"Centras" Nr. 2, 2017

2017:2 (101) PAVASARIS

Mies van der Rohe konkursas Lietuviškų interjerų 11-ukas Barų ir restoranų interjerų apdovanojimai Dizaino viešbučiai 2017-ųjų keraminių plytelių tendencijos

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

Turinys

2017: 2 (101)

Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

Kalbos redaktorė Rasa Lajienė 4 „Mies Arch 2017“ finalininkų penketukas

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė

34 Metų interjerų vienuoliktukas

Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt

6 Tarp modernybės ir tradicijos

Autoriai: Aida Štelbienė Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Kristina Noreikienė Tomas Milkamanavičius

56 Restoranų ir barų dizaino apdovanojimai

Redaktoriaus žodis

10 Vietoje šiukšlyno – futbolo stadionas

62 Iš Alpių istorijos

14 Naujas Liepojos vandens parkas

66 Istorija per šviesą

18 Besišypsantis bendrabutis

22 Kelių policijos pastato viražai

26 Kaimynystė bendraujantiems

70 Sunkus kelias į modernizmo viršūnes

74 Paola Lenti – kai vardas tampa vardu

80 Cevisama 2017

Pavasario numeris tradiciškai skirtas „Metų interjero / Auksinės paletės“ konkurso darbų apžvalgai.

Mūsų redakcija išrinko savo vienuoliktuką, nes tikrieji konkurso nugalėtojai paaiškės tada, kai leidinys jau bus pasiekęs savo gerbėjus.

Numerį pradedame nuo prestižiškiausio Mies van der Rohe architektūros konkurso rezultatų apžvalgos ir Aido Kalinausko gyvenamojo namo projekto pristatymo bei interviu. Šis namas buvo patekęs tarp konkurso finalininkų, o tai Lietuvos architektūroje nutinka ypač retai.

Kaip visada gausus geros architektūros pavyzdžių rinkinys iš viso pasaulio turėtų jus nuteikti optimizmui ir kūrybai. Trys Londone vykusio barų ir restoranų interjerų konkurso prizininkai ir du viešbučių interjerai aktualūs visuomeninių objektų vystytojams.

Architektūros centro vadovės Aidos Štelbienės straipsnyje – buvusio valstybinės kelių policijos pastato „detektyvinė“ istorija, atvėrusi mūsų dar nebrandžios visuomenės piktžaizdes jautriais architektūrinio paveldo klausimais.

Dizaino istorijos rubrikoje pristatome garsųjį amerikietį F. L. Wright’ą, kurio genialus kūrybiškumas buvo pastebėtas dar vaikystėje, žaidžiant kaladėlėmis. Ką tik Valensijoje pasibaigusi keramikos paroda „Cevisama“, kurią kasmet lankome organizatorių kvietimu, padeda atskleisti ryškiausias keraminių plytelių tendencijas.

Pabaigoje pateikiame interviu su viena aktyviausių dizaino lauko žaidėjų Audrone Drungilaite, kuri jau trejus metus atlieka labai svarbią šiai industrijai misiją: propaguoja lietuvišką dizainą užsienyje ir populiarina dizaino discipliną Lietuvoje. Gegužės mėnesį vyksiančioje Dizaino savaitėje tikimės įdomių susitikimų su naujais kūrėjais ir naujais dizainerių kūriniais.

Vytautas

30 Melsvi viengungio apartamentai

86 Treji metai Lietuvos dizaino forume

Fotografai: Alain Brugier Anders Sune Berg Audrius Ambrasas Darius Petrulaitis Enrika Samulionytė Jean Cazals Juliusz Sokołowski Juozas Kamenskas Kernius Pauliukonis Kévin Dolmaire Laurynas Avyžius Leonas Garbačauskas Luis Asín Marcus Peel Mikel Eskauriaza Olivier Blouin Paul Riddle Paul Winch-Furness Peter Cuypers Rafael Gamo Simonas Linkevičius Stijn Poelstra Vaiva Andriušytė Vytautas Narkevičius Viršelyje – Tordo-Rikardo Söderströmo nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

i

KONKURSAS

Paskelbtas

Mies Arch

2017 finalininkų penketukas

Kleinburgo (Kleiburg) daugiabučio renovacija

Kvartalo atkūrimo projektas

Vieta: Amsterdamas, Olandija Įgyvendinta: 2016 m.

Komanda: NL Architects ir XVW Architectuur Architektai: Walter van Dijk (Olandija), Xander Vermeulen Windsant (Olandija) Nuotraukos: StijnSpoelstra

Vieta: Londonas, Jungtinė Karalystė Įgyvendinta: 2015 m.

Komanda Alison Brooks Architects Architektė: Alison Brooks Bendraautoriai: Nelson Carvalho, Chris Smaill, Sergejus Kudrešovas (Sergey Kudryashev), Ceri Edmunds Nuotraukos: Paulo Riddle’o

Šis projektas – vieno didžiausių Olandijos daugiabučių renovacija. Vienuolikos aukštų pastate yra net 500 butų, o jo ilgis – 400 metrų.

Atnaujinimas išgelbėjo milžinišką architektūros kūrinį nuo nugriovimo. Kleiburgo rajonas – Amsterdamo gyvenamųjų namų kvartalo tąsa, o šis gigantiškas statinys paskutinis liko neatnaujintas. Pagrindinis siekis buvo įgyvendinti didžiulio masto renovacijos projektą.

Tai pavyko vien dėl to, jog nutarta atnaujinti tik pastato išorę – butų įrengimu bei tvarkymu užsiėmė patys gyventojai, savininkai.

Sumažinus investicijas, projektas buvo patvirtintas ir pernai užbaigtas. Stilistiškai fasadas pakito, nes siekta panaikinti banalios dėžutės įvaizdį, architektūrai suteikti savitumo, fragmentinių akcentų. Uždaros plokštumos buvo pakeistos dvigubo stiklo apdaila: ji ne tik suteikė daugiabučiui draugiškumo įspūdį, bet ir suformavo estetišką ritmą tarp skaidrių ir betoninių paviršių.

Londone, pietų Kilburno rajone, esantis 44 butų gyvenamasis namas – tai ne tik baigtinis projektas, bet ir pirmasis kvartalo atgaivinimo plano etapas. Po jo turėtų atsirasti daugiau namų su vieno ar dviejų kambarių butais, skirtų būtent nuomininkams. Idėjinė koncepcija buvo paremta pokarinio užmiesčio gatvės modeliu, kur didžiulis dėmesys kreipiamas į žaliąsias erdves, pėsčiųjų bei transporto zonas. Norėta pakeisti rajono įvaizdį ir pakelti jo kokybę, naudojant architektūrinius svertus.

Vitrininiai langai, šviesa ir erdvumas viršija eilinių butų standartus, o konstrukcijų technologija remiasi nuo seno priimtomis tradicijomis. Įprasta apdailos medžiagų dermė išsaugo praeities užuominas. Dviejų aukštų portikai, įrėminti plienu bei tamsiai dažytomis aliuminio plokštėmis, sudaro kontrastą su vyraujančia smėlinių plytų tekstūra ir sukuria dinamiškas kompozicijas.

Tekstas parengtas pagal „Mies Arch European Union Prize 2017“ medžiagą

Mies van der Rohe apdovanojimai teikiami jau nuo 1987 m. Barselonoje (Ispanija). Laimėtojus renka Europos Sąjungos šalių architektų asociacijos bei dar 1983-iaisiais įkurta „The Fundació Mies van der Rohe“ organizacija – šio konkurso iniciatorė.

Konkurso esmė – atkreipti dėmesį į architektūrą kaip į lėtą procesą, kuriam įtaką daro socialiniai, politiniai bei ekonominiai pokyčiai. Apdovanojimais norima parodyti architektūros koncepcijos kaitą. Taip pat siekiama sukurti bendradarbiavimo ryšius tarp specialistų iš skirtingų šalių, paremti jaunus talentus, rasti verslo galimybių ir galiausiai įvertinti išskirtinę, estetišką, kokybišką, technologiškai ar konstrukciškai pranašią architektūrą. Žurnalas „Centras“ pristato jums 5 objektus, kurie varžosi dėl pagrindinio konkurso nugalėtojo titulo.

4 I 2017: 2 (101)

Viduramžiškas palikimas

Katynės muziejus

Vieta: Ribė (Ribe), Danija Įgyvendinta: 2015 m.

Komanda: Lundgaard & Tranberg Architects Architektai: Lene Tranberg (Danija), Boje Lundgaard (Danija) Nuotraukos: Anderso Sune Bergo

Vieta: Varšuva, Lenkija Įgyvendinta: 2015 m.

Komanda: BBGK Architekci Architektai: Jan Belina-Brzozowski (Lenkija), Konrad Grabowiecki (Lenkija) Nuotraukos: Juliusz’o Sokołowski

Kanikegordenas (Kannikegården) – tai sėkmingiausiai išsaugotas Danijos viduramžių miestas.

Nominuotas pastatas suprojektuotas pagrindinėje aikštėje, priešais pat katedrą. Įspūdingas plytinis tūris, stūksantis ant grindinio, atskleidžia jo viduje slypintį tūkstančio metų senumo griuvėsių palikimą, išsaugotą ir tarsi pridengtą naująja architektūros struktūra. Ši senų ir naujų elementų dermė savotiškai pasakoja apie kultūrinį bei istorinį paveldą ir skatina jį vertinti, tausoti. Pastato funkcija susijusi su bažnyčios administracine veikla bei kultūriniais renginiais, koncertais, filmų peržiūromis. Šiuo projektu siekta sutelkti žmones, raginti juos bendrauti kultūros ir švietimo kalba. Vieno aukšto pastatas nuožulniu stogu, prilaikomu kolonomis, neviršijo greta išsidėsčiusių pastatų mastelio, nes norėta jį įlieti į miestovaizdį ir pritapdinti prie vietovės. Tam buvo panaudotos rausvai rusvų atspalvių fasado plytelės, atspindinčios regiono charakteristiką, o šiuolaikiškumo ir skaidrumo suteikė stiklinės plokštumos, ritmiškai sutvirtintos ąžuoliniais statramsčiais.

Muziejus skirtas skaudžiam Lenkijos istorijos epizodui, nutikusiam per Antrąjį pasaulinį karą, paminėti: slaptoji sovietų policija brutaliai nužudė per dvidešimt tūkstančių lenkų karininkų bei valstybės pareigūnų. Muziejus buvo suprojektuotas pietinėje Varšuvos citadelės forto dalyje, jį sudaro trys istoriniai pastatai. Į teritoriją patenkama pro Nowomiejska vartus, ekspozicija išsidėsčiusi per du bunkerio aukštus, o viso ploto epicentras – Katynės miškas su paminklu – ąžuoliniu kryžiumi, skirtu aukoms atminti ir pagerbti. Penkių arkadų sienoje ant plokštelių išraižytos visų nužudytųjų pavardės.

Rivzalto memorialinis muziejus Vieta: Rivzaltas (Rivesaltes), Prancūzija Įgyvendinta: 2015 m.

Architektas: Rudy Ricciotti Nuotraukos: Kévino Dolmaire’o

Muziejaus paskirtis – ne užmiršti, ne atleisti, o veikiau parodyti, kas buvo ir kaip buvo.

Remiantis šia ideologija buvo kuriama projekto koncepcija. Čia apsilankius, negalima jaustis atsiribojus nuo šioje vietoje vykusios istorinės tragedijos. Būtent todėl muziejuje tvyro rimtis, tyla, subtilumas – visa tai įkūnija atsakomybę už žmonijos klaidas. Žemiau landšafto paviršiaus įkurta ekspozicijų salė perteikia mintį, jog tai, kas įvyko, nebėra kasdienybės tematika ir aktualijos, tačiau pats faktas niekur nedingo. Stoge esančios ertmės atsiveria tarsi langai į vilties kupiną pasaulį ir laisvę, o pats muziejus yra suspaustas tarp žemės ir dangaus, tarp praeities ir dabarties. Ochros spalvos betono monolitas yra vientisas, beveik be sujungimų, ir taip tik pabrėžia šios vietos ir istorijos amžinumą.

i

Architektūra

Tarp modernybės IR TRADICIJoS Tomas Milkamanavičius kalbina Aidą Kalinauską, Vaidą Tamošiūną ir Igną Kalinauską apie tradicijas, kontekstą ir, žinoma, apie kūrybinius eksperimentus.

„Vila Kopose“ – objektas, išsiskiriantis subtilia modernumo ir tradicijų pusiausvyra.

Dabar dauguma architektų net nesivelia į tokią pavojingą temą. Juk kurti šiuolaikiškus pastatus yra víena, o kurti juos semiantis inspiracijų iš tradicinės regiono architektūros – visai kas kita. Kaimynės Latvijos pajūryje stūksantis aštriabriaunis, tačiau švelnus ir minkštas tūris kalba apie šimtmečius tobulintų technologijų ir globalios šiuolaikinės architektūros tandemą. Priėmę, tiksliau, patys sau metę iššūkį, architektai Aidas Kalinauskas ir Vaidas Tamošiūnas darbą atliko meistriškai. „Vila Kopose“ buvo nominuota prestižiniam Mies Van Der Rohe apdovanojimui, kurio laimėti dar kol kas nepavyko nė vienam Lietuvos architektui. Toks įvertinimas yra puiki proga pakalbėti su Archispektro komanda ne tik apie šį objektą, bet ir apie visą jų kūrybą.

Vieta: Latvija. Įgyvendinta: 2015 m. Plotas: 175 m². Nuotraukos: Juozo Kamensko

6 I 2017: 2 (101)

Ar pavyko įkūnyti visus sumanymus nuo pradinės koncepcijos atsiradimo? Kaip objektas kito nuo pirmo eskizo iki nuotraukose matomo kūrinio?

Didelę dalį sumanymų pavyko įgyvendinti. Pagrindinė koncepcija kito minimaliai. Pirminė ambicija buvo sukurti modernią tradicinės kaimo trobos interpretaciją. Architektūriniai reglamentai apibrėžė daug parametrų, be to, buvo labai svarbu reaguoti į gamtinį kontekstą. Kraštovaizdžio horizontalumas, kopų švelnumas, spalvos, vėjuoto klimato atšiaurumas suteikė daug jutiminės informacijos. Siekėme, kad emocija ir vietos atmosfera atsispindėtų rezultate. Skulptūriškas tūris tarsi iškyla iš kraštovaizdžio ir su juo susilieja.

Minkštas, lengvas, tačiau kartu ir griežtas, nenudailintas. Šios savybės atsispindi tiek išorėje, tiek viduje.

Kas projektavimo procese buvo neįprasta, su kuo nebuvote anksčiau susidūrę? Šiame projekte neįprasčiausia buvo naudoti tradicines medžiagas (nendres) netradicinei pastato formai.

Anksčiau tokio tipo statinio nebuvome projektavę, tad labai džiaugiamės, kad mums pavyko tai padaryti.

Matant rezultatą peršasi mintis, kad modernioje architektūroje jautriai užkoduotas vadinamasis tautinis identitetas. Ar kurdami namą sąmoningai ieškojote šios sąjungos?

Visada stengiamės apčiuopti vietos unikalumą ir su juo eksperimentuoti. Tai – viena sudedamųjų projektavimo dalių, leidžianti sukurti charakteringą, tačiau kiekvieną kartą skirtingą architektūrą. Šiuo atveju kontekstualumas buvo pabrėžtinai svarbus motyvas. Buvo aiškiai reglamentuota, kokias medžiagas naudoti, koks turi būti pastato aukštis, stogo nuolydis ir pan. Teliko interpretuoti ir maksimaliai išreikšti pateiktus parametrus. Didžiausią dėmesį sutelkėme į vietinei architektūrai būdingą nendrių medžiagą.

Norėjome mesti iššūkį šiai medžiagai, maksimaliai ją išnaudoti ir prisidėti prie tradicijos kaitos.

Ar tautinių motyvų modernioje architektūroje atsirado kliento pageidavimu? O gal modernias užsakovo pažiūras sukultūrinote perteikdami vietinį požiūrį?

Užsakovai buvo puikūs, pasitikėjo mumis, leido drąsiai eksperimentuoti. Tarp šeimininkų ir architektų

2017: 2 (101) I 7

Nendriniai stogai nuo seno buvo naudojami to krašto architektūroje, todėl nendrės atlieka visas paprastam stogui būdingas savybes: apsaugo nuo kritulių ir saulės. „Vila Kopose“ nominuota prestižiniam Mies Van der Rohe apdovanojimui. Archispektrui kol kas tai vienintelis tokio masto tarptautinis įvertinimas. Ko gero, jūsų komanda labiausiai didžiuojasi šiuo objektu?

Taip, mes labai džiaugiamės tiek idėja, tiek jos įgyvendinimu.

Papasakokite apie savo kūrybinės komandos architektūros filosofiją?

įvyko sinergija: visi matė viziją vienodai. Labai džiaugėmės ir kultūros paveldo specialistais, kurie palaimino mūsų projektą kaip šiuolaikiškos architektūros pavyzdį ateičiai.

Kokie buvo didžiausi technologiniai iššūkiai kuriant objektą? Nendrių stogo konstrukciją pritaikyti tokia gryna libeskindiška forma turėjo būti nemenkas iššūkis?

Nemažas iššūkis buvo sukonstruoti pastatą iš klijuotų medžio konstrukcijų. Nenorėjome, kad tokioje jautrioje aplinkoje stovėtų sunkus gelžbetonio ir metalo konstrukcijų statinys. Nendrių stogai ir sienos buvo dar vienas rimtas iššūkis. Meistrai su juo susitvarkė puikiai. Pradėdami darbus, jie patys netikėjo, kad taip puikiai pavyks.

Ar pastatas išsiskiria žaliosiomis ir energiją taupančiomis savybėmis? Kokį poveikį jo eksploatacijai turi nendrių stogo, medžio karkaso ir apdaila?

8 I 2017: 2 (101)

Mes kuriame architektūrą, pasižyminčią savitu charakteriu, kontekstualumu ir funkcionaliais sprendimais. Tikime, kad įkvepianti architektūrinė idėja privalo padėti spręsti specifines problemas ir patenkinti asmeninius poreikius. Dėl to kūrybinis procesas visada prasideda nuo glaudaus bendradarbiavimo su klientu ir išsamios programos, užduoties, vietos, konteksto, socialinių, ekonominių bei kultūrinių aspektų analizės.

Architektūra mums – tai vizualinė ir erdvinė unikalios idėjos išraiška.

Kokias architektūros temas sieksite gvildenti būsimuose projektuose?

Daug eksperimentuojame su naujomis biurų pastatų tipologijomis bei netradicinėmis biurų interjerų erdvėmis. Šiuo metu, kai Lietuvoje statoma tiek daug administracinių pastatų, ypač svarbu būti unikaliam ir pasiūlyti alternatyvų, išskirtinį sprendimą.

Biurų pastatai tampa vis svarbesne miestų įvaizdžio dalimi, tad mes stengiamės sukurti pridėtinę vertę klientui ir bendruomenei, kurioje jis siekia įsitvirtinti.

Mūsų architektūroje labai svarbios kokybiškos erdvės.

Manome, kad erdvės, kuriose dirbantys žmonės praleidžia didžiąją dalį dienos, turi būti itin funkcionalios, įkvepiančios ir skatinančios bendrauti, dalintis savo įžvalgomis ir emocijomis. Biurų pastatų eksterjero ir interjero reikšmė bei abiejų neatskiriamumas tampa itin plačia ir aktualia šio laiko tema.

2017: 2 (101) I 9

Vietoje šiukšlyno ‒

futbolo stadionas 10 I 2017: 2 (101)

Projekto autoriai: Saucier + Perrotte architectes, HCMA Vieta: Monrealis, Kanada Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 12 600 m² Nuotraukos: Olivier Blouino Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Architektūra

i

linę prasmę ir prisijaukinti žmones, buvo imtasi ryžtingų priemonių. Pasiekti užsibrėžtą tikslą padėjo architektų studijos Saucier + Perrotte architectes ir HCMA. Rezultatas – šiandien galima grožėtis vienu didžiausių Monrealio parkų, kurio pagrindiniu uždaviniu tapo aplinkosauga bei ekologiškumas.

Nuo Mirono karjero, esančio būsimame ekologiškame parke, atsiveria naujasis futbolo stadionas po stogu. Architektūrinė statinio išraiška primena topografinę landšafto schemą, kurioje matyti tarsi mineralų sluoksniai, užsimenantys apie geologinę vietovės natūrą.

Besitęsiantis stogas, svyrantis virš įėjimo, driekiasi tolyn, kol uždengia futbolo aikštę, nusvyra žemyn ir tampa lauko stadiono žiūrovų sėdimųjų vietų dalimi. Tokios

AAP (American Architecture Prize) – tai vienas svarbiausių kasmet vykstančių tarptautinių konkursų, paskelbusių 2016-ųjų nugalėtojus. Šįsyk vertintojų dėmesį patraukė išskirtinis futbolo stadionas. Tokios paskirties pastatai atlieka gana ribotas funkcijas: nemaža dalis svarbių erdvių turi būti išorėje, standartinių dydžių, o statinio struktūra glaudžiai susijusi su griežtu vidinių zonų suskirstymu.

Nepaisant sudėtingų uždavinių, nestandartinis stadionas ne tik žavi savitumu, bet ir buvo apdovanotas medaliu už pramoginės paskirties architektūrą. Šios vietovės istorija byloja apie daugybę pokyčių, nuolatinį tobulėjimą, estetinės minties raidą. Pradžioje teritorija buvo susijusi su kasybos pramone, vėliau ji virto šiukšlynu. Mėginant pakeisti miestelėnų požiūrį į šią vietą, sukelti teigiamas asociacijas, suformuoti naują simbo-

2017: 2 (101) I 11

vientisos struktūros nesuskaido pastato dalimis ir nepadalija horizontalaus elemento į skirtingus lygmenis.

Vienas labiausiai akį traukiančių estetinių akcentų – profesionalus medienos naudojimas tokio masyvaus objekto statybai: pastatas tampa artimesnis žmogui ir ne toks monolitinis, nejaukus, nuobodus. Šiam įvaizdžiui sukurti buvo pasirinkta juodosios eglės mediena. Lentų tinklas buvo kryžiuojamas sluoksniais. Iš pirmo žvilgsnio regis, jog tai daryta atsitiktinai, tačiau iš tiesų ritmas priklauso nuo inžinerinių ypatybių ir ten, kur reikalinga tvirtesnė atrama, tinklas sutankėja, kur ji nėra būtina – naudojamos lengvesnės konstrukcijos. Žavu ir tai, jog projekto kūrėjai atsižvelgė į vietovę ir suformavo architektūrą, prisitaikančią prie kraštovaizdžio: taip perteikė pagarbą aplinkai ir perdavė žinutę parko lankytojams.

Išplėtota infrastruktūra padėjo sukurti funkcionalų parką, kuris nėra skirtas tik sportininkams ar sirgaliams. Čia nutiestais takeliais malonu vaikštinėti šeimoms, senyvo amžiaus žmonėms, vaikams.

Pastato forma, žvelgiant iš šono, yra lygi su horizontu, tačiau, žiūrint į stadioną vis kitu kampu, matyti dinamiškos kompozicijos, mat vyrauja įstrižos kreivės, nevienodų mastelių ir plokštumų, proporcijų žaismas, o skirtingos apdailos medžiagos taip pat sukuria kontrastingą, polėkį žadinantį vaizdą. Futbolo stadionui šitoks charakteringas

įvaizdis itin tinka, tačiau labai svarbu, jog perteikiama nuotaika dera su kraštovaizdžiu, savotiškai ugdo lankytojus ir nuteikia juos vertinti aplinkos grožį.

Administracinės bei viešosios erdvės pastato viduje skendi natūralioje šviesoje, nes šias patalpas dengia didžiuliai fasadiniai langai, iš išorės kiek tamsinti ir itin ryškiai atkartojantys sodriomis spalvomis žaižaruojančius peizažo atspindžius. Fasadas įgauna vis kitokių bruožų, o struktūrinės kompozicijos, priklausomai nuo dienos ar metų laiko, nuolat kinta – taip, kaip kinta ir supanti gamta. Nepaisant įspūdingų pastato gabaritų,

12 I 2017: 2 (101)

suskaidytos plokštumos priartina stadioną prie žmogaus mastelio, o pakilusi nuo žemės architektūra atrodo ypač moderniai, darniai ir primena tiltą, siejantį parką su stadionu. Plastiškos formos sukelia lengvumo, laisvumo jausmą – panašus pojūtis kyla sportuojant.

Aktyvumo stoka šiais laikais yra itin didelė problema, nes nuo technologijų priklausomi žmonės neberanda laiko ar jėgų mankštintis. Atpratus nuo fizinio krūvio, slopsta poreikis judėti. Būtent todėl įvairūs parkai, stadionai bei kiti traukos centrai, padedantys lankytojams išsijudinti, yra labai reikalingi. Ekologiškomis idėjomis paremta stadiono architektūra ne be reikalo buvo išrinkta kaip nusipelniusi dėmesio. Pastatai, jautriai įkomponuoti į kraštovaizdį, yra tarsi gera knyga, skatinanti sekti įkvepiančiu pavyzdžiu. Plastiškos formos, atidžiai parinktos apdailos medžiagos, funkcionalumas bei ergonomiškumas – visa tai padeda parko bei stadiono lankytojams suvokti gamtos sąsajas su mūsų pačių kūnais ir kartu neįtikėtinai papildo, o ne sudarko peizažą.

2017: 2 (101) I 13

i

Architektūra

Naujas Liepojos vandens parkas

14 I 2017: 2 (101)

Projekto autoriai: Steven Christensen Architecture (JAV) Vieta: Liepoja, Latvija Projektas: 2016 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

AAP (American Architecture Prize) apdovanotas dar vienas itin patrauklus, įspūdingas ir Lietuvai artimas projektas. Jis visą pasaulį nustebino architektūriniu Baltijos šalių išskirtinumu. Šį terminių vonių bei viešbučio projektą numatyta įgyvendinti kaimyninėje Latvijoje, gerai žinomame Liepojos kurorte. Steven Christensen Architecture sukurtas dizainas remiasi istoriniu pagrindu bei viešųjų vandens procedūrų samprata, jos kaita ir šiuolaikinio žmogaus poreikiais.

Viena pagrindinių idėjų – pritaikyti moderniam vartotojui istorinių architektūros ištakų simbolį kupolą. Ši forma sukelia itin stiprų reprezentacinį įspūdį, stebina plokštumų, kompozicijų originalumu, techniškumu, dinamika, o kartu ir harmoninga, žmogui artima geometrija, plastiškumu. Šis naujoviškas pateikimas užsimena ir apie Romos, Osmanų imperijos laikus, renesanso, baroko epochas. Nestandartiškos apvalios išpjovos leidžia lankytojams pasinerti į vandens procedūrų teikiamus malonumus, medituoti ir atsiduoti neįprastai, kiek mistiškai vietai, koloritu bei atmosfera primenančiai

dangų. Projekto architektūrinis pateikimas glaudžiai susijęs su išvardytomis funkcijomis: jo autoriai ne tik siekė sukurti įspūdingą pastatą, bet ir atsižvelgti į būsimų lankytojų savijautą.

Apvalios formos žmogui visada buvo artimesnės, nes jos natūralesnės nei kampai – aštrių linijų gamtoje retai pasitaiko. Būtent todėl kupolas išliko klasikinės formos, maloninančios ne tik akį, bet ir sukeliančios šviesias emocijas. Pasitelkę šią figūrą, architektai pabrėžė demokratišką komplekso atmosferą, o horizontalus statinys neiškrenta iš gamtovaizdžio kaip svetimkūnis. Kūrėjai atmetė vientisumo tendencijas, kai stengiamasi suformuoti kuo lygesnius paviršius, tvarkingas plokštumas ir tiksliai sklindančią šviesą. Netikėtose fasado vietose tarsi iškąsti apskriti gabalai veikiau primena skylėtą sūrį nei solidų pastatą. Netaisyklingos formos, nevaldomi šviesų srautai, ne stiklinės, o monolitinės konstrukcijos padėjo sukurti neįprastai jaukų ir savitai harmoningą poilsio centrą, kuriame galima įgyti netradicinės erdvinės patirties ir pajusti kitokios atmosferos poveikį.

2017: 2 (101) I 15

Unikalus pastatas pavergė komisijos narius ir gavo visas galimas premijas: už architektūrinį projektavimą, už interjero dizainą bei kraštovaizdžio architektūrą. Projekto autoriai išsiskyrė subtilumu, dvasingumu, taip pat išlavintu estetiniu skoniu, giliu technologijų išmanymu ir profesionalumu. Bendrame AAP konkurse šis projektas įvertintas sidabro medaliu, kiek vėliau suprojektuotas terminių vonių komplekso biuro dizaino projektas pelnė aukso medalį IDA (International Design Awards) konkurse. Liepojos vandens parkas taip pat laimėjo People’s Choise (liet. žmonių pasirinkimas) rinkimus, kuriuos skelbė „Azure Magazine“ žurnalas. Amerikos architektūros institutas jį apdovanojo citatos prizu, o Čikagos „Athenaeum“ ir Europos architektūros, meno, dizaino bei urbanistikos studijų centras projektą įvertino Amerikos architektūros apdovanojimu.

16 I 2017: 2 (101)

2017: 2 (101) I 17

i

Architektūra

BesišypsaNtis

beNdrabutis

Projekto autoriai: Studioninedots. Vieta: Amsterdamas, Olandija. Įgyvendinta: 2016 m. Plotas: 12 700 m².

Nuotraukos: Peterio Cuyperso. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

18 I 2017: 2 (101)

D

ėl nuolat augančio studentų skaičiaus Amsterdame atsirado poreikis suteikti jiems komfortiškas gyvenimo sąlygas. Zeeburgereiland – itin sparčiai besiplėtojanti miesto dalis, tampanti vis labiau urbanistinė ir patraukli jauniems žmonėms. Šalia įsikūrusios mokslo įstaigos sufleruoja, jog ilgainiui vietovė turėtų virsti studentų rajonu. Tokių aplinkybių paskatinta architektų komanda Studioninedots nutarė sukurti stereotipus laužantį ir visiškai kitokią bendro gyvenimo koncepciją atspindintį bendrabutį.

Prieš pradedant projektuoti bendrabutį, buvo pateikta tam tikrų užuominų – pastato plotis (134 m) ir pageidaujamas kambarių skaičius (364), tačiau, turint omenyje tai, jog rajonas jau dabar formuojamas kaip natūrali Amsterdamo tąsa, nenorėta į miesto kraštovaizdį įterpti banalios stačiakampės, niekam, ypač jaunimui, neįdomios dėžutės (atsižvelgiant į pastato ilgį, reikėtų sakyti dėžės). Kad tokio mastelio statinys atrodytų patrauklus (turint omenyje jo paskirtį), nuobodų ir veikiau visuomeninį nei gyvenamąjį namą primenantį objektą architektai siekė paversti žaismingesniu ir labiau būsimą gyventojų grupę atspindinčiu kūriniu.

Viena pagrindinių projekto autorių idėjų buvo didžiausią dėmesį sutelkti į gyventojų bendravimą pastato zonoje, o ne už jo ribų. Būtent todėl 134 m ilgio fasadas netapo standartiniu stačiakampiu: jame sumodeliuotos terasos kardinaliai pakeitė architektūrinį statinio vaizdą ir visą jo tūrį. Taip stengtasi sudaryti sąlygas kolektyvinės kultūros plėtrai ir atspindėti dinamišką jaunų žmonių gyvenimo būdą, skatinti bendruomeniškumą, komunikabilumą. Terasa turi savotišką užnugarį, mat pastatas yra

tarsi iškarpytas, jo siluetas atrodo unikalus ir labai šiuolaikiškas. Architektams teko gerokai palaužyti galvas, kaip išmaniai išdėstyti plokštumas, mat norėta sukurti tiek funkcionalių atvirų zonų, tiek privačių kampelių, taip pat siekta išvengti automobilių eismo triukšmo kitapus esančiuose miegamuosiuose.

Efektingos masyvios stiklinės durys tarsi nurodo, kad pro jas patenkama į jaunuolių būstus. Lauko terasos džiugina ne tik galimybe mėgautis grynu oru net neišėjus iš pastato, bet ir žavingomis stambiomis skulptūromis, šmaikščiai atvaizduojančiomis egzotiškus gyvūnus: žirafą, raganosį, antilopę. Vazonai su piliarožėmis tampa simboliniu namų, nors ir laikinų, ženklu. Baltų vazonų ir skulptūrų kompoziciją papildo tokio pat baltumo dažyti lauko baldai – suolai su stalais. Čia galima ne tik mėgautis grynu oru skaitant knygą, mokantis, bet ir švęsti, rengti vakarėlius, pietauti ar žaisti stalo žaidimus.

Siauresniuose aukštuose, kur atmosfera tarsi skatina pabūti vienumoje, prie įėjimų pūpso minkštais čiužiniais dengti suolai (jie primena šezlongus), o šurmulys verda žemiau – platesnėje terasoje, panašioje į susirinkimų vietą. Taip padalytos erdvės leidžia gyventojams pagal

2017: 2 (101) I 19

20 I 2017: 2 (101)

nuotaiką pasirinkti aplinką bei veiklą, o pagal charakterį – ir nuomojamą kambarį.

Bendrabutyje numatyta ir daugiau pagalbinių zonų.

Viena svarbiausių – dviračių saugykla. Taip pat yra skalbimo patalpos, susirinkimų kambarys bei didžiulis vidinis kiemas. Kompaktiškuose 18–29 m² kambariuose su virtuvėmis ir vonios kambariais galima komfortiškai gyventi, ramiai mokytis ir užsiimti aktyvia socialine veikla. Rajone gerai apgalvota infrastruktūra – nuolat kursuojantis autobusas nuveža tiesiai į miestą.

Fasadas dekoruotas gelsvomis plytomis: jos lipdytos tai horizontaliai, tai vertikaliai. Jų krypties pokyčiai sukuria lengvą mirgėjimą, o atvykėliams europiečiams sudaro paprastumo ir kultūrinio artumo įspūdį. Pradžioje buvo norėta naudoti ne plytas, o stambesnius blokus, tačiau nuspręsta rinktis žmogui artimesnį mastelį. Dėl terasų tarytum sulaužyta pastato forma primena lego kaladėlių suformuotą architektūrą, funkciškai pagrindžiančią tokius sumanymus. Žvelgiant į bendrabutį iš toliau, matyti horizontalių bei vertikalių ritmas, o dėl iškilusių plokštumų šonuose tarsi susiformuoja šypsena, todėl bendrabutis gavo „Smiley“ pavadinimą (angl. smile liet. reiškia šypsena).

Miestai tampa vis kompaktiškesni. Studija Studioninedots įžvelgė vis didėjantį kolektyvinių bei visuomeninių erdvių poreikį. Turėdami tokį uždavinį, architektai pasiūlo naujų, charakteringų erdvinių sprendimų, kurie išryškina kintančius prioritetus ir leidžia pasiekti stebėtinai patrauklių rezultatų.

2017: 2 (101) I 21

i

aktualijos

Kelių policijos pastato viražai Architektūrologė Aida Štelbienė www.archmap.lt Nuotraukos: arch. Audriaus Ambraso

Kelių policijos pastato likimo istoriją galima nagrinėti keliais aspektais. Galima klausti, kas lėmė, kad buvo atsidurta šioje aklavietėje. Antra, gilintis į architektūrinio konkurso – tokio, koks buvo suorganizuotas dėl pastato Giraitės gatvėje, – proceso ydingumą. Trečia, kelti klausimą, kas yra modernistinės architektūros paveldas, kuo jis vertingas ir kaip (apskritai ar verta) jį saugoti (apie šį aspektą netrukus rasite kitą autorės straipsnį www.archmuziejus.lt tinklalapyje). Ketvirta, paraštėse lieka ir galimai reikšmingas visuomenės įsitraukimas. Tačiau šiame straipsnyje labiau analizuojama šių dienų Lietuvos politinė-ekonominė situacija paveldo srityje ir konkretaus architektūrinio objekto likimas.

Kas atvedė prie beatodairiško sovietmečio palikimo naikinimo?

ninkams, nes visiems aišku, kad tik iš valstybės lėšų visų objektų apsaugoti nepavyks. Pasak A. Stancikienės, tam nereikia išradinėti dviračio – pakanka pasitelkti kitų šalių gerosios praktikos pavyzdžius. Tarkime, svetur taikomos mokesčių nuolaidos paveldo objekto savininkams įvairia forma: tiesiogiai padengiant dalį tokio statinio restauravimo išlaidų (ir Lietuvoje nedideliu mastu, bet su didelėmis išlygomis tai daroma) ar savininkams mokant mažesnį nekilnojamojo turto mokestį, įtraukiamos net kompensacijos už šildymą ir t. t., ir pan.

Veiksminga paveldo priežiūros sistema pagelbėtų viso Lietuvos paveldo priežiūrai ir naudojimui (gal net, imant plačiau, – visam architektūriniam palikimui). Kol kas strateginio ir sisteminio valstybės požiūrio labiausiai pasigesta toje kultūros palikimo dalyje, kuri netrukus švęs 50-metį, t. y. taps realiu pretendentu į kultūros paveldo statusą.

Omenyje turimas XX a. antrosios pusės palikimas – modernistinė ir postmodernistinė sovietmečio epochos architektūra.

Visų pirma turime sutarti, kad jei kultūros paveldas nėra vien paveldosaugos specialistų reikalas, tai ir architektūros palikimas nėra tik architektūros profesionalų reikalas. Kalbant apie buvusį kelių policijos pastatą dažnai suskamba mintis, kad „tik architektai nežinia ko nori“.

Yra du kertiniai dalykai: neefektyvi paveldosaugos teisinė bazė (o ir visa sistema apskritai) bei sovietinio architektūros palikimo nevertinimas (ar negebėjimas vertinti dėl jo specifikos, palyginti su ankstesnių epochų paveldu, nors daugelis linkę prisidengti laiko nuotolio trūkumu).

Kultūros paveldo komisija prie LR Seimo lapkričio mėnesį paskubomis suorganizavo konferenciją „Pažangi architektūros paveldo apsauga – misija (ne)įmanoma?“ Eilinį kartą nagrinėjant skaudžią problematiką, nuskambėjo keletas vertingų pasiūlymų. Vienas jų – įtraukti plačiąją visuomenę, visų pirma viešinant informaciją apie svarbesnius paveldo ir architektūrinio palikimo objektus. Tam itin paranki virtualioji erdvė – ideali terpė demokratiniams procesams klestėti. Antra, būtina suteikti savininkams nors paprasčiausias priemones patiems pasirūpinti paminklų statuso neturinčiais, bet vertais išlikti statiniais – išleisti rekomendacijas, kaip rūpintis savo vertę turinčiu nekilnojamuoju turtu, suprantama, palydint atitinkamais teisės aktais.

Prižiūrėti kultūros paveldo objektus dar labiau padėtų teisės aktuose įtvirtinti nuolaidų mechanizmai jo savi-

22 I 2017: 2 (101)

Buvęs kelių policijos pastatas virto vaiduokliu tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Jo šmėkla dar ilgai blaškysis Lietuvos architektūros puslapiuose. Ne todėl, kad jo istorija išskirtinė ar kažkuo nauja. Greičiau, su ja pasiektas ciniškosios galios ir ydingos praktikos apogėjus. Norėtųsi tikėti, kad analogiškų atsitikimų pavyks išvengti ateityje ar jie susiklostys sėkmingiau.

Architektai nieko nenori sau ar dėl savęs. Jie signalizuoja visuomenei apie kylančią realią grėsmę, kad bus sunaikintas unikalus, ateities kartoms išsaugotinas objektas. Ir ne jų kaltė (bent jau ne jų vienų kaltė), jog vėluojama mažų mažiausiai vienu žingsniu – anksčiau įvairių architektūros organizacijų pasiūlymuose ir minėtoje konferencijoje vis skambėjo mintis, kad reikia atlikti bent pradinius, daug laiko ir darbo reikalaujančius, bet privalomus žingsnius – inventorizuoti sovietmečio modernizmo architektūros palikimą. Paskui eitų surinktų duomenų analizė, objektų vertinimas ir atranka.

Kultūros paveldo komisija pabandė „nukirsti kampą“ ir neseniai kreipėsi į įvairias architektūros lauko organizacijas, prašydama pateikti... duomenis apie jų teritorijose esančius minėto laikotarpio objektus. Gautus pastatų sąrašus paviešino kaip orientacinį sovietmečio architektūros objektų sąvadą. Deja, nėra jis nei išsamus, nei baigtinis, nei apimantis vertingiausius kultūros palikimo pavyzdžius.

Kas būtų sisteminis požiūris? Matyti visą paveikslą, žinoti, kas vertinga, kodėl vertinga ir pagal aiškius kriterijus vertinti kultūros palikimo objektus. Tada žinotumėte, ką, kaip ir dėl ko saugome. Žinotume visi, pradedant paveldosaugos tarnautojais, visuomene, baigiant politikais ir verslo atstovais – tais, kurie lemia sprendimus.

Naujas „architektūrinio konkurso“ receptas Kad Lietuvoje būtent verslininkai ir politikai formuoja mūsų kultūros paveldo veidą ir būklę, įsitikinome pastačius naujus Valdovų rūmus. Šios akcijos tikrai nepalaimino nei UNESCO, nei ICOMOS, nei iš svetur atvykę paveldo ekspertai – jie mandagiai įvardijo šį objektą tikruoju vardu – politinis užsakymas.

Kalbant apie kelių policijos pastatą – jau verslo užsakymas. Valstybinės, savivaldos institucijos, kaip ir kitos susijusios bei procese dalyvaujančios organizacijos jį tik įgyvendino, buvo paslaugūs įrankiai. Procesas, lėmęs kelių

policijos pastato (ne)lemtį, nuo pradžių pradžios buvo ydingas. Bet ne naujas. Precedentu galima įvardyti kad ir pavasarį vykusį K18 konkursą, nors šaknys leidžiasi kur kas giliau: daugiau nei dešimtmečiu anksčiau pagal panašų scenarijų buvo statomas ir dabartinis „Barclay“ būstinės pastatas Upės gatvėje. O prieš jį vyko buvusios „Velgos“ gamyklos teritorijos konversijos „konkursas“, padėjęs „Vilniaus prekybos grupei“ Vingio parko pašonėje įteisinti ir aukštybinių statinių bei intensyvaus užstatymo kvartalą.

Visi šie atvejai suformavo ydingą architektūrinių konkursų praktiką. Ydingą, nes architektūrinis konkursas tapo priemone, padedančia apeiti, pažeisti, adaptuoti situaciją pagal savo poreikius, tokiu formatu neretai pasinaudota bandant išvengti miestų bendruosiuose planuose nustatytų reglamentų apribojimų – įsisprausti ten, kur netelpama, apeiti visuomenės nuomonę ir pan.

Taip buvusio Kelių policijos pastato „architektūrinis konkursas“ virto lemtinga korta didžiųjų lošėjų rankose.

O gal magų? Nes tik magai geba apkvailinti auditoriją ir architektūrinį konkursą paversti priemone architektūrinio objekto vertingosioms savybėms nustatyti ar norimam produktui gauti – ne tik padedant „tinkamai“ suformuotai vertinimo komisijai, bet ir pasiliekant galimybę „pirkti“ bet kurį prizinę vietą laimėjusį projektą. Kaip architektūrinis konkursas gali nustatyti vertingąsias objekto savybes?

Paprastai jas nustato specialistai, ir tai tampa vienais iš konkursinių darbų vertinimo kriterijų.

Tiesa, LIDL atstovų ir jų rėmėjų populiarinta mintis, kad šis konkursas padės nustatyti kelių policijos pastato vertingąsias savybes, tebuvo tuščia deklaracija visuomenei nuraminti. Paties konkurso sąlygose pabrėžiama: „Konkurso dalyviams leidžiama vadovautis prielaida, kad pastatas gali, bet neprivalo būti išsaugotas, tačiau konkurso dalyvius kviečiame pateikti pasiūlymus dėl postmodernizmo architektūrinės srovės Pastato elementų integravimo ar atkartojimo Biurų parko architektūroje.“ Tai, kad pastatas pasmerktas griauti, paaiškėja perskaičius tikslus (Tikslą ir Konkurso tikslą): svarbiausia – „maksimalų

Valstybinės kelių policijos pastato aksonometrija (Giraitės g. 3, Vilnius). Autoriai – architektai K. Pempė ir G. Ramunis. www.archmuziejus.lt

2017: 2 (101) I 23

ir geriausiai atspindintį Užsakovo poreikius teritorijos plėtojimo variantą“.

Architektūrinis konkursas nėra kūrybinės dirbtuvės, kurių metu išbandomi įvairūs scenarijai ir randamas optimalus sprendimas. Konkursas – geriausios architektūrinės idė­jos atranka. Jo sąlygose turi būti ne įvardijamas politikos– verslo užsa­kymas, o atsižvelgiama į visą kontekstą, taip pat ir sociokul­tūrinį. Privalo būti aiškios taisyklės, vertinimo kriterijai ir pan. Vertinimo komisija ir ekspertai turi būti tikrai kompetentingi, skaidriai išrinkti ir nekeliantys abejonių dėl turimos kompetencijos renkant geriausią architektūrinį darbą.

Nors ir labai stengiamasi įteigti, deja, statinio Giraitės g. 3 vertinimo komisijos sudėtis neleidžia sakyti, kad tai „architektai nusprendė, kurie konkursiniai darbai verti būti įgyvendinti“. Ir ne tik dėl to, kad tarp jos narių – žmonės, kurie nuo pavasario siekė nugriauti jų planams trukdantį pastatą Giraitės g. 3. Net trys „Lidl Lietuva“ (LIDL) atstovai (neskaičiuojant architekto, deleguoto LIDL, ir dar vieno atstovo „ant atsarginio suolelio“) sprendė, kuri idėjų geriausia. Tarp komisijos narių – ir užsakovo poziciją remianti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (KPD) direktorė Diana Varnaitė (!). Ji, paprastai nedalyvaujanti Kultūros paveldo vertinimo komisijos posėdžiuose, atvyko į spalio 17 d. vykusį posėdį ir, pati pirma paprašiusi žodžio, pareiškė neleisianti, kad KPD kurtų kliuvinius verslo investicijoms. Ir niekam neužkliuvo tai, kad įstaigos vadovė savo vadovaujamos įstaigos veiklą įvardija kliuviniu. Atsistatydinti niekas neprašo, bet niekas ir neketina. O kiek galima pasitikėti Vilniaus miesto savivaldybės atstovų, kurių net du įtraukti į vertinimo komisiją, noru atsižvelgti į architektų cecho siūlymą išsaugoti buvusį kelių policijos pastatą?

Taigi „konkurso“ užmačios – abejotinos, sąlygos – apgailėtinos, vertinimo komisija – pastato nugriovimu suinteresuotų ar konformistiškai nusiteikusių asmenų grupė. Ydingas ir išankstinis pareiškimas, kad konkurso dalyviai nenusižengs Etikos kodeksui (nepažeis autorių teisių): „LAS patvirtina, kad dalyvavimas šiame konkurse ir projektinių pasiūlymų, keičiančių buvusį kelių policijos pastatą, parengimas bei pateikimas ir konkurso sąlygose nustatyta tvarka atrinktų projektinių pasiūlymų realizavimas, įgyvendinant projektą, nėra ir nebus laikomas LAS patvirtintų architekto profesijos etinių principų, taip pat autoriaus teisių pažeidimu“. Lietuvos architektų sąjunga, organizavusi „konkursą“, iš anksto suteikė indulgenciją jo dalyviams... be esamo pastato autorių sutikimo.

24 I 2017: 2 (101)

Dar neaptarti konkurso dalyviai ir jų darbai. Deja, kalbėti galima tik apie tuos, kurie sakė dalyvaujantys ir, žinoma, apie prizinių vietų laureatus (kurių buvo net keturi, mat trečiąja vieta dalijasi du kolektyvai).

Konkursas buvo mišrus (!): kviestinis, kai kreipiamasi į konkrečius kolektyvus sutariant, kad jie dalyvaus, ir viešas, t. y. jame gali dalyvauti visi norintys. Šiaip ar taip, konkurse dalyvavo solidūs, ne vieną apdovanojimą pelnę lietuvių kūrėjai, dalyvavo ir verslios dvasios architektai, gebantys įrodyti ir daryti tai, ko tikisi užsakovas. Dalyvavo ir jauni, alkani bei ambicingi.

Atitinkamas ir rezultatas: tarp 14 konkursinių darbų buvo ir įdomių, vertų įgyvendinti idėjų, ieškančių lygiaverčio kompromiso tarp visuomenės ir verslo interesų, buvo keistų idėjų, o buvo ir „liberalių“, išgirdusių tik užsakovo balsą. Pastarieji darbai ir laimėjo. Tačiau spaudoje trimituojama – „architektai nusprendė“. Nors svaraus ir kompetentingo cecho balso vertinimo komisijoje nebuvo net girdėti. Skaudžiausia, kad menamas originalaus pastato šešėlis pirmosios premijos, o ir kitų laureatų darbuose įvardijamas kaip „esminių bruožų išsaugojimas“.

Lieka neatsakyta į du klausimus: kodėl lietuviai nesijaučia atsakingi už Lietuvos kultūros palikimo tausojimą ir ko labiau stinga lietuvių verslininkams – vizionieriškumo, ambicijų ar kultūros? Gal dėl to ir civilizuotas mecenatystės įstatymas kelio į gyvenimą neprasiskina?

Pabaigai – dar atsitiktinumų Paslaptis, kodėl nė vienas LIDL atstovų negalėjo dalyvauti spalio 3 d. turėjusio įvykti Kultūros paveldo departamento pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje, kurio metu turėjo būti svarstoma, ar įtraukti buvusį kelių policijos pastatą į Kultūros paveldo registrą. Klausimas buvo atidėtas spalio 17 d.

Gal atsitiktinumas, kad per tą laiką Prezidentūrą, kitas institucijas pasiekė viešas LIDL kreipimasis dėl padarytos jų verslui žalos ir keliamos grėsmės, sukėlęs tikrą ažiotažą įvairiose spaudos priemonėse: jos mirgėte mirgėjo užuojautos doram verslui kupinais tekstais. O spalio 17 d. rytą į posėdžio salę sugužėjo ne tik grupė LIDL tarnautojų su advokate priešakyje, bet ir gražus televizijos, radijo bei kitų žiniasklaidos priemonių atstovų būrys.

Galime tik pasiguosti, kad Lietuvoje bent su verslo strategijomis ir taktikomis viskas puiku.

2017: 2 (101) I 25

26 I 2017: 2 (101)

Architektūra

i

KaimynystĖ bendraujantiems

Projekto autoriai: Arqmov (Arquitectura en Movimiento) Vieta: Meksikas, Meksika Plotas: 2 300 m2 Įgyvendinta: 2016 m.

Nuotraukos: Rafaelio Gamo Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Coli Roma –

tai projektas, tapęs Meksiko miesto dalimi, atspindinčia Roma Norte rajono (čia gausu galerijų, klubų, barų) kultūrą, pagal kurią ir formuojamas teritorijos įvaizdis. Pagrindinė šios vietovės savybė – išvystyta viešoji erdvė. Aktyviai naudojama aplinka siūlo unikalią galimybę pasimėgauti progresyvios kaimynystės pramogomis, perteikiančiomis gyventojų pomėgius, ryšį su miestu, komunikabilumu.

Atmosfera atskleidžia ne tik asmeninį žmonių gyvenimą, bet ir persikelia į šalimais esančias viešąsias erdves, kur šie drąsiai reiškiasi. Čia kaimynai nebijo užmegzti artimų ryšių ir kartu leisti laiko. Tokia koncepcija ir gyvenimo būdas padarė didžiulę įtaką daugiabučio projektui, kurį įgyvendino architektų studija Arqmov.

Pastatas buvo suskaidytas į konceptualius elementus: privačią ir viešąją erdves. Jas abi reikėjo nuosekliai sujungti, todėl autoriai nusprendė, kad tam puikiai tiks žemutiniame aukšte esanti urbanistinė stotelė, kurioje prasilenkdami namo gyventojai gali trumpai pasišnekučiuoti. Aplinka jų neįpareigoja ir neblaško, mat ši zona įrengta kiek žemiau lauko šaligatvio lygmens, todėl privatumo pokalbiui pakanka. Ši erdvė taip pat tinka ekspozicijoms, parodoms, kultūriniams renginiams bei susirinkimams rengti, taigi stengtasi namą projektuoti taip, jog daugiabučio gyventojai bendrautų tarpusavyje ir turėtų bendrų patirčių. Iš stotelės patenkama į lauką, tiesiai prie modernaus, plastiško, didžiulio suolo, prie kurio dar galima rakinti dviračius. Lauko baldas tapo ne ką mažiau svarbia architektūros dalimi.

Name įrengti 8 standartiniai butai, 2 butai su atskirais įėjimais, 2 mansardiniai apartamentai (penthouse), žaliasis sodas ant stogo bei dviejų aukštų požeminis garažas. Būstai išdėstyti pagal linijinį erdvinį principą, tad į kambarius patenka daugiau dienos šviesos ir geresnė natūrali ventiliacija. Fasadas suskaidytas į kubus, atsižvelgiant į saulės spindulių kritimo kampą ir vėjo kryptį: tai padėjo sukurti itin žaismingas išorines plokštumų, apdailos medžiagų, tekstūrų kompozicijas. Toks linijinis butų išdėstymas gyventojams leidžia matyti gatvės vaizdus abipus pastato.

Tai ypač svarbu skirtingais sezonais, nes nuo gatvės sklindanti šiluma lepina vėsesniu metu, tačiau vidinis kiemas džiugina pavėsiu svilinant karščiams. Pirmame aukšte

esantis butas yra studijos-lofto tipo, kituose vyrauja atviros erdvės: čia dvigubas aukštis vertinamas kaip estetinis, o ne funkcinis bei praktinis elementas. Būstai su atskirais įėjimais bei mansardiniai butai yra dviaukščiai. Žaliajame sode ant stogo suformuotos 6 privačios poilsio vietos ir bendra SPA zona, skirta kaimynų bičiulystei stiprinti ir smagiems vakarams ar savaitgalio popietėms leisti.

Plokštumų paviršiams naudojamos skaidrios, ryškios, grubios ar blizgios medžiagos. Apdaila norėta perteikti konkrečią jos savybę ir taip sukurti kontrastingas, dinamiškas kompozicijas, o ne monotoniško, standartiško daugiabučio įvaizdį. Pagrindinė struktūra pagaminta iš metalinių kolonų ir statramsčių, dažytų juodai ir suteikiančių bendram vaizdui savotišką kontūrą, tvirtumo jausmą, monolitiškumą

2017: 2 (101) I 27

28 I 2017: 2 (101)

bei grafiškumą. Grindims panaudotas rievėtas metalas, vietomis suteikiantis žaismingo ritmo ir lengvumo. Stotelės zonoje suderintos betono, juodo metalo, grotelių, medienos, stiklo ir tinklo faktūros sukelia labai šiuolaikiško, gyvybingo miesto jausmą, kurio ir buvo siekta. Pakilus į gyvenamuosius aukštus, betonas persimaino į švarią baltą spalvą, tačiau juodas aliuminis, mediena, tamsios akmens masės plytelės, atviri lubų ventiliacijos vamzdžiai bei ortakiai nepakeičia apačioje sudarytos modernios miestietiškos stilistikos bei urbanistinio įvaizdžio.

Ryškiaspalvis ir struktūriškai išskirtinis daugiabučio projektas dėl savo stilistikos kelia klausimų, susijusių su čia gyvenančiais žmonėmis, – tai nėra standartinis, kiekvienam skirtas pastatas. Čia gyvena komunikabilių, drąsių, veiklių žmonių kompanija, kuriai gyvenamąją vietą būtent pagal poreikius ir pomėgius sukūrė autoriai Arqmov. Vietos tradicijos susipynė su architektūra ir tarsi užtvirtino įpročius, kuriuos skatinama ir toliau puoselėti.

2017: 2 (101) I 29

i

Interjeras

Melsvi viengungio apartamentai Projekto autorius: Diego Revollo. Vieta: San Paulas, Brazilija. Plotas: 90 m². Įgyvendinta: 2016 m.

Nuotraukos: Alaino Brugier. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

30 I 2017: 2 (101)

E

rdvus didmiesčio butas buvo visiškai renovuotas, pakeistas ir iš naujo sukurtas siekiant įtikti naujam šeimininkui – jaunam viengungiui, verslo administratoriui, meno, ypač fotografijos, gerbėjui. Interjero autoriaus Diego Revollo kūrybinė laisvė nebuvo varžoma, netgi nebuvo nurodyta jokių gairių, išskyrus užsakovo potraukį prie jūros, žydros, žalios ir benzino mėlynos spalvos. Buvo nupasakota estetinė kliento samprata, o visa kita palikta architekto valiai.

Būstas tapo itin praktiškas. Pagrindinis dalykas – patogumas. Atsižvelgiant į tai buvo rengiamas tiek buto, tiek baldų išdėstymo planas, renkamos apdailos medžiagos, patys baldai, dekoras. Pokyčiai buvo radikalūs, neliko visiškai nieko, primenančio senąjį būstą. Architekto žinios padėjo Diego Revollo išmaniai panaudoti erdves. Panaikinus vieną miegamąjį, gerokai prasiplėtė svetainė. Ji dar labiau padidėjo atvėrus virtuvę. Dabar bendrojoje patalpoje telpa visos pagrindinės funkcinės zonos: jos išdėstytos atsižvelgiant į kliento įpročius bei

2017: 2 (101) I 31

kina medaus atspalvio grindų danga, o šį derinį vainikuoja melsvai žalsvas austinis kilimas. Interjero autoriaus sukurta lengva, jauki nuotaika tapo atsvara tamsiai, sodriai benzino mėlynai, šmėžuojančiai sienų plokštumose, baldų gobelenuose, virtuvės, miegamojo, drabužinės baldų fasaduose.

Svetainėje įdomiu akcentu tampa dvejos durys ir ta pačia medžiaga apdailintas jas skiriantis tarpas. Taip natūralia mediena dengtas patalpos kampas įgauna dekoratyvumo ir intrigos. Šalia esanti biuro zonos niša išsiskiria spalvingumu – mėlynai dažytos sienos ir lubos bei viduje įkomponuoti tokios pat spalvos baldai dik-

poreikius. Sumažinus tualeto kambario plotą, net ir darbo zona rado jaukų kampelį – nišą tarp buvusių pertvarų. Ji ne tik praktiška, bet ir atrodo patraukliai, neiškrenta iš bendro konteksto ir neužima atskiros patalpos.

Taigi, siekiant komforto, erdvus butas buvo padalytas į dvi dalis: laisvalaikio, pramogų bei švaros. Kiek didesnį plotą užimančiame gyvenamajame kambaryje yra svetainės, virtuvės ir valgomojo, darbo, dviejų tualetų bei mažesnės virtuvės zonos. Mažoji virtuvė su atskiru tualetu yra skirta kambarinei, atvykstančiai sutvarkyti namų ir paruošti maisto. Atskyrus šią zoną, šeimininkas gali džiaugtis privatumu net šalia esančiame kambaryje, nes kambarinė turi asmeninę erdvę. Šviesiai žalsva spalva nudažytos sienos ir lubos spinduliuoja šiltą, natūralumu dvelkiančią atmosferą. Ją paryš-

32 I 2017: 2 (101)

tuoja precizišką tvarką, kurią kiek sudrumsčia skaisčiai rausva kėdė. Melsvumas persikelia ir į mažus akcentus visame kambaryje – pagalvėlės, puošybos elementai, tekstilės gaminiai, o visa sujungia didžiulis, kiek šviesesnis kilimas, suteikiantis ne tik gaivos, bet ir jaukumo.

Valgomasis ir virtuvė, priešingai nei svetainės zona, labiau akį traukia blizgumu, o ne koloritu. Spindintis didžiulio valgomojo stalo paviršius, šalimais kabantis milžiniškas įstiklintas paveikslas bei tviskantys veidrodiniai virtuvės baldų fasadai sukuria dinamišką, patogaus ir judraus gyvenimo nuotaikas perteikiančią kompoziciją.

Smulkios sidabrinės šešiakampės plytelės, dengiančios sieną virš stalviršio, grakščiai dera su nerūdijančio plieno gartraukiu, chromuotomis detalėmis ir virtuvės įrankiais bei prietaisais. Bendrosios erdvės zonas sieja vienoda baldų ar pertvarų medienos apdaila, o spalvinius akcentus pabrėžia ant sienų kabantys paveikslai, grafikos darbai ar fotografijos, priderintos pagal funkcinės zonos koloritą.

Miegamajame mėlyno veidrodžio plokštumos suteikia egzotikos prieskonio. Jį dar labiau sustiprina lovos

patalynės dėžė, dekoruota džiungles primenančia lapija, o abipus stovintys naktiniai staliukai vėlgi žavi giliu mėliu. Mediena papuoštas galvūgalis sukuria išbaigtumo jausmą. Šone pakabintas paveikslas pagyvina kompoziciją, tarsi suardo centrinę perspektyvą ir sukuria žavingą asimetrišką vaizdą. Šeimininko vonios kambarys labiau primena miegamojo tąsą, nes jo grindys taip pat išklotos medžiu, tik drėgniausios zonos išklijuotos nedidukais tamsiai pilkais šešiakampiais, išryškintais baltu glaistu. Šią stilistiką papildo vėl atsikartojanti sodri mėlyna spalva praustuvo baldo fasade, o pati spintelė laibomis kojelėmis primena retro stilių. Tokia stilistika ir baldų spalvynas persikelia į drabužinę, kurioje taip pat nebuvo pamiršta buto interjero koncepcija.

Diego Revollo sukūrė stilingą ir labai patogų, ergonomišką bei funkcionalų viengungio butą, kuriame malonu tiek ilsėtis, tiek dirbti, tiek leisti laiką su svečiais. Spalvų, tekstūrų, kompozicijų ir dekoro gausus būstas spinduliuoja gaivumu, šiluma ir jaukumu, o visa siejanti spalva ir apdailos medžiagos suteikia namams vientisumo, harmonijos.

2017: 2 (101) I 33

i

INTERJERŲ 11-UKAS

Gyventi sveikai ir organiškai Interjero autorė: Akiko Tutlys Nuotraukos: Leono Garbačausko Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 262 m²

Akiko Tutlys

34 I 2017: 2 (101)

260 m² namo savininkai architektei pateikė aiškią savo būsto viziją – gyvenimas yra organiškas, todėl neturėtų būti spraudžiamas į kvadratinių formų dėžutes. Jis turi būti gyvas, suformuotas tik iš natūralių medžiagų – kanadinio kedro medienos ir lietuviško molio. Cokolinio aukšto reprezentacinėje zonoje vyrauja neužstatytos erdvės, skirtos gausiam svečių būriui: pokylių salė, sporto salė, vaikų žaidimų kambarys, SPA, virtuvė. Privačioje antrojo aukšto ramybės zonoje sukurtos jaukios užuovėjos kasdieniam šeimos gyvenimui ir pomėgiams – miegamieji, poilsio zona-biblioteka, vonios kambariai, vaikų miegamasis, vertikaliuoju ryšiu (laipiojimo stulpu) sujungtas su pirmame aukšte esančiu vaikų žaidimų kambariu.

Aptakiose, lenktose būsto erdvėse reikėjo suprojektuoti visus korpusinius baldus bei durų staktas,

pritaikant vietoje parengtus lekalus. Dažnai baldų brėžiniai būdavo braižomi tiesiog vietoje kartu su baldininkais. Tiesa, nebuvo taip lengva rasti meistrų, kurie priimtų tokį iššūkį. Laiptinės ir koridoriaus forma nėra nei ovali, nei apskrita, ji labiau primena jūros kriauklę, todėl meistrai, projektuodami baldus, turėjo pasitelkti visas savo žinias bei gebėjimus. Siekiant pabrėžti lenktą namo formą, daugelis apšvietimo šaltinių buvo paslėpti lubų nišose, o šviesos galingumas ir sklaidos kampai paskaičiuoti itin kruopščiai. Taip pat buvo sunku rasti meistrų, kurie ryžtųsi gaminti visus nestandartinės formos elementus: laiptus, palanges, kedro stalviršius ir kitas detales. Remiantis sveikos fizinės bei emocinės gerovės pažiūromis, buvo sukurtas unikalus natūralių formų bei spalvų interjeras su ryškiais akcentais.

2017: 2 (101) I 35

i

INTERJERŲ 11-UKAS

Santūri rafinuoto buto elegancija Komanda: Akta Interjero autoriai: Dovilė Piekytė, Normundas Vilkas, Dovilė Paunksnytė Nuotraukos: Leono Garbačausko Vieta: Vilnius Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 67 m²

Dovilė Piekytė

Normundas Vilkas

Dovilė Paunksnytė

36 I 2017: 2 (101)

Projektuojant butą šiuolaikinės architektūros name siekta neprarasti ryšio su šalia esančiu Vilniaus senamiesčiu. Tai įkvėpė sukurti rafinuotą bei dekoratyvų interjerą. Monochrominis fonas išryškina sodrias spalvas ir leidžia atsiskleisti meno kūriniams. Svetainei parinktas talentingo danų menininko Johno Reusso tapybos darbas. Kaip atsvara šaltiems pilkiems tonams buvo pasirinkti velveto audiniai, kurie išraiškingai kontrastuoja su faktūriniais apdailos paviršiais – lubų danga ir vonios sienomis. Pastato išorė padengta itin grublėtu tinku, todėl interjere atsiradusi jo refleksija yra nuosekli ir harmoninga. Faktūriški paviršiai, koreliuodami su šviesa, sukuria jaukią atmosferą.

Svetainės ašis – knygų lentyna. Ji – tinkamas fonas monumentaliems svetainės baldams. Interjero akcentu tapo virtuvės baldai su neįprastos tamsiai žalios spalvos fasadais. Žalių ir juodų matinių paviršių derinys sukuria stiprų efektą.

Atspalvis išrinktas ne iš pirmo karto: siekta rasti tokį spalvos intensyvumą, kuris nevargintų

ir būtų nevienadienis – mados tendencijų padiktuotas. Dar 1960 m. Kopenhagoje SAS viešbutyje Arne Jacobseno mėgstami žalsvi mėtų atspalviai tapo inspiracija miegamojo spalvinei dermei. Panaudotos atsikartojančios juodos linijos, pabrėžiančios daiktų formas ir suteikiančios dramatiškumo švariam ir nuosaikiam interjero fonui. Buto planinė struktūra koreguota nežymiai. Vonios kambaryje buvo atsisakyta vonios, įrengta erdvi dušinė. Skalbyklė perkelta į sandėliuką, esantį už virtuvės. Norint išsaugoti daugiau virtuvės darbinio ploto maistui ruošti, šaldytuvas perkeltas į nišą, suformuotą vonios kambario vietoje. Bute įsikūrė jauna pora. Kurti interjerą buvo itin lengva, nes jautėme klientų pasitikėjimą. Užsakovai liko patenkinti rezultatu.

Jų teigimu, namai tapo stipriu traukos centru, į kurį norisi sugrįžti po darbų ar kelionių. Funkcionalumas, dėmesys detalėms ir proporcijų išgryninimas – pagrindiniai išsikelti uždaviniai rengiant šį interjerą.

2017: 2 (101) I 37

i

INTERJERŲ 11-UKAS

Apartamentai Mindaugo 14 Interjero autorė: Indrė Sunklodienė Bendraautorė: Šarūnė Butkutė Nuotraukos: Leono Garbačausko Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 49 m²

Indrė Sunklodienė

38 I 2017: 2 (101)

Butas skirtas vidutinio amžiaus porai. Tai ne nuolatinė gyvenamoji vieta, o veikiau būstas, skirtas retkarčiais apsistoti porai žmonių. Ypatingų klientų reikalavimų nebuvo, nes jie pasitikėjo dizainerių vizija. Kai buvo pasiūlyta buto vizualizacija, koncepcija užsakovams puikiai tiko ir patiko. Stilistiką inspiravo pats renovuotas pastatas, taigi juntama modernios klasikos, vintažinio, industrinio stiliaus samplaika. Interjerui norėta suteikti kiek intrigos, netikėtumo įspūdžio: taip atsirado tamsi, grafito pilkumo skydinė siena, primenanti pastato fasadą. Norint pabrėžti ir įprasminti itin aukštas lubas, buvo sukurtas netikėtas, žvilgsnį į viršų kreipiantis lubų piešinys. Prie sienų priderinti tamsūs gip-

siniai apvadai papildo grafitinę kompoziciją. Šalia prabangesnių bronzinių elementų, tokių kaip šviestuvai, maišytuvai, naudotos grubesnės medžio, metalo detalės: pusbario kėdės, vintažinis šaldytuvas, žirkliniai šviestuvai – taip buvo suformuota savotiška interjero harmonija ir perteikta emocija. Pagrindinis konstrukcinis apartamentų pokytis – dėl ypač aukštų lubų atsiradusi antresolė drabužiams ir daiktams sandėliuoti. Ji įkurdinta virš virtuvės ir padengta tonuotu veidrodžiu. Siekiant išvengti tipinio rudų atspalvių klasikinio interjero, suprojektuotas originalus, prabangus, tačiau kiek bohemiškas vyriškas interjeras, kupinas kontrastingų kompozicijų, apdailos medžiagų bei spalvinių derinių.

2017: 2 (101) I 39

i

INTERJERŲ 11-UKAS

Gėlių butas Interjero autorė: Dalia Jakeliūnaitė Nuotraukos: Vytauto Narkevičiaus Vieta: Vilnius Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 108,69 m²

Dalia Jakeliūnaitė

40 I 2017: 2 (101)

Gėlių butas – būstas esantis Vilniaus senamiestyje, Gėlių gatvėje. Dviprasmiškas pavadinimas sufleruoja apie netradicinę erdvę, apsuptą gėlių žalumos, arba tiesiog mena apie gyvenamąją vietą. Prieš pradedant būsto projektavimo darbus, erdvę į dvi dalis dalijo tradicinė standartinė antresolė. Norėjosi praplėsti naudingą plotą ir maksimaliai išsaugoti natūralią šviesą. Buvo atkreiptas dėmesys į natūralios šviesos sklaidą – tam, kad viršutinė antresolė neužgožtų apatinio aukšto, perdangoje buvo įrengti grūdinto stiklo švieslangiai, paskirstantys dienos šviesą.

Pagrindinis siekis buvo suprojektuoti skirtingas funkcines zonas, išplėsti gyvenamąjį plotą, išlaikyti atvirumą, vientisumą ir išsaugoti galimybę ateityje suformuoti dar vieną kambarį. Centrine buto ašimi tampa skaitykla su oranžerija,

matoma iš visų buto vietų. Miegamojo zonoje atsiveriantis augalų vaizdinys sukuria jausmą, tarsi snaustum gamtos apsuptyje. Aukštas židinys iš dalies atitveria miegamojo zoną nuo bendros erdvės, suteikia daugiau privatumo.

Norint sumažinti garso sklaidą, įstiklinta miego zona. Kompoziciniu būsto elementu tampa juodo ąžuolo rėmas su vitrininiu langu ir stiklo durimis. Norint jausti visišką privatumą, miegamojo zoną galima atskirti slankiojančia užuolaida, kurią užtraukus sudaromas izoliuoto kambario įspūdis. Projektuojant būstą visų pirma norėjosi atspindėti čia gyvenančio žmogaus būdo principus, o tik vėliau būsto medžiagiškumas įgavo bendrą kiautą. Buvo parinktos natūralios medžiagos: masyvo lentos, akmens masės plytelės, granito stalviršis, stiklas.

2017: 2 (101) I 41

i

INTERJERŲ 11-UKAS

„Trip Shop“ Komanda: Inblum Pagrindiniai interjero autoriai: Laura Malcaitė, Dmitrijus Kudinas Bendraautorė: Karolina Jašinskaitė Nuotraukos: Dariaus Petrulaičio Vieta: Kaunas Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 160 m²

Laura Malcaitė Dmitrijus Kudinas

42 I 2017: 2 (101)

„Sukurti naują „Trip Shop“ parduotuvių tinklo identitetą, atspindintį miesto kultūrą“ – su tokiu prašymu užsakovai kreipėsi į Inblum architektus. „Trip Shop“ prekės ženklas yra gatvės mados ambasadoriai Lietuvoje, prekiaujantys vyriškais gatvės stiliaus drabužiais, batais, aksesuarais bei riedlentėmis. Pirmoji pagal naują interjero koncepciją įrengta 160 m² „Trip Shop“ parduotuvė atsidarė Kauno prekybos centre „Mega“. Gatvės mada – tai nestandartinės, avangardinės pakraipos įkvėptas, įvairias šiuolaikines subkultūras atspindintis stilius. Pačioje sąvokoje užkoduota stiliaus kilmė: gatvė, miestas – ne rūbų dizainerių studija. Riedlentės čia – ne sporto įrenginys, o saviraiškos priemonė, jaunimo subkultūros atributas. Miestų erdvės įvairialypės. Istorinis kontekstas persipina su industriniais rajonais ir šiuolaikine architektūra. Parduotuvės interjere šis miesto ir kultūros daugiasluoksniškumas atsklei-

džiamas per nelygius, vietomis šiurkščius paviršius. Jie kontrastuoja su sofistikuotais ir ištobulintais dizaino elementais. Siekiant atspindėti gatvės kultūros prigimtį, minimalistinė gatvės mados bei riedlentininkų parduotuvė suprojektuota iš pirmapradžių medžiagų. Jos traukos taškai – skulptūriški, vaivorykštinio cinkuoto plieno, erdvėje kabantys tūriai, kurių forma bei spalva kinta priklausomai nuo žiūros kampo. Sienos, dekoruotos natūraliai pilka medžio drožlių plokšte, sukuria puikų foną spalvingiems apdarams. Lubos – tai juoda dėžė, įrėminanti ir susiejanti visus parduotuvėje esančius elementus, nubrėžia skirtį tarp fizinio objektų suvokimo ir to, kas yra neapčiuopiama. Šį įspūdį sustiprina apšvietimas, sutelktas į sienas bei grindis. Erdvėje kabantys elementai apšviečiami tiek iš vidaus, tiek iš išorės, todėl atrodo tarsi pakibę ore.

2017: 2 (101) I 43

i

INTERJERŲ 11-UKAS

Jokių stačių kampų Interjero autorė: Dovilė Milašiūtė Nuotraukos: Andrius Stepankevičius Vieta: Vilnius Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 58,14 m²

Dovilė Milašiūtė

44 I 2017: 2 (101)

Buto Užupyje interjeras buvo sukurtas ne kasdieniam kliento naudojimui, iš anksto žinant, jog dalį įrangos teks pakeisti. Kadangi pirminė idėja buvo projektuoti būstą nuomai, reikėjo derinti kokybiškesnius, ilgaamžiškesnius daiktus su taupiais, lengvai ir nebrangiai pakeičiamais.

Interjero projektavimo procesas vyko nuotoliniu būdu. Pagrindinis tikslas – sukurti jaukius namus, kuriuose būtų gera apsistoti sugrįžus į gimtinę iš užsienio. Pageidauta vengti švaraus minimalizmo – klientui buvo priimtina eklektika ir moderni klasika. Butas susideda iš dviejų panašaus ploto kambarių, kiekvienas jų – kompaktiškai suplanuotos dvi skirtingas funkcijas atliekančios erdvės. Vienoje jų – gyvenamoji zona, virtuvė, valgomasis ir poilsio vieta; kitoje – miegamasis ir darbo zona. Kiekviename kambaryje esančios funkcinės erdvės atskirtos tam tikrais elementais: veidrodžiu, išskirtiniais baldais, kilimais, šviesos šaltiniais. Visa tai sudaro

galimybę keisti atmosferą bei nuotaiką. Įdomu tai, jog šiame Užupio bute nėra stačių 90 laipsnių kampų. Dėl to kai kurios patalpos yra visiškai neapibrėžtos, neaiškios formos, o dekoratyvus lubų karnizas netgi paryškina netaisyklingus kampus, suteikia savotiško žavesio. Tikslingai iki 2,65 m suvienodinti durų ertmių aukščiai leido pabrėžti vertikalumą, gauti norimas proporcijas. Būtent dėl šios priežasties bute gausu ir kitų prailgintų vertikalių: durų, veidrodžių, baldų, iš aukštai krintančių minkšto audinio draperijų.

Jaukumą šiame nestandartiniame būste kuria itin vientisas stilius, medžiagos, net jeigu ir nenatūralios, tokias imituojančios. Šiltos plokštumos, baldų paviršiai, vilnos kilimai, veltinio sofa, natūralaus medžio durys, marmuro kavos staliukas, ąžuolinis valgomasis stalas, žemiški tonai, klasikinės, tačiau moderniai atrodančios formos – keletas detalių, padėjusių sukurti trokštamą jaukumą ir ištobulintą stilių.

2017: 2 (101) I 45

i

INTERJERŲ 11-UKAS

Atostogų namai Druskininkuose Interjero autorė: Kristina Lastauskaitė Nuotraukos: Leono Garbačausko Vieta: Druskininkai Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 77 m²

Kristina Lastauskaitė

46 I 2017: 2 (101)

Apartamentai įsikūrę „Aura“ gyvenamajame name Druskininkuose, visai priešais Druskonio ežerą ir parką. Neoklasikinio stiliaus pastatas davė toną interjerui. Kadangi šis būstas yra atostogų namai, į kuriuos atvykstama tik ilsėtis, buvo svarbu sukurti ypač jaukią atmosferą. Teko šiek tiek pakeisti erdvę pagal užsakovų pageidavimus: iš vieno didelio miegamojo buvo suformuoti du, nes norėta patogiai ilsėtis ne tik su šeima, bet ir su svečiais. Tik atidarius duris patenkama į itin siaurą prieškambarį, kuriame nebuvo numatyta galimybė įrengti drabužinę ar kokį kitą taip reikalingą baldą lauko drabužiams, tad šią problemą teko spręsti projektuojant baldus. Taip svetainėje atsirado drabužinės funkciją atliekanti spinta su suoliuku. Baldas gražiai papildo erdvę, jos neužgožia ir suteikia savito žavesio. Rengiant interjerą buvo pasirinktas modernaus ir klasikinio stiliaus derinys. Išlaikyti subtilią pusiaus-

vyrą padėjo šiuolaikiškas pagrindas. Svarbiausiu namų akcentu tapo pilkos lubos. Nors jos nebuvo aukštos, norėta plokštumą išskirti tamsesniu tonu, suteikiančiu itin jaukų, tarsi apgaubiantį efektą. Šiame būste gausu šviesos šaltinių. Balduose įmontuoti šviestuvai padėjo sukurti ypač jaukią atmosferą. Reguliuojant dalies lempų šviesos srautą galima nustatyti tiek intensyvų, tiek intymų apšvietimą. Ryškus grafinis interjero elementas – nostalgiškos eglutės rašto grindys bei blokelių motyvas vonios kambaryje. Čia vyrauja natūralios medžiagos: alyvuota ąžuolo fanera, ąžuolo parketlentės, riešutmedžio stalas, odos detalės, vilna, medvilnė ir linas. Pastelinių, pilkšvų tonų paletę, medienos motyvus praskaidrino keletas ryškesnių akcentų. Svarbia, miela detale tapo baldų rankenėlės, padedančios sukurti namų aplinkos pojūtį ir suteikiančios baldams žaismingumo.

2017: 2 (101) I 47

i

INTERJERŲ 11-UKAS

Interjeras tiems, kurie tiki magija Interjero autorius: Mantas Lataitis Nuotraukos: Enrikos Samulionytės Vieta: Kaunas Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 43 m²

Mantas Lataitis

48 I 2017: 2 (101)

Biuro interjero autorių siekis – sukurti jaukią, nekasdienišką, modernią erdvę darbui ir susitikimams su klientais. Kūrybai impulsą suteikė ploto iššūkis – itin siaurą patalpą paversti ergonomišku biuru. Nevaržanti darbo aplinka – vienas svarbiausių tikslų. Siekiant vizualiai praplėsti siaurą patalpą, buvo naudotas atvirų ir pereinamų erdvių scenarijus. Funkcinės zonos, atskirtos pasviromis sienomis, tapo naujo dizaino dalimi. Mažoje patalpoje stengtasi išlaikyti stilistinį vientisumą, sudaryti sąlygas nenutrūkstamai bendrauti žmonėms visame biure.

Plečiant erdvę daug improvizuota grindų lentų klojimo krypties, dizaino elementų komponavimo, baldų asimetrijos temomis. Pravėrus duris pasitinka ryškūs kilimėliai, suteikiantys žaismingą prieskonį ir diktuojantys klasikinę kontrasto taisyklę – juoda, balta, raudona. Ši spalvų sąjunga gyvena tik naujoviškose detalėse, o kitiems akcentams išryškinti plėtojama „green“ ekologijos tematika, pasirenkant natūralias miško medžiagų kompozicijas. Įspūdingos

medžio detalės ne tik puošia, bet ir tarnauja kaip baldai. Natūralus stalviršis levituoja erdvėje dėl permatomos lengvos stiklo kojos, o išraiškingą stalelio formą pabrėžia juodos degintos kraštinės. Klientų dėmesiu lepinami ekskliuzyviniai staliukai subtiliai kontrastuoja bendrame biuro interjere. Kampu išsidėsčiusioje virtuvėje pasirinkta maskavimo koncepcija: baltas koloritas, įkomponuota ir paslėpta buitinė technika bei plautuvė. Lygiagrečių kreivų linijų šokis balduose nugali nuobodžias tieses. Virtuvės stalviršis – puikus koriano apdirbimo pavyzdys. Į jo briauną inkrustuota raudona koriano juosta pabrėžia formos dinamiką, o plautuvėje, darbastaliuose įmontuoti LED šviestuvai stebina naujoviškumu, tampa futuristiniu dekoro elementu. Įgyvendinant projektą didelis dėmesys teiktas šviesos koncentracijai. Tvirtumo bei šviesos filosofija sukurtame interjere turi tiesioginių sąsajų su firmos veikla. Viskas skaidru, atvira, konkretu ir tikslu, o rezultatas – grakštus, grafiškas, išgrynintų formų interjeras.

2017: 2 (101) I 49

i

INTERJERŲ 11-UKAS

Modernus gyvenamasis namas Komanda: Nebrau Interjero autoriai: Laurynas Avyžius ir Andrius Gabrys Nuotraukos: Lauryno Avyžiaus Vieta: Klaipėda Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 360 m²

Laurynas Avyžius

Andrius Gabrys

50 I 2017: 2 (101)

Pagrindinė projekto idėja – sukurti aiškų, unikalų, su aplinka derantį architektūrinį namo charakterį, išsaugoti aplinkos natūralumą, ryšį su vietove. Sklypo sutvarkymo ir apželdinimo klausimas spręstas atidžiai, atsižvelgiant į esamą situaciją: išsaugoti medžiai, pabrėžta natūrali gamta (žydinčios pievos, reljefo formos). Įvairūs iškilimai kartu su naujais pylimais kuria sklypo privatumo įspūdį. Išklotos natūralios, su aplinka derančios dangos: skaldos, skirtingų rūšių ir dydžių granito bei natūralaus akmens. Suprojektuotos dvi glaudų ryšį su namo vidumi ir kiemo aplinka turinčios lauko terasos.

Pastatas funkcionalus ir patogus naudoti.

Jis suskirstytas į keturias funkcines zonas: gyvenamąją (virtuvė, valgomasis, svetainė), poilsio ir miego (pagrindinis miegamasis su drabu-

žine, vonios kambariu ir du vaikų miegamieji, jų vonios kambarys su tualetu bei dušu), SPA (sūkurinė vonia ir poilsio patalpa, pirtis, tualetas, dušas) bei garažo ir pagalbinių patalpų. Jas visas jungia erdvus koridorius ir atviras vidinis kiemelis. Namo viduje kuriama šilta, jauki atmosfera. Naudojamos natūralios, patikimos apdailos medžiagos: betonas – židinio apdailai, virtuvės grindims; medis – daugelio kambarių grindims, svetainės, virtuvės ir SPA zonų luboms, virtuvės baldams; akmens masės plytelės – koridoriuje, SPA erdvėse, sanitariniuose mazguose. Interjerą puošia tradiciniai lietuviški ornamentai. Židinio betono plokštėse įspaustas bičių korio akutes primenantis ornamentas reiškia gyvybės tinklą.

Stiklo menas yra tarsi senovinių lietuviško namo durų su rombų ornamentais interpretacija.

2017: 2 (101) I 51

i

INTERJERŲ 11-UKAS

Namo interjeras Kalnėnuose Komanda: Dizaino virtuvė Interjero autorės: Gabija Pažarskytė, Luka Galinytė, Evelina Tumas Nuotraukos: Kerniaus Pauliukonio Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 145 m²

Luka Galinytė

Gabija Pažarskytė

Evelina Tumas

52 I 2017: 2 (101)

Vieno aukšto naujos statybos namas – tai jaunos šeimos būstas, kurio interjerą sukurti užsakovai patikėjo Dizano virtuvės komandai. Ne itin dideliame name architektai labai funkcionaliai išdėstė ir suplanavo vidaus erdves, o dizainerių komandai atiteko sukurti interjerą ir ergonomiškai paskirstyti funkcines zonas. Klientai iškėlė ganėtinai konkrečią užduotį – įrengti jaukius, natūralius, harmoningus namus, kuriuose atsirastų retro detalių: būsimiems gyventojams ši tematika itin prie širdies, tad būtent tokios stilistikos užuominų pageidauta įterpti. Siekiant suformuoti praktišką, tačiau estetišką būstą,

apsibrėžta modernų skandinavišką dizainą papildyti keliais retro elementais. Šias detales lengva pajusti kai kuriose interjero detalėse, kaip antai baldų kojelėse, grindų plytelėse, baldų formose, geometriniuose raštuose. Vadovaujantis užduotimi, stengtasi išlaikyti šviesią, pastelinę visą namo spalvų bazę. Tamsūs akcentai bei natūralūs paviršiai buvo kruopščiai derinti tarpusavyje.

Mediniai balkiai tapo apgalvota detale, mat nesinorėjo palikti plikų lubų. Pagrindinis interjero tikslas buvo atidžiai derinti kiekvieną detalę ir siekti visų elementų harmonijos.

2017: 2 (101) I 53

i

INTERJERŲ 11-UKAS

Maži dideli sprendimai Interjero autorė: Vaiva Andriušytė Nuotraukos: Simono Linkevičiaus, Vaivos Andriušytės Vieta: Kaunas Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 84 m²

Vaiva Andriušytė

54 I 2017: 2 (101)

Tiek pro langus atsiveriančiame Botanikos sode, tiek būsto viduje kuriamos šviesios erdvės, mezgančios kontaktus tarp gyventojų. Čia nestatomi barjerai ar sienos. Visoms reikalingoms funkcijoms atskirti tarnauja transformuojamieji baldai ir technika, o ne mūras. Nepelnytai dažnai vonios patalpai priskiriama tik utilitari funkcija, nors gyvenimas čia verda kaip bet kurioje kitoje namų vietoje: rytais vanduo budina žvaliai dienai, o sugrįžus atpalaiduoja prieš miegą.

Botanikos apartamentuose vonia susilieja su gyvenamosiomis erdvėmis per 3 metrų aukščio langą ir įsileidžia vidun rytinę saulės šviesą. Stiklas padengtas elektromagnetine plėvele, kuri, gavusi elektros impulsą, tampa matinė. Panorus šiek tiek privatumo, tereikia paspausti mygtuką ir langas apsitrauks rūku. Kūno mankšta ir proto lavinimas – neatsiejami dalykai. Kaip ir jų erdvės, įkurdintos erkeryje ir paremtos san-

tvara. Specialiai šiam projektui sukurti baldai nuspalvinti sodriais tonais ir dekoruoti giliomis faneros tekstūromis. Vienas jų – transformuojamas, į visas puses besisukinėjantis kosmetinis staliukas. Jis transliuoja kiną, muziką, talpina juvelyriką bei kosmetiką ir gali būti naudojamas kaip alternatyvi darbo vieta. Per veidrodinius kosmetinio staliuko atspindžius darbo zona susilieja su miegamuoju. Šalia balkono prieigų esanti sritis buvo rezervuota drobėms ir teptukams – šeimininkų kūrybinėms meditacijoms. Tad kiekviena buto siena nudažyta baltai ir laukia savo eilės naujam šedevrui. Interjero architektūra minimalistinė, tačiau prasminga, sutelkianti dėmesį į mažiausias detales. Viskas – nuo sienose paslėptų metalinių grindjuosčių iki nestandartiškai išdėliotų baldų – buvo parinkta siekiant sukurti precizišką, harmoningą ir kokybišką būstą gyventi.

2017: 2 (101) I 55

i

Konkursas

„Restaurant & Bar Design Awards“ („Restoranų ir barų dizaino apdovanojimai“) – tai kasmet nuo 2008-ųjų vykstantis tarptautinis konkursas, kurio laimėjimas reiškia prestižą ir pasaulinio lygio pripažinimą dizaino srityje. Pagrindinė besivaržančių interjerų kryptis – visuomeniniai projektai, susiję su maistu bei gėrimais: restoranai, kavinės, užkandinės, barai. Konkursu siekiama pastūmėti projektų autorius ieškoti naujų, unikalių sprendimų, juos viešinti ir paskatinti mainytis idėjomis. Kasmet išrenkama apie 40 išskirtinių projektų. Jų kūrėjai apdovanojami prašmatnioje puotoje Londone.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Trijų kategorijų karalius Projekto autorius: Conran & Partners Vieta: Londonas, Jungtinė Karalystė Įgyvendinta: 2015 m.

Nuotraukos: Marcuso Peelo, Paulo Wincho-Furnesso IR Jeano Cazalso

Net trijose, itin svarbiose kategorijose nugalėjęs restoranas neleidžia dvejoti interjero išskirtinumu: geriausias Jungtinės Karalystės restoranas, geriausias restoranas, įrengtas paveldo pastate ir geriausias metų restoranas.

1864 m. pastatas buvo suprojektuotas ir pastatytas kaip vokiečių gimnazija, kurios viena pagrindinių patalpų buvo sporto bei gimnastikos salė. Ištvėręs abu pasauli-

56 I 2017: 2 (101)

nius karus, 1940 m. nuniokotas krintančios bombos, apie 1915 m. jis pagaliau įgavo naują paskirtį ir virto biurų kompleksu, o vėliau – naudotas kaip meno erdvė.

Sporto salės antresolės, iš kurių žiūrovai kadaise stebėdavo gimnastikos pasirodymus, buvo atnaujintos ir netgi praplėstos, taip pat buvo išsaugoti originalūs variniai kabliai, ant kurių virves pasirišę gimnastai demonstruodavo triukus. Per keletą metų ši erdvė tapo žvilgsnį kaustančiu, prašmatniu 150 vietų restoranu, alaus darykla ir baru, kuriame tvyro britiška rimtis, solidumas, elegancija bei prabanga.

Projekto autoriai siekė sukurti spalvingą, ištaigingą, tačiau šiuolaikišką ir demokratišką interjerą, pabrėžiantį vietos unikalumą. Pagrindinė koncepcija buvo išsaugoti

kuo daugiau unikalių istorinių detalių, palikti nepakitusią pagrindinę struktūrą ir į ją išmaniai įtraukti modernius elementus. Taip buvo sukurta europietiška Bauhaus stiliaus versija – nors didžiulis restorano plotas suskirstytas į funkcines zonas, jis atrodo vientisas, nuosaikus, o kartu – labai didingas. Interjeras, žadą atimančios stogo konstrukcijos ir kiti architektūriniai elementai tapo darnia žavinga visuma.

Geriausiame metų restorane išsaugotos istorinės pastato užuominos sukuria ilgaamžišką, išliekamąją vertę turinčią atmosferą. Šiltos, jaukumo ir ištaigingumo suteikiančios apdailos medžiagos, tokios kaip riešutmedis, juodi ar pilki odos gobelenai, sustiprina prabangos įspūdį, o sodrūs rožiniai ar raudoni tonai, tarsi tapybiški potėpiai, papildo interjero estetiką.

2017: 2 (101) I 57

Geriausia užkandinė Projekto autorius: Conran & Partners Vieta: Londonas, Jungtinė Karalystė Įgyvendinta: 2015 m.

Nuotraukos: STAC Architecture

Greitojo maisto užkandinei pasirinkus 1960-ųjų pastatą, norėta atskleisti ir pabrėžti senosios architektūros griaučius, struktūras. Dėl tokio sumanymo interjeras tapo urbanistiškesnis, industriškesnis, kiek grubokas, monolitinis. Atidengtas sienas, lubas ir perdangas buvo galima dekoruoti atsižvelgiant į funkcinę patalpų paskirtį ar poreikį. Siekiant sušvelninti stilistiką ir suteikti užkandi-

58 I 2017: 2 (101)

nei jaukumo, panaudota šilto atspalvio mediena. Laiptai atrodo itin įdomiai, nes natūralus medis kontrastuoja su plieninėmis plokštėmis dengtomis sienomis. Toks futuristinis įvaizdis suteikia intrigos visam interjerui. Žaismingai krintanti šviesa meta šešėlius, jaukus jų mirguliavimas primena saulės spindulius, besiskverbiančius pro medžių lapus. Nors patalpa nėra erdvi, didelis dėmesys skiriamas mažoms detalėms. Ryškiai geltona vyno lentyna sumeistrauta iš čia buvusio lifto rėmo – taip savotiškai atiduodama duoklė istorijai ir pasiliekamos jos užuominos. Norint vizualiai praplėsti patalpą, suformuotas judesio pojūtis: jį sukelia lenktas stalas, sraigtiniai laiptai, marginti stalviršiai ir minkštasuolių atlošai.

Itin ryški spalvų gama primena Pietų Afrikai būdingą koloritą. Naudoti pigmentai buvo išgauti natūraliais būdais. Pagrindinis užkandinės akcentas – rankų darbo sietynai, kurių dizainą sukūrė studija STAC, o pagamino Kenijos masajų gentis, – unikalus indėlis į interjero projektą. Norint suteikti užkandinei dar daugiau spalvų, buvo pasitelkta vokiečių sienų tapytojo pagalba. Minkštasuolių gobelenai ir apmušalai išmarginti įvairiais raštais bei ornamentais.

Geriausia metų užkandinė savo koncepcija savotiškai kreipiasi į būsimą klientų auditoriją, atspindi jų kilmės istoriją, kultūros estetiką ir perteikia prekės ženklo kūrėjų puoselėjamas vertybes. Išskirtinę kultūrą atspindinti užkandinė džiugina skaisčiomis spalvomis ir šiuolaikiška urbanistine stilistika, artima kiekvienam miesto žmogui.

2017: 2 (101) I 59

Geriausias azijietiškas restoranas Projekto autorius: Party Space Design Vieta: Bankokas, Tailandas Įgyvendinta: 2016 m.

Nuotraukos: FSections

Desertų baras, esantis stoties pastate, išsiskiria savitumu, dinamika ir koloritu. Tai prancūziško stiliaus delikatesų desertinė, kurioje karaliauja šefas iš Tailando, siūlantis kūrybišką meniu. Valgiaraštis tapo interjero dizaino projektuotojų įkvėpimo šaltiniu. Būtent desertų estetika padiktavo spalvų gamą ir architektūrines formas bei struktūras.

Pagrindinė interjero koncepcija buvo perteikti cukraus kristalų formas ir jį imituojančius paviršius. Netgi fasadas dekoruotas medinėmis konstrukcijomis, vaizduojančiomis laužytą cukraus trupinį, o viduje panašių instaliacijų yra daugiau. Kabamieji šviestuvai, sudaryti iš kubinių

struktūrų, dažytų vario spalva, suteikia savitumo ir išsiskiria iš pastelinio kolorito. Šalia baro spingsintys panašios stilistikos žibintai atrodo žavingai ir kiek mistiškai. Žalsva spalva su šviesia mediena sukuria itin jaukią atmosferą, ją kiek pagyvina rausvi tonai, o prabangos suteikia baltas marmurinis stalviršis ir variniai akcentai. Bare vyrauja itin harmoninga, lengva spalvinė nuotaika – čia gera būti ir ilsėtis. Dekoratyvios skulptūros suteikia žaismingumo, o vienu pagrindinių interjero elementų tampa struktūriški laiptai: apšvietus atrodo, jog jie nuolat sukasi. Cukraus kristalus atkartojantys skaidrūs akrilinio stiklo blokeliai sudaro sraigtinių laiptų konstrukciją. Dėl tokio vaizdo patalpa įgyja gyvybingumo ir savotiškos magijos.

Užlipus į antrąjį aukštą galima stebėti šefo stalviršį, virtuvės darbuotojų veiklą ir desertų gimimą. Čia yra keletas nuošalesnių stalų, kur galima mėgautis ramesne aplinka ir skanauti kulinarinius šedevrus skaitant knygą. Šis aukštas pritaikytas darbuotojų komandoms priimti, kūrybinėms dirbtuvėms rengti, netrukdant pavieniams desertinės svečiams apačioje.

Geriausias šių metų azijietiškas restoranas pasižymi originaliu, retai pasitaikančiu koloritu, subtiliu medienos panaudojimu kuriant įdomias konstrukcijas bei įvairių medžiagų kompozicijomis, padedančiomis atskleisti interjero mintį bei koncepciją.

60 I 2017: 2 (101)

2017: 2 (101) I 61

i

DIZAINO KELIONĖS

Iš Alpiu˛ istoRijos Vieta: Cermà (Zermatt), Šveicarija. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės. Design hotelsTM narys

S

karotų eglių šakos, žiemą nuklotos stora sniego pluta, slepia ir sergi ant kalno šlaito jaukiai įsikūrusį viešbučio kompleksą Cervo Mountain Boutique Resort. Šios poilsiavietės lankytojai gali čiuožti slidėmis nuo pat laukujų durų, mat namukai išsirikiavę pačioje trasos viršūnėje, o pėstieji gali vaikštinėti vingiuotais takeliais, vedančiais pasakiškais gamtos keliais.

Šveicarijos Alpėse iškilusio viešbučio stilistika glaudžiai susijusi su jo istorija. 1940 m. kalnuose pastatyta trobelė buvo skirta prancūzų inžinieriui, suprojektavusiam traukinių bėgius nuo Santa Fė (Santa Fe) iki Buenos Aireso (Buenos Aires) miestų, o 1980 m. namelį perpirko šeima ir ilgus metus jį naudojo kaip vasarnamį, kartais nuomojo ir kitiems. Visad nujaustas didžiulis vietos potencialas paskatino jaunesnę šeimos kartą paversti trobelę viešbučiu. Savininkai į viską žvelgė itin jautriai ir kruopščiai apgalvojo kiekvieną detalę bei smulkmeną.

Pasamdė ne vieną, o du visiškai skirtingus architektus: vietinį šešiasdešimtmetį, vertinantį tradicinės architektūros ištakas, ir jauną, modernių, urbanistinių struktūrų gerbėją iš Ciuricho. Per dialogą gimė subtilus medinis pastatas švelniai nuožulniu stogu, kurio viduje slepiasi prabangaus viešbučio patogumai. Pagrindiniai archi-

62 I 2017: 2 (101)

DIZAINO KELIONĖS

i

tektūros sprendimai buvo priimti siekiant šilumos bei komforto. Visiškai atsisakyta sintetinių medžiagų, todėl svečių akį traukia įspūdingo medžio masyvo konstrukcijos bei vientiso akmens pertvaros. Pagrindinis pastatas iki šiol išsaugojo originalias medines grindis, o penkiose naujose kalnų trobelėse subtiliai pritaikytos vietinės apdailos medžiagos.

Viešbučio interjeras buvo ne ką svarbesnis nei architektūrinės išraiškos perteikimas. Savininkų pora, Danielis ir Seraina Lauberiai, buvo įsitikinę, kad tik jie patys gali sukurti savitas vertybes perteikiančią poilsiavietę.

Lauberiai būgštavo, jog dizaineris suformuos savo, o ne jų pažiūras atspindintį interjerą, todėl nusprendė viską įsirengti patys. Viena svarbiausių jų nuostatų – plačiai naudoti ir taikyti vietinius gaminius. Veltinis, akmuo, specifinė vilnos rūšis papildė vintažinį vietos palikimą, aptinkamą antikvarinėse parduotuvėse bei butikuose.

Šiuolaikinės formos bei namų jaukumą sukeliantys švelnūs atspalviai derinami su medžioklės tematika, pasakojančia Šveicarijos istoriją, – tai pagrindinė dizaino koncepcija. Plastiški, lenkti, stilizuoti elnio ragai kur ne kur tampa esminiu akcentu, nes pavadinime esantis itališkas žodis cervo reiškia būtent elnią. Šeimininkai stengėsi sukurti šviežią, modernų, tačiau nepraradusį šveicariškų tradicijų atspindžio, detalumo interjerą. Kadangi apylinkėse klestėjo daugybė snobiškų, puošybos elementų perkrautų viešbučių, savininkai siekė išsiskirti iš jų ir pritraukti šiuolaikiškų svečių, nenorinčių per savo viešnagę dėvėti kostiumų. Vienas svarbiausių uždavinių buvo suderinti sena ir nauja.

2017: 2 (101) I 63

Kambariuose vyraujantys medaus atspalviai, rausvos, žalsvos, rusvos, pilkšvos kompozicijos vietomis pagyvinamos tradiciniu, visame pasaulyje gerai žinomo prekės ženklo Hästens baltu ir mėlynu languotu gobelenu. Langelių raštas kai kuriuose kambariuose persikelia ir ant sienų, šitaip pagyvindamas atmosferą. Hästens lovos nebyliai žada išskirtinį komfortą ir neprilygstamą miegą. Jų kokybę lemia ilgametės gamybos tradicijos, pačios natūraliausios medžiagos ir kruopštus profesionalių rankų darbas. Toks atidumas taikomas kiekvienam lovos sluoksniui: tiek korpusui, tiek čiužiniams, tiek užvalkalams. Siekiant paties geriausio miego, nepamirštas ir dizainas. Lova be galvūgalio – tai ne atsitiktinumas. Ši estetika kai kam gali pasi-

rodyti neįprasta, tačiau subtilaus dizaino baldai atrodo itin žavingai. Kambariuose atsirandantys nestandartiniai daiktai bei dekoro elementai sukuria namų nuotaiką, mat detalių gausa neprimena laikinojo būsto.

Apie kiekvieną smulkmeną pagalvoję viešbučio komplekso šeimininkai gebėjo suformuoti poilsiavietę, kurioje juntama vietovės esatis, kultūra, tradicijos. Toks rezultatas buvo pasiektas sulaužius visas taisykles: pradedant dviejų skirtingų architektų pasirinkimu ir interjero dizainerio atsisakymu. Visa čia alsuoja savitumu: vietinės apdailos medžiagos, gobelenai, senoviniai puošybos elementai, istorinės užuominos ir net restorano maistas, kuriame patiekiami tik vietos patiekalai bei gėrimai.

64 I 2017: 2 (101)

„Hästens“ lova neatsitiktinai vadinama miego sistema: jos rėmas ir čiužinys yra nedaloma visuma, slepianti begalinio patogumo bei idealaus miego paslaptis. Spyruoklės prasideda jau nuo lovos rėmo ir yra neatskiriama baldo dalis, kurią papildo vienas arba du čiužiniai. Tobulą miegą gali užtikrinti tik vientisas baldas – jei tuo abejojate, dar nebandėte „Hästens“.

Hästens Vilnius, Rūdninkų g. 16, Vilnius, mob.: +370 611 25600, +370 613 95386. https://www.facebook.com/HastensLietuva www.hastens.com

�viesa

Istorija per

Įgyvendinta: Vieta: Provanso Sen Remi (Saint-Rémy-de-Provence), Prancūzija Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Design hotels TM narys

L

aluma bei nuostabia panorama išsiskiriantis Provanso Sen Remi miestas žymus tuo, jog čia gimė Nostradamas, pasaulyje išgarsėjęs savo pranašystėmis, o vietinėje ligoninėje visus metus praleido dalininkas V. van Goghas: įkvėptas čionykštės šviesos (vietovė būna saulėkaitoje 300 dienų per metus), jis sukūrė paveikslų seriją.

Kadaise rami provincija tapo kosmopolitišku, pasaulinio lygio restoranų bei dizaino salonų kupinu miestu, tačiau iki šiol turi istorinio žavesio. Praeitį bei šiuolaikiškumą sujungęs viešbutis Hôtel de Tourrel žavi, intriguoja ir kviečia į vidų pamatyti darnaus dizaino.

XVII a. rūmuose, senamiesčio centre, įsikūręs prabangus viešbutis su septynetu erdvių apartamentų – tai viduramžių dizaino odisėja. Originalios buvusių kil-

66 I 2017: 2 (101)

DIZAINO KELIONĖS

i

tai: penki iš jų – naujoje, modernioje pastato dalyje, o du, patys prašmatniausi, su atviromis terasomis ant stogo – senojoje, istorinėje pusėje. Visur vyrauja medžio masyvo parketas, natūralaus akmens apdaila vonios kambariuose, unikalūs, modernūs vardiniai baldai, itin patogios, spyruoklinės Schramm lovos, žinomi Lelievre klostuoti užuolaidų audiniai. Suformuota stilistika harmoningai susilieja su pastato istorija, tačiau papildo jį šiuolaikiškumu.

Architektė Margot Stängle, kuri yra ir viešbučio bendraturtė, nuodugniai įsigilino į šį projektą. Viena maloniausių kūrėjos užduočių buvo pritaikyti XVII a. pastatą šiuolaikiniam žmogui, suteikti jam ištaigos, komforto ir atskleisti ilgaamžę istoriją. Vienas pagrindinių sumanymų buvo padalyti erdves: teko ilgai analizuoti padėtį ir svarstyti, ar verta 24 kambarius paversti septyneriais prašmatniais apartamentais. Tačiau būtent ši idėja leido suformuluoti naujo lygmens prabangos sampratą. Vaizdingame mieste savininkai nekėlė tikslo priimti kuo daugiau svečių: jie siekė suteikti dar neregėtą komfortą žmonėms, mėgstantiems išskirtinumą. Nemažai laiko kainavo restauracijos priemonių bei technikos paieškos.

Nors kai kuriuos senovinius elementus būtų buvę daug paprasčiau pakeisti naujais, projekto kūrėjai troško kuo įmanoma daugiau atmosferos perteikti per istorinius

mingos Tourrelų d’Almeranų giminės namų ypatybės, tokios kaip fasadas bei plytų sienos, buvo tausojamos ir saugomos kaip istorinė vertybė. Jas suderinę su naujomis architektūrinėmis plokštumomis projekto autoriai sukūrė žaismingą bei modernų interjerą. Šiuolaikiškus baldus sukūrė Eileen Gray ir Konstantin Grcic.

Senoviškame pastate taip pat galima rasti Viduržemio jūros patiekalų restoraną, džiuginantį akį gaiviu, lengvu dizainu. Natūrali, istorija alsuojanti aplinka bei vietovė, turinti gilias vynininkystės tradicijas bei daugybę svarbių istorinių vietų, skatina domėtis, ieškoti.

Norint šviežiai pateikti 400 metų senumo istorinę tvirtovę, teko ją restauruoti. Per dvejus metus buvo sukurtas nedidelis, tačiau prašmatnus viešbutis pačioje miesto šerdyje. Buvo įrengti tik septyni apartamen-

2017: 2 (101) I 67

motyvus. Taip visiškai netyčia buvo atrastas nuostabaus grožio suskilinėjęs tinkas: jis metų metus slypėjo po storu dažų sluoksniu. Restauratorių komanda sienas grandė 13 savaičių.

Viena pagrindinių interjero savybių – šviesių, lengvų, gaivių žemės tonų gama, papildyta ryškesniais, sodresniais atspalviais. Čia nesižavima šiuo metu smarkiai populiarėjančia pritemdyta, jaukumą simbolizuojančia viešbučių aplinka. Atmosferai norėta suteikti elegancijos, subtilumo, švaros. Tekstūros vientisos ir neišraiškingos, tačiau kokybiškos ir malonios liesti. Dėl neekspresyvių paviršių išryškėja istoriniai, architektūriniai elementai: atidengta plytų siena, grakštūs židinių ar lubų ornamentai tapo lygiaverte interjero dalimi, kurią pabrėžti siekė projekto autoriai bei viešbučio šeimininkai.

68 I 2017: 2 (101)

2017: 2 (101) I 69

i

DIZAINO ISTORIJA

F. L. Wrightas:

SUNKUS KELIAS Į MODERNIZMO VIRŠŪNES Tekstas: JonO MalinauskO

Frankas Lloydas Wrightas (1867–1959)

XIX a.

Europoje audringai besirutuliojant architektūrai ir dizainui, Naujasis Pasaulis ilgą laiką buvo šio proceso nuošalyje ir tenkinosi vien nedrąsiomis „kolonijinėmis“ europinių madų interpretacijomis. Jungtinėse Valstijose, kaip ir Europos šalyse, prasidėjus sparčiai industrializacijai, suklestėjo neišranki, prieštaringų vertinimų sulaukusi eklektika. Esminis lūžis įvyko XIX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai po Didžiojo Čikagos gaisro kilo dangoraižių statybos bumas, atskleidęs architekto Louiso Henry Sullivano talentą ir pagimdęs legendinę frazę „forma seka paskui funkciją“. Tačiau aukštuminių plieno konstrukcijų didybė užvaldė tik didmiesčių centrus, o jų priemiesčiuose bei provincijos miesteliuose tebeviešpatavo eklektiška mažaaukštė statyba, paremta Europos istorinių stilių atgarsiais. Įskiepyti jai racionalumo daigą, suformuojant vadinamąjį „prerijų stilių“, o vėliau prisidėti prie besąlygiško šios krypties triumfo buvo lemta garsiajam architektui Frankui Lloydui Wrightui (1867–1959). Kadangi nuodugniai jo kūrybos analizei pritrūktume viso žurnalo apimties, apsiribosime pradinio periodo, susieto su architektūra, interjerų ir baldų dizainu, apžvalga.

F. L. Wrightas gimė Viskonsine, švietimo inspektoriaus ir mokytojos šeimoje. Pradinį išsilavinimą gavo namuose.

Motina stengėsi jį auklėti pagal tuo metu naujovišką Kindergarten sistemą. Vienu pagrindinių jo žaislų tapo Friedri-

F. Fröbelio medinių kaladėlių „konstruktorius“ – pamėgtas Franko vaikystės žaislas

70 I 2017: 2 (101)

cho Fröbelio išrastas medinių kaladėlių „konstruktorius“, skirtas trimatei vaizduotei lavinti. Anot paties Wrighto, smulkūs mediniai blokeliai išliko atmintyje visam gyvenimui ir turėjo įtakos vėlesniam architektūrinių formų grynumui. Turtingi motinos giminaičiai nuolat rūpinosi religiniu švietimu Madisono apylinkėje (taip, tos pačios, kur tiltai!).

Statant koplyčią, funduotą Lloydo Joneso šeimos, jaunasis Frankas įgijo praktinės patirties – architektas Josephas Lymanas Silsbee jį pasamdė braižybos ir statybų priežiūros darbams. Vėliau, 1887 m., jis persikėlė į Čikagą ir įsidarbino minėto architekto biure. Dauguma privačių interjerų projektų čia buvo įrengiami konservatyviuoju Viktorijos stiliumi, nors vėliau Wrightas pripažino, kad jis buvo „grakštesnis ir vaizdingesnis“ nei konkurentų. Kadangi braižytojo atlyginimas siekė vos keletą dolerių per savaitę, jaunuolis buvo priverstas ieškoti, kur geriau, ir netrukus įsidarbino garsioje firmoje Adler & Sullivan.

Nors darbo sparčiai augančioje Čikagoje buvo per akis, iš pradžių santykiai su kitais biuro darbuotojais klostėsi nekaip – prieidavo net iki muštynių darbo vietoje. Nepaisant to, pats Louisas Sullivanas globojo jaunąjį architektą, patikėjo jam vis atsakingesnius darbus, o vestuvių proga netgi suteikė solidžią 5 000 dolerių paskolą namui pasistatyti. 1889 m. Čikagos priemiestyje Ouk Parke (Oak Park) išdygo kuklus medinis namelis; vėliau, šeimai gausėjant, jis buvo ne kartą perstatytas. 1898 m. šalia pagrindinio namo iškilo rotondinis studijos pastatas, į kurį F. L. Wrightas persikėlė kartu su savo bendradarbiais; vėliau namas buvo pritaikytas architekto žmonai ir jo vaikams, kurių čia išaugo net šešeri. 1972 m. apleistas pastatas buvo įrašytas į Nacionalinį istorinių vietų registrą ir pradėtas rekonstruoti. Šiuo metu jis su kitais 27-iais F. L. Wrighto suprojektuotais pastatais priklauso Ouk Parko istorinės architektūros rajonui.

Dirbdamas Sullivano biure Wrightas buvo atsakingas ne tik už gyvenamųjų namų projektų vykdymą, bet ir už interjerų dizainą. Juos dažnai kurdavo po darbo valandų, savo namų studijoje. Vėlesni architektūros kritikų tyrimai įrodė, kad Frankas atlikdavo techninę interjerų projektų dalį, vadovaudamasis L. Sullivano eskizais, turinčiais neogotikos ir klasicizmo bruožų. Tiesa, vėliau Wrightas nepasikuklino pasiskelbti daugelio projektų bendraautoriu. Vienas dis-

Jameso Charnley gyvenamojo namo interjeras, 1891–1892 m.

kutuotinų pavyzdžių – paties Louiso Sullivano poilsio vila, pastatyta Ošen Springse (Ocean Springs), Misisipės valstijoje. Įsisenėjus ginčus dėl šio pastato autorystės savaip užbaigė uraganas Katrina, visiškai sugriovęs vilą 2005 m.

Ryžtingo stilistinio posūkio tašku laikomas Jameso Charnley gyvenamasis namas, statytas Čikagoje 1891– 1892 m. Tiek L. Sullivanas, tiek F. L. Wrightas, apsiėmęs kurti pastato interjerą, atsižvelgdami į savininkų ketinimus nuomoti būstą, visiškai atsisakė istorizmo elementų

vienai jų – Walterio Gale’o namui (1893) yra suteiktas architektūros paminklo statusas. Be kita ko, šio pastato interjere buvo pirmąkart panaudotas švino juostelėmis sujungtas segmentinis langų stiklas (ne vitražas) – neatskiriama vėlesnių Wrighto interjerų įrangos dalis.

Pradėjus dirbti savarankiškai, netrukus aplink Franką susibūrė grupė jaunų architektų, pasiryžusių atskleisti nacionalinės architektūros savitumus. Būtent dėl šių paieškų atsirado stilistinis judėjimas, gavęs „Prerijų stiliaus“ pavadinimą. Vyrams talkino viena pirmųjų moterų, pelniusių architekto licenciją Jungtinėse Valstijose, – Marion Mahony Griffin. Ji rengė projektų vizualizacijas, kūrė baldus, vitražus ir apšvietimo įrangą. Bendroji stiliaus ideologija buvo glaudžiai susijusi su Menų ir amatų judėjimu – Amerikos kontekste tai buvo ne vien formalus amatinių tradicijų atgaivinimas, bet ir platesnis naujų formų ieškojimas, siekiant harmonijos su aplinkiniu, industrializacijos dar nesuluošintu pasauliu. Kaip savo įkvėpėjus ir bendraminčius Wrightas vėliau minėjo Ch. Dresserį Anglijoje, Ch. R. Mackintoshą Škotijoje, J. Hofmaną ir O. Wagnerį Austrijoje. Nemažą įtaką stiliaus formavimui, architektūrinių detalių taikymui turėjo F. L. Wrighto kelionės į Japoniją. Ten jis pirmąkart apsilankė 1905 m. Įdomu, kad termino „Prerijų stilius“ atsiradimą paskatino pats Wrightas, 1901 m. žurnale „Ladies’ Home Journal“ paskelbęs keletą straipsnių bendru pavadinimu „Namas prerijų miestelyje“.

Rašinius iliustravo elegantiški namų fasadų eskizai: dėl jų firmą užplūdo daugybė privačių užsakymų.

Vienas pirmųjų įmonės projektų – vadinamasis Vinslou (Winslow) namas (1893 m.), kuriame jau pasireiškė naujojo stiliaus bruožai – aiškios stačiakampės geometrinės formos, organiškas pastato „įauginimas“ į aplinką, pasitelkiant išplatintą žemą keturšlaitį stogą, horizontalaus tūrio akcentavimas, po tamsia dekoratyvine danga paslepiant antrojo aukšto langų liniją. Interjere nemažai originalių techninių detalių, pavyzdžiui, aštuonkampis šviesos šulinio apžvalgos bokštas laiptinėje. Dauguma vidaus erdvių buvo sujungtos plačiais praėjimais, siekiant išgauti erdvės vientisumo įspūdį; lakoniškas korpusinių baldų formas papildė natūralaus medžio sienų apdaila ir netgi grakšti arkinė kolonada, skirianti svetainės zoną nuo holo.

Walterio Gale’o gyvenamasis namas, 1893 m.

ir bendrąsias erdves projektavo pabrėžtinai racionaliai, be jokių nusmulkintų detalių ir ornamentų. Bendrosios holo zonos ir gyvenamųjų kambarių interjeruose kaip funkcinis elementas panaudotas tankus medinių statramsčių ritmas vėliau tapo „firmine“ Wrighto interjerų detale.

Dėl pomėgio prašmatniai rengtis ir puošti namus meno kūriniais (tarp jų ir skulptūromis) F. L. Wrightui nuolat trūko pinigų ir jis ėmėsi daryti „chaltūras“ – vakarais namuose projektuodavo individualius gyvenamuosius namus. Kadangi šie namai buvo statomi netoliese nuo „oficialiųjų“ firmos projektų, budrioji L. Sullivano akis iškart atpažino gabiojo mokinio braižą. Nepaisant kilusio sąmyšio, Wrightui visgi buvo leista užbaigti penkerių metų darbo kontraktą. Jam nutrūkus, metrai nebendravo net 12 metų. Kai kurios „chaltūros“ išstovėjo iki mūsų dienų;

Vinslou namo svetainės interjeras ir fasadas, 1893 m.

2017: 2 (101) I 71

Architekto gyvenamojo namo Ouk Parke darbo kabinetas (po 1909 m. rekonstrukcijos)

Prie „Prerijų stiliaus“ klasikinių pavyzdžių galima priskirti Thomaso ir Willitso privačius gyvenamuosius namus, vienam iš kurių buvo sukurtas pirmasis „kėdės-bačkos“ (angl. barrel chair) pavyzdys, ir, žinoma, garsųjį Frederiko Robie gyvenamąjį namą Čikagoje (1909 m.). Kaip ir daugeliu kitų atvejų, pastarajam Wrightas kartu su bendra-

Frederiko Robie gyvenamojo namo eskizas, 1908 m.

F. Robie namo pietinis fasadas, 1909 m.

Pietų stalas F. Robie namo valgomajam, 1909 m.

72 I 2017: 2 (101)

Pergamo altoriaus fryzo kopijos fragmentas Ouk Parko namo svetainėje, 1889 m.

darbiais sukūrė ne tik tūrį, bet ir visą interjerą, įskaitant langų dekorą, apšvietimo įrangą, baldus ir tekstilę. „Visiškai neįmanoma laikyti pastato vienu objektu, o jo įrangos ir baldų – kitu... Jie visi kartu yra struktūriniai elementai, nulemiantys pastato charakterį ir jo išbaigtumą“, – teigė architektas. Keleivinį laivą primenančią išilgintą pastato formą lėmė neįprasta sklypo proporcija – 50 x 18 m. Pagrindinio korpuso tūrį sudarė dvi tarpusavyje susisiekiančios erdvios patalpos – svetainė ir valgomasis, perskirtos tik židinio sienele ir laiptų maršu, vedančiu į antrą aukštą. Pirmąkart tokia didelė namo dalis įgavo atvirą planą, leidžiantį lengvai pritaikyti ją besikeičiantiems poreikiams.

Atskiros funkcinės zonos buvo formuojamos naudojant baldus ir laikinąsias pertvaras – tai, kas vėliau tapo norma, anuomet buvo stebinanti naujovė. Taip pat buvo numatytas betarpiškas ryšys tarp namo vidaus ir išorės – iš pagrindinės erdvės į pietinį balkoną vedė 12 (!) įstiklintų durų, o vakarinę terasą, paslėptą po stogo konsole, galima buvo išeiti per korpuso gale esančias papildomas dvivėres duris. Anot Wrighto, vizualus šio namo atvirumas simbolizavo visos Amerikos socialinio bei politinio gyvenimo laisvę. Namuose netrūko ir originalių baldų – pavyzdžiui, pagrindinio pietų stalo stalviršį palaikė ne įprastos kojos, o 4 pilonai su įrengtu vietiniu apšvietimu. Greta kruopščiai apgalvotos interjero ir eksterjero apšvietimo sistemos pastate buvo įrengta priverstinė ventiliacija ir itin retas tais laikais dalykas – centralizuota dulkių siurbimo sistema. Ne veltui žurnalas „House and Home“ 1957 m. leidinyje teigė, kad „Be šio projekto <...> didžioji moderniosios architektūros, kaip mes ją šiandien suvokiame, dalis paprasčiausiai nebūtų egzistavusi“, o žurnalas „The Archectural Record“ metais anksčiau įvardijo Robie namą kaip vieną iš 7-ių iškiliausių JAV gyvenamųjų pastatų. Aukštesnio įvertinimo sulaukė tiktai vėlesnis Wrighto šedevras – 1935 m. suprojektuotas vasarnamis Krioklys (Fallingwater).

Sudėtingas funkcinių ryšių ir techninės įrangos problemas F. L. Wirghtui teko spręsti ir kitame objekte, neturinčiu nieko bendra su „Prerijų stiliumi“ – monumentaliame Larkino muilo gamybos bendrovės administraciniame pastate Bafalo (Buffalo) mieste Niujorko valstijoje, kurį jis ėmėsi projektuoti 1904 m. Kaip ir Robbie name, čia taip pat buvo įdiegta nemažai techninių naujovių, kurias architektas vertino kaip asmeninius iššūkius. Viena jų buvo didžiulio

šviesos šulinio pagrindinėje salėje įrengimas, leidžiantis paskleisti natūralią šviesą po visus 5 pastato aukštus. Daug dėmesio teko skirti vėdinimo, oro kondicionavimo ir garso izoliavimo sistemoms. Teko pavargti ir su baldais, kurių dauguma, atliepiant biuro specifiką, buvo pagaminta iš metalo. Dalis darbo kėdžių dėl mobilumo buvo pastatytos ant ratukų, o kitos – prikabintos prie stalų, kad palengvintų grindų valymą. Dėl stačiakampių perforuotų atkalčių Larkin Building pastatui skirtos kėdės šiandien atrodo pana-

Larkino bendrovės administracinio pastato interjeras, 1904 m.

šios į retro futuristinius robotus, tačiau negadina dalykinio interjero įvaizdžio. Deja, tai įvertinti mes galime tik muziejaus ekspozicijoje – pats fabriko pastatas po ilgų debatų 1949 m. buvo nugriautas, nors, ekspertų nuomone, dėl tobulos konstrukcijos ir statybos kokybės galėjo prastovėti dar kelis šimtmečius. Pokario metais panašus likimas ištiko ir dar keletą žymių F. L. Wrighto statytų objektų.

Dėl audringo asmeninio gyvenimo aplinkybių 1909 m., Robie namo statybos įkarštyje Wrightas nusprendė palikti šeimą, mesti darbus ir išvykti į Europą. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: sutarus su Berlyno leidėju Ernstu Wasmuthu, buvo nuspręsta išleisti pirmąjį Europoje Wrighto projektų albumą. Iš viso dviejuose leidiniuose buvo atspausdinta apie 100 puikių litografijų, kurių daugumą paruošė jau minėtoji Franko bendradarbė Marion Mahony Griffin. Albumo, žinomo kaip „Wasmuth Portfolio“, populiarumas buvo tiesiog fenomenalus: tiražas buvo bemat išgraibytas ir daugelis leidinių „nugulė“ Europos architektų biuruose. Amžininko teigimu, garsusis vokiečių architektas ir dizaineris Peteris Berensas gavo „šiltą“ leidinį tiesiai iš leidyklos, ir tą dieną darbas jo biure jau nebevyko... Albumo projektus taip pat uoliai nagrinėjo prancūzas Le Corbusier, vokietis Valteris Gropijus, austrai Rudolfas Schindleris bei Richardas Neutra ir daugelis kitų specialistų.

Metus praleidęs Italijoje su savo naująja pasija Mamah Cheney, Frankas pasiryžo grįžti į Jungtines Valstijas. Kadangi

Marion Mahony Griffin (1871–1961)

Ouk Parke jo nelabai kas laukė, 1911 m. architektas įkalbėjo motiną perleisti jam sklypą Spring Grino (Spring Green) kaimelyje, Lloydų Jonesų šeimos valdose, naujojo namo ir dirbtuvių statybai. Projektas buvo pavadintas Taliesin – senovės vedų mitologinio stebukladario garbei.

Deja, magiškas pavadinimas nenulėmė geros kloties – ateityje Wrighto ir jo šeimos greta laimėjimų laukė kraupios nelaimės bei praradimai. Bet tai jau, kaip sakoma, visai kita istorija...

Per beveik 70 metų trukusią profesinę karjerą F. L. Wrightas sukūrė daugiau nei 1 000 įvairios paskirties pastatų projektų, iš kurių daugiau nei pusė buvo sėkmingai įgyvendinti. Net ir šiandien Jungtinėse Valstijose už solidžią septynženklę sumą įmanoma įsigyti gerai užlaikytą „Prerijų stiliaus“ individualų gyvenamąjį namą ar net sodybą su pastatų kompleksu. Be abejonės, didžiojo menininko kūryba prisidėjo ne tik prie nacionalinės architektūros raidos, bet ir prie amerikiečių savimonės bei tradicinio buities modelio formavimo. Tad nieko nuostabaus, kad 1991 m.

Amerikos architektų institutas (American Institute of Architects) pripažino F. L. Wrightą visų laikų geriausiu Amerikos architektu.

Kėdės-bačkos (Barrel chair) ankstyvoji versija, 1904 m.

Larkino pastato biuro kėdė, 1904 m.

Vasarnamis. Krioklys (Fallingwater), 1935 m.

2017: 2 (101) I 73

i

REKOMENDUOJAME

Paola Lenti –

kai vardas tampa Vardu „Kai esame apsupti grožio, į pasaulį žvelgiame linksmiau. Štai todėl stengiuosi, kad gyventume gražiau, jaustume harmoniją su supančia aplinka ir kad mūsų mintys būtų šviesesnės, – manau, tokia yra mano pareiga“, – viename interviu sakė italų dizainerė Paola Lenti, viena iš tų kūrėjų, kurios vardas jau seniai tapo prekės ženklu. Originaliomis formomis ir išraiškinga spalvų palete išsiskiriantys Paolos Lenti baldai bei interjero detalės YRA prieinami ir Lietuvoje. Architektai bei interjero dizaineriai mūsų šalyje vis dažniau renkasi bendrovės „Paola Lenti“, pavadintos dizainerės vardu, gaminius išskirtiniams interjerams bei eksterjerams įrengti. Jie padeda sukurti vientisą, harmoningą, elegancija ir nepriekaištingu stiliumi išsiskiriančią erdvę.

Tekstas: Kristinos Noreikienės Nuotraukos: Leono Garbačausko

Prie baseino tobulai dera „Paolos Lenti“ gultai Wave bei sėdmaišis Float

Nuo Paolos Lenti iki „Paolos Lenti“ Paola Lenti gimė 1958 m. Aleksandrijos provincijoje (Alessandria), Italijoje. Čia ji baigė klasikines studijas. Vėliau persikėlė į Milaną, kur studijavo Milano politechnikume (Milano Polytecnico). XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje P. Lenti ėmė dirbti įvaizdžio koordinatore ir grafikos dizainere keliose mados ir renginių organizavimo bendrovėse.

O štai 1994 m. dizainerės kūrybinis kelias pasisuko lemtinga, šlovę, sėkmę ir pasaulinį pripažinimą jai pelniusia kryptimi. Būtent 1994-aisiais Medos rajone, netoli Milano, buvo įkurta „Paolos Lenti“ bendrovė. Pripažinimą ji pelnė dėl dizainerės drąsos eksperimentuoti ir tyrinėti, taip pat dėl dinamiško, lankstaus požiūrio į verslą. Savitas medžiagų pasirinkimas, originalios formos, gaivališki spalvų deriniai „Paolos Lenti“ kolekcijas daro unikalias.

74 I 2017: 2 (101)

Dizainerė savo darbuose derina praeitį ir dabartį, lauką ir vidų, tradicijas ir naujausias technologijas. Jos sukurti baldai bei interjero ir eksterjero elementai tiesiog tobulai įsilieja į aplinką ir tampa neatskiriama jos dalimi. Kokybė, atidumas, neabejotinas meistriškumas, dėmesys detalėms ir visokeriopa pagalba bei konsultacijos klientui kuria „Paolos Lenti“ gaminių, kurie parduodami geriausiuose Italijos ir viso pasaulio salonuose, pridėtinę vertę.

Tobulam poilsiui namuose ir lauke Labiausiai „Paola Lenti“ žinoma dėl savo kuriamų ir gaminamų sėdimųjų, kokybiškam poilsiui skirtų baldų: sofų, krėslų, šezlongų, fotelių ir pan. Jie tinka tiek namų interjerui, tiek erdvei aplink namus įrengti: prigulti poilsio prie baseino ar susiburti aplink ugniavietę jaukiai vakarojant lauke... Beje, projektuoti baldus ir kitus lauko erdvių elementus dizainerė Paola Lenti pradėjo tuomet, kai susipažino su dizaineriu Francesco Rota. Šis kūrėjas gyvena ir dirba savo studijoje Milane, tačiau kartą per savaitę apsilanko Paolos Lenti studijoje, kur jiedu kartu kuria laikui nepavaldžias kolekcijas, remdamiesi koncepcija „namų vidaus stilius lauke“, arba, kitaip tariant, – kaip namuose, taip ir lauke.

Spalvingi rankų darbo kilimai – būsto ir kiemo puošmena Dar viena įspūdinga Paolos Lenti kūrybos dalis – spalvingi, rankomis nerti kilimai. Kaip rašoma bendrovės „Paola Lenti“ kataloge, spalvos turi įtakos mūsų elgesiui ir gyvenimui, jos veikia nuotaiką: įkvepia arba slopina, ramina arba erzina. Dizainerės Paolos Lenti projektų stiprybė – atidus dėmesys spalvoms, lemiantis kolekcijų unikalumą bei išskirtinumą. Pirmuosius kilimus, skirtus lauko erdvėms dekoruoti, „Paola Lenti“ pristatė 2002 m.

Terasoje prie baseino – „Paolos Lenti“ kolekcijos Frame moduliniai baldai

Beje, šiandien lauko erdvei įrengti skirtą produktų asortimentą sudaro ne tik baldai, kilimai, bet ir skėčiai, sienelės („Greenery“), šviestuvai, dubenėliai, krepšeliai, lėkštės, dėžutės ir kt.

Ypatingas dėmesys – medžiagoms Tai, kad „Paolos Lenti“ gaminiai yra tinkami naudoti tiek namuose, tiek lauke, iš esmės lemia išskirtinės, ypač aukštos kokybės medžiagos. Būtent ši savybė išskiria šią įmonę iš kitų gamintojų. „Paola Lenti“ atlieka daugybę tyrimų tam, kad sukurtų patvarias, ilgaamžes medžiagas. O tai pasiekia derindama natūralias ir sintetines žaliavas.

Viena iš medžiagų, tapusių savotiška „Paolos Lenti“ vizitine kortele, vadinama Brio. Ji supinama iš skirtingų spalvų virvučių. Užsakovas gali pats pasirinkti pagrindines audinio spalvas.

Kitas išskirtinis „Paolos Lenti“ audinys, taip pat neriamas iš skirtingų spalvų virvučių, – Rope Corda 10. Jis naudojamas baldų apmušalams, siuvamiems tiesiai ant baldų. Užsakovui pasirinkus norimas spalvas, sukuriamas unikalus – „chameleoniškas“ – audeklas. „Paolos Lenti“ baldai – „Studijos lape“ sukurtame interjere Įmonės „Paola Lenti“ baldai vertinami visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Architektai bei interjero dizaineriai juos naudoja įrengdami gyvenamųjų namų, komercinės paskirties ir kt. erdves. Vienas iš tikrai puikių, dėmesio vertų objektų – apie 350 m² gyvenamasis namas „Jachta“ Vilniaus rajone.

Projekto autoriai – „Studijos lape“ architektai: Tomas Lapė, Vytenis Eitminavičius ir Dovilė Girkontaitė. Šio privataus namo lauko ir vidaus zonoms (priepirčiui, poilsio patalpai, terasai prie baseino, terasai prie šeimininkų miegamojo bei terasai stoginėje) įrengti buvo panaudoti „Paolos Lenti“ baldai iš kolekcijų: Frame (modulinės sofos), Sand (poilsiui skirti gilūs krėslai, galimos dvi sėdėjimo pozicijos), Wave (gultai), Float (sėdmaišis) ir Cove (staliukas).

Pasak projekto vadovo architekto Tomo Lapės, „Paolos Lenti“ baldai šiame objekte puikiai tiko dėl modernaus dizaino ir techninių sprendimų: jie nebijo drėgmės, yra labai patogūs ir išsiskiria modernia estetika. Be to, „Paolos Lenti“ baldų spalvų spektras – itin platus, o tai suteikia architektams bei interjero dizaineriams daugiau kūrybinės laisvės ir išplečia galimybes pritaikyti baldus skirtingose lauko ir vidaus patalpose, taip pat padeda sukurti asmeninius poreikius atitinkančią atmosferą.

Daugiau informacijos www.idnhome.lt.

Poilsio zona įrengta naudojant „Paolos Lenti“ kolekcijos Sand gilius krėslus bei staliuką iš serijos Cove

Daugiau informacijos www.idnhome.lt.

2017: 2 (101) I 75

i

rekomenduojame

Kai trūksta vietos –

išeitis yra T

ransformuojami stalai atsirado dėl noro kuo efektyviau panaudoti namų erdvę. Šiais laikais patalpa turi atlikti daugiau nei vieną funkciją. Neretai virtuvė jungiama su valgomojo zona, o ši – su gyvenamuoju kambariu, darbo vieta arba net miegamuoju. Transformuojami baldai – tai lyg stebuklinga lazdelė, leidžianti lengvai keisti patalpos paskirtį. Jie tapo beveik nepamainomi. Pakeitus dydį ir net aukštį, tas pats baldas gali virsti rašomuoju, valgomuoju ar dideliu svečių stalu.

Didmiesčiuose vis populiarėjant butams su bendrosiomis erdvėmis, kuriose svarbus kiekvienas kvadratinis metras, transformuojami baldai vaidina vis svarbesnį vaidmenį. Daugumai atrodo, kad tokie daiktai – šiuolaikinės rinkos išradimas, tačiau šio tipo stalai buvo naudojami būstuose jau XVI a.

Gyvendamas ankštame bute dažnas susiduria su dilema, ką pirkti: pietų stalą, darbastalį ar kavos staliuką. Nes viskas tikrai netilps.

Esminė daugiafunkcių baldų savybė – galimybė juos pritaikyti skirtingose situacijose. Moduliniai, perkonfigūruojami elementai dizaineriui suteikia laisvę projektuojant būsto baldų išdėstymą ir dekorą. Neretai pagalvojame, kiek funkcijų gali atlikti vienas elegantiškas ir subtilus nedidelis baldas? Norime daikto, kuris vienu metu tarnautų kaip darbastalis, pietų stalas ir knygų lentyna. Viena populiariausių „transformerių“ rūšių – pietų stalai, transformuojami į didžiulius svečių stalus. Jie gali būti įvairiausių formų: stačiakampiai, apvalūs, su metalinėmis ar medinėmis kojomis. Yra daugybė stalviršių bei kojų medžiagų variantų. Tokių žinomų baldų gamintojų kaip „Team7“ (Austrija) ir „Skovby“ (Danija) stalai-„transformeriai“ taupo namų erdvę ir atlieka kelių baldų funkcijas. Pagal patentuotas techno­logijas pagamintus šių firmų baldus lengva transformuoti keičiant jų dydį ar aukštį. Įprasto dydžio stalas be vargo gali virsti ilgu šventiniu stalu, kuris sutalpins net 20 draugų ar šeimos narių. Nepriklausomai nuo formos stalų veikimo principas panašus, skiriasi tik mechanizmas: elektrinis veikia paspaudus mygtuką, o mechaninis valdomas rankenėle.

Vienu judesiu – iš pietų į svečių stalą Austrų gamintojai „Team7“ siūlo išties įdomių lengvai transformuojamų valgomųjų stalų modelių. Kasdien jie gali tarnauti kaip šeimos valgomieji ar darbastaliai, o užsukus svečiams juos paprasta padidinti dvigubai. FLAYE modelis patrauklus tuo, kad, traukiant vieną stalo galą, jis sinchronizuotai pailgėja iš abiejų pusių nuo 60 cm iki 120 cm. Jame įmontuotas aliuminis mechanizmas veikia teleskopo išskleidimo principu. Vienu rankos judesiu per kelias sekundes galite sukurti 4 papildomas vietas prie pietų stalo. Prie jo gali pietauti 12–15 asmenų. Išties įspūdinga.

Nedidelis apvalus GIRADO modelio kavos stalelis nesukels problemų, jei pas jus netikėtai užsuks svečių: vos keliais lengvais judesiais jį galite transformuoti į prailginto ovalo formos stalą ir sukurti nuo 50 iki 100 cm papildomos vietos.

Transformuojamuose danų bendrovės „Skovby“ valgomojo staluose dera funkcionalumas ir skandinaviška estetika. Šie stalai pagal unikalią patentuotą technologiją gaminami nuo 1933 m. Galimi variantai: žvaigždės formos principu besiskleidžiantis stalas, dedamos papildomos medžio plokštės ar dvi pakeliamos plokštės.

Stalas-konsolė Visos šeimos turėjo sulankstomąjį stalą, po kuriuo vaikai slėpdavosi žaisdami slėpynių. Šiais laikais jį pakeitė estetiškas stalas-konsolė, kuris prireikus gali būti išskleidžiamas ir naudojamas šeimoms pietums (prie jo telpa 6 asmenys), o taupant vietą jis gali stovėti palei sieną ir būti naudojamas kaip spintelė, nes stalas turi talpų, ištraukiamą stalčių.

Kalbant apie kainas, tokio tipo stalai nėra pigiausias variantas, tačiau reikia įvertinti tai, kad vietoje 2 ar 3 skirtingų baldų perkate tik vieną.

Daugelis žmonių, ypač gyvenančių nedideliuose butuose ar namuose, susiduria su galvosūkiu, kur susidėti kasdien naudojamus daiktus, susodinti draugus ar gimines. Argi nebūtų puiku, jei turėtumėte ne tik ilgaamžį, bet ir keliems tikslams tinkamą baldą? Daugiafunkciai baldai – geriausias sprendimas taupantiems ne tik erdvę, bet ir lėšas. Stalai ir staliukai, komodos, darbo stalai, gali atlikti keletą funkcijų. Taip jūsų gyvenamoji erdvė neatrodys perkrauta, o kiekvienas daiktas turės savo vietą.

76 I 2017: 2 (101)

i

rekomenduojame

Paslėptos detalės Namų inžinerinių sistemų plika akimi nematyti. Jos paslėptos sienose, po lubomis, grindimis. Bet be jų mūsų namai nebūtų tokie patogūs gyventi, neveiktų nė viena rankenėlė ir nė vienas mygtukas. Beje, kokie jie svarbūs, suprantame tik tada, kai jie sugenda....

Didžiosios dalies vandens inžinerinių sistemų gamintojo, vokiečių koncerno TECE produkcijos taip pat nematyti. Visa ji montuojama po vonios kambario vidaus apdaila. Prabangiuose interjeruose – po brangiomis sienų, grindų plytelėmis, impregnuotomis, vandeniui atspariomis natūralaus medžio grindimis ir pan. Matomi tik dailūs WC vandens nuleidimo mygtukai.

Draudimas – 10 metų Tačiau yra dar viena, į akis nekrintanti detalė, kurios ir neišvysite. Apie ją reikia žinoti, nes ji nepaprastai svarbi. Pagal ją netgi vertėtų rinktis inžinerines sistemas, vandentiekio vamzdžius, jungtis, vandens nuleidimo bakelius ir visus kitus įrenginius, dėl kurių vanduo mūsų namuose cirkuliuoja taip, kaip mums reikia: saugiai teka iš čiaupų, dušų ir saugiai nuteka į nuotėkas. Nes kai, neduok Dieve, kažkas kažkur, po apdaila, sienoje ar grindyse ima leisti vandenį, anksčiau ar vėliau sužinome, bet beveik visada – per vėlai.

Gyvybiškai svarbus ir geidžiamas vanduo tampa nelaime, nešančia didžiulius nuostolius. Ir kuo brangesnė apdaila, tuo didesni nuostoliai. Daugiabučiuose namuose sugadinami ir kaimynų interjerai, daiktai. Šį kartą kalbėsime ne apie inžinerinių įrenginių techninę kokybę. Visas įmanomas kokybės kontrolės sistemas įsidiegęs TECE koncernas visgi neatmeta nelaimingo atsitiktinumo galimybės. Todėl jei vartotojų turtas būtų sugadintas dėl jo produktų kaltės, žalą kompensuotų draudimo bendrovės. Civilinės atsakomybės draudimas galioja visame pasaulyje, o draudimo sumos iš tiesų įspūdingos.

70 šalių veikianti viena stambiausių pasaulyje draudimo bendrovių „Allianz“, atsitikus nelaimei, vieno draudžiamojo įvykio atveju kompensuotų žalą iki 10 mln. eurų. Taip ji prisiima visišką atsakomybę už savo produktų kokybę.

78 I 2017: 2 (101)

Baltijos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, TECE produktai papildomai civilinės atsakomybės draudimu yra apdrausti „Ergo“ draudimo bendrovėje. Vieno draudžiamojo įvykio atveju ji kompensuotų žalą iki 0,5 mln. eurų. Taigi žalą vartotojams iki šios sumos kompensuotų „Ergo“, jei žala didesnė – „Allianz“. Abu šie draudimai galioja 10 metų nuo to momento, kai įranga buvo įsigyta, nepriklausomai nuo gaminiams suteikiamo garantinio laikotarpio. Skirtingoms detalėms suteikiami skirtingų laikotarpių garantiniai terminai, tačiau civilinės atsakomybės draudimas visai TECE produkcijai galioja tą patį laikotarpį. Apskritai pagal Europos kokybės standartus gaminių kokybei yra suteiktas sertifikatas, liudijantis, kad jie tinkamai funkcionuos 50 metų.

Pirmieji vokiečių vandens inžinerinių sistemų produktai Lietuvą pasiekė prieš 20 metų. Iki šiol nebuvo jokių precendentų dėl gaminių kokybės, tačiau civilinės atsakomybės draudimas yra svarbiausias kriterijus renkantis. Pasak įmonės „TECE Baltikum“ vadovų, draudimą vertina statybos bendrovės, santechnikai. Tačiau apie jį lygiai taip pat svarbu žinoti ir bet kuriam žmogui, kuris prekybos centre renkasi WC bakelį, vamzdį, vandens nuleidimo mygtuką ar kokį kitą produktą. Svarbu žinoti ir tiems, kurių namuose, rengiant vandens inžinerines sistemas, buvo naudoti TECE gaminiai. Tam, kad draudimo bendrovė kompensuotų išlaidas, nereikia turėti specialių dokumentų, jei nuostoliai patirti akivaizdžiai dėl medžiagų kaltės. Užtenka registruoti žalą ir pateikti įsigijimo dokumentą – kasos čekį su data.

Draudžia mažuma

džia. Tarp jų statybinių medžiagų ir įrangos gamintojų atstovų, ko gero, vos vienas kitas. „Statyba yra gana rizikinga ūkinė veikla, todėl civilinės atsakomybės ir kiti draudimai – statybos darbų, nelaimingų atsitikimų, turto yra aktualūs visiems statybos proceso subjektams“, – sakė T. Nenartavičius. Vandentiekio avarijos, pasak jo, dažniau nutinka ne statybų metu, o vėliau, gyvenant, naudojantis pastato inžinerinėmis sistemomis. Įvykus avarijai, pagrindinė draudikų užduotis – išsiaiškinti, dėl kieno kaltės ji atsitiko. Dažnai apie tai, kad įrenginiai vartotojų naudai buvo apdrausti civilinės atsakomybės draudimu, žmonės sužino iš draudimo įmonės, kuri nagrinėja įvykių priežastis, trečiųjų šalių pretenzijas.

Galima gyventi ir tikėti, kad nieko bloga nenutiks. Bet galima gyventi ir žinoti, kad jei bėda ir ištiktų, nuostolius kompensuos.

Kiek Lietuvos statybų sektoriaus dalyvių – statybininkų, medžiagų tiekėjų draudžiasi civilinės atsakomybės draudimu? „Ergo“ draudimo departamento direktorius Tomo Nenartavičiaus teigimu, oficialios statistikos nėra, tačiau galima numanyti, kad beveik pusė visų statybos rinkos dalyvių civilinės atsakomybės draudimu iš viso nesidrau-

2017: 2 (101) I 79

i

Konkursas

Tile of Spain Awards Tekstą, remdamasi ASCER medžiaga, parengė Gintautė Kisieliūtė

V

ASARIO 20–24 D. ISPANIJOJE, VALENSIJOS MIESTE, JAU 35-ĄJĮ KARTĄ VYKO VIENA POPULIARIAUSIŲ TARPTAUTINIŲ KERAMIKOS MUGIŲ „SEE YOU IN VALENCIA. CEVISAMA 2017“.

RENGINYJE PATYS ŽYMIAUSI KERAMINIŲ PLYTELIŲ GAMINTOJAI PRISTATĖ SAVO PRODUKTUS, NAUJAUSIAS TENDENCIJAS, KARŠČIAUSIAS NAUJIENAS IR PERDAVĖ IDĖJAS SUSIRINKUSIEMS ARCHITEKTAMS, DIZAINERIAMS, DEKORATORIAMS BEI KITIEMS SPECIALISTAMS.

PARODOJOE KASMET ORGANIZUOJAMA DAUGYBĖ RENGINIŲ, SEMINARŲ, PASKAITŲ, KONFERENCIJŲ, O VIENAS REIKŠMINGIAUSIŲ ĮVYKIŲ – KONKURSAS „TILE OF SPAIN“, KURĮ REMIA BENDROVĖ ASCER. ŠIEMET JAU PENKIOLIKTĄ KARTĄ BUVO IŠRINKTI ARCHITEKTŪROS IR INTERJERO DIZAINO KATEGORIJŲ LAIMĖTOJAI, TAIP PAT BUVO ĮVERTINTI STUDENTŲ DARBAI. TRIS NUGALĖTOJUS RINKO KOMPETENTINGA KOMISIJA, KURIĄ SUDARĖ ŽINOMI ARCHITEKTAI BEI ŠIOS SRITIES PROFESIONALAI.

80 I 2017: 2 (101)

1.

ARCHITEKTŪROS KATEGORIJA

Projekto pavadinimas: du namai oropesoje Autoriai: paredes pedrosa arquitectos Nuotraukos: luiso asíno, paredes pedrosa arquitectos

Projekto objektas – du brolių namai, atitverti Oropesos miestą supančia, palei Gredoso kalnų (Sierra de Gredos) grandinę besidriekiančia siena. Miestas garsėja keramika bei 1402 m. iškilusia pilimi, kuri nebaigtomis statyti arkomis bei sienomis primena Nuestra Señora de la Asunción bažnyčią, įsiterpusią tarp projektuojamų namų.

Projekto esmė – ne tik rinktis keramiką kaip apdailos medžiagą. Senovinis jos naudojimo metodas buvo pritaikytas kaip istorinių konstrukcijų priedanga, siekiant jas išsaugoti ir uždengti. Tarp priešistorinių arkų atsiradus naujai, papildomai erdvei, buvo suformuotas unikalus vidinis kiemas. Restauruotos sienos įgijo naują atspalvį, pereinantį nuo balsvų prie smėlinių tonų. Jie suteikė architektūrai skaistumo, natūralumo ir apsaugojo paviršius nuo žalingo aplinkos poveikio.

2.

INTERJERO DIZAINO KATEGORIJA

Projekto pavadinimas: taba espazioa – kūrybinių dirbtuvių centras Autoriai: ibón salaberria, beste arkitektura agentzia bat Nuotraukos: mikelio eskauriazos

Tarptautinis šiuolaikinės kultūros centras Baskijos uostamiestyje San Sebastiane įsikūręs buvusioje tabako gamykloje. Dabar jos patalpos virto kultūros, meno ir laisvalaikio vieta. Šis projektas susideda iš keleto smulkesnių dalių, susijusių su unikaliu skirtingų patalpų įrengimu. Nuolat kintančios erdvių transformacijos reikalauja neliečiamos grindų plokštumos, kurioje atsiskleistų įvairios stilistikos baldai. Neužkrautos grindys su kintančia apdaila pritraukia prie esminių funkcinių zonų bei taškų, kaip antai baro, virstančio didžiuliu bendru stalu. 10 x 10 cm matinės baltos keraminės plytelės, nuo grindų persikeliančios ir ant stalų, sudaro betarpiškumo įspūdį tarp kliento ir kavinės darbuotojo. Norint suteikti šioms keraminėms zonoms išskirtinumo bei intymumo, buvo pasitelktas ir apšvietimas. Sėdimosios vietos labai jaukiai apšviestos, o likusi patalpų dalis skendi prietemoje.

3.

STUDENTŲ BAIGIAMŲJŲ DARBŲ KATEGORIJA

Projekto pavadinimas: in situ – įrankiai bei technologijos tradicinėje architektūroje Autorius: mohammad wesam al asali

Šiame projekte didžiausias dėmesys skiriamas plonų plytelių skliautų formavimo technologijai ir jos paprastumui. Autorius norėjo parodyti, kaip lengvai ir nedidelėmis sąnaudomis sukurti gyvenamąją vietą ar bent laikiną priedangą namų netekusiems, besiblaškantiems Šiaurinės Sirijos pabėgėliams. Nesudėtinga bambuko karkaso bei klijuojamų keraminių plytelių schema gali iš tiesų pagelbėti žmonėms, suteikti jiems stogą virš galvos ir netgi paįvairinti landšafto panoramą natūraliu keraminiu reljefu.

2017: 2 (101) I 81

i

tendencijos

2017-ųjų keraminių plytelių

ten den ci jos Pagrindinės dizaino kryptys, vyravusios pernai, tokios kaip marmuras, medienos imitacijos plytelės, balta spalva bei Viduržemio jūros regionų ornamentika puoštos plytelės, džiugins mus ir toliau, tačiau išryškės keletas naujų srovių.

Viena didžiausių keraminių plYtelių mugių „See you in Valencia.

Cevisama 2016“ išskyrė pagrindines ateinančių metų plytelių dizaino tendencijas.

82 I 2017: 2 (101)

Egzotiškos atogrąžos Atogrąžų nuotaikos visame pasaulyje persikelia ir į interjerą. Neretai ryškių, sodrių tonų ar ornamentų paviršiai derinami su švariomis, baltomis plokštumomis, nes jose geriausiai atsiskleidžia ir išryškėja spalviniai kontrastai. Tokioms kompozicijoms puikiai tinka ne tik vonios kambariai, bet ir svetainės, miegamieji, koridoriai ar virtuvės.

Išraiškingi fragmentai

Plytos vis dar čia!

Zigzago raštas

Modulis – tai tarsi visumos atspirties taškas: jis traukia akį konkrečiu, smulkesniu raštu, tačiau kai nežinome, kieno tai dalelė, atrodo gana abstrakčiai. Suskaldytų kvadratinių, stačiakampių, šešiakampių ar sudėtingesnių formų fragmentai sukuria modernų, kaleidoskopo atspindžius primenantį vaizdą. Šiais metais geometrinės figūros tampa vienu svarbesnių keramikos elementų.

Kaip ir pernai, fasadines plytas primenanti keramika vis dar „ant bangos“. Ji žavi vis įdomesniais paviršiais, faktūriškumu, spalvinėmis kompozicijomis, blizgumu ar blausumu. Kasmet išryškėja populiariausia plytelių forma, o stačiakampės, palyginti smulkios plytelės šiemet dalijasi dėmesiu su tebevyraujančiu šešiakampiu.

Interjero sritį užvaldė šis klasikinės stilistikos įkvėptas plytelių klijavimo būdas. Vienspalviai ar kontrastingi, blizgūs, matiniai, ryškių tonų ar išblukę paviršiai, išrikiuoti laužyta linija – žaismingas, bet kartu ir solidus patalpos grindų ar sienų paįvairinimo būdas. Viena aišku – tokios aštrios linijos suteikia erdvei dinamiškumo ir originalumo. Zigzago mastelį galima rinktis pagal pageidaujamą įvaizdį. Jį gali sustiprinti išraiškingos faktūros bei spalvų tonai.

2017: 2 (101) I 83

Tekstiliniai paviršiai

Pilka spalva – karalienė

XXL dydis

Švelnūs liesti paviršiai šiemet vėl užkariaus interjerus. Plytelės tekstiliniais paviršiais padeda sukurti itin jaukią ir šiltą patalpos atmosferą. Jos gali būti romantiškai nuteikiančios tekstūros, vienspalvės ar su ornamentiniais raštais, arba priminti konkrečių audinių, tokių kaip linas, velvetas, tvidas, faktūriškumą. Tokie paviršiai suteikia neįtikėtino žavesio. Geometrinėmis formomis išsiskiriančios plytelės gali pagyvinti harmoningą interjerą ir suteikti jam trimatį efektą.

Nepaisant vis populiarėjančių ryškių tonų, atogrąžų raštų bei kontrastingų derinių, pilka spalva nepalieka abejingų ir vis dar karaliauja tendencijų viršūnėse. Pilki tonai itin mėgstami šiuolaikiniuose interjeruose, bet atrodo kiek solidžiau, subtiliau. Šiemet išaugo susidomėjimas kiek šaltesniais pilkos keramikos ir skalūną primenančiais atspalviais: juos galima sušildyti greta komponuojant smėlinius paviršius.

Per paskutinius kelerius metus keraminių plytelių matmenys vis didėjo. Šiemet jos išaugo į vadinamąjį XXL dydį – plytelės labiau primena plokštes, skirtas didžiulėms erdvėms dengti. Jos klijuojamos, kai norisi kuo mažiau sujungimų ir kuo daugiau vientisumo. Metalizuotas paviršius savo blizgumu užmaskuoja siūles ir sutiekia patalpoms išraiškingos charakteristikos.

84 I 2017: 2 (101)

Vanduo – tai gyvybė Povandeninį pasaulį primenantys žalsvi ir melsvi tonai yra tobuli spalviniai akcentai. Tokios įvairiausio formato plytelės gali sukurti kambaryje įspūdingą efektą ir padailinti tiek modernius, tiek tradicinius paviršius. Šalti tonai šiemet tampa vis paklausesni, o gaivumo suteikianti egzotinė spalvų gama pagyvina šiuolaikišką interjerą.

2017: 2 (101) I 85

i

INTERVIU

Treji metai Lietuvos dizaino forume

Lietuvos dizaino forumas (LDF) – tai 2006 m. įsteigta nevyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas – skatinti platesnį dizaino naudojimą kasdieniame gyvenime. Asociacijos statusą turintis LDF šiuo metu vienija daugiau nei 30 narių, 12 metų rengia festivalį „Dizaino savaitė“ ir jau šeštus metus iš eilės teikia Lietuvos dizaino prizo „Geras dizainas“ apdovanojimus, kuruoja parodas užsienyje ir skleidžia žinią apie lietuvišką dizainą. Kalbiname Lietuvos dizaino forumo direktorę Audronę Drungilaitę.

vos dizaino forumas daug metų veikė turėdamas tik tris steigėjus, o narius pradėjo priiminėti tik prieš kelerius metus. Kodėl buvo pasirinktas toks veiklos modelis?

Lietuvoje tikrai neturime gilių asociacijų veiklos tradicijų. Aš pati į įvairias narystes žiūriu gana skeptiškai, nes daug asociacijų veikia labai formaliai. Pradėjome kviesti narius tuomet, kai pastebėjome, kad ne visuomet pajėgiame visiems paskleisti informaciją, be to, prie iniciatyvų norėjo jungtis vis daugiau ir daugiau žmonių. Lietuvos dizaino forumas nėra profesinė sąjunga. Mūsų tikslas – vienyti šalyje veikiančius jaunuosius dizainerius ir dizaino profesionalus bei įmones, kurios naudoja dizainą kaip įrankį pridėtinei vertei kurti.

Jau trejus metus dirbate Lietuvos dizaino forume.

Kas pasikeitė nuo pirmos darbo dienos iki šiandien?

Pradėjau dirbti, nes norėjau sužinoti, kaip vyksta tam tikri procesai ir kodėl kai kurie dalykai paprasčiausiai nevyksta. Tuomet Dizaino forumas jau turėjo susikūręs tam tikrą pagrindą, istoriją, komandą, tačiau veikė gana lokaliai, t. y. labiau nacionaliniu mastu. Rūpėjo užtikrinti projektų tęstinumą ir pagerinti tarptautinį žinomumą. Vienas iš įrankių buvo bendradarbiauti su Lietuvos ambasadomis užsienyje ir užsienio ambasadomis

86 I 2017: 2 (101)

Lietuvoje. Nors daug kas į bendradarbiavimą su diplomatais žvelgia gana formaliai ir skeptiškai, man pasisekė sutikti tinkamų žmonių tinkamoje vietoje. Dirbant išvien su kultūros atašė buvo įgyvendinta keletas projektų, kurie atvėrė kelius tolimesnei veiklai. Per pastaruosius metus įgijau patirties ir kai kurių dalykų galbūt nebekartočiau.

Kasdien mokausi, tad negaliu skųstis, kad darbas nuobodus.

Dažnai asociacijos veikia pagal panašų modelį – atstovauja savo narių interesams, tačiau Lietu-

Kasdieniam darbui reikalingi iniciatyvūs, realiai šiuo metu dizaino sektoriuje dirbantys ir naujus produktus kuriantys žmonės, o ne formaliai turintys diplomus. Kasmet prisijungia vis naujų narių, kartu susitinkame aptarti bendrų problemų, lūkesčių. Siekiame nariams suteikti išskirtines sąlygas dalyvauti tam tikruose projektuose, suteikiame nuolaidų, pirmiesiems pranešame naujienas. Smagiausia matyti, kaip nariai ima bendrauti tarpusavyje, inicijuoti projektus, vis dažniau klausia patarimų, tačiau kartu tampa savarankiškesni. Pastebiu, kad kuo daugiau narių turime, tuo rimčiau į mus ima žiūrėti valdžios institucijos ir kitos asociacijos. Tikrai tikiu, kad grupėje galima nuveikti daugiau nei po vieną.

Nors narystes vertinate skeptiškai, pernai patys įstojote į dizaino asociaciją BEDA (Bureau of European Design Associations). Kodėl? Ar buvo verta?

Sprendimas stoti į BEDA nebuvo priimtas per vieną dieną. Ilgai svarstėme, ieškojome finansinių

galimybių padengti narystės mokesčiui, nenorėjome būti tik formalūs nariai. Apie šią asociaciją klausinėjome kolegų iš užsienio dizaino organizacijų ir išgirdome įvairių nuomonių, tačiau buvo sunku atsisakyti ne kartą Lietuvoje viešėjusio dabartinio prezidento Robino Edmano kvietimui. Metų pradžioje pateikėme dokumentus, o gegužės mėnesį valdyba nusprendė mus pri-

88 I 2017: 2 (101)

imti. Norėdami visiems prisistatyti, nedrąsiai pakvietėme rengti metinį susitikimą Lietuvoje.

Buvome atrinkti iš 5 pretendentų ir jau ruošiamės birželio pradžioje atvykstančiai 30–40 dizaino organizacijų vadovų delegacijai. Narystė šioje organizacijoje atvėrė daug galimybių potencialiems projektams vykdyti. BEDA vienija didelį ekspertų tinklą, todėl galime keistis informacija apie užsienio sėkmės pavyzdžius. Tai paskatino imtis visiškai naujos veiklos – dalyvauti renkant statistinius duomenis ir atliekant tyrimus. Pradėjome glaudžiau bendradarbiauti su Ūkio ministerija, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA), Kultūros ministerija ir kt. Nemažai BEDA narių dalyvavo trejus metus trukusiame Europos Komisijos inicijuotame „Design for Europe“ projekte. Į procesą įsiliejome jam įpusėjus, tačiau spėjome surengti net kelis ekspertų vizitus į Lietuvą, susitikimų su įvairių sričių atstovais, paskaitą ir kursus verslo atstovams, susukome porą vaizdo įrašų ir sukurpėme kelis straipsnius.

Visų veiklų rezultatas – išleista tyrimo publikacija.

Išties įgijome patirties atlikdami tyrimus, todėl ir ateityje planuojame tęsti šį darbą.

Kuri iš visų LDF veiklos rūšių mieliausia?

Sunku atsakyti. Galbūt „Design Lithuania“ parodos. Jos neatsiejamos nuo kelionių, naujų pažinčių ir įspūdžių, tačiau reikalauja nemenko pasiruošimo. Efektas gana trumpalaikis, o streso ir iššūkių būna nemažai. Kaskart jaudinuosi, ar eksponatai atvyks laiku, ar nebus sugadinti, ar bus pakankamai lankytojų ir t. t. Kol kūrinių nesupakuojam ir neišsiunčiam atgal į Lietuvą, tol tas nerimas išlieka, tačiau viską atperka laimingi parodų dalyviai ir lankytojai, klausinėjantys ne vien apie dizainą, bet ir apie Lietuvą. Šiomis parodomis siekiame ne tik pristatyti geriausius darbus, bet ir reprezentuoti šalį per dizaino prizmę. Pernai lietuviškas dizainas demonstruotas Kijeve, Paryžiuje ir Korteike, užpernai – Londone, Budapešte ir Stokholme. Pasiruošimas parodoms yra nenutrūkstamas procesas, kasmet sulaukiame naujų pasiūlymų, todėl jau planuojame lietuviško dizaino darbų pristatymą Vokietijoje, Izraelyje ir Prancūzijoje.

Jau 12-ąjį kartą vyksiantis festivalis „Dizaino savaitė“ turbūt yra matomiausias projektas. Su

2017: 2 (101) I 89

kuo bendradarbiaujate šiemet? Ko gali tikėtis lankytojai?

Renginių kokybė labai priklauso nuo partnerių ir dalyvių indėlio, todėl vis dar laukiame paraiškų ir tikimės, kad programa bus spalvinga. Esame dėkingi Lietuvos kultūros tarybai, kad ji finansiškai prisideda prie festivalio organizavimo.

Pagrindiniai informaciniai partneriai lieka tie patys – portalas 15 min ir žurnalas „Centras“, lankytojus puodelio kavos vėl kvies „Vero Cafe“.

Kasmet festivalis tampa vis tarptautiškesnis. Šiemet, tęsdami „šalies svečio“ tradiciją, bendradarbiaujame su Lenkijos institutu – sieksime plačiau pristatyti lenkų dizainerius. Interjero dizaino specialistus ir visus, besidominčius interjero kūrimo naujovėmis, vilios užsukti Namų idėjų centras. „Domus galerijoje“ pristatysime pernai užgimusį projektą „Dizaino popietė“ – Lietuvos dizaino rinktinę ekspoziciją.

Labai norėtųsi, kad „Dizaino savaitė“ būtų ne tik dizaino bendruomenės, bet ir miestų festivalis. Džiaugiuosi, kad per visus darbo metus susiformavo gera komanda, kad mūsų atstovai miestuose kaskart pilni naujų idėjų. Galbūt ne visi dar žino, jog pernai UNESCO dizaino statusas suteiktas Kaunui. Kauniečiai toliau rutulios trash dizaino temą, ragins atkreipti dėmesį į tarpukario architektūrinį paveldą. Klaipėdoje pradėjome dirbti su Kultūros fabriku – moderniu menų inkubatoriumi, įsikūrusiu buvusiame tabako fabrike. Šiauliuose vieninteliai dizaino namai „wapsva“ siūlys prisijungti prie iniciatyvų vietinės pramonės atstovus. Telšiuose dizaino frontą palaikys Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas.

Anykščių menų inkubatorius pristatys savo rezidentų pastarųjų metų darbo vaisius.

Daug kas klausia, ar verta rengti festivalį tuo pačiu metu šešiuose miestuose. Galbūt ne visus

renginius skirtingose vietovėse galima aplankyti: pasiskirsto tikslinė auditorija, kyla logistikos ir komunikacijos iššūkių. Vis dar tvirtai tikiu, kad tai ir yra „Dizaino savaitės“ unikalumas, išskiriantis festivalį nuo kitų pasaulyje vykstančių panašaus pobūdžio renginių.

Praėjusiais metais Jūsų įsteigtas Lietuvos dizaino prizas buvo įteiktas jau 5-ą kartą. Ar planuojate kokių pasikeitimų?

Mano manymu, kaita yra natūralūs procesas.

Kadangi konkurso dalyvių skaičius didėja (pernai sulaukėme daugiau nei 200 paraiškų), šiek tiek keičiasi konkurso nuostatai: šiemet išskyrėme 10 skirtingų kategorijų, apimančių produkto, mados, grafinio dizaino, interjero ir kitas dizaino sritis.

Kiekvienoje kategorijoje bus nominuota po tris darbus. Tikimės, kad tai padės dalyviams lengviau apsispręsti, ar jų darbas tinkamas konkursui. Darbus ir toliau vertins tik tarptautinė komisija. Festivalio metu tradiciškai vykstanti Lietuvos dizaino prizo apdovanojimų ceremonija ir paroda šiemet persikels į Taikomosios dailės ir dizaino muziejų.

Kokias dar veiklas planuojate šiemet?

Toliau bendradarbiausime su parodų rūmais „Litexpo“. Kaip ir kasmet spalio mėnesį parodoje „Baldai. Interjeras. Dizainas“ koordinuosime profesionalų dalį „Dizaino galerija“, būsime „Archzonos“ partneriai. Praėjusiais metais vėl pradėjome kuruoti jaunuosius dizainerius, tad, tikiuosi, jog šiemet pavyks surengti dar geresnę ekspoziciją.

Kadangi veikiame projektinių veiklų pagrindu, kartais netikėtai atsiranda naujų darbų: turbūt ir 2017 m. pradėsime kažką naujo...

Kokius praeitų metų įvykius galėtumėte išskirti?

Džiaugiuosi leidybiniais pasiekimais – festivalio programos spausdinta versija vis labiau primena knygą. Išleidome antrąjį „Gero dizaino“ nugalėtojų katalogą, pavyko suorganizuoti leidinio pristatymo renginį – seniau tokios praktikos neturėjome. Daug laiko sugaišome tvarkydami elektroninę erdvę ir spręsdami techninius klausimus. Atnaujintas asociacijos tinklalapis, sukurtas atskiras „Dizaino savaitės“ tinklalapis su elektronine paraiška (ji palengvino dalyvių registraciją). Daug triūso buvo įdėta siekiant pagerinti sklaidą socialiniuose tinkluose – sukurta atskira LDF paskyra Facebooke, taip pat atsirado festivaliui „Dizaino savaitė“ skirta paskyra Instagrame.

Stengiamės, kad didžioji dalis informacijos būtų prieinama tiek lietuvių, tiek anglų kalba. Be visų techninių naujovių, fiziškai persikėlėme į naują biurą – šviesesnį, modernesnį, labiau pritaikytą susitikimams. Mūsų durys visiems atviros, visuomet laukiame naujų iniciatyvų, kviečiame užsukti pokalbio ar kreiptis, kai prireikia pagalbos.

Daugiau informacijos apie Lietuvos dizaino forumo veiklą www.dizainoforumas.lt.

90 I 2017: 2 (101)

2017: 2 (101) I 91