tarp vidinės ir išorinės erdvės. Medžiu apkaltos lubos ir grindys, pagamintos iš vietinės medienos, mainosi su natūraliu akmeniu, granitu, stiklu bei betonu. Dominuoja turtinga gamtos atspalvių gama, o įdomumo suteikia kontrastai tarp žemės ir vandens tonų. Dėl didžiulių langų ir pro juos sklindančios šviesos spalvų deriniai kinta. Tai priklauso nuo dienos ar metų laiko. Pagal užsakymą gaminti baldai buvo sukurti austrų dizainerių būtent šiam projektui, o atsižvelgiant į tematiką, parinkti lininiai, vilnoniai audiniai, klimato pokyčiams atspari oda, kurią būtų galima naudoti ir lauke. Siekiant suartėti su gamta,

2014: 2 (89) I 55

DIZAINO KELIONĖS

daugelis paviršių pasižymi faktūra. Per lytėjimą galima patirti daugelį mieste pamirštų, bet širdžiai mielų pojūčių, tokių kaip natūralus kailio švelnumas, iš vytelių pinto kilimo šiurkštumas, akmeninės sienos grublėtumas, medienos šiluma – visa tai suteikia dar daugiau įspūdžių ir padeda bent trumpam pamiršti tą gyvenimą, nuo kurio pavyko pabėgti pailsėti. Minimalistiniai vokiečių dizainerės Isabel Hamm iš stiklo pūsti šviestuvai bei neapdoroto plieno židiniai suteikia dekoratyvumo ir jaukumo. Viešbutyje gausu įvairių jaukių kampelių, kuriuose galima ne tik pailsėti, bet ir užkandžiauti arba tiesiog mėgautis gamta ar gera kompanija. Didžiulių langų atvirumą ir stiklo šaltumą atsveria jaukumo, minkštumo suteikiančios švelnių atspalvių užuolaidos, kurių draperijos sukelia ir prabangos įspūdį.

56 I 2014: 2 (89)

Ir kambariuose, ir bendro naudojimo zonose didžiulis dėmesys skiriamas šviestuvų dizainui bei pačiam apšvietimui. Vengta intensyvaus bendrojo apšvietimo, kuris atrodytų nenatūraliai. Stengtasi naudoti vietinę, išsklaidytą šviesą. Nemažai šviestuvų su tekstiliniais gaubtais, per kuriuos šviesa sklinda itin subtiliai. Toks švelnios šviesos ir šešėlių žaismas leidžia atsipalaiduoti – visas viešbutis atrodo lyg SPA poilsio centras. O kambariuose įrengtos vonios, originalaus dizaino maišytuvai bei praustuvai tik sustiprina tokį įspūdį. Taigi Wiesergut dvelkia ramybe, natūralumu ir harmonija. Čia atvykęs kiekvienas ras kampelį ir individualiam poilsiui, ir pašnekesiams su draugais, šeima ar naujais pažįstamais. Viešbutyje sudarytos visos sąlygos atsipalaiduoti patogiai kaip mieste, tačiau su išskirtine galimybe – mėgautis nuostabia gamta.

Baldai, įkūnijantys Lietuvos istoriją Baldai, sukurti išsaugant medžio apdirbimo tradicijas bei pritaikant šiuolaikines inovacijas, bet kokiame interjere atrodo išskirtinai ir prabangiai. Vienetiniai gaminiai iš lietuviškos medienos visa savo esybe perteikia šalies istorines peripetijas. Tokių sprendimų gerbėjai – žmonės, kuriems svarbus baldo išliekamosios vertės klausimas. Neretai tokie stalai, konsolės, kėdės, komodos YRA perduodamos iš kartos į kartą, mat bėgant metams natūralaus medžio gaminiai tik dar stipriau parodo savo „charakterį“, suteikiantį visam interjerui jaukaus solidumo. Tekstas: Žydrė Dargužytė

sprendimų. Visi mazgai, neįprasto grudėtumo raštai ir spalvų variacijos arba „trūkumai”, kuriuos serijinės gamybos baldų gamintojai pašalintų, bendrovės atstovams yra savybės-privalumai, suteikiančios kiekvienam pagamintam baldui jo unikalų „charakterį“.

Griežtas NE serijinei gamybai

Specialiose medienos džiovinimo kamerose medis pereina džiovinimo ciklą, užtikrinantį idealų vidinį stabilumą. Vėliau medienai taikomas pirminis apdorojimas ir ji patenka į aukštos kvalifikacijos meistrų rankas, kurie apdirbdami medį panaudoja ilgametes restauravimo technikas, nuo seno žinomus metodus bei žinias. Tonuojant paviršius naudojami tik natūralūs ingridientai, pigmentai, alyvos, įvairūs lakai. Jie padeda išryškinti, dar labiau pasendinti ir išsaugoti medžio struktūrą.

edienos paieška, jos pasirinkimas, frezavimas, džiovinimas, dizainas ir gamyba – tai procesai, kuriuos „išgyvena“ kiekvienas medis. Visa tai iš esmės padeda tvirtus pagrindus tam, kad baldas nė iš tolo nebūtų panašus į kitus serijinės gamybos produktus. Nors procesas užtrunka (nuo rąsto parinkimo iki galutinio sumanyto produkto pagaminimo visas ciklas gali tęstis net iki trijų metų), visgi rezultatas yra pats svarbiausias rodiklis, lemiantis potencialaus kliento pasitenkinimą savo užsakymu.

UAB „IVV Uma” atstovas Tomas Trusovas pabrėžia, kad vienetiniai rankų darbo mediniai baldai tampa vis populiaresni, bet akcentuoja tendenciją, kad jais vis dar labiau domisi pirkėjai iš Skandinavijos, Vakarų Europos ir Rusijos. „Specializuojamės pietų, kavos stalų, konsolių, suolų gamybos sektoriuje. Šiuo metu Lietuvos rinkoje pastebimas didelis susidomėjimas darbo kambarių, posėdžių stalų stalviršiais. Mat jie gali būti netgi iš 1,30 m pločio vientisos, natūralios, neklijuotos, nedygiuotos lentos“, – pristato Tomas Trusovas. Neribotos medžio apdirbimo galimybės leidžia realizuoti net ir išrankiausių užsakovų norus. Kiekvienos atskiros lentos spalva ir forma gamintojus tarsi nukreipia prie vienokių ar kitokių dizaino

58 I 2014: 2 (89)

Unikalus baldo gimimo ciklas

Labai svarbus apdirbimo etapas – poliravimas. Per visą ciklą meistras, bandydamas pasiekti norimą rezultatą, baldą poliruoja net iki 14 kartų.

Natūralumas Paviršiams dengti yra paruošiama speciali alyva, pagaminta iš natūralių augalinių žaliavų – įvairaus vaško ir aliejų. Tai – karnaubos, kandelilos, parafino vaškas, sojų, saulėgrąžų ir usnių aliejai. Alyvos sudėtyje nėra biocidų ir konservuojančių medžiagų. Ji natū-

raliai apsaugo medį, leidžia jam kvėpuoti ir reguliuoja drėgmę. Ši medžiaga pasirenkama, kai norima išsaugoti kuo natūralesnę medienos išvaizdą: alyva dengti paviršiai atrodo labai natūraliai. Taip yra todėl, kad alyva susigeria į paviršinį medienos sluoksnį. Baldas įgauna vandeniui atsparų paviršių ir matinį atspalvį.

Mados pralaimi ilgaamžiškumui ir unikalumui Įdomu tai, kad rankų darbo medinių baldų beveik neveikia siaučiančios mados. Juk modernią klasiką ne taip lengva kažkuo pakeisti, ypač, kai bandoma stebinti rinką pigesnėmis medžiagomis bei gerokai trumpesniu baldo gyvavimo terminu. „Dažniausiai prašoma pagaminti baldą, pritaikant vienokią ar kitokią stilistiką. Pagreitį įgauna ir papildomai sendinti ąžuoliniai baldai. Nepaisant to, kad norimo gaminio užsakovui kartais tenka palaukti ir pusmetį, žmonės pasižymi kūrybiškumu: ne visada jiems tinka jau turimo medžio, paruošto apdirbti, pavyzdžiai. Visuomet nekantriai mes ir mūsų partneriai laukiame ruošinių iš Baltijos šalių, tinkamų tolimesniam apdirbimui ir turinčių tik šiam regionui būdingą medienos atspalvį. Įvertinus šios žaliavos išskirtines savybes, pavyzdžiui, įtrūkimus, jau galima galvoti apie tai, kaip

prisitaikyti prie interjero ar užsakovo norų. Visi gaminiai yra sukurti tik iš medžio masyvo lentos, kuri nėra klijuota, sudurta“, – išskirtinių baldų gamybos procesą analizuoja Tomas Trusovas.

Mitų griovėjai Visuomenėje kartkartėmis vis pasigirsta mitas, kad natūralaus medžio baldas bėgant metams tampa nebepatrauklus, mat yra pagamintas iš medžio masyvo be jokių klijų ir neva stipriau pasiduoda aplinkos poveikiui. „Be abejonės, kiekvienas baldas bijo mechaninių pažeidimų ir kitų netinkamų žmogaus intervencijų. Jokiu būdu ant lakuotų paviršių negalima dėti stiklo. Kaip tik reikia leisti medžiui „kvėpuoti“ ir natūraliai dėvėtis bei senti. O kai ateis laikas atnaujinti, tai nebus problema, mat tam yra pažangios technologijos ir medžiagos. Kartais baldą tereikia tik perdengti, kartais – pakeisti pažeistus elementus, detales, o esant poreikiui – restauruoti visą. Baldas po restauracijos vėl tarnaus šimtus metų“, – akcentuoja „Unique Baltic Wood Slabs“ gamintojai. Biurą ar namus galintis skoningai papuošti unikalus natūralaus medžio gaminys kuria istoriją – „bręsta“, skatina gyvenamųjų ar darbo erdvių gyventojus įsitraukti į natūralius procesus bei padovanoti savo šeimai tradiciją – perleisti baldus iš kartos į kartą.

www.ubws.eu

2014: 2 (89) I 59

DIZAINO KELIONĖS

Dizainas – tai ne vien tik kūrybinė veikla, bet ir savita gyvenimo filosofija, originalus požiūris į aplinką, laikmečio dvasios pajautimas. Universalūs jo kūrybos principai, nulemti praktinės patirties, gali būti taikomi įvairiausiose srityse – nuo baldų gamybos iki smulkiosios juvelyrikos. Vis dėlto tikrasis dizainerio meistriškumas visada slypi gebėjime atskleisti po išraiškingos formos kiautu slypintį funkcinį turinį bei išliekamąją vertę. Toks grožio pajautos ir pragmatiškumo derinys ypač būdingas „visų menų motinai“ – architektūrai, tad nenuostabu, kad žymūs architektai neretai kuria ir puikius dizaino projektus, o garsūs dizaineriai retai imasi stambesnių architektūrinių užmačių. Tekstas: Jonas Malinauskas

ARCHITEKTŪRINĖ DIZAINO EKSPANSIJA

Paolo Pininfarina

ienu iš tų retųjų pavyzdžių galėtų būti italų dizaino kompanija Pininfarina, įkurta 1930 m. legendinio Batistos Pininfarinos. Ilgą laiką ji buvo neginčijama šalies automobilių dizaino lyderė, kūrusi naujų modelių prototipus pasaulinio garso gamintojams – Ferrari, FIAT, Alfa Romeo, Lancia, Maserati, Peugeot ir kitiems. Nuo 1980-ųjų pradžios projektuojamų transporto priemonių spektras gerokai išsiplėtė, o 1986 m. buvo įsteigtas atskiras padalinys Pininfarina Extra, užsiėmęs pramonės gaminiais, interjero dizainu ir architektūra. Pasak dabartinio vadovo, firmos įkūrėjo anūko, Paolo Pininfarinos, buvo siekiama išsiaiškinti kitų dizaino sektorių galimybes, kurios pasirodė esančios labai plačios. Šiuo metu prie projektų, nesusijusių su automobiliais, triūsia daugiau nei trečdalis firmos darbuotojų, kasmet atliekama iki 20 stambių užsakymų. Šių eilučių autoriui P. Pininfarina interviu pasakojo, kad firmos viduje nuolat vyksta intensyvi idėjų apykaita, projektai turi įtakos vienas kitam, todėl neretai architektūros, interjerų ir baldų projektuose išryškėja automobilinės stilistikos motyvai. Pavyzdžiui, „firminė“ ryškiai raudona spalva, perimta iš Ferrari automobilių, tampa firmos „vizitine kortele“, plačiai naudojama interjeruose ir baldų detalėse. Kitas bruožas, nulėmęs Pinifarinos dizaino principų universalumą – uolus Italijos amatininkų tradicijų puoselėjimas, išskirtinės rankų darbo kokybės standartų taikymas serijinei gamybai. Nenuostabu, kad firmos architektūros ir dizaino projektai savo populiarumu visame pasaulyje nenusileidžia garsiesiems automobilių modeliams.

Stalas lauko terasoje Motorinė jachta Shaefer 800 (gam. Shaefer, Brazilija)

Savotiška preliudija interjero ir architektūros projektams Pininfarinai tapo įvairių transporto priemonių išorės ir interjerų projektavimas. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose tai buvo daugiausiai geležinkelio lokomotyvai bei miesto visuomeninio transporto priemonės, vėliau prie jų prisidėjo lėktuvai ir greitaeigiai laivai. Pataraisiais metais firma sėkmingai bendradarbiauja su Brazilijos mažo tonažo laivų statykla Schaefer. Projektuodami jūrines jachtas, Pininfarinos specialistai visada stengiasi perteikti sportiškumo ir prabangos dvasią, būdingą sportiniams automobiliams, kartais įterpdami ir aviacinio veržlumo. Kartu į sąlyginai nedidelį tūrį reikia sutalpinti begalę funkcijų, reikalingų ilgoms kelionėms – ir dar taip, kad nebūtų suardytas bendrojo erdvumo įspūdis. Vienas iš naujausių projektų – 2013 m. sukurta jūrinė 80 pėdų ilgio jachta Schaefer 800 – tapo pasauliniu bestseleriu ir vertinga „sportinio tipo“ interjerų kūrimo pamoka. Daugelyje jachtos vidaus įrangos detalių, ypač sėdimų ir minkštų baldų, matomos akivaizdžios sąsajos su automobilių interjero stilistika.

60 I 2014: 2 (89)

Nusileidimas į kambuzą

Kajutės fragmentas

DIZAINO ISTORIJA

Recepcija

Elingas Tifon Water Plane (Argentina) Pietinis elingo fasadas

Slipai laivų nuleidimui į vandenį

Perėjimas nuo jachtų projektavimo prie pakrantės statinių architektūros buvo logiškas žingsnis. Bendradarbiaudama su Argentinos nekilnojamojo turto plėtros kompanija Desarrollo Mor, Pinifarina sukūrė mažųjų laivų elingo Tifon Water Plane projektą (šiuo metu jis yra įgyvendinamas). Firmos specialistai suprojektavo ne tik interjerą, bet ir pastato tūrį, pabrėždami kontrastą tarp žemutinės dalies su masyviais atraminias pilonais ir viršutinio antstato, grakščiai išlenktu profiliu, primenančio prabangios jachtos korpusą. Komplekso lankytojams, greta laivų priežiūros ir remonto paslaugų, bus pasiūlyti pietūs restorane, gėrimai ir pramogos bare, SPA procedūros ir privalomasis apsipirkimas. Aišku savaime, kad šalia pagrindinės iškabos pastato fasade puikuosis ir Pininfarina logotipas.

Dar prieš pradėdama Tifono projektą, Pininfarina Extra jau turėjo puikias rekomendacijas sportinių objektų statybos srityje. 2008 m. kartu su architektūrinio projektavimo banginiais Shesa ir Studio Gau ji įsijungė į Turino Juventus stadiono rekonstrukciją, užbaigtą 2012 m. Unikalus objektas, statytas privačiomis lėšomis, turėjo tapti ne tik milžininška sporto arena, talpinančia 40 000 žiūrovų, bet ir kasdien veikiančia miestelėnų susitikimų, kultūrinių renginių ir socializacijos vieta. Būtent todėl stadiono vidaus patalpas buvo patikėta projektuoti Pininfarina specialistams. Garbės salei, restoranui, lodžijoms ir netgi žiūrovų vietoms jie sugebėjo suteikti italų dizainui būdingo šarmo. Vietoje „automobilinės“ dinamikos čia karaliauja santūrus stabilumas, paremtas tauriu spalviniu kontrastu. Neįprastu akcentu tapo „pikseliuotos“ stadiono tribūnos, kuriose kaitaliojant juodus ir baltus sėdynių atlošus, įamžintos legendinės futbolo žvaigždės. Specialistų teigimu, būtent Pininfarina Extra specialistų dalyvavimas Juventus projekte, formuojant vieningą ir įtaigų stadiono įvaizdį, buvo lemiamas. Stadiono VIP lodžija

Stadionas Juventus (Turinas, Italija). Stadiono stogas ir tribūna

Stadiono Šlovės salė

2014: 2 (89) I 61

Parteris ir įvažiavimo estakada

Teritorijos sutvarkymas sklypo ribose

Gyvenamsis namas Ferra (Singapūras)

Interjero dizaino projektai padėjo Pininfarinai įkelti koją ne tik į Pietų Ameriką, bet ir į JAV rinką. 2012 m. Majamyje, šalia garsiųjų paplūdymių, iškilo didžiulis 372 butų kondominiumo 1100 (it. „Millecento“) pastatas (arch. Carlos Ott), kurio interjerus dėl prestižo buvo pasiūlyta sukurti italų dizaineriams. Pininfarinos specialistai pagrindinį dėmesį skyrė bendrosioms pastato erdvėms, visų pirma holui su recepcijos zona, kuriam suteikė nepaprastos energijos ir dinamiškumo. Neįprastai atrodė ir atviri baseinai 9 bei 42 aukšte, atskirti nuo pajūrio aplinkos vien tik grakščiomis stiklo atitvaromis. Kartu buvo visiškai įrengiami ir butai. Tiesa, juose nebuvo piktnaudžiaujama nei formų plastika,

62 I 2014: 2 (89)

Terasa su žiemos sodu

nei raudona spalva, bet, nepaisant to, visi būstai buvo išpirkti dar marketingo kampanijos metu. Paskatinti tokio pasisekimo, nekilnojamo turto vystytojai iškart pradėjo netoliese naujo „italų dizaino“ komplekso Beachwalk statybą, kuriuose Pininfarinos specialistams teko įrengti ne tik privačių namų bei apartamentų, bet ir kuklių viešbučio kambarių interjerus, taip pat daug visuomeninių erdvių. Įdomu, kad ruošiant šį projektą dizaineriams teko atsisakyti automobilinių motyvų ir prisiminti jachtų projektavimo patirį – mat pagrindinė apdailos medžiaga buvo medis.

Komplekso lauko terasa

Priėmimo holas

Viešbučio priemimo zona

Svetainės interjeras

Vienas iš naujausių kompleksinių architektūrinių projektų buvo realizuotas tais pačiais metais kitame pasaulio gale – Singapūre. Čia iškilo 102 m aukščio gyvenamasis bokštas, pavadintas Ferra. Pininfarina architektai suprojektavo ne tik pastato išorę, bet ir bendrųjų pastato erdvių interjerus. Jau iš pirmo žvilgsnio pasidaro aišku, kad pastato architektūrinis sprendimas turi „automobilines šaknis“. Pastato tūris yra perskirtas į dvi asimetriškas tarpusavyje suglaustas dalis, iš kurių viena simbolizuoja pastovumą ir yra tamsiai pilka, o kita – aptakų dinamiškumą ir yra sodriai raudonos spalvos, keliančios asociacijų su legendiniais italų automobilių ženklais Ferrari ir Alfa Romeo. Dėl monolitinio gelžbetonio naudojimo ryškių automobilių motyvų atsirado lodžijų, pilonų bei stogelių plastikoje: visos šios detalės, atrodo, yra nugludintos smarkių vėjo gūsių; ažūrinės metalinės atitvarų strukūros primena oro paėmėjus ir radiatorių groteles. Griežtą langų juostų ritmą pastato viduryje nutraukia išplatinta terasa, kurioje įrengtas žiemos sodas – savotiška aliuzija į pravirą langą, pro kurį galima žvilgtelėti į automobilio vidų. Ir netgi virš gatvės nusidriekusi privažiavimo estakada savo grakščiu išlenkimu primena lenktyninio bolido spoilerį.

Kondominiumas 1100 Millecento (Florida, JAV)

Prašmatnusis Ferra projektas neliko nepastebėtas: pernai jis buvo įtrauktas į leidinį „100 progretisti Italiani“ kaip iškilus statinys, prisidėjęs prie naujosios architektūrinės kalbos formavimo, o viena iš fasado nuotraukų netgi papuošė šio leidinio viršelį. „Ferra leido mums išgryninti išraiškingą plastinę kalbą, kuri įgalino sukurti stiprų įvaizdį, tinkantį Singapūro architektūriniam kontekstui“, – teigia P. Pininfarina. Anot jo, šio darbo pripažinimas šalies ir tarptautiniu mastu prilygino juos žymiausiems Italijos architektūros biurams ir pasitarnavo šalies kultūros skleidimui pasauliniu mastu. Belieka pridurti, kad ir kiti kompanijos architektūriniai projektai sėkmingai atliko tą pačią svarbią misiją.

2014: 2 (89) I 63

NAUJIENOS ←

Young and Norgate stalas Animate Bedside Table

Stalas Animate Bedside Table – idealus „kompanijonas“ bet kokiam kambariui. Stalas yra ypač įdomus ir traukiantis akį – savotiška animacijos meno forma. Modernūs baldai neretai projektuojami taip, kad būtų paslėpta jų konstrukcija, o šis yra sukurtas norint pademonstruoti įdomią stalčių mechaniką ir inovatyvias technikas. Tačiau stalas neatrodo grubus ir harmoningai integruojasi bet kokioje aplinkoje, išlaiko eleganciją. Šio baldo pagaminta tik 100 vienetų, todėl galime šį produktą vadinti limituotu, o jo savininkai, be abejo, tuo labai didžiuojasi. Stalas pagamintas iš amerikietiško juodojo riešutmedžio bei plastiko. Gamintojai taip pat siūlo rinktis ir kitokią stalo spalvą.

←

Giovanni Barbato šviestuvas Spiry

Spiry – tai dizainerio Giovanni Barbato sukurtas šviestuvo modelis iš Axo Light kolekcijos, 2013 m. „Good Design“ apdovanojimuose pirmavęs apšvietimo kategorijoje. Ironiškas, žaismingas, primenantis šviesos spiralę, kylančią į orą. Spiry pasižymi inovatyvumu, įdomia forma bei konstrukcija, puikia koncepcija, funkcija ir stiliumi. Tai – ant lubų kabinamas šviestuvas, pagamintas iš lenkto aliuminio, nudažyto matine balta spalva, o ryškus raudonas kabelis jam suteikia jaunatviškumo ir modernumo. Šviestuvo forma yra lengva ir elegantiška, tačiau itin sudėtingai gaminama, todėl tai yra ir prabangos ženklas. Būtent forma suteikia šviestuvui subtilų žavesį, nes vis kitu kampu žvelgiant, jo išvaizda keičiasi. Spiry yra tinkamas įvairiose patalpose, nes neužgožia interjero, tačiau taip pat gali būti ir svarbiu dekoro elementu.

Jory Brigham suoliukas Comfortable Silence ←

Kūrybiškasis Jory Brigham pristato ne tik savo dizaino, bet ir savo rankų darbo kurtus baldus. Vienas iš naujausių – suolas „Comfortable Silence” su integruotu gėlių vazonu, sukeliantis komfortu ir ramybe dvelkiančią atmosferą, natūralumo ir gamtos oazę. Medžio masyvo ir lieto betono medžiagos išlaiko estetinį balansą, atsispindintį per glotnumą, švelnumą ir medienos tekstūros žaismą. Suoliukas gali būti pagamintas kaip kelių spalvinių variantų sėdėjimui skirta dalis, taip pat gali būti komplektuojama ir minkšta dalis, skatinanti prisėsti ilgėliau. Suolo kraštas naudojamas kaip staliukas arbatos puodeliui pasidėti, o vazone gali būti sodinamos gyvos gėlės arba pamerkiamos skintos. „Comfortable Silence” atspindi griežtų ir elegantiškų formų darną, skirtą sukurti ramybės kampelį namuose.

64 I 2014: 2 (89)

←

Wall Smart iPad plokštė

2013 m. pabaigoje Wall Smart pristatė savo naują produktą skirtą iPad. Kompanija pritaikė naujausias technologijas kasdieniniam gyvenimui ir šįkart siūlo lengvai į sieną montuojamą iPad plokštę, kuri gali atsirasti bet kokios stilistikos interjere, nes yra lengvai dažoma ar padengiama kitomis priemonėmis ir vizualiai išnyksta, prisitaiko. Ši iPad plokštė turi groteles kolonėlėms bei 3,5 mm garso laidui skirtą jungtį, yra lengvai naudojama ir puikiai atrodo. Wall Smart pristato naują praktišką dizainą, kuris apima funkcionalumą, paprastą naudojimą bei estetišką produkto integravimą į sieną, taigi į akis nekrentanti technika suteikia galimybę vartotojui turėti „protingą“ namų valdymo sistemą, kuri kontroliuoja garsą bei vaizdą ir dalyvauja interjere kaip dekoro elementas. Wall Smart namams suteikia inovatyvų, kūrybišką, traukiantį dėmesį sprendimą, kurio kaina daugeliui yra prieinama.

←

Marcel Wanders paroda Pinned Up at the Stedelijk. 25 years of design Šių metų vasario 1 – liepos 15 d. Stedelijk muziejuje, Amsterdame, įvyks žinomiausio Nyderlandų dizainerio Marcel Wanders paroda „Pinned Up at the Stedelijk. 25 years of design”. Šis dizaineris yra pasižymėjęs produktų, baldų bei interjero dizaino srityse, taip pat tarptautiniu mastu pripažintas kaip originalus meno direktorius. Tai yra pirmoji didžiulė paroda nuo naujojo Stedelijk muziejaus atidarymo ir joje atsispindi 25-eri Marcel Wanders kūrybos metai. Bus demonstruojama per 400 eksponatų, kurtų nuo 1980-ųjų m.: baldai, šviestuvai, indai, stalo įrankiai, tapetai, pakuotės, juvelyriniai dirbiniai, interjero bei produktų dizaino nuotraukos, eskizai, prototipai, skulptūros, eksperimentiniai projektai. Anot parodos kuratorės Ingeborg de Roode, Marcel Wanders – tai kūrybiška ir inovatyvi asmenybė, varoma troškimu sukurti išskirtinę ir efektingą aplinką per dizainą. http://www.stedelijk.nl/en/exhibitions/marcel-wanders-pinned-up-at-the-stedelijk

←

Karim Rashid krėslas Gemma

Karim Rashid iki šiol buvo žinomas dizaineris visame pasaulyje dėl savo kuriamų baldų, pasižyminčių organiškomis, lenktomis formomis. 2013 m. sukurtas „Gemma” krėslas tapo savotišku dizainerio kūrybos lūžio tašku, kurio metu pradėta interpretuoti nauja baldų struktūros samprata ir išbandoma nauja estetinė išraiška. Šie krėslai primena monolitinius, akmeninius baldus, tačiau dėl savo kompaktiško dydžio gali būti naudojami ir prie valgomojo stalo ar mažesnėse patalpose. Akivaizdu, kad daugiabriauniai baldai atrodo itin originaliai, šiek tiek ironiškai, o dėl savo ryškių spalvinių galimybių – kartais ir kiek akiplėšiškai, provokuojančiai. Dėl naudojamo kokybiško plastiko bei nuožulnumo baldai gali būti naudojami ir vidaus patalpose, ir lauke.

2014: 2 (89) I 65

NAUJIENOS

Tilla Goldberg stalas The Pegasus Home Desk ←

The Pegasus Home Desk suprojektavo žinomos dizaino studijos Ippolito Fleitz Group komandos narė Tilla Goldberg. Tai – mažas, išradingas stalas, kuris sukuria erdvę, skirtą skaitmeninei įrangai, be kurios šiuolaikinis gyvenimas nebeįsivaizduojamas. Puikaus dizaino darbo zonos baldas yra elegantiškas ir jaukus. Plonas, lenktas odinis stalviršis originaliai paslepia skyrius po juo, kuriuose yra numatyta vieta nešiojamam kompiuteriui, planšetei, mobiliajam telefonui, popieriui, įrenginių krovikliams ir akumuliatoriams bei kitokiems aksesuarams. Skylutės, pramuštos odiniame stalviršyje, ne tik sukuria įdomų paviršių, bet ir suteikia galimybę matyti, kur kokia įranga padėta, taip pat papildomai ventiliuoja ertmę. Taip įranga tarsi išnyksta, bet visada yra paruošta naudojimui vos tik jos prireikia. The Pegasus Home Desk įneša tvarkos į chaotišką kasdieninį skaitmeninį gyvenimą bei darbą.

←

Heatroll džiovintuvai

Čekų gamintojai Heatroll pristatė naują savo produktą – džiovintuvus su stikline apdaila. Yra galimybė rinktis vandeninius, elektrinius bei kombinuotus džiovintuvus, taip pat galimas ir termostatas, kuris suteiks dar daugiau komforto, jei norima palaikyti nuolatinę norimą temperatūrą. Taip pat galima rinktis ir džiovintuvo tipą: pastatomas, tvirtinamas prie sienos (pakabinamas) ar vonios kambariui skirtas aukštas džiovintuvas su rankšluostine. Yra 4 pagrindinės formos (Quadro, Elipse, Rengulo, Arco) ir galybė dekoro variantų – visos RAL spalvos, dekoras su piešiniais, ornamentais, logotipais, galima netgi išsirinkti apdailą su tekstūra ar net faktūra. Taip sudaroma puiki galimybė priderinti džiovintuvą prie interjero, o atsibodus labai paprasta pakeisti stiklinę apdailą į kitą.

←

Ari Kanerva laikrodis Tiuku

Naują ir modernų požiūrį į laikrodžius su švytuokle atskleidė suomių dizaineris Ari Kanerva, kompanijai COVO sukūręs „Tiuku“ – tai nauja laikrodžio su švytuokle versija, pritaikyta šiems laikams. Dizaineris, ignoruodamas tradicinį tokių laikrodžių puošnumą ar įmantrumą, susitelkė ties minimalistine forma, detalėmis ir objekto funkcija. Subtilus, lakoniškas, aiškus dizainas demonstruoja paprastumą, tačiau atskleidžia galimybę švaria estetika praturtinti ne tik privatų, bet ir visuomeninį interjerą. Laikrodis pagamintas iš metalo, o jo aukštis siekia 190 cm. Yra keletas spalvinių variacijų.

66 I 2014: 2 (89)

←

Luziferlamps pasižymi šviestuvų gamyba iš medžio ir pristato naujausius savo modelius. Vienas iš jų – „Spiro”, kurį sukūrė dizainerė Remedios Simón. Pavadinimas yra kilęs dėl susuktų medinių modulių šviestuvo viduje, per kuriuos sklinda šviesa. Dekoratyvios, hipnotizuojančios spiralės yra pagamintos pagal naująją technologiją Polywood®, sudarančią sąlygas išbandyti kitokias medienos galimybes. Šviestuvas interjerui suteikia šilumos bei jaukumo, o siekiant optimalaus šviestuvo panaudojimo įvairiuose interjeruose, galimos kelios spalvinės variacijos bei du dydžiai. „Spiro”yra tinkamas naudoti ir privačiuose interjeruose, ir visuomeninėse paskirties patalpose, tokiose kaip kavinės, restoranai, viešbučiai.

Massmi Illuminacion šviestuvas Lamparella ←

←

Luziferlamps šviestuvas Spiro

Ispanijos dizainerių kompanija Massmi Iluminacion sukūrė itin funkcionalų šviestuvą „Lamparella“, kuris atlieka ir staliuko funkciją. Paprasta, švari forma bei konstrukcija atrodo itin žavingai ir stebina neutralia stilistika, patogiu naudojimu. Suprojektuotas be kojų, tvirtinamas prie sienos, šviestuvasstaliukas išlaiko glotnų paviršių, „švarią“ formą ir, be abejo, sutaupo vietos. Toks „baldas“ gali būti naudojamas kaip staliukas prie miegamojo lovos, sieninis kambario ar koridoriaus šviestuvas, ant kurio patogu pasidėti raktus ar mobilųjį telefoną, taip pat ir kaip mažas staliukas su geru apšvietimu knygai paskaityti, naudotis nešiojamu kompiuteriu ar kavinėje atsigerti arbatos, užkąsti.

Plust Collection baldų apdaila

Italų kompanija Plust Collection pristato naujus lauko ir vidaus baldų paviršių padengimo būdus bei spalvinius, tekstūrinius sprendimus. Toks originalus padengimas yra žavus tuo, kad visi baldai tampa unikaliais, vienetiniais, suteikia patalpai žaismingumo, gali įnešti neužgožiančią tamsią ar ryškią spalvą. Tarsi dažais ištapyti baldai kaip niekad tinka moderniam, industriniam interjerui, o rūdžių imitacijos baldai turi savotiško šarmo ir netgi atrodo prabangiai. „Golden rust“ turi vieną spalvinį variantą, „Urban forest“ – dvi žemės atspalvių variacijas, o „Funny white“ ir „Industrial black“ – tai balta ar juoda, derinama su mėlyna, oranžine, geltona, rožine, žalia ar turkio spalva.

2014: 2 (89) I 67

NAUJIENOS

ITALIŠKOS EMOCIJOS IR ŠVEICARIŠKAS TIKSLUMAS Santechnikos keramikos gamyboje vyrauja per daugelį metų nusistovėję stereotipai, smarkiai lemiantys gaminių formą. Tarti naują žodį šios srities dizaine yra itin sunku, bet visgi įmanoma. Viena iš įmonių, sugebančių tai daryti stebėtinai nuosekliai, yra šveicarų firma Laufen. Prieš keletą metų ji kartu su garsiąja italų kompanija Alessi paleido į pasaulį „jungtinę“ keramikos kolekciją Il Bagno Alessi (diz. Stefano Giovannoni). Neseniai galėjome būti kito kūrybinio aljanso liudininkais: šįkart Laufen partneriu tapo italų firma Kartell, garsėjanti savo plastmasiniais gaminiais. Pernai pristatytas jų bendros veiklos rezultatas – Kartell by Laufen (diz. L. ir R. Palomba) – iškart sulaukė didelio publikos susidomėjimo.

Ryškiai oranžinės spalvos akcentai sušildo vonios kambario aplinką.

Tekstas: Jonas Malinauskas

Bendras kolekcijos gaminių bruožas – griežtas formų geometriškumas.

Safyro keramikos panaudojimas leido žymiai sumažinti indo sienelių storį.

68 I 2014: 2 (89)

okius aljansus beorganizuotum, verslo sėkmė perpildytoje rinkoje priklauso ne vien nuo garsių vardų, bet labiau nuo inovatyvių technologinių ir marketingo sprendimų įgyvendinimo. Šiuo atveju bendram tikslui apsijungė ne tik dvi garsios kompanijos, bet ir dvi labai skirtingos medžiagos – ryški ir lengva plastmasė, pradėta naudoti ganėtinai neseniai, ir solidžioji keramika, naudojama jau tūkstančius metų. Nežinia, kaip būtų pasisekę, jei Laufen panaudotų įprastą molį ar porcelianą, tačiau šįsyk naujai kolekcijai technologai ryžosi pritaikyti revoliucinę „safyro“ keramiką (Saphirkeramik), ilgamečių tyrimų ir bandymų rezultatą. Naujoji medžiaga dera su plastmasėmis, metalu ar stiklu kur kas geriau nei tradicinė keramika: briaunų ir sulenkimų radiusai gali siekti vos 1 – 2 mm, o indų sienelių storis – vos 4 – 5 mm. Kadangi naujoji keramika stiprumu beveik prilygsta plienui, toks storis atitinka 12 – 15 mm keramikos masyvo tvitumą. Be to, Saphirkeramik sąlyginai nelabai daug traukiasi džiovinant ir degant, nes gaminama ne liejimo, o presavimo būdu, tad ten, kur anksčiau tekdavo daryti dvigubas sieneles su tarpine tuštuma, dabar pakanka vienalytės 6 – 8 mm storio briaunos. Dėl to Kartell + Laufen kolekcijos praustuvų, vonios indų ir dušo trapų formos tapo kur kas lieknesnės ir labiau geometrinės nei pirmtakų. Naujosios medžiagos tvirtumo paslaptis glūdi jos sudėtyje, į kurią be kaolino, aliuminio oksidų ir kitų medžiagų įeina ir korundas

Maišytuvas Disc kartu atlieka ir lentynėlės vaidmenį.

– vienas kiečiausių pasaulyje sintetinių mineralų. Nepaisant sudėties pakeitimų, „safyro“ keramika išlaikė visus tradicinės keramikos privalumus: ji yra labai higieniška, atspari šarminiams plovikliams bei abrazyvams ir visiškai saugi naudojant geriamą vandenį. Iš kitų šios serijos stilistinių naujovių verta paminėti vandens nutekėjimo ir drenažo angas, paslėptas po galinėmis praustuvų ir vonios indų sienelėmis. Iš išorės šių angų beveik nesimato, tad indų forma tapo dar santūresnė ir vieningesnė. Dėl preciziško gamybos tikslumo ir briaunų raiškumo stačiakampių praustuvų indų ir juos palaikančių spintelių formos idealiai sutampa, susijungdamos į darnią visumą. Apvalios formos praustuvų nutekėjimo angos taip pat yra pridengtos. Lakonišku siluetu šie indai veikiau primena skandinavišką stalo keramiką nei tradicinius praustuvus. Nuo 2009 m., prie kompanijos prijungus įmonę Similor AG, Laufen gamina ne tik santechninę keramiką, bet ir vandens maišytuvus. Specialiai Kartell by Laufen kolekcijai Roberto Palomba suprojektavo maišytuvą Disc, apjungiantį dviejų firmų pastangas: maišytuvo korpusas gaminamas Laufen gamykloje, o ant viršaus montuojamą lėkštę, atliekančią ir vonios lentynėlės vaidmenį, parūpina Kartell specialistai. Taigi būtent Kartell kompanija jau kelis dešimtmečius stebina visą pasaulį aukštos kokybės ir puikaus dizaino

Stačiakampiai veidrodžiai atliepia indų ir spintelių formą.

plastmasiniais gaminiais. Paneigdama plačiai paplitusią nuomonę apie plastikų pigumą ir neilgaamžiškumą, ji sėkmingai kuria vis naujus prabangių baldų, šviestuvų ir aksesuarų modelius. Siekdamas paįvairinti K by L kolekciją, R. Palomba sukūrė visą seriją kėdučių, lentynų, spintelių ir aksesuarų, liejimo būdu gaminamų iš polikarbonato – plastmasės, savo atsparumu nenusileidžiančios mineraliniam stiklui. Spalvinė gama šįkart buvo apribota tik keliomis spalvomis – ryškiai oranžine, pilka dūmine, sidabrine, melsva, gintarine, visiškai skaidria. Kiekviena iš jų puikiai dera su šviesiais keramikos bei korpusinių baldų tonais. Subtilus spalvų parinkimas, pasak R. Palombos, tapo savotišku „projektu projekto viduje“, o kiekvienas Kartell gaminys dėl atsakingai parinktų spalvų lyg džiugus saulės zuikutis – maloniai sušildo vonios kambario aplinką. Išskirtiniais kolekcijos akcentais tapo veidrodis All Saints ir šviestuvai Rifly: preciziška formos detalizacija, chromuotų arba auksuotų paviršių spindesys suteikia jiems renesansinio taurumo, nors pati objektų forma, kaip ir kitų kolekcijos elementų, yra lakoniška ir moderni. Akivaizdu, kad jungtinės dviejų gamintojų pastangos padėjo pasiekti kur kas įspūdingesnį rezultatą nei veikiant pavieniui. Bendradarbiavimo su Laufen rezultatus taikliai apibūdino Claudio Luti, Kartell prezidentas: „Mūsų kompanijų DNR turi daug panašumų, kurie leido perteikti emocinalaus itališko dizaino esmę kartu su šveicariška tikslumo tradicija“.

Plastmasinė kėdutė Max Beam puikiai dera su masyviu vonios indo stačiakampiu.

Apvalaus praustuvo nutekėjimo anga yra pridengta dėl formos vieningumo.

Vonios indo šoninėje perpylimo angoje įrengtas dekoratyvus LED apšvietimas.

2014: 2 (89) I 69

Heimtextil: 2014/2015 metų tekstilės dizaino tendencijos

Naujaisiais metais tekstilės parodos atneša naujas taikomosios tekstilės TENDENCIJAS. Sausio mėnesio pradžioje Frankfurte vykstanTI parodA „Heimtextil” daugiausiAI dėmesio skiriA interjero audinių dizaino KRYPTIMS. Autorius: Rūta Būtėnaitė, VDA Tekstilės katedros docentė

„Heimtextil“ – tai didžiausia tarptautinė taikomosios tekstilės mugė, rekomenduojanti naujas stilistikos kryptis interjero bei tekstilės dizaine. Epitetą „didžiausia“ suvoki bandydamas apžiūrėti ją visą. Jei panašias parodas, kad ir „Domotex“ Hanoveryje, ar MOOD Briuselyje, norėdamas ir labai profesionaliai nesigilindamas, gali apžiūrėti per dieną, „Heimtextil“ tiesiog fiziškai pritrūks jėgų ją apeiti, nepaisant visą laiką važinėjančių nedidelių keleivinių autobusų, padedančių susisiekti su toliau esančiomis parodų salėmis, kurias jungia ilgiausi eskalatoriai. Kartais nepadeda net ir pati patogiausia avalynė. Visgi geriausia neskubant paskirti dvi ar tris dienas ir pasimėgauti išskirtiniu įvykiu tekstilės dizaino gyvenime. Nepaisant susidaryto labai puikaus plano, vis tiek teks kažką aukoti ir pasirinkti tai, kas atrodo svarbiausia, nes būti visur vienu metu tiesiog neįmanoma. Tekstilės ar interjero dizaino specialistams ypač įdomi tema – Pranešimų programa, pristatanti 2014/2015 metų tendencijas (Vortragsprogramm Trends 2014/15), šiais metais jau vykstanti visas parodos dienas nuo ryto iki vakaro, kur lektoriai, pažįstami ir iš kitų tekstilės parodų, intriguojančiai ir plačiai vizualiai pristato tekstilės bei interjero dizaino tendencijas bei šios srities aktualijas. Pranešimai kartojami ir kitomis dienomis, tad jei jau nespėjote į norimą paskaitą, galima dar spėti kitą dieną. Kadangi pranešimai, vykstantys už uždarų durų, daugiau neskelbiami, o įrašinėti ar fotografuoti draudžiama, tad tenka iš anksto pasiruošti storesnį bloknotą. Kantrybe apsišarvuoti netenka, nes pranešimų daug, jie įdomūs, o pranešėjai dažnai būna vienas už kitą charizmatiškesni. Klausantis šių pranešimų, po truputį gali ir pats pradėti numatyti, kokios tendencijos taps aktualios artimiausiu metu, o kitais metais įvertinti, ar spėjimai pasitvirtino. Žinoma, išėjus iš konferencijų salės, visada rasime parduodamus storus, prabangius ir nepigius ateinančių metų tendencijų katalogus su inspiracijų nuorodomis, spalvinėmis skalėmis bei jau realizuojamų audinių pavydžiais. Įdomu būna pastovėti ir stebėti, kaip vieną kitą ramų pirkėją staiga pakeičia didžiulės grupės kinų – kiekvienas išeina nešinas katalogu, įrodydami ir taip žinomas šiandieninias tekstilės gamybos realijas. Pačioje parodoje veikia dar papildomos „parodos parodoje“. Viena iš jų – designlive, pristatanti bent jau šiais metais, apie 180 dizainerių ar dizaino studijų, kuriančių audinių dizaino projektus. Įdomu stebėti, kad kiekviena dizaino studija turi savo asmeninį meninį braižą ir jį plėtoja. Ir nebūtinai čia rasime tik pagal paskutines tendencijas sukurtų projektų. Gamintojų daug, jų klientų ratas taip pat platus. Visoje parodoje visgi ryški tendencija, kad ir patys gamintojai jau nebesistengia gaminti visko iš eilės ir

70 I 2014: 2 (89)

TENDENCIJOS

pasiūlyti labai plataus tekstilės audinių spektro. Kiekvienas pasirenka savo stilių, technologinius sprendimus ar pluoštus ir atitinkamai savo pirkėjus, turinčius vienokį ar kitokį skonį bei prioritetus. Daugelis parodos dalyvių orientuojasi į gana siaurą stilistinę kryptį, o tai leidžia stendų daizainą paversti nenuobodžia, išskirtine parodos sritimi. Kita ne mažiau įdomi, jau aštuntą kartą rengiama paroda, – Junges Design aus Europa und Brasilien zum Thema Urban Nature. Tai – jaunasis dizainas iš Europos ir Brazilijos „Urban Nature”. Čia žymiausios Europos meno ir dizaino aukštosios mokyklos pristato savo kūrybą tarptautinei publikai. Studentai bei absolventai eksponuoja tekstilės meno bei dizaino darbus bei patys dalyvauja. Garsios tekstilės įmonės ar tendencijų prognozuojojai čia taip pat suranda netikėtų, meniškų idėjų, kurios galbūt kitais metais jau bus pristatomos kaip tekstilės tendencijų inspiracijos. Parodos metu vyksta daugybė renginių ir kitų parodų: Europos skaitmeninės tekstilės konferencija, jaunųjų kūrėjų apdovanojimai „Young Creations Award: Upcycling”, įvairūs susitikimai ir daugelis kitų. Profesionalai turi galimybę įsigyti puikių tekstilės dizainui skirtų, įvairių Europos leidyklų leidinių. „Heimtextil“ parodoje salės suskirstytos pagal temas. Pavyzdžiui, miegamojo, vonios, grindų tekstilė, stalo, langų bei sienų dekoravimas. Kitose erdvėse – įrenginiai ir žaliavos. Atskira parodos dalis skirta Azijos šalių tekstilei.

Tendencijų kaita Jei sekate tekstilės dizaino tendencijas kiekvienais metais, regis, galite tikėtis bent jau abstrakčiai jas numatyti. Viena tendencija nuolat atspindi vienokią ar kitokią istorinio-klasikinio stiliaus srovę su tauriais, „klasikiniais” spalvų deriniais. Kita – duoklė ekologijai, sveikai, atsakingai gyvensenai ir natūraliems spalviniams atspalviams. Trečia – būtinai labai moderni, jungianti naujausius technologinius atradimus ir dažniausiai dominuojančių ryškių, beveik flomasterio spalvų. Paprastai kiekvienais metais atsiranda ir kokie nors įdomūs ir intriguojantys akibrokštai. Na, kad ir pernykštė ECCENTRIC tendencija, balansavusi tarp šmaikščios kičo ir bohemiško stiliaus ribos. Koks bus pasirinktas istorinis laikotarpis gal ir tampa staigmena, bet vis tiek jis visada būna. Ilgą laiką buvo atsigręžiama į baroką: visur matėme stambius dramatiškus damasto raštus, kūrusius kone prabangių rūmų atmosferą, o pernai parodos tendencijas pristatančios instaliacijos bylojo Renesanso damų portretais su gofruotomis apykaklėmis ir skelbė inteligenciją bei pabrėžtiną prabangą. 2013/2014 m. žvilgėjo perlų bei perlamu-

tro matiniu tauriu blizgesiu, spalvos buvo numatomos taurios, blankios – nuo švelniai gelsvų iki rudų ir juodų tonų, elegantiški nėriniai ir Renesanso audinių raštai lyg ir yra, bet lyg ir nėra. Kitaip tariant, ryškėjo absoliuti odė subtilumui. O šiemet – beveik akibrokštas. Klasikos nebėra. Jokios. Visiškai. Net užuominos. Klasikinių raštų tekstilė 2014/2015 m. užleidžia vietą minimalizmui, asketizmui, kuklumui ar net „skurdo estetikai” bei šiuolaikiniams inovatyviems moksliniams bei technologiniams atradimams, ką ir skelbia šių metų dizaino gairių lyderis – Didžiosios Britanijos tendencijų bei dizaino konsultavimo agentūra Franklin Till, komunikuojanti apie vyraujančias tendencijų kryptis.

Dvilypumo atspindžiai dizaine „Heimtextile 2014/2015“ tendencijų pagrindiniu principu tapo Izaoko Niutono novatoriškame veikale „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai“, kuris pirmą kartą buvo išleistas 1687 m., išdėstyti principai, jog kiekvienas žingsnis savaime pritraukia panašų priešingą judėjimą. Kūnas, kaip konkretus daiktas, yra kupinas savo materialumo galios – inercijos. Tas inercijos savitaigos santykis su kitu kūnu gimdo trauką – poveikį tam kūnui. Vienas kitą traukiantys kūnai gali niekada nepritraukti kito, jeigu atstumas tarp jų leidžia jiems rasti pusiausvyrą. Tokią pusiausvyrą yra vienas kito atžvilgiu radę Mėnulis ir Žemė, tokią pusiausvyrą vienas kito atžvilgiu yra radę Saulė ir jos planetos. Tokių dviejų kontrastingų polių pusiausvyra ir balansuoja ateinančių metų tekstilėje. Tradiciškai, dizainas skirstomas pagal įvairias istorines epochas ir meninius judėjimus. Vis dėlto mūsų šiuolaikinio pasaulio meninį gyvenimą su savo milžiniška įvairove ir plačiu diapozonu, post-modernizmo užprogramuota estetika, beribėmis techninėmis galimybėmis, ne taip lengva suklasifikuoti. Atsižvelgiant į socialinę, politinę, ekonominę situaciją, pasaulinių politinių neramumų fone, stebime vis ekstremalesnius, kontrastingo vyksmo scenarijus. Šioje naujoje, apverstoje pasaulio tvarkoje, mūsų nuomonės ir elgesys yra vis labiau poliarizuotas ir susiskaldęs. Toks poliariškumas ryškus dviejų idėjinių bei stilistinių tekstilės dizaino tendencijų – PROGRESS! ir REVIVE! – kryptims. Vienos varikliu tapo mokslas, technologijos bei naujausios inovacijos, kitos – nepamiršta praeities svarba ir kultūrinės kilmės inspiracijos. Taigi, naujausias tendencijas ir lemia dvi priešingos jėgos. PROGRESS! – siekis žvelgti į priekį ir tobulėti, stengiantis suspėti paskui greitai besikeičiančią aplinką, o REVIVE! – paskata atsigręžti atgal, dar kartą išgyventi praeities tradicijas ieškant autentiškumo.

2014: 2 (89) I 71

GENERAL COLLISION!

PROGRESS!

Techninis progresas vystosi sparčiai. Kartu su novatoriškais mokslo pasiekimais, pavyzdžiui, „Dievo dalelės“ (vok. „Teilchen Gottes“) atradimu, gyvybės Marse galimybėmis, keičiasi moksliniai ir techniniai sprendimai visose mūsų gyvenimo srityse. Su tarpdisciplininiais moksliniais tyrimais PROGRESS kryptis pabrėžia naujų technologijų potencialą ir naujų mokslo sričių atsiradimus tvaraus dizaino kontekste.

72 I 2014: 2 (89)

ENGINEER NATURE!

Progress! (liet. „progresas, pažanga) dizaino tendencija skelbia, jog žengiame į gražų naują pasaulį, kur varomosios jėgos inovacijoms bei dizaino pramonei yra mokslas ir naujosios technologijos.

GENERAL COLLISION! GENERAL COLLISION! (liet. „visuotinė kolizija, susidūrimas“) – tai viena iš PROGRESS! tendencijos krypčių. Joje atsispindi žmonių poreikis turėti vienetinių, unikalių, individualių produktų ir paslaugų. Dizainerių bandymai taikyti naujas technologijas bei medžiagas, siekiant išskirtinumo, sulaukė puikių rezultatų – tokios technologijos kaip kompiuterio algoritmai suteikė galimybę audinius dekoruoti unikaliu skaitmeninės spaudos dizaino piešiniu, su jau nebepakartojamu dizainu. Taip ir technologinės inovacijos skatina saviraišką bei unikalumą. Analogiškos medžiagos ir procesai gali atnešti netikėtų rezultatų. Nuolat kintantys žaismingi spausdinimo metodai leidžia kurti dizainerio nebekontroliuojamą meną, kurio metu skystoms ir klampioms medžiagoms leidžiama įgyti savas formas. Kontrolės sąvokai, su kuria menininkai dabar eksperimentuoja, ir fokusuojamas dėmesys šiame dizaino judėjime, o galutinio produkto dizainą nulemia pats gamybos procesas.

Klaida kaip menas Dizaineris, manipuliuodamas technologiniais įrenginiais, geba pateikti naują vizualinę išraišką, sukurdamas kompiuterinius kodus ar algoritmus. Menas taip yra sukuriamas arba paneigiamas. Generatyvinių kūrybos procesų suponuotos kompiuterių programos veikia kaip „tikras dizaineris“. Sukuriami raštai spausdinami skaitmeniniu būdu, tačiau pakartoti identiško rašto jau nebegalima.

Spalvų purslai-taškymas Dažų purslų spalvos perteikiamos su nežabota energija ir optimizmu. Spalvoti dažai ant paviršių yra taškomi, braukiami ir purškiami, sukurdami nekontroliuojamų spalvų vaivorykštę. Dizaineriai taip pat eksperimentuoja su skaitmeniniu vaizdu, išraiškingu rašalo ir spalvų purškimu. Taip sukuriamas efektingas, akivaizdžiai regimas kontrastas tarp skaitmeninės tvarkos ir rankomis piešto chaoso.

Klaidų grožis Dizaineriai tyrinėja medžiagas ir procesus, nekontroliuojamų rezultatų galimybes, turėdami tikslą sukurti tyčinines situacijas raštams ir formoms. Spalvos spausdinimo metu sumaišomis ir suplakamos, o iš besideformuojančių medžiagų, tokių kaip lateksas ar pan., varvėdamos sukuria klampių formų ornamentus.

Audiniai. Dominuoja abstraktūs, skirtingų audimo pynimų būdu išgaunami raštai, daugiau dėmesio teikiant pluoštams, persiliejantiems pozityviems spalviniams santykiams, kurie, nors ir paveikti kitų, labiau eksperimentinių inspiracijų, primena ir tradicinės ikat technikos įspūdį.

2014: 2 (89) I 73

ENGINEER NATURE! ENGINEER NATURE! – tai dar viena PROGRESS! tendencijos kryptis. Mokslo ir gamtos susiliejimas į visumą atskleidžia pažangius sintetinius sprendimus, kuriuos galima puikiai panaudoti efektyvesniam rezultatui, o potencialūs mokslo laukai, pasak dizainerių, turi būti tyrinėjami per dizaino prizmę. Lygiai taip, kaip technologija ir biologija, viena kitą papildydamos, atveria naujus horizontus mokslui, taip ir tekstilės dizainas priartėja prie naujų galimybių. Manipuliavimas bakterijomis, mikroorganizmais ir membranomis, sudarė galimybę sukurti biologiškai gyvus tekstilės audinius, kurie yra daug stipresni nei sukurti įprastu gamybos būdu. Toks požiūris buvo įkvėptas mokslo bei dizaino samplaikos ir pristatė naują estetinę dizaino kryptį, kuri kilusi iš gamtos, nors ir nėra natūrali. Dizaineriai kūrė gamtą, augindami savas medžiagas ir kopijuodami natūralius procesus, tačiau suprantama, kad norint keisti naujų organizmų kilmę, augimą bei reprodukciją, buvo reikalingos dirbtinės sąlygos bei susintetinimas. Taip šiandien, taikant technologinius principus gyvų sistemų bei organizmų naudojimui kūryboje, mokslininkai naudoja biologiją kaip naują šaltinį dizainui.

Flora ir Fauna Laboratorijos, pavyzdžiui, Kembridžo universiteto Augalininkystės mokslinių tyrimų departamentas, naudoja biologinius metodus ir priemones augalų formų kontrolei, sujungdamos naujausius mokslinius tyrimus su menine vizija. Mokslininkai tyrinėja morfogenezę, transgeninius augalus ir botanikos mutacijas. Nestandartiniai ir perkurti, transformuoti augalai, primenantys senuosius botanikos piešinius, pateikiami šiuolaikinės parodose kaip eksponatai, kuriais galima grožėtis.

Imituota-simuliuota gamta Dizaineris atranda meniškai simuliuojantį žvilgsnį į gamtą, kur su rafinuotais šviesos triukais, spalvomis bei formomis, inscenizuoja naujus scenarijus. Taip gimsta netikėtas meniškai transformuotas tikrojo pasaulio įspūdis.

Antgamtiškumas Augalai seka tvirtais gamtos dėsniais ir taisyklėmis, kurie lemia jų augimo raidą. Dizaineriai ir menininkai, galvojantys apie alternatyvių produktų galimybes, veikia per skirtingus dirgiklius augalų aplinkoje ir taip turi įtakos jų augimui, sukurdami naujus funkcionalius produktus. Gamta stimuliuojama ir modeliuojama iš naujo, vis siaurinant atotrūkį tarp gamtos ir mokslo. Biologija ir biomimetika (gr. „bios“ – gyvybė + gr. mimēsis – mėgdžiojimas, sekimas) įrodo, jog gali nelemti naują požiūrį į dizainą.

74 I 2014: 2 (89)

Audiniai. Tai – vienintelė šiųmetinių tendencijų kryptis, kur galime rasti konkrečius, ne abstrakčius ornamentus – augalinius, botanikos motyvų piešinius, įgyvendintus marginimo ir žakardine audimo technikomis, pavasarinių žalių spalvų tonais.

EXALT PURITY! REVIVE! Siekdami prasmingesnių ir autentiškų patirčių, dizaineriai įvertino mokymosi iš praeities svarbą ir skatina naujus atradimus bei stengiasi atgaivinti tradicijos reikšmę.

REJUVENATE CRAFT!

REVIVE!

2014: 2 (89) I 75

Audiniai. Odos, kailio, rago, plunksnų įspūdžio tekstūros ir faktūros, audiniai su istorija, tarsi pragulėję žemėje, paveikti laiko nuo juodos iki pilkos spalvos, minimalistinis abstraktus raštas, atsirandantis tik dėl gamybos technologijų.

EXALT PURITY! EXALT PURITY! – tai REVIVE! tendencijos kryptis, kurios idėja remiasi tuo, kad atmesdamas per daug stilizuotą ir sintetinį pasaulį, žmogus jaučia norą atrasti ryšį su žeme. Ieškoma primityvaus, tačiau modernaus estetinio ir harmoningo santykio tarp žmonijos sukurto ir natūralaus pasaulio. Serija EXALT PURITY! dizaineriai siekia minimalistinio, beveik dvasinio ir pagarbaus požiūrio į neapdirbtas medžiagas. Kuklios, grynos ir neapdailintos medžiagos yra akcentuojamos kaip santūrios, bet ne mažiau vertingos, spinduliuojančios neabejotiną prabangą. Reakcija į masinę produkciją įkvėpė naujam susidomėjimui daiktais, turinčiais unikalią istoriją bei kilmę. Esame nuolat apsupti masinių produktų bei medžiagų ir dažnai mūsų kasdieninė aplinka dėl efektyvesnio vartojimo yra kuriama mechaniškai. Būtent todėl šio estetinio judėjimo, kuris siekia dvasiškumo jausmo, esmė yra gebėjimas įvertinti neapdirbtas medžiagas, jų netobulumą, suvokti tikrąją kilmę, gerbti medžiojamus gyvūnus ir išsaugoti jų istoriją fiziniame pavidale – dizaino kūrinyje. Visos šios idėjos bei atsargūs sprendimai derinant medžiagą ir formą sukuria jausmą, apjungiantį dvasingumą ir energiją. Čia atrandame senovės tradicijas ir „animizmą“, kai medžiojamų gyvūnų, kaip maisto šaltinio, likučiai, taip pat buvo naudojami patvarių ir

76 I 2014: 2 (89)

dekoratyvinių objektų gamybai. Šis, į išteklius orientuotas požiūris, buvo gili pagarba gamtai. Originalias medžiagas-liekanas, nepaisant jų makabriškumo, dizaineriai pradeda naudoti ir savo kūryboje. Laukinė šiurkšti gamta tarnauja kaip duoklė šio pasaulio gamtos stebuklams, kaip idėjų šaltinis šiai grynai dizaino pakraipai. Dėl to paties susidomėjimo bangos dizaineriai didelį dėmesį skiria netobulam kūrybingumui, autentiškumui, gamtos spalvoms, tekstūroms ir formoms. Su kruopščiai atrinktomis medžiagomis ir formomis, svarbiausias tampa patikimumas ir jausmingas dvasingumas. Animizmu (lot. „anima“ – siela) bendrai vadinamos rašto neturinčių kultūrų religinės sistemos, pagal kurias materialūs kūnai, augalai, gyvūnai, daiktai ir kiti dalykai turi sielas, savo dvasias. Animizmas dažnai sutinkamas kartu su šamanizmu, nors jo bruožų galima rasti beveik visose pasaulio religijose.

Dizaineriai, apmąstydami gyvūninių medžiagų naudojimą, stengiasi, kad būtų išvengta nereikalingų atliekų. Taip jie pasisako už visų gyvūno dalių, įskaitant kailių, kaulų ir mėsos sunaudojimą, taip išreikšdami pagarbą gyvenimui. Šis judėjimas specialiai sukelia abejonių dėl mūsų santykio su gamta ir kalba ne vien tik apie gyvūnų paruošimą, o apie kiekvieno gyvūno sielą, kurią būtina tinkamai įvertinti.

Monochrominis minimalizmas Dominuojanti monochrominė spalva, schematiškumas ir paprastumas suteikia stiprų vizualinį įspūdį. Baltos ir juodos spalvos panaudojimas reiškia bekompromisį objekto vaizdą ir suteikia jam jėgos. Tuo pačiu metu tam tikras suvaržymas simbolizuoja galbūt ir drumstas ekonominio klimato sąlygas. Minimalistinėje estetikoje daugiau dėmesio skiriama ne pačiam objektui, bet jo santykiui su aplinka.

Primityvios, neapdirbtos žaliavos Ši primityvaus dizaino kryptis atsiranda kaip mūsų skaitmeninio pasaulio antitezė, grįžtanti prie mūsų teritorijoje, eros pradžioje, klajojusių priešistorinių žmonių. Vertingi primityvios išvaizdos objektai, atrodantys, tarsi rasti archeologinių kasinėjimų metu, atskleidžia archaiškus gamybos metodus. Naudojamos natūralios medžiagos, apdirbtos senąja originalia forma, o tai leidžia atskleisti grubaus ir tvaraus dizaino estetiką, primenančią mūsų mintyse primityvią epochą. Akcentuojamas sąmoningas apsisprendimas naudoti medžiagas, priešingas vartotojiškai kultūrai, tokias kaip akmuo, mediena ir gyvūnų oda, kailis. Atkreiptas dėmesys į natūralias medžiagas atskleidžia pagarbų požiūrį į vertingus išteklius, kuriuos dar galima rasti tarp mūsų planetos resursų.

Audiniai. Drobinio pynimo netikslumai ar specialiai paliktos klaidos, skirtingų storių, tarsi netobulai, netechniškai, tvarkingai suverpti audimo siūlai. Meilė rankų darbui, kad ir koks nelabai tobulas jis būtų. Netyčia, ar ne vietoje atsiradę rašto elementai, tarsi nekokybiškai nelygiai nudažyti verpalai. Iš šių netobulumų bei klaidų ir gimsta „genialumas paprastume”.

REJUVENATE CRAFT! REJUVENATE CRAFT! – tai antroji REVIVE! tendencijos kryptis. Ja norima atkreipti dėmesį į amatus kaip į moderniąją šaką, įgijusią populiarumą 20-ajame amžiuje, kai vartotojų santykis su maistu, kelionėmis ir dizainu tapo atsargesnis ir kruopštesnis. Amatų produktų poreikis atspindi žmonių fizinio kontakto ir bendravimo norą šiame vis virtualesniame pasaulyje. Skatinamas estetinis judėjimas, kurio esmė yra ne sezoniniai, o ilgalaikiai produktai, išliekantys bei perduodami iš kartos į kartą, todėl šiuolaikiniai dizaineriai stengiasi atgaivinti, ar net iš naujo atrasti amatų tradicijas, tikėdamiesi, kad bus sukurti autentiški dirbiniai su išlikusia priešistore. Dizaineriai taip pat dirba su rastomis ir perdirbtomis medžiagomis, atskleidžiančiomis klajoklišką ir nenuspėjamą gyvenimo būdą, kontrastuojantį su visuomene, kurioje dažniausiai dominuoja naujos, elektroninės technologijos bei monotoniška rutina. Praeitis yra susijusi su ateitimi, todėl dizaineriai pasinėrė į istorinę kūrybą, skirtą naujai kartai bei skatina džiaugtis amatininkų veikla, tradicijomis bei paveldu. Technologinių stebuklų ir masinės gamybos eroje pats vartotojas prisimena tradicinių amatų technologijas, įvertina iš naujo paviršių faktūras ir objektus, atsižvelgdamas į kultūrines vertybes ir istoriją. Tai lėmė meistrystės ir amatų, atliktų su praeities charakteriu, atgimimą. Dizaineriai dirba su rastomis ir perdirbtomis medžiagomis ir kuria įvaizdį klajoklių ar improvizuoto gyvenimo būdo,

kaip atsvarą mūsų visuomenėje dominuojnčioms technologijoms. Lygumas, tikslumas tampa jau nebe vertybe, iškeliama klaida ar atsitiktinumas, būdingi klajoklių tautų tekstilei. Amato pradžiamokslis, pirmieji žingsniai. Padaryti savo rankomis yra vertingiau nei teisinga atsibodusi tvarka – tai ir yra naujasis šiuolaikiškumas.

Asambliažas Ideali simetrija ir vienodumas gali būti transformuojami panaudojus koliažo technologiją, kuri netikėtom ir nenuspėjamom išraiškom suteikia vaizdinę įtampą ir sukuria didelį susidomėjimą. Rasti objektai ir iš mados išėjusios nebemadingos amatininkų rankų darbo technikos, eklektiškos skirtingų objektų kolekcijos pasakoja mūsų gyvenimo istoriją. Jie ir perteikia tikrumo jausmą ir suteikia turtingą tekstūrą. Asambliažas (pranc. „assemblage) – rinkinys, junginys, sankaupa) – modernizmo dailės rūšis: erdviniai kūriniai iš daiktų, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėtų į dėžutes. Asambliažas jungia skulptūros ir tapybos išraiškos priemones. Tai – trijų dimensijų koliažas. Pasirinkti objektai (pranc. „objekt trouve“) reljefiškai tvirtinami prie pagrindo – sukuriamas erdvinis-plastinis paveikslas.

Tekstilės amatai Kažkada jie buvo laikomi mūsų močiučių laisvalaikio praleidimo priemone, o šiandien tradici-

nių amatų technologijos, tokios kaip nėrimas, audimas ir mezgimas ir vėl tampa patrauklios. Tai įvyko dėl grupės dizainerių, kurie ėmėsi šiuos tekstilės metodus ir vėl sugražinti į gyvenimą, turėdami tikslą išsaugoti tekstilės ir amatų ateitį.

Naujųjų amžių folkloras Tradicinių amatų technologijos, primenančios tautodailę, paviršiai, raštai ir objektai, įtraukti į kultūros vertybes ir istoriją, ir vėl buvo entuziastingai priimti. Susidomėjimas tradicijomis, jų istorija ir kilme, užtikrino, kad vietinės kultūros ir kultūriškai specifinių amatų technologijos ir vėl tapo populiarios.

Ar šios tekstilės dizaino tendencijos atras vietą Lietuvoje ir ar matysime interjerus, kur bus derinamos naujo sezono tekstilės idėjos, ar tai taps artima tekstilės, interjero dizaineriams, architektams? O svarbiausia, ar to reikės Lietuvos žmonėms? Pamatysime tai per metus stebėdami skelbiamus naujus interjerus su tekstilės elementais.

2014: 2 (89) I 77

dizainovacija

Universali garso ir dizaino kalba

„...IŠ PERŽIŪRŲ“: dizaino naujokų rudens derlius

Dizaino naujokai – jaunieji dizaineriai, studijuojantys Vilniaus dailės akademijoje turi ne tik ką pasakyti, bet ir ką parodyti. Trečius metus iš eilės „Titaniko“ parodų salėje po peržiūrų eksponuojama paroda, kurioje galima pamatyti įdomiausius, novatoriškiausius, originaliausius ir geriausiai įvertintus dizaino studentų kūrinius iš praėjusio sezono, arba, paprastai tariant, – geriausią rudens dizaino derlių. Tekstas: Sandra Kliukaitė

Praėjusį rudenį studentams teko projektuoti net laivus, bendradarbiauti su įvairiais gamintojais, sudarančiais perspektyvas ateityje konceptus paversti realiais produktais. Kalbant apie kasdieniškus dizaino objektus – baldus ir interjero aksesuarus, reikėtų pažymėti, kad tarp geriausių atsidūrė mobilūs ir lengvai transformuojami objektai, iš esmės atitinkantys globalias šių dienų daiktų projektavimo tendencijas. Lengvumas, mobilumas ir transformacija – tai svarbiausi uždaviniai keliami šiuolaikiniams ir ypač ateities daiktams, kuriuos ateityje galbūt projektuos ir šie dizaino naujokai. Sutapimas ar ne, bet ypač profesionaliai atrodo studentų, pasirinkusių nagrinėti tarpdisciplininę garso ir dizaino jungtį, darbai. Panašu, kad šioje srityje dar galima nuveikti tikrai labai daug. Dizaino „hibridizacija“ – kai viename objekte susijungia kelios skirtingos industrijos, žavi tiesiog savaime, tačiau įdomi idėja ir patrauklus koncepto pristatymas ne mažiau svarbūs. Kai kuriems studentams tai suprasti ir įgyvendinti pavyko išties puikiai, tad šiuos darbus pristatysime plačiau.

78 I 2014: 2 (89)

Ausinės „Reed“

Pirmajame dizaino magistro kurse studijuojantis Karolis Bakūnas nuosekliai dirba viena kryptimi – jis jau keletą metų nagrinėja garso ir dizaino jungtį. Šiuo metu dizaino ir inžinerijos kompanijoje dirbantis Karolis sako, kad jį žavi ne tik audioaparatūra, bet apskritai prietaisų ir įrengimų dizainas. Pernai jau matėme jo, kartu su lietuviškų audioprietaisų gamintoju Tonearms.lt, sukurtą šiuolaikinio dizaino lietuvišką patefoną „Reed“. Kitas žingsnis, plėtojant „Reed“ prekės ženklą, – retrofuturistinės stilistikos ausinių konceptas, eksponuotas ir šioje parodoje, kaip vienas iš geriausių praėjusio pusmečio darbų. „Reed Preciuos“ – tai profesionalios ausinės studijai ir namams, gaminamos tik iš aukštos kokybės medžiagų. Ausinės turi dvi reguliavimo rankenėles šonuose: viena skirta valdyti muzikai, kita – naudojama kaip garso potenciometras. Garso signalą ausinės gauna kabeliu, tačau jas galima perjungti ir į bevielį režimą. Taip ausinės išlaisvinamos nuo laidų, o signalą gauna Bluetooth ryšiu. Ausinių stilistika įkvėpta 1970-ųjų ir 1980-ųjų laikotarpio. Tai – pilkų aliuminio panelių, didelių mygtukų, rankenėlių ir rodyklinių indikatorių laikmetis, kai gimė šiandien itin vertinamos hi-fi garso aparatūros dizainas, kuris į šiuolaikinio dizaino industriją po truputį vėl sugrįžta kaip nauja tendencija. „Reed EQ-X“ – ausinės skirtos tiems, kurie mėgsta derinti muziką ir garsus taip, kad išgautų kuo geresnį skambesį iš norimo kūrinio. Tai ypač praverčia, kai ausinės prijungtos prie grotuvo, neturinčio aukštų, vidutinių ir žemų dažnių reguliavimo. Ausinės suderinamos ir su nešiojamais grotuvais, ir su prabangia garso aparatūra. Ausinių kaušeliai pasukami, todėl jas patogu transportuoti. Tai – naujų technologijų ir retro dizaino pavyzdys, kurį sukurti Karolį inspiravo tokių legendinių gamintojų kaip danų „Bang & Olufsen“ ir amerikiečių „Harman/Kardon“ audioproduktai, taip pat ir automobilių dizainas, baldai, architektūra. Beje, Karolis didelį dėmesį skyrė ne tik ausinėms, bet ir jų pakuotėms, siekdamas užtikrinti saugų transportavimą. Pakuotės vidų sudaro minkštas porolonas, kuris savo dizainu primena realias porolonines paneles, gerinančias akustines patalpų savybes. Tokia pakuote dizaineris parodo, kad gamintojo požiūris į objektą nesibaigia sukūrus patį produktą, o apima ir pakuotę, ir produkto pateikimą vartotojui. Šios ausinės turėtų būti orientuotos į išrankų vartotoją, o ne į pigių prekių ieškančius žmones. Karolio teigimu, jos turi patenkinti klausytojų lūkesčius išgirsti tai, ko jie ir tikisi iš muzikos. „Muzikos aparatūra, kaip ir šios ausinės, yra tarpininkas tarp klausytojo ir muzikos, o kuo geresnis tarpininkas – tuo laimingesnis klausytojas“, – sako jaunasis dizaineris.

Architektūra

Muzikinis kubas „Sound Shapes“

Grafinio dizaino studentai Aistė Jakimavičiūtė ir Jonas Lekevičius taip pat nagrinėjo garso ir dizaino galimybes. Jie sukūrė muzikinį kubą „Sound Shapes“ – stilingą interaktyvų interjero objektą, leidžiantį žaisti ir kurti garsus. Šiame žaidime nėra laimėtojo ar pralaimėtojo: prie stalo priėję žaidėjai stumdo stiklines figūrėles, stalas atpažįsta figūrėlių judėjimą ir pagal tai gyvai kuriamas unikalus muzikos kūrinys. Muzika tampa universalia kalba, kurią supranta ir išgyvena visi. Ant šviečiančio stalo yra dvi neaktyvios zonos, kuriose stovi po 8 figūrėles – žaidimas subalansuotas dviems žaidėjams, stovintiems dviejose stalo pusėse, tačiau žaisti, žinoma, gali ir visa kompanija. Jei kažkuri figūrėlė įstumiama į vidurį, stalas atpažįsta specialų kodą figūrėlės apačioje ir įjungia tą kodą atitinkantį garsą. Iš viso, taip stumdant visas 16 figūrėlių, galima žaisti labai ilgai, ir muzika visada skambės patraukliai. Kompozitoriai Domas Strupinskas ir Paulius Kilbauskas sukūrė šešiolikos garsų rinkinį, kuriame visi garsai tarpusavyje labai gerai dera, todėl bet kur padėjus figūrėles, muzika skambės įkvepiančiai. Stale paslėptas tolygus apšvietimas, aukštos raiškos vaizdo kamera ir kompiuteris, gyvai analizuojantis gaunamą vaizdą. Naudojamos „Unity“ ir „Vuforia“ programos ir pačių kubo autorių sukurta programinė įranga, kuri atpažįsta kodus ir pagal tai valdo muzikos kanalus, ritmą, filtrus. Stalo paviršius – pieno atspalvių organinis stiklas, išskaidantis visą vaizdą, kuris yra kiek nutolęs nuo pačio paviršiaus, todėl figūrėlės atpažįstamos būtent tada, kai žaidėjas jas padeda. Figūrėlių kodai ir kubo sieninės dekoracijos naudoja tuos pačius motyvus, kurių įkvėpimo šaltinis buvo 18-ojo amžiaus vokiečių fiziko ir muziko Ernsto Chladni sukurtos figūros. „Šis mokslininkas pritvirtino metalinę plokštelę prie fiksuotų dažnių vibruojančio strypo ir pabėręs ant plokštelės miltų pastebėjo, kad susidaro raštai, kurie priklauso nuo vibravimo dažnio. Pagrindinis „Sound Shapes“ identiteto motyvas taip pat yra nesibaigiantis raštas, kuriuo padengtos kubo sienos. Šį raštą iš atskirų komponentų generuoja mūsų sukurta programa“, – sako muzikinio kubo autoriai.

2014: 2 (89) I 79

Nuo laivų modelių, grafinių eksperimentų iki baldų-transformerių

Greitaeigio katerio modelis „Upė“

Ketvirtakursis Justinas Kudzmanas sukūrė greitaeigį upinį katerį „Upė“. „Savo projektuojamam laivui norėjau suteikti itin dinamišką formą ir funkciškai, ir vizualiai. Laivas atrodo kiek agresyvokai, o tai jam suteikia veržlumo“, – sako studentas. Projektuodamas katerį, studentas daug dėmesio skyrė formos vientisumui. Buvo siekiama išvengti eklektikos ir „svetimkūnių“, taigi šio laivo dizainui puikiai tinka architektūrinis principas – „mažiau yra daugiau“. Nors gana įprasta, kad jachtų ir katerių šturvalai ar vairalazdės būna laivugalyje ar laivo konstrukcijos centre, katerio „Upė“ kapitono pozicija kitokia – ji priekyje, todėl priekinė laivo dalis iškilusi. Taip pat laivas turi didelius langus, kurie suteikia gerą peizažo matomumą. Laivugalyje atsidaro durelės, taigi, laivui stovint, keleiviai gali pasimaudyti ar pamirkyti kojas vandenyje, taip išnaudodami visas pramoginio katerio galimybes.

Interaktyvi Vilniaus katedros varpinės ekspozicija

Jaunoji dizainerė Barbora Adamonytė interaktyviąsias technologijas sugebėjo pritaikyti net tokiame, rodos, konservatyviame objekte kaip Vilniaus katedros varpinė. Čia ir vėl nagrinėjama garso ir dizaino jungties tema. Pagal Barboros sukurtą ekspozicijos projektą, pirmajame varpinės aukšte turėtų atsirasti recepcija, suvenyrų vitrinos ir interaktyvūs ekranai, antrajame bei trečiajame aukštuose – varpų ekspozicijos, kurių konstrukcijos sistemingai pakartoja varpinės balkių ir perdengimų sistemą. Įdomiausia čia – pritaikytas sudėtingas mechaninis įrengimas, vadinamoji „Goldbergo mašina“, praėjusiame amžiuje sugalvota amerikiečių išradėjo Rube Goldbergo. Ji veikia panašiai kaip viena ant kitos krintančios domino kaladėlės, sudarančios dinamišką grandininę reakciją. Mechanizmas „užsiveda“ lankytojui vos nulenkus svirtį. Sijos, kurių grioveliais rieda metaliniai rutuliai, įrengtos palei lubas, kamuoliukui kliudžius liežuvėlį, pastarasis suduoda varpui ir išskleidžia garsą. Goldbergo mašinos principu vykstanti grandininė reakcija lankytojus įtraukia į nesibaigiančią varpų garsų istoriją.

80 I 2014: 2 (89)

Pramoginio laivo modelis „Parabolė“

Studentė Eglė Stonkutė sukūrė asimetriškos formos lėtaeigį pramoginį laivą „Parabolė“, su erdviu, atviru deniu. 18 metrų ilgio, 50-ies sėdimų vietų laivas pasižymi erdviu išplanavimu, todėl keleiviai jame gali laisvai judėti ir plaukdami stebėti kintančius vaizdus skirtingais rakursais. Pirmojo aukšto laivugalyje suplanuota japoniška pirtis, o platūs laiptai veda į antrąjį aukštą, iš kurio atsiveria platūs panoraminiai vaizdai.

Tagetės – inovatyvus būdas orų prognozei vaizduoti

Grafinio dizaino antro magistro kurso studentė Viktorija Pampuščenko, susidomėjusi meteorologiniais tyrimais, sukūrė neįprastą orų prognozių atvaizdavimo būdą – tagečių mitinį sodą. Tagetės – tai dar iš graikų mitologijos žinoma žiedų rūšis, kuri padėdavo nuspėti oro pokyčius. Kompiuteriu sukurtame grafiniame mitiniame sode, kuris gali būti projektuojamas interjeruose pasitelkus projektorių, kiekvienas toks augalas reaguoja į oro pasikeitimus ir keičia savo formą priklausomai nuo faktinių oro duomenų, gaunamų realiu

laiku. Oro temperatūra turi įtakos spalvai, atmosferinis spaudimas parodo kritulių tikimybę, kurią vaizduoja augalų gamtinė savybė užsiskleisti prieš lietų. Kuo didesnė oro drėgmė, tuo daugiau žiedo gyslelės prisipildo vandens, tuo didesnis yra spalvos intensyvumas. Sukimasis aplink ašį parodo vėjo stiprumą. 12 augalų – 12 miestų, cirkuliuojančių nuo dienos link nakties. Naktį žiedai susiskleidžia ir krenta žemyn, dieną išsiskleidžia ir gyvenimo ciklas pasikartoja iš naujo.

2014: 2 (89) I 81

„Somni“ – miego talismanai Grafinio dizaino eksperimentus pratęsė ir Agnė Alesiūtė, sukūrusi, ko gero, labiausiai mistinį parodos objektą – konceptualią pakuotę, kuria siekiama išsiaiškinti vartotojo-produkto-pakuotės sąveiką. Pats vartotojas turi nuspręsti, kaip bus panaudotas šis objektas – šviesoje ar tamsoje. Naudojant išorinę (apsauginę) pusę, objektas tarnaus kaip interjero elementas, o išvertus vidinę pusę – kaip miego talismanas, kuris naktį saugos ramų miegą. Miego talismanų pakuotės konstruojamos pasitelkiant origami popieriaus lankstymo principą, leidžiantį iš vientisos plokštumos sukurti įvairų briaunuotą tūrį. Ornamentikai panaudoti skandinaviškų, magiškų runų motyvai. Kiekviena pakuotės pusė dekoruota skirtingų spalvų grafika, tam panaudoti specialūs, šviesą kaupiantys ir tamsoje ją skleidžiantys dažai.

82 I 2014: 2 (89)

Žaidimas su šviesa

Bendradarbiaudami su garsiojo italų dizaino gamintojo „Artemide“ atstovais Lietuvoje – kompanija „Delight“, dizaino katedros antrakursiai suprojektavo įvairius šviestuvų modelius: magnetiniu būdu tvirtinamą sieninį šviestuvą „Trauka“ (aut. Kotryna Butautytė), dekoratyvinį šviestuvą „Ambience“ su RGB sistema, leidžiančia vartotojui laisvai keisti šviestuvo spalvas ir intensyvumą (aut. Angelė Zujūtė), kinetinį pastatomą šviestuvą „Spotlait“ (aut. Austėja Platukytė) ir kinetinį, teleskopiniu būdu valdomą, darbo stalo šviestuvą „Tano“ (aut. Lukas Avėnas).

Mobilių, transformuojamų baldų tendencija

Medinis supamasis krėslas „VAR-TYK“ (aut. Dominyka Barkauskaitė) sukonstruotas taip, kad ant jo būtų galima ir suptis, ir stabiliai sėdėti – tereikia tik jį apversti. Be to, krėsle suformuotos talpyklos užklotui ar laikraščiams susidėti, tad nesunkiai šis baldas gali tapti ir jaukiu foteliu. Naktinis stalelis „Šviesulys“ (aut. Evelina Kudabaitė) ne tik talpina daiktus, bet ir tarnauja kaip šviestuvas, kurio srautas reguliuojamas stumdant viršutinę plokštumą. Šviesa įsijungia pravėrus dangtį (universalų padėkliuką), o išsijungia jį uždarius. Universalus „Kosmetinis stalelis“ (aut. Miglė Gruodytė) gali būti tvirtinamas tiesiog prie sienos arba kilnojamas ir transformuojamas į darbo vietą su nešiojamuoju kompiuteriu bei laikomas ant įvairių paviršių. „Sulankstoma kėdė“ (aut. Urtė Šmitaitė) – universalus, X formos baldas, lengvai transformuojamas ir turintis papildomą daiktų laikymo funkciją. Ant kėdės galima prisėsti iš abiejų pusių, o pernešant į kitą vietą nebūtina iš kišenių išimti daiktų.

2014: 2 (89) I 83

St. Loise Arches, USA. 1969

FOTOGRAFIJA

Reflections of the Chicago Structures in the Merchandise Window, Chicago. 1994

Miestovaizdžio matymas pagal Tėvą Algimantą Kezį Tekstas: menotyrininkė Inesa Kuliavaitė

2013 m. 2013 m. spalio mėnesį Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“ veikė Algimanto Kezio (g. 1928) fotografijos darbų paroda, supažindinanti su miestovaizdžio, architektūrine fotografija bei vieno iš ryškiausių išeivijos menininkų kūryba. Algimantas Kezys – fotomenininkas, rašytojas, filosofas, teologas, lietuvių kultūros ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose. A. Kezys gimė Vištytyje 1928 m., augo Kybartuose, Vilniuje. Prasidėjus antrajam Pasauliniam karui, kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1950 m. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten pašaukimas jį atvedė į Jėzuitų ordino dvasinę seminariją, kur 1961-aisiais buvo įšventintas į kunigus. Jo pastoracinė veikla apėmė lietuvių gyvenimą Čikagoje ir kituose Jungtinių Valstijų miestuose. Dirbdamas Čikagoje jis taip pat užsiėmė aktyvia intelektualine bei visuomenine veikla – įkūrė Lietuvių fotobiblioteką ir Lietuvių bibliotekos leidyklą, keletą metų vadovavo Lietuvių jaunimo centrui Čikagoje, 1980 m. įsteigė meno galeriją. Studijų metais, apie 1958-uosius, atsiskleidė ir dar viena, bene svarbiausia, A. Kezio veiklos sritis – fotografija. Kaip pats yra pasakojęs, fotografuoti

pradėjo visai netikėtai. Iš dalies lėmė atsitiktinumas, iš dalies – būtinybė. Vasaros stovyklose, atlikdamas praktiką su vaikais, norėjo rasti ir jiems, ir sau įdomų užsiėmimą. Vienam draugui patarus ir tėveliams padovanojus Hasselblado fotokamerą, nedrąsiai įsitraukė į šią „avantiūrą“. Mokėsi pats ir mokė kitus. Po truputį fotografija užvaldė visą A. Kezio gyvenimą ir paskatino atsisakyti dvasininko pašaukimo. Pirmaisiais Kezio darbais netrukus susidomėjo spauda ir leidėjai. Nuo 1964 m. jis pradėjo rengti personalines fotografijų parodas Čikagos Čiurlionio galerijoje ir kitose lietuvių kolonijose. Viena paroda po kitos, o 1965-aisiais buvo pakviestas rengti parodą garsiajame Čikagos meno institute. Nuo tada A. Kezys eksponavo savo kūrinius daugelyje Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Europos muziejų, 2000 m. dalyvavo parodoje Vašingtone. Jo darbai publikuoti garsiuose žurnaluose ir architektūros knygose. Parodoje „Architektonika“ atsispindi A. Kezio formalistiniai ieškojimai fotografijoje, kurie jį labiausiai išgarsino ir suteikė išskirtinio savitumo. Keturiasdešimt juodai baltų sidabro bromido architektūrinių fotografijų, api-

2014: 2 (89) I 85

Elevated Bridge near Chicago. 1968

mančių XX a. 7 – 10 deš. laikotarpį, pasakoja apie dangoraižių metalo ir betono konstrukcijas, atspindžius stikle, architektūrinius tūrius bei linijų geometriją, pastatų didybę ir jų fone išryškėjantį žmogaus menkumą, architektūrinių formų monumentalumą. Pabrėždamas nespalvotos fotografijos juodai-baltų, tamsių ir šviesių tonų kontrastą, A. Kezys ypač išryškina šviesą, kuri jo nuotraukoms suteikia ypatingos ekspresijos. „Juodas ir baltas pasaulis mums atskleidžia tikrąją esmę, perteikia gyvenimo subtilybes, – teigia fotografas, – bet mano pasaulyje dar egzistuoja mėnulio ir saulės spalva“. Skirtingas matymas bei įsijautimas į supantį pasaulį parodo A. Kezio stiliaus savitumą. Fotografijose jis „veikiau yra santūrus, nešališkas gyvenimo stebėtojas, negu jo dalyvis. Nei abejingas, nei pasiduodantis, jis nekelia savęs virš gyvenimo, bet stovi atskirai, nuošaliau. Jo fotografijose retai kada pasirodo žmonės, nebent kaip formalūs dizaino elementai, kartkartėmis – kaip vienišo žmogaus sudėtingame pasau-

Tamošaitis, Regimantas. Estetinė gyvenimo formulė. Literatūra ir menas, 1995-05-13, p. 8.

86 I 2014: 2 (89)

lyje išraiška“, – pastebi Viktorija Matranga. Ją papildo Tomas Pabedinskas, teigdamas, kad „asmenišku Dievo ir žmogaus būties ryšių pajautimu pagrįsti fotografijų estetiniai ypatumai lėmė svarbią A. Kezio kūrybos vietą Lietuvos fotografijos kontekste“. Tėvo (kunigo) A. Kezio fotografijos stipriai išsiskiria savo filosofiškumu, formos ir turinio harmonija, apgalvota kompozicija. Kiekvienas daiktas tampa svarbus ir įdomus, jei jis patenka į stiprius forminius rėmus, – yra sakęs pats A. Kezys. Tas magiškas formų grožis – esminė nuostata, atspindinti jo santykį su regimu pasauliu. Kaip pastebi Regimantas Tamošaitis, „<...> tiesa nušvinta ne kasdieniškuose, žmogaus psichiką atakuojančiuose reiškiniuose, bet retoje estetinėje akimirksnio įžvalgoje, per savotišką „praregėjimą“ arba, krikščioniškiau pasakius, formos „apreiškimą“. Apreikšta forma – ne tik grožis, bet ir slapta tiesa, kalbanti magiškąja dermių kalba. Todėl „fotografavimas – tai atradimas, o ne sąmoningas ko nors formavi-

Ontario Place, Chicago. 1992

Hyatt Regency Hotel, Chicago. 1982

Eiffel Tower, Paris, France. 1984

Chicago Place, Chicago. 1992

2014: 2 (89) I 87

Resting near Holy Family Church, Chicago. 1970

Les Invalides Court Yard, Paris, France. 1962

mas“1. Fiksuodamas miestą A. Kezys nesistengia sudaryti turistinio vadovo ar kurti miesto dokumentikos. Jis pateikia asmeninį aplinkos formų pasakojimą, kurį mato neįprastai. Apie savo miestovaidžių fotografiją A. Kezys yra sakęs: „Kurdamas miestovaizdžių seriją, tariausi pinąs man įprastų vaizdinių derinius, šviesos-tamsos, linijų-plotų kompozicijas, akiai patrauklias prasmes. <...> Žvelgdamas pro fotoobjektyvą į miesto architektūros siužetus, atrodo, stengiausi sukurti miesto vaizdinių apibendrinimą, o išėjo fragmentuota, suskaldyta, miestietiškų pavidalų mozaika. Ką tai reiškia? Ar tai lakios vaizduotės pokštas? O gal – pasąmonės keliami klausimai apie gilesnes prasmes, pačios egzistencijos esmę?“2 Fotografui būdingas platus akiratis. Jis kritikų apibūdinamas kaip poetas ir realistas, romantikas ir abstrakcionistas, ir netgi savojo laiko istorijos liudytojas. Pasak A. Rudzevičienės: „Miestovaizdžius A. Kezys paverčia mitologine arena, kurioje

archetipinių ir modernios civilizacijos ženklų sintezė sukuria emocinę ir intelektualią įtampą“. Vienas amerikiečių tyrinėtojas yra pastebėjęs, kad A. Keziui būdinga „antgamtiška abstrahavimo galia“, kuri ypač akivaizdi – tęsia Regimantas Tamošaitis – „monumentaliuose urbanistiniuose peizažuose, interjerųeksterjerų fotografijų cikluose, supermoderniose architektūrinėse perspektyvose, kur reflektuojančiuose paviršiuose magiškai žaidžia ir mainosi atspindžiai, šviesa ir šešėliai – pasaulio fenomenologija. Optinių deformacijų (esmių slėpimo) dinamiką kontrastingai atsveria judėjimą stabdančios faktūros, ritmą diktuojančios konstrukcijos. <...> Pradėjus fotografuoti Čikagą ir kitus didmiesčius, „formalistiniai motyvai“ prabilo ir siužetine kalba. Tačiau ir estetinės dokumentacijos serijose meniniai vaizdiniai neprarado simbolinės interpretacijos. <...> Gal tai ir dvasininko patirtis – už istorijos chaoso įžvelgti tiesų ir vertybių pastovumą arba tiesiog ieškoti pastovumo šiame kintančiame pasaulyje“3.

Kezys, Algimantas. Cityscapes II, 1996, p. 9.

Tamošaitis, Regimantas. Estetinė gyvenimo formulė. In: Literatūra ir menas, 1995-05-13, p. 8.

88 I 2014: 2 (89)

Marina City, Chicago. 1982

2014: 2 (89) I 89

Continental Center, Chicago. 1967

90 I 2014: 2 (89)

Chicago Rookery Stairway. 1967

Jei lygintume A. Kezio kūrybą su Lietuvos fotografijos kontekstu, pastebėtume, kad ji – kitokia, svetima reportažinei lietuviškos fotografijos kasdienybės vaizdavimo tradicijai. Pasak menotyrininkės Simonos Makselienės: „Kezio estetika labai skiriasi nuo tos, kuri būdinga Lietuvos fotografijos mokyklai, prie kurios esame įpratę visi, augę sovietinėje ar posovietinėje Lietuvoje. Čia dominavo humanistinė fotografija, kildinama iš Henri Cartier–Bressono (1908–2004) ar Brassaï (1899–1984). Jos centre – žmogaus, asmenybės portretas, unikalus jo gyvenimo momentas, per kurį atsiskleidžia visa jo gyvenimo istorija. <...> Lietuvos masteliu Kezio fotografija yra tikrai autsaideriška. Ji neturi sąlyčio taškų nei su tradicine Lietuvos fotografijos mokykla, nei su taip vadinamos „nuobodulio estetikos“ fotografijoje adeptais (kurie išlieka toje pačioje humanistinėje paradigmoje), nei su reportažinės ar reklamos/mados fotografijos plėtotojais. Pasaulinės fotografijos istorijos mastu Kezys, be abejo, nėra vienišas, o tampa tam tikros, būtent – formalistinės fotografijos tradicijos plėtotoju“. Tarptautiniame kontekste „keziška estetika turi daug sąlyčio taškų su XX a. 3 dešimtmečio rusų avangardo fotomenininkais, tokiais kaip El Lissitzky (1890–1941) ar Alexander Rodchenko (1891–1956), kurie plėtojo formalistinius-suprematistinius eksperimentus ir įėjo į istoriją kaip didieji Rusijos XX a. I pusės. avangardistai. Kitas kontekstas <...> – tai taip vadinama „architektūrinė fotografija“, kurią, galima kildinti iš vokiškojo Bauhauzo bei konstruktyvizmo. Būtent Bauhuzas inspiravo tokius menininkus kaip Hugo Schmölz (1879–1938) Vokietijoje, László Moholy–Nagy (1895–1946, Ven-

grija–Europa–JAV) ar Boris Ignatowitsch (1899–1976) Sovietų Sąjungoje. Ypač verta paminėti Kezio giminingumą Hugo Schmölz fotografijai, kuri tradiciškai įkomponuojama vokiško „naujojo daiktiškumo“ (Neue Sachlichkeit) paradigmoje. Joje bet kokie objektai yra atsiejami nuo bet kokių emociniųpsichologinių-subjektyvistinių implikacijų, išaukštinant jų objektyvią, formalią, kartais, regis, redukuotą iki teoremos ar lygties, iki matematinių santykių, prigimtį. Tokioje fotografijoje nėra vietos ašarai ant vaiko skruosto. Vis dėlto tokia fotografija užburia beveik graikiška proporcijų harmonijos paieška. Ši formalistinė paradigma, būdinga ir A. Keziui, yra labai netradicinė lietuviškos fotografijos kontekste, tačiau be jos Lietuvos fotografijos istorija stokotų labai svarbaus puslapio“, – pastebi Simona Makselienė. A. Kezio fotografijos yra saugomos Modernaus meno muziejuje, Niujorke (MoMa), Metropoliteno meno muziejuje, Niujorke, Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, Paryžiuje, taip pat Karnegio instituto Pitsburge, Pensilvanijoje, Čikagos meno instituto Los Andželo meno muziejaus rinkiniuose. Amerikoje išleista nemažai puikiai įvertintų A. Kezio fotografijų albumų: „Cityscapes“ (1988), pristatntis fotografijas iš 46 miestų JAV, Meksikoje, Kanadoje, Europoje ir Japonijoje, „Chicago/Kezys“ (1983), suskirstytas skyriais „Architektūros menas“, „Parkai, aikštės ir viešos vietos“, „Urbanistiniai stebėjimai“ ir „Naujas žvilgsnis“, kūrybos retrospektyvai skirtas albumas „Kezys. A Retrospective“ (1995), apžvelgiantis 30 metų kūrybos panoramą, „Woman“ (1997) – du tomai, skirti moterų portretams. Ir daug kitų knygų bei albumų ne tik JAV, bet ir Lietuvoje.

2014: 2 (89) I 91

naujienos Tekstas: Justės Urbonavičiūtės, nuotraukos: iš asmeninių kūrėjų archyvų

Fomi Viena iš svarbiausių šiųmetinių spalvų – balta – pranašauja švarų ir gryną šiltąjį sezoną. Tad „Injekcijoje“ pasirodęs Karolinos Fomiciovos baltasis lietpaltis puikiai pasitarnaus, jei ši tendencija yra jūsų taikinyje.

Ugnė Martinaitytė CosmoJesus kolekcija gruodį vykusioje „Injekcijoje“ buvo palydėta bene didžiausiais plojimais, o šviečianti aureolė ir ryškūs printai pakankamai ilgam užstrigo atmintyje. Belaukdami pilnos Ugnės Martinaitytės kolekcijos, kuri pasirodys ant „Mados infekcijos“ podiumo, kol kas mielai į savo spintą pasikabintume striukę su Jėzumi-kosmonautu.

wear it Kas arčiau širdies – lygūs ir griežti kampai ar mažytes barokines detales primenančios formos? Pasirinkimas iš galybės vienetinių nešiojamų objektų variacijų gali užtrukti, bet neabejojame, kad surasite savo segę.

Neanga Metalas ir oda – pagrindiniai Neringos Stuopelytės ginklai, kuriais ji bando užkariauti pasaulį. Griežtų formų drąsūs aksesuarai tinkami karingai šių dienų princesei. 92 /

/ 2014:2 (89)

naujienos

Barbora Adamonytė Plastmasiniai ir mediniai drabužių segtukai dažniausiai neatitinka praktiškumo ar estetikos reikalavimų. Perspektyvioji dizainerė Barbora Adamonytė jums sukūrė itin paprastą, bet genialią alternatyvą.

Gintarė Salemonaitė (Salemon’aite fashion/design) Gintarė Salemonaitė ne tik ironiškai žvelgia į nusistovėjusius stereotipus (ar pamenate jos kolekciją „Portraits of Stereotypes“, pasirodžiusią „Injekcijoje“?), bet ir žaviems džentelmenams kuria rankines. Ponai, jūsų dėmesiui – I Handle.

COCK TEAR Neseniai sportinius megztukus su „Gaidelio“ sausainius menančiais motyvais atskleidęs projektas COCK TEAR dar plėtojasi ir kuria planus ateičiai. Įpusėjus pavasariui, be šių drabužių, dar atsiras marškinėliai bei tekstiliniai pirkinių maišeliai. Laukiame!

KABA jewelry Iki šiol KABA aksesuarai pasižymėjo gana nuosaikiomis spalvomis, tačiau atėjus pavasariui, tarp naujųjų kūrinių įsimaišė ir šiek tiek neoninių blyksnių. Nuotraukos: Tautvydo Stuko.

Beleberda Galinėjantis su lietuvišku klimatu, šaliko prireikia mažų mažiausiai 183 dienas per metus. Tad pagalbos ranką tiesia Beleberda ir siūlo alternatyvą pabodusiems monochrominiams šalikams.

2014:2 (89) /

/ 93

interviu

Giedrius Paulauskas:

jei neturi ką pasakyti, tai gal geriau ir nesakyk Tekstas – Erikos Brandišauskaitės, nuotraukos – Visvaldo Morkevičiaus ir Erikos Brandišauskaitės

Besišypsantis Giedrius Paulauskas – toks jis šiandien, atradęs savo kelią madoje ir sakantis, kad kitur savęs nebeįsivaizduoja. „Popup“ ekspoziciją surengęs dizaineris plačiau pasakoja apie projektą bei dalinasi savo filosofija apie mados kultūrą.

94 /

/ 2014:2 (89)

interviu

2014:2 (89) /

/ 95

interviu

96 /

/ 2014:2 (89)

interviu

2014:2 (89) /

/ 97

A yra geltona „A yra geltona“ – bendras Lietuvos menininkų „Who Is He?“ ir Julijos Goyd projektas. Jis gimė iš smalsumo paversti žodžius spalvotomis šilko skaromis, kurios sąveikaudamos su žmogumi, taptų nauja kalbos išraiška. Kiekvienas dizainas yra sukurtas pagal algoritmą, lemiantį atsitiktinius spalvų derinius. Taip kalba virsta apčiuopiamu artefaktu, susietu fiziniais ryšiais su žmogaus organizmu.

Liucija Domkutė -

„šviežiausia“ laurų skynėja mados industrijoje Jauni kūrėjai vienas po kito vis dažniau įsižiebia lietuviškos mados kovoja dėl savo vietos po stiliaus industrijos saule. Pradedanti mados kūrėja Liucija Domkutė – ambicinga kostiumo dizaino konkursų dalyvė bei laureatė. Savo mistika ir melancholija dvelkiančią estetiką užkėlusi ant naujausios „Injekcijos“ finalo podiumo, šiandien ji pasakoja apie tai ir apie tarptautinius įspūdžius po konkursų, kūrybos procesus bei patirtis.

Jei reikėtų prisistatyti ir apibūdinti, kas yra Liucija Domkutė, keliais sakiniais, kokie jie būtų? Asmuo, kuris siekia pasaulio ir savęs pažinimo per kūrybos procesą. Šiandien tai vyksta per mados dizaino prizmę, bet, manau, jog ateityje imsiuosi ir kitų sričių ar integruosiu jas į madą. Kaip mada atkeliavo į tavo gyvenimą ir tapo kasdienybės dalimi? Kuo gyvenai ir domėjaisi iki tol, kol tapai mados dizaino studente, o vėliau ir diplomuota dizainere? Neplanavau tapti mados dizainere, bet tai įvyko. Turėjau planų studijuoti grafiką ar tapybą. Tuo užsiėmiau ilgą laiką iki studijų, tačiau likus pusmečiui iki stojamųjų į VDA, nusprendžiau, kad noriu savo pasaulio pažinimą reflektuoti per mados kalbą – ji man pasirodė universaliausia. Taigi šiandien tuo sėkmingai užsiimu.

Tavo vardas puikuojasi daugybės kitų mados konkursų dalyvių bei laureatų sąrašuose („Remake Fashion“ , „Inovatyvaus dviračio įdėklo dizainas“, „Krištolinė adata“) ir, atrodo, kad tavęs visur pilna. Kas tave skatina, motyvuoja dalyvauti įvairaus pobūdžio konkursuose? Tai erdvė, kurioje patogiausia parodyti savo darbus, susilaukti visuomenės dėmesio bei užmegzti atitinkamas pažintis. Gal pastarasis aspektas mane labiausiai ir motyvuoja! Užmezgu tinkamus, produktyvius kontaktus, dalijamės idėjomis, potyriais, gimsta nauji projektai. Pasigirk, kuriuo/kuriais savo pasiekimais ypač džiaugiesi ir didžiuojiesi? Kuo jie tau reikšmingi? „Jaunojo dizainerio prizo“ (toliau – JDP) 2013 m. apdovanojimu. Būtent šis konkursas daugeliui

Tekstas Rūtos Švedkauskaitės, nuotraukos Jovitos Zavišiūtės ir Justinos Cha

padangėje ir užtikrintai

pažintis

padėjo susipažinti su mano kūryba. Apskritai po šio apdovanojimo pasikeitė mano gyvenimas – jis tapo daug intesyvesnis, vis daugiau atsiranda kūrėjų, norinčių bendradarbiauti įvairiuose projektuose, plečiasi potencialių klientų ratas. Dalyvavai tarptautiniame jaunųjų dizainerių konkurse „Russian Silhouette“. Papasakok daugiau, kuo ši patirtis buvo išskirtinė? Kokios naudos tau, kaip kūrėjai, davė dalyvavimas jame? Tai – išties grandiozinis renginys, kuriam skiriama daug dėmesio bei lėšų. Kelios dienos repeticijų, peržiūros, matavimai. Iš viso konkurse dalyvavo apie 70 kolekcijų iš Rusijos ir jos kaimyninių šalių. Buvo renkamas geriausias Rusijos jaunasis dizaineris. Nustebino Omsko (aut. pastaba – nedidelis miestas Rusijos pietuose) mados mokyklos fenomenas – nors tai nedielis miestas, ir tikrai ne mados sostinė, tačiau šios mokyklos studentai yra pripažinti kaip geriausi ne viename tarptautiniame konkurse. Pagal kokius kriterijus renkiesi, kokiuose konkursuose dalyvauti? Tobulėjant darbams, konkursų lygis irgi keičiasi. Pirmaisiais savo kūrybos momentais keliaudavau į visus konkursus, į kuriuos tik galėjau pakliūti.Dabar, kai užimtumas vis didėja, iš tiesų, apsvarstau konkurso grįžtamąjį ryšį: kokybę, pateikimą, pragmatiškumą. Kokie tavo įspūdžiai po paskutinės „Injekcijos“ finalo? Kas tavo kūrybiniame pasaulyje vyksta po jos? Džiaugiuosi galimybe dalyvauti „Injekcijoje“. Tai man tapo motyvacija pratęsti savo bakalauro kolekciją, nes vis „stovėjo“ jausmas, jog kažko trūksta – sunkesnių formų, austų audinių. Įgyvendinau. Galiu dabar judėti toliau. Šiuo metu vykdau „Scala“ filmavimą, pirmieji kadrai intriguojantys, laukiu nesulaukiu rezultato! „Injekcijoje“ padidinai modelių skaičių, papildei savo „Scala“ kolekciją. Ar kurdama kolekciją JDP konkursui jau buvai numačiusi jos tęsinį ir suplanavusi visus modelius? Jau kurdama JDP, numačiau modelius, kuriuos pateikiau „Injekcijai“. Dėl laiko stokos jų nebuvo bakalauro darbe, tačiau tai nesugadino kolekcijos rezultato. Sulaukiau aukščiausio įvertinimo. Pridedi savo ranką ir prie mados fotosesijų stiliaus kūrimo. Kuo tau įdomus šis darbas? O štai! Tai ir yra mano mėgstamiausia dalis

kūrybiniame procese, nes tai – išties galutinis mano idėjos realizacijos momentas. Dažnai nutinka, jog pirmiausia pamatau savo kūrinį fotosesijoje, nei jį sukuriu gyvai. Darbo procesas vyksta nuosekliai: su fotografu suplanuojame visas detales – nuo atmosferos, judesių iki galimos bendros kadro kompozicijos. Tenka net keletą savaičių rinktis modelius, tam, kad rastume tinkamą veidą. Kaip pati apibūdintum savo kūrybos kryptį, estetiką, filosofiją? Tapyba – tai kelias, padėjęs man atskleisti savo stilistiką drabužių dizaine. Savo kūryboje atrandu mistinių, melancholiškų momentų, sumišusių su aštriu jautrumu, seksualumu. Žaidžiu sluoksniavimais, permatomomu, transformacija.

kiekvieno kūrėjo augimo procese. Aš taip pat vis dar einu šiuo keliu, o jis darosi vis aiškesnis ir ryškesnis. Kokiam žmogui kuri? Koks, bent teoriškai, turėtų būti tipinis tavo sukurtų drabužių dėvėtojas? Iš tiesų, kūrybos momentu retai susimąstau apie konkretų, potencialų vartotoją, jeigu nėra tam poreikio ar konkretaus užsakymo. Kurti drabužį – visų pirma yra išraiškos, minties forma. Viso gyvenimo nesusiplanuosi, bet kokie tavo artimiausios ateities užmojai? Esu gana nerami asmenybė, kelianti sau iššūkius. Turiu planų, bet niekada nešneku apie juos, kol neįgyvendinu. Tad visų paslapčių negaliu atskleisti.

Kurių tarptautinio masto dizainerių/ mados namų stilių galėtum laikyti artimu savajam? Žaviuosi Rick Owens, Terry Mugler, Givenchy tamsos estetika bei Maison Martin Margiela konceptualiu avangardu. Tai pat mane smarkiai įkvepia Billy Kid mados fotografija. Papasakok apie kūrybinį procesą: kaip vyksta tavo rūbų gimimas? Galbūt turi kokių nors ypatingų darbinių ritualų? Visų pirma mano drabužis turi pulsuoti energija, atmosfera. Vienas iš ritualų darbo pradžiai – „tobulo“ kambario įsivazdavimas: spalvos, šviesos, interjero detalės. Jeigu jame „įsipaišo“ mano kūrinys, tuomet jis, mano įvertinimu, yra geras. Vėliau vyksta silueto ieškojimas, detalių gryninimas ir stilistinis sudėliojimas. Kiek jaunam kūrėjui yra svarbu planuoti savo kūrybinę ateitį? O gal verčiau pasikliauti netikėtai ateinančiais įkvėpimais? Mados kūrėjas negali pasikliauti vien įkvėpimu ar laukti, kol ateis „toji“ idėja, nes madoje yra daug verslo aspektų, kuriems „mūzos“ neegzistuoja, o yra pateikiami produktai. Stiprus dizaineris yra tas, kuris sugeba produktyviai įdarbinti savo „mūzą“, laviruoti tarp kūrybos ir verslo. Jei kalbėtume apie įkvėpimą, iš ko jo semiesi? Ar nuolatos ieškai ko nors, kas motyvuotų, sužadintų kūrybiškumą, ar lauki nušvytimo? Kiekvienas kūrėjas pasirenka priemones, kuriomis jis dirba geriausiai ir kas jam iš esmės imponuoja: estetika, filosofinės idėjos, kultūriniai judėjimai. Savo identiteto gryninimas svarbus

GRUODIS 2013 / 2014 SAUSIS /

/ 2

pažintis

Grafikos dizaineris, virtęs mados kūrybininku Apie jaunąjį dizainerių kolektyvą „labàdienà“, kuris po pernykščių pražygiavimų „Infekcijos“ bei „Injekcijos“ podiumais, žaibiškai savo grafiška estetika užkrėtė kas antrą šiuolaikinio urbanistinio stiliaus gerbėją, rašyta, kalbėta ir rodyta ligi valiai. Šį kartą į dienos šviesą juos traukiame po vieną ir kalbiname grafikos dizainerį bei mados kūrybininką Petrą Navicką apie grafinį dizainą madoje, įgyvendintus projektus ir muziką. Tekstas – Rūtos Švedkauskaitės, nuotraukos – „labàdienà“, Karolio Milaševičiaus, Monikos Janulevičiūtės ir iš asmeninio P. Navicko archyvo

Jei reikėtų pradėti susipažinimo monologą žodžiais „Sveiki, mano vardas Petras...“, kaip juos tęstumėte toliau? Stengiuosi išvengti tokių pasisakymų ir tai labai priklauso nuo to, kam prisistatai, bet jei reikia trumpai, būtų taip: „aš – laisvai samdomas grafikos dizaineris, prieš porą metų baigęs Vilniaus dailės akademiją. Esu pozityvios iniciatyvos „labàdienà“ bendraautoris, laisvu metu besistengiantis dalyvauti ir užsiimti įvairiais projektais, kurie šiek tiek atitraukia nuo kasdienybės ir neįpareigoja būti vienoje kūrybinėje srityje. Man viskas įdomu, kas yra įdomu, ir nežinau, ką veiksiu ateityje“.

manymu, yra labai svarbu, tai gal tas vizualumo prižiūrėjimas duoda pranašumų.

Tiems, kurie ne tiek daug plaukioja dizaino vandenyse, esi geriausiai žinomas kaip ½ „labàdienà“ kūrybinės komandos. Kaip iš grafikos dizainerio tapai mados kūrėju?

Grįžkime prie grafinio dizaino: kokios kūrybinio proceso dalys tau įdomiausios, o gal kai kuriuos darbus kaip tik norėtum palikti kam nors kitam?

Nevadinčiau savęs „mados kūrėju“, gal esu labiau kūrybininkas. O visa tai įvyko natūraliai, iš smalsumo kitoms saviraiškos formoms. Visada įdomu tai, ko tu nežinai ir apie ką nenusimanai. Tai labai įtraukia į procesą, nes vis atrandi kažką naujo, išeina toks mini vidinis džiaugsmas. Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, po truputį „labàdienà“ įdėją su kolega Rapolu pavertėme materialia. Patys nepastebėjome, kad pradėjome kurti rūbus, nes iš pradžių tikrai nemanėme, kad taip nutiks.

Kuo profesionalūs grafinio dizaino įgūdžiai praverčia kuriant aprangą? Ar jie suteikia pranašumo prieš tradicines mados dizaino studijas baigusius kūrėjus? Na, manau, kad kiekvienas kūrėjas turi savo asmeninį kūrybos būdą, tad teigti, kad vienas ar kitas yra neva pranešesnis, būtų sunkoka. Aišku, mes iš grafinio dizaino pusės labai daug dėmesio skriame ne tik rūbui, bet ir jo pateikimui bei apipavidalinimui, jo istorijai, kas, mūsų

Įdomiausia ir svarbiausia būna turbūt pradžia. Tyrimas ir idėjų generavimas – du pagrindiniai dalykai. Po to jau eina įgyvendinimas. Tai – irgi smagu, tačiau ne visada juo rūpinamės patys. Iš viso komandoje esame penkiese – visi savo amato meistrai. Taigi, manau, gerą rezultatą lemia organizuotas darbų pasiskirstymas. Visų darbų pats nenudirbsi, privalai daryti tai, ką moki geriausiai.

Kuriant produkto ar prekinio ženklo tapatybę, reikia apgalvoti kiekvieną detalę nuo pirmos iki paskutinės abėcėlės raidės. Kaip ruošiesi ir įgyvendini tokius projektus? Kokie buvo įdomiausi, labiausiai vertę peržengti savo ribas? Tai paprastai – kaip ir visi kiti grafikos dizaineriai. Pradedi nuo eskizų, atmeti-apkarpai ties dėstymu, iškristalizuoji konceptą ir judi toliau prie visokių adaptacijų ir taip toliau. Svarbiausia, kad pačiam būtų smagu ir reikia daryti tai su meile, nuoširdžiai, negailint resursų. Dėl projektų – tai vieną iš įdomiausių išskirti sunkoka. Visi įdomūs savo skirtingais aspektais, bet daugiausia teko pažengti su „labàdienà“.

Kuriais savo darbais ar įgyvendintais projektais ypač didžiuojiesi? Kuo jie tau svarbūs? Tai būtų tie, kurie turi daugiausia sklaidos. Šiuo atveju „labàdienà“ – tai didžiausias ir ilgiausias projektas, apimantis daug skirtingų sričių ir įtraukiantis į bendrą iniciatyvą nemažai žmonių. Ši veikla atnešė ir vis neša didžiausią džiaugsmą, nes smarkiai praplėtė pažinčių ratą ir suteikė daug įvairios patirties. Visada ypatingas jausmas netikėtai išvysti kažką dėvintį mūsų rūbus.

2014:2 (89) /

/ 105

pažintis

2012 m. tavo kurta „Individualizuotų socialinių kodų“ aplikacija buvo įvertinta pirmąja vieta „Jaunojo dizainerio prizo“ konkurse. Papasakok apie projektą daugiau. Tai buvo mano bakalauro baigiamasis darbas. Prie jo dirbau beveik pusę metų ir idėjau nemažai pastangų. Teko patyrinėti įvairias ikonografines kalbas ir pasigilinti į heraldiką. Pati aplikacija pagal pavadinimą skamba gal komplikuotai, bet viskas yra labai paprasta. Tai – tokia nesudėtinga sistema, kuri sugeba sugeneruoti žmogui asmeninį herbą, kuris susideda iš 7 sekcijų. Kiekviena sekcija turi savo skirtingus ženklus, o tie ženklai yra parenkami paties žmogaus keliais paspaudimais. Herbą žmogus gauna į elektroninį paštą ir gali naudoti savo reikmėms, kaip savo identiteto simbolį. Simboliai turi galimybę jungtis kartu pagal tam tikras „santykių jungtis“ ir taip sudaryti didelį socialinį tinklą, kur keičiamasi informacija ir panašiai. Aišku, tai tik beta versija, nes norint, kad tai būtų preciziškai veikianti sistema su socialiniu tinklu, reiktų nemažų investicijų ir didelės komandos. Nors ir šiuo metu ši versija generuoja apie 3 milijonus skirtingų ženklų. Idėja paremta tuo, kad nemokėdamas vietinės kalbos ir nepažinodamas asmens, galėtum „perskaityti“ esminę informaciją – sugebėtum bendrauti vizualine kalba, kuri neturi ligvistinės kalbos barjerų.

Ar tau tai buvo pirmasis tokio pobūdžio projektas, kuriame dizainui teko susidraugauti su programavimu? Kuo šis projektas tau buvo kitoks? Niekada nedraugavau su programavimu. Man ten pernelyg sudėtingas skaičių dalykas, tai net nesistengiu išmokti programavimo kalbos, tam reiktų labai daug studijų ir laiko. O šiuo atveju aš sugalvojau sistemą, kad ji veiktų, ir dirbau su žmogumi, kuris iš programavimo duoną uždirba. Ačiū Mariui Sprunskui, su kuriuo ir toliau bendradarbiaujame.

Individuali kūryba ar dizainerių kolaboravimasis – kas tau arčiau širdies? Ir kolaboracija, ir individuali kūryba turi savo pliusų ir minusų. Manau, kad tarpinis variantas yra sveikiausias, nes nevisad dirbant komandoje pavyksta išgauti įsivaizduojamą rezultatą, kartais ir pats procesas užtrunka ilgiau, kol suderinamos nuomonės. Tai labai priklauso nuo komandos narių – ar laikui bėgant neprasideda trintis ir panašiai. Vis dėlto kolaboracijos labiau „nušlifuoja“ darbą iš visų pusių ir padeda nepaskęsti savyje, o tai neretai pasitaiko, kai dirbi vienas. Na, ir svarbiausia, per kolaboracijas pasidalini savo patirtimi, papildai žinių bagažą. Visa tai yra didžiausias smagumas. Asmeniškai manau, kad abu kūrybos būdai yra geri, tik reikėtų saikingai laikytis aukso vidurio.

Pakalbėkime apie tavo muziką. Dviguba kūrybininko (ar kūrėjo) ir didžėjaus tapatybė pakankamai įprastas 106 /

/ 2014:2 (89)

pažintis derinys. Vis dėlto, papasakok, kaip vaizdų kūrėjas tapo garsų kūrėjų? Nuo ankstyvos vaikystės klausydavau daug muzikos, kaupdavau įvairiais kolekcijas, domėdavausi įrašų studijomis ir panašiai. Nemažai įtakos buvo iš vyresniojo brolio pusės. Taigi visai neseniai kažkaip po truputį atėjo tas „viešas“ išlindimas. O tai ir man pačiam yra visiškai keista naujovė. Dar vis ieškau savo muzikinio identiteto, nesu kategoriškas dėl stilių, manau, tas „asmeninis filtras“ su laiku vis po truputį keičiasi. O šiaip garsas ir vaizdas glaudžiai susiję. Abu labai paveikūs. Turi savas kompozicijas ir nuotaikas, tai dirbant su vaizdu natūraliai išsivysto ir muzikinis suvokimas.

Netrumpas sceninis pseudonimas „Nes vis tiek čia mano gyvenimas“ skamba pakankamai nekukliai ir netgi kiek pretenzingai. Kodėl pasirinkai būtent tokį? Kažkada labai seniai tekdavo prižiūrėti jaunesnįjį brolį, tai jis turėdavo savo argumentą mūsų auklėjimams – „Koks tau skirtumas, nes vis tiek čia mano gyvenimas“. Būdavo juokinga, kai tai sakydavo 7 metų vaikas, bet iš kitos pusės, šiandien pagalvojus, tai skamba gana stipriai, su ego prieskoniu. Muzikos stilius-skonis yra labai subjektyvus ir asmeninis neginčijamas dalykas. Tai čia viskas dėl pasirinkimo laisvės ir juokingo brolio pasakymo.

Neišvengiamas klausimas apie įkvėpimą: kokiais keliais ir kokiu pavidalu jis pas tave atkeliauja? Kambaryje, ten po kaire, yra toks juodas stalas ir po juo – dėžė. Ant viršaus užrašyta „įkvėpimas“. Tai iš ten. Ne, ne... Sunkus klausimas. Inspiracijos turbūt formavosi nuo pat vaikystės iš supančios aplinkos ir žmonių. Šiomis dienomis gal jos labiau ateina iš asmeninių užmojų ir aplinkui esančių itin talentingų draugų bei pažįstamų. Vis norisi būti už kažką atsakingu, tai kažkaip taip išeina.

Neišvengiamas klausimas numeris 2: kokie artimiausios ateities planai, ambicijos ir užmojai? Nelabai daug planuoju toli į ateitį, viskas vyksta labiau spontaniškai ir intuityviai. Visgi turiu norą šaltojo sezono metu išvykti pagyventi į Rytus. Dar bus matyti, kaip kas, nenoriu smarkiai susiplanuoti, nes dažniausiai tai neįvyksta.

2014:2 (89) /

/ 107

Breath me Kepurė – Pasquale Bonfilio Me Cefit

Nuotraukos: Gabriele Dimola, modelis: Monique Kathleen (2morrow model), stilistė: Cecilia Gioetti, makiažas ir plaukai: Ginevra Daniele

Suknelė – Daizy Shely

Monoklis – Marco Ferrera, marškinėliai ir kaklo papuošalas – Toi et Moi

Bodis – Augustin Teboul, kaukė – Marco Ferrera, apyrankė – Tupi Tupi

faktai Odinės naujosios elegancijos apraiškos Be talpios ir stilingos rankinės, kaip ir be jaukių bei erdvių namų, – gyventi iš esmės neįmanoma. Šiuolaikiški stiliaus gurmanai trokšta privalomos praktiškumo ir stiliaus dermės, kuriai pridėtinės vertės suteikia aiški ir nuoširdi kūrėjo filosofija. Odinių rankinių ir originalių tekstilės aksesuarų kūrėjai DISTYLED išpažįsta vieną tiesą – kad funkcionalumo ir išgryninto stiliaus harmonija yra naujoji elegancija. Gamindami iš kokybiškų vietinės kilmės medžiagų, jie stengiasi pabrėžti savo baltiškąją kilmę. DISTYLED odinės rankinės nuo kitų skiriasi viena itin įdomia savybe – keičiamu pamušalu, kuris užtikrina patogią priežiūrą ir higienišką produkcijos vartojimą. Skambiu šūkiu „Distyle your style!“ (liet. „Išgrynink savo stilių!“) kūrėjai kviečia tapti estetiniais bendraminčiais. Foto: Tomas Bražinskas Modelis: Edita Tumašonytė Makiažas: Jolanta Poškaitė.

Tekstas Rūtos Švedkauskaitės

Riboto tiražo elegancija ant pakabos Yra vieša paslaptis, kad aukštoji mada stovi ant tvirto pamato, suręsto iš trūkumo iluzijos. Jau nuo pat industrijos gimimo dizainerių kūriniai buvo riboto tiražo, kuris neretai siekdavo vos vieną egzempliorių, prieinamą tik išrinktiesiems. Kad ir kaip snobiškai tai skambėtų, tačiau būtent šiam reiškiniui reikėtų dėkoti dėl to, ką dabar vadiname originaliu ir išskirtiniu stiliumi, kurį kiekvienas pats sau stengiamės susikurti. Subtilia elegancija alsuojantys Wave Code paltai kalba stilingų, savimi pasitikinčių moterų bei merginų kalba. Dominuojantys „oversized“ siluetai, netradiciniai atvartų kirpimai, ekspermentinės formos ir netikėtos detalės – visa tai kartu tampa išskirtinio dizaino objektu. Ribotas tiražas ir modeliai, dažnai gaminami tik pagal užsakymą, prisideda prie „must have“ auros kūrimo, kurios pagrindinis variklis yra išskirtinumas. FFakers

112 /

/ 2014:2 (89)

„Tekančios saulės“ šalyje blykstelėjo lietuviški spinduliai Įvairios šiuolaikinio lietuviško dizaino pristatymo ir sklaidos kampanijos po truputį tampa nebe retenybė, o norma. Užsienio miestuose augantis mažų parduotuvėlių ar internetinės prekybos platformų skaičius rodo, kad lietuviai ne tik turi ką parodyti, bet atranda ir nemažai norinčių į tai žiūrėti. NŪNAI – tai šiuolaikinio lietuviško dizaino produktų sklaidos projektas Japonijoje. Idėja yra gimusi vos praėjusių metų rudenį. NŪNAI platforma Tolimųjų Rytų stileivoms jau siūlo įsigyti vienetinius TADAM! ir OkiikO papuošalus, DEBESY kuriamas interjero detales jaukiems namams ar subtilius Barboros Adamonytės dizaino objektus. Prasidėjusi su „from East to East“ projektu, Lietuvių invazija į „Tekančios saulės“ šalį sėkmingai įgauna pagreitį. TADAM!

faktai Drabužis - kaip iš rėmo lipantis meno kūrinys Klausimas, kur nubrėžti ribą tarp paruoštų vilkėti drabužių ir kostiumo dizaino, ir ar ekstravagantiška apranga yra tinkama kasdieniniam vilkėjimui, vertas atskiros diskusijos. Vis dėlto porą savybių galima įvardinti – tai eksperimentavimo ir avangardistiškumo santykis. Po gruodžio pabaigoje Vilniuje, Šiaulių gatvėje, duris atvėrusios LOOM fashion studio stogu glaudžiasi dvi merginos – Vidmina Stasiulytė ir Julija Frodina. Jų kuriamą aprangą, aksesuarus ir avalynę vienija drąsa bei polinkis į avangardą ir eksperimentus. Į jokius rėmus ar standartus neįtalpinami drabužiai traukia ne vieną smalsią akį, tačiau labiausiai pribloškia avalynės dizainas. Ryškiaspalviai mokasinai ir aulinukai iš pirmo žvilgsnio sužeidžia kiekvienos „fashionistos“ širdį, o avangardiški, miško elfų apavą primenantys bateliai tiesiu keliu kyla į ekstravagancijos olimpą.

Švarios ir tyros mados triumfas Švari skandinaviško stiliaus estetika ir išgrynintos, taisyklingos formos traukia akį ir išsiskiria iš kitų, nuolatos šokiruoti ir taip bandančių patraukti į save dėmesį, kūrėjų. Šiųmetiniame „Injekcijos“ finale sužibėjęs Dovilės Cibulskaitės ir Anos Romanovos dizainerių duetas nesnaudžia ir kimba į darbus pristatydamas savo prekinį ženklą PURE. Anot kūrėjų, PURE – tai švari jungtis tarp dviejų sąvokų – sporto ir religijos. Pirmojoje jų kolekcijoje sporto sąvoka įprasminama subtiliais kirpimais ir atidžiai parinktomis medžiagomis, o religijos apraiškas galima aptikti detalėse. Visa tai į vientisą harmoniją sujungia besąlygiškai dominuojanti balta spalva, įprasminanti galią, sėkmę ir tobulybę – savybes, reikšmingas ir sporto, ir religijos kontekste. Lina Martinkėnaitė

Popierinės barbės devyndarbės Skaičiuok neskaičiavęs, bet matematika čia paprasta – kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Šia filosofija užtikrintai vadovaujasi ir darbščios jaunosios mados bitės, nepaliaujamai dūzgiančios prie vis kito kūrybinio projekto. Dizainerių Erikos Vizgirdaitės ir Rasos Jarmolavičiūtės duetui galima drąsiai klijuoti įvairiapusiškumo etiketę. Merginos savo kūriniais, pasižyminčiais tiesiomis moteriškomis formomis bei savita raštų ir spalvų derme, nuolatos nepavargstamai aprūpina lietuviško dizaino darbais prekiaujančias parduotuvėles. Žengdamos į intymesnes erdves, saldžių ir stilingų sapnų jos linki savo miegojimo drabužių kolekcija „VUJ VUJ sweet dreams“. Negana to, bendradarbiaudamos su fotografe Kristina Valeikaite, visai neseniai pristatė ryškų ir kiek provokuojantį tapatybės projektą, kurio pagrindinę fotosesiją įkvėpė popierinės lėlės.

Drabužių dizainas universalioms nuotaikoms Kone kiekvienas, sulaukęs klausimo, „koks tavo aprangos stilius?“, išraito paprastą ir itin diplomatišką atsakymą – priklauso nuo nuotaikos. Tokiam įgeidžiui įtikti – tikras iššūkis, tad ne kiekvienas dizaineris ryžtasi leistis į tokią provokaciją. Second Me prekinio ženklo filosofija – mąstyti plačiai, tad jie siūlo viską viename – mielą jaukumą, besikeičiantį su nevaldomu šelmiškumu, prašmatnumą, besimainantį su kasdieniškumu. Apgalvoto kirpimo Second Me dizaino suknelės bei „varlytės“, tinkamos kiekvienai progai ar nuotaikai, o vilkimo apdaro charakteris ir išbaigtumas yra nulemiamas vienintelio faktoriaus – vilkinčiojo nuotaikos. Rankų darbo drabužiai ir aksesuarai išsiskiria savo funcionalumu bei paprasto dizaino universalumu, kuris leidžia judėti link pagrindinio tikslo – tapti nepakeičiamu spintoje. Romanas Kiela

Nuotrauka: FFakers Modelis: Veronika Brazinskytė Makiažas: Beata Zverko

Prekinis ženklas be įsipareigojimų Stilingiems ir kokybiškiems daiktams, kurie yra verti būti pastebėti, prekinis ženklas nėra kokybės rodiklis – jų vertingos savybės kalba pačios už save. 2012 m. įkurtas prekinis ženklas, ironiškai pavadintas Unlabel (liet. „beženklis“), tarsi kviečia į aprangą pažvelgti pro kito atspalvio akinius. Akcentuojami prislopinti žemės tonai ir natūralios medžiagos (šilkas, vilna ir inovatyvios jos variacijos), kviečia atrasti sau artimą spintos gyventoją, išsirenkant iš visos elegantiškų vilnos suknelių, jaukių megztinių bei palaidinių ir paltų įvairovės. Subalansuota moteriško ir romantiško stiliaus gerbėjoms, bet širdį sušildys kiekvienai. 2014:2 (89) /

/ 113