"Centras" Nr. 1, 2017

2017:1 (100) ŽIEMA

BIG

inkliuzas ManhatAne Interjero tendencijos

2017 Lenkų dizainas šiandien

4

dizaino kelionių kryptys

rinkos

naujienos

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

Žalgirio 135, Vilnius

ŠVIESTUVAI, APŠVIETIMO PROJEKTAVIMAS Šviestuvų salonai: Vilniuje, Latvių g. 15/2-53, Tel. +370 5 212 45 08 Klaipėdoje, Kuosų g.16, Tel. +370 686 89561 www.svt.lt

Turinys

2017: 1 (100)

Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

Kalbos redaktorė Rasa Lajienė 8 Išskirtinis siluetas Manhatano miestovaizdyje

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė

42 Art nouveau renesansas

Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt

14 Architektūros kalba

46 Bavarijos kultūros atspindys

Redaktoriaus žodis

18 Interviu su architekte G. J. Bernotiene

22 Holivudiškas biuras

26 Urbanistinė ramybė

50 Žalsvai melsva paletė Paryžiaus širdyje

54 Interjero kristalų spindesys

70 Dizaino istorija.

Pirmoji tarp lygiųjų

Savo rankose laikote 100-ąjį, jubiliejinį mūsų žurnalo numerį. Kiekvieno naujo numerio išleidimą palyginčiau su gimdymu: mintys, pasiruošimas, rūpestis, laukimas ir rezultatas. Tai įvyksta kas tris mėnesius ir taip jau 18 metų. Džiaugiuosi, kad autoriams ir visam kolektyvui užtenka idėjų, pastabumo, kantrybės. Ačiū jums.

100-ajame leidinyje rasite: šiuolaikinės architektūros žvaigždžių BIG inkliuzą Niujorko Manhatano rajone, „ACDF Architecture“ biuro suprojektuotą meno centrą šalia Monrealio ir Kauno architektės Gražinos Janulytės-Bernotienės grupės rudenį priduotą VDU daugiafunkcį mokslo ir studijų centrą.

Autorė dalijasi mintimis apie šio pastato ypatumus su jaunuoju mūsų autoriumi arch. Tomu Milkamanavičiumi.

Interjerų rubrikai parinkome „centriškus“ objektus iš viso pasaulio, kurie turėtų sudominti neabejingus šiuolaikiniam interjerui. Tuoj pat po jų – dizaino kelionės ir trys viešbučių interjerų pristatymai. Vienas jų – naujas teminis viešbutis Druskininkuose – „Flores“.

Dizaino istorijos rubrika supažindins su garsiosios italės Gae Aulenti kūrybiniu palikimu. Jonas Malinauskas – nepailstantis rubrikos autorius, kaip visuomet, išsamus ir kūrybiškas.

30 Kūrėjų planas – apie šviesą

76 Interjero tendencijos 2017

Rudenį įvyko dvejos kūrybinės dirbtuvės, kurias surengė Architektūros centras ir VDA interjero katedra. Rezultatai – jūsų teismui. Taip pat siūlyčiau pasigilinti į mūsų teikiamus naujausius žurnalo partnerių pasiūlymus – jie tikrai verti dėmesio.

Pabaigoje LDF direktorės Audronės Drungilaitės įspūdžiai iš Lodzės dizaino savaitės ir lenkiško dizaino apžvalga.

34 Namai pagal gamtą

84 Naujos Aukštamiesčio idėjos

Malonių akimirkų su žurnalo 100-uoju numeriu!

Vytautas

38 Istorija alsuojantis butas

86 Pirmoji pažintis su Lenkijos dizaino scena

Autoriai: Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Julija Belickienė Kristina Noreikienė Tomas Milkamanavičius Dalia Adomonienė Aida Štelbienė Audronė Drungilaitė Fotografai: Adrienas Williamas Alexas Maguire’as Daria Scagliola Emily Andrews Evaldas Lasys Fernando Guerra Iwanas Baanas Jonas Petronis Lisa Petrole Navidas Aali Nicas Lehoux Stijnas Brakkee’as Tomas Arbanas Dalia Adomėnienė Ričardas Bertašius Viršelyje – gamintojo Alessi nuotrauka iš kolekcijos „The Circus“

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

IšskirtiNis siluetAs MaNhataNo miestovaizdyje

Iwano Baano

Projekto autoriai: BIG (Bjarke Ingels Group) Vieta: Niujorkas, JAV Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 77 202 m² Nuotraukos: Iwano Baano, NICO LEHOUXO Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

8 I 2017: 1 (100)

i

Nico Lehoux

Architektūra

v

iena garsiausių architektų bendrovių pasaulyje BIG (Bjarke Ingels Group) šiemet pristatė dar vieną originalų projektą, kaip visada pasižymintį ne tik nuosaikiomis architektūrinėmis formomis, stipria vietovės analize ir būsimų gyventojų poreikiais. Projektas vadinasi „VIΛ 57 West“. Niujorkui visiškai neįprasta ir nebūdinga architektūrinė tipologija – netaisyklingų formų 32 aukštų dangoraižis, kurio paskirtis – 709 gyvenamieji būstai su didesniu nei 2 000 m² vidiniu sodu pastato šerdyje, puikiai saugančiu nuo didmiesčio triukšmo. Šis daugiabutis apima visą miesto kvartalą – Vakarų 57-osios gatvės kampą bei vakarinės pusės greitkelį, taigi vaizdo į upės pusę netrikdo kiti priešais stūksantys pastatai bei gyvenamieji rajonai. „VIΛ 57 West“ – tai hibridas, turintis europietiškų pastatų struktūros elementų, tačiau kartu prisotintas tradicinių Manhatano proporcijų. Daugiau nei 137 m aukščio šiaurinis ir rytinis kraštas leido stipriai padidinti butų skaičių ir visu grožiu atskleisti Helenos bokštų vaizdus žvelgiant į upės pusę. Šis architektūrinis objektas, kaip ir daugelis BIG projektų, pasižymi daugialypiškumu bei skirtinga išraiška žiūrint į jį vis iš kito kampo. Iš vakarų pusės pastatas atrodo lyg hiperbolinis paraboloidas ar deformuota piramidė, o iš rytų – lyg nusmailėjanti struktūra.

Bendra žalioji erdvė daugiabučio šerdyje – tai urbanistinės oazės ideologija, itin puoselėjama projektuojant būstus Kopenhagoje, o Niujorko miestovaizdžiui didžiu-

2017: 1 (100) I 9

Iwano Baano Iwano Baano 10 I 2017: 1 (100)

lis sodas kieme – tai bene egzotika, retai pasitaikanti betono džiunglėse. Taip, kaip bonsai Centriniame parke. Šio sodo proporcijos lygiai tokios pačios kaip Olmstedo parko, tik jis yra 13 000 kartų mažesnis. Čia galima rasti ir tamsesnę, miškingesnę dalį, pievą ten, kur daugiausia šviečia saulė, jaukių vietų maloniai pasisėdėti, užsimiršti, atsipalaiduoti. Iš viso čia buvo pasodinta per 80 medžių, užsėta veja, o augalija praturtinta 47 rūšimis. Architektai savo projektuose didžiulį dėmesį skiria ne tik urbanistinei daliai, bet ir žalumai, nykstančiai plečiantis miestams.

Būtent todėl itin didelę išliekamąją vertę turi gamtinių bei viešųjų erdvių integravimas – šie elementai negali atskirai gyvuoti, jie, anot projekto kūrėjų, yra neatsiejami.

Pastatas daugiausia apima gyvenamąsias patalpas, o žemutinis lygis skirtas bendruomenės ryšiams kurti. Čia erdviai išdėstyta laiptinė, fojė, įvairios paskirties salonai, renginių erdvės, golfo simuliatorius, kino peržiūrų kambarys, baseinas, krepšinio aikštelė, treniruoklių salė, pratybų studijos, kortų žaidimo kambariai, stalo teniso, biliardo patalpos. Visi šie dalykai ne tik suteikia gyvena-

Iwano Baano Iwano Baano

Iwano Baano

miesiems butams milžinišką vertę, bet ir skatina gyventojus bendrauti, ieškoti bendrų interesų. Toks daugiabutis – tai lyg miestas mieste. Jame galima ne tik jaukiai poilsiauti, užsiimti aktyvia sportine ar intelektine veikla.

Viršutiniai aukštai – į upės pusę nukreipti butai su didžiulėmis terasomis ir iš jų atsiveriančiu nuostabiu vietovaizdžiu. Langų dydis bei vieta visiškai priklauso nuo gamtinių išteklių (tokių kaip šviesa, vėjas), taip pat atsižvelgiama ir į privatumą. Architektai sukūrė būstą, kuriame skatinamas bendruomeniškas gyvenimas, tačiau saugoma namų ramybė. „VIΛ 57 West“ stebina milžiniška, iki aštunto aukšto besitęsiančia Stepheno Glassmano kurta skulptūra „Flows Two Ways“ (liet.

2017: 1 (100) I 11

Iwano Baano

Iwano Baano

Tik neseniai baigtas statyti daugiabutis jau šiemet spėjo sužavėti Aukštų daugiabučių pastatų ir miesto apgyvendinimo tarybą (CTBUH) ir laimėti apdovanojimą už geriausią aukštą pastatą. Ir ne be reikalo – BIG įgyvendino projektą visiškai kitokioje plotmėje, aplinkoje, kultūroje, tačiau sugebėjo išlaikyti savitą požiūrį į žmogiškuosius poreikius, neapsibrėžė standartinėmis pažiūromis į tai, koks turi būti daugiabutis. Architektų bendrovė gudriai jį papildė galybe funkcinių bei estetinių elementų, apie kuriuos daugelis galime tik pasvajoti.

Iwano Baano

„Plaukia dviem keliais“), esančia fasadinėje daugiabučio pusėje. Šis į Helenos bokštą nukreiptas meninis akcentas puošia architektūros objektą ir suteikia kvartalui savitą veidą.

Butų interjero dizainas buvo pavadintas scandimerican (skandinaviškas + amerikietiškas) – tai europietiškos bei amerikietiškos stilistikos junginys, kuriam būdinga klasikinio skandinaviško jautrumo ir Niujorko medžiagų dermė. Pagrindinėmis apdailos medžiagomis buvo ąžuolinės grindys, korpusiniai baldai ir baltos porcelianinės plytelės vonios kambariuose. Šį stilių sukūrė BIG, bendradarbiaudami su KiBiSi. Vyraujantys žemės tonai su švelniais ir natūraliais melsvais, žalsvais, gelsvais atspalviais, minkštomis tekstūromis sukuria jaukią, harmoningą atmosferą.

12 I 2017: 1 (100)

Iwano Baano

2017: 1 (100) I 13

i

Architektūra

Architektūros kalba Vieta: Repentigny, Monrealis, Kanada. Įgyvendinta: 2015 m.

Plotas: 1 365 m² Projekto autoriai: „ACDF Architecture“ Nuotraukos: Adrieno Williamo Tekstas: Julijos Belickienės

14 I 2017: 1 (100)

A

rchitektų biuras „ACDF Architecture“ pristato naujai suprojektuotą meno centrą „Centre d’Art Diane Dufresne“, įsikūrusį Repentigny savivaldybės priemiestyje, šiaurinėje Monrealio dalyje, Kanadoje. Naujojo statinio atskaitos tašku tapo idėja, kad lankytojai jį galėtų pasiekti aplenkdami Monrealio greitkelį ir miesto šurmulį. Pastato architektūra, įskaitant vietos ir judėjimo aplink šią zoną ypatumus, yra tarsi ateities bendruomenės vizija, esminė šio centro idėjos ašis. Autoriai, kalbėdami apie ateities architektūros viziją, pabrėžia ne tik pastato architektūros, bet ir jo vietos, priklausymo konkrečiai erdvei ir pozityvaus požiūrio į aplinką svarbą.

Šio projekto kūrėjai žvelgia į miesto ateities perspektyvą, bando suprasti ir įprasminti erdvę struktūrine kalba.

Ateities vizijos nešėjams teko itin sudėtinga užduotis plyną, neišnaudotą parko erdvę paversti kultūriniu koridoriumi su tematiniais žaliuojančiais sodais, miestiečiams skirta aikšte bei teatru. Norint įkūnyti tokią viziją, reikėjo iš dalies perplanuoti teritoriją ir praplėsti schemas, nauju žvilgsniu pažvelgti į esamą vietą. Šis meno koridorius turėjo išsaugoti ryšį su šalia besidriekiančių padrikų gatvių bei šalutinių įvažiavimo takų tinklu. Kūrėjų komanda ryžtingai ėmėsi perplanavimo uždavinių: nutiesė naujus pėsčiųjų takus, pagrindinį bulvarą sujungė su gretimomis gatvėmis, išsprendė pavienių įvažiavimų į gyvenamąsias

2017: 1 (100) I 15

16 I 2017: 1 (100)

teritorijas klausimą. Tokie pakeitimai padėjo geriau suplanuoti vietovę, o žmonėms – geriau suvokti kvartalą.

Architektų manymu, pastato forma padeda pritraukti meno centro lankytojus: taip pastatas tarsi integruojasi į visuomenę, tampa jos dalimi. Klasikiniai komponavimo principai leidžia statiniui darniai įsilieti į aplinką: atsakingai parinktos kolonados proporcijos ramybe dvelkiančio baseino fone, monolitiškos apdailos medžiagos, solidus ir raminantis pastato kontūras, bylojantis apie rafinuotą bei šiuolaikišką architektūrą. Priekinė pastato kolonada traukia akį savitu elementų išdėstymu: pakreiptai, tarsi netvarkingai išdėliotos kolonos išsiskiria iš ritmingai stovinčių savo kaimynių ir kuria netikėtumo, nuostabos įspūdį.

Monolitišką, tačiau organiškai į aplinką įsipaišantį pastato fasadą kuria ir šiuolaikiškos medžiagos: nerūdijantis plienas, kerintis švariu, estetišku spindesiu, skaidrus stiklas ir natūralus medis. Plieninis pastato fasadas, pasižymintis veidrodinėmis, vaizdą atspindinčiomis savybėmis, meno centrą paverčia savotišku švyturiu – plokščių paviršius atspindi saulės šviesą ir atkartoja natūralius gamtos atspalvius, metų laikų kaitą.

Vidinis plotas padalintas į tris vingiuojančias „Aalto-esque“ stiliaus zonas. Jos apima daugiafunkcės paskir-

ties erdves, šokiams bei solo pasirodymams skirtą vietą ir pagrindinę galerijos ekspozicijų salę. Meno centro interjere išlaikyta pusiausvyra tarp zonų paskirties, jų funkcionalumo bei estetiškos architektūros.

Galerijų salės, kaip ir visi kiti suprojektuoti meno centro tūriai, išsaugo vietai būdingą santūrumą ir leidžia sužibėti dailės kūriniams. Erdvės padeda atskleisti eksponatų svarbą ir sutelkti į juos dėmesį. Koncertų ir šokių patalpa žavi itin gera akustika ir apšvietimu. „ACDF Architecture“ studijos sukurta „Centre d’Art Diane Dufresne“ architektūros koncepcija: tarp klasikos ir naujoviškų, šiuolaikinių sprendimų, skatinančių pažinti, patirti erdvę. Cirkuliacinis judėjimas ratu leidžia centro lankytojams tyrinėti pastato daugiasluoksniškumą, skirtingas ekspozicines sales, nevaržomai žiūrėti ir gilintis į kūrinius, tapti meno stebėtojais. Žmonės gali laisvai klajoti po vidinį kiemą, grožėtis supančiu gamtovaizdžiu. Mediniai pėsčiųjų takai susikerta su baseino zona: ji tampa savotišku linijų žemėlapiu ir gražiai įsikomponuoja šalia ramaus vandens. Eksterjero kolonada taip pat gali tapti atvira ekspozicijų erdve už pastato ribų. Taip lankytojai gali patirti meno jėgą nė neįžengdami į pastatą, tarsi būtų pašaliniai stebėtojai.

2017: 1 (100) I 17

i

Architektūra

Ketvirtį amžiaus trukęs dialogas virto kūnu Kaune duris atvėrė Gražinos Janulytės Bernotienės studijos kūrinys

Naujo, modernaus Vytauto Didžiojo universiteto (toliau – VDU) Daugiafunkcio mokslo ir studijų centro Kaune projektas turi ilgametę istoriją. Dar 1990 m. užgimusi vizija kelią įkūnijimo link skynėsi sunkiai, dažnai suklupdama, tačiau nepailstančiai tikėdama galutiniu rezultatu. Dialogas prasidėjo tarp tuometinio VDU rektoriaus Algirdo Avižienio ir projekto konkursą laimėjusios Kauno architektės Gražinos Janulytės-Bernotienės. Per ilgus bene 25 metus universitete keitėsi rektoriai ir programos, kol galiausiai vizijos (paradoksas – surengus dar vieną konkursą) virto objektu, kuriuo šiandien gali džiaugtis studentai, mokslininkai, kultūros veikėjai, muzikantai ir tiesiog miesto gyventojai.

Projekto autorius Gražina Janulytę Bernotienę ir Guodą Zykuvienę, Rimantę Lydytę, Algį Grigą kalbina architektas Tomas Milkamanavičius.

Ką Kauno miestui reiškia naujas VDU pastatas?

G. J. B. Geras klausimas. Mokslo ir studijų centras yra ypatingos svarbos visuomeninis pastatas miesto širdyje, prilygstantis, tarkim, muziejui. V. Putvinskio g. – saugomame Kauno Naujamiestyje – stovi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, BLC (buvusio „Miestprojekto“) statinys. Būtent jie ir naujas VDU pastatas kalbasi kaip partneriai. Tokie objektai nėra gyvenamųjų namų užstatymo dalis, jie visai kito mastelio, ženklūs, atpažįstami kiekvienam miestiečiui. Kvartalo vaizdą taip pat formuoja buvę „Pramprojekto“ rūmai, VDU humanitarinių mokslo fakultetas. Kvartalo viduje iškilęs naujas Mokslo ir studijų centras ieško dialogo su smetoniškų vilų tipo pastatais.

O, tarkim, kultūriniu požiūriu, ar Kaunui trūko viešosios erdvės mokslui? Vilniuje, atsiradus MKIC labai jautėsi, kad miestui stigo laisvos, atviros ir modernios bibliotekos. Koks šio pastato kultūrinis poveikis Kaunui?

G. J. B. Jis – daugiafunkcis, todėl kitaip atviras nei biblioteka. Centro atidarymo dieną sėkmingai prasidėjo aukščiausio lygio mokslo ir inovacijų forumas „Social Code ’16“, kuriame susibūrė verslo ir kūrybinio sektoriaus atstovai, mokslininkai ir tyrėjai. Vienu metu skirtingose patalpose buvo skaitoma daug pranešimų.

Diskusijos ir pokalbiai persikėlė į holus ar žaliąsias lauko terasas – skaidrus pastatas pulsavo kaip vientisas gyvas organizmas. Vėliau vyko KAFe (Kauno architektūros festivalio) ir Architektūros (pokalbių) fondo ren-

18 I 2017: 1 (100)

giniai. Mes negalėjome nei suprojektuoti, nei pastatyti tobulo namo. Bet ir mintis buvo ne ta – svarbiausia yra žmonės ir jų gyvenimas. Pastatas yra nepabaigtas. Tai kaip namas-sodas. Atviras, galintis kisti.

G. Z. VDU dabar justi pakilimas, nes jame susibūrė itin stipri humanitarų bendruomenė. Be savo fakultetų, universitetas turi daug stiprių viešųjų erdvių Kauno centre, kaip antai VDU didžiąją (~ 730 vt.) konferencijų ir koncertų salę, prezidento V. Adamkaus biblioteką-muziejų, kitų muziejų, galerijų. Naujasis centras – tai ne tik Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas su skaitykla: jis papildo minėtas erdves ir yra atviras tiek studentams, tiek mokslininkams.

Kaip galėtume apibūdinti pastato esminę tūrinę ir erdvinę koncepciją?

G. J. B. Esminis elementas yra vidinė jungiančioji erdvė, kurią mes vadiname sodu. O kietoji namo struktūra

plečiasi į šonus. Tokia sandara yra istoriškai susiklosčiusi, šioje vietoje nebuvo užstatyta posesija. Siekiant suformuoti kieto užstatymo tūrį, erdvinis sodas tarp V. Putvinskio g. ir saugomo sodo kvartalo uždengtas ketvirto aukšto lygyje. Tas emocinis gatvės ir sodo ryšys yra labai svarbus. Kiekvienas, užėjęs į šį pastatą, jaučia, kad niekas neriboja žvilgsnio.

2017: 1 (100) I 19

G. Z. Sodas-skaitykla, į kairę nuo sodo – žemesnis auditorijų tūris vibruoja šviesaus tinko plokštumomis, dengtomis mozaikinio betono (angl. terrazzo) elementais, į dešinę – aukštesni kabinetų tūriai su kiek agresyvesniais ritmo langai–siena–langai... fasadais.

Kvartalo viduje pastatas keičiasi: tūriai palaipsniui žemėja terasomis, apdaila iš oficialaus balto tinko pereina į šiltą žalsvai pilką titano cinką, augalai iš sodo tęsia savo gyvenimą ant stogų. (Deja, fasadai kol kas neapželdinti). Šį įspūdį sustiprins dar nepastatytas daug žemesnis tūris su studentų kavine.

Oranžinė stiklo siena su VDU ženklu – tarsi pravertos durys, nurodančios svarbią kryptį į Prisikėlimo bažnyčią.

A. G. Apvalus originalus ženklas (arba antspaudas) atrastas autentiškame šaltinyje. Jo dydis tesiekia

keletą centimetrų. Tačiau oranžinio stiklo sienutė, naikinanti ribą tarp vidaus ir išorės, buvo 10 metrų aukščio. Susidūrėme su iššūkiu interpretuoti aukštos raiškos kopiją ir atitinkamai ją sukomponuoti. Vytauto Didžiojo poza soste, kardas, atpažįstami iš tolimesnės perspektyvos, artėjant iš gatvės. Įėjęs į pastatą lankytojas pamato, kad ženklas naudojamas ir viduje. Čia, prie stiklo, atranda abstrakciją, taškus ir dėmes, pabrėžiančias šiuolaikinio VDU pastato egzistenciją ir veiklą.

O viduje lankytojų laukia daug nuotykių: kai kur erdvė krenta žemyn, o vietomis šauna aukštyn. Tilteliai ir stiklas. Kiekvienam pastato aukštui būdinga savita nuotaika. Kylame aukštyn, apžvelgiame vis daugiau. Iš trečio aukšto balkonų erdvė sminga žemyn per keturis aukštus iki skaityklos. O čia viskas apsisuka ir stiebiasi viršun.

Grįžkime prie žaliųjų pastato savybių. Čia jos labai stipriai išreikštos ir iš esmės atskleidžia pastato idėją. Ar galite plačiau apie jas papasakoti?

G. Z. Žalioji architektūra – tai ne tik apželdinti stogai ar fasadai. Tai ir išmanus energijos naudojimas, ir atsinaujinančios energijos šaltiniai. Šiame pastate įrengta automatizuota vėdinimo sistema. Naudojant CO ir temperatūros daviklius, šviežią orą tiekiant tik ten, kur jo iš tikrųjų reikia, mažinamos šilumos gamybos sąnaudos.

G. J. B. Tvarumas čia itin svarbus. Labai mažame statinio perimetre yra didelė erdvė, vidaus, bet ne išorės atitvaros. Vidine erdve šviesa keliauja į kitas patalpas.

Gudru. Kaip yra su lietaus vandens surinkimu?

G. Z. Žali stogai sugeria ir sulaiko lietaus vandenį. Tai apsaugo miesto nuotekų tinklus nuo perkrovos. Kol kas neįgyvendinta mintis surinktą lietaus vandenį panaudoti pastato poreikiams.

20 I 2017: 1 (100)

Visuomet įdomu, kaip keitėsi projektas nuo konkursinio iki galutinio varianto?

G. J. B. Esminė struktūra išliko, tačiau viskas šiek tiek stumdėsi sklype. Papildomai prireikė kabinetų. Pagal pradinį variantą auditorijos turėjo tęstis iki galo, kad pro langus matytųsi laukas, dabar to neliko. Rimtų pakeitimų nebuvo.

Kol kas projektas iki galo neįgyvendintas. Trečiame etape turi atsirasti kavinė, žali fasadai.

Vidinės bendros erdvės užpildytos baldų struktūromis, skirtomis bendrauti, ilsėtis.

Kokie didžiausi sunkumai dirbant prie objekto? Viskas įvyko sklandžiai ar buvo staigmenų?

G. J. B. Ganėtinai sklandžiai. Staigmenų nebuvo, nes mes – profesionalai. Be to, universitetas buvo pasamdęs atsakingus prižiūrėtojus rangovui kontroliuoti.

Jautėmės gerai tiek bendraudami su universitetu, tiek su rangovu, kuriam buvo nemenkas iššūkis per metus pastatyti objektą...

G. Z. Du aukštai po žeme... Per tokį trumpą laiką suprojektuoti ir pastatyti tokį objektą yra fantastiškas dalykas.

R. L. Rengiant skaityklos erdvę, auditorijas, smulkmeniškai rūpintasi akustiniu komfortu, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanoma, nes skaityklos erdvė formuojama iš trijų stiklinių sienų plokštumų. Įrengtos specialios garsą sugeriančios gipso kartono pertvarų sistemos, atitinkančios nustatytas didžiausias aidėjimo trukmės vertes.

Projektuojant architektų kūrybinę laisvę smarkiai varžė pagrindiniai gaisrinės saugos reikalavimai. Vienu metu architektai manė, kad gaisrinės saugos dalies rengimo inžinierių kūrybinė laisvė didesnė už sumanytojų, tačiau po ilgų derybų automatinės gaisro gesinimo sistemos ir monolitinio gelžbetonio gaisrinių atitvarų pastato tūris bei vidaus erdvių dydis beveik nepakito: viskas įrengta pagal pirminį užmanymą.

Kaipgi biudžetas? Ar pavyko įtilpti?

G. J. B. Iškart pasakysiu – ne. Daugiau kaip 10 000 m² (šis skaičius neatspindi nestandartinio didelio tūrio) už 8 mln. eurų. Tiek metų projektuodama jaučiu, ar tilpsim. Jau po mėnesio pasakiau, kad niekaip neišsiteksim. Iš vienos pusės, užduodama programa, iš kitos – biudžetas. Surengėme posėdį ir kartu su universitetu techninį projektą padalinome į tris etapus.

Paskutinis kol kas nėra gavęs finansavimo.

G. J. B. Mozaikinio betono kokybė. Susidūrė dvi skirtingos fasadų sistemos: struktūrinis tinkas ir sunkus pakabinamas mozaikinio betono elementas, kurio forma – sudėtinga, o gamyba – nesertifikuota. Čia ieškojome kompromiso. Suprantama, galėjome numatyti tik pigesnį Kauno tarpukario architektūrai tokio būdingo granitinio tinko pakaitalą – struktūrinį tinką.

O žalieji fasadai, tikimės, bus įrengti ateityje.

Ką jums reiškia šis objektas gyvenimo darbų portfelio kontekste?

G. J. B. Nežinau, gal kolegoms daugiau reikš. Man jis ypatingas tuo, kad po 25 metų grįžau į tą pačią vietą.

Per atidarymą stovėjau šalia rektoriaus prof. A. Avižienio, kuris suorganizavo pirmą konkursą, šalia kitų rektorių, atgaivinusių ir įgyvendinusių šią iniciatyvą. Jauniems kolegoms architektams tai yra didelis objektas.

G. Z. Dalyvaujant architektūriniuose konkursuose, pavyzdžiui, Klaipėdoj, atrodo, kad iš didesnio atstumo nuskaityti miesto kodą sekasi lengviau. Kadangi nuo gimimo gyvenu Kaune, žinau jo tarpukario architektūrą, jaučiausi sutrikusi ir susikausčiusi, galvojau, kaip pasielgti teisingai ir pasakyti tik, tiek kiek reikia.

Ar turite svajonių objektą?

G. J. B. Manau, kad kitais metais nebūsiu architektė.

Kokia veikla? Kai pasimatys, tai ir pasikalbėsime.

G. Z. Tai, ko gero, bus mano šeimos namas – būtinai žaliosios architektūros.

Ačiū už pokalbį!

G. Z. Prabangos medžiagų čia nėra, didžiausia ištaiga – didelės erdvės. Vyrauja betonas, struktūrinis tinkas, stiklas, metalas.

Smalsu, kaip sekėsi bendrauti klientu? Nuo to labai priklauso galutinė projekto sėkmė.

G. J. B. Bendravome labai geranoriškai ir sklandžiai.

Taip jau būna su universitetais.

Pakalbėkime apie sumanymus, kurių nepavyko įgyvendinti. Ar buvo tokių?

2017: 1 (100) I 21

i

DIZAINO KELIONĖS

HolivudiŠkas

biuras

Vieta: Los Andželas, JAV Įgyvendinta: 2016 m.

Projekto autorius: DavidAS RockwellAS Nuotraukos: Emily Andrews Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

T

viskančiame Holivude, Švedijoje gimusio architekto Williamo Lescaze’o projektuotame pastate, pasižyminčiame tarptautinės stilistikos principais (ramybe ir asketiškumu), įsikūręs biuras NeueHouse stebina kiek kitokia išraiška. Jo interjerą kūrusi Davido Rockwello komanda suteikė įvaizdžiui spindesio, modernumo ir ekspresyvios geometrijos. Subtiliu urbanizmu dvelkiančios grynos medžiagos atspindi kūrybiškumo energiją. Tokia unikalia dizaino koncepcija stengiamasi perteikti aktyvaus Los Andželo miesto gyvenimą ir kasdienybę.

Po šiuo stogu galima rasti ir žinomą restoraną „Table“ (liet. „Stalas“), kuriame rikiuojasi minkštasuoliai, kėdės „Poltrona Frau“ ir prabangos suteikiantys šviestuvai. Vitrinos čia atlieka ir pertvarų funkciją – atskiria restoraną nuo darbo zonų; jose kaip suvenyrai puikuojasi čia įsikūrusios CBS televizijos atributai: mikrofonai, kameros, radijo apa-

22 I 2017: 1 (100)

Interjeras

i

ratai... Biuro dizaino koncepcija buvo kuriama bendromis architektų Rockwell Group ir NeueHouse studijos pastangomis bei idėjiniu pagrindu. Bendrovės veikla susijusi su kūrybinių komandų ir verslininkų būrimu, įvairių paskaitų, renginių ar dirbtuvių organizavimu, todėl interjeras privalėjo atspindėti šią dvasią, skatinančią pramogų pasaulio industriją paversti kažkuo originaliu.

Septynių aukštų pastatas dvigubai didesnis nei Niujorke, jame įrengtos didžiulės lauko terasos. Baltas mar-

muras ir sidabrinių tonų metalo akcentai kontrastuoja su šiurkščiomis, neapdirbtomis medžiagomis, tokiomis kaip faktūriškos betoninės sienos ir poliruotos lieto betono grindys. Kaip dekoro elementai demonstruojamos struktūrinės detalės ir dinamiškos jų kompozicijos. Maroko kilimai sujungia atskiras erdves ir papildo jas abstrakčia geometrija: minkštos tekstūros žaviai kontrastuoja su architektūrinėmis konstrukcijomis. Į NeueHouse patenkama per jaukią fojė, kurioje lankytojai pasitinkami poliruoto baltojo marmuro baldo fasadu ir betoniniu stalviršiu, užsimenančiu apie urbanistinę ideologiją. Patalpa čia tiesiog užlieta dienos šviesa, o pro langus matyti pastato kiemas, kuriame darbuotojai pradeda ir baigia kiekvieną dieną. Architektai numatė daugybę įvairios veiklos zonų: tiek nedidelių privatiems

2017: 1 (100) I 23

i

DIZAINO KELIONĖS

pokalbiams ar ramiam darbui, tiek tinkamų komandos susirinkimams. Taip pat suformavo laisvalaikio erdves, skirtas pokalbiams su kolegomis prie kavos puodelio.

Pagal užsakymą pagaminti didžiuliai sietynai su subtiliais, suktais metaliniais rėmais ir poliruotu veidrodiniu paviršiumi sukuria galerijoje šiltą spindesį. Šalia prasideda darbo stalų zona. Čia dvigubai aukštesnės lubos sukelia prabangos, prašmatnumo įspūdį, o švarios plokštumos dinamiškai kontrastuoja su lubų konstrukcijomis, apšvietimo sistemomis ir dekoro elementais. Daugelyje patalpų architektūra, baldai ir apšvietimas pritaikyti atsižvelgiant į pastato istoriją, pavyzdžiui, nuo pat jo atsiradimo išlikusios senovinės kolonos buvo padengtos betonu ir plienu, ir taip sena virto kažkuo nauju.

Ketvirtojo ir penktojo aukštų patalpos naudojamos privačioms studijoms ir intymesnėms reikmėms. Konferencijų kambariai su nuostabiu Holivudo kalvų ir Los

24 I 2017: 1 (100)

Andželo senamiesčio vaizdu pro langus suteikia šiai vietai šiokio tokio oficialumo ir ekstravagantiškumo. Koridoriuose stebina modernūs liftai: jų lenktos detalės buvo atsargiai restauruotos. Į šeštąjį aukštą pakilusius svečius pasitinka prancūziškos durys, vedančios į prabangią Paley mansardą su aštuoniolikos sėdimųjų vietų susirinkimų sale. Kitaip nei visiems likusiems aukštams, šiam būdingas labiau ištobulintas interjeras, itin prabangios apdailos medžiagos ir baldai, o jo atmosfera – kiek oficialesnė, brandesnė ir aristokratiškesnė, skirta patiems aukščiausiems šios ir besilankančių kompanijų svečiams nustebinti.

Bauhaus judėjimo įkvėpti architektai rinkosi odinius, velvetinius ar pliušo audinio baldus, poliruotą chromą, kėdes ant vamzdinių kojelių, ilgo plauko kilimus. Nebijota naudoti daugybės spalvinių derinių ir skirtingų raštų paviršių; šviesūs tonai derinti su juodais ar net ryškiaspal-

būdu negalėjo priminti kičo. Buvo sudėtinga suderinti visus šiuos elementus ir suformuoti aplinką, tinkančią tiek jauniems kūrybininkams, tiek pasiturintiems verslininkams, tačiau architektams pavyko pasiekti stulbinantį rezultatą, atspindintį holivudiškumo įvaizdį, sampratą ir miesto polėkį.

viais (pavyzdžiui, raudonais paveikslų akcentais ar sodriai rusvais kilimais). Kad ir kaip būtų, kūrybinės NeueHouse studijos darbuotojai nėra pradinukai, kuriems svarbu tik idėja ir funkcija. Šiame objekte buvo itin svarbu sukurti ekstravagantišką, prabanga pulsuojančią subtilią aplinką, kurioje būtų sudaromi rimti, pelningi sandoriai, – norint tai pasiekti, kokybė ir puošnumas buvo būtini.

Davidas Rockwellas su savo komanda turėjo išspręsti uždavinį: viena vertus, interjeras turėjo būti originalus ir kartu kiek užsiminti apie istorinius laikotarpius, bet jokiu

2017: 1 (100) I 25

i

Interjeras

Urbanistinė ramybė Vieta: Highgate, Londonas, Didžioji Britanija Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 4 aukštų gyvenamasis namas Interjero ir apšvietimo projekto autorius: „LLI Design“ studija Rangovas: „Pegasus Property“ Nuotraukos: Alexo Maguire’o Tekstas: Julijos Belickienės

26 I 2017: 1 (100)

P

ristatant „Southwood“ interjerą, pelniusį prestižinį prizą už geriausią interjero dizainą privačioje Londono rezidencijoje „2015–2016 m. Jungtinės Karalystės nuosavybės apdovanojimų“ renginyje, pirmiausia reikia supažindinti su jo kūrėjais. „LLI Design“ studija – kūrybinė dizainerių komanda, įsikūrusi Londone, Highgate rajone. Tai visapusiškas paslaugas teikianti interjero dizaino studija, kurios kūrybine ašimi tampa nuostabūs, išpuoselėti interjerai, sukurti įžvalgiems, išskirtinį skonį turintiems klientams. „LLI Design“ vadovauja Linda Levene, didelį skirianti dėmesį tekstilės dizainui, formai, spalvai ir tekstūrai.

Imantis šio projekto, autoriams teko dar kartelį apmąstyti kertinius interjero dizaino bei išplanavimo aspektus. Kūrėjai gerokai transformavo aukštą 1970-ųjų tipo miestelio gyvenamąjį namą: atvėrę ir išplėtę horizontalias erdves, jie sukūrė modernius ir jaukius namus jauniems būsto šeimininkams. Vienas pagrindinių būsto savininkų norų buvo turėti atvirą laiptinę, kurioje susipintų šiuolaikiniai stiklo elementai ir plieninės konstrukcijos, bei stilingą vonios kambarį.

Ankstesniame pastato plane buvo numatyti dideli kambariai, tačiau, norint sumažinti šviesos trūkumą cirkuliacinėse zonose ir visus aukštus užpildyti natūralia dienos šviesa, reikėjo pakoreguoti planą. Pagal šeimininkų pageidavimus ankstesnieji laiptai, jungiantys žemutinį ir viršutinį aukštus, buvo išmontuoti ir pakeisti. Į statinio galinę pusę įsiliejo nauji, modernūs, stiklinėmis pertvaromis uždengti laiptai: jie maksimalų praplėtė erdvę ir visus aukštus užpildė trūkstama dienos šviesa. Naujoji atviros laiptinės koncepcija puikiai patenkino šviesos lūkesčius, bet išlaikė tuometinio 1970-ųjų spiralinio laiptų judėjimo

ratu idėją. Išėmus nereikalingas vidines pertvaras žemutiniame aukšte, buvo sukurta šviesi ir erdvi zona naujajame prieškambaryje. Lengvos laiptų konstrukcijos pasiteisino tiek prieškambaryje, tiek svetainėje.

Pritaikant darbui skirtas zonas, interjerui norėta suteikti tvirto, pusiau industrinio stiliaus prieskonį. Inte-

2017: 1 (100) I 27

i

DIZAINO KELIONĖS

gruojamas grindų šildymas padiktavo pasirinkti plačias, pilkas, reljefiškas „Mutina“ plyteles. Jas papildė fototapetas, suteikiantis apšviestos mūrinės sienos įspūdį. Interjero autoriai džiaugiasi šiuo sprendimu, leidusiu naujai sužibėti neapšviestai galinei plokštumai ir suteikti erdvei dažytų plytų įspūdį. Tarsi atsakas grindų bei sienos efektui buvo pasirinkti spalvingi ir ryškūs baldai.

Baldų atspalvių paletė įvairuoja nuo geltonų, deginto apelsino, iki tamsaus medžio, industrinio metalo atspalvių. Taip erdvėje atsirado šoninis stalas, apelsino spalvos sofa, geltonas „Hans J Wegner Papa Bear“ krėslas ir didžiulis kilimas, ant grindų piešiantis juodai baltus zigzago formos raštus.

Patekus į svetainę, akimirksniu pasikeičia industrinio stiliaus nuotaika. Čia pasirinkta pastelinė tonų paletė: šviesiai kreminė, gelsva, išblyškusi pilka. Svetainės bei valgomojo erdvėje norėta sukurti atpalaiduojančią ir ramią atmosferą. Tokia besikeičiančios nuotaikos vizija interjere išsaugota šeimininkų pageidavimu. Lengvi minkštieji baldai svetainėje sukuria ramaus šeimyninio laiko pojūtį.

Valgomajam pasirinktas pagal specialų užsakymą pagamintas kampinis minkštasis krėslas ir kėdžių komplektas. Erdvę pagyvina šalimais sumontuotas juostinis LED apšvietimas bei pakabinamas juodos spalvos šviestuvas, įspūdingi abstraktaus meno kūriniai.

28 I 2017: 1 (100)

Patogiam poilsiui svetainėje pasirinkta tradicinės L formos kampinė sofa su industrinio stiliaus kavos staliuku. Prie jos rafinuotai priderintas spalvingas, gelsvai pilkas kilimas, suteikiantis erdvei minkštumo ir jaukumo įspūdį.

Ramūs atspalviai pasirinkti ir virtuvėje: čia karaliauja prigesintas chaki atspalvis, išblukę rusvi tonai. Kreminis virtuvės stalviršis kontrastingai dera su itin tamsios bronzos atspalvio keraminėmis plytelėmis, grafiškai atskiriančiomis viršutinę ir apatinę virtuvės komplekto dalį.

Namų šeimininkų pageidavimu, vonios kambariui pasirinkti stilistiškai įspūdingi sprendimai. Pirmojo aukšto vonios kambaryje rusvus kapučino, šokoladinius atspalvius papildo geometriniai plytelių piešiniais. Čia įrengtas LED apšvietimas. Tuo tarpu šeimininkų vonios kambarys komfortiškai susilieja su miegamojo erdve, tačiau išlaiko atvirumo stilistiką. Audinių faktūros, porcelianinės sienų plytelės derinamos su debesų piešiniais dekoruotais „Cole & Son Fornasetti“ sienų tapetais.

Atviro stiliaus vonios kambarys miegamojo erdvėje įpareigojo paieškoti itin patrauklių estetinių idėjų, padedančių išryškinti vonios ritualus, o ne bandyti juos nuslėpti. Geometrinių raštų grindų plytelės sukuria tekstilinio kilimo įspūdį ir suteikia erdvei minkštumo. Įspūdingu akcentu tampa virš praustuvės pakabinti ištaigingi bronziniai veidrodžiai, akį traukiantys linijiniu, perpintos formos piešiniu.

Apdovanojimą už geriausią interjero dizainą privačioje Londono rezidencijoje pelnęs „Southwood“ interjeras buvo išrinktas iš daugybės pretendentų. Įvairius jo aspektus vertino daugiau kaip 70 teisėjų iš įvairių pasaulio šalių, lydimų vadovaujančių teisėjų lordo Caithnesso ir lordo Besto.

2017: 1 (100) I 29

i

DIZAINO KELIONĖS

Įgyvendindamas namo atnaujinimo ir plėtros projektą, kūrėjų biuras „+tongtong“ siekė tradicinį, trijų aukštų gyvenamosios paskirties pastatą, stovintį rytiniuose Toronto pakraščiuose, paversti skoningu, moderniu būstu. Plataus profilio architektų bei dizainerių komanda parengė aiškią strategiją, kaip pritaikyti Viktorijos laikų stiliaus statinį stilingam ir moderniam gyvenimui.

Viena pagrindinių projekto sąlygų buvo maksimaliai išplėsti gyvenamosios erdvės ribas ir sukurti būstą, atitinkantį visus šeimos poreikius, tačiau savo stiliumi nekonfrontuojantį su supančia aplinka, veikiau priešingai – įsiliejantį į rytinės Toronto dalies kaimynystę.

Autorius įkvėpė originalus Viktorijos laikų stiliaus pastatas ir tuometinis gyvenimo tempas kaimiškoje vietovėje. Jie pasitelkė naujoviškas idėjas bei šiuolaikinės architektūros kalbą ir į vietą pažvelgė naujai ir šiuolaikiškai. Didelį dėmesį kūrėjų komanda skyrė šviesai ir natūralioms medžiagoms.

Pilki ir juodi cinkuoti paviršiai naudojami tiek pastato išorėje, tiek viduje. Toks sprendimas leido sujungti tradicinio bei šiuolaikinio būsto schemą. Vertikaliai suprojektuoti platūs, didelių gabaritų langai namus dosniai aprūpina natūralia dienos šviesa. Ji suteikia nenuginčijamo lengvumo, švaros, estetikos įspūdį.

Johnas Tongas pabrėžia erdvios laiptinės svarbą. Ji – tarsi tiltas, jungiantis visus aukštus ir atnešantis saulės spindulius į pirmąjį aukštą. Šviesa į laiptinę patenka pro angą, organiškai atsiradusią virš laiptų. Trečiajame aukšte įdomiu akcentu tampa didžiulis, masyvus trikampio formos langas. Jis iš esmės pakeitė pastato frontoną, o privačią namų erdvę suliejo su išoriniu pasauliu. Pro įspūdingo dydžio langą atsiveria miesto panorama. Tačiau jis saugo

Kūrėjų planas –

aPie šviesa˛ Vieta: Torontas, Ontarijus, Kanada Įgyvendinta: 2015 m.

Plotas: 279 m² Projekto ir landšafto autorius: projektų biuras „+tongtong“ Projekto vadovas: Johnas Tongas Nuotraukos: Lisos Petrole Tekstas: Julijos Belickienės

30 I 2017: 1 (100)

Interjeras

i

lomą interjero stilistiką, atitinkančią vienos šeimyninės erdvės poreikius. Visa šeima gali karaliauti didelėje, plačioje virtuvėje ir čia pat pereiti į valgomąjį ar šalia virtuvės esantį barą.

Siekiant išlaikyti pasirinktas dizaino tendencijas, valgomojo bei virtuvės interjere gausu pilkos bei baltos spalvos: pilki cinko bei chromo atspalviai natūraliai persipina su balta šviesa, sklindančia pro langus, įtaisytus iš abiejų pastato šonų. Interjero elementai monolitiški, švarūs, išgryninti. Čia nėra vietos nereikalingoms smulkmenoms ar detalių gausai, veikiau priešingai – visos smulkios detalės tarsi pasislepia, išnyksta, susitapatina su patalpa. Tokio stiliaus interjere aišku viena – nėra jokios ribos, kur baigiasi ir prasideda švarios erdvės vientisumas. Viskas numatyta žingsniu į priekį, visas pozicijos užleidžiamos šviesos kuriamam lengvumui, švarai, erdvės kvėpavimui.

šeimininkų ramybę ir tik jiems skirtą erdvę. Privatumą išsaugoti padeda specialiai trikampio formos langui pagaminta suskleidžiama širma, naudojama pagal šeimininkų poreikius.

Kraštinėje pusėje esantis virtuvės langas atkurtas stengiantis išlaikyti jo plotį ir pirmines pastato proporcijas. Pro jį sklindantis šviesos kelias driekiasi iš virtuvės ir susijungia su plačiu, išilgintu virtuvės darbastaliu bei valgomojo erdve. Šviesa supina kelias funkcines zonas: virtuvės, valgomojo ir integruoto židinio, kurios savo ruožtu kuria vientisą, neda-

2017: 1 (100) I 31

Šviesos kuriamas lengvumas pasklinda per visus pastato aukštus ir paliečia kiekvieną namų kampelį. Tiek miegamajame, tiek vaikams skirtame kambaryje atsisakoma perkrautų detalių, nereikalingų formų ir iššaukiančio kolorito. Žaismingumo suteikia nedideli ir spalvingi interjero akcentai, kaip antai spalvingas kilimas, sėdimasis krėslas, knygos. Vonios kambaryje švaros pojūtį pagyvina smulki kelių atspalvių mozaika.

Galinis pastato fasadas buvo visiškai transformuotas ir atidengtas, norint maksimaliai priartinti įspūdingą guobos vaizdą už lango. O priekinis pirmojo aukšto fasadas prideng-

32 I 2017: 1 (100)

tas cinkuota stogine, apsaugančia nuo per didelių saulės spindulių kaitros.

Gamtovaizdį į bendrą namo stilistiką įsupa jauki, medinė terasa, lengvai pasiekiama iš galinės pastato pusės. Čia, tarp gretimų namų, atsiveria jaukus žaliuojantis kiemelis, apgaubtas apsaugine tvorele, kuris vėlgi sukuria privataus ir tik šeimai skirto laiko prieglobstį. Tai puiki erdvė žaisti vaikams, stabtelėti dienos šurmulyje ir atrasti nuosavą gamtos kampelį mieste įsikūrusiuose namuose.

Šis gyvenamojo namo projektas „+tongtong“ biuro kūrėjams toli gražu nėra pirmas sėkmingai užbaigtas kūrinys. Kūrėjų biuras kartu su vadovu Johnu Tongu neseniai užbaigė visą sėkmingą darbų seriją: apdovanojimą pelnė „Drake Devonshire Inn“ ar „Barsa Taberna“ projektai, taip pat autoriai nuolat dirba su skirtingais objektais, pavyzdžiui, „Mascot Brewery“ alaus darykla, JAV restoranais, rengia Detroito (JAV) miesto plėtros planą, ruošia „Molson Kanada“, „Drake 1150“ bei kitų gyvenamųjų pastatų atnaujinimo ir plėtros projektus.

2017: 1 (100) I 33

DIZAINO KELIONĖS

TomO ArbanO

i

NaMai pagal gamtą

TomO ArbanO

Projekto autoriai: Alva Roy Architects. Vieta: Torontas, Kanada. Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 372 m². Nuotraukos: Tomo Arbano, Navido Aali. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

34 I 2017: 1 (100)

pavadintas projektas – tai dviejų aukštų šeimos namas, kuriame galima rasti 5 miegamuosius, požeminį biurą, svetainę-valgomąjį, virtuvę-šeimos kambarį ir garažą.

Visa tai telpa į kiek daugiau nei 370 m². „Alva Roy Architects“, atsižvelgę į gyventojų poreikius ir gyvenimo būdą, siekė suformuoti aplinką, kuri stipriai pagerintų gyvenimo kokybę ir sustiprintų šeimos santykius.

Jau iš būsto išorės galima numanyti apie užsakovų pagarbą gamtai ir ryšį su ja. Fasadas apkaltas natūraliomis skirtingų dydžių medinėmis lentelėmis, kurių proporcijų skirtumas ne tik suteikia malonaus, švelnaus mirgėjimo, bet ir žaismingai komponuojasi su juodais apvadais įrėmintais įvairaus dydžio langais. Švelni, natūraliai sendinta pilkšva spalva ir faktūriški tonų perėjimai nuo tamsesnio prie šviesesnio dera su giliai rusvais garažo vartais, o juodos lauko durys, konstrukcijos, grubūs betoniniai laiptai ir stiklinis turėklas suteikia plokštumų išdėstymui modernumo.

Pagrindine namo ašimi tampa žalumos oazė. Tai yra tarsi nedidukas vidinis sodelis, kylantis nuo rūsio iki pat viršutinių patalpų. Jį apšviečia stoge įtaisytas tokio pat perimetro langas. Taip šviesa sklinda net žemiau žemės lygio esančiame namų biure, o saulės spindulių nestokojantys augalai stiebiasi, lipa suformuota tvorele ir suteikia natūralumo, gyvumo, papildomos sodrios žalumos. Centrinis sodas ne tik pagyvino žemutines patalpas, bet ir jas įprasmino bei prijungė prie likusio namo ploto kaip funkcionalias ir kasdienes, o ne pagalbines erdves. Negana to, buvo pastebėtas ir papildomas, nesuplanuotas estetinis efektas – ant baltų sienų kasdieną galima matyti neįtikėtinai judrų šešėlį, kuris kinta sukantis saulei. Skirtingu metų laiku šis šešėlių žaismas atrodo vis kitaip. Užsakovams, besistengiantiems gyventi darniai su gamta, šis elementas tapo namo branduoliu, padedančiu emociškai pasikrauti ir jausti malonumą būnant namuose, – tarsi gyvas, pulsuojantis paveikslas.

TomO ArbanO

Garden void

i

NavidO Aali

Interjeras

2017: 1 (100) I 35

NavidO Aali

NavidO Aali

Architekto Alva Roy suprojektuotame name erdvės suskirstytos pagal privatumo ir ramybės poreikį. Vidinis namo kiemas yra žemesniame lygyje, itin uždaras, apsaugotas nuo triukšmo. Ramesnės patalpos daugiausia šviesos gauna per viršų, o ne pro langus: sienos apsaugo gyventojus tiek nuo svetimų akių, tiek nuo miesto garsų.

Garažas ir biuras yra gatvės lygyje, nes ten nereikalinga visiška ramybė. Tokie sprendimai palankūs ir technologine prasme. Be abejo, buvo siekta sukurti kuo ekologiškesnį namą, tačiau, projekto kūrėjo manymu, saulės baterijos ant stogo – banali mintis, kurios rezultatas – nepakankamai tvari architektūra. Būtent todėl itin didelis dėmesys buvo skirtas vidiniam pastato klimatui. Atsižvelgiant į saulės padėtį paros ir sezono metu, buvo suformuotos visos patalpos. Pro atitinkamose vietose įstatytus langus srūva dienos šviesa, tačiau išsaugomas jaukumo pojūtis.

Būtent dėl šios priežasties name atsirado nemažai siaurų horizontalių langų, suprojektuotų į vakarus, į gatvės pusę.

36 I 2017: 1 (100)

NavidO Aali

NavidO Aali TomO ArbanO

Į vidinį kiemą, esantį žemesniame lygyje, atsiveria vitrininiai 8 metrų ilgio langai, o sodas per daug neužželdintas, kad augalai neužstotų šviesos. Siekiant nesukurti „kamino efekto“, antrame aukšte, per centrinės oazės stoglangį, buvo numatyta įrengti ventiliacijos sistemą.

Gyvenamajame name vyrauja minimalistinės, geometrinės formos, o natūralios medžiagos, tokios kaip akmuo bei medis, suteikė architektūrai, taip pat ir interjerui kokybės, natūralumo įspūdį. Buvo stengtasi suformuoti kuo daugiau įvairių poilsio erdvių, iš kurių būtų matomas vis kitas vaizdas, ir taip suteikti gyventojams galimybę susirasti išskirtinį kampelį. Antrojo aukšto patalpų išdėstymas leido padalyti namą į vaikų ir šeimininkų (retkarčiais ir svečių) erdves. Vaikų miegamieji nukreipti į šiaurinę pusę, abu miegamieji turi po atskirą vonios bei tualeto kambarį. Į vieną iš jų patenkama ir pro svečių kambarį. Šeimininkų zona apima pusę antrojo aukšto – erdvus miegamasis, iš kurio paten-

kama į drabužinę, o toliau – į didžiulę vonios erdvę. Čia telpa vonia, dušas, du praustuvai, tualetas ir bidė, o marmuru puoštą patalpą pagyvina dienos šviesa, patenkanti pro siaurus vertikalius ar horizontalius langus. „Garden Void“ namas buvo suprojektuotas siekiant sukurti architektūrinį dizainą. Juo norėta ne tik perteikti estetinį vaizdą, bet ir suformuoti funkcinius bei techninius reikalavimus atitinkantį šeimos būstą. Modernūs namai, įkvėpti užsakovų dvasinių poreikių, atspindi nenutrūkstamą interjero, eksterjero bei aplinkos ryšį. Šitaip pastatas tampa ne svetimkūniu, o transformuojasi kartu su gamta, tampa jos dalimi.

2017: 1 (100) I 37

i

Interjeras

Istorija alsuojantis

butas

P

irmame aukšte įrengtas išskirtinis, žavingas, modernus butas atskleidžia pastato, suprojektuoto XIX a. antroje pusėje, istoriją. Šioje Lisabonos dalyje anksčiau plytėjo sąvartynas, atsiradęs po 1755 m. žemės drebėjimo. Dabar tai – prašmatnus rajonas. Jame esantis lofto tipo būstas pasižymi aukštomis lubomis, natūralios šviesos gausa ir puikiai išsaugotomis originaliomis apdailos medžiagomis bei dekoratyviomis detalėmis. Galima sakyti, kad šie elementai padiktavo būsimą interjero stilistiką ir suformavo vietos identitetą. Interjero autorė Rita Aguiar Rodrigues („Rar Studio“) kaip vieną pagrindinių projekto tikslų iškėlė visokeriopas pastangas išsaugoti, restauruoti, išryškinti istorines detales, pasakojančias senosios Lisabonos architektūros tradicijas, ir jas grakščiai sujungti su šiuolaikiniu periodu.

Buto planas buvo parengtas atsižvelgiant į užsakovų pageidavimus, poreikius, gyvenimo būdą, tačiau taip pat

38 I 2017: 1 (100)

Vieta: Lisabona, Portugalija Įgyvendinta: 2015 m.

Plotas: 200 m2 Projekto autoriai: „Rar Studio“ Nuotraukos: Fernando Guerros | FG+SG Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

siekta kuo geriau išlaikyti senąją būsto tipologinę struktūrą, kuri šiandien atrodo itin originaliai, nes į pagrindinius kambarius patenkama per atskiras zonas, skirtas daiktams sandėliuoti ir laikyti (o štai pačiuose kambariuose baldų būta visai mažai). Būstas padalytas į dvi pagrindines dalis, kurias skiria centre esančios drabužinių, daiktų laikymo zonos. Viena dalis – tai virtuvė ir šeimininkų miegamasis su privačiu vonios kambariu, o priešingoje pusėje – darbo kambarys, valgomasis, erdvi svetainė ir antrasis svečių miegamasis.

Vos įžengus čia pasijuntama tarsi labirinte – iš prieškambario galima patekti į pereinamuosius laisvalaikio kambarius arba į kitapus esančią virtuvę. Šiandien dažniausiai pastebime atviro tipo interjero, kur patalpos yra sujungtos, o jų funkcijos – suvienytos, pavyzdžius, tačiau turint didelį plotą, dizainerės bei užsakovų sutarimu, buvo nutarta gyventi švariai, neapsikrovus nerei-

2017: 1 (100) I 39

40 I 2017: 1 (100)

kalingomis detalėmis, ir patogiai, paslėpus visą netvarką ir daiktus atskirose talpyklose, o ne erdvėje, kurioje ilsimasi. Kadangi drabužinės yra pereinamos, natūrali šviesa sklinda kiaurai per butą. Virš aukštų durų, įsileidžiančių nemažai šviesos, papildomai sumontuoti langai, per kuriuos jos skverbiasi dar daugiau – todėl net sandėliukuose šviesu kaip kambariuose. Ritos Aguiar Rodrigues tikslas buvo sujungti visas erdves ir maksimaliai išnaudoti visą plotą, tačiau jos požiūris į tai kiek neįprastas: anot kūrėjos, išnaudotas plotas – tai švari ir akį džiuginanti (o ne baldais perkrauta) erdvė.

Virtuvėje išsaugotos istorinės XIX a. keraminės plytelės, pasakojančios apie portugališkas tradicijas. Pasenęs jų piešinys labai estetiškai kontrastuoja su tobulai baltomis plokštumomis, o tokias kompozicijas dar paįvairina ir kur ne kur prasiskverbianti betoninių sienų tekstūra.

Vonios kambariuose itin stiprus akcentas – ekspresyvaus marmuro piešinys. Šeimininkų vonioje siaura aukšta siena dėl juodai balto marmuro tampa tarsi grafiniu paveikslu, o priešais langą puikuojasi toks pat stalviršis su įmontuotu praustuvu. Ovali laisvai pastatoma vonia ir ilgos baltos užuolaidos abipus jos sukuria puikią kompoziciją, kuriai prabangos suteikia ištaigingas veidrodis chromuotais rėmais. Svečių vonios kambaryje stebina lašišos atspalvio marmurinė dušo zona ir iš to paties akmens suformuotas monolitinis praustuvas.

Visose patalpose vienu pagrindinių akcentų tapo atkurta originali natūralios medienos grindų danga (ji

puošia net vonios kambarius), taigi visame interjere didžiausią svorį ir pagrindą turi jų piešinys. Šiltas grindų atspalvis leido priderinti modernius ar art deco stiliaus baldus, būdingus pietų šalims. Dominuojanti balta spalva dėl begalinių šviesos srautų tampa dar skaistesnė, leidžia priimti ir tamsesnius tonus, nes šie tiesiog negali užgožti ar apsunkinti tokios lengvos atmosferos. Praktiniais sumetimais dažniausiai naudojamoje patalpoje – svetainėje – dizainerė numatė poilsiui skirtą didžiulę tamsiai pilką minkštą sofą. Priešais stovintis juodas TV staliukas ir tokia pat tamsi komoda darniai įsilieja į kompoziciją.

Spalvų gamą kiek sudrumsčia šalimais pūpsantys rusvi odiniai foteliai tamsiais porankiais, o greta esantis stiklinis žurnalinis staliukas su chromuotomis detalėmis ir lubų lipdiniai suteikia kiek ekstravagancijos, kurią papildo keli dideli paveikslai. Kitur vyrauja balta spalva, šviesi mediena, o švarias plokštumas papuošia ant sienų kabinami meno kūriniai.

Erdvus butas Lisabonoje – tai savotiškas meno muziejus. Jame išsaugota ar atkurta nemažai istorinių detalių, interjero elementų, daugmaž išlaikytas originalus patalpų planas, o sienas puošia šiuolaikiniai dailės darbai. Itin šviesios erdvės, kuriose nepabijota tuštumos ir palikta neapkrauta, švari atmosfera, SPA salonus primenantys ekspresyvūs vonios kambariai, nepaprastai jauki istorinėmis legendomis žavinti virtuvė ir patalpų, atitinkančių konkrečią funkciją, gausa – tai itin originalus buto projekto pavyzdys, kurį padėjo atskleisti „Rar studio“.

2017: 1 (100) I 41

i

DIZAINO KELIONĖS

Art nouveau renesansas

Projekto autorius: Wingårdhs Vieta: Stokholmas, Švedija Įgyvendinta: 2014 m. „Design HotelsTM“ grupės narys Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

P

rieš kelerius metus atgimė vienas labiausiai vertinamų Stokholmo art nouveau pastatų.

Kadaise buvusią Ateneum mergaičių mokyklą Wingårdhs architektų komanda transformavo į vieną naujausių „Nobis“ grupės viešbučių „Miss Clara“.

Pavadinimas skirtas mokyklos direktorei atminti, o pats viešbutis – tai savotiškos studijos, tyrinėjančios art nouveau ir skandinavišką dizainą. Siekiant išsaugoti šį didingą pastatą, 1910 m. iškilo būtinybė atnaujinti architektūrą: teko pasitelkti šiuolaikines žinias ir prisiminti to laikotarpio vertybes bei atmosferą. Būtent todėl visi 92 kambariai įrengti remiantis unikaliomis švediškomis tradicijomis ir palikimu.

42 I 2017: 1 (100)

Visų kambarių langai atgręžti į Sveavägen prospektą, vadinamą centrine scena, mat čia abipus gatvės išsirikiavę žinomiausių ženklų prekybos centrai, o gyvenimas aplink virte verda. Atvykusius svečius maloniai nustebina prabangi aplinka, marmuro apdaila vonios kambariuose, iš mados neišeinantis dizainas, šiuolaikiški dekoro elementai ir patogumas. Įspūdingi, istorija alsuojantys art nouveau stiliaus baldai sukuria išskirtinę nuotaiką: tokią nedažnai patirsi. Pirmame aukšte esantis jaukus restoranas ir baras kviečia maloniai pradėti dieną pusryčiaujant ar smagiai praleisti vakarą stebint kitapus langų ūžiantį miestą. Virš staliukų lyg jonvabaliai kaba šviestuvai. Blausus jų švytėjimas suteikia švelnios

2017: 1 (100) I 43

muras, natūrali oda. Prašmatnumo suteikia parketinės grindys, aukštos lubos ir dideli arkos formos langai. Prie jų šliejasi ilgas monolitinis tamsios medienos baldas: ant jo galima patogiai įsitaisyti ir mėgautis miesto vaizdais. Negana to, ištaigingumo pojūtį sustiprina stiklinė pertvara, skirianti vonios kambarį ir miegamojo zoną.

Norint privatumo, stiklą galima pridengti elegantiškomis užuolaidomis.

Daugelyje patalpų vyrauja sudalintos sienų plokštumos: iki juosmens jos dengtos parketu, aukščiau – dažytos šviesiai. Higienos kambariuose dalis jų išklijuota plytelėmis: iki praustuvo baldo stalviršio – tamsesnėmis, o virš jo – baltomis, stiprinančiomis švaros įspūdį. Šitaip išlaikomas šviesios, jaukios, kartu ir prabangios erdvės įspūdis. Baltos ir tamsiai rudos spalvos gamą papildo pilkšvi, smėliniai, blausiai rausvi ar terakotos tonai bei smulkios juodos detalės. Interjero kūrėjai stengėsi sukurti subtilų, elegantišką, solidų įvaizdį – primenantį

romantikos pojūtį net ir dieną. Tokia aplinka natūraliai pristabdo tempą ir skatina atsipalaiduoti, o pageidaujantiems ypatingo poilsio – žemutiniame aukšte laukia sauna, sporto salė ir kitos pramogos. Įkvėpti pastato istorijos bei šaknų, Wingårdhs sukūrė art nouveau koncepcija paremtą viešbučio interjerą. Čia vyrauja tamsi mediena, plastiškos, moteriškai švelnios baldų formos bei paviršiai, estetiškas, tačiau itin subtilus dekoras. Žinoma, viskas dvelkia prabanga ir kokybe. Su laisvės pojūčiu asocijuojasi švediškos apdailos medžiagos: niekad nepabostantis kalkamenis, ąžuolas, mar-

44 I 2017: 1 (100)

apie istorines vertybes, ilgametę patirtį, tačiau sukurtą remiantis technologine pažanga.

Viešbučio „Miss Clara“ projektu buvo perteiktas pagrindinis architektų uždavinys: išsaugoti ir pabrėžti originalų istorinį palikimą, tačiau pažvelgti į jį šiuolaikinio žmogaus akimis ir vietomis interpretuoti modernia maniera. Viso to rezultatas – nepastebima švelnių organiškų linijų dermė su kiek labiau klasikinėmis detalėmis, tokiomis kaip medienos plokštės ant sienų. Pagrindinis projekto autorių siekis buvo ne tik išlaikyti autentišką aplinką, sukurti šiuolaikišką stilistiką, bet ir suformuoti funkcionalias, komfortiškas, ergonomiškas patalpas svečių poilsiui ir patogiam trumpalaikiam gyvenimui.

2017: 1 (100) I 45

i

DIZAINO KELIONĖS

Bavarijos kultūros atspindys Projekto autorius: Albertas Weinzierlas Vieta: Miunchenas, Vokietija Įgyvendinta: 2016 m. „Design Hotelstm“ grupės narys Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

s

enamiesčio šerdyje įsikūręs „Cortiina“ viešbutis – labiausiai įkvepiantis ir vietos kultūrą atspindintis Bavarijos sostinės taškas. Čia susipynė nestandartinės architekto Alberto Weinzierlo pažiūros bei gastronomo Rudi Kullo gebėjimai. Fengšui įkvėpta aplinka ir abiejų veikėjų samprata padėjo sukurti sofistikuotą dizainą, nepriekaištingą aptarnavimą bei gilų ryšį su vietine kūrybine aplinka.

Viešbučio pavadinimas atsirado siekiant išreikšti harmoningą pusiausvyrą. Čia yra 75 svečių kambariai, tačiau aplinkos estetika alsuoja atpalaiduojančia elegancija ir raminančiu minimalizmu. Vyrauja vietinės kilmės apdailos medžiagos, tokios kaip akmuo, pušis, bronza, linas, pelkinis ąžuolas, – visa tai galima rasti kiekviename miegamajame. Šie elementai pabrėžia patalpų jaukumą ir sustiprina išskirtinės kokybės jausmą, o nuotaiką pakelia gilūs ryškesni atspalviai bei turtinga žemės tonų paletė. Viešbučio bare galima pajusti prabangos pojūtį

46 I 2017: 1 (100)

Interjeras

i

žvelgiant į klasikinį, auksu tviskantį bufetą, kuris vėlyvais vakarais kviečia susirinkti svečius. Įkvėptas kiniškos fengšui sampratos, viešbučio „Cortiina“ įvaizdis pasižymi erdvine harmonija ir užtikrintu interjero elementų išdėstymu, padedančiu sukurti atpalaiduojančią bei švelniai stimuliuojančią atmosferą.

Viešbučio istorija prasidėjo dar 2001 m., vėliau, 2007 m., prijungtas dar vienas pastato sparnas su papildomais 33 kambariais ir atskiru įėjimu. Trys iš jų turi visiškai įrengtas virtuves, kokios numatytos ir senojoje dalyje esančiuose verslo klasės numeriuose. Jie veikiau atlieka buto funkciją ir sudaro galimybę svečiams mėgautis komfortu. Vonios kambariuose vyraujantis geometrinis minimalizmas, papildytas kalkakmeniu, sudaro savotišką prabangos įspūdį, tačiau savo grubumu primena apie urbanistinę miesto pusę. Dvigulių lovų čiužiniai pagaminti iš natūralios gumos, o antklodėms panaudoti

2017: 1 (100) I 47

48 I 2017: 1 (100)

neapdoroti medvilnės lapai. Kambariuose esantys balkonai siūlo kvapą gniaužiančius Miuncheno vaizdus.

Netgi viešbučio fasadas atvykėliams užsimena apie viduje vyraujantį minimalistinį stilių. Architektas ir bendraturtis Albertas Weinzierlas numatė stilistiką, apimančią visą vietinių apdailos medžiagų spektrą nuo bronzos iki akmens. Rezultatas – ne tik estetinis vaizdas, bet ir subtilūs aromatai, skatinantys atsipalaiduoti, pailsėti.

Raminama spalvų paletė, primenanti gamtoje matomus elementus, sujungia „Cortiina“ korpusus, o išryškintos tekstūros atskleidžia grubesnį, kaimietišką Bavarijos žavesį ir šarmą. Modernumą pabrėžia vyraujančios natūralios medžiagos, tačiau jas papildo savotiški baldai, viliojantys subtilia, kur ne kur interjero koncepcijoje atsirandančia eklektika. Šiuolaikiškais tapetais dekoruotos sienos pagyvina erdves ir suteikia gyvumo, kurį sustiprina ryškiaspalviai marginti kilimai.

Viešbučio išskirtinumą atskleidžia architekto atidumas, dėmesys detalėms. Šitoks kruopštumas atsiranda tik tuomet, kai esi vietos bendraturtis ir nuoširdžiai ja rūpiniesi. Būtent todėl viskas, kas pateko į viešbutį – nuo šviestuvo, lovų, kavos staliukų ar baro kėdžių, – buvo pagaminta specialiai šiai vietai.

Smulkmeniškumo ir nuoširdžios aistros vedamas duetas – architektas Albertas Weinzierlas ir gastronomas Rudi Kullas – suformavo kiek kitokį viešbučio interjerą, siūlantį susipažinti su vietine Bavarijos sostinės kultūra, tradicinėmis medžiagomis bei nuotaikomis. Jas kelia išgryninta koncepcija ir akivaizdi menkiausių detalių dermė. Unikalios spalvinės kompozicijos sužadina nepatirtų jausmų proveržį, o fengšui pritaikytas erdvių bei interjero elementų išdėstymas skatina ilsėtis ir grožėtis bavarišku išskirtinumu.

2017: 1 (100) I 49

i

DIZAINO KELIONĖS

Žalsvai melsva paletė Paryžiaus širdyje

Vieta: Paryžius, Prancūzija. Įgyvendinta: 2016 m. Plotas: 37 kambarių viešbutis (kiekvieno kambario plotas nuo 20 iki 47 m²). „Design hotels tm“ grupės narys. Architektas: Vincent’as Bastie. Interjero dizainerė: Sarah Lavoine. Tekstas: Julijos Belickienės

Kaip būtų gera atsidurti Paryžiuje! Pasivaikščioti Senos krantinės vingiais, siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis, užsukti į šviežių daržovių turgelį, pakeliui pagriebti ką tik iškeptų prancūziškų bandelių, o vakare sugrįžti pailsėti į patogius ir akį džiuginančius viešbučio apartamentus.

Tokia spalvinga svajonė nukelia ten, kur duris atveria prabangus viešbutis „Le Roch Hotel & Spa“ su 37 stilingais apartamentais, atpalaiduojančiu SPA bei restoranu „Le Victoria 1836“.

50 I 2017: 1 (100)

Viešbutis įsikūręs prie Vandomo aikštės (Place Vendôme), iš kurios nesunkiai pasieksite tokius lankytinus objektus kaip Luvras ir Opéra Garnier, ar galėsite pailsėti nuo miesto šurmulio šalimais žaliuojančiame Tiuilri sode (Jardin des Tuileries). Elegantišką viešbučio estetiką kūrė prancūzų interjero dizainerė Sarah Lavoine kartu su garbų apdovanojimą pelniusiu architektu Vincent’u Bastie. Šis kūrėjų tandemas XIX a. stiliaus pastatą prikėlė naujam gyvenimu, o išskirtinį poilsį Paryžiaus širdyje

DIZAINO KELIONĖS

apgaubė modernumo, elegancijos ir rafinuotos estetikos skraiste.

Kurdama elegantiško poilsio koncepciją interjero dizainerė didelį dėmesį skyrė švarioms interjero linijoms, neperkrautoms poilsio erdvėms, solidžioms apdailos medžiagoms. Kiekviena poilsio zona svečius kviečia pajusti prancūziško stiliaus dvasią. Komfortiška viešnagė

i

viešbutyje neatsiejama nuo pojūčio, kad visa supanti aplinka primena namų erdvę, kurioje gera atsipalaiduoti, stabtelėti, pailsėti. Šis aspektas buvo itin svarbus Sarah Lavoine, kūrusiai viešbučio aplinką, primenančią patogius ir jaukius namus.

Interjero dizainas išsiskiria prabangiomis medžiagomis, kontrastingais atspalviais ir ryškesniais tonais, sko-

2017: 1 (100) I 51

ningai suderintais su laikui nepavaldžia balta, juoda ir medžio spalvomis. Žalios mėgėjai čia ras visą rafinuotą žalių atspalvių paletę: nuo žalsvai pilkos, citrininės, iki samanų ir žaliųjų alyvuogių spalvos. Itin gausus žalių tonų spektras papildomas turkio ir jūros spalvos koloritu, ištrinančiu aiškią ribą tarp žalio ir mėlyno atspalvio.

Didelis vaidmuo skirtas natūralioms ilgaamžėms apdailos medžiagoms: marmurui, medžiui. Viešbučio apartamentuose išklotos riešutmedžio grindys. Čia vyrauja šiuolaikiniai baldai ir santechnika, atkeliaujanti iš tokių gamintojų kaip „Cassina“ ar „Kaldewei“.

52 I 2017: 1 (100)

Akį traukia sunkūs audiniai, puošiantys langus monumentaliu blizgumu, subtiliu švytėjimu, šviesos spinduliui pasiekus tekstilės paviršių. Ryškūs, spalvingi audinių elementai pasikartoja kilimų, baldų apmušalų, užuolaidų bei smulkių interjero priedų, pavyzdžiui, pagalvėlių, motyvuose. Kilimų raštai pastiprina dizainerės kuriamą estetiškos, aiškios linijos koncepciją, atsikartojančią ir minkštųjų baldų motyvuose, lubų bei sienų apdailoje.

Konkrečias tiesias linijas papildo ovalių formų žaismas.

Išskirtinėmis kambarių interjero detalėmis tampa apskritimo formos veidrodžių motyvai, ovalių formų minkštieji

krėslai bei kėdės, žurnaliniai staliukai, ovalių formų sienų dekoro akcentai.

Nepriekaištinga estetika pulsuojančios poilsio zonos žadina norą atsipalaiduoti. Šis įspūdis sukurtas derinant laikui nepavaldžias interjero apdailos medžiagas su šiuolaikinių minkštų formų baldais, interjero detalėmis, drąsiais audinių atspalviais. „Le Roch Hotel & Spa“ svečius vilioja ne tik jaukiais ir prabangiais viešbučio apartamentais, bet ir čia pat įsikūrusiu SPA malonumų kompleksu. Lankytojų laukia baseinas, garinė pirtis, masažas bei išskirtinė „Codage“ kosmetika, didelį dėmesį skirianti kūno priežiūrai, itin svarbiai po ilgų varginančių kelionių, staigaus persikėlimo į kitą laiko juostą. SPA malonumai ranka pasiekiami pačioje šurmuliuojančio, didingo ir kosmopolitiško miesto širdyje.

Kiekviena poilsiui skirta vieta kviečia viešbučio svečius pajusti ramybę: nuo minkštųjų baldų, atsipalaiduoti

skirtų erdvių prie židinio, bibliotekos, vidinio kiemelio.

Paskanauti gurmaniškų patiekalų bei kulinarinio paveldo „Saint-Honoré“ skanėstų kviečia ir pasaulinės klasės virtuvės šefas Arnaud Faye.

Restorano bei SPA erdvėse išlaikytas vientisas koloritas. Vandens kuriamą atpalaiduojantį pojūtį čia sustiprina vaiskaus mėlynumo baseinas, į erdvę organiškai įsiliejantys turkio melsvumo sienų atspalviai. Tiek miegamuosiuose kambariuose, tiek poilsiui skirtose viešosiose zonose gausu ovalių formų minkštųjų baldų, išskirtinių ovalių interjero detalių bei akiai malonių akcentų: paveikslų, knygų, veidrodžių, šviestuvų. „Le Roch Hotel & Spa“ priklauso „Design Hotels ™“ viešbučių grupei, vienijančiai apie 300 nepriklausomų viešbučių, daugiau nei 50 šalių visame pasaulyje. Šios grupės įstaigas jungia išskirtinio svetingumo idėja, kultūrinis autentiškumas, išskirtinis požiūris į dizainą bei architektūrą ir žmogaus poilsį svetur.

2017: 1 (100) I 53

i

DIZAINO KELIONĖS

Interjero kristalu spindesys Vieta: Bruklinas (Brooklyn), JAV Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 245 kambarių viešbutis (232 m²) Interjero dizaineris: Andrés Escobaras, „Escobar Design by Lemay“ Nuotraukos: Inessa Photography Tekstas: Julijos Belickienės

54 I 2017: 1 (100)

DIZAINO KELIONĖS

i

Yard“ bei karjeros ir technologijų centro „Metro Tech“.

Pasirinkta vieta byloja, jog viešbučio svečiais tampa verslo atstovai, technologijų specialistai, dažnai keliaujantys užsieniečiai. Žinoma, apsilanko ir įžymybės. „Norėjome, kad mūsų svečiai būtų sužavėti šia erdve: vos tik įžengę pajustų spindulingą, kerinčią ir svetingą atmosferą. Pasirinktas dizainas turėjo atspindėti nuolat kintančią šios miesto dalies transformaciją“, – teigia A. Escobaras, kalbėdamas apie viešbučio dizaino koncepciją.

Akivaizdu, jog renkantis interjero viziją, didelis dėmesys buvo skirtas prabangos keliamam spindesiui, žėrinčioms detalėms, įspūdingiems erdvės akcentams. Atsižvelgiant į lankytojų profilį, buvo pasirinkta rafinuota medžiagų apdaila.

I

nterjero dizaineris Andrés Escobaras kartu su savo kūrybine grupe „Escobar Design by Lemay“ sukūrė naują viešbučio „Holiday Inn“ dizaino platformą Niujorke (JAV), Bruklino rajone, Schermerhorn g. 300.

Neseniai duris atvėrusiame 14-os aukštų stiklo ir plytų pastate įrengti 245 svečių kambariai. Rafinuotas ir estetiškas statinio dizainas kviečia lankytojus įgyti visiškai naujos poilsio ir svetingumo patirties.

Viešbučių grupė „InterContinental Hotels Group (IHG)“, valdoma „NY Hotel Management“ administracijos, įsikūrusi netoli daugiafunkcio paslaugų komplekso „Barclays Center“, karinio jūrų laivyno „Brooklyn Navy

2017: 1 (100) I 55

56 I 2017: 1 (100)

Vestibiulis lankytojus pasitinka natūralia riešutmedžio sienų apdaila ir kvarcinėmis balintos kavos spalvos grindimis. Priimamojo erdvę puošia dekoratyvinė, apšviečiama, chromo ir metalo grotelių sienelė, fragmentiškai atsikartojanti liftuose. Įspūdingu pasikartojančiu vestibiulio akcentu tampa pagal specialų užsakymą pagaminti masyvūs, krištoliniai, prizmės formos sietynai, visomis kryptimis laužiantys šviesą ir į erdvę paskleidžiantys žėrintį kristalų mirgėjimą. Toks kabinamųjų sietynų akcentas ypač sustiprina prabangos ir trokštamo glamūrinio stiliaus įspūdį.

Dar vienas maloniai stebinantis dizaino elementas – žaliuojanti oranžerija, įsiliejanti į atriumą ir lankytojams dovanojanti gamtos apgaubtą poilsio kampelį.

Atriume sklinda natūrali dienos šviesa, vietomis pridengta apsauginėmis draperijomis: erdvėje blyksi švelnūs, ramūs šešėliai, organiškai krentantys pro stiklines lubas.

Atsipalaiduoti ir pailsėti viešbučio svečius kviečia puikiai įrengta treniruoklių salė ir žydrojo baseino zona su dekoratyviniais vandens kriokliais bei stikline lubų sienos pertvara. „Holiday Inn“ pastatas centrinėje Bruklino dalyje – vienas iš penkių šiuo metu įgyvendinamų „Escobar Design

by Lemay“ architektūrinių sumanymų Niujorke, skirtų svetingumui viešbučiuose puoselėti. Kūrėjų komanda šiuo metu rengia ir kelis kitus panašaus profilio projektus, kaip antai: „Hudson Yards“ viešbučio Manhatane (Manhattan), „Marriott Courtyard“, ALOFT viešbučių, „AC Hotel by Marriott“ viešbučio Kvinso rajone (Queens), „ALOFT & Element Hotel“ viešbučio Džono F. Kenedžio tarptautiniame oro uoste (JFK Airport) ir daugelį kitų žymiose Niujorko vietovėse, pavyzdžiui, „Greenwich Village“, „Times Square“, „Midtown“ ir kt.

Pasaulyje žinomas interjero dizaineris Andrés Escobaras yra „Andrés Escobar & Associates“ įkūrėjas ir partneris nuo 1989 m. Šiuo metu jis bendradarbiauja su „Escobar Design by Lemay“. Kūrybinė komanda daugiausia užsiima prabangių, pasaulinio garso projektų įgyvendi-

nimu, gyvenamosios bei komercinės paskirties interjerų dizainu. Pagrindinės vietos: Niujorkas (JAV), Monrealis (Kanada), Vidurinių Rytų regionas. Puikią pasaulinę reputaciją padėjo užsitarnauti charakteringi ir šiuolaikiniai urbanistinių vietų, viešbučių, pasaulinės klasės restoranų, taip pat prabangių gyvenamosios paskirties apartamentų bei parduotuvių interjerai.

Kartu dirbančios plataus profilio architektūrinių projektų įmonės „Andrés Escobar & Associates“, „Lemay“, „Escobar Design by Lemay“ užima tam tikrą architektūrinių projektų segmentą rinkoje ir pelno tarptautinį pripažinimą.

1957 m. įkurta architektūrines paslaugas teikianti firma „Lemay“ šiuo metu yra viena pirmaujančių Kanados kompleksinio dizaino paslaugų įmonių. Ji rengia architektūros, urbanistinio bei interjero dizaino, landšafto, inžinerinius projektus. „Lemay“ tarp geriausiųjų pasaulinės architektūros biurų „World Architecture (WA)“ užima 79-ą vietą, yra pelniusi daugiau nei 300 įvairių kūrybiškumo bei dizaino apdovanojimų Kanadoje ir įkūrusi 10 architektūrinių biurų įvairiose pasaulio šalyse.

2017: 1 (100) I 57

Egzotika Druskininkuose

Pirmasis Lietuvoje ypatingo rytietiško stiliaus SPA viešbutis „Flores“ Jūsų laukia Druskininkuose.

Galimybė pailsėti pernai vėlų rudenį Druskininkuose pradėjusiame veikti viešbutyje „Flores“ pritraukia vis daugiau žmonių – egzotišką viešbutį noriai renkasi svečiai iš Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Baltarusijos bei turistai iš kitų kraštų, tačiau gausiausią klientų būrį sudaro mūsų šalies gyventojai. Balio salą savo interjeru primenančio „Flores“, praeitų metų pabaigoje papildžiusio sveikatinimo ir poilsio centro „Aqua“ paslaugų kompleksą, užimtumas pranoko lūkesčius.

58 I 2017: 1 (100)

Išskirtinis objektas traukia klientus, ieškančius naujovių ir pirmenybę teikiančius įdomiai aplinkai, paslaugų visumai, jų kokybei.

Neįprasta lietuvio akiai aplinka, rytietiška dvasia, interjero detalės, nukeliančios į Balio salą Indonezijoje: nuo įspūdingo rašto smulkiausio akmenėlio iki rankomis pagamintų, iš egzotiškų Tolimųjų Rytų atplukdytų baldų ar šviestuvų...

Smiltainis, marmuras, medis – natūralios apdailos medžiagos viešbučio svečius užburia švelniais žemiškais atspalviais ir sukuria išskirtinumo pojūtį. „Flores“ žiemos sode į sienas sugulę jūros nuskalauti akmenėliai, kolonas juosiantys

dizaino kelionės

bambukų vamzdeliai, tarsi paukščių lizdai palubėse nutūpę šviestuvai, mozaikoje „In Vivo“ sustingę jūros gelmių gyventojai priverčia pasijusti tarsi už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Įvairiausiais ornamentais išraižytos smiltainio skulptūros primena Indonezijos šventyklų didybę, akį traukia ryškių atogrąžų spalvų, 36 m2 natūralių augalų siena, raminamai veikia vandens čiurlenimas, o arbatos prisėsti išgerti kviečia išraiškingo stiliaus pinti krėslai...

Kambariuose rankos tiesiasi paglostyti iš bananų lapų ar nendrių supintų kilimų, lovūgalius puošiančių medžio gabalėlių mozaikų. Plonyčio metalo šviestuvų ažūruose žaidžia šviesos atspindžiai, pėdas maloniai kutena natūralūs kilimai... Marmuriniuose vonios kambariuose stebina ypatingų formų kriauklės, išskaptuotos iš marmuro arba iš itin tvirto, žemėje šimtmečiais gulėjusio medžio. SPA centre atliekamos veido puoselėjimo procedūros, kūno kaukės ir programos, ritualai dviem, masažai ir hidroterapinės procedūros.

Ypatingame žiemos sode su gyvų augalų ir krioklį imituojančio bėgančio vandens siena laiką leidžia ne tik viešbučio svečiai, bet ir vandens parko lankytojai, užsukantys įsiamžinti nuotraukoje arba pasimėgauti arbatos puodeliu.

i

Viešbutis „Flores“ – naujausia didžiulio Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro „Aqua“ dalis. Šio centro pranašumas – galimybė pasiūlyti įvairių paslaugų ir pramogų vienoje vietoje. Be viešbučio „Flores“, „Aqua“ centre įsikūręs vandens parkas, viešbutis „Aqua“, gydykla, SPA centras, konferencijų salės, sporto klubas, naktinis klubas, boulingas ir biliardas, restoranas. ​Gausus ir įvairių grupių klientų poreikius atitinkantis vienoje vietoje teikiamų paslaugų rinkinys atpalaiduoja ilsėtis atvykusius žmones nuo nereikalingų rūpesčių.

2017: 1 (100) I 59

i

kūrybinės dirbtuvės

Kokios spalvos (tavo) šešėlis?

Tekstas: prof. arch. Dalia AdomonienėS Nuotraukos: autorės ir VDA Interjero dizaino IV k. stud. Ričardo Bertašiaus

ražia tradicija, šviesos projektais pagyvinančia tamsiausią ir niūriausią metų tarpsnį – lapkritį, galėtų tapti šiemet jau antrąkart VDA Interjero dizaino katedros surengta studentų praktika ir kūrybinės šviesos dirbtuvės Nidos meno kolonijoje. Šįkart jų laikas sutapo su Neringos miesto 55-ųjų metinių švente, todėl dirbtuvių darbotvarkė ir užduotys skirtos ŠEŠĖLIUI, buvo ekspromtu parengtos taip, kad Kolonija šventės proga galėtų pakviesti neringiškius ir jų svečius į vieno vakaro nuotaikingą šviesos instaliacijų parodą savo didžiojoje salėje bei Kolonijos prieigose.

Tarptautinio masto šviesos dizaineris Malcolmas Innesas, šiuo metu turintis šviesos dizaino studiją www. lightartist.co.uk, stambiausius savo apšvietimo projektus (Kopenhagos opera, Abu Dabio Didžioji mečetė, Barachaso (Barajas) oro uostas Madride) įgyvendinęs su pirmaujančia pasaulyje apšvietimo firma „Speirs & Major“, www.speirsandmajor.com, lygiagrečiai jau 20 metų dėsto Edinburgo Neipyro (Napier) universitete. Šis išskirtinis kūrybinės bei pedagoginės patirties, taip pat asmeninių savybių derinys yra jo vedamų dirbtuvių sėkmės ir išskirtinio populiarumo pagrindas.

Unikalus dirbtuvių vadovo profesinis bagažas, įvairialypė patirtis tiek architektūrinio apšvietimo, tiek šviesos meno srityse, gebėjimas be mažiausios įtampos sukurti itin darbingą trumpalaikio didelio projekto atmosferą (neskaitant kelionės, įsikūrimo, išsikėlimo, – viso labo 3 dienos), išskirtinė Nidos kolonijos aplinka ir puikios buities bei darbo sąlygos – optimalus rinkinys studentų kūrybiškumui pažadinti ir fantazijai išlaisvinti. Dirbant tiek su profesionalams skirta, tiek buityje naudojama apšvietimo įranga buvo galima įsitikinti, kokių paprastų priemonių kartais užtenka netikėčiausioms idėjoms įgyvendinti. Greito idėjų įkūnijimo patirtis, atradimo ir sėkmės skonis, pajaustas bai-

60 I 2017: 1 (100)

gus darbą, ugdo jaunų asmenybių savivertę ir pasitikėjimą savo kūrybine potencija.

Dirbtuvėse, į kurias tenka daryti norinčiųjų atranką, be ID studentų, dalyvavo 9 kitų specialybių studentai iš 7 VDA katedrų, vyresniųjų kursų bakalaurai bei magistrantai, taip pat svečiai iš Estijos ir Latvijos, atvykę per Šiaurės šalių aukštųjų meno mokyklų mainų programą. Plataus spektro projektų (nuo architektūrinio apšvietimo iki stambaus masto trumpalaikių šviesos instaliacijų), koncentruotų paskaitų ir praktinių eksperimentų rezultatas – 7-ios atrinktos ir įgyvendintos 5-ių studentų grupių šviesos instaliacijos eksponuotos didžiojoje Kolonijos salėje ir 6-ios demonstracinės M. Inneso bei „Gaudrės“ technologo S. Rinkevičiaus instaliacijos su videoprojekcijomis. Šviesos instaliacijos žanras neleidžia pasitelkus mėgėjišką fotografiją (prof. D. Adomonienė, R. Bertašius, ID 4 k. – pora fotomedijos studentų papildomai veiklai laiko neturėjo) pilnavertiškai iliustruoti ekspozicijos visumos: pusė instaliacijų interaktyvios, greičiau jau filmuotinos, o šviesos scenografijos tamsoje reikalauja kitokios fiksavimo fototechnikos. Šios dirbtuvės nebūtų įvykusios be antrus metus Interjero dizaino katedrai įranga talkinančios „Gaudrės“ firmos ir technologinės bei tiesiog fizinės S. Rinkevičiaus, patyrusio apšvietimo specialisto ir technologo, pagalbos kuriant instaliacijas.

Nuo Interjero dizaino programos atsiradimo pradžios natūrali ir dirbtinė šviesa kaip savarankiškos semestro kompozicijos užduotys papildomos technologiniu apšvietimo kursu, susietu su semestrine projektavimo užduotimi.

Kintant aplinkai ir atsirandant naujoms galimybėms, ne pirmi metai diskutuojama apie jų dėstymo metodiką. Šviesos projektams daugiau nei kuriai kitai projektavimo sričiai būtina gyvo eksperimento, testavimo ir realios patirties

Trianglum

Orbis

sudedamoji. Būtent šia tema katedroje senokai vykstanti diskusija buvo paskata šviesos dirbtuvėms inicijuoti. Reali aplinka už Akademijos sienų taip pat liudija, kad ne tik VDA Interjero programa turi kur tobulėti: stokojame apšvietimo kultūros, neretai akivaizdžios ir platesnio profilio profesionalaus išmanymo spragos. Skirtingų studijų krypčių studentų susidomėjimas dirbtuvėmis – per konkursą į jas pateko monumentalistai, kino scenografė, fotomedijos, architektūros, menotyros, dizaino studentai, liudija, jog neabejotinas (galbūt laisvai pasirenkamos) tokios krypties aukštojo mokslo disciplinos poreikis, tarpdisciplininiai ryšiai su technologinėmis specialybėmis, kurios yra šviesotechnikos pagrindas.

Apšvietimo projektavimo spektras labai platus: nuo buitinių interjerų iki renginių ir (ar) meninių instaliacijų, muziejų, ugdymo ar gydymo įstaigų, stambių visuomeninių objektų bei miesto erdvių, gatvių apšvietimo. Atviroje šviesos dirbtuvių įžanginėje paskaitoje, vykusioje VDA, Malcolmas Innesas kaip pavyzdį pristatė Edinburgo senamiesčio kamerinių erdvių apšvietimo projektą, vykdomą kartu su miesto savivaldybe ir vietos gyventojais. Pastarieji yra užsakovai ir užduoties formuotojai. Svečias pasakojo apie labai svarbius psichologinius šviesos ir apšviestumo poveikio aspektus. Dirbtinės šviesos fenomenas, kaip ir visos revoliucinės technologijos, sukūrė mums alternatyvų naktinį pasaulį, kuriame jau gyvename, tačiau kurio dėsnių ir tikrojo poveikio žmogui toli gražu neįvertiname.

Atliekami tyrimai, daromi atradimai. Gyvybiškai reikalingi informacijos mainai. Projektuotojai ir menininkai turi išmanyti, su kokia medžiaga dirba, žinoti apie jos galimybes ir poveikį. Technologai laimėtų turėdami partnerius, apdovanotus įgimta ir (ar) išlavinta intuicija, kuri dažnai tikslesnė už laiko nepatikrintus matavimo metodus ir geriausiai nurodo sėkmingos veiklos kryptį.

Linea

Būvio daviklis Linea

Šviestuvų salonai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje www.gaudre.lt www.vindo.lt

i

rekomenduojame

Prisilietimu juntama kokybė

90 proc. TECE gaminamų produktų nematyti patalpose, tačiau be jų nebūtų įmanoma sukurti tokių jaukių ir elegantiškų interjerų, kokie mėgstami šiandien. Tai, kas paslėpta sienoje, lemia interjero funkcionalumą bei estetiką, todėl TECE vandens inžinerinių sistemų dalys yra dizaino objektai. Daugelis jų apdovanoti tarptautiniais prestižiniais apdovanojimais („Red Dot“, IF ir kt.).

Tik 10 proc. produkcijos yra matoma. Tai vandens nuleidimo plokštelės bei mygtukai, sujungiantys sistemų funkcionalumą su estetika.

1955 m. Vokietijoje įkurta TECE išaugo į plačiai pasaulyje žinomą bendrovę. Ji vertinama už kokybę ir yra laikoma savo srities inovacijų lydere. TECE kultūra paremta kas kartą sau ir aplinkiniams keliamais klausimais: kokių sprendimų nori ir tikisi vartotojai, architektai bei inžinieriai, ką naujo galima sukurti ir pagaminti geriau, patogiau, gražiau?

Maža, bet reikšminga detalė Vandens nuleidimo plokštelės ir mygtukai, regis, paprasta detalė, tačiau, žiūrint šio gamintojo akimis, ji – ypatingo dėmesio ir pastangų verta interjero dalis.

Prietaisų vertė ir kokybė yra ne tik matoma, bet juntama liečiant ir net klausant. Panašiai kaip aukščiausios klasės automobilio. Sunkios jo durys užsidaro lengvai ir tyliai. Vien iš to gali pajusti kokybę.

Kurdami vandens nuleidimo plokšteles TECE konstruktoriai siekė panašaus efekto. Visais atžvilgiais aukštos kokybės produkto įspūdį kelia kokybiškos medžiagos, tvirtos konstrukcijos ir estetinė išvaizda. „Naują vandens nuleidimo plokštelę pradedame kurti įsivaizduodami save vartotojo vietoje. Niekas neturi barškėti, klibėti, sukiotis, prisilietimas turi būti lengvas ir malonus, – pasakoja bendrovės naujų produktų kūrėjas Martinas Feldmanas. – Prie vieno stalo susėda skirtingų sričių specialistai, mūsų darbuotojai, tiekėjų atstovai, turintys skirtingos patirties ir žinių. Pavyzdžiui, tokių diskusijų rezultatas – vandens nuleidimo plokštelė, ant kurios nelieka pirštų atspaudų, – plieninė „TECEsquare“.

Dizainas, mūsų požiūriu, turi būti toks, kad nepasentų per artimiausius 20 metų, nes tiek vidutiniškai tarnauja vonios kambarys.“ TECE vandens nuleidimo mygtukų asortimentas – 250 rūšių.

„TECElux mini“ Naujausia vandens nuleidimo plokštelė – „TECElux mini“. Elektroninis vandens nuleidimo mygtukas, skirtas to paties gamintojo bakeliams. Jį užtenka vos priliesti. Plokštelėje įmontuotas judesio jutiklis įjungia mygtuko apšvietimą, kai žmogus įeina į vonios kambarį ar prie jo priartėja. Ši funkcija labai praverčia naktį. Mygtuko apšvietimo visiškai pakanka, nereikia degti nemaloniai išbudinančios šviesos. Negana to, plokštelė yra programuojama, nuotoliniu būdu galima nustatyti jos jautrumo lauką, šviesos intensyvumą bei trukmę, jei reikia – vandens nuleidimo periodiškumą. „TECElux mini“ yra stilinga, visiškai plokščia šiuolaikiško, modernaus interjero dalis, gaminama iš balto arba juodo stiklo, neturinti jokių matomų ar ranka juntamų siūlių. www.tece.lt

62 I 2017: 1 (100)

2017: 1 (100) I 63

i

rekomenduojame

Dolce Stil Novo estetika Naujoji „Smeg“ kolekcija Dolce Stil Novo buvo pristatyta vienoje reikšmingiausių tarptautinių parodų „Eurocucina 2016“. Ši linija pasižymi priešpriešų derme: tamsos ir šviesos, funkcionalumo ir estetikos. Dizaino bei stiliaus naujovės, pabrėžiančios buitinių prietaisų svarbą, suteikia jiems išskirtinį vaidmenį mūsų namuose. Kolekcijoje itin platus orkaičių, daugiafunkcių stalčių, dujinių viryklių, indukcinių bei mišrių kaitlenčių, gartraukių, vyno šaldytuvų, kavos aparatų pasirinkimas. Galimos pačios įvairiausios jų kombinacijos. Dar viena Dolce Stil Novo estetinė naujovė – galimybė pritaikyti medžiagą, spalvą ir šviesą prie patalpos paviršių bei interjero detalių. Vienspalviai prietaisai įgyja estetinę vertę dėl vario ar nerūdijančio plieno apdailos, pabrėžiančios produktų stiklinio fasado kraštus ir horizontales, suteikiančias jiems subtilaus rafinuotumo.

Dėl technologinių ypatumų dažniausiai gaminami minimalistinio dizaino prietaisai, tačiau naujoji „Smeg“ linija pateikė kitokią interpretaciją, todėl buvo išvengta formalumo ir sukurti elegantiški gaminiai.

Orkaitės Dolce Stil Novo orkaitė atrodo itin patraukliai dėl vientiso stiklo – maistas joje matomas visą kepimo laiką. Orkaitėje įrengtas specialus apšvietimas bei spalvotas jutiklinis ekranas, kuriuo lengva kontroliuoti prietaiso funkcijas.

Unikalu tai, jog orkaitės rankena „nematoma“. Jei norime atidaryti orkaitę, tereikia ją spustelėti. Galime rinktis iš trijų modelio versijų.

Kaitlentės Šios kolekcijos dujinės kaitlentės su žiedinės liepsnos degikliais, patentuotais „Smeg“ gamintojo, yra gerokai efektyvesnės. Titanu padengti nerūdijančio plieno puodų laikikliai yra atsparūs karščiui ir ilgaamžiai. Įprasti kaitlentės puodų laikikliai gali būti pakeisti laikikliais su miniatiūrinėmis paukščių, drugelių, lapų ir vaisių skulptūrėlėmis, atspindinčiomis kūrybišką sielą ir sustiprinančiomis maisto bei meno artumą. Indukcinių kaitlenčių paviršius yra vientisas, be jokių bereikalingų chromuotų detalių,

papuoštas variu ar nerūdijančiu plienu. Subtiliai pilkšvas valdymo simbolių atspalvis ir balta LED šviesa suteikia rafinuotumo ir galantiškumo.

Daugiafunkciai stalčiai Siekdama maksimaliai įprasminti pagrindinius virtuvės prietaisus, „Smeg“ siūlo įvairias funkcijas atliekančius stalčius (įprastas, pašildymo, someljė), vizualiai neišsiskiriančius iš bendro konteksto dėl kolekcijai būdingo stiklinio fasado bei vario ir nerūdijančio plieno apdailos.

Kavos aparatai Dolce Stil Novo serijos kavos aparatai atrodo taip, lyg būtų išlieti iš juodo stiklo ir įrėminti variu ar nerūdijančiu plienu. Baltos foninės LED šviesos apsuptas jutiklinis ekranas leidžia kontroliuoti daugybę funkcijų. Kavą galima ruošti įvairiais būdais, pagal individualius poreikius.

Gartraukiai Išpopuliarėjusi virtuvių tendencija naudoti platesnius nei standartinio 60 cm gylio maisto gaminimo paviršius paskatino „Smeg“ sukurti gartraukius, išnyrančius iš paties stalviršio. Tokie gartraukiai gali išsikilti 350, 400 ar 500 mm, o jų nenaudojant matoma juodo stiklo ar nerūdijančio plieno juosta be jokių chromuotų detalių.

Vyno šaldytuvai Siekdama maksimaliai įvertinti ir išsaugoti geriausias vyno savybes, bendrovė „Smeg“ siūlo vyno šaldytuvus, kuriuose įdiegtos pačios naujausios technologijos. Ištyrus chemines ir biologines vyno savybes, juose sukurtas tobulas mikroklimatas. Vienas didžiausių kolekcijos vyno talpyklų privalumų – tiesiai ant durelių įtaisytas jutiklinis ekranas, kuriuo galima programuoti atitinkamus režimus, atsižvelgiant į aplinkos temperatūros pokyčius. Pačios lentynos pagamintos iš ąžuolo. Prireikus, jas galima išimti.

Sukurta ir pagaminta Italijoje, Dolce Stil Novo kolekcija suformavo naujas buitinės technikos dizaino gaires ir dar kartą pasiūlė patirti aukštos klasės „Smeg“ virtuvės privalumus, kokybę, technologinę pažangą ir pridėtinę vertę mūsų namuose.

64 I 2017: 1 (100)

i

rekomenduojame

Nauja „Lono“ čiužinių kolekcija dizainerė Rasa Balaišė / RASA deSIGN

Kokia pagrindinė čiužinių kolekcijos idėja?

Kadangi lovas ir čiužinius gaminančios įmonės „Lonas“ išskirtinumas – kruopštus rankų darbas ir aukščiausias komfortas, tad ir čiužinių kolekcijos idėja įkūnija būtent tokius bruožus. Idėją sudaro keli atskaitos taškai: natūralumas, gamtos dvelksmas ir pagarba lietuviškoms tradicijoms.

Kurdami šią kolekciją, ieškojote atitinkamų audinių tiekėjų, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad reikiamus audeklus nusprendėte sukurti patys.

Kokius reikalavimus jiems taikėte?

Norint įgyvendinti užsibrėžtus sumanymus, mums prireikė trijų skirtingo spalvinio intensyvumo audinių su natūraliu lino pluoštu, turinčių melanžo struktūrą ir nedažyto lino atspalvius. Tokių medžiagų neradome pas jokius čiužiniams skirtų audinių tiekėjus. Nesinorėjo aukoti idėjos, tad teko ieškoti gamintojų, galinčių įgyvendinti kūrybines mintis ir pagaminti audinius pagal autorinį užsakymą.

Kokie kūrybiniai ir technologiniai eksperimentai lydėjo Jus per visą procesą? Kokie buvo svarbiausi kolekcijos atradimai? Įdomiausia buvo įveikti iššūkius. Buvo ne vienas atvejis, kai pradžioje išgirstas „ne, taip neįmanoma“, po atkaklių alternatyvų paieškų virsdavo teigiamu atsakymu. Vienas atradimų buvo Nacionalinio muziejaus fonduose rasti senųjų lietuviškų čiužinių (taip vadinamų „šienikų“) užvalkalai: jie labai pasitarnavo pagrindžiant vizualią naujųjų čiužinių išraišką.

Specialiai „Lonui“ suprojektuoti audiniai išsiskiria nevienalyte spalvos struktūra (melanžo „raibumo“ efektu). Kodėl pasirinktas būtent toks stilistinis sprendimas?

Melanžo efektas – tai viena pagrin­dinių gamtoje vyraujančių išraiškų. Kitas svarbus veiksnys – praktiškumas. Tai ypač aktualu ilgai naudojamo gaminio paviršiui. Kartu siekiau, kad „Lono“ gaminami čiužiniai kažkuo išsiskirtų iš kitų, tad šiuo atveju melanžas tapo dar ir savitumo charakteristika.

„Tyla“ – spyruoklinis, itin pralaidus orui; „Harmonija“ – viskoelas­tinis, tobulai prisitaikantis prie kūno formų; „Mūza“ – lateksinis, išskirtinio komforto čiužinys.

Pati audinių kolekcija turi tam tikrų sąsajų su mūsų tautine tapatybe, laiko patikrintomis vertybėmis, gamtos motyvais. Kodėl kuriant šią kolekciją tai Jums buvo svarbu?

Gyvename aštrių paradoksų laikmetyje. Iš vienos pusės – technologinis progresas, globalumas, iš kitos – vis didėjantis poreikis atsigręžti į lokalumą, lėtesnio tempo kultūros formavimą. Praeities patirtį ir laiko tėkmei nepavaldžios gamtoje užkoduotos darnos veiksnius pasitelkiau norėdama sukurti nevienadienius gaminius.

Naujojoje kolekcijoje karaliauja linas: čiužinių ir pagalvių užvalkaluose, vaikiškuose čiužinukuose, buvo sukurtas dar ir papildomas gaminys – 100 proc. lininis antčiužinis „Linė“. Kokios šios medžiagos savybės svarbiausios geram miegui?

XX a. viduryje laikinai iš arenos pasitraukęs linas į dabartinį gyvenimą sugrįžta su nauja jėga. Linas yra svarbus archetipinis ženklas mūsų tautos istorinėje atmintyje. Be to, linas puikiai tinka miego kokybei pagerinti dėl nepriekaištingų antibakterinių ir antia­lerginių savybių. Jis gerai sugeria ir greitai išgarina drėgmę.

Kolekcijoje dominuoja tiesių dygsniavimo linijų raštas, minimalistinis dizainas. Kodėl pasirinktas būtent toks raštas ir stilius?

Toks raštas – menama stilistinė sąsaja su mūsų tradicija. Būtent dryžuoti, grubaus audimo audiniai buvo būdingi dabartinių čiužinių pirmtakams „šieniukams“. Čiužinių užvalkalai, paly­ginti su visa kita tekstile, buvo gana kuklūs. Savamokslių amatininkų for­muojama namų aplinka pasižymėjo racionalia logika – iš tiesų, kam puošti gaminį, kuris nematomas? Šia logika vado­vavausi kurdama ir naujus čiužinius: atsisakiau visko, kas nėra būtina, ir palikau tik esminius dalykus.

Didelis dėmesys kolekcijoje skiriamas paties čiužinio vizualumui, trispalvei čiužinių gradacijai. Kokia paties čiužinio vidaus konstrukcija? Kaip ji siejasi su spalviniu kolekcijos aspektu?

Kaip siejate vizualią čiužinio estetiką su gero miego kokybe, komfortišku poilsiu? Kodėl buvo svarbu sukurti estetišką produktą?

Čiužinių kolekcijos pavadinimas „Trispalvė“ – daugiaplanė užuomina. Tai ne tik nuoroda į Lietuvoje sukurtus ir pagamintus produktus. Ši spalvinė gradacija padės pirkėjui lengviau išsirinkti tinkamiausią čiužinį. Trys spalvos atitin­kanka trijų pagrindinių čiužinių gamyboje naudojamų konstrukcijų:

Estetikos veiksnys kuriant dizainą aukščiausio komforto produktus gami­ nančiai įmonei „Lonas“ buvo besąlygiškai svarbus. Čia formulė paprasta: estetika yra būtina harmonijai sukurti, o harmonija savo ruožtu pagerina poilsio kokybę.

66 I 2017: 1 (100)

2017: 1 (100) I 67

Kiri medžio masyvas – nauja gamtos jėga Kiri medis baldų gamyboje tokia pat revoliucija, kaip anglies pluoštas – lėktuvų.

Naujovę pristato žinomiausias Vokietijos baldų gamintojas hülsta, garsėjantis nepriekaištinga kokybe, inovatyviu dizainu ir technologiniais pasiekimais baldų gamybos srityje. Ši inovacija bus pristatyta 2017 m. tarptautinėse „imm cologne“ ir „Salone de Mobile“ parodose.

Vytenio g. 20, Vilnius (8 5) 219 4836 info@easebaldai.lt www.easebaldai.lt

rekomenduojame

Neįprastai šviesus ir tvirtas medis iš Azijos, kuris puikiai auga ir Europoje. Iš japonų kalbos žodis kiri – lengvinantis naujų idėjų realizavimą. Kiri medžio masyvo šerdis įkūnija modernių hülsta baldų vertybes. Nesenstantis dizainas ir aukšto lygio meistriškumas, transformuojantis šią tvarią žalią medžiagą į puikius baldus, kuriais hülsta dar kartą demonstruoja atsakomybę už gamtos išteklius.

Tvarumas

Ateitis – šviesi ir tvirta Kiri medis jau įrodė savo vertę burlenčių, muzikos instrumentų ir kimono drabužių gamyboje. hülsta bendrovė jau kurį laiką naudoja jį kruizinių laivų apdailai.

Dabar atėjo metas kiri panaudoti ir baldų gamybai. Šis šviesus medis puikiai tinka tiek sudėtingiems gamybos ir apdorojimo procesams, tiek ant sienos kabinamiems objektams ar baldams, kurie turi būti lengvai stumdomi.

Kiri medis – lengvas, todėl transportuojant žaliavas ir produktus į aplinką išskiriama mažiau anglies dvideginio. Medis užauga per palyginti greitą laikotarpį, tačiau yra tvirtas bei ilgaamžis. Kiri kombinacijos su kitomis natūralaus medžio faneruotėmis sumažina brangių medienos išteklių suvartojimą.

Kiri yra prigimtinai stabili ir vientisa natūrali medžiaga, kurios deformacijos tikimybė sąlyginai nedidelė, todėl puikiai tinka ilgaamžių baldų kūrimui ir gamybai.

Šviesumas

Kiri puikiai pasirūpino gamta – jis atsparus liepsnai ir ugniai, taip pat drėgmei, skilimams ir parazitams.

Kiri yra lengvo svorio mediena, tinkanti logistikai, gamybai ir surinkimui. Ši natūrali medžiaga leidžia kurti naujas architektūrines formas – o baldai iš šio medžio lengvai kabinami ant sienų.

Kokybė

Saugumas

i

i

DIZAINO KELIONĖS

PIRMoJI TARP LYGIŲJŲ

Tęsiame pasakojimą apie žymių moterų indėlį į pasaulinę dizaino ir architektūros raidą. Prisipažinsiu: nors Gae Aulenti (1927–2012) vardą XX a.

Italijos dizaino kontekste girdėjau ne vieną kartą, kūrėjos moteriška prigimtimi galutinai įsitikinau tik tuomet, kai išvydau keletą žinomų jos kūrinių Milano trienalės rūmuose surengtoje parodoje „Moterys dizaine“. Toks netikėtas atradimas paskatino smarkiau susidomėti žymiosios XX a. vidurio Italijos menininkės kūryba – juolab tais laikais moters profesinė sėkmė dizaino srityje buvo

G

aetana (Gae) Aulenti gimė šiaurės rytų Italijos Friulio (Friuli) regiono Palacolo delo Stlelos (Palazzolo dello Stella) miestelyje. 1954 m. baigusi studijas žymiausioje Italijos dizainerių kalvėje – Milano politechnikos universitete (iš 20-ties tų metų laidos architektų buvo tik dvi moterys), ji pradėjo profesinę karjerą, kurdama tiek privačius, tiek verslo interjerus tokioms žinomoms bendrovėms kaip FIAT, „Olivetti“, „Pirelli“ ir „Knoll International“. Lygiagrečiai ji pradėjo verstis ir pramonės gaminių dizainu, juolab universitetas suteikė pakankamai šios srities

žinių. Netrukus jos užsakovais tapo tokios žinomos įmonės kaip „Fontana Arte“, „Artemide“, „Kartell“, „Poltrona Frau“. Gaetanos darbų stilistiką smarkiai paveikė vyraujančios vėlyvojo funkcionalizmo tendencijos ir populiarios to meto medžiagos – spalvingi plastikai, lenkto metalo konstrukcijos ir pan. Daugelis šviestuvų bei sėdimųjų baldų projektų primena Aulenti bendražygių Joe Colombo, Achile’o Castiglioni, kitų žinomų italų dizainerių kūrybą. Kai kurie objektai buvo kuriami kaip sudėtinės autorinių interjerų dalys – pavyzdžiui, gėlės žiedą primenanti

veikiau išimtis nei taisyklė.

Parengė: Jonas Malinauskas

70 I 2017: 1 (100)

Stalinė lempa Pipistrello (1965 m.), gam. „Martinelli Luce“

Stalas Tour, 1993 m.

DIZAINO ISTORIJA

Šviestuvas Giova (1964 m.), gam. „Fontana Arte“

stalinė lempa savotišku pavadinimu Pipistrello (liet. „Šikšnosparnis“) buvo specialiai sukurta firmos „Olivetti“ Paryžiaus ofisui (1965), bet po to tapo savarankišku objektu ir ilgą laiką buvo gaminama bendrovės „Martinelli Luce“. Pasitaikė ir savo laiką gerokai pralenkusių kūrinių, kaip antai, šviestuvas Giova (1964 m.) sujungė stalinės lempos ir stiklo vazos bruožus, o masyvūs staliuko Tavolo con route (1980) ratai jau skelbė high-tech stiliaus pradžią. Vėliau baldų dizaine suskambo postmodernizmo gaidelės – pavyzdžiui, garsusis

Lauko fotelis Locus, (1964 m.), gam. „Poltranova“

i

Marmurinis stalas, 1965 m.

staliukas Tour table (1993) stebino vizualiniu lengvumu ir tariamu „dviratiniu“ nestabilumu. Beje, kai kurie iš minėtų objektų sėkmingai leidžiami iki šiol.

G. Aulenti nesibodėjo drąsių eksperimentų su naujomis, netikėtomis medžiagomis, taip pat ir savitų klasikos interpretacijų. Viena iš jos sukurtų Murano stiklo skulptūrų – Riccio (1972) – savaip atspindėjo populiarią tuo metu kosmoso temą ir bendrovės „Venini“ įmonėje buvo gaminama smulkiomis serijomis. Klasikos aukcionuose dar ir šian-

Odinė sofa (1970 m.), gam. „Knoll International“

Kavos staliukas Tavolo con route (1980 m.), gam. „Fontana Arte“

Plastikinė kėdė (1974 m.), gam. „Kartell“

2017: 1 (100) I 71

Gae Aulenti San Fransisko Azijos meno muziejaus statybos aikštelėje (2002 m.)

dien galima aptikti Gae suprojektuotų vienetinių staliukų iš rausvojo ar baltojo marmuro. Įgautą dizaino ir architektūros patirtį G. Aulenti sugebėjo metodiškai apibendrinti ir perduoti jaunesnėms kūrėjų kartoms. Baigusi doktorantūros studijas, ji kelerius metus dėstė architektūrinę kompoziciją Venecijos bei Milano architektūros mokyklose (1960–1967), paskiau kaip vizituojanti profesorė lankėsi Europos bei JAV aukštosiose mokyklose ir netgi tapo Amerikos interjero dizainerių asociacijos nare (1970). Jos nuoseklūs dėstymo metodai darė įtaką daugeliui to meto architektūros praktikų. Vėliau Gae pasitraukė iš pedagoginės veiklos ir kurį laiką ėjo Italijos Industrinio dizaino asociacijos (ADI) viceprezidentės pareigas.

Museum D’Orsay pagrindinė salė

Pirmasis žymus ekspozicijų architektūros laimėjimas buvo pasiektas 1964 m., kai Gae Aulenti sukurta tematinė galerija Arrivo al Mare (liet. „Atvykimas prie jūros“) XIII Milano trienalėje pelnė specialųjį apdovanojimą. Veidrodžių sistema, daug kartų atspindinti P. Picasso paveikslo reprodukciją, skleidė džiugią ir optimistinę nuotaiką. Ilgainiui Gae Aulenti „specializacija“ architektūros srityje tapo senųjų visuomeninių pastatų vertimas muziejais ir ekspozicinėmis erdvėmis.

Vienas žymiausių šios srities projektų – senosios Paryžiaus stoties Gare d’Orsay rekonstrukcija.

1900-ųjų Paryžiaus pasaulinei parodai architekto Victoro Laloux suprojektuotas pastatas tapo geležinkelio stotimi, o netrukus po Antrojo pasaulinio karo išvis nustojo veikti. Vienu metu

Ekspozicijos fragmentas Perudžos miesto oro uosto maketas (2009 m.)

buvo ketinama jį nugriauti, bet po audringų visuomenės protestų jis tapo aukcionų rengimo vieta, o 1978 m. šalies prezidento V. Giscard’o d’Estaingo iniciatyva pastatą buvo nuspręsta pertvarkyti į XIX a. dailės muziejų. Skliautinio tūrio rekonstrukciją rengusi architektų grupė ACT norėjo išsaugoti medžiagų ir detalių autentiką, o Gae Aulenti ryžtingai formavo ekspozicijų sales anuomet madinga postmodernizmo dvasia. Kaip pagrindinę judėjimo ašį ji išskyrė buvusį centrinį peroną, nuo kurio lyg šalutiniai bėgiai atsišakoja įėjimai ir laiptai į šonines terasas bei sales.

Interjero apdailai buvo panaudotas šviesus šiltų atspalvių kalkakmenis, atspindintis pro stiklo skliautus besiskverbiančią šviesą, išryškinantis skulptūrų siluetus ir vizualiai sujungiantis didžiulę ekspozicinę erdvę. Praėjus 86 metams po geležinkelio stoties atidarymo, pastatas, dabar žinomas visame pasaulyje kaip Museum D’Orsay,

72 I 2017: 1 (100)

Antikinės skulptūros ekspozicija Scuderie del Quirinale galerijoje

atnaujino savo veiklą 1986 m. gruodžio 1 d. ir iškart tapo viena garsiausių Prancūzijos sostinės įžymybių. Šio projekto sėkmė atvėrė duris ir kitiems panašaus žanro projektams: Nacionalinio šiuolaikinio meno ekspozicijai Žoržo Pompidu centre Paryžiuje, Scuderie del Quirinale kompleksui Romoje, Palazzo Grassi Venecijoje (paverstas meno muziejumi), San Fransisko menų bibliotekai (tapo Azijos meno muziejumi) ir kitiems ne mažiau įspūdingiems projektams, atliepiantiems savitą, postmodernizmo idėjomis paženklintą architektės kūrybinį braižą. „Gae Aulenti savaime buvo klasikos įsikūnijimas, menininkė, gebanti transformuoti istorines struktūras į šiuolaikines viešąsias erdves, išlaikančias tradicinio ir modernaus jausmingumo pusiausvyrą“, – taip apie architektės darbą atsiliepė Azijos meno muziejaus direktorius Jay Xu. Vienu paskutinių Gae

architektūros darbų tapo Perudžos miesto oro uosto išplėtimas 2011 m.

Dar viena, kiek netikėta architektės veiklos sritis – muzikos spektaklių scenografija. Labai mėgusi klasikinę muziką, asmeniškai pažinojusi tokius batutos grandus kaip Maurizio Pollini ir Claudio Abbado, ji sukūrė dekoracijas keletui muzikinių spektaklių bei operų; žinomiausia iš jų tapo G. Rossini operos „Kelionė į Reimsą“ scenografija, kartu su „La Scala“ teatro trupe ir C. Abbado orkestru apkeliavusi daugelį pasaulio scenų.

Jau pelniusi pasaulinį pripažinimą menininkė nesureikšmino savo personos, nepiktnaudžiavo įvaizdžio ekstravagancija. Kartą paklausta apie mėgstamus drabužių ženklus, ji atsakė, kad turi savą stilių, atitinkantį mobilų, kelionių sklidiną gyvenimo būdą, ir nenori apsikrauti pernelyg įpareigojančiais daiktais. „Net jei turėčiau „Armani“,

„Prada“ ar panašių kūrėjų drabužių, juos visus surikiuočiau griežtuoju „Aulentis“ stiliumi“, – juokavo jinai.

Gae Aulenti kūrybos platų tarptautinį pripažinimą liudija tokie apdovanojimai kaip Prancūzijos garbės legiono ordinas, Italijos Respublikos didysis kryžius už nuopelnus, Amerikos architektūros instituto garbės narystė, Japonijos architektūros imperatoriškoji premija, Rod Ailando dizaino mokyklos (JAV) garbės daktaro laipsnis ir daugelis kitų. Bet patį didžiausią apdovanojimą tikrąja to žodžio prasme architektei suteikė Milano valdžia: 2012 m. pradėjus plačią Garibaldžio stoties rajono rekonstrukciją miesto centre, viena iš naujai įkurtų aikščių buvo pavadinta Gae Aulenti vardu. Iš kitų architektų tokia garbė atiteko tik suomiui Alvarui Aalto (gal todėl, kad dėl dviejų pirmųjų pavardės „A“ raidžių jis visuomet atsidurdavo kiekvieno sąrašo viršuje).

Vienoje didžiausių Europoje architektūrinių intervencijų dalyvavo daugiau nei 20 bendrovių iš 8 pasaulio šalių; bendrąjį aikštės projektą atliko garsaus Argentinos architekto Césaro Pelli biuras.

Aikštės, o kartu ir viso Milano silueto akcentu tapo „UniCredit“ banko pastatas su bokštu, siekiančiu net 231 m aukštį. Pati aikštė, pakylėta 6 m virš žemės lygio, yra 80 m skersmens; ją puošia trys fontanai, įrengti atskirose cokolinėse ertmėse. Be to, aikštės lankytojus pasitinka originali skulptoriaus Alberto Garutti instaliacija – varinės „triūbos“, einančios gilyn per kelis automobilių aikštelės aukštus ir iškeliančios į paviršių Milano požemių garsus. Ši instaliacija, taip pat iš aikštės atsiverianti Milano dangoraižių panorama privilioja į Piazza Gae Aulenti daugybę turistų; jų keliskart pagausėja kiekvieną balandį, kai aikštė ir aplinkui esančios parodų salės įtraukiamos į Milano dizaino savaitės renginių verpetą. Taip didžiosios italų architektės atminimas kasmet įgauna vis naują prasmę.

Biurų pastatai Gae Aulenti aikštėje Milane

Skulptoriaus Alberto Garutti instaliacijos fragmentas

Aikštėje įrengti baseinai ir fontanai

2017: 1 (100) I 73

i

rekomenduojame

Šiuolaikinio italų dizaino

legendos

Daugiau informacijos www.idnhome.lt.

Italija – dizaino ir madų sostinė, stiliaus sinonimas. Šioje srityje ji pirmauja pasaulyje jau nuo Romos imperijos laikų. Tačiau svarbiausia, kad dizainas Italijoje nėra muziejinė vertybė ar tik knygose aprašoma sritis – jis nuolat tobulinamas ir puoselėjamas. O šiuolaikinės naujausios technologijos, mokslo pasiekimai dizaino objektams, architektūros šedevrams suteikia dar daugiau tobulumo ir funkcionalumo, būtino šiuolaikiniam žmogui.

Giovanni Ponti, Alessandro Mendini, Paola Navone, Rodolfo Dordoni, Francesco Rota – tai vardai garsių kūrėjų, kurių indėlis į Italijos dizaino istoriją nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų – itin ryškus ir reikšmingas. Kiekvieno jų kelias tobulumo link – savitas, paženklintas legendomis tapusiais kūriniais. Tai menininkai, kurių genialias idėjas įgyvendina nepriekaištinga kokybe, giliomis tradicijomis garsėjantys visame pasaulyje pripažinti gamintojai. Taigi šį kartą – apie juos, XX–XXI a. Italijos dizaino genijus ir ikoninius jų kūrinius.

Tekstas: KristinOS NoreikienėS Nuotraukos: gamintojų

Modernaus italų dizaino tėvas Giovanni Ponti Giovanni Ponti (1891–1979) – neabejotinai įtakingiausia XX a. Italijos dizaino figūra. Neretai jis vadinamas modernaus italų dizaino tėvu. Tai – architektas, dizaineris ir dailininkas, sukūręs tūkstančius baldų ir įvairių meniškų daiktų – nuo šviestuvų, kėdžių, krėslų iki keramikos dirbinių, net kavavirių.

1928 m. G. Ponti ėmė leisti žurnalą „Domus“ ir jam vadovavo beveik iki mirties. G. Ponti buvo vienas iš Monzos bienalės, Milano trienalės, Compaso dʼOro apdovanojimų rėmėjų. 1936–1961 m. dėstė Milano universitete, Architektūros fakultete.

1965 m. dizaineris sukūrė ikoninį fotelį „Dezza“ bendrovei „Poltrona Frau“. Kalbėdamas apie šį savo kūrinį, G. Ponti teigė: „Modernus krėslas turi būti tvirtas, tačiau grakštus, lengvai pastatomas ir visur tinkamas naudoti.“

lova „Lelit“

74 I 2017: 1 (100)

Fotelis „Dezza“

Eksperimentinio dizaino atstovė Paola Navone Elegancija ir ypatinga stiliaus pajauta išsiskirianti architektė bei dizainerė Paola Navone gimė 1950 m. Turine, tačiau jau daugybę metų savo namais laiko Milaną. 1973 m. ji baigė architektūros mokslus ir 1970–1980 m. dirbo „Alchimia“ grupėje kartu su Alessandro Mendini, Ettore Sottsassu ir Andrea Branzi. Maža to, XX a. 8-ajame dešimtmetyje P. Navone buvo viena iš eksperimentinio dizaino lyderių. Šiomis dienomis kūrėja bendradarbiauja su gausybe pačių žymiausių gamintojų, tarp kurių: „Armani“, „Knoll International“, „Alessi“, „Driade“, „Poliform“, „Molteni“ ir kt. Bendrovėje „Gervasoni“ ji dirba meno direktore. 2000 m. žymus Vokietijos žurnalas „Architektur & Wohnen“ ją paskelbė Metų dizainere.

P. Navone 2011 m. bendrovei „Poltrona Frau“ sukurta dvigulė lova „Lelit“ išsiskiria tuo, kad jos išvaizdą galima lengvai pakeisti, varijuojant galvūgalyje esančia atrama, kuri susideda iš dviejų atskirų dalių – savotiškų sparnų. Juos galima lankstyti, galvūgalį užveriant tarsi voką ir paslepiant po juo pagalves.

Šiuolaikinio italų dizaino atstovas Francesco Rota Francesco Rota – interjero ir produktų dizaineris, gimęs 1966 m. Milane, kur gyvena ir dirba iki šiol. 1994-aisiais jis baigė produktų dizaino specialybę La Tour de Peilz koledže Šveicarijoje. 1998 m. atidarė savo studiją ir ėmė dirbti skirtingose dizaino srityse: produktų, baldų, apšvietimo, biurų, renginių, gyvenamųjų namų ir kt. Tarptautinis bendradarbiavimas apima tokius žymius vardus kaip: „Arketipo“, „Driade“, „Fiat“, Knoll International“, „Lʼoreal Paris“, „Martini & Rossi“, „Mercedes Benz“, „Paola Lenti“ ir daugelį kitų.

2014 m. F. Rota bendrovei „Paola Lenti“ sukurta sofa „Move“ 2015 m. buvo įvertinta „Red Dot“ apdovanojimu už ypač aukštos kokybės dizainą.

Modulinė sistema „Move“ gali būti dviejų skirtingų aukščių, o sėdimoji dalis – trijų skirtingų gylių. Galimybė varijuoti sofos sudedamosiomis dalimis leidžia klasikinį baldą lengvai paversti modernia, neformaliai pasisėdėti skirta zona.

Kas gi bendra tarp šių Italijos dizaino genijų ir Lietuvos? Ogi tai, jog visus minėtus jų sukurtus baldus, taip pat dar daugiau interjero akcentų, netgi virtuvės reikmenų rasite užsukę į jau du dešimtmečius mūsų šalyje sėkmingai veikiantį ir garsiausiems Italijos gamintojams atstovaujantį IDN HOME saloną.

Sofa „Move“

Sofa „Hall“

Nuo architektūros iki mados – Rodolfo Dordoni Kamščiatraukis „Anna G.“

Idėjos meistras Alessando Mendini Vienas įdomiausių architektų, Europos postmodernizmo krypties atstovų yra Alessandro Mendini. Jo darbai išsiskiria labai aiškia idėja.

Kūrėjas gimė Milane 1931 m. Jam teko garbė vadovauti žurnalams „Casabella“, „Modo“ ir „Domus“. A. Mendini kūrybos laukas apima baldus, konceptualius interjerus, tapybos darbus, instaliacijas bei architektūros projektus. Tarptautinis bendradarbiavimas susijęs su tokiais gamintojais kaip „Alessi“, „Philips“, „Cartier“, „Swatch“ ir „Hermès“.

A. Mendini yra dizaino ir įvaizdžio konsultantas, dirba su įmonėmis, išsidėsčiusiomis visame pasaulyje – net Tolimuosiuose Rytuose. 1979 ir 1981 m. jis buvo įvertintas Italijos Compasso dʼOro apdovanojimu.

Prancūzijoje jis žinomas kaip menų ir humanitarinių mokslų kavalierius.

Jis – tituluotas Niujorko architektūros lygos narys, yra gavęs garbės daktaro laipsnį Milano politechnikume. „Mėgstu ironiją, man patinka žaisti, trokštu likti nuošalyje nuo retorikos – šį požiūrį stengiuosi išreikšti savo sukurtus daiktus paversdamas savotiškais žaislais, kuriuos galite drąsiai naudoti, net jei jau seniai suaugote“, – taip A. Mendini apibūdina nuotaiką, įkvėpusią jį sukurti vieną labiausiai atpažįstamų daiktų įmonei „Alessi“ – kamščiatraukį „Anna G.“, išsiskiriantį žaisminga moters forma. Nors kamščiatraukis sukurtas daugiau nei prieš 20 metų (1993 m.), jis vis dar gaminamas naudojant naujas spalvas ir medžiagas, dekoracijas. Maža to, iš „Annos G.“ jau išaugo visa „šeima“: šalia mažųjų kamščių, 2003 m. dizaineris sukūrė vyro formos butelių atidarytuvą, pavadintą „Alessandro M.“. Akivaizdu, jog tai – autoportretas. O galbūt dizaineris tik žaidžia dar vieną iš savo žaidimų?..

Vienas ryškiausių šiuolaikinio italų dizaino atstovų – architektas ir dizaineris Rodolfo Dordoni – gimė 1954 m. Milane, čia baigė ir architektūros mokslus. Jis kuria tokiems gamintojams kaip „Cassina“, „Driade“, „Flos“, „Flou“, „Kartell“, „Kettal“, „Poltrona Frau“, „Roda“, „Venini“ ir daugeliui kitų. Nuo 1995 m. R. Dordoni pradėjo bendradarbiauti su mados pasaulio įžymybėmis. Dabar jo sąraše puikuojasi „Dolce & Gabbana“, „Anteprima“, „Gerani“, „Valextra“, „Iceberg Jeans“ vardai.

1991 m. R. Dordoni nutarė prikelti naujam gyvenimui klasikinius baldus ir savaip juos interpretuoti. Tarp jų – klasikinė angliška klubinė sofa. Gamintojui „Driade“ minimalizmo klestėjimo laikotarpiu sukurta sofa „Hall“ įkūnija kertines vertybes, tokias kaip šeimyniškumas ir patogumas.

2015 m. pasirodė R. Dordoni miegamojo baldų kolekcija „Iko“, sukurta gamintojui „Flou“. Visi baldai išsiskiria dėmesį traukiančiu dizainu, aiškiomis, švariomis formomis bei linijomis, meistriška kokybe ir neįprastomis medžiagomis, kaip antai specialiai apdorotu plienu, prabanga dvelkiančia oda, marmuru ir bronza.

Kolekcija „Iko“

2017: 1 (100) I 75

i

Tendencijos

InteRjeRo tendencijos 2017 Nei per anksti, nei per vėlu aptarti pamažu įsivyraujančias interjero tendencijas, kurios visai netrukus užkariaus mūsų namus. Apibendrinant galima pastebėti, jog žmonės pradeda kiek pavargti nuo juos supančių technologijų ir stengiasi susikurti saugią aplinką, kurioje galėtų atsiriboti, pailsėti, atsipalaiduoti. Suformuoti tokią atmosferą padeda kai kurie spalviniai deriniai, tačiau tam tikri dizaino elementai vis dėlto pasižymi aktyvumu, smagumu, mobilumu ir spalvingumu. Tokie interjero tendencijų skirtumai atsirado dėl dviejų mūsų gyvenimiškų pomėgių: mėgautis namų šiluma bei jaukumu ir patirti nuotykius naujose vietose, kelionėse. Ši ideologija persikels į mūsų būstus 2017-aIsiais.

Parengė interjero dizainerė Gintautė Kisieliūtė Nuotraukos: Biennale INTERIEUR 2016 dalyvių gamintojų, v2com-newswire.com Remtasi: Gudy Herder

Wonderland (liet. Stebuklų šalis)

PABĖGIMAS. Populiariosiomis technologijomis persisotinę žmonės svajoja apie poilsį, todėl vis labiau trokš susikurti ramybės kampelį. Namuose atsiras puošybos elementų, sukuriančių jaukią, ramią atmosferą: atsipalaiduoti kviečiančių baldų, pavyzdžiui, gilių sofų, didžiulių fotelių, šezlongų, vilnonių kilimų, pufų, sėdmaišių. Baldų apstatymas tampa subtilesnis. Namų dekore vis daugiau ovalių formų, švelnių tekstūrų, organiškų medžiagų, padedančių sukurti malonią aplinką. Šilti, lengvi tonai, aptakios formos sukuria atsipalaiduoti padedančias kompozicijas. Kitąmet interjeruose išryškės gyventojų poreikis ir siekis susikurti harmoningą atmosferą.

KAITA. Nepaisant didžiulio noro pasislėpti nuo įtampos ir skubos, žmonių neapleidžia troškimas keliauti.

Dėl tos priežasties namuose atsiras klajokliško stiliaus elementų: kitų kultūrų dekoro, komfortiškų, funkcionalių ir praktiškų produktų, leidžiančių lengvai transformuoti aplinką ir ją pakeisti pagal savo nuožiūrą.

Juk nuotaiką veikia kiekvienos kelionės įspūdžiai.

Taigi itin padidės universalių dizaino objektų svarba ir išpopuliarės moduliniai baldai.

MINKŠTAS POILSIS: iki šiol dažniau pasitaikantys prašmatniuose viešbučiuose, aukšti, minkšti, gobelenu aptraukti lovūgaliai taps visų kasdiene svajone ir kiekvienų namų taisykle. Nesvarbu, kokia stilistika arčiau širdies – ar klasikiniai modeliai, neutralūs tonai, įsiuvai, ar pliušo, velveto gobelenai, lovūgalis taps stilingo miegamojo akcentu, suteikiančiu savotiškos prabangos.

76 I 2017: 1 (100)

Raktažodžiai: pabėgimas Šiaurės krantai kalnai ledynai

dangus ir debesys poema peizažas

Medžiagos: medvilnė vilna mineralai

kristalai skaidrus pluoštas

SPalvos: melsvA ledo balta lavos

šalta pilka alyvOS saulėlydžio gama

2017: 1 (100) I 77

Scanned (liet. skaidrumas)

KAMŠTIS. Ši apdailos medžiaga stilinga, suteikia būstui šilumos bei tekstūriškumo ir puikiai padeda sulaikyti garsą atvirai suplanuotuose butuose. Be to, kamštinė danga leidžia sukurti jaukius namų kampelius: galime prie sienos segti raštelius ar net puošybos priemones ir taip sušvelninti atmosferą.

BRANGAKMENIAI. Šiandien tokia paklausi pastelinė rausva bei melsva neilgai trukus bus išstumtos, nes interjeruose pasirodys metalo, galaktinių erdvių, žvaigždžių, debesų, kosmoso įkvėpti paviršiai. Blizgus metalas, grubus kvarco paviršius, lucito kristalas ar opalas suteiks žvilgesio ir intrigos. Perregimi audiniai, šilkas sukels lengvumo, romantikos, optimizmo pojūtį.

PAVIRŠIAI. Tekstūra taps kaip niekad svarbia interjero detale, nes leis namuose sukurti tiek jaukius kampelius, tiek modernias, darbui skirtas erdves ar įprasminti kelionių įspūdžius. Spalvingi metalai. Žalvaris, varis, auksas, sidabras, platina, nerūdijantis plienas – visa tai naudojama pabrėžiant jų blizgumą ar matiškumą. Vyraus žemiški, tačiau gyvybingi tonai, turintys stiprų ryšį su organinėmis medžiagomis, gamta (mediena, molis, marmuras, varis).

Raktažodžiai: rentgeno spindulių fotografija debesuotas skaidrus permatomas

šviesus lengvas subtilus trapus

Medžiagos: mistika apmušalai su 3D vaizdiniais tiulio audinys šilkas

popierius atspaudas grafinis piešinys

SPalvos: angliEs skaidri pilka išblukusi rausva

78 I 2017: 1 (100)

rausvai violetinė melsvA ledo

Raktažodžiai: kontrastas saviraiška totemas

nestandartinės formos potėpiai kompozicija

Medžiagos: viskozė šilkas mediena

vilna medvilnė audiniai su raštais ornamentai

SPalvos: juodos ir baltos derinys juoda išblukUSIO persikO

perlų baltumo pilki tonai šviesiai melsva

Collage (liet. koliažas)

TERAKOTA. Šiltos apdailos medžiagos, pavyzdžiui, terakotos plytos, išstums šiandien tokius populiarius šaltus bei šviesius tonus. Šios plytos, skirtingai nei 9-ajame dešimtmetyje, interjere pasirodys matiniu paviršiumi ir bus naudojamos kaip vonios kambarių pertvaros ar židinių apdailos medžiaga.

RETRO. 6-asis ir 7-asis dešimtmečiai grįžta ir primena apie savo privalumus. Šio laikmečio baldai, dekoro elementai puikiai randa vietą interjeruose. Šiuolaikiško dizaino kontekste retro stilistika vėl atskleidžia savo grožį ir atrodo moderniai, būtent todėl nemažai senų modelių vėl atsidūrė gaminamų produktų sąraše.

SUBTILUMAS. Vonios kambario naujiena – noras turėti didžiulius stalviršius ir praustuvus nuslopo. Numanoma, jog kitąmet išpopuliarės žavingi nedideli praustuvai bei išraiškingi maišytuvai, nes mažiau – tai subtiliau. Ne tik todėl, kad miestuose būstai traukiasi, bet ir todėl, jog tokios patalpos sukuria elegantiško ir intymaus kampelio įvaizdį. Itin didelė reikšmė skiriama komfortui, stiliui bei funkcionalumui.

2017: 1 (100) I 79

Raktažodžiai: futurizmas visata galaktika žybsnis

aurora borealis krentančios žvaigždės perlamutriniai efektai vaivorykštė

Medžiagos: plastikas metalas oda

lateksas auksas sidabras

varis kristalai keramika folija

SPalvos: rūgšti žalia gili žalia rožinė purpurinė

80 I 2017: 1 (100)

vidurnakčio mėlyna sodriai mėlyna turkio juoda

Cosmic (liet. kosminis)

DŽIUNGLĖS. Tamsūs žali tonai taps naująja interjeruose vyraujančia spalva.

Sakome „sudiev“ tamsiai mėlynai ir sveikinamės su atogrąžų žalia. Šalia tokio gilaus, tropinio atspalvio puikiai dera tamsinta oda, kailiai, žalvariniai šviestuvai bei natūralus linas. Gyvybe pulsuojanti gamtos spalva taps puikiu namų akcentu.

GEOMETRIJA. Natūralios tekstūros ir austiniai gobelenai, puošti geometrinėmis formomis, ornamentais. Vyrauja kontrastingų spalvų raštai ir skirtingų medžiagiškumų deriniai: šilkas, kašmyras, oda, kailis.

MARMURAS. Nors jau po truputį keičiamas blizgesniais paviršiais, tačiau vis dar sėkmingai pritaikomas tiek virtuvės, tiek vonios kambariuose ar bendro naudojimo patalpose, virtuvėse. Itin dažnai pasitaikantis derinys – marmuras, keramika ir mediena.

2017: 1 (100) I 81

82 I 2017: 1 (100)

Dizainas

i

KristaliNis NaMas Projekto autoriai: MVRDV, Gietermans & Van Dijk Vieta: Amsterdamas, Olandija Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 840 m² Nuotraukos: Daria Scagliola & Stijn Brakkee Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

A

rchitektų ir urbanistikos studija MVRDV kristalinių namų erą pradėjo gavusi teatro renginių kongreso „Warenar“ užduotį suprojektuoti mados namų „Chanel“ prekybos centrą, kuriame derėtų olandiškas paveldas su tarptautine architektūra. To siekta todėl, kad vieta – pati prabangiausia ir žinomiausia sostinės gatvė, kurioje anksčiau didžioji dalis pastatų buvo gyvenamieji, o dabar čia veikiau verslo, pramogų, renginių centras. Jau tuomet architektams kilo idėja sukurti originalų pastatą su neįprasta stiklo kombinacija.

Stiklinis fasadas stebina savitu dizainu bei plytų sluoksnių skaidrumu, langų rėmų detalumu. Šis fasadinis dekoras naudojamas ir antrame aukšte, nes šitaip norėta išlaikyti zonavimo principus ir suteikti vidaus interjerui savotiškų detalių iš kitapus sienos. Galiausiai prabangiai atrodantys blokeliai ištirpsta tradicinėse terakotos plytose, kurios primena apie olandišką kultūrą ir miesto estetikos taisyklių paisymą. Dėl šitokios padalytos kompozicijos atrodo, jog mūrinė pastato dalis sklendžia, o tai sukuria savotiškai šokiruojantį įspūdį, tačiau neišstumia šiuolaikiškos architektūros iš senamiesčio konteksto.

Dizainas patiks siekiantiems atskleisti vietinį charakterį, kuris su laikmečiu kinta, o puoselėjama istorija kartais pakiša koją neįprastų išraiškos priemonių paieškoms. Toks fasado dekoras labiausiai tinka prekybos centrų zonoms mieste, nes sukuria unikalų žibėjimą, spindesį, užsimena apie modernios vietovės ypatumus. Šis estetinės transformacijos būdas nepanaikina

senojo paveldo ir nepažeidžia saugomų konstrukcijų: jame dera pagarba praeičiai ir naujovėms, šiuolaikiškumui taip reikalingam prekybos centrams, kurie keliasi į senamiesčius ir siekia patraukti lankytojus originalumu.

Suformavus pačią idėją, buvo žengtas kitas žingsnis – tai yra techninių galimybių paieškos tobulam įvaizdžiui sukurti. Vientiso stiklo plytos pradėtos gaminti Rezanos (Resana) mieste, netoli Venecijos. Delfto technologijų universitetas atliko daugybę tyrimų, bendradarbiavo su ABT bei „Wessels Zeist“ firmų inžinieriais, tobulino gamybos technologijas naudodami aukšto slėgio, ultravioletiniams spinduliams atsparias, permatomas medžiagas, analizavo klijų bei skiedinio pranašumus ir trūkumus. Daugiau nei metus trukęs sunkus kasdienis darbas, daugybė eksperimentų padėjo atskleisti stiklo savybes iš labai netikėtos pusės: atitinkamai pritaikius ir sujungus medžiagas, daugeliu atvejų stiklas pasirodė tvirtesnis nei betonas. Kruopštus stiklo ištyrimas leido ne tik įgyvendinti konkretų projektą, bet ir rasti naują medžiagą ateities statyboms. Ji yra itin ekologiška, nes visi stiklo komponentai perdirbami, todėl atliekų kiekis minimalus, o, nugriovus pastatą, fasado dekorą galima panaudoti kitur.

Unikalus, išskirtinės estetikos senamiesčio pastato fasadas stebina ne tik modernumu, šiuolaikiškumu, bet ir technologine pažanga, elegancija, taip pat pagarba istorinėms vertybėms. Tai palankus žingsnis siekiant sukurti harmoningą santykį tarp ateities bei praeities architektūros, norint atskleisti savitumą, perteikti konkrečią žinutę ar emociją.

2017: 1 (100) I 83

i

Kūrybinės dirbtuvės

Naujos Aukštamiesčio idėjos

įkvepia darbams Šį rudenį vyko ir sėkmingai baigėsi unikalios kūrybinės dirbtuvės „Aukštamiesčio viešosios erdvės“, organizuotos kūrybinių industrijų parko „Architektūros centras“ kartu su menų fabriku „Loftas“ ir Viliaus miesto savivaldybe, remiant Lietuvos kultūros tarybai, Lietuvos Respublikos ministerijai ir UAB „Vilbra“.

Tekstas: AidOS ŠtelbienėS Kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras“

Ar Aukštamiestis turi išskirtinę dvasią? Ar galima kalbėti apie skirtingą šios Naujamiesčio rajono dalies tapatybę? Jei taip, kurdamos viešųjų erdvių koncepcijas, trys architektų grupės – „Inblum“, „NO Architects“ ir „Wall“ – privalėjo į šį savitumą sureaguoti ir pasiūlyti originalių sprendinių.

Gyventojai – kartu nuo pirmo žingsnio Tačiau gerokai svarbiau tai, kad didžioji rezultatų dalis – pačių aukštamiestiečių indėlis, kurie nuo pirmų žingsnių aktyviai dalyvavo dirbtuvėse: dalinosi savo mintimis, lūkesčiais, norais ir idėjomis, prisidėjo prie koncepcijų kūrimo. Dar iki kūrybinių dirbtuvių starto savanoriai kalbėjosi su daugiau nei 60 žmonių. Šie papasakojo, ką dabar veikia laisvalaikiu Aukštamiestyje, ko jiems stinga ir ką norėtų veikti.

Nauja ir tai, kad kiekvienoje komandoje darbavosi po kraštovaizdžio specialistę. Kartu su trimis komandomis plušo ekspertai: urbanistas, miesto vyriausiasis architektas M. Pakalnis, kraštovaizdžio specialistė R. Sanderson ir miesto sociologė D. Čiupailaitė. Visa tai turėjo padėti išlaikyti pusiausvyrą tarp žmonių poreikių, gamtos puoselėjimo ir sėkmingos miesto plėtros.

Judėjo sykiu su žmonėmis „Inblum“ kolektyvo (D. Kudinas, M. Šutavičius su kraštovaizdininke E. Armakauskaite) darbe vienas pagrindinių viešųjų erdvių konstravimo akcentų – siekis išlaikyti esamas judėjimo kryptis. Jie siūlė Amatų g. kvartalo vidaus kiemus paversti universalia renginių vieta, o kuriama žalioji zona turėtų tapti buferiu tarp gyvenamųjų erdvių ir komercijos. Takai paliekami esami, išmindžioti žmonių. Takų analizę ir panaudojimą teigiamai įvertino ir ekspertės D. Čiupailaitė bei Vilniaus miesto savivaldybėje l. e. p. Želdynų poskyrio vedėja G.

84 I 2017: 1 (100)

Nyderlandų Karalystės ambasadorius Bertas van der Lingenas

Čeponytė. Architektai takų susikirtimo taškuose kūrė funkcinius mazgus: stadiono ir balandinės plote siūlė plėtoti rekreaciją, o amatų – miesto erdvę, formuoti Aukštamiesčio centrą. Pasak kūrėjų, pastarasis labai reikalingas, nes Aukštamiesčiui trūksta centrinio traukos taško. Buvusio stadiono vietoje siūlyta kurti gamtinę zoną, kurioje būtų naudojami skirtingi elementai: akmens parkelis, miškas (kartu užtikrinama biologinė įvairovė), kalnas (formuojamas sudėtingas reljefas), čia numatoma žaidimų aikštelė, vandens zona. Balandinės teritorijoje siūloma plėsti sporto erdvę (pavyzdžiui, pagyvenusiems žmonėms įrengti petankės aikštelę, vaikams – kliūčių ruožo aikštelę).

Dar viena įdomi detalė: architektų ir kraštovaizdžio specialistės sukurti elementai vandenį paverčia kvartalo palydovu iš vieno taško į kitą. Savivaldybės paprašyti, architektai suplanavo ir projekto įgyvendinimo etapus: visų pirma siūloma susitvarkyti aplinką (atkurti žaliuosius plotus vietoj išvažinėtų, išvalyti pakrūmes)... ir grafičiu papuošti vieną iš daugiabučių ugniasienių – kaip būsimų permainų ženklą. Antras etapas būtų formuoti bendruomenes, rengti talkas, kad kartu tvarkytų ir formuotų viešąsias erdves.

Konstruotas erdvių „prisijaukinimo“ algoritmas „NO Architects“ biuras (M. Grinevičius, U. Grinevičiūtė, D. Markovskaja ir kraštovaizdžio specialistė V. Mištautaitė) uždavinį pradėjo spręsti nuo klausimo, kuris plotas privatus, o kuris – viešas. Kolektyvas taip pat įžvelgė tris pagal aplinką skirtingo charakterio erdves: viena jų – Amatų g., kur architektai siūlė atgaivinti istorinio turgaus funkciją. Žinoma, tai būtų daugiafunkcė vieta su miesto aikšte, Maisto muge, Amatų turgumi, fontanu centre ir pan.

Ji veiktų ir dieną, ir naktį. Architektai pastebėjo, kad viename kvartale galima rasti tiek sodybos tipo, tiek laisvą sovietmečio daugiabučių užstatymą. Šią įdomybę būtų galima išsaugoti tvarkant kvartalo urbanistiką. Antroji erdvė –

Balandinė. Šioje poilsio teritorijoje stovėtų šachmatų staliukai, knygynas, laukiamos kitos gyventojų idėjos. Trečiojoje viešojoje erdvėje – stadione – menininkai mato erdvinę konstrukciją, kuria būtų galima pakilti, nusileisti, atsivertų skirtingos perspektyvos.

Atlikę vietos analizę, „NO Architects“ Aukštamiesčio tapatybę išvydo per bendruomenę, kuri ir spręstų, kurios sritys prioritetinės. Pasak jų, viskas turėtų prasidėti nuo mažų dalykų: šachmatų staliukų, savų ribų žymėjimo: „Gyventojai supranta jų skirtingas funkcijas, patys jas pildo“, – teigia jie.

M. Pakalnio manymu, siūlomos funkcijos sudėliotos logiškai ir tikrai turėtų veikti. Sveikintinas jų dėmesys kaimynijoms, nes mums dar reikia mokytis rūpintis savo aplinka, atskirti, kas sava, kas privatu. Gerai, kad savitas charakteris kurtas atsižvelgiant į išanalizuotą turinį.

Inblum

Trys erdvės – trys charakteriai „Wall“ grupė (M. Zemlickaitė, G. Datenytė, D. Laucius ir kraštovaizdžio specialistė G. Characiejienė) sutelkė dėmesį į trijų skirtingo charakterio zonų kūrimą: Blusų turgaus, Centrinio parko ir Paukščių salos.

Architektų akimis, Amatų g. kvartalo stiprybė yra Švitrigailos g. kaimynystė, populiarioji šunų aikštelė, net pati Amatų g. su išlikusio bruko fragmentais – puoselėjama vertybė. Blogai, kad urbanistiškai ši teritorija nėra suformuota – tai būtina padaryti. Jų vizijoje pagrindinė viešosios erdvės ašis – centre žaliuojanti Bendruomenės pieva su išraiškingu reljefu, kurioje galėtų būti „blusų turgus“, lauko kinas, įsteigtos laikinosios prekybos vietos, bendruomenės paviljonas (pavyzdžiui, Aukštamiesčio bienalės vieta).

Suprantama, šunų vedžiojimo aikštelė turėtų likti, o palei Amatų g., jų nuomone, reikėtų pastatyti vieno aukšto studiją su ekspozicinėmis salėmis. Viešoji erdvė būtų matoma tiek iš šiaurinės, tiek iš pietinės pusės.

Stadionas „Wall“ koncepcijoje transformuojamas į Centrinį parką. Pasak jų, ši vieta dar nėra iki galo išnaudota, bet reikėtų saugoti vertinguosius želdinius ir senąją aktyvaus poilsio funkciją. Jie siūlo išlaikyti dvi zonas: sporto ir vaikų. Centre būtų įrengtas sporto aikštynas, šiaurinėje dalyje: stadionas, kalva žiemos pramogoms, lauko treniruokliai, centre – amfiteatras, šalio jo vaikų žaidimų aikštelė. Reikėtų želdiniais formuoti ekraną garsui slopinti.

Trečiojoje erdvėje, vadinamoje Balandine, didžiausia vertybė yra pati balandinė, mat ji rodo gyventojų iniciatyvumą. Šalia stovi Moterų krizių centras, bet dabar jo gyventojos – kaip izoliatoriuje. Architektai siūlo jautriai integruoti šias teritorijas (Krizių centro ir greta esančio vaikų darželio) į bendrą viešąją erdvę, kurios pagrindinis taškas būtų Balandinė. Numatomos veiklos: pasivaikščiojimas, bendruomenių daržas (healing garden), kiti ramūs, meditaciniai užsiėmimai. Tai būtų simbolinė skirtingų kartų draugystės vieta. Kartu – labiausiai gamtiškas plotas, nes į landšafto formavimą įtraukiamas ir lietaus vanduo, be to, siekiama palaikyti biologinę įvairovę.

Kolektyvo siūlomi įgyvendinimo etapai – pradėti nuo vieno objekto, sprendinio kiekvienoje šių erdvių, pakanka pasirinkti kurį nors jos charakterį formuojantį katalizatorių.

G. Čeponytė pritarė minčiai dėl atviros erdvės Amatų g. kvartale: teisingas kelias palikti jos turinį kurti patiems gyventojams. Biologinė įvairovė, žoliniai daugiamečiai augalai, nereikalaujantys sudėtingos priežiūros – visa tai sėkmingi sumanymai. Miesto sociologė pasidžiaugė suteikta proga gyventojams tiesiog mėgautis pasivaikščiojimu: „Tai – labai prasminga veikla.“ D. Čiupailaitė pagyrė siekį formuoti išraiškingą reljefą: jo kitimas sukuria skirtingą jauseną ir galimybę užsiimti skirtinga veikla. Palankiai įvertintas ir projekte užkoduotas taktiliškumas (pastaraisiais metais vis dažniau taikoma edukacinė priemonė), bandymas integruoti Moterų krizių centrą. M. Pakalnio manymu, „Wall“ pasiūlė geriausią Amatų kvartalo scenarijų: skirtingos patrauklios veiklos rūšys pritrauks žmones.

Kūrybinėse dirbtuvėse sugeneruotos mintys gali būti įgyvendintos Ekspertai pritarė idėjai kiekvienai vietai ieškoti skirtingo charakterio – taip užkoduojama pagrindinė jos paskirtis. Ši mintis tvyrojo tiek ekspertų pasi-

NO Architects

Wall

sakymuose, tiek gyventojų aptarimuose. Aktyvus jų įsitraukimas paliudijo, kad viešųjų erdvių poreikis Aukštamiestyje yra didžiulis, žmonės išsiilgę ne tik aktyvios veiklos ar vaikų žaidimo vietų, bet ir nori ramaus poilsio, galimybės pasivaikščioti mėgaujantis įvairia gamta. Ir toliau Kūrybinių industrijų parkas „Architektūros centras“ dirbs su gyventojais, grynindamas svarbiausius dalykus ir gludindamas sprendinius. Šią iniciatyvą – dirbti bendradarbiaujant su vietos gyventojais – gyrė ir į baigiamąjį renginį užsukęs Nyderlandų Karalystės ambasadorius Bertas van der Lingenas. Jis pastebėjo, kad Nyderlanduose architektai ir urbanistai taip dirba jau ne vieną dešimtmetį. Tai – pats natūraliausias kelias skatinti bet kokią miestų plėtrą demokratinėje šalyje.

Bene daugiausia optimizmo teikia preliminarus Vilniaus miesto savivaldybės – kūrybinių dirbtuvių partnerės – pažadas įtraukti šias vietas į 30 viešųjų erdvių programą. Tad gyventojai kviečiami reikšti savo pastabas, pasiūlymus feisbuko paskyroje Aukštamiestis.

2017: 1 (100) I 85

Pirmoji pažintis su

Lenkijos

dizaino scena

Pajūris ir dizainas Gero dizaino pavyzdžių galima rasti ir Lenkijos pajūryje – Gdynėje (Gdynia) ir Gdanske. Gdanskas – tai išskirtinės architektūros Hanzos miestas. Vienas įdomesnių kultūrinių traukos centrų – „Fundacja Alternativa“. Čia šiuolaikinio meno instaliacijos įkurdintos rekonstruotame industriniame pastate.

Nors Lenkija – artima Lietuvos kaimynė, susidurianti su panašiomis ekonominėmis, socialinėmis problemomis, tačiau kultūrinis gyvenimas kirtus šalies sieną, rodos, gerokai suaktyvėja. Tiek mažesniuose, tiek ir didesniuose šalies miestuose jau veikia bent po vieną Lietuvos mastu tikrai didžiulį kultūros centrą – modernios architektūros urbanistinį šedevrą, su puikiai skirtingai veiklai pritaikytomis salėmis, ekspozicijų ir darbo erdvėmis.

Tekstas: Audronė Drungilaitė

86 I 2017: 1 (100)

Solidarumo muziejaus interjeras

dizainas

The City and The Forest ekspozicija

i

Visai šalia Gdansko laivų statyklos veikia įspūdingos architektūros Europos „Solidarumo“ centras – čia XX a. 8 dešimtmetyje ir kilo šis istorinis judėjimas, nukreiptas prieš sovietų valdžią.

Gdynė – modernesnis pajūrio miestelis, oficialiai įkurtas tik 1926 m., kurio savivaldybės politikoje dizainas yra prioritetas, todėl čia įsteigtas Gdynės dizaino centras, sutelkiantis nemažai dizaino dienų renginių. Festivalis vyksta pirmą liepos mėnesio savaitę ir trunka net 10 dienų. Šiemet pristatytos kelios skirtingos tematikos ekspozicijos. Pajūrio jaunųjų lankytojų dėmesį traukė The City and The Forest ekspozicija, kurios pagrindinis tikslas – atkreipti dėmesį į aplinkosaugą ir keisti visuomenės požiūrį į aplinką.

Bendro lenkų ir švedų projekto Irrational Times kuratoriai siekė atskleisti slaviškos ir skandinaviškos kultūros ypatumus. Visiems aktyvaus laisvalaikio mėgėjams buvo skirta In Motion paroda, kurioje buvo galima išvysti naujoviškiausią sporto įrangą. Kaip kontrastas šiai ekspozicijai buvo greta įrengta Design at the Source paroda, kurią inspiravo tradicinio vilnos apdirbimo procesas, būdingas Karpatų regionui.

Fundacja Alternativa instaliacija „Kalorijų trūkumas“, autorė Karolina Brzuzan

2017: 1 (100) I 87

Kultūrų susitikimų centras

Liublinas Liublino dizaino institutas – gana neseniai įsteigta mažytė organizacija skambiu pavadinimu, kasdien kovojanti su panašiais iššūkiais kaip ir mes: projektų tęstinumą užtikrinančio finansavimo stygiumi, vietinės bendruomenės požiūriu į dizainą, valdžios institucijų palaikymo trūkumu, tačiau po truputį kurianti palankesnę atmosferą dizaino plėtrai. Kelių žmonių iniciatyva spalio 13–14 d. čia suvažiavo projekto „Dizainas Europai“ ekspertų komanda. Dvi dienas vyko seminarai, paskaitos, susitikimai su vietine bendruomene bei intensyvus networking’as. Renginiai šurmuliavo neseniai duris atvėrusiame Liublino kultūros Liublino Kultūrų susitikimo centre (Centrum Spotkania Kul-

88 I 2017: 1 (100)

tur) – net 4 ha bendro ploto stikliniame kube. Čia veikia kino, teatro salės, baleto, repeticijų ir konferencijų salės.

Pirmame pastato aukšte šiaurietiško interjero restorane meniu nėra didelis, tačiau maistas išskirtinis – tiek skonis, tiek estetika lėkštėje. Aplodismentai ir už vientisą pastato interjero stilistiką bei grafinio dizaino sprendimus. Pastato stogas išmaniai apželdintas, o šalia esančios vėdinimo sistemos įkomponuotos taip, kad labiau primena modernaus meno skulptūrą nei industrinius elementus. Stiklinė nuo lietaus apsauganti konstrukcija leidžia grožėtis miesto panorama, taip pat čia mielai tupi vietiniai jaunieji hipsteriai: ruošia namų darbus, klausosi muzikos ir darosi asmenukes.

Ekspozicija Observatorium/Recepies

Lodzės dizaino festivalis Miesto pavadinimas Łódź, kurį sudaro net trys unikalios lenkiškos raidės, tikrai nėra pats tinkamiausias tarptautinei rinkodarai – lietuviai ir lenkai jo pavadinimą taria skirtingai (lenkiškai pavadinimas skamba panašiai į „Vudž“), užsieniečiams yra skirtas supaprastintas Lodz variantas. Dėl šios ar kitų priežasčių šio trečio pagal dydį Lenkijos miesto dizaino festivalis gana menkai žinomas tarptautiniame kontekste (o gaila!). Nors visi sutikti Lenkijos dizaineriai primygtinai siūlė jį aplankyti, buvo sunku patikėti, kad šalies periferijoje jau dešimtą kartą gali vykti tokio masto dizaino renginys.

Iš pirmo žvilgsnio programa atrodė šiek tiek chaotiškai: nemažai pramogų, skirtų vaikų edukacijai, daug renginių lenkų kalba, tačiau parodos atėmė žadą. Čia nereikėjo jokio vertimo, darbai kalbėjo patys už save – aiškios ekspozicijų koncepcijos, įmantri ekspozicinė įranga ir biudžetai (tokie, apie kokius mes Lietuvoje galime tik pasvajoti...). Komerci-

Paroda No Randomness

nių dalyvių darbai subtiliai integruoti į krovininius konteinerius. Na, ir susirinko čia, berods, visa Lenkijos kūrybinė bendruomenė. Pagrindinis veiksmas virė XIX a. rekonstruotos gamyklos patalpose, o visas festivalio parodas sunku ir suskaičiuoti.

Viena unikaliausių parodų – No Randomness (liet. „Jokio atsitiktinumo“). Ji pabrėžia sistemos, funkcijos, standartų dermę ir atsako į daugeliui kylančius klausimus: kodėl populiariausias popieriaus formatas yra 210 x 297 mm?

Kodėl tiek daug skirtingų formų makaronų? Kodėl alaus kamštelis atrodo būtent taip? Dažniausiai šie objektai net nėra matomi, tačiau jų dizainas – tobulas. Ši prancūzų kuratoriaus paroda Sent Etjene (Saint-Étienne) susilaukė daugiau nei 200 tūkst. lankytojų.

Parodoje Observatorium/Recepies demonstruojami Moldovos ir Lenkijos bendrų kūrybinių dirbtuvių rezultatai, visi objektai yra tarsi modernios tradicinių amatų ir įrankių interpretacijos.

Lodzės menų inkubatorius – dizaino festivalio traukos centras

2017: 1 (100) I 89

Lodzės dizaino festivalio inicijuojamo tarptautinio konkurso „make me!" eksponatas baldų komplektas ,,Dashes". Dizainerė Marta Morawska-Omalecka

Dėmesys lenkiškos kultūros sklaidai užsienyje Lenkijoje didelis dėmesys skiriamas kultūros politikai, veikia net keliasdešimt kultūrą koordinuojančių valstybės institucijų, skatinamas bendradarbiavimas su užsienio šalių atstovais. Adomo Mickevičiaus institutas įsikūręs jaukiame trijų aukštų pastate pačiame miesto centre. Pagrindinė šios institucijos funkcija – lenkiškos kultūros reprezentacija užsienyje. Dizainas yra viena iš atskirai kuruojamų sričių.

Taip pat net dvidešimt keturiuose pasaulio miestuose,

tarp jų ir Vilniuje, veikia Lenkijos institutai. Kiekvienas jų yra savarankiškas ir globojamas skirtingų ministerijų. Akivaizdu, kad lietuviai gana mažai žino apie kaimynų lenkų pasiekimus, todėl festivalyje „Dizaino savaitė 2017“ planuojama pristatyti daugiau šiuolaikinę Lenkijos dizaino sceną reprezentuojančių projektų.

Daugiau informacijos jau netrukus www.dizainosavaite.lt Pažintinį vizitą inicijavo Lenkijos institutas Vilniuje www.lenkukultura.lt

Parodos ,,make me!“ eksponatai SEEM SOAP, dizaineriai Lehmann Mathilde bei Sée Valentine (FR) ir „Oil Factory“. Dizainerė: Tiziana Ponzio (IT)

90 I 2017: 1 (100)

2017: 1 (100) I 91