"Centras" Nr.3, 2014

DIZAINO KELIONĖS

i

ARCHITEKTŪRA ▪ INTERJERAS ▪ DIZAINAS ▪ MADA

2014 vasara

Vidus lauke – 5 įspūdingos terasos Hamburgo žalioji patirtis Mažiausias namas pasaulyje Naujienos iš Milano 3 viešbučių interjerai Lietuviško dizaino dabartis Kaina 13,90 Lt ISSN 1392-6063 2014: 3 (90) I 1

www.vadasiga.lt www.akmeja.lt

Gra탑esniam gyvenimui

Turinys

2014: 3 (90) Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

8 Lenkijos žydų istorijos muziejus

14 Hamburgo žaliasis tinklas

20 Latvijos likimo sodas

Mados redaktorė Gabrielė Vaitkutė

63 Tendence 2014 – esmė slypi detalėse

64 NDG

66 Dizaino istorija

gabriele@infashion.lt

Redaktoriaus žodis

Kalbos redaktorė Žydrė Dargužytė

Jau antrąjį numerį iš eilės tenka kurti kunkuliuojant politinėms, globalioms aistroms. Dar kartą įsitikiname, kad Vakarų kultūros ir progreso įtaka mums atneša neramų, kupiną įspūdžių, tačiau kokybiškai pilnesnį gyvenimą.

Suprantu tuos, kuriems ramybė, gilūs apmąstymai, abejonės dėl kiekvieno žingsnio prasmės – vertybės su kuriomis nesinori skirtis. Bet ar tuomet netampame panašūs į Krylovo pasakėčios personažą žaltį, kuris ereliui ištaria: „Kam man sparnai, jie juk šliaužioti trukdo“.

zydre@interjeras.lt

Šiame numeryje pabandėme parodyti kokybiško gyve-

24 Medžių paunksmėje

70 Milano naujienos

28 Diogene - ko gero mažiausias namas pasaulyje

76 Interviu su metų fotografu L.Garbačausku

34 Namas ant vandens

82 Lietuviško dizaino pavasaris

36 Apartamentai Atlanto vandenyno pakrantėje

42 Prabangi trobelė Alpėse

98 INFASHION. Naujienos

100 INFASHION. Gatvės skonis

nimo galimybes lauke. Architektų biurai iš Latvijos, Šveicarijos, Austrijos, Pietų Afrikos Respublikos, Didžiosios Britanijos ir garsusis Renzo Piano biuras publikuoja savo naujausius darbus mūsų žurnalo puslapiuose. Tai – pavyzdžiai, kurie padrąsina bent keletui mėnesių išsikraustyti iš namų į lauką. Atrasti komfortą galima ir Lietuvoje, tik svarbu pasidomėti medžiagomis ir tam specialai pritaikytais baldais.

Kaip visada kviečiame į keletą dizaino viešbučių – aplankykime Alpes, Berlyną, Čikagą. Akivaizdu, kad viešbutis, kuris turi veidą, juo papuošia ir savo miestą. Tokių objektų augantis populiarumas rodo mūsų viešbučių verslo atstovams kryptį – kur link reikėtų nukreipti savo mintis, pastangas ir investicijas. Akivaizdžiai veikia posakis: „Grožis išgelbės pasaulį“.

Lietuvos kultūros taryba parėmė mūsų idėją pristatyti lietuviško dizaino pasiekimus, sukuriant ciklą straipsnių apie mūsų kūrėjų dabartį ir ateitį. Ko gero, geriausia šių dienų lietuviško dizaino kritikė Sandra Kliukaitė ėmėsi darbo ir iki kitų metų džiugins mus savo tekstais ir apžvalgomis.

Tai turėtų paskatinti ir interjero architektus, ir jų klientus savo interjeruose naudoti kuo daugiau lietuviškų detalių.

Jos tikrai nebenusileidžia savo kokybe užsienietiškiems pavyzdžiams. Patikėkite.

Pabaigiame infashion.lt dalimi, kuri skirta lietuviškai jaunajai madai, kurioje galima įžvelgti daug inspiracijų pasirenkant stilių, spalvą, formą. Būtent tokios inspiracijos ir tarpdisciplininės sąsajos duoda geriausius kūrybinius rezultatus.

Linkiu geros vasaros kartu su mūsų žurnalu

48 Bikini Berlin

104 INFASHION. Milda Čergelytė

Vytautas Gurevičius

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt

Autoriai: Didzis Jaunzems Erika Brandišauskaitė Gabrielė Vaitkutė Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Justė Urbonavičiūtė Sandra Kliukaitė Saulė Juknevičiūtė Žydrė Dargužytė Fotografai: Adam Letch Agnė Solovjovaitė Ariel Huber Augis Narmontas Barbora Adamonytė Darius Gumbrevičius Darius Petrulaitis Denis Kuchta Edgaras Marozas Eglė Jociūtė („FFakers“) Eric Laignel Ieva Markevičiūtė („FFakers“) Julien Lanoo Kurt Kuball Leonas Garbačauskas Maris Lapins Neringa Rekašiūtė Tomas Adomavičius Tomas Jasiulis Wojciech Krynski Viršelyje – Antoni Associates „Clifton View 7“, nuotrauka - Adam Letch

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. Žurnalas „CENTRAS“ leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 13,90 Lt.

Žurnalo partneriai:

54 Buvusios ir šiuolaikinės Čikagos veidrodis

108 INFASHION. Diamond District

58 Džiaugsmo šaltinis – EKO baseinas

112 INFASHION. Faktai

60 Indijoje kasamas ir apdirbamas akmuo – atradimas lietuviams

114 Lietuviškų interjerų Oskarai 2013’

Rubrika: Architektūra

ARCHITEKTŪRA

Wojciech Krynski

i

Lenkijos žydų

istorijos muziejus Parengta pagal „Lahdelma & Mahlamäki“ medžiagą Fotografijos: Photoroom, Wojciech Krynski Vieta: Varšuva, Lenkija Realizacija: 2013 m.

L

enkijos žydų istorijos muziejaus projekto užuomazgos siekia dar 1990-uosius metus, kai Tel Avivo diasporos ir Vašingtono Holokausto muziejų įkūrimo direktorius Yeshayahu Weinberg subūrė tarptautinę darbo grupę. Jos tikslas buvo parengti Lenkijos žydų istorijos muziejaus projekto strategiją. Apie 150 žmonių iš Europos, Izraelio, Šiaurės Amerikos atliko įvairias paieškas, rinko medžiagą ir kaupė informaciją apie Lenkijos žydų istoriją bei jų gyvenimus. Apie 2003 m. preliminari idėja ir projekto pagrindai buvo baigti. Ir štai 2005 m. įvyko konkursas, kuriame rungėsi daugybė architektų bei firmų, siekiančių sukurti vizualinį pastato sprendimą. Vienas iš pagrindinių atrankos ir vertinimo kriterijų buvo muziejaus formos ekspresija, kurią geriausiai atskleidė „Lahdelma & Mahlamäki“ architektai, vėliau susijungę su vietine „Kuryłowicz & Associates“ komanda.

Varšuva buvo vienas iš svarbiausių miestų žydams, nes jų čia iki Antrojo pasaulinio karo gyveno net pusė milijono. Pats muziejus įsikūręs tik kilometro atstumu nuo senojo Varšuvos centro.

Pastatas yra supamas gyvenamųjų namų ir parko, pavadinto Vilio Brandto (Willy Brandt), buvusio Vokietijos Respublikos federalinio kanclerio, įkūrusio Varšuvos getą, vardu. Šiurpą keliantis Varšuvos getas Antrojo pasaulinio karo metais buvo būtent šio parko vietoje, o šiandien tai primena tik paminklas, tapęs vienu iš atspirties taškų kuriant muziejaus architektūrą. Paminklas, aikštė

8 I 2014: 3 (90)

Pagrindinė pastato forma yra gana paprasta, elegantiška, „neišsišokanti“ ir taip nesugriaunanti landšafte vyraujančios harmonijos. Įžengus į muziejų, apima pakili, didinga nuotaika. Viduje dominuojančias organiškas formas įkvėpė Senojo testamento legendos, gamtos motyvai. Pagrindinė salė yra pats svarbiausias architektūros elementas, supažindinantis lankytojus su statinio istorija. Muziejus – tai daugiafunkcinis centras, atliekantis informacinę, edukacinę, kultūrinę funkcijas bei pristatantis įvairias parodas, susijusias su žydų paveldu ir istorija. Centrinė ekspozicinė erdvė – tai apie 5000 kv. m. ploto salė. Muziejaus parodos reprezentuoja įvairias žydų istorijos detales bei periodus nuo Viduramžių laikų, o holokausto tematika – tai tik vienas iš istorinių etapų, kuris nėra akcentuojamas. Kadangi siekis pristatyti žydų istorijos seką buvo vienas iš svarbiausių, itin didelę reikšmę turėjo parodos eksponatų išdėstymas, funkciniai sprendimai, patalpų planai, todėl į tai architektams teko labai stipriai atsižvelgti: derinti patalpų bei zonų išdėstymą su už ekspoziciją atsakingais žmonėmis. Taigi, siekiant sukurti ne tik įspūdingą pastatą, bet ir atsižvelgti į parodų, eksponatų pristatymo ypatumus, projekto metu vyko stiprus bendradarbiavimas.

Wojciech Krynski

Wojciech Krynski

Wojciech Krynski

ir muziejus stovi vienas greta kito, todėl reikėjo išspręsti problemą, kaip suformuoti naują urbanistinę erdvę, apimant visus šiuos elementus. Pagrindinis įėjimas suprojektuotas toje pačioje pastato pusėje, kur ir paminklas. Žvelgiant iš šio taško, lankytojai gali pamatyti daugiausiai aplinkinių erdvių ir skirtingų funkcinių zonų. Tai – tarsi paradinis įėjimas ne tik į muziejų, bet ir į tam tikrą urbanistinę zoną.

2014: 3 (90) I 9

Photoroom Šiaurės vakarų fasadas

Pietvakarių fasadas

Pietryčių fasadas

Šiaurės rytų fasadas

10 I 2014: 3 (90)

Daug metų trukęs Lenkijos žydų istorijos muziejaus projektas pagaliau įgyvendintas ir galima džiaugtis, kad architektai jam suteikė itin savitą, originalios konstrukcijos architektūrinę išraišką. Pastato didingumas ir unikalumas simbolizuoja tautos išskirtinumą, gebėjimą atsitiesti netgi po tragiškų istorinių etapų bei siekį pasižymėti įvairiose srityse.

Photoroom

Photoroom Photoroom

Žydų istorijos muziejaus išorinė ir vidinė konstrukcijos labai skiriasi. Pastato rėmas buvo gaminamas iš betono. Laisvų formų lenktos sienos bei stogas buvo tvirtinami prie rėmų sistemos. Siekiant išgauti tokias organiškas ir natūralias formas, betonas buvo purškiamas ant rėmo. Toks nešančių konstrukcijų projektavimas bei montavimas buvo tikrai sudėtingas, o kiek žinoma, tai pirmasis realizuotas nuolatinis projektas, turintis dvigubą lenktą paviršių. Bendras plieninių konstrukcijų ir betono sienų storis – net 60 cm. Išorinis dvigubo fasado sluoksnis buvo dengtas stiklo bei perforuoto vario plokštėmis, kuriose atsispindi miesto bei parko vaizdai. Pagrindinis didžiulis įėjimas suteikia tam tikrą užuominą apie vidines konstrukcijas ir efektingai kviečia lankytojus užeiti į vidų. Fasadą pagyvina vietomis atsirandantys skirtingų formų ir dydžių langai, pro kuriuos matomos vidinės konstrukcijos intriguoja.

2014: 3 (90) I 11

Wojciech Krynski 12 I 2014: 3 (90)

Projekto pavadinimas:

Lenkijos žydų istorijos muziejus

Grindų plotas:

18 300 m2

Bendras plotas:

123 000 m3

Užsakovas:

Varšuvos kultūros ministerija, Lenkija

Pastato funkcijos:

Muziejus, parodų ekspozicijos, konferencijų salė, biurai

Autorius:

Prof. Rainer Mahlamäki

Vadovai:

Riitta Id (dizaino projektavimas), Maritta Kukkonen

Bendraautoriai:

Jukka Savolainen, Mirja Sillanpää (įmontuojami baldai), Miguel Freitas Silva Markus Wikar (galutinis pastato modelis, geometrija, brėžiniai)

Architektūros bendraautoriai Lenkijoje:

Photoroom

„Lahdelma & Mahlamäki ltd.“ architektai (Suomija) bendradarbiaudami su įmone „Kuryłowicz & Associates“ (Lenkija)

„Kuryłowicz & Associates“, Stefan Kuryłowicz (iki 2011 m.), Ewa Kuryłowicz (2011-2013), Paweł Grodzicki (dizainas), Marcin Ferenc, Tomasz Kopeć, Michal Gratkowski

Statybos inžinerija:

„Arbo projekt“, Lenkija

Šildymo, ventiliacijos, oro kondicionavimo sistemos:

Pol-Con Consulting, Lenkija

Elektros inžinerija:

„Elektroprojekt SA“, Lenkija

Statybų rangovas:

„Polimex – Mostostal SA“, Lenkija

Statybų laikotarpis:

2009 m. liepa – 2013 m. gegužė

Realizacija, atidarymas:

2013 m. balandžio 19 d.

Projekto kaina:

39 mln. EUR

Wojciech Krynski

Wojciech Krynski

Architektūra ir dizainas:

2014: 3 (90) I 13

HAMBURGO ZALIASIS TINKLAS: kaip jis veiktų Vilniuje?

Tekstas: Saulė Juknevičiūtė

14 I 2014: 3 (90)

Miestas

i

etų pradžioje didžiuosiuose Europos dienraščiuose, architektūros tinklalapiuose bei socialiniuose tinkluose pasklido žinia apie Hamburgo Grünes Netz (angl. „Green Network“) arba Žaliąjį tinklą. Antras pagal dydį Vokietijos miestas – Hamburgas – paskelbė apie planą savo teritoriją apjungti žaliu susisiekimo tinklu, kuris sujungtų miesto pakraščius su jo centru ir leistų laisvai mieste judėti vien pėsčiomis ar dviračiu, ir taip prisidėtų sprendžiant klimato kaitos problemas bei sudarytų sąlygas Hamburgo gyventojams mėgautis gamta bei sportu savo kasdieniniame gyvenime.

M

Dalis antraščių tuomet, žinoma, buvo gana skandalingos, pavyzdžiui, Auto ban: How Hamburg is taking cars off the road1 (The Independent). Po to pasipylė žmonių iš viso pasaulio – Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Azijos – palaikantys komentarai bei rūpestis, kad toks progresyvus mąstymas apie ateities urbanistines problemas reikalingas visame pasaulyje. Tarp lietuvių architektų bei urbanistų socialiniuose tinkluose taip pat pasklido nuomonė, kad Hamburgas yra puikus pavyzdys, ir ne tik teorinis, – kad Vilniuje tokį Žaliąjį tinklą jau dabar turimomis sąlygomis būtų galima sukurti visiškai nesudėtingai, kad tai nėra utopinė ateities vizija, o labai logiškas būdas spręsti miestų problemas. Į šią temą nusprendžiau pažiūrėti iš dviejų pusių. Pirma, įsigilinau į Hamburgo Žaliojo tinklo – geros urbanistikos, kuri taikosi prie besikeičiančių sąlygų, – pavyzdį. Vėliau apie tai, kaip toks Žaliasis tinklas veiktų Vilniuje, mintimis pasidalinau su urbaniste, miestų ir šalių įvaizdžio eksperte Agne Selemonaite.

Hamburgo urbanistinės problemos Skaitant apie Hamburgo Žaliojo tinklo planą, natūraliai kyla klausimas, kodėl miestas taip ryžtingai apsisprendė imtis tvarų gyvenimo būdą skatinančių veiksmų. Pirmiausiai Hamburgo gyventojus susirūpinti privertė pastebėta akivaizdi klimato kaita. Nepriklausomai nuo to, kokia yra klimato kaitos teorija – tarša ar natūralūs žemės klimato pokyčiai, – akivaizdus faktas, kad Hamburgo vidutinė metinė temperatūra per pastaruosiuos 60 m. pakilo 1,2 laipsnio, ir tai pradeda atsiliepti miestiečių sveikatai bei gyvenimo komfortui. Taip pat Hamburgas yra miestasuostas ir per tuos pačius 60 m. jo jūros lygis pakilo apie 20 cm., ir, tikėtina, kad iki 2100 m. jis gali pakilti dar 30 cm.

Iš kitos pusės, 40 % Hamburgo teritorijos sudaro žaliosios zonos, todėl buvo nuspręsta šias problemas spręsti mieste sukuriant Žaliąjį tinklą. Hamburgo urbanistinio planavimo bei aplinkos skyriaus atstovės spaudai Angelikos Fritsch teigimu, per artimiausius 15–20 m., susisteminus žaliąsias zonas, žalieji takai sujungs miesto pakraščius su centru, judėti mieste bus įmanoma išskirtinai vien pėsčiomis ar dviračiu, todėl Hamburge žymiai sumažės automobilių kiekis, o miesto centre iki 2034 m. jų bus galima ir visai atsisakyti. Pastaruoju metu žaliojo miesto tema sparčiai populiarėja visame pasaulyje, tačiau daugelis tvaraus miesto vizijų nuvilia savo nerealistiškumu. Hamburgo modelis yra įkvėptas Kopenhagos, kuri yra laikoma sveiko gyvenimo būdo bei optimalaus susisiekimo mieste etalonu, tačiau tuo pat metu ji visiškai nėra utopinis miestas.

Kopenhaga – tiesiog miestas, kuris gerai, sveikai funkcionuoja. Hamburgas siekia tapti antru dideliu tvaraus miesto pavyzdžiu, miestu, turinčiu subalansuotą sistemą.

Žaliojo tinklo privalumai Pirmas ir akivaizdus Žaliojo tinklo plano efektas yra prisitaikymas prie besikeičiančio klimato. Žaliasis tinklas padės

1

Žodžių žaismas – autobahn vokiškai reiškia greitkelį. Tiesiogiai verčiant iš anglų kalbos – „Automobilių uždraudimas: Kaip Hamburgas panaikina automobilius iš kelių“.

2014: 3 (90) I 15

16 I 2014: 3 (90)

miestui sugerti išskiriamą perteklinį anglies dvideginį, taip pat gelbės miestą nuo audrų sukeliamų potvynių, sugerdamas vandenį, kuris įprastą betoninį miestą tiesiog paskandintų. Tačiau šis planas turi ir dar keletą gana netikėtų, bet nė kiek ne mažiau esminių privalumų. Žaliasis tinklas padės žmonėms judėti mieste tvariu būdu. Tai reiškia, kad žaliosios zonos ne tik neutralizuos dalį anglies dvideginio, bet dalis jo net nebus išskiriama. Judėjimas automobiliu taps ne būtinybe, o asmeniniu pasirinkimu, tad žmonėms bus sudarytos sąlygos lengvai ir efektyviai judėti dviračiais ar pėsčiomis. Šis aspektas leis miesto gyventojams daugiau būti gamtoje ir kasdien mankštintis, o tai padės kelti miestiečių sveikatos lygį. Angelika Fritsch sako, kad Žaliasis tinklas sudarys sąlygas žmonėms vaikščioti ir bėgioti, plaukioti, mėgautis iškylomis bei restoranais gamtoje, ramybe, stebėti laukinį gyvenimą tiesiog miesto teritorijoje. Pats gyvenimas mieste įgaus visiškai naują prasmę. Visa tai sumažins poreikį žmonėms vykti už miesto savaitgaliais, o tai toliau mažins ne tik taršą, bet ir miestiečių išlaidas.

Tvaraus gyvenimo būdo skatinimas mieste ankstyvoje urbanistinių problemų stadijoje turi ir daugiau privalumų.

Hamburgo urbanistai įsitikinę, kad miestai, kurie tampa žalesni ir draugiškesni dviratininkams bei pėstiesiems, turi daugiau šansų pritraukti žmones ir likti konkurencingi.

Viena vertus, akivaizdu, kad laikui bėgant, miestų gyventojai, ypač vaikai bei vyresnio amžiaus žmonės, vis labiau kentės nuo kylančių temperatūrų, todėl miesto mikroklimato gerinimas žymiai prisidės prie gyvenimo mieste kokybės. Hamburgo tarptautinės ekonomikos instituto analitikas, daktaras Svenas Schulze, taip pat pastebi, kad nors Žaliasis tinklas galimai užims vertingą miesto teritoriją, reikalingą gyvenamųjų namų bei verslo plėtrai, tačiau atneš kitų ekonominių privalumų, kurie padės pritraukti į miestą itin išsilavinusių bei kompetentingų žmonių. Taigi klimato kaita jau dabar stebina ateities vizija, kuri kur kas labiau primena ne futuristines žmonijos katastrofas, o atgal į gamtą pobūdžio sprendimus, kurie į mūsų kasdieninį miesto gyvenimą įsileidžia sveiką ir tvarų gyvenimo būdą bei gyvenimą gamtos apsuptyje.

Kodėl Hamburgo Žaliojo tinklo modelis aktualus Vilniuje?

Agnė Selemonaitė sako, kad pirmiausia toks modelis, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, padėtų sumažinti transporto spūstis iš miesto centro į gyvenamuosius rajonus ir atvirkščiai. Antra, nors Vilniaus teritoriją sudaro net 40 % žaliųjų erdvių, daugelis jų yra retai naudojamos, virtusios mirusiomis erdvėmis, todėl kad dažnai yra apleistos ar net pavojingos naudoti būklės. Tokios erdvės ir miestui, ir jo gyventojams kelia daugiau rūpesčių nei naudos ar džiaugsmo. Tai reiškia, kad šių erdvių potencialas nėra išnaudojamas. A. Selemonaitė įsitikinusi, kad daugelis Vilniuje esančių žaliųjų erdvių galėtų būti išnaudojamos ekonominei ar socialinei veiklai. Tokiuose plotuose galėtų atsirasti kavinės, vykti koncertai, būti įrengtos sporto aikštelės, kuriose vyktų treniruotės, veiktų dviračių taisymo punktai, edukaciniai centrai ir panašūs dalykai. Visa ši veikla galėtų miesto savivaldybei generuoti papildomų pajamų. Taip pat nemažiau svarbu, kad Vilniuje daugėja

Grįžtant į Vilnių Įdomus sutapimas: Vilniaus miestą, kaip ir Hamburgą, sudaro 40 % žaliųjų erdvių. Nors, dėl nusistovėjusių įpročių, vilniečiai ir žingsnio žengti be automobilio, atrodo, negali, tai miesto gyventojams ima kelti nemažų kasdieninių problemų – ypač dėl laiko, praleidžiamo spūstyse. Tuo pat metu atsiranda vis daugiau progresyvių vilniečių, kurie propaguoja aktyvų gyvenimo būdą, daug laiko praleidžia lauke sportuodami, o ir miesto centre juda dviračiais ar pėsčiomis. Viena iš tokių miestiečių yra ir urbanistė Agnė Selemonaitė, su kuria ir atsakėme į klausimą, kodėl modelis, panašus į Hamburgo Žaliąjį tinklą, ne tik yra Vilniui reikalingas, bet taip pat ir visiškai nesunkiai įgyvendinamas bei sukuriantis tiesioginę vertę kiekvienam vilniečiui.

2014: 3 (90) I 17

18 I 2014: 3 (90)

gyventojų, kuriems reikalingi ne tik nauji gyvenamieji plotai, bet ir rekreacinės zonos lauke, kurios būtų tinkamos poilsiui, sportui, kitaip tariant, – išlaikytų gyventojų sveiką gyvenimo būdą ir psichologinį komfortą.

Kodėl Vilniuje būtų nesudėtinga sukurti Žaliąjį tinklą?

Kaip jau minėta, jei kalbėtume apie kiekį, žaliųjų erdvių Vilniuje turime daugiau nei užtektinai, jos tiesiog nėra tinkamai panaudojamos. Struktūriniu požiūriu šių erdvių išsidėstymas mieste leistų lengvai judėti žaliaisiais koridoriais pėsčiomis, dviračiais ar kitais panašiais būdais. Tai reiškia, kad Žaliajam tinklui sukurti nieko nei griauti, nei papildomai statyti nereikia. Taigi trūksta tik sistemingo požiūrio. Taip pat A. Selemonaitė sako, kad Vilnius tiesiog natūraliai turi kompaktišką miesto centrą, kuriame pakankamai greitai ir lengvai viską galima pasiekti pėsčiomis, o dabar jau ir miesto dviračiais. Kitas žingsnis galėtų būti ir automobilių atsisakymas ar bent jau jų eismo ribojimas Vilniaus senamiestyje.

Ko Vilniui dar trūksta, kad čia būtų galima įgyvendinti Žaliojo tinklo modelį ir kad jis efektyviai veiktų?

Urbanistės nuomone, vertėtų susitarti dėl apibrėžimų, atitinkančių šių dienų miesto erdvių funkcijas, pavyzdžiui, – gatvės erdvė, miesto skveras, aikštė, žaliasis koridorius, miškas, lokalus parkas ir kt. Šiuo metu visos žaliosios erdvės skirstomos į želdynus, gamtinius karkasus ir žaliuosius plotus. Šių terminų nesupranta potenciali šių erdvių auditorija. Antras žingsnis, Agnės Selemonaitės manymu, turėtų būti suskaičiavimas, remiantis esamu gyventojų kiekiu ir numatoma miesto plėtra, koks konkrečiai yra šių erdvių naudojimo poreikis. Remiantis šiais rodikliais, turėtų būti

A. Selemonaitės nuomone, Lietuvoje yra per mažai vertinama tiesioginė žaliųjų erdvių nauda verslui. Tai išspręsti padėtų atsiradę paprasti ir lankstūs būdai savivaldybėms bendradarbiauti su verslu ir gyventojais, vienas iš gerų pavyzdžių – BID (angl. „Business Improvement Districts“) modeliai, kurie yra taikomi Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės miestuose.

Žaliojo tinklo požiūrio nauda Atrodo, kad kol žmonėms dėl įvairių reiškinių (taip pat ir klimato kaitos, užterštumo ar pasyvaus miesto gyvenimo būdo) tiesiogiai problemų nekyla, jie yra linkę būti skeptiški ir pasyvūs. Tačiau Žaliojo tinklo modelis gana akivaizdžiai siekia tiesioginės naudos ir geresnės gyvenimo kokybės kiekvienam miesto gyventojui asmeniškai. Paklausta, kaip jos, ar, kitaip tariant, kiekvieno vilniečio gyvenimas tiesiogiai pasikeistų, jei Vilniuje imtume įgyvendinti Žaliojo tinklo idėją, Agnė Selemonaitė pirmiausia pažymėjo, kad daugiau laiko leistų lauke – net ir dirbdama. Taip pat ji sutiktų mokėti papildomai už buto nuomą ar jį įsigydama, jei šalia jo būtų sutvarkytas parkas ar kita atvira žalia erdvė, bei mielai naudotųsi, o tai reiškia, ir leistų pinigus, žaliosiose erdvėse teikiamoms paslaugoms – kavinėms, sporto aikštynams. Urbanistė prisipažino, kad jau dabar, persikėlus iš Justiniškių į Žirmūnus, kur palei Nerį yra sutvarkyti takai bėgiojimui bei dviračiams, ji ėmė mieliau vaikščioti pėsčiomis bei dažniau sportuoti, tad efektas akivaizdus.

Dar vienas teigiamas aspektas, Agnės Selemonaitės nuomone, – žmonės sportuodami ar leisdami laiką lauke yra labiau atsipalaidavę ir linkę bendrauti, kiekvienas iš mūsų mažų mažiausia turėtume galimybę išplėsti savo socialinį ratą ir turiningiau leisti laisvalaikį bei būti efektyvesni darbo metu. Reiktų pasakyti, kad vienas iš dalykų, kuriuos Vilnius jau turi kelyje link žalesnio bei sveikesnio gyvenimo, yra jo gyventojai. Progresuojant Vilniuje tokį Žaliąjį tinklą jau dabar turimomis sąlybendros žmonių masės pasaulėžiūrai, keičiasi kiekvieno iš mūsų gyvenimo gomis būtų galima sukurti visiškai nesudėtinga. tai būdas, o tai ir yra paklausa ir didžiaunėra utopinė ateities vizija, o labai logiškas būdas sia paskata, skatinanti miestus plėtotis, nesvarbu, ar tai būtų Hamburgo spręsti miestų problemas.

Grünes Netz, ar Vilnius – žaliausia Europos sostinė.

nustatomi prioritetai bei kriterijai, pagal kuriuos savivaldybė galėtų kryptingai veikti. Turint tokią sistemą, įsitikinusi A. Selemonaitė, ir pačiai savivaldybei būtų lengviau dirbti.

Kai kuriais atvejais užtektų atiduoti lokalias erdves tvarkytis vietinėms bendruomenėms, t.y. palengvinti leidimų tvirtinimo kelią, kad bendruomenės galėtų pačios apsispręsti ir sodinti medžius, susitvarkyti apšvietimą bei imtis panašių iniciatyvų pagal savo poreikius.

Birželio 19–21 d. Hamburge vyks tarptautinė konferencija tema „Miesto žalioms erdvėms Hamburge 100 metų: žmonių parko ir miesto parko idėja – tvaraus miesto ypatybės ir perspektyvos“ (angl. „100 years of urban green spaces in Hamburg / urban greenness: People´s park and city park idea – qualities and perspectives for a sustainable city“), renginio programą galite rasti čia: http://www.100jahre-hamburger-stadt-und-volkspark.de/en/

2014: 3 (90) I 19

i

ARCHITEKT的RA

20 I 2014: 3 (90)

ARCHITEKTŪRA

i

Latvijos likimo sodas (apžvalgos terasa ir paviljonas) Tekstas: Didzis Jaunzems Fotografijos: Maris Lapins Vieta: Koknesė, Latvija Realizacija: 2013 m.

A

pžvalgos terasa ir paviljonas buvo suprojektuoti Krievkalna saloje, Koknesėje, Latvijoje, memorialiniame parke, pavadintame „Likimo sodu“ (angl. „The Garden of Destiny“). Tai buvo pirmasis architektūrinis objektas šioje zonoje, kurią ateityje tikimasi išplėtoti. Likimo sodas – tai memorialinė vieta, skirta atminti visoms Latvijos gyventojų gyvybėms, XX a. paaukotoms dėl valstybės. Šio parko projektas planuojamas baigti per 100-ąjį valstybės jubiliejų, 2018-aisiais metais. Apžvalgos terasos ir paviljono projektas prasidėjo kaip architektūrinis konkursas, kurį laimėjo Didzis Jaunzems, Laura Laudere kartu su architektūros studija „Jaunromans un Abele”.

Projekto realizavimas buvo įgyvendintas iš žmonių finansinės paramos, taigi šiomis aplinkybėmis atsiskleidė ir tvirtas Latvijos gyventojų ryšys su gamta

ir noras padėti sukurti gražų bei vertingą paminklą. Gamta latviams – tai vidinės energijos, stiprybės, ramybės, harmonijos ir paguodos šaltinis – ir ji šiame projekte turėjo pirmumo teisę. Buvo siekiama sukurti ne architektūrą gamtoje, o gamtą architektūroje ir atrasti kiek įmanoma harmoningesnį šios sąjungos sprendimą. Toks latvių požiūris ir bendra investicija atnešė projektui architektūrinį apdovanojimą už geriausią metų darbą („The Prize of the Year in Latvian Architecture Best Works Award“).

Likimo sodas buvo projektuojamas atsižvelgiant bei panaudojant kraštovaizdį ir jo detales, tokias kaip medžiai, reljefas, įspūdingi stebėjimo taškai. Apžvalgos terasa ir pastatas įvairuoja savo atvirumu ir matomumu. Architektūriniai sprendimai suteikia galimybę naudotis pastatu bet

2014: 3 (90) I 21

kokiomis oro sąlygomis ir leidžia lankytojams pasirinkti tokį apžvalgos pobūdį, kuris jiems labiausiai tinka – aplinka galima mėgautis sėdint ant suoliuko, vaikštinėjant takeliais, stebint ją nuo terasos ar iš paviljono vidaus, patogiai įsitaisius fotelyje. Paviljono architektūra sukurta taip, kad iš suoliuko švelniai peraugtų į pastatą. Pats statinys tapo platforma, leidžiančia žmonėms harmoningai sąveikauti su gamta. Žvelgiant iš šios apžvalgos aikštelės, galima pastebėti tam tikrą landšafto charakteristiką, didžiulę supančią erdvę ir grožėtis tekančia Daugavos upe.

Buvo išanalizuoti lankytojų srautai ir pagal juos nustatyta tinkamiausia vieta paviljonui. Norėta, kad šis neužstotų panoramos ir upės vaizdų. Apž-

22 I 2014: 3 (90)

valgos taškai, tokie kaip suoliukai ir pavėsinės, pastatyti tose vietose, iš kurių įspūdingas gamtovaizdis matomas geriausiai. Organiška pastato forma buvo siekta išsaugoti ir pabrėžti esamų medžių vertę. Skirtingi landšafto grunto lygiai buvo panaudoti architektūrinio dizaino naudai, nes taip suformuotas įdomus, dalimi į šlaitą įsirėžęs pastatas, savo nuožulnumu leidžiantis patogiai patekti į žemiausią terasos stebėjimo aikštelę.

Paviljonas ir apžvalgos terasa pagaminti iš maumedžio medienos. Pagrindinė laikanti konstrukcija – maumedžio masyvo rėmai. Apdailai naudotos maumedžio lentelės, apdirbtos taip, kad būtų išvengta slydimo ant takelių bei pastato stogo. Lentelės naudotos įvairių pločių, todėl jų

atsipalaiduoti, paiškylauti, užsiimti lauko žaidimais ar kita veikla. Likimo sodas yra labai reikšmingas tuo, kad žmonės savanoriškai aukojo savo pinigus, todėl projektas buvo ruošiamas itin kruopščiai, stengtasi pateisinti visų lūkesčius bei atsižvelgti į įvairias socialines lankytojų grupes, jų poreikius. Parkas jau populiarinamas – nuo šių metų buvo priimtas oficialus leidimas porų vedyboms „Likimo sode“, todėl ši vieta tapo itin dažnai lankoma jaunavedžių.

Specialistai kartu su tauta, nusprendę pagerbti žuvusius Latvijos piliečius, susibūrė ir sukūrė savotišką rojaus kampelį. Toks latvių ryžtas simbolizuoja ne tik praeities sunkumus, bet ir dabartinį vieningumą bei įkvepia, padrąsina žengti į pozityvią ateitį. Šiuo projektu buvo priminta, jog architektūra neprivalo konkuruoti su gamta ir kad toks harmoningas, natūralumu dvelkiantis „Likimo sodo“ paviljonas nuteikia kur kas malonesniam poilsiui nei modernus, kontrastuojantis svetimkūnis.

kompozicija atrodo gyviau ir natūraliau. Turėklų virbų ritmas taip pat panašus, todėl neišsiskiria iš bendro konteksto. Paviljone patogiam panoramos stebėjimui įrengti suoliukai ir keletas modernių fotelių, apdailintų tokiomis pačiomis medinėmis lentelėmis. Nuo vėjo ar lietaus apsaugo tvirtas stiklas, todėl net atvykus blogu oru, čia yra galimybė grožėtis gamta bei jos atšiaurumu, pasislėpus už stiklinės pertvaros.

Projekto tikslas – sukurti tokią vietą, kuri natūraliai nukreiptų lankytojų srautus nuo takelių prie suoliukų ir galiausiai – prie terasos bei paviljono.

Taip žmonės galės įvertinti nuostabią apžvalgos aikštelės ant upės kranto lokaciją ir, tikimasi, kad bus linkę čia atvykti pasimėgauti gamtovaizdžiu,

2014: 3 (90) I 23

i

ARCHITEKT的RA

24 I 2014: 3 (90)

Medžių paunksmėje (namas jaunai šeimai ir neįgaliajam)

Parengta pagal „6a Architects“ medžiagą Fotografijos: „6a Architects“ Vieta: Londonas, Didžioji Britanija Realizacija: 2013 m.

Ž

alumos apsuptas namas Londone – tai statinys iš medinių konstrukcijų, kurias, reikalui esant, galima keisti ar grąžinti į pirminį išplanavimą. Būstas buvo suprojektuotas atsižvelgiant į šeimos poreikius.

Jo gyventojai – tai užimtas, veiklus jaunimas ir pagyvenusi motina, priklausoma nuo invalido vežimėlio, kurios gerovei užtikrinti ir buvo priimta daugelis sprendimų. Du nedideli, nuo 1830 m. pastatyti, o 1970 m. sujungti kotedžai labiau priminė sodybą nei gyvenamąjį namą, todėl reikėjo eliminuoti diskomfortą keliančius veiksnius ir dėl sudėtingo išplanavimo kylančių sunkumų priežastis, kurios ribojo sunkiai judančios moters patekimą į kitas patalpas. Būtent dėl to ji praleisdavo vis daugiau laiko viename kambaryje. Taigi „6a Architects“ apsiėmė šį būstą pakeisti ir paversti jį jaukia ir patogia erdve, kurioje būtų lengva judėti ir malonu leisti laiką.

Pirmieji kotedžų aukštai buvo skirtingame lygyje, abu – žemiau sodo lygmens. Todėl pirmasis sprendimas darant kotedžų rekonstrukciją buvo suprojektuoti verandą ant betoninių kolonų taip pakeliant ją iki reikiamo lygmens. Čia dažniausiai namuose būnanti gyventoja dabar gali praleisti daug laiko stebėdama gėles, sodą, mėgaudamasi medžių metamo šešėlio gaiva ar saulės šiluma. Įėjimas į lauko terasą buvo suprojektuotas keliose vietose tam, kad būtų sudaryta didesnė galimybė bendrauti ir tam, kad neįgaliajai būtų kuo lengviau patekti į visas patalpas tiesiai iš lauko.

2014: 3 (90) I 25

26 I 2014: 3 (90)

Pagrindinis architektų tikslas buvo apjungti pirmo aukšto kambarius ir įrengti naują didelį miegamąjį su patogumais bei tiesioginiu išėjimu į sodą, taip suteikiant moteriai daugiau savarankiškumo ir išlaikant neformalų šeimos namo įvaizdį. Kotedžai ir naujas miegamasis sujungti ilgu šviesiu koridoriumi-rampa, kuria moteris gali lengvai pasiekti kitas namo patalpas. „6a Architects“ labai stengėsi priimti sprendimus, namo gyventojai suteikiančius kuo daugiau komforto ir laisvės užsiimant įvairiomis veiklomis, be problemų patekti į visus pirmo aukšto kampelius.

Lauko terasa taip pat atliko svarbų vaidmenį, mat čia moteris ketino leisti savo laisvalaikį, todėl būstas buvo suprojektuotas taip, kad iš visų pusių būtų apsuptas žalumos. Pro visus namo langus matomas sodas, medžiai ir gėlynai, todėl akivaizdu, kad vidaus erdves stengtasi perkelti į lauką, o augmeniją – įsileisti į vidų. Šalia miegamojo ir vonios kambario langų žaliuoja eukaliptas, taip pat matosi sodas ir senoji namo dalis, atnaujinta veranda ant kolonų. Pro langus galima stebėti ir virtuvės zoną bei dažniausiai naudojamas patalpas, taip pat ir gatvę, todėl pagrindinė namo gyventoja savo kambaryje nesijaučia atskirta: mato viską, kas vyksta namuose ir lauke. Taip visos pastato dalys tampa vientisa gyvenamąja zona.

Naujoji konstrukcija gali būti sugrąžinama į pradinę, todėl nepažeidžia gyvenamiesiems namams keliamų reikalavimų.

Namo interjeras šviesus, paprastas, didesnis dėmesys skiriamas funkcionalumui, o ne ypatingam dizainui. Dominuoja natūralios, bet švarios medžiagos: medinės sijos, statramsčiai, spygliuočių plokštėmis apkaltos sienos, grindys iš faneros. Viskas nudažyta baltai tam, kad būtų matoma švelni tekstūra, nekonkuruojanti su vaizdu už lango. Visos pirmo aukšto patalpos bei sodas yra lengvai pasiekiami invalido vežimėliu. Kiemo augmenijai skiriamas didžiulis dėmesys, nes namo interjeras labai glaudžiai susijęs su landšaftu.

Rožės ir jazminai auga ant pietinio fasado sijų ir statramsčių, dalis medžių bei krūmokšnių palikti augti kaip augę, o kai kurie net padiktavo namo formą.

Architektų komanda „6a Architects“ suprojektavo neformalų įvaizdį turintį, tačiau neįgaliajam pritaikytą būstą su patogiu patekimu į lauką, komfortabiliu privačiu miegamuoju bei erdviu vonios kambariu. Toks sprendimas suteikė gyventojams galimybę gyventi savarankiškai ir užsiimti individualia veikla bei bendrauti tarpusavyje. Namas spinduliuoja ne tik paprastumu bei natūralumu, pagarba gamtai, nes organiška statinio forma, padiktuota medžių išsidėstymo, labai estetiškai įsikomponuoja į landšaftą.

2014: 3 (90) I 27

Diogene ko gero, mažiausias namas pasaulyje Parengta pagal RPBW medžiagą Fotografijos: RPBW, Julien Lanoo, Ariel Huber Realizacija: 2011–2013 m.

© Vitra /Julien Lanoo/

28 I 2014: 3 (90)

ARCHITEKTŪRA

i

© RPBW

P

asak architekto Renzo Piano, XXI amžiuje buvo atliktas svarbus atradimas – žemė yra trapi, o jos energija, kuria visi naudojamės, neamžina ir sparčiai senka. Jam kilo idėja realizuoti minimalių resursų reikalaujantį statinį, kuris galėtų būti skirtas nenumatytoms kritinėms aplinkybėms – darbui ar trumpalaikiam gyvenimui nedidelėje patalpoje – ir gebėtų naudoti tik natūralią energiją, kurią pats gamintų bei kauptų. Renzo Piano jau daug metų mąstė apie tokį projektą, o prie jo įgyvendinimo ir finansavimo stipriai prisidėjo Rolf Fehlbaum – „Vitra“ kompanijos pirmininkas. Prie šio projekto architektas dirbo su visu RPBW kolektyvu, o su jais kartu ir didžiulė dizainerių komanda: S. Scarabicchi, E. Donadel, M. Rossato-Piano, M. Menardo, P. Colonna. Struktūros ir aplinkosaugos klausimais dar konsultavo „Favero&Milan Ingegneria“ bei „Transsolar Energietechnik“.

Istorija Diogenas (angl. Diogenes) – tai graikų filosofas, gyvenęs V – IV a. pr. m. e., žinomas kaip pirmasis asmuo, pasakęs

„Aš esu pasaulio pilietis”. Jo samprata buvo paremta žmogaus tikrumo ir autentiškos dorybės paieška. Anot jo, žmogus gyvenime turėtų egzistuoti atskirai nuo artefaktų, nes jis kiekvieną Dievo dovaną tik komplikuoja ir verčiau gyventų panašiai kaip šuo. Pats Diogenas šunimi buvo pramintas dėl savo neva beprasmių klajonių ir kandžių replikų. Filosofas gyveno statinėje, vietoj priimtų nešioti drabužių buvo vos prisidengęs skarmalais ir klaidžiojo nešinas žibintu, sakydamas „Aš ieškau žmogaus“. Jis sunaikino savo paskutinį turtą – puodynę – vos tik pamatė vaiką, geriantį vandenį iš rankų, nes suvokė, kad net ji nėra reikalinga. Dėl tokio asketiško filosofo požiūrio bei noro grįžti prie pirmykščio gyvenimo būdo jo vardas ir tapo mažo namo projekto „Diogene“ pavadinimu.

Diogene projektas Prieš apsisprendžiant dėl galutinio projekto varianto, buvo išbandytos įvairios technologijos, išplanavimo konfigūracijos, erdvių paskirstymas, ergonomika, funkcionalumas bei pritaikymas. Diogene projektui buvo nau-

2014: 3 (90) I 29

© RPBW

© RPBW

30 I 2014: 3 (90)

© RPBW

dotos inovatyvios ir dinamiškos konstrukcijų sistemos, o sienos, grindys ir pertvaros dengtos medžio plokštėmis XLAM. Šios plokštės sudarytos iš trijų, iš dviejų pusių suklijuotų, besikertančių kedro medienos sluoksnių.

Tokia struktūra turi aukšto lygio eksploatacijos savybes, stabilumą ir tvirtumą. Atskiros vakuuminės plokštės, pritvirtintos prie korpuso, garantuoja komfortą, nors plokštės svoris yra nedidelis.

© Vitra/Ariel Huber/

Vienas iš pagrindinių autorių tikslų buvo tas, kad Diogene visą naudojimui reikalingą energiją kauptų savyje. Transsolar šį siekį įgyvendino sukurdami projektui reikalingą technologiją. Vakuuminės plokštės ir triskart glazūruoti langai izoliuoja ir sumažina šilumos laidumą. Naudojamos tam tikros plokštės ir šilumos siurbliai, kaupiantys ir saulės, ir šilumos energiją, kuri iškart paverčiama elektra. Čia pat surenkamas ir lietaus vanduo, kuris vėliau panaudojamas buityje. Apšvietimo, vandens naudojimo resursai yra sureguliuoti taip, kad būtų taupu, bet komfortabilu. Name yra biotualetas ir natūrali ventiliacija.

2014: 3 (90) I 31

© RPBW

© Vitra /Ariel/

32 I 2014: 3 (90)

© Vitra/Ariel Huber/

Techninės savybės ir funkcinių zonų išdėstymas Diogene namo matmenys – 2,50 m ir 3 m. Virtuvės pertvaros nišoje yra spintelės, skiriančios gyvenamąją ir kitas erdves. Maisto ruošimo zonoje pakabintos lėkštės iš aliuminio ir kiti įrankiai. Dušo padėklas taip pat iš perforuoto aliuminio, o tualeto ventiliaciją užtikrina atviros aliuminio plokštės skylutės. Name yra kompostinis tualetas, kuris suteikia alternatyvią galimybę juo naudotis net tose vietose, kur nėra vandens padavimo ar kanalizacijos.

Sofa-lova buvo sukurta kaip sulankstomas elementas su uždedamomis minkštosiomis dalimis. Toks sprendimas suteikia lengvą naudojimą ir taupo vietą. Sulankstoma struktūra susidaro iš dviejų medinių plokščių – sėdimosios ir atlošo dalies. Jei pageidaujama, lovą galima išskleisti ir padaryti dvigulę. Medinis stalas yra padalintas į tris modulius, kurie dėl plieninių profilių gali būti nulenkti ir neužimti vietos ar atlenkti ir konfigūruojami priklausomai nuo poreikių. Gyvenamajame kambaryje lengvos dėžės taip pat iš aliuminio, skirtos daiktams susidėti, gali būti lengvai pakabinamos ant nerūdijančio plieno kabliukų.

Diogene buvo kuriamas po truputį, analizuojant žmogaus poreikius, patogumą, funkcionalius sprendimus ir tinkamiausias technologijas. Anot autorių, tai dar nebaigtas projektas, nes iki šiol nuolat ieškoma dar tinkamesnių sprendimų. Šis namas telpa į sunkvežimį, todėl, galima sakyti, kad tai – transportuojamas būstas. Siekiant ilgaamžiškumo, fasadas buvo dengtas aliuminio plokštėmis, o pati forma primena tipišką namo formą tik kiek suapvalintais kampais, tačiau naudojamos medžiagos suteikia jam naujoviškumo.

Diogene projektas – tai ne trobelė, bet komfortiškas, visus žmogaus poreikius patenkinantis prieglobstis.

Toks namelis galėtų tikti savaitgalio poilsiui sodyboje ar kaip mažas butas vienam asmeniui. Šis būstas gali būti statomas gamtoje kaip transportuojamas biuras. Keletą tokio pobūdžio namelių įmanoma sujungti į kompleksą ir padaryti svečių namus – kiekvieno fantazijos reikalas, kur ir kokiu tikslu statyti šį objektą ar jų grupę. Tačiau kad ir kokią funkciją Diogene atliktų, šis projektas priverčia susimąstyti apie tikrąsias žmogaus vertybes bei poreikius.

2014: 3 (90) I 33

i

Architektūra

Namas ant vandens Parengta pagal „Share architects“ medžiagą Fotografijos: Kurt Kuball Vieta: Viena, Austrija Realizacija: 2013 m.

Namas ant vandens – tai nedidelės, tačiau visus patogumus turinčios vilos projektas, realizuotas Vienoje, Austrijoje, Dunojaus upės krantinėje. Šis kampelis yra privati atsipalaidavimo gamtoje vieta su tam tikra urbanizmo išraiška, visai šalia civilizacijos ir šurmulio. Tokį savarankiškos ir individualios vilos projektą sukūrė „Share architects“.

Sklypas pasiekiamas per didžiulius, tačiau lengvai atrodančius baltus, ornamentuotus slankiojančius vartus, nuo gatvės vedančius tiesiai į kompaktišką terasą. Atvirais laiptais nusileidus tris metrus žemyn, patenkama tarsi į nuostabią gamtos oazę, kuri savo atmosfera atitolina vilos svečius nuo miesto, nors šis yra tiesiai už nugarų. Terasa, esanti priešais namo fasadą, buvo suprojektuota upės

34 I 2014: 3 (90)

pakrantėje ir pratęsta į patį Dunojų, kaip lieptelis žvejybai, poilsiui ar prisišvartavimui valtimi.

Pats namas modernistinis, tačiau jo vienspalviškas grynumas, nedideli gabaritai savotiškai dera su landšaftu ir atspindi harmoniją tarp kraštovaizdžio bei architektūros.

Namas ir išorėje, ir viduje visiškai baltas. Vyrauja lakoniškumas. Čia esti tik pagrindinės reikalingiausios plokštumos ir formos – jokių bereikšmių detalių. Virtuvė ir svetainė name yra atviros, o lubos suprojektuotos taip, kad yra skirtingų lygių. Tai leidžia pagyvinti vienspalvę kompoziciją. Didžiuliai langai įleidžia daugybę šviesos, o juos atidarius, vidaus ir lauko zonos susijungia į bendrą gyvenamąjį plotą. Nuostabiu vandens ir pievų vaizdu galima grožėtis iš svetainės ar virtuvės, taip pat nuo terasos ar lieptelio, esančio ant vandens.

Poilsiautojai vilos kieme gali sėdėti įmerkę kojas į Dunojaus upę ar žvejoti – tokią galimybę turi toli gražu ne kiekvienas, net ir būdamas nuosavo namo ar sklypo šeimininku!

Pagrindinė namo konstrukcija buvo pagaminta iš betono, dengto izoliacine medžiaga. Korpusas buvo apkaltas aliuminio plokštėmis, kiek pakeltomis dėl ventiliacinės sistemos.

Tokiomis pat medžiagomis dengtas ir fasadas, ir namo stogas. Viduje, norint išgauti kiek įmanoma švaresnę, besiūlę plokštumą, grindims buvo panaudotas lietas poliuretanas, o sienoms – itin blizgios medinės plokštės ar blizgiai dažytas betonas. Laikančių sistemų konstrukciją atlieka plieninės struktūros, taip pat dengtos blizgiomis medinėmis plokštėmis. Čia, priešingai nei gamtoje, nėra tekstūrų, faktūrų, medžiagų, spalvų gausos. „Share architects“ siekė, kad pagrindinis veikėjas būtų gamta ir kad ji dominuotų visu savo grožiu bei įvairove, o pati vila turėjo būti nepretenzingas, organiškas prieglobstis trumpalaikiam šios vietovės svečiui.

Vienas iš įdomesnių autorių sprendimų buvo palikti ilgaamžį medį, esantį upės pakrantėje. Terasoje augantis milžinas suteikė ypatingo žavesio šiam „plūduriuojančiam mediniam plaustui“. Be to, toks sprendimas parodė specialistų puoselėjamą pagarbą gamtai bei įrodė, jog modernumas ir gamta visgi geba išlaikyti balansą. Žmogus gamtoje gali kurti jos nežalodamas – ne griaudamas kraštovaizdį, o jį išryškindamas architektūros kontekste.

2014: 3 (90) I 35

i

INTERJERAS

Apartamentai Atlanto vandenyno pakrantėje Tekstas: pagal „Antoni Associates“ medžiagą Fotografijos: Adam Letch Vieta: Clifton, Cape Town, PAR Realizacija: 2012 m.

Dviejų aukštų erdvūs apartamentai, įsikūrę Atlanto vandenyno pakrantėje, prie Viktorijos kelio, Cape Town mieste, PAR. Būsto savininkas siekė gyvenamąjį plotą kardinaliai perorganizuoti ir norėjo, be pagrindinių patalpų, dar sutalpinti keturis miegamuosius, šeimininko miegamąjį, apartamentus, kokteilių barą, kino kambarį ir vyno rūsį. Šį uždavinį priėmė ir įgyvendino architektų kompanija „Antoni Associates“.

Pirmieji sunkumai buvo susiję su apatiniu apartamentų aukštu, kur valgomojo, svetainės bei virtuvės zonos turėjo išėjimą į lauko terasą, tačiau buvo slegiamos žemų lubų.

Architektai rado sprendimą, kaip išplėsti vertikalią erdvę, ir

36 I 2014: 3 (90)

1. Vestibiulis 2. Miegamasis 3. Vidinio kiemo terasa 4. Virtuvė 5. Terasa 6. Svetainė 7. Valgomasis 8. Darbo kambarys 9. Skalbykla 10. Baras 11. Baseinas 12. Filmų žiūrėjimo zona 13. Sporto salė 14. Rūsys 15. Talpykla

pakėlė patalpos centre esančią lubų plokštumą, kuri buvo nuleista dėl aukščiau buvusios kondicionavimo sistemos.

Plokštumą nuspręsta dekoruoti natūralaus medžio lentomis ir taip moderniam interjerui suteikti papildomo jaukumo, o pačią erdvę padaryti įdomesnę – suformuoti keli lubų lygmenys.

Valgomasis tapo tam tikra ašimi, aplink kurią sukasi kitos funkcinės zonos – iš vienos valgomojo pusės suprojektuoti sraigtiniai laiptai, iš kitos – pagrindinė laisvalaikio zona. Čia itin dideliu ir svarbiu akcentu tapo spalvingas Mustafa Maluka paveikslas bei virš valgomojo stalo pakabintas šviestuvas iš pūsto stiklo. Prancūziško ąžuolinio stalo masyvumas ir dydis pabrėžė komforto ir stabilumo pojūtį, o pats kambarys, talpindamas tokių gabaritų baldą, dabar atrodo dar erdvesnis ir netgi savotiškai didingas. Šią zoną riboja subtilus natūralaus pluošto vandenyno ir dangaus atspalvių kilimas, o modernumo suteikia ant sienos pakabintas tamsintas veidrodis, kuriame atsispindi įvairių baldų ir kitų interjero elementų kompozicija.

Sraigtiniai laiptai tapo gana svarbiu patalpos akcentu, jungiančiu du aukštų lygmenis. Berėmiai stikliniai turėklai atrodo išties prabangiai ir tarsi veda į šeimininko apartamen-

2014: 3 (90) I 37

i

INTERJERAS

1. Vestibiulis 2. Miegamasis 3. Vidinio kiemo terasa 4. Virtuvė 5. Terasa 6. Svetainė 7. Valgomasis 8. Darbo kambarys 9. Skalbykla 10. Baras 11. Baseinas 12. Filmų žiūrėjimo zona 13. Sporto salė 14. Rūsys 15. Talpykla

38 I 2014: 3 (90)

tus, kuriuose yra darbo kambarys, miegamasis, du vonios kambariai (jam ir jai), drabužinė. Patys laiptai pagaminti iš ąžuolo, apdailinti baltu metalu. Čia, kaip ir visose apartamentų patalpose, kreipiamas didžiulis dėmesys į apšvietimą.

Derinami įvairaus intensyvumo šviesos šaltiniai – nuo itin subtilaus, iki gana intensyvaus, nuo išsklaidyto, iki tiesioginio ar srautinio. Taip buvo suformuota kiekvienos funkcinės zonos atmosfera, akcentuojami, išryškinami ar kaip tik prislopinami interjero elementai.

Visuose apartamentuose gausu stilių bei idėjų įvairovės, o bendrame vaizde interjeras tapo turtingas, įdomus ir įvairiapusiškas. Vienas iš svarbiausių sprendimų buvo tai, kad stengtasi nenaudoti atpažįstamų prekės ženklų produktų.

Užsakovas, padedant OKHA dizaino studijai, labiau buvo linkęs savo namuose naudoti suprojektuotus individualius baldus. Virtuvę jam sukūrė patys „Antoni associates“. Baldų fasadas buvo padengtas lankstytu oksiduotu nerūdijančiu plienu.

Baro stalviršiui buvo panaudotas ąžuolo masyvas, kėdės – taip pat iš medžio. Greta, ant sienos, išdėstyta pjaustyto tamsinto veidrodžio juostų kompozicija, sukurianti itin dinamišką, efektingą ritmą. Plieno blizgesys ir veidrodžių atspindžiai suteikia savotiško akiplėšiškumo bei modernumo natūralių medžiagų

2014: 3 (90) I 39

40 I 2014: 3 (90)

pilnai aplinkai. Interjere vyrauja žemės spalvos, švelnūs pilkšvi atspalviai, o įdomumo atneša sodrūs akcentai, dekoro elementai (pagalvėlės, keramika, tapybos darbai, ryškūs nedideli baldai). Baro ir laisvalaikio zona nėra apibrėžta ir, atvėrus slankiojančius langus, išsiplečia į lauko terasą, baseiną, iš ten matosi neaprėpiamas vandenynas ir pakrantė. Taigi, interjeras susilieja su panorama už lango, kuri tarsi įsileidžiama į vidų, išlaikant harmoningą santykį tarp gamtos ir žmogaus.

Interjero dizainas šiuose apartamentuose buvo sukurtas siekiant panaudoti įvairius stilius, o pagrindinis tikslas – sukurti kasdienišką, tačiau ekspresyvią, įdomią gyvenamąją aplinką. Dizainerių „Antoni associates“ komanda turėjo iššūkį, balansuojant tarp modernaus, pop, afrikietiško bei Centrinės Europos stilių, išryškinti kiekvienos patalpos unikalumą, taip pat išlaikant ir idėjinį, emocinį būsto vientisumą.

2014: 3 (90) I 41

Prabangi trobelė Alpėse Tekstas: pagal HBA medžiagą Fotografijos: Eric Laignel Vieta: Gštadtas, Šveicarija Realizacija: 2012 m.

42 I 2014: 3 (90)

DIZAINO KELIONĖS

i

A

lpina Gstaad – tai pirmasis bandymas atnaujinti pačioje prabangiausioje vietoje esantį Šveicarijos viešbutį. Šią rafinuotą bei jautrią interpretaciją atliko tarptautinės kompanijos HBA architektai iš Londono. Projektuojant buvo atsižvelgta ne tik į istoriją bei kilmę, bet ir į lokaciją. Šiuos aspektus buvo bandoma suderinti su modernumu, stengiantis per daug nekonkuruoti su viešbutį supančiu kraštovaizdžiu. Taip autoriai sukūrė prabangią aplinką, kurioje buvo suformuotos individualios rezidencijos. Stilistika paremta senais ir patikrintais elementais, tačiau praturtinta šiuolaikinėmis detalėmis, taip sudarant pažįstamą ir patrauklią atmosferą įvairių pažiūrų ir skonių svečiams.

Vestibiulyje esantis labai originalus, įspūdingas recepcijos baldas, išskobtas iš Alpėse augusio uosio kamieno. Grubi, neapdirbta mediena sukelia savotišką užuominą apie viso viešbučio stilių ir tematiką. Medinėmis restauruotomis lentelėmis, panaudotomis iš senų šveicariškų vasarnamių, buvo apkaltos sienos ir lubos. Šalia, ant sienos, vietoje paveikslų pakabintos plokštės, primenančios uolieną, apaugusią samanomis. Tokios natūralumu dvelkiančios detalės sukuria itin jaukią, šiltą, atpalaiduojančią atmosferą, primenančią kalnų namelį, tiksliau sakant, netgi labai prabangų kalnų namelį.

Norint interjerui suteikti kuo daugiau šilumos ir subtilumo, kolonos buvo dengtos faktūrišku odos paviršiumi. Čia, priešingai nei daugumoje modernių viešbučių, „nuogas” betonas nenaudotas. Daugiausiai dominuoja medis, oda, vilna, natūralus akmuo, primenantis šalia esančius kalnus. Dizaineriai dėmesį kreipė ne tik į naudojamas medžiagas, bet ir į tai, iš kur medžiagos paimtos, pavyzdžiui, akmeninei sienai suformuoti buvo parinkti akmenys iš šalia tekančių upių. Tokios atidžiai pritaikytos detalės ir natūralių medžiagų naudojimas primena gilias šveicariško interjero tradicijas.

Prabangūs, masyvūs mediniai laiptai, išsiskiriantys į dvi puses, nuveda iki viešbučio baro. Stikliniai turėklai praleidžia šviesą ir išlaiko erdvių vientisumą, o pats stiklas suteikia lengvumo įspūdį. Būtent todėl didžiuliai laiptai neatrodo per daug sunkūs – sukurta elegantiška, plastiška kompozicija. Baro zonoje lubos ištapytos antikiniais piešiniais. Tamsūs tonai suteikė patalpai gelmės

2014: 3 (90) I 43

ir prabangos įspūdį, o išsklaidytas apšvietimas jį tik dar labiau sustiprino. Ši funkcinė zona skirta bendrauti: didžiuliai krėslai, prašmatnūs lino, vilnos, odinių apmušalų deriniai, šilti atspalviai, medžio masyvo stalai, faktūriškos sienos – visa tai spinduliuoja kokybę ir komfortą. Pats baras apdailintas itin unikaliai: apkaltas bronzine plokšte, kuri labai subtiliai atspindi ir išsklaido šviesą. Stalviršiui naudotas vientisas pušies masyvas, kurio tekstūra palikta tik švelniai apdirbus.

Restoranas Sommet – tai centrinė viešbučio ašis. Čia interjerą taip pat stengtasi sukurti atrandant balansą tarp vietinių tradicijų, kultūros ir šiuolaikinio komforto. Restorane, kaip ir kitose patalpose, skiriama duoklė medienos

44 I 2014: 3 (90)

naudojimui ir jos faktūros grožiui išryškinti. Papildomos šilumos ir namų atmosferos suteikia kiliminė danga, o kilimo ornamentai gražiai „žaidžia“ su baltomis lininėmis staltiesėmis. Patalpa šviesi, su didžiuliais langais, leidžiančiais grožėtis kraštovaizdžiu už lango. Vienas iš pagrindinių akį traukiančių simbolių čia yra dekoratyvūs, blizgūs, stilizuoti avinų ragai, prikišti stalo įrankių. „Alpina Gstaad“ yra ir kino salė, pasislėpusi pastato gilumoje, tarsi paslaptinga hi-tech būstinė, kurioje galima itin patogiai žiūrėti filmus. Didžiuliai, prabangūs baldai sukuria gana intymią atmosferą, nes erdvioje salėje filmus gali stebėti nedidelė 14 žmonių grupė.

2014: 3 (90) I 45

i

DIZAINO KELIONĖS

Šiame viešbutyje nėra vienodų kambarių, tačiau visi buvo projektuoti atsižvelgiant į tuos pačius principus – prabangą, erdvumą, komfortą. Kaip ir bendro naudojimo zonose, čia gausu medžio apdailos, rankų darbo kilimų, natūralaus pluošto audinių. Kambariuose šlaitinės lubos tampa gana svarbiu akcentu. Jos, kaip ir sienos, apkaltos medinėmis lentelėmis. Medienos gausą atsveria ir paįvairina žaismingų tekstūrų gobelenai ar užvalkalai, tokie kaip nertas kašmyras, vilna, linas. Vyrauja švelni spalvų paletė su ryškesniais raudonais akcentais, simbolizuojančiais raugerškio uogas. Visuose kambariuose yra didžiuliai langai su vaizdu į nuostabų peizažą – kai kurie į kalnus, kai kurie į

pievas. Šia panorama galima mėgautis ir iš kambario, ir ilsintis erdviose terasose. Svečiams suprojektuotas privatus interjeras sukuria šiltą atmosferą žiemos metu ir gaivią vasarą.

HBA architektai, kurdami šį interjerą, atsižvelgė į apylinkių vietovės išteklius, šalies istoriją, kultūrą ir taip pasiekė originalų estetinį ir idėjinį sprendimą. „Alpina Gstaad“ viešbutis – tai puikus pavyzdys, kaip panaudoti gamtos ir istorijos palikimą bei suderinti tai su prabanga, pabrėžiančia regiono išskirtinumą.

46 I 2014: 3 (90)

i

DIZAINO KELIONĖS

Bikini Berlin Tekstas: Gintautė Kisieliūtė Fotografijos: „Design Hotels“ Vieta: Berlynas, Vokietija Realizacija: 2014 m.

Design hotelsTM grupės narys

„25 Hours hotel“ –

tai viešbučių tinklas, turintis septynis originalaus dizaino, išskirtinius poilsio namus Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Dar šiais metais buvo atidarytas naujausias Berlyno filialas, intriguojančiu pavadinimu „Bikini Berlin“. Čia galima rasti ne tik stilingų kambarių, bet ir konferencijų salių, nuostabią parko, miesto ir zoologijos sodo panoramą nuo terasos, esančios ant stogo, aukšto lygio restoraną „Neni“, smagų „Beždžionės barą“ (angl. „Monkey bar“), kepyklą, „bikini salą“ su sauna, DJ pultu ir užkandžių kiosku, nemokamą „Mini“ automobilių ir dviračių nuomos punktą bei kompiuterių kambarį, kuriame nemokamas internetas.

Daugybė veiklų, daugybė galimybių ir skirtingų erdvių – tai viešbutis, kuriame galima rasti didžiulę vaizdinę interjero bei užsiėmimų įvairovę.

Pažvelgus į viešbučio interjerą, nesunku pastebėti stilingus, tačiau nepretenzingus baldus, spalvinius sprendimus, detales. Pirmiausiai į akis krenta plati spalvų gama, dažni kontrastai, provokuojantys tekstūrų bei baldų stilių ar apdailos medžiagų deriniai. Žavus urbanistinis stilius pateiktas taip, kad jaučiamas ir kruopštumas bei atidumas kiekvienai detalei, ir vėjavaikiškumas, nerūpestingumas.

Daugelyje viešbučių pagrindinė lankytojo zona yra jo kambarys, tačiau čia itin gausu įvairiausių poilsiui skirtų nekomercinių zonų – skaitymo, bendravimo ar tiesiog grožėji-

48 I 2014: 3 (90)

architektūra

i

mosi kraštovaizdžiu kampelių. „25 Hours hotel“ pasižymi siekiu sukurti kur kas stipresnę emociją nei funkcionalumą. Šią išraišką perteikė Conran & Partners, kūrę interjerą.

Didžiulės erdvės, natūralaus medžio apdaila, derinama su neapdorotu betonu, urbanistiniai plieno ir metalo intarpai bei ryškaus kolorito ar pastelinių spalvų žaismas sukuria labai pozityvią atmosferą. Atsiradęs tam tikras augalų, lentynų, palubėse esančių vamzdžių ar prie sienų pritvirtintų lentų, plytelių ritmas nuteikia dinamiškai, todėl čia galima ne tik pailsėti, bet ir veikliai bei prasmingai praleisti laiką, išbandyti ką nors naujo (pavyzdžiui, išgerti kokteilį „Beždžionės bare”) ar pasisemti idėjų. Kaip ir daugumoje naujai sukurtų viešbučių interjerų, čia gausu detalių, daiktų, kiek įmanoma labiau primenančių namų atmosferą, nes norima, kad laikinas gyventojas kuo greičiau pasijustų tarsi naujame, tačiau savame būste.

Ir miegamuosiuose, ir laisvalaikio zonose kontrastuoja „šiltos” ir „šaltos” faktūros bei tekstūros. Čia pat siena dengta varinėmis plokštėmis, o šalia – šiltos samaninės užuolaidos, atskiriančios miegamąjį nuo vonios kambario bei natūrali medinė palangė; čia plieninis fontanas, greta žaliuoja augmenija, o ant sienos puikuojasi blizgios žalsvos plytelės. Visose patalpose gausu natūralios šviesos, todėl nebijoma ir tamsaus kolorito. Hamakai, pufai, krėslai, pagalvėlės, miesto ir parkų vaizdas pro langą – visa tai tiesiog „provokuoja“ poilsį.

2014: 3 (90) I 49

i

DIZAINO KELIONĖS

50 I 2014: 3 (90)

Berlynas – tai miestas, atspindintis itin urbanistinę aplinką, tačiau šiame viešbutyje stengiamasi miestietiškumą paįvairinti žalumos gaiva, augalija. Vienose ar kitose zonose vis suveši pavieniai augalai ar tikros jų džiunglės, todėl bendras interjero vaizdas nedvelkia šalčiu, o priešingai – sukelia malonius jausmus, atsipalaidavimą, nes viešbutyje suderintos dvi labai gerai pažįstamos ir artimos sritys – miestas ir gamta. Tik „Bikini Berlin” atspindi ne pilką, nuobodų, purviną, o spalvingą, įvairiapusį, žaismingą, suteikiantį daug galimybių miestą.

Taigi viešbučio aplinka veikiau primena urbanistines

džiungles. Čia galima pamatyti drąsius, nenusibodusius dizaino sprendimų akibrokštus, kurie turėtų patikti ne tik nusivylusiems eiliniu, pernelyg solidžiu ir kartais net nuobodžiu viešbučių interjeru, bet ir jaunimui, kuriam norisi įvairovės, spalvų, netikėtų faktūrų ir jų derinių.

Miegamieji gana erdvūs. Juose sukuriamos ne vien miego ir televizijos žiūrėjimo, o ir papildomos funkcinės zonos. Čia galima rasti atsipalaidavimo ir poilsio simbolį – hamaką, arba jaukų, privatų minkštą kampelį prie pat lango (kuris gali tapti ir vaiko lova), darbo ar kosmetinį stalą, modernia prabanga dvelkiantį vonios kambarį, laisvalaikio zonas.

Kambariuose dominuoja ne tokie aktyvūs, o gilesni tonai, įvairovę ir žaismą atneša spalvinga tekstilė ar grafiniai piešiniai ant sienų. Bendro naudojimo zonose vyrauja akivaizdžiai intensyvesni spalviniai deriniai, tekstiliniai bei faktūriniai kontrastai ir gerokai dinamiškesnės kompozicijos.

2014: 3 (90) I 51

„Bikini Berlin” – tai dar vienas „25 Hours hotel” viešbučių tinklui sukurtas idėjinis interjero dizaino sprendimas. Nors visus filialus vienija bendra samprata bei įvaizdis, kiekvienas iš jų, taip pat ir „Bikini Berlin”, turi savito šarmo, originalumo. Tokiame viešbutyje turėtų būti ne tik gera ilsėtis, o tiesiog įdomu pabūti, pagyventi tokioje atmosferoje ir pasimėgauti spalvų terapija.

52 I 2014: 3 (90)

i

DIZAINO KELIONĖS

Buvusios ir šiuolaikinės Čikagos veidrodis Tekstas: Gintautė Kisieliūtė Fotografijos: „MileNorth Hotel“ Vieta: Čikaga, JAV Realizacija: 2013 m.

au iš pirmo žvilgsnio architektūros ir dizaino kompanijos „The Gettys Group“ sukurtas „MileNorth hotel“ interjeras atspindi turtingą Čikagos industrinę praeitį. Pagrindinis dizaino kūrėjas – Chris McDonough – viešbutyje panaudojo ir nemažai simbolinių reikšmių, labiausiai suprantamų vietiniams gyventojams bei restorano lankytojams. Viešbutis įsikūręs prestižinėje vietoje, prabangaus Streetville rajono kaimynystėje, todėl akivaizdu,

54 I 2014: 3 (90)

jog kuriant interjerą, buvo atsižvelgta ne tik į autentiškas ir unikalias detales, bet ir į modernumą, aukšto lygio dizainą, kurį suprastų ir įvertintų labiausiai laukiami, pasiturintys lankytojai.

Galima pastebėti, jog autoriai siekė sukurti originalią, tačiau pažįstamą aplinką, kuri nebūtų nei išgalvota, nei istorinė imitacija ar kopija.

Naudota nemažai vintažinių elementų, kurie derinti su modernia bei prabangia šiandiena. Pagrindinėmis apdailos medžiagomis bei dekoru tapo amerikietiškas riešutmedis, matinis juodas metalas, akmuo, antikiniai veidrodžiai, oda, ryškios baldų ar audinių detalės, po gaubtais nepaslėptos lemputės, baltos sieninės plytelės, primenančios metro požeminę stotelę. Taip interpretuojamas istorinis ir stilistinis kontekstas įgyja naują įvaizdį, kurį ir buvo siekta suformuoti, norint atspindėti ne tik Čikagos praeitį, bet ir dabartį. Daug kur galima pamatyti žibintus, simbolizuojančius miesto šviesas. Rato motyvas ant matinio stiklo slankiojančių durų primena apie pasididžiavimo vertą išradimą – Dž. V. G. Feriso sukurtą apžvalgos ratą, kuris 1893 m. buvo pristatytas Čikagoje vykusioje Pasaulinėje Kolumbo parodoje.

Neįprastas, žaismingas, tačiau taip pat solidus recepcijos įvaizdis.

Stalas, esantis viešbučio registratūroje, itin svarbus, nes reprezentuoja visą viešbučio įvaizdį, o svečiai, vos įžengę pro duris, pirmiausiai pamato būtent jį. „The Gettys Group“ stalą nutarė suprojektuoti originaliai – dekoruoti vintažiniais lagaminais, simbolizuojančiais Čikagos imigrantus. Ši idėja itin tinka viešbučiui, nes čia svečiai atvyksta iš kitų miestų, valstijų ar šalių. Už recepcijos galima pamatyti švytinčius kubus ir geltoną juostą, kurie stilizuotai vaizduoja Čikagos miesto namus ir tekančią upę.

Viešbutyje sukurta autentiška aplinka, kuri turėtų patikti įvairaus amžiaus bei statuso žmonėms, o dauguma gali būti nustebinti neti-

2014: 3 (90) I 55

kėtais sprendimais ar prašmatniais, tačiau šmaikščiais dekoro elementais. Vestibiulis čia tapo socialiniu pastato centru, kuriame sukurtos įvairios funkcinės zonos, skirtos kolektyviniai, individualiai veiklai, greitiems verslo susitikimams ar ramiam užkandžiavimui, kokteilių ragavimui ar kasdieniniam bendravimui su seniai matytais bičiuliais. Tai – šilta ir jauki vieta, kuri traukia ir viešbutyje apsigyvenusius, ir lankytojus iš kaimynystės. Įvairios zonos suteikia svečiams galimybę susikurti savo erdves, naudojant slankiojančias širmas ar pritaikant reikiamą sėdimų vietų skaičių.

Dar vienas išskirtinis baldas – tai viešbučio baras, kuris dekoruotas daugybe rankenėlių. Jos atlieka ne tik estetinę, bet ir praktinę funkciją. Priklausomai nuo formos, kai kurios rankenėlės gali būti naudojamos kaip kabliukai rankinėms pasikabinti. Čia tvyro tikro amerikietiško baro atmosfera – ant kreidinių lentų surašytas meniu, daug tamsaus medžio masyvo, akmeninis stalviršis, atviri šviestuvai, baltos blizgios sienų plytelės, kėdės, aptrauktos oda, – visi šie

56 I 2014: 3 (90)

elementai atrodo niekuo neypatingi ir elementarūs, tačiau grynos formos ir medžiagos sukuria tikrą, netolima praeitimi dvelkiančią nuotaiką. „The Gettys Group“ sukūrė ne tik prabangų, originalų, bet ir istoriniais motyvais paremtą interjerą. Architektai siekė perteikti didžiavimąsi Čikagos istorija, kultūra, pasiekimais. Tai stengtasi parodyti per paprastas, subtilias detales, itin artimas vietiniams Čikagos gyventojams ir patrauklias miesto svečiams. Viešbučio interjero dizainą galima apibūdinti kaip vintažinį-industrinį, su moderniais elementais, suteikiančiais šiokios tokios intrigos, kurią sukelia sena ir nauja dermė.

2014: 3 (90) I 57

i

Reklama

EKO baseinas EKO baseinai - tai džiaugsmo šaltinis jų savininkams bei leidžia mėgautis ne tik išskirtinio grožio gamta, bet ir plaukioti juose. Tai tarsi dekoratyviniai tvenkiniai su integruotais plaukimo baseinais. Ši naujovė yra itin mėgstama visame pasaulyje, kadangi tai ne tik dekoratyvinis, bet ir natūralus vandens telkinys viename, pasižymintis išskirtiniu dizainu ir žavintis savo unikalumu. Įvairiaspalvės žuvys suteikia dar daugiau gyvybės aplinkai. Akmenų dekoracijos, tinkamai parinkta augmenija leidžia gėrėtis baseinu tiek vasarą, tiek žiemą.

Ekologinis baseinas be jokios chemijos Ypatingai sveikas baseino vanduo yra tinkamas jautriems chemijai žmonėms.

Išskirtinė savybė yra tai, kad vandens dezinfekavimui nenaudojamos jokios cheminės medžiagos, todėl toks baseinas reikalaus ypatingesnės priežiūros.

Tam, kad eko baseinas būtų saugus aplinkai, žmonėms, o ypatingai vaikams, augmenijai ir gyvūnijai, jo įrengimas turi būti itin atsakingas ir kruopštus, apsvarstyta kiekviena smulkmena, galėsianti palengvinti baseino priežiūrą ir eksploataciją ateityje. Planuojant įrengti eko baseiną, paruošiame individualius projektus, atsižvelgiant į kliento lūkesčius, galimybes, apsvarstant baseino vietą sklype, jo dydį, gylį, hidroizoliaciją ir dekorą. Baseinas turi harmoningai įsilieti į supančią aplinką ir ją papildyti.

Ekologiškas baseinas turi atskirą ekosistemą, su savu gyvavimo ciklu. Vykstant senėjimo procesui – palaipsniui kaupiasi per didelis augalų kiekis. Pūvanti augmenija, taip pat oro tarša, žuvų atliekos, paukščių ir kitų gyvūnų atnešamos šiukšlės sudaro palankias sąlygas veistis dumbliams bei pastebimos nugaišusios žuvys. Tačiau šių dalykų įmanoma išvengti naudojant tinkamą

baseino aeraciją, natūralias bakterijas bei baseino filtravimo sistemas ir priežiūros reikmenis.

Baseino ekosistemos palaikymas Ekologiško baseino aeracija skirta pagerinti baseino vandens kokybę. Aeracija tai procesas, kai iš aplinkos deguonis patenka į baseino vandenį. Didelis organinių medžiagų, žemas deguonies kiekis vandenyje, stovintis vanduo, nedidelis kiekis naudingųjų bakterijų, vandenilio sulfido ir anglies dioksido dujos neigiamai įtakoja ekologiško baseino ekosistemą. Kuomet vanduo tinkamai aprūpintas deguonimi, sumažėja amoniako, dumblių, besiveisiančių vabzdžių kiekis, blogas kvapas ir taip yra padidinamas eko baseino vandens skaidrumas.

Natūralios bakterijos. Bakterijos baseinuose atsiranda natūraliai. Jos suardo paukščių, žuvų, žmonių bei vėjo atnešamas atliekas. Sutrikus vandens ekosistemai, šių bakterijų kiekis sparčiai sumažėja ir jos nebesugeba virškinti pūvančių organinių medžiagų, kurios skatina veistis vabzdžiams, augti dumbliams ir piktžolėms bei atsiranda blogas vandens kvapas. Rekomenduojame naudoti saugias aplinkai bakterijas, kurios efektyviai pagelbės atstatyti baseino ekosistemą bei akivaizdžiai pagerins vandens būklę.

Baseino valymas, filtravimas ir priežiūra. Baseiną reikėtų valyti reguliariai. Nuo vandens paviršiaus specialiais sieteliais turi būti surenkamos šiukšlės, medžių lapai ir kt. Atsižvelgiant į baseino dydį, gali būti montuojami aeratoriai, UV-C sterilizatoriai, vandens filtravimo sistemos bei siurbliai, leidžiantys našiai tiekti vandenį į filtravimo sistemas.

EKO baseino įrengimas pradedamas nuo individualaus, kliento lūkesčius ir galimybes atitinkančio projekto. Projektuojant reikėtų atsižvelgti į sklypo padėtį, plotą, vyraujantį vėją, augančius medžius bei atkreipti dėmesį į tai, ar baseinas nebus nuolat apšviestas tiesioginių saulės spindulių. Dėl šalia baseino augančių medžių būtų reikalingas dažnesnis valymas, o visos dienos metu šviečiančios saulės spinduliai skatintų veistis dumbliams, greičiau garintų vandenį, sumažėtų deguonies kiekis jame. Taip pat reikia apgalvoti, ar eko baseine bus veisiamos žuvys, kurios suteikia žavesio, tačiau taip pat gali padidinti priežiūros sąnaudas.

Krantai įrengiami su nuolydžiu arba terasuojami tam, kad būtų saugu ir patogu naudotis bei džiaugtis eko baseinu.

▪ ▪ ▪ ▪

Kompleksiškai įrengiame visų tipų vandens telkinius, natūralius ir dekoratyvinius tvenkinius, dekoratyvinius ir EKO baseinus.

UAB „Okeana“, M. Sleževiciaus g. 7, LT-06326 Vilnius Tel./faks. (8 5) 270 0135, mob. tel. 8 675 13 318 El. p. info@okeana.lt www.tvenkiniu-projektai.lt

58 I 2014: 3 (90)

Atsižvelgdami į sklypo ypatumus, reljefą bei užsakovo pageidavimus, parengsime, suderinsime ir įgyvendinsime tvenkinio projektą. Įrengiame baseinų ir tvenkinių hidroizoliaciją, klojame HDPE ir PVC dangas, montuojame vandens objektų technologinę įrangą, darome terasas, lieptus ir pontonus.

Prekiaujame tvenkinių įranga, priežiūros priemonėmis ir aksesuarais. Parduodame baseinų ir fontanų vandens siurblius, biologinius filtrus, aeratorius, šviestuvus ir hidroizoliacines dangas.

i

DIZAINO KELIONĖS

„Ozo trikampis“, arch. Gintaras Grakauskas.

Indijoje kasamas ir apdirbamas akmuo – – atradimas lietuviams Parengė Žydrė Dargužytė

D

augybę šimtmečių akmuo naudotas patiems galingiausiems pasaulio statiniams ir paprastuose, dabar jau kelis šimtmečius menančiuose, nameliuose. Žmonės, siekdami harmonijos su gamta, vis labiau atsigręžia į tai, kas gali tarnauti dešimtmečius. Itin dažnai statybų procese naudojamas smiltainis, mat jis ne tik atsparus erozijai, bet ir labai lengvai apdirbamas, todėl nesunkiai galima išgauti reikiamas formas ir dydžius.

Indiškas smiltainis įprastai naudojamas lauko terasose grindims, fontanams, takeliams tarp žaliųjų zonų lauke, skulptūroms, pavėsinėms su kolonomis. Įdomu tai, kad šis akmuo gali turėti labai daug atspalvių – nuo gelsvai rudos, baltos, juodos, rudos, iki geltonos, raudonos, pilkos ir rožinės. Tokios natūralios akmens savybės iš aplinkos leidžia eliminuoti monotoniją. Tarkime, išklojus smiltainiu terasos grindis, pažvelgus į jas vis kitu rakursu, jos atrodys skirtingai.

Skalūno akmuo labiausiai tinka ten, kur reikia neslidžių paviršių. Dėl savo savybių pastarasis reikalauja minimalios priežiūros. Taigi, pasitelkus jį, galima sukurti išraiškingą sienų dekorą, židinius, landšafto konstrukcijas, suformuoti baseinus. Šio akmens tvirtumas leidžia jį kloti ant važiuojamosios dalies kieme, sodyboje ar prie komercinio pastato.

Grindiniui galima naudoti kalkakmenį, kuris ne tik neslidus, bet ir nekeičia savo savybių paveiktas vandens. Iš jo pagamintas lauko pavėsinės stalviršis galėtų keliauti kaip šeimos relikvija iš kartos į kartą.

60 I 2014: 3 (90)

Apie tai, kokios indiško akmens savybės ir naudojimo galimybės Lietuvoje, kalbamės su Marijumi Brusoku, atstovaujančiu Indijos gamintoją „AGL Asian Granito India ltd“.

Verslininkas jau daugiau kaip dvidešimt metų dirba su Indijos rinka ir domisi natūralaus akmens galimybėmis architektūroje ir namų bei komercinių erdvių interjere bei eksterjere.

Marijau, Lietuvoje gausu įvairiausių mitų apie akmenį – pradedant nuo to, kad ši medžiaga brangi, paskui, kad kurianti „šaltų“ erdvių įspūdį, ir baigiant tuo, kad netinkama eksploatuoti mūsų šalies sąlygomis. Ką apie tai MANOTE? Be abejonės, tai yra mitai. Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad natūralus indiškas akmuo yra tik apie 20 proc. brangesnis nei, pavyzdžiui, betonas. Yra daugybė akmens rūšių, kurios nė iš tolo negali būti laikomos itin prašmatniomis, simbolizuojančiomis prabangius Romos imperijos laikų statinius. Kvarcas, skalūnas, smiltainis – tai, mano galva, labiausiai lietuvio mentalitetui artimas akmuo.

Norėčiau pridurti, jog natūralaus akmens naudojimas namo statybose gali gerokai pakelti bendrą namo vertę. Dažnai žmonės net nesusimąsto apie tai, kad pasirinkus natūralų akmenį namo fasadui ir trinkelėms, statybos darbai bendroje sąmatoje padidės tik trečdaliu procento.

medžiagos

i

PAPILDOMI FAKTAI APIE NATŪRALŲ AKMENĮ

Viešbutis „Vanagupė“, arch. Dalius Dainys.

Architektai ir dizaineriai dažnai akcentuoja, kad namo fasado medžiagas reikia rinktis itin atsakingai, mat praėjus keliems ar keliolikai metų, gali tekti jas atnaujinti arba visai pakeisti, o tai, kaip žinia, nėra pigu. Kas pasikeistų panaudojus natūralų akmenį?

Jei fasadas bus akmeninis, nereikės jo nei plauti, nei valyti, nei dažyti. O svarbiausia tai, kad neteks keisti nei po dešmties metų, nei kada nors vėliau.

Kaip galėtumėte sugriauti mitą, kad akmuo – šalta medžiaga?

Kai šlapia, neprisėsi nei ant akmeninio, nei ant medinio suolelio. Anaiptol dieną akmuo įkaista, o vakare atiduoda sukauptą šilumą.

Be to, toks suolelis ar lauko pavėsinė bus amžini – nereiks impregnuoti, atnaujinti ar kitaip taisyti gamtos išdaigų.

Kokias akmens savybes, padedančias greičiau ir kokybiškiau įsirengti namus ar darbo erdves, išskirtumėte?

Bendradarbiaudami su Indijos meistrais, turinčiais kelių dešimtmečių, o kartais netgi šimtmečių tradicijas ir patirtį, viską galime atlikti labai greitai, pagal individualius poreikius. Akmuo paruošiamas Indijoje ir tik tuomet atkeliauja į Lietuvą ir yra tinkamas naudoti. Akmens paviršius gali būti įvairiai apdirbamas – skeltas, „degintas“, be aštrių

kampų, nupoliruotas. Be to, nėra jokių ribojimų dėl išmatavimų.

Akmuo keliauja net iš Indijos, įveikęs dešimtis tūkstančių kilometrų, pasiekia užsakovą ir kas tuomet, jei neatitinka jo poreikių?

Tokių situacijų dar nebuvo. Mat iš pat pradžių labai detaliai aptariamas projektas su klientu, tuomet pristatomas meistrams ir po to dar kartą viskas suderinama. Patirtis ir specializacija eliminuoja klaidas ir leidžia viską atlikti tiksliai taip, kaip pageidaujama.

Dažniausiai būna priešingai – sumontuotas gaminys arba atgabenta medžiaga klientui patinka labiau nei jis tikėjosi.

Dažnai akmenį reikia impregnuoti. Ar tai irgi atliekama Indijoje?

Ne, tai vyskta Lietuvoje, nes neretai reikia viską sudėti ant fasado ar grindų ir tik paskui impregnuoti. Geriausia impregnuoti tada, kai akmuo tam paruoštas – natūraliai išdžiūvęs saulėje. Be to, tai reikia daryti kartą per keletą ar net daugiau metų, o fasado impregnuoti iš viso nebūtina, nebent pasirinkta medžiaga turi labai didelį vandens įgėrio koeficientą.

Taigi, kiek laiko praeina nuo užsakymo iki galutinio produkto?

Partnerių patirtis leidžia pasiūlyti rinkai turėti norimą produktą per maždaug tris mėnesius.

■ Ilgaamžiškumas: bėgant laikui, daugelis statybinių medžiagų praranda savo žavesį.

Senėdamas natūralus akmuo gražėja, mat jis nesidėvi. Žvilgesys išlieka daugybę metų.

■ Pasirinkimo įvairovė: akmuo gali būti naudojamas fasadams, trinkelėms, grindiniui, stogams, vidaus interjerui, laiptams, palangėms.

Iš jo galima gaminti suoliukus, fontanus, židinius, vazonus gėlėms, stalviršius.

■ Akmuo tinkamas naudoti ir žiemą, ir vasarą.

Jis turi aukštą šilumos laidumą. Būdamas ant fasado, jis absorbuoja šilumą, taip užkirsdamas kelią pastato įšylimui. Patalpos tampa vėsios, o žiemą akmuo jas apsaugo nuo šalčio.

Vaikščioti ant akmeninio grindinio, visą dieną kaupusio šilumą, vienas malonumas.

■ Įrodyta, kad akmens naudojimas yra efektyvesnis nei kitos alternatyvios sintetinės statybinės medžiagos. Nors akmuo yra šiek tiek brangesnis, tačiau laikui bėgant, dėl jo ilgamžiškumo investicija atsiperka su kaupu.

Akmuo kelia turto vertę. Santykinai ne daug didesnes investicijų sąnaudas kompensuoja mažos ilgalaikės priežiūros išlaidos.

■ Prižiūrėti akmenį kainuoja pigiau nei kitas medžiagas.

■ Natūralus akmuo yra ekologiška medžiaga: jai išgauti ir apdirbti naudojami santykinai mažesni resursai, jei lygintume su kitomis medžiagomis.

Visos po apdirbimo likusios medžiagos taip pat panaudojamos, pavyzdžiui, grindiniams, fasadams arba dekorui. Be to, natūralus akmuo yra labai tvirta, todėl patikima medžiaga.

■ Akmuo yra draugiškas aplinkai, todėl nekenkia žmogaus sveikatai. Jį saugiai galima naudoti ten, kur gaminamas maistas. Jis neišskiria kenksmingų medžiagų, o svarbiausia, kad jį apdirbant nenaudojami chemikalai.

■ Natūralus akmuo įkvepia! Net ir tas pats akmuo visada yra skirtingas. Jokia kita medžiaga neturi tiek spalvų bei atspalvių.

Akmens įvairovė bei apdirbimo būdai atveria plačias akmens panaudojimo galimybes.

Dizaineriai ir architektai gali suderinti formas bei kurti unikalią aplinką – teisingai parinktas ir apdirbtas akmuo iš esmės visada atitinka statybos reikalavimus.

■ Natūralų akmenį galima panaudoti ne tik standartiniuose projektuose. Akmuo gali būti išpjaunamas nestandartinių dydžių ar formų.

Alternatyvių medžiagų standartiniai dydžiai neleidžia improvizuoti bei pasiekti unikalių rezultatų.

Natūralaus indiško akmens salonas AGL Visų Šventųjų g. 5-26, Vilnius Tel. +370 699 40999 www.akmenscentras.lt

2014: 3 (90) I 61

62 I 2014: 3 (90)

TENDENCE 2014 – esmė slypi detalėse „Dėmesys smulkmenoms sukuria tobulumą, o tobulumas – jau ne smulkmena“.

Mikelandželas Buonarotis

etalės, smulkmenos kuria interjero visumą, pasakojimą, namų istoriją, kurią, pastebėdamas detales vieną po kitos, kaip pėdsekys gali iššifruoti ir perskaityti. Detalės – geriausia priemonė improvizacijai interjere: jomis keičiama interjero nuotaika bei stilius lygiai taip pat, kaip tinkamai parinktas aksesuaras atskleidžia žmogaus esybę.

D

„Tendence“ – viena iš svarbiausių tarptautinių baldų, interjero detalių ir unikalių dovanų parodų, kasmet vykstanti Frankfurto parodų centre (Messe Frankfurt) nuo 1948 metų. Čia savo inovacijas devyniose Living ir Giving parodų salėse, sugrupuotose pagal produktų segmentus, pristato 2049 dalyviai, tarp kurių ir stipriausi pasauliniai prekių ženklai, pritraukiantys minias lankytojų (pernai parodą aplankė 37 tūkst. žmonių), norinčių apčiuopti paskutines interjero dekoro tendencijas. „Tendence“ parodos tematika glaudžiai susipina su tarptautine „Ambiente“ paroda, tačiau turi savo unikalų atspalvį. Parodos esmė slypi pačiame pavadinime „Tendence“ – kūrybingumas gyvenimo būdo stiliuje. Čia pristatomos paskutinės rudens-žiemos interjero dekoro mados tendencijos ir numatomos kryptys dizaino tendencijoms ateinančių metų pavasario-vasaros sezone.

Parodos teminės zonos: LIVING: „Interiors & Decoration“ – skirtingų stilių interjero dizaino idėjos bei baldų, namų tekstilės, apšvietimo bei aksesuarų dizainas. „Seasonal Decoration“ – interjero dekoravimas pagal sezonus bei šventes (Velykos, Kalėdos), sodo dekoracijos. „Loft“ – į ateitį orientuotas interjero dizainas, avangardiniai baldų, tekstilės, apšvietimo sprendimai bei dizainerių kurti interjero elementai.

GIVING: „Gifts Unlimited“ – kupinos emocijų šiuolaikinės dovanos. „Personal Accessories“ – specializuoti aksesuarai. „Carat“ – juvelyrika ir laikrodžiai. „Young & Trendy“ – jaunatviški dizainerių kūriniai ir suvenyrai.

Parodos kūrybiškiausios ir inovatyviausios dalys – „Talents“ ir „Next“. „Messe Frankfurt“ suteikia jauniems dizaineriams nemokamą plotą prisistatyti – dalyvių, pirkėjų ir žurnalistų dėmesys atkreipiamas į jaunų talentingų dizainerių originalias produktų idėjas, kurios, tikėtina, ateityje bus perkeltos į serijinę gamybą. „Living“ parodos zona atspindi šiuolaikines skirtingų stilių interjero tendencijas, apjungiant baldus, namų tekstilę, apšvietimo idėjas, taip pat lauko elementus ir sodo reikmenis. Emocijos, džiaugsmas dovanojant ir gaunant unikalias dovanas, akcentuojamas „Giving“ zonoje.

2014: 3 (90) I 63

i

Anonsas

Šlovės pasiekiamumo kriterijai Tekstas: Ernestas Parulskis

Mindaugo Navako parodos pavadinimas – „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ – žiūrovams (ar skaitytojams?) sukelia tokias pačias reakcijas, kaip ir jo kūryba: norą nedelsiant priešgyniauti. Ir beveik nesvarbu kam – menininkui, sau pačiam ar dar kažkam. Ir tas noras atsiranda abejose – pro ir contra – stovyklose. Vieniems parodos deklaracija atrodys kaip erzinimas – kaip gali būti nepasiekta šlovė? Pasiekta ir viršyta. Nacionalinė premija – yra. Kūriniai stovi keliose Europos sostinėse? Stovi. Venecijos bienalėje Lietuva atstovauta? Atstovauta. Muziejai ir kolekcionieriai kūrinius perka? Žinoma. Dailės akademijoje profesoriaujama? Taip, ir ne nuo vakar.

Na, bet tai formalieji šlovės kriterijai, kuriuos šlovingumo ekspertai, jei tokie yra, gali ir ginčyti.

Aš prieš kelis metus, kai kilo eilinis Lietuvos įvaizdžio užsienyje formavimo bumas, tapau neformalaus M. Navako šlovės fakto liudininku. Man į rankas pateko vienos iš reklamos agentūrų projektas, kuriame koncepcijos kūrėjai savo strategijai pasirinko Vilniaus Geležinkelininkų kultūros rūmų fasado skulptūrą „Kablys“ ir šūkį „Šalis, kuri užkabina“. Tie reklamistai konkurso nelaimėjo, bet naują poziciją aš užfiksavau – būtent M. Navako „Kablys“ yra vienintelė Lietuvoje vieša šiuolaikinė skulptūra, kurios atpažįstamumas suformavo tiek papildomų kokybių, kad skulptūra virto urbanistinio mito herojumi, tai yra – pasiekia bet kurios skulptūros šlovės zenitą. Žinoma, ši situacija provokuoja ir atoveiksmį, būtiną M. Navako kūrybos palydovą. Daugybė vilniečių sutiktų, kad menininko kūryba liktų eskizuose, geriausiu atveju – išplatinta „Vilniaus sąsiuvinių“ pavidalu, bet net ir saloniškai-romantinio viešo meno gerbėjų dauguma pripažįsta, kad ironiškas M. Navako brutalumas būtinas ir apčiuopiamoje realybėje, nes tik tuomet susiformuoja miesto harmonija.

Visas šias būsenas žiūrovai galės patirti Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, kur 2014 metų vasarą (birželio 27 d. – rugsėjo 14 d.) vyks M. Navako retrospektyva „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ (kuratorė – Elona Lubytė). Tai bus pirmas menininko kūrybos pristatymas Lietuvos muziejų erdvėje. Būsima paroda taps vienu iš didžiausių 2009 m. lankytojams duris atvėrusios NDG, projektu – pusė šimto menininko darbų bus eksponuojami pastato viduje bei jo prieigose.

„Kablys“: suvirinti plieno lakštai (450x350x120), rūdys, pakibo ant geležinkeliečių rūmų 1994 m. Skulptūros pakabinimas žymėjo alternatyvaus meno centro „Meno lygos” ir nekomercinės galerijos „Jutempus” atidarymą. Šis projektas buvo įgyvendintas bendradarbiaujant menininkui ir „Meno lygai“ (1994-1999) bei „Jutempus“ (1994-1997). „Kablys“ ant pastato išliko ilgiau nei jame įsikūrusios alternatyvios organizacijos, kūrinio ir pastato atvaizdas tapo permainų Rytų ir Vidurio Europoje ženklu, buvo reprodukuotas jas nagrinėjančiuose leidiniuose.

M. Navako nuotrauka.

64 I 2014: 3 (90)

Mindaugas Navakas gimė 1952 m. vasario 24 d. Kaune, gyvena ir dirba Vilniuje, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros profesorius (nuo 2008 m.).

Apdovanojimai: Herderio premija už nuopelnus siekiant taikaus tautų tarpusavio supratimo, pasiekimus ginant modernią (šiuolaikinę) meno sampratą bei darbus, pelniusius tarptautinį pripažinimą ir tuo prisidėjusius prie demokratinio Lietuvos kultūrinio gyvenimo atnaujinimo (1995), Lietuvos Respublikos nacionalinė kultūros ir meno premija (1999), Baltijos Asamblėjos premija (2004).

1969–1971 m. studijavo architektūrą Kauno politechnikos ir LTSR valstybiniame dailės institute, kur 1977 m. baigė skulptūros specialybę.

Nuo 1977 m. dalyvauja parodose, granito skulptūrų simpoziumuose Smiltynėje (1977, 1978, 1980, 1981, 1982, 1989, 1990), surengė betono skulptūrų simpoziumą Aukštuosiuose Paneriuose (Vilnius, 1985), parodas Vilniaus viešosiose erdvėse: Alumnato kiemelyje (su Alvydu Lukiu ir Gintautu Trimaku, 1987), Meno darbuotojų rūmų kiemelyje (dabar LR Prezidentūra, su Gediminu Akstinu, Algiu Lankeliu, Artūru Raila, 1990, 1992), sukūrė scenografijas operoms „Peras Giuntas“ (1997, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), rež. Jokūbas Tūras, Ignas Jonynas), „Lokys“ (2000, LNOBT, rež. Jonas Jurašas), „Lietuviai“ (2009, LNOBT, rež. Jonas Jurašas).

Pirmą kartą (kartu su Egle Rakauskaite) atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje (1999, kuratorė – Lolita Jablonskienė). Pastaraisiais metais surengė asmenines parodas: Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje (2006, Ryga), Šiuolaikinės skulptūros muziejuje (2006, Oronskas, Lenkija), KUMU meno muziejuje (2009, Talinas), galerijoje „Art in General“ (2014, Niujorkas).

Sukūrė objektus viešosioms erdvėms: „Kablys“ (1994, Vilnius), „Ašis“ (1992, Ekernferdė, Vokietija), „Granito uola“ (1995, Kotka, Suomija), „Ši vieta“ (1995, Kankanpė, Suomija), „Reconnaissance“ (1997–1998, Helersdorfas, Berlynas, Vokietija), „Landšaftinis“ (1998, kelias Poris–Juveskiulė, Suomija), „B Balkonas“ (2000, Busanas, Pietų Korėja), „Akmuo nuo širdies“ (2004, Kropas, Vokietija), „Nepavadintas akmuo“ (2004, Ventspilis, Latvija), „R akmuo“ (2005, Ryga), „Didžioji žuvis“ (2006, Tanoja, Hamariojus, Norvegija) „Syja“ (2008, Pedvalė, Latvija).

Skulptoriaus darbų yra įsigiję: Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus universiteto Grafikos kabinetas, Modernaus meno centras, Užsienio meno muziejus, Šiuolaikinio meno muziejus ir Modernaus meno muziejus Rygoje, KUMU meno muziejus Taline, Šiuolaikinio meno muziejus Helsinkyje, Zimmerli meno muziejus Naujajame Džersyje (JAV), privatūs kolekcionieriai Lietuvoje ir užsienyje.

i

DIZAINO ISTORIJA

ŽMOGUS, ĮŽVELGĘS

DIZAINO ATEITĮ Tekstas: Jonas Malinauskas

Taurės Smoke, 1963 m.

Joe Cesare Colombo (1930-1971)

Taurių Smoke eskizas

Žadintuvas Optic Alarm, 1968 m.

66 I 2014: 3 (90)

aip ir kiekvienoje žmogaus veiklos srityje, dizaine egzistuoja kasdieninių rutininių darbų virtinė, leidžianti užsidirbti pingų, tobulėti profesiniu požiūriu, tačiau trukdanti plačiau pažvelgti į socialinį bei kultūrinį kontekstą, įžvelgti ateities problemas, daiktinės aplinkos raidos perspektyvas. Netgi iškilūs autoriai, kurių vardai yra žinomi mūsų skaitytojams, įprastai užsiima komercine veikla ir maudymusi profesinės šlovės spinduliuose. Tokia situacija verčia dar labiau gerbti dizainerius, besirūpinančius pamatinėmis žmonijos problemomis, sugebančius praskleisti ateities šydą ir įkūnyti medžiagoje rytojaus perspektyvas. Vienas iš žinomiausių šios krypties veikėjų dizaino istorijoje – italas Joe Colombo (1930 – 1971). Be jokios abejonės, galėtume jį pavadinti vienu iš ryškiausių 60-tųjų metų futurologinio dizaino atstovų. Be daugybės praktiškų baldų, šviestuvų, buitinių prietaisų ir įrangos projektų jis yra sukūręs nemažai konceptualių futuristinių instaliacijų, skirtų stambioms tarptautinėms parodoms ir konkursams.

Joe Cesare Colombo gimė Italijos šiuolaikinio meno ir dizaino sostinėje – Milane, studijavo tapybą garsiojoje Breros akademijoje, taip pat architektūrą Politechnikos institute. Nuo pat jaunų dienų jis augo avangardinio meno aplinkoje: jo vyresnysis brolis Gianni buvo ryškus abstraktaus-kinetinio meno atstovas. Karjeros pradžioje Joe užsiėmė architektūra, tapyba, grafika, parodų organizavimu. 1951 m. jis prisijungė prie „Nuklearinio judėjimo“ (Nuclear Painting movement), kuriam vadovavo avangardistai Enrico Baj ir Sergio Dangelo. Keletą metų Colombo kūrė abstrakčias skulptūras ir ekspersionistinę tapybą, dalyvavo parodose su kitais judėjimo nariais. 1954 m. kartu su žymiais dizaineriais – Bruno Munari, Enzo Mari ir Gillo Dorfles – projektavo ekspozicijas su televizijos instaliacijomis 10-ajai Milano trienalei – vienam iš ryškiausių to meto kultūrinių įvykių. Pakylėtas šio projekto

Stalinė lempa Acrylica, 1962 m.

Belaidis telefonas Joe, savo forma primenantis J. Colombo kūrinius, 2012 m.

Šviestuvas KD27, gam. Kartell, 1967 m.

Pastatomas šviestuvas Bollé, 1968 m.

sėkmės ir susižavėjęs naujomis technologijomis, 1958 m. jis paliko vaizduojamąją dailę tam, kad kurtų pramonės gaminių dizainą. Keletą metų jis dirbo nuosavoje elektros prietaisų firmoje, kurioje pagaminio pirmuosius dizaino pavyzdžius, taip pat pradėjo eksperimentus su naujomis to meto medžiagomis, pirmiausia – su lietomis plastmasėmis. Ir pagaliau 1962 m. jis atidarė savo projektavimo biurą Milane, galutinai pereidamas prie pramonės gaminių meninio konstravimo (būtent taip tuomet buvo vadinamas „praktinis“ dizainas).

Savo misiją dizaine Colombo įsivaizdavo kaip universalios futuristinės aplinkos kūrimą. Visuose savo 60-tųjų metų rašiniuose, konferencijų pranešimuose jis pabrėždavo galimybių ir pokyčių, kuriuos suteikdavo naujos technologijos, svarbą dizainui ir apskritai gyvenimo būdui. „Galimybės, kurios atsiveria plėtojantis audio ir videotechnologijoms, yra tiesiog beribės“, – teigė jis viename pranešime.

Fotelis iš serijos Additional living, 1967 m.

Fotelio Eida eskizai, 1963 m.

2014: 3 (90) I 67

Mobilūs biuro sekreterai Boby, 1970 m.

Ateities būsto projektas Vision 69, 1969 m.

Fotelis N 4801, 1965 m.

Sekretero Boby stalčių sistema

Buvo akcentuojama, kad „jos paskatins esminius pokyčius žmonių gyvenime. Pavyzdžiui, žmonės galės dirbti ir mokytis namuose, atstumai ateityje nebeturės jokios reikšmės. Baldai išnyks savaime, o elementams, reikalingiems žmogaus egzistavimui palaikyti, bus keliami tik lankstumo ir manevringumo reikalavimai. Tuomet galėsime sukurti tokią gyvenamąją sitemą, kuri galės būti pritaikyta bet kurioje vietoje bet kuriuo laiku. Žmonėms reikės visai kitokių gyvenamųjų erdvių, kurios turės transformuotis ir adaptuotis prie eksperimentų, meditacijos, bendravimo, intymumo ir kitokių poreikių“.

Kad įvykdytų šią misiją, tradiciniams baldų tipams Colombo taikydavo vis naujas medžiagas ir gamybos technologijas. Priešingai tuometinėms „stačiakampėms“ tendencijoms, atsižvelgdamas į savo skulptoriaus patirtį, dizaine Colombo taikė drąsiai išlenktas linijas, išpūstus paviršius, vengdamas aštrių kampų ir tiesių linijų. Vienas iš žymiausių to laikotarpio kūrinių – šviestuvų serija, sukurta kompanijos O-Luce užsakymu. Lempos Acrylica (1962 m.) korpusas, primenantis lenktą plastiko lakštą, iš tiesų buvo liejamas iš poliakrilo. Dėl šios medžiagos aukšto spindulių lūžio koeficiento šviesa, sklindanti iš pagrinde esančios lempos, neišsisklaidydavo, o koncentruotai išeidavo pro viršuje esančią korpuso briauną (šis principas ir dabar naudojamas daugelyje šviestuvų modelių). Ne mažiau garsus ir fotelis Elda,

68 I 2014: 3 (90)

Modulio Total Furnishing Unit projektas, 1971 m.

Modulio Total Furnishing Unit fragmentai ir bendras vaizdas.

Fotelis Tube chair, 1969 m.

Lova Cabriolet, 1969 m.

Nuosavo būsto projektas, 1969 m.

sukurtas 1963 m. ir tapęs daugybės technologinių eksperimentų su stiklo pluošto konstrukcijomis rezultatu. 1965 m. sukurta kėdė Universale, gaminama liejimo būdu iš polipropileno, tapo Colombo technologinių eksperimentų viršūne. Kėdės konstrukcijos tobulinimas užtruko net du metus ir į gamybą ji buvo paleista tik 1967 m. Būtent Joe Colombo galėtume pavadinti žmogumi, įtraukiusiu plastmases į baldų korpusų gamybą. Tolesnis liejimo kokybės tobulinimas leido iš tos pačios medžiagos lieti ne tik sėdimuosius, bet ir korpusinius baldus, pavyzdžiui, ryškiaspalvius mobilius biuro sekreterus Boby.

60-tųjų pabaigoje neįtikėtiną populiarumą dizaineriui pelnė konceptualiniai ateities būsto projektai, atlikti „Vision“ dizaino konkursui. Pastarąjį kasmet rengė garsus chemijos koncernas „Bayer“, siekdamas padidinti savo gaminamų plastmasių ir kitų medžiagų populiarumą. Žinomiausias šios serijos projektas yra „Vision 69“, kuriame J. Colombo originaliai įgyvendino nemarųjį Le Corbusier šūkį „Namas – tai mašina gyvenimui“. Užuot dalinęs gyvenamąjį būstą pertvaromis, atvirą bendrąją erdvę jis užpildė stambiais specializuotais moduliais, skirtais miegui, higienai, maisto gamybai ir pan.

Dalis iš jų turėjo nuosavas atitvaras ir lengvai virsdavo uždarais tūriais, savotiškais „kambariais kambariuose“. Vienas iš Vision‘o elementų – fotelis „Tube chair“, sudarytas iš vienas į kitą susimaunančių cilindrų, pradėjo gyventi atskirą gyvenimą ir kurį laiką buvo gaminamas serijiniu būdu.

Tolesnę plėtrą modulinio būsto idėja įgavo gyvenamajame modulyje Total Furnishing Unit (1971 m.), kuriame visos būsto zonos išsiskleisdavo iš vieno monoblokinio konteinerio, užimdamos vos 28 kv. m plotą. Toks sprendimas savotiškai susišaukė su garsiąja A. Clarck‘o romano 2001 metų kosminė odiseja, kurios scenografija padarė didžiulę įtaką interjero dizaino raidai. Gyvenamosios aplinkos formavimo iš modulinių blokų idėjos iki šiol neprarado savo aktualumo ir dažnai naudojamos įvairiose pasaulio šalyse.

Total Furnishing sukėlė tikrą sensaciją parodoje „Italija: naujasis namų kraštovaizdis“, įvykusioje Niujorke 1972 metais. Deja, dizaineriui nebeteko patirti šio triumfo – jis mirė nuo širdies nepakankamumo, nesulaukęs savo 41-ojo gimtadienio. Galima tik spėlioti, kokias kūriniais J. Colombo būtų toliau stebinęs savo gerbėjus, tačiau tai, ką Joe spėjo įgyvendinti, pelnė jam vieno iš žinomiausių XX a. vidurio dizainerių šlovę. Niekas kitas nesugebėjo taip kaip jis jungti inovatyvių, netikėtų funkcinių sprendimų su modernia plastine naujų medžiagų ir technologijų išraiška.

2014: 3 (90) I 69

i

NAUJIENOS

Milanas 2014 ←

LENKŲ DARBAS

Būtent taip iš anglų kalbos turėtume versti jungtinės parodos, „Milano dizaino savaitės“ metu surengtos parodų kvartale Ventura Lambrate, pavadinimą. Dėl kai kurių priežasčių kartais leidžiame sau skeptiškai pažvelgti į kaimynų pasiekimus, tačiau šįkart lenkai surengė turiningą ir profesionalią ekspoziciją.

Ekspozicija POLISH JOB tarptautinei auditorijai pristatė šiuolaikinį lenkų dizainą, besiremiantį vietinėmis tradicijomis, pagarba praeičiai ir drąsiais inovatyviais sprendimais. Dviejuose parodos aukštuose eksponuotus gaminius siejo trys tarpusavyje susieti motyvai. Vienas iš jų – lokalumas, daiktų formų kūrimas, remiantis vietinėmis, gerai pažįstamomis medžiagomis. Buvo pristatytos šiuolaikiškos lininių drabužių kolekcijos, o juvelyrai pateikė medžiagų grupę Pracovnia bro.

Kat nariai panaudojo ir Silezijos anglį. Kitas motyvas – nostalgija, labiau pasireiškęs grafiniame dizaine, greta kitų stilių užsimenantis apie socialistinį realizmą su jo diskretiškomis komunikacijos formomis. Kai kurios iš jų šmaikščiai panaudojamos šiuolaikiniame kontekste. Pavyzdžiui, firma Pan Tu Nie Stal sėkmingai dekoruoja drabužius ir aksesuarus 60-tųjų metų inžinerinės grafikos motyvais. Pasitaiko ir tiesioginių „reinkarnacijų“, pavydžiui, įmonė „Vzòr“ pernai pradėjo gaminti R. Modzelewskio 1956 m. suprojektuotą fotelį „rm 56“. Gal metas ir mums atgaivinti senąją baldų PKB klasiką?

Skirtingai nuo pirmųjų dviejų, trečiasis motyvas – inovacija – ne atsigręžė į praeitį, o parodė tvirtas lenkų dizaino pozicijas šiuolaikiniame dizaino kontekste. Kaimynai dar sykį patvirtino seną tiesą, kad inovatyvius formos sprendimus dažnai lemia naujų originalių technologijų naudojimas.

Kaip pavyzdį galėtume paminėti dizainerį Oskarą Zietą, prieš keletą metų nustebinusį Europą presuotos folijos kėdėmis Plopp ir Chippensteel, o šiemet parodžiusį naują baldų seriją 3+, pagamintą iš originaliai sujungtų metalo lakštų. Lenkai nebijo konkuruoti netgi su šveicarais – inžinerius A. Tomaszewski ne tik sukūrė, bet ir pats pradėjo serijomis gaminti mechaninius laikrodžius FSO M20 (taip pavadintus rusiško automobilio „Pobeda“ licenzinio analogo garbei).

Visuotinės globalizacijos laikotarpiu kūrybinės minties originalumas yra ne tik kultūrinis, bet ir ekonominis veiksnys – lenkų dizainerių darbai dar sykį patvirtino akivaizdžią tiesą, kurią tenka nuolat kartoti mūsų šalies verslininkams ir valdininkams.

70 I 2014: 3 (90)

Stalo plokštės skerspjūvis, baldai 3+, diz. Zieta prozessdesign

Fotelis rm56, diz. R. Modzelewski, 1956 m., gam. Vzór

Kultūrinis plakatas, diz. D. Ryski

Žiedas su akmens anglies inkrustacija, diz. Bro.Kat

Mechaninis laikrodis FSO M20, diz. A. Tomaszewski

Lauko suoliukas, diz. A. Badur

Gėlių vazonas Blumenampel, diz. Z. Petkow (Atelier Hausmann).

←

Pakabų sistema Cliq, diz. Flow Design Ltd.

Modulinė pakaba, diz. G. S. Petersen.

Spinta Menhir, diz. F. Delius, Studio Berg.

Šviestuvas Pirouet, diz. G. Dwalischwili

BERLYNO ATSPINDŽIAI

Ekspozicija Berlin reflect Ventura Lambrate parodų zonoje buvo formuojama visai kitaip nei šalia vykusi Polish Job. Parodos kuratoriai William Bagnoli ir Charlotte Bräuer sumąstė parodyti, kaip multikultūrinė Vokietijos sostinės aplinka sujungia čia praktikuojančius įvairių šalių dizainerius. Žinoma, kaip ir visose kitose Milano parodos dalyse, kalba iš esmės sukosi aplink baldus ir toje kalboje netrūko humoro gaidelių. Kaip visada dizaineriai stengėsi šmaikštauti su medžiagomis: šveicarė Anna Badur savo lauko suoliuko „minkštąją dalį“ išliejo iš betono (nors, anot autorės, tai nesutrukdė sėdėjimo patogumui), o olandė Friederike Delius („Studio Berg“) namų apyvokos reikmenų spintą Menhir suformavo iš poliuretano masės, suteikdama jai granitinio obelisko bruožų. Danas Gunnar Søren Petersen pašmaikštavo medžio šakų tema: jo sukurto šviestuvo ir baldų kabyklos karkaso detalės sujungiamos 5 tipų jungtimis, kurios gali būti gaminamos iš plastiko arba iš porceliano. Neapsieita ir be naujųjų technologijų: švedė Birgit Severin vazų seriją, pavadintą Ashes, atspausdino 3d printeriu, o kaimynai latviai (biuras Flow Design Ltd.) pasitelkę naujos kartos magnetus, sukūrė drabužių pakabas Cliq, pritvirtinamas prie kreipiančiųjų be jokių kablių ar kitokių fiksavimo elementų. „Tipiškas vokietis“ Georgas Dwalischwili po keleto bandymų sukūrė originalų šviestuvą Pirouet, naudojantį nesudėtingą elektroniką, mechaninę sferos žiedlapių transformavimo ir šviesos srauto reguliavimo sistemą. Kiti baldininkai naudojo vien tik tradicinius kombinatorinius žaidimus: pavyzdžiui, dizainerių dueto „Dea&Eva“ staliukų bloko Barbar segmentus galima sustatyti net 7 skirtingais būdais, kurių kiekvienas turi skirtingą funkcinę paskirtį.

Kaip bebūtų keista, „Berlin Reflect“ parodė ne tik didžiulį idėjų diapazoną, bet ir tam tikrą stilių ir formų supanašėjimą, vedantį skandinaviško minimalizmo link. Galbūt gegužės pabaigoje Berlyne prasidedantis festivalis „DesignMai“ pademonstruos platesnį kūrybinių idėjų diapazoną, naudingą ne vien Berlynui, bet ir visai Europai.

2014: 3 (90) I 71

i

NAUJIENOS

Kėdė Brezel, diz. L. Pevere

Stalas Quaranta, diz. Fr. Mansueto

←

Riestainis ir kiti užlenkimai Neapsiriksime austrų kompaniją „Gebrüder Thonet Vienna“ pavadinę seniausia iš šiandien veikiančių Europos baldų gamybos įmonių – jos veiklos pradžia siekia net 1853 metus. Firmos gamybos pagrindą tradiciškai sudaro lenkto medžio kėdės, staliukai ir foteliai, kurių būrį šiemet papildė keletas naujovių, gimusių dėl bendradarbiavimo su Švedijos ir kitų Europos šalių dizaineriais. Viena iš įdomesnių naujovių – švedų grupės „Front“ sukurtas kavos staliukas Arch, besiriamiantis į grindis ne kojų galais, o trimis lenkto medžio kilpomis, sueinančiomis į vieną tvirtinimo mazgą. Kitas „Front“ gaminys – drabužių kabykla Coat rack bench – gimė tiesioginio kryžminimo būdu: paėmę seno modelio suoliuką, dizaineriai vietoje vienos jo atramos įmontavo drabužių kabyklą, gaminamą kone nuo XIX amžiaus. Toks sujungimas natūraliai palengvina apsirengimą, daiktų pasidėjimą, o kartu suteikia kabyklai stabilumo, kurio jai kartais trūksta.

Savo paprastumu šį hibridą nurungia dizainerio Charlie Styrbjörn Nilsson‘o suprojektuotos lengvos buitinės kopėčios: vietoje įprastų pakopų sumontuoti lenkto medžio elementai gali ne tik sustandinti konstrukciją, bet ir pasufleruoti vartotojui, kuria koja pradėti kopimą, jei toks klausimas jam iškiltų. Lenkto medžio konstrukcijų privalumus, taip pat ir Thonet‘o gamybos technologijų kokybę vaizdžiai demonstruoja stalas Quaranta (diz. Francesco Mansueto). Lenkto medžio kojų galai čia preciziškai įleisti tiesiai į stalviršio briauną.

Italų dizainerių duetas Paulo Lucidi ir Luca Pevere ryžosi kurti naują lengvojo fotelio modelį, pavadinę jį Brezel (vok. riestainis). Rėmo konstrukcija iš esmės atkartoja klasikinės Thoneto kėdės struktūrą, o du nugarėlėje sueinantys elementai primena minėtąjį konditerijos gaminį. Šiuolaikiškumo kėdei suteikia kontrastingi spalviniai sprendimai, neapsiribojantys vien tradicinėmis tamsinto ir natūralaus medžio spalvomis. Akivaizdu, kad senoji įmonė nevengia eksperimentų ir permainų.

72 I 2014: 3 (90)

Stalelis Arch Coffee, diz. Front.

Suoliukas su integruota pakaba, diz. Front

Medinės kopėčios, diz. Ch. Styrbjörn, foto – J. Lindsedt

←

Klajojantis šildytuvas

Šių metų Milano baldų mugės parodoje „Il Bagno“, skirtoje santechnikai ir vonios kambario įrangai, italų kompanija Tubes pademonstravo originalios koncepcijos elektrinį šildytuvą Kangeri. Indų dizaineris Satyendra Pakhalé sukūrė šį prietaisą, prototipu pasirinkęs „personalinį“ šildytuvą, nuo seno naudojamą klajoklių genčių Kašmyre, Šiaurės Indijoje. Skirtingai nuo daugelio analogų, Kangeri gali laisvai judėti po kambarį (kol kas ne autonomiškai) ir aplinkui skleisti šilumą nedideliu spinduliu. Autorius siekė ne tik funkcinio patogumo, bet ir palankaus emocinio ryšio tarp šildytuvo ir jo vartotojo užmezgimo, tad suteikė aliumininiam prietaiso korpusui panašumo į tupintį katiną. Gyvūno galvos vietoje yra įrengtas nedidelis medinis padėklėlis, sujungtas su rankena, skirta šildytuvui pajudinti, o korpuso spalvų pasirinkimas, dideliam kačių mylėtojų nusivylimui, yra apribotas tik juoda arba balta spalva. Šildytuvas Kangeri, diz. S. Pakhalé

Stalo šviestuvas Regolo, diz. R. Giacomucci

←

Gofruoti privalumai

Idėja gaminti baldus iš gofruoto kartono yra anaiptol ne nauja, tačiau pastaraisiais metais juos pastebime kur kas dažniau nei anksčiau. Tai lemia prieinamesnės kartono pjaustymo technologijos, taip pat įtakos turi ir išaugusi perdirbamų bei ekologiškų medžiagų vertė. Vieną iš įspūdingiausių gofruotų baldų ekspozicijų Milano baldų parodoje šiemet surengė jauna italų firma Kubedesign. Didžiąją jos produkcijos dalį sudaro nesudėtingi korpusiniai baldai: staliukai, kėdės, pufai, komodos, butelių stovai. Kurdamas naujus projektus, dizaineris Roberto Giacomucci neieško sudėtingų kostrukcinių sprendimų, paprasčiausiai klijuoja į storą „suvožtinį“ daugybę vienodų ruošinių. Tai užtikrina reikiamą standumą, tačiau reikalauja daug žaliavų ir gerokai sumažina pagrindinius kartoninių baldų privalumus – pigumą ir lengvumą. Taip pat lieka neišspręstos ir atvirų ažūrinių briaunų problemos – jos greitai apšerpėja, kaupia purvą ir dulkes, tad, nepaisant publikos susidomėjimo, Kubedesign baldų masinės gamybos perspektyvos tebėra miglotos.

Stalo šviestuvas Piantana, diz. R. Giacomucci

Butelių stovas Cantinetta gigante, diz. R. Giacomucci

Darbo staliukas Isle, diz. R. Giacomucci

Fotelis Dondolo, diz. R. Giacomucci

2014: 3 (90) I 73

i

NAUJIENOS

Ekspozicijos fragmentas – kėdės Aluminium Chair, diz. Ch. ir R. Eames, 1958 m.

←

„VITRA“: VETERANŲ PARADAS

Šveicarijos-Vokietijos pasienyje įsikūrusi firma Vitra nuolat rūpinasi dizaino istoriniu paveldu, kiekvienais metais pristato naujus baldų modelius, pretenduojančius į klasikos statusą, taip pat iškeldama iš nebūties senųjų kūrėjų vardus. Naujiesiems klasikams šių metų ekspozicijoje atstovavo olandė Hella Jongerius, britas Jasper Morrison, prancūzai Ronan ir Erwan Bouroullec. Daugumoje iš jų sukurtų baldų dominavo madingieji 7-tojo dešimtmečio stilistiniai motyvai.

Kur kas mažiau plačiajai publikai yra girdėta italų kilmės amerikiečių dizainerio Alexander Girard pavardė. Tarpukariu baigęs studijas Florencijoje, po karo jis bendradarbiavo su garsia JAV kompanija Herman Miller, sukūrė daugybę baldų gobelenų, tekstilinių pano ir keletą minkštų baldų. Šiemet Vitra atkūrė keletą ryškių, laisvamanišku pop art‘u dvelkiančių kūrinių, ypač didelį dėmesį skirdama dizainerio pamėgtiems aksesuarams – dekoratyvioms medinėms lėlėms.

Vienas iš įsimintiniausių Vitros stendo eksponatų kartu buvo ir pats seniausias: kėdę Landi chair dizaineris Hans Coray sukūrė 1939 m. vykusiai Šveicarijos nacionalinei parodai („Schweizer Landesausstellung“). Kuomet visa Europa taupė strategines medžiagas, besiruošdama naujam karui, šveicarai leido sau neįtikėtiną prabangą – naujosios kėdės detalės pirmąkart istorijoje buvo pagamintos iš lieto aliuminio. Plastiškos formos atlošas, menantis dirižablių gamybos technologijas, tapo ne tik Vitros, bet ir visos Europos prieškario epochos vizitine kortele. Tolesnį žingsnį, pritaikydami aliuminį baldų gamybai, amerikiečiai Charles ir Ray Eames žengė tik po dviejų dešimtmečių – jų sukurtos biuro kėdės Aluminium Chair EA 101, 103 ir 104, tapusios šiuolaikinių biuro baldų pirmtakais, taip pat buvo eksponuojamos šiuometiniame Vitros stende.

Foteliai East River, diz. H. Jongerius.

Kėdės Landi chair, diz. H. Coray, 1938 m.

Vilnonis kilimas, diz. A. Girard, 1964 m.

74 I 2014: 3 (90)

Dekoratyvinės medinės lėlės, diz. A. Girard, 1965-1968 m.

i

Interviu

Architektūra užsikrėtęs fotografas

Vytauto Gurevičiaus interviu su dviejų ( 2012 m. ir 2013 m.) „Auksinių palečių“ laimėtoju nominacijoje „Už geriausią fotografo darbą“ – Leonu GARBAČAUSKU. Dianos Garbačauskienės nuotr.

V. G. Kodėl būtent architektūra yra tavo fotografijos objektas, kaip tai prasidėjo?

L. G. Architektūrą profesionaliai pradėjau fotografuoti prieš trejus metus. Sakydamas „profesionaliai“, turiu omenyje tai, kad pradėjau užsidirbti iš to pinigų. Kaip tai prasidėjo, reikėtų klausti žmonių, kurie pamatę pirmuosius darbus, pradėjo skambinti ir užsisakydavo fotosesijų. Pirmieji klientai buvo absoliučiai nepažįstami žmonės, pamatę mano nuotraukas internete. Iš tiesų, pradžia buvo labai mėgėjiška: žmona gimtadienio proga padovanojo profesionalų sukurtą internetinį puslapį dar tuomet, kai mes net neplanavome gyventi iš fotografijos. Abu buvome diplomatai, daug keliavome, todėl susikaupusias nuotraukas reikėjo kažkur talpinti. Pirma mano svetainė tam ir buvo skirta,

76 I 2014: 3 (90)

tačiau vėliau iš jos buvo pašalintos visos kelionių nuotraukos ir internetinis puslapis po truputį tapo vis labiau architektūros fotografijos puslapiu.

Grįžę iš paskutinio mūsų su žmona paskyrimo, po poros metų praleistų Vašingtone, abu nutarėme, jog eisime fotografuoti ir kad mesime savo tarnystę. Pirmiausia mąstėme tradiciškai, manėme, jog fotografuosime vestuves, nors aš visą laiką fotografuodavau miestus, architektūrą – aš net gyvendamas Amerikoje daug važinėdavau po įvairius miestelius, ieškodamas Art deco stiliaus pastatų. Taip aplankiau Kaliforniją, Floridą, Šiaurės bei Pietų Karolinas, teko pakeliauti ir po visokiausius kaimus, susipažinti su istorija. Taip į savo svetainę talpinau Art deco stiliaus pastatų nuotraukas, o grįžę iš Amerikos, nusipirkome patal-

pas, atidarėme fotostudiją ir sulaukėme pirmojo kliento skambučio. Tai buvo lyg iš dangaus nukritęs „Palanga SPA“ viešbutis. Užsakovas sakėsi internete pamatęs mano nufotografuotą Palangos viešbutį, kurio nuotraukos buvo žymiai geresnės nei fotografų, kelis kartus samdytų tam darbui. Todėl gavau pasiūlymą atvykti ir atlikti fotosesiją profesionaliai. Tai buvo mano pirmasis oficialus užsakymas už pinigus. Iš tiesų, dabar stebiuosi iš kur tuo metu turėjau tiek drąsos, nes iki tol nebuvau fotografavęs jokio interjero, tačiau, ko gero, viskas pavyko neblogai, nes nuotraukos iki šiol naudojamos.

Tuomet viskas ir prasidėjo. Paskambino architektai, broliai Liolos, kurie pamatę „Palanga SPA“ viešbučio nuotraukas, norėjo, kad nufotografuočiau jų suprojektuotą pastatą. Su eksterjeru buvo gerokai drąsiau, nes patirties su tuo turėjau daug. Taip atsirado garsiosios „Pušies šakos“ (red. pastaba – architektūros studijos „Arches“ projektas). Įdomu buvo tai, kad architektai fotosesijos metu paklausė, ar priimu kritiką, ir aš, be abejo, pasakiau, kad taip. Kritikavo jie mažai, tačiau gavau gerų patarimų, paaiškinimų. Labiausiai įstrigę žodžiai

buvo tie, kad „reikia fotografuoti ne parketą, o visumą“, nes keliuose kadruose daugiau matėsi grindų ploto nei patalpos. Vėliau atsirado poreikis nufotografuoti namo savininko biurą, kitą namą, pasipylė interjerai ir pats „bumas“ prasidėjo 2012 m. bei 2013 m.

Taigi Palangos viešbutis ir Arūnas bei Rolandas Liolos buvo pirmieji užsakovai, kurie nukrito lyg iš giedro dangaus ir aš kartais pats pagalvoju, kodėl jie pasirinko būtent mane, kodėl juos „užkabino“ būtent mano nuotraukos, bet, matyt, kažkas jiems patiko. Aš pats esu labai savikritiškas ir man asmeniškai mano nuotraukos nėra niekuo ypatingos, bet jei jiems tiko bei patiko ir jie norėjo sumokėti pinigų, vadinasi, darbas buvo atliktas, o „Pušies šakos“ net gavo laimėjimą Maskvoje, todėl, galima sakyti, taip pat buvo įvertintos.

V. G. Kodėl užsiimate būtent architektūros fotografija?

L. G. Turiu vieną gerą pažįstamą fotografę, kuri man yra sakiusi „Leonai, aš nuoširdžiai nesuprantu, ką

2014: 3 (90) I 77

tu šitoje fotografijoje randi?!”. Man asmeniškai architektūros fotografija nėra negyva, tai yra gyva fotografija.

Aš net kartais stengiuosi tiesiogiai prisiliesti prie sienų, prie grindų, pagulėti, jeigu galima, užsikarti ten, kur žmogus niekad nepasiekia, ir taip surasti kažkokį įdomų kampą. Dažnai vežiojuosi kopėčias, užlipu ten, kur žmogus įprastai nebūna ir nebus. Man įdomios nepažįstamos vietos. Ir taip išgaunu nestandartinius kampus, kurie galbūt ir yra mano stiprioji pusė. Manau, kad visi sėkmingi fotografai yra kūrybiški, mąsto nestandartiškai ir ieško to nestandarto. Taip pat neretai susiduriu su problema, kai žmonės pasikviečia žinomus fotografus, puikiai fotografuojančius vestuves, interjerų fotosesijai. Užsakovai dažnai būna pasimetę, nes nesupranta, kaip tas pats specialistas gali puikiai fotografuoti šventę ir nuvilti fotografuodamas interjerą. Tačiau aš manau, kad tai yra normalu. Juk tas žmogus neturi nei patirties, nei supratimo, jis tuo nesidomi, todėl toks rezultatas ir išeina.

78 I 2014: 3 (90)

V. G. Kokie, tavo manymu, architektūros fotografijoje yra lemiantys dalykai? Kaip tu pats galėtum save vertinti? Ką savyje matai išskirtinio?

L. G. Aš, visų pirma, nesu linkęs kritikuoti kitų fotografų, nes kiekvienas iš jų yra unikalus, todėl kitų kritikavimas man yra nepriimtinas. Aš klientui, kuris perka paslaugą, dažnai sakau „arba tau patinka nuotraukos, arba nepatinka“. Pats fotografavimo stilius, kurį aš turiu, keičiasi labai mažai. Skiriasi ir keičiasi nebent „Photoshope‘o“ (red. pastaba – grafinė programa) galimybės, nuotaika. „Žalios“ nuotraukos (red. pastaba – nepakeistos jokia programa), kurios išeina iš fotoaparato, tarpusavyje skirasi labai mažai. Per trejus metus kampai, matymas iš esmės nepasikeitė, bet dėl įvairių programų galimybių labai keičiasi darbas su nuotraukomis.

V. G. O ar tu mėgsti daryti post produkciją? Ar tai yra natūralu, ar tai – bandymas iš fotografijos išpešti daugiau nei įmanoma?

L. G. Manau, kad tai galima sulyginti su elementaria kasdienine kosmetika. Kažkiek jos reikia, ypač architektūros fotografijoje. Retušavimas iš esmės eliminavo specialių objektyvų naudojimą. Tiesiog nebėra prasmės juos naudoti, kankintis ieškant tam tikrų kampų – visa tai galima sutvarkyti pasitelkus „Photoshop‘ą“ ypač greitai, kokybiškai ir profesionaliai. Todėl manau, kad post produkcija šiandien yra kasdienybė. Aš net neišleidžiu nuotraukų be post produkcijos, be tos elementarios, turiu galvoje. Šiuolaikinėje interjero fotografijoje „Photoshop‘as“ eliminavo ir šviesų naudojimą – tai tiesiog nebeturi prasmės, nes yra itin plačios dirbtinės šviesos panaudojimo galimybės, efektai, kurie absoliučiai nesumažina nuotraukos kokybės.

V. G. O ar tai nėra „melas“?

L. G. Tai nėra melas. Tiesiog turint tamsesnę nuotrauką, galima padaryti ją šviesesnę iki tokio lygio, kad atrodytų, jog fotografuota su dirbtinėmis šviesomis, todėl nematau didelio skirtumo. Visai neseniai esu dirbęs su

šviesomis ir man asmeniškai tai net nelabai patinka, bet to reikėjo užsakovui.

V. G. O ar tu turi tai, iš ko mokaisi? Ar seki madas, stebi rinką?

L. G. Daugiau vadovaujuosi vidiniu balsu, nuojauta.

Pasakysiu atvirai – madų ir rinkos nestebiu. Turiu vieną ikoną, Tim Griffith, kurio darbus, kūrybą kartais pasižiūriu, bet mane neretai apima jausmas, kad šis fotografas irgi nieko nestebi ir niekuo neseka, nes jo kūryboje taip pat mažai kas keičiasi. Šio fotografo internetinis puslapis iš pažiūros nėra kažkuo ypatingas, bet fotografo kūryba kasmet skina laurus įvairiuose konkursuose.

V. G. Ar tau yra tekę kur nors teikti, siųsti, rodyti savo darbus (ne Lietuvoje)?

L. G. Dažnai šiuo klausimu diskutuoju su žmona, bet aš manau, kad turiu dar per mažai darbų ir patirties.

Tikrai teiksiu, bet dar palauksiu. Esu linkęs dėlioti skai-

2014: 3 (90) I 79

80 I 2014: 3 (90)

čius – penkeri, dešimt metų veiklos ir tuomet kažką užsibrėšiu padaryti (kažką surinkti, kažką išleisti).

V. G. Kur slypi tavo sėkmė?

L. G. Žmogus dažnai nežino, kur padėta sėkmė, nors aš dabar jau žinau, kur yra manoji. Sėkmė atsiranda tuomet, kai užsiimi tuo, kuo tu sergi. Aš nuo pat vaikystės, dar gyvendamas Kaune, mačiau miesto centrą kitaip. Pamenu, kaip bėgdavome iš pamokų, eidavome į pirmą kino seansą „Romuvos“ kino teatre, ir jau tuomet akys buvo atviros.

Mano tėtis mėgdavo fotografuoti ir pamenu, kaip jis nešdavo juosteles ryškinti į miesto centrą, į smetoninį daugiabutį ir iki šiol labai ryškiai prisimenu neveikiantį liftą, šachtą, Art deco stiliaus laiptinę, masyvias medines rankenas – įstrigo visos detalės. Atkreipdavau dėmesį į įvairius architektūrinius sprendimus, kurie man pasirodydavo įdomūs, klausinėdavau tėčio apie juos. Ir net praėjus daugeliui metų, kai jau studijavau Vytauto Didžiojo universitete, Kauno miesto centras mane vis dar žavėjo ir stebino.

V. G. Na, o kuris miestas gražesnis – Vilnius ar Kaunas?

L. G. Centras – tikrai Kauno... Laisvės alėja, Putvinskio gatvė. Aišku, dabar viskas šiek tiek apleista, apgriuvę, reikėtų sutvarkyti, bet to nebus, nes nėra pinigų. Visi žiūri verslo interesų. Nors ir aš ne iš tų žmonių, kuris sakytų, – „tegu ima ir padaro“ – manau, kad reikia viską paskaičiuoti. Bet yra vienas geras pavyzdys Majamyje, kur teko nuvykti ir pabūti.

Visas South Beach rajonas buvo pastatytas Art deco stiliumi, jam suteiktas specialus statusas. Matyt, yra taikomos kažkokios lengvatos, jeigu tvarkomas fasadas ir išlaikoma autentika. Beveik visa pagrindinė gatvė prie paplūdimio yra labai

gražiai sutvarkyta. Yra vienas kitas namas-vaiduoklis, giliau paėjus jų daugiau. Aš manau, kad Kaune reikėtų išlaikyti tą Art deco dvasią, grąžinti langus į savo vietas, užmūryti įėjimus iš pirmo aukšto, nurankioti pigius picerijų fasadus bent ten, kur įmanoma. Amerikiečiai mėgsta lyginti, sakydami „mes neturime Europos Sąjungos fondų, mes tą sąmoningumą išsiugdome patys. Jeigu nusprendžiame, kad kažką reikia išsaugoti, suburiame bendruomenę ir kartu tai darome. Nors tai visiškai nebus pelninga, bet visi skiriame savo asmeninių lėšų ir išsaugome, padarome tą vietą turistine atrakcija“. O apie Vilnių... Ieškojau tarpukario pastatų, bet čia jų yra mažai. Miesto šeimininkai į tai neinvestavo.

Vilnius turi šiek tiek Art Nouveau – Lietuvos mokslų akademija, nors man šiaip širdžiai mieliau SEB banko būstinė su šalia esančia „Kristiana“, ar šalia esanti vaistinė, Sveikatos apsaugos ministerija. Jei tokių pastatų būtų daugiau... Šie pastatai man yra tikri flagmanai, mieli širdžiai.

V. G. Galbūt turi kokį nors planą, kurį galėtum mums atskleisti?

L. G. Pirmas planas yra toks – kiekviename objekte nusifotografuoju laiptus. Ar reikia, ar nereikia, prašo ar neprašo, įlendu ir nusifotografuoju. Bet kur, kur tik juos randu.

Be abejo, fotografuoju ne bet kaip – įdomiais rakursais, pastebėdamas šešėlių žaismą ar kitas detales. Norėčiau kada nors susidėlioti didžiulį jų plakatą, tik nesugalvoju konkrečios temos – ar laiptai turėtų būti lietuviški, ar tarptautiniai.

V. G. Tikiuosi, kitame „Centro“ numeryje pamatysime tavo laiptų kolekciją?

L. G. Žinoma, su malonumu.

V. G. Ačiū už pokalbį.

2014: 3 (90) I 81

i

Lietuviško dizaino flagmanai

Nuo koncepto iki produkto: dizainerio Tomo Jasiulio sukurta tonuoto ir lakuoto uosio masyvo baldų kolekcija STAY (2012), kurią sudaro trikojės taburetės, žemi kavos staliukai ir baro kėdės.

Tomo Jasiulio archyvo nuotr.

Lietuviško dizaino pavasaris: pankų laikai baigėsi Tekstas: Sandra Kliukaitė

COFFEE INN kavinės interjero fragmentas – modulinių lentynų sistema „Plus“ (Contraforma, diz. Nauris Kalinauskas, 2013) Naurio Kalinausko archyvo nuotr.

82 I 2014: 3 (90)

Jeigu lietuviškas dizainas būtų žmogus, dabar jam tebūtų vos 20 metų ir jis būtų panašus į paauglį, kuris ką tik baigė savo maištingą pankavimo laikotarpį, išlaikė kelis egzaminus, nusimetė uniformą ir po truputį pradeda formuoti savo individualų charakterį bei komunikuoti su pasauliu, o ne tik su savo kiemu. Galime palyginti – mums iš esmės artimas skandinaviškas dizainas, kurio egzistavimo istorija ir materialioji kultūra skaičiuoja jau beveik 100 metų nuo tarpukario modernizmo pradžios, – būtų solidus senjoras su didele patirtimi ir įvertinimu. Toks, kokį visi nori kopijuoti ir mokytis iš jo.

NOVOTEL viešbučio interjero fragmentas – modulinių lentynų sistema „Plus“ (Contraforma, diz. Nauris Kalinauskas, 2013) ir supamasis krėslas MOM (Contraforma, diz. Neringa Dervinytė, 2006) Contraforma nuotr.

Šiaurietiški dizaino santykiai Kas yra skandinaviškas dizainas, šiandien yra girdėję net tie, kurie išvis nežino, kas yra industrinis dizainas ir su kuo jis (ne)valgomas. Lietuvoje dabar prie skandinaviško dizaino populiarinimo prisideda net ir didžiausias baldų dizaino pop kultūros simbolis – švedų IKEA. Lietuviai noriai savo interjerus apipavidalina nebrangiais skandinaviškais baldais ir jiems išties patinka „skandinavėti“, ir tai nėra blogas pasirinkimas. Juk kaip pastėbėjo tarptautinių santykių specialistas, politologas Mindaugas Jurkynas: „Esame neturtingi skandinavų pusbroliai“. Kita vertus, iš esmės yra ir puiki alternatyva „skandinavėjimui“ – tai Baltijos šalių dizainas.

O kas yra tas Baltijos šalių dizainas arba pavadinkime jį subtiliau – šiuolaikinis baltiškasis dizainas? Panašu, kad nei dizaineriai, nei akademikai, nei dizaino teoretikai į paauglio amžiaus senumo Baltijos šalių dizaino istoriją ir teoriją dar neįvedė ir garsiai nevartojo baltiškojo dizaino sąvokos (lyg Baltijos šalyse neegzistuotų joks dizainas). Tokios sąvokos nerasite ją įvedę į „Google“ paieškos sistemą ar atsivertę „Wikipediją“. Tad kodėl baltiškojo dizaino termino neįvedus dabar? Būkime „dabartistais“, kaip sakė vieno populiaraus mobiliojo ryšio tinklo reklama. Juk taip, kaip 6-ojo dešimtmečio pradžioje buvo įvestas Šiaurės Europos šalių dizainą apibrėžiantis skandinaviškojo dizaino terminas, ir danų, suomių, švedų, norvegų dizainas išpopuliarėjo visame pasaulyje, taip su savuoju dizainu turėtų pradėti elgtis ir lietuviai, latviai bei estai. Tiesa, visas šis reikalas dar tik pradinėje stadijoje, tačiau kas trukdo judėti pirmyn?

Judėjimui pirmyn reikalinga aiškesnė Baltijos šalių dizaino komunikacija, vizualinio identiteto formavimas ir didžiavimasis savo nacionaliniu dizainu bei etikete „Made in Baltics“, arba mūsų lokalesniu atveju – „Made in Lithuania“.

Na, ir, aišku, platus šio dizaino gaminimas-vartojimas, o ne tik rodymas per „Dizaino savaitę“ ar „Baldus“. Pavyzdžiui, skandinavai, skirtingai nei lietuviai, labai didžiuojasi savo nacionaliniu šiaurietišku Nordic dizainu, ir visur, kur įmanoma, jį naudoja: nuo privačių namų iki visuomeninių erdvių. Tarkime, jei jau esame Stokholme, ir užsukame į kokios nors vietinės kompanijos biurą arba pietaujame vietiniame restorane, tai, žinoma, kad sėdime ant Skandinavijoje pagamintų kėdžių, kavą geriame iš skandinaviško dizaino gamintojų sukurtų puodelių, o vandenį mums atneša moderniuose skandinaviško dizaino ąsočiuose...

Vėlgi galime palyginti – ar bent vienoje rimtoje lietuviškoje kompanijoje, užsukę į jos biurą, esate matę kokių nors šiuolaikinių lietuvių dizainerių paga-

mintų daiktų? Kiek žinote tokių kompanijų? Vieną ar dvi? O lietuviškuose restoranuose, išskyrus kai kurias „Coffee Inn“ tinklo kavines, kuriose galima aptikti dizainerių Naurio Kalinausko ir Dalios Mauricaitės pėdsakų... Turbūt atsakymas ir taip aiškus.

Iš tiesų, dėl niekam nežinomų priežasčių žmonės klaidingai galvoja, kad dizainerių pagaminti produktai kainuoja labai daug, tačiau tai nėra tiesa.

Tarkime, Naurio Kalinausko, Mindaugo Žilionio ar Tomo Jasiulio sukurtų lietuviškų serijinių baldų kainos yra beveik tokios pat kaip vidutinių užsienio gamintojų baldų, parduodamų parduotuvėse. Skirtumas tik tas, kad rinkdamiesi pirmuosius – turėsite kokybišką, lietuviško dizaino, autorinį produktą, kuris gal net šiek tiek pakels jūsų nacionalinę savivertę, o antruoju atveju – tiesiog turėsite baldą iš baldų parduotuvės... Ir viskas.

Lietuviško dizaino bangos Panašu, kad dabar yra tas metas, kai lietuviškas dizainas yra ant bangos, tačiau kuo viskas pasibaigs, dar nėra aišku: proveržiu, cunamiu, o pagal pesimistinį scenarijų – nuslūgusios bangos puta, taip ir nepasiekusia kranto... Keletas aspektų, suteikiančių pagrįstos vilties tikėtis, kad lietuviško dizaino proveržis vis dėlto įvyks: formuojasi lietuviško dizaino identitetas ir darosi atpažįstamas tarp kitų šalių dizaino. Lietuviškas dizainas taip pat užsitarnauja savo kokybės ženklą. Jį jau gerbia net japonai. Kasmet daugėja lietuviško dizaino gamintojų, o jaunųjų dizainerių karta yra itin aktyvi. Jau vien ko verta studentų sukurta inciatyva „5/5/Junior“, skirta žmonėms, besidomintiems vizualine kultūra, kurioje dizainas yra kone pagrindinė sąvoka.

Lietuviškas verslas vis aktyviau bendradarbiauja su dizaino kūrėjais, kartu kurdami inovatyvius produktus ir skatindami kūrybinių industrijų plėtrą, o štai „Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra“ jau teikia dizaineriams/ gamintojams finansinę priemonę „Inočekius“. Dizaino projektas gali būti finansuojamas ir iki 20 000 Lt suma. Na, ir pagaliau apie lietuviško dizaino egzistavimą sužinojo ir šalies prezidentė, šiemet geriausiems metų dizaineriams pati įteikusi „Lietuvos dizaino forumo“ organizuojamų apdovanojimų – „Geras dizainas“ – prizus iš savo rankų Prezidentūroje. Tai reiškia, kad lietuviškas dizainas pakilo į nacionalinį lygį, o tai jau savaime yra visai neblogai, tačiau kiek ateityje tai bus naudinga patiems dizaineriams (be garbės ir nuotraukų anūkams su šalies prezidente), kol kas dar sunku atsakyti.

Lietuviško dizaino flagmanai:

dizainas, neišeinantis iš mados

Kilimas-dėlionė IMPERIAL (diz. Nauris Kalinauskas, 2005) Daugiau nebeteks nervintis, kad nusipirkote per didelį, per mažą ar ne tos spalvos kilimą – susidėliokite tiksliai tokį, kokio reikia.

Contraforma nuotr.

Prieš 20 metų buvo laikai, kai lietuviškas dizainas reiškė kažką tarp „Dailės kombinato“, taikomosios dailės ir liaudies folkloro. Tie laikai baigėsi. Juos užbaigti ir pradėti naują, tikro lietuviško dizaino etapą, padėjo pirmoji dizaino karta, kurią šiandien galime vadinti lietuviško dizaino flagmanais. Tai – dizaineriai Nauris Kalinauskas, Juozas Brundza, Mindaugas Žilionis, Vytautas Puzeras, Neringa Dervinytė, Paulius Vitkauskas ir kiti, kurie pirmieji pristatė lietuviškus dizaino produktus vietinei ir užsienio rinkai, paraleliai reprezentuodami šalį ir formuodami naująjį lietuviško dizaino identitetą. Tai dizainas, kuris neišeina iš mados taip pat, kaip Arne Jacobsen’o kėdės ar VITRA gaminiai.

Prie lietuviško dizaino populiarinimo prisidėjo tokie, tradiciniais tapę renginiai, kaip paroda „Baldai“, startavusi lygiai prieš 20 m., taip pat 2005 m. prasidėjusi „Dizaino savaitė“ – „Lietuvos dizaino forumo kūdikis“ bei ją papildęs „Dizaino savaitgalis“ („Design Weekend“), startavęs 2009 m., dizaino parduotuvės-galerijos „Daiktų viešbutis“ (dabar LITHUANIAN DESIGN BLOCK_) įkūrėjų Aistės Nesterovaitės ir Dalios Mauricaitės bei kitų dizainerių iniciatyva.

Pastarasis renginys kasmet sujudina vis augantį Vilniaus loftų rajoną, dizaino savaitgalio metu paversdamas jį panašiu į alternatyviąją Zona Tortona, vykstančią „Milano dizaino savaitės“ metu.

Nuolatinis dizaino parodų dalyvis, dizaineris Nauris Kalinauskas, kuris kartais net vadinamas lietuviško dizaino „ledlaužiu“, pats pasakoja apie šiandieninę lietuviško dizaino situaciją.

84 I 2014: 3 (90)

Lentynų sistema PLUS („Contra Design House“, diz. Nauris Kalinauskas, 2012) Vienas iš sėkmingiausių ir perkamiausių pastarųjų metų lietuviškų produktų – universali, modulinių lentynų sistema iš 12 mm klijuotos faneros elementų. Lentynos tarpusavyje jungiasi labai paprastai, be jokių varžtų. Tokį lentynų konstruktorių galima konstruoti, kad ir iki begalybės, sustabdyti gali tik lubos ir sienos.

Augio Narmonto nuotr.

Lietuviško dizaino flagmanai

i

RUPERT meno inkubatoriaus interjero fragmentas: populiarioji lietuviška kėdė „004” ir lentynos „Plus“ (Contraforma, diz. Nauris Kalinauskas, 2013) Packshot.lt nuotr.

Nauri, kokioje stadijoje šiuo metu yra lietuviškas dizainas – kūdikis, paauglys ar..?

Mūsų lietuviškas dizainas jau lyg ir perėjo į paauglystės stadiją. Galima sakyti, kad šiuo metu yra pastebimi jo augimo procesai. Tai rodo ir atsiradęs dar sąlyginai naujas „Gero dizaino“ apdovanojimas ir daug pastaruoju metu išryškėjusių naujų vardų, prekės ženklų, dizaino parduotuvėlių. Sparčiausiai kaip visada plėtojasi lietuviškas mados dizainas, paskui jį, mano manymu, seka baldai ir interjero detalės.

Vadinasi, lietuviškas dizainas kyla į viršų? Šiuo metu yra nemažai ir lietuviško pramoninio dizaino komunikacijos, matau pakilimą pakuotės dizaine, technologijų sektoriuose. Štai dizaineris Tomas Jasiulis sukūrė maišytuvą „Rubinetai“ (red. past. – vienintelė maišytuvų gamintoja Baltijos šalyse), dizaineriai Julius Bučelis ir Moses Kang dirba su „Acme“ (red. past. – viena iš didžiausių įvairių IT prietaisų gamintojų ir platintojų Baltijos šalių regione).

O dėl kokių priežasčių lietuviai taip plačiai nenaudoja lietuviško dizaino, kaip, tarkime, tai daro skandinavai su savo vietiniu dizainu?

Gali būti, kad Lietuvoje egzistuoja toks inertiškas mąstymas – „užsienietiška prekė geresnė“. Deja, vis dar yra toks mąstymas... Na, ir dar nėra labai gau-

sios lietuviško produkto pasiūlos – tokio produkto, kuris turi savyje pridėtinę vertę. Nors nepasakyčiau, kad lietuviai visai jau nenaudoja lietuviško dizaino.

Gal net atvirkščiai – kuo toliau, tuo labiau vartotojas pripažįsta lietuvišką produktą. Taigi, situacija nėra bloga, bet rinka pas mus mikroninė, tai atitinkamai ir pardavimai nėra milžiniški.

Nauri, ką pirmiausiai turėtų daryti jaunasis lietuvių dizaineris, kad jo sukurtą produktą įvertintų ir pirktų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?

Po to, kai tikrai sukuri ir pagamini produktą, jį reikia tinkamai pristatyti ir Lietuvai, ir pasauliui. Vartotojui patikėti produktu padeda laimėti dizaino konkursai, bet gyvas pasirodymas parodose ar kitokio pobūdžio pristatymuose irgi neišvengiamas, jei siekiama rezultato. Jei jaunasis dizaineris sukūrė tik projektą, jam būtina susirasti suinteresuotą gamintoją. Lygiai taip pat svarbu turėti suinteresuotą pardavėją arba vadybininką. Idėją popieriuje parduoti sunku, nes visiems reikia išbaigto, supakuoto gaminio už gerą kainą. Tas ilgas kelias nuo idėjos popieriuje iki parduotuvės lentynos kartais nuvilia jauną kūrėją savo nuobodumu, bet jeigu jo produktas tikrai geresnis už kitus, jau egzistuojančius pasaulyje, tada viskas įmanoma. Tobula, kai produktas iš viso arba beveik neturi analogų, – tada visi juo greičiau patiki. Pavyzdys galėtų būti mano kilimėliai-dėlionės „Imperial“, kurie jau ilgą laiką puikiai parduodami pasaulyje. O, iš tiesų, svarbiausia tikėti tuo, ką darai ir daryti tai iš visos širdies.

Lentynų sistema PLUS AIR („Contra Design House”, diz. Nauris Kalinauskas, 2014) Patobulinta „Plus“ versija su moduliais iš dvigubai plonesnės faneros – vos 6 mm, nes šiemet plonėja ne tik MacBook Air, bet ir lietuviškos lentynos.

Contraforma nuotr.

2014: 3 (90) I 85

i

Lietuviško dizaino flagmanai

Šį pavasarį jubiliejinės 20-osios parodos „BALDAI“ proga atidaryta unikali platforma – DIZAINO GALERIJA, – išsiplėtusi per tris specialias erdves, kurios apjungė lietuviško dizaino ekspoziciją „VAKAR, ŠIANDIEN ir RYTOJ“. Čia buvo galima PAMATYTI lietuviško dizaino progresą vienoje vietoje: nuo lietuviško dizaino flagmanų iki dizaino dabarties – lietuviškų produktų, dabar esančių rinkoje ant bangos, ekspoziciją užbaigiant meno ir dizaino laboratorija – jaunųjų Lietuvos kūrėjų dizaino objektais, kurie galbūt ateityje iš koncepto fazės pereis į realaus produkto fazę. „Gero dizaino“ prizą taip pat gavo ir jau gaminamų lietuviškų produktų autoriai, ir konceptualių projektų kūrėjai, kurie dar tik pradeda savo kelią nuo idėjos iki produkto.

Pjaustymo lentelė ARTISTAS (diz. Juozas Brundza, 2008) Dar vienas Juozo Brundzos hitas, pozavęs parodoje BALDAI‘14, – lentelė, sutverta kurti virtuvėje. Kaip ir dailininko spalvų paletė, ji – labai patogi laikyti rankoje ir pjaustyti maistą, netoksiška, atspari ir nedūžtanti. Pagaminta iš specialios polietileno rūšies, skirtos maistui.

KABYKLA (diz. Juozas Brundza, 2008) Lietuviškų kabyklų klasikas – dizaineris Juozas Brundza. Šiek tiek ironijos visada gerai ir klasikiniame, ir moderniame interjere. KABYKLA gaminama 13 skirtingų kalbų: lietuvių, anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, rusų, švedų, danų, olandų, italų, lenkų, latvių, estų.

Contraforma nuotr.

Contraforma nuotr.

Interjeras MOMO GRILL (diz. Ramūnas Manikas, 2013) Ramūnas Manikas, vienas iš labiausiai patyrusių Lietuvos interjero dizainerių, sukūrė Klaipėdos centre esančio MOMO GRILL restorano šiuolaikišką, demokratišką ir neįpareigojančią aplinką. Seno namo patalpose buvo suformuota atvira anga į virtuvę pro kurią, restoranui veikiant, matosi dirbantis virtuvės personalas. Sieninės plytelės iš virtuvės zonos tarsi pratęstos ant restorano salės sienų.

Autorių archyvo nuotr.

86 I 2014: 3 (90)

Supamasis krėslas OPS! („Sedes Regia“, diz. Jonas Jurgaitis, 2009) Fotelis iš paminkštinto lenkto faneros rėmo bei pagalvėlių, kurias galima įvairiai transformuoti ir pačiam susikurti patogiausią sėdėjimo poziciją. OPS! – lietuviškas gaminys, pripažintas nuo Vilniaus iki Singapūro.

Electromagnetico.lt nuotr.

Sėdimasis baldas ALIEN („Sedes Regia“, diz. Jonas Jurgaitis, 2008) Jono Jurgaičio ekspozicinėje erdvėje, DIZAINO GALERIJOJE, fone buvo galima išvysti ir organiškų formų, legendinę sofą ALIEN, matyt, nusileidusią iš kosmoso.

Sedes Regia nuotr.

Vandens maišytuvas ULTIMA WAVE („Rubineta“, diz. Darius Čekanauskas, 2012) Tai ne tik netikėtas, organiškas dizainas. Dvigubo sąnario sistema suteikia galimybę keisti maišytuvo išorę ir funkciją, nustatant kokia kryptimi liesis vandens srovė. Kaskart nukreipiant srovę ir pats maišytuvas atrodys kiek kitaip – banguos. Pritaikytas ir dešiniarankiams, ir kairiarankiams.

Panaudotos standartinės dalys – keraminė kasetė ir kt. Korpusas lietas iš žalvario, chromuotas.

Krėslas LUU („Sedes Regia“, diz. Jonas Jurgaitis, 2011) Unikalių minkštųjų baldų kūrėjo, dizainerio Jono Jurgaičio, dirbančio tarptautinį lygį pasiekusioje lietuviškų baldų kompanijoje SEDES REGIA, sukurtas fotelis LUU. Sedes Regia nuotr.

2014: 3 (90) I 87

i

Lietuviško dizaino banga

Lietuviško dizaino banga:

pakuotės dizaino skrydis Jeigu lietuviškas dizainas, kalbant apskritai, išgyvena paauglystę, tai viena jo dalis – PAKUOTĖS DIZAINAS – išgyvena kažką dar brandesnio. Kitaip tariant, progresuoja truputį greičiau nei visas lietuviškas dizaino organizmas. Ypač pastaraisiais metais. Tai patvirtina ir daugiausiai apdovanojimų šioje srityje jau susišlavęs grafikos dizaineris Edvardas Kavarskas, sakantis, kad šiuo metu Lietuvos gamintojai ir pakuočių dizaineriai pereina iš paauglystės į brandos stadiją.

Labiausiai lietuviško pakuotės dizaino branda atsiskleidžia tam tikrose produktų grupėse – tai alkoholiniai gėrimai, duonos, pieno produktai, šokoladas, taip pat stipri, neretai net ir pakankamai konceptuali ekologiškų produktų pakuotės kategorija: nuo žolelių arbatų iki natūralios kosmetikos. Iš dalies tokį pakuotės dizaino progresą skatina didžiosios Lietuvos kūrybinės reklamos agentūros, kuriančios pakuotės dizainą savo klientams – įvairių lietuviškų produktų gamintojams.

Dėl progreso „kalta“ ir konkurencinė aplinka – šiandien sunku sudominti vartotoją nuobodžia, tradicine pakuote, kai vartotojas gali laisvai rinktis tarp tokios gausybės prekių, siūlomų mūsų parduotuvėse. Kita vertus, progreso priežastimi gali būti ir lavėjantis vartotojų skonis, kurių nebedomina pompastiškos, hyperspalvingos pakuotės su perdėtu dekoru, blizgučiais, gėlytėmis ir neskoningais šriftų išraitymais.

Natūralumas, konceptualumas, švara, principas „mažiau yra daugiau“, minimalizmas prieš maksimalizmą, linijinė grafika prieš išraitymus, tautinių elementų naudojimas, interpretuojant juos moderniai, rankų darbo įspūdžio perteikimas ir craft stilistika – tai galėtų būti pagrindiniai šiandieninio gero lietuviško dizaino bruožai.

Nemažai šių metų „Gero dizaino“ prizų laimėtojų yra kartu su kūrybinėmis reklamos agentūromis dirbantys dizaineriai, o tarp jų net ir vienas projektų vadovas Emanuelis Ryklys. Kavos žmogus, kuriam visada buvo artimi dizaino reikalai ir kuris moka ambicingų kūrybininkų kalbą bei savo požiūrį visada turinčių klientų kalbą. Panašu, kad tik suradus bendrus „skiemenis“ tarp šių skirtingų kalbų, gimsta geriausios pakuotės ir keičiasi visas lietuviško pakuotės dizaino veidas.

Šaltos kavos pakuotės („Crooked Nose & Coffee Stories“, diz. Emanuelis Ryklys, 2013) Minimalūs rudo stiklo 250 ml buteliukai su šilkografine etikete. Buteliui užkimšti naudojamas natūralus kamštis. Buteliukai pakuojami į perdirbto popieriaus maišelius su antspaudais. Taip pat prisegama atskira kortelė su reikalinga gėrimo informacija.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Stumbro „Vodka Premium Organic” pakuotė („Stumbras”, diz. Edvardas Kavarskas, 2013) „Stumbras“ pagamino pirmąją lietuvišką ekologišką degtinę, pažymėtą Europos Sąjungos ekologinės gamybos logotipu. Įspūdingą pakuotę novatoriškam produktui sukūrė Edvardas Kavarskas. Už šį darbą Edvardas ne tik gavo „Gero dizaino“ prizą – jo sukurta degtinės pakuotė sužavėjo ir „The Dieline“ tinklaraštininkus. Linas – itin lietuviškas augalas, nors Lietuvoje ir nebeauginamas – tapo pagrindine dizaino inspiracija. Melsva, natūrali lino žiedo spalva, subrendusį liną primenantis raštas ant butelio kakliuko, lininio audinio-filtro simbolis – pagrindiniai akį traukiantys dizaino elementai. O etiketei panaudotas popierius, subtilus folijos dekoras ir reljefinės detalės, žadinančios lietimo pojūčius.

Edgaro Marozo nuotr.

2014: 3 (90) I 89

i

Lietuviško dizaino banga

Ūkininkės Stanislavos Krivickienės produktų pakuotės (diz. Dovilė Mikalauskaitė, „PackAge“, 2013) Čia turime craft stiliaus, ekologiškų produktų kategorijos dizaino pakuotę, kuri buvo sukurta net ne įmonei, o privačiam asmeniui. Geras pavyzdys, kad ne tik lietuviška pakuotė, bet ir lietuviškas kaimas gali būti modernus, visiškai neprarasdamas tradicinių vertybių ir simbolių.

Pagrindinis šio ūkio produkcijos identiteto simbolis – derliaus medis.

Jis sudarytas iš visų ūkyje auginamų grūdinių kultūrų. Pakuočių spalvos kodas – bordo – tai išlaukta branda ir gilios tradicijos. Šis spalvos kodas padeda pakuotei itin gerai išsiskirti savo kategorijoje. Etiketei parinktas solidus faktūrinis popierius, dažniausiai naudojamas ir vynininkystėje.

Papildomai panaudotas matinis lakas.

Autorių archyvo nuotr.

Lietuviško pakuotės dizaino pakilimas Apie tai, kad lietuviškas pakuotės dizainas pastaraisiais metais kyla į viršų, o ne leidžiasi į žemesnį aukštą ar stovi įstrigęs vietoje, kalba ir „Not perfect | Y&R Vilnius“ reklamos agentūros dizaino vadovas Irmantas Savulionis, šiemet taip pat atsiėmęs „Gero dizaino“ prizą tiesiai iš prezidentės rankų už „Raudonų plytų“ – eksperimentinio mikrobravoro alaus pakuotės dizainą. Jo manymu, šiuo metu Lietuvoje dizainerių, kuriančių gerą pakuotės dizainą, vis daugėja. Daug gero lietuviško dizaino pavyzdžių galima pamatyti Edvardo Kavarsko sukurtame „Pinterest“ profilyje „Lithuanian Packaging Design“. Be to, lietuvių dizaineriai globalėja, kuria pakuotės dizainą ne tik vietos, bet ir įvairių šalių rinkoms, užsienio klientams.

Irmantas taip pat išskiria keletą produktų kategorijų, kuriose kiekvienais metais pasirodo teisingo lietuviško dizaino pakuočių, į kurias dėmesį atkreipia ir įtakingi užsienio pakuotės dizaino portalai – „The Dieline“, „Packaging of the World“. Tai alkoholinių gėrimų, duonos, pieno, sūrių, ledų pakuotės.

Irmantas sako, kad progresą šiose grupėse skatina konkurencija, kuri verčia gamintojus investuoti ne tik į produkto gamybą, bet ir šiuolaikišką, DEMOKRATIŠKĄ ir kokybišką pakuotės dizainą.

90 I 2014: 3 (90)

„Raudonų plytų“ alaus pakuotės: „Bėganti kopa. Ungurio kojos.

Nežinomas krantas“. (Švyturys-Utenos alus, diz. Irmantas Savulionis, „Not Perfect | Y&R“, Vilnius, 2013) Eksperimentinės „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvės – tai mikrobravoras, įsikūręs Baltijos pajūryje, jau 230 metų veikiančiame pirmajame Mėmelio bravore, kuris metams bėgant išaugo į ŠVYTURIO alaus daryklą. Tai – vieta, kur tarp raudonų plytų sienų, nedidelėmis partijomis gimsta netikėtos ir įdomios alaus rūšys. Čia naudojama alaus virimo ir brandinimo įranga leidžia gaminti alų mažomis partijomis ir suteikia galimybę eksperimentuoti, „žaisti“ su įvairiomis tradicinėmis ir kiek netikėtomis alaus gamybai natūraliomis žaliavomis, ieškoti naujų, įdomių alaus rūšių, skonių ir aromatų. Šiose dirbtuvėse gimusiam alui sukurtas išsiskiriantis iš kitų, bet natūralus, pabrėžtinai paprastas dizainas, atsisakant visų alaus kategorijai būdingų puošybos elementų, derinantis žaismingą craft alaus prigimtį su technologiniu primityvumu, suteikiančiu rankų darbo kokybės jausmą. Girdėjome, kad dabar kiekviena plyta svajoja būti raudona plyta…

Not Perfect | Y&R Vilnius nuotr.

2014: 3 (90) I 91

„You & Oil“ natūralių aliejų identitetas ir pakuotės („Biokosmetikos manufaktūra“, diz. Kotryna Zilinskienė ir Miglė Vasiliauskaitė (Pim Prim), Sitora Šlauterytė, Eglė Šlipaitytė, Aistė Jūrė, Laura Tūlaitė, 2013) „You & Oil“ produktai pavadinti vardais, kurie nurodo, kokią problemą jie sprendžia. Poetiniai tekstai, apibūdinantys produkto savybes, leido sukurti ne tokį formalų įvaizdį ir užmegzti emocinį ryšį su vartotoju. Kiekvienas produktas turi unikalų logotipą, kurio vizualas simbolizuoja aliejaus dėmelę, susidarančią jam patekus ant drėgnos odos, nes būtent taip rekomenduojama naudoti kūno aliejus (dėmelių autorė – Laura Tulaitė).

Autorių archyvo nuotr.

ABOUT apatinio trikotažo pakuotės („Utenos trikotažas“, diz. Aidas Urbelis, „Ai-Du Branding Studio“, 2013) Ši pakuočių serija yra sukurta naujo apatinio trikotažo prekės ženklo įvedimui į tarptautines rinkas, siekiant vizualiai perteikti baltiškojo grafinio dizaino kryptį. Spalvinis grafikos kodavimas pakuotėse žymi kolekcijos suskirstymą į produktų linijas bei nurodo papildomas gaminių savybes. Pakuotės atspausdintos ant matinio nekreidinio popieriaus, naudojant vienspalvę grafiką. Šalto ir sterilaus, dvelkiančio minimalizmu, skandinaviško stiliaus prekės ženklas ABOUT dar nėra labai žinomas, tačiau turi aiškius tikslus užkariauti užsienio rinkas ir, ko gero, pirmiausiai Šiaurės Europą. Dizainerio Aido Urbelio, kuris dažnai dirba ir su MADOS INFEKCIJOS ženklu, sukurtas ABOUT vizualinis identitas tai puikiai atspindi.

Autorių archyvo nuotr.

92 I 2014: 3 (90)

Lietuviško dizaino banga

i

Prieskonių ir vaistažolių augalų auginimo rinkinys SODELIS (diz. Justina Medvedevaitė, Vilniaus dailės akademija) VDA studentės Justinos sukurtą rinkinį sudaro ekologiška vazonėlio išklotinė, sėklos, žemių tabletės bei prieskonių ar vaistažolių auginimo ir vartojimo instrukcija. Jaunoji dizainerė sako, kad tokio paruošto auginimui rinkinio idėja kilo dėl to, jog žmonės, patys susiklijuodami vazoną, sudėdami žemes bei suberdami sėklas, pajaus ir didelį kūrybinį malonumą, labiau džiaugsis šiuo augalu nei nusipirkę jį iš prekybos centro. Tai pavyzdys, kad paprastą, bet įsimintiną, apipavidalintą šiuolaikiška grafika ir rankų darbo stilių išlaikantį pakuotės dizainą gali sukurti ne tik reklamos agentūrų dizaineriai, bet ir dizaino studentai.

Autorių archyvo nuotr.

2014: 3 (90) I 93

i

Lietuviško dizaino LABORATORIJA

Lietuviško dizaino laboratorija: tarp realybės ir kosmoso Lietuvoje pavasaris prasideda skirtingu laiku. Vieniems jis pagreitį įgauna tada, kai prasideda „Kino pavasaris“, kitiems, kai gatvėse prisišvartuoja oranžiniai miesto dviračiai, tretiems šis metų laikas asocijuojasi su „Mados infekcijos“ atnešamu mados virusu. Industrinio dizaino gerbėjams pavasaris ateina vėliausiai, bet tęsiasi ilgiausiai ir visada kartu su didžiausiais lietuviškais dizaino renginiais: pradedant paroda „Baldai“, baigiant „Dizaino savaite“. Šį pavasarį jaunieji dizaino kūrėjai ir studentai išnaudojo tikrai produktyviai.

Parodoje BALDAI galėjome pamatyti didelę jų darbų ekspoziciją „Kūrybinė destrukcija“, be to, kai kurie studentai buvo apdovanoti ir „Gero dizaino“ prizais.

EXO įtvaras lūžusioms galūnėms (diz. Gintarė Černiauskaitė, Eindhoveno dizaino akademija, 2013) Eindhoveno dizaino akademijoje studijuojanti lietuvė sukūrė medicininio dizaino objektą. EXO – įtvaras lūžusioms galūnėms, kurio atvira ir dalinama konstrukcija leidžia pradėti reabilitaciją nedelsiant. Šis įtvaras mažina skausmą, patinimą, skatina greitesnį gyjimą.

Automatinio kompiuterinio modeliavimo, 3D skenavimo ir spausdinimo technologijos leidžia tobulai pritaikyti įtvarą kiekvienam pacientui asmeniškai, o pasirinkta spalva ar raštas suteikia išskirtinumo.

Autorių archyvo nuotr.

Lentyna MONUMENTAS (diz. Denis Kuchta, 2012) MONUMENTAS – vienas iš labiausiai akį traukusių objektų parodoje BALDAI. Tai – ryškus namų ar studijos akcentas – tikras ir tvirtas baldas, kuris išlaikys jūsų vertybes ir turtą.

Simetriškos kryžiaus formos, paprastos konstrukcijos baldas yra funkcionalus ir stilingas.

Jis turi horizontalias lentynas spaudai ir įvairiems asmeniniams daiktams laikyti, juk į lentynas arba vadinamąsias sekcijas įprastai dedami svarbūs daiktai: brangios knygos, reikšmingos nuotraukos, laiškai. Kitaip tariant, viskas, ką verta kaupti ir saugoti. Įdomu tai, kad šio baldo konceptą sukūrė ne industrinio dizaino studentas, o patyręs grafikos dizaineris Denis Kuchta, Lietuvoje geriau žinomas kaip limituoto tiražo marškinėlių su originaliais grafiniais print’ais kūrėjas.

Denio Kuchtos nuotr.

94 I 2014: 3 (90)

Drabužių kolekcija „CosmoJesus“ (diz. Ugnė Martinaitytė, Vilniaus dailės akademija, 2013-2014 m.)

Ugnė Martinaitytė – viena iš įdomiausių jaunųjų Lietuvos mados dizainerių, turinti ilgą sąrašą kūrybinių darbų ir gana įspūdingą biografiją. Prieš pradėdama kurti drabužius, ji studijavo industrinį ir grafinį dizainą, kol galiausiai nematomos povandeninės srovės ją nuvedė į VDA kostiumo dizaino katedrą. Savo drabužių kolekcijose dažnai nagrinėjanti futurizmo ir kosmoso tematiką, šių metų „Mados infekcijoje“ ji pristatė naują kolekciją „CosmoJesus“. Tai – kolekcija, paremta krikščionybės ir kosmoso simbolių supanašėjimu, kuomet krikščionybė tampa kosmosu, o Jėzus – kosmonautu.

Svarbiausias kolekcijos akcentas – spausdintas piešinys ant audinio (printas). Piešinys iliustruoja kolekcijos idėją – Jėzus-kosmonautas. Tankesnio ar retesnio raporto piešiniai perkeliami ant skirtingų modelių: vienur margintas visas drabužių komplektas, kitur piešinys atsiranda tik kaip maža detalė. Sujungus kosmoso ir krikščionybės simbolius, iškyla taikos ir nuolankumo įvaizdis. Tyras ir klausiantis žmogus, pasimetęs, atsargus, androgeniškas kosmonautas mėnulyje – toks Ugnės kolekcijos veidas.

Tomo Adomavičiaus ir Agnės Solovjovaitės nuotr.

2014: 3 (90) I 95

i

Lietuviško dizaino LABORATORIJA

Šviestuvas SAULĖlydis/tekis (diz. Barbora Adamonytė, Vilniaus dailės akademija, 2012) SAULĖlydis/tekis – tai nemažai įtakingų užsienio dizaino tinklalapių jau apkeliavęs kinetinis šviestuvas, kurio šviesos šaltinis, judinamas į šonus virš vaivorykštės spalvų juostos, apšviečia skirtingas plokštumos spalvas, taip keisdamas erdvės apšvietimą. Priklausomai nuo paros laiko, žmogui yra svarbi kintanti šviesa: melsva – rytais, rausva – leidžiantis saulei, vakare. Konstrukcija: vaivorykštės spalvų plokštė, LED šviesos šaltinis.

Barboros Adamonytės nuotr.

Biuro baldų komplektas TITO (diz. Deividas Kaniauskas, Vilniaus dailės akademija, 2013) Komplekto „TITO“, kurį sudaro darbo stalas ir spintelė, gamybai naudojama fanera yra pasirinkta tikslingai – kaip organiška, lengva, nebrangi, tačiau tvirta konstrukcinė medžiaga. Stale yra integruota lentyna ir medžiaginė talpa – kišenė. Lentyna turi funkciją, leidžiančią pritaikyti ją konkretiems daiktams – skirtukai nesudėtingai įstatomi į lentyną 150 mm intervalu.

Autorių archyvo nuotr.

96 I 2014: 3 (90)

Polifunkcinis šviestuvas LIGHTSOUND (diz. Aleksandra Fariga, Vilniaus dailės akademija, 2013) LIGHTSOUND – tai mobilus asociatyvus šviestuvas su integruotu radijo imtuvu. Šviesos intensyvumas bei radijo imtuvo garsas reguliuojami atskirai. Šviestuvas yra įkraunamas, todėl gali būti naudojamas lauke. Polifunkcinio šviestuvo srauto intensyvumas reguliuojamas ekvalaizerio principu.

Autorių archyvo nuotr.

Supamas-stabilus krėslas VAR-TYK (diz. Dominyka Barkauskaitė, Vilniaus dailės akademija, 2014) Galimybė sūpuotis ir sėdėti – tereikia krėslą apversti. Iš abiejų pusių tvirtinami paminkštinimai. Universalus krėslas taip pat turi papildomą funkciją – talpą, į kurią galima susidėti daiktus arba pledą.

Autorių archyvo nuotr.

2014: 3 (90) I 97

naujienos Aušra Karaliūtė Sporto įkvėptą madą kurianti dizainerė Aušra Karaliūtė šią vasarą siūlo praleisti su ryškių spalvų drabužiais. Jei jūsų planuose pasiplaukiojimai jachta ar ilgi pasivaikščiojimai per kopas – nepamirškite į lagaminą įsidėti Aušros kurto sijono.

Nuotraukos: GritaxGrita

Kūtvėla Rožinės spalvos gerbėjos šią vasarą tikrai turi iš ko pasirinkti. Norinčioms kurorte, sumerkus kojas į vandenį, atrodyti elegantiškai Kūtvėla pristato flamingo plunksnų atspalvių pripildytą kolekciją Flamingo woman.

Nuotraukos: FFakers

Pintu Jei jūsų papuošalų dėžutėje vien masyvios grandinės, jau pats laikas leisti kaklui pailsėti nuo metalo ir pasimatuoti vieną kitą kruopščiai nupintą Pintu kaklo aksesuarą.

meškos paslaugos Pirmiausia meškos paslaugos ant drabužių perkėlė dažniausiai sutinkamus Vilniaus gatvių herojus, o dabar atėjo metas personažams, šmėžavusiems kriminalinių naujienų antraštėse. Išsirink savo favoritą ir panaudok marškinėlių kišenę atitinkamam turiniui – neribotam laikui pasiskolintiems pinigams ar pakeliui saulėgrąžų.

Tekstas: Justės Urbonavičiūtės 98 /

/ 2014:3 (90)

naujienos

COM Jeigu esate iš tų, kurie vis dar atsimena, kaip rašyti ranka – COM jums pristato užrašų knygų seriją.

Visos knygos yra pagamintos rankomis ir turi PVC kaptalą, t.y. interpretuotą knygos konstrukcinę dalį.

Tad jei norite šio to originalesnio nei Moleskine, pabandykite COM. Nuotraukos: Agnė Papievytė

REDGREGOR Jei balandį lankėtės „Kablyje“ vykusiame „Kultūros maratone“, turėjote pastebėti Redgregor debiutą – sieną su papuošalais – ant kurios keitėsi spalvotos videoprojekcijos. Ši labai šviežia papuošalų linija siūlo pasipuošti tuo, ką įprastai matote pro kaleidoskopo akutę, ir taip užhipnotizuoti praeivius.

3.14 Sportas dar niekur nedingsta, tad po 3.14 vardu besislepiančios Paulina ir Ieva į miestą jus gali paleisti aprengtus juodai rimtomis treningų variacijomis.

Nuotraukos: Ieva Jūraitė

Naked Bruce Su Naked Bruce būtinų daiktų sąraše susipažinome lygiai prieš metus. Šis herojus nesnaudžia – po itin sėkmingos pastelinių tamprių bangos – rodo naują kolekciją, kurioje ant lengvų suknelių nutūpęs tekstūrų ir spalvų žaismas yra skiriamas veržlioms ir jaunatviškoms merginoms.

Nuotraukos: Greta Bernotaitė

Alma T. Urbonaitė VDA absolventė Alma T. Urbonaitė pristato projektą spaud’AU, kuriame viskas prasideda nuo mažos drabužio susegimo detalės – spaudės.

Pasitelkusi jas, dizainerė demonstruoja įvairiausias drabužio transformacijas ir „spaudo“ raštus bei faktūras. Jūsų dėmesiui – klasikinio marškinių audinio suknelė-tranformerė spaud’1.

2014:3 (90) /

/ 99

Fotosesijoje naudoti „ A&V“, „GYPSY EAST“, „NYMPHA“, „YRU“, „AMERICAN APPAREL“, „ZDDZ LONDON“, „ILLUSTRATED PEOPLE“ prekinių ženklų drabužiai ir aksesuarai.

Chasha vilki: suknelė: ZDDZ London marškinėliai: A&V sijonas: Ilustrated People aksesuarai: Gypsy East

Jeremiah dėvi: marškinėliai: A&V

Suknelė: ZDDZ London Marškinėliai: A&V Aksesuarai: Gypsy East

Vaida dėvi: marškinėliai: A&V šortai: Nympha batai: YRU aksesuarai: Gypsy East Chasha dėvi: marškinėliai: A&V šortai: AMERICAN APPAREL batai: YRU aksesuarai: Gypsy East, KIRSTY WARD

Vaida dėvi: švarkas: ZDDZ London marškinėliai: A&V aksesuarai: Gypsy East Justin dėvi: marškinėliai: A&V

Chasha dėvi: švarkas: ZDDZ London marškinėliai: A&V sijonas: Ilustrated People aksesuarai: Gypsy East rankinė: Janvier London Justin dėvi: marškinėliai: A&V

Vaida dėvi: švarkas: Nympha marškinėliai: A&V legingsai: American Apparel aksesuarai: Gypsy East batai: YRU Jeremiah dėvi: marškinėliai: A&V Chasha dėvi: švarkas: ZDDZ London marškinėliai: A&V sijonas: Ilustrated People aksesuarai: Gypsy East Justin dėvi: marškinėliai: A&V

Fotografė – NERINGA REKAŠIŪTĖ, asistentas – TOMAS TEREKAS, visažistė, plaukų stilistė – IEVA GRIGALAVIČIŪTĖ, stilistė – MARIA MARTIN-CARO, modeliai – CHASHA, VAIDA, JEREMIAH, JUSTIN

interviu

Milda Čergelytė: „Greitai ir vyriškosios lyties atstovai galės pasipuošti mano kūryba“

Kodėl išvykai į Didžiąją Britaniją ir kaip nuo to laiko pasikeitė tavo kūrybinis gyvenimas bei galbūt požiūris į jį? Žinoma, mano požiūris labai pasikeitė – esu atvira visiems stiliams. Taip pat galbūt paradoksalu, bet man prireikė nuvažiuoti į Londoną, kad atrasčiau ir italų madą. Anksčiau, bijodama italų mados nuobodumo, dabar domiuosi ir studijuoju itališkų audinių gamybą, vyriškų kostiumų

Kai tik pradėjai kurti drabužius ir gyvenai Lietuvoje, apie tave informacijos ir naujienų buvo labai daug, o dabar, rodos, beveik nieko negirdėti. Papasakok, kaip gyveni? Šiuo metu tikrai įgyvendinu ne mažiau projektų, nei darydavau būdama spaudos dėmesio centre. Tiesiog dabar man tai nėra aktualu – savo laiką ir jėgas taupau mokslams krimsti ir patirčiai kaupti. Vis dar kuriu MIMI.C, per metus pristatau po kelias mažytes kolekcijas (nes negaliu nekurti), taip pat aukštosios mados technikų mokausi dirbdama „Ralph and Russo“ aukštosios mados namuose, kur šiuo metu ruošiamės Paryžiaus aukštosios mados savaitei, kuri vyks liepos mėnesį, rankų darbo nežmoniškai daug.

Labai greitai ir vyriškosios lyties atstovai galės pasipuošti mano kūryba – nuo vasaros vidurio vyriškų aksesuarų ir mano vienetinių moteriškų drabužių bus galima įsigyti Vilniaus senamiestyje įsikūrusiuose mados namuose.

2014:3 (90) /

/ 105

interviu pasiuvimą ir t.t. Mano stilius iš maištaujančio pakito į labiau „subrandintą“.

Kurti drabužius pradėjai neturėdama šios srities išsilavinimo, tačiau viską darei labai ambicingai ir vardą užsitarnavai greitai. Kaip tau atrodo, ar dizaineriui svarbus išsilavinimas?

Išsilavinimas vis dėlto yra labai reikalingas, dėl to vos baigusi mokyklą puoliau studijuoti Londono madų koledže. Drabužio dizainas nėra vien tik menas, nors ši darbo dalis man labiausiai patinka. Drabužio dizainas turi labai daug techninių elementų, kuriuos privalu išmanyti. Tai – lyg architektūra – neišmanydamas konstrukcijos pagrindų, namo nepastatysi. Ne veltui pradėjau dirbti ir mokytis aukštosios mados namuose Londone, taip pat už mėnesio, vasarą, keliuosi į mados sostinę – Paryžių, kur ketinu vienuose seniausių aukštosios mados namų dalyvauti mokymuose specialios programos metu. Man didžiulė garbė perimti šias tradicijas iš tikrų šio amato meistrų.

Kelis kartus pristatei savo kolekcijas „Mados infekcijoje“. Kodėl paskutiniu metu joje tavęs nebuvo galima pamatyti?

Ir kur galima išvysti naujus tavo darbus?

„Mados infekcija“ man buvo kaip mama, esu labai dėkinga Sandrai Straukaitei už palaikymą, jaučiuosi laiminga ir patenkinta organizatorių darbu. Tai – puikus renginys, tačiau Lietuvoje dizaineriams rodyti sezonines kolekcijas nėra labai pelninga. Gyvenant Londone, rėmėjų Lietuvoje surasti nebuvo lengva, taip pat teko daug skraidyti. Šiuo metu turiu kitų prioritetų – pabaigti mokslus, įgyti dar daugiau patirties.

Pastaruoju metu Lietuvoje kurti drabužius, rengti jų pristatymus, save vadinti dizaineriais pradėjo, rodos, visi, kas netingi. Koks tavo požiūris į dabartinę mūsų šalies mados situaciją? Žinote, buvau jauna ir dariau panašių dalykų.

Madų šou naktiniuose klubuose ir t.t., bet tuo metu man buvo šešiolika ar septyniolika, rūpėjo saviraiška ar padaryti kažką naujo. Dabar matau labiau pagyvenusius dizainerius, darančius panašaus lygio renginius. Tai yra jų pasirinkimas

106 /

/ 2014:3 (90)

pažintis

ir aš nesiruošiu nieko mokyti. Lietuvoje mada suvokiama šiek tiek kitaip, galbūt labiau per kaspinėlių, drugelių ar marškinėlių prizmę. Galbūt kažkam tai yra proga pasirodyti, fotografuotis, pasimaivyti... Man mano pačios kolekcijos pristatymai – visada labai didelis įvykis, tad apmąstau net menkiausias detales, muziką kuriame ir lipdome net sekundėmis, derindami prie kolekcijos drabužių. Viską išgyvenu.

Kaip tau atrodo, koks žmogus gali vadinti save dizaineriu? Ką jis turi turėti ar būti nuveikęs? Žmogus, įkvėptas ir sugalvojęs idėją, sugebėdamas be niekieno pagalbos ją išplėtoti, suprojektuoti, pagaminti ir netgi įdomiai pristatyti, galbūt jau yra dizaineris.

Tradicinis, bet svarbus klausimas: kokie ateities planai ir ambicijos?

Nemėgstu neperšokus griovio sakyti „op“, tačiau apie naują projektą prabilsiu šią vasarą.

Tekstas – Gabrielės Vaitkutės Portreto nuotrauka – Dariaus Gražio Kitos nuotraukos – Gertrūdos Varnaitės Fashion director – Milda Čergelytė Modelis – Agnė Motiejūnaitė Makiažas – Ieva Grigalavičiūtė

DIAMOND DISTRICT Fotografės: Eglė Jociūtė ir Ieva Markevičiūtė (FFakers) Drabužiai ir stilius: Diana Paukštytė Modeliai: Laura ir Gytis Makiažas: Greta Juozaponytė

faktai

„Pilnos kelnės laimės“ arba „Pilnos kelnės idėjų“ Kiekvienam, regis, palinkėtum abiejų. Tačiau kur ta laimė ir kur tos idėjos, jei jos vaikšto po vieną?

Išmetam mintis apie neįgyvendintus planus ir keliamės į Vilniuje įsikūrusią rezidenciją ir parodų centrą Rupert. Ar girdėjai apie Rupert rengiamą edukacinę programą, kuri prasidėjo 2012 m.? Ši programa yra skirta jauniems kūrėjams iš viso pasaulio, siekiantiems įgyvendinti savo projektą ir pradėti karjerą tarptautiniu mastu. Rupert rūpinasi, jog ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio kūrėjai galėtų įgyvendinti savo meninius projektus bei juos pristatyti visuomenei.

Svarbu paminėti, jog Rupert parodų erdvėje taip pat vyksta unikalios meno labaratorijos, atviros paskaitos, rodomos netradicinės šiuolaikinio meno parodos bei video ir juostiniai filmai.

Nebūtina keltis už vandenyno laimės ieškoti, visas savo idėjas gali įgyvendinti čia: www.rupert.lt

Atradimais besidalinant (jei Lietuva lietuvių neįkvepia) Kai kūrybiškam ir užsispyrusiam vaikui pasakomas griežtas „stop“, jam nevertėtų nuleisti rankų ir lįsti po antklode.

Prieš keletą metų atrastas tinklaraštis išmokė ne tik iškepti pyragą – rastas ir visas sąrašas nuorodų apie madą, interjerą, fotografiją, spalvas, žurnalus, keliones, Paryžių, parduotuves ir dar daugiau. Autorė dalinasi savo atradimais, taip pat kitų autorių tinklaraščiais.

Olandė Judith de Graff šiuo metu gyvena Prancūzijoje. Augina tris kates ir... vyrą. Oficialiai ji – grafikos dizainerė, kurį laiką dirbusi mados, reklamos, komunikacijos srityse, todėl visuomet kupina idėjų. Atmerkti akis ir mažuose dalykuose įžvelgti prasmę – pavyzdžiui, keliaujant įamžinti užrašus. Visokius užrašus – parduotuvių pavadinimus, valgiaraščių šriftus, plakatuose esančius šūkius, keliuose esančias nuorodas... Įkvėpimas visai čia pat – tau už nugaros.

Vis dar manai, kad gyvenimas neturi spalvų, o ir tas negailestingas lietus nuplovė paskutines kūrybines idėjas?

Apsilankyk Judith de Graaff | JOELIX.com

112 /

/ 2014:3 (90)

faktai

Labai dažnai skaitome apie gamtoje vykstančias katastrofas, rūšiavimą, kaip tinkamai arba netinkamai gyventi. Ar nesinorėtų daryti taip, kaip dar niekur nebuvo parašyta ar pasakyta? Žvilgelėjus į autorės Foekje Fleur darbus, pamatysime, jog menas gali būti ne tik dailus, bet ir naudingas. Įkvėpta Ramiojo vandenyno išmetamų šiukšlių, ji nuo 1960 metų pradėjo kolekcionuoti plastiką. Taip gimusi viena iš naujausių jos kolekcijų – Bottle Vase.

Plastiko perdirbimas į pasaulį išleido draugišką aplinkai produktą – butelį-vazą. Jų prigaminta įvairių spalvų bei skirtingų formų. Įsigyti produktą arba žvilgtelėti į kitus autorės darbus galima čia: www.foekjefleur.com

Pašnekesiai su Neil Bingham Londone Mintyse formuojasi mintis „Kaip gerai būtų nueiti į parodą“ arba „Gal įdomi paskaita išjudintų abu smegenų pusrutulius..?“ O gal pabodo kalbėti apie savo praeitį, versti senus nuotraukų albumus arba skaityti slaptus mokyklinių laikų dienoraščius?

Britų architektas Richard Norman Shaw (1831 m. gegužės 7 d. – 1912 m. lapkričio 17 d.), dirbęs su daugybe projektų, yra žinomas už suprojektuotus namus savo gimtojoje šalyje bei komercinius pastatus. Londone esančioje Tennant galerijoje organizuojama paskaita su kuratoriumi Neil Bingham, kurioje bus nagrinėjami architekto darbai.

Paklausyti nieko nekainuoja, patylėti taip pat. Šmirinėjant Londono gatvėmis, nepamiršk pamaitinti smegenų – užsuk į Tennant galeriją ir sudayvauk nemokamame projekte Dream, Draw, Work: Architectural Drawings by Norman Shaw RA. Visa informacija: www.royalacademy.org.uk/event/143

Dvi kojas keičia du ratai Kojomis lengvai žingsniuojant miesto gatvėmis, kažkur giliai viduje išgirsti neaiškų triukšmą, o tame triukšme keistą proveržį, kuris rėkte rėkia: „Nuotykių! Nuotykių!“ Dviračių žygius organizuojantis Gintautas Deksnys, pats dviračiu iššmirinėjęs Baltijos, Viduržemio, Juodosios jūros pakrantes ir kitas vietoves. Jam teko sudalyvauti ir su BalticCycle 2008 m. rengtame žygyje „Šilko keliu“. Nuo Stambulo iki Samarkando keliauta per Turkiją, palei Juodąją jūrą, kalnuotąją Gruziją ir Azerbaidžaną, saulėtąją Turkmėniją ir Uzbekiją ir dar daug kitų vietovių.

Užteks mąstyti – metas nuotykiams! Išvežk savo dviratį už miesto ribų. Kelią tau rodys puikiai žygius dviračiais išmanantis bendražygis www.dviraciuzygiai.com.

2014:3 (90) /

/ 113

i

įvykis

Lietuviškų interjerų

Oskarai 2013

Šių metų kovo 14 d. menų inkubatoriuje „Rupert“ buvo paskelbti ir apdovanoti geriausių praėjusiais metais sukurtų interjerų autoriai. Tai jau devintąjį kartą vykstantis konkursas, organizuojamas portalo www.interjeras.lt. „Metų interjeras/Auksinė paletė“ konkurso prizai – „Auksinės paletės“ – buvo įteiktos trijų pagrindinių nominacijų – geriausio privataus, visuomeninio ir biuro interjero nugalėtojams bei dar 8-iems laureatams, pasižymėjusiems specialiose nominacijose.

Dėl dvylikos „Auksinių palečių” šiemet rungėsi rekordinis skaičius dalyvių – beveik 160, todėl šiandien konkurso rengėjų prioritetu tapo nebe kiekybė, o kokybė ir komisija vertino tik tuos darbus, kurie atitiko konkurso keliamus reikalavimus. Taip buvo atrinkti 96 autoriai ir 149 interjerai.

Pagrindinių trijų kategorijų laimėtojus (geriausią privatų, visuomeninį ir biuro interjerą) rinko tarptautinė žiuri, kurios sudėtyje užsienio architektai ir dizaineriai, publikavę savo darbus žurnale „Centras“ 2013 m. Rėmėjai skyrė 8 papildomas nominacijas, kurias rinko kartu su užsienio žiuri.

Už „Tautos interjerą” internetu balsus portale lrytas.lt galėto atiduoti žmonės iš Lietuvos ir kitų šalių. Šių metų konkurse „Metų interjeras/Auksinė paletė“ buvo įteiktas ir dar vienas specialus apdovanojimas „Už lietuviško dizaino propagavimą“, kurį įsteigė „Lietuvos dizaino forumas“.

Nominacijų laimėtojai: „Už geriausią privatų interjerą“ ir „Už geriausią virtuvės projektą“ net dvi „Auksines paletes“ gavo kūrybinė grupė „YCL city design & architecture lab“ – architektai Tomas Umbrasas, Aidas Barzda, Tautvydas Vileikis ir Rokas Kontvainis. „Už geriausią visuomeninį interjerą“ – „Auksinė paletė“ architektūros studijai „Indot“ – architektės Vida Giedraitienė ir Enrika Riaukaitė. „Už geriausią biuro interjerą“ – „Auksinė paletė“ architektei Indrei Sunklodienei. „Už geriausią spalvinį sprendimą“ – „Auksinė paletė“ architektei-dizainerei Gitanai Valavičiūtei. „Už geriausią apšvietimo projektą“ bei „Už profesionalumą“ net dvi „Auksines paletes“ gavo architektūros studija „Inblum“ – architektai Dmitrijus Kudinas, Laura Malcaitė. „Už išmaniųjų technologijų naudojimą“ – „Auksinė paletė“ architektūros studijai „Plazma“ – architektai Rytis Mikulionis ir Gytis Vaitkevičius. „Už geriausią fotografo darbą“ – „Auksinė paletė“ fotografui Leonui Garbačauskui. „Už Tautos metų interjerą“ bei „Už geriausią vonios kambario projektą“ net dvi - „Auksines paletes“ gavo interjero dekoratorė Elžbieta Skunčikienė.

Interjerų nuotraukas kviečiame žiūrėti www.interjeras.lt portale.

Nominacijų rėmėjai: „Quick step“ – už privatų interjerą. „Narbutas“ – už geriausią biuro interjerą. „Tikkurila“ – už geriausią spalvinį sprendimą. „Gaudrė“ – už geriausią apšvietimo projektą. „Grohe“ – už geriausią virtuvės projektą. „Geberit“ – už geriausią vonios kambario interjerą. „Jung“ – už išmaniųjų technologijų naudojimą. „Centras“ – už geriausią fotografo darbą.

Interjeras.lt – už „Tautos“ metų interjerą. „Jaukurai“ – už profesionalumą.

114 I 2014: 3 (90)