"Centras" Nr.1, 2015

DIZAINO KELIONĖS

i

ARCHITEKTŪRA ▪ INTERJERAS ▪ DIZAINAS ▪ MADA

2014/15 žiema

Daugiabučių estetika Kodėl miestams naudingas chaosas?

3 architektūros konkursai 2015 metų spalvos Kas naujo vokiškoje virtuvėje?

Dizainas be sienų

Kaina 13,90 Lt / 4,03 € ISSN 1392-6063 2015: 1 (92) I 1

Turinys

2015: 1 (92) Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

6 Kitokia daugiabučių estetika

16 Vilnijančios bangos architektūra

22 Kodėl miestams naudingas chaosas?

28 Geriausias Britanijos naujas namas

Mados redaktorė Gabrielė Vaitkutė gabriele@infashion.lt

Kalbos redaktorė Žydrė Dargužytė stilius@interjeras.lt 32 Geriausias šiuolaikinės Lietuvos architektūros penketukas

36 Konkursas „Mano EKOnamai“

38 Unikalūs apartamentai golfo aikštyne

42 Arklidės virto restoranu ir viešbučiu

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt

48 Pasijusti kavos pupele

50 Konkursas: LT vs LV

54 Kas naujo vokiškoje virtuvėje?

60 Kelionė po pasaulį akimis

66 Originali kalnų viešbučio rekonstrukcija

70 Dizaino istorija. Didysis stalius

74 Spalvų tendencijų prognozės 2015 metams

80 Tendencijos - kūnui ir sielai

86 Nauji standartai tobulam vonios kambariui

88 Ryškūs šviesos akcentai

91 Pasaulio statybos paroda BAU 2015

92 Lietuvos verslo centrus puošia šiuolaikiniai meno kūriniai

94 Dizainas be sienų: lietuviško dizaino kelionės

98 TADAM! barankos – turistės iš Lietuvos

102 Mada, kuri sveikinasi „labàdienà“

106 Dizainas = mokslas

108 Akademiniai konceptai: nuo Vilniaus iki Azijos

110 INFASHION. Messages to anonimous

114 INFASHION. Agnė Skripkinaitė

118 INFASHION. Creatures of the night

Autoriai: Gabrielė Vaitkutė Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Justė Staselytė Rūta Leitanaitė Rūta Būtėnaitė Sandra Kliukaitė Viktorija Puodžiūtė Fotografai: Artūras Moisiejenko Atdhe Mulla Carsten Kring Charles Hosea Denilson Machado Dragor Luft Eglė Jociūtė Francis Amiand Helene Hilaire Hugo Thomassen Ieva Markevičiūtė Jakob Boserup Jan Magasanik Jens Lindhe Linas Vaitonis Matteo Sartori Raimondas Urbakavičius Thomas Mølvig Thorbjorn Hansen Ty Stange Ulrik Jantzen Viršelyje – Francis Amiand nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. Žurnalas „CENTRAS“ leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 13,90 Lt / 4,03 Eur

Redaktoriaus žodis Nors rudenį pasukame laikrodžius, diena kažkodėl netampa ilgesnė. Svajokite apie pavasarį vartydami mūsų žurnalą, kuris po truputį kopia į pilnametystės kalvą – 2015-aisiais mums bus jau 17. Skaitydami apie gražius dalykus, patys užsikrečiame grožiu. O jei tie dalykai dar ir kokybiški?

Pasidairę po platųjį pasaulį kaip visada surinkome, mūsų manymu, vertus popieriaus ir spaudos kūrinius. Pasirodo, banalus daugiabutis taip pat gali būti kūrinys. Garsieji BIG-ai pripažino mus leidiniu, galinčiu juos pristatyti Lietuvos publikai.

Architektūros fondo, Architektūros centro ir Ekocentro rudeniniai renginiai taip pat sulaukė mūsų dėmesio. Visuomeninės kūrybinės iniciatyvos, sulaukusios paramos, vis dažniau tampa lakmuso popierėliu, išryškinančiu, išgryninančiu ne tik mūsų pergales, bet ir trūkumus.

Kaipgi be jų?

Po kelionės akimis po viešbučių interjerus, sustosime ties 2015-ųjų tendencijomis virtuvėje, spalvose ir tekstilėje. Prieš priimant vieną ar kitą sprendimą, norisi į kažką atsiremti, rasti inspiraciją iš šalies. Šis numeris pilnas tokių perliukų.

Baigiame straipsnių ciklą apie Lietuvišką dizainą, už kurį turėtume dėkoti Lietuvos kultūros tarybai, patikėjusiai mumis ir paskatinusiai visus, kurių daiktai atsidūrė šios rubrikos autorės Sandros Kliukaitės akiratyje. Žinoma, norėtųsi metų sandūroje padėkoti ir visiems reklamos užsakovams, tikintiems mūsų sąlyginai negausios auditorijos perkamąja galia. Tikiu, kad mes esame ta vitrina, kurioje stovi tik patys pačiausi.

Gerų, ramių metų Jums linki Vytautas

Žurnalo partneriai:

i

Architektūra

Kitokia

daugiabučiU‚ estetika BIG –

tai architektų, dizainerių, statybininkų, inžinierių grupė, įsikūrusi Kopenhagoje ir Niujorke. Komandos vedlys – žinomas architektas Bjarke Ingels.

Pagrindinės veiklos sritys – tai architektūra, urbanistika, jos plėtojimas bei paieškos. Taigi pristatome jums du daugiabučių namų projektus, kurių įvaizdis iki šiandien išliko originalus ir traukiantis akį, nes tokia architektūra yra pritaikyta šių dienų vartotojui, ieškančiam tapatybės nuolatiniame virsme.

Parengta pagal BIG medžiagą.

Vieta: Kopenhaga, Danija.

Plotas: 62 000 kv. m.

Realizacija: 2009 m.

6 I 2015: 1 (92)

Ty Stange

8 House

Ty Stange

8 House buvo suprojektuotas Kopenhagoje, ant kanalo krantinės. Daugiabutis numatytas pačių įvairiausių socialinių grupių žmonėms – ir jaunimui, ir vyresnio amžiaus gyventojams, augančioms ar mažėjančioms šeimoms, vienišiams. Kaspino forma pastatui suteikė dvi individualizuotas dalis, atskirtas per namo vidurį bendro naudojimo komunalinėmis patalpomis. Čia pat yra erdvus, 9 m pločio koridorius, jungiantis abi zonas – vidinį parką Vakaruose bei kanalo krantinės peizažą Rytuose. Užuot skirtingo pobūdžio patalpas – gyvenamuosius butus ir biurus bei komercines patalpas – atskyrus į du blokus, buvo nutarta juos paskirstyti horizontaliai. Butai numatyti viršutiniuose aukštuose, o komercinės patalpos – apačioje. Taip gyvenamieji butai gauna daugiau saulės šviesos, gryno oro ir, be abejo, jų gyventojai gali grožėtis nuostabia panorama, o pro biurų ir komercinės paskirties patalpų langus daugiau matosi gatvės vaizdai, eismas. Daugiabutis turi du apželdintus stogus, kurių plotas siekia 1700 kv. m. Jie ne tik pagyvina architektūrinį vaizdą, bet ir apsaugo šias plokštumas bei apačioje esančias patalpas nuo karščio. Pastato forma praleidžia dienos šviesą ir suteikia natūralią ventiliaciją visiems namo blokams. Čia taip pat įrengta lietaus surinkimo sistema, kuri leidžia panaudoti vandenį dar kartą, todėl namo architektūra pasižymi ne tik estetika, bet ir praktiškumu ir ekologija.

BIG projektuotas daugiabutis profesionaliai atkuria socialinę sąveiką tarp gatvės, miesto ir jo gyventojų. Meistriškai sukurta namo forma buvo suderinta su praktiniais ir technologiniais aspektais, suteikiančiais pastatui dar daugiau privalumų. Įspūdinga namo forma išsiskiria iš kraštovaizdžio gerąja prasme, nes primena milžinišką skulptūrą. Daugeliui jau pabodo matyti lyg dėžutes išrikiuotus daugiabučius, kurie neturi unikalaus skiriamojo įvaizdžio, o šis pastatas savo dinamiška, tarsi rampų, kompozicija, papildyta įvairiomis kreivėmis bei įstrižainėmis, atspindi jaunatviško, veržlaus ir dinamiško šiuolaikinio žmogaus asmenybę, vertinančią unikalumą.

Ty Stange

Palei butų terasas-sodus buvo nutiestas takelis, sudarantis galimybę dviračiu ar pėsčiomis užkilti iki pat dešimto aukšto apartamentų. Taip šis vienas daugiabutis iš esmės pakeitė miestovaizdį ir sukūrė tarsi intymaus kalvoto Italijos miestelio įvaizdį kvartalo viduje. Daugiabučio gyventojai čia tikrai gyvena – naudodamiesi visais privalumas: prekybos centrais, restoranais, meno galerija, biurais, vaikų priežiūra, edukaciniais užsiėmimais ir vaikų aikštele. Taip

2015: 1 (92) I 7

8 I 2015: 1 (92)

Jens Lindhe

Ty Stange

Thorbjorn Hansen

8 House namo forma tiesiogiai susijusi su energetiniais ištekliais: šiaurinėje pusėje išlaikomas visas pastato aukštis, o pietinėje – kraštas yra nuleistas ir taip užtikrinama saulės šviesa bei grynas oras, nukreiptas į visus korpusus. BIG, kurdami šį projektą, įkvėpimo gavo ir iš klasikinių senamiesčio namų modelių, ir iš demokratiškų, funkcionalių šiuolaikinių pastatų. Kadangi siekta šį kvartalą pritaikyti įvairioms socialinėms grupėms su skirtingais poreikiais, butų išplanavimai buvo suprojektuoti skirtingi ir varijuoja nuo 65 kv. m iki 144 kv. m ploto. Taigi čia gali įsikurti ir didelės šeimos, ir jaunos poros, vienišiai senyvo amžiaus žmonės. Apgyvendinimo programoje siūlomi trijų rūšių gyvenamieji plotai: įvairių dydžių butai, apartamentai pastogėje (Penthouse) ir būstai su atskirais įėjimais (Townhouse). Vienišiai ir poros labiau linkę gyventi butuose, kurių kvadratūrą gali rinktis pagal savo poreikius ir galimybes. Dėl didesnio privatumo ir įvaizdžio, labiau primenančio individualų namą, apartamentus su atskirais įėjimais dažniausiai renkasi šiuolaikinės šeimos, kurios gali naudotis miesto privalumais bei technologijomis, taip pat ir pakankama kvartalo ramybe bei gana žalia aplinka. Na, o pasiturintys, be abejo, renkasi viršutinius apartamentus pastogėje su didžiulėmis terasomis, iš kurių matosi nuostabi panorama į Pietinę Kopenhagą ir čia pat esantį kanalą. Skirtingi būstų tipai sukuria dinamišką kompoziciją, dėl kurios eksterjeras įkvepia nuotykiams bei bendravimui ir taip suburia unikalią čia gyvenančių žmonių bendruomenę.

Taigi gerai apgalvotas projektas jau keletą metų džiugina ne tik technologijomis, ekologija ir praktiškumu paremtu eksterjeru, bet ir estetiniais sprendimais, kurie pateisina

Jens Lindhe

Jan Magasanik

Jan Magasanik

buvo sukurtas tarsi miestas mieste, kurio gyventojai gali naudotis didelio miesto infrastruktūra bei kitais malonumais, taip pat mėgautis mažo miestelio jaukumu, ramybe.

2015: 1 (92) I 9

Ty Stange Jens Lindhe Ty Stange

šiuolaikinio žmogaus poreikį gyventi jo gyvenimo būdą atskleidžiančioje aplinkoje. Būtent tokie originalūs projektai yra laukiami visuose Europos miestuose, nes pateisina geros architektūros įvaizdį ir iš pilkos masės išskiria individualių asmenybių gyvenimą. 8 House iš tolo atrodo kaip skulptūriškas įspūdingas stambiagabaritės urbanistikos pavyzdys, tačiau priartėjus šis daugiabutis atskleidžia žmogaus harmoningo gyvenimo būdo išraišką – švarios, dinamiškai išdėstytos formos, daug žalumos, takelis, vedantis iki pat viršutinio aukšto, jaukios laiptinės, neprimenančios įprastinio daugiabučio. Gražiai sutvarkytos ir įrengtos bendro naudojimo patalpos suartina čia gyvenančius, nes tikimasi, jog iš pagarbos vieni kitiems gyventojai puoselės jiems sukurtą grožį ir švarą. Regis, iš tokio architektūros pavyzdžio galima nemažai suprasti ne vien apie inžineriją, bet ir apie socialinius santykius...

10 I 2015: 1 (92)

The Mountain projekto esmė – net du trečdaliai mašinų stovėjimo aikštelės ir tik vienas trečdalis gyvenamųjų patalpų. BIG architektai svarstė, kas atsitiktų, jei stovėjimo aikštelė būtų gyvenamųjų butų pamatas? Lyg mūrinis kalnas, dengtas nedideliu sluoksniu apartamentų, kylančių nuo pirmo iki vienuolikto aukšto... Užuot stačius du individualius pastatus – stovėjimo aikšteles ir butus – vienus šalia kitų, buvo nutarta juos sujungti ir sukurti dvi funkcijas atliekantį ir vienas kitą papildantį statinį. Stovėjimo aikštelė turėjo būti susieta su gatvėmis, o butai privalėjo gauti

Dragor Luft

Vieta: Kopenhaga, Danija.

Plotas: 33 000 kv. m.

Realizacija: 2008 m.

Matteo Sartori

THE Mountain

2015: 1 (92) I 11

12 I 2015: 1 (92)

Carsten Kring

Jens Lindhe

Tai nėra tik gera architektūra, tai yra kur kas daugiau. Čia labai svarbus gyventojų socialinis gyvenimas bei savijauta.

The Mountain idėja – suteikti komplekso gyventojams privatumo jausmą ir savotiškai priartinti juos prie gamtos net ir daugiabučiame name. Daugelis naujakurių itin džiaugiasi terasomis-sodais ant stogo, kuriuose gali mėgautis grynu oru, kepti barbecue, skaityti ar degintis.

Vienas iš didžiausių iššūkių BIG komandai buvo kardinaliai pakeisti pirminį projektą. Pagal miesto planą buvo norėta daryti du atskirus pastatus mašinų stovėjimo aikštelei ir gyvenamiesiems butams. Prie numatytos mašinų stovėjimo aikštelės yra metro linija, kurios keliamas triukšmas būtų trukdęs ir greta įkurdintam gyvenamajam namui, o pro apartamentų langus būtų buvusi matoma mašinų stovėjimo aikštelė, kurioje eismas virte virtų vakarais. Toks variantas, kad išėjęs į balkoną gyventojas matytų eismą ir kvėpuotų užterštu oru bei dulkėmis, architektams pasirodė mažų mažiausiai netinkamas, todėl ir buvo nuspręsta mašinų stovėjimo aikštelę panaudoti kaip įrankį, tiksliau,

Jakob Boserup

pakankamai saulės šviesos, gryno oro ir būti nukreipti į gražią panoramą. Taip buvo sukurtas įspūdingas namas, kuriame visi butai turi terasas ir sodus ant stogo, atsuktus į saulę, tad gyventojai gali džiaugtis puikiu vaizdu. Padarius kompromisą ir sujungus visuomeninės paskirties patalpas su gyvenamosiomis, buvo išgautas priemiesčio namo, sklendžiančio virš dešimties aukštų, su žaliuojančiais sodais ant stogo, vaizdas ir gyventojai čia gali mėgautis ne tik priemiesčio įvaizdžiu, bet ir miesto privalumais. Šis namas ne tik estetiškas ir subtiliai įsiliejantis į landšaftą, bet ir praturtintas naujausiomis technologijomis. Visas lietaus vanduo yra surenkamas į požemines cisternas, filtruojamas ir naudojamas terasų augalijai laistyti. Pastatas išdidžiai iškyla lygumose. Nestandartinis statinys jau iš tolo atrodo tarsi architektūros galimybių pavyzdys, o priartėjus galima jį apibūdinti kaip stilingą, tirštai šeimų apgyvendintą miestą mieste. Šiuo projektu architektai taip pat siekė sukurti ne tik patogų, ekonomišką bei ekologišką pastatą, kuriame numatytas aktyvus bendruomeninis gyvenimas.

2015: 1 (92) I 13

80 apartments

10x10 m grid

Parking

+32 m

+16 m

Housing Parking

1/3 Housing

Ulrik Jantzen

2/3 Parking

14 I 2015: 1 (92)

8000 m2

Ulrik Jantzen

kaip platformą, bei taip pakelti gyvenamąsias patalpas aukštyn – ten, kur daugiau saulės ir tyro oro. Autoriai šį ir panašius profesinius sprendimus vadina „architektūrine alchemija“ – tai yra būdas sujungti elementus ir išgauti teigiamus architektūrinius sprendimus.

Rezultatas, kurį padiktavo neigiamos aplinkybės, išėjo įspūdingas. Kalne paslėpta daugiaaukštė mašinų aikštelė, o apartamentai yra jos viršuje. Pastato struktūra įkvėpė architektų komandą fasadą papuošti freska, vaizduojančia Everestą. Toks sprendimas labai praturtino ir visą Kopenhagos rajoną – kas nenorėtų tokio „kalno“ matyti pro savo buto langus? Negana to, kad automobiliams skirtas plotas buvo apačioje, didesnė jo dalis yra paskirstyta šiaurinėje pusėje, o maksimalus butų skaičius buvo nukreiptas į pietinę saulę, taigi transporto priemonės tapo ne problema, o priemone, padedančia suformuoti pastato formą taip, kad gyventojai galėtų džiaugtis šviesa ir šiluma. Kalne paslėpta mašinų aikštelė taip pat sugėrė ir triukšmą, sklindantį nuo metro linijos. Kadangi gyvenamų patalpų išdėstymas primena sniego nuošliaužą ir butai tarsi laiptai nėra tiesiogiai vienas virš kito, todėl kiekvienas iš jų, galima sakyti, yra „viršutiniame“ aukšte (Penthouse) su didžiulėmis terasomis ir sodais. Privatus išėjimas į lauką, ko gero, yra vienas iš didžiausių privalumų gyvenant didmiestyje.

BIG architektai nenorėjo projektuoti standartinės mašinų stovėjimo aikštelės, todėl sukonstravo penkių aukštų „automobilių katedrą“, atspindinčią būtent transporto priemonių kultūrą. Aukštos lubos bei dominuojančios betono ir plieno konstrukcijos sukūrė modernią stilistiką, o menininkas Victor Ash ant sienų nutapė laukinių žvėrių ir automobilių atvaizdus. Autorius siekė atskleisti žemės ekosistemą, pabrėždamas, jog, nepaisant to, kad automobilius išrado žmogus, jis pats yra gamtos dalis, todėl transporto priemo-

nės taip pat yra tam tikra gamtos dalis. Kiekvienas aikštelės aukštas nudažytas labai ryškiomis, vaivorykštę primenančiomis spalvomis: žalia, geltona, ryškiai ir tamsiai oranžine, rožine, purpurine bei mėlyna. Pastato kūrėjai pastebėjo, kad namai niekuomet nebūna ryškių spalvų, tačiau mašinos – būna. Būtent todėl buvo priimtas sprendimas, suderinantis šias dvi tematikas. Kitas unikalus šio daugiabučio aspektas yra tai, kad čia nėra laiptinės. Gyventojai automobiliu gali pakilti į savo aukštą ir perėję plieninį takelį patenka į koridorių. Jei žmonės atvyksta pėsčiomis ar dviračiu, tuomet į savo aukštą jie gali užkilti arba metaliniais laiptais, arba funikulieriumi. Koridoriai taip pat nudažyti atitinkama spalva – ir sienos, ir grindys, ir lubos, todėl jausmas ganėtinai keistas – tarsi lindėtum ryškiaspalviame maiše, tačiau nuotaika kardinaliai pasikeičia įėjus į apartamentus. Baltos sienos, ąžuolinės grindys, mediniai langų rėmai sukuria raminantį, jausmingą skandinaviškos stilistikos interjero įspūdį. Erdvūs, atviri, šviesūs butai stiklinėmis sienomis, už kurių atsiveria net 90 kv. m ploto terasos su sodais. Šis pastatas buvo priimtas į miestovaizdį ir „prigijo“ labai greitai – dar nespėjus daugiabučio apgyvendinti jo garaže įvyko elektroninės muzikos festivalis „Distortion“, o fasade įamžintas Everesto atvaizdas priviliojo alpinistus ir greitai čia bus įrengta laipiojimo siena, kviečianti visus, norinčius įkopti į „viršukalnę“. Projektuojant The Mountain buvo pasiekta pusiausvyra tarp modernios šiuolaikinės šiaurinės pastato dalies bei itin organiškos, harmoningos gyvenamosios pietinės dalies, pasižyminčios tyla, ramybe ir gyventojams labiau primenančios ne daugiabutį, o veikiau vasarnamį su privačiais kiemais. Taigi BIG siekis pritraukti gamtą ir natūralumą prie šiandienos architektūros pavyko puikiai ir tą atspindi ne tik 8 House, bet ir The Mountain projektas.

2015: 1 (92) I 15

i

DIZAINO KELIONĖS

Vilnijančios bangos architektura Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

Vieta: Vejle, Danija.

Plotas: 14 000 kv. m.

Realizacija: 2010 m.

Fotografijos: Thomas Mølvig.

2009 m.

2010 m.

2011 m.

2012 m.

Byggeri apdovanojimas Metų Daugiabučio kategorijoje.

Vejle apdovanojimas.

Civic Trust apdovanojimas. tarptautinis LEAF apdovanojimas.

16 I 2015: 1 (92)

Architektūra

N

aujas šiuolaikiškas devyniaaukštis The Wave buvo suprojektuotas Danijoje, Skyttehusbugten įlankoje, šalia įspūdingo Vejle fiordo, o organišką architektūros modelį sukūrė žinoma tarptautinė architektų kompanija Henning Larsen Architects. Tai – profesionalų komanda, turinti gilias skandinaviškas šaknis ir siekianti sukurti draugiškus aplinkai, energetiškai efektyvius bei socialiai priimtinus pastatus, gebančius išsiskirti iš miestovaizdžio, tačiau harmoningai įsiliejančius į bendrą panoramos kontekstą.

Pagal projektą numatytos penkios pastato bangos, tačiau kol kas realizuotos tik dvi. Nepaisant to, objektas atrodo efektingai ir veikiau primena didžiulę skulptūrą nei daugiabutį. Likusių bangų statyba turėtų prasidėti netolimoje ateityje. The Wave forma atskleidžia pagarbą vietovei, taip pat tarsi meta iššūkį savo originalumu ar net intriguoja savotišku įžūlumu. Natūrali architektūrinė išraiška neatsiejamai susilieja su Vejle fiordu. Dieną pastatas charakteringai vingiuoja, banguojančios konstrukcijos dar atsispindi ir vandens paviršiuje, o naktį daugiabučio forma bei šviesos ir tamsos kontrastai pakartoja kalnų landšaftą. Šis statinys tapo savotišku tiltu, jungiančiu nusidriekusią palei fiordą alėją su kraštovaizdžiu, jūra ir miestu. Architektai nepasidavė pasaulinėms statybų koncepcijoms ir suprojektavo

i

praktišką, detalizuotą ir stilingą daugiabučių kompleksą, atspindintį danišką požiūrį bei tradicijas. Taip miestui buvo suteiktas ne tik architektūrinis, bet ir socialinis, kultūrinis ir ekonominis indėlis.

Daugiabutyje sukurta 140 patrauklių butų, dauguma iš jų yra išsidėstę per du aukštus. Visi iki vieno nukreipti į fantastišką pakrantės panoramą ir turi erdvius balkonus, iš kurių galima džiaugtis ne tik vaizdu į jūrą, bet ir tyru oru.

Architektai pasiūlė ir intejerų projektus – nuo moderniai prabangių, iki skandinaviškai subtilių. Ir vienuose, ir kituose dominuoja žemės spalvos, nes The Wave juk ir atspindi natūralumą. Formos interjeruose taip pat lakoniškos, nes nenorėta, kad architektūros plastiškumas apgaulingai slėptų pernelyg kampuotą minimalizmą. Be abejo, pagrindinėmis apdailos medžagomis tapo mediena, stiklas ir tekstilė – tokios, kurios suteikia namams jaukumo ir šilumos.

Pastato autoriai siekė sukurti būstus žmonėms, į kuriuos būtų gera surįžti. Tokius, kurių savininkams nereikėtų keliauti tam, kad pamatytų gražius vaizdus kitur, nes jais galėtų mėgautis tiesiog jaukiai įsitaisę namuose. Taigi vienas iš svarbiausių architektūros elementų buvo aplinka ir jos santykis su pastatu. Viskas apgalvota tam, kad vartotojas galėtų maksimaliai išnaudoti peizažo privalumus. Taip pat buvo pamąstyta ir apie gyventojų kasdienybę. Pirmame aukšte

2015: 1 (92) I 17

18 I 2015: 1 (92)

įrengta kavinė, kurią nuo prieplaukos skiria tik 100 m, todėl čia užsuka ne tik vietiniai, bet ir pašaliniai lankytojai. Netoli esantis golfo aikštynas, prekybos centrai ir miškas suteikia galimybę namo gyventojams užsiimti papildoma veikla.

Fasadui buvo pasirinktos kokybiškos, tačiau neintriguojančios medžiagos, nes šį vaidmenį jau atliko pastato forma.

Viskas šiame statinyje yra dinamiška, tačiau gamtos motyvą primenantis karkasas vis tiek išlaiko harmoningą ir natūralų įvaizdį. Daugiabučio šonai buvo dengti ilgaamžėmis šviesiomis porcelianinėmis plytelėmis, suteikiančiomis nepriekaištingos švaros įspūdį. Ši medžiaga pasirinkta siekiant išvengti nuosėdų ir norint ilgą laiką išsaugoti baltas, tarsi jūros puta, plokštumas. Be abejo, kaip ir visuose šiuolaikiniuose pastatuose, viena iš pagrindinių dominuojančių

medžiagų fasade – stiklas. Siekta, kad stiklinis fasadas neatrodytų pernelyg plokščias, tad buvo panaudoti balti vertikalūs ir horizontalūs intarpai, padėję sukurti tam tikrą kreivių kompoziciją, leidusią suformuoti šviesos ir tamsos įvaizdį, derinant baltas juostas su tamsintu stiklu. Taip buvo išgautas savotiškas mirguliavimas ir trimatis vaizdas.

Vienas iš pastebimų fasado sprendimų, turėjusių įtakos gyventojų savijautai – tai balkonų įstiklinimo būdas. Architektai norėjo suteikti kiek įmanoma atviresnį balkono įvaizdį, tačiau tuo pačiu siekė pojūčio, jog panorama grožiesi vienas, nestebimas kitų, todėl itin svarbus buvo privatumo jausmas. Dėl šios priežasties reikėjo išspręsti kilusią problemą, nes balkonai buvo suprojektuoti gana arti vieni kitų. Taip buvo priimtas gudrus sprendimas, netgi paįvai-

2015: 1 (92) I 19

20 I 2015: 1 (92)

rinęs ir papuošęs fasadą. Kiekviename balkone yra po dvi šonines plokštumas ir priklausomai nuo to, iš kurios pusės atsiranda kaimyninis balkonas, buvo nuspręsta kurią iš tų plokštumų įstiklinti, o kurią daryti mūrinę ir panaudoti tarsi širmą, atribojančią gyventojus vienus nuo kitų. Plokštumų forma – ne eilinis stačiakampis, o trapecija, leidžianti minimaliu mūriniu plotu užstoti galimus trukdžius. Ši figūra nėra pabodusi ir nesudaro įvaizdžio, jog balkonai yra įrėminti tarsi minimalistinio stiliaus daugiabučių balkonai, labiau primenantys dėžutes.

Kitas akcentas – tai langai, esantys porcelianinėmis plytelėmis dengtuose fasado šonuose. Tarsi netyčia netvarkingai išbarstyti siauri pailgi langai labai išryškėja baltame fone ir taip sukuria aktyvią ritmiką, o gyventojų, žvelgiančių pro langus, neapima jausmas, jog į juos susmigę šimtai akių, nes langų kiekis yra ne toks didelis, koks įprastai būna daugiabučių kompleksuose. Visi architektūriniai sprendimai

padėjo sukurti santūrią, tačiau kiek įmanoma natūralesnę, dinamišką apdailos medžiagų ir plokštumų kompoziciją.

Daugiabutis neatrodo plokščias, tačiau jis taip pat nekontrastuoja su aplinka. Pastato kūrėjų tikslas ir buvo statybinį objektą sukurti kiek įmanoma artimesnį organiškai formai, kuri nėra vienspalvė, negyva, o veikiau demonstruojanti savo savybes, mirguliuojanti taip, kaip mirguliuoja banga saulėje.

Henning Larsen Architects įkūnijo labai savitą ir efektingą vizualinę formą. Pastato pavidalas sudarytas iš besikartojančių arkų, o eksterjeras atrodo organiškas ir labai skulptūriškas, suformuojantis neatsiejamą ryšį tarp vandens linijos ir miestovaizdžio. Skandinaviška architektūra dar kartą įrodė, jog siekiant sukurti įspūdingą architektūrą, reikia ne išgalvoti futuristines, fantastines formas, o atsigręžti į gamtą ir prisiminti natūralias jos išraiškas, kurios mums yra tokios artimos. Juk kas paprasta, tas genialu...

2015: 1 (92) I 21

i

interviu

Kai problema tampa poema, arba kodėl miestams naudingas chaosas?

Portreto (nuotraukos) autorius - Norbert Tukaj

Architektės Viktorijos Puodžiūtės pokalbis su Ispanijos architekte Patrizia di Monte.

„Hiustonai, mes turime problemą” – šią legendinę Apollo 13 pilotų frazę man primena Ispanijos architektė, urbanistikos mokslų daktarė ir aktyvi visuomeninių erdvių kūrėja Patrizia di Monte, kai prisėdame pasišnekėti Nacionalinės dailės galerijos kavinėje. Su vos juntamu gimtuoju itališku temperamentu Patrizia dalijasi istorija apie tai, kaip per dvejus metus Saragosos mieste trisdešimt dvi apleistos erdvės tapo miestiečių traukos objektais ir kaip pasitelkus minimalias priemones atkurta dalis sunykusio miesto urbanistinio audinio. „Žinai, man patinka žaisti su žodžiais. Ištrini ar pakeiti raides vietomis – ir jau visai kita reikšmė. Tai – kūrybiškumo lavinimo procesas, leidžiantis pažiūrėti į viską kiek kitu kampu. Todėl ir problema, ištrynus vos kelias raides, gali virsti poema” , – šypsodamasi apie savo kūrybos inspiracijas pasakoja Patrizia.

Esto No Es Un Solar – pagrindinis jos projektas – gimė kaip pokštas, pasilinksminimas, aktyvių žmonių festivalis ir alternatyva EXPO’08 ZARAGOZA, tačiau netikėtai tapo išsigelbėjimu ir nauja vystymosi kryptimi miestui, gavusiam didelį ekonominės krizės smūgį. Išvertus į lietuvių kalbą, projekto pavadinimas skambėtų maždaug taip: „Tai nėra tuščia vieta”. Iš esmės jis deklaruotų vieną iš didžiausių šių dienų urbanistinių problemų: ką daryti su apleistomis erdvėmis, kai miestų bendrieji planai kuriami dešimtmečiams į priekį, nesuteikiant galimybių lanksčiai reaguoti į besikeičiančius ekonominius, demografinius, kultūrinius rodiklius.

Ar miestams tikrai reikalingos didžiulės urbanistinės intervencijos, jei juose ir taip pilna apleistų sklypų ir pastatų?

Kokiomis laikinomis priemonėmis krizės metu galima suvaldyti neprižiūrimas ir dar ilgai investuotojų malonės nesulauksiančias miesto erdves?

Patrizia di Monte paskaita buvo Architektūros [pokalbių] fondo ciklo „Pasidaryk pats: aktyvių viešųjų erdvių kūrimas“ dalis.

22 I 2015: 1 (92)

Kaip iš problemos padaryti

poemą? Kartu su Patrizia bandome ieškoti atsakymų į šiuos nelengvus klausimus.

Patrizia, turbūt pasakojimą apie Jūsų veiklą reikėtų pradėti nuo pradžių: kada ir kaip gimė Jūsų susidomėjimas urbanistiniu dizainu, miestų erdvių kūrimu, socialiai atsakinga urbanistika? Ar studijos darė įtaką Jūsų pasirinkimams? (Patrizia yra baigusi Large Scale Architecture magistro studijas ir turi New Architecture Tools daktaro laipsnį).

ambicijas ir pradėti klausyti, o svarbiausia – įsiklausyti. Galbūt dabartiniai mūsų studijos projektai nėra patys kūrybiškiausi, bet judame kita kryptimi: mums svarbiausia suteikti gyventojams priemones patiems dalyvauti kūrybos, sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesuose.

Taip, dabartiniams mano projektams studijos padarė įtaką, tačiau visiškai priešingą ir netikėtą. Tiesą sakant, šie projektai yra reakcija į mano ankstesnę karjerą, į viską, ką projektavau studijų ir mokslinės veiklos metu. Kai siekiau magistro laipsnio, Rem Koolhaas (žymus olandų architektas, studijos OMA vadovas – aut. past.), buvo mano dievas, buvau itin susižavėjusi itin didelio mastelio urbanistiniais projektais. Atsimenu, savo baigiamuosiuose projektuose mes tiesiog „išpjaustydavome” miestą lyg su grožio skalpeliu pernelyg nesusimąstydami apie tolimesnį tos teritorijos scenarijų.

Jūs turite mokslų daktarės laipsnį intriguojančiu pavadinimu „Naujos priemonės architektūroje“. Ar tai ir buvo moksliniai tyrimai apie šiuolaikines architektūros ir urbanistikos idėjas, partizaninį ir taktinį urbanizmą (ang. k. „tactical and guerilla urbanism“)? Kas yra naujosios architektūros priemonės?

Po studijų, įsikūrusi Saragosos senamiestyje, ėmiau vis aiškiau suprasti, kad miestai kuria tam tikrus jutimus ir miesto gyventojai mąsto visiškai kitaip nei aš, architektė ir urbanistė, buvau linkusi mąstyti. Praleidau daug laiko vaikštinėdama senamiesčio gatvelėmis, dieną ir naktį kalbėdavau su praeiviais, tyrinėjau miesto ir žmogaus santykį.

Tuomet mes, grupė jaunų architektų, sugalvojome surengti miesto meno festivalį. Prisikvietėme žymių Europos menininkų, net vieni iš žymiausių – grupė N55 – sutiko dalyvauti. Buvome beprotiškai laimingi ir didžiavomės savimi. Vis dėlto teko greitai nusileisti ant žemės, nes, mūsų manymu, subtilios ir poetiškos meninės intaliacijos miestiečių buvo priimtos, švelniai tariant, sunkiai. Dauguma jų buvo tiesiog sugadintos ir išdarkytos, bet, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, būtent tada prasidėjo bendravimas su žmonėmis: klausėmė, kokių gatvių, erdvių, objektų jie nori ir jiems reikia, nes visgi čia jų gatvė, jų kvartalas, jų teritorija.

Tai buvo suvokimo momentas. Mes, projektuotojai, kuriame ir braižome didžiausius projektus giliai įtikėję savo žiniomis, tačiau daugybė mūsų kūrinių visiškai netarnauja žmonėms, o miestiečiai ne tik kad neturi įgūdžių ar priemonių dalyvauti savo aplinkos kūrimo procese, bet dažniausiai net jų nuomonė yra tik neišgirstas balsas politikos tyruose.

Laikui bėgant, supratome, kad architektų kūryba dažnai būna tiesiog nejautri žmogui, aplinkai, istorijai. Reikėjo iš pagrindų papurtyti savo

O, visiškai ne! Naujos architektūros priemonės – tai tik gražus ir intriguojantis pavadinimas. Realybėje aš tiesiog tęsiau savo magistro studijų tyrimus: milžiniško mastelio pastatai, pastatų kompleksai. Aišku, džiaugiausi profesorių įžvalgomis ir kintančia pasaulėžiūra, nes mano baigiamąjį darbą galima pavadinti akibrokštu. Tai buvo pirmasis rimtas bandymas pažvelgti į architektūrą ir urbanistiką iš kitos pusės. Mano užduotis buvo sukurti kažką įspūdingo, projektas turėjo orientuotis į turistų ir investicijų pritraukimą, o analizuojama teritorija buvo visai šalia modernios dangoraižių oazės.

Tai, ką pasiūlėme mes, buvo kiek netikėta ir architektų bendruomenei, ir žmonėms, kurie tikėjosi dar daugiau dangoraižių, viešbučių, komercinių centrų. Deklaruodami, kad kiekvieną erdvę galime atrasti naujai, mes pasiūlėme mažų jaukių paplūdimių projektą: šezlongai, maži bariukai, erdvės žmonėms pabūti, pailsėti, pabendrauti. Rezultatas mums tikrai patiko: nieko griozdiško, nieko masyvaus, nieko svetimo, tačiau reakcijos buvo įvairios. Mes visada bandome įtikinti, kad mažos intervencijos, nedideli, bet kokybiški pokyčiai gali sukurti labai didelę pridėtinę vertę.

Sukurti didelės vertės produktui nebūtinai reikalingos didelės investicijos.

Ar tai buvo pradžia Saragosos projektui Esto no es un solar (isp. k. „tai nėra tuščia vieta“)? Ar idėjos, projektai, kūrybiniai iššūkiai gimė spontaniškai, ar vystėsi po truputį?

Po truputį, visada po truputį. Iš vienos idėjos gimė kita, vienas projektas paskatino kito atsiradimą. Taip pat pradėjome kurti protestuodami, pavyzdžiui, prieš „Expo 2008“ Saragosoje. Mūsų studija buvo pakviesta dalyvauti kartu su tokiomis architektūros žvaigždėmis kaip Zaha Hadid ir kiti, tačiau pamatę, kokio mastelio ir resursų programos yra siūlomos, suvokėme esantys visiškoje architektūrinėje opozicijoje.

2015: 1 (92) I 23

24 I 2015: 1 (92)

Problema gimė tada, kai Expo 2008 architektų „pažaidimui” buvo pasiūlyta tuščia teritorija šalia Saragosos centro. Bet juk tokių „niekieno žemių” yra pilnas Saragosos senamiestis, tad kodėl viso kūrybinio potencialio, pinigų ir idėjų neperkėlus čia? Kam kurti dar vieną neaiškaus likimo modernų centrą?

Kaip protestą, o ir šiaip linksmindamiesi (tada buvome jauni entuziastai), suorganizavome architektūros ir meno festivalį, kurio metu sudarėme apleistų Saragosos senamiesčio erdvių žemėlapį. Jų buvo net 200! Trejus metus praleidome analizuodami, kurdami ir ieškodami būdų tas erdves „apgyvendinti”, įprasminti miesto audinyje. Iš tikrųjų visus tuos metus pavadinčiau žaidimu, nes dirbome dėl pramogos, gero laiko, daug bendravome su tarpdisciplininiais menininkais, tiesiog mėgavomės procesu. O tada atėjo ekonominė krizė ir visas šis žaidimas virto rimtu darbu.

Mūsų idėjos buvo matomos ir žinomos, tačiau iki realaus jų įgyvendinimo turėjome nukeliauti ilgą biurokratinį kelią. Man atrodo, staiga mums tiesiog pasisekė, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų krizės akivaizdoje: Saragosos savivaldybė paskelbė atvirą konkursą bedarbystės mažinimo programai, laimėjusiam projektui žadėdama skirti vieną milijoną eurų. Pasiūlydami įdarbinti žmones viešųjų erdvių projektavimo ir tvarkymo programoje, leidome savivaldybei nušauti du zuikius: skatinti užimtumą ir bent jau laikinai pritaikyti tuščius sklypus visuomenės reikmėms.

Taigi tą biurokratinį, nelankstų ir sudėtingą Vyriausybės įdarbinimo planą mes kūrybiškai transformavome į programą, kurios tikslas yra ne tik išplėsti kokybiškų miesto erdvių tinklą, bet ir skatinti bendruomeniškumą ir bendradarbiavimą tarp dažnai nesusikalbančių pusių: miesto gyventojų, savivaldybės darbuotojų, privačių vystytojų ir, žinoma, architektų.

čiai pradėjo mumis pasitikėti, aktyviai įsitraukė į kūrybos ir įgyvendinimo procesą.

Taigi miestiečiai reaguoja ar ne? Juk dažna problema būna ne tik teisiniai procesai, bet ir pačių gyventojų abejingumas juos supančiai aplinkai. Kaip paskatinti gyventojus įsitraukti į aplinkos kūrimo procesą?

O, tai irgi nebuvo lengva. Mes tardavomės su bendruomenėmis dėl kiekvieno projekto, bet žmonės yra pavargę klausytis nesibaigiančių kalbų ir pažadų. Dažnai jie net nereaguodavo į vykstančius darbus, todėl mes sugalvojome suteikti savo programai pavadinimą Esto no es un solar ir paruošėme nedidelę marketingo strategiją. Visi mūsų darbuotojai dėvėjo marškinėlius su vienu žodžiu, iš kurių susidėliodavo tam tikros frazės. Tokiu interaktyviu būdu sugebėjome patraukti aplinkinių dėmesį, priversti juos klausinėti, kas čia vyksta, domėtis ir galiausiai prisijungti prie kūrimo ir projektavimo proceso. Intriguojantis programos pavadinimas lėmė didelę dalį sėkmės: dėvėdami šiuos marškinėlius mes tiesiogiai siunčiame žinutę gyventojams apie vykstančią programą. Laikas eina, o abejingų lieka vis mažiau.

Kaip jums sekėsi bendradarbiauti su tų tuščių sklypų – „niekieno žemių” – savininkais? Kaip jie reaguoja į tai, kad jų nuosavybėje vyksta statybos, kad ir laikinos bei nedidelės apimties? Žinote, kažkada, 2005-aisiais metais, toks projektas būtų likęs utopija. Tuo metu nekilnojamojo turto rinka išgyveno aukso amžių, visi kažką statė, visi projektavo. Atsimenu, skambindavau savininkams pasiteirauti dėl tuščių žemės sklypų, bet per mėnesį tie sklypai jau virsdavo statybų aikštelėmis.

Esto no es un solar gimė krizės metu, kuri vis dar jaučiama ir šiandien – plėtojamų statybos projektų yra vienetai. Dauguma sklypų neįmanoma parduoti, o savininkai suvokia, kad tokia stagnacija dar liks mažiausiai keletą

Žmonių pilietiškumas ir aktyvizmas dažnai taip prispaudžiamas biurokratinio aparato, kad entuziazmas, nori ar nenori, tiesiog išblėsta. Kokia jūsų kovos su taisyklėms istorija? Ar buvo sunku įtikinti savivaldybių darbuotojus atkreipti dėmesį į apleistų erdvių potencialą?

Buvo sunku, netgi labai sunku. Tik aš nepasidaviau ir galiausiai man paprasčiausiai pasisekė. Jeigu jauti, kad tavo idėja stipri ir ją įmanoma įgyvendinti – nepasiduok. Nepasiduoti yra itin svarbu.

Taip ir mums visos aplinkybės ėmė ir susidėliojo. Pavyzdžiui, nebematydami galimų investicijų artimiausiais metais, privačių tuščių sklypų savininkai nesispyriodami leido projektuoti laikinas urbanistines intervencijas jų teritorijose. Daug žaliavų gavome iš veiklą sustabdžiusių gamyklų, beveik visuomet pagalbos sulaukdavome ir iš aplinkinių bendruomenių.

Pirmaisiais metais mums buvo skirtas milijonas eurų, už kuriuos įdarbinome 45 žmones. Kadangi programa buvo sėkminga, antraisiais metais mums buvo skirti du milijonai eurų ir net 70 darbuotojų! Viskas įgavo tikrai stiprų pagreitį.

Dažnai pritrūksta laiko išsamiai išanalizuoti apleistą sklypą bei aplinkines teritorijas, tačiau kai nebelieka laiko galvoti, visada lieka laiko daryti.

Tokiose situacijose ir tokiuose procesuose sprendimai priimami greitai ir užtiktrintai, nes kūrybos ir projektavimo procesas vyksta lygiagrečiai su vykdymo procesu. Čia yra žavesio, bet yra ir didelė rizika suklysti.

Vis dėlto kažką daryti yra geriau nei nedaryti nieko. Kartais menininkai, ypač mano gimtojoje Italijoje, taip ilgai galvoja, kad galiausiai tenka galvoti vėl ir iš naujo (juokiasi).

Metus dirbdami su šiuo projektu, mes pastebėjome įdomų reiškinį. Žmonės yra linkę nepasitikėti savivaldybe dėl biurokratinio aparato lėtumo ir sudėtingumo, procesų vilkinimo, o mes nuo popieriaus prie plaktuko pereidavome po dienos, ilgiausiai – po savaitės, todėl miestie-

2015: 1 (92) I 25

metų. Susitarti „pasiskolinti” tuos sklypus laikinoms viešosioms erdvėms kurti krizės metu tapo tikrai paprasta, o antraisiais projekto metais sklypų savininkai pradėjo patys masiškai į mus kreiptis, kalbėdami maždaug taip – „nežinau, ką daryti su šita teritorija, gal jūs norite ją panaudoti?”. Žinoma, nuo biurokratijos pabėgti neįmanoma, su kiekvienu savininku turėjo būti sudaryta sutartis. Tos sutartys pakankamai sudėtingos, pavyzdžiui, kas lieka atsakingas – savininkas ar laikinas naudotojas – jei žmonės tame sklype susižeidžia? Taigi ir visa programa tapo nuolatiniu iššūkiu suderinti ne tik estetišką ir funkcionalią architektūrą, bet ir daugybę teisinių niuansų.

Didelis iššūkis yra ir sąmoningas nusižengimas miesto bendrojo plano gairėms. Projektuodami urbanistinius sodus, skverus, žaidimų aikšteles ne žaliai pažymėtose teritorijose (reiškiančiose urbanistinį apstatymą įvairių paskirčių pastatais), mes teoriškai nereaguojame į įstatymus. Kuriozinių situacijų miesto savivaldybėje buvo apstu, pavyzdžiui, sulaukdavome tokių klausimų kaip: „Ar šiame sklype jums reikia elektros ir vandentiekio jungties”, „ar jūs esate sklypo savininkė?”, „ar jūs norite čia statyti namą?”. Kai išgirsdavo atsakymą „ne“, tuomet iškart paklausdavo „tai ko jūs čia atėjote?“.

Negaliu teigti, kad mes dirbame nelegaliai, bet, tiesa, dažnai įstatymų nepaisome. Tiesiog tokioms kritinėms situacijoms jie nėra pritaikyti.

Miestų bendrieji planai kuriami dešimčiai, dvidešimčiai metų į priekį – bet juk gyvename čia ir dabar, privalome rasti būdų prisitaikyti prie esamų ekonominių ir socialinių pokyčių. Šiuo metu mums reikalingos lanksčios miestų planavimo priemonės, suteikiančios įvairiapusiškas galimybes kurti kokybišką gyvenamąją aplinką.

Ar yra vienas (galbūt keli) projektai iš tų 32-iejų, kurie jums pačiai labiausiai įsiminė: galbūt buvo sudėtingiausiai įgyvendinami, galbūt nutiko linksmų istorijų? Ar yra projektas, kurį norėtumėte išskirti iš visų kitų?

Turbūt vieno atsakymo mūsų komanda nepateiktų, nes visi projektai suteikė vis kitokią patirtį – vieniems didesnę, kitiems mažesnę. Asmeniškai man įsimintiniausia dalis buvo ta, kai dirbome su Alzheimerio liga sergančių žmonių centru. Projektas buvo ypač jautrus, nes sveikam žmogui yra ir emociškai, ir psichologiškai sunku suvokti šią ligą. Idėja kurti skverą gimė pamačius, kad Alzheimerio centras dalinasi bendra lauko erdve kartu su

šalia esančia pradine mokykla. Ilgai ieškojome to kertinio elemento, kuris galėtų apjungti tokius skirtingus viešosios erdvės vartotojus. Ir kažkaip suvokėme – tai atmintis, arba tas momentas, kai atmintis dar tik kuriama (vaiko atveju) ir kai ji jau prarandama (sergančiojo atveju). Šiais abiem atvejais atmintį būtina lavinti, ją treniruoti, todėl skverą projektavome pilną simbolių, piešinių, užrašų. Alzheimerio liga sergantiems žmonėms patariama vaikščioti ratais: taip skvere atsirado pagrindinis aštuoniukės formos takas, kurio pradžia ryški, o pabaiga nyksta, lyg nykstančios atminties simbolis. Simboliškai į taką įrašėme ir Miguel Hernandez žodžius „Aš prisimenu, kad neprisimenu šios istorijos“.

Skvero atidarymo ceremonija buvo žavinga: matyti tuos besididžiuojančius žmones, jų darbo rezultatą ir dėkingumą, nes tai buvo pirmasis kartas, kai jiems buvo leista patiems suprojektuoti viešąją erdvę. Tai – ypatinga vieta, ypatingas projektas, ypatinga atmosfera. Galbūt dėl to buvo sukurtas ir dokumentinis filmas, kurio pavadinime figūruoja mūsų skvere naudoti simboliai, tokie kaip dviratis, šaukštas, obuolys.

Filmo protagonistas – buvęs Barselonos meras, kiekvieną rytą bandantis prisiminti šiuos tris paprastus žodžius... Tokios istorijos, tokie žmonės ir tokie projektai atperka tai, kad tais metais atostogavau tik tris dienas (juokiasi).

O kaip jūs apskritai vertinate Esto No Es Un Solar rezultatą socialine bei kultūrine prasme? Ar jau yra jaučiami pokyčiai gyventojų požiūryje, jų gyvenimo būde, mąstyme? Kaip žmonės dabar vertina šias laikinas urbanistines intervencijas?

Tiesą pasakius, rezultatas įvairiapusis. Kaip ir minėjau, tai yra labai dinamiška ir lanksti programa. Mūsų pagrindinis tikslas yra parodyti žmonėms, kokios gali būti erdvių transformacijos, bet erdvių likimas yra gyventojų rankose. Dėl to kai kurie projektai iki šiol yra sėkmingi, žmonės patys prižiūri tas erdves, kiti projektai sunyko. O ir mes ne visada turėjome pakankamai laiko edukuoti gyventojus, išspręsti visas apleistos teritorijos problemas. Pavyzdžiui, dažnai susilaukdavome skundų dėl keliamo triukšmo. Senamiestyje gatvės siauros, tad triukšmas žaidžiant futbolą ar krepšinį yra tikrai didelis. Kai kurios erdvės tapo tokios populiarios, kad jas teko tiesiog uždaryti dėl per didelio klegesio. Taigi eksperimentuojame ir ieškome geriausių sprendimų, tačiau tikrai ne visada pavyksta. Bet mokomės. O galbūt dėl nesutarimų kaltas ir pietietiškas charakteris – mes ne tokie tolerantiški ir ne tokie mandagūs vieni su kitais. Vis dėlto dauguma intervencijų atnešė nepamatuojamą vertę ir ekonomine, ir socialine prasme. Žmonės prisijaukino miestą, miestas prisijaukino žmones. Kai kurie projektai sėkmingi dėl savo „ėjimo prieš srovę”, pavyzdžiui, futbolo aikštelė ant kalvos. Kiti reišmingi, nes žmonės patys suprojektavo kurią nors dalį ir dėl to ją itin saugo, pavyzdžiui, didelių lapų formos lauko šviestuvus. Viena nejauki, tvoromis uždaryta erdvė, kurioje anksčiau rinkdavosi tik narkomanai, šiuo metu yra stilingiausia ir lankomiausia terasa Saragosoje.

gravalosdimonte arquitectos

Ar jūsų komanda seka ir domisi taktinio urbanizmo projektais kituose miestuose, kitose šalyse? Kokios, jūsų nuomone, yra pasaulinės tendencijos? Ar šiuolaikiniai architektai ir urbanistai turėtų kreipti dėmesį į besikeičiančią visuomenę ir jos poreikius?

Taip, mes priklausome savotiškam taktinių urbanistų tinklui Europoje ir dėl to aš jaučiu, kad man sekasi: keliaudama Europoje visada sutinku įdomių, turinčių kuo pasidalinti žmonių. Jų nemažai teko sutikti net ir čia, Vilniuje. Tačiau į šiuolaikinės visuomenės kaitą reaguoja ne tik architektai ar politikai. Taktinis urbanizmas yra savotiškas aktyvių žmonių judėjimas. Pavyzdžiui, Graikija, Italija ir Ispanija išgyvena panašias krizės sukeltas problemas, todėl šiose šalyse veikiantys kolektyvai ypač bendrauja tarpusavyje, dalijasi patirtimi. Saragosoje aš dirbu su apleis-

26 I 2015: 1 (92)

tomis erdvėmis, o Italijoje, kartu su draugų komanda, mes bandome surasti būdus, kaip iš vaiduoklių prikelti apleistus pastatus.

Pietų Europos šalyse yra šimtai aktyvių grupių, dirbančių panašiomis priemonėmis ir siekiančių to paties tikslo. Galbūt mūsų galimybės skirtingos, tačiau kritinė masė jaunų darbščių kūrėjų jau yra ir visi mes matome, kad miestų planavimas nebegali apsiriboti bendraisiais planais, žiūrinčiais dvidešimt metų į priekį. Kartu su tradicinėmis urbanistikos formomis turi atsirasti naujos – lanksčios ir dinamiškos – priemonės laikinoms ir kritinėms miesto problemoms spręsti. Šiais socialinių tinklų ir technologijų laikais yra lengva stebėti žmonių reakciją, apsvarstyti skundus, problemas, grįžti ir ištaisyti klaidas.

Dėstydama socialinės architektūros discipliną, kokius pagrindinius principus bandote atskleisti savo studentams? Kaip apskritai jūs matote architektūros ir urbanistikos ateitį?

Svarbiausias dalykas, kurio mokau – jautrumas. Manau, nuo kūrėjo jautrumo socialinei, fizinei ir psichologinei aplinkai priklauso ir rezultatas. Dar mokau nepasiduoti (šypsosi).

Architektai turi būti ugdomi spręsti problemas ir rasti išeitis bet kokiose sudėtingose situacijose, ar tai būtų konstrukcijų klausimai, ar, pavyzdžiui, žmonių streikas, protestų akcijos – architektas gali ir turi mokėti spręsti netgi politines situacijas. Architektas turi jaustis visuomenės dalimi, būti aktyvus bei žinoti, kad problemos sprendimas visada galimas. Nebeužtenka mokėti nupiešti stiklinę, kėdę ar pastatą, būtina turėti sugebėjimą „matyti už užuolaidos”, matyti ne tik fasadinę, bet ir „galinę“ pusę. Urbanistinė entropija architektui turi būti ne lūžis, o iššūkis.

Beje, apie entropiją. Fizikoje yra toks sistemos tvarkos (gal tiksliau – betvarkės) matas. Buitiškai ir paprastai kalbant entropija yra lyg chaoso procesas, betvarkės matavimas. Krizės metu išaugusi urbanistinė entropija išbudino žmonių pilietiškumo jausmą, aktyvumą, supratimą, kad procesus valdome mes patys ir kad tas tvyrantis chaosas neleidžia žmonijai atbukti ir sustabarėti. Aš tikiu žmonija, žmonių sąmoningumu ir matau, kad kritinėmis situacijomis mes galime susitelkti dėl bendro svarbaus tikslo.

Ačiū urbanistinei entropijai už prabudintus jausmus, pažadintą sąmoningumą ir už atrastą galimybę patiems spręsti miesto problemas.

Jei ne krizės sukeltas chaosas, tos įsišaknijusios miesto viešųjų erdvių problemos turbūt taip ir liktų nesprendžiamos. O architekto užduotis tose problemose surasti poemą. To aš ir mokausi bei mokau.

Patrizia di Monte paskaitos įrašą rasite apsilankę www.archfondas.lt

2015: 1 (92) I 27

i

DIZAINO KELIONĖS

Geriausias Britanijos naujas namas Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

Vieta: Velsas, Didžioji Britanija.

Plotas: 800 kv. m.

Realizacija: 2013 m.

Fotografijos: Charles Hosea.

K

arališkasis britų architektų institutas (Royal Institute of British Architects – RIBA) šių metų spalio 16 d. paskelbė prestižinio architektūros konkurso nugalėtoją ir 2014 RIBA Manser Medal laimėtoją „Geriausio Britanijos naujo namo“ kategorijoje. Šiemet juo tapo Loyn & Co suprojektuotas privatus namas, pavadinimu „Stormy Castle“ (angl. „Audringa pilis“). Tapti šio konkurso laimėtoju – tai reiškia sulaukti didžiulio pripažinimo, architektūros ir dizaino įvertinimo iš tikrų profesionalų, todėl pristatome Audringosios pilies projektą bei kviečiame su juo susipažinti ir jus.

Pirma mintis, pažvelgus į šį privatų namą, yra ta, jog projektas tikrai drąsus ir šiuolaikiškas, tačiau nekonfliktuojantis su laukine gamta, kurioje įsikūręs. Pilis buvo suprojektuota nuostabioje vietovėje – Goverio pusiasalyje, ant kalvos, nuo kurios driekiasi neaprėpiamos pievos ir mistiška Keltų jūra, įsiliejanti į Atlanto vandenyną.

Pro langus galima matyti ir Šiaurę, ir Pietus, ir Rytus. Tik Vakarai lieka galinėje pastato pusėje. Tai leidžia grožėtis net 270° panoraminiu vaizdu į Lanelio miestą, Goverio pusiasalį ar nuo Bronzos amžiaus išlikusius Keltų tvirtovės griuvėsius. Nepaisant įspūdingo kraštovaizdžio, architektų indėlis čia taip pat didžiulis. Buvo nutarta pastatą padalyti į tris korpusus, išsidėsčiusius palei šlaitą. Autoriai suprojektavo triaukštį namą, sugeriantį ir panaudojantį maksimalų šviesos kiekį. Šviesą viduje atspindi ir lieto betono poliruotos grindys, o visiškai baltos lubos padeda sukurti šiuolaikišką įvaizdį net ir kaimiškos aplinkos kontekste.

Surūdijusio plieno lauko durys bei juo dengtos kai kurios sienos ar stogo dalys suteikia originalią estetinę išraišką, taip pat puikiai dera su kitomis apdailos medžiagomis bei laukuose suguldytomis šieno paklodėmis.

Trys namo aukštai sudaro sąlygas grožėtis vaizdu už lango iš daugumos kambarių, tačiau didžioji gyvenamojo ploto dalis slepiasi po žeme. Vienas iš didžiausių uždavinių buvo tinkamai išdėstyti pastato erdves bei suderinti pagrindinius poreikius ir užsakovo pageidavimus – erdvę, natūra-

28 I 2015: 1 (92)

Architektūra

namą krosnelėmis, naudoti elektrą, sukauptą ant stogo esančių saulės baterijų bei pritaikant mažo elektros poreikio reikalaujančią LED schemą. Šitoks statinys, nepaisant savo dydžio, netapo Goverio pusiasalio svetimkūniu. Jis tampa kraštovaizdžio dalimi.

Nuožulnus įvažiavimas veda prie pirmojo aukšto surūdijusių durų bei vartų, pro kuriuos galima patekti į garažą ir prieangio zoną. Šiame aukšte yra krosnelė ir laiptai, kviečiantys į valgomąjį, šalia esančią virtuvę ir svetainę su moderniu stilingu židiniu. Šią erdvę užlieja šviesa, nes visa ilgoji siena yra stiklinė, atsigręžusi į tvarkingą sodą.

Iš vestibiulio leidžiantis žemyn patenkama į poilsio zoną, kur galima rasti tris miegamuosius. Čia taip pat yra sve-

lią šviesą, tinkamą aukščių išdėstymą ir ryšį su landšaftu.

Architektai siekė pastatą sutapatinti su nuožulnia kalva ir taip sukurti organišką, su gamta susiliejantį gyvenamąjį namą. Dalis erdvių labiau primena meno galeriją ar net šiltnamį nei gyvenamąjį namą, nes įstiklintos patalpos skendi dienos šviesoje ir susilieja su peizažu. Keli aukštai žaismingai perteikia privataus ar bendro naudojimo zonų paskirtis. Pusiau esantis po žeme pastatas taip pat buvo praturtintas ekologine prasme – energetiškai taupus, turintis technologines sistemas, padedančias rūšiuoti, kaupti ir panaudoti lietaus vandenį, ekonomiškai šildyti

i

tys laukai buvo palikti tokie, kokie buvę, nes norėta, jog gyvenamasis namas atsirastų kaip gamtą papildantis, o ne ją keičiantis elementas. Architektai pasiekė šį tikslą ir suprojektavo namą su privačiu sodu, padarydami minimalią įtaką laukinei gamtai.

Goverio pusiasalis buvo pagrindinis Loyn & Co įkvėpėjas, tačiau tuo pat metu ir iššūkis. Priimant kiekvieną sprendimą, buvo nuolat svarstoma, ar tai nepakenks harmoningam namo ir aplinkos santykiui. Gyvenamojo namo išvaizda sužavėjo komisijos narius savo demokratiška, laisva, tačiau subtilia architektūra, suteikiančia kraštovaizdžiui savitą charakterį.

tainė-skaitymo kambarys, pro kurio langus galima matyti gamtos platybes iki pat horizonto. Viršutinis aukštas yra skirtas didžiuliam gyvenamajam kambariui, kurio visa siena yra įstiklinta, o centrine ašimi tampa židinys. Laiptais žemyn galima patekti į biurą su atskiru židiniu bei į čia pat esančią mediateką.

Nuo seno stovėjusi pašiūrė, kurioje kadaise buvo laikomos ožkos, bei mokykla buvo atnaujintos, subtiliai prijungtos prie naujojo būsto bei įgijo naujas funkcines paskirtis. Mokykla dabar tapo sporto sale, o buvusi pašiūrė – mediateka. Architektai sugebėjo grakščiai suderinti seną ir naują, kaimietišką ir šiuolaikišką stilistikas. Būtent šios senosios statybos dalys įkvėpė autorius naudoti tik natūralias medžiagas ir jų atspalvius bei praturtinti jas stiklu – tai elementas, padėjęs pritraukti dienos šviesą į namo vidų. Vidinis kiemas, labiau primenantis tvarkingą sodą, atskyrė laukinę gamtą nuo privačios valdos. Toliau plytin-

30 I 2015: 1 (92)

2015: 1 (92) I 31

i

KONKURSAS

Išrinktas geriausios šiuolaikinEs Lietuvos architektUros penketukas Tekstas: Rūta Leitanaitė.

Nuotraukos – www.lietuvosarchitektura.lt, R. Urbakavičius.

Vieno iš svarbiausių Lietuvos architektūros renginių – apžvalginės Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save 2013 – 2014“– metu paskelbti ir apdovanoti geriausi per pastaruosius dvejus metus Lietuvos architektų sukurti darbai.

tuotame pastate, ar susiduria su kokiais nors architektūros nulemtais suvaržymais“, – dėstė M. Putrams. Anot jo, geriausia architektūra yra ta, kuri provokuoja diskusijas, socialinius veiksmus ir reakcijas ar atvirkščiai – yra nematoma.

Apžvalginės naujausios Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save 2013 – 2014“ apdovanojimus pelnė universali arena Kėdainiuose, gyvenamasis namas ir „vila G“ Vilniuje, „Rupert“ meno ir edukacijos centras Vilniuje bei Kelininkų veteranų ąžuolų giraitės poilsio aikštelė greitkelyje Vilnius-Kaunas.

Apibendrindami savo įspūdžius, nagrinėjant naujausią Lietuvos architektūrą, žiuri nariai teigė pajutę, jog lietuviškos architektūros identitetas egzistuoja, nors jį labai sunku suvokti. „Viena iš priežasčių – jūs vis dar esate sparčiame plėtros procese, perkuriate savo istoriją ir ieškote. Užuot siaurai ieškoję nacionalinio identiteto, jūs ieškote sprendimų, kurie tiktų prie vietos, kurioje statoma, ir kultūrinio konteksto. Manau, tai teisingas kelias: diegti architektūroje netikras patriotines idėjas būtų jau politinis veiksmas, ne architektūrinis“, – teigė žiuri narys E. Rautiola.

Šeštąjį kartą Lietuvos architektų sąjungos organizuojamai parodai 150 projektų medžiagą pateikė apie 60 architektų grupių bei pavieniai architektai. Virtualią darbų parodą gailma apžiūrėti svetainėje www.lietuvosarchitektura.lt.

Tradiciškai penkis geriausius projektus rinko tarptautinė komisija, sudaryta iš žymių užsienio profesionalų. Prieš išrinkdami nugalėtojus, Suomijos architektų sąjungos pirmininkas Esko Rautiola, Estijos architektų sąjungos pirmininkas Indrek Allmann ir jauno, bet jau žymaus Latvijos architektų biuro „Made“ vadovas Mikelis Putrams aplankė 9 naujus pastatus bei viešąsias erdves Lietuvoje, pretendavusias į prizus.

Kaip sakė žiuri narys I. Allmann, vertinant architektūrą, Europoje pirmiausia dėmesys kreipiamas į kontekstą, kuriame yra pastatas, o tada sprendžiama, ar pastarasis dera, kontrastuoja su aplinka, ar ją pagerina. M. Putrams pastebėjo, jog architektūra giliai susijusi su miesto ir net šalies socialiniu gyvenimu, todėl ne taip paprasta įvertinti architektūrą tik žiūrint į ją. „Tikriausiai žmonės, kurie tiksliausiai gali įvertinti architektūrą, yra jos tiesioginiai vartotojai, todėl mes klausdavome kiekvieno pastato vartotojo, kaip jie jaučiasi jiems suprojek-

32 I 2015: 1 (92)

„Savitų Lietuvos architektūros bruožų galima rasti stebint urbanistinę plėtrą.

Kaip ir Latvijoje, taip ir čia, ne visa miestų aplinka yra išpuoselėta ir suplanuota, tačiau tai suteikia daugiau laisvės ir galimybių neformaliam erdvių naudojimui“, – kalbėjo M. Putrams.

Kalbėdamas apie specifinį statybinių medžiagų naudojimą, I. Allmann pastebėjo, jog Lietuvos architektai medį naudoja visai kitaip nei Suomijoje, Estijoje: ten jis naudojamas kaip pigi, grubi, greitos statybos medžiaga. Lietuvoje su medžiu elgiamasi subtiliau. „Ir, žinoma, būtina paminėti išskirtinę betono darbų kokybę Lietuvoje. Turėsiu rekomenduoti Estijos statytojams ieškoti betonuotojų jūsų šalyje“, – šmaikštavo I. Allmann.

Geriausiais 2013 – 2014 Lietuvos architektų sukurtais projektais pripažinti ir penkiais lygiaverčiais prizais-skulptūrėlėmis „1/5 Metro“ apdovanoti šie darbai:

Kelininkų veteranų ąžuolų giraitė

„Urban line“: Aistė Aleksandrovienė, Simona Kazakauskaitė.

Poilsio aikštelės dizainas įkvėptas gilios kelių statybos istorijos. Šiuolaikiniai architektūriniai sprendimai atskleidžia grubią, tačiau tuo pačiu patrauklią natūralių medžiagų – metalo, medžio – laiko uždėtą patiną. Projekte originaliai suderintas kasdieninės infrastruktūros praktiškumas ir simbolinė žinia, pateikta ne per daug dramatiškai ar banaliai. Savita grafika ir tekstūra pasižymintys grindinio ir statinių paviršiai – ilgaamžiai ir nesunkiai prižiūrimi.

Kėdainių arena

„4 plius“: Donaldas Trainauskas, Darius Baliukevičius, Sigita Tauraitė, Skirmantas Varnauskas.

Pastatas, kuris gimė kaip socialinė iniciatyva (privataus verslo dovana miestui), tapo funkcionalia erdve įvairiems viešiems kultūros, sporto renginiams. Vidaus erdvės patogiai išdėstytos apskritime, dėl to pastatas iš išorės atrodo mažesnis nei yra. Pastato medžiagos ir detalės kruopščiai apgalvotos, kad pastato naudojimas būtų racionalus. O stiklinis fasadas panaikina ribą tarp arenos ir aplinkos.

Arena įtupdyta į kraštovaizdį tvirtai, bet kartu ir jautriai, išsaugant beržus, kurie žymi centrinį įėjimą.

2015: 1 (92) I 33

Ruperto meno ir edukacijos centras

„Ambraso architektų biuras“: Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Mindaugas Reklaitis.

Namas Vilniuje

„Aketuri architektai“: Milda Rekevičienė, Alda Tilvikaitė, Lukas Rekevičius.

Pastato architektūra labai logiška. Patalpų išplanavimas glaudžiai susijęs su tūriu, todėl funkcija įžiūrima pastato architektūroje. Medžiu dengtas interjeras pirmame ir antrame aukštuose apgalvotas ir itin kuopščiai sukurtas iki menkiausios detalės. Nusileidęs į rūsį, lankytojas patenka į visiškai kitokią atmosferą kuriantį nuogo betono ir laisvai modeliuojamos darbo erdvės pasaulį. Pastatas išsiskiria meistrišku medžiagų panaudojimu ir architektūriniu vientisumu.

Kodėl pasirinkote šiuos architektus?

Jie turėjo vaikų, todėl iškart suprato, ko mums reikia.

Viduryje kalvoto, seno gyvenamojo rajono kuklus namo stačiakampis darniai įsilieja į aplinką. Turtinga namo patalpų programa ir jos nulemtas didelis plotas išradingai sutalpinti taip, jog namas atrodo mažesnis nei yra. Dėl parinktų medžiagų – medžio, stiklo, betono – pastatas dera su aplinkiniais senais namais. Nors, rodos, namo architektūroje nerasta nieko ypač naujo ar nematyto, ji reprezentuoja aiškias vertybes ir praturtina aplinką, ką ir turi daryti kokybiška architektūra.

„Vila G“

„Ambraso architektų biuras“: Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė. Šokiruojančiai horizontalus namas plačiai „žiūri“ į mišką. Ažūrinis medinis į pievą atsiveriantis fasadas sukuria permatomą ribą tarp vidaus ir išorės. Su juo kontrastuoja uždaras juodu akmeniu dengtas galinis fasadas. Pastato viduje pribloškia plastišku betonu formuojamos erdvės ir blizgūs paviršiai. Kiekvienas šio namo kampelis yra apgalvotas, o idėjos įgyvendintos iki galo be menkiausių kompromisų ar klaidų.

Padėkos diplomas

M. K. Čiurlionio mokyklos priestatas

SPRIK: Mindaugas Reklaitis, Mantas Olšauskas, PV Irena Olšauskienė.

Kai lankytojas paklausia vaikų, ar jiems patinka naujoji mokykla, atsakymas atskrieja žaibiškai – taip!

Kukliai prie didesnio mokyklos korpuso prišlietas naujasis pastatas nesistengia nustelbti senų mokyklos pastatų, o ieško ryšio su jais. Nepaisant fakto, kad statybos darbų kokybė itin žema, čia vis tiek sukurta šilta, svetinga atmosfera vaikams. Tyčia ar netyčia architektai pasirinko tam tikrą atsitiktinumą erdvėse ir jų įvairovę, leidžiančią atsiskleisti vaikų kūrybiškumui: čia galima kabinti piešinius ant sienų kaip nori, suminkštinti sienas kilimu ir nesirūpinti dėl architektūros.

34 I 2015: 1 (92)

i

KONKURSAS

VšĮ „Aplink tave“ EKOcentras, Lietuvos architektus jau trečiąjį kartą pakvietęs dalyvauti konkurse „Mano EKOnamai“, spalio mėn. Vilniaus miesto savivaldybėje vykusio baigiamojo renginio metu sėmė šių metų derlių – vertino naujai energiškai taupių pastatų idėjas, skaičiavo projektus, apdovanojo labiausiai nusipelniusias kūrėjų grupes.

Konkurso darbai tradiciškai buvo kuriami organizatorių parinktuose realiuose sklypuose. Be jau tradicinių reikalavimų (pastatas turi būti sukurtas laikantis sklypų savininkų pateiktų užduočių, energiškai taupus, draugiškas aplinkai), konkurso organizatoriai paprašė pateikti ir preliminarias konkurso darbo realizavimo sąmatas tam, kad komisija bei sklypų savininkai geriau galėtų įvertinti siūlomų idėjų įgyvendinimo realumą.

Konkursas „Mano EKOnamai’14” tęsėsi net pusę metų.

Dar pavasarį buvo atrinkti trys sklypai, kurių savininkai norėtų statyti individualius namus. Tuomet, atsižvelgiant į sklypų savininkų pageidavimus, buvo formuojamos konkurso užduotys. Konkurso organizatorius architektams organizavo seminarus, kurių metu jie buvo supažindinti su naujausiomis galimybėmis ir priemonėmis projektuojant energiškai taupius ir aplinkai draugiškus pastatus, dalinosi savo žiniomis, patirtimi, diskutavo ir kūrė planus. Taip pat buvo aplankyti ir gyvai aptarti visi trys atrinkti sklypai.

Konkursas „Mano EKOnamai“ architektus vėl skatino kurti ne tik energiškai taupius, bet ir draugiškus aplinkai namus

Konkurso sąlygoms sudaryti ir darbams vertinti buvo sudaryta kompetentinga komisija, kuriai vadovavo Lietuvos architektų rūmų pirmininkas, architektas Juozas Vaškevičius. Komisijos nariai – architektas Gintaras Klimavičius, įmonės „Pastatų sertifikavimo biuras“ direktorius, daktaras Rolandas Samajauskas, architektas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros katedros vedėjas Sigitas Kuncevičius, UAB „Vilpra“ atsinaujinančio energijos įrangos projektų vadovas, ekspertas Simonas Sabeckas.

Artūras Moisiejenko

Buvo vertinama ne tik pastato estetinė vertė, medžiagiškumas, bet ir urbanistinis sprendimas bei darna su aplinka, taip pat sprendinių inovatyvumas. Be viso to, nustatytos ir projektų energinės klasės, o tai ypač svarbu netrukus prasidėsiančiai naujų, beveik nulinės energijos pastatų erai. Nuo 2020 metų bus siekiama, kad visi naujai statomi namai beveik nevartotų energijos, t.y. būtų A++ klasės. Šis siekis – tai viena iš priemonių sumažinti šiltnamio efektą ir kiek įmanoma pristabdyti klimato kaitą. Juk didžiąją energijos beveik nevartojančių pastatų sunaudojamos energijos dalį sudaro ne tik rekuperacinių procesų metu sutaupyta, bet ir atsinaujinančių išteklių energija,

36 I 2015: 1 (92)

įskaitant vietoje ar netoliese pagamintą atsinaujinančių išteklių energiją. Tad, pasak EKOcentras projekto vadovės Rasos Buslavičienės, šis siekis – ne noras papurtyti sklypų savininkų kišenes – tokio tipo pastatai labai ekonomiški, taupo statančiųjų pinigus ne tik statybų, bet ir viso pastato gyvavimo ciklo metu, tačiau jų projektavimas sudėtingas, reikalauja daug laiko ir žinių, tad neišvengiamai brangesnis. „Būtent projektavimo stadijoje, ypač jei projektavimo metu taikomos šiuolaikinės pastatų modeliavimo priemonės, daug lengviau įvertinti alternatyvas, nepadaryti klaidų ir gerokai sutaupyti statant ir eksploatuojant pastatus“, – kalbėjo projekto vadovė.

Konkurso apdovanojimų ceremonijos metu veikė ir 14-os konkurso darbų paroda, kurią ceremonijos dalyviai aktyviai aptarinėjo.

Konkurse „Mano EKOnamai‘14“ didžiausią balų sumą (39, 84 balo iš 49 galimų) surinko ir jo nugalėtoju tapo autorių Sigitos Martinkienės ir Dominyko Marcinonio sukurtas projektas „Miškinis“. Antrąją vietą laimėjo autorių Andriaus Keiziko, Laimio Keiziko, Juozo Bielskio ir Monikos Grimailaitės projektas „Chameleonas“. Šis projektas sulaukė ir konkurso rėmėjų dėmesio: jam buvo skirta „Išmaniausio EKO namo” nominacija, kurią suteikė UAB „JUNG“ bei UAB „Penkių kontinentų komunikacijos centras“ su intelektinių pastatų sprendimais SMART HOUSE. Trečiąją vietą konkurse laimėjo projektas „Juoda prie balto“, kurio autorius – architektūros studija „Logos“ (Algis Motuza ir Arūnas Andrašiūnas). Trečiosios vietos laimėtojas taip pat sulaukė didelio rėmėjų dėmesio – jam skirtos net dvi nominacijos. Už praktiškiausius aprūpinimo energija sprendimus juos apdovanojo UAB „Vilpra“, o už projekto pateikimo kūrybiškumą ir kokybę – UAB ,,Menų kalvė“. Konkurso rėmėjai įsteigė dar dvi nominacijas: labiausiai pasyvaus namo reikalavimus atitinkantis projektas Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos sprendimu yra „Domus medis“ (autoriai Egidijus Mozūras, Ugnė Judickaitė, Vytautas Silevičius).

Pirmosios vietos nugalėtojų Sigitos Martinkienės ir Dominyko Marcinonio projektas „Miškinis“.

Antrosios vietos nugalėtojų Andriaus Keiziko, Laimio Keiziko, Juozo Bielskio ir Monikos Grimailaitės projektas „Chameleonas“.

Už langų sprendimus nominacijos globėjas UAB „Rehau“ apdovanojo projekto „Zaraso vila“ autorius-architektų grupę iš UAB „Architektas“ – Gitaną Šukaitytę, Darių Visockį, Kristiną Masytę, Aistę Vainiūtę.

Dar vienas nelauktas apdovanojimas įteiktas konkurso „maratonininkams“, t.y. architektams, kurie dalyvavo visuose trijuose konkursuose: Andriui Keizikui, Ugnei Judickaitei ir Egidijui Mozūrui. Šie kūrėjai už ištvermę buvo palepinti ajurvedos centro „SPA SHANTI“ dovanų kuponais.

Trečiąją vietą konkurse laimėjo projektas „Juoda prie balto“, kurio autorius – architektūros studija „Logos“ (Algis Motuza ir Arūnas Andrašiūnas).

2015: 1 (92) I 37

i

DIZAINO KELIONĖS

Unikalus apartamentai

golfo aikštyne Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

Kvadratūra: 340 kv. m.

Vieta: Curitiba, Brazilija.

Realizacija: 2013 m.

Fotografijos: Denilson Machado.

38 I 2015: 1 (92)

Interjeras

i

mylėtojai Brazilijoje kreipiasi į šį profesionalą, norėdami savo namus paversti įdomiu bei estetišku būstu, derančiu prie gyvenimo būdo bei atskleidžiančiu asmenybę.

Apartamentų projektas yra unikalus tuo, kad visi 340 kv. m yra viename aukšte. Patalpos išdėstytos tarsi grandinė, todėl jų stilistika turėjo sietis bent iš dalies. Kadangi kambariai suprojektuoti dideli, buvo atsisakyta atvirų perėjimų iš vieno į kitą, o durys maskuojamos tam, kad jų neatrodytų itin daug ir nebūtų griaunama vizuali interjero pusiausvyra.

Didžiausias dėmesys skirtas plokštumoms, formoms, taip pat paviršių faktūroms bei spalvoms. Išplanavimo originalumas pasižymi ir tuo, jog patekus į vidų nėra jokio koridoriaus ar holo, iš karto įeinama į milžinišką gyvenamąjį kambarį, kuriame įrengta virtuvė, valgomasis, svetainė. Virtuvės spintelės integruotos sienose ir paslėptos tokia pačia apdaila kaip sienos bei durys, todėl iš pažiūros atrodo, kad virtuvės čia visai nėra. Lauko durų iš vidaus taip pat nesi-

šskirtiniams 340 kv. m apartamentams įrengti buvo pasitelkta architekto Guilherme Torres komanda.

Apartamentų interjeras buvo kuriamas siekiant pateisinti jaunos šeimos lūkesčius bei poreikius.

Ryžtingos, aiškios formos, derinamos su minimalistinėmis detalėmis ir turtinga medžiagų spalvine gama charakterizuoja visus būsto gyventojus. Paradoksas, jog harmoningą vidaus tvarką padiktavo nuolat prižiūrėtas, už lango plytintis golfo aikštynas, todėl būsto erdvės neperkrautos detalių ar kontrastingų spalvų. Apartamentų dydis taip pat nukreipė projektą tam tikra linkme, nes nemažai sprendimų buvo priimta atsižvelgiant į estetinę patalpų išvaizdą, susijusią būtent su plotu. Architektas Guilherme Torres pasižymi perfekcionizmu, kruopščia darbo etika bei atidumu kiekvienai smulkmenai. Ne veltui gero dizaino

2015: 1 (92) I 39

40 I 2015: 1 (92)

mato, drabužinė – „užmaskuota“, todėl patalpa atrodo itin estetiškai, neturi jokių buities elementų, bereikalingų smulkmenų, virtuvės reikmenų ar prie lauko durų dažniausiai besimėtančių batų. Toks sprendimas sukūrė labai švarios aplinkos įspūdį bei sudarė sąlygas vos tik įėjus į namus jausti jų jaukumą bei maksimaliai išnaudoti erdvę.

Interjere dominuoja modernūs ir drąsios stilistikos baldai, kurie dar labiau išryškėja dėl spalvinių sprendimų ar formų.

Viena šalia kitos pastatytos visiškai skirtingos, tačiau žaismingai konkuruojančios sofos – abi suprojektuotos paties interjero autoriaus. Sofa Otto atrodo labai minkšta dėl audinyje esančių įsiūvų, kurios praturtina pilkšvą spalvą ir sukuria savotišką ornamentą. Praplatintas ranktūris tapo žurnaliniu staliuku, todėl baldas atlieka dvi funkcijas. Šalia esanti antroji, panašaus atspalvio, tačiau visiškai minimalistinio stiliaus, sofa atrodo monolitinė, tarsi išlieta iš cemento. Toks baldų kontrastingumas šiek tiek šokiruoja, tačiau suteikia įdomumo ir intriguoja. Greta stovi šachmatus primenantys žydri staliukai Fruit (taip pat sukurti paties architekto), o spalvinį foną dar labiau pagyvina sodriai mėlynas kilimas iš San Paulo salono Botteh. Papildomas akcentas – melsvo dūmo spalvos Boutique stalas palei sieną, atliekantis lentynos vaidmenį, kurį taip pat projektavo kūrybingasis Guilherme Torres. Visas architekto baldų vizijas padėjo įgyvendinti kompanija „Nos Furniture“.

Kompozicijai papuošti buvo panaudotas gamintojo „Loja de Teo“ stilingas laikrodis Antique. Šalimais stovi apvalus, didesnis žurnalinis staliukas Spin table, pasižymintis blizgiu, veidrodiniu stalviršiu ir matiniais nerūdijančio plieno šonais. Taip viena plokštuma sugeria, o kita atspindi šviesą, suteikdama interjerui žaismingumo, įvairovės. Šio staliuko autorius – pats architektas.

Nors kambario sienos apkaltos lentelėmis, kitur medienos paviršių iš esmės nėra, o tai gana retas reiškinys šiuolaiki-

niuose interjeruose. Būtent todėl akį traukia vieninteliai svetainės baldai natūralaus medžio porankiais – stilingieji, dar 1959 m. garsaus dizainerio Jorge Zalszupin sukurti krėslai Dinamarquesa, kurie gaminami ir pritaikomi interjeruose iki šių dienų. Grindys išklotos šviesiomis, šilto atspalvio stambiomis plytelėmis, turinčiomis subtilų marmurinį raštą, tačiau išlaikančiomis vientisą plokštumą. Architektas siekė, jog sienų apdailos lentelės atliktų svarbų vaidmenį ir sukurtų tam tikrą ritmiką, apjungiančią patalpą ir tuo pačiu paslepiančią nereikalingas detales (duris, virtuvės baldus, spintas). Tokiame dinamiškame fone puikuojasi ekspresyvūs, stambūs baldai bei ryškios interjero detalės.

Pagrindinis dėmesys svetainėje nukreiptas į didžiulius vitrininius langus, pro kuriuos galima stebėti golfo aikštyną bei tvarkingą landšaftą. Dauguma architekto projektuotų baldų yra aptakūs, jaunatviški bei dekoratyvūs, atspindintys braziliškos kilmės stilistiką. Svetainės zoną su valgomuoju jungia didžiulis akmens masės baldas, naudojamas kaip lentyna, kurios nišoje slepiasi židinys. Ant lentynos išrikiuoti žaismingi, ryškiaspalviai paveikslai bei indai, suteikiantys lengvumo ir gaivos. Valgomajame į akis krenta įspūdingo dydžio aštuonvietis stalas Pi, sukurtas paties Guilherme, o šalia išdėstytos žinomo danų dizainerio Hans Wegner kėdės Wishbone. Jos taip pat išsiskiria mediniu riešutmedžio korpusu bei pinta sėdimąja dalimi. Virš valgomojo stalo atsiranda dar vienas ritmas – čia sukabinti net šeši įžymieji skirtingų formų Tom Dixon šviestuvai, įnešantys grafinės įvairovės ir išskirtinumo valgomojo zonai.

Erdviuose apartamentuose interjero autorius išgrynino plokštumas, pritaikė subtilius paviršius bei lakoniškas formas ir sukūrė vientisą foną gyvybingiems baldams. Puikiai apgalvotos erdvės, didelis plotas bei dėmesys natūraliai šviesai sudarė sąlygas pritaikyti akį traukiančius stambiagabaričius baldus ir masyvias apdailos medžiagas. Derinant vienspalviškumą su subtiliais pagalvėlių, kilimų, paveikslų raštais bei ornamentais, dekoro elementais buvo išgautas stilingas interjero įvaizdis. Lengvi tonai, kontrastuojantys su sodraus kolorito detalėmis, pavertė šį būstą į spalviškai ir kompoziciškai įdomią, harmoningą ir įkvepiančią gyvenamąją vietą.

2015: 1 (92) I 41

42 I 2015: 1 (92)

Interjeras

i

Arklides, virtusios restoranu ir viešbučiu Parengta pagal Les Haras medžiagą. Vieta: Strasbūras, Prancūzija. Realizacija: 2013 m. Fotografijos: Helene Hilaire.

Jouin Manku duetas Londone organizuotame konkurse „Restaurant & Bar Design Awards‘ 2014“ už šį interjerą buvo apdovanotas Geriausio restorano interjero kategorijoje.

Les Haras –

tai unikalus restorano ir keturių žvaigždučių viešbučio kompleksas, kurį projektuojant buvo siekiama interpretuoti Prancūzijos istoriją. Interjero kūrėjų Patrick Jouin ir Sanjit Manku svarbiausias tikslas – atskleisti charakteringą autentiką bei šiuolaikinį modernumą. Pagrindinė idėja buvo sukurti aplinką, spinduliuojančią prabanga ir komfortu, o stilistinius elementus labiausiai inspiravo jojimo sportas, pasižymintis santūrumu bei subtilumu. Dizaineriai įgyvendino savo viziją, suteikę šiai istorinei vietai paprastumo ir elegancijos, o norint pasiekti estetišką rezultatą, buvo pasirinktos tik kelios pagrindinės apdailos medžiagos: medžio masyvas, natūrali oda ir sendintas metalas. Šis pastatų kompleksas buvo pastatytas 18 a. viduryje.

Fasadai, stogai, vartai bei pagrindinės konstrukcijos išliko klasikinio stiliaus ir tapo pripažintos kaip klasikinės istorijos palikimas. Seniau čia buvo Prancūzijos ir Vokietijos studentų jodinėjimo mokykla, kuri Prancūzijos revoliucijos metu uždaryta. Dar keletą kartų bandyta šią mokyklą atgaivinti, tačiau 2005 m. žirgai buvo galutinai iškelti, o 2009 m. nutarta pastatų kompleksą renovuoti. Taigi dizaineriai susidūrė su iššūkiu sukurti modernų ir rafinuotą restoraną, išsaugant architektūrinį paveldą bei išvengiant populistinio įvaizdžio.

Jouin Manku pasirinko savotišką kontrastą tarp pastatų eksterjero ir interjero. Eksterjere puikiai atsispindi istorinė architektūra, o vidus intriguojančiai nustebina šiuolaikiškumu.

Medinės laikančiosios konstrukcijos buvo atidengtos ir taip sudarė dinamišką kompoziciją palubėse. Didžiulis dėmesys

2015: 1 (92) I 43

buvo skiriamas masteliui ir šviesai, nes, anot dizainerių, labai svarbu sukurti aplinką, kurioje žmogus nesijaustų pernelyg menkas, o galėtų žavėtis ne tik didinga, bet ir jaukia architektūra. Taigi, kuriant restorano ir viešbučio interjerą, proporcijos tapo itin reikšmingu dizaino aspektu. Norint neperkrauti interjero detalėmis, buvo atrinktos keturios dominuojančios apdailos medžiagos – sendintas grubus plienas, platina, neapdorotas ąžuolas, oda.

Pirmajame aukšte neabejotinai svarbiausiu akcentu tapo įspūdingi sraigtiniai laiptai su 32 medinėmis pakopomis, prilaikomomis juodo plieno konstrukcijos, besitęsiančios iki 6 metrų aukštyje esančios perdangos. Laiptų sukimosi spindulį dar labiau pabrėžė lenkti mediniai turėklai bei dekoratyvios juostos, sukeliančios itin dinamišką grafinį efektą.

Medienai apdoroti buvo naudotas paprastas vaškas. Toks

44 I 2015: 1 (92)

sprendimas padarytas tam, kad laikui bėgant medis įgautų vis kitokį atspalvį ir natūraliai sentų. Kitas svarbus elementas pirmajame aukšte – virtuvė. Kadangi nebuvo galimybės ją atskirti, nutarta gaminimo procesą demonstruoti ir padaryti prieinamą kiekvienam svečiui lygiai taip, kaip galima stebėti žirgų lenktynes. Greta laiptų galima pamatyti elipsės formos, plienu dengtą barą, kuriame svečiai kviečiami paragauti gėrimų prieš ar po vakarienės. Šiurkšti baro tekstūra primena arklidėse naudojamus kibirus, sklidinus grūdų, o mediniai ir odiniai baldai – žirgų balnus. Už baro, lentynose, suguldytos varinės alaus statinaitės taip pat primena senąsias epochas. Patalpos gale pakabintas didžiulis tamsaus stiklo veidrodis, dengiantis visą sieną, kuris užsimena apie veidrodžius, naudojamus raitelių, norinčių pažvelgti į savo jojimo laikyseną.

Išilgai langų įrengta užkandžių zona, kurioje palei sieną sustatyti minkštasuoliai su atlošais, o priešais – sustumti staliukai ir krėslai. Čia galima rasti vos vieną kitą tarpelį tarp stalų, leidžiantį patekti ant minkštasuolių. Šis sėdėjimo būdas skatina bendravimą tarp vienas šalia kito „išrikiuotų” svečių. Tokia idėja dizaineriams kilo prisiminus arklidėse greta esančius žirgų gardus. Baldų dizainą sukūrė patys interjero autoriai. Balto audinio bei šviesaus medžio krėslus, pavadintus „Charme”, padėjo sukurti žinoma italų kompanija Busnelli.

Laukiamojo zonoje esantys tamsūs foteliai „Lou” buvo pagaminti padedant Lignet Roset, o šalia išdėstyti kavos staliukai sukurti l’Arche du Bois gamykloje.

Antram aukštui interjero autoriai siekė suteikti šilumos bei atskirti vakarienės zoną, tačiau nenorėta naudoti standartinių pertvarų. Todėl 30 kv. m plotas buvo aptvertas oda aptrauktu karkasu, taip sukuriant tarsi privačią, itin jaukią patalpą restorano svečiams. Tokia struktūra primena savotišką jurtą, tik jos viršus yra atviras, pro kurį matosi palubėse esančios medinės sijos, tapusios tarsi dekoro elementu, vie-

nijančiu visą pastatą. Šią „jurtą” supa minkštasuoliai, stalai ir krėslai, išdėstyti taip pat uždarai, kaip ir pirmajame aukšte.

Apšvietimą restoranui sukūrė kompanija „L’Observatoire Lighting”, kurios tikslas buvo atskleisti restorano jaukumą naudojant švelnią, išsklaidytą, šiltą šviesą.

Pirmajame aukšte esanti freska vaizduoja žirgą kaip epinį herojų, kaip karališką personažą. Šią freską sukūrė grafikas Philippe David. Tai – ypatinga interpretacija, su kuria supažindinami visi atvykę svečiai. Ant sienos taip pat galima pamatyti medį, iš tiesų augantį Les Haras vidiniame kieme, kuris, beje, yra vienas iš seniausių medžių mieste. Šis sienų dekoras atrodo įspūdingai, sužadina jausmus, intriguoja. Tai tarsi siurrealistinis koliažas, rafinuota sakmė, išreikšta per lazeriu išpjautą juodą plieną ir stiklą, kuris, priklausomai nuo apšvietimo ir šešėlių bei žiūrovo pozicijos, atrodo vis kitaip, nes skiriasi medžiagų skaidrumas, šviesos pralaidumas, atspindžiai – visa tai tik sustiprina istorinės praeities atmosferą ir nukelia į fantastinį pasaulį. Šis nepaprastas kūrinys sutinka visus svečius,

2015: 1 (92) I 45

nes čia pat yra registratūra, kurios pagrindinis baldas taip pat aptrauktas oda, kaip ir viršuje esanti „jurta”. Ir grindys, ir sienos, ir lubos čia dengtos mediena, suteikiančia erdvei šilumos ir jaukumo.

Viešbutyje yra 55 kambariai, kuriuos Jouin Manku subtiliai dekoravo, siekdami suteikti patalpoms paprastumo, ramybės bei poilsio įspūdį. Čia nepavyktų rasti jokių atvirų šiuolaikinių techninių detalių, nes dizaineriai stengėsi bent iš pažiūros paversti kambarius istoriniu palikimu, kai technologijų dar nebuvo. Visame pastate yra išlaikytos tos pačios apdailos medžiagos, nes norėta sukurti vientisą interjero stilistiką. Lovų atlošai apsiūti oda, išskyrus

46 I 2015: 1 (92)

plotą tiesiai už pagalvių – čia nutarta naudoti natūralų liną, kuris yra malonesnė medžiaga. Lovos išskirtinės ir tuo, kad jų atlošai turi užlenktus kraštus, suteikiančius jaukumo jausmą bei privatumo besiilsinčiam. Atloše taip pat slypi rozetės, laidai bei kiti jungikliai, reikalingi mobiliesiems telefonams, planšetiniams ir nešiojamiems kompiuteriams prijungti.

Les Haras restorano ir viešbučio interjeras puikiai atspindi senąsias epochas bei subtiliai užsimena apie pastatų komplekso istorinę praeitį. Dizaineriai suderino ir temos tęstinumą, ir jaukaus, šilto restorano ir viešbučio įvaizdį, taip pat išsaugojo prisiminimus apie Prancūzijos tradicijas.

2015: 1 (92) I 47

Pasijusti kavos pupele Parengta pagal Innarch pateiktą medžiagą.

Fotografijos: Atdhe Mulla.

Vieta: Kosovo Respublika, Prishtina.

Realizacija: 2013 m.

48 I 2015: 1 (92)

INTERJERAS

„Don Café“ kavos namai yra įsikūrę Albi Mall prekybos centre, Prishtina mieste. Tai – pirmasis šio kavinių tinklo koncepcinis projektas Kosove, kurį kuravo architektų grupė Innarch.

Pagrindinė idėja buvo padėti savininkui plėsti savo verslą, siūlant klientams patrauklesnę galimybę paragauti išskirtinių produktų naujoje, unikalioje aplinkoje ne tik šiame mieste, bet ir susipažinti su „Don Café“ kavos kultūra kaimyninėse šalyse. Innarch komanda atliko tam tikras apklausas bei įsigilino į projekto problematiką ir sukūrė itin originalią dizaino koncepciją, kuri labai skiriasi nuo tradicinių. Įkvėpimo interjero autoriams toli ieškoti neprireikė. Idėjų jie pasisėmė tiesiog atkreipdami dėmesį į tai, kaip laikomos kavos pupelės. Pagrindinės sienos forma primena susmukusį maišą iš šiurkštaus audinio, o tokią struktūrą architektai suformavo iš 2 – 4 centimetrų pločio klijuotos faneros juostų. Gamyba buvo gana sudėtinga, nes kiekvienas elementas kurtas individualiai, skirtingų pločių ir išlenkimų, o iš viso šiam projektui prireikė net 1365 juostų.

Tačiau Innarch pasiekė puikų rezultatą, nes šitoks detalumas padėjo pasiekti dinamišką ritmą bei pabrėžė plastiškus išlenkimus, o šviesos ir šešėlių žaismas tik sustiprino audinio imitaciją. Patalpoje esančios kolonos buvo dengtos natūralia medžiaga, iš kurios gaminamuose maišuose pupelės būna sandėliuojamos bei transportuojamos.

Dėl kitos „Don Café“ sienos, esančios už baro, sukeliamas pojūtis, kad sėdima audinio apsuptyje, nes staliukai su kėdėmis lankytojams išdėstyti pačiame patalpos centre, o ekspresyviosios sienos juosia juos iš dviejų pusių. Organiška forma patalpoje dominuoja, tačiau savo plastiškumu neužgožia erdvės ir atrodo gana lengva bei suteikianti interjerui unikalumo. Baldai pasižymi originaliu dizainu, o kėdės parinktos itin ergonomiškos bei patogios, tarsi apkabinančios sėdintįjį. Koloritas taip pat labai harmoningas ir pritaikytas pasirinktai tematikai – dominuoja kavos atspalviai (juodos kavos, kavos su pienu, kapučino, kreminės).

i

teikti įspūdį, jog sėdėdamas kavinėje lankytojas bent akimirką pasijustų tarsi lindėtų kavos pupelių maišo viduje.

Architektai stengėsi šiuos kavos namus paversti jaukia vieta, skirta pasimėgauti, pasišnekučiuoti ir maloniai bei ramiai praleisti laiką. Pagrindinės naudotos medžiagos buvo mediena ir natūralūs audiniai, gobelenai. Grindims buvo pasirinkta atsparesnė, praktiškesnė medžiaga – plytelės, tačiau jos taip pat turi aiškią faktūrą ir šiek tiek primena drobę. Kūrėjų komanda apšvietimą projektavo tuo pačiu principu – išsklaidyta, neintensyvi, prigesinta šviesa, suteikianti aplinkai tokią atmosferą, lyg lankytojas būtų maloniai priimtas į svečius.

Komanda Innarch suprojektavo sudėtingą, tačiau iš pažiūros jaukiai atrodantį kavos namų interjerą. Čia svečiai gali ne tik stebėtis aplinkos detalėmis ir kruopščiais elementais, bet ir mėgautis bei atsipalaiduoti, netgi savotiškai medituoti ar šnekučiuotis, dalintis įspūdžiais su kompanija, ragauti įvairių gėrimų. Autoriams pavyko sukurti originalią, išskirtinę bei teminę, taip pat svetingą vietą lankytojams, todėl šis objektas tapo kavos mėgėjų traukos centru.

Bendras interjero vaizdas yra labai harmoningas, tačiau nenuobodus. Čia nėra pernelyg daug dekoro, tačiau faktūrų gausa, šviesos ir tamsos žaismas bei spalviniai niuansai suteikia įdomumo ir kontrastų. Stalai ir pakabinami šviestuvai simbolizuoja kavos pupeles. Visos šios detalės išdėstytos lyg atsitiktinai, nes norėta pabrėžti natūralumą, o, anot interjero autorių, gamtoje simetrijos nėra daug.

Architektai pasirinko laisvą baldų kompoziciją, savotišką netvarką ir akivaizdžius simbolius, nes buvo norėta per-

2015: 1 (92) I 49

i

konkursas

LT vs LV 2014 m. kovą ir balandį Taline, Rygoje, Vilniuje vykusiose statybų ir remonto parodose buvo pristatomi geriausi bei įdomiausi 2013 m. realizuoti privačių, visuomeninių ir biurų interjerų projektai, kurie gavo apdovanojimus „Metų interjero/Auksinė paletė“ ir „Gada Balva“ konkursuose. Parodose buvo organizuojamas atskiras konkursas, kurio metu ARCHITEKTAI ir parodų lankytojai galėjo skirti savo balsus už labiausiai patikusius projektus. Visų trijų Baltijos valstybių profesionalai aktyviai balsavo už savo favoritus. Latvijos ir Lietuvos architektai buvo skatinami žurnalo „Centras“ prenumeratomis. Pristatome jums konkurso nugalėtojus, kurių interjerų projektai surinko daugiausiai balsų.

Konkurso iniciatyvos rėmėjai:

50 I 2015: 1 (92)

DIZAINO KELIONĖS

LT Enrika Kalonienė

Vida Giedraitienė

i

Lietuvių architektūros studijos „Indot“ vyninės „G. vine“ projektas: interjerą kūrė architektės Vida Giedraitienė ir Enrika Kalonienė.

Viename iš gražiausių Kauno senamiesčio kampelių įsikūrusioje 90 kv. m vyninėje buvo numatytos kelių paskirčių zonos: restorano salės, parduotuvės-degustacijos, atskiros mažesnės salytės bei virtuvė. Šios erdvės padiktavo gana griežtus ir aiškius funkcinius sprendimus, tačiau estetiniu požiūriu buvo stengtasi pabėgti nuo stereotipinio senamiesčio vyninės įvaizdžio.

Norint sukurti jaukią atmosferą, kiekvienai minėtai zonai buvo siekta suteikti autonomiškumo ir intymumo. Pagrindinėje patalpoje didelis dėmesys buvo skirtas detalėms, apdailos paviršiams, žaismingoms daiktų proporcijų kombinacijoms bei mastelių kompozicijoms. Vienas iš pagrindinių akcentų – lubos, veikiau primenančios dekoratyvų meno kūrinį. Šis elementas buvo atliktas bendradarbiaujant su skulptoriumi Simonu Šidlausku. Dekoro kompoziciją papildo ir čia pat esančios didžiulės betoninės židinio apdailos detalės, pagal individualų užsakymą atliktos dekoratyvaus betono meistrų. Siekiant perteikti istorinės aplinkos atmosferą, veidrodžiai buvo sendinti pasitelkus autorines stiklo meistrų technologijas. Baro baldas išsiskiria ne tik savo estetinėmis savybėmis, bet ir funkcionalumu – jame paslėptos ir sanitarinio mazgo patalpos. Interjero įrengimo procesas reikalavo intensyvios autorinės priežiūros, laiko, kantrybės, daugelio specialistų bendradarbiavimo bei individualių sprendimų.

Fotografijų autorius: Leonas Garbačauskas.

2015: 1 (92) I 51

LV Inga Romberga

Latvijos paplūdimio namelių kompleksas „Kāpas”.

Architektas – Ēriks Martinovs. Interjero ir baldų dizainerė – Inga Romberga.

Mazirbe mieste, Latvijoje, nuo Sovietų Sąjungos išlikę trys pastatai labiau priminė pašiūres nei paplūdimio namelius.

Kadangi kopose statyti naujus namus yra draudžiama, buvo nutarta kompleksą renovuoti. Kiekvieno namelio plotas yra apie 60 kv. m ir visi jie turi autonominį šildymą, virtuvę, vonios kambarį, tualetą. Autoriai kartu sprendė problemas, susijusias su nepalankiomis oro sąlygomis – vėjas, drėgmė, smėlis – tokia laukinė gamta įpareigojo skirti ypač didelį dėmesį, numatant apdailos medžiagas. Grindims buvo naudota itin patvari vinilinė PVC danga, vonios kambariuose – glazūruotos akmens masės plytelės, o sienoms ir luboms – balti matiniai aukštos atsparumo klasės dažai. Dėl dekoratyvaus apšvietimo vakarais viduje sukuriama jauki nuotaika, kurią dar labiau pabrėžia pačių dizainerių čia, vietoje, sukurti paveikslai, įkvėpti supančios gamtos. Namų komplekso savininkas – verslininkas, turintis tris dukras. Didžiausias pastatas su garažu – tai savininko poilsiavietė, kurioje suprojektuota transformuojama virtuvė, padedanti sutaupyti vietos požeminiame garaže.

Namelyje su sauna, esančiame arčiausiai paplūdimio, svečiuojasi verslininko dukros, o trečiajame – draugai bei giminaičiai.

Siekiant paslėpti bereikalingus statybinius elementus, kaminas buvo paslėptas sienoje, o susiformavusioje nišoje įrengta drabužinė – ji atskiria ir patalpos erdves. Namų eksterjerai dengti natūraliomis medžiagomis ir taip buvo pasiekta, jog pastatai susiliejo su laukine gamta.

Fotografijų autorius – Mareks Gaidamovičs.

52 I 2015: 1 (92)

2015: 1 (92) I 53

i

tendencijos

Kelne sausio mėnesį vykstančios baldų parodos IMM prognozės 2015-iesiems Planuojantiems atnaujinti ar įrengti naują virtuvę, reikėtų pamąstyti ne vien apie naują JOS sienų spalvą, baldų komplektą ar kavos aparatą. Tinkamas virtuvės estetikos, apšvietimo, naujausių technologijų galimybių suderinimas jau yra tapęs savaime suprantamu dalyku. Šiemet ypač didelis dėmesys skiriamas išskirtinėms virtuvės baldų faktūroms, sistemoms ir įrangos funkcionalumui. Atsižvelgdami į naujausias virtuvės dizaino tendencijas, galėsite sukurti funkcionalią ir ergonomišką ERDVĘ, kurioje smagu ne tik valgyti, bet taip pat patogu gaminti ir leisti laisvalaikį.

džiagos savybės lėmė betono triumfą architektūroje, jo estetika pradėta vertinti dar tame pačiame amžiuje. Nuo 1960-ųjų betono paviršiai pradėti naudoti ir kaip atskiri interjero dizaino elementai.

O šiandien? Šiandien betonas atranda savo kelią į virtuves.

Vienas 2014 metais Vokietijoje atliktas tyrimas atskleidė, kokiomis baldų tendencijomis žmonės sektų, jei pinigai jų gyvenime nevaidintų svarbaus vaidmens. Rezultatas toks: septyni procentai respondentų pažymėjo, kad norėtų „Ypatingo dizaino virtuvės, pavyzdžiui, su betono apdaila“. Ir ne be priežasties: betonas – nesenstanti medžiaga, apeliuojanti į tikslinę, dizaino subtilybes išmanančių žmonių auditoriją.

Betono paviršiai – vėsos ir stiliaus pojūtis Betonas neretai vadinamas 20-ojo amžiaus statybine medžiaga, tačiau kalbėdami apie jį, turėtume sugrįžti į daug ankstesnę praeitį. Dar prieš 14 000 metų dabartinės Rytų Turkijos teritorijoje gyvenę amatininkai naudojo skiedinį, pagamintą iš negesintų kalkių. Beveik prieš 3000 metų finikiečiai lemiamai patobulino produktą: skiedinį sumaišę su vulkaninės kilmės uoliena, jie sukūrė tvirtą ir, skirtingai nuo anksčiau minėto kalkių skiedinio, vandenyje netirpią medžiagą. Šią technologiją perėmė ir pritaikė romėnai – taip naujoji medžiaga greitai užkariavo Europą kaip opus caementitium, šiandien žinoma kaip „romėnų betonas“.

Viduramžiais betonas, kaip ir daugelis kitų civilizuotų pasiekimų, buvo nugramzdintas į užmarštį. Jis iš naujo atrastas tik 18-ame amžiuje. Nors ilgą laiką tik praktinės me-

54 I 2015: 1 (92)

Serijoje „Concrete“ LEICHT pristato modelį, kuris statybinių medžiagų estetiką perkelia į virtuvę. Pasiekiama keliais atspalviais, linija yra gaminama rankomis. „Tam, kad pagamintume paviršių, vidutinio tankio medienos plaušų plokštę gruntuojame poliesteriu ir padengiame pusiau blizgiu tinkamos spalvos laku. Tuomet turimą paviršių dengiame apytiksliai 0,5 – 1 mm storio betono sluoksniu. Visa tai kuriama rankomis“, – teigia įmonės atstovas Ingo Sigler.

Gamintojas „Zeyko“ naudoja panašią rankų darbo techniką savojo „Horizon Forum Stucco“ modelio gamyboje, kuris pasiekiamas trimis rudos spalvos atspalvių variantais.

Pasitelkus „Zeyko“ technologiją, betono paviršius apdirbamas tik po to, kai jis būna paruoštas galutinei apdailai. „Iškart, kai betonas išdžiūna, paviršių dengiame dviem sluoksniais patvaraus lako. Tai užtikrina betono glaisto tinkamumą naudoti virtuvės aplinkoje“, – pasakoja įmonės marketingo vadovas Tobias Hollerbach. Neretai derinami su lakuotu stiklu ar natūraliu riešutmedžiu, betono fasadai puikiai dera prie kitų medžiagų ir leidžia sukurti elegantišką bei šiltą dizainą. Visa tai atspindės 2015 metų virtuvių baldų kolekcijos, kuriose bus labai daug betono.

Gartraukių įvairovė Neprivalote išeiti pasivaikščioti judriausioje miesto gatvėje piko metu, kad įsitikintumėte, koks svarbus mums yra švarus ir grynas oras. Į tai atsižvelgti svarbu ir namuose, o ypač, jei visai šeimai gaminate lašišą pagal Viduržemio jūros regiono receptą su daugybe česnako. Kaskart virtuvėje ruošiant karštus ir aromatingus patiekalus, tuojau pat visoje patalpoje pasklinda sumišęs garų, apdorojamo maisto ir riebalų kvapas. Kas per daug, tas nesveika, tad visai nestebina tai, kad amerikiečių įmonė „Vent-A-Hood“, pristačiusi savo ventiliacijos sistemą „Magic Lung“, sulaukė didžiulės sėkmės. Išvystyta 1940-aisiais, „Magic Lung“ sistema buvo pirmasis komercinis gartraukis, skirtas naudoti namuose. Šio gartraukio efektas buvo lyginamas su mechaniškai stipriu kaminu. Šis Teksase sukurtas itin efektyvus mechanizmas neilgai trukus tapo naudojamas viso pasaulio virtuvėse ir sulaukė pripažinimo. „Vent-A-Hood’s“ „Magic Lung“ gaminamas iki šiol. Šiandien teksasietiškas originalas turi konkuruoti su ventiliacijos sistemomis, kurios išsiskiria aukštu dizaino ir funkcionalumo lygiu. Vokiečių gamintojo „Berbel“ sistemos yra geriausias to pavyzdys. Ypač žavimasi naujuoju jos gaminamu ir vis labiau populiarėjančiu gartraukiu „Glassline“. Išskirtinio dizainio gartraukis harmoningai dera prie virtuvės kaip visumos. Stiklinis gartraukio fasadas yra lengvai iškreiptas, o išmetimo anga diskretiškai apvesta nerūdijančio plieno juostele. Dėl savo technologijos gartraukis pasižymi keliomis moderniomis ypatybėmis: pavyzdžiui, riebalų dalelės, susidarančios gaminant maistą, yra ne filtruojamos, bet atskiriamos veikiant išcentrinės jėgos funkcijai – taip pašalinama iš esmės 100 % riebalų dalelių.

„Bora“ – kompanija iš pietų Vokietijos – šiuo atžvilgiu žengia žingsnį į priekį. Šio gamintojo produkcijos linija „Basic“ derina aukštos kokybės kaitlentes su centre įmontuotu surinkėju, karšto valgio ruošos metu susidarančius garus nukreipiančiu žemyn. Šalinamas oras yra filtruojamas be jokio matomo gartraukio. Ši sistema gali būti įtaisoma bet kurioje virtuvėje ir yra labai patogi valyti, tad švaros palaikymas tikrai nebus galvos skausmas. „Falmec‘s“ gryno oro konceptai peržengia virtuvės naudojimo ribas. Ši italų kompanija siūlo viską, nuo ko priklauso geras oras, – nuo nykstančių nerūdijančio plieno oro valytuvų iki klasikinių surinktuvų – ji taip pat akcentuoja ir tai, kad oro užterštumas vidaus patalpose iki šiol yra neišspręsta problema. Naudodamiesi gamintojo „Falmec“ „Bellaria“ gartraukiu, galime turėti švarų orą ir garantuoti, jog visos nepageidautinos garų dalelės bus rūpestingai sulaikomos ir susiurbiamos. Žvelgiant į tokią didelę gartraukių pasiūlą, galima įsitikinti, jog tinkamiausią ir patogiausią naudoti gartraukio modelį išsirinks bet kuris žmogus.

Gamintojo „Miele‘s“ „DA 6796 Shape” gartraukis taip pat vertas dėmesio. Kamino dalies nebuvimas leidžia sukurti elegantišką gartraukio kontūrą. „Miele“ siūlo daugybę stebinančių techninių pranašumų: gamintojo „Con@ ctivity“ 2.0 sistemoje galinga gartraukio siurbimo funkcija automatiškai reguliuoja tai, kas vyksta ant kepamosios dalies, numatydama garų gamybą valgio ruošos metu bei užtikrindama tinkamą virtuvės mikroklimatą.

Gamintojas „Berbel“ siūlo gartraukio modelį tiems, kurie pirmenybę teikia neišskirtiniam dizainui. „Berbel“ „Moveline“ gartraukio modelis yra visiškai paslepiamas stalviršyje. Gartraukis yra matomas tik tada, kai yra naudojamas: pakėlimo funkcija leidžia keisti jo lokaciją priklausomai nuo poreikio.

2015: 1 (92) I 55

Nepamirškime to, kas stalčiuose „Tvarkingi namai – tvarkingas protas“ – byloja sena patarlė, užsimenanti ne vien apie praktinę tvarkos reikšmę. Nuolatos artimiausioje aplinkoje palaikydami tvarką, užtikriname švarą ir tiesiog palengviname sau gyvenimą.

Kaip būtų puiku minėtą posakį pritaikyti ir virtuvėje – juk išties tiek daug laiko (žinoma, jei neturime gero įpročio viską padėti į savo vietas) iššvaistome ieškodami maisto ruošai reikiamų indų bei ingredientų!

Nė kiek nestebina tai, kad šalia nuolatinio produktų išorės dizaino tobulinimo, virtuvių gamintojai daug dėmesio skiria ir „vidaus“ darbams. Nors patogumas vartotojui yra vienas iš svarbiausių faktorių, virtuvėje nedera pamiršti sukurti vietos visiems reikalingiems daiktams. Kaip teigia vokiečių gamintojo „nobilia“ atstovė Sonja Diermann, šiuo metu ypač madingos harmoningos linijos ir tolygūs paviršiai, tad žmonės, užuot skirstę virtuves į kelias atskiras erdves, jas plečia ir didina. Kuo didesnė individuali erdvė, tuo didesniu iššūkiu tampa tinkamai suplanuoti ir išnaudoti erdves. Atsižvelgdama į šiuos poreikius, „nobilia“ sukūrė „Profi+“ sistemą, kurioje ypač didelis dėmesys skiriamas patogiam judėjimui virtuvėje, aukštos klasės dizainą atspindinčiam tvirtumui ir reikmenų laikymo vietos

56 I 2015: 1 (92)

gausai. „Profi+“ baldų sistema pasižymi itin ergonomiškais stalčiais bei lentynomis, todėl triukšmas juos darinėjant ir užkampiai, kuriuose gali kauptis purvas, – jau praeitis.

Gamintojas LEICHT sukūrė Q-BOX sistemą, kuri išsiskiria ypatingu interjeru, kuriamu ne kur kitur, o stalčiuose.

Funkcionalu, estetiška, patogu – tokios pirmos mintys šauna į galvą pamačius Q-BOX stalčius. Trys gamyboje naudojami esminiai elementai – ąžuolas, nuimama juodos anglies faktūros danga ir matinis baltas porcelianas. Praktiški elementai, pavyzdžiui, dėklas peiliams ar folijos žirklės gali būti įterpti sistemos stalčių viduje, tad kiekvienas daiktas randa savo vietą.

Gamintojas „SieMatic“ pristatė savo „MultiMatic“ sistemą dar 2013 metais, kuri praėjusį rudenį tapo tikra naujove. Šios sistemos vizitinės kortelės yra patentuoti daugiafunkciniai bėgeliai stalčiams bei įvairūs elementai iš aliuminio, suteikiantys ypatingą dizainą stalčių bei spintelių vidaus interjero detalėms. Vartotojams tai leidžia pasirinkti idealiausią, individualius poreikius atitinkančią baldų konfigūraciją, o stalčių atidarinėjimas tampa dideliu malonumu.

Kol „SieMatic“ kuria homogenišką dizainą, „Ballerina“ siekia įvairovės. Nuo dabar ši virtuvių sistemas kurianti vokiečių kompanija siūlo net penkias skirtingas išvedimo

sistemas: GRASS gamintojo sistemą „Dynapro“ ir „Blum“ gamintojo „Legrabox“. Pastaroji yra išskirtinai elegantiška – iš dalies todėl bėgelių stalčiams sistemos neapsunkina storos stalčių sienelės ir taip sukuriamas lengvumo bei patogumo įspūdis.

Gamintojas „Bulthaup“ ir toliau tobulina stalčių interjero detales bei pristato „b3“ elementus. Galimi skirtingi talpyklų dydžiai (0, 8 l, 1, 2 l bei 2, 8 l) suteikia galimybę naudotis bei komponuoti jas pagal poreikius, o sukurtas asimetriškas dugnas yra skirtas įstatyti talpyklas į stalčiuose numatytą prizmės formos laikymo sistemą, suteikiančią stabilumo ir apsaugančią nuo slidinėjimo. Toks dugnas taip pat patogus naudoti elementus, statant juos ant stalviršio, nes dėl unikalios formos talpykla pakrypsta žmogaus link.

Išdėstymas stalčiaus viduje gali būti standartiškas, kaip numato pats gamintojas, arba atitikti individualius poreikius. Talpyklos pagamintos iš aukščiausios kokybės balto plastiko, vizualiai labiau primenančio porcelianą. Skaidrūs dangteliai atrodo elegantiškai, taip pat sulaiko prieskonių ar kitų produktų kvapus. Gamintojas taip pat siūlo ir itin estetišką sprendimą, skirtą ritininėms virtuvės priemonėms, tokioms kaip popieriniai rankšluosčiai, kepimo popierius ar folija. Cilindro formos dėklas iš aliuminio grakščiai įsistato į prizmės formos laikymo sistemą stalčiaus viduje, neslankioja ir nesudaro netvarkos įspūdžio. Į aliuminį dėklą įdėtos vyniojamos priemonės lengvai naudojamos per siaurą tarpelį ir neiškrenta iš bendro interjero konteksto. „Bulthaup“ sukurtoje stalčių laikymo sistemoje puikiai įsikomponuoja deimanto formos prieskonių stiklainiai, kuriuos galima išrikiuoti vieną šalia kito. Stiklainiai pagaminti iš deginto poliruoto stiklo bei užsukamų aliuminio dangtelių. Gamintojas nepamiršo ir problemos, kylančios stalčiuose lėkštes dedant vieną ant kitos, todėl buvo sukurta laikymo sistema,

leidžianti išrikiuoti jas vertikaliai. Čia galima išdėstyti laikiklius, skirtus ne tik lėkštėms, bet ir seklesniems dubenims, dangčiams bei įvairaus dydžio pjaustymo lentoms.

Virtuvės baldų gamintojų lyderiai, kurdami naujausias interjero tendencijas, didelį dėmesį skiria baldų ergonomikai, kuri ypač svarbi virtuvėje – namų erdvėje, pilnutėlėje įvairiausių rakandų, produktų ir indų. Tam, kad nereiktų gaišti laiko jų beieškant, baldų gamintojai siūlo virtuvės, kurioje kiekvienas daiktas turėtų savo vietą, koncepciją.

2015: 1 (92) I 57

Virtuvės išvaizdos revoliucija: naujos faktūros Senas dizainerių posakis „Forma sukuria funkciją“ visada koja kojon žengia su kitu svarbiu komponentu – medžiaga.

Virtuvės apstatymas ir baldai visuomet turi būti patvarūs ir užtikrinti didžiausią komfortą. Be to, viskas turi būti apgalvota taip, kad baldai visada atlaikytų didelį karštį bei drėgmę. Taip pat svarbu, kad ant baldų sistemų paviršiaus būtų galima maisto produktus pjaustyti taip, kad netyčia iš rankų neišslįstų peilis. Šiandien, kaip niekada, pirkėjas gali susikurti virtuvę pats pagal savo individualius poreikius: šiuolaikinė rinka siūlo gausybę medžiagų tam, kad suteiktų harmoningą atviro plano gyvenamąjį ir maisto ruošimui skirtą plotą.

Pateiksime pavyzdį iš Austrijos. Tai – gamintojas EWE, garsėjantis savo kūrybiškais virtuvės sprendimais. Šiandien EWE pristato virtuves su spalvotais laminuotais paviršiais ir jiems būdingu unikaliu bruožu – odos imitacija. Šis efektas pasiekiamas gamyboje panaudojant specialų laką, kuris leidžia imituoti tikros odos įvaizdį ir pojūtį. Šis efektas ne tik sukuria estetinį vaizdą, bet kartu užtikrina atsparumą bei tinkamumą naudoti virtuvės aplinkoje.

Nuo švelnios odos iki kieto akmens: gamintojas „Ballerina Küchen“ neseniai pristatė virtuvę, kurioje dominuoja dar viena ypatinga naujovė – juodo akmens fanera. Panaudojant šią netradicinę medžiagą, baldų apdaila individualius elementus verčia masyviais akmens blokais. Gyvumo tokiam sprendimui gali suteikti, pavyzdžiui, stiklinės durelės arba stilingi interjero bei dekoro elementai – vazos, augalai, indai.

58 I 2015: 1 (92)

Tiems, kam patinka šiek tiek labiau populiarūs dalykai, turi ką pasiūlyti gamintojas „Oster“, gaminantis solidžius medžio baldus. Kompanija pristato savo „Picea“ modelį, kurio gamyboje naudojama tikros eglės fanera. Tai – visai nauja paviršiaus tekstūra, sukurta eglės fanerą klijuojant prie specialių laminuoto medžio plokščių. Taip natūralumas derinamas su naujausiomis moderniomis technologijomis. Požiūrį į savo gaminius atspindi tvarumo gamintojo politika: gamyboje kompanija naudoja tik iš atidžiai stebimų šaltinių surinktą medieną. Pardavusi vieną virtuvės baldų komplektą, įmonė kaskart pasodina medį.

DIZAINO KELIONĖS

i

2015: 1 (92) I 59

i

DIZAINO KELIONĖS

60 I 2015: 1 (92)

DIZAINO KELIONĖS

i

po pasaulį akimis Vieta: Roterdamas, Nyderlandai.

Realizacija: 2013 m.

Fotografijos: Hugo Thomassen.

Design hotels TM grupės narys

Roterdamas – tai miestas, veikiamas daugybės veiksnių: tarptautiškumo, meniškumo, progresyvios architektūros ar nuo seno gyvuojančių uostamiesčio tradicijų. Po Antrojo pasaulinio karo itin sustiprėjo ir išryškėjo senos bei naujos kultūros samplaika ir taip buvo suformuotas unikalus estetinis požiūris į daugelį dalykų. Kaip ir pats miestas, Mainport (angl. „pagrindinis uostas“) viešbutis atspindi tarpkultūrinę įtaką, tačiau pasirinkęs tik geriausias jos duotybes: australišką virtuvę, rytietišką vonios tradiciją, papildytą vietiniu miesto įvaizdžiu. Anot viešbučio savininko, interjere būtina atspindėti ir čionykščią kultūrą, nes būtent jos pažinimas yra pagrindinis atvykėlių siekis. Mainport įvaizdžiui kurti buvo pakviestas

vietinis dizaineris Feran Thomassen, sukūręs šį bei tą unikalaus ir intriguojančio.

Nemažai Roterdamo pastatų yra išlikę nuo 13-ojo amžiaus, tačiau net dabar tuometinę architektūrą galima vadinti modernia. Šis miestas visuomet buvo tas, į kurį Europa atsigręždavo ieškodama įkvėpimo. Viešbučio pastatas buvo kurtas danų architektų komandos MAS Architectuur ir atspindėjo pasaulyje gerai pažįstamas stilistines Nyderlandų savybes – tai yra inovatyvumą ir drąsų dizainą.

Fasadui dekoruoti buvo parinktos aliuminio plokštės ir daug stiklo. Taip atspindėtas miesto industriškumas ir šiuolaikiškumas. Į prieplaukoje esantį pastatą galima patekti dviem būdais – iš gatvės arba uosto pusės prisišvartavus

2015: 1 (92) I 61

krantinėje, vedančioje tiesiai į įstiklintą fojė. Laukiamojo skaidrumas sukuria nuotaiką lyg miestas ir vanduo persikeltų į vidų, o vidus – į miestą. Dizaineris būtent ir siekė suformuoti betarpišką ryšį tarp išorės ir interjero bei privilioti ne tik miesto svečius, bet ir vietinius gyventojus.

Visi 215 kambarių pasižymi tarptautiškumu, modernumu, erdvumu ir originalumu. Svečiai gali džiaugtis aukštomis lubomis, vaizdu pro langus, didžiuliais dušais, nerasojančiais veidrodžiais, sūkurinėmis voniomis ir karališko dydžio lovomis. Tiems, kurie nori dar daugiau patogumo, viešbutis gali pasiūlyti privačias suomiškas pirtis ir jakuzzi vonias. Visuose kambariuose dizaineris Feran Thomassen siekė perteikti maksimalų komfortą ir prabangos įspūdį.

62 I 2015: 1 (92)

Autorius derino kūrybiškumą su techniniais sprendimais, o estetiką su funkcionalumu. Jam buvo svarbu ne tik gera stilistika, bet ir praktiškumas. Pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo pats miestas, pastato architektūra, gyventojų kultūra.

Visa tai paskatino išnaudoti erdvę kūrybiškai ir suteikti kiekvienam kambariui unikalumo.

Futuristinė architektūra padiktavo drąsių sprendimų perkėlimą ir į vidų, o pavydėtina viešbučio lokacija – senosios upės Mezo krantinė – suteikė moderniam interjerui natūralumo ir švelnumo. Čia vyrauja elegantiškos linijos, išraiškingos plokštumos, turtingos tekstūrų, stebina inovatyvios idėjos, padedančios suformuoti unikalią patirtį būsimam svečiui. Kambarių ir bendro naudojimo patalpų

vaizdas yra modernus, tačiau labai rafinuotas ir prabangus. Erdvus laukiamasis pasitinka įspūdingu didžiuliu šviestuvu – kompasu, o šalia laiptų išrikiuoti kompanijos Vitra pagaminti rankų darbo pufai bei spalvingi itališko dizaino baldai suteikia spindinčiai šviesiai erdvei ryškumo ir žaismingumo. Vos tik įžengus į vidų, galima nujausti, jog šio viešbučio interjeras tikrai yra išskirtinis.

Dizaineris Feran Thomassen yra ypač gerai pažįstamas savo stilistika, pasižyminčia sudėtingomis ir itin drąsiomis ryškių skaitmeninių tapetų kompozicijomis, kurioms buvo pasirinkti įvairūs vaizdiniai, vėliau atspausti audinyje ir perkelti ant sienų. Pagrindinė idėja buvo tokia, jog kiekvienas aukštas atspindi skirtingus žemynus,

kuriuos stengtasi perteikti būtent per sienų tapetus, gobelenus, spalvinę gamą, aksesuarus ir baldus. Nepaisant to, jog viešbutis yra didžiulis, stebina detalumas ir dėmesys kiekvienai smulkmenai. Estetiškai perteikiamos keliautojo, uosto ir sveikatingumo temos, atsispindinčios interjere bei subtiliai persidengiančios viena su kita, tačiau pernelyg nekonkuruojančios. Baldų dizaino įvairovė tokia pat plati kaip ir dekoro elementų bei tapetų, todėl čia galima pamatyti ir retro ar 5-ojo dešimtmečio, ir naujesnius, šiuolaikinius baldus, įtinkančius įvairaus amžiaus bei skonio lankytojams.

Interjero autorius daug dėmesio skyrė ir apšvietimui – ne tik bendram, bet ir vietiniam bei akcentiniam ar deko-

2015: 1 (92) I 63

ratyviam. Buvo pasirinkta nemažai įspūdingo dizaino šviestuvų, perteikiančių įvairias tematikas ir užsimenančių apie tolimus kraštus. Kambariuose kiekvienas baldas ar dekoro elementas spinduliuoja kokybę ir aukštą dizaino lygį, todėl visi viešbučio kampeliai atrodo prabangiai. Čia suderinta galybė tekstūrų bei apdailos medžiagų – stiklas, akmuo, keramika, oda, vilna, plastikas, mediena, plienas.

Vienspalvės plokštumos ornamentų kontekste suteikia stabilumo ir pusiausvyros bei padeda išgryninti stilistiką, jos neperkrautos raštų, o žemės atspalviai derinami su ryškiais afrikietiškais, rytietiškais tonais, sukuria dinamiškas kompozicijas. Nebijota greta išdėstyti ir įvairaus mastelio bei reikšmės baldų – tokie sprendimai rizikingi,

64 I 2015: 1 (92)

tačiau intriguojantys ir padedantys atkreipti dėmesį ne tik į bendrą vaizdą, bet ir į atskiras patalpų zonas.

Taigi, interjero kūrėjo siekis buvo sudaryti drąsaus, veržlaus ir įtikinančio dizaino įspūdį. Kadangi kambariuose turėjo atsispindėti tam tikri kultūriniai aspektai, nebijoma naudoti visko ir daug. Juk niekur nėra nurodyta taisyklė, jog tapetuojama turi būti visa siena, ar kad ant jos turi būti tik vieno piešinio tapetai. Čia nepaisoma elementarių taisyklių, bet galbūt būtent todėl šitoks viešbučio įvaizdis ir traukia lankytojus bei keliautojus. Veikiausiai toks akiplėšiškas taisyklių laužymas ir sukuria dizaino tendencijas būsimiems, ne tokiems demokratiškiems interjerų autoriams.

2015: 1 (92) I 65

i

DIZAINO KELIONĖS

Originali

Vieta: Val Thorens, Prancūzija.

Realizacija: 2012 m.

Fotografijos: Francis Amiand.

Design hotels TM grupės narys

kalnų viešbučio rekonstrukcija Le Val Thorens – tai keturių žvaigždučių viešbutis, įsikūręs bažnyčios aikštėje, pačiame slidinėjimo kurorte. Vieną iš seniausių vietos viešbučių po 30 metų naudojimo buvo nutarta renovuoti ir suteikti naują gyvenimą, išsaugant savitą charakterį. Buvo siekiama sukurti prabangią, tačiau tuo pat metu ir sportišką stilistiką, papildytą kūrybiška dizaino dvasia. Šiam iššūkiui pasitelkta ID Associés architektų kompanija su Gilles Leborgne priešakyje.

Norėdami suteikti maksimalų poilsį ir komfortą viešbučio svečiams, architektai visų pirma praplėtė viešbučio atsipalaidavimo zonas – buvo suprojektuotas vidaus baseinas, iš kurio galima grožėtis panorama, taip pat įrengtas prabangus SPA.

66 I 2015: 1 (92)

Vienas iš svarbiausių interjero akcentų – ložė – buvo renovuota, išlaikant praeities užuominas. Dabar ši pastato dalis atskleidžia viešbučio tematiką ir supažindina su vietos charakteriu. Autentiška kalnų atmosfera virto dėmesio centru, todėl interjere pagrindinėmis apdailos medžiagomis pasirinktas akmuo ir mediena. Autoriai, siekdami įtikti būsimiems lankytojams, interpretavo kai kuriuos stilistinius elementus ir modernizavo erdvę, linijas, formas, paviršius. Taip pat buvo pakeista prabangaus interjero sąvoka – nuo diskretiško ir intymaus, artistiško ir modernaus, iki tradicinio, skirto šeimai.

Būtent todėl čia galima rasti ir klasikinio dizaino ar vintažinių ir pačių naujausių baldų. Šitokia įvairių laikmečių baldų

samplaika buvo perteiktas tęstinumas, viešbučio istorija, besitęsianti iki šiandienos, o šiuolaikiškų, stilingų baldų kompozicijos primena savotišką muziejų ar galeriją, pabrėžiančią, jog viešbutis yra skirtas ir praeities, ir ateities kartoms. Įvairių paskirčių patalpose iškabintos fotografijos, demonstruojami filmai, paveikslai bei skulptūros skatina nepamiršti apie daugiau ar mažiau žinomas, tačiau pasaulyje garsias asmenybes.

Viešbutis siūlo 83 erdvius ir jaukius kambarius su balkonais. Šviesi mediena, skandinaviški baldai, prislopinti atspalviai – visa tai sukuria harmoningą aplinką maloniam poilsiui, o kalnų namelio stilistika padeda pajusti daugiau privatumo ir komforto. Kadangi viešbučio svečiai viduje daugiausiai laiko būna vakaro metu, nes dieną praleidžia kalnuose, didelis dėmesys buvo skirtas apšvietimui. Architektai numatė galimybę reguliuoti šviesos intensyvumą, o keliose vietose suprojektuoti šviestuvai gali būti jungiami pagal norimas apšviesti kamba-

rių zonas. Siekiant sukurti saugumo kalnuose įspūdį, dvigulių lovų galvūgaliai buvo įstumti į suformuotas nišas, o šalia pakabinti šviestuvai sukūrė intymią bei saugią atmosferą.

Prigesinti sienų tonai subtiliai dera prie švelnių kailinių lovatiesų bei vilnonių pagalvėlių. Natūralūs žemės atsplaviai bei minkšta kiliminė danga padėjo suformuoti malonią aplinką, veikiau primenančią namus nei viešbutį. Tačiau čia nepamirštos ir šiuolaikiniam žmogui aktualios technologijos – tiesioginis telefono ryšys, nemokamas bevielis internetas, kabelinė televizija ir nuomojami grotuvai bei planšetiniai kompiuteriai.

Vienas iš originaliausių šio viešbučio ypatumų – originalus kambarių išdėstymas. Pagrindinę salę, kurioje sukurtos įvairios poilsio bei laisvalaikio zonos, supa ratu išsidėstę laiptai su turėklais, vedantys į kambarius. Toks unikalus sprendimas sukuria labai stiprią kurortinę nuotaiką ir bendrumo jausmą, nes išvengta nykių koridorių ir taip svečiams sudaryta puiki

2015: 1 (92) I 67

galimybė bendrauti tarpusavyje, dalintis įspūdžiais apie mėgstamą slidinėjimo sportą. Per kelis aukštus išrikiuoti kambariai taip pat pabrėžia pastato erdvumą, o laisvalaikio zona tampa atvira centrine ašimi, aplink kurią išsidėstę privatūs kambariai, skirti poilsiui. Bendro naudojimo patalpoje esantys žinomi penktojo dešimtmečio baldai dvelkia istorija ir supažindina svečius su turtinga viešbučio praeitimi. Viršuje pakabintas spalvingas stiklo dekoras, sukurtas menininko Martin Richman, suteikiantis patalpai modernios elegancijos ir subtilaus blizgesio. Kaip interjero akcentai vietomis naudojamos knygų raudonais viršeliais eilės, kurių autorius – prancūzų intelektualas, archeologas Victor Guérin. Šiose knygose galima rasti daugybę įdomybių apie kalnus, todėl lankytojai, įsitaisę dizainerio Gerrit T. Rietweld sukurtuose foteliuose Utrecht, gali jas pavartyti. Raudoni viršeliai praturtina ir „naktinę”, tamsią patalpų atmosferą bei suteikia jai gyvumo.

Interjero autoriai visur panaudojo švelnius, prigesintus pilkšvus ar rusvus sienų tonus, nes jie atrodo šiuolaikiškai ir šiltai. Kadangi medis yra viena iš populiariausių naudojamų medžiagų kalnų viešbučiuose, buvo rastas išskirtinas, rečiau taikomas sprendimas – melsvoji eglė. Architektai stengėsi nenaudoti populiarios medaus atspavio medienos, nes norėta sukurti šiuolaikišką interjerą ir išvengti tradicinės kalnų trobelės įvaizdžio. Būtent todėl ir buvo ieškota sprendimo, padėsiančio perteikti medienos tekstūros grožį, tačiau išlaikyti interjero išskirtinumą. Melsvoji eglė tapo apdailos medžiaga, padėjusia įgyvendinti užsibrėžtus siekius. Gilles Leborgne jautrus požiūris į tekstūras padėjo komponuoti įvairius audinius bei faktūras ir taip sukurti jaukumu spinduliuojančius miegamuosius bei atsipalaiduoti skatinančias bendro naudojimo zonas.

Kalnų viešbučių yra daug, tačiau šis yra vienas iš nedaugelio, kuriame drąsiai perteiktas istorinis palikimas bei sukurta aplinka, atspindinti sėkmingus praeities momentus ir epochas, skatinanti vertinti modernų dizainą, artimą šiandienos keliautojui.

68 I 2015: 1 (92)

2015: 1 (92) I 69

i

DIZAINO ISTORIJA

DIDYSIS stalius Hansas Jørgensenas Wegneris (1914 – 2007) yra vienas iš tų iškilių žmonių, kurių pavardes minime, kalbėdami apie savarankiškos Danijos dizaino mokyklos formavimąsi XX a. viduryje. Skirtingai nuo tokių universalių žmonių, kaip Arne Jakobsenas, Poulas Henningsenas arba Verneris Pantonas, Hanso Wegnerio veiklos sritis buvo ganėtinai siaura – visą gyvenimą jis daugiausiai projektavo kėdes, kurių iš viso sukūrė daugiau nei 500; apie 100 iš jų buvo pagaminta serijiniu būdu, o keletas ilgainiui virto Danijos dizaino ikonOmis. Profesinė ir gyvenimiškoji H. Wegnerio patirtis skleidėsi toli už baldų gamybos sferos ribų.

Tekstas: JonO MalinauskO.

Intarsija puoštas bufetas, 1944 m.

Pirmasis H. Wegnerio suprojektuotas fotelis, 1937 m.

H. J. Wegneris gimė Tønderio miestelyje, Pietų Jutlandijoje, batsiuvio šeimoje. Mažajam Hansui didelį įspūdį darė tėvo profesinis meistriškumas, tad kiek paūgėjęs jis įsidarbino pameistriu staliaus dirbtuvėje. Jos šeimininkas H. Stahlenbergas netrukus pastebėjo berniuko potraukį dirbti su medžiu ir patikėjo jam vis sudėtingesnes užduotis. Būdamas septyniolikos, Hansas įgavo staliaus kvalifikaciją, bet liko dirbtuvėje dar 3 metus, iki pat karo tarnybos pradžios. Staliaus darbo patirtis visam gyvenimui

70 I 2015: 1 (92)

Arhuso miesto rutušės interjeras, 1940 m.

suteikė unikalų „medžio jausmą“ ir puikų gamybos procesų išmanymą. „Baldo projektavimą dažnai pradedu nuo klausimo sau pačiam: jei būčiau geru amatininku, ar imčiausi gaminti tokį daiktą?

Jei norite, mano studiją galite vadinti staliaus dirbtuve – rankų darbas čia yra ne mažiau svarbus nei idėjų paieškos“, – yra sakęs garsusis kūrėjas.

Baigęs karo tarnybą, H. Wegneris pradėjo studijuoti architektūrą Kopenhagos Technikos koledže, tačiau susidomėjo Baldininkų gildijos parodomis.

Pirmoji įvyko 1927 m. Būtent ji parodė jaunajam meistrui, ką galima pasiekti, amatininko patirtį derinant su naujomis dizaino idėjomis. Užsibrėžęs tikslą tapti dizaineriu ir plėtoti nuosavą baldų gamybą, Hansas 1936 m. pradėjo studijas Menų ir amatų mokykloje. Jau po metų jis sukūrė pirmąjį fotelį, kurį Ove Landerio baldų dirbtuvės pagamino ir eksponavo parodoje Dekoratyviojo meno muziejuje. Šis projektas ilgam laikui nulėmė H. Wegnerio darbo pobūdį: jo projektai buvo skiriami realizuoti

koks žaidimas“, – prisiminė Wegneris – „kiekvieną rudenį į parodą turėdavome pristatyti kažką naujo.

Aš braižydavau, o Johannes pagamindavo. Buvome laimingi, jei pavykdavo parduoti visas ekspozicijos kėdes – apie nieką daugiau nė nesvajojome“. Reikalai pradėjo keistis nuo 1944 m., kai H. Wegneris sukūrė pirmąją iš vadinamųjų „kiniškų“ kėdžių ciklo.

Jų konstrukcinė schema buvo perimta iš senosios Kinijos. Būdingas jos bruožas – atlošo ir abiejų porankių atlikimas iš vientiso lenktos medienos strypo. Toks sprendimas leido išryškinti natūralią medžio plastiką, be to, buvo ergonomiškai patogus.

Kėdė Peacock, 1947 m.

kvalifikuotų stalių ir baldžių dirbtuvėse, o vėliau pritaikomi serijinei gamybai stambesnėse baldų įmonėse. Jei staliai atsisakydavo vykdyti jo sumanymus, Hansas pasiraitodavo rankoves ir pats stodavo prie darbastalio. Taip, pavyzdžiui, nutiko 1944 m., gaminant medžio intarsijos technika dekoruotą bufetą.

Net patyrę specialistai tvirtino, kad kokybiškai atlikti visų 3000 detalių darbus yra neįmanoma. Tuomet Hansas pasigalando savo senąjį kišeninį peilį ir per savaitę išpjovė iš faneros pano elementus.

Nuo 1940 m. Wegneris pradėjo dirbti Arhuso mieste, projektavimo biure, kuriam vadovavo Erik Møller ir kylanti architektūros žvaigdė Arne Jacobsen. Pastarajam projektuojant miesto Rotušės pastatą, Wegneris buvo atsakingas už visų jo baldų gamybą. Būtent čia pasireiškė jo savitas stilius, kurį pats Hansas apibūdino kaip „senojo stiliaus žymių nuvalymą nuo baldų ir jų išgrynintos konstrukcijos atskleidimą“. Lengvos kėdės strypi-

nias atlošais sklandžiai įsiliejo į Rotušės patalpų interjerus. Strypinių konstrukcijų temą H. Vegneris išplėtojo 1947 m., sukurdamas vadinamąją Povo kėdę (angl. „Peacock chair“) – šiuolaikinę istorinės Winsdoro kėdės, žinomos nuo XVIII a., interpretaciją. Vėliau jis persikėlė į Kopenhagą ir 1948 m. atidarė čia savo dizaino studiją.

Dar 1940 m. H. Wegneris pradėjo bendradarbiauti su baldų gamintoju Johanesu Hansenu. Nepaisant amžiaus skirtumo (atitinkamai 26 ir 54 metai), jie tapo darniais partneriais, puikiai suprantančiais vienas kitą. Iš pradžių bendražygiai nusiteikė kartu dalyvauti kasmetinėje Baldininkų gildijos parodoje: debiutas įvyko 1941 m., vėliau nauji projektai buvo ruošiami kiekvieną sezoną iki pat 1966 m., kai įvyko paskutinė Gildijos paroda. Pradėjus veiklą, didelio pelno nesitikėta – dizaineris negaudavo honoraro už savo projektus, o sutartas procentas nuo pardavimų sumos būdavo ganėtinai menkas. „Tai buvo lyg

Istorinių personažų lėlės, sėdinčios ant tradicinių kiniškų kėdžių ir H. Wegnerio kėdžių maketai, 1944 – 1948 m.

Pasibaigus II pasauliniam karui, racionaliam skandinavų dizainui, besiremiančiam nebrangių vietinių žaliavų naudojimu, atsivėrė puikios eksporto perspektyvos ir karo nusiaubtoje Europoje, ir už Atlanto. Tam įtakos turėjo publikacijos spaudoje, kilnojamos dizaino parodos. Pirmoji duris atvėrė Londone, o vėliau, 1954 – 1957 m., keliavo po JAV ir Kanadą. Jų lankytojus pakerėjo ne vien žavus eksponatų paprastumas, bet ir pozityvi, draugiška, demokratiška aplinka, kurią formavo tuometinis Skandinavijos dizainas. Populiarumo bumas tiesiogiai palietė H. Wegnerį: 1950 m. amerikiečių žurnalas Interiors patalpino viršelyje jo „kiniškos“ kėdės Round Chair nuotrauką, pavadindamas ją „gražiausia pasaulio kėde“. Tai lėmė tarptautinį pripažinimą, po kurio pasipylė užsakymai iš viso pasaulio: pavyzdžiui, vienas Čikagos klubas nė nemirktelėjęs užsisakė 400 kėdžių, pavadintų tiesiog The chair.

J. Hansenas atkakliai aiškino, kad tokio užsakymo jo dirbtuvės nesugebės fiziškai įgyvendinti, bet amerikiečiai neatlyžo ir per porą metų kėdės vis dėlto buvo pristatytos. Tačiau tikroji H. Wegnerio karjeros viršūnė buvo pasiekta vėliau, kai telekompanija CBS užsisakė 12 kėdžių savo studijai, kurioje vyko 1961 m. JAV prezidnto rinkimų debatai. Nuotrauka, kurioje įamžintas John‘as F. Ken-

„Kiniškos“ kėdės buvo išskirtinės ir spalva.

2015: 1 (92) I 71

Kėdės Round chair fragmentas, 1948 m.

Prezidentas John‘as F. Kennedy CBS studijoje, 1961 m.

Kėdės Round chair šiuolaikiniame svetainės interjere.

nedy, sėdintis Round chair kėdėje, tapo akivaizdžiu Danijos dizaino triumfo liudijimu. Netrukus, 1951 m., H. Wegneris pasidalino prestižinę verslininko Frederiko Lunningo įsteigtą premiją su legendiniu suomių dizaineriu Tapio Wirkkala. Beje, tas pačias kėdes CBS eksploatuoja ligi šiol – neseniai vienoje jų įsiamžino Barack‘as Obama.

Užgriuvusi pasaulinė šlovė pareikalavo baldų gamybos apimčių didinimo. Greta vienetine gamyba besiverčiančių Johanes‘o Hanseno dirbtuvių sukruto tokie banginiai, kaip: Fritz Hansen, Getama, AP Stolen ir Ry Møbler. Jų bendrai sukurta eksporto kompanija Salesco paskleidė H. Wegnerio baldus po visą pasaulį. Nepaisant to, tebevyko ir smulki serijinė, kone amatinė prototipų bei komplektuojančių dalių gamyba, kurią organizavo stalius Ejnaras Pedersenas. Nuo 1969 metų jo įmonė, pavadinta PP Møbler, pradėjo gaminti baldus didesnėmis serijomis ir ilgainiui tapo žinomiausia H. Wegnerio kūrybinio paveldo realizuotoja.

Firmos PP Møbler baldų ruošinių sandėlis.

Šis suolas pagamintas, pasitelkus kaip pagrindą, „kinišką“ kėdę, 1946 m.

72 I 2015: 1 (92)

Profesinė staliaus patirtis lėmė tai, kad nuo pat pradžios mėgstamiausia H. Wegnerio kūrybos medžiaga buvo medžio masyvas. „Meilė medžiui yra bendras visų žmonių bruožas. Nepriklausomai nuo to, iš kur žmonės kilę, jie negali susilaikyti nepalietę, nepaglostę, nepauostę medienos tam, kad intuityviai pajausti šią medžiagą“, – yra kalbėjęs kūrėjas. Tobula lytėjimo pajauta buvo viena iš esminių baldų apdailos siekiamybių; idealiam detalių paviršių šlifavimui buvo skiriama didžioji gamybos laiko dalis. „Jei jūs žinotumėte,

Kėdė pp52 ir stalas pp75, 1982 m.

kiek daug pastangų sudėta į šios kėdės poliravimo darbus, tikrai nelaikytumėte jos pramoniniu gaminiu“, – pusiau juokais apie vieną iš savo projektų prasitarė H. Wegneris. Užtat rezultatai pranoko visus lūkesčius: būtent tobulas lytėjimo pojūtis kartu su nepriekaištinga atlikimo kokybe teikė PP Møbler baldams ryškaus išskirtinumo. Šių eilučių autorius puikiai atsimena prieš gerą dešimtmetį aplankytą šios įmonės saloną Kopenhagoje ir neįtikėtiną, kone erotišką Round chair medinio atlošo paviršiaus glotnumą. Ne veltui sakoma, kad taktiliniai pojūčiai išlieka atmintyje kur kas ilgiau už vaizdinius...

Be medienos masyvo, H. Wegneris eksperimentavo ir su kitomis medžiagomis: neakivaizdžiai konkuruodamas su garsiuoju amerikiečiu Charles‘u Eams‘u, pokariu jis pradėjo eksperimentus su lenkta-klijuota fanera. Pirmas prototipas, pavadintas Shell chair, išvydo pasaulį 1949 m., užbėgdamas už akių gasiajam Ch. Eames‘o foteliui Lounge chair 670 (1956 m.). Vis dėlto kur kas populiaresnė (nors taip pat primenanti Eames‘o kūrinį) pasirodė kėdė tuo pačiu pavadinimu, pradėta gaminti 1963 m. Iš pirmo žvilgsnio nepatvari medžiaga čia užtikrina reikiamą standumą ir leidžia įsitaisyti labai patogiai. Originaliu H. Wegnerio technologiniu eksperimentu taip pat galima būtų laikyti vėliavakočių lynų naudojimą kėdžių konstrukcijai. Pirmąsyk jie buvo panaudoti dar 1950 m. foteliui, kuris taip ir vadinosi – Flag Halyard, tačiau stiprūs trosai ten buvo naudojami

Kėdės PP 62 fragmentas, 1975 m.

Vaisių padėklas PP 586, 1956 m.

Trikojė kėdė PP 58-3, 1988 m.

Baldai architekto biurui, 1953–55 m.

Transformuojama kėdė Valet Chair, 1951 m.

kaip paprastos sėdynės apipynimo virvės. Vėliau buvo pradėti eksperimentai su tinklo rišimu, stengiantis pabrėžti ažūrinį lynų tvarumą. 1965 m. gimė pirmasis Hoop chair prototipas, savo forma galėjęs pradžiuginti ir krepšinio mėgėjus; jo didijį lanką, skirtą atlošo įtempimui, teko gaminti iš metalinio vamzdžio. Tempimo jėga buvo tokia, kad pats dizaineris buvo atsisakęs minties apie medžio konstrukciją. Tąkart užsispyrė PP Møbler vadovas Søren Holst Pedersen ir po daugelio bandymų automatizuotas medinio lanko gamybos presas visgi buvo sukurtas. 1986 m., paskutinėmis valandomis prieš atidarant Danijos baldų parodą, atsitiktiniu pakeleivingu sunkvežimiu pirmasis medinis fotelis Hoop visgi buvo pristatytas į PP Møbler stendą, kur iškart tapo nauja, šiek tiek netikėta Danijos dizaino ikona.

Skirtingai nuo griežto ir racionalaus, tarkime, vokiškojo funkcionalizmo, skandinaviškąjį yra įprasta vadinti organišku. Galbūt todėl, kad greta kitų veiksnių, nustatančių pozityvius ryšius tarp daikto ir jo vartotojo, yra naudojamas ir humoras, anaiptol nesvetimas H. Wegnerio kūrybai.

Vienas iš žymiausių jo fotelių, sukurtas 1960 m., yra pavadintas Ox (lot. „jautis“). Oda trauktas korpusas iš tiesų primena drūtą jaučio kūną, tačiau atkaltę pažymintys ragai yra lyg ir nupjauti. „Ragų simboliką galime vertinti įvairiai, bet jeigu jų nebėra – nelieka nei agresyvumo, nei įtampos namuose“, – juokavo autorius. Beje, Ox buvo vienas iš mėgstamiausių H. Wegnerio baldų, iki

Kėdė Shell chair, 1963 m.

pat gyvenimo pabaigos puošęs jo namų svetainę.

Kitame fotelyje – Teddy Bear (1953 m.) – taip pat galime įžiūrėti humoristinių sąsajų su garsiuoju pliušiniu žaislu. O vieną ankstyvųjų savo kūrinių dizaineris pavadino Wishbone (angl. „Norų kauliukas“). Sąmoninga klaida? Ogi visai ne: kėdės atkaltės vidurį palaiko V formos detalė, iš tiesų primenanti paukščio krūtinkaulio jungtį, ją perlaužus per pusę ir gavus didesnę dalį, galima tikėtis noro išsipildymo...

Garsus britų dizaineris James Irvin, pats sukūręs daugybę puikių baldų, taip atsiliepė apie kėdžių projektavimą: „Kėdė – pats didžiausias iššūkis dizaineriui. Nerasime kito baldo, kuris taip arti glaustųsi prie žmogaus kūno, prisitaikytų prie visų jo skirtingumų. Kėdė yra ir interjero kompozicijos sudėtinė dalis, ir kartu savarankiška struk-

Kėdė Hoop chair, 1986 m.

Fotelis Teddy bear, 1953 m.

H. Wegneris įmonės PP Møbler dirbtuvėse, 1974 m.

tūra, paklūstanti fizinio tvarumo ir gamybos technologijų reikalavimams“. Galima drąsiai teigti, kad didžioji Hanso Wegnerio kūrinių dalis puikiai atitiko šį apibrėžimą. Jie ne tik sėkmingai integravosi į daugelio pasaulio šalių buitinius interjerus, bet ir tapo jų akcentais, propaguojančiais racionalų ir kartu organišką Skandinavijos dizainą. „Užsieniečiai dažnai manęs klausinėja, kaip mums pavyko sukurti šiuolaikinį „danišką stilių“.

Man tenka atsakyti, kad tai visai nebuvo panašu į kūrybą – veikiau tai buvo nuoseklaus išgryninimo procesas, o mano atveju – supaprastinimas, formos elementų kiekio sumažinimas iki pačios esmės“, – šie paties H. Wegnerio žodžiai labai taikliai apibūdina jo kūrybos esmę.

Kėdė Wishbone, 1949 m.

Fotelis Ox, 1960 m.

2015: 1 (92) I 73

i

TENDENCIJOS

HEIMTEXTIL 2015: Spalvų tendencijų prognozės 2015 metams jau paskelbtos Tarptautinė specializuota namų tekstilės bei audinių interjerui paroda „Heimtextil 2015“ vyks sausio 14 – 17 d. Frankfurte, kur VIENU iš svarbiausių įvykių tampa 2015 m. sezono spalvų ir tekstilės tendencijų, kurios šiemet skirtos temai „Parkas“, paskelbimas.

Atskiros erdvės skiriamos aktualioms tendencijų spalvinėms skalėms, inovatyviems audiniams, atitikusiems šias tendencijas, pristatyti. „Experience“ (liet. „patirtis“) – pagrindinė 2015 m. tendencijų tema, liudijanti, jog tekstilė yra puiki priemonė teikiant motyvuojančią, protingą, įtraukiančią, sensorinę, atsakingą ir interaktyvią patirtį. O šias tendencijas kūrę ekspertai siūlo keturias dizaino kryptis: sensorinę, maišymosi, atradimų ir atminties. Visos jos yra įkvėptos nūdienos socialinių, politinių, technologinių ir meno aktualijų, darančių lemiamą įtaką tekstilės dizaineriams.

Tekstas: Rūta Būtėnaitė, VDA Tekstilės katedros docentė, VDA dizaino krypties meno doktorantė.

74 I 2015: 1 (92)

Sensory Sensorinis: geros savijautos faktorius Dizaineriai, kurdami naujus tekstilės produktus, skirtus namams, orientuojasi į vis didėjantį mūsų susidomėjimą lytėjimo bei sensoriniais impulsais. Jie randa sprendimus, kreipdami dėmesį į glaudų mokslo ir dizaino ryšį, taip padidindami mūsų jutimus, dėl kurių kuriamas geros savijautos jausmas. Šiam tikslui tekstilės dizaineriai naudoja „išmaniosios“ tekstilės technologijas su įmontuotais jutikliais, jautriai reaguojančiais, pavyzdžiui, į šviesos šaltinių pokyčius. Įkvėpimo semiamasi taip pat ir iš grožio ir sveikatingumo pramonės.

Supersensoriniai audiniai remiasi milžiniška lytėjimo poveikio efektų, kurie sužadina mūsų pojūčius (šviesos, moteriškumo ir skaidrumo), įvairove. Taip formuojamas jutiminis kontrastas – tarsi nublizgintų, poliruotų arba lakuotų ir blizgančių, derinamų kartu su popieriniais, tarsi riebių paviršių audiniais, vaizdas.

Spalvinė skalė: sensorinių atspalvių serija, naudojama siekiant sukurti gilesnes patirtis.

Maišymasis: tarpkultūriniai mainai Šioje tendencijoje triumfuoja įvairovė. Kultūrų sintezė paskatina modernaus etninio paveldo pakilimą. Nuo šiol pradedamas naujas žaidimas, kurio pavadinimas – savarankiški skirtingų tapatybių eksperimentai ir sąveikos.

Audinių motyvai, raštai ir spalvos derinami vienas su kitu beveik chaotiškai. Afrikos gentinis dizainas sujungiamas su trimačiais erdviniais šokiruojančiais motyvais, retro su futuristiniais, skaitmeniniai su gamtiniais.

Tuo pačiu metu žmonės entuziastingai sutinka masinės gamybos produktų perdirbimo ir antrinio panaudojimo idėjas. Kuriamos naujos programos, deramai atsižvelgiant į atliekų medžiagų esmines savybes. Šių ieškojimų rezultatas – visaverčiai dizaino objektai, ir ne ką mažiau svarbus nepriklausomybės pojūtis nuo bet kokios rūšies dermės principų.

Spalvinė skalė: nederančių, kontrastuojančių atspalvių diapozonas, skirtas eksperimentuoti ir žaisti.

Mixology

2015: 1 (92) I 75

Atradimas: prognozuojant ateitį Dizaineriai vis labiau atsižvelgia į vertingus mūsų planetos išteklius. Jie tarsi stebi per astrofizikų petį ir tyrinėja mėnulio uolienų ir meteoritų savybes, taktiliškumą ir tamsos jėgą, kuriomis yra ypač susižavėję.

Stebėdami kosmosą ir mikrokosmosą, jie atsiduria anapus tamsos, juodoje, šviesą sugeriančioje erdvėje, kurioje mirga ir blykčioja žvaigždės. Šiame kontekste pagrindinį vaidmenį vaidina šviesa: ji akina, apšviečia ir tarsi žaisdama su mūsų akimis kuria įvairius triukus.

Spalvinė skalė: kosminė paletė praplečia vaizduotę ir numato ateitį.

Discovery

76 I 2015: 1 (92)

Memory Atmintis: refleksija ir pakartotinis įvertinimas Žmonės siekia paprastesnio, grynesnio ir etiškai korektiško šiuolaikinio gyvenimo: atokiau nuo vartojimo streso ir griežtų must-haves (liet. „privalomų turėti daktų“) taisyklių ir arčiau mėgstamų daiktų ir tikro, geros savijautos jausmo.

Audiniai, kuriais puošiamas gyvenimas, namuose turi būti tikri – natūralūs ir naudingi, pavyzdžiui, džinsas, vilna ir linas. Pažįstami raštai sužadina gebėjimus prisiminti.

Rytdienos dizaineriai sujungs rankų darbą, amatus ir tradicijas su inovatyviu modernumo pojūčiu, o jų programinės įrangos gebėjimai atneš papildomų impulsų tekstilei.

Taip amatai ir technologijos galės suvienyti jėgas kurti naujas, nesenstančias vertybes.

2015: 1 (92) I 77

i

NAUJIENOS

←

←

Dizaineris Gianni Veneziano šiemet sukūrė originalius, kupinus gyvybės ir žaismingus sienų tapetus, pavadintus „Walking man“ (liet. „Vaikščiojantis žmogus“). Piešinyje panaudota vis pasikartojanti stilizuota žmogaus firgūra, kuri, pasitelkus spalvas, tapo dinamišku raštu. Šis tapeto dizainas gimė Arte come Terapia (liet. „Menas kaip terapija“) projekto metu ir jau buvo panaudotas pediatrijos departamente Milane. „Walking man“ tapetų gamintoju tapo Janelli & Volpi. Šie tapetai – tai puikus pavyzdys, kaip moderniai galima pateikti pirmykščių žmonių olose paliktus piešinius bei pritaikyti juos šiuolaikiniame interjere.

Kiliminė grindų danga Cool Rain Sphere

←

Dizainerio Gianni Veneziano tapetai Walking man

Dokka šviestuvų šešiasdešimtmetis

Šiemet žinomų šviestuvų kolekcija Dokka, pradėta gaminti dar 1954 m., švenčia savo šešiasdešimtmetį, todėl šia proga bei siekiant pagerbti šviestuvo autoriaus, dizainerio Birger Dahl, atminimą, buvo sukurti 6 nauji atspalviai, pažymintys kiekvieną produkcijos dešimtmetį. Švari forma ir estetinė detalių išraiška padėjo Dokka šviestuvui pelnyti Aukso medalį (angl. „Golden Medal“) Milano trienalėje ir tapti pirmuoju Norvegijos šviestuvu, apdovanotu šiuo garbingu istoriniu laimėjimu. Naujieji atspalviai yra tipiški skandinaviškam dizainui: žalsva, melsva, šviesiai pilka, tamsiai pilka, juoda ir balta.

Atnaujinta serija 2015 m. sausio mėnesį bus pristatyta tarptautinėje Maison & Object parodoje Paryžiuje, vasarį – Furniture & Light mugėje Stokholme, o balandį – Salone de Mobile, Milane.

←

Fotografas – Barrington Coombs.

iCarpetiles ® pristato naują kiliminę dangą Cool Rain Sphere, pagamintą iš nailoninio pluošto. Šis tvirtas audinys, apatinėje pusėje dengtas vinilu, pasižymi ilgaamžiškumu, nesisluoksniuoja, nedyla ir neyra. Būtent dėl to jis yra tinkamas naudoti ne tik svetainėse ar miegamuosiuose, bet ir tokiose patalpose kaip – rūsiai, virtuvės, sandėliukai – taip pat visuomeninės paskirties interjeruose – restoranuose, mokyklose, darželiuose. Šiai dangai naudojamos tik pačios aukščiausios klasės medžiagos, o gamybos būdas leidžia kurti įvairius piešinius audinyje. Cool Rain Sphere raštas primena raibuliuojančius lietaus lašus baloje. Daugiausiai originalumo suteikia galimybė 60 x 60 cm dydžio kilimines plyteles kloti savo nuožiūra – marginti ir dėlioti atsitiktine tvarka ar laikytis ornamentinio piešinio.

Kolekcija siūlo net 12 žemės atspalvių. Kiliminė danga yra ekologiška, 100 % perdirbama.

Scabetti stalinis šviestuvas Cibola

Dizainerių komanda Dominic ir Francis Bromley kompanijai Scabetti sukūrė originalią šviestuvų kolekciją Cibola.

Stalinis šviestuvas buvo pirmasis bandymas, sukurtas dar 2005 m. Pagrindinė koncepcijos idėja yra įkvėpta paprasčiausio svogūno, o tiksliau – vaizdo, matomo jį perpjovus.

Organiškas raštas bei forma, perkelta ant šviestuvo, atrodo labai estetiškai, įdomiai ir drąsiai, o tokia stilistika tinkama ne tik šiuolaikiniame, bet ir tradiciniame interjere. Glazūruotas keraminis pagrindas gali būti gilaus raudonojo vyno atspalvio arba juodas, kontrastuojantis su balta svogūno ornamentika. Šviestuvo gaubtas iš natūralaus nedažyto lino arba bordo spalvos.

78 I 2015: 1 (92)

←

The Wild Bunch kolekcija pasipildė kėde Tuffy Prieš trejus metus pradėta baldų kolekcija The Wild Bunch šiemet Milano parodoje Salone de Mobile pristatė dar vieną kolekcijos egzempliorių – kėdę Tuffy. Tai yra modelio Tom & Jerry „pusbrolis”, turintis tokį patį sukimosi mechanizmą aukščiui reguliuoti. Iš dujomis prisotinto plastiko pagaminta nugaros atrama savo technologija pasižymi mažesniu naudojamų medžiagų kiekiu, taip pat ir svoriu, todėl kėdė yra ganėtinai lengva.

Keturios medinės kojos ir sėdimoji dalis gali būti natūralios tekstūros, dažytos matine balta ar juoda spalva. Anot Tuffy kūrėjo, dizainerio Konstantin Grcic, šis baldas – tai pirmiausiai darbo kėdė, kuri gali būti naudojama biure, tačiau puikiai atrodo ir virtuvėje, ir kavinėje, ir mokykloje ar vaikų kambaryje. Žaismingas paprastumas bei švarios, plastiškos linijos, suderintos su grubiu sukimosi mechanizmu, suteikia kėdei išskirtinumo, padedančio sukurti originalų interjero dizainą.

←

Thonet darbo stalas S 285

Gamintojas Thonet parodoje Orgatec 2014 šiemet pristatė dizainerio Marcel Breuer sukurtą darbo stalą S 285, kurio korpuso pagrindu tapo plieninis vamzdelis. Šis baldas – tai puikus Bauhaus ideologijos pavyzdys, kuriuo buvo siekta suderinti meną ir technologiją. Stalviršis ir stalčiai pagaminti iš lakuotos arba beicuotos uosio medienos, o korpusas – iš chromuoto plieninio vamzdelio. Toks rėmas suformuoja vientisą liniją, kurioje medinės detalės tarsi kybo. Didelis dėmesys buvo skirtas stalo proporcijoms ir tuo remiantis sukurtos kelios S 285 stalų variacijos. Yra galimybė rinktis stalčių kiekį bei vietą. Stalčiai turi centrinį užraktą, tačiau galima rinktis stalą ir su atviromis lentynomis. Pasirinkimo variantai – juoda ir balta spalvos bei natūralaus medžio tekstūra.

2015: 1 (92) I 79

i

tendencijos

2015 tendencijos – kūnui ir sielai „Tendence“ – viena iš svarbiausių tarptautinių baldų, interjero detalių ir unikalių dovanų parodų, kasmet vykstanti Frankfurto parodų centre („Messe Frankfurt“) nuo 1948 metų. Joje pristatomos paskutinės rudens-žiemos interjero dekoro mados tendencijos ir numatomos kryptys dizaino tendencijoms ateinančių metų pavasario-vasaros sezonui.

Manyčiau, kad greičiausiai visus, važiuojančius į kasmetines dizaino parodas, nesvarbu, ar tai būtų dalyvis su savo stendu, ar tiesiog savo srities specialistas, visada lydi kelionės ir lengvas laukiamos šventės jaudulys, godus kūrybinis naujų idėjų smalsumas ar netgi azartiškos spėlionės, kiek pačiam pavyko iš anksto nuspėti (remiantis akivaizdžių, o kartais ir visai neapčiuopiamų aplinkos dėsnių stebėjimu) ateinančių metų stilistines ar spalvines tendencijas. Įdomiausia „Tendence“ dalis – „Talents“ ir „Ecostyle“ parodos, į kurias specialiai atrenkami ir kviečiami talentingiausi kūrėjai ar jauni dizaineriai, kuriems suteikiama galimybė nemokamai eksponuoti savo kūrinius. Netikėtai supranti, jog šios parodos tokios kalėdiškos, verčiančios mąstyti apie novatorišką ir labai suasmenintą požiūrį į vertybes, ar tiesiog žmogiškumą, istorinį palikimą ir kultūrą, kiekvieno atsakomybę, neužteršiant aplinkos gamybos atliekomis bei gal visai ir nereikalingų daiktų gausa. Būdamas toje aplinkoje galvoji ir apie dizainą, persmelktą kvapais, skoniais bei garsais, ne tik kūnui, bet ir sielai, kuris gali būti įgyvendintas, kartu dirbant su šalia gyvenančiais likimo nuskriaustais, neįgaliais žmonėmis.

Tekstas: Rūta Būtėnaitė, VDA Tekstilės katedros docentė, VDA dizaino krypties meno doktorantė.

Hayan Kim www.hayan-kim.com Hayan Kim – jauna, papuošalus kurianti dizainerė iš Korėjos, šiuo metu studijuojanti Diuseldorfe. Kolekcija iš porceliano ir sidabro „Audible“ – tarsi pateikia nuorodą, jog čia svarbiausia yra garsas, švelnus muzikinis skambesys, kuriuo pasipuoši, amorfiškame balto porceliano apvalkale suskambant paslėptoms pupoms. Šiai kolekcijai autorę įkvėpė užrištomis akimis pajaustos taktilinės patirtys, garsų ir kvapų pojūčiai, ypač sustiprėjantys jai lankantis miškuose. Šių įvairių jausminių pojūčių ir garsų kūrimo eksperimentų iš skirtingų medžiagų pasekmė – subtilus ir patrauklus garso suvokimas.

80 I 2015: 1 (92)

Yiqing Cai www.yiqingcai.com Kolekcija „Früchte Natur“ („Gamtos vaisiai“) – tai papuošalai, pagaminti iš vaisių, kurių forma paprasta ir kartu unikali, o jie patys savaime natūralūs, vienetiniai ir nepakartojami. Mango sėklos, persikų kauliukai, kivių, granatų žievelės, indinis tamarindas, kriaušės – visi šie konservuoti vaisiai išlaiko savo formą ir individualią jutiminių pojūčių visumą, būdingą tik jiems. Nešiodamas šiuos papuošalus, intuityviai tarsi jauti vaisių skonį ir kvapą bei prisilieti prie kiekvienam iš jų būdingos tekstūros.

Kaip kontrastas – kolekcija „Lungeverästerung“ („Plaučių kapiliarai“), kurioje dizainerė tyrinėja žmogaus kūną, ypač jo organus bei jų funkciją ir mūsų priklausomybę, kurioje mes gyvename kartu su jais. Išsišakojančių plaučių kapiliarų idėja tarytum siejasi su augančiomis augalų šaknimis.

Autorė, pasitelkdama žalvarį ir šilko siūlus, perkelia kapiliarus iš vidaus į išorę, norėdama atspindėti neatsiejamas žmogaus ir gamtos jungtis.

Claudia Warda. zweiTnuTz Eszter Imre www.imreszti.com Iš Vengrijos kilusi ir šiuo metu Švedijoje kurianti menininkė Eszter Imre balansuoja tarp meno, amatų ir dizaino, stengdamasi sulaužyti jų sienas, o kartu praplėsti savo ir medžiagų, su kuriomis dirba, ribas. „Table Wear“ yra porceliano papuošalų kolekcija, įkvėpta klasikinių porceliano stalo indų.

Klasikinio stiliaus porceliano dirbinių galima rasti ir Vengrijoje, ir viso pasaulio namuose. Įkvėpimas kilo atkreipus dėmesį į porceliano servizus, kuriuos žmonės turi ir eksponuoja savo namuose, kaip brangias kolekcijas ir vertinamą nuosavybę, juos paveldi, perduoda iš kartos į kartą, bet beveik niekada iš tikrųjų jų nenaudoja. Nepaisant šių aplinkybių, jog stalo servizai retai naudojami praktiškai, tačiau kuria išskirtinę namų dvasią. „Table Wear“ kolekcijoje siekiama įsigilinti į šio klasikinio palikimo esmę. Autorė puodelius, lėkštės ir stalo įrankių objektus kūrė su dideliu atsargumu ir pagarba, o dekoruotojais tapo porceliano meistrai, tapantys rankomis, besididžiuojantys auksavimo technologija, šeimos herbų ir monogramų šriftais. Stalo reikmenis transformuodama į papuošalus, autorė tikisi, jog suderinus grožį ir informaciją apie šias klasikines kolekcijas, taip perkels brangų palikimą arčiau kūno ir arčiau sielos, o kartu paleis į pasaulį, kad jos būtų regimos.

Ute Ketelhake www.secondliferugs.com „Second Life“ kilimai – rankomis rišti iš Lana Cotta (grynos virintos merinosų vilnos), ekologiškai pagamintų tekstilės fabriko likučių. Projekto idėja – vietoje perdirbimo pramonėje skiriamų didelių lėšų žemesnės vertės produktų (tokių kaip izoliacinės medžiagos) gamybai, vilna perdirbama į jaukius aukšto pūko kilimėlius, kurie nereikalauja jokių papildomų gamybos procesų arba žaliavos perdirbimo, jokių naujų išteklių naudojimo.

Taip ir laikomasi uždaro gamybos ciklo proceso. Jei lygintume su naudojama „nauja“ vilna, gamybos etapų skaičius yra sumažintas maždaug 75 procentais. „Second Life“ kilimų kūrimo tikslas – pakeisti mąstymą ir skatinti upcycling (angl. „perdirbimo“) filosofiją.

Autorė skiria savo gaminius žmonėms, kurie ieško aukštos vertės ekologiško kilimo ramiems, sveikiems ir estetiškiems namams. Kiekvieno kilimo dizainas pasižymi nepakartojama įvairove ir yra kuriamas kartu su užsakovu. „Second Life“ kilimai įrodo, kad tekstilės atliekos gali būti perdirbtos į rafinuotus, tvarius, ekologiškus produktus, atitinkančius lūkesčius, ir dizaino, komforto, ir kokybės prasme, užtikrinant sveiką patalpų mikroklimatą, tuo pat metu apsaugant aplinką.

www.zweiTnuTz.de Claudia Warda – diplomuota tekstilės inžinierė ir tekstilės dizainerė, dalyvaujanti įvairiuose socialiniuose projektuose, savo kūryboje eksperimentuoja su antrą kartą naudojamomis (zweiTnuTz) medžiagomis, jų tekstūromis, spalvomis ir raštais. zweiTnuTz projektas apima staltieses, užklotus ir pagalvėles iš natūralių medžiagų – lino, kanapių ir medvilnės. Kiekvienas kūrinys yra vienetinis ir unikalus.

Aukštos kokybės audinių gamintojai nuolat kuria naujus raštus skirtingoms kolekcijoms. Šie tekstilės eksperimentai – audinių atraižos – yra naudojami kaip naujų kolekcijų projektų bandymai. Taip pagaminama daug daugiau audinių pavyzdžių, kurie nebeįeina į audinių raštų katalogus. Visi jie yra aukštos kokybės, gražūs ir per daug vertingi, kad būtų išmesti. Dizainerei Claudia Wardai kilo idėja iš šių atraižų sukurti staltiesę, suderinus koloritą ir pynimo raštus. Tai buvo unikalus tekstilės produktas – su unikalia konstrukcija ir medžiagų derme, o dizainerė nebegalėjo patenkinti šiuo hobiu visų norinčių įsigyti panašius gaminius. Ieškodama siuvimo įmonės, kuri gali gaminti tekstilės gaminius pagal šias specifikacijas, atrado Alexianer Werkstätten dirbtuves, kuriose integruoti specializuotoje klinikoje (kurioje siuvimas – neatsiejama darbo terapijos dalis), besigydantys žmonės su protine negalia. Audinio gabalėliai susiuvami į zweiTnuTz – unikalius rankų darbo gaminius, – o Claudia Warda surenka iš tekstilės įmonių audinių bandymus, raštų pavyzdžius bei likučius, kurie yra išskalbiami ir išlyginami, suderinami ir susiuvami.

2015: 1 (92) I 81

Moa Hallgren www.moahallgren.com Moa Hallgren kuria unikalius, rankomis audimo staklėmis austus, įvairių dydžių ir raštų kilimėlius, įkvėptus skandinaviškų audimo tradicijų. Šiuos kilimus, iš jau panaudotų, dėvėtų audinių, dizainerė kuria savo studijoje, kur ir vyksta visas procesas: nuo dizaino kūrimo, audinių paruošimo iki paskutinio užbaigimo. Įsigyti audiniai išplaunami, supjaustomi siauromis juostelėmis, susukami į audinio kamuoliukus ir vėliau naudojami kaip ataudų siūlai. Šis tradicinis audimo metodas (Rag rug – skiaučių kilimėlis) labai tiko, siekiant seną panaudotą tekstilę paversti naujo dizaino tvariais tekstilės gaminiais, kurie, beje, audžiami nenaudojant jokio papildomo dažymo. Užsakant kilimėlius, galima atsinešti savo jau nešiotus rūbus ar interjero tekstilę ir taip pratęsti, kad ir savo senų, mylimų marškinėlių gyvenimą.

SAME SAME. Laura Jungmann & Cornelius Réer GbR www.samesame-shop.de Produktų dizainerė Laura Jungmann, kaip 2013 metų diplominio darbo „Same, same. But different“ (liet. „Taip pat. Bet skirtingai“) dalį, pristatė stiklo indų kolekciją. Šis daug apdovanojimų pelnęs darbas sukurtas bendradarbiaujant su stiklo meistru Kornelijus Reer. SAME SAME – šio meistro dirbtuvėse performuotų stiklo objektų kolekcija, pagaminta iš prekyboje esančių serijinių, pramoniniu būdu pagamintų stiklinių butelių, kurie iš naujo pervertinami ir estetiškai, ir funkcionaliai. Serijinių butelių formos aiškiai atpažįstamos, tačiau jų estetika vertinama prieštaringai. Laura Jungmann standartizuotus masinius produktus paverčia rafinuotais, individualiais vienetiniais kūriniais. Taip SAME SAME savo bandymais atveria naują kūrybinį kelią alternatyviems produktams ir alternatyviam mąstymui. Terminas „tvarumas“, tam tikrais atvejais naudojamas be koncepcijos, tampa šio projekto pagrindu. Bet visų pirma tai – atminimas ir pagarba pamirštiems amatams.

82 I 2015: 1 (92)

Alexa Lixfeld www.alexalixfeld.com Kiekvienas Alexa Lixfeld projektas – tarsi tyrimas, o kiekvienas kūrinys ateina su naratyvu (pasakojimu). Lixfeld objektai yra istorijų pasakotojai, kur aiškiai atsiskleidžia gamybos ir kūrybos proceso pėdsakai. „GlassWood“ stiklo objektų kolekcija puikiai pabrėžia Lixfeld požiūrį, grindžiamą objets trouvés principu.

Stiklo elementai yra rankų darbo ir pūsti mažo Čekijos miestelio Novy Bor dirbtuvėse, garsėjančiose savo stiklo gamybos cecho istorija. Susidūrusi su amato metodais, Lixfeld nusprendė juos panaudoti, stiklo objektus derindama su medinėmis pūtimo procese naudojamomis formomis. Gamybos metu ir ąžuolo liejimo formos, ir karštas stiklas, kiekvienas palieka savo ženklą vienas ant kito. Liejimo formas dizainerė rado gulinčias atmestas kaip nebereikalingas ir paliktas kurui, tačiau jos turėjo savo išskirtinį grožį, kurio iki tol niekas nematė. Stiklo kūriniai ir jų šablonai, eksponuojami kartu, kuria tekstūrų kontrastą tarp blizgaus ir spalvingo stiklo ir susidėvėjusios apdegusios medienos. Kiekvienas duetas tampa puikia pora, su unikaliu savo identitetu.

Jesper Jensen www.jesper-jensen.com Jesper Jensen kiekvieną rytą pradeda sėsdamas ant dviračio ir kaimynystėje rinkdamas tuščius vyno butelius. Tuomet buteliai perplaunami, nuvalomi, supjaustomi ir performuojami stiklo dirbtuvėse į įvairių formų ir dydžių stiklines, ąsočius ir vazas. Norėdamas įsitikinti, kad dirbiniai ne per trapūs, jie kaitinami ir atvėsinami kelis kartus. Taip visas procesas užtrunka apie 24 valandas. Stiklo indai supakuojami į medines dėžes, kurios pagaminamos čia pat studijoje iš senų medinių dėžių vaisiams, kurias Jesper Jensen pasiima iš vietinių daržovių ir vaisių pardavėjų. Iš esmės visas produktas pagaminamas iš kitų žmonių šiukšlių – ir dizaineris tuo didžiuojasi. Bet, žinoma, meilės aplinkai nepakanka – stiklo indai turi būti gerai suprojektuoti, praktiški naudoti kasdien, patvarūs plauti indaplovėse, patogūs paimti į rankas bei ilgaamžiai, kad žmogus nebijotų sudaužyti.

Jesper Jensen – Švedijoje įgavęs išsilavinimą kaip klasikinis stiklapūtys, taip pat jis turi Danijos karališkosios akademijos stiklo dizaino diplomą, o šiuo metu Berlyne yra atidaręs nuosavą stiklo studiją, turi tikslą sujungti ekologišką ir sąmoningą stiklo gamybą su patraukliu dizainu.

Susumu Yotsukawa www.kisen.jp.net Susumu Yotsukawa „Guinomi Sake Cup“ (puodeliai sakei) iš pradžių pakeri savo regimo vaizdo ir liečiamų pojūčių kontrastu – iš pažiūros lengvučiai, tarsi neturintys stabilumo, išlenkta viršutine medine dalimi, kuri pratęsiama siaura metaline kojele.

Ir tik paėmus į ranką, pajauti bronzos svorį, dėl kurio puodeliai tampa tokie stabilūs.

Geriant sakę, japonams svarbu jausmai, galimybė mėgautis skoniais ir kvapais, tobulomis formomis: tokie yra dizainerio sukurti puodeliai iš bronzos ir Japonijos vyšninio beržo, kurie, būdami visiškai priešingo svorio ir tekstūros, lėmė tokią subtilią formą. Šie dizainerio sprendimai buvo realizuoti dėl aukštos kvalifikacijos meistrų iš Takaoka bronzos ir Yamanaka lakuotų dirbinių dirbtuvių. Susumu Yotsukawa, metęs iššūkį sujungti tradiciją su šiuolaikiniu gyvenimo būdu, laimėjo 2014 Japonijos „Gero dizaino apdovanojimą“ (angl. „Good Design Award“).

2015: 1 (92) I 83

Christoph Friedrich Wagner www.christophfriedrichwagner.com Christoph Friedrich Wagner, 2010 metais apsigynęs architektūros diplomą Frankfurto prie Maino Taikomųjų mokslų universitete, savo objektais „stilt house“ transformuoja tradicinius inkilus paukščiams į šiuolaikinį dizainą. Orientuodamasis į minimalistines formas, jis sutelkia dėmesį į esmines funkcijas: pirmasis namelių tipas yra skirtas lesinti paukščius, antrasis – tarnauja kaip lizdas ant žemės.

Vienodos inkilų formos leidžia lengvai gaminius pakartoti, o individualumo suteikia abiejų tipų įvairių spalvų deriniai. Lizdai, montuojami ant polių, gali būti įsmeigti bet kur, be jokio papildomo montavimo poreikio, taip pat tinka tvirtinti prie sienų ir medžių.

Friedemann Bühler www.buehler-holzobjekte.de/english/index.html Miškas visada užėmė ypatingą vietą Vokietijos istorijos, kultūros ir tradicijų raidoje. Mitiniai miškai buvo apgyvendinti vietos dvasių, tarsi šventyklos, kur garbinami medžiai. Brolių Grimų pasakos – vienas iš pavyzdžių, jog veiksmas jose beveik visada vyksta miške, o tie, kurie rizikuos ten įžengti, persikelia į pasaulį anapus žmogiškojo patyrimo. Net ir šiandien žmonės vis dar mini Waldgeister, miško dvasias, kurios gyvena medžiuose ir kurių veidus kartais galima įžvelgti medžių kamienuose. Nuo seno Vokietijoje kuriamos skulptūros, medžio raižiniai, graviūros. Friedemann Bühler – vienas iš žymiausių šių dienų Vokietijos medžio srities menininkų.

Gimęs pietų Vokietijoje, vietovėje, apsuptoje miškų, savamokslis, laisvai eksperimentuoja ir kuria savo išskirtinį stilių – skulptūrines vazas ir dubenis, naudodamas ąžuolo ir uosio medžių, augančių miškuose, netoli savo namų, medieną.

Bühler technika – sudėtinga ir reikalaujanti ypač daug laiko. Iš pradžių, išpjaudamas didelius medienos ruošinius, kurie gali sverti iki 150 kilogramų, jau numato, kokie bus indo matmenys, proporcijos, tekstūros kryptis.

Juos montuoja į laikiklius ir tekindamas suteikia reikiamą formą. Tuomet mediena panardinama į didžiulius vandens rezervuarus ir laikoma, kol visiškai išmirksta: taip kietas ąžuolas virsta minkšta ir lanksčia medžiaga. Galingi ruošiniai tampa subtiliais ir delikačiais kūriniais. Vis dar didelio dydžio jie pasidaro trapūs kaip kiaušinio lukštai su beveik skaidriomis sienomis. Iš 150 kilogramų lieka tik 3 kilogramai. Drėgna mediena pamažu džiūsta, susitraukia ir įgauna galutinį pavidalą, kurio tekstūra išryškinama pašalinant minkštą medieną ir paliekant iškilų reljefą.

Paskutinis žingsnis daromas tada, kai objektai šviesinami, dengiami beicu, lakais ar alyva. Paskui suteikiamos būdingos Friedemann Bühler kūrinių spalvos – raudona, juoda ir balta – pabrėžianti nematerialų lengvumą. Vokiečių menotyrininkai apibūdina autoriaus kūrybą kaip modernias Waldgeist paieškų interpretacijas.

84 I 2015: 1 (92)

Christoph Finkel www.christophfinkel.com Christoph Finkel gimęs taip pat Vokietijoje, Allgau, šiuo metu dirba kaip menininkas, kuriantis skulptūrinius medžio indus. Ieškodamas savo lokalioje vietovėje medžių, autorius gilinasi į jų augimą, istoriją, simboliką, praeina ilgą procesą nuo idėjos iki pabaigto dirbinio. Mediena – gyvo organizmo kintanti medžiaga, Christoph Finkel tekinimo staklėmis sukuria tobulų, unikalių formų dubenis iš didelių gabaritų medžio ruošinių. Nepaisant masyvaus medienos pobūdžio, autoriaus darbai – kupini šviesos ir oro, tarytum peršviečiami ir trapūs dėl tikslingai naudojamų unikalių tekstūrinių bei faktūrinių sprendimų. Vienas iš įdomiausių autoriaus kūrinių – iš vieno medienos gabalo sukurtos apvalios vazos – objektai iš trijų atskirų laisvai besisukančių, transformuojamų sluoksnių.

Renée Boute www.reneeboute.nl Renée Boute, šiemet baigusi produktų dizaino studijas Utrechto menų akademijoje (Hogeschool voor de Kunsten), Nyderlanduose, pristato savo diplominį darbą AGF 3 (AGF – olandų kalba reiškia bulves, daržoves ir vaisius, kurie yra skirstomi į tris skirtingas klases pagal Olandijos žemės ūkio sektoriaus standartus). 1 klasei priskiriami „tobuli“ produktai, kurie keliauja į prekybos centrus, 2 klasei – produktai, kurie apie 10 procentų nukrypsta nuo „tobulos“ normos, tačiau taip pat yra skirti parduoti rinkoje. 3 klasės produktai atskiriami: jie pasižymi daugiau kaip 10 procentų nuokrypiu ir nėra siūlomi vartotojams. Dalis atitenka gyvūnų pašarų gamintojams, o dauguma šių vaisių ir daržovių išnykta komposto krūvoje.

Renee BOUTE savo kūryba siekia, kad šie vaisiai ir daržovės nebūtų pasmerkiami, kad vartotojai galėtų patirti, jog produktuose nėra nieko blogo. Autorė sukūrė unikalią kulinarijos knygą, kurioje vartojami ingredientai – vaisiai ir daržovės – iš 3 klasės. Surinkus 3 klasės produktus iš kelių medelynų ir daug eksperimentavus popieriaus dirbtuvėse, dizainerei pavyko pagaminti rankų darbo popierių, kurį pateikė unikalaus dizaino autorinėje knygoje.

Netinkami vaisiai ir daržovės specialiai apdorojami, smulkinami plonais lakštais bei džiovinami.

Projekto AGF 3 klasės tęsiniu tapo dubenėlių kolekcija. Kaip rodo pavadinimas, dubenys taip pat yra pagaminti iš daržovių ar vaisių, kurie netinkami maisto pramonei. Dubenėliai yra apsaugoti nuo vandens natūralia danga. Jie gaminami ta pačia technika kaip popierius, iš akį traukiančių spalvų vaisių ir daržovių. Dubenėliai gali būti ir iš dviejų spalvotų sudedamųjų dalių arba sluoksnių, pavyzdžiui, pagaminti pusiau iš braškių ir obuolių arba iš baklažano plaušienos ir geltonos paprikos minkštimo. Šiuo metu Renée Boute studija ieško investuotojų gaminti vaisių ir daržovių popieriaus tapetus.

2015: 1 (92) I 85

i

REKOMENDUOJAME

NAUJI STANDARTAI TOBULAM VONIOS KAMBARIUI

Keramikos ir natūralaus medžio deriniai Šiandien „Duravit“ gamintojo vizitine kortele gali būti vadinama nauja išbaigta vonios kambario kolekcija „DuraStyle“. Tai – unikali pasaulyje įvertinto italų dizainerio Matteo Thun sukurta vonios kambario įrangos ir baldų serija, 2013 metais už išskirtinį dizainą įvertinta žymiuoju „Red Dot“ apdovanojimu. Ši „Duravit“ gamintojo kolekcija sukurta bendradarbiaujant su žinomais architektais ir interjero dizaineriais, įvertinus visas jų pastabas ir pageidavimus. Viso to rezultatas yra išbaigta vonios kambario baldų serija, atitinkanti ir namų, ir projektų sektoriaus reikalavimus. Šioje gamintojo kolekcijoje ypač dera skirtingos gamybos medžiagos ir sprendimai. Tai – keramika, natūralus medis, išskirtiniai dekoro elementai. „DuraStyle“ dizainas yra universalus bei pritaikomas įvairiems stiliams ir vartotojų poreikiams, be to, serija išsiskiria itin geru kainos ir kokybės santykiu. Apšvietimas ir formų paprastumas efektyviai sąveikauja su architektūriniais bei interjero sprendimais, o natūralaus medžio baldų dizainas tobulai dera su visos naujosios vonios kambario serijos funkcionalumu ir praktiškumu. Verta paminėti ir kelis išskirtinius bruožus: itin plonas unitazo dangtis, stilinga vonios briauna prie sienos (patogiau atsikelti ir laikyti higienos priemones) bei labai didelis vonios kambario baldų pasirinkimas, suteikiantis galimybę susikurti šiuolaikišką svajonių vonios kambarį.

86 I 2015: 1 (92)

Savo namuose įsirengę jaukų ir praktišką vonios kambarį, kasdien galėsite mėgautis sveikatingumo procedūromis, džiaugtis vandens teikiama nauda bei kurti savus kasdieninius ritualus. Svajonių vonios kambarys, kuriame estetika ir praktiškumas – du lygiaverčiai partneriai, – gali padaryti mūsų gyvenimą patogesnį, užtikrinti didesnį atsipalaidavimą, leisti atsigaivinti ir net trumpam pajusti atostogų dvasią. TokiĄ vonios koncepciją siūlo vokiečių santechnikos ir vonios kambario baldų gamintojas „Duravit“.

Higieninis unitazo dangtis su bidė funkcija ir specialus nuplovimas – patogesnei dienai „Duravit DuraStyle“ kolekcija savo vartotojams taip pat siūlo unitazą su inovatyviu daugiafunkciniu „SensoWash“ unitazo dangčiu, pasižyminčiu naujoviškomis galimybėmis. Tai – klozeto dangčio pašildymo, vėjelio, naktinio apšvietimo ir svarbiausia – komfortiško nuplovimo vandeniu funkcijos, telpančios viename „Duravit“ gamintojo produkte. Šio klozeto dangčio dizaino kūrėjas yra pasaulinį pripažinimą pelnęs prancūzų dizaineris Phillippe Starck.

Dar viena inovacija, pritaikyta „Duravit DuraStyle” unitazams, yra „Rimless” funkcija – specialus nuplovimas be mums įprasto nuplovimo lanko. Atviras ir lengvai pasiekiamas unitazo kraštas leidžia lengvai jį išvalyti ir nuolat palaikyti švarą. „Duravit” specialistai, apjungę geriausias unitazo savybes, – dizainą, daugiafunkcinį „SensoWash” dangtį ir „Rimless” nuplovimo funkciją, sukūrė, galima

sakyti, tobulą unitazą. Jo geriausios inovatyvios savybės užtikrina harmoningą funkcijų visumą, garantuojančią ypač patogų kasdienį tualeto panaudojimą vonios kambaryje. Švelnus unitazo nuplovimas, pasinaudojus tualetu, bei keramikos higiena daugiau nebebus nesuderinami aspektai. Specialiai ištobulinta „Rimless“ technologija, suderinta su „SensoWash“ dušo-tualeto sėdyne, užtikrina maksimalų ir individualų komfortą, unitazo higieną bei optimalų unitazo nuplovimą.

Vokiečių gamintojo „Duravit“ siūlomi produktai pagaminti pagal griežčiausius kokybės reikalavimus. Gamybai naudojamos aukštos klasės medžiagos, o visus gaminius vienija išskirtinis nesenstantis dizainas. Įvairi keraminė santechnika – praustuvai, unitazai, bidės, pisuarai; vonios kambario baldai ir aksesuarai; akrilinės vonios; masažinės vonios, daugiafunkcinės garo kabinos, saunos ir baseinai; higieniniai unitazų dangčiai su bidė funkcija užtikrins vonios individualumą,vieningą dizainą ir jaukumą.

„Duravit“ produktų teiraukitės prekybos partnerių parduotuvėse: ,,Aquahome“, ,,Celsis“, ,,Muresta“, ,,Sidabrinis krioklys“, ,,Tavydas“.

„Duravit“ produktų nesenstantis dizainas, naujausios technologijos ir individualumas – tai pridėtinė vertė, kurią gauna kiekvienas klientas. „Duravit“ – nepriekaištinga vokiška kokybė ir išskirtinio dizaino pasirinkimas.

Gamintojo siūlomi įvairių kainų lygių produktai padės rasti individualiam vonios kambariui tinkamus sprendimus pagal Jūsų galimybes. Šis prekinis ženklas – orientuotas į dizainą, inovacijas ir į visų klientų poreikius. Tai – gamintojas, kurio produkcija įkvėps Jūsų vonios kambarį gyvenimui! Daugiau informacijos gamintojo svetainėje www.duravit.lt.

2015: 1 (92) I 87

i

REKOMENDUOJAME

Ryškūs

šviesos akcentai

Tekstas: Jonas Malinauskas.

Nedideliame Belgijos Kortrijko miestelyje vykstanti Interjero bienalė savo apimtimi neprilygsta didžiausiems šios srities Europos renginiams, tačiau visada kelia didelį specialistų susidomėjimą: būtent čia galima pamatyti iškiliausių Belgijos ir aplinkinių regionų gamintojų produkciją, skirtą gyvenamosios aplinkos formavimui. Šių metų parodos lankytojai iškart pasigedo vieno iš aktyviausių Bienalės dalyvių – šviestuvų gamintojo „Modular“. Mat ši įmonė, būdama sąlyginai nedidelė (120 darbuotojų), skiria daug dėmesio inovacijoms, nuolat rengia originalias prezentacijas ir, galima sakyti, diktuoja naujas madas apšvietimo dizaino srityje. Šiais metais, užuot stebinę Bienalės svečius įdomia ekspozicija, „Modular“ vadovai nusprendė surengti platesnį naujovių pristatymą savo įmonės būstinėje Roeselare miestelyje.

Ypatingą vietą „Modular‘o“ gamybinėje programoje užima prie sienų ir lubų paviršių tvirtinami nukreiptos šviesos šviestuvai (angl. „surface-mounted spotlight“).

Jų formos yra paprastos ir aiškios, atitinkančios minimalisines šiuolaikinės architektūros tendencijas. Naujų šviesos šaltinių ir reflektorių pasirodymas leido smarkiai sumažinti šviestuvų gabaritus, tad iš tiesų daugelis modelių yra kur kas kompaktiškesni nei atrodo katalogų nuotraukose. Interjere jie nebekonkuruoja su baldais ir kita įranga, o tampa taikliais erdvės akcentais, beveik pranykstančiais išjungus šviesą. Precizinio metalo liejimo bei štampavimo technologijos, naudojamos korpusų gamybai, lemia aiškią geometrinę jų formą ir fizinį patvarumą.

Sieninis šviestuvas Nukav, diz. Couvreur & Devos.

88 I 2015: 1 (92)

Šviestuvas Rector, diz. Couvreur & Devos.

Vienas iš naujųjų tokios stilistikos pavyzdžių – sieninis šviestuvas Nukav, kurį sukūrė studija „Couvreur & Devos“. Jo itin kompaktiškas (82 x 82 x 25 mm) metalinis korpusas primena stačiakampį gretasienį vienu nusklembtu kampu, pro kurį į išorę sklinda 4,3 W galingumo LED šaltinio šviesa. Nors kataloge nurodyta, kad Nukav yra skirtas orientuotis tamsiose patalpose, bet taip pat sėkmingai jį galima naudoti svarbioms architektūrinėms detalėms, pavyzdžiui, laiptams arba slenksčiams apšviesti lauke ir namų viduje.

Kita įdomi sezono naujiena – „akcentinis“ šviestuvas Rector, taip pat sukurtas „Couvreur & Devos“ specialistų, kuriems aiškiai parūpo vėlyvojo funkcionalizmo tradicijos. Pasukamas jo gaubtas yra ne cilindrinės kaip įprasta, o kūbinės formos ir dėl to primena 70-tųjų metų profesinę apšvietimo aparatūrą. Gaubto pasukimas skirtingomis kryptimis 90° kampu kaskart sukuria vis kitokią erdvinę kompoziciją. Įspūdį dar labiau sustiprina greta juodos ir baltos siūloma „aprūkusio žalvario“ korpuso detalių spalva. Tačiau skirtingai nuo monumentaliųjų pirmtakų, Rector yra kur kas kuklesnių gabaritų (247 x 124 x 80 mm) ir galingumo (16 W LED). Ištobulinta elektros tiekimo sistema su visiškai paslėptais laidais leidžia laisvai sukinėti gaubtą 360° kampu horizontalioje ir 90° vertikalioje plokštumoje, tad šviestuvas tampa nepamainomas, norint namų sąlygomis kryptingai apšviesti smulkius, bet vertingus objektus.

Šviestuvas Portfolio (diz. Luc Binst), gabaritai pakartoja formatą A4.

Panašiu kampuotu stiliumi yra sukurtas ir lauko šviestuvas Portfolio. Iš pirmo žvilgsnio jis primena knygą, kurios šviečiantys puslapiai įsprausti tarp dviejų masyvių aliuminio „viršelių“. Šviestuvo gabaritai milimetro tikslumu kartoja visiems žinomą popieriaus formatą A4 – 297 x 210 x 100 mm (kartu su atraminiu padu). Taip pat siūlomas ir „dvigubo A ketvirtuko“ aukščio (594 mm) korpusas, kukliu masteliu atkartojantis daugiaaukščio statinio siluetą. Portfolio, skirtas vietiniam apšvietimui ir judėjimo kryptims žymėti, yra sukurtas bendradarbiaujant su žymiu Belgijos architektu Luc‘u Binst‘u.

Būdamas panašios paskirties kaip Rector, šviestuvas Médard kuria visai kitokią nuotaiką. Dizaino agentūros Bleijh specialistai, pasisėmę įkvėpimo ne iš praeities, o iš gamtos, nusprendė plastiko ir aliuminio detalių jungtimis pakartoti medžio šakų formas. Ypač įdomiai artodo pastatoma (h = 535 mm) šio šviestuvo versija, turinti šiek tiek žavios asimetrijos. 5,5 W LED šaltinio šviesa fokusuojama vidutinio pločio srautu, tad šviestuvą galima naudoti ir vietinėms, ir bendroms patalpoms apšviesti.

Tikėtina, kad grafinį ženklą primenantis Médard (ypač juodoji jo versija) netruks tapti Modularo, o gal ir visos Belgijos diziano ikona.

Šviestuvas Portfolio 0.2 eksterjere.

reklamos agentūra „King George“. Ankstesniais metais šviestuvus reklamavo gaisrininkai, kiemsargiai, lėktuvų pilotai ir netgi teroristai, o pernai šis vaidmuo atiteko cirko aktoriams, surengusiems burleskos vaidinimą XIX a. pabaigos stiliumi. Nors kartais fotosesijų personažai pasirodo kur kas ryškesni už reklamuojamus produktus, tačiau originalus reklamos turinys visada patraukia dėmesį ir išskiria „Modular‘ą“ iš konkurentų tarpo.

Greta paviršinių šviestuvų, firmos naujienų ekspozicijoje nemažai dėmesio buvo skiriama ir įmontuojamai šviesos technikai. Nors šioje kategorijoje skleidžiamos šviesos parametrai yra kur kas svarbesni nei šviestuvų formos niuansai, dizaino sprendimai neliko užmarštyje. Serijos MP 78 šviestuvai visiškai išnaudoja LED technologijų privalumus, dėl kurių įmontuojamų į paviršių korpusų gylis tesiekia 37 mm. Aliumininės korpusų detalės taip pat naudojamos ir šilumos nuvedimui nuo šviesos šaltinių. Šios serijos LED šaltinių juostos gali jungtis į bendras kompozicijas su taškinio apšvietimo šaltinių blokais, taip pat su akcentiniais šviestuvais Rector. Tokiu atveju projektuotojai ir arcitektai jau gauna nebe pavienius šviestuvus, o kompleksines vieningo stiliaus apšvietimo sistemas.

Reikia pridurti, kad didžiulę įtaką „Modular‘o“ populiarumui Belgijoje ir už jos ribų turi įmonės reklaminės kampanijos, kurias šmaikščiai ir labai išradingai organizuoja

Nuo šių metų įmontuojami šviestuvai Smart Lotis įgavo aukso spalvą.

2015: 1 (92) I 89

pozicijoje lankytojai gali susipažinti ne tik su garsių prekinių ženklų šviestuvais, bet ir palyginti įvairių tipų šaltinių skleidžiamos šviesos intensyvumą ir spalvinį spektrą, išmėginti, kaip spalvota šviesa veikia žmogaus emocinę būseną, patirti šiltų ar šaltesnių šviesos atspalvių poveikį. Įmonės darbuotojai nuolat stengiasi pagelbėti žiniomis, patarimais ar apšvietimo projektais. Salone demonstruojamų „Modular‘o“ ir kitų pažangių Europos įmonių produkcija padeda kelti apšvietimo dizaino kultūrą Lietuvoje į naują lygį, o „Gaudrės“ turima daugiau kaip 20 metų patirtis leidžia įgyvendinti pačius drąsiausius sprendimus.

Kaip Lietuvos specialistai ir architektai vertina belgų dizaino stilistiką? Pasak UAB „Gaudrė“, įgalioto „Modular“ atstovo Lietuvoje, direktoriaus Vladislavo Mickevičiaus, šios firmos gaminiai jau gerai žinomi Lietuvoje. Architektams imponuoja vieningas gaminių stilius, artimas šiuolaikinio minimalizmo stilistikai, taip pat šviesos šaltinių kompaktiškumas; elektrikai vertina įrangos ekonomiškumą, tvarumą ir eksploatacijos patikimumą. Su „Modular‘o“ šviestuvų pavyzdžiais bei jų veikimu galima susipažinti specialiame stende, įrengtame „Gaudrės“ šviestuvų salone. Neseniai atnaujintoje šio salono eks-

Atnaujinto „Gaudrės“ salono ekspozicijos fragmentai.

90 I 2015: 1 (92)

DIZAINO KELIONĖS

i

DIDŽIAUSIA PASAULIO STATYBOS PARODA KVIEČIA SUSIPAŽINTI SU ATEITIES ARCHITEKTŪRA Spalio 9 d. Vilniuje lankėsi BAU parodos direktorius, p. Mirko Arend, kuris dar kartą pristatė kone įtakingiausią Europoje, o galbūt netgi pasaulyje, architektūros bei statybos sistemų ir medžiagų parodą. Ši paroda lyderiauja dėl labai aiškaus pobūdžio, taip pat ir dėl to, jog kas kartą stengiamasi pristatyti pačias aktualiausias temas, susijusias ir su visuomeninės, ir su individualios architektūros aspektais, pastatų renovavimu, modernizavimu ar interjerų projektavimu. Taigi jau kitų metų pradžioje Lietuvos architektai, inžinieriai, konstruktoriai ir kiti šių sričių specialistai yra kviečiami apsilankyti Miunchene, nes skaičiai, atskleidžiantys BAU reikšmę, stulbinamai auga.

Norint apžvelgti eksponuojamas ir pristatomas naujoves, prireiktų bent 3 – 4 dienų, nes parodos plotas siekia net 180 000 m2, tačiau darbą su malonumu bei poilsiu gali padėti suderinti šalia plytinčios Alpės.

2015 m. sausio 19 – 24 d., kaip ir kas dvejus metus, Miuncheno parodų centre įvyksianti BAU statybos paroda švęs 50 metų sukaktį. Čia bus galima pamatyti per 2000 dalyvių iš 40 šalių. Organizatoriai, siekdami išlaikyti tarptautinio renginio turinį, stengiasi, jog dalyvių iš Vokietijos būtų ne daugiau nei 30 %, nes norima pristatyti ne tik vietines, bet ir pasaulio naujienas. Lankytojų tikimasi sulaukti dar daugiau nei prieš dvejus metus – net apie 240 000. BAU siekis yra reprezentuoti kokybę, internacionalumą, inovacijų svarbą bei pristatyti naujausius aktualius sprendimus statybų sektoriuje. Čia pat vyksta verslo pokalbiai, sprendžiamos konkrečių projektų problemos, ieškoma partnerių, užsakovų ar atstovų. Būtent todėl ši paroda yra puiki terpė specialistų sambūriui bei diskusijoms. Ne veltui 2013 m. profesionalių architektų čia susirinko net 60 000, o tais pačiais metais Vokietijoje buvo įteiktas Architects’ Darling® apdovanojimas būtent šiai parodai.

BAU išskirtinumas yra tai, jog parodoje galima pamatyti pačias inovatyviausias technologijas, produktus bei medžiagas, susijusias su statybomis, architektūra, inžinerija. Taigi šis renginys tapo didžiuliu informaciniu šaltiniu norintiems sekti naujienas, kurias nuolat pristato langų, durų, grindų dangų, naujų fasadų elementų specialistai bei atstovai. Parodų centre galima rasti daugiau nei 15 paviljonų, kuriuose dalyviai pristato savo produkciją pagal temas (akmuo, plytelės, keramika, mediena ir kt.). Kaip ir įprastai BAU paroda atspindės pagrindines ir pačias aktualiausias globalias šio laikmečio temas, kurių šiemet bus trys.

Protinga urbanizacija: manoma, jog jau 2025 metais maždaug trečdalis pasaulio populiacijos gyvens miestuose. Planavimas, statybos ir šio proceso valdymas – tai didžiulis iššūkis bei uždavinys, su kuriuo tenka susidurti būtent architektams, inžinieriams, statybų technologams. Atsižvelgdami į šias problemas, organizatoriai pristatys šiuolaikinius pasiekimus bei produkciją, kurią galima būtų panaudoti ateities miestui kurti.

Pastatai ir jų naudotojai: žmonės, gyvenantys Centrinėje Europoje, daugiau nei 80 % savo darbo laiko praleidžia vidaus patalpose, o sukūrus palankias sąlygas, galima paveikti bei paskatinti jų darbingumą ir veiklumą. Šią temą atspindi naujausių technologijų pritaikymas, ieškant tinkamiausių sprendimų. Tai pasiekiama kuriant komfortiškus pastatus jų naudotojams. Būtent todėl skiriamas didžiulis dėmesys įvairioms išmaniosioms sistemoms, susijusioms su kontrole, valdymu bei optimizavimu.

Energijos ir išteklių panaudojimas: tai, kaip mes naudojame energiją ir išteklius šiandien, bus didžiulis iššūkis, su kuriuo turėsime susidurti ateityje. Statybų sektorius čia gali padaryti didžiulį įnašą, pavyzdžiui, pritaikant tinkamas medžiagas ir naujausias technologijas, atsižvelgiant į medžiagų perdirbamumą bei protingą programinę įrangą, planuojant energetiškai efektyvius pastatus. Integruojamų fasadų koncepcijos plėtojimas, energetiškai taupių pastatų tobulinimas – tai yra būtinas procesas, siekiant teisingo ateities miesto vizijos.

Parodoje vyks ir specialiai architektams organizuojami renginiai: specialūs ekologiško dizaino žmogui bei aplinkai pristatymai, įspūdingas 3D spausdintuvu kurtas namas, demonstruojami nauji produktai bei technologijos, įvairios diskusijos apie ateities pastatus, kaskart rengiama Miuncheno architektūros naktis, kviečianti aplankyti įvairius miesto pastatus bei jaunųjų architektų konkursas „The Archi-World Academy“, masinantis specialistus pristatyti ateities pastatų koncepciją bei laimėti stažuotes žinomiausiose architektūros kompanijose.

Daugiau informacijos apie konkursą: www.awacademy.org.

2015: 1 (92) I 91

i

MENAS

Lietuvos verslo centrų darbo bei poilsio zonose – šiuolaikiniai meno kūriniai Tekstas: Justės Staselytės.

Claes Oldenburg ir Coosje van Bruggen Saw, Sawing, 1996, Tokijo tarptautinis parodų centras, „Big Sight”, Tokijas, 15.4 x 1.5 x 12.2 m

92 I 2015: 1 (92)

Ekonomikos kreivei pamažu kylant, o Lietuvai žengiant į euro zoną, Vilniuje vienas po kito dygsta verslo centrai. Sostinėje „A klasės ofisas” pamažu tampa kokybės normatyvu, o darboviečių komforto standartai jau prilygsta Londono ir kitų ekonomiškai stiprių miestų verslo centrams. Vis dėlto pastaruosius nuo lietuviškų skiria požiūris į meno rolę darbo vietoje. Lietuvoje įsikūrusių kompanijų ir korporacijų suvokimas apie meno kūrinių reikšmę darbovietėje ir poilsio erdvėse yra menkas, o investicijos – ir finansinės, ir socialinės, skiriamos šiai sričiai, kol kas yra minimalios, tačiau situacija jau greitai gali pasikeisti į gerąją pusę. „Kiekviena kompanija pasikabina kokius nors kūrinius ant savo ofiso sienų. Kaip rimtai jos atstovai žiūri į šį veiksmą, ir ar laiko tai meno kolekcionavimu ar ne, atsispindi kompanijos filosofijoje“, – sako „Sotheby” meno instituto dėstytojas ir konsultantas meno klausimais Alex Glauber. A. Glauberis dirbo Neuberger Berman kompanijoje, kurioje buvo atsakingas už tarptautinės korporacijos meno kolekcijos kaupimą, priežiūrą bei reprezentaciją kompanijos padaliniuose visame pasaulyje.

Jo manymu, meno kūrinio funkcija darbovietėje yra dvejopa: pirmiausia menas eksponuojamas ofise turi tiesioginį ryšį su kompanijos darbuotojais, kuriems kolekcijoje esančius meno kūrinius tenka stebėti kasdien. Be to, ofise eksponuojamas menas reprezentuoja kompaniją ir jos darbuotojus, formuoja kompanijos veidą ir leidžia investuotojui, partneriui ar klientui susidaryti atitinkamą įspūdį apie ją. A. Glauberio teigimu, šioje sferoje meno kūrinio

Paul McCarthy Tree, 2014, Place Vendôme, Paryžius.

ne materialiąją vertę ypač sunku pamatuoti, tačiau remdamasis į meną investuojančių įmonių darbuotojų atsiliepimais, jis patvirtina, kad kompanijos kolekcijoje turimi kūriniai suteikia darbuotojams pasididžiavimo, skatina domėtis menu bei priverčia atkakliau siekti užsibrėžtų tikslų.

Lietuvoje šiuo metu veikia vos keli korporatyviniai meno fondai bei kolekcijos, žinoma, iš tolo neprilygstantys Lehman Brothers, Deutsche Bank, Microsoft ar Bank of America rinkiniams. Iš jų bene garsiausia advokatų kontoros LAWIN kaupiama Lietuvos dailininkų kūrinių ir žemėlapių kolekcija, kurioje daugiau nei 1000 eksponatų. Akivaizdu, kad Lietuvos kompanijų skiriamas finansinis kapitalas užkamšyti žiojinčiai ertmei yra skurdus, tačiau dar skurdesnės yra socialinės investicijos (meno edukacija, profesionali meno kūrinių prezentacija, kompanijos darbuotojų interakcija su kompanijos kolekcijoje esančiais kūriniais) bei įsigyjamų meno kūrinių estetinė kokybė ir aktualumas šiuolaikinio meno kontekste.

Vis dėlto ledai po truputį juda – didžiosios Lietuvos kompanijos imasi investuoti į meno kūrinius bei pradeda vis atsakingiau žiūrėti į įsigyjamų meno kūrinių ir jų prezentacijos kokybę. Šiandien aktualiausia investavimo į meną iniciatyva yra Schage rengiamas Art in Quadrum meno konkursas. Konkurso užsakovai skyrė beveik pusę milijono litų keturių šiuolaikinių meno kūrinių įgyvendinimui. Pastarieji atsiras keturiose Quadrum verslo miesto erdvėse, iš kurių dvi atviros, o dvi uždaros.

Svarbesnis nei solidus biudžetas yra kompanijos siekis užtikrinti meno kūrinių kokybę ir prieinamumą publikai. Dėl šios priežasties norvegų kompanija į pagalbą pasitelkė šiuolaikinio

Richard Serra Fulcrum, 1987, netoli Liverpool stoties, Londonas.

Skulptūros aukštis 16, 76 m (55 pėdos).

meno ir edukacijos centro Rupert pajėgas bei menininkus. Jų kūrinius atrinkti pasikvietė kompetetingas meno ekspertų bei žiuri komisijas. Atiduodami konkurso organizavimo vadžias į lokalią bei tarptautinę meno scenas ir jų tendencijas išmanančių ekspertų rankas, kompanijos atstovai siekia maksimalios meno kūrinių ir su jais susijusios sklaidos kokybės. Visa tai, be jokios abejonės, yra kompanijos profesionalumo ženklas.

Art in Quadrum Lietuvos dailės istorijoje išsiskiria ne tik rekordiniu biudžetu, tačiau ir menininkams suteikiama meninės raiškos laisve. Dailinininkų pasiūlymai nėra ribojami temos, stiliaus, siužetų. Dalyviams nėra taikomi amžiaus, gyvenamosios vietos, rasės ar kiti cenzai. Vieninintelė konkurso organizatorių keliama sąlyga, kad menininkų grupę atstovautų bent vienas lietuvių menininkas. Pasibaigus pirmajam konkurso etapui, kuriame buvo sulaukta 44 meno kūrinių idėjų pasiūlymų, galima pastebėti, kad tarp konkurso finalistų dauguma yra jaunesnės kartos Lietuvos menininkai, aktyvūs ir Lietuvos, ir užsienio meno laukuose (tarp jų užsienyje gyvenantys ir kuriantys: Lina Lapelytė, Ignas Krunglevičius, Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė bei kiti). Šis faktas patvirtina Schage siekį investuoti į dabartiniame dailės kontekste paklausius kūrėjus.

Quadrum duris atvers 2015 m. rudenį, tačiau jau dabar galima teigti, kad verslo centras taps moderniausiu Lietuvoje ne tik energijos efektyvumo bei ofisų inovatyvumo aspektais, tačiau ir meno integracijos į darbo ir poilsio erdves atžvilgiu.

Belieka tikėtis, kad keturi konkurso nugalėtojų sukurti šiuolaikinio meno kūriniai taps ne tik Quadrum verslo centro, bet ir kompanijos Schage sėkmės garantu.

2015: 1 (92) I 93

i

LIETUVIŠKO DIZAINO FLAGMANAI

Supamoji kėdė KU-DIR-KA (diz. Paulius Vitkauskas, 2006).

2006 m. į Londoną atvyko dizainerio Pauliaus Vitkausko kėdė „rokenrolas“ – KU-DIR-KA, – kuri ir šiandien puikiai reprezentuoja Lietuvą. Dešimties kojų kėdė, kuriai suteiktas žmogaus, parašiusio Lietuvos himną, vardas per savo gyvenimą yra nukeliavusi išties nemažai: nuo Vilniaus iki Normandijos, nuo Londono iki Maskvos...

Contraforma nuotr.

Supamas krėslas MOM (diz. Neringa Dervinytė, 2006).

2006 m. Londono krantus pasiekė supamasis krėslas MOM. Pasirodęs „100 % Design“ parodoje, tapo vienu iš sėkmingiausių lietuviško šiuolaikinio etnodizaino pavyzdžių.

Pagamintas iš vilnos ir papuoštas dekoratyviniu etnologiniu ornamentu, MOM tobulai subalansuotas poilsiui po ilgos darbo dienos.

Kavos staliukas ROMANCE (diz. Neringa Dervinytė, 2004).

2004 m. staliukai „Romance“ pasirodė kultinėje dizaino parodoje „100 % design“ ir britai juos įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Šiuolaikinis dizainas su aliuzija į romantizmą – tai perforuoto ir dažyto plieno sąjungos rezultatas. Plienas, su išorinio sluoksnio perforacija, praleidžia šviesą iš vidaus ir veikia kaip apšvietimo ir šešėlių žaidimo aikštelė.

Contraforma nuotr.

94 I 2015: 1 (92)

Contraforma nuotr.

LT dizainas netikėtose erdvėse „Viešėdamas“ užsienyje, lietuviškas dizainas kartais atsiduria ypač įkvepiančiose vietose, pavyzdžiui, tokiose erdvėse kaip „Dome of Visions“ – stikliniame, futuristiniame paviljone Kopenhagoje, inspiruotame kultinio JAV neofuturisto ir dizaino išradėjo Buckminsterio Fullerio. Šį rudenį čia buvo eksponuojama jungtinė lietuvių dizainerių ekspozicija „Lithuanian Design Drops“. Dizaino objektai iš lietingos šalies buvo eksponuoti daugybėje įprastų ir netikėtų erdvių, pavyzdžiui, Viduramžių vienuolyne Normandijoje (Šiaurės Prancūzija), vandens bokšte Portugalijoje, Londono dokuose, legendiniame „Viktorijos ir Alberto“ muziejuje Londone, Zona Tortona sandėliuose Milane ir kitur.

Paviljonas DOME OF VISIONS (Kopenhaga, Danija).

Šviečiantis padėklas SHINE (diz. Vytautas Puzeras, 2009). Šis elektrinės medūzos įkvėptas padėklas 2009 m. buvo eksponuojamas garsiajame Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone. „Shine“ yra pagamintas iš elektro-fluorescentinio polimero junginio. Švytintys padėkliuko elementai įkraunami pasitelkus saulės energiją ir švyti iki aušros, padėdami orientuotis aplinkoje.

Vytauto Puzero nuotr.

Krėslas EGGY (diz. Vytautas Puzeras, 2013).

Taburetė PIRST (diz. Dalius Razauskas, 2011).

Taburetė iškalbingu pavadinimu PIRST – daiktas, skirtas atsisėsti, taip sumažinant gravitacijos poveikį apatinėms galūnėms. Naudojant pastebėtas anticeliulitinis poveikis ir puiki oro apykaita. Taburetė yra pasirodžiusi dizaino parodose Vokietijoje, Singapūre, didžiajame „obuolyje“ – Niujorke – bei kituose karštuosiuose dizaino taškuose.

Daliaus Razausko nuotr.

Naujasis dizaino veterano – Vytauto Puzero – kūrinys – elegantiškas krėslas EGGY, pagamintas iš trijų, vienodu spinduliu lenktų, elementų. Toks dizaino sprendimas krėslui suteikia ne tik savitą išvaizdą, bet ir sėdėjimo komfortą. Nugarinė krėslo dalis tarsi apglėbia prisėdusį žmogų, o galvūgalis pagerina akustines savybes, sugerdamas aplinkinį triukšmą.

Trumpai tariant, šis fotelis nuiima stresą, tinka ir dalykiniams pokalbiams atviruose holuose, ir atpalaiduojančiam poilsiui namuose.

Vytauto Puzero nuotr.

2015: 1 (92) I 95

Sulankstoma kėdė MUTABOR (diz. Nauris Kalinauskas, 2002). „Mutabor“ yra viena iš seniausiai dizainerio Naurio Kalinausko sukurtų kėdžių.

Tai – unikali ir ekologiška sulankstoma kėdė iš gofrokartono, kuri sveria tik 0, 9 kg, bet išlaiko net 100 kg svorį! Galite lengvai ją išardyti, susilankstyti ir vežtis kad ir į pasaulio kraštą.

Contraforma nuotr.

Kėdė-transformeris SPINA (diz. Mindaugas Žilionis, 2007).

Tai ne kėdė. Tai – transformeris! Unikali sistema „Spina“ leidžia iš vienodų suneriamų ekstruduoto aliuminio profilių itin paprastai sukonstruoti plastiškų formų elementus, įvairios paskirties objektus ir baldus. Kėdė, šezlongas, krėslas, suolas, lova, pertvara – viskas priklauso tik nuo savininko norų, nes „Spina“ gali transformuotis į bet kurį iš jų.

Mindaugo Žilionio nuotr.

Baldų kolekcija BOLERO (diz. Mindaugas Žilionis, 2010).

Neretai Lietuvoje kūrėjai kuria, verslininkai verslauja, o jų keliai nesusikryžiuoja. Su dizainerio Mindaugo Žilionio baldų kolekcija „Bolero“ viskas atvirkščiai – ji grįsta verslo ir intelektinės kūrybos apjungimu.

Kadangi produktas pateisina pats save – pasižymi gera kaina, yra kokybiškas, funkcionalus ir grakštus kaip gulbė, jam seniai atsivėrė keliai ir autostrados ne tik į Lietuvos, bet ir užsienio rinkas.

Lentyna QUAD (diz. Nauris Kalinauskas, 2006).

Lentyna QUAD – lyg penki viename. Visas daiktų laikymo problemas išsprendžia vienas produktas, nes jis patikimai laiko viską: CD, DVD, žurnalus, knygas, katalogus… Lentyna gali būti naudojama viena arba sujungta iš kelių dalių.

Contraforma nuotr.

Baldų kolekcija X (diz. Nauris Kalinauskas, 2012).

Prieš du metus Singapūre pasirodžiusią naujausią Naurio Kalinausko baldų kolekciją „X“ sudaro įvairūs baldai, pagaminti iš faneros.

Privačioms ir viešoms erdvėms skirti gaminiai atskleidžia naujas faneros, kaip baldinės medžiagos, pritaikymo galimybes.

Mindaugo Žilionio nuotr.

Contraforma nuotr.

Dizaino linija gyvūnams DESIGN+PETS (diz. Nauris Kalinauskas, Dalia Mauricaitė, 2013).

Ar dizainas yra skirtas tik žmonėms? Ne. Nejaugi nenorėtumėte, kad jūsų katinas ar šuo gyventų nuosavame mediniame „lofte“ ar segėtų dizainerių sukurtą antkaklį? DESIGN+PETS – dizaino linija, skirta gyvūnams, pernai sužavėjo ne tik Vilnių, bet ir Milaną. Dizaineriai siūlo paįvairinti monotonišką gyvūnų kasdienybę ir suteikti jų gyvenimui daugiau dizaino, kurio iki šiol jų gyvenime nebuvo.

Augio Narmonto nuotr.

Minkštasuolis POOCH (diz. Darius Juškevičius, 2014). „Sedes Regia“ – Lietuvos baldų gamintojas, kurio vardą jau daug metų geriau žino užsienyje nei Lietuvoje. Štai pats naujausias kompanijos gaminys, šį rudenį pasirodęs Londone ir Paryžiuje. Tai – ištikimiausias planetoje minkštasuolis, visuomet pasiruošęs tarnauti savo šeimininkui įvairiomis pozomis: būti suoliuku, staliuku ar kėdute, kuri leis pailsinti kojas po ilgos dienos, mielai palaikys lietpaltį, chalatą ar užkandžius.

Sedes Regia nuotr.

96 I 2015: 1 (92)

Titaninis dviratis WITTSON CUSTOM CX 001 (diz. Mindaugas Žukauskas, 2014).

Individualaus dizaino dviračius gaminanti įmonė „4T“ savo istoriją pradėjo lygiai prieš 10 metų Klaipėdoje. Tai vienintelė įmonė Lietuvoje, dviračių rėmus gaminanti iš titano – aukščiausios kokybės medžiagos. „4T“ įkūrėjas Vidmantas Žukauskas – praeityje garsus dviračių sporto treneris, su rinktine praleidęs nemažai laiko dviratininkų pamėgtose šalyse: Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, į kurias dabar iškeliauja ir jo paties kurti titaninių rėmų dviračiai, vertinami visame pasaulyje.

4T nuotr.

Pjaustymo lentelė CUT IT SHARP (diz. Darius Petrulaitis, 2008).

Daiktų kūrėjas ir fotografas Darius Petrulaitis sukūrė intelektualią pjaustymo lentelę-liniuotę iš koriano. Dabar šį lietuviško dizaino virtuvės įrankį žino visi, o tie, kurie turi – maisto produktus pjausto milimetro tikslumu.

Be to, lentelė „nepėsčia“, yra nuskridusi net iki Niujorko – ICFF dizaino parodos bei apkeliavusi ne vieną dizaino turgų.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

2015: 1 (92) I 97

i

LIETUVIŠKO DIZAINO BANGA

Kolekcija DESERTAI AKIMS (diz. Deimantė Litvinaitė, 2012+…). „Desertai akims“ – akių ir kaklo kulinarija. Malonūs liežuviui ir dažnai saiko reikalaujantys gardumynai, pavirtę elegantiška garderobo dalimi. „Desertų akims“ kolekcijos pirmūnės – įvairių pavidalų „barankos“ ir šokolado plytelės. Vėliau prie jų prisijungė ir kokoso rutuliukai, riešutai, daržovės, sūris, morengas, kalafioras ir kt. Kolekcija nėra baigtinė ir nuolat pasipildo šviežiais nariais ar atsinaujinusiais skanėstais.

TADAM! nuotr.

98 I 2015: 1 (92)

Papuošalų kolekcijos iš OKIIKO (diz. Laura Tulaitė, Eivaras Rastauskas, 2010+...).

OKIIKO nuotr.

OKIIKO – juvelyrikos architektūra OKIIKO – tai „du viename“, nes už vieno ženklo slypi du žmonės – grafikos dizainerė Laura Tulaitė ir architektas Eivaras Rastauskas. Visi OKIIKO kolekcijų papuošalai, pradedant kultine ASORTI (gimusia dar 2010 m.), baigiant GARDEN, yra ir grafiški, ir architektūriški. Jie visada minimalistinio stiliaus, bet ryškūs ir spalvingi. Tai ikonos rankoms, ausims, kaklui ir krūtinei. OKIIKO yra apkeliavę devynias marias pasaulio su reguliariais pasirodymais svarbiausiuose dizaino „taškuose“, ir šiandien jų galima nusipirkti Singapūre, Vokietijoje, Austrijoje, Belgijoje, Italijoje ir kitur.

2015: 1 (92) I 99

Moduliniai aksesuarai Dizainerė Aistė Nesterovaitė – etatinė „karštųjų“ pasaulio dizaino taškų lankytoja, išmaišiusi kone visą „dizainografijos“ žemėlapį. Ji, viena iš pirmųjų lietuvių, lietuviško dizaino išvažiavo pristatyti į tada dar neištirtą dizaino teritoriją – Tokijo dizaino turgų, Japonijoje. Per ketverius metus keliai buvo praminti į pačias įvairiausias dizaino rinkas, o rezultatai visai nekuklūs. Šiandien Aistės sukurti dizaino objektai turi savo nuolatines prekybos vietas Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Belgijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, JAV, Japonijoje, Singapūre, Honkonge, Australijoje ir kt.

Moduliniai aksesuarai: šalikai, rankinės ir prijuostės (diz. Aistė Nesterovaitė, 2010+...).

DUALHEAD nuotr.

100 I 2015: 1 (92)

Gatvės mada ir konceptualūs dizaino objektai iš MOTHER ELEGANZA (diz. Egyboy, Remigijus Praspaliauskas, Džiugas Valančiauskas, 2009+...).

MOTHER ELEGANZA nuotr.

MOTHER ELEGANZA: dizainas suaugusiems vaikams Nepriklausoma „art dizaino“ grupuotė MOTHER ELEGANZA kuria netikėtus, drąsius ir EKSTRAvagantiškus dizaino objektus bei gatvės madą.

Tai – prekės ženklas, skirtas suaugusiems vaikams (ADULT KIDS), „radioaktyviajai“, „ex-rajoninių“ kartai, gimusiai po Černobylio katastrofos. Jai ir apie juos. Čia susipina juodas humoras, „senosios mokyklos“ grafičio kultūra, markeriai ir flomasteriai, Paryžius ir Vidurio Rytų Europa, Gariūnų ir Kauno gezų estetika, Berlyno laisvė ir Karlas Lagerfeldas… O viskas prasidėjo nuo paprasčiausių duonos batų Vilniuje... Šiandien MOTHER ELEGANZA keliauja per tokius dizaino festivalius, kaip Berlyno „Bread & Butter”, ir turi nuolatines ekspozicijas tokiose tolimose šalyse, kaip Tailandas ir Australija.

2015: 1 (92) I 101

„labàdienà“ dizaino objektai ir ekspozicija Berlyne (diz. Rapolas Vosylius ir Petras Navickas, 2012+...).

Karolio Milaševičiaus nuotr.

102 I 2015: 1 (92)

D.EFECT drabužių kolekcijos (diz. Eglė Žiemytė, 2009+...).

D.EFECT nuotr.

2015: 1 (92) I 103

MARCH dizaino produktai (diz. Martynas Kazimierėnas, vad. Eglė Opeikienė, MARCH, 2012+...).

Dariaus Petrulaičio, Electromagnetico.lt, Aaron Boldt, Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

104 I 2015: 1 (92)

Riboto leidimo dangtelio dizainas NOKIA LUMIA 820 (diz. Aistė Jakimavičiūtė, 2013).

Pats naujausias lietuviškos kilmės „Nokia“ dizaino objektas – tai VDA studentės Aistės Jakimavičiūtės sukurtas „Nokia Lumia 820“ galinio dangtelio dizainas, kuris tarptautiniame konkurse „Nokia Lumia 820 Design Challenge 2013“ laimėjo antrąją vietą. Niujorke, „Social Media Week“ renginio metu apdovanota Aistė pagal Erasmus mainų programą studijavo Lahti dizaino institute (Suomija), o šio dizaino sukūrimas buvo viena iš pirmųjų jos akademinių užduočių.

Su lietuvės sukurtu dizainu buvo išleista ribota 50 „Nokia“ telefonų serija, kuria prekiaujama internetu.

NOKIA nuotr.

Mobilusis telefonas NOKIA C7 (diz. Tomas Ivaškevičius, 2010).

NOKIA C7 – yra pirmasis „Nokia“ telefonas, kurio dizainą sukūrė lietuvis – dizaineris Tomas Ivaškevičius. „Nokia“ būstinėje Helsinkyje jis pristatė modelį, kuriuo vos prieš keturis metus buvo prekiaujama visame pasaulyje ir jis buvo labai populiarus, nors išmaniųjų telefonų era buvo ką tik prasidėjusi. Lietuvio sukurtas išmanusis telefonas išsiskyrė itin plonu nerūdijančio plieno ir stiklo korpusu bei „Nokia“ būdingomis „U“ formos linijomis. Pirmasis lietuviškos kilmės „Nokia“ modelis taip pat turėjo ir lietuviškų aksesuarų. Garsūs dizaineriai: Ieva Ševiakovaitė ir Jolanta Rimkutė („LT-identity“), Seržas Gandžumianas ir Gabrielė Januškevičiūtė specialiai „Nokia C7“ modeliui sukūrė dėklų kolekciją, kuri buvo išleista ribotu tiražu – iš viso 12 skirtingų dėklų, iš kurių kiekvieno pagaminta tik po 5 vienetus.

NOKIA ir Tomo Ivaškevičiaus nuotr.

Išmanusis žuvų ieškiklis – sonaras DEEPER (diz. „Friday Lab“, 2013).

Tai – pirmasis nešiojamasis belaidis žuvų ieškiklis, skirtas žvejams, norintiems stebėti žuvų srautus per išmanųjį telefoną arba planšetinį kompiuterį. „Deeper“ padeda surasti žuvų buvimo vietą, sužinoti vandens gylį ir temperatūrą, nustatyti dugno kontūrus ir daug kitų dalykų. Tai – pirmasis išmanusis žuvų ieškiklis pasaulyje, kuris veikia su „Android“ įrenginiu. Ir pagaliau tai – pirmasis Lietuvoje sukurtas išmanusis įrenginys, suderinamas su „Apple“ ir skirtas pasaulinei „Apple“ produktų rinkai. Jį galima įsigyti iDEAL parduotuvėse Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje. Beje, perkantiems internetu, išmanusis lietuvaitis „Deeper“ jau buvo išsiųstas net į 56 pasaulio šalis.

FRIDAY LAB nuotr.

Ausinės ir grotuvas NOKIA BH 221 (diz. Tomas Ivaškevičius, 2011).

Vienas iš paskutiniųjų lietuvių dizainerio projektų Suomijoje buvo BH stereo grotuvas, skirtas klausytis muzikos ir kalbėtis telefonu per ausines.

Novatoriško dizaino, penkių spalvų, išmaniesiems telefonams skirtas NOKIA grotuvas – neblogas konkurentas „Apple“ kuriamiems populiariesiems iPod grotuvams.

NOKIA nuotr.

2015: 1 (92) I 105

i

LIETUVIŠKO DIZAINO LABORATORIJA

Interaktyvi instaliacija ONEIRIC HOTEL / SAPNŲ VIEŠBUTIS (diz. Julijonas Urbonas, 2013).

Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotr.

Lietuviškas „Sapnų viešbutis“ Portugalijoje Dizaino mokslininkas Julijonas Urbonas Lisabonos architektūros trienalėje pristatė įspūdingą architektūros, dizaino ir sapnų laboratoriją – „Oneiric Hotel“ („Sapnų viešbutis”). Tai – laikinai veikiantis viešbutis, aprūpintas specialia, sapnus režisuojančia, įranga. Neįprasta interaktyvi instaliacija buvo įrengta neįprastoje erdvėje – vandens bokšte, įsikūrusiame buvusio „Red Bull“ meno fabriko teritorijoje, Lisabonoje. Projektas remiasi įžymiais moksliniais eksperimentais, kurių tikslas dirbtinai sukelti sąmoningus sapnus ir paveikti jų turinį. Tam naudojama rekonstruota miego stebėjimo ir sąmoningumą sapnuose sukelianti įranga. Perkeliant tokius tyrimus iš neurologijos ir psichologijos laboratorijų į viešbutį, publika kviečiama snūstelti ir naujai patikrinti mokslinius eksperimentus. „Moksliniai subjektai“ čia tampa savo sapnų realybės dizaineriais.

106 I 2015: 1 (92)

Išmanusis stalas TABLE AIR (diz. Lukas Lukoševičius, Justinas Vilimas, 2014).

Dabar turime progą stebėti, kaip Lietuvoje sukurtas, visiškai šviežias dizaino konceptas, po pristatymo rudeninėje Londono dizaino savaitėje, virsta realiu produktu, kurį gaminti vieną po kito užsakinėja klientai iš užsienio. Stalas „TableAir“ ypatingas tuo, jog ištiesus virš jo ranką per jutiklius galima reguliuoti stalo aukštį, jį sujungti su kitais prietaisais, pavyzdžiui, su išmaniuoju telefonu, ir per specialią programėlę nustatyti laiko intervalus, kaip dažnai stalo aukštis turi keistis. Į stalą įmontuotas ultragarso sensorius – mygtukas, kuris jaučia atstumą iki rankos ir, pasirinkus atitinkamą aukštį, pakyla iki jos. Prie stalo galima ir sėdėti, ir stovėti. Iš darbo stalo jis taip pat gali virsti šviečiančia interjero detale su „RGB Led“ apšvietimu. Stale įmontuota dėžutė su elektros lizdais ir USB jungtimis, tad nereikia papildomų laidų.

TableAir nuotr.

Viena ranka „valdoma“ vaistinėlė HOME FIRST AID KIT (diz. Gabrielė Meldaikytė, 2013).

Dizainas skverbiasi visur, net į vaistinėlę! Turbūt kiekvienas yra susidūręs su situacija, kai „turi tik vieną ranką“, mat antrajai nutiko kažkas tokio, dėl ko prireikė vaistinėlės. Čia į pirmąją pagalbą skuba produkto dizainerė Gabrielė Meldaikytė, sukūrusi vaistinėlės konceptą, kurios reikmenimis galima naudotis tik viena ranka!

Christian Schmeer nuotr.

Interaktyvus žaidimas MULTI-TOUCH GESTURES (diz. Gabrielė Meldaikytė, 2012).

Populiariausios „iPhone“ komandos, tokios kaip tap, scroll, flick, swipe, pinch, kuriomis šiandien valdome išmanųjį telefoną, dizainerės manymu, po 10 metų visiškai pasikeis. Tad jos tikslas, kuriant šį konceptą, buvo transformuoti skaitmenines komandas į 3D objektus – analogus – ir sukurti interaktyvų žaidimą, kuris galėtų pasitarnauti ateities kartų edukacijai, taikant jį, pavyzdžiui, ateities muziejuose.

Konceptas buvo pristatytas Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone.

Gabrielės Meldaikytės nuotr.

2015: 1 (92) I 107

Konceptas KEPSNINĖ/KROSNELĖ (diz. Barbora Adamonytė, 2014). Šiuolaikinio baltiško dizaino konceptas, tęsiantis archaines ugniakuro tradicijas. Tai – 3 dalių kepsninė/krosnelė, sudaryta iš šamotinio dugno ir gaubto bei nerūdijančio plieno kepimo grotelių, sukurtų naudojant lietuvių liaudies verpstės motyvus. 3 vartojimo scenarijus turinti kepsninė/krosnelė leidžia susikurti norimą objektą, atsižvelgiant į vartotojų poreikius: ar tai būtų aukuras – maža laužavietė, ar kepsninė, kai į kepimo inde esantį vidinį laiptą įstatomos grotelės, ar uždėjus gaubtą – šilumą skleidžianti krosnelė, ant kurios viršaus galima virti ir šildyti maistą.

Barboros Adamonytės nuotr.

Kinetinis šviestuvas SAULĖ-tekis/-lydis (diz. Barbora Adamonytė, 2012).

Tai – kinetinis šviesos įrenginys, kuris, stumdant šviesos šaltinį ranka per vaivorykštės spalvų juostą, keičia šviesos ir spalvos intensyvumą patalpoje. Nuo melsvų atspalvių rytais iki rausvų vakarais – kintanti šviesa sukuria natūralaus saulės ciklo iliuziją. Yra įrodyta, jog kintantis šviesos intensyvumas turi pozityvų poveikį žmogaus sveikatai. Šviestuvas SAULĖtekis/-lydis leidžia sukurti norimą atmosferą: nuo ryškios iki jaukios ir intymios. Naudotos medžiagos: spaustas vaivorykštinis paviršius ir LED. Barboros Adamonytės nuotr.

108 I 2015: 1 (92)

Vizualinis identitetas modernaus meno muziejui VARTOTOJAS – IDENTITETO KŪRĖJAS (diz. Jonė Aleksiunaitė, 2012). Įprasta, kad firminį identitetą kuria grafikos dizaineris, bet Jonė Aleksiūnaitė, sukeičia dizainerį su vartotoju vietomis ir leidžia meno galerijos lankytojui (meno vartotojui) tapti menamo muziejaus identiteto kūrėju.

Lankytojas užeina į galeriją, įėjus užfiksuojamas jo vaizdas ir operatyviai pritaikomas identitetui. Meno muziejus tampa atpažįstamas iš to, kas yra jo lankytojai. Taip pat suteikiama galimybė vartotojui sukurti muziejaus logotipą, nupiešiant planšetiniame kompiuteryje savo „M“ raidės versiją.

Ji vėlgi operatyviai virsta muziejaus logotipu, transliuojamu į lauko ekranus ir interneto puslapius. Taip kuriamas dinaminis identitetas. Ši identiteto kūrimo sistema laimėjo sidabrą „Taiwan International Design Competition“ Taivane ir bronzą „A’ Design Award“ konkurse Italijoje.

A‘Design Awards nuotr.

Išmanieji garso paveikslai AQUA LINGUA: MATYK, KĄ GIRDI (diz. Rūta Mickienė, 2013). „Aqua Lingua“ – tai grafinio dizaino projektas, įtrauktas į geriausių e. turinio sprendimų pasaulio penketuką. Jis vienintelis 2013 m. atstovavo Lietuvą JTO konkurse „World Summit Awards“ Taline ir Šri Lankos sostinėje Kolombe, o 2014 m. laimėjo bronzą „A‘Design Awards“ konkurse, Italijoje.

Sujungdamas tokias skirtingas sritis kaip žmogaus balsas, fotografija, fizika ir šiuolaikinės technologijos, „Aqua Lingua“ suteikia galimybę kiekvienam tapti garso dizaineriu. Tereikia individualaus garso – balsu ištartos frazės, sugrotos ar sudainuotos melodijos ar netgi knarkimo. Patentuotos „Aqua Lingua“ technologijos esmė – ištartus žodžius ar muzikos fragmentą, sudarančias garso bangas, atkurti vandens virpesiais ir jas užfiksuoti.

Vibruojantis vanduo apšviečiamas norima spalva ir fotografuojamas. Garsui sugeneruojamas QR kodas. Jį nuskaičius išmaniuoju telefonu, galima bet kada girdėti žodžius ar muziką ir matyti jų vaizdą paveiksle.

A‘Design Awards nuotr.

Konceptas YOUNG DESIGNERS UNCONFERENCE (diz. Kotryna Naraškevičiūtė, 2013).

Taipėjuje, „Taiwan Design Expo 2013“ parodoje, buvo eksponuojamas Kotrynos Naraškevičiūtės diplominis darbas „Young Designers Unconference“, laimėjęs specialų prizą „Honoralbe mention“. Tai visiškai naujas, inovatyvus, perspektyvus, taisykles laužantis renginys – pirmoji dizaino NEkonferencija pasaulyje ir pirmas realus dizaino įvykis, kurio vedliai – jauniausia dizainerių karta. NEkonferencijos grafiniai sprendimai aklai nepataikauja dizaine galiojančioms taisyklėms, pokštauja, laužo konferencijų stereotipus bei siūlo jiems alternatyvas ir todėl alsuoja laisve, veržlumu, inovacija, paslaptingumu. Darbas – eksperimentinis, o rezultatas – nestandartinis, netikėtas, tačiau kalbantis bei bus naudojamas „Young Designers Unconference“ viešinimui tarptautiniu mastu.

Gretos Dičiūnaitės nuotr.

2015: 1 (92) I 109

Messages to anonimous

Fotografės: Eglė Jociūtė (FFakers) ir Ieva Markevičiūtė (FFakers).

Drabužiai ir stilius: Mellow.

Modeliai: Goda Drigotaitė, Ramunė Kulbokaitė.

Makiažas: Gretos Juozaponytės.

interviu

114 I 2015: 1 (92)

interviu

Renginių organizatorė, mados redaktorė ir stilistė Agnė Skripkinaitė: „Lietuvos mados pasauliui trūksta brandos, bet viskas bus gerai,tik dar šiek tiek palaukime“ Agnė Skripkinaitė mokėsi Kopenhagoje, o vėliau, grįžusi į Lietuvą, nesėdėjo rankų sudėjusi ir sparčiai įsisuko į lietuvišką mados pasaulį. Šiuo metu Agnė organizuoja įvairius mados renginius, taip pat yra vieno internetinio žurnalo redaktorė, stilistė, o kalbėdama apie svajonių planus, ji teigia, kad norėtų organizuoti Vilnius fashion week.

Tekstas – Gabrielės Vaitkutės. Nuotraukos – iš asmeninio A. Skripkinaitės archyvo.

projektą, nes be jokios reklamos sulaukiame daug užsakovų.

Neseniai įvyko didžiulis mūsų kuruojamas renginys – fotomenininko Igno Maldžiūno parodos atidarymas Vilniaus oro uoste.

Mūsų tikslas – kiekvieną projektą padaryti individualų, įdomų ir kūrybišką.

Kaip prasidėjo tavo veikla mados pasaulyje, ką jame nuveikei ir kuo šiuo metu užsiimi?

Su mada susijusios mano svajonės pradėjo realizuotis tik prieš penkerius metus. Vis dėlto man atrodo, kad aš tai darau visą gyvenimą. Džiaugiuosi, kad dar praėjo tiek ne daug laiko ir tai mane skatina su nekantrumu laukti kitų penkerių metų – kiek dar visko išmoksiu, kiek sužinosiu, kiek patirsiu!

Mano kelias mados industrijoje prasidėjo ir tikėtai, ir netikėtai. Su mados leidyba ir mados komunikacija savo ateitį sieti norėjau nuo pat ankstyvos paauglystės – iš bibliotekos krūvomis tempdavau žurnalus, slaptai, kad bibliotekininkės nesužinotų, karpydavau man patikusius paveiksliukus, juos klijuodavau į tokį inspiracijų albumą. Beje, tais laikais žodis inspiracija dar neegzistavo, bent jau mano kasdienybėje jis tikrai buvo.

Tuomet įvyko vienas lemtingas susitikimas, kuris įkvėpė mane pradėti rašyti į tuomet dar labai naują ir nelabai kam žinomą internetinį mados žurnalą „fmag“. Taip viskas ir įsisuko. Po kelių metų rašymo tapau jo redaktore, o šiuo metu galutinai perėmiau žurnalą ir stipriai breinstorminu apie jo kardinalius pokyčius, nes visa savo esybe noriu, kad jis taptų komercinis, tačiau kokybiškas ir lyderiaujantis online mados žurnalas. Šį lapkritį žurnalas užpūs šešias žvakeles ant torto. Tai mane tik padrąsina imtis iniciatyvos. Aš žinau, kad žmonės jį mėgsta.

Taigi, pradėjusi dirbti su juo, savaime suprantama, susipažinau su lietuviško mados pasaulio

žmonėmis, vėliau ir su tarptautine spauda – kelis metus lankausi mados savaitėse. Pradėjau sulaukti įvairiausių projektų įgyvendinimo pasiūlymų. Dabar mano portfolio yra visai nemažas.

Prieš šiek tiek daugiau nei metus prisijungiau prie INDUSTRY_FILES platformos, o šiuo metu esu mados skilties kūrybinė redaktorė. Ši platforma yra anglų kalba, o jos tikslas – tapti tiltu tarp Lietuvos ir Baltijos bei tarp Lietuvos ir viso pasaulio. Labai smagus projektas, bet reikalaujantis neblogo galvos palaužymo.

Be mados leidybos, aš vykdau dar daugybę įvairiausių projektų. Prieš metus su kolege Dovilija Torrau įkurėme mados komunikacijos įmonę, kuri vadinasi labai paprastai – AD. Tikriausiai gera energija ir pozityvi karma palaimino šį mūsų

Retkarčiais dirbu mados stiliste, vis dažniau tenka konsultuoti naujus mados prekių ženklus komunikaciniais ir strateginiais klausimais. Kartą paragavusi negaliu sustoti.

Organizuoji mados renginius Lietuvoje. Kaip tau atrodo, kokia, žvelgiant apskritai, yra jų situacija Lietuvoje?

Galbūt gali palyginti su savo patirtimis ir matytais vaizdais svetur?

Mados renginiai užsienyje ir mados renginiai Lietuvoje skiriasi, bet skirtumai yra tikriausiai ne tik

2015: 1 (92) I 115

interviu mados suvokime, bet ir kultūriniame elgesyje. Čia, Lietuvoje, mes vis dar labai norime oficialumo, nė vienas renginys neišvengia pasisakymų, kalbų, sveikinimo žodžio. Žmonės atrodo ir elgiasi dar ganėtinai konservatyviai, bijo garsiau nusijuokti, kažką „ne taip“ padaryti. O užsienyje viskas daug laisviau ir organiškiau.

Taip pat Lietuvoje bijoma eksperimentuoti, man asmeniškai renginiuose trūksta draivo ir šiuolaikiškumo. Čia nuolat kartojasi tas pats receptas.

Dievinu mados renginius keistose ir netikėtose lokacijose, neseniai teko būti Danijoje kuriančio dizainerio Wali Mohammed Barrech pristatyme, kuris vyko Kopenhagoje, požeminėje mašinų aikštelėje ir tai buvo labai įdomu.

Mados pristatymai vidiniuose miestų kiemuose, vandens parkuose, baseinuose, prabangiuose viešbučių kambariuose – tai daug šiuolaikiškiau nei ilgas podiumas koncertų salėje. Man geras mados renginys yra ne tik kokybiška mada, bet viso koncepto harmonija – lokacija, muzika, vaišės, dekoracijos, stilingi žmonės. Na, o pats didžiausias skirtumas yra tas, kad užsienio mados renginiai turi didelius komecinius rėmėjus, kurie leidžia įgyvendinti beprotiškiausias idėjas. Lietuvoje, deja, to dar nėra.

patinka žaidimas atverstomis kortomis – taip daug lengviau.

Galiu pakomentuoti Juozo Statkevičiaus situaciją, bet kas aš tokia, kad tai galėčiau sau leisti? Ne, aš taip nemanau. Visi mes esame žmonės su vienoda teise kalbėti.

Visi mes stebime kitų klaidas tam, kad išvengtume jų savame kelyje.

Mes visi – žmonės, kurie kalba, diskutuoja, lygina, aptarinėja ir tai neišvengiama, nes tokia mūsų prigimtis. Taip pat turime intelektą, kuris leidžia atsirinkti, tad mano nuomonės paiso tie, kuriems ji atrodo priimtina.

Lietuvoje mes vis dar labai norime oficialumo, nė vienas renginys neišvengia pasisakymų, kalbų, sveikinimo žodžio.

Juozo Statkevičiaus, kaip dizainerio, talentas yra neabejotinas, tačiau aš labai stiriai jaučiu pilnavertės mados namų komandos trūkumą. Juozas Statkevičius, kaip prekės ženklas, daro nemažai strateginių ir komunikacinių klaidų, o pasiteisinimas, kad Lietuvai to reikia, man atrodo moraliai žemas. Juozo Statkevičiaus veikloje man trūksta apčiuopiamumo, iki galo suformuoto prekės ženklo įvaizdžio, nuoseklios eigos ir komunikacijos inteligencijos. Na, o kalbant apie pastaraisiais metais vykstančius dizainerio pristatymus, pasakysiu tik tiek, kad man nepatinka

kaip niekur kitur. Vis dėlto, jei pradėčiau lyginti šį renginį su mados savaitėmis, atsirastų daug skirtumų. Norėčiau, kad „Mados infekcija“ būtų juntama ne tik ŠMC, bet ir visame mieste.

Kokia tavo nuomonė apie didžiausiais ir reikšmingiausiais įvardijamus renginius „Mados infekciją“ ir Juozo Statkevičiaus kolekcijų pristatymus?

Apie šiuos renginius turiu labai stiprią nuomonę, tačiau nesu tikra ar ją reikia garsiai išsakyti. Kita vertus, kas bus, jei visi tylėsime kaip žuvys? Danijoje gyvendama beveik septynerius metus išmokau visuomet išsakyti tai, ką manau, bei priimti kito nuomonę, net jei tai būtų aštri kritika. Man

Ko, tavo nuomone, trūksta Lietuvos mados pasauliui?

Brandos. Viskas bus gerai, tik dar šiek tiek palaukime.

masiniai renginiai ir nemanau, kad į mados pristatymą turėtų būti pardavinėjami bilietai. Užsienyje kolekcijos pristatomos mados pirkėjams ir mados žurnalistams.

Kam kurti iliuziją? Juk tribūnose sėdintys žmonės niekada nepirks kūrėjo suknelių ir niekada iki galo nesupras, kur slypi Juozo Statkevičiaus genialumas, tik visi kaip susitarę kartos: gražu ir įspūdinga!

Taip, jokiame kitame mados šou nesusirenka tiek tūkstančių žmonių, kiek toje arenoje, tačiau ar susimąstėme, kodėl?

Jei kalbėčiau apie „Mados infekciją“, tai pasakyčiau, kad man patinka to renginio atmosfera: susirenka patys stilingiausi ir įdomiausi Lietuvos žmonės,

116 I 2015: 1 (92)

Kaip atrodytų tavo svajonių mados renginys, kurį norėtum padaryti, jei nereikėtų galvoti apie skaičius?

Leidžiate pasvajoti? Tai – mano mėgstamiausias užsiėmimas.

Noriu surengti mados pristatymą tokį, koks jis turi būti – įdomus, šviežias ir aktualus pasauliniame kontekse. Tikiu, kad greitai taip ir padarysiu. O smulkenų neišduosiu, tikiuosi, kad patys pamatysite.

Jei svajočiau ir planuočiau bent penkerius metus į ateitį, tai norėčiau pradėti organizuoti Vilnius fashion week. Pastaruoju metu su kolege Dovilija daug apie tai galvojame.

interviu

2015: 1 (92) I 117

CREATURES OF THE NIGHT Nuotraukos: Lino Vaitonio.