"Centras" Nr.3, 2016

Ryškus Lietuvių pėdsakas Rygoje

Maži namai – Europos mados

1300 INTERJERŲ

Dizaino kelionės

2

interjerai buvusiose bažnyčiose

Geras dizainas 2016

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

4 I 2016: 3 (98)

Turinys

2016: 3 (98)

Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

6 Rygos meno muziejaus rekonstrukcija

Kalbos redaktorė Žydrė Dargužytė

52 Viešbutis ir vyno darykla Stokholme

stilius@interjeras.lt

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė 12 Dviejų epochų mokykla

centras@interjeras.lt

56 Šiuolaikiška oazė laukinėje gamtoje

Redaktoriaus žodis 18 Vėjo architektūra

24 Bivouac – pastogė Alpėse

60 Moderni architektūra Kuršių Nerijoje

62 Dizaino istorija. Didysis grožis

28 Archaiškas akmens palikimas

68 DEMOROOM – tiems, kurie galvoja, kad buitis žudo!

32 Tarp kalnų, vynuogynų ir alyvmedžių

70 Svetainė lauke

36 Bažnyčios transformacija į šiuolaikinius namus

42 Riedlenčių bažnyčia

74 Dizaino savaitė 2016

76 Nacionalinis dizaino prizas GERAS DIZAINAS

Lietuvoje siautė pavasarinės architektūrinės audros, kurios išryškino senas problemas: architektų savivaldos trūkumus, tarptautinių „stararchitektūros“ konkursų organizavimo ypatumus ir aikščių prie Lukiškių rekonsrukcijų impotenciją. Iki šiol neteko matyti ir girdėti tiek panegirikos iš Vilniaus merijos, kuri per metus išklojo nauja danga apie 300 metrų Neries krantinės. Įdomu, kiek kainavo danga, viešųjų ryšių paslaugos ir kada bus sutvarkyta visa pakrantė? Kalbame apie tai nuo 2009 metų.

Kol mes diskutuojame, latviai savo prestižinį architektūros „Gada balva“ prizą skyrė jaunų architektų iš Lietuvos komandai už Nacionalinio meno muziejaus rekonstrukciją. Branda akivaizdi – ir kaimynų sostinės savivaldoje, jų kūrėjų bendruomenėje, ir mūsų jaunos kartos kūrybinėje potencijoje. Interviu su kūrėjais pradedame savo vasaros numerį.

Daugybė modernių sprendimų, kurie kontrastuoja su gamtine aplinka, socialiniais, religiniais įpročiais, verčia susimąstyti apie besikeičiančius šiuolaikinio gyvenimo poreikius. Erdvės, kuriose namas virsta namais, turėtų būti svarbiausias projektuotojų tikslas. Pavyzdžiai publikuojami šiame numeryje gali įkvėpti nebijoti naujo, kitokio požiūrio. Du interjerai buvusiose bažnyčiose – taip pat.

Gegužę praūžusi „Dizaino savaitė“ ir kasmetinis jos palydovas – prizas „Geras dizainas 2016“ – detaliai pristatyti mūsų puslapiuose, atspindi šiuolaikinį Lietuvos dizainą. Svečiai, kurie atstovavo Europos dizaino institucijas, vienu balsu ragino puoselėti jaunąją dizainerių kartą ir saugoti gilias amatininkystės tradicijas. Kokia pramonė – toks ir dizainas.

Pabaigai mados fotosesija ir interviu su kūrybine grupe „Darna“.

Geros Jums vasaros kartu su žurnalu „Centras“!

44 XVIII-ojo amžiaus fermos atgimimas

86 Darni mada – alternatyva vyraujančiam stiliui

48 Didinga vyno darykla Čanakalėje

87 MADA: Darna fotosesija

Pagarbiai Vytautas

Autoriai: Gabrielė Šermukšnytė Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Ingrida Kaliukevičiūtė Kristina Noreikienė Viktorija Petkevičiūtė Vytautas Gurevičius Fotografai: Andrej Gregoric Cemal Emden Charles Lanteigne Elchino Pomares Fedde de Weert Fernando Guerra Inga Powilleit Janez Marolt Janez Martincic Jason Strong Jim Tschetter João Morgado José Campos Justas Samalius Maxime Pion Norbert Tukaj Tibor Galamb Viršelyje – Andrej Gregorič nuotrauka.

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

i

architektūra

Ryški ir kontrastinga Rygos meno muziejaus rekonstrukcija

Nacionalinio Latvijos meno muziejaus rekonstrukcijos architektų komanda – „Processoffice“ – Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Giedrius Špogis, Ježi Stankevič, Austė Kuliešiūtė, Miglė Nainytė, Giedrė Datenytė, Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė, Povilas Marozas, Sandra Šlepikaitė ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ – Andrius Skiezgelas, Gilma Teodora Gylytė, Rasa Mizaraitė – Už šį projektą architektai GAVO SVARBIAUSIĄ Latvijos architektūros APDOVANOJIMĄ „Gada balva“.

Interviu su architektu Vytautu Biekša.

Fotografijos: Norbert Tukaj.

6 I 2016: 3 (98)

Koks šios unikalios rekonstrukcijos kontekstas?

Rusijos imperijoje 1905 m. Ryga buvo trečias pagal dydį miestas ir vienas iš svarbiausių uostų bei prekybos centrų. Vilnius tuo metu atrodė tarsi gilumoje, galima sakyti, stotelė pakeliui į Varšuvą. Būnant Rygoje, ta buvusi didybė akivaizdžiai matosi. Meno muziejus, kurio rekonstrukcijos projektą rengėme, priklauso miestui, todėl šio projekto užsakovas yra Rygos miesto savivaldybė, o naudotojas – Nacionalinis meno muziejus. Pastatą suprojektavo garsus Rygos to meto architektas Vilhelm Neimanis. Šis pastatas statytas būtent kaip meno muziejus.

Kiek mums yra žinoma, jis veikė visų karų metu, su labai

trumpomis pertraukomis. Iš karto, kai tik jį pastatė, pastatas sulaukė kritikos dėl pompastiškų nenaudojamų holų ir eklektiškų interjerų, o tuo metu Europos mene ir architektūroje vyko virsmas modernizmo link. Nepaisant kritikos ir daugelio kosmetinių remontų, muziejaus pastatas nebuvo radikaliai rekonstruotas dar 100 metų.

Kas nulėmė jūsų sėkmę tarptautiniame konkurse ir kokie sprendimai jums atrodo labiausiai vykę?

Pastatas stovi Rygos istoriniame Esplanade parke, palei vieną iš pagrindinių Kr. Valderama gatvių. 2010 m. įvyko tarptautinis atviras architektūrinis konkursas,

2016: 3 (98) I 7

kurį laimėjome, pasiūlę išplėsti pastatą po žeme į parko pusę, o virš naujo priestato įrengti viešąją aikštę, atverti muziejaus tūrį, grąžinti ikoną Rygai.

Pagrindinis istorinis pastatas yra 4 aukštų: pirmasis – techninis, du aukštai – klasikinės ekspozicijos erdvės ir puošnūs holai su aukštomis lubomis, viršuje palėpės – su švieslangiais ir nenaudojama kupolo erdve. Į naują priestatą pasiūlėme perkelti ir išplėsti restauracines dirbtuves, archyvus ir meno saugyklas bei technines patalpas, kurias vėliau projektavimo procese papildėme ir ekspozicinėmis erdvėmis. Dalyje palėpės erdvių ir kupole įrengėme ekspozicines erdves.

Didelį dėmesį skyrėme muziejaus „nematomų“ funkcijų atvėrimui, lankytojams padarėme prieinamas paveikslų saugyklas, o restauracines dirbtuves galima apžiūrėti per skaidrias salės lubas, net neužėjus į muziejų.

Muziejus neturėjo jokio ūkinio kiemo, todėl pasiūlėme radikalų sprendimą: įrengti liftą krovininiams automobiliams, kuriuo automobiliai nuleidžiami iki iškrovimo rampos antrame požeminiame lygyje. Šis technologinis sprendimas kartu su anksčiau minėtais

8 I 2016: 3 (98)

atvirais archyvais praturtina lankytojų kelionę į naujas ekspozicijų erdves naujajame priestate.

Ką galite pasakyti apie muziejaus interjerus?

Senojoje dalyje stengėmės išsaugoti unikalius istorinius interjerus, apsiribodami tik minimaliomis intervencijomis, apjungdami pastato senąsias ir naująsias erdves.

Pirmajame aukšte, reorganizavę muziejaus buvusias ūkinės dalies erdves, jų vietoje suformavome kavinės erdvę ir konferencijų centrą, kygyną, administracijos biurus. Kadangi pirmo aukšto interjeras nebuvo dekoruotas, šias erdves palikome tiesiog neutralias, baltas. Tuo pačiu principu kūrėme ir viršutinių buvusių švieslangių erdvių ir kupolų interjerą – baltai nudažėme medines stogo konstrukcijas ir sienas. Senieji antrojo ir trečiojo aukštų interjerai restauruoti išlaikant visas autentiškas detales bei stengiantis atskleisti skirtingų laikotarpių sienų dekorą. Naujoji požeminė dalis – estetiškai skurdi, tai labiau techninis sprendimas nei dizainas, dominuoja betonas, cinkuotas metalas, stiklas bei menų archyvų sistemos. Manau, kad architektūrą

išmanantis lankytojas galėtų perskaityti mūsų sumanymą kaip sluoksniuotą „pyragą“, kuriame skirtingo laikmečio ir paskirties interjerai turi savitus stilius ir yra maksimaliai pritaikyti muziejaus patalpų paskirčiai.

Kada prasidėjo pastato statybos darbai?

2013 m. pradžioje prasidėjusios statybos tęsėsi beveik 3 metus. Istorinio pastato restauracija, rekonstrukcija ir komplikuota situacija su gruntiniais vandenimis kėlė daugybę problemų, tačiau turbūt normalu, kad panašiuose projektuose negalima tikėtis visiškai sklandžios realizacijos. Na, o senajame pastate užduotis buvo suprojektuoti ir įrengti naujus, iš antrojo aukšto holo aukštus jungiančius laiptus, kurie vestų ir į naują pože-

minę muziejaus dalį. Ieškodamas ryšio su istoriniu interjeru, kolega Andrius Skiezgelas pasiūlė naudoti žalvario lakštus, kurie primena paauksuotus paviršius. Laiptai jau tapo Instagram hitu. Amfiteatras lauke pagamintas taip pat iš žalvario lakštų. Ne visus techinius sprendimus pavyko įgyvendinti puikiai, teko nusivilti betono kokybe, tačiau džiaugiamės, kad pavyko sėkmingai atlikti sudėtingas intervencijas senajame pastate. 18 m ilgio kupolo perdangos sijos buvo atsargiai „įkištos“ tarp senų medinių konstrukcijų, laikančių gausiai dekoruotas pagrindinio holo lubas. Nauji laiptai, kuriais lankytojai pasiekia minėtą kupolo erdvę, buvo suvirinti gamykloje, naudojant 15 mm plieno lakštus, stambiais segmentais įkelti pro stogą ir pakabinti ant sienos.

2016: 3 (98) I 9

Stebėtina, kaip užsakovas leido daryti tokius komplikuotus sprendimus...

Užsakovas buvo linkęs diskutuoti dėl šių sudėtingų sprendimų, galėčiau surizikuoti teikdamas, kad dalį jų pavyko realizuoti dėl to, kad su realizacija susijusių sunkumų negalėjome įsivaizduoti, bet didžioji dalis jų buvo padiktuoti situacijos.

Ką galite pasakyti apie istorinių interjerų atkūrimą muziejuje?

Istoriniame interjere buvo plačiai naudototi tamsūs tonai, trafaretinis dekoras, paauksavimas, vėliau – sienos buvo padengtos audinio tapetais.

Dalis erdvių jau 20 a. trečiame dešimtmetyje buvo perdažytos baltai, didžiąją dalį isorinių ekspozicinių erdvių restauravome konservuodami pirminę polichromiją, dalyje erdvių buvo restauruota originali ornamentais dekoruota molichromija ant vienos sienos, kitos – nudažytos tik bazine spalva. Tai palengvino kuratorių darbą, išdėstant Nacionalinę kolekciją istorinėse erdvėse.

Turėjome pilną 1905 m. dokumentaciją su brėžiniais, net mokesčių ir statybinių medžiagų kainų derybų registrais. Pats pastato autorius tuo metu buvo ir užsakovas,

10 I 2016: 3 (98)

ir architektas, todėl viską kruopščiai prižiūrėjo pats, po atidarymo tapo pirmuoju muziejaus direktoriumi.

Taip pat svarbu paminėti, kad trečio aukšto dalyje buvo išsaugotos galerijos su viršutiniu apšvietimu pro stoglangius. Kitoje dalyje padarėme panašius stoglangius, kurie palėpėje tapo stiklinėmis grindimis. Dalyje pritaikytų palėpės erdvių buvo panaudota istorinė baltai dažytų medinių lentų apdaila, primenanti patalpų originalią šviesdėžių paskirtį.

Kaip nutiko, kad prie šio projekto dirbo du architektų biurai ? Kiek žmonių komandoje buvo iš viso?

Istoriškai dar nuo studijų laikų, 2001 m., mes bendradarbiavome kūrybinėje grupėje „Punktas“. Su kolegomis kartu dalyvaudavome konkursuose. Taip pat šis projektas tikrai didelės apimties. Šiuo metu jau įprasta dirbti susijungiant kelioms grupėms. Pagrindiniai autoriai buvome keturi. Skirtingu metu dirbo vis kiti žmonės. „Įkarščio“ metu veikė net 16 architektų.

Dėkoju jums už išsamius atsakymus. Linkiu kūrybinės sėkmės.

Kalbino Vytautas Gurevičius.

2016: 3 (98) I 11

Dviejų epochų

mokykla Vieta: Monrealis, Kanada.

Realizacija: 2015 m.

Plotas: 2853 kv. m.

Fotografijos: Charles Lanteigne, Maxime Pion.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

M

onrealio miestas sparčiai augo pirmoje 20-ojo amžiaus pusėje ir tą pagreitį padėjo palaikyti rajoninių mokyklų rekonstrukcijos, tvarkymas bei naujinimas, kurį neretai atlikdavo garsūs to meto architektai. Prieš dešimtmetį buvo įvykdyta didžiulė pertvarka, kurią paskatino Monrealio mokyklos taryba, siekdama atgaivinti senus pastatus bei prikelti juos naujam gyvenimui. Viena iš pirmųjų tikslinių mokyklų, kurią norėta išplėsti, buvo 1930 m. architektų Gordon & Thompson suprojektuota Barclay mokykla. Šio darbo ėmėsi NFOE et associés architectes, nusprendę sukurti dizainą, kuris būtų ir šiuolaikiškas, ir perteiktų pagarbą pastato istorijai. Architektams teko paplušėti ir komunikuojant su vietine gyventojų bendruomene, išreiškusia nepasitenkinimą tuo, jog parkas nebebus prieinamas kaip vieša vieta.

Projekto autoriai taip pat pasistengė sukurti atmosferą, kurioje daugiausiai rajone gyvenančios imigrantų šeimos jaustųsi laukiamos bei savos.

Barclay mokykla – tai pradinė mokykla, esanti parkų apsuptoje, sparčiai didėjančioje jaunų šeimų bendruomenėje. Būtent dėl vaikų skaičiaus didėjimo labai trūko erd-

12 I 2016: 3 (98)

Architektūra

i

vės pamokoms, taip pat nebuvo tinkamų kūno kultūros, fizinio lavinimo, sporto patalpų. Projektas apėmė 14 naujų klasių įrengimą, informacinių technologijų patalpą, dienos centrą, multifunkcinę erdvę, administracijos darbo vietas bei naują gimnastikos salę aukštomis lubomis, kuri būtų prieinama moksleiviams ne tik pamokų metu.

Strategiškai palankiausia pusė, kurią ir pasirinko architektai, buvo šiaurinė – tai lėmė ir gruntas, ir saulės ir vėjo kryptis. Trijų aukštų priestatas pateikiamas kaip šoninis buvusio pastato pratęsimas. Architektai kruopščiai akcentavo ribą tarp seno ir naujo, tačiau nesistengė savo kurtos dalies pritaikyti prie istorinės, o siekė sukurti estetišką kontrastą tarp dviejų epochų. Taip senojo pastato fasadas atsirado naujosios dalies viduje ir virto interjero detale. Čia, pirmajame aukšte, suformuota atvira multifunkcinė zona – fojė, priimamasis, laukiamasis, kuris tarsi ir papasakoja mokyklos istorijos esmę. Ir spalviniuose, ir konstrukciniuose elementuose atsiranda subtilios laužytos formos, kurios, anot autorių, yra tarsi aliuzija į drugio sparnus prieš jam išskrendant. Tokie kampai taip pat padėjo sukurti ir dinamiškesnius šviesokaitos piešinius interjere.

Dviejų aukštų sporto salės stogas yra šiek tiek pakreiptas kampu, taip suteikdamas papildomos ritmikos fasado architektūrai, o jo tąsa gaubia įėjimą į dienos centrą. Palei visą kūno kultūros salės fasado stogą nutiestas metalinis

2016: 3 (98) I 13

susiliejo vienas į kitą, tačiau abu išlaikė savitą stilistiką: žaismingai derinamos senos plytos bei ryškiaspalviai naujojo sparno interjero elementai. Čia galima matyti senojo pastato fasado langus, kurie dabar jau tapo interjero langais, pro kuriuos vis dar patenka ir natūrali šviesa, taip pat iš vieno korpuso galima matyti kas vyksta kitame – tai tarsi kelionė laiku, kur pasiekiama ir praeitis, ir dabartis. Salotinė spalva dengia gimnastikos salės sieną, koridoriuose esančius nedidelius žalsvus grindų takelius, spinteles bei ryškią

tinklas, skirtas želdynams. Jo tikslas ne tik estetinis mūro apipavidalinimas žaluma, bet ir patalpų apsaugojimas nuo karščio, o tuo pačiu šitaip pabrėžiama senojo pastato plokštumos kryptis. Kaip sportiško gyvenimo būdo simbolis ant tinklo buvo pastatyta bronzinė skulptūra – žmogus, einantis lynu. Tai – originalus akcentas.

Senojo bei naujojo pastato komunikacijos buvo kruopščiai apgalvotos, todėl per visus aukštus galima vaikščioti iš abiejų korpusų, o koridoriai susijungia, taigi pastatai tarsi

14 I 2016: 3 (98)

2016: 3 (98) I 15

atsarginę laiptinę. Antrame bei trečiame aukštuose atsirandantys oranžiniai sienų plotai džiugina mažesnio amžiaus vaikus, na, o visur pasitaikantys juodi elementai bei nedideli tamsūs sienų plotai tarsi suformuoja pusiausvyrą tarp balto fono ir ryškių spalvų bei pabrėžia konstrukcinius elementus, kaip grafiškai patrauklias bei dinamiškas detales.

Harmoningai integruotas priestatas vientisai susilieja su senuoju. Taigi, atsižvelgus į pirmojo stilistiką, tačiau jos nekopijuojant, buvo sukurta savita dviejų epochų sąjunga.

Nepaisant naujosios šiuolaikinės mokyklos dalies interjero ekspresyvumo, išryškintos istoriją atspindinčios plytos, kurios yra paveldo simbolis. Didžiuliai mokyklos langai leidžia smalsuoliams matyti mokyklos gyvenimą, verdantį viduje, o moksleiviai turi galimybę stebėti miesto gyvenimą už mokslo įstaigos sienų. Projekto kūrėjų idėja buvo skatinti vaikus kurti, domėtis, būti drąsiems, nebijoti kompromisų bei iššūkių ir jokiu būdu nežiūrėti į mokymosi procesą kaip privalomą, o veikiau tai pateikti kaip žaismingą asmenybės ugdymą, pažinimo džiaugsmą, neužmirštant ir fizinio kūno lavinimo. Būtent to šiuo projektu NFOE et associés architectes ir siekė: išsaugoti istoriją, sukurti modernią architektūrą, derančią prie praeities palikimo bei tenkinančią šiuolaikinių vaikų bei mokytojų poreikius.

16 I 2016: 3 (98)

2016: 3 (98) I 17

Fedde de Weert

Vieta: Noord-Holland provincija, Nyderlandai.

Realizacija: 2014 m.

Plotas: 528 kv. m.

Fotografijos: Inga Powilleit / Fedde de Weert.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

Ateities namai,

kurie anksčiau būdavo demonstruojami tik tarptautinėse parodose kaip parodomieji projektai, pagaliau po truputį tampa realybe, dabartimi ir baigtiniu produktu, kuriuo gali naudotis šių dienų žmonės. Automatizavimas ir ryšiai sudarė sąlygas tam, jog į protingą namą integravus informacines technologijas, sistemos ir įrenginiai gebėtų tarpusavyje veikti, komunikuoti, o to rezultatas – padidėjęs patogumas, energijos taupumas bei saugumas. Šiuolaikiškas protingas namas ne tik leidžia kontroliuoti jame esančius įrenginius per atstumą, reguliuoti įvairiausius nustatymus, tačiau jis taip pat tobulėja ir keičiasi kartu su jo gyventojais bei reaguoja vykstant jų gyvenimo būdo pokyčiams. Įsikūręs olandiškos gyvenvietės pakraštyje, netoli jūros, namas dėl jo unikalios formos buvo pavadintas „W.I.N.D.“ (liet. „Vėjas“). Šeimos būstas yra supamas

18 I 2016: 3 (98)

i

Fedde de Weert

Fedde de Weert

Architektūra

miškingų vietovių, o iš kitos pusės – atvirų erdvių ir natūralaus provincijos kraštovaizdžio. Projektas buvo parengtas taip, kad namas reaguotų į sezoninius pokyčius bei maksimaliai išnaudotų gamtinę energiją gyventojų gerovei. Elektros energija tiekiama pasitelkus saulės kolektorius, esančius ant stogo, o centrinis oro ir vandens siurblys yra naudojamas šildymui, vėsinimui ir ventiliacijai, – šiluma iš vidaus į išorę neišleidžiama, jei to nereikia. Šilumos siurblys tiekia šilumą šaltuoju sezono metu, o esant karščiams – kondicionuoja. Šiluma į vidų nepatenka dėl tonuoto stiklų fasado – tokiu būdu vidus būna visavertiškai apšviestas natūralios dienos šviesos, tačiau pernelyg neįkaista. Sienos ir lubos padengtos natūralaus molio tinku, o laikančios sienos yra iš keraminių plytų, kuriose cirkuliuojantis oras palaiko sveiką patalpų mikroklimatą. Visa tai suprojektavo Nyderlandų

arcitektų komanda UNStudio, stipriai atsižvelgusi ir į projekto vizualinę funkciją.

Namo forma bei funkcinių zonų, patalpų, baldų, technikos išdėstymas – viskas buvo nulemta išorės bei gamtos – į tai ir stengtasi maksimaliai atsižvelgti. Miegamųjų bei darbo kambarių langai nukreipti į mišką ir taip pasiektas privatumo jausmas šiose patalpose, o gyvenamosios bei aktyvios, laisvalaikio patalpos atsuktos į horizonto link besidriekiantį kraštovaizdį. Namui suteikta gėlės žiedo forma leido sukurti keturis atskirus fasadus, dėl kurių kraštovaizdis įsilieja į vidų labiau nei įprastai. Lenktos sienos atskiria skirtingas zonas ir suvienija jas namo centre, kur ir numatytos bendros erdvės. Įėjimo į pastatą lygmuo taip pat apima ir rūsio bei automobilių garažų erdves. Iš fojė laiptais patenkama į galinę namo dalį, kurioje yra vaikų kambariai bei muzikos

2016: 3 (98) I 19

20 I 2016: 3 (98)

Fotografijos: Inga Powilleit

Inga Powilleit Inga Powilleit

kambarys, o iš čia galima pakilti į antrąjį aukštą, kuriame yra pagrindinės gyvenamosios zonos, virtuvė. Čia priekinis sparnas – gyvenamoji erdvė, kurios galinė siena tarnauja kaip sandėliavimo sprendimas, įmontuojamas židinys ir suolas – visa tai integruota į baldus. Ši kompozicija sudaro foninę visumą – lyg atsvarą blizgiam ir atviram fasadui, pro kurio langus driekiasi bekraštės lygumos ar miškai.

Valgomojo zona su atviro tipo virtuve yra nukreipta į gretutinį sparną, tarp jų suformuota architektūrinė įduba.

Išorėje ši įduba panaudota kaip puiki erdvė lauko terasai, o tuo pačiu jos grindinys apjungia valgomojo bei svetainės zonas.

Iš gyvenamųjų laisvalaikio erdvių laiptais patenkama į trečiajį aukštą, į galinę namo dalį, kurioje įrengtas pagrindinis tėvų miegamasis su Hamam pirtimi bei šalimais esantis svečių kambarys. Iš čia patenkama į viršutinę lauko terasą ant stogo, besitęsiančią per du namo korpusus: čia matosi bekraštis gamtovaizdis, leidžiantis mėgautis gyvenimu provincijoje. Miegamuosiuose nau-

2016: 3 (98) I 21

Fotografijos: Inga Powilleit Inga Powilleit

Inga Powilleit

dojamos tamsesnės spalvos, siekiant sukurti intymesnę atmosferą, o dėl gerų akustinių savybių muzikos kambaryje pasirinkta ąžuolinė grindų danga.

Neapdirbtas sienų bei lubų molio tinkas padėjo suartėti su už lango esančia gamta, nes ant sienų esantys netobulumai atrodo itin natūraliai ir tinkamai šiame kontekste. Fasade bei lauko terasoje panaudotos medinės lentos kai kur nusmailėja – taip sukuriamas šviesos-tamsos žaismas bei įvairios šešėlių kompozicijos, paįvairinančios monotonišką apdailos įvaizdį. Šiame projekte priimti kai kurie sprendimai atrodo lyg netyčia atsiradę interjero ar architektūros elementai, tačiau viskas, kas atrodo netikslu, ne iki galo atlikta ar grubu – sukurta tikslingai

22 I 2016: 3 (98)

siekiant turėti namus, atspindinčius vietovės šarmą bei šeimos charakterį.

Dėl to paties tikslo namo interjeras pasižymi ramia, nuosaikia stilistika, subtiliais, tik gamtoje randamais tonais, faktūromis, natūraliomis apdailos medžiagomis – nieko sintetinio ir pernelyg ekstravagantiško, tačiau – moderni, protinga technika, ilgaamžiai baldai, glotnios, kai kur net futuristiškas primenančios ovalios formos, kurios dažniau pasitaiko gamtoje nei namuose. Šiuo projektu architektai patenkino ne tik būsimų gyventojų poreikius, tačiau juos suderino su namo funkcijomis, technologijomis bei estetika. Taip gimė protingas ir išvaizdus šeimos namas.

2016: 3 (98) I 23

i

mažoji architektūra

Bivouac – pastogė Alpėse

24 I 2016: 3 (98)

Vieta: Skuta kalnas, Slovėnija.

Realizacija: 2016 m.

Plotas: 12 kv. m.

Fotografijos: Andrej Gregoric, Janez Martincic.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

JANEZ MARTINCIC JANEZ MARTINCIC

120 metų praėjo nuo to laiko, kai vienintelio Slovėnijos Triglav nacionalinio parko centre stūksančioje aukščiausioje Julian Alpių viršūnėje buvo pastatytas Alijaz bokštas. Norint tai pažymėti, nutarta atnaujinti kiek žemiau, Kamnik Alpėse, esančią pastogę ir pakeisti ją nauja. Prieš porą metų buvo pradėtas plėtoti projektas, kuriuo siekta sukurti inovatyvų, tačiau ir praktišką statinį, kuris būtų pritaikytas ekstremaliam Alpių kalnų klimatui. Įkvėpti Slovėnijos architektūros, turinčios turtingą ir įvairiapusę istoriją, OFIS architects ir AKT II, bendradarbiaudami su Harvardo universiteto dizaino krypties studentais, sukūrė kai ką ypatingo, estetiško ir svarbaus vertinantiems kalnų grožį ir ypač mėgtantiems slidinėti bei kopti į viršūnes.

Atsižvelgusi į Alpių klimato sąlygas bei gamtines jėgas, architektų komanda apsibrėžė tam tikrus projekto siekius, galimybes, poreikius. Dydis, forma, struktūros, medžiagos – viskas priklausė nuo gamtos sufleruojamų elementų.

Pirmiausiai kuriamas projektas turėjo gebėti atlaikyti ekstremalias oro sąlygas, radikalius temperatūros pokyčius, grubų paviršiaus gruntą. Turint omenyje atšiaurias vietovės sąlygas – stiprų vėją, sniegą, nuošliaužas, gruntą, temperatūrų pokyčius – buvo privalu išanalizuoti, ištirti specifines architektūros formas bei dizaino koncepcijas, kurios tam tikru momentu gebėtų atlikti ypatingą funkciją – išgelbėti gyvybę, apsaugoti iki tol, kol sulaukiama pagalbos, o kitais atvejais tiesiog leistų komfortiškai ir saugiai pailsėti po sunkių žygių.

Bivouac – tai ansktyvojo XVIII a. vokiečių, šveicarų, vėliau prancūzų sąvoka, reiškianti esminį žmogaus poreikį, t.y. laikiną pastogę. Šis žodis neatsiejamas nuo pabėgėlių ir karo temų, o šiandien labiau pritaikomas ekspedicinių kelionių kontekste. Saugant nacionalinį parką ir jo gamtą, būsimas statinys turėjo būti ne tik tvirtas, bet ir nežalojantis gamtos paviršių, taigi jo pagrindas privalėjo susilieti su landšaftu švelniai, tačiau išlaikyti stabilumą ir esant kritinėms situacijoms. Išorinė struktūra

2016: 3 (98) I 25

ANDREJ GREGORIC

privalėjo turėti itin aukštą atsparumą ir tam užtikrinti buvo panaudota plono stiklo pluošto ir öko medžagos kombinacija, kuri atitiko ir estetinius, ir kokybės reikalavimus, susijusius su nepalankiomis oro sąlygomis.

Kadangi surinkimo procesas natūralioje aplinkoje, o juo labiau konstrukcijų transportavimas, turi būti kuo paprastesni, statinys yra sudarytas iš trijų modulių. Savotiškų kambariukų suformavimas taip pat padėjo atskirti erdves. Pirmoji pastogės dalis – įėjimas į patalpą, daiktų pasidėjimo bei maisto gaminimo vieta; antroji – ben-

26 I 2016: 3 (98)

dravimo bei miegojimo kambarys, o trečioji – poilsio ir miego zona. Patalpų išdėstymas yra pritaikytas apgyvendinti iki 8 alpinistų, galinčių grožėtis Skuta kalno panorama, matoma pro langus.

Architektų komandos suprojektuotas bivouac pasižymi šilumą izoliuojančiomis savybėmis. Medinis karkasas buvo pripildytas 20 cm storio akmens vatos izoliacija, kuri ilgus metus išlaiko savo formą, tvarumą bei šilumines savybes, o vasaros sezonu nepraleidžia šilumos į vidų ir palaiko vėsų vidaus klimatą. Ši medžiaga yra saugi aplin-

JANEZ MARTINCIC

JANEZ MARTINCIC

kai: jos sudėtyje – 97 % mineralų ir tik 3 % rišamosios medžiagos, veikiančios kaip impregnuojantis aliejus, dėl kurio vanduo, patenkantis ant akmens vatos, pirmiausiai nuteka, o ne susigeria į pačią struktūrą. Kadangi kalnuose temperatūra gali vyrauti nuo 30 laipsnių šalčio iki 30 laipsnių šilumos, viena iš aktualiausių problemų – tai kondensatas. Labai svarbu, jog tokia akmens vata nesugeria vandens, kitaip izoliacija taptų drėgna ir itin sunki bei palaipsniui slėgtų konstrukciją, kuri galiausiai taptų nestabili. Siekiant saugios užuovėjos keliautojams, projekto autoriai numatė ugniai atsparią izoliaciją, apsaugančią nuo gaisro. Dėl karkaso ir jo atviros struktūros, oro tarpų, tikslingai sudarytų porų, statinys yra lyg kvėpuojantis organizmas, taigi drėgmė, tirpstantis sniegas, migla, lietus – visi krituliai pasišalina iš konstrukcijų ir jų neardo bei padeda palaikyti palankų vidaus klimatą.

Nepaisant to, jog pastogė yra nedidelės apimties statinys, jam buvo skirtos didžiuės savanoriškos pajėgos, žinios ir pastangos. Visas nedidelio projekto planavimas nuolat palaikė pagarbos gamtai, kalnams, natūraliam peizažui kultūrą bei dvasią, kurią ir skatina puoselėti projekto autoriai. Tikimasi, jog bivouac tarnaus kaip saugi, komfortiška alpinistų užuovėja, suteikianti jaukų kampelį, naujas pažintis ir ramų poilsį, o ekstremaliose situacijose netgi galės išgelbėti gyvybę.

2016: 3 (98) I 27

akmeNiNis Palikimas Vieta: Karst, Slovėnija.

Realizacija: 2014 m.

Plotas: 82 kv. m.

Fotografijos: Janez Marolt.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

28 I 2016: 3 (98)

Architektūra

N

edidelio, kompaktiško akmeninio namo dizainas atspindi jaunos šeimos poreikius bei atidžiai seka naujausiais technologijų principais, taip pat ir mažo, beveik belangio būsto tradicijomis. Šeimos namo koncepcija atspindi monolitinės architektūros aiškumą bei namo name principą, nes išoriškai akmeninė struktūra, tačiau viduje ji slepia net du medinius, kur kas modernesnius tūrius. Pastato idėja, kurią generavo Dekleva Gregorič architects, buvo siejama su klausimu apie tradiciškai statomos architektūros charakteristiką, jos kilmę bei vystymąsi ir galiausiai sąsajas tarp šiuolaikinės interpretacijos bei tradiciškai vyraujančių normų.

Karst regionas kadaise buvo apželdintas ąžuolų giraite, kurią venecijiečiai naudojo siekdami pastatyti miestą ant vandens. Taip išnaudojus svetimą medieną, kraštovaizdis buvo apnuogintas ir paliktas atidengus daugybę kalkakmenio, dėl kurio susiformavo mažų, akmeninių namų tradicija, išlikusi iki šių dienų. Šis projektas susiejo ilgametį istorinį vietinių gyventojų technologijų palikimą su šiuolaikiška šeima ir jų pageidavimais, estetine samprata.

Pirmame aukšte numatytos bendro naudojimo zonos su keletu langų, atveriančių nuostabų kraštovaizdį. Čia įrengta virtuvė su valgomojo zona, svetainė, kurioje kartais ir dirbama, vonios kambarys bei daugybė spintų, drabužinių, kitokių talpyklų daiktams susidėti bei sandėliuoti.

Antrame aukšte vidiniai namo tūriai labai privatūs. Tėvų ir vaikų miegamieji gana izoliuoti vieni nuo kitų, nes juos skiria erdvi laiptinė, kurios plotas dar naudojamas ir kaip vaikų žaidimo aikštelė dienos metu. Šiame aukšte esantys langai nukreipti į dangų – taip perteikiama ramybės atmosfera, o dėl tokio sprendimo, žvelgiant į žvaigždes ar debesis, galima svajingai užmigti kasnakt.

i

Namo plotas padalintas į tris dalis – du mediniai tūriai ir erdvė, esanti tarp jų. Fasade iš viso yra trys dideli langai: vakarinis, nukreiptas į Italijos bažnyčią kalvos viršūnėje, šiaurinis – į mišką, o įėjimo platforma su vitrina, esanti Rytuose, atveria privatų kiemą, besitęsiantį tolyn tarsi su gamta. Šeimos būstą supa ir nuo gatvelės atsieja lenkta betoninė tvora, šalia kurios esantis žvyrkelis visiškai neri-

2016: 3 (98) I 29

boja apylinkių ploto. Projektas yra išgrynintas visomis prasmėmis – nuo subtilaus bei natūralaus architektūrinio medžiagiškumo, kuris dar ir turi istorinę prasmę, iki bereikalingos erdvės ar daiktų, baldų, dekoro elementų atsisakymo. Architekto pagalba buvo sukurtas ne stilistinis ar formų minimalizmas, o funkcinė bei estetinė samprata, kai atsisakoma visko, kas gali būti panaudota pasiliekant tik tai, kas naudojama nuolat ir yra tikrai reikalinga. Taip buvo ne tik sulaužytos šiuolaikinės fasadų apdailos estetinės idėjos, bet ir atskleista nauja ploto, šviesos reikšmė, kurią projekto autorius ir būsimi gyventojai suprato ne

kaip būtinybę, kurios vaikomasi šiandien. Anot jų, jei norima erdvės ir šviesos, gyvenant name ir turint kiemą, galima tesiog eiti į gamtą, tačiau jos nebūtina traukti į namo vidų. Namai ir yra ta vieta, kuri tarsi pirmykščio žmogaus urvas – jauki, šilta, maloni grįžus iš lauko.

Tradicinio akmeninio Karst vietovės namo stogo išraiškingumas, tekstūra, spalva, medžiagiškumas – visa tai pabrėžia ne tik išskirtinumą, bet ir technologinį išmanymą.

Neatsiejamos sienų bei stogo plokštumos – tai pagrindinė šio kaimo architektūros savybė bei įvaizdžio dalis. Akmuo, komponuojamas į liejamą betoną, suteikia solidžią mūro išvaizdą, todėl toks 15 cm storio fasado sluoksnis atrodo masyviai ir archaiškai. Luboms buvo panaudota betono perdanga, o stogo konstrukcijai – medinis karkasas. Visos interjero sienos yra pagamintos iš trisluoksnės eglės faneros plokščių, alyvuotų skaidriu aliejumi.

Namo dizainas akcentuoja santykį tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo bei atskleidžia interpretacijos galimybes, siekiant šias dvi temas suderinti bei gauti rezutatą, puikiai tinkantį šiandienos žmogui, vertinančiam istoriją, jos suteiktą patirtį, palikimą ir gyvenimo būdą, mažiau susijusį su vartojimo kultūra.

30 I 2016: 3 (98)

2016: 3 (98) I 31

ŠeimOs Pasaka

tarp kalnų, vynuogynų ir ALYVMEDŽIŲ Vieta: Fonte Boa, Portugalija. Realizacija: 2015 m. Plotas: 180 kv. m. Fotografijos: José Campos. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

F

onte Boa namas – tai šeimos būstas, suprojektuotas Fartosa kaime, pačiame Portugalijos centre. Nedidelio ploto pastatas žavi savo subtilumu, lakoniškomis formomis ir apdailos medžiagomis, o šalia, Rabaçal slėnyje, esantis vynuogynas, alyvmedžių giraitė bei supantys Jerumelo, Sicó, Espinhal kalnai natūraliai sukuria namo istoriją ir sufleruoja struktūras, kurias padėjo atskleisti architektas João Mendes Ribeiro.

32 I 2016: 3 (98)

Ekspresyvus slėnio vietovaizdis dabar daugiausiai apželdintas smulkia augalija ir didžiuliais alyvmedžiais, kadaise, apie IV a. pr. Kr., buvo romėniškas kaimas – būtent todėl projekto autorius atsisakė pernelyg modernių formų ir apdailos medžiagų, standartiškų langų, plokščio stogo. Pastatas yra vakarinėje valdų dalyje, apsaugotas nuo pagrindinio kelio triukšmo, gauna pačią geriausią saulės šviesą – dėl kalnų ne tokią kaitrią, leidžiančią pasidžiaugti ja po darbų grįžus namo. Supantys medžiai ir panoramos vaizdai perteikia vietovės augalijos ypatumus, prie kurių priderintas ir langų pozicijų išdėstymas fasade. Gerbiant skurdokų žemių derlių, statant namą, buvo atsižvelgta į jo lokaciją, siekiant išsaugoti visus medžius, nes šie suteikia ne tik estetinę prasmę, bet ir šešėlį, taip reikalingą karštojo sezono metu.

Interpretuojant tradicinės šeimos būsto tipologiją, buvo panaudoti ir standartiniai architektūros principai, ir originalūs sprendimai. Dviejų aukštų stačiakampis namas su cinkuotu šlaitiniu stogu, turintis nedidelį vyno rūsį tarsi atskirą tūrį, matomą tik iš vienos pusės. Iš gatvės esantis įėjimas numatytas per akmeninę sieną, užstojančią kraštovaizdį, nusidriekusį į pietus. Atviras garažas, suprojektuotas žemiau žemės lygio, ribojamas betoninėmis sie-

ArchitektĹŤra

i

2016: 3 (98) I 33

nomis, kurios tarsi pusiau uždara betoninė dėžė atlieka ir skalbimo kambario, esančio po žeme, funkciją. Šalimais įsikūrę laiptai tarsi iš po žemių nuveda prie namo įėjimo.

Dėl nelygaus grunto viskas čia projektuojama ant pastolių, pakylų ar panašių konstrukcijų. Pats namas stovi ant dviejų didžiulių struktūrų, primenančių kubus, o namo apačia net neliečia grunto, kybo virš jo. Iki įėjimo į pastatą žengiama per savotiškus laiptus – smėlio dėžes ir tik perėjus tinklinio metalo platformą, patenkama į namo vidų, apsaugotą skydinėmis durimis.

Viduje abu aukštai padalyti į tris dalis – namo širdyje yra laiptai bei pagalbinės patalpos, tualetai, vonios kambariai. Ši zona pirmame aukšte atskiria valgomojo bei svetainės erdves, o antrajame – du pagrindinius miegamuosius. Komunikacija tarp abiejų aukštų vyksta per laiptus, skatinančius išilginį erdvės naudojimą. Siekiant, jog būtų aiški erdvių kambarių funkcija bei panaudojimas, buvo numatyta siauro, tačiau ilgo stačiakampio pastato forma.

Visos interjero erdvės turi glaudų ryšį su išore, supančia aplinka. Didžiuliai langai atrodo labai estetiškai, nes neprimena dažnai matomų vitrinų, nors ir yra berėmiai.

34 I 2016: 3 (98)

Kai kur, norint laimėti vietos, buvo priimti itin originalūs sprendimai, pavyzdžiui, siekiant kambariuose turėti kuo daugiau natūralios šviesos, spintoje ar sienoje paslėptas langas, naudojamas tuomet, kai pageidaujama. Norint išsaugoti spintos talpumą bei estetiškai lygų baldo fasadą, nuspręsta vietoje dalies baldo padaryti atveriamas duris, kurias atidarius, kambarį pasiekia šviesa, sklindanti pro šalia baldo esantį langą. Priešais stalą, atidarius sienos plokštumą, atsiveria šviesa, patenkanti pro koridoriuje, šalia laiptų, esantį langą. Toks sumanymas yra žaismingas ir unikalus, leidžia projektuoti šviesos kiekį, atsižvelgiant į sezoniškumą, oro temperatūrą bei paros metą.

Baltas šeimos namas su didžiuliais berėmiais langais, esantis slėnyje, supamas vynuogynų ir alyvmedžių...

Skamba egzotiškai, tačiau tai – labai šiuolaikiška, šiek tiek moderni pasaka, susaistyta santykiu su gamta, natūralumu bei atitrūkimo nuo miesto poreikiu. Architektas João Mendes Ribeiro sukūrė šią šeimos idilę ir pakeitė buvusio kaimelio istoriją, gerbdamas landšaftą bei kiek įmanoma labiau panaudodamas vietovės grožį gyventojų labui.

2016: 3 (98) I 35

i

Interjeras

Bažnyčios transformacija

į šiuolaikinius namus Vieta: Čikaga, JAV. Realizacija: 2015 m. Plotas: 510 kv. m. Fotografijos: Jim Tschetter. Tekstas: Gabrielės Šermukšnytės.

Eidami pro šalį, net neįtartumėte, kad ši, Čikagoje stovinti, gotikinių formų langais puošta, jauki bažnyčia „Linc Thelen Design“ ir „Scrafano Architects“ puikaus ir itin produktyvaus bendradarbiavimo metu buvo transformuota į modernius (kas gali būti šiuolaikiškiau nei praeitis, atgaivinta dabartyje), ir išties išskirtinius namus jaunai šeimai.

36 I 2016: 3 (98)

Šis 1676 m2 projektas buvo išties nemažas iššūkis – tokias dideles, vėsias ir tikrai namų neprimenančias bažnyčios patalpas paversti į jaukų, šiltą ir svetingą būstą ypač užsiėmusiai šeimai, auginančiai tris mažus vaikus.

Tačiau profesionalių dizainerių komanda pasidarbavo nepriekaištingai. Bažnyčioje yra įrengti septyni miegamieji, šeši vonios kambariai ir daugybė kitų visiškai įrengtų patalpų. Namų interjere išlaikytos ir pabrėžtos istorinės bažnyčios detalės – dideli, vitražu puošti langai, varpų bokštas, senovinis plytų mūras. Dizaineris Linc Thelen suprojektavo daugelį namų detalių, pavyzdžiui, laipiojimo sieną, valgomojo stalą, šviestuvų kompoziciją virš salos, nutapė paveikslus, kabančius prie valgomojo stalo, suprojektavo naktinius staliukus didžiajame miegamajame, stumdomas duris berniukų kambaryje, lovą mergaitės kambaryje bei daug kitų baldų. Didžiosios erdvės, kurioje yra įkurta virtuvė su sala, valgomasis, svetainė bei įspūdingas židinys, lubų aukštis siekia iki

2016: 3 (98) I 37

8 metrų, o mažesnėse erdvėse, pavyzdžiui, vaikų žaidimų kambaryje – 2 metrų aukštis – puikiai tinkantis mažiesiems gyventojams. Didžiojo kambario interjeras nuo kitų skiriasi savo minimalistine stilistika. Pagrindinį vaidmenį čia vaidina vitražiniai langai. Jų išskirtinumą ir eleganciją pabrėžia juodi rėmai bei baltos sienos. O spalviškai pakartoja sumaniai juodoje židinio sienoje sudėtos malkos ir tokios smulkios detalės kaip krėslo

38 I 2016: 3 (98)

ir sofos kojos, žaismingą ažūriškumą kuriantys šviestuvai bei žvynus primenančių staliuko raštų auksinės spalvos apvadai. Šie elementai ne iš karto pastebimi, tačiau padaro itin svarbų darbą – juk ne veltui sakoma, kad visuma slypi detalėse. Nors funkcinių zonų šioje erdvėje išties nemažai, viskas atrodo itin tvarkingai, bet ne pernelyg griežtai. Tokį įspūdį padeda išlaikyti aukštos lubos, ritmingai išdėstyti ir sukombinuoti grafiški bei sunkūs baldai, jų formos ir sumaniai parinktas medžiagiškumas. Pavyzdžiui, iš stiklo ir medžio pagamintas kavos staliukas, pintas krepšys, itin grakštūs šviestuvai, kailinis kilimas, masyvus židinys ir patogi odinė sofa.

Jos natūrali žvyro spalva neįkyriai susipina su virtuvėje įmontuotos orkaitės spalva bei mažų tapybos darbų, puošiančių sieną prie valgomojo, koloritu. Taip didelėje erdvėje išlaikomas interjero vientisumas ir pulsavimas.

2016: 3 (98) I 39

Būsto apdaila buvo pasirinkta tokia, kad sukurtų eklektišką nuotaiką. Solidžių formų baldai derinami kartu su valiūkiškais, žaismingų raštų, netradiciniais tapetais, netikėtais dizaino sprendimais, tokiais kaip laipiojimui skirta siena, daržinės stiliaus dvivėrės, stumdomos baltos durys, kabantis pintas krėslas, maža antresolė, skirta tik mažiesiems ir jų žaislams bei įdomaus dizaino šviestuvai. Visa tai sukuria vitališką atmosferą, kuri puikiai dera sakraliame pastate. Tai labiausiai atsiskleidžia vaikų kambariuose, tėvų miegamajame bei vonios kambariuose. Čia dominuoja ryškios, tačiau taip pat natūralios žemės spalvos – samanų žalia, rudos atspalviai, prislopinta mėlyna, pilka, o akcentine spalva tampa oranžinė. Viso didingo namo

40 I 2016: 3 (98)

interjeras įdomus tuo, jog jame susipina minimalistinis, industrinis bei skandinaviškas stiliai. Tai padaro šį interjerą itin skoningą ir traukiantį akį, nes kiekviena patalpa žavi vis kitokiomis savybėmis ir akcentais. Bažnyčios-namų labiausiai viliojanti vieta – varpinė. Čia pro didelius skaidrius langus galima niekieno netrukdomam stebėti verdantį Čikagos senamiesčio gyvenimą.

2016: 3 (98) I 41

i

DIZAINO KELIONĖS

RIEDLENČIu˛ BAŽNYČIA Vieta: Asturias, Ispanija. Realizacija: 2014 m. Fotografijos: Elchino Pomares. Tekstas: INGRIDOS KALIUKEVIČIŪTĖS.

42 I 2016: 3 (98)

Interjeras

ISTORIJA Iglesia Skate – tai senovinė šventovė Laneroje (Llanera, Asturias), 2007 m. įsigyta partnerių kompanijos ,,Inovatyvus būstas“ (angl. „Iniciativas Habitat“), restauravimo iniciatyvos „donorų“ ir teisėtų palikuonių, kurie vėliau pavirto kolektyvine grupe – „Bažnyčios brigada” (angl. „Church Brigade“), o bažnyčia tapo piligrimine vieta riedlenčių sporto mylėtojams.

Statyta kaip komplekso dalis, bažnyčia, kuri kadaise tarnavo ir teigdavo paslaugas darbininkams, dirbantiems sprogmenų fabrike Santa Barbaroje, po ispanų civilinio karo pabaigos, kai kompanija užsidarė kaip ir visas kompleksas, tapo apleista. Po poros metų ją įsigijo Kazimieras Fernandezas (Casimiro Fernandez) ir jo sūnūs. Vėliau kaip palikimas ji atiteko šiuolaikinių baldų tarptautinei platinimo įmonei (,,Iniciativas Habitat”) ir palikuonims. Tai – grupelė draugų, kurie nusprendė pastatyti riedlenčių sportui skirtą rampą bažnyčios viduje, rengti meno ir kultūros parodas, perdarydami erdvės ir pastato funkciją taip, kad visada išliktų populiari.

Be jokios institucinės paramos, su gryniausia „pasidaryk pats“ tradicija ,,Inovatyvus būstas“ (Iniciativas Habitat) ir ,,Bažnyčios brigados“ (Church Brigade) įgula lėtai, bet užtikrintai įgyvendino savo svajonę: nuo koncertų iki riedlenčių sporto čempionatų su barbekiu ir, žinoma, daug nusitrynusių padų, trypiančių pagal muziką ar braukiančių rampą.

Grupė kūrybingų žmonių suteikė naują veidą seniai apleistai vietai ir pavertė ją iš šventyklos į namus savo aistrai – riedlenčių sportui, suburiančiai jaunąją kartą neįprastoje vietoje – bažnyčioje.

VIZIJOS ĮGYVENDINIMAS 2014 m. antroje pusėje kūrėjas Okuda San Miguel‘is – tarptautiniuose pasirodymuose dalyvaujantis Ispanijos jaunasis menininkas, aplankė bažnyčią. Okuda buvo sužavėtas naujos interpretacijos, kaip bus panaudojama didelė, apleista, tačiau svarbi erdvė bei visų sudedamųjų dalių, kas čia vyks ir kokią prasmę kultūrai tai turės. Vos pažvelgęs į erdvę, San Miguelis įsivaizdavo tobulą naujosios Riedlenčių bažnyčios (Skate Church) dvasią ir pasiūlė išreikšti savo idėjas tapant ant sienų ir kupolų. Taip, kaip nuo senų laikų buvo daroma bažnyčiose.

Okudos vaizduotėje čia turėjo būti pasikartojanti figūra, jo ikoniškoji Kaos žvaigždė (Kaos Star), vaizduojanti spalvotą ir asimetrinį kompasą, kuris rodo, kad tai, kur esi, ar tai, ką veiki, yra visiškai nesvarbu, vienintelė svarbi kryptis yra turėti savo asmenines gaires (nuostatas), tam, kad pasiektum savo tikslus, kažką, kas būtų aiškiai suvokiama. Tik tai leidžia mąstyti apie tokį neįtikėtiną projektą, kaip Kaos šventykla (Kaos Temple).

Kartu su ,,Ink and Moyement“ jo vadovaujama komanda paskelbė apie projektą visuomeninės paramos socialinėje platformoje (Verkami) ir surinko reikiamą sumą tam, kad

i

projektas būtų įgyvendintas. Visi dalyviai, dvidešimt pirmojo amžiaus meno meistrai, galėjo pasirinkti savo objektus tarp skirtingų meno kūrinių, kurtų Okudos (Okuda).

Menininkai pradėjo tapyti bažnyčioje lapkričio 23 d. ir sugaišo 7 dienas jos galutiniam įvaizdžiui sukurti. Riedlenčių bažnyčia plačiajai visuomenei buvo atverta gruodžio 10 d. ir nudžiugino profesionalų riedlentininką Danny Leon’ą, kuriam buvo suteikta garbė pirmajam įvažiuoti į atnaujintą vietą.

Nėra jokių abejonių, kad tai pats svarbiausias darbas Okundos karjeroje iki šios dienos, tapybos kūrinys, kuris yra vienas iš labiausiai charakteringų meno kūrinių istorijoje; kūrybinė ekspresija, kuri greitai tapo krašto lankytinu objektu, pristatančiu naują šiuolaikinio meno išraiškos formą. Šis projektas reprezentuoja transformaciją ir meno istorijos tėkmės pasisukimą kita kryptimi. Projektas turi atverti naujus horizontus, kai kalbame apie re-think (liet. „per-mąstymą“), kaip pritaikyti architektūrines erdves šių laikų kultūros gyvenimui. Tai tikras šiuolaikinio urbanistinio meno pavyzdys. Šiuo metu bažnyčia yra atidaryta tiems riedlenčių sporto mėgėjams, kurie nori treniruotis unikaliame riedlenčių parke ir taip pat šiuolaikinio meno šalininkams, pageidaujantiems savomis akimis išvysti analogų neturintį urbanistinio meno kūrinį. Tai – vieta, atvira renginių ir projektų pasiūlymams, kurie siejasi su bendrijos kultūrine vizija, pristato meno ir sporto jėgą, kuri keičia įprastų dalykų scenarijus ir leidžia į įprastus dalykus pažvelgti naujai.

Visa tai yra nuostabioje Ispanijos šiaurėje – Asturijoje (Asturias), tik už minutės kelio nuo pačio geriausio paplūdimio banglentininkams ir nuo nepakartojamų kalnų, kuriuose galima tobulinti savo slidinėjimo įgūdžius. Net neverta minėti ir nuostabaus tradicinio Asturios maisto, nes, savaime suprantama, kad jis tobulas. Visa tai suteikia Riedlenčių bažnyčiai papildomo žavesio ir pritraukia daugiau turistų.

2016: 3 (98) I 43

18-ojo amžiaus

fermos atgimimas Vieta: Guimarães, Portugalija.

Realizacija: 2014 m.

Plotas: 1500 kv. m.

Fotografijos: FG+SG | Fernando Guerra.

Tekstas: Gabrielės Šermukšnytės.

A

rchitektė Elisabete de Oliveira Saldanha Gimarainso mieste, Portugalijoje, sukūrė išties išskirtinę 1500.00 kv. m erdvę gyvenimui ramioje, taikioje, žaluma apsuptoje aplinkoje. 18-ojo amžiaus namas, kadaise buvęs naudojamas kaip ūkinis pastatas, šiandien yra prikeltas naujam gyvenimui ir žavi aplinkinius savo didinga, bet jaukia nuotaika. Projekto tikslas buvo integruoti šiuolaikiškam gyvenimui reikalingus elementus į autentiškas, itin daug originalumo išsaugojusias erdves.

44 I 2016: 3 (98)

Kitaip tariant, ir ūkinio pastato interjerą, ir eksterjerą paversti moderniu, tinkamu gyventi šiuolaikiškiems žmonėms, pernelyg nepažeidžiant namo ir jo aplinkos pradinės išvaizdos. „L“ formos pastatas yra orientuotas į pietus ir turi įrengtus keturis aukštus. Taigi, vietos fantazijai pasireikšti tikrai buvo.

Pirmo aukšto gyvenamosios erdvės nusidriekia iki cokolinio aukšto. Jos į bendrą visumą sujungia pagrindinį įėjimą, didžiuosius akcentinius laiptus ir verandą, kuri tarsi išplaukia iš akmeninio fasado, taip sustiprindama ir pabrėždama akmeninio fasado didybę.

Interjeras

i

Cokolinį aukštą su pirmuoju aukštu jungia išraiškingi masyvūs spiraliniai laiptai, kurie veda į socialines erdves.

Architektė Elisabete de Oliveira Saldanha pasižymi kaip itin talentinga laiptų kūrėja. Šie sunkūs spiraliniai laiptai žavi savo kontrastinga forma bei medžiaga. Jie panašūs į besisukantį lengvą baltą kaspiną, o marmurinės pakopos suteikia interjerui solidumo, santūrumo bei tam tikros brandžios prabangos. Iš svečių kambarių nusidriekia grakštūs, balti, lakuoti, plieniniai, griežti, „zigzago“ formos laiptai, vedantys tiesiai ant stogo. Taip pat interjere atsiranda ir mediniai laiptai, prasidedantys tarsi nuo darbo stalo pakopos, taip pratęsdami ir sujungdami vieną erdvę su kita.

Kad viduje tilptų apvalus baseinas, taip pat sporto salė, žaidimų kambarys, muzikos kambarys ir žiemos sodas, architektė sumanė iškasti išties nemažas patalpas po žeme.

2016: 3 (98) I 45

46 I 2016: 3 (98)

Architektė su visa komanda stengėsi šį interjerą kurti atsižvelgdama į išorėje esančius elementus. Buvo išsaugoti visi istoriniai pastato elementai, restauruoti ir netgi pakartoti.

Tikslas – pabrėžti tapatybę bei praeities ir ateities dvilypumą, jų egzistavimą viename laike ir erdvėje. Iš vienos pusės atsiranda elementų, kurie išsaugo ir tarsi konservuoja pastato istorinę atmintį, o iš kitos – įterpta minimalistinių motyvų, kurie labiau atspindi šiuolaikines tendencijas bei vartotojus.

Rezultatas – įvairiomis detalėmis turtingas interjeras, pabrėžiantis ir harmoningai sujungiantis du laikmečius į vieną.

Bokštas turi privilegijuotą vaizdą į nepakartojamą kraštovaizdį, čia atsiveria sodai ir kitos žalumos, kurios sukuria žemės meno efektą.

Didingo namo priestate, kuriame ankščiau buvo arklidės, dabar laikomi automobiliai. Šiame garaže jų stovi 10, taip pat kaip ir interjere – čia vyrauja ir senovinis, ir naujas automobilių stilius.

Gyvenamieji kambariai buvo praplėsti į išorę. Kaip ir visas pastatas, žinoma, į pietų pusę. Čia atsiveria idiliškas kiemo vaizdas bei pagrindinis elementas – baseinas.

Jis 18-ojo amžiaus namo fone tarsi atstovauja šiuolaikiškumą. Taip pat šalia yra ir kitos bendravimui skirtos erdvės – terasa bei poilsio zona.

Antrame aukšte yra įrengtos privačios patalpos.

Kylant aukštyn nuo svetainės kambario, antrame aukšte, bokšte, pasitinka darbo kambarys, kuriame kartu įrengta ir biblioteka. Pagrindiniame namo kambaryje – svetainėje – vyrauja labai stiprus kontrastas bei įdomi sąveika tarp restauruotų ir šiuolaikiškų, naujai atvežtų ir čia jau buvusių elementų. Tai atsiskleidžia atgaivintose autentiškose lubose, tam tikruose sienų fragmentuose ir įvairiose detalėse. Nauji, modernūs sprendimai – lakoniškuose, skandinaviško stiliaus balduose, ryškiose detalėse, neįprastose formose ir kituose fragmentuose.

2016: 3 (98) I 47

i

DIZAINO KELIONĖS

vineRo WineRy and Hotel – didinga vyno darykla Čanakalėje

Vieta: Çanakkale, Turkija. Realizacija: 2015 m. Plotas: 16 000 kv. m. Fotografijos: Cemal Emden. Tekstas: Gabrielės Šermukšnytės.

48 I 2016: 3 (98)

Ši vyninė-vyno darykla nuo 2012 m. iki 2015 m. buvo įsikūrusi Čanakalės mieste, Turkijoje. Architektūrinės projekto dalies nuopelnai priklauso „Tekeli-Sisa Architectural Partnership“. Tai – vienas iš geriausiai žinomų architektūros ofisų Turkijoje. Architektūrinis bei interjero dizaino procesas buvo sekamas nuo pat pirmo statybų etapo pradžios. Projekto sumanytojai itin džiaugėsi galėdami viską įgyvendinti kartu dalyvaujant architektams Dilgün Saklar ir Mehmet Emin Çakırkaya iš „Tekeli-Sisa Office“. Pagrindinis objekto architektas, „CM Architecture” įkūrėjas, „National Architecture Award of Turkey in Building Category” 2014 metų laimėtojas, Mimar Sinan universiteto dėstytojas – Cem Sorguç. Ši vyno darykla, kaip ir visi kiti fabrikai bei gamyklos, privalėjo būti suprojektuota taip, kad atitiktų visus reikalavimus bei funkcionuotų be jokių trukdžių, pačiu geriausiu įmanomu būdu. Projekto sumanytojų tikslas buvo sukurti tokį dizainą, kuris leistų išvengti bet kokių sklandaus veikimo proceso sutrikimų. Milžiniškame, 16 000 m2 pastate yra įkurti gamybos, sandeliavimo skyriai, taip pat ir laboratorijos bei ofisai. Be viso to, šiame pastate, yra ir svečių namai, kuriuose – 25 kambariai, taip pat ir maisto bei

gėrimų tiekimo paslaugų erdvės ir tam tikros SPA programų patalpos. Tokio tipo vyno daryklos dažniausiai aktyviai veikia tik itin trumpą laikotarpį metuose, o kitu laiku kviečia į įvairiausius susitikimus, vyno degustacijų renginius bei apsigyventi ištaikinguose svečių namuose. Šie renginiai bei paslaugos tampa šios vyno daryklos ekstravertišku veidu.

Tokiems susitikimams, renginiams bei prezentacijoms yra suprojektuota speciali, didinga, kaip ir visas pastatas, erdvė.

Gamybinėje dalyje buvo palikta ten jau buvusi natūrali medžiaga – betonas bei panaudota vandeniui atspari danga. Betonas šiai erdvei suteikia autentiškumo ir pabrėžia pastato istoriškumą, didybę bei neaprėpiamumą, kuris tarsi iliustruoja meilę vyno gaminimo menui. Grubios, neapdirbtos metalinės konstrukcijos buvo sujungtos su šiurkščiomis pramoninėmis tvirtinimo detalėmis, o medžio masyvo ele-

2016: 3 (98) I 49

mentai, kurių šiame interjere itin gausu, subtiliai suvaldyti.

Medis čia atsiranda įvairiausiuose amplua – ažūrinėse, arkos formos konstrukcijose, ritmingai, iš smulkių lentelių suprojektuotuose paradiniuose laiptuose, turėkluose, griežtų formų balduose, lubų apdailoje ir netgi senovinių durų interpretacijoje naujai. Šio didelio ploto interjero atveju medis vaidina itin svarbų vaidmenį. Jis paverčia šaltas, milžiniškas, tarsi nesuvaldomas patalpas jaukesnėmis ir netgi, kombinuojamas su metalu, betonu ir marmuru, suteikia nepriklausomos prabangos prieskonį. Šaltas interjero koloritas dar labiau paskatina vertinti čia atsirandančius medžio apdailos motyvus.

Įdomu tai, kad svečių namuose esantys kambariai skiriasi vienas nuo kito savo forma. Kiekviename kambaryje yra miegojimo erdvė, medijos zona bei prabangus vonios kambarys, tačiau kiekvieno iš jų apipavidalinimas vis kitoks. Tiesa, čia patalpos mažesnės, bet interjeruose puikiai juntama ta pati didinga atmosfera kaip ir vyno daryklos erdvėse. Marmurinė vonios kambario apdaila, barokinio stiliaus vonios ir tarsi paauksuoti čiaupai, dideli veidrodžiai, akmeninės kriauklės, modernūs šviestuvai, kokybiška ir stilinga tekstilė ir stiklo bei medžio motyvai neleis pamiršti, kokia įspūdinga ir galantiška vyno darykla puikuojasi šalia svečių namų.

50 I 2016: 3 (98)

2016: 3 (98) I 51

i

DIZAINO KELIONĖS

Viešbutis ir vyno darykla

Vieta: Stokholmas, Švedija.

Fotografijos: Jason Strong.

Tekstas: Gabrielės Šermukšnytės.

52 I 2016: 3 (98)

U

rbanistinio stiliaus „The Winery Hotel“ viešbutis buvo atidarytas 2016 metų sausį, krentant snaigėms – ko gero, romantiškiausiu metu, idealiai tinkančiu ragauti gerą vyną su įvairių pelėsinių sūrių užkandžiais bei itališkomis duonelėmis.

Tai – pirmasis pasaulyje prabangus viešbutis, kuris taip pat yra ir vyno darykla. Viešbutis siūlo itin jaukų apgyvendinimą, o susitikimus bei vakarienes kviečia švęsti išpuoselėtose erdvėse su meile puikiam vynui. Pačioje viešbučio fojė yra įrengta vyno darykla, kurioje gaminamas namų vynas „Winery Red“. „The Winery Hotel“ viešbutis kviečia nepraleisti vyno degustacijų, įdomių kursų, smagių vyno gaminimo vakarienių, informatyvių paskaitų bei kitų įvairių renginių, kurie dažnai organizuojami šiame viešbutyje.

2016: 3 (98) I 53

galimybę kuo daugiau sužinoti apie vyno gaminimo meną, paragauti jaudinančios aukščiausios vynuogių rūšies vyno ir apskritai – pajusti tikrą vyno pasaulį“, – sako viešbučio-vyno daryklos įkūrėjas ir bendrasavininkas Ejnar Söder.

Vyno kūrimas yra tikrų tikriausia meno rūšis. Visi viešbučio svečiai yra maloniai kviečiami į vyno daryklą stebėti šviežiai nuskintos vynuogės kelionės tikru vyno keliu. Naudodama Italijos labiausiai žinomų vynuogių, tokių kaip Terreno bei Toskanos vynuogynų derlių, „The Winery Hotel“ vyno darykla planuoja pagaminti apie 8000 vyno butelių per metus. Vynininkystės specialistas ir garsaus vynuo-

„The Winery Hotel“ viešbutyje yra 184 kambariai, stogo terasa su baseinu, restoranas, itališkų delikatesų bufetas ir, žinoma, vyno baras, kuriame gausu rūšinių vynų iš viso pasaulio. Viso viešbučio-vyno daryklos interjerą įkvėpė grubūs pramoniniai Bruklino pastatai bei Toskanos vynuogynai. Tai stipriai juntama – vyrauja mediena ir geležis, oda ir stiklas, atviros erdvės su puikiai matomais įrenginiais bei kitomis konstrukcijomis. Bendrose erdvėse atsiranda nemažai motyvų iš romantiškų, ilgesingų vynuogynų laukų – pinti krepšiai, moliniai vazonai, medinės lentelės, įvairiausios formos stiklinės talpos, šakės, metaliniai krepšeliai, jaukūs maži staliukai bei žaliuojantys augalai. Šie smulkūs elementai sukuria itin įtaigią vynuogyno dvasią. Visų zonų interjerai yra itin erdvūs ir viliojantys savo ramiu, natūralių žemės spalvų koloritu, kokybiškomis medžiagomis ir subtiliai suvaldytų tekstūrų bei sunkių-lengvų formų santykiu. Vyraujantis industrinis stilius neįpareigoja, nereikalauja pasitempti, o tai leidžia lengviau atsikvėpti, bet taip pat išlaiko pakilią nuotaiką, o juk to poilsiautojai ir trokšta. „The Winery Hotel“ viešbutis yra Švedijos ambicingiausias vyno projektas, kurio sėkmės raktas yra aistra, meistriškumas ir nepriekaištingos žinios. Sukurta unikali susitikimų vieta ir „pradedantiesiems“, norintiems pamilti vyną, ir tikriems šio meno žinovams. Savo svečiams norime suteikti

gyno Le Macchiole Toskanoje vyndarys Luca Rettondini prižiūrės gamybos procesą. Vietinio vyno gamybos patirtis užtikrins aukščiausios klasės vyno produkciją. „The Winery Hotel“ viešbučio didžiausias siekis yra gaminti aukštos kokybės, gražų, švarų, tikrą, kokybišką vyną, kviečiant svečius sekti ir susipažinti su labai įdomiu gamybos procesu. Gardžiu vynu svečiai galės mėgautis „Vinoteque“, „Winery Kitchen“ restorane, „Terreno Deli“ bufete bei ant viešbučio stogo esančiame bare, gėrėdamiesi žaviais, įkvepiančiais Stokholmo peizažais.

54 I 2016: 3 (98)

Nuotrauka – Sergio Chimenti.

Konstitucijos pr. 15, Vilnius, tel.: + 370 5 2740385, idn@idnvilnius.lt, www.idnhome.lt IDN HOME – Italų dizaino namai

IDN HOME

i

DIZAINO KELIONĖS

Vieta: Serra de Grândola, Portugalija.

Realizacija: 2015 m.

Plotas: 2500 kv. m.

Fotografijos: João Morgado.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

Sobreiras

viešbutis yra 25 hektarų ploto nuosavybėje, Serra de Grândola apylinkėse, maždaug 200 m virš jūros lygio, supamas kamščiamedžų, ąžuolų, alyvmedžių ir kitokių vietinių augalų bei krūmokšnių. Glotnios kalvos bei virpantis peizažas praplečia atstumą iki horizonto. Nors lokacija atrodo labai atoki ir privati, tačiau iki Grândola kaimo – vos kelios minutės kelio, o per valandą galima pasiekti Lisaboną. Kaimo kraštovaizdis atskleidžia vietovės grožį, gamtos natūralumą, regiono kultūros atradimą.

Viešbučio architektūros ir dizaino vedlys – Miguel Correia su FAT (angl. „Future Architecture Thinking“) komanda – suformavo tikslus, susijusius su fiziniu ir struktūriniu vietos charakteristikos akcentavimu bei tobulinimu, diktuojamu esminių principų: paprastumo, elegancijos, dizaino, įkvėpto supančios gamtos, praturtintos Alantejo landšaftu,

56 I 2016: 3 (98)

DIZAINO KELIONĖS

i

jo atmosfera. Projekto tikslas buvo iškelti natūralios gamtos vertę, reikšmę ir prasmę žmogui, kaip asmenybei, norinčiai pailsėti bei atsiriboti nuo vartotojiško gyvenimo. Tokia ideologija ir buvo pagrindinė tema, pagal kurią kuriama komfortiška, šiuolaikiška atmosfera.

Viešbučio kompleksas pastatytas ant kalvos viršūnės, taip siekiant maksimaliai atverti panoramos vaizdus, pasižyminčius tyla, ramybe, kuri leido sukurti „stovinčio“ laiko nuotaiką. Patys dinamiškiausi veiksniai čia – tai besikeičiantis dangus, kuriame vėjas nešioja debesis, ir besisukantys medžių bei krūmokšnių šešėliai ant rusvo smėlingo grunto. Vienaaukščiai namukai neiškilo aukščiau dėl to, kad kiek įmanoma labiau būtų prisispaudę prie žemės ir augalijos bei kuo mažiau sugertų saulės šviesą ir šilumą. Taip buvo išsaugota pagarbos vietovei idėja.

Aukščiausiame komplekso taške numatyta registratūra ir priimamojo salė su poilsio zona. Kiek žemiau yra

2016: 3 (98) I 57

dialogą su supančiu kraštovaizdžiu bei sukuria kontrastą tarp jo ir baltų, geometrinių, kiek aštrių viešbučio formų.

Balkonai ir terasos atsiveria į dvi skirtingas puses, todėl čia visad galima rasti privatų kampą pailsėti, o esant karščiui – maloniai atsigaivinti baisene, iš kurio matosi besidriekiantis bekraštis horizontas.

darbuotojams skirtos zonos, techninės patalpos, sandėliavimo bei aptarnavimo erdvės. Iš viso viešbutyje – 22 kambariai ir dveji apartamentai. Kambariai pasižymi galimybe matyti atvirą peizažą, juose vyrauja minimalus dizainas, o privačiose terasose galima atsiriboti nuo kaimynų.

Patalpos struktūriškai panašios į standartinius, tipinės išvaizdos namukus šlaitiniais stogais, padedančius identifikuoti tradicinės regiono architektūros charateristikas, o visa tai pabrėžia formų bei medžiagiškumo nuosaikumas. Mediniai kuolai, naudojami fasade, tarsi užmezga

58 I 2016: 3 (98)

Interjere vyrauja itin švarios formos bei natūralūs tonai, žemės atspalvių gama bei faktūros ar medžiagiškumas. Visa tai vienija jau fasade matomos baltos spalvos gausa. Ją papildo šviesios medienos grindys, staliukai, veidrodžių rėmai, o štai prie lovos pastatyti naktiniai staleliai – tai medžių kelmai, kurie atrodo šmaikščiai, tačiau labai dera prie už lango matomo vaizdo. Kakavinio atspalvio gobelenu aptraukta minkšta dvigulė lova yra pagrin-

viršio pastatyti praustuvai su priešais esančiu pailgu veidrodžiu, kuriame atsispindi miegamojo zona, padedanti vizualiai praplėsti patalpų plotą.

Fojė galima rasti kur kas aktyvesnę aplinką, nes čia apjungiama daugiau formų bei tonų, tačiau jie išlieka šilti bei vienspalviai, skiriasi tik gobelenų audimo tankumas, suteikiantis subtilų mirguliavimą. Daugiausiai dinamikos šioje zonoje atneša geometriškai marginti kilimai, pakabinami šviestuvai bei zonas atskiriantys ir vertikales pabrėžiantys grubūs kuolai, kurie yra fasado elementų tąsa, persikėlusi į vidų. Staliukų ar dekoro funkciją čia atlieka kelmai. Valgomojo dalis šiek tiek primena namų atmosferą, nes neoficalus šviestuvų išdėstymas, minkštos kėdės, išrikiuotos prie dviejų didžiulių stalų, simbolizuoja betarpišką bendravimą.

Vidury dykynės sukurta oazė, skatinanti pabėgti nuo miesto šurmulio bei intensyvaus gyvenimo ritmo. Gana įprasta keliauti po žaliuosius kampelius ar didžiulius paplūdimius, tačiau šiuo atveju projekto autoriai rado išeitį ir sukūrė kitokio pobūdžio poilsiavietę, kuri atlieka ne ką mažiau funkcijų ir suteikia daugybę būdų atitrūkti nuo kasdienybės.

dinis miegamojo akcentas, o be jo – kambariuose suformuotos ir mažytės darbo, knygų skaitymo zonos. Priešais lovą kabantis televizorius nėra karališko dydžio, kaip priimta aukšto lygio viešbučiuose, nes projekto autorių tikslas žmones atitraukti nuo šio įpročio ir paskatinti daugiau laiko praleisti mėgaujantis tyru oru. Bendrą kambario kompoziciją užbaigia lengvos pilkšvos užuolaidos bei iš skirtingų medžiagos skiaučių austas kilimas, turintis rusvai dryžuotą koloritą. Vonios kambariai numatyti itin erdvūs, siekiant poilsiautojams sukelti kuo komfortiškesnį švaros jausmą. Čia yra didžiulė dušo kabina, du ant erdvaus stal-

2016: 3 (98) I 59

i

MAŽOJI ARCHITEKTŪRA

Iniciatyva, dialogas, realizacija: ar Kuršių Nerija pasiruošusi modernios architektūros atėjimui? Šiek tiek daugiau nei prieš metus architekto Algimanto Zavišos Labdaros ir paramos fondas sujudo ir pradėjo megzti dialogą su vietiniais Kuršių Nerijos gyventojais. Buvo siekiama nagrinėti regiono plėtros klausimus. Suorganizuotą Neringos autobusų stotelių konkursą laimėjo AUDRIAUS AMBRASO ArchiteKTŲ BIURAS ir DO ARCHITECTS kolektyvai. Kiek vėliau prie iniciatyvos prisijungė ir savo projektą pateikė architektūros studija CRACKSTUDIO. Nuo dialogo iki realizacijos kelias ilgas, tačiau vizijoms „kūną“ pasiruošę suteikti architektai nusiteikę rimtai sudrumsti marių vandenis. Kalbinu A. Zavišos fondo atstovę Gerdą Antanaitytę, architektus Audrių Ambrasą, Gilmą Teodorą Gylytę, Karoliną Čiplytę ir Andrių Laurinaitį. Pašnekovų klausiu, ar jų iniciatyva yra kelias į Kuršių Nerijos ateitį?

CRACKSTUDIO

A. Ambrasas Architects

Tomas Milkamanavičius: kaip manote, kuo Kuršių Nerijai aktualus stotelių projektas? Kokį poveikį šio projekto realizavimas turės regionui ir jo gyventojams?

yra toks, kad ir kiti regionai pasektų gerąja praktika ir juos uždegtų mintis, kad galima mažus objektus padaryti kokybiškus ir įdomius, arba tiesiog ne tokius utilitarius.

Audrius Ambrasas: toks klausimas tiktų kalbant apie didesnius projektus. O jeigu rimtai, tai, tikiuosi, kad paskatins naujos šiuolaikinės architektūros atsiradimą Kuršių Nerijoje. Dabartinė architektūra ten yra šiek tiek „kartoninė”, netikra.

Gilma Teodora Gylytė: jeigu mes kalbame apie stoteles, kaip apie buvusių, esamų ir būsimų istorijų pasakojimus, tam tikras legendas, manau, visiems įdomu. Tai dar kartą paryškina vietos ypatingumą, o iš kitur atvykusiems juk irgi įdomu pažiūrėti ir susipažinti su nauja aplinka.

Gerda Antanaitytė: kai ėmėme interviu iš gyventojų, paaiškėjo, kad šiandieninio arhitektūrinio Kuršių Nerijos laikotarpio ateities kartos nelabai supras. Dėl to, kad visa architektūrinė pastatų išraiška mutuoja į tai, kas jau buvo sovietiniais laikais, kai dar nebuvo šiuolaikinės architektūros bandymų. Turėjome idėją išjudinti mintis ir veiksmus, pradėdami nuo mažų projektų, norėjosi sukelti diskusijų tarp institucijų. Visi nori gero, turi savo viziją, kaip puoselėti Kuršių Neriją, bet, manau, yra nesusikalbama ir šių iniciatyvų dalyviai vienas kito nesupranta. Sugalvojome, kad pateikus labai konkrečius pavyzdžius, reikia bandyti ieškoti dialogo.

Taip ir sudėliojome archstotelių projektą. Platesnis idėjos sumanymas

Karolina Čiplytė: įgyvendinus šį projektą, būtų daugiau turistų.

Atgimtų Kuršių Nerija ir atsirastų naujų traukos taškų. Vienareikšmiškai pačiai savivaldybei, jos gyventojams tai suteiktų naują galimybę sudominti atvykstančius žmones.

60 I 2016: 3 (98)

Andrius Laurinaitis: turint galvoje visą Kuršių Nerijos struktūrą, stotelės būtų įdomios ir kaip kelionės orientyras. Keliauji, pamatai orientyrus ir suvoki, kur esi. Kuo tai svarbu vietiniams gyventojams? Apie identitetą jie, ko gero, mažai galvoja… Smagu, kai grįžti į savo gyvenvietę ir matai iškalbingus objektus – tarsi namai prasideda anksčiau nei atveri jų duris.

Tomas Milkamanavičius: aš suprantu, kad čia daugiau kultūrinis poveikis. Ar yra kitas tikslas, kurio siekiama šiuo projektu?

Gilma Teodora Gylytė: iš tiesų, yra, nes daugelis stotelių neturi net tradicinės stotelės pavidalo, taigi tai sukurtų pavėsį ir laukimo vietą. Čia yra du lygmenys: vienas – stabtelėjimas, kuris kažką pasakoja, o kitas yra sustojimas, atliekantis stotelės, kurioje žmonės laukia autobuso, funkcijas.

Karolina Čiplytė: kokybiškas laiko praleidimas ir turistui, ir vietiniam gyventojui.

Tomas Milkamanavičius: ką jums reiškia kokybiška autobusų stotelės architektūra? Kaip turėtų atrodyti geras tokio mastelio ir tipologijos objektas?

Gerda Antanaitytė: mano asmenine nuomone, tai turėtų būti tvirtas, kokybiškas objektas. Stotelė yra ganėtinai vienišas statinys, neturintis tiesioginių prižiūrėtojų kaip, tarkime, kavinės, kur savininkai iškart sutvarko, pastebėję, jog kampelis nuplyšo. Be abejo, ji turi atspindėti vietą, kurioje stovi. Nebūčiau visiškai už tuos standartinius, iš katalogų parinktus objektus. Vis tiek tai yra ženklas, kurį pravažiavęs, atvykęs į miestelį, turėtum suprasti, koks vietinių žmonių mentalitetas, istorija.

Kažkoks smagus akcentas galėtų būti. Ir, žinoma, kad atspindėtų tos gyvenvietės poreikius.

Kaip žinia, Kuršių Nerijai didelė problema yra vėjai, ypač daug bėdų pridaro stiprus vėjas su lietumi. Juk šiuo objektu daugiausiai naudotųsi vietiniai gyventojai, taigi, turėtų atspindėti jų poreikius, o ne tik būti gražus skulptūrinis elementas.

Gilma Teodora Gylytė: jei mes kalbame apie autobusų stoteles, tai jos turi būti kokybiškos – tokios, kokios yra dabar, tik tvarkingos, prižiūrėtos ir įrengtos naudojant kokybiškas medžiagas. Pati stotelė yra pastogė nuo vėjo, lietaus bei saulės. Visa kita pridėtinė vertė visų pirma kelia klausimą, ar jos ten reikia. Čia projektas ir išsiplėtė nuo stotelės (stogo ir sienų) į daugiasluoksnius kultūrinius pasakojimus, o tai jau yra įdomu turistui ir ten gyvenančiam žmogui. Ir atsirado būtent tose vietose, kur jų nebuvo, nes tai, kas jau yra, puikiai ten veikia.

Audrius Ambrasas: stotelės naudojimas yra labai sezoniškas – vasarą ja labiau naudotųsi poilsiautojai, o žiemą – vietiniai gyventojai.

Savo projekte norėjome suderinti dvi funkcijas: vieną – utilitarią, skirtą žmonėms patogiai laukti autobuso, kitą – rekreacinę – nuo paviljono viršaus atsiveria vaizdas į marias, tad stotelė tampa amfiteatru, žmonių susibūrimo vieta.

Tomas Milkamanavičius: o ką manote apie tokias architektų iniciatyvas? Ar pačių architektų visuomeniniais pagrindais inicijuota architektūra yra prasminga?

Audrius Ambrasas: bet kokia iniciatyva yra prasminga. Jei žmonių grupei kirba opus klausimas, vadinasi, jis yra svarbus. Šiuo atveju buvo bendrauta su vietiniais gyventojais ir gilintasi į jų poreikius. Išgirdome pageidavimų, kad stotelės būtų sutvarkytos, užstojančios nuo vėjo, gerai apšviestos. Kartu atkreipėme dėmesį į tai, kad kiekvieną objektą reikia ir šeimininkiškai prižiūrėti.

Gilma Teodora Gylytė: tai iš tiesų buvo architektų, o tiksliau – A. Zavišos fondo iniciatyva, kad atsirastų moderni architektūra Kuršių Nerijoje. Toks reiškinys nėra dažnas, nes paveldas toje vietoje yra labai saugomas. Kokybiškos modernios architektūros įvedimas į jautrią aplinką yra labai didelis iššūkis. Pasitelkus mažus žingsnius, galima parodyti, kokią didelę įtaką architektūra gali daryti būdama moderni ir inovatyvi, bet ir sauganti tradiciją.

Gerda Antanaitytė: stotelių projektas gimė iš seminarų, renginių, du metus iš eilės buvo nagrinėjama bendradarbiavimo tarp skirtingų institucijų problema. Kai pakvietėme A. Ambrasą vesti priešpaskutinį seminarą, jis pasakė: „Kalbame, kalbame ir kas iš to?“. Ir mes tai prisimename. Dėl to, kad iš tiesų, lengviau yra kalbėti – susirenki, parodai gražias skaidres, ir viskas. Bet kaip tai iš tikro galėtų veikti? Labai norėjosi išbandyti, pasižiūrėti, kaip iš tikrųjų, kai turi realų objektą, jo tūrį, medžiagą, reaguoja institucijos (ne architektai). Kaip žmonės žiūri į modernią architektūrą saugomoje vietoje. Architektams buvo svarbus pats kūrybinis procesas. Nuo pat pirmų stadijų įtraukėme nacionalinių parkų atstovus, žmones iš savivaldybės, gamtininkus, mokslininkus, vietos gyventojus. Norėjome, kad jie turėtų įtakos vykstančiam procesui.

Buvo pristatymai Vilniuje, matėsi, kaip kinta darbai, priklausomai nuo išsakytų pastabų ar dvejonių. Nebuvo taip, kad aš nupiešiau, pateikiau, kažkam nepatiko, prie kažko „prisikabino“, tai gerai, tuomet galima pakoreguoti. Projektai procese smarkiai kito, o pradžioje neturėjome labai aiškios programos. Tiksliau – palikome programoje erdvės, jog galėtume kažką keisti, atsižvelgdami į tai, kaip žmonės reaguoja.

Andrius Laurinaitis: be abejo, smagu, kad ši iniciatyva yra architektų. Tačiau nesvarbu, kieno pradėta, iniciatyva yra pats svarbiausias dalykas. Geri rezultatai gimsta iš komandinio darbo ir dialogo, taigi, jei yra iniciatyva, atsiras ir tinkamų specialistų. Ateityje šie rezultatai gali būti precedentas gimti naujiems projektams.

Tomas Milkamanavičius: šiuo atveju gera stotelė yra ta, kuri išreiškia daugiau nei funkciją? Ar tai reiškia, kad stotelės sąvoka yra praplečiama?

Audrius Ambrasas: mums, nevietiniams pajūrio gyventojams, Kuršių Nerija reiškia atitrūkimą, poilsį, pajūrį. Šiuo atveju stotelės galėtų visą tai apjungti ir įprasminti.

Andrius Laurinaitis: manau, visų pirma stotelė turi patenkinti paprasčiausius poreikius, kurių reikia laukiant: pastogė nuo lietaus ir vėjo, būtina aiškiai pranešti, kad ten yra stotelė, taip pat svarbus ryšys su vietos identitetu. Būtina tai parodyti ne tik pasirinktomis medžiagomis, bet ir atsižvelgiant į istoriją.

Tomas Milkamanavičius: ar tai yra būtinas dalykas, ar priedas, kurį smagu kurti architektams, tačiau žmonėms jis iš tiesų nereikalingas?

Andrius Laurinaitis: žmonės nežino, ko jiems reikia tol, kol nepamato. Tai galioja apskritai visai architektūrai. Stotelę reikėtų traktuoti kaip bet kokį kitą architektūrinį objektą. Jis turi atitikti ne tik visus praktinius reikalavimus, bet ir komunikuoti kažką daugiau. Tuomet žmonės ir patys pradės kitaip žiūrėti į autobusų stoteles, o ne kaip į paprastą metalinį paviljoną su reklamomis.

DO ARCHITECTS

2016: 3 (98) I 61

i

DIZAINO ISTORIJA

DIDYSIS GROŽIS

Tokiais žodžiais galima apibūdinti ne tik žinomą Paolo Sorrentino filmą, bet ir visai kitokį Italijos KULTŪRINIO gyvenimo reiškinį. Šį kartą dizaino istorijos rubrikoje kalbėsime ne apie įžymiuosius kūrėjus, žanro istorijai nusipelniusias asmenybes, o apie renginį, padariusį didžiulę įtaką ne vien savo krašto, bet ir visos šalies, netgi viso žemyno dizaino raidai – Milano trienalę.

Tekstas: JonO MalinauskO.

Villa Reale rūmai Monzoje, arch. Giuseppe Permarini, 1777 m.

Šiuo metu pavadinimas Milano trienalė turi du skirtingus pavidalus: vienas yra materialus, susietas su 1931 – 1933 m. pastatytu pastatu pačiame miesto centre, greta Parco Sempione, skirtu meno ir dizaino parodoms; o kitas yra veikiau organizacinis.

Jis siejamas su kas trejus metus vykstančia didžiausia Lombardijos regiono dizaino ir taikomosios dailės paroda, kuri pirmąkart buvo surengta 1923 m.

Žurnalo Campo Grafico viršeliai, 1934 m.

III Bienalės plakatas, dail. Marcello Nizzoli, 1927 m.

62 I 2016: 3 (98)

Kad išsiaiškintume šio fenomeno atsiradimo priežastis, turime sugrįžti į pačią XX a. pradžią. Tuo metu keliasdešimties kilometrų ilgio regionas, besitęsiantis nuo Milano Bergamo link ir žinomas kaip Brianza, jau buvo tapęs viena iš labiausiai industrializuotų Lombardijos regiono sričių, ne tik mobilizavusia kaimo gyventojus darbui pramonės įmonėse, bet ir sukaupusia kokybiškos amatinės gamybos patirtį. Pasak istorikų A. Bonomi ir A. Abruzzese [2004], „tai lėmė ne tik aukšto lygio medžio apdirbimo pramonės formavimąsi, bet ir stambiųjų Milano baldų parduotuvių, kurioms buvo skirta didžioji šių įmonių produkcijos dalis, atsiradimą“.

Jau tuomet Brianzos baldų gamyklos išsiskyrė tam

tikra specializacija: vienos gaminio vidutinės kokybės, bet gerai žimomas baldų serijas, kitos – orientavosi į „stilingą sėdėseną“, imituodamos istorinių stilių sofas ir kėdes, o trečios tiražavo nebrangius korpusinius baldus. Visa ši įvairovė nebeišsiteko vien regiono rinkoje ir aktyviai reikalavo platesnio paviešinimo. Pasak to laikotarpio metraštininko Carlo Emilio Gadda [1936], „Brianzos amatininkai sugebėjo inicijuoti ne tik rinkos pokyčius ir inovacijų diegimą, bet ir skonių, pasirinkimų pokyčius, paversdami Milano krašto gyventojus viena iš dinamiškiausių Europos bendruomenių“.

Netoli Milano esantis Monzos miestelis (dabar – Milano priemiestis) nuo seno garsėjo amatinės

Palazzo dell’Arte statybos panorama, 1932 m.

Kertinio akmens padėjimas ir pašventinimas, 1931 m.

gamybos tradicijomis. Vienas iš žymiausių šio miesto pastatų buvo aristokratiški Villa Reale rūmai (1777 m., arch. Giuseppe Permarini). Kai XIX a. pabaigoje pastatas atiteko savivaldybei, buvo pradėta ieškoti jam naujos paskirties. Politiko ir kultūros veikėjo Guido Marangoni pasiūlymu čia buvo įkurta jungtinė Catello Sforzesco ir Umanitaria mokyklos taikomosios dailės ekspozicija. Toliau plėtojant šią veiklą, nuo 1922 m. Viloje Reale buvo įkurtas Dekoratyviųjų menų universitetas (UAD), kurio parodų salėje po metų atidaryta Pirmoji taikomojo meno Bienalė. Šis renginys, skirtas pademonstruoti mokyklos studentams ir

Trienalės rūmų pagrindinis įėjimas mūsų dienomis.

visiems besidomintiems naujas idėjas keramikos, stiklo, tekstilės ir kitų amatų srityse, pakartotinai vyko 1925 m., 1927 m. ir 1930 m.

Po ketvirtosios Monzos bienalės (1930 m.) buvo pastebėta, kad nuolat besiplečianti ekspozicija vis labiau traukia užsienio svečių dėmesį.

Konservatyvioji rūmų aplinka smarkiai kontrastavo su moderniais taikomosios dailės kūriniais, be to, besikeičiant politinei situacijai Europoje, demokratišką funkcionalųjį meną ir dizainą daugelyje šalių vis labiau išstūmė pompastiškas neoklasicizmas.

Tokiomis sąlygomis Bienalė liko kone vienintele Europoje modernaus meno viešinimo avanscena, nepaisant pačios Italijos posūkio į totalitarinę valdymo formą. 1929 m. šalies Vyriausybė priėmė nutarimą perkelti unikaliąją Monzos bienalę į tarptautinei bendruomei prieinamesnę vietą – Milaną – ir rengti ją ne kas dvejus, o kas trejus metus. Kartu buvo įkurta valstybinė organizacija, pavadinta „Trienalės tarptautinė dekoratyviosios ir dailės bei moderniosios architektūros paroda“. Šią įstaigą nutarta įkurdinti pačiame miesto centre, greta Sforca pilies ir Sempioni parko. Taip pat pastatytas ir specialiai jai skirtas pastatas.

Jo projekto autoriumi tapo Giovanni Muzio, aktyvus „Novocento“ judėjimo dalyvis ir archi-

Monumentaliosios dailės ekspozicija VII trienalėje, 1940 m.

tekto Gio Ponti bendražygis. Ruošdamas projektą, įgavusį Palazzo dell’Arte pavadinimą, architektas plačiai rėmėsi santūraus neoklasicizmo idėjomis, pavyzdžiui, papuošė fasadą „firminėmis“ pusiau apvaliomis arkomis. Kadangi vienas iš esminių rei-

Rūmų fasadas iš parko pusės.

2016: 3 (98) I 63

VIII trienalės reklaminis stendas Milano centre, 1947 m.

XI trienalėje dalyvavusių firmų reklaminiai plakatai, 1957 m.

IX trienalės reklaminis plakatas, dail. Ernest Scheidegger, 1951 m.

XII trienalės reklaminis plakatas, dail. Roberto Sambonet, 1960 m.

kalavimų buvo 16 000 m2 ploto pritaikymas laikinosioms parodoms, moderniame gelžbetonio konstrukcijos pastate buvo numatyta daugybė vidaus erdvių transformavimo galimybių. Pats Muzio į šias transformacijas žiūrėjo skeptiškai ir pastatą vadino tiesiog „konteineriu“. Nepaisant to, Trienalės rūmai, per 75 metus išgyvenę tik dvi rekonstrukcijas, iki šiol puikiai atlieka savo vaidmenį. Daugeliui Milano „Dizaino savaitės“ lankytojų yra puikiai pažįstami didingi laiptai, vedantys į antrą aukštą, erdvios parodų salės ir galerijos, ant pakylos esanti restorano erdvė (kartu atliekanti ir baldų dizaino ekspozicijos vaidmenį), terasa su puikiu vaizdu į Sempioni parką, taip pat ir knygynas, talpinantis literatūrą visais įmanomais dizaino ir taikomosios dailės klausimais.

Palazzo dell’Arte statyba, pradėta 1931 m. rudenį, buvo baigta per trumpą laiką – po pusantrų metų. Didelę įtaką tam turėjo dosni 7 mln. lirų parama, suteikta žymaus politiko ir mece-

64 I 2016: 3 (98)

IX trienalės Pramoninio dizaino ekspozicija, 1951 m.

nato Antonio Bernocchi. Rūmų atidarymą, kuris sutapo su 5-osios Trienalės pradžia, savo apsilankymu pagerbė tuometinis Italijos karalius Vittorio Emmanuele III, o bendradarbiavimas su žymia tarptautine organizacija B.I.E (angl. „Bureau International des Expositions“), besitęsiantis iki mūsų dienų, pavertė šią Trienalę svarbiu tarptautinės reikšmės įvykiu.

Trienalę sudarė keletas parodų, daugelis iš jų tapo tęstinėmis, pasikartojančiomis vėlesnių metų renginiuose. Kadangi 1933 metai buvo savotiškas lūžio taškas Europos meno ir architektūros avangardo raidoje (priminsime, kad būtent tada buvo galutinai uždarytas garsusis Bauhaus‘as), tai

VIII trienalės buitinių baldų ekspozicija, 1947 m.

Minkštųjų baldų serija Amanta (diz. Mario Bellini), pristatyta XIV trienalėje, 1968 m.

Pripučiami foteliai Blow (gam. Zanotta) XIV trienalės ekspozicijoje, 1968 m.

Fotelis Lady (diz. Marco Zanusso), pristatytas IX triennalėje, 1951 m.

architektūrinių projektų paroda virto aršių diskusijų vieta dėl „menų motinos“ prerogatyvos vadovauti modernizmo raidai. Pozityvus šio klausimo sprendimas nulėmė dailės ir dizaino raidą Italijoje ne tik prieškariu, bet ir pokario metais. Dar vienas svarbus 5-osios Trienalės bruožas – grafinio dizaino akcentavimas, susijęs su Antonio Boggeri veikla ir žurnalo Campo Grafico leidyba – smarkiai prisidėjo prie renginio viešinimo: naujasis Trienalės formatas iškart tapo svarbiu visos Europos kultūriniu reiškiniu.

Viena iš svarbiausių Trienalės funkcijų – modernaus ir estetiško gyvenimo būdo propagavimas, dalinai perimtas iš Deutsche Werkbund‘o – įgavo kompleksinių parodinių maketų pavidalą. Ir 5-ojoje, ir 6-ojoje Trienalėje (1936 m.) šie projektai buvo siejami su architektu ir leidėju Giuseppe Pagano, propagavusiu buities

racionalumą ne vien kaip estetinę, bet ir socialinę kategoriją, taikytiną ir architektūroje, ir baldų bei daiktų dizaine. Net ir paskutinėje prieškariu, 7-ojoje Trienalėje (1940 m.), nepaisant nuožmaus diktatoriško spaudimo, buvo diskutuojama apie pramoninės gamybos optimizavimą ir standartizavimą – kaip būtinas buities kokybės gerinimo sąlygas. Be to, daug dėmesio buvo skirta naujai besikuriančiai komunikacijų industrijai – specializuotoje parodoje jauni dizaineriai, tarp jų Livio ir Pier Giacomo Castiglioni pristatė naujas buitinių radijo aparatų diziano tendencijas.

Nepaisant sunkios pokario ekonominės situacijos, 8-ojoje Trienalėje (1947 m.) buvo ne tik ieškoma būdų kaip sparčiai atstatyti smarkiai pašlijusią tautiečių gerovę, bet ir diskutuojama strateginėmis temomis – gretinti serijiniai atkuriamos pramonės gaminiai su vienetiniais amati-

Firmos Zanotta parengta plastikinų baldų ekspozicija XIV trienalėje, 1968 m.

Įėjimas į Aukštųjų technologijų ekspoziciją.

XIV trienalė, 1968 m.

ninkų kūriniais, ieškant jų panašumų ir estetinių skirtumų. Be to, vėl grįžta prie racionalaus būsto įrangos modelio, atsižvelgiant į sunkųjį pokario kontekstą. Įspūdingiausiu šio rūpesčio įrodymu tapo naujas gyvenamasis rajonas QT8, kurio projektas buvo pristatytas parodoje, o vėliau realizuotas karo nusiaubtame Milano priemiestyje (arch. Piero Bottoni). Kaip vėliau buvo pastebėta kritikų, racionalusis minimalizmas, sujungtas su paprastų medžiagų naudojimu, suteikė postūmį socialiniams projektams, laikinai suartindamas Skandinavijos ir Italijos architektūrą bei dizainą.

Pasak publicisto F. Amatori [1999], „mes galime tik žavėtis tų metų produktyvumu, bendrąja atmosfera, paskatinusia idėjų cirkuliaciją ir konstruktyvų aktyvumą“.

Vienas iš įdomiausių 9-osios ir 10-osios (1951 m. ir 1954 m.) Trienalių bruožų – naujų medžiagų estetinis įsisavinimas. Smarkiai suaktyvėjus tyrimams ir eksperimentams plastmasių gamybos srityje, pra-

2016: 3 (98) I 65

„Maištingoji“ instaliacija XIV trienalėje, aut. Giancarlo De Carlo ir kt., 1968 m.

monininkai kone kas mėnesį gaudavo po naują unikalių savybių medžiagą. Klasikinis pavyzdys – fotelis Lady (diz. Marco Zanusso), kurį kompanija Ariflex pristatė publikai 9-osios Trienalės vadina-

moje Individaliųjų baldų parodoje. Elegantiško baldo minkštąją dalį sudarė dvi naujos medžiagos: putų poliuretanas (dabar vadinamas porolonu) buvo panaudotas kamšai, o karkasą palaikė diržai, pagaminti iš gumos, armuotos sintetiniu pluoštu.

Abi medžiagos buvo sukurtos Pirelli kompanijoje karo metu, tad jų pritaikymas baldų gamybai buvo puikus konversijos pavyzdys. Sėkmė paskatino Ariflex specialistus išplėsti plastmasinių baldų gamybą – ir 10-ojoje Trienalėje jie jau demonstravo visiškai įrengtą kambarį, dekoruotą vinilo tapetais, išklotą poliuretano danga ir apstatytą įvairiaspalviais plastikiniais baldais. Beje, tai buvo vaiko kambarys. Ano laikmečio požiūris į plastmasę gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinio – dizaineriai šlovino naujosios medžiagos galimybes ir netgi siūlė paskelbti plastmasę Italijos „nacionaline“ medžiaga, analogiška Suomijos stiklui ir Vokietijos plienui. Šiaip ar taip 9-osios Trienalės buitinių daiktų parodos plastmasių skyrius buvo pats lankomiausias – čia eksponuoti naujausi Montecatini, Pirelli ir kitų kompanijų gaminiai.

Dėmesys plastmasei, kaip ryškiaspalviam naujojo stiliaus simboliui, neatslūgo ir vėlesnėse trienalėse. Kartu pasikeitė ir ideologiniai acentai: socialinį būsto racionalumą po truputį išstūmė hedonistinis estetiškumas, pavirtęs itališko dizaino

Ekspozicijos „Moterys italų dizaine“ fragmentas, XXI trienalė, 2016 m.

Ekspozicijos „Moterys italų dizaine“ fragmentas, XXI trienalė, 2016 m.

leitmotyvu. Simboliška, kad 10-osios trienalės šūkis jau skambėjo kaip „Creation of Art“. Beje, Trienalėms iškopus į pasaulinių kultūros renginių reitingo viršūnę, jose suskubo dalyvauti ir kitų Europos šalių dizianeriai: pavyzdžiui, 9-ojoje trienalėje pirmąsyk sužibo suomio Tapio Wirkkalos žvaigždė (jis gavo net 3 „Grand prix“ apdovanojimus už autorinius stiklo gaminius). Taip pat buvo nepamiršta ir dizaino edukacija: 12-ojoje Triena-

Palazzo dell’Arte pagrindinis holas ir knygynas (kairėje).

Pagrindiniai laiptai ir klijuoto medžio lieptas į II a. parodų salę.

66 I 2016: 3 (98)

Staliukas Tour (diz. Gae Aulenti, 1993 m.) ekspozicijoje „Moterys italų dizaine“.

Vienas egzotiškų parodos „100 žodžių“ eksponatų – motoroleris, pervežantis reaktyvinį pabūklą (Italija, 1954 m.)

Ekspozicijos „Naujoji priešistorė – 100 žodžių“ fragmentas, 2016 m.

lėje (1960 m.), vykusioje su šūkiu „La casa e la scuola“ („Namai ir mokykla“) buvo surengta ne tik specializuota mokyklinių baldų ekspozicija, bet ir suteikta galimybė pasireikšti Londono karališkojo menų koledžo (RCA) bei Ulmo aukštosios dizaino mokyklos studentams.

Vėlesnių metų trienalės tęsė gyvenamosios aplinkos estetizavimo ir naujų technologijų meninio suvokimo tendencijas. Išskirtiniu įvykiu tapo 14-oji Trienalė (1968 m.), kurios metu revoliucingai nusitekę jaunuoliai užėmė Palazzo dell‘Arte pastatą, protestuodami dėl nepakenčiamos politinės santvarkos ir jos „užpelkėjusios“ estetikos.

Nors bendroje parodos ekspozicijoje buvo įrengtos kelios „maištingosios“ instaliacijos (vieną iš jų sukūrė būsimieji grupės Alchemia nariai), jos buvo įtūžusios minios nuniokiotos kartu su kitais eksponatais.

Nuo to laiko trienalių populiarumas ėmė blėsti, jos pasuko į komercines vėžes ir tapo ne pačia žymiausia Milano Dizaino savaitės dalimi.

Paskutinė – 20-oji Trienalė – įvyko 1996 m., tačiau sulaukė nepelnytai mažai dėmesio. Kitą trienalę buvo pažadėta surengti 2016 metais, kurie tuomet atrodė tolima ir neapibrėžta ateitis. Tačiau metai netruko prabėgti, ir šių metų balandį

Parodos „Kambariai“ instaliacija, diz. Fabio Novembre, 2016 m.

Milano dizaino savaitės metu senieji rūmai Sempioni parke atvėrė savo duris, skelbdami 20-osios Milano Trienalės pradžią. Bendrasis renginio pavadinimas buvo „The 21st century: Design after design“. Jis buvo skirtas apžvelgti perspektyvias naujojo šimtmečio pradžios tendencijas. Kaip ir ankstesniais metais, Palazzo dell’Arte sales užpildė nekomercinės parodos, leidžiančios ne tik apžvelgti žmonijos materialiosios kultūros įvairenybes, bet ir numatyti tolesnę gyvenamosios aplinkos raidą. Pirmajai kategorijai atstovavo įspūdinga paroda „Naujoji priešistorė – 100 žodžių“, kurią kartu parengė dizaino teoretikai – italas Andrea Branzi ir japonas Kenya Hara, taip pat ekspozicija „Moterys italų dizaine“, antrajai – „Naujoji Korėjos taikomoji dailė“ ir konceptuali ekspozicija „Kambariai“, atskleidžianti autorines interjero koncepcijas. Pavadinti šias parodas išskirtinėmis

Parodos 2Kambariai” plakatas.

būtų sunku, bet visos kartu jos atskleidžia šiuolaikinio dizaino procesų įvairovę. Galbūt po trijų metų senuosiuose Trienalės rūmuose pamatysime ryškesnių proveržių.

Straipsnio iliustracijoms panaudotos nuotraukos iš Milano trienalės fotoarchyvų.

Parodos „Kambariai“ instaliacija Ursos, diz. Duilio Forte.

2016: 3 (98) I 67

i

INTERVIU

DEMOROOMtiems, kurie galvoja, kad buitis žudo!

Užsukome apžiūrėti naujo, kaip sako projekto autoriai, gal net „vienintelio pasaulyje” (ieškodami analogų interneto platybėse, nieko panašaus neaptiko), DEMOROOM lofto. Pagrindinis skirtumas nuo kitų interjero projektavimo pasiūlymų, kad visus buities sprendimus čia galima praktiškai išbandyti ir aptarti. Apie naujus kokybiškos kasdienybės namus kalbamės su „Daiktų viešbučio” įkūrėja Dalia Mauricaite-Kalinauskiene.

Kam skirta DEMOROOM erdvė ir kaip ji atrodo?

Tai – tarsi demonstracinė namų versija, su atsakingai parinktomis apdailos medžiagomis, suprojektuotais baldais, buitine technika, įrankiais, indais net maisto produktais – visais reikalingais elementais, padedančiais kokybiškiau gyventi. Kambaryje bus galima rasti inovatyvių, funkcionalių buities sprendimų, pavyzdžiui, „nemėgstu pjaustyti sūrio – bet juk yra pjaustyklė, kuri kainuoja tik kelias dešimtis eurų – ir štai – pradeda patikti pjaustyti“ (juokiasi). Svarbiausia tai, kad galima viską išbandyti!

Kodėl nusprendėte imtis tokio iš pirmo žvilgsnio gal net nereikalingo projekto – juk visi žinome, kas yra buitis, – ar galima dar kažką atrasti?

Tikrai galima! Mes net galime patikslinti teiginį taip: „Ne visi žinome, kas yra buitis, bet manome, kad buitis pati tai puikiai žino (juokiasi)“. Dažnai susitaikome su nesklandumais, kaltiname šeimos narius ar save, pykstame ant netvarkingos aplinkos ir galiausiai puolame ilsėtis nuo jos. O mes tikime, kad buities negandas galima išspręsti, juk gyvename dvidešimt pirmame amžiuje!

Jūsų manymu, kokios yra pagrindinės buityje daromos klaidos?

Tikėjimas, kad užtenka įsigyti būstą, ir viskas išsispręs. Daugumai žmonių, besirenkančių namus, svarbūs tik trys kriterijai: lokacija, kvadratinių metrų skaičius ir vaizdas pro langą – taip kuriama iliuzija, kad to užtenka tobulai kasdienybei. Mes puikiai žinome, kad tikrai taip nėra. Neretai neskiriama dėmesio būsto funkcionaliam išplanavimui – galvojama, kad patogumas tiesiogiai proporcingas kvadratinių metrų skaičiui – deja, taip tikrai nėra.

Tikima, kad yra žmogus – kartais tai dizaineris, kartais – meistras, kartais – statybininkas ar visi kartu (juokiasi), kuris „išspręs” buityje kylančius klausimus. Iš ilgametės patirties galiu pasakyti, kad taip iš esmės nebūna. Pernelyg daug dėmesio kreipiama į interjero stilių ir tikima, kad pasirinkta estetika yra tas pats, kaip buities sprendimai, – tikrai ne!

68 I 2016: 3 (98)

Suintrigavote, juk iš TIKRŲJŲ, kai pamąstai, visi skundžiasi buitimi – ar turite kokių sprendimų?

Turime! Kone metus su Nauriu (aut. pastaba – Dalios vyras Nauris Kalinauskas – baldų ir interjero dizaineris), analizavome buities nesklandumus – turime net atskirą užrašų knygutę – ir suskirstėme „negandas“ į keturias grupes. Pirmoji – kasdieniai nefunkcionalūs sprendimai, pavyzdžiui, keturiomis eilėmis virtuvės spintelėje sudėlioti birūs produktai, nes kai projektavo baldus tai su dideliu entuziazmu būsto savininkai pritarė, kad geriau daugiau spintelių ir, aišku, talpesnių. Kasdienybėje tai virsta į „nerandi... Juk antroje lentynoje, trečioje eilėje, kaip tai nėra“... Su tokiais nuolat dirginančiais sprendimais žmonės susitaiko pasiteisindami, kad nėra kito būdo, o blogiausia – pradeda save kaltinti, kad kiti žmonės yra tvarkingi, neišsiblaškę, nes jie neva atsimena, kad grikiai yra padėti antroje lentynoje, ketvirtoje eilėje, ir jų pakuotė ruda, o ryžiai – baltoje pakuotėje ir jie yra antroje eilėje. Taip „blogoji“ buities pusė renka pliusus. Tokios problemos sprendimas paprastas – projektuojant virtuvės baldus, reikia norėti ne talpesnio, bet patogesnio sprendimo. Vietoje lentynų turint kuo daugiau ištraukiamų stalčių, viskas tampa paprasta. Biriems produktams pasitarnauja kompanijos HAFELE pasiūlymas – TANDEM spinta. Visi reikalingi produktai vienoje vietoje – tai tarsi birių produktų, konservų ir uogienių šaldytuvas. Antras viską apsunkinantis dalykas – „nemodernizuoti” veiksmai – nepamirškite, kad gyvename technologijų amžiuje ir jei galime „face time” (aut. pastaba – pasitelkiant vaizdą), kalbėti su kolega, esančiu už Atlanto, tai patikėkite – jau geriau pasirinkti tokį technologinį sprendimą, kuris tai leidžia, nei atsisakyti. Tokiems išmaniems sprendimams paskyrėme labai daug laiko. Pavyzdžiui, radome, kuo galima pakeisti elektrinį virdulį! Turime argumentų, kodėl jį reikia keisti. Labai svarbu nemažai laiko skirti reikalingų daiktų namams pasirinkimui. Čia kaip ir perkant mašiną – daugelis mėgsta linksniuoti gerai žinomų markių pavadinimus, bet nesigilina į tai, kad mažiau žinomas automobilis gali būti toks pat geras.

Tarkime, žmonės, norintys įsigyti maišytuvą ir sužinoję, kad jis kainuoja 300 eurų, labai nustemba, ima vardinti keliolika kartų mažesnes kainas, tačiau nepagalvoja apie tai, kad pigus daiktas tarnaus trumpą laiką ir vėl

reiks mokėti pinigus, gaišti laiką. Nereikalingų daiktų perteklius namuose taip pat gali viską apsunkinti. Kaip pasirinkti daiktus, puikiai aprašė japonė Marie Kondo knygoje „Tvarkingų namų stebuklas”, o mes tik papildėme jos sudarytą sąrašą.

Kokia namų zona reikalauja didžiausio dėmesio?

Jei norite sėkmingo rezultato, tai, deja, visos. Bet jei yra tuo netikinčių, tai linkiu bent virtuvės projektavimo smulkmenų nepraleisti „pro pirštus”. Įprastai daugiausiai dėmesio žmonės skiria fasadų ir stalviršio spalvos pasirinkimui, nes visa kita neva „kaip ir aišku”. Daug svarbiau yra rinktis medžiagą, analizuoti stalviršių atsparumo, patvarumo bei funkcionalumo galimybes – mes pasirinkome stalviršį, pagamintą iš 10 mm „Compact“ laminuotos plokštės, nes nepriekaištingai galima integruoti buitinius prietaisus bei plautuvę. Virtuvės fasadai pagaminti iš dvylikos skirtingų medžiagų, tokių kaip: stiklas, dažyta MDF plokštė, medžio lukštu dengta plokštė, „compact HPL“ plokštė, kelių tipų CLEAF bei ECOPAL laminuotų medienos drožlių plokščių. Mums svarbu, kad lankytojas galėtų realiai jas išbandyti – aptaškyti ir nuvalyti – patyrinėti jų kainos ir kokybės skirtumus.

Pasirinkus virtuvės įrangą ir baldus, nereikėtų nuleisti rankų. Kiekviena detalė yra svarbi visumos dalis – visi puikiai suprantame, kas yra triukšmas ir net žinome, kaip greitai nuraminti įsisiautėjusius kaimynus iškviečiant policiją, tačiau mažai kas žino, kad yra vaizdo triukšmas... Be to, atsakingai pasirinktais daiktais daug maloniau rūpintis – aš visada sakau, kad negaliu plauti negražių indų, nes dėmesys nemielam daiktui yra tarnystė, o mylimam – pagalba. Dar vienas mitas, kad virtuvėje reikia begalės daiktų – paskaitų metu lankytojai galės pavartyti išsamų įrankių katalogą su išbrauktais nereikalingais daiktais. Atlikus tokią analizę, aplanko ramybė ir aiškumas, ko tikrai reikia, ir pašaliniai pasiūlymai pirkti pigiau arba rinkti lipdukus tampa tiesiog neveiksmingi. Be to, viena Amerikos mados dizainerė puikai įvardino, kaip pasirinkti drabužį – reikia įvertinti vieno išėjimo kainą ir, pasirodo, iš pirmo žvilgsnio brangūs bateliai labai atpinga supratus, kad juos dėvėsi kasdien – ši taisyklė puikiai tinka, pavyzdžiui, svarstant ar IITTALA puodai ne per brangūs.

Ar turite dar kokių esminių pastebėjimų?

Pagrindinė visų daroma klaida – noras kuo greičiau įsirengti namus ir pamiršti tą pragaro periodą. Toks mąstymas labai ydingas ir nežadantis laimingo rezultato, nes namai yra tik jūsų erdvė, kurioje turite kurti, eks-

perimentuoti, analizuoti, vienu žodžiu, turiningai leisti laiką. O tikėjimas, kad viskas padaryta, veda tik prie dviejų dalykų: klaidų ieškojimo, pykčio, sprendimo, kad kitą kartą taip nedaryčiau bei televizoriaus žiūrėjimo...

Geriau nepirkite televizoriaus ir mėgaukitės kasdienybės atradimais, nes namai – vienintelė erdvė, kurioje galite daryti ką tik norite!

Manymą, kad namai – tai rutina, pakeiskite į „namai – tai teatro scena, tik ne muziejus“. Vietoje pirkinių su nuolaida geriau ieškokite naudingų įdomybių. Paskutinis atradimas SAULĖS ŠILTNAMIŲ dėžėse užaugintos prieskoninės žolelės ir arbatos – visi svečiai negali atsidžiaugti arbatos aromatu. O kai tik viską nuskabome, atvyksta kurjeris ir atveža naują žaliuojančią dėžę – panašu į keičiamus kilimėlius, tik skanu.

Kodėl reikėjo demonstracinį kambarį įrengti realiai, juk jūsų patirtį puikai galima perduoti paskaitų metu – būtų daug paprasčiau?

Mes siekiame ne paprastumo, o tikrumo. Be to, buitis yra materiali ir ją reikia patirti – neužtenka tik kalbėti apie tai. Visus sprendimus, daiktus, buities prietaisus esame atsakingai išanalizavę, atsirinkę ir pasiruošę pasidalinti atradimais.

Gal tai panašu į reklaminį stendą ar parodą?

Ne, panašu į namus. O apie reklamą – ji keistai traktuojamas dalykas, nes jei pastebėčiau, kad mano kolega pavargęs ir pasiūlyčiau apsilankyti jogos studijoje, tai būtų rūpestis, jei papasakočiau apie nebrangią programėlę, kuri padės nepaklysti, tai – informacija. Išvada tokia, kad projektas, kuris metus gilinasi į buities privalumus ir yra pasiruošęs padėti joje nežūti, yra ir rūpestis, ir informacija. Kadangi mes visi gyvename daiktų ir paslaugų pasaulyje, tai bet kokios žinios sklaida yra reklama – tik ji būna naudinga arba žalinga.

Kada ir kur galima aplankyti DEMOROOM? Demonstracinis kambarys DIZAINO SAVAITĖS metu pirmą kartą duris atvėrė visiems smalsuoliams, o susidomėjusius turiniu kviečiame užsiregistruoti į vienos dienos paskaitas, kur išsamiai aptarsime namų projektavimo, buitinių prietaisų ir daiktų pasirinkimo principus bei funkcionaliai detalizuosime atsineštą buto planą!

Nebesipykite dėl namų ruošos – geriau atvykite pas mus į loftą, padėsime įsimylėti buitį!

2016: 3 (98) I 69

Svetainė lauke

Išmintingieji sako, kad žmogui būtina perspektyva – jo žvilgsnio neturi riboti aukštos sienos. Tikriausiai DĖL TO tolių, horizontų šauksmo skatinami, daugelis siekia turėti sodą, sodybą ar bent jau savo kiemą – kad siela ir akys pailsėtų, o mintys išsilaisvintų... Taigi šįkart – apie lauko erdvę, jos įrengimą bei netikėtus sprendimus, kurie pripildys Jūsų poilsio akimirkas naujų spalvų.

Tekstas: Kristinos Noreikienės.

Traukos centras Jūsų kieme Vos atšilus orams, iš šiltų ir jaukių namų, iš uždarų erdvių nejučia persikeliame į lauką – nuosavo namo kiemą, sodybą, sodą, o čia traukos centru tampa pavėsinė, terasa ar kita jauki užuovėja medžių, augalų paunksmėje. Neretai ši erdvė virsta savotiška svetaine, kur malonu leisti laiką brangių žmonių apsuptyje, kartais tai – vieta, kur galima „pasislėpti“, pailsėti nuo triukšmo, šurmulio, ramiai paskaityti knygą ar tiesiog pasvajoti.

Sutikite, kad vietai, kur šiltuoju metų laiku praleidžiame daugybę smagių valandų, dera skirti šiek tiek dėmesio, įsirengiant ją taip, kad Jums ir Jūsų svečiams būtų patogu bei malonu. Garsiausi pasaulio gamintojai siūlo gausybę produktų – nuo kilimų iki laužaviečių ar megztų šviestuvų, – skirtų ne tik jaukiai, bet ir stilingai lauko erdvei sukurti.

70 I 2016: 3 (98)

Vazonai gėlėms – tarsi meno kūriniai

Poilsio zona lauke – nuo originalių pavėsinių iki žaliuojančių SIENELIŲ Įrengiant lauko erdvę, pirmiausia reikėtų pagalvoti apie pavėsinę, paviljoną ar kitą sprendimą, tapsiantį traukos centru. Štai „Paola Lenti“ siūlo labai įvairius variantus: nuo lengvų, grakščių tentų, apsaugančių nuo tiesioginių saulės spindulių; širmų, suteikiančių erdvei privatumo, padedančių suskirstyti ją į atskiras zonas, iki paviljonų ar pavėsinių – kuriančių uždaresnę, stacionarią poilsio ir laisvalaikio zoną lauke.

Susikurti privatumo, jaukumo kupiną erdvę padės ir šiuo metu itin madingos bei populiarios žaliosios sienelės („greeneriai“). Jų esama labai skirtingų – nuo elementarių, rėminės konstrukcijos, su lentynėlėmis gėlėms ar vijokliams, kitiems aksesuarams, žalumynų jūroje skęstančių ir natūraliai į aplinką įsiliejančių „Paola Lenti“ lakuoto plieno sienelių „Greenery“ iki itin dekoratyvių, ažūrinių, tarp kurių – metalo meistrų „De Castelli“ plieninės pertvaros. Jų originali išvaizda sukuriama lazeriu išpjaustant formas, piešinius, ornamentus, įkvėptus gamtos.

Ramybės ir įkvėpimo kupinoms akimirkoms puikiai tiks ir gaivų pavėsį suteikiantys gam. „Paola Lenti“ elegantiški skėčiai, kurių prieglobstyje galėsite jaukiai įsitaisyti su knyga, gardžiu gėrimu ar viliojančiu desertu rankoje.

Kai saulė nusileidžia...

Saulei leidžiantis ar apniukus dangui, šilumos, šviesos ir ryškesnių spalvų aplinkai suteiks lauko šviestuvai. „Paola Lenti“ siūlo šviestuvus, kurių gaubtai dekoruoti iš vienos ar dviejų spalvų siūlų susuktomis virvutėmis. Tai serijos grindų ir stalo, taip pat pakabinamų šviestuvų, kuriuos galima naudoti ir interjerui, ir eksterjerui papuošti. Prie šių – „siūlinių“ – šviestuvų puikiai derės ir „Paola Lenti“ kolekcijos „Sika“ dubenėliai, krepšeliai, lėkštės, dėžutės, kuriais galėsite dekoruoti užkandžių stalą.

Teikiantiems pirmenybę minimalistiniam stiliui, paprastumu alsuojančiai nepriekaištingai elegancijai, siūlome rinktis šviestuvus „Shoji“ bei „Lenta“, skirtus naudoti ne tik lauke, bet ir viduje. Šviestuvą „Lenta“ galima pastatyti ant grindų ir pakabinti.

Sode – ne tik žolės kilimas Įsirengiant lauko erdvę, dekoruojant pavėsinę ar paviljoną, galima rinktis iš gausybės aksesuarų, suteiksiančių jaukumo ir žaismės. Štai „Paola Lenti“ pristato itin gausią spalvingų ir dekoratyvių kilimų, skirtų laukui, seriją. Kilimuose vyrauja gamtos įkvėpti raštai bei ornamentai: gėlių, vandens motyvai, dangaus mėlio, jūros, žemės, saulės ir kt. spalvos.

Lauko gėlės nebūtinai turi augti lysvėse ar darželiuose. „De Castelli“ siūlo gausybę itin originalių vazų bei vazonų laukui, tinkamų ir privačioms, ir viešosioms erdvėms dekoruoti. Tarp jų – diz. Albino Celato, Filippo Pisano, „R & D“, Stefano Dussino ir kt. įspūdingi kūriniai iš metalo – cilindro, gigantiško įprasto gėlių vazonėlio, milžiniško butelio formos ar net prilygstantys tikriems meno kūriniams – skulptūroms.

Vakaronėms prie laužo Norintiems vasaros vakarus leisti prie natūralaus šviesos ir šilumos šaltinio, siūloma rinktis dekoratyvias, mobilias laužavietes, kurios puikiai tiks Jūsų kiemo erdvei sode, sodyboje ar šalia namų, netgi atvirai erdvei.

Baldai – kaip prieglobstis Esama baldų laukui, skirtų ne tik prisėsti, pailsėti, bet ir išlaisvinti svajones. Štai inovatyvia ir patrauklia forma išsiskiria dviejų bene labiausiai intriguojančių prancūzų dizainerių – Danielio Pouzet ir Fredo Frety – kabantis kokono formos krėslas-lizdas „Nestrest“ (gam. „Dedon“). Įsitaisę jame, išties prarasite laiko nuovoką ir pailsinsite ne tik kūną, bet ir sielą, mintimis nusikeldami į vaikystės sapnus... Nuo šio baldo originalumu neatsilieka ir kitas diz. Danielio Pouzet kūrinys – krėslas „Swingrest“ (gam. „Dedon“), kuris, tarsi svajonių sūpynės, leis Jūsų mintims skristi...

Paskutinis akcentas Ko gi trūksta, kad Jūsų kieme įsivyrautų tikrai vasariška, gyvybės kupina nuotaika? Ogi inkilo medyje! Žinoma, galite jį susikalti ir patys, tačiau gam. „De Castelli“ siūlo rinktis konceptualų, originalios formos namelį čiulbantiems Jūsų „kaimynams“, išsiskiriantį ne tik neginčijamu funkcionalumu, bet ir akį traukiančia estetika. Kad ir ką pasirinktumėte, tegul šiame inkile apsigyvenusių ir į jį kasmet grįžtančių paukščių giesmės džiugina Jus, kaskart primindamos, kad ir vėl, ilgai laukę, atsiduodame vasarai.

Daugiau informacijos: www.idnhome.lt

i

REKOMENDUOJAME

Daugiau švaros ir šviesos Jūsų vonios kambariui Vonios kambario baldai „L – CUBE“: viskas, ko reikia

Ramybė. Švara. Erdvė kontempliacijai. Štai taip dizaineris Christian Werner apibūdina savo viziją, iš kurios kilo „L-Cube“ – vonios kambario baldų linija, kurioje nerasite nė vieno nereikalingo elemento. Taip mažiau blaškomas vonios naudotojas įkvepiamas VISAPUSIŠKAI ATSIPALAIDUOTI IR PAILSĖTI.

Unikalios detalės Unikalią šios vonios kambario baldų serijos ypatybę galime įžvelgti detalėse: šešėlio tarpai tarp stalviršių ir kriauklės suteikia galimybę valdyti stalčius bei dureles be jokių rankenų. Be kita ko, sėkminga minimalizmo ir išmanaus dizaino sąveika „L-Cube“ serijai suteikia vizualinio lengvumo pojūtį. Juk estetika – ne mažiau svarbi nei komfortas.

Nauja technologija.

Naujas purizmas Panaudojant visiškai naują techninį „Duravit“ išvystytą sprendimą, praustuvė su spintele „L-Cube“ serijoje sujungtos novatorišku būdu.

Keraminė kriauklė puikiai tinka baldui, nes ją gaminant buvo suskaičiuotas kiekvienas milimetras.

72 I 2016: 3 (98)

Baldų medžiagos susilieja ir atrodo kaip vienas, neatskiriamas vienetas. „Darling New c-bonded“ praustuvės kartu su baldų serija „L-Cube“ leidžia jums sukurti naują puristinį praustuvo sprendimą ir suteikia daugiau laisvės kuriant vonios kambario dizainą.

Lengvas, tačiau ypač tvirtas Ypač tvirtas keraminis „Darling New c-bonded“ praustuvės paviršius pagamintas iš naujos keraminės kompozicijos DuraCeram®, kuri pasižymi nejautrumu – galėsite būti ramūs, kad valydami paviršių jį tikrai išsaugosite nepažeistą. Dėl tvirtos, ilgalaikės ir vandeniui itin atsparios kriauklės bei spintelės sąjungos, vonios kambario valymas nuo šiol bus ne darbas, bet lengvas malonumas!

Asmeninis prisilietimas Baldų paviršiai be rankenų sukuria ne vien vizualios ramybės ir atsipalaidavimo pojūtį, bet tuo pačiu juos lengva ir patogu valyti. Didelės įtakos mūsų emocijoms turi ir spalva. Baldų serijos „L-Cube“ kūrėjai siūlo galimybę pasirinkti net iš 11 skirtingų medžio dekoro, 6 tikro medžio fanerų ir 13 lako apdailos variantų. Taip derindamas skirtingus paviršius bei spalvas, kiekvienas vonioje gali susikurti unikalią asmeninę atmosferą, atitinkančią visus estetinius poreikius bei reikalavimus.

Visi paviršiai, pagaminti iš medžio, yra ne tik tvirti, bet ir ypač lengvai prižiūrimi bei atsparūs UV spinduliams. Medinės faneros sudarytos iš plonyčių tikro medžio sluoksnių ir padengtos melamino dervos danga, puikiai apsaugančia baldus nuo drėgmės. Šios serijos paviršiai vonioje sukuria šiltą, natūralaus pojūčio ir estetikos įspūdį. Lako paviršiai sudaryti iš kelių medžiagos sluoksnių, taip sukuriamas ypač aukštos gaminių kokybės bei jų apdailos įspūdis.

Dėmesys individualumui „Duravit“ vonios kambario naudotojui siekia suteikti ypatingą individualumą, tad kiekviena naujosios „L-Cube“ serijos spintelė gali būti pritaikoma atsižvelgiant į pirkėjo idėją bei viziją. Baldo dydis priklauso nuo jūsų pageidavimų: pasirinkite norimą spintelės aukštį, plotį ir gylį individualiai (galimi matmenys nuo 600 mm x 250 mm x 200 mm iki maksimalaus 2000 mm x 500 mm x 363 mm dydžio).

Tvarkos!

Vonioje esame linkę kaupti įvairiausių dalykėlių, kurių kartais prireikia kiekvienam šeimos nariui. „L-Cube“ baldų serijoje palaikyti tvarką stalčiuose ir spintelėse lengva – neveltui tam pritaikytas „L-Cube“ spintelių bei stalčių interjeras. Kiekvienos spintelės-stalčiaus viduje rasite kelis skirtingus skyrius, skirtus laikyti ir didesniems, ir mažesniems daiktams, kurių prireikia ne tik kiekvieną dieną, bet ir rečiau.

Lengvumo teikiamas komfortas Maksimalų komfortą naudojantis „L-Cube“ baldais užtikrina „spustelėjimo“ (angl. „tip on“) technologija bei savaime užsidarančių durelių funkcija.

Praustuvės spintelėje esantys stalčiai atsidaro vos

spustelėjus priekinę sienelę, o užsidaro savaime – ypač lengvai ir paprastai. Jums beveik nieko nereikia daryti!

Harmonija ir taupumas Šiai serijai pritaikyti ir išmanieji „L-Cube“ veidrodžiai, turintys „šviesos rėmelį“. Rėmelis ir energiją taupantis LED apšvietimas gali būti įjungiamas ir išjungiamas vienu paprastu rankos judesiu. LED apšvietimas užtikrina nepriekaištingą, neakinantį ir dar – reguliuojamą apšvietimą. Veidrodžių plotis yra tobulai susietas su „L-Cube“ baldų serijos baldų pločiu, taip vonios kambariui suteikiamas harmonijos pojūtis.

Praktinis variantas „L-Cube“ baldų serijos kūrėjai taip pat siūlo praktiškas atviras lentynas, kurios vonioje gali būti montuojamos ir vertikaliai, ir horizontaliai. Tarpusavyje derindami skirtingus medžiagos paviršius bei parinkdami „Duravit“ vonios kambariui skirtą vonios įrangą, sukursite tikrą savo svajonių vonią, iš kurios nesinorės išeiti ilgai. Suteikite laisvės vaizduotei.

„Geras“: šiame variante visi modeliai valdomi spaudžiant jungiklį sienoje, o šviesa sklinda iš šaltinio, esančio veidrodžio viršutiniame krašte.

Veidrodžiai šviesos karalystėje Būdami neatsiejamas kiekvienos vonios elementas, veidrodžiai turi reikšmingą poveikį mūsų nuotaikai ir bendrai atmosferai. Tačiau kokia nauda, jei vonios kambarį sutvarkome nuostabiai, visai neatskleisdami didžiausių jos privalumų? „Duravit“ turi atsakymą: lankstus aukščiausios kokybės veidrodžių asortimentas, kuris harmonizuoja kiekvieno vonios kambario stilių ir jame apjungia dizainą, kokybę ir praktiškumą.

Geras – geresnis – geriausias „Duravit“ dizaineriai, orientuodamiesi į tris vartotojo poreikių lygius, pristato naują veidrodžių kolekciją ir siūlo „gerą“, „geresnį“ arba „geriausią“ veidrodžius vonios kambariui. Tinkami naudoti ir privačioje, ir komercinėje erdvėje, šios serijos gaminiai užtikrins optimalų ir estetiškai patrauklų vonios apšvietimą tada, kai jis ypač svarbus: žvelgiant į veidrodį. Galima rinktis iš trijų apšvietimo variantų: viršutiniame veidrodžio krašte, dvigubus šviesos šaltinius veidrodžio šonuose arba netiesioginį apšvietimą aplink visą veidrodžio formą.

„Geresnis“: čia apšvietimas valdomas panaudojant veidrodyje esantį sensorių – apšvietimą įjungti ir išjungti galite paprastu rankos judesiu, o šviesa sklinda iš šoninių veidrodžio kraštų.

Veidrodžiai ir jų spintelės iš „Duravit“ pasižymi elegantiška ir neutralia aliuminio spalvos apdaila bei yra sujungti į universalų veidrodžių asortimentą. Lakoniškas dizainas, keletas skirtingų pasirinkimo galimybių užtikrina, kad šie veidrodžiai puikiai tiks bet kuriam vonios kambariui ar prausimosi zonai.

Be kita ko, derindami šiuos veidrodžius prie turimų vonios baldų, neturėsite jokių problemų – jie puikiai tinka visur. „Geriausias“: apšvietimas taip pat valdomas rankos judesiu, be kita ko, šviesos šaltiniai įrengti visose keturiose veidrodžio dalyse, o veidrodyje įmontuotas šildymo mechanizmas apsaugo jį nuo rasojimo.

2016: 3 (98) I 73

i

ĮVYKIS

DIZAINO SAVAITĖ 2016 Didžiausias dizaino festivalis Lietuvoje – DIZAINO SAVAITĖ – gegužės 2 – 8 d. kvietė kartu pasinerti į dizainu besidominčių žmonių fiestą. Šiais metais renginys vyko jau vienuoliktą kartą bei apėmė net šešis Lietuvos miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Telšius, Šiaulius. Pirmą kartą prie festivalio prisijungė ir Anykščiai. DIZAINO SAVAITĖS metu lankytojai buvo kviečiami dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, apsilankyti ekspozicijose, semtis žinių bei jomis dalintis tarptautinėse konferencijose, o dizaineriai – pristatyti savo naujausius darbus.

B

ene rimčiausi šių metų festivalio renginiai telkėsi po ISM vadybos ir ekonomikos universiteto stogu. Kartu su kolegomis iš „Design for Europe“ konferencijų ir dirbtuvių metu buvo aptarta Lietuvos dizaino sektoriaus plėtros strategija. Mažų ir vidutinio dydžio organizacijų vadovams Danų dizaino centro atstovai pasakojo apie dizaino įtaką įmonės veiklos gerinimui.

74 I 2016: 3 (98)

Šiais metais pirmą kartą surengta lietuviško dizaino pop-up mugė prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“. Renginio metu kūrėjai pristatė savo naujausius darbus bei pasakojo apie produktų gamybos procesą. Tikimės, jog ateityje lietuviško dizaino POPiečių turėsime vis daugiau, taip sudarydami sąlygas dizaineriams susiburti ir į dienos šviesą iškelti ilgai brandintus darbus.

Kviestiniai šių metų festivalio svečiai iš užsienio – Vengrijos jaunųjų dizainerių asociacija FISE. Vengrai Užupio menų inkubatoriaus ekspozicijų erdvėje „Galera“ surengė Vengrijos šiuolaikinio dizaino parodą „Shapes of Hungary“.

DIZAINO SAVAITĖS metu Kaune dauguma renginių būrėsi „Pienocentro“ rūmuose ir visas 7 festivalio dienas džiugino lankytojus įvairiomis dirb-

tuvėmis, parodomis, konferencijomis. Savaitgalį mados mylėtojų laukė mados mugė „Kodas 477“, taip pat pirmą kartą į Kauną atvyko ir vizualiesiems menams skirta vilniečių konferencija 5/5.

Telšiai – Lietuvos kultūros sostinė 2016 – kaip ir kasmet stebino subtilaus, kokybiško dizaino ekspozicijomis bei Vilniaus dailės akademijos bendruomenės darbais. Šiais metais Telšiuose svečiavosi ir mūsų jau minėti svečiai iš Vengrijos, kurie pristatė šiuolaikinės vengrų juvelyrikos parodą.

Anykščiuose vykę renginiai telkėsi neseniai įrengtame Anykščių menų inkubatoriuje. Festivalio metu lankytojai galėjo susipažinti su inkubatoriaus veikla, čia reziduojančiais menininkais, apsilankyti ekspozicijose bei sudalyvauti dirbtuvėse. Šiaulių mieste dizainerių fiestą jau tradiciškai koordinavo lietuviškos mados namai „wãpsva“.

Vienas iš svarbiausių mieste vykusių renginių – kūrybinės dirbtuvės „Pramonės šiukšlės – dizaino idėja Šiauliams“. Geriausi Šiaulių miesto dizaineriai, menininkai, architektai „Dizaino savaitės“ metu susibūrė ypatingam meniškam, socialiniam projektui, kur iš gamybinių atliekų buvo kuriami įvairūs baldai, šviestuvai, tekstilės gaminiai. Taip bevertėmis laikomos medžiagos tapo naudingomis, o dalyviai turėjo galimybę sužinoti, kaip pasigaminti reikalingų daiktų ar tiesiog senuosius prikelti naujam gyvenimui. Tris dienas praeiviai galėjo pasigrožėti ne tik sukurtais darbais, bet ir stebėti kūrybos procesą ar net įsigyti patikusį gaminį aukcione!

Klaipėdoje pirmą kartą prie festivalio prisijungė Kultūrų komunikacijų centras. Čia vyko įvairios grafinio dizaino tematikos, plakatų kūrimo dirbtuvės.

Svarbu paminėti, jog visos DIZAINO SAVAITĖS metu miestų centre įsikūrusių kavinių, parduotuvių bei salonų vitrinose galėjote matyti projekto dizainovacija.lt ekspozicijas. Tai – unikalus pro-

jektas, suteikiantis galimybę jauniems Lietuvos dizaineriams pristatyti savo darbus gerai pastebimose miesto erdvėse bei patekti į Lietuvos dizainerių duomenų bazę.

Pasitelkiant matematiką ir viską apibendrinant statistiškai, reiktų paminėti, kad 11-oji DIZAINO SAVAITĖ pralėkė su daugiau nei 110 renginių, per 40 dizainovacija.lt ekspozicijų, įtraukė 9 aukštąsias mokyklas, ugdančias dizaino krypties studentus, džiugino net 6 Lietuvos miestus.

2017 m. festivalis DIZAINO SAVAITĖ vyks gegužės 1 –7 d.

FAKTAI Festivalis vyko 11-ąjį kartą 6 miestai Daugiau nei 110 renginių Per 40 dizainovacija.lt ekspozicijų 9 aukštosios mokyklos

Daugiau informacijos www.dizainosavaite.lt Festivalį organizuoja Lietuvos dizaino forumas. Iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Atstovai: „Interjero erdvė“ (Kaunas), Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, lietuviško dizaino namai „wãpsva“ Šiauliuose, Telšių dailės galerija, Anykščių menų inkubatorius.

2016: 3 (98) I 75

i

ĮVYKIS

Nacionalinis dizaino prizas

GERAS DIZAINAS

Lietuvos dizaino prizas GERAS DIZAINAS – tai nacionalinis konkursas, skirtas surasti ir įvertinti geriausią dizainą šalyje (Lietuvos įmonių produktus ir dizainerių darbus). Šiais metais gauta 181 paraiška. Kaip ir kasmet, nugalėtojus padėjo išrinkti tarptautinė komisija, kurią šiemet sudarė net 9 nariai iš viso pasaulio, iš kurių 6 dalyvavo jau penktąjį kartą vykusioje apdovanojimų ceremonijoje.

I

škilmingos ceremonijos Vilniaus rotušėje metu buvo apdovanota 30 dizaino darbų: Lietuvos dizaino prizas GERAS DIZAINAS įteiktas už 11 geriausių gaminių bei tris projektus, taip pat skirta 15 konkurso diplomų bei specialus portalo 15min.lt įsteigtas prizas daugiausiai balsų internetiniame balsavime surinkusiam dizaino objektui.

Visiems nugalėtojams dovanotas vokiečių žurnalo „Form“ lietuviškam dizainui dedikuotas egzempliorius. Prizus laimėtojams įteikė ūkio viceministras Marius Skarupskas. Apdovanojimų ceremonijos metu taip pat buvo atidarytas ir jau 11-asis festivalis DIZAINO SAVAITĖ.

Konkurso nugalėtojų darbų ekspoziciją buvo galima aplankyti iki gegužės 16 d. Vilniaus rotušėje. Gegužės 18 – 28 d. paroda veikė Telšių dailės galerijoje, birželio mėnesį dalis eksponatų Šiaulių publikai pristatyti lietuviško dizaino namuose „wãpsva“.

Daugiau informacijos www.dizainoprizas.lt Konkursą organizuoja Lietuvos dizaino forumas.

Iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Informaciniai partneriai: portalas 15min.lt, žurnalas CENTRAS. Rėmėjas: žurnalas „Form“.

KOMISIJOS NARIAI: Anna Whicher (Didžioji Britanija) Barbara Predan (Slovėnija) Christina Melander (Danija) Daniella Koos (Vengrija) Hans Maier-Aischen (Vokietija) Ian Lynam (Japonija ) PeiChin Tay (Didžioji Britanija) Peter Bankov (Čekija ) Robert Mascher (Vengrija)

76 I 2016: 3 (98)

FAKTAI Konkursas organizuojamas nuo 2012 metų. Šiemet jis vyko jau penktą kartą.

Gauta 181 paraiška.

9 komisijos nariai, iš kurių 6 dalyvavo apdovanojimų ceremonijoje.

Apdovanojimai įteikiami renginio DIZAINO SAVAITĖ metu.

Organizatorius – Lietuvos dizaino forumas.

Konkurso darbus vertina tarptautinė komisija.

Lietuvos dizaino prizas GERAS DIZAINAS – tai nacionalinis konkursas, skirtas surasti ir įvertinti geriausią dizainą šalyje – Lietuvos įmonių produktus ir Lietuvos dizainerių darbus. Šiais metais apdovanojimai vyko jau penktą kartą. Iškilmingos ceremonijos Vilniaus rotušėje metu buvo nominuota 30 dizaino darbų: Lietuvos dizaino prizas GERAS DIZAINAS įteiktas už 11 geriausių gaminių bei tris projektus, taip pat skirta 15 konkurso diplomų bei specialus portalo 15min.lt įsteigtas prizas daugiausiai balsų internetiniame balsavime surinkusiam dizaino objektui. Prizus laimėtojams įteikė ūkio viceministras Marius Skarupskas. Apdovanojimų ceremonijos metu taip pat buvo atidarytas ir jau 11-asis festivalis DIZAINO SAVAITĖ bei konkurso nugalėtojų darbų ekspozicija, kurią Vilniaus rotušėje buvo galima aplankyti iki gegužės 16 d.

GERO DIZAINO prizais apdovanoti šie darbai MINKŠTASUOLIS „CUMULUS“ „Sedes Regia“, diz. Kazuko Okamoto Puiki vieta atsiriboti nuo šurmulio biure. Išgaubti atlošai ir besisukantis staliukas sukuria patogią erdvę. Rinkitės iš trijų aukščių atlošų pagal privatumo poreikį ir išlikite aktyviu dalyviu arba atsiribokite nuo trukdžių. Sujungti „Cumulus“ segmentai sukuria jaukias poilsio ar pasitarimų zonas. Segmentų grupė gali pasitarnauti kaip funkcionalus sprendimas valdyti srautus viešosiose erdvėse.

LUBŲ ŠVIESTUVAS „LUITAS“ INDI, diz. INDI, Simonas Tarvydas Skaldyto akmens paviršių primenantis tūris turi garso bangas skaidančių savybių. Dėl malonios kryptinės šviesos puikiai tinka ir valgomojo, ir poilsio zonoje. Medžiaga: tvari perdirbto popieriaus masė.

2016: 3 (98) I 77

ŽAISLŲ PARDUOTUVĖS INTERJERAS IR VIZUALINIS STILIUS „Children City Vilnius“, diz. Julija Mazūrienė ir Asta Žegunė „Children CITY“ – miesto dydžio žaislų dėžė vaikams, jaukiai įsikūrusi Vilniaus senamiestyje, ir pilna įspūdžių! Visai žaislų parduotuvei vadovauja meras – tai dviejų metrų, interjere, tarp sienų, įspraustas balionas su didele šypsena. Interjeras ir vizualiniai sprendimai – įkvėpti jaukaus žaismingumo. Parduotuvė patogiai pritaikyta mažamečių ūgiui, žaislai atidžiai atrinkti iš Europos mažųjų manufaktūrininkų, saugūs ir eksponuojami taip, kad „čia ir dabar“ kiekvienas galėtų išbandyti. Medinio karkaso namukai, nesudėtingos konstrukcijos, šiltos ir jaukios mežiagos, derinamos su akcentinėmis spalvomis. Pakuotės bei visi kiti grafiniai elementai sujungia bei papildo bendrą interjero aplinką. Pagrindinis vizualinio stiliaus elementas – ranka rašytas šriftas. Tad miesto dydžio žaislų dėžė turi ne tik savo merą, bet ir savo abėcėlę.

KEPURĖ „HELLO! MOON“ „Hello! Moon”, diz. Viltė Martusevičienė ir Aušra Kačinskaitė HELLO! MOON megzta kepurė savo paslaptį atskleidžia sutemus: jos bumbulas atspindi šviesą! Vos tik pasiekus šviesos srautą, atšvaito funkcija „įsijungia“ ir bumbulas pradeda spindėti tamsoje. Dienos metu ši funkcija tampa matoma fotografuojant su blykste.

Sukurti tokią kepurę įkvėpė mistinė Mėnulio savybė atspindėti šviesą.

LININIŲ SERVETĖLIŲ RINKINYS „TRADICINIAI PIETŪS“ UAB „Nord DECO” / „Lietuviški gaminiai“, diz. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė Lininių servetėlių komplektas „Tradiciniai pietūs” – tai šmaikštus namų ir restoranų dekoravimui skirtas stalo tekstilės rinkinys. Net ir belaukiant užsisakyto patiekalo restorane, nesijausite sėdintys prie tuščio stalo. O realistiniai maisto vaizdai įaudrins jūsų vaizduotę ir dar labiau sužadins apetitą. Šis tekstilės dizaino projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su įmone UAB „Nord DECO”/ „Lietuviški gaminiai”.

LIETPALTIS „THE SHADOW“ Diz. „Kenduandu“ Lietpaltis „The Shadow” yra sukurtas šiuolaikiniam miesto gyventojui, mėgstančiam aktyvų ir stilingą gyvenimo būdą. Šis drabužis išsiskiria ne tik savo originaliu dizaino sprendimu, tačiau ir atlikimo technika. Jis pasiūtas iš difuzinio dvisluoksnio poliesterio. Audinys „kvėpuoja“, o kai vanduo patenka ant jo, surenka jį į lašus ir „atstumia“. Ši savybė leidžia jaustis komfortiškai įvairiomis oro sąlygomis. Vidinis lietpalčio sluoksnis atlieka dvi funkcijas: kaip lengvas pašiltinimas ir kaip „tarpinė“ tarp odos ir pirmo sluoksnio. Šis lietpaltis puikiai tinka ir moterims, ir vyrams.

78 I 2016: 3 (98)

SPALVINIMO MARŠKINĖLIAI „MOMMY SAID YES“ Diz. Indrė Svirplytė „Mommy said yes“ – tarsi smagi spalvinimo knyga, kuria naudotis ypač rekomenduojame suaugusiems, dažnai sakantiems, jog nemoka piešti. „Mommy said yes“ suartina kūrėjus ir klientus: kūrybinis procesas tęsiasi net produktui patekus į kliento rankas – nors paveikslėliuose atsispindi Indrės fantazija, patirtys ir jausmai, kaip atrodys marškinėliai, priklauso ir nuo spalvinančiojo.

ŠVIESOS STALAS „MONAI“ UAB „Innospark“, diz. Neringa Orlenok „Monai“ yra ypatingas šviesos staliukas su cirkadiniu apšvietimu, prisitaikančiu prie dienos ritmo. Šio staliuko skleidžiama šviesa subalansuoja natūralius organizmo procesus, būtinus produktyviai dienai. Dėl to ryte mes jaučiamės žvalesni, o vakare tinkamas apšvietimas mus geriau nuteikia miegui.

2016: 3 (98) I 79

„ESO“ PREKĖS ŽENKLAS AB „Energijos skirstymo operarorius“, diz. Tadas Kazakevičius ESO – tai nacionalinis dujų ir elektros energijos operatorius. Kuriant naująjį prekės ženklą ir jo elementus, ieškota paprasto simbolio ir draugiškos vartotojui simbolikos. Naujasis prekės ženklas yra lengvai atpažįstamas ir suteikia šiek tiek nuobodžiai industrijai spalvingą ir vartotojui draugišką įspūdį.

NEŠIOJAMA BEVIELĖ GARSO KOLONĖLĖ „BAT“ „ACME Europe“, diz. Julius Bučelis Nepasimesk miesto šurmulyje, mėgaukis savo mylima melodija gyvybe pulsuojančiame mieste su garso kolonėle „ACME BAT Bluetooth speaker + one knob control”. Ši garso kolonėlė pasižymi itin patogiu dizainu ir inovatyviais sprendimais. Ją itin lengva valdyti: paspaudus centre esantį mygtuką vieną kartą – muzika pradės groti; paspaudus antrą kartą – sustos; pasukus ratu – reguliuojamas garsumas ir kt. Kolonėlė turi „Bluetooth“ ryšį, todėl ją itin lengva prijungti prie kito šią technologiją palaikančio prietaiso. Naudojant „Bluetooth“ ryšį ir 3,5 mm garso išvestį, muzikos galima klausytis nuotoliniu būdu – kolonėle veikia kaip „Bluetooth“ imtuvas.

KŪDIKIO VEŽIMĖLIS „AIR SHIELD“ Vilniaus dailės akademija, diz. Dominykas Budinas „Air Shield“ yra kūdikių vežimėlis, sukuriantis saugų ir sveiką mikroklimatą. Oras yra išvalomas nuo taršos oro filtruose ir vaikas gali sveikai kvėpuoti. Gaminys skirtas tėvams, kurie augina savo vaikus užterštuose miestuose.

80 I 2016: 3 (98)

DIDYSIS SAVIJAUTOS TESTAS UAB „Eurovaistinė“, diz. Margarita Bukšnaitytė ir Ugnė Akstinaitė Didysis Lietuvos savijautos testas – tai interneto puslapis, kuriame kiekvienas gali ne tik įvertinti savo savijautą, bet ir gauti asmeninių patarimų, kaip ją padaryti geresnę. Vaistinių tinklui „Eurovaistinė“ sukurtas projektas tapo itin populiarus (daugiau kaip 100 tūkst. unikalių anketų) ir įtraukiantis visas amžiaus grupes. Be to, unikali testo forma leido bendram tikslui sutelkti dar daugiau žmonių ir suteikti jiems informacijos, kaip savo nesveikus įpročius paversti sveikais.

Konkurso diplomais apdovanoti šie darbai TRIKOTAŽINIAI GAMINIAI

KASEČIŲ GROTUVAS „ELBOW“ Audiovizualinio meno grupė „BrainMonk“, diz. Andrius Žemaitis ir Marius Paulikas ELBOW – nešiojamas kasetinis grotuvas, tik gerokai supaprastintas. XXI amžiuje išpopuliarėję skaitmeniniai formatai pavertė visas fizines laikmenas „atgyvenusiomis“. Nepaisant to, juostinės medijos fizinis apčiuopiamumas vis dar yra trokštamas daugelio. Tad analoginės juostos atgimimas yra pagrindinė projekto motyvacija. ELBOW suteikia vartotojui naują patirtį ir leidžia gėrėtis mechaniniu kasetės judesiu ar netgi fiziškai stabdyti grojimo procesą.

2RU2RA / UAB „A Kryptis“, diz. Miglė Janušaitė, Olga Filatova Kontrimienė, Airida Skrickienė Konceptuali drabužių kolekcija, įkvėpta kūno piešinių, dekoravimo, tatuiruočių.

Apranga, kuri leidžia „pasimatuoti“ tatuiruotę, net jei neužtenka drąsos pasidaryti tikrą. Piešiniuose užkoduota daugybė simbolių ir žinučių rūbo savininkui. Čia galima rasti visą tatuiruočių mados istoriją: pradedant jau klasika tapusiomis kregždutėmis, baigiant šiems laikams būdinga geometrija.

JUVELYRIKA „CULT“ Diz. Dalius Ilginis CULT akcentas – minimalistinės formos ir grubios organiškos faktūros kontastas.

Sukūrus formą, papuošalas specialiai „apdeginamas“, norint jam suteikti grubią, išraiškingą, vienetinę faktūrą.

ŽAIDIMAS ALZHEIMERIO LIGOS PREVENCIJAI „ALOIZAS“ Vilniaus dizaino kolegija, diz. Karolina Vaikšnytė Tai – prevencinis lavinamasis žaidimas, kuris padeda lavinti motorinius bei mentalinius įgūdžius, sutelkti dėmesį, atitolinti sparčiai progresuojančią ligą. Grafiniai elementai, pakuotė bei žaidimo koncepcija sukurta ištyrus tikslinę auditoriją, jos poreikius bei sugebėjimus. Žaidimą sudaro teksto, spalvos, formos bei erdvės pažinimo užduotys, kurios suskirstytos į lengvesnį bei sudėtingesnį lygius.

2016: 3 (98) I 81

PAKUOTĖS DIZAINAS „YOU&OIL“ Black Swan Brands/ UAB „Biokosmetikos manufaktūra“, diz. Valerija Žilėnienė, Algirdas Orantas, Irmantas Savulionis Naujas dizainas ir logotipas kosmetikos produktams „You & Oil” yra sukurtas pagal partnerių „Black Swan Brands” pasiūlytą prekės ženklo strategiją. Visa produkcija suskirstyta spalvinėmis linijomis pagal poveikį. Atnaujintas logotipas, įvestas laboratorinis numeravimas. Spalviniais gradientais iliustruojamas produkto poveikis odai. Specialiai parinktas aksominio paviršiaus popierius perteikia sveikos odos įspūdį.

„OHO! saldūs kukurūzai“ PAKUOTĖS DIZAINAS IR ANTRINIS PAKUOTĖS PANAUDOJIMAS UAB „Naujasis Nevėžis“, diz. VRS WPI Vilnius OHO! kukurūzų pakuotės dizainas buvo sukurtas ir skirtas vaikų auditorijai. Jis pasižymi antrine pakuotės panaudojimo galimybe: pakuotė yra ir ekologiška, ir interaktyvi, leidžianti vaikams su ja žaisti toliau: išsikirpti žaidimo lauką ir veikėjus. Kiekviena pakuotė pasižymi skirtingais personažais.

ŽVAKĖS IR NAMŲ KVAPAI „SMELLS LIKE SPELLS“ UAB „Magijos kvapas“, diz. Edvardas Kavarskas ir Gintarė Ribikauskaitė „Smells Like Spells“ pakuočių paskirtis – neužgožti produktų, o tik asistuoti. Svarbu, kad pats išpakavimo procesas virstų nuotykiu, vos tik paėmus gaminį į rankas. Šiuolaikinė prabanga ne rėkianti, o šnabždanti, štai kodėl rinkomės kiek įmanoma natūralesnes medžiagas ir lakoniškus, lytėjimo pojūčius žadinančius dizaino sprendimus.

82 I 2016: 3 (98)

PREKĖS ŽENKLO „LINEN TALES“ VIZUALINIS IDENTITETAS UAB „Baltic flax“, diz. Dovydas Stonkus „Linen tales“ yra lino tekstilės namams gamintojas, parduodantis produkciją ir Lietuvoje, ir užsienyje. Mūsų užduotis buvo prekės ženklą pateikti kaip sofistikuotą ir ištikimą lietuviškoms tradicijoms, bet kartu modernų ir atvirą šių laikų dizaino tendencijoms. Sukūrėme unikalią tipografiją „Linen tales“ užrašui, kuri pritaikoma visame identite. Šis sprendimas padėjo įtvirtinti patikimo ilgamečio lino tekstilės gamintojo įspūdį bei atspindėti prekės ženklo šūkį „Linen tales are infinite. Find yours“.

PET TAROS PŪTIMO MAŠINA „LITO-6“ UAB „TEREKAS“, diz. Saulius Jarašius, Andrius Žemaitis „LITO 6” – tai UAB „TEREKAS“ „LITO” šeimos gaminys, funkcionalaus dizaino ir technologinių inovacijų derinys. „LITO 6” – nauja gamybos linija, pagaminta pagal naują dizaino projektą. Gaminys yra didelio gamybinio našumo, turi naują robotizuotą vidinę komponuotę. Išoriniai matmenys skirtingi ir didesni negu „LITO 4” gamybinės linijos. Korpusas organiškas, monolitinis, apjungiantis vidinius mašinos mazgus. „LITO 6” išorės korpusas padalintas į tris pagrindinius segmentus, kurių skirtingos moduliacijos leidžia keisti bazinę komponuotę, todėl mašiną lengva integruoti į mažesnes gamybines erdves. Korpuso erdvė ergonomiškai pritaikyta prie vidinės mašinos prietaisų schemos. Vartotojo patogumui yra įdiegta naujovių, kurios padeda stebėti, reguliuoti ir analizuoti gamybinius procesus. Transformuojamos, ištraukiamos korpuso sienos leidžia lengvai prieiti prie visų reikiamų vidinių mašinos mazgų, juos remontuoti ar keisti. Priekinės korpuso dalys atsidaro į šonus, todėl vartotojas gamybos proceso pradžioje ar pabaigoje lengvai gali pakeisti viduje esančią liejimo formą.

INTERAKTYVIOS DARBO KNYGOS IR UŽRAŠINĖS „NOEMA PAPER HOUSE“ Diz. Aistė Stragytė, Žydra Pintverytė „Noema Paper House“ – unikalus ir kitoks požiūris į laiko planavimą ir idėjas. Popieriaus namai akcentuoja išskirtinio dizaino popieriaus gaminių kūrimą, rankų darbo viršelius, ypatingą dėmesį medžiagų kokybei bei harmoningą erdvę dienos planams bei mintims.

KILIMAS „LIETUVA“ UAB EMKO, diz. Justė Pavasarytė, Francesco Costacurta Dizaineriai, pasivadinę WHYNOT!, įkvėpti lietuviško identiteto – senovinių tradicijų, dėvėtų rūbų bei amatų, sukūrė lininį kilimą „Lietuva”. Viena iš unikalių veiklų yra austi įvairiaspalves juostas, naudojamas lietuvių tradiciniams kostiumams. Skirtingos gijos persipina tarpusavyje ir sukuria spalvingas geometrines figūras, stilizuotas gėles ir elegantiškus tonų derinius. Kilime šios meniškos juostos naudojamos kartu su modernia audimo technika ir atspindi lietuvišką dvasią. Lietuva gali būti audžiama iš įvairių spalvų, simbolizuojančių gamtos grožį: mėlyna kaip ežerai ar speigas, šviesiai pilka, primenanti dangų, ir girių žaluma, kontrastuojanti su lietuviškomis laukinėmis kopomis. Į kilimą „Lietuva“ yra įausta šalies dvasia.

2016: 3 (98) I 83

ŠOKOLADO „LA NAYA“ PAKUOTĖ UAB „Šilavoto B&B“ Grafinis dizainas: Gabija Platūkytė, iliustracija: „Graphic a lot“ (Ieva Stasevičiūtė, Eglė Čiučiulkaitė), tekstai – Lina Simutienė.

Sudėjus visus skonius į eilę, matomas vienas paveikslas – vaizdas iš „La Naya“ kasdienybės. Kiekvienam skoniui atrinkta jį atspindinti spalva ir sukurta istorija, o pagal tai parinktas vienas piešinys. Jis išskaidytas dalimis, taip įvedant kiekvieną skonį ir sujungiant juos į visumą. Pakuotės privalumai – viena išklotinė, kelios klijavimo vietos. Patogus, paprastas ir greitas supakavimas. Sukurtas šokolado plytelės dizainas, papildantis „La Naya“ konceptą. Joje vaizduojami „La Naya“ kalnai ir slėniai, kurie įkvėpė gaminti šokoladą.

LEDINUKAI „SPORTAS“ UAB „ATUTU“, diz. Elvita Brazdylytė, Smilte Bagdžiūnė Sportine stilistika sukurti keturių vaisinių skonių ledinukai. Savo dizainu šie valgomi objektai provokuoja burnos raumenis.

PROJEKTAS „KLAIPĖDOS TRAMVAJUS“ Sankt-Peterburgo A. L. Štiglico valstybinė dailės ir dizaino akademija, diz. Andrej Divejev Projekto legenda kalba apie tai, kad Klaipėda – nuostabus, ramus, europietišką jaukumą atgaunantis miestas. Pasiūlymas miestui – pajūrio tramvajaus linija nuo Klaipėdos iki Šventosios. Dizainerio nuomone, toks projektas padovanotų žmonėms nuostabų, ekologišką, šiuolaikinį ir gražų būdą keliauti ir atgaivintų regioną, taip pat jo turistinį potencialą.

84 I 2016: 3 (98)

UŽRAŠŲ KNYGELĖ „BRIGHT IDEAS DARK THOUGHTS“ MB „Rimtu veidu“, diz. Laura Varžgalytė ir BLACK SWAN BRANDS Užrašų knygelė, skirta geroms idėjoms (12 mėnesių baltais puslapiais) ir tamsioms mintims (13-as mėnesis juodais puslapiais). Legenda pasakoja, kad iš tikrųjų metuose yra trylika mėnesių, nors tai – kruopščiai saugoma paslaptis. Tryliktasis mėnuo saugo tamsiausias mūsų mintis bei norus.

RANKŲ DARBO DELNINĖS IR RANKINĖS ,,HAPPY BAG“ Vilniaus dailės akademija, diz. Gintarė Ribikauskaitė, Ingrida Kirkliauskaitė „Happy bag” projektu perteikiamos šių dienų aktualijos: materialumas ir vis auganti žmogaus meilė daiktams. Užrašas „BUY EXPERIENCES INSTEAD OF THINGS” kiekvienam drąsiam žmogui suteikia galimybę parodyti kuo jis džiaugiasi, o kartu priminti, kad didžiausios vertybės yra neįkainojamos. ,,Happy bag” – tai unikalios rankų darbo delninės ir rankinės, kurios vartotoją traukia ne tik savo neįprastu dizainu, tačiau ir nuotaikingomis pakuotėmis bei kita papildoma atributika.

Specialiu portalo 15min.lt prizu apdovanotas BALDŲ KOMPLEKTAS „NEXT“ Vilniaus dailės akademija, Telšių fakultetas, diz. Jorūnas Šikšna Baldų komplektas „NEXT“ yra skirtas moterims.

Tai – trumpo naudojimo baldai, kuriems keliami reikalavimai – estetika ir komfortas. Baldų komplekto konstrukcija padaryta iš kvadratinio pilnavidurio metalo 10x10 mm. Medinė dalis pagaminta iš klevo medienos. Kosmetinis staliukas turi stalčių, kuriam slankiojimo bėgeliai padaryti iš medžio. Kėdutės konstrukcijos forma ir dydžiai pritaikyti prie kosmetinio staliuko. Šviestuvo viršus yra nuimamas ir pridedamas pasitelkus magnetą. Apšvietimas – belaidis. Baldų komplektas – minimalistinis, ergonomiškas.

DEKORATYVINIAI INDAI „GIRIA“ Vilniaus dailės akademija, Dizaino katedra, diz. Evelina Kudabaitė „Giria“ – tai indų kolekcija, balansuojanti tarp jutiminės patirties, formos bei spalvos.

Pagaminta iš medžių žievių bei lapų pigmentų , apjungiant kulinarijos bei keramikos sritis.

2016: 3 (98) I 85

i

MADA

Darni mada –

alternatyva vyraujančiam stiliui PREKĖS ženklo „DARNA“ kūrėjai – Agnieta ir Darius Jonikai – duetas ne tik kūrybiniame, bet ir šeimyniniame gyvenime. Savo kuriamais drabužiais pora išreiškia ne vien savitą santykį su šiuolaikinės mados samprata, bet ir savo vertybes, atspindinčias netipinį pasaulio matymą. „DARNOS“ kūrėjai pristato naujausios kolekcijos fotosesiją ir dalinasi savo mintimis apie tai, į ką verta atkreipti dėmesį, renkantis kuo vilkėti.

Tekstas: Viktorijos Petkevičiūtės.

Fotosesija: Justo Samaliaus.

Kūrėjų fotografija: Tibor Galamb.

SĄVOKA Agnieta: „Darni“ mada – tai harmoningai kūną ir sielą veikiantys drabužiai. Drabužis, kurį vilkime, iš dalies lemia mūsų savijautą, elgesį, mintis ir netgi sąmonės būseną.

Paprasčiausias pavyzdys – akivaizdžiai skirtinga pasipuošusios ir nemėgstamais drabužiais vilkinčios moters būsena. Vilkėdama dailią suknelę, gražiai susišukavusi, tvarkinga moteris natūraliai pasitempia, keičiasi jos manieros, net kalbos tonas. Ilgainiui, vilkėdama taip jos savijautą transformuojančius drabužius, moteris nebemoka elgtis kitaip, ji tampa tuo, kas anksčiau buvo tik jos įvaizdžio dalis, noras, siekiamybė. Taip apranga ir stilius prisideda prie mūsų kiekvieno asmenybės kūrimo.

Darius: Reikšmingi darnios mados atributai yra ir natūralūs audiniai, harmoningai žmogų veikiančios spalvos, audinių raštai ir drabužių formos. Labai svarbu, kad darni mada būtų kuriama ir pristatoma su meile, kruopščiai ir rūpestingai. Drabužio gamybos kelias ir jame dalyvaujantys žmonės – dar vienas jo poveikį vilkinčiajam lemiantis veiksnys.

Agnieta: Taigi, darni mada, visų pirma – moteriškumą atskleidžiantys drabužiai: sijonai ir suknelės. Kuriame alternatyvą šiuolaikiniam vakarietiškam stiliui – kūno neapnuoginančią, „dorą“ madą. Galėtume ilgai pasakoti apie tai, kaip gašlius vyrų žvilgsnius tarsi magnetas traukiantys trumpi sijonai ir gilios iškirptės neigiamai veikia moterį ir jos savijautą (mes juk ne robotai, kiti žmonės, jų nuotaika ir požiūris į mus 86 I 2016: 3 (98)

formuoja mūsų asmenybę), tačiau geriau įsitikinkite tuo pačios – kurį laiką segėkite ilgus sijonus, vilkėkite uždaresnius drabužius.

Pažadame, sąmoningos, aplinkai jautrios ir savo vidų aiškiai girdinčios moterys būtinai pajus skirtumą ir po kurio laiko, tikėtina, nebegalės segėti trumpų sijonų ar kūną aptempiančių kelnių.

ĮKVĖPIMAS Darius: Mūsų darbas, kūryba yra neatsiejama nuo kasdienybės ir to, kuo gyvename.

Keliamės anksti, kas rytą medituojame, praktikuojame jogą, skaitome šventraščius, nuolat ieškome atsakymų į esminius gyvenimo, būties prasmės, žmogaus prigimties, santykių klausimus. Bandome vis giliau suprasti ir patirti tai, dėl ko esame šioje žemėje, kaip turėtume gyventi ir siekti laimės. Tai ir įkvepia.

Agnieta: Neišsenkantis įkvėpimo šaltinis – gamta ir nepaprastos, nuolat mus žavinčios kūrinijos dalelės. Miškai, pievos, vandenys, kiekvienas medis, žvėrelis ir augalėlis pilni išminties, užburiančio grožio, unikalumo.

Darna, apie kurią vis kalbame, susideda iš daugybės mažų, bet labai reikšmingų dalykų. Gebėjimas darniai gyventi su kitais žmonėmis, gyvūnais, gamta – didelė to dalis. Gamtoje ieškome vidinės ramybės, atgaivos, semiamės jėgų. Tai, ką jaučiame ir atrandame gamtos prieglobstyje, meditacijos ir dvasinės praktikos metu, vėliau tampa mūsų kūrybos dalimi: jos nuotaika, ypatingu jausmu, apie kurį mums pasakoja darnios mados gerbėjai, mūsų klientai.

KLIENTAS Darius: Kuriame žmogui, ieškančiam stilingo, patogaus, kokybiško ir išskirtinio drabužio. Mūsų klientės – intelektualios moterys, kurios rūpinasi savo vidiniu pasauliu, jo harmoninga derme su išore ir įvaizdžiu bei natūralumu. Apskritai darni mada aktuali sąmoningai gyvenantiems ir darnos kasdienybėje ieškantiems žmonėms.

Agnieta: Mus nuolat džiugina ir įkvepia tai, kad dauguma klienčių teigia, jog vilkėdamos mūsų kūrinius, jaučiasi nepaprastai – moteriškai, elegantiškai, lengvai gali būti savimi.

Dažnai jos mini ypatingą mūsų drabužių nuotaiką, jaučia meilę, kurią įdedame į kiekvieną savo kūrinį, ir tai leidžia suprasti, kad mūsų darbas yra prasmingas. Stengiamės kiekvienai klientei padėti pasiūlydami idealiausią variantą, drabužį, pritaikytą pagal jos poreikius.

SEZONAS Agnieta: Daugiau spalvų, sijonų ir suknelių!

Nebijokite eksperimentuoti, „sluoksniuoti“ drabužių, derinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuderinama. Ilgi sijonai, spalvingos, lengvo, natūralaus audinio suknelės, sportiniai bateliai, kuprinės, sportinės, lengvos, jaukios striukės, ilgi megztukai, skaros (rišamos ant galvos, pečių, kaklo, rankų), papuošalai, ryškios, blizgios basutės, plačios palaidinės.

Visa tai šmėsteli mintyse įsivaizduojant šiltus vasaros vakarus. Sezonų madų nesivaikome ir jums siūlome per daug nesukti dėl to galvos. Svarbiausia – atrasti stilių ir drabužius, kuriuos vilkėdami jausitės gerai, kurie leis jaustis savimi ir džiaugtis tuo, kas esate.