"Centras" Nr. 4, 2017

Architektūra švenčia Ekologiškas namas Biuras pilyje Interjeras šeimos verslui Butas nuomai Viešbutis-galerija Įspūdžiai iš Italijos Lietuviško dizaino kelionės

2017:4 (103) RUDUO

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

Riboto leidimo 2017

Hästens Tribute iki gruodžio 31 d.

Švęsdamas 165 metus, Hästens pristato riboto leidimo „Tribute“ kolekciją − nuostabų meistrystės ir estetikos derinį. Rusvai pilkos spalvos langeliais pasipuošusi „Tribute“ suteiks neblėstančios elegancijos Jūsų miegamajam.

Tai puiki proga įsigyti unikalią limituotos gamybos lovą ypač gera kaina.

Hästens Vilnius, Rūdninkų g. 16, Vilnius, mob.: +370 611 25600. https://www.facebook.com/HastensLietuva www.hastens.com

Vilnius Imperija salonas – PC „Domus galerija“ Kaunas Imperija parduotuvė – PC „Molas“

Turinys

2017: 4 (103)

Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

Kalbos redaktorė Rasa Lajienė

12 Architektūra švenčia

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė

48 Butas nuomai paplūdimyje

Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt

Autoriai: Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Marius Dirgėla Tomas Milkamanavičius 24 Ekologiškas namas

28 Mūsų darbas pilyje

32 Biuras keturiems metų laikams

36 Solidus interjeras šeimos verslui

52 Amžinojo miesto viešbutis

56 Viešbutis-galerija

60 Šmaikštusis high-tec’o pranašas

66 Žalvaris, stiklas ir elektronika

Redaktoriaus žodis Tradicijos tęsiasi. Kasmet rudens numeryje akcentai tie patys – dėmesys biurams ir visuomeniniams pastatams. Šia proga tinka pradėti pasakojimą apie 3 objektus, apdovanotus „A+“ konkurse. Toliau – keletas išskirtinai įdomių biurų interjerų, įrengtų pilyse ir mums jau įprastuose loftuose. Visi mūsų kruopščiai atrinkti objektai skirti įkvėpimui ir fantazijai sužadinti. Kaip visada rasite kelis privačių būstų dizaino sprendimus. Kaipgi be jų?

Dizaino viešbučiai pakvies į keliones. Šįkart į kaimyninę Lenkiją ir senąją Romą. Abu pavyzdžiai visiškai skirtingos paskirties ir stiliaus, bet juos vienija neabejotinas kokybiško ir įkvepiančio šeimininkų, projektuotojų bei dizainerių darbo antspaudas. Tokiose vietose ir poilsio kokybė atitinka aukščiausius šiuolaikinio keliautojo lūkesčius.

Neužmirškite užsukti. Šįsyk „Dizaino istorijos“ rubrikoje Jonas Malinauskas pristato vieną italų dizaino ikonų – Achille’į Castiglioni. Šio talento nuopelnai pasaulio dizaino procesui negali būti pervertinti. Valcucine interjerų paletė ir iSaloni Euroluce parodos šviestuvų apžvalga puikiai papildo didžiojo maestro kūrybos aprašymą šiuolaikiniais itališko dizaino motyvais.

Vytautas 74 Archifest – šokis lietuje

44 Kultūrinės erdvės atgimimas

76 Lietuviško dizaino kelionės

Viršelyje – Vaidoto Darulio nuotrauka, verslo centras Green hall 2

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Pabaigoje vasaros įvykių prisiminimai: Tarptautinės architektų dienos paminėjimas „Archfest ’17“, kurio partneriais tapome, nuotaikingas fotoreportažas ir Lietuvos dizaino forumo veiklos atspindžiai užsienyje ir Lietuvoje.

Malonių įspūdžių!

40 Erdvės dramaturgija

Fotografai: Adrià Goula Chris Terry Daisuke Shima Dor Kedmi Ema Peter Jakub Certowicz Jonathan Robert Jorigė Kuzmaitė Kevin Scott Lilija Loz Takuji Shimmura Tobias Colz Tobias Hein Vytautas Dranginis

Žurnalo partneriai:

i

Architektūra

Architektūra

švenčia

B

aigėsi kasmetinis pasaulyje pirmaujančios architektūros platformos Architizer rengiamas „A+“ konkursas.

Sulaukta daugiau nei 5 000 dalyvių paraiškų iš daugiau kaip 100 pasaulio valstybių. Dalyviai varžėsi 102 skir-

tingose pastatų kategorijose. Nugalėtojus rinko komisija, sudaryta iš žinomų architektų, dizainerių, muziejų kuratorių, mados ir žiniasklaidos pasaulio atstovų, tokių kaip Troy Conradas Therrienas, Keely Colcleugh, Felixas Burrichteris ir Cynthia Rowley. Architizer architektūros platformos vadovas Marcas Kushneris apie renginį atsiliepė neslėpdamas džiaugsmo dėl tokios gausos puikios architektūros vienoje vietoje: „A+“ konkursas – tai daugiau nei vakarėlis. Jis reprezentuoja momentą, kai turime atsistoti ir pagerbti savo meną, įvertindami transformacinį vaidmenį, kurį architektūra atlieka visų mūsų gyvenime.“ Dėl nugalėtojų gausos visų jų aptarti nėra galimybės, tačiau yra trys įdomūs darbai žemaaukščių biurų pastatų kategorijoje, kuriuos norėčiau paanalizuoti plačiau.

Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus

12 I 2017: 4 (103)

Savivaldybių bendruomenės biurų pastatas Lez Herbjė, Prancūzijoje Architektas: Atelier du Pont Klientas: Communauté de Communes du Pays des Herbiers Nuotraukos: Takujio Shimmuros

Savivaldybių bendruomenė buvo sukurta 1995 m. Ji leido aštuonioms Vandėjos (Vendée) departamento savivaldybėms dalytis ekonominio augimo, miestų planavimo, aplinkosaugos ir pragyvenimo lygio kėlimo ištekliais. Kaip ir visas

DIZAINO KELIONĖS

Vendėjos departamentas, Herbjė (Pays des Herbiers) yra kaimo vietovė, turinti labai stiprų identitetą. Ji itin stipri ekonomiškai, nes nemažai nacionalinės svarbos įmonių turi čia savo būstines. Naujasis Savivaldybių bendruomenės biurų pastatas pastatytas kaip Lez Herbjė (Les Herbiers) miesto rotušės (XIX a. vidurio dvaro statinio su parku aplink) tęsinys. Tokioje situacijoje neišvengiamai paliečiama naujo ir (ar) seno tema. Šviežiai atsiradusio stiklinio tūrio High Tech estetika priešpastatoma senajam istoriniam pastatui. Tokiu kontrasto principu pristatoma naujo ir seno, kaip dviejų priešybių, kurios gali darniai veikti kaip viena sistema, idėja. Šiuolaikinė naujo viešojo pastato architektūra suteikia jo gyventojams ir lankytojams specialiai jiems sukurtą našų įrankį, kuriame dera ryšys su aplinka, architektūrinis paveldas ir modernumas. Kaip teigia patys architektai, tai yra konteksto įtakos ir aukšto bendruomeniškumo lygio išraiška.

Savivaldybių bendruomenės biurų pastatas yra skulptūriškos architektūros manifestas, gana subtiliai pereinantis prie žemės meno temos. Savo kompozicija sklype

i

jis ne tik akivaizdžiai siekia darnos su aplinka, bet ir išnaudoja didžiausius vietovės privalumus, kaip antai viešąjį parką, medžius ir esamus istorinio stiliaus pastatus. Tūris grakščia ir aštria forma įsiterpia tarp medžių. Tai primena modernizmo tėvo Le Corbusier principą, kurį prancūzų architektas pirmą kartą panaudojo suprojektavęs Pavillon de l’Esprit Nouveau Paryžiuje (1925). Ten tūris pastatytas aplink egzistuojantį medį. Šio biurų pastato skulptūriška forma komponuojasi į du korpusus, sujungtus lenktu koridoriumi – pagrindine funkcine ašimi, kuria žmonės patenka į patalpas. Korpusai ir medžių struktūra sukuria ritmingą šių elementų šokį. Darbo erdvę keičia medžių karkasas: jis ir sujungia pastato dalis, ir atskiria jas, suteikdamas šiek tiek privatumo. Į architektų sukurtą žavingą scenarijų darbuotojai patenka eidami lenktu koridoriumi. Didžiausias sklypo medis artėjant atsiveria vis naujomis perspektyvomis. Tokie malonūs susidūrimai padaro medžius pastato gyventojų kasdienybės dalimi. Į akis krinta ypatingas fasadas. Vertikalaus skaidymo veidrodinės nerūdijančio plieno plokštės atspindi aplinką ir

2017: 4 (103) I 13

14 I 2017: 4 (103)

paverčia objektą tarsi chameleonu, atkartojančiu aplinkos charakterį ant savo odos. Nuo antro aukšto prasidedančios fasado žaliuzės leidžia pirmajam megzti netrukdomą vizualinį ryšį su aplinka. Plieninių fasado elementų paskirtis – sukurti pavėsį ir iš dalies išspręsti perkaitimo problemą stikliniame biurų pastate. Neatsitiktinai jie, lyg šalimais esantys medžiai, švelniai platėja stiebdamiesi į viršų.

Nepaisant pastato dydžio, tūris sukomponuotas taip, kad iš įvairių žiūros kampų atskleistų vis kitas savo dalis.

Matomos pusės, kurių proporcijos suderintos su aplinkinių pastatų, susilieja su urbanistiniu kraštovaizdžiu, o grakščios lenktos fasado linijos ir tekstūra išskiria objektą kaip unikalų miesto reiškinį.

Savivaldybių bendruomenės pastate skirtingi biurai sugrupuoti į atskirus spiečius, turinčius skatinti efektyvesnius darbo procesus. Pirmajame aukšte įsikūrusios viešąsias funkcijas atliekančios patalpos, tokios kaip registratūra ir civilinės santuokos salė. Viršutiniuose aukštuose erdvės suprojektuotos moduliniu principu, o organiška žmonių cirkuliacija lenktais koridoriais sujungia jas tarpusavyje. Jos leidžia judėti sklandžiai ir justi vizualinį ryšį su kiemu netgi esant viduje. Kita vertus, organiška forma sukūrė nestandartinę erdvę tūrio viduje, sunkiai pasiduodančią patogiam suplanavimui. Esminiai elementai, tokie kaip įėjimas į pastatą, atskyrimas į du korpusus su vertikaliais branduoliais, praėjimas tarp lauko kiemų viduje yra sėkmingi ir logiški. Vidinių erdvių išdėstymas tokioje situacijoje yra stebėtinai racionalus, nors lieka nepanaudotų zonų ir ankštų patalpų.

Biurų pastatas stovi užmiestyje, tad viešųjų miesto erdvių nebuvimas tokioje vietoje atleistinas. Tačiau aktyvios poilsio salelės smarkiai pagerintų biuro darbuotojų kasdienybės kokybę. Žaluma už lango ir architektūrinėmis priemonėmis pasiekta darna su aplinka žavi. Šios esminės savybės padėjo objektui užkopti į architektūros panteono viršūnę.

2017: 4 (103) I 15

Sugamo Shinkin banko Nakaaoki padalinys Tokijuje, Japonijoje Architektas: Emmanuelle Moureaux Architecture + Design Klientas: Sugamo Shinkin bankas Nuotraukos: Daisuke’o Shimos / Nacasa & Partners

Sugamo Shinkin bankas yra kredito unija, siekianti parodyti aukščiausio lygio svetingumą savo klientams. Nakaaoki yra ketvirtasis padalinys, kurio eksterjeras ir interjeras buvo

16 I 2017: 4 (103)

patikėti Emmanuelle Moureaux architektams. Bendras kliento pageidavimas visiems padaliniams buvo sukurti aplinką, kurioje žmonės norėtų ilgiau pasilikti, o apsilankę jaustų poreikį sugrįžti atgal. Objektas įsikūręs judrių gatvių sankirtos kampe. Ši unikalios lokacijos charakteristika įkvėpė esminį fasado užmanymą: jis ritmingai keičiasi apžvelgiamas iš skirtingų rakursų.

Vaivorykštės melodija – taip skamba architektūrinė koncepcija, sukurta bankui. Gan neįprastas pasirinkimas tokio tipo pastatui, kita vertus, tai galima traktuoti kaip drąsų ir originalų sprendimą, kurio tikslas – humanizuoti banko kaip solidžios institucijos įvaizdį.

Technologišką devintojo dešimtmečio dizainą ir tetrį primenantis įėjimo skaidymas keturių skirtingo gylio kubais,

2017: 4 (103) I 17

i

DIZAINO KELIONÄ–S

18 I 2017: 4 (103)

nudažytais vaivorykštės spalvomis, yra mažiausia, ko gali tikėtis, galvodamas apie tokios paskirties pastatą. Tačiau gal tai tik stereotipinis požiūris? Šiai spalvų ir formų pynei akompanuoja fasado balkonuose suprojektuoti želdynai.

Sezoniniai pokyčiai fasade išreikšti skirtingų rūšių gėlėmis, pavyzdžiui, levandomis, serenčiais ir alyvuogių medžiais. Želdynai matomi iš bendros pirmojo aukšto erdvės, taip pat iš finansų skyriaus ir antrojo aukšto kavinės. Saulės šviesa filtruojama pro pakeltų želdynų augalų lajas. Tai sukuria harmoningą ir šiltą atmosferą viduje. Spalva, kaip neatsiejamas šios koncepcijos leitmotyvas, atsikartoja ir interjere, akcentuodama poilsio zonas, baldus, o žaisminga grafinė

fasado monograma pažymi stiklines pertvaras. Medis, terasų lentų pavidalu atsirandantis kieme ir interjero sprendiniuose, pasirinktas kaip natūrali medžiaga ir atsvara ekstensyviam spalvų naudojimui.

Drąsios ir žaismingos architektūrinės priemonės Sugamo Shinkin bankui suteikia išskirtinį identitetą ir neabejotinai paverčia jį klientui ir aplinkai palankia vieta. Nors naujas rūbas ir nepakeičia pastato funkcijos ir prasmės, dizainas gali suteikti jam draugišką ir pozityvų įvaizdį. Tai, be jokios abejonės, drąsus ir originalus architektūrinis sprendimas, skinantis nugalėtojo laurus šiandien, o ar taip atrodys ir po kelių dešimtmečių, parodys geriausias architektūros draugas – laikas.

2017: 4 (103) I 19

i

DIZAINO KELIONĖS

Fruit & Produce Co. Būstinė Vašingtone, JAV Architektai: Graham Baba Architects (architektūra ir vidaus dizainas), Interior Motiv (vidaus dizainas) Klientas: Fruit & Produce Co. Nuotraukos: KevinO ScottO

Pažangiausiais vaisių pakavimo sandėliais apsupta Fruit & Produce Co. būstinė yra tarsi oazė betoniniame ir žemakrūmiame peizaže. Reljefe įtvirtintas į vidinį kiemą orientuotas biurų kompleksas teikia prieglobstį nuo triukšmo ir vietovėje vykstančių aplinkinių industrinių procesų.

Pastato dizainas įkvėptas seno tvarto, kurį klientas identifikavo kaip mėgstamiausią archetipą. Idėja siekia apčiuopti utilitarios agrokultūrinės estetikos pradą. Paprasta eksponuojamo tipo struktūra, pasižyminti kuklia medžiagine palete ir natūralia patina. Dizainas sulieja vietinę kaimo ir šiuolaikinę estetiką.

Pastatas „pasodintas“ reljefe, naudojant atramines betono sienas ir įžemintas sijas, kurios kuria perimetrą, for-

20 I 2017: 4 (103)

muodamos centrinį vidinį kiemą. Dirvožemis, kuris buvo iškastas, norint suleisti pamatus, vėl panaudotas sijų perimetrui sukurti. Viešąją erdvę ir L formos tūrį logiškai kertantis tiesus ir aiškus įėjimo takas atveda žmones į pastato vidų.

Bendrosios erdvės išlaiko ryšį su vidiniu kiemu, o privatūs darbo kabinetai atgręžti į medžių giraitę. Ši jautriai suprojektuota erdvė ne tik taikliai komunikuoja bendrovės vertybes, bet ir teigiamai veikia pastato gyventojų nuotaiką bei savijautą, kas yra neatsiejama nuo našaus ir sėkmingo darbo.

Kertinis architektūrinis pastato elementas – išskirtinai kokybiškai pagaminta styginė stogo konstrukcija. Harmoningą skeletą sudarantys mediniai konstrukciniai tašai (brūsai) ir grakščios metalinės templės įtvirtina jį kaip esminį kompozicinį elementą, aplink kurį kuriasi visa kita. Panaudojus struktūrinių sijų motyvą išorės erdvėje, pastatas užmezga ryšį su agrokultūrine estetika. Taip visiškai atvirai matomi konstrukcijoje veikiantys fizikos dėsniai, taip pat nuo papildomų kolonų išlaisvinama vidinė erdvė, kuri aukščiausioje vietoje siekia net 6 metrus. Atsikartojantis stogo konstrukcijos motyvas suteikia tūriui ritmikos, o tai, kad architektams pavyko išspręsti vėdinimo klausimą vizualiai išsaugant švarią ir eksponuojamą stogo konstrukciją, yra labai sveikintina. Konstrukcinių elementų gamyba ir surinki-

mas buvo supaprastinti pasirinkus vienodą jų dydį, kas taip pat sumažino kainą ir gamybai būtinų išteklių kiekį. Į šiaurę atgręžtas vidinio kiemo fasadas įstiklintas per visą ilgį: taip regimai pratęsiama interjero erdvė. Stikliniai pastato fasadai leidžia pastatui vizualiai komunikuoti su aplinka ir suteikia vidaus patalpoms dar daugiau laisvumo.

2017: 4 (103) I 21

22 I 2017: 4 (103)

vešantys augalai taip pat komunikuoja natūralistinį ir skaidrų vaisių bendrovės įvaizdį, o į akį krinta tai, jog pastatas gana paslėptas ir sąmoningai izoliuotas nuo jį supančios aplinkos, tačiau viduje esanti kiemo ir vidaus erdvė yra vientisa ir permatoma.

Fruit & Produce Co. būstinė yra galantiška agrokultūrinės estetikos ir šiuolaikinių technologijų dermė švariame, minimalistiniame ir aplinkai palankiame tūryje. Šios savybės įtraukia objektą į išties puikios architektūros gretas.

Spartietiškiems, dienos šviesos pripildytiems interjerams akompanuoja paprasta natūralių medžiagų paletė.

Medis pasirinktas kaip dominuojanti ir bene vienintelė aiškiai išreikšta medžiaga interjere. Toks didelės erdvės perdengimas medinėmis konstrukcijomis komunikuoja artimą, šiltą ir natūralų monumentalumą.

Suplanavimas taip pat logiškas ir paprastas. Privatūs biurai išrikiuoti pietinėje dalyje, konferencijų ir techninių patalpų zonos išdėliotos atskiruose nuo bendros stogo struktūros mediniuose tūriuose. Pardavimo skyriaus biurai suprojektuoti trumpojoje L formos pastato dalyje, siekiant sumažinti triukšmo lygį ir sukurti privatumą. Šalia pardavimo skyriaus suprojektuota atskira patalpa su 9 metrų ilgumo stalais. Čia bendrovės darbuotojai pietauja kartu su bendradarbiais ūkininkais. Su pietų erdve besijungianti eksponuojama stogo sistema sukuria mažą, iš dalies uždengtą vidinį kiemą, kuris tarsi referuoja į agrokultūrinės estetikos šaknis. Bendra patalpų skaidymo logika kuriant tūrį tūryje tik dar labiau pabrėžia charakteringą stogą. Žavi objekto ryšys su supančia aplinka. Žaliosios erdvės yra ypač svarbus elementas kuriant darbo aplinką. Kieme

2017: 4 (103) I 23

i

Architektūra

Ekologiškas NAmas

Projekto autoriai: GRAFT Vieta: Berlynas, Vokietija Įgyvendinta: 2015 m.

Plotas: 232 m² (du pusiau sujungti pastatai – dar po 165 m²) Nuotraukos: Tobiaso Heino Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

24 I 2017: 4 (103)

Š

iltas fasado medienos atspalvis ir plastiškos, gal net kiek futuristiškos formos – vos pažvelgus į šeimos namą, spirgina smalsumas sužinoti apie jį daugiau. Tai ne tik architektūra. Tai – gyvenimo būdą perteikiantis meno kūrinys, turintis išliekamąją vertę ir deklaruojantis tvirtą ideologiją. Tiek lauke matomos formos, tiek vidaus patalpose išryškėjantys architektūriniai tūriai bei struktūros atskleidžia, jog rankas prie projekto bus prikišę tikri profesionalai, suprantantys ir kokybiškos architektūros dėsnius, ir aplinkosaugos principus.

Architektų bendrovės GRAFT suprojektuotas šeimos namas su dviem pusiau sujungtais pastatais atspindi mobilumo, energijos, sveikos gyvensenos bei aplinkai palankios statybos ideologiją. Holistinis požiūris apima modernią architektūrą, inovatyvias konstrukcines technologijas, išmaniąsias elektronikos naujoves, tvarumą bei dėmesį fizinei ir psichologinei gyventojų sveikatai.

Protingai suprojektuotas namas ne tik aprūpina visą pastatų kompleksą elektra, bet ir įkrauna elektromobilį, kurį nuomininkai gauna kartu su namu.

Kiekvienas išmaniojo pastato aspektas, kiekviena detalė buvo kruopščiai atrinkti ir apgalvoti, yra nekenksmingi aplinkai ar namiškiams. Užsakovai norėjo ne tik ekologiško namo, bet ir nežalingo statybų proceso, todėl ekologiškos tiek medžiagos, baldai, dekoro elementai, tiek jų pagaminimo procesas. Apdailos ir statybinės medžiagos pasirinktos atsižvelgiant į jų ilgaamžiškumą, natūralumą bei perdirbimo galimybes. Lubos, sienos ir stogas buvo pagaminti iš medienos ir grunto. Šios natūralios medžiagos prisideda prie sveikos gyvensenos ir malonios pastato vidaus atmosferos, o naujausios technologijos leidžia gyventi komfortišką ir aplinkai palankų gyvenimą.

Visų pastatų fasadai yra triskart poliruoti, be to, turi gerą šilumos izoliaciją: nepamirštas netgi rūsio lygmuo, galintis lemti temperatūrų pokyčius ir sukurti šalčio tiltus, dėl kurių šiluma ar šaltis nukeliautų ir į kitus aukštus.

Komplekso pastatuose numatytas grindinis šildymas bei mechaninė ventiliacija, turinti labai veiksmingą temperatūros valdymo sistemą, kontroliuojamą iš daugelio patalpų. Dalį elektros generuoja ant stogo esančios saulės energijos baterijos. Baterijų sukaupta energija ne tik patenkina visus pastato poreikius, bet ir leidžia įkrauti

2017: 4 (103) I 25

kitus ekologiškus prietaisus. Viso šio projekto tikslas – atsakingas požiūris į gyventojų šiandienos bei ateities kasdienybę.

Dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo kompleksas atitinka Plus Energy House kokybės standartą, kuris yra dar aukštesnis nei pasyviojo namo.

Pažangiausios technologijos, ekologiškos, sveikatai nekenksmingos medžiagos, konstrukciniai elementai ir organiška, prie landšafto deranti architektūra iškėlė šį kompleksą į aukščiausių statybos standartų viršūnę.

Sumaniai išdėstytos patalpos: numatytos intymios erdvės, leidžiančios grožėtis panoraminiu vaizdu, antruose aukštuose ir bendravimo zonos, atsiveriančios į jaukų kiemą, pirmuose aukštuose. Šiltuoju metų laiku sujungtos lauko ir vidaus erdvės naudojamos bendrai.

Architektūra pasižymi atidžiu langų išdėstymu, mat vienose patalpose reikia daugiau šviesos ir šilumos, o

26 I 2017: 4 (103)

kitose jų norima nedaug. Būtent todėl laisvalaikio zonų fasadas yra kone vientisai įstiklintas – taip galima perkelti vidaus patalpą į lauką. Miegamuosiuose langai nemaži, tačiau pakelti kiek aukščiau, siekiant suteikti privatumo jausmą. Lenktos fasado formos byloja apie pastato organiškumą. Jos persikelia ir į vidaus konstrukcijas, kaip antai laiptus, pakabinamąsias lubas.

Malonaus, šilto atspalvio fasado dailylentės dera prie ąžuolinių interjero grindų, medinių baldų korpusų bei akcentinių smėlio rusvumo sienų. Likusioje erdvėje

viešpatauja balta spalva. Ją papildo pilkšvais gobelenais traukti baldai bei išskirtinai tamsi virtuvės sritis. Čia grindų ir sienų dangai pasirinkta juoda spalva, o patys baldai – lakoniškai balti. Interjere vyrauja modernaus bei skandinaviško stiliaus darna – jaukūs minkštieji bei minimalistiniai korpusiniai baldai. Natūralūs kilimai ir originalūs paveikslai suteikia patalpoms įdomumo, tačiau su detalėmis nepersistengta – vartojimo kultūrai čia vietos nėra, nes gyventojams prie širdies ekologiškos gyvensenos ideologija bei saikas.

2017: 4 (103) I 27

Mūsų darbas

pilyje

Projekto autoriai: Interaction Vieta: Sairensesteris (Cirencester), Jungtinė Karalystė Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 939 m² Nuotraukos: Chriso Terry Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

B

iuras pilyje – skamba kiek neįtikėtinai, o dar stipresnį įspūdį sukelia interjero išskirtinumas.

Nedideliame miestelyje įsikūrusi sėkmingai veikianti bendrovė money.co.uk atnaujino ir praplėtė savo valdas didžiulėje senovinėje pilyje. Seniau tik dalį pastato užėmusios patalpos dabar driekiasi per visą plotą. Komandą sudaro energingi, jaunatviški, kūrybiški, šmaikštūs žmonės, mėgstantys ironiją, originalumą ir nebijantys šokiruojančių elementų, kuriuos inicijavo įmonės įkūrėjas Chrisas Morlingas. Būtent todėl įvaizdžio for-

28 I 2017: 4 (103)

Interjeras

i

mavimo bei dizaino studija Interaction ėmėsi šio projekto su didžiuliu polėkiu, o šiemet visuomenei pristatytas biuras sulaukė daugybės dėmesio. Žavinga pilis ir jos architektūra suteikė dizaineriams įkvėpimo ir padėjo su kaupu įgyvendinti idėjas, mat unikalios konstrukcijos, patalpos, besiskiriančios tiek lubų, tiek langų ar sienų forma, provokavo savitą stilistiką ir suformavo intriguojančius teminius kambarius. Pastatas yra U formos ir išsidėstęs per tris aukštus. Viename sparne numatytos darbo zonos, o kitame – visos pagalbinės patalpos, tokios kaip virtuvė su biliardo stalu, svetainė, susirinkimų kambariai, laukiamasis, sporto salės, kino kambarys. Stengtasi patalpoms suteikti daugiau funkcijų tam, kad ir neformalioje aplinkoje kilusios darbinės idėjos galėtų būti produktyviai gvildenamos. Kur ne kur, tarsi kūrybinių erdvių sargai, šmėžuoja riterių šarvai.

Dažais aptaškyti metaliniai senovės karių drabužiai sukelia modernumo, ironijos bei kūrybiškumo nuotaiką.

Pilyje reikėjo ne tik suformuoti naują estetinę stilistiką, bet ir padaryti nemažai technologinių patobulinimų: buvo išvedžiota nauja rekuperacinė sistema, įrengtas vėdinimas, sutvarkyta kanalizacija, nuotekos, šildymas, restauruotos sienos bei lubos ir atidengti vidaus dekoro elementai, židiniai.

Ilgai užtruko kristalizuoti idėjas ir sukurti teminius kambarius. Stengtasi įsigilinti tiek į pačias patalpas, tiek į darbuotojų pomėgius, charakterius, elgesį. 200 metų amžiaus pilyje beveik neveikia mobilusis ryšys, tad buvo svarbu patalpas susieti su aiškia tema. Norint susisiekti vieniems su kitais, čia skambinama laidiniu telefonu.

Pageidauta, kad būtų nesudėtinga paaiškinti, kurioje

2017: 4 (103) I 29

pilies dalyje yra darbuotojai, suteikti kambariams tikslius pavadinimus (pavyzdžiui, Ledo kambarys, pirtis, virtuvė ir pan.). Iš viso buvo sukurtos net 38 skirtingos patalpos. 32 kambarių dizainą kūrė lietuvių dizainerė Eglė Bareikytė, o likusių 6-ių autorius – Lawrence’as Llewelynas-Bowenas iš Jungtinės Karalystės. Šis dizaineris paprastai kuria privačių namų bei viešbučių interjerus, todėl apipavidalinti biurą jam buvo nauja patirtis. L. Bowenui puikiai pavyko suformuoti drąsų, iššaukiantį ir net šokiruojantį stilių.

Užsakovo pageidavimu, biuro patalpos turėjo būti erdvios, spalviškai stimuliuojančios, tačiau nenorėta intensyviomis spalvomis varginti darbuotojų, taigi buvo būtina atsižvelgti į kiekvienos jų paskirtį. Stengtasi spalvomis išskirti grindų apdailą, o sienų bei lubų plokštumas pagyvinti dinamiškomis kompozicijomis. Susitikimų, posėdžių kambariai

30 I 2017: 4 (103)

yra patys ryškiausi, mat čia turi vykti gyvi pokalbiai, todėl siekta, jog komandos nariai juose jaustųsi pasikrovę energijos. Poilsio zonų stilistika ramesnė, koloritas labiau primena žemės tonus: pasirūpinta, kad darbuotojai turėtų kur ramiai pabūti, pabėgti nuo įtampos. Pagrindinėse komandų patalpose buvo pasitelkta Bristolio dailininko Andy Councilo pagalba. Jis kiekvienai biuro erdvei sukūrė simbolius, atspindinčius bendrovės veiklos sritis. Piešiniuose paslėpti logotipai, o jų paieška net tapo savotišku žaidimu biuro svečiams. Taip pat padėti buvo pakviestas įžymus dailininkas Zakas Simmondsas-Hurnas. Menininkas biurui sukūrė nespalvotą istoriją, pasakojančią apie romėnišką, prieš kelis amžius gyvavusį Sairensesterį. Per visus tris biuro aukštus vertikaliai nutapytas piešinys atskleidžia skirtingas temas ir veiksmus: žemutiniame aukšte vyksta gyvūnų kovos amfiteatre, kitame – gladiatorių kova su paskutine romėnų armija, išeinančia iš miesto, viršuje – Olimpo kalnas ir Jupiteris, laidantis žaibus iki pat pirmojo aukšto.

Vienos išskirtiniausių patalpų – pietų pertraukos erdvė ir virtuvė. Kadangi komandos labiau mėgo leisti laiką skyrium, vienas didžiausių siekių buvo skatinti jų bendravimą. Stengtasi sukurti aplinką, kurioje visi norėtų leisti laiką kartu ir natūraliai imtų burtis. Interjero autoriai atliko puikų darbą – dabar ši pilies zona yra pati mėgstamiausiai. Ji tapo traukos centru net penktadieniais po darbo: darbuotojai čia renkasi išgerti alaus ir pasidalyti savaitės pasiekimais.

Kitos dvi išskirtinės patalpos – ledo kambarys bei kalnų trobelė. Tai erdvės, skirtos atitrūkti nuo veiksmo, įtampos, pailsėti, knygai paskaityti. Ledo kambarį įkvėpė Suomijos viešbutis. Patvirtinęs idėją užsakovas pasiūlė pliušinę mešką ir pingviną – autorių įkvėptas klientas pats pasidavė žaismingumui, improvizacijoms. Kalnų trobelės tema kilo nepailstančiam slidinėjimo entuziastui, kuris troško atostogų užuominų savo darbe.

Pilyje galima rasti daugybę patalpų, sukeliančių skirtingas nuotaikas. Energingi ir aktyvūs darbuotojai labai nudžiugo sužinoję, jog bus įrengtos net dvi sporto salės su dušais, o legendinio filmo „Žvaigždžių karai“ mėgėjai buvo itin patenkinti kino salės interjeru, atkartojančiu erdvėlaivio „Deathstar“ įvaizdį. Vyrų ir moterų tualetai – itin įžūlaus dizaino. Moterims, veikiau karalienėms, skirti

elegantiški paauksuoti, ornamentais padabinti tualetai.

Vyriški tualetai žaismingesni: vienas jų primena komiksų ištrauką, o kitas – „Narnijos kronikų“ idėją į patalpą patekti per spintą. Itin išskirtinio, spalvingo, dinamiško ir kiek šokiruojančio pilies biuro interjerą pripažino money. co.uk komanda, be to, jis sulaukė daugybės žiniasklaidos dėmesio.

2017: 4 (103) I 31

i

DIZAINO KELIONĖS

BiuRas keturiems metu laikams 32 I 2017: 4 (103)

Projekto autoriai: Coarchitecture, LumiGroup Vieta: Kvebekas, Kanada Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: apie 2 000 m2 Nuotraukos: Jonathano Roberto Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Interjeras

i

P

er daugiau nei 11 metų kompiuterinių žaidimų kūrėjų bendrovė Ubisoft pelnė pripažinimą visame pasaulyje.

Sparčiai plečiantis komandai, prireikė daugiau vietos. Iškilo būtinybė suformuoti įmonės perkėlimo planą – buvusiame biure jau darėsi ankštoka.

Architektų firma Coarchitecture ir apšvietimo specialistai LumiGroup siekė sukurti biurą įmonei, pratusiai dirbti mažomis komandomis, tačiau pamažu pradedančiai valdyti didelius projektus. Su laiku Ubisoft reikės vis daugiau ploto bei žmonių, tačiau nevalia pamiršti apie patogaus bendradarbiavimo svarbą. Taigi naujasis biuras – tai ne tik dabartinės situacijos atspindys ar netolimos prognozės, bet ir realistiškas požiūris į firmos ateitį.

Siekta suformuoti aplinką, kurioje būtų patogu dirbti, tad interjero autoriams buvo būtina įsigilinti į darbo specifiką ir itin skrupulingai viską derinti su klientu. Kadangi erdvė nemaža, architektai pasitelkė LumiGroup ekspertus. Šie ne tik parinko tinkamą apšvietimą, bet ir padėjo perteikti pagrindinę dizaino koncepciją bei tematiką. Su jų pagalba buvo sukurtas estetiškas interjeras ir žaidimų kūrėjų ideologiją atspindinti dinamiška, įkvepianti aplinka.

Pradėjus rengti projektą buvo karštai diskutuojama apie funkcinių erdvių išdėstymą ir zonų paskirstymą.

Dizaino stilistiką, be abejo, įkvėpė kompiuteriniai žaidimai, sportas – kitaip tariant, buvo siekta surežisuoti savotišką chaosą, kuriame kiekvienas darbuotojas taptų veikėju ir turėtų galimybę nevaržomai judėti, žaisti, dirbti, bendrauti, kurti. Rengiant projektus kiekvienas yra už ką nors atsakingas ir atlieka atitinkamą vaidmenį, tad visų svarbiausia palaikyti artimus santykius. Pastato epicentre stūkso sodriai mėlyni laiptai. Kiekviename aukšte apie juos suformuotose aktyviose zonose įrengtos tiek forma-

lių, tiek laisvos formos susirinkimų, susitikimų erdvės ar atskirtos patalpos. Taip laiptai tapo judėjimo, dinamikos, šurmulio sūkuriu.

Apšvietimas šiame projekte buvo itin svarbus tiek kaip funkcinis elementas, tiek kaip dekoro detalė. Siekdami perteikti interjero koncepciją kaip visumą, architektai su apšvietimo projektuotojais dirbo petys į petį, kol pasiekė harmoningą rezultatą. Biure yra daugybė įvairios paskirties patalpų, išskirtų erdvių, tad, atsižvelgus į šviesos poreikį, buvo įrengtos skirtingos apšvietimo sistemos. Visuomeninėse ir bendro naudojimo erdvėse įtaisyti industriniai, grubesnės stilistikos šviestuvai, perteikiantys Kvebeko miestovaizdį – alėjas, parkus, garažus.

Susitikimo kambariai, valgomasis, atsipalaidavimo zonos

2017: 4 (103) I 33

34 I 2017: 4 (103)

išpuoštos jaukesniais, namus primenančiais, prašmatnesniais šviesos elementais.

Viena pagrindinių interjero autorių idėjų buvo perteikti metų laikų ideologiją pusiaukelėje tarp darbo ir koridoriaus zonų. Čia akį traukia itin atviros, žaismingos, gausiai dekoruotos erdvės. Vasaros kambaryje pritvirtintos sūpynės. Jas laikančioje sijoje integruotos LED lempos sukuria, regis, natūralios šviesos srautą. Žalsvas kilimas iš skiautinių primena veją, o grubi netašyta mediena – gamtą, kurioje šiltuoju sezonu praleidžiame daug laiko. Žiemos kambaryje nuo lubų tarsi varvekliai skirtinguose aukščiuose kybo firmos Absolux lemputės. Pilkšvas koloritas bei medienos plokštės ant sienos sukuria jaukią atmosferą, kurioje malonu ilsėtis.

Atviros darbo vietos sukėlė apšvietimo keblumų – vieniems darbuotojams reikia daugiau šviesos nei kitiems (pavyzdžiui, grafikos dizaineriams, naudojantiems planšetes, kurių ekranai jautrūs šviesai). Būtent todėl buvo nutarta suteikti galimybę darbuotojams patiems reguliuoti šviesą virš savo stalo individualiais jungikliais.

Jie leidžia šviestuvus jungti taip, jog šviesa sklistų į viršų, į apačią arba abipus. Minimalistinis šviestuvų stilius suteikė biuro interjerui vientisumo, o galimybė reguliuoti šviesą savarankiškai sustiprino darbuotojų svarbos pojūtį.

Interjere vyraujantys minimalistinių formų baldai neleidžia apkrauti aplinkos nereikalingais mažmožiais ir užsimena, jog čia viršų ima vyriška kompanija. Siekiant padaryti biurą jaukesnį, buvo pasirinkta daug ryškių tonų.

Spalvos padėjo atskirti funkcines zonas ir pagyvinti interjerą. Taip grubi industrinė atmosfera, papildyta spalvomis, tekstūromis ir dinamiškomis kompozicijomis, tapo kūrybine žaidimų kūrėjų erdve – vieta, kurioje turi karaliauti neribota fantazija.

2017: 4 (103) I 35

i

Interjeras

Solidus interjeras šeimos verslui Projekto autoriai: Dialog Vieta: Vankuveris, Kanada Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 398 m² Nuotraukos: Emos Peter Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

š

eimos verslas neretai asocijuojasi su paprastumu, kuklumu, jaukumu, namų atmosfera, tačiau bendrovė Edgar norėjo sulaužyti šias taisykles ir su architektų bei interjero dizainerių pagalba pavertė biurą šiuolaikiška ir solidžia įstaiga. Pagrindinis užsakovo siekis buvo tapti konkurencinga įmone. Jis lygiavosi į dabar klestinčius start-up pobūdžio prekės ženklus, dėmesį skiriančius

36 I 2017: 4 (103)

ne tik darbo sričiai, bet ir darbo aplinkai, atspindinčiai ideologiją, bendrovės poziciją, pažiūras. Šeimos versle įvaizdis itin svarbus, nes profesionalumo sąvoka prasiplėtė ir buvo būtina įrengti reprezentatyvų biurą.

Projekto autoriai Dialog kaip atspirties tašką ir dizaino koncepciją pasirinko kalno motyvą. Jis tapo pagrindiniu akcentu. Fototapetais išklijuotos pačiame patalpos epi-

Interjeras

i

2017: 4 (103) I 37

centre esančių pertvarų sienos slepia darbo vietas trijų kabinetų bloke. Su likusia patalpa jį jungia du stilingi koridoriai, kurių lubose suformuotos dekoratyvios, tarsi laužytos, audiniu aptrauktos plokštės, primenančios uolienų įskilimus. Atvira pasitarimų zona po tokiomis lubomis įgyja savarankiškos erdvės įspūdį, nors yra be pertvarų ir lengvai prieinama. Lubas puošiantis audinys turi ir garso izoliacijos paskirtį – jis šiek tiek sugeria susirinkimų triukšmą. Kitas koridorius veda tiesiai į virtuvės, valgomojo patalpą: darbuotojų stalai lieka šone. Taip nukreipiamas nereikalingas srautas ir pasirūpinama ramia darbo atmosfera – judėjimas vyksta tikslingai, tik darbo reikalais.

Itin modernūs baldai suteikia solidumo, profesionalumo bei oficialumo įspūdį. Žvelgiant į šiandienines tendencijas, tokie biurų interjerai tapo retenybe. Tačiau šeimos verslo atstovai į viską žiūri rimtai, vertina kiekvieną detalę ar elementą, taip skatina elgtis ir savo darbuotojus. Būtent todėl buvo rinktasi tai, kas yra kokybiška ir nepriekaištingai atlieka funkciją. Šiame biure nepavyktų rasti jokių bereikalingų formų ar detalių. Vienintelis kompromisas – palikti atidengti ortakiai bei ventiliacinės šachtos palubėje. Kad nekristų į akis, jos buvo kruopščiai nudažytos baltai.

Apdailai buvo naudotos tik aukščiausios kokybės, ilgus metus tarnausiančios medžiagos. Fojė grindų plytelės savo pilkšvu atspalviu ir subtiliu raštu primena kalnuose slūgsančių akmenų piešinį, tačiau šiai plokštumai paliktas antraeilis vaidmuo: dėmesys turi būti kreipiamas į dekoratyvų vaizdą ant sienų, minkštus baldus bei šalia jų esančius medinius staliukus, panašesnius į netašytus kelmus. Mediena tobulai sutampa su juodų krėslų nugarėlėmis, nes norėta sukurti vientisą stilistiką saikingai pritaikant tekstūras, spalvas ir paviršius. Klientų aptarnavimo zonoje, kur yra atviros darbo vietos, grindys išklotos viniline danga, primenančia fojė

38 I 2017: 4 (103)

plyteles: santūriai marginti stačiakampiai lakštai sukomponuoti tarsi plytos.

Uždari darbo kambariai atskirti stiklinėmis pertvaromis, įrėmintomis juodu metalu. Pilka, juoda ir balta – tai dominuojanti interjero spalvų gama, kiek pagyvinta medinėmis grindimis ar smulkiais baldais, jų detalėmis. Chromuotos kėdžių kojos bei ranktūriai suteikia spindesio, prabangos, o stiklas – skaidrumo, pasitikėjimo jausmą. Fojė patiestas kilimas kviečia svečius jaustis jaukiau, tačiau kitose zonose vyrauja tik praktiškos apdailos medžiagos ir nėra perteklinių puošybos elementų. Bendrose patalpose šviestuvai neatlieka dekoratyvaus vaidmens, jie veikiau tampa lubų konstrukcijų dalimi ir atlieka pagrindinę užduotį – skleidžia šviesą. Kad ir kaip būtų, susirinkimų kambariuose, kuriuose vyksta derybos, susipažįstama, bendradarbiaujama, šviestuvams skirtas didesnis dėmesys. Nors jie yra minimalistinės stilistikos ir geometrinių formų, kompozicijai suteikia pilnumo, elegancijos. Šeimos verslas – sudėtingas užsiėmimas. Jis turi prisitaikyti prie šiuolaikinių taisyklių ir jų laikytis. Dialog padėjo paversti biurą sėkmę, profesionalumą, solidumą bei subtilų rafinuotumą spinduliuojančia darbo vieta. Tiek darbuotojams, tiek klientams čia malonu būti: vienus interjeras skatina pasitempti, imtis iniciatyvos, o kitus – pasitikėti įmone ir leistis aptarnaujamiems profesionalų. Juk kartais pabosta spalvingi bei provokuojantys biurai ir norisi rimties, stabilumo, tradicijų.

2017: 4 (103) I 39

i

DIZAINO KELIONĖS

Erdvės dramaturgija Projekto autoriai: Smartvoll Vieta: Zalcburgas (Salzburg), Austrija Įgyvendinta: 2015 m.

Plotas: 350 m² Nuotraukos: Tobiaso Colzo / Smartvoll Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

40 I 2017: 4 (103)

Interjeras

i

A

rchitektų studija Smartvoll 2013 m. tapo tarptautinio, plačiai reklamuoto konkurso, skirto Panzerhalle lofto projektui, nugalėtoja. Jų pasiūlytas dizainas patraukė savita erdvės dramaturgija bei savotiškomis tūrinėmis paieškomis, originaliais atradimais. Dviejų aukštų apartamentuose nepamiršta klasikinė lofto ideologija, tačiau ji buvo unikaliai interpretuota daugybe aspektų, o gautas rezultatas pranoko bet kokio standartinio būsto įvaizdį. Europos modernios architektūros teoretikas Adolfas Loosas yra pasakęs: „Aš niekada nežaidžiu su fasadu.

Aš jame negyvenu.“ Nuo tada, kai buvo ištarti šie žodžiai, prabėgo daugiau nei 100 metų. Toks požiūris artimas Smartvoll, būtent todėl savo architektūrinius gebėjimus bei talentą ji pritaiko ne išorėje, o interjere, kuriame gyventojai praleidžia marias laiko.

Pagrindinis dėmesys skiriamas stulbinamoms statybinių bei apdailos medžiagų galimybėms demonstruoti, nes būtent jos sukuria norimą atmosferą. Gerai žinomos medžiagos dažniausiai naudojamos daug paprastesnėms funkcijoms atlikti, būtent todėl pamačius tikrąsias jų galimybes kyla nuostabos jausmas ar net vidinė prieštara, neleidžianti patikėti, kad tai tikrai ta pati priemonė, aptinkama kiekvieno namuose. Taigi pagrindinis projekto autorių tikslas – sukurti architektūrą viduje. Patalpų ir medžiagų tiesioginio ryšio koncepcija padėjo pasiekti iš pažiūros mistišką rezultatą. Nuglotnintas bei vaškuotas betonas – viena pagrindinių naudotų medžiagų. Ji leido išgauti norimas interjero formas ir sukurti aplinką, išryškinančią originalų erdvės žavesį. Didybė ir tūriniai atradimai abiejuose aukštuose tapo esminiu prioritetu. Juo vadovautasi siekiant būsimiems gyventojams perduoti įspūdingos estetinės patirties kupinus namus.

Išsaugota erdvė įgijo visiškai naują kokybę, buvo papildyta neįprastai pateiktomis medžiagomis. Norėdama išsaugoti nuolatinį švaros ir šviesos pojūtį, Smartvoll nusprendė atsisakyti tipiško galerijų įvaizdžio ir palikti viršutinį langą neuždengtą, įsileisti daugiau šviesos. Miegamasis, vonia bei svečių kambarys buvo išdėstyti skirtinguose antrojo aukšto sparnuose kaip atskiri tūriai: taip tiek šeimininkui, tiek atvykėliams suteikiama daugiau privatumo ir ramybės. Pirmojo aukšto epicentru tapo 7 metrų ilgio virtuvės baldas, prie kurio šliejasi valgomojo stalas. Ši zona yra tiesiai po skulptūriškais laiptais, kylančiais ir skylančiais į dvi puses – šeimininko ir svečių. Šiame interjere nepaprastai svarbi laiptų funkcija bei estetika. Iki pat perdangos besitęsianti konstrukcija ne tik nuveda prie reikiamos patalpos, bet ir, regis, prilaiko antrąjį aukštą.

Taigi vizualiai atlieka ne tik nukreipiamąją, bet ir laikančiąją funkciją. Pirmojo aukšto kambarys turi du balkonus. Žaluma užsėti plotai savo forma atkartoja laiptų kompoziciją, taigi balkonuose interjero koncepcija nepradingsta. Žvelgiant į bendrą atviro lofto erdvę, nematyti vertikaliosios ašies, vedančios į antrąjį aukštą. Visas jungiamąsias zonas siejantis funkcinis ryšys sudaro tarsi erdvinę spiralę, pagal kurią interjere vyksta nuolatinis plastiško judėjimo ciklas. Laiptų konstrukcija ne tik padalija pirmojo aukšto

2017: 4 (103) I 41

patalpą, bet ir suformuoja virtuvės lubas, šlaitines struktūras: dėl jų erdvė tampa dinamiška, o natūrali šviesa joje sklinda daug žaismingiau nei taisyklingame kambaryje.

Nuo laiptų galima išvysti visas pirmojo aukšto patalpas.

Beje, jas taip pat galima regėti ir iš antrojo aukšto dušo – stiklinio kubo, atvirai kybančio 5 metrų aukštyje. Kubas matomas svetainės, virtuvės, valgomojo bei laisvalaikio zonose. Šalia dušo įtaisytas atviras, neįstiklintas pailgas langas į tą patį vonios kambarį, pro kurį švysčioja besiprausiančiųjų ar vaikščiojančiųjų kojos. Aukščiausios klasės SPA kambarys kiek uždaresnis – didžiulė vonia sumontuota nestandartinėje nišoje. Laužytų formų patalpa ir jos kampuotumą tik dar labiau pabrėžiančios netaisyklingos

42 I 2017: 4 (103)

sienų ir lubų plokštumos, dekoruotos mediena ar dažytos matine balta spalva, sukuria futurizmo įspūdį. Čia yra ne tik vandens procedūroms skirti prietaisai, bet ir sienoje įmontuotas židinys iš betono ir plieno.

Smartvoll suprojektuoti Panzerhalle lofto laiptai – tai architektūra architektūroje. Subtilus, palyginti mažų gabaritų architektūrinis objektas padėjo sukurti neįtikėtinai ekspresyvią erdvinę kompoziciją. Be betono, buvo naudotos vos kelios kitos apdailos medžiagos, kaip antai stiklas, skiriantis svečių patalpą, miegamąjį ar įmontuojamus baldus, tokius kaip pakabinama plieninė lentyna.

Vienas pagrindinių šio projekto siekių buvo neskaidyti erdvės į skirtingus lygmenis ir, suskirsčius būtinas privačias patalpas, viską sujungti ir leisti žmogui patirti, ką reiškia 8 metrų aukščio ir 350 m² ploto erdvė.

2017: 4 (103) I 43

i

INTERJERAS

Kultūrinės erdvės atgimimas

P

rojektas Sala Beckett skirtas teatrui, eksperimentams, ugdymui. Dizaino tematikos autoriai – architektai Ricardo Floresas ir Eva Prats. Pagrindinė jų idėja buvo išsaugoti, atskleisti kultūrinį pastato palikimą ir, pritaikius modernios estetikos elementus, sukurti įkvepiančią, dinamišką atmosferą, tinkančią kūrybiškiems žmonėms. Meninę erdvę, kurią sukūrė architektūros studija Flores & Prats Architects, galima apibūdinti kaip gyvybingą, spalvingą ir išsaugojusią stebėtinai tvirtą ryšį su istorija, atsiskleidžiančia per pastato restauravimo būdą.

2011 m. Flores & Prats Architects laimėjo viešą dizaino konkursą ir pradėjo ilgas stilistines derybas su užsakovais.

Architektams teko gerokai pasigilinti į įstaigos ugdymo modelį, mokomuosius dalykus, teatrinius eksperimentus, diskutuoti apie tai, kokiai veiklai bus skirtos vienos ar kitos patalpos. Užsakovai drauge su architektais aplankė keletą kitų restauruotų, ugdymo įstaigoms pritaikytų pastatų, juos tyrinėjo, rinko informaciją, kas galėtų būti sėkmingai taikoma Sala Beckett projektui, o ką reikėtų daryti kitaip.

Jų tikslas buvo suformuoti užsakovų taip geidžiamą dialogą tarp didelį praeities bagažą turinčių erdvių bei norimos kurti teatro istorijos.

Projekto autoriai nusprendė restauruoti pastatą tiek, kiek reikalavo saugumas ir patogumas, o jo byrančias sienas bei senovinius elementus įtraukti į interjero scenarijų. Taip atviras ir polemiškas architektūrinis charak-

44 I 2017: 4 (103)

Projekto autoriai: Flores & Prats Architects Vieta: Barselona, Ispanija Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 2 923 m² Nuotraukos: Adrià Goulos Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

teris paskatino teatro mėgėjus veikti aplinką pagal save ir puoselėti kiekvienos asmenybės potencialą, būti nevaržomiems griežtai apibrėžtos stilistikos. Taigi pagrindinis tikslas buvo prikelti griuvėsius gyvenimui, neišvaikant jame besislapstančių praeities vaiduoklių. Būtent todėl aptrupėjusias sienas, nusilupusius dažus, gipsinius lipdinius ir kitas detales nuspręsta palikti kaip unikalų identitetą, vietai suteikiančius dekoro elementus.

Siekiant šią mokslo įstaigą paversti kūrybiškai nuteikiančia bei įkvepiančia, buvo kruopščiai renkama kiekviena interjero smulkmena: nuo durų staktų, pačių durų, plytelių, apvalių langų, dekoratyvinių glaistų, gobelenų, tinko apdailos. Dizaino procesas apėmė ne tik estetikos kūrimą, bet ir aplinkos charakteristikos, identiteto analizę, tad reikėjo nupiešti daugybę eskizų, parengti galybę maketų. Šis darbas skiriamas ne eiliniam vartotojui, ne materialinei gerovei ar pasitenkinimui užtikrinti, o tikram, atviram žmogui, kuris ta ideologija kvėpuoja, ją supranta, jaučia – tai ne industrinis projektas, o kūrybinio žmonijos potencialo atspindys.

Pastatas yra dviejų gatvių sankirtoje, todėl iš pirmojo aukšto visuomeninės erdvės gali persikelti ir į išorę. Taip kuriamas ryšys tarp pastato lauko ir vidaus, praeiviai intriguojami domėtis šia vieta, kultūra. Pirmajame aukšte esančiame bare ir restorane svečiai gali išgerti ar užkąsti, mėgautis išskirtine atmosfera. Didžiulės erdvės apipavidalinimas stebina gyvybingumu, aštriu charakteriu, savitu

2017: 4 (103) I 45

akiplėšiškumu, polėkiu. Dalyje pirmojo aukšto įrengtos administracinės patalpos, o aktorių persirengimo kambariai su pasirodymų salėmis sujungti koridoriumi. Per jį galima patekti ant scenos iš atskirų patalpų. Prieš planuojant šią zoną teko atlikti kruopščią analizę, mat reikėjo pasirūpinti, kad spektaklių metu ant scenos galėtų patogiai patekti ne tik aktoriai, bet ir aptarnaujantis personalas (per vieną pasirodymą gali dalyvauti net 200 žmonių). Judėjimo srautų paskirstymas per šalutinius

46 I 2017: 4 (103)

koridorius buvo puiki idėja, tad dabar pasirodymai gali vykti sklandžiai. Repeticijų, renginių salės, kurias galima naudoti ir kaip kūrybinių dirbtuvių erdves, taip pat yra pirmame aukšte. Visos papildomos repeticijų patalpos bei persirengimo kambariai nukelti į antrąjį aukštą, nes svarbiausią veiksmą norėta sutelkti apačioje.

Teatro akademijoje drąsiai naudotos ryškios spalvos – vos užėjus pasitinka raudoni koridoriai, juos papildo sodriai žali langų rėmai, vedantys į gaiviai žalsvą

kavinę-restoraną. Grynų spalvų naudojama nedaug kur, tačiau jos labai išskiria administracines ar poilsio zonas.

Kadangi erdvės didelės ir atviros, persidengiančios viena su kita, daugiausia naudotos pastelinės spalvos, subtiliai derančios prie aptrupėjusių sienų ar lipdinių. Melsvos antrojo aukšto lubos, kreminiai persirengimo kambariai – visa tai suteikia švaros pojūtį ir papildo aptrupėjusių palubių estetiką. Baltų tonų gausa dar labiau praplečia erdves, tačiau tai ne plokščios, o veikiau trimatės struktūros, nes jų paviršiai nebuvo glotninami, glaistomi – buvo palikti nelygūs, kad sukurtų tikrumo, natūralumo įspūdį.

Jauniems žmonėms, siekiantiems kūrybinio polėkio, energijos proveržio ir charizmos, tokia teatro eksperimentams skirta įstaiga – tikra išsilaisvinimo ir asmeninio potencialo tobulinimo galimybė. Flores & Prats Architects nuoširdžiai įsigilino į tai, ko reikia būsimiems lankytojams, ir suformavo unikalią vietą jaunimo kūrybinėms galioms puoselėti, nes čia moderni estetika susipina su energetiškai įkrauta, istorija pulsuojančia praeitimi.

2017: 4 (103) I 47

i

DIZAINO KELIONĖS

Butas nuomai paplūdimyje 48 I 2017: 4 (103)

Projekto autoriai: Egue y Seta Vieta: Barselona, Ispanija Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 40 m² Nuotraukos: Vicugo foto Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Interjeras

i

Ispanų architektūros ir dizaino studijos Egue y Seta uždavinys buvo nedidelį būstą paversti turistų akį traukiančiu ir širdį pavergiančiu jaukiu rojaus kampeliu, kuriame potencialūs nuomininkai norėtų praleisti savo atostogas. Čia stengtasi sukurti patogias bei funkcionalias erdves ir perteikti Barselonos kultūrą, gyvenimo būdo esmę, moderniai perduoti tradicijas bei vertybes. Ispanišką polėkį padėjo sustiprinti už lango atsiveriantys vaizdai ir lengvas šurmulys – La Barceloneta – tai tradicinės žvejų bendruomenės kaimynystė, kurioje verda savitas gyvenimas.

Nedidelis plotas privertė dizainerius pasukti galvas, kaip patenkinti dviejų asmenų norą turėti ergonomišką, patogų ir dailiai apipavidalintą būstą. Kadangi ilgiausias

Daugeliui nevietinių Barselona yra magiškas pajūrio miestas. Čia vienas didžiausių traukos centrų – paplūdimys su meninėmis ekspozicijomis po atviru dangumi, šalia besidriekiančiomis kavinukėmis, siūlančiomis įvairių užkandžių (tapas), ir nuostabia atmosfera alsuojančiais barais.

Miesto istorija bei kultūra daro savotišką įtaką net nekilnojamajam turtui, o ypač naujai rengiamiems būstams, nes norima, kad jų svečiai ar nuolatiniai gyventojai jaustų vietos nuotaikas jau namuose. Dėl to butų, ypač skirtų trumpalaikei nuomai, interjero dizainas išsiskiria tam tikrais bruožais.

2017: 4 (103) I 49

50 I 2017: 4 (103)

buto nuomos periodas yra du mėnesiai, stengtasi susitelkti ties jaukumo ir gražias emocijas keliančia stilistika, padedančia laikiną gyvenamąją vietą prisiminti tarsi dangišką kampelį. Būtent dėl šių aplinkybių ir dėl sąryšio su vandeniu interjere atsirado gaivių melsvų tonų. Siekiant, kad butas neatrodytų pernelyg šaltas, jie buvo derinami su rusva ąžuolo mediena, smėlio atspalvio plytomis bei šviesos pojūtį suteikiančia matine balta spalva. Norint suteikti įvaizdžiui detalumo, kontrasto ir dekoratyvaus grafiškumo, dekoro elementams pasirinkti juodi paviršiai.

Bandant sukurti aplinką, kurioje būtų juntamas kuo didesnis erdvumo, atvirumo pojūtis, nuspręsta išgriauti sienas, skiriančias miegamuosius, virtuvę, vonios kambarį bei koridorių, ir suformuoti tris pagrindines privačias, tačiau stilistiškai vientisas zonas. Virtuvei ir miegamajam atskirti buvo panaudotas dvigubas baldas: vienoje jo pusėje įrengta drabužinė, o kitapus – virtuvinės spintelės.

Baldas užima ne visą sieną – likusią pertvaros dalį atstoja stikliniai langai ir durys. Iš miegamojo pusės jas galima uždengti medinėmis žaliuzėmis ir taip suteikti erdvei privatumo, o dieną pro juos patenka daugiau šviesos. Langas įtaisytas ir vonios kambaryje, tiesiai prieš lovą: pro jį sklindantys saulės spinduliai rytais nuteikia puikiai dienai, o žaliuzės apsaugo nuo nepageidaujamų žvilgsnių. Į lovūgalyje suformuotą dekoratyvią gipsinę palangę įmontuoti naktiniai staliukai.

Nedideliame bute įrengto vonios kambario galėtų pavydėti daugelis, nes jo erdvumas stebina. Didžiulis dušas bei baldas su praustuvu, skalbykle, plačiu stalviršiu, nuošalus tualeto kampelis ir pakankamai erdvės patalpoje dviem žmonėm. Svetainė su virtuvės, valgomojo zonomis taip pat įrengta itin išmoningai, išsaugant patogiai gyventi reikiamą plotą ir suteikiant visas reikalingas

funkcijas. Vientisumo jausmą sustiprina ne tik pagrindinis virtuvę ir miegamąjį skiriantis baldas – labai svarbų vaidmenį atlieka apdailos medžiagos. Melsva spalva nudažytos ne vien sienos – ją regime baldų korpusuose, duryse, gobelenuose, net lubose. Plytų siena driekiasi per visą butą, dėl praktinių sumetimų virtuvėje ji kiek pridengta medienos plokšte, tačiau kiek aukščiau ji tampa vienu pagrindinių apdailos akcentų, atsikartojančių senovinėse arkinėse lubose. Jas laikančios juodai nuspalvintos sijos atkartoja plieninį vidaus langų rėmų ritmą. Maisto gaminimo ir įėjimo į butą zonoje ispaniškos plytelės tarsi įrėmina centrinę laisvalaikio, poilsio erdvę. Žaluma interjere sukuria gamtos oazės atmosferą, o jų vieta pabrėžia patalpų vientisumą. Ant dvigubo baldo stovintys dailūs gėlių vazonėliai ir prie virtuvės lango įsitaisę stambesni augalai sukelia privatumo, jaukumo, gaivos pojūtį. Nedidukas, tačiau labai mielas, modernus, kultūrinių, tradicinių bei istorinių užuominų kupinas butas Barselonoje parodo, kaip išdėstyti patalpas, kad turėtum visas funkcines zonas. Teko ryžtis nugriauti visas sienas, tačiau Egue y Seta įrodė, jog tai padaryti vertėjo dėl puikaus rezultato. Be abejo, žavinga interjero stilistika visus buto privalumus tik pabrėžė.

2017: 4 (103) I 51

i

Dizaino kelionės

AmŽinojo miesto vieŠbutis Projekto autoriai: Benedetta Salini, Vittorio Mango Vieta: Roma, Italija Įgyvendinta: 2015 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Design hotelTM grupės narys

52 I 2017: 4 (103)

Roma

nuo pat senovės istorijos laikų turi gilių tradicijų, stiprybės, išminties miesto įvaizdį. Ji neprarado autoriteto net ir netekusi didingos imperijos titulo. Dabartinė Italijos sostinė – tai daugiau nei 2 500 metų gyvuojantis istorijos šaltinis, iki šių dienų atskleidžiantis praeities paslaptis, diktuojantis dabarties ir net ateities meno, mados, kultūros tendencijas. Niekas nesiginčija dėl šios vietovės grožio, architektūrinių turtų bei senamiesčio gatvelių šurmulio žavesio. Ko gero, daugelis nori čia nukeliauti, o pabuvę – sugrįžti. Viešnagė Romoje apima ne tik kelionę nuo taško A į tašką B – svarbi kiekviena akimirka, praleista mieste ant septynių kalvų.

Viešbutis G-Rough kviečia paviešėti ištaiginguose apartamentuose, kuriuose Italija matoma ne tik pro langus, bet ir juntama viduje. XVII a. pastate įsikūręs viešbutis perteikia unikalią, netradicišką itališkos prabangos koncepciją, kurią suformavo interjero dizaineriai Benedetta Salini

ir Vittorio Mango. Visa tai atsiskleidžia vos tik įėjus į vestibiulį, kuriame, kaip įprasta, nepasitinka recepcijos stalas ar administratorė. Įžengus pro duris į akis krinta didžiulė vyno kolekcija, o šalia jos – jauki poilsio zona, skirta tiesiog gėrėtis vaizdu pro langus ar vynoteka. Registracija vyksta tolimesnėje patalpoje, kuri taip pat yra ne standartinis priimamasis, o meno galerija. Joje nuolat eksponuojami įvairūs Italijos menininkų darbai, o parodos nuolat kinta – už tai yra atsakinga viešbučio savininko sesuo Guendalina Salini. Daugiau nei 20 moderniojo meno atlikėjų buvo specialiai išrinkti viešbučio erdvėms papuošti, o interjere buvo išdėstyti žymiausi 1930–1970 m. italų dizainerių, tokių kaip Ico Parisi, Gio Ponti, Guglielmo Ulrich ar Archimede Seguso, baldai ar dekoro elementai.

2017: 4 (103) I 53

G-Rough pastato architektūra siekia 1600-uosius, o po 200 metų atnaujinimo ir renovacijos darbų buvo išsaugotas miestui tipiškas XVII a. buržuazinis stilius.

Ant fasado akmens įrėžtas įrašas „Satis Ampla Qvae Secvritate Rideat“, reiškiantis „Pakankamai didelis, kad suteiktų saugumo jausmą“, tapo viešbučio ideologija. Ja siekta savo svečiams suteikti kuo malonesnių viešnagės akimirkų, užburti jų akis džiugesį skleidžiančiu menu ir pakelti nuotaiką išskirtiniu dizainu, retai regimu kitur. Taigi ne tik elegantiškas komfortas, bet ir originalūs architektū-

54 I 2017: 4 (103)

ros elementai, pavyzdžiui, medinės stogo sijos, žavingos aptrupėjusios lubos bei sienos ar nelygios, girgždančios grindys – visa tai padėjo atskleisti praeitimi pulsuojančio pastato istoriją, užsimenančią apie fantastiškąjį baroką, praturtintą vintažiniais ir šiuolaikiškais elementais.

Kambariai yra dviejų tipų: pro vienų langus matyti nuostabioji Navonos aikštė, pro kitų – vidinis kiemas, žavintis senamiesčio architektūra ir vijokliais, lipančiais pastatų sienomis. Atvėrus apartamentų duris galima įsivaizduoti, kaip čia žmonės gyveno anksčiau, nes kiekviename aukšte kadaise buvo įrengta po vieną butą, sudarytą iš dviejų miegamųjų, dviejų vonios kambarių, valgomojo, svetainės bei koridoriaus. Taigi pastato struktūra išliko nepakitusi. Kadangi kambarių nedaug, jie buvo ne sunumeruoti, o pavadinti dizainerių pavardėmis. Prie įėjimo į apartamentus pasitinka stilizuotas dizainerio portretas. Kiekvienas kambarys yra maždaug 40–55 m² ploto: jame paruoštos miegamojo ir poilsio zonos bei privati persirengimo erdvė. Šiltame ir stilingame interjere išryškėja natūralus, įstrižai išklotas parketas: ekspresyvus raštas suteikia dinamikos pojūtį. Charakteringos pastelinių spalvų aptrupėjusios sienos dera su prabangiais garsių dizainerių baldais bei Stilnovo ar Reggiani šviestuvais.

Prabanga viešbutyje stebina drąsa: prašmatnūs vonios kambariai, išpuošti švytinčiomis, spindinčiomis auksinėmis plytelėmis, kviečia pasimėgauti poilsiu laisvai pastatomose ketaus voniose ar lietaus dušo srovėmis.

Išskirtinis svečių lepinimo būdas – pusryčiai kambaryje. Švediško stalo taisyklės čia negalioja, todėl viešbučio šeimininkai leidžia svečiams pusryčiauti neiškėlus kojos iš kambario, o gal net lovos, ir pageidaujamu laiku pusryčius pristato iki pat durų.

Tiek baldų, tiek meno kūrinių stilistika perteikia originalią tikrąją itališką dvasią, alsuojančią ne tik prabanga, bet ir istorija, menu bei žiupsneliu įnoringumo. Jaunatviška, energinga atmosfera užpildo penkių aukštų pastatą. Čia įrengta 10 ištaigingų kambarių. Šiuolaikiška, rami vyno galerija per stiklines duris palydi tiesiai į pačią gražiausią barokinę Navonos aikštę, supamą daugybės barų, restoranų, kavinių. Viešbutis ir aplink jį tvyranti atmosfera užburia svečius tikrosios romėniškosios Romos kerais.

2017: 4 (103) I 55

i

DIZAINO KELIONĖS

viešbutisgalerija Projekto autoriai: Małgorzata ir Wojciech Żółtowsky. Vieta: Staviguda (Stawiguda), Lenkija Įgyvendinta: 2015 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės. Design hotelTM grupės narys

56 I 2017: 4 (103)

Š

ildančiu smėliu ir svetingomis vandens pramogomis viliojantis šiaurės rytų Lenkijos viešbutis yra puiki pramogų vieta ne tik vasarą, bet ir šaltuoju sezonu, kai ežeras užšąla ir pavirsta čiuožykla, o apylinkės tampa puikiomis pėsčiųjų trasomis. Poilsiavietė tinkama gyventi visus metus, o jaukus interjeras padeda prisitaikyti prie gamtos sąlygų. Atvykus vasarą, čia galima tingiai žvejoti, šildytis saulėje, plaukioti kajakais, maudytis.

Vietos menininkai Małgorzata ir Wojciechas Żółtowsky buvo įsitikinę, jog Wulpińskie ežero krantinėje įsikūręs unikalus viešbutis dėl šių priežasčių taps traukos centru visais metų laikais. Be to, jį norėta paversti meno galerija. Nepaliesta gamta ir įvairi veikla joje tapo tik dalimi pramogų: kitos linksmybės laukia viešbučio, kuris nėra tik nakvynės vieta, viduje. Čia atsispindi įdomiausi menininkų talentai

ir gebėjimai, intriguojantys visus kūrybos puoselėtojus bei gerbėjus. Viešbučio įkūrėjai norėjo suburti dinamišką bendruomenę, pristatyti naujus autorius, kūrinius, plėsti žmonių akiratį.

Menas, natūrali laukinė gamta ir daugybė aktyvių pramogų – tai derinys, pritraukiantis gana savitą auditoriją – tokią, kuriai ne prie širdies pasyvus poilsis. Žinoma, čia tvyro giedra ramybė ir atsipalaiduoti skatinanti atmosfera, tačiau viešbučio idėja buvo puoselėti ne tik kūną, bet ir sielą. Būtent todėl siūloma didžiulė veiklų ir potyrių amplitudė. Elegantiškame restorane tiekiami gardūs gastronomijos šedevrai, o SPA vandens procedūros padeda atsigauti po ilgos, nuotykių kupinos dienos.

Interjero dizainas perteikia pagrindines savininkų idėjas – natūralumas, šiltumas bei originalumas. Medienos gausa priartina prie gamtos, o unikalūs rankų darbo baldai primena išmanius žaislus-konstruktorius, sudarytus iš daugybės detalių. Baldų gamybai pasirinktas medžio masyvas, natūralūs žemės tonų gobelenai, stiklas. Labai vengta ir stengtasi nenaudoti neekologiškų medžiagų, tokių kaip klijai, lakas, mat norėta šią vietą paversti sveikatingumo centru, taigi kenksmingoms priemonėms vietos nerasta.

Apdailinant viešbučio fasadą laikytasi vietinių tradicijų, todėl išorė dengta balintos medienos lentelėmis. Jos ir tapo atspirties tašku visam interjerui. Šlaitinis stogas ne tik apsaugo nuo sniego pusnių, bet ir vizualiai sumažina stambių gabaritų pastatą ir suteikia jam žaismingesnį, ne tokį grėsmingą įvaizdį.

2017: 4 (103) I 57

Iš viso viešbutyje yra 41 kambarys. Jų plotas svyruoja nuo 23 iki 50 m². Mažesni kambariai turi balkonus bei lauko židinius arba terasas, o erdvesni siūlo didesnę svetainės zoną bei darbo stalus. Glotniai apdorota modulinių baldų mediena, priderinta prie stambių, netašytų rąstų, dekoratyvaus tinko, kiek glamžytų lininių užuolaidų bei šmaikštaus grindų dekoro, suformuoja darnaus, harmoningo interjero įvaizdį. Visur išlaikoma ta pati koncepcija – natūralios apdailos medžiagos, subtilumas, jaukumas. Kai

58 I 2017: 4 (103)

kurie numeriai atrodo kiek elegantiškesni ar prabangesni, tačiau, apskritai paėmus, didžiausias dėmesys buvo skiriamas perdirbamiems, rankų darbo produktams, taip pat vengta standartinių sprendimų ir kičo. Unikalius baldus pagamino patys viešbučio savininkai, menininkai Małgorzata bei Wojciechas Żółtowsky. Jų netgi galima įsigyti pagal užsakymą!

Svarbiu elementu tapo viešbučio erdvių, patalpų išdėstymas, nes nenorėta sukurti tiesiog jaukaus interjero. Čia siekta suformuoti harmoningą atmosferą, kad būtų galima rasti ne tik jaukių, nuošalių, bet ir bendravimą skatinančių kampelių. Savininkai pageidavo, jog svečiai patys pasirinktų, kaip leisti laiką, tačiau stengtasi, kad viešbučio erdvės skatintų tiek atsipalaiduoti vienumoje, tiek domėtis menu ar trokšti pamatyti apylinkes, išbandyti vandens pramogas. Skirtingos zonos padrąsina atvykėlius visur jaustis komfortiškai ir namo grįžti ne tik pailsėjus, bet ir pasisėmus vietinės energijos.

Viešbutis Hotel Gallery69 – tai ne tik viešnagės namai, bet ir puikus pavyzdys, kaip suderinti meilę gamtai, menui ir baldų gamybai. Panūdę savo patirtį perduoti kitiems, Małgorzata bei Wojciechas Żółtowsky įkūrė teminį viešbutį, kuriame su aistringu užsidegimu skleidžia savitą ideologiją ir gyvenimo būdą.

i

DIZAINO istorija

Achille’is Castiglioni (1918–2002)

ŠMAIKŠTUSIS HIGH-TEC’O PRANAŠAS Be šios pavardės negali apsieiti nė vienas pasakojimas apie Italijos ir visos Europos XX a. dizaino istoriją. Be abejonės, žmogų, nuėjusį ilgą kūrybinį kelią, įgyvendinusį daugiau nei 360 projektų ir pelniusį net 9 prestižinius Auksinio skriestuvo apdovanojimus (pasku-

A. Castiglioni gimė Milane, skulptoriaus Giannino Castiglioni šeimoje. Abu jo vyresnieji broliai – Livio ir Pier Giacomo – įgijo architekto išsilavinimą, tad jaunėlis netruko pasekti jų pavyzdžiu ir įstojo į Breros meno licėjų, o vėliau, 1937 m., – į Milano politechnikos universitetą.

Karo metu jis tarnavo artilerijos daliniuose Balkanų fronte ir Sicilijoje, bet po oficialios Italijos kapituliacijos grįžo tęsti studijų ir 1944 m. gavo architekto diplomą.

Po karo Achille’is prisijungė prie savo brolių, kurie kartu su kurso draugu L. C. Dominioni įkūrė architektūros studiją. Karo nuniokotoje šalyje užsakymų nebuvo gausu; jauniesiems architektams daugiausia teko darbuotis mažosios architektūros ir parodų įrangos projektavimo srityse. Vienas stambesnių užsakymų buvo atstatyti per karą sugriautus Palazzo della Permanente rūmus Milane ir pritaikyti juos meno parodų centrui. Čia jaunieji architektai pirmąkart pabandė derinti klasikinės kultūros paveldą su moderniąja plastine kalba. 1952 m. Livio Castiglioni paliko biurą ir pradėjo individualią praktiką, o Achille’is toliau dirbo kartu su Pier Giacomo iki pat pastarojo mirties 1968 m. Jie niekados neskirstė nei kūrybinių idėjų, nei gautų nuopelnų, daugumą atliktų projektų pasirašydavo abiejų vardais.

Parodų stendų projektus Castiglioni ypač intensyviai kūrė Italijos ekonominio pakilimo laikotarpiu, XX a. 5-ajame bei 6-ajame dešimtmetyje. Dauguma jų buvo skirta Milano trienalės bei Salone del Mobile ekspozicijoms, pritrau-

tinį – už viso gyvenimo nuopelnus dizainui), buvo verta paminėti mūsų žurnalo „Dizaino istorijos“ skyrelyje gerokai anksčiau. Bet yra taip, kaip yra, ir šiandien mes pristatome skaitytojams Achille’į Castiglioni (1918–2002) – vieną iškiliausių ir originaliausių Italijos dizaino meistrų.

Palazzo della Permanente rūmai Milane, 1886 m.

Tekstas: JonO MalinauskO

Broliai Achille’iai (kairėje) ir Pier Giacomo Castiglioni, 7-ojo dešimtmečio pradžia

60 I 2017: 4 (103)

Bendrovės RAI paviljonas XLIII Milano baldų mugėje. Grafikos autorius – Enzo Mari, 1965 m.

Bendrovės RAI paviljonas XXXI Milano baldų mugėje, 1953 m.

Stalo šviestuvas „Tubino“, gam. „Flos“, 1965 m.

kiančioms visos Europos dėmesį. Broliai drąsiai formavo monumentalias trimates struktūras ir jas papildydavo ryškiais firminės grafikos elementais. Panašiu stiliumi buvo apipavidalinami ir garsių Italijos bendrovių prekybos salonų interjerai. Vėliau nuo interjerų ir parodų stendų buvo pereita prie šių firmų produkcijos dizaino; užsimezgė pastovūs ryšiai su įmonėmis „Flos“, „Artemide“, „Zanotta“ ir kitomis. Nevengta ir konceptualiųjų interjero projektų; vienas jų – „Colori e forme nella casa d’oggi“ („Šiandienos namų spalvos ir formos“) – buvo įrengtas Villa Olmo rūmuose Komo (Como) mieste 1957 m. Čia kūrybinis Castiglioni duetas specialistams ir plačiajai publikai pristatė vieningą modernios gyvenamosios aplinkos viziją, darniai sujungiančią senus ir naujus interjero elementus, įskaitant ir autorinius baldų projektus. 1965 m. panašios krypties projektas sukėlė visuotinį susidomėjimą parodoje „La Casa Abitata“, vykusioje ne kur kitur kaip Palazzo Strozzi Florencijoje. Broliai Castiglioni čia pateikė pabrėžtinai „gyvenimišką“ interjero projektą, suformuotą iš autorinių ir „bevardžių“ daiktų ir smarkiai išsiskiriantį iš pompastiškos kitų eksponatų aplinkos.

Ekspozicija „Colori e forme nella casa d’oggi“ Villa Olmo rūmuose Komo mieste, 1957 m.

Pastatomasis šviestuvas „Luminator“, gam. „Flos“, 1954 m.

Pastatomasis šviestuvas „Arco“, gam. „Flos“, 1962 m.

Elektros jungiklis, gam. VLM, 1962 m.

Bet didžiausią šlovę broliams Casteglioni pelnė pramoninio dizaino projektai. Nors dauguma jų buvo kuriami ekonominio pakilimo laikotarpiu, už dizainerių nugarų, rodos, vis dar šmėžavo pokarinio skurdo ir visuotinio taupymo šešėliai, skatinę paprasčiausiomis formomis ir mažiausiomis sąnaudomis pasiekti vartotojus tenkinantį rezultatą. „Pradėk nuo nulio. Vadovaukis sveiku protu. Žinok savo tikslus ir priemones“ – šis neįmantrus devizas, paremtas menine intuicija ir neįtikėtinu išradingumu, skatino Castiglioni duetą siekti puikių rezultatų tiek funkciniame, tiek emociniame lygmenyje. Vienu pirmųjų šios krypties pavyzdžiu galėtume laikyti trikojį šviestuvą „Luminator“, sukurtą 1954 m. „Iš tiesų šį šviestuvą projektavome taikydami į 1955 m. Compasso d’Oro konkursą, bet svarbiau yra tai, kad jis gimė kaip mūsų atsakymas Italijos pramonės iškeltam formos tikslingumo iššūkiui.“ Pridursime, kad pirmąjį Auksinį skriestuvą autoriams atnešęs šviestuvas dar ir šiandien yra „Flos“ bendrovės gaminių kataloge. Beje, jo įjungimo problema paskatino Achille’į vėliau sukurti prie laido tvirtinamų elektros jungiklių seriją – ją italų įmonė VLM tebegamina nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios. „Ar galite patikėti? Aš esu kiekvienuose namuose!“ – juokaudamas kalbėjo dizaineris apie šį projektą.

Kaip vėlesnius griežtojo minimalizmo pavyzdžius galėtume įvardyti sulankstomąją stalinę lempą „Tubino“ (1965 m.) bei diržu fiksuojamą darbo šviestuvą „Ventosa“ (1962 m.). Jų abiejų formos novatoriškumas galutinai pasitvirtino tik

mūsų dienomis, visuotinai įsigalėjus LED apšvietimo sistemoms.

Anot Achille’io Castiglioni, „vadovautis sveiku protu“ reiškia atidžiai stebėti kasdienę aplinką ir nuolatos ieškoti netradicinių sprendimų. Paimkime kad ir „Arco“ šviestuvą – vieną žinomiausių Castiglioni projektų. „Norėjome sukurti pastatomąjį šviestuvą, kuris apšviestų visą stalo plotą.

Tokių jau buvo daug, bet juos reikėdavo arba pastatyti ant stalo, arba apeiti aplinkui. Paskaičiavome, kad, norint laisvai judėti aplink stalą, šviestuvo pagrindas turi būti mažiausiai už 2 metrų nuo stalviršio krašto. Beliko surasti tinkamą medžiagą masyviam kontrasvoriui – tam pasirinkome marmurą, mat jis pasirodė besąs sunkesnis ir lengviau apdorojamas už lietą betoną“, – pirminės idėjos gimimą prisimena A. Castiglioni. Nors dėl gražių proporcijų bei chromuoto plieno ir poliruoto marmuro kontrasto šviestuvas atrodo labai dekoratyviai, visos jo detalės turi griežtą funkcinę paskirtį – įskaitant nušlifuotas briaunas ir apvalią kiaurymę marmuro bloke, kuri naudojama šviestuvui pasukti arba pernešti.

Kitas originalaus funkcinio sprendimo pavyzdys – šviestuvas „Parentesi“, pelnęs Compasso

Pakabinamasis šviestuvas „Parentesi“, gam. „Flos“, 1971 m.

d’Oro prizą 1979-aisiais. „Flos“ užsakymu reikėjo sukurti pastatomąjį šviestuvą, turintį didelę vertikalią eigą. Užuot naudojęs tradicinius profilius ir vamzdžius, dizaineris patobulino kolegos Pio Manzù idėją: pakabino šviesos šaltinį ant troso, perverto per lenktą vamzdį ir įtempto tarp lubų ir masyvaus balasto ant grindų. Pakėlus svorį šviestuvas atsipalaiduodavo, nuleidus – vėl užsifiksuo-

2017: 4 (103) I 61

Pakabinamasis šviestuvas „Taraxacum“, gam. „Flos“, 1960 m.

Stalo šviestuvas „Taccia“, gam. „Flos“, 1967 m.

Stalo šviestuvas „Gibigiana“, gam. „Flos“, 1980 m.

62 I 2017: 4 (103)

davo. Vėlesniuose projektuose šviesos šaltiniai atsidurdavo visai netikėtose vietose – pavyzdžiui, garsiuose šviestuvuose „Taccia“ (1967 m.) ir „Gibigiana“ (1980 m.) halogeninės lempos ir transformatoriai buvo uždaromi korpuso apačioje, o šviesos srautą nukreipdavo viršuje esantis veidrodis arba aliuminio reflektorius.

Tikras išradėjas pamato naują idėją ten, kur šimtai žmonių praeina pro šalį. Stebėdamas, kaip viename Sicilijos uostų kraunami laivai, Achille’is susidomėjo stambių krovinių apsauga purškiamosiomis polimerinėmis putomis. Jo dėmesį patraukė tai, kad ilgainiui putos susiklijuoja į elastingą membraninį paviršių. Dizainerio patarimu, „Flos“ įsigijo šią technologiją ir ją sėkmingai pritaikė pakabinamųjų šviestuvų „Taraxacum“ (1960–1962 m.) gamybai. Įgimtas Achille’io humoro jausmas neretai pasireikšdavo šmaikščiu jo projektų ekspresyvumu.

Vienas žinomiausių pavyzdžių – drauge su broliu bendrovės „Brionvega“ užsakymu 1965 m. sukurta radiola RR126. Indikatorių skalės ir valdymo mygtukų išdėstymas korpuso fasade primena išsišiepusio žmogaus veidą, tačiau jie yra išties patogūs naudoti. Kiek kitaip dizaineris pajuokavo kurdamas stalinį šviestuvą „Snoopy“ (1967 m.) – jo siluetas iš tiesų panašus į garsiojo animacinio šuniuko galvą.

O lauko kėdė „Allunaggio“ (1965 m.) savo plačiu išsižergimu ir žalia spalva primena ateivį, išsilaipinusį Mėnulio paviršiuje. Žvelgiant į kai kuriuos to laikotarpio A. Castiglioni projektus, nejučia kyla asociacijų su XX a. pradžios dadaistų judėjimu, konkrečiai – su garsiosiomis Marcelo Duchampo instaliacijomis, kuriose pirmą sykį buvo panaudotas ready made (naujo daikto surinkimo iš kitų gaminių dalių) principas. Tačiau skirtingai nuo maištingųjų dadaistų, Achille’io sukurti objektai nebuvo skirti vien konceptualioms idėjoms perteikti.

Nepaisant stebinančios formų ekstravagancijos, jie puikiai atitiko savo funkcinę paskirtį. Kaip klasikinį pavyzdį, tapusį itališkojo modernizmo vizitine kortele, galėtume paminėti 1957 m. sukurtą kėdę, pavadintą „Mezzadro“ (pažodžiui išvertus – „Kertamoji“, arba „Javapjovė“). Baldą sudaro tik keturios detalės: ryškiaspalvė štampuoto metalo sėdynė, „pasiskolinta“ iš žemės ūkio mašinos, spyruokliuojanti lenkto metalo juosta, stambi veržlė su auselėmis ir medinis pagrindo skersinis, suteikiantis kėdei stabilumo.

Nepaisant tokio atšiauraus minimalizmo, kėdė yra stabili ir labai patogi – šių eilučių autorius yra ją išbandęs asmeniškai. Kita vertus, techninių objektų demontavimas ir jų detalių jungimas į naują estetinę visumą kitame kontekste (šiuo atveju buitinėje aplinkoje) yra vienas esminių High-Tech stiliaus požymių. Stebina tai, kad Achile’is Castiglioni jį pritaikė kone dviem dešimtmečiais anksčiau už, sakykim, serą Normaną Fosterį. „Kertamosios“ dizainas buvo toks savotiškas, kad firma „Zanotta“ ryžosi jos serijinei gamybai tik 1971 m. – ir sėkmingai tai daro ligi šiol.

Radiola RR126, gam. „Brionvega“, 1965 m.

Sukryžminęs ready made su minimalizmu, A. Castiglioni sukūrė kitą ne mažiau garsų objektą – kėdę „Stella“. Tiksliau būtų pavadinti šį baldą ne kėde, o sėdyne – juk jo vienintelį atraminį strypą iš tiesų vainikuoja spyruoklinė dviračio sėdynė. Strypo apačioje esantis balastinis diskas leidžia pakreipti kėdę įvairiomis kryptimis ir sulaiko ją nuo kritimo žmogui atsistojus. „Pastebėjau, kad, kalbėdamas telefonu, esu linkęs kur nors trumpai pritūpti ir dažnai keisti pozą“, – viename interviu apie šio daikto sukūrimo idėją pasakojo Casteglioni. Kad ir kaip būtų, ligi šiol „Stella“ yra laikoma viena patogiausių kėdžių prisėsti prie paaukštintų stalų, kontuarų ir pan.

Dar vienas pasaulyje išgarsėjęs ready-made kūrinys – pastatomasis šviestuvas „Toio“ (1962 m.).

Atviros konstrukcijos šviestuvą sudarė automobilio žibinto reflektorius, užmautas ant teleskopinės aliumininės meškerės; tarp masyvių kampuočių apačioje įspraustas elektros srovės

Stalo šviestuvas „Snoopy“, gam. „Flos“, 1967 m.

Sėdynė „Stella“, gam. „Zanotta“, 1957 m.

transformatorius kartu atliko ir balasto vaidmenį.

Lankstytų juostų ir nukarusių laidų estetika net ir šiandien atrodo gana savotiškai, tačiau tai nesutrukdė „Toio“ tapti vienu populiariausių „Flos“ bendrovės gaminių.

Daugelis A. Castiglioni darbų laikui bėgant pateko į žymiausių dizaino muziejų ekspozicijas. Kai kurios jų atiduoda duoklę ne tik dizainerio įžvalgumui, bet ir jo šmaikštumui. Antai 1997-aisiais rengiant parodą „Achille Castiglioni: Design!“ Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje MoMa (kurio nuolatinėje ekspozicijoje ir taip yra 14 dizainerio darbų) renginio kuratorė Paola Antonelli nusprendė, kad lankytojams bus pernelyg nuobodu skaityti ilgus paaiškinamuosius tekstus šalia eksponatų. Kad patrauktų žiūrovų dėmesį, ji kreipėsi į dizainerį ir iliustratorių Ste-

Kėdė „Mezzadro“, gam. „Zanotta“, 1957 m.

Fotelis ir pufas „Sanluca“, gam. „Bernini“, 1959 m.

veną Guarnaccią. Šis per trumpą laiką sukūrė apie 120 piešinių, trumpai ir šmaikščiai apibūdinančių kiekvieno objekto kūrybinę idėją arba jo atsiradimo istoriją. Kai kuriuos jų šio straipsnio skaitytojai gali pamatyti greta realiųjų objektų

Pastatomasis šviestuvas „Toio“, gam. „Flos“, 1962 m.

Fotelis „Cubo“, 1957 m., gam. „Meritalia“

nuotraukų. Šie piešiniai, palaiminti paties Achille’io, vėliau buvo įtraukti į P. Antonelli išleistą knygą „Document“ (2000 m.) ir tapo neatsiejama garsiojo dizainerio įvaizdžio dalimi.

Kalbėdama apie A. Castiglioni kūrybinį palikimą ir jo įtaką šiuolaikiniam dizainui, jo duktė Giovanna, „Fondazione Castiglioni“ vadovė, pažymi, kad šiandien dizainas iš esmės yra orientuotas į vienadienius rinkodaros ir mados reikalavimus, o Achille’iui rūpėjo kurti ilgaamžes, laikui nepavaldžias (timeless) ir esminius žmonių poreikius tenkinančias formas. Daugybė didžiojo dizainerio kūrinių, ligi šiol esančių gamyboje, akivaizdžiai įrodo šio požiūrio teisingumą.

2017: 4 (103) I 63

i

DIZAINO KELIONĖS

„Genius Loci“ stalčius galima papuošti natūralaus marmuro rankų darbo mozaika. Kiekvienas prisilietimas prie jos perduoda meistro rankų šilumą, o įspūdį dar labiau stiprina pilkojo skalūno spalvos matinio stiklo paviršiai

Apie funkciją ir formą „Valcucine“: aukščiausio lygio funkcionalumas tampa asmeniškas Sunku pasakyti, kodėl taip yra, bet tai faktas – mums daug lengviau kalbėti apie „konkrečius“ dalykus – medžiagas, jų atsparumą, funkcijas, konstrukciją, nei apie estetiką ir grožį. Galbūt tebegyvename vyriškame pasaulyje, kuriame tokiems sunkiai apčiuopiamiems dalykams vietos tarsi nėra? Mažyčiai akimirkos džiaugsmai, kylantys iš lytėjimo, regos, klausos patirčių nublanksta prieš juodu ant balto surašytas garantijas? Rankų darbo „Sine Tempore“ raižiniai, subtilūs „Forma mentis“ rankenėlių grioveliai, didžiulės „Artematica“ stiklo plokštumos, „Genius Loci“ marmuro mozaikos yra daugiau nei vien dekoras. Tai simboliai – tarsi knygų nugarėlės bibliotekoje: vienos dar tik žadina smalsumą, kitos – primena tobulai papasakotą istoriją.

MARIUS DIRGĖLA

Nepaliaujamai tobulinamos technologijos rezultatas – dažytas stiklas, patvarumu ir verte prilygstantis natūraliam akmeniui. „Genius Loci“ (liet. vietos dvasia) virtuvė su matinio stiklo ir „Cardoso“ akmens – ypatingo pilkojo marmuro – apdaila

64 I 2017: 4 (103)

REKOMENDUOJAME

i

Akimirksniu erdvę transformuojanti „New Logica“ sistema verčia klausti: kuri jos funkcija svarbesnė – elegantiškai paslėpti ar efektingai ir kartu ergonomiškai pateikti?

Š

iuolaikiniame dizaine nuolat susiduria dvi filosofijos – tobulo daikto, idealiai funkcionalaus, vienodo ir tinkančio visiems, ir maksimalaus personalizavimo, šalia funkcijos paliekant erdvės gyvai estetikai. Dieterio Ramso, vokiečių dizaino tėvo, pasekėjai ir šiandien kartoja form follows function mantrą. Forma jiems – grynas technologijos pavidalas. Bet tai – tik miražas už horizonto, dėl kurio nematome to, kas šalia – žmogaus.

Mes juk visi skirtingi! Šalia siekiančių pritapti, būti kaip visi, tarnauti bendram labui ir sekti madas visada bus egoistų ir individualistų. Bus jautrių formai, spalvai, faktūrai, ateitį matančių kaip nenutrūkstamą praeities tąsą. Tokių, kuriems svarbu, kad nepriekaištingai veikiantis daiktas neatrodytų „niekaip“. Būtų išskirtinis. Nes dizainas – šiuo atveju – virtuvė – negali būti redukuotas iki grynos funkcijos nulemtos formos. Mus supančių daiktų, baldų paskirtis – ne vien atlaikyti apkrovą, uždengti, pakelti, paslėpti, bet ir žavėti, stebinti, kurti atmosferą ir stilių. Atskleisti savininko charakterį, patirtį, skonį, galų gale – ir statusą.

Daugelis esame nusvilę sparnus, aklai sekdami grožį – idėją, daiktą, žmogų. Bet kas mes būtume, jei ir toliau nebandytume įgyvendinti vizijų? Deja, tik geriausieji dizaineriai turi pakankamai atkaklumo, talento ir laiko: pasiekti reikalingos meistrystės (pažinti medžiagas), įgyti patirties (pažinti žmones) ir perteikti idėjas. „Valcucine“ iš naujo įvertina kiekvieną elementą.

Vadovaujant menininkui ir išradėjui Gabrielle’iui Centazzo – šių laikų Leonardui – regis, išspręstos visos problemos: „Valcucine“ baldai, pagaminti naudojant naujausias technologijas, mechanizmus ir medžiagas, visiškai nebijo drėgmės, karščio, smūgių, neskleidžia kenksmingų medžiagų, yra ergonomiški, perdirbami ir kartu itin patvarūs. Taigi, priešingai nei kartais manoma, poezija daiktuose nereiškia funkcijos trūkumo.

Nuo tam tikro lygio tai tampa dizainerio žinute pirkėjui – „Sukūriau Jums tobulą daiktą. Ir man dar liko jėgų padaryti jį gražų.“

„Artematica“ dar kartą įrodo, kad nėra ir negali būti aiškios ribos tarp inovacijos ir kūrybiškumo: subtilus spalvų žaismas tobulame dizaino kūrinyje neatskiriamas nuo matematiškai tikslių proporcijų. Preciziška aliuminio konstrukcija, įvairiaspalvis stiklas, natūralus medis, masyvus akmuo – paletė šedevrui

Daugiau informacijos www.idnhome.lt, www.facebook.com/IDNHOME.

2017: 4 (103) I 65

i

tendencijos

ŽALVARIS, STIKLAS IR ELEKTRONIKA Tekstas: Jono Malinausko. Nuotraukos: autoriaus ir gamintojų

Sistemos „Hue“ šviestuvai ir valdymo aplikacija, gam. „Philips“ (Olandija)

P

avasarį Milane įvykus eilinei Euroluce parodai, prireikė šiek tiek laiko, kad susidėliotume įspūdžius, apmąstytume ir suskirstytume gausybę informacijos. Šiandien jau galime apibendrinti parodos rezultatus ir pamąstyti apie galimas buitinio apšvietimo raidos tendencijas.

Kalbant apie Euroluce ekspozicijų turinį, tenka prisiminti, kad apšvietimo įrangos vaidmuo gyvenamojoje aplinkoje yra dvejopas: kuomet ji skiriama funkciniam objektų apšvietimui, pagrindinis dėmesys telkiamas į veikimo efektyvumą, skleidžiamo šviesos srauto kokybę ir kitus techninius para-

Stalinis šviestuvas „PoPuP“, diz. Davide Groppi (Italija)

66 I 2017: 4 (103)

Apšvietimo sistemos valdymo sąsaja, gam. „Flos“ (Italija)

metrus. O kai patys šviestuvai kaip fiziniai objektai skiriami erdvei papuošti, tuomet į pirmą planą iškeliamos estetinės ir kompozicinės jų savybės. Dar prieš kelis dešimtmečius toks formalus skirstymas neatrodė reikšmingas – absoliuti dauguma šviestuvų harmoningai sujungė funkcines ir estetines savybes. Tačiau, atsiradus halogeniniams, o vėliau ir diodiniams šviesos šaltiniams, jų funkciniai elementai ėmė drastiškai mažėti, eliminuodami visus formų įmantrumus. Šios evoliucijos pasekmės vaizdžiai pasimatė šių metų Euroluce stenduose: daugelio gamintojų parodyta funkcinio apšvietimo įranga sumenko iki plonyčių metalo profilių, primityvių plokštumų ar netgi paslėptųjų šviesos šaltinių; vienintelės kompozicinės priemonės teliko šviestuvų grupių išdėstymo būdai, jų tankis ir skleidžiamos šviesos kryptis.

Tiesa, jau keletą metų apšvietimo įrangos pramonę gelbsti skaitmeninė „intelektualizacija“: mobiliojo ryšio priemonėmis bei kitais prietaisais valdomas šviesos intensyvumas, spektras ir kiti parametrai. Pavyzdžiui, firma „Philips“ sukūrė bendrojo apšvietimo sistemos „Hue“ šviestuvus, įsukamus į standartinius kaitrinių lempučių lizdus.

Visas dizainas čia buvo sutelktas vien į mobiliosios aplikacijos naudotojo sąsajos (angl. interface) projektavimą. Viename iš „Flos“ firmos stendų buvo demonstruojamas ne tik šviesos spalvos bei intensyvumo, bet ir jos srauto krypties valdymas, naudojant mobiliąją aplikaciją. Galbūt toks būdas yra naudingas reguliuojant parodų stendų ar vitrinų apšvietimą, bet namų sąlygomis tai gali virsti kažkuo panašiu į žaidimą „apšviesk šiltą guolį savo katytei“ (beje, įdiegti automatinę judančio gyvūno ar kito objekto sekimo funkciją šviesos spinduliu nebūtų sudėtinga).

Tuo tarpu italų dizaineris Davide Groppi rekomenduoja visiškai atsisakyti išorinių elektros laidų: jis skelbia šūkį „wireless is more“ ir visą elektros tiekimą staliniams, sieniniams ir netgi lubiniams šviestuvams patiki autonominiams maitinimo šaltiniams. Be to, jo sukurtas stalinis šviestuvas „PoPuP“ geba atkurti ir kokybišką kelių vatų galingumo garsą. Sudėję kartu visas šias naujoves, nesunkiai įsivaizduosime kompaktišką autonominį ateities įrenginį, bėgte, šliaužte ar net skriste sekiojantį po namus paskui savo šeimininką, reikalingu intensyvumu pašviečiantį nurodytą plotą ir visa tai palydintį nuotaikinga muzikėle...

Ačiū Dievui, kad vien utilitarinių problemų sprendimu šiandieninis dizainas nesibaigia. Anot Briano Rasmusseno, sukūrusio šviestuvų seriją italų įmonei „Pallucco“, „šiandien dekoratyvumas suteikia objektams dvasingumo ir papildomos vertės, kuri savaip praturtina žmogų supančią aplinką“.

Pats dizaineris turtina tą aplinką gana įprastais būdais, pavyzdžiui, komplektuodamas šviestuvų „Ring“ gamą žiediniais moduliniais segmentais. Tačiau kiti autoriai bei įmonės žvalgosi kur kas plačiau, pasitelkdami šiuolaikines medžiagas ir technologijas. Viena pastarųjų – lazerinis metalo lakšto pjovimas – jau padarė didelę įtaką šviestuvų dizainui. Jo pradininkas buvo visuotinai pripažintas britas Tomas Dixonas, sukūręs šviestuvų seriją „Etch Web“, kurioje šviesa, besiskverbianti pro keletą perforuoto metalo sluoksnių, provokavo intriguojančius muarinius rytietiško stiliaus žaidimus.

Kiti dizaineriai labiau žavėjosi itin lengvomis karkasinėmis konstrukcijomis. Pavyzdžiui, bendrovės „Karboxx“ užsakymu dizainerė Serena Papait sukūrė gamą geometrinių struktūrų su vidiniu LED apšvietimu, kurios, priklausomai nuo sudėtingumo ir elementų dydžio, gali būti pakabinamos arba montuojamos ant sienų. Japonų dizaineris

Pakabinamasis šviestuvas „Titia“, diz. A. Miyake, gam. „Nemo“ (Italija)

Šviestuvo „Mesh“ veikimo reguliavimas, diz. F. Gomezas Pazas, gam. „Luceplan“ (Italija)

Pakabinamasis šviestuvas „Ring“, diz. B. Rasmussenas, gam. „Pallucco“ (Italija)

Pakabinamieji šviestuvai „Etch Web“, diz. Tomas Dixonas (D. Britanija)

„Etch“ serijos šviestuvas, diz. Tomas Dixonas (D. Britanija)

Moduliniai šviestuvai, diz. S. Papait, gam. „Karboxx“ (Italija)

Arihiro Miyake italų firmai „Nemo“ sukūrė elegantišką cilindrinę struktūrą „Titia“ – anot autoriaus, „vienu metu perteikiančią kalėdinės eglutės ir medinės karuselės nuotaiką“. Tai įgyvendinti jam taip pat padėjo šviesos diodai.

O argentiniečių kilmės dizaineris Francisco Gomezas Pazas, kurdamas naująjį šviestuvą „Mesh“ italų firmai „Luceplan“, sumezgė grakštų tinklą iš plieninių trosų ir pritaisė jų sujungimo taškuose kompaktinius LED šviestuvėlius. Tačiau sietynas nėra toks paprastas, kaip atrodo: dėl specialaus algoritmo ir išplėstinių jungčių kiekvieną tinklo šviestuvą galima valdyti atskirai ir tokiu būdu, anot autoriaus, programuoti erdvės apšvietimą 360 laipsnių kampu. Tikėtina, kad sparti

Pakabinamasis šviestuvas „Spin“, diz. „Front“, gam. „Luceplan“ (Italija)

2017: 4 (103) I 67

Modulinis šviestuvas „Pilke 60“, diz. T. Halonen, gam. „Showroom Finland“ (Suomija)

Modulinis šviestuvas „Coral“, diz. D. Trubridge’as, (Naujoji Zelandija)

LED technologijų evoliucija skatins tolesnę šviestuvų ir ypač sietynų „dematerializaciją“.

Be straipsnio pradžioje minėto „Ring’o“, netrūko ir kitų bandymų konstruoti šviestuvus iš modulinių elementų.

Deja, daugelis jų tapo pernelyg nuobodūs dėl mechaniško elementų pasikartojimo. Kiek įdomesnę struktūrą pavyko išgauti suomių dizaineriui Tuukkai Halonenui, suprojektavusiam šviestuvų seriją „Pilke“, taip pat dizaineriui iš Naujosios Zelandijos Davidui Trubridge’ui, kurio ažūriniai šviestuvai iš lenktos faneros papuošė ne vieną parodos stendą.

„Layers“ serijos pakabinamieji šviestuvai, diz. V. Vivian, gam. „Axo Light“ (Italija)

Staliniai šviestuvai „Oplamp“, diz. A. Mattia ir G. Gianatti, gam. „Sapiens Design“ (Italija)

Pakabinamieji šviestuvai, diz. S. Lago, gam. „Ceramishe Battocchio“ (Italija)

Kaip ir kiekvienais metais, Euroluce dalyviai atliko daug eksperimentų su medžiagomis ir gamybos technologijomis.

Kai kurie autoriai orientavosi į tradicines medžiagas. Antai italų dizainerių duetas Alessandro Mattia ir Gloria Gianatti stalo šviestuvo „Oplamp“ prototipui gaminti pasirinko keramiką ir medį. Sumaniai jungdami tarpusavyje žiestus kūgius, autoriai priskyrė jiems atraminio pagrindo, išsklaidyto ir nukreipto apšvietimo funkcijas. Dizainerė Simone Lago taip pat eksperimentavo su porceliano formomis, daugiausia naudodama išgaubtų paviršių perforaciją. Pran-

68 I 2017: 4 (103)

cūzė Vanessa Vivian irgi paminėjo keramiką: didžiuliams „Layers“ serijos šviestuvams suteikė ąsočių ir indų formas, tačiau jų korpusams naudojo vielinius karkasus, apjuostus nedegiu audiniu. Kita eksperimentų sritis – rankinis arba laisvasis stiklo pūtimas, kurį ypač aktyviai taikė čekų firma „Brokis“, pristačiusi keletą didžiulių pūsto stiklo tūrių su kitų medžiagų, visų pirma, medžio intarpais. Rankiniam stiklo pūtimui neliko abejingi ir kiti gamintojai – antai įmonė „Flos“ parodė garsaus dizainerio Constantino Grcic’iaus sukurtą pastatomųjų šviestuvų seriją „Noctambule“. Parodoje buvo parodyta keletas lauko šviestuvų iš madingojo betono, bet juos jau sunku pavadinti naujiena – juolab firma „Nemo“

Šviestuvai „Balloons“, diz. Lucie Koldova ir „Knot“, diz. Ch. Marinas, gam. „Brokis“ (Čekija)

Pastatomieji šviestuvai „Noctambule“, diz. C. Grcic’ius, gam. „Flos“ (Italija)

Lauko šviestuvas „Borne Beton Grande“, diz. Le Corbusier, gam. „Nemo“ (Italija)

pademonstravo sodo šviestuvą „Borne Beton Grande“, suprojektuotą paties Le Corbusier dar 1952 m.

Sudėtingam technologiniam eksperimentui ryžosi garsioji bendrovė „Kartell“, pasikinkiusi savo arkliuką – ekstruzinį plastmasių liejimą. Iš pirmo žvilgsnio dizainerio Ferruccio Laviani sukurti „Kabuki family“ serijos šviestuvai atrodo supinti rankomis iš storų sintetinių virvių, tačiau iš tiesų kiekvieno jų formą sudaro preciziškai tarpusavyje sujungtos lietos plastikinės detalės. Kaip pavyko įsprausti žaliavą į sudėtingas liejimo formas, o paskui ištraukti iš jų gatavas detales – čia jau, kaip sakoma, firmos paslaptis.

Atskirai verta paminėti ispanų skulptoriaus, dizainerio ir išradėjo Arturo Alvareso ekspoziciją, tapusią viena iš Euroluce sensacijų. Didžiąją jos eksponatų dalį (kolekcijas „Ura“, „Onn“, „Tempo“ ir kt.) sudarė supinti iš vielos ir specialiais dažais nudažyti ažūriniai šviestuvų gaubtai. O kolekcijos „Ballet“ šviestuvai buvo suformuoti iš „Simetech“ – paties A. Alvareso sukurto ir patentuoto standžiojo audinio, prieš keletą metų pelniusio specialųjį žurnalo „Interior design“ apdovanojimą. Bet tai dar ne viskas – greta serijinių gaminių Arturo eksponavo ir keletą unikalių šviesos skulptūrų bendruoju „Emotional light“ pavadinimu. Jos sulaukė ypatingo publikos dėmesio.

Estetiniai ieškojimai Euroluce parodoje susitelkė į keletą tendencijų; viena ryškiausių buvo prieškario ir vėlyvojo modernizmo stilistikos atgaivinimas. Italai ypač mėgsta šį laikotarpį – galbūt, dėl to, kad prieškariu nebuvo smarkiai gniaužiami progresyvūs meniniai judėjimai. Iškart po karo jie netruko atsigauti ir atnešė Italijos dailei bei dizainui pasaulinį pripažinimą. Šiaip ar taip, daugelyje stendų buvo galima išvysti poliruoto žalvario gaubtus ir ažūrines vamz-

Šviestuvai „Setarech“ diz. F. Librizzi, gam. „Fontana Arte“ (Italija)

Šviestuvai „Kabuki family“, diz. F. Laviani, gam. „Kartell“ (Italija)

Pakabinamieji šviestuvai „Ballet“, diz. A. Alvarezas (Ispanija)

„Emotional light“ ciklo skulptūros, aut. A. Alvarezas, (Ispanija)

Pakabinamasis šviestuvas „Sound“, diz. G. B. Gianola, gam. „Masiero“ (Italija)

2017: 4 (103) I 69

Pakabinamasis šviestuvas „Edison’s tail“ gam. „Brand van Egmond“ (Olandija)

Serijos „Sistema Canale“ šviestuvai, gam. „Il Fanale“ (Italija)

Stalinis šviestuvas „Filo“, Pakabinamasis šviestuvas diz. A. Anastasio, gam. „Au Revoir“, diz. M. Ugo„Foscarini“ (Italija) lini, gam. „Karman Italia“

Sietynas „Allure“, gam. „Paolo Castelli“ (Italija)

70 I 2017: 4 (103)

džių konstrukcijas, puikiai derančias su populiariosiomis „Iljičiaus lemputėmis“. Kai kurie gamintojai žengė „dyzelizacijos“ kryptimi – tai yra bandė atkartoti savitą minorinį grunge stilių, kurį nuo 2014 m. bendruose projektuose plėtojo firmos „Diesel“ ir „Foscarini“. O pastaroji šiemet kaip tik nepasidavė bendrai tendencijai ir pralinksmino publiką spalvingais dizainerio Andrea’os Anastasio šviestuvais, primenančiais laistymo inventorių. Beje, publikos linksmintojų parodoje netrūko – pakanka žvilgtelėti į sarkastiškus dizainerio Matteo Ugolini projektus...

Tiek Euroluce parodos, tiek visos Milano baldų mugės stenduose buvo eksponuojama nemažai klasikinio stiliaus šviestuvų, kuriuose pritaikytos tradicinės Venecijos stiklo formos. Aišku, rankų darbas ir amatinė meistrystė visuomet turi savo vertę, tačiau dešimtmečiais besikartojančios senųjų pavyzdžių interpretacijos neskatina naujo dizaino paieškų. Viena įdomesnių išimčių tapo sakraline dvasia persmelktas italų bendrovės „Paolo Castelli“ stendas, kuriame buvo parodyti vertikaliai ištęstų proporcijų šviestuvai iš lieto stiklo elementų. Įdomiais projektais pradžiugino ir garsi olandų įmonė „Brand van Egmond“, šįsyk pakabinamiesiems sietynams pritaikiusi ne tik augalinius, bet ir fraktalinius-geometrinius motyvus. Maloniai nustebino austrų įmonė „Kny design“, vietoje įprastų krištolinių gremėzdų pademonstravusi keletą subtilių kompozicijų, jungiančių žalvarį ir krištolą su LED technologijomis. Galbūt šviesos diodų teikiama galimybė atskirai pašviesti kiekvieną krištolo segmentą, suderintą su skaitmeniniu šviesos valdymu, artimiausiu metu paskatins esminius klasikinių šviestuvų dizaino pokyčius.

Šviestuvo „Kristalluster“ fragmentas, diz. Haraldas Kny (Austrija)

i

REKOMENDUOJAME

Girdi architektų lūkesčius „Kartais atrodo, kad vonios kambario dizaine jau viskas išrasta, ką čia naujo besugalvosi“, – atviravo interjero dizaineris Rimantas Špokas, interjero konkurse „Inovatyvaus viešbučio kambarys“ laimėjęs pagrindinį prizą – kelionę į lapkričio pabaigoje Londone vyksiančią Europos viešbučių dizaino apdovanojimų ceremoniją „Ahead Europe 2017“.

D

izaino studijos „Rimartus“ vadovas, interjero dizaineriu tapęs iš pašaukimo, teigia, jog technologijos, kaip ir interjerų mados, nuolat kinta. Daugelis dizaino sumanymų atsiranda tik tada, kai būna atrasti techniniai sprendimai.

TECE produktai – kasdienybė Vokiečių koncerno TECE gaminiai jau tapo klasika, įrangos standartu. „Beveik visuose projektuose naudojame šio gamintojo dušo latakus. Dušo centre montuojamus trapus dabar renkamės labai retai. Dėl latakų, į kuriuos subėga vanduo, galime atsisakyti vizualiai sunkių, įrėmintų, pakeltų ar dar kitaip atskirtų dušo zonos konstrukcijų. Berėmės stiklo konstrukcijos nedalija erdvės ir visada atrodo estetiškai. TECE latakai patinka dėl dizaino įvairovės, juos nesunku priderinti prie apdailos medžiagų, be to, jiems nereikia didelio gylio“, – pasakojo dizaineris. Tačiau yra dar viena latakų savybė, kuri,

72 I 2017: 4 (103)

pasak specialisto, bene pati svarbiausia – juos lengva valyti.

Pastatomieji unitazai su vandens nuleidimo bakeliais taip pat išeina iš mados. Jie užleidžia vietą pakabinamiesiems, mat pastarieji ir praktiškesni (po jais lengviau išvalyti grindis), ir gražiau atrodo. TECE turi skirtingų aukščių ir pločių unitazo pakabinimo rėmus, todėl juos lengva pritaikyti konkrečiame interjere. „Rėmo aukštis ar jo reguliavimo galimybės gali lemti interjero sprendimus. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai unitazas vonios kambaryje statomas po langu. Estetinis vaizdas yra geresnis, kai rėmo aukštis siekia iki palangės. Rėmui ir bakeliui reikalinga erdvės dalis, paslėpta sienoje, pratęsia palangę.

Jei nebūtų sukurta žemų rėmų, toks sprendimas būtų neįmanomas. Vandens nuleidimo plokštelės nebūtina montuoti ant sienos, vertikalioje plokštumoje. Patogu, kai ji yra tarsi padėta ant lentynėlės, virš rėmo viršų dengiančios plokštumos“, – patarė R. Špokas.

Svarbiausia – higiena!

Kas galėtų būti patogiau?

Dizainas yra ne tik estetika ir funkcija, bet ir gyvenimo būdas. Niekas nenori skirti daug laiko valymui, todėl higiena yra itin svarbus veiksnys tiek renkantis medžiagas, produktus, tiek kuriant visą interjerą. Vonios kambaryje svarbu, kad visas detales būtų lengva valyti, kad būtų kuo mažiau išsikišusių, apkalkėjančių elementų. „Technologijos krypsta paprastumo, patogumo įrengti ir naudotis, minimalizmo linkme. TECE vandens nuleidimo mygtukai higienos prasme yra labai pažengę. Naujausios kartos jutiklinių plokštelių net nereikia paliesti, o jei pasirenkamos liečiamosios, ant jų nelieka pirštų atspaudų“, – aiškino R. Špokas.

Visuomeninės paskirties, biurų centrų, viešbučių vonios kambarių interjeruose higienos ir paprastumo kriterijai labiausiai išgryninti. Viešbutis yra komercinis objektas. Net jei objektas liukso klasės, žmonės daro verslą ir taupo erdvę. Svarbiausia, pasak dizainerio, į maksimaliai mažą plotą ergonomiškai sudėlioti visa, ko reikia vonios kambariui: vonią, dušą, unitazą, praustuvą. Komfortiškai juos galima išdėlioti, kai plotas yra nuo 5 iki 12 m².“

TECE bendrovėje vandens inžinerinės įrangos produktai kuriami glaudžiai bendradarbiaujant su architektais, interjero dizaineriais, stengiantis įsiklausti į jų pastebėjimus ir poreikius. Kas galėtų būti dar geriau, patogiau? „Jei kalbėtume apie potinkines sistemas, labai norėtųsi, kad nebūtų jokių aukščių ribojimų, kad unitazą ar bidė galėtume statyti bet kur. Kad nekiltų problemų, kai reikia prijungti vamzdžius: būna, kad netelpa alkūnė“, – atsakė interjero dizaineris. Jis prognozuoja, kad savo nišą atras naujausias TECE gaminys – mechaninis unitazas, turintis bidė funkciją. Lietuvos rinką šis gaminys pasieks artimiausioje ateityje.

2017: 4 (103) I 73

i

Fotoreportažas

Šokis lietuje Ergolain jau penktąjį kartą sukvietė paminėti Tarptautinę architektų dieną ir birželio 27-ąją iškėlė tikrą puotą. Šiemetinė šventės tema – „Ergolain Archifest ’17 introducing UPE“. Architektai buvo kviečiami kartu su Martynu Marozu bei Sikon studentais susipažinti su Neries krantinės atnaujinimo projektais „Upė sugrįžta į miestą“ bei „Miesto upė“ ir apie juos padiskutuoti.

Pranciškonų rūmų kieme įrengtoje Piano. lt vasaros terasoje svečių laukė vaišės ir gardūs kokteiliai, o užklupusi liūtis tik pradžiugino vasariškai šiltą vakarą. Nepakartojamą atmosferą padėjo sukurti kubietiškos salsos žingsneliais siaučiantys studijos Vuelta šokėjai.

Vakaro iniciatoriai: Ergolain, ištikimi sienoms Exterus informacinis rėmėjas: žurnalas Centras Nuotraukų autoriai: Vytautas Dranginis ir Lilija Loz

74 I 2017: 4 (103)

2017: 4 (103) I 75

i

Dizainas

Lietuviško dizaino kelionės Birželis – bene aktyviausias vasaros mėnuo Lietuvos dizaino forumo projektų kalendoriuje. Birželio 1–4 d. net 10 jaunųjų dizainerių reprezentavo mūsų šalį Berlyno festivalyje „State of design“. Birželio 8–15 d. dar viena jungtinė Lietuvos šiuolaikinio dizaino paroda „Sun&Shadow“ pristatyta egzotiškame Izraelyje. Vilniaus miesto gyventojus bei svečius susipažinti su Baltijos jūros regiono šalių dizaino pavyzdžiais Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje kvietė tarptautinė keliaujanti paroda „Roundabout Baltic“.

Tekstas: Lietuvos dizaino forumo

JAUNŲJŲ LIETUVOS DIZAINERIŲ PRISTATYMAS „STATE OF DESIGN | BERLIN“ Nuotraukos: Jorigės Kuzmaitės

Birželio 1–4 d. Berlyne vyko jau antrasis „State of Design | Berlin“ festivalis, kuris yra ir Berlyno dizaino savaitės dalis.

Festivalio metu lankytojų laukė įvairios kūrybinės dirbtuvės, filmų peržiūros, Berlyno dizaino naktis, veikė parodos, o dalyviai kvietė pasiklausyti įvairiausių pranešimų dizaino tematika. Lietuvos dizaino forumo direktorė Audronė Drungilaitė renginio svečiams pristatė Lietuvos dizaino praeities, dabarties bei ateities apžvalgą. Šiais metais fiestos rengėjai ypatingą dėmesį skyrė ateities dizaino konceptams, kvietė susipažinti su sparčiausiai augančiomis sritimis – produkto, industriniu, eksperimentiniu, socialiniu dizainu. „State of Design | Berlin“ šiemet sulaukė per 80 dalyvių – tiek dizaino profesionalų, tiek pradedančių kūrėjų – iš įvairių pasaulio šalių. Dalyvių darbai buvo eksponuojami urbanistinėse daugiau nei 1 200 m² siekiančiose buvusios alaus daryklos „Vollgutlager – Alte Kindl Brauerei“ erdvėse.

Prie festivalio šiais metais prisijungęs „Dizaino forumas“ pristatė net 10 Lietuvos dizainerių bei jų naujausių darbų.

Parodos dalyviai: Simona Kaunaitė (A chair and a table), „Šiaurė“, „Namuos“, „Emko“, „DD Workshop“, „Rutrut“, „March“, INDI, „Noema Paper House“, „Hello!Moon“.

76 I 2017: 4 (103)

2017: 4 (103) I 77

LIETUVIŠKAS DIZAINAS – JERUZALĖS DIZAINO SAVAITĖJE Nuotraukos: DorO Kedmi

Birželio 8–15 d. jungtinė Lietuvos šiuolaikinio dizaino paroda „Sun&Shadow“ eksponuota egzotiškame Izraelyje.

Vilnius dažnai vadinamas „mažąja Jeruzale šiaurėje“, tačiau nuo Jeruzalės miestą skiria gerokai menkesnis per metus tenkantis šviesos energijos kiekis. Pietuose žmonės stengiasi išvengti kaitrių saulės spindulių, slepiasi šešėliuose, o Šiaurėje atvirkščiai – tik pasitaikius progai gaudo saulės žeriamą auksą. Jeruzalės dizaino savaitės lankytojams buvo pristatyta per 10 dizaino objektų, iliustruojančių, kaip skirtingos geografinės sąlygos veikia mūsų kasdienį gyvenimą, o dizainas – suteikia optimizmo ir sprendžia įvairias su klimatu susijusias problemas.

Parodos dalyviai: INDI, „Namuos“, „Sedes Regia“, „Emko“, „March“, Tadas Kazakevičius, Karolis Rūkas, Gabrielė Ugnė Petrauskaitė, „Hello!Moon“.

Lietuvos pristatymą Berlyne ir Jeruzalėje finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

78 I 2017: 4 (103)

Lietuvos dizaino forumo vykdomoji direktorė Audronė Drungilaitė ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Izraelio valstybėje Edminas Bagdonas

Jeruzalės dizaino savaitės kūrybos vadovė Anat Safran demonstruoja Gabrielės Ugnės Petrauskaitės interaktyvų projektą „Skaros, sekančios pasakas“

2017: 4 (103) I 79

i

DIZAINAS

Roundabout Baltic Nuotraukos: JorigėS KuzmaitėS, JakubO Certowicz’iaus.

BALTIJOS JŪROS REGIONO DIZAINO PARODA „ROUNDABOUT BALTIC“ Kviestinė šiemetės „Dizaino savaitės“ viešnia – Lenkija – pasirūpino ir išties išsamiu Baltijos jūros regiono šalių dizaino pasiekimų pristatymu. Gegužės 3 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje duris atvėrė tarptautinio pasisekimo sulaukusi (iki šiol parodoje jau apsilankė daugiau nei 50 000 žiūrovų) keliaujanti paroda „Roundabout Baltic“. Iki birželio 15 d. muziejaus lankytojai galėjo susipažinti su autorių iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Danijos ir Vokietijos darbais. „Roundabout Baltic“ paroda – tai asmeniškas pasakojimas, atspindintis vaizdinius ryšius siejančius dizainerius, jų kūrinius ir pajūrio peizažą, kuris atgyja kasdieniam kūrėjų naudojimui suprojektuotuose daiktuose. Pristatomi Baltijos šalių autorių darbai, savo forma ar sandara kildinami iš šiam

80 I 2017: 4 (103)

Parodos kuratorė Agnieszka Jacobson-Cielecka

regionui būdingų amatų ir materialaus paveldo, akivaizdžiai susiję su aplinka, atitinkantys vizualinį regiono charakterį.

Suskirstymas pagal valstybes parodoje nėra esminis. Kuratorė Agnieszka Jacobson-Cielecka objektus sudėliojo pagal juos jungiančius panašumus ir bendras savybes. Atkreipus dėmesį į formą, medžiagas, spalvas, gamybos metodą matyti, jog kiekvienas kūrėjas ieško savito sprendimo. Baltijos jūra tapo jungiamąja dizainerių kalba, suartinusia nepažįstamus kaimynus.

Toks autorinis parodos išdėstymas suteikia galimybę atrasti sunkiai nusakomą, nors akivaizdžią jungtį su Baltijos pakrančių kraštovaizdžiu, panašų braižą ir tą patį įkvėpimo šaltinį: pastarąjį kūrėjai dažnai pasirinkdavo visiškai atsitiktinai. Tikslingai kuriama ekspozicija, nepaisant visų skirtumų, leidžia įžvelgti regiono dizaino panašumus. Skandinavijos, Šiaurės šalių, Baltijos, slavų ir germanų dizaineriai žvelgia į Baltiją, tapusią bendra kalba, suartinančia geriau ar menkiau pažįstamus kaimynus.

Jakub Certowicz

Alicja Patanowska (PL), Anki Gneib (SE), Anna Bera (PL), Anne Lorenz (DE), Annike Laigo (EE), Audronė Drungilaitė (LT), „Chmara Rosinke“ (PL / AT), „Chudy and Grase“ (LT / DE), „Com-pa-ny“ (FI), „Derelict Furniture“ (EE), Fredrik Paulsen (SE), „Grynasz Studio“ (PL), Hanna Krüger (DE), Jenny Ekdahl (SE), Johanna Tammsalu (EE), Jonas Edvard (DK), Justyna Popławska (PL / DK), Karin Carlander (DK), „Kosmos Project“ (PL), Lisa Hilland (SE), „Lith Lith Lundin“ (SE), „Ringvide“ (SE), Maija Puoskari (FI), „Malafor“ (PL), Mara Skujeniece (LV), Mare Kelpman (EE), Maria Kristofersson (SE), Marija Puipaitė (LT), Meike Harde (DE), Mikko Laakkonen (FI), Milena Krais (DE), „Modus Design“ (PL), Monica Förster (SE), Olga Bielawska (PL / DE), Pia Wüstenberg (FI / DE), Petra Lilja (SE), Raili Keiv (EE), Rikke Frost (DK), „Sampling“ (LV), Sebastian Jansson (FI), Silvia Knüppel (DE), Silvija Juozelskytė (LT), „Studio Fem“ (DK), Toivo Raidmets (EE), „Variant Studio“ (LV), „1+1+1 Nordic Mash-Up“ (SE / FI / IS).

Kuratorė: Agnieszka Jacobson-Cielecka Organizatorius: Staliovos Volios (Stalowa Wola) regioninis muziejus Bendraorganizatoris: Adomo Mickevičiaus institutas Partneriai: Vilniaus taikomosios dailės ir dizaino muziejus, Lenkijos institutas Vilniuje, Gdynės miesto muziejus, Gdynės dizaino centras, Pajūrio mokslo ir technologijų parkas.

82 I 2017: 4 (103)

Jakub Certowicz

Parodos dalyviai:

Paroda buvo rodoma: 2017 05 03–06 15 Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Lietuva) 2017 03 12–03 31 „The Nordic House“, Reikjavike (Islandija) 2017 02 26–01 24 Dekoratyvinių menų ir dizaino muziejuje, Latvijos nacionaliniame muziejuje, Rygoje 2016 12 28–10 08 Estijos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Taline 2016 09 11–06 22 „Form/Design Center“, Malmėje (Švedija)

2017: 4 (103) I 83