"Centras" Nr. 3, 2018

2018:3 (106) VASARA

Numerio tema: IndividualusIS namas Architektūros kokybės paieškos 2018 m. naujienos iš Milano

ISSN 1392-6063

Konkurso Geras dizainaS nugalėtojai

Kaina 4,90 €

Run Personal

„Vario Health Equipment“, UAB Adresas: Gedimino pr. 20, Vilnius LT-01103 Tel. + 370 679 51 509 El. p. darek.bagdanovic@gmail.com, www.technogym.com

6 I 2018: 3 (106)

Turinys

2018: 3 (106)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Kalbos redaktorė

Rasa Lajienė 8 RIBA konkurso apžvalga

Dizainerė-maketuotoja

44 Prancūziškas loftas

Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja

Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt Autoriai:

20 Namas Pilaitėje

48 Kitoks realybės jausmas viešbutyje

24 Architektūros kokybės paieškos

52 „Pacų“ viešbutis Vilniaus senamiestyje

28 Šeimos būstas gamtos apsuptyje

56 Tarp neogotikos ir art nouveau

32 Langas į ežerą

36 Viešnagė ąžuolo glėbyje

38 Namelis medyje

64 Kilimai su ambicija

66 2018-ųjų Milano naujienos

70 Daiktai, prikelti antrajam gyvenimui

Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Kristina Noreikienė Laura Vanagaitė Tomas Milkamanavičius

Redaktoriaus žodis Tradiciškai mūsų vasaros numeris dedikuotas individualiųjų namų architektūrai. Kasmetiniai RIBA apdovanojimai nubrėžia pasaulines pastatų, skirtų šiuolaikinės šeimos gyvenimui, tendencijas. Akivaizdus integracijos į gamtinę aplinką puoselėjimas. Tai, ko gero, natūrali mūsų, technologijų apsėstos, visuomenės reakcija. Balansas tarp modernaus, patogaus gyvenimo būdo ir laukinės, nepažabotos gamtos – didžiausia šių laikų vertybė. Tam, kad tai suvoktume, tenka didinti gyvenimo interesų amplitudę: rūpinamės savo išprusimu informacinių technologijų srityje, gilinamės į gamtos procesus, sekame neramius politinius įvykius, gaminame maistą draugams, auklėjame vaikus, prižiūrime naminius gyvūnus.

Visa tai darom vienu metu, 24/7 režimu. Tik nuolatinis laviravimas tarp beprotiško gyvenimo tempo ir nusiraminimo gamtoje leidžia išlaikyti pusiausvyrą. Pora namelių pavyzdžių, kurie, įrengti medžiuose, galėtų įkvėpti ne vieną tokio gyvenimo būdo entuziastą.

Kontrastas tarp seno ir naujo – dar viena šiuolaikinio gyvenimo aktualija. Šiuo metu dažnai laužomos ietys, kaip geriau integruoti naujus pastatus į senąją kultūrinę aplinką. Vyksta naujo ir seno supriešinimas: vieniems jis kelia pasipiktinimą, kitiems – susižavėjimą. Tikriausia nė vienas ryškesnis pastatas tokiame kontekste nėra sulaukęs šimtaprocentinio palaikymo, bet tikrai ne vienas jų tapo išskirtiniu miesto simboliu. Prisiminkite Eifelio bokšto Paryžiuje istoriją. Šiame numeryje – ką tik atsidariusio Vilniuje viešbučio „Pacai“ ir „Palangos SPA“ istorijos, kurios parodo, kaip ryški architektūra gali sugyventi su istorine ir gamtine aplinka.

Fotografai:

Bertrand Fompeyrine Darius Petrulaitis David Barbour Dennis Lo Edmund Stumn Francis Pelletier Greg Storrar Karolina Bąk Martin Gardiner Matthew Johnson Michael Sinclair Nick Guttridge Raul Franch Robby Whitfield Sandy Steele-Perkins Severina Venckutė Simonas Linkevičius Vygaudas Juozaitis Viršelyje – Sandy Steele-Perkins nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

Dizaino rubrikoje rasite Jono Malinausko įspūdžius iš Milano, vieno geriausių kilimų gamintojo Thibault van Renne salono Vilniuje pristatymą ir „Gero dizaino“ konkurso nugalėtojų darbų galeriją. Buvo labai vaisingas pavasaris ir, tikėkimės, kad mūsų laukia labai karšta vasara.

Vytautas

40 Minimalizmas Berlyne

72 Konkurso „Geras dizainas 2018“ nugalėtojai

2018: 3 (106) I 7

i

Architektūra

Kontekstualios struktūros

Martin Gardner

RIBA House of the Year konkursas yra svarbus architektūros įvykis. Kiekvienais metais tarp daugybės pretendentų galima rasti labai įdomių ir drąsių architektūrinių sprendimų, atskleidžiančių gyvenamojo namo temą naujais kampais. Šie trys skirtingi, tačiau labai aukštos kokybės objektai yra kontekstualumo ir dialogo su aplinka pavyzdžiai.

Namai pasižymi įvairia architektūrine kalba, kuria mezga dialogą tiek su urbanistine istorine aplinka, tiek su skirtingo charakterio gamtiniu kontekstu. Bendra šių objektų apžvalga atskleidžia dramatiškus ir kitoniškus gyvenimo individualiajame name scenarijus.

Skambanti architektūra Architektai: Ström Architects Vieta: Svonedžas (Swanage), Jungtinė Karalystė Klientas: privatus Įgyvendinta: 2016 m.

Nuotraukos: Martino Gardinerio, Michaelo Sinclair, Raulo Francho Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus

Architektui Magnusui Strömui kilo labai paprasta struktūrinio pastato idėja, kurią jis pristatė naudodamas kelis medinius ir betoninius medžiagų pavyzdžius. Tai yra vieno aukšto gyvenamasis namas, skirtas aštuoniasdešimtmečiams užsakovams ir neįgaliai jų dukrai. Jie prirašė du puslapius užduočių architektams ir įteikdami tarė: „Padarykit, kad skambėtų.“ Ankstyvoje projektavimo stadijoje architektai pabrėžė vienaukščio pastato pranašumus, kurie šioje situacijoje ypač aktualūs. Vienaukštis namas išvengia energinių nuostolių, yra patogus naudotis vyresniems žmonėms, taip pat sumažina vizualų poveikį slėniui ir leidžia tvarkingai bei aiškiai išdėlioti erdves viename lygyje. Šlaitinis sklypas buvo vienas esminių veiksnių, padiktavusių sta-

8 I 2018: 3 (106)

2018: 3 (106) I 9

Martin Gardner

Martin Gardner

Raul Franch 10 I 2018: 3 (106)

tinio vietą. Įėjimas įrengtas priekiniame namo fasade. Tūriui pakabinti iš vietinio akmens buvo suformuota laikančioji siena. Toks elementas apibrėžė ir suformavo skirtingus lygius ir sukūrė užmaskuotą įvažiuojamąjį kelią, taip pat išsaugojo vizualų vidaus ir išorės erdvių ryšį.

Namo konsolė suprojektuota dviem betoninėmis perdangomis: grindų ir stogo, kurios konstrukciškai veikia kaip viena struktūra. Betoninis karkasas papildytas medine fasadine danga, tačiau palieka laikančiąją konstrukciją suvokiamą iš išorės.

Viduje įkurdinta didelė atviro plano virtuvės, valgomojo ir svetainės zona užima centrinę plano dalį. Ji turi išėjimą į atvirą terasą. Iš bendrosios erdvės taip pat galima patekti į privatų ir pusiau privatų darbo kambarius. Rytinė namo dalis yra svečių miegamasis ir jam akompanuojančios vonios, drabužinės ir sanitarinių mazgų kambariai.

Vakaruose suprojektuoti šeimininkų miegamieji ir analogiškos pagalbinės patalpos.

Paprasta interjero paletė įkvėpta vietinio akmens: iš jo padaryta ne tik laikančioji siena, bet ir grindų danga. Akmeninė ir privačiose erdvėse esanti medinė grindų danga kuria subtilų vidaus ir išorės medžiagų atsikartojimą, todėl pastatas atrodo medžiagiškai vientisas tvarinys. Šis namas yra idėjos, jog paprastumas ir sąžininga konstrukcija yra gero dizaino pamatas, pavyzdys.

Esminė koncepcija ir tolimesni dizaino sprendimai suvokiami vos pažvelgus į statinį. Architektai dirbo siekdami išlaikyti šią švarią intenciją sukurti gryną ir vientisą gyvenamąjį namą, išvengti pašalinių nereikalingų detalių.

Sukurtas projektas yra vientisas, aiškios koncepcijos ir atviro plano statinys, nutupdytas patogioje gamtinėje aplinkoje, atveriantis fantastiškus vaizdus į aplinkinę gamtą, kalvas ir darantis minimalų poveikį natūraliam miško siluetui.

2018: 3 (106) I 11

Raul Franch

Michael Sinclair

Michael Sinclair

12 I 2018: 3 (106)

ARCHITEKTŪRA

i

Pakelės namas Architektai: A449 Architects Vieta: Edinburgas, Škotija Klientas: privatus Įgyvendinta: 2016 m.

Nuotraukos: Davido Barbouro Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus

A449 Architects

Yra labai nedaug vietovių, kurios turi didelei aglomeracijai būdingą tankumo, aukštos kokybės pakrantės vaizdų ir tiesioginio priėjimo prie paplūdimio kombinaciją. Užsakovai paveldėjo šį sklypą ir nusprendė iš dalies atstatyti istorinę vietą ir kartu sukurti naują optimalią struktūrą, kuri taptų unikaliais ir svetingais namais. Naujas medžiu dengtas korpusas tarnauja kaip apvalkalas senai akmeninei struktūrai. Priestate įsikūrusi per du aukštus suprojektuota gyvenamoji erdvė, virtuvė ir valgomasis.

2018: 3 (106) I 13

14 I 2018: 3 (106)

Objektas įkurdintas tarp gatvės, kurioje didelis transporto judėjimas, ir žmonių nusėsto paplūdimio. Vienu metu šis namas ir viešas, ir privatus, mandagus kaimynams. Vizualiai jis atrodo itin didelis.

Kompozicija sklype formuojama pasitelkiant V formą ir taip nuo gatvės atveriant namo tūrį į vidinį kiemą. Bendros erdvės išdėstytos naujajame korpuse, kuris yra dviejų senosios dalies dalių sandūroje. Šiuolaikiškas medinis tūris atsiveria pakrantei, o viduje yra vientisa, nesuskaidyta bendra erdvė. Senasis korpusas, išdėstytas palei pakrantę, talpina drabužinę, miegamąjį, sanitarinį mazgą ir sandėliavimo patalpas. Šie korpusai sąmoningai kontrastingi: taip atskiriamos bendros ir privačios erdvės, sena ir nauja namo dalis.

Navigacija ir orientacija name jautriai balansuoja tarp dėmesio pakrantei, vidiniam kiemui ir gatvei. Į namą patenkama per apželdintą vidinį kiemą. Plačios įstiklintos vitrinos atveria fasadą nuo gatvės į terasą. Išilgintos proporcijos langai pakrantės pusėje atveria horizontalias perspektyvas į Five ir East Lothian pakrantes. Jomis galima mėgautis esant gyvenamosiose patalpose ir darbo kambaryje.

Naujas medinis tūris preciziškai suvestas, švarus ir natūralus. Jis

kontrastuoja su senąja, šiurkščia ir grubia, tačiau stabilia akmenine struktūra. Šios dvi dalys kuria kontrastingą dermę tiek medžiagiškumo, tiek skaidymo prasme. Ją dar labiau pabrėžia statinio aukštingumas. Šiuolaikiška medinė bendros erdvės gyvenamoji dalis apsiūta vertikaliomis medienos dailylentėmis ir pasižymi iškilusiu šlaitiniu stogu.

Taip sukuriamas dominuojantis tūris kompozicijoje. Akmeninė dalis atlieka pagrindo funkciją, ji aiškiai vieno aukšto ir suskaidyta natūralaus akmens raštu, kuris pabrėžia horizontalumą.

Namo interjeras gaivinančiai šviesus ir lengvas. Dėmesys skiriamas pakrantės vaizdams. Gyvenamosios erdvės akcentais tampa valgomojo stalas, sofa ir virtuvės stalviršis. Jie vizualiai įteigia šių erdvių svarbą patalpoje. Pati virtuvės zona integruota į nišą ir susilieja su sienomis. Erdvė sąmoningai neskaidyta perdangomis arba antresolėmis, siekiant sukurti erdvumo pojūtį svetainėje. Čia šlaitinis stogas atsiskleidžia ne tik eksterjero, bet ir interjero dalyje.

A449 Ltd architektų sukurtas gyvenamasis namas yra puikus racionalios ir aiškios, bet kartu saikingos ir kontekstualios architektūros pavyzdys.

2018: 3 (106) I 15

Architektūra

Organiškas statinys

Greg Storrar

i

Architektai: Tonkin Liu Architects Vieta: Doveris, Jungtinė Karalystė Klientas: privatus Įgyvendinta: 2016 m.

Nuotraukos: Nicko Guttridge’o, Robby Whitfieldo, Grego Storraro, Edmundo Stumne’o

Robby Whitfield

Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus

16 I 2018: 3 (106)

Šis namas suprojektuotas taip, kad atrodytų tarsi išaugęs iš savo aplinkos. Statinys banguojančiomis išilginėmis sienomis nutupdytas ant kalvos ir susilieja su dramatišku Doverio baltųjų uolų (White Cliffs of Dover) peizažu. Namas ne tik rodo pagarbą kontekstui, ši struktūra jautriai kalbasi su vietove.

Namo suplanavimas, nors ir kuklaus mastelio, iš esmės apibrėžia kelionę. Judant iš vieno aukšto į kitą, lydi besikeičiantys pakrantės vaizdai. Nuo gatvės esanti pastato dalis suplonėja ir pažemėja tarsi organiško gyvūno uodega. Toje vietoje formuojamas įvažiuojamasis kelias į garažą. Ortogonalios centrinės sienos vidinėje erdvėje panaudotos kaip sudalijimai, skirti įvairioms aukšto funkcijoms. Šios sienos atskirtos nuo banguojančio namo perimetro tam, kad, žiūrint į eilę išrikiuotų kambarių, būtų galima justi sudalijimą išilgai uolos. Čia panaudota labai subtili erdvės variacija: žvilgsnis nuolat vedamas iš vienos zonos į kitą, tačiau kiekviena patalpa turi aiškų identitetą.

Ištisinei erdvių eilei pasibaigus, patenkama į pastogę, kuri atrodo tarsi iškąsta iš vientisos banguojančios monolitinės struktūros.

Pakilus į viršų, planas atsikartoja: čia matome virtinę miegamųjų. Kiekvienas kambarys atspindi skirtingus kraštovaizdžio aspektus: tiek Lamanšu (The English Chan-

Nick Guttridge

nel) praplaukiančius laivus, tiek dantytas Ness Point uolas. Erdvės gana kuklios, planas ankštokas, čia išnaudotas kiekvienas centimetras.

Namas pradėtas kurti nuo vidaus į išorę. Svarbiausia buvo pabrėžti ir panaudoti interjero erdves. Kiekvienas miegamasis turi po balkoną, tačiau ne platesnį nei pusmetrio.

Taip sukuriami mini sodai, kuriais galima gėrėtis iš kiekvieno balkono atskirai. Balkonų turėklai įstiklinti tokia pat berėmio lenkto stiklo maniera kaip ir langai: taip siekiama išlaikyti, skaidrumo ir „plaukiančių“ namo sienų koncepciją.

Itin organiškai atrodo apželdintas stogas. Jis ne tik padeda nusistovėti ir sureguliuoti vidinę namo temperatūrą, bet ir įtraukia gamtą į patį tūrį, darydamas jį dar įtikinamesne uolos archetipo interpretacija. Šis projektas yra sėkmingo architekto ir interjero dizainerio bendradarbiavimo rezultatas.

Interjeras „pagauna“ dienos šviesos kaitos dinamiką, taip paversdamas pastatą tarsi drobe besikeičiančiam pakrantės orui. Šviesos žaismas

2018: 3 (106) I 17

Edmund Sumner Nick Guttridge

vidaus erdvėse ypač subtilus esant lengvai miglai. Tam, kad „drobės“ koncepcija interjere veiktų sklandžiai, likusios apdailos medžiagos ramios ir šviesios, dauguma baldų taip pat baltos spalvos. Lenkti berėmio stiklo langai leidžia vidaus ir išorės erdvėms visiškai susilieti. Šis namas komunikuoja „organiško funkcionalumo“ idėją. Judant per planą, atrandama vis naujų erdvių tarpusavio ryšių, persimainančių ašių ir rūpestingai suprojektuotų pertraukimų, vedančių žvilgsnį nauja kryptimi.

18 I 2018: 3 (106)

Nick Guttridge

2018: 3 (106) I 19

Namas Pilaitėje Projekto tipas: privatus. Plotas: 250 m². Projektavimo metai: 2017 m. Vieta: Vilnius, Lietuva.

Autoriai: Dmitrijus Kudinas, Laura Malcaitė, Jurgis Blažinskas, Karolina Jašinskaitė. Nuotraukos: Dariaus Petrulaičio

Santūrus, juodintų medinių lentų namo eksterjeras psichologiškai formuoja saugią užuovėją nuo šiaurietiško klimato, o šviesus ir vizualiai šiltas interjeras, kontrastuodamas su išore, spinduliuoja ramybę ir lengvumą. Iš įvairų pusių namą supa pastogės – atviri tūriai, kurių vidus – tarsi namo interjero tąsa. Dėl pastogių su terasomis ir didelių langų riba tarp buvimo viduje ir lauke susiniveliuoja, gamta įsilieja į vidų, o gyventojai lengvai atsiduria išorėje. Namas, iš pirmo žvilgsnio rūstus ir uždaras, atsidaro, tampa perregimas ir svetingas.

Apie tai ir daugiau kalbamės su „Inblum“ studijos vedliais Dmitrijumi Kudinu ir Laura Malcaite.

20 I 2018: 3 (106)

Pati namo idėja paremta tradicinio kaimo refleksija. Ar tai buvo jūsų sumanymas, ar užsakovų pageidavimas, o galbūt šią mintį padiktavo vietovė?

DK: Kadangi turėjome nemažai laisvės, galėjome atskleisti savo idėjas ir perteikti savitas vertybes, požiūrį. Norėjome išreikšti tikro „lietuviško“ namo koncepciją, atsiskleidžiančią ir per architektūros įvaizdį. Būtent todėl jame dominuoja mediena – iš išorės net kiek grubi, šiurkšti, archajiška, o viduje – jauki, perteikianti šilumą.

LM: Kitas architektūrinius bei įvaizdžio sprendimus lėmęs niuansas – buvo numatyta projektuoti karkasinį namą, taigi labai norėjosi tai stipriai pabrėžti, o ne paslėpti, kaip kad neretai daroma. Karkasinio namo estetika ypač juntama iš vidaus, kur paliktos medinės sijos ir atvertos kitokios konstrukcijos.

Pastebėjau, jog daugelis erdvių stilistiškai labai siejasi ir nėra išskirtos dizaino prasme. Koks buvo vidaus įvaizdžio tikslas?

DK: Mes nemėgstame dekoruoti, perkrauti.

Esame labiau linkę išreikšti erdvę kitokia estetikos forma. Mūsų idėja perteikti mintį konceptualiai, formuojant plika akimi nematomus, tačiau būnant ten, gyvenant, juntamus dalykus. Svarbesnė erdvė atsiradusi tarp sienų, plokštumų bei funkcinės zonos, kuria vyksta judėjimas. Tai, o ne kas pakabinta ant sienos, yra esminiai dalykai.

Norint įgyvendinti tokius sumanymus, turbūt reikalingi ir sutampantys užsakovo norai. Ar nesudėtinga paaiškinti rezultatą žmogui, neįsivaizduojančiam, jog tam tikri dalykai yra būtini, norint pasiekti gerų rezultatų? Ar jie nepageidauja labiau apčiuopiamo pasiūlymo, tarkim, tam tikrų dekoro priemonių?

DK: Iš tiesų skirtingi užsakovai dažnai nori labai skirtingų dalykų. Neretas pageidauja neapkrauto gyvenimo, nes papildomų daiktų natūraliai prisikaupia: gauname dovanų, parsivežame iš kelionių. Mūsų tikslas – sukurti erdves, kuriose gyventų žmonės, o daiktai rastų savo vietas patys.

ARCHITEKTŪRA

i

LM: Visi namai nori nenori daugiau ar mažiau „apgyvenami“: juose atsiranda naujų detalių, spalvų. Jeigu tų detalių bus nuo pat pradžių, po gerų metų turėsime sandėlį, o ne namus.

Kita vertus, į mus besikreipiantys žmonės būna susipažinę su Inblum braižu, taigi mūsų požiūris į dekoratyvumą dažniausiai sutampa.

Būtent dėl tos estetinės sampratos ir bendrauti būna paprasčiau, nes projektai ilgalaikiai. Sutampanti nuomonė taip pat padeda pasiekti geresnių rezultatų, džiuginančių tiek mus, tiek užsakovus.

Užsiminėte, jog projektai gana ilgalaikiai. Ar ilgai truko būtent šis projektas?

O galbūt gana greitai pavyko perprasti būsimų gyventojų poreikius ir kilo visus tenkinanti vizija?

2018: 3 (106) I 21

DK: Vienaaukščiai namai tikrai gerokai patogesni, tačiau santykinai brangesni. Norint statyti tokį namą, reikalingas didesnis nei standartinis 10 arų sklypas. Taip pat svarbu nepamiršti, jog, formuodamas namą, kartu formuoji ir visą kiemą, daugiau privatumo turinčias zonas ir pan. Iš tiesų tam tikri ploto apribojimai skatina rasti išeitį ir priimti nestandartinius sprendimus, o tai yra įdomioji darbo dalis.

LM: Pastato perimetras yra didesnis, tiek pamatų, tiek stogo konstrukcijų reikia daugiau, todėl kaina kiek išsipučia. Kita vertus, ta investicija atsiperka, nes erdvė driekiasi per visą tūrį, be to, pro visus langus matosi savas kiemas, todėl nejaučiamos patalpų ribos, jos neišskaidytos taip, kaip padalijus aukštus į du lygmenis. Taigi optiškai plotas atrodo dar didesnis.

Ar buvo remtasi tam tikra koncepcija, pagal kurią patalpos buvo išdėstytos?

DK: Iš tiesų labai norėjome pabrėžti namo ryšį su gamta ir dėl to siekėme suteikti pastatui skaidrumo, permatomumo, kiaurumo. Stengėmės numatyti pagrindines funkcinių srautų kryptis, kuriomis judant, priešaky atsirastų langai. Todėl išskyrėme pagrindines dvi ašis, kuriomis judama dažniausiai, o tų planinių struktūrų perspektyvos taikiniu tapo langai, savotiškai ištraukiantys judančius gyventojus į lauko erdvę.

Kaip su paties pastato vieta sklype? Ar buvo remtasi saulės, vėjo kryptimi, o gal kaimynystės perspektyvomis?

DK: Projektas buvo vystomas gana ilgai, tačiau pagrindiniai darbai vyko nuosekliai ir sklandžiai. Jeigu skaičiuosime mūsų ir užsakovų pažinties pradžią ir metą, kai galėjome įamžinti projektą fotografijose, tai truko apie dvejus metus. Nemažą dalį laiko sudarė baigiamieji darbai, tokie kaip landšafto tvarkymas, baldų įsigijimas ir pan. Paties namo projekto derinimas truko apie 4 mėnesius. Vieni sprendimai buvo priimti iš karto, o kitiems reikėjo ilgesnio laiko: žmonės svarstė, skaičiavo, vertino, tam tikri sprendimai buvo derinami, buvo ieškoma kompromisų.

Galbūt buvo kokių apribojimų ar reikalavimų iš užsakovų pusės?

22 I 2018: 3 (106)

LM: Visada jų yra. Šiuo atveju projektas padiktavo, jog turi būti vieno aukšto pastatas, išsakyti tam tikri pageidavimai dėl erdvių funkcionalumo.

DK: Dažniausiai būna suformuojami abstraktūs estetiniai reikalavimai, tokie kaip šviesios ar tamsios erdvės, arba randami patinkantys tam tikri interjero elementai, kuriuos galime interpretuoti savaip. Iš tiesų tokie netikėti iššūkiai kartais išprovokuoja labai įdomius sprendimus, per kuriuos kiekvienas projektas ir tampa personalizuotas, nes kiekvienas užsakovas yra unikalus.

Kokia jūsų nuomonė apie vieno aukšto gyvenamuosius namus? Lietuvoje jie vis dar nelabai populiarūs?

DK: Tai yra augantis kvartalas, taigi kas bus po kelerių metų, kol kas sunku pasakyti, tačiau vilties neturėjome, jog priešais sklypą visad bus tuščia, todėl formavome ne visai atvirą kiemą. Taip pat orientavomės ir pagal pasaulio šalis – juk nedarysi lauko terasos į šiaurinę pusę Lietuvoje, nebent kitos išeities nėra. Šiame name numatėme dvi terasas skirtingose pusėse – viena atviresnė, o kita – jauki, erdvi, privati, į ją saulė atsigręžia vakarais.

LM: Kiekvienas profesionalus architektas atsižvelgia į visus gerovę lemiančius veiksnius ir ieško geriausio rezultato. Šiuo atveju didelį dėmesį kreipėme ir į pagrindinių gatvių pozicijas, kaimynystę.

Kuo labiausiai džiugina šis projektas?

DK: Iš tiesų šis projektas mums suteikė daug džiaugsmo, nes viskas vyko gana sklandžiai.

Nepaisant prieš tai projektuotų namų, kurie galbūt galėtų būti apibūdinami kaip pragmatiniai, šį galime pavadinti pirmuoju Inblum studijos charakterį atspindinčiu, tituliniu gyvenamojo namo projektu. Jame išryškėja mūsų vertybės, braižas, polėkis.

2018: 3 (106) I 23

i

ARCHITEKTŪRA

Architektūros kokybės paieškos Interviu su Lietuvos architektų rūmų pirmininke Daiva Bakšiene

Ar architektūra apskritai gali būti vertinimo objektu?

NUOTRAUKA: AudriAus Zavadskio

Jaunimo nakvynės namai, Juodkrantė Autoriai: Rytis Mikulionis, Dalia Treinytė, Viltautė Zubrytė. vizualizacijos: architektūros studija „Plazma“.

24 I 2018: 3 (106)

Architektūros sritis visų pirma išsiskiria kūrybiškumu, kuris pasireiškia ne tik per meninių sprendinių formavimą, bet ir per funkcinius, erdvinius sprendimus, kurie kiekvienoje situacijoje priimami individualiai, atsižvelgiant į jau susiklosčiusios aplinkos bruožus, būsimų naudotojų poreikius, numatytas teritorijų vystymo kryptis ir pan. Išankstiniai (tarp jų – teisiniai) reikalavimai yra tik maža dalis priežasčių, kodėl būna priimamas vienoks ar kitoks sprendimas.

Vietos sąlygoms ir poreikiams įvertinti, konkuruojantiems interesams suderinti, visoms šioms prielaidoms įprasminti erdvėje būtinos specialios profesinės žinios, o tokios kūrybinės veiklos rezultatai negali būti nuspėjami ar nurodomi iš anksto. Tačiau, žinant architekto priimtų sprendimų reikšmę visuomenei ir padarytų klaidų taisymo kaštus (jei toks ištaisymas apskritai galimas), akivaizdu, kad turi egzistuoti ir tam tikri patikros mechanizmai, kurie

lygiai taip pat turi remtis į specialiąsias žinias ir pripažinti jau minėtą architektūros specifiką.

Kolegialus ekspertinis vertinimas yra pagrindinis siūlomų sprendinių patikros įrankis, kuris, užtikrinus jo profesionalumą, nešališkumą, skaidrumą ir atsakomybę, gali padėti išvengti bent jau didžiausių ir sunkiausiai ištaisomų aplinkos formavimo klaidų.

O ar pati visuomenė gali vertinti architektūrą?

Tai klausimas, kuris nuskamba bene kaskart, kai imama kalbėti apie visuomenės įtrauktį, bendradarbiavimą, viešojo intereso užtikrinimą ir pan. Iš vienos pusės, galiu atsakyti taip – visuomenės atstovai, net ir neturėdami specialiųjų žinių, yra pajėgūs vertinti siūlomus aplinkos sprendinius, išsakyti savo požiūrį bei lūkesčius, kurie atsispindi arba neatsispindi siūlomuose sprendiniuose. Visuomenės pastabos yra itin svarbus žinių šaltinis, kuris suteikia architektui galimybę suprasti pačią projektavimo užduotį,

jam keliamų aplinkos kokybės, gyvenimo gerovės ir kitų viešojo intereso užtikrinimo reikalavimų turinį konkrečiu atveju.

Tačiau visuomenės dalyvavimo procesas gana dažnai klaidingai vadinamas „projekto derinimu su visuomene“, taip lyg nurodant, kad visuomenei reikia pristatyti jau sukurtus sprendinius ir gauti jos „leidimą“ juos įgyvendinti.

Dėl tokio požiūrio ir kyla daug nesusipratimų bei diskusijų, ar visuomenė pajėgi ekspertuoti, ar ji gali prisiimti atsakomybę už teikiamas pastabas, „stabdomus procesus“ ir pan. Vis dėlto dar kartą verta pakartoti – profesionalus sprendimas architektūroje yra įsiklausantis sprendimas. Ir čia kalbančios visuomenės vaidmuo yra esminis.

Tačiau visuomenė negali ir neturi formuoti konkrečių architektūros sprendinių, kuriems reikalingos specialiosios žinios. Atitinkamai ir ekspertinis architektūros vertinimas nėra plačiosios visuomenės užduotis. Lengviausia tai suprasti aplinkos formavimo procesus palyginus su ligonių gydymu: simptomams išsakyti

būtinas visuomenės balsas, gydymo metodams parinkti – profesionalo sprendimas, tokiam sprendimui vertinti – profesionalų konsiliumas. O tai, kaip asmuo jaučiasi po pritaikyto gydymo – taip pat svarbi informacija tiek šio asmens, tiek visų kitų ateities sprendimų atžvilgiu. Ir jei gydymas buvo neveiksmingas, nekokybiškas ar padaryta žala, tuomet būtini ir pažeistų teisių gynimo mechanizmai.

Taigi visuomenės pastabos, net ir įvertinus jų prieštaringumą, neprofesionalumą, neretai ir emocingumą, visais atvejais yra neįkainojamas žinių šaltinis, siekiant darnos ir aplinkos kokybės. Tačiau tai nėra ekspertinis vertinimas – jo tikslai bei metodai yra kiti. Tam ir yra kuriamos specialios ekspertinio vertinimo institucijos.

Kada kyla ekspertinio vertinimo poreikis?

Architektūros ekspertinio vertinimo poreikis gali kilti labai įvairiose situacijose. Vienas pagrindinių jo uždavinių – tai prevencija.

Panaudojant šį įrankį galima platesniame

profesionalų rate pasitikrinti siūlomus teritorijų planavimo dokumentų, projektinių pasiūlymų ar kitus projektinius sprendinius. Taip pat ekspertinis vertinimas gali būti veiksminga pagalba institucijoms, kurioms pavesta prižiūrėti, kad kuriami sprendiniai nepažeistų visuomenės interesų. Be to, ekspertinis vertinimas pasitarnauja teisminiuose bei kituose ginčuose, kuriuose siekiama visapusiškai įvertinti susiklosčiusią situaciją, o tokiam vertinimui jau neužtenka vien matematinių ar kitų objektyvių metodų.

Ar tai reiškia, kad ekspertinis vertinimas yra subjektyvus?

Jei pažiūrėtume į subjektyvumo sąvokos apibrėžimą, matytume, kad šiuo žodžiu gali būti išreiškiamas tam tikrą negatyvų atspalvį turintis vienašališkumas (kuris neretai šnekamojoje kalboje prilyginamas suinteresuotumui). Tačiau taip pat ši sąvoka reiškia priklausymą nuo subjekto, jo savybių turėjimą. Taigi ir kalbant apie architektūros ekspertinį vertinimą reikia

2018: 3 (106) I 25

„Auksinės kopos“, Nida Autoriai: Andrė Baldišiūtė, Gediminas Aismontas, Kasparas Žiliukas, Justina Jauniškytė, Eglė Gelažauskaitė, Karolis Grigaitis, Ignas Čeponis, Saulė Gabrielė Petraitytė vizualizacijos: UAB „Do Architects“

Prieš...

priimti tai, kad profesionalo požiūris į kuriamą objektą visuomet bus susijęs su jo turimomis specialiosiomis žiniomis, profesine patirtimi, mąstymo ypatumais, asmeninėmis savybėmis ir kt. Visi šie aspektai nėra ignoruojami net ir teisėjų veikloje, tačiau ieškoma priemonių, kaip sumažinti negatyvų jų veikimo atspalvį ir priimamus sprendimus maksimaliai priartinti prie objektyvumo bei nešališkumo.

Viena iš tokių priemonių – tai kolegialumas, būtent bendrose diskusijose gimstantys profesionaliu vertinimu pagrįsti sprendimai.

Kita svarbi priemonė – nusišalinimo institutas, reikalaujantis atsisakyti priimti sprendimus situacijose, kurios vienaip ar kitaip yra svarbios asmeniškai. Taip pat negatyvų poveikį mažina ir vertinimo proceso skaidrumas bei kylanti atsakomybė žinant, kad ekspertų priimami

26 I 2018: 3 (106)

sprendimai patys taps kitų ekspertų ir visos visuomenės vertinimo objektu. Žinoma, svarbi ir ekspertų kvalifikacija, kurią ne visuomet lengva pamatuoti ir palyginti, tačiau galima pripažinti, kad visuotiniai ekspertų rinkimai iš bendro profesionalų rato leidžia užtikrinti ne tik aukštą profesionalumo, bet ir suteikiamo pasitikėjimo lygį. Atskirai paminėtini ir architektūros kokybės kriterijai, kurie ekspertinį vertinimą nukreipia tam tikra aiškia kryptimi ir ilgainiui formuoja vis konkretesnę ir aiškesnę architektūros kokybės sampratą.

Kokie yra tie architektūros kokybės kriterijai ir kur jie įtvirtinti?

Esminiai statinio architektūros reikalavimai jau iki 2017 m. buvo įvardinti Statybos įstatyme.

Šiuos reikalavimus reikšmingai papildė naujame Architektūros įstatyme įtvirtintas architektūros kokybės kriterijų sąrašas. Vertinant juos kartu matyti, kad kuriama architektūra privalo atitikti urbanistinio integralumo, derėjimo prie kraštovaizdžio, darnaus vystymosi, ergonomiškumo, ilgaamžiškumo, inovatyvumo, kultūros paveldo išsaugojimo, universalaus dizaino, idėjos vientisumo, funkcionalumo, estetikos, racionalumo reikalavimus, taip pat esminius statinio reikalavimus (mechaninio patvarumo, higienos, gaisrinės saugos ir kt.).

Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad architektūros sąvoka apima ne tik statinių, bet ir urbanistinių kompleksų bei kraštovaizdžio formavimą, todėl architektui aktualūs ir Teritorijų planavimo, Želdynų, Saugomų teritorijų įstatymuose bei kituose teisės aktuose įtvirtinti

aplinkos kokybės kriterijai, kurie yra taikomi tiek formuojant sprendinius, tiek atliekant jų ekspertinį vertinimą.

Kam šiandien suteikta teisė teikti ekspertinį vertinimą architektūros srityje? Šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato konkrečių apribojimų, kurie konkrečiam subjektui suteiktų išimtinę teisę atlikti ekspertinį vertinimą architektūros srityje. Nekalbant apie specifinį teismo ekspertizės institutą, paminėtina, kad, iki įsigaliojant Architektūros įstatymui, pagrindiniai kolegialaus vertinimo subjektai buvo Lietuvos architektų sąjungos architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos. Taip pat nuo 2016 m. teikti ekspertines išvadas buvo pradėję ir Lietuvos architektų rūmų ekspertų komisijos.

Parengtu ir 2017 m. priimtu Architektūros įstatymu, atsižvelgus į architektūros reikšmę visuomenei, buvo siekiama sukurti vieną bendrą ekspertinio vertinimo įrankį, kuris iš anksto žinoma tvarka, pagal nustatytus kokybės kriterijus galėtų pateikti ekspertines išvadas valstybės ir savivaldybių institucijoms, statytojams, kitiems suinteresuotiems asmenims. Tuo tikslu buvo įsteigtos Regioninės architektūros tarybos, į kurių sudėtį pateko architektai iš Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos architektų sąjungos (kaip meno kūrėjų organizacijos), architektus rengiančių aukštųjų mokyklų, Aplinkos ir Kultūros ministerijų, savivaldybių.

Regioninių architektūros tarybų veiklos nuostatus patvirtinti ir jų darbą organizuoti buvo pavesta Lietuvos architektų rūmams.

Pirmieji Regioninių architektūros tarybų veiklos rezultatai jau dabar matomi tiek profesiniame lauke, tiek viešojoje erdvėje, o į priimtus rekomendacinius sprendimus jau pradedama atsižvelgti, kas teikia pagrindo tikėtis, kad kokybiškų, visų mūsų aplinką formuojančių sprendimų tik daugės.

Taigi, priimant rekomendacinio pobūdžio ekspertinius sprendimus, tampa ypač svarbus tokį vertinimą atliekančios institucijos autoritetas, kuriam neužtenka tik teisės aktų suteiktos kompetencijos. Šį autoritetą ir pasitikėjimą visuomenėje kuria jau minėta aukšta ekspertų kvalifikacija, prisiimama atsakomybė, nešališkumas, proceso skaidrumas ir kiti veiksniai, kuriuos ir stengiamasi užtikrinti Regioninių architektūros tarybų veikloje.

Tikimės, kad nuoseklus ir konstruktyvus regioninių architektūros tarybų darbas parodys visuomenei, kad aplinkos formavimas yra sudėtingas, profesionalumo ir sąžiningumo reikalaujantis procesas, kurio rezultatai turi tiesioginę reikšmę visų mūsų gyvenimo kokybei. Tikimės ir to, kad netolimoje ateityje vis dažniau galėsime pasidžiaugti, kad ekspertų įsitraukimas leido pasiekti kur kas geresnių, plačiąja prasme kokybiškesnių aplinkos formavimo rezultatų.

Kodėl kalbant apie ekspertinį vertinimą yra toks svarbus pasitikėjimo veiksnys?

Atsakydama į ankstesnį klausimą paminėjau, kad Regioninių architektūros tarybų išvados yra rekomendacinės. Toks jų statusas pagrįstas tuo, kad galutinius, įpareigojančius sprendimus priima įstatymų įgalioti subjektai – teritorijų planavimo dokumentus tvirtina savivaldybių tarybos, statybą leidžiančius dokumentus išduoda savivaldybių administracijos, sprendimą kreiptis į teismą dėl neteisėtų statybų priima valstybinę priežiūrą vykdančios institucijos ir t. t. Tačiau akivaizdu, kad ekspertinės išvados reikšmingai palengvina jų darbą ir suteikia galimybę priimti aukštesnės kokybės sprendimus, nes viešojo administravimo subjektams tikrai nėra lengva įvertinti numatomų sprendimų atitiktį abstraktiems, profesinių žinių reikalaujantiems kokybės reikalavimams.

...ir po.

2018: 3 (106) I 27

Šeimos būstas gamtos apsuptyje

Projekto autoriai: Julia Jamrozik, Corynas Kempsteris. Vieta: Ontarijas, Kanada Įgyvendinta: 2017 m. Plotas: 290 m2 Nuotraukos: Doublespace Photography. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

28 I 2018: 3 (106)

ARCHITEKTŪRA

i

Neretai architektūriniai objektai būna paremti tam tikru priežastingumu: ar tai būtų idėjinė koncepcija, nuo kurios priklauso pastato konstrukcijos, struktūra, forma; ar statinio paskirtis, lemianti jo išraišką; ar lokacija, skatinanti prisitaikyti prie vietovės konteksto, o gal priešingai – iš jo išsiskirti. Julijos Jamrozik ir Corryno Kempsterio suprojektuoto šeimos namo, esančio gamtos apsuptyje, išvaizdą lėmė būtent aplinka. Natūralu, jog besirenkantieji gyventi nuošaliau, arčiau gamtos, yra pasirengę prisitaikyti prie supančių išteklių ir ne konkuruoti su kraštovaizdžiu, o įsilieti į jo ciklą.

Pats pirmiausias žingsnis, nuo kurio prasidėjo būsto formavimas, – tai vietos galimybių, duotybių bei jų architektūrinės prasmės analizė. Pagal vėjo, saulės šviesos kryptingumą, landšafto reljefą, medžių išsidėstymą buvo sprendžiama, kokioje sklypo vietoje turi išdygti pastatas. Namą nutarta padalinti į du segmentus.

Pirmasis – poilsio aukštas su miegamaisiais, iš vienos pusės atsirėmęs į nedidelį šlaitą, labiau saugo nuo pašalinių akių, o antrasis aukštas – iškilęs aukščiau, leidžia patirti namelio medyje įspūdį, nes daugybė langų siekia medžių šakas. Pro stoglangius galima matyti plaukiančius debesis bei žvaigždėtą dangų. Šalia šeimos namo tyvuliuoja ežeras. Į jį atsuktos visos pagrindinės erdvės, nes raibuliuojančio vandens vaizdas bei miškas kitapus telkinio

2018: 3 (106) I 29

atskleidžia gražiausias vietos savybes. Pagrindinis tėvų miegamasis, esantis pirmajame aukšte, atgręžtas į pakrantę, – pati ramiausi patalpa.

Likusieji pirmojo aukšto kambariai išrikiuoti toliau nuo ežero, tad pro langus galima grožėtis miškų vaizdais. Antrasis aukštas atrodo lyg būtų uždėtas ant pirmojo, nes skiriasi ne tik jų kryptis, bet ir apdaila. Pirmasis aukštas, trumpąja dalimi atsuktas į ežero pusę, dengtas šilumą atspindinčiomis metalinėmis plokštėmis (jos panaudotos ir stogo apdailai), o antrasis – išilgai krantinės nusidriekęs, medinėmis lentomis apkaltas korpusas kampuotu stogu atrodo lyg nesusijęs su žemutiniu lygmeniu.

Siekiant tausoti gamtos išteklius, pasirinktos itin kokybiškos, ilgaamžės apdailos bei statybinės medžiagos.

Itin didelis dėmesys skirtas šviesai ir saulės teikiamai šilumai bei energi-

30 I 2018: 3 (106)

jai. Keistos formos, tarsi iškramtytas stogas pritaikytas į saulę atgręžtoms baterijoms, o kitapus jo briaunų įrengti stoglangiai įleidžia šviesą, bet ne kaitrą. Dėl tos pačios priežasties palei visą ilgąją antro aukšto sieną įsitaisyti įgilinti langai: pro juos patenka gausybė šviesos net ir žiemą, bet kaitinanti saulė vasarą jų nepasiekia. Dėl išmaniai paskirstytos saulės energijos namui išlaikyti užtenka natūralių išteklių, vanduo imamas tiesiai iš ežero, filtruojamas ir išvalomas naudojant specialią UV spindulių technologiją.

Antrasis aukštas, atsirėmęs į pirmąjį suformuoja tarsi tiltą, po kuriuo galima slėptis kaitriomis vasaros dienomis, nes čia nuolat pavėsis. Po juo kabo vėjo blaškomos sūpynės. Šis namo lygmuo skirtas veiksmui, užsiėmimams, bendravimui, todėl į jį patenkama nuo šlaito viršaus takeliu, pritaikytu ir neįgaliesiems.

Kitapus aukšto per visą ilgį įrengta terasa leidžia būti gryname ore net ir per lietų, nes aukšto sienos ir langai įgilinti. Daugybė stoglangių prisotina patalpas saulės šviesos net apniukusiomis dienomis, o persidengiančios konstrukcijos suteikia interjerui struktūriškumo, rimties, modernaus solidumo. Įdomi detalė – pertvaros ne iki pat lubų: dėl jų lubų elementai tarsi išsirikiuoja sluoksniais ir sukuria sustiprintą perspektyvos iliuziją.

Interjere vyrauja balta spalva.

Būstą galima vadinti kiek steriliu, nes dėmesio neblaško daiktų gausa,

smulkmeniškas dekoratyvumas, tačiau spalvingi akcentai ar plokštumos leidžia įsivaizduoti kasdienį šeimos gyvenimą. Grindys išlietos iš betono, reikalaujančio itin mažai priežiūros, o daugelis sienų dengtos baldinėmis plokštėmis, kurios yra kur kas mažiau teplios nei dažytos sienos. Daugelis daiktų suslėpti korpusiniuose balduose. Svetima akis jų neatpažįsta, nes durelės susilieja su ta pačia plokšte dengtomis pertvaromis. Daug kur panaudota mėlyna spalva tampa žvilgsnį traukiančiu akcentu. Svetainėje suformuota tamsiai mėlyna žema plytų siena su minkštasuoliu bei šalia esančia krosnele tampa aukšto epicentru.

Priešais ją – mėlynas fotelis, tų pačių atspalvių pufas – staliukas bei sofa, o aplink masyvų medinį stalą išrikiuotos gaiviai žydros, modernios stilistikos kėdės, prie kurių spalviškai priderinti trys dideli kabamųjų šviestuvų gaubtai. Žalsvai mėlyna spalva atsikartoja ir viename iš vonios kambarių, o štai kitas vonios kambarys – net ir jo lubos – išdažytas ir vietomis išklijuotas plytelėmis itin sodriai, itin skaisčiai geltonai, o baldai priderinti prie to paties tono.

Vienas pagrindinių šio šeimos namo požymių – darna su kraštovaizdžiu. Tiek prie vietovės pritaikytas pastatas, tiek harmoningą gyvenimo būdą atspindintis jo interjeras perteikia gyventojų siekį gyventi ne tik gražiai ir protingai, tačiau ir saikingai, atsižvelgiant į supančią aplinką.

2018: 3 (106) I 31

Langas į ežerą Projekto autoriai: Yh2. Vieta: Kvebekas, Kanada. Įgyvendinta: 2017 m. Plotas: 140 m2 Nuotraukos: Francis Pelletier. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

32 I 2018: 3 (106)

ARCHITEKTŪRA

i

Kiekvienas miesto gyventojas atšilus orams norėtų turėti vietą gamtoje, į kurią galėtų pabėgti ir jaustis komfortiškai, tačiau ne visi gali pasigirti tokiomis erdvėmis kaip šio vasarnamio šeimininkai Kanadoje. Smailiastogis kotedžas, subtiliai dengtas viena apdailos medžiaga – baltuoju kedru, darniai susilieja su gamta ir kartu perteikia modernią stilistiką, minimalistines formas. Taip architektūra tarsi suteikia gamtai pirmaplanį vaidmenį, o pati ramiai įsikomponuoja į apylinkes.

Pilkšvos medienos lentomis apkaltas fasadas ir stogas suformuoja didžiulę struktūrą, kurioje esminiais elementais tampa vertikalūs, aukščio suteikiantys langai

2018: 3 (106) I 33

juodais rėmais. Pagrindinė svetainės dalis yra per du aukštus – taip erdvus laisvalaikio kambarys įsileidžia daugybę šviesos, o pro milžinišką langą per visą sieną galima matyti didžiulį gamtos paveikslą – ežerą ir žaliuojančią pakrantę bei medžius, kurie papildo interjerą sodriu koloritu, švelnėjančiu artėjant vėlyvam rudeniui.

Interjere vyrauja baltas fonas, šviesi mediena ir tamsi tekstilė bei kiti grafiškumo suteikiantys elementai. Įdomumo, taip pat ritmiškumo suteikia sienų bei stogo konstrukcijos ir jas jungianti smulkių sijų eilė.

Nestandartiniu sprendimu tapo šviesios medienos virtuvės baldai, tarsi perveriantys perdangą ir prasitęsiantys antrame aukšte kaip darbo zonos atitvaros ar baldų karkasai.

Toks interjero elementas ne tik pabrėžia vertikalias plokštumas, bet ir išryškina perdangos plotį.

Akivaizdu, jog viduje vyrauja minimalizmo ideologija, nes tik

34 I 2018: 3 (106)

keletas suformuotų nišų demonstruoja smulkius daiktus, kaip antai knygas ar keramiką, o patys baldai atskleidžia puoselėjamas išgrynintas formas, saikingus tekstūrų derinius bei vienspalviškumą. Švarūs paviršiai tarsi perduoda švarių minčių siekį, tačiau namas anaiptol neatrodo nejaukus. Šilto medaus atspalvio mediena įlieja į aplinką harmonijos, balta matinė spalva sugeria šviesą, o tamsūs langų rėmai, valgomojo stalo kojos bei kampinės sofos gobelenas tarytum suteikia solidaus, stabilaus svarumo. Pilkšvas kilimas atrodo lyg mirguliuojantys šviesos ir tamsos šešėliai. Jie suteikia papildomos faktūros bendrai kambario kompozicijai. Lakoniški šviestuvai – lyg ore kybančios geometrinės formos – skirti funkcijai atlikti, o ne papuošti.

Pagrindinis patalpas pagyvinantis dekoro elementas – tai dinamiškas vaizdas už lango, o vakarais, kai sutemsta ir gamtos panorama nebedžiugina, namo šerdimi tampa

židinys, įsitaisęs priešais kampinę sofą, – televizoriui čia vietos nėra, nes siekiama pabėgti nuo informacinio triukšmo.

Nepaisant to, jog šis namas – daugiau vasaros prieglobstis, norėta patogiai jaustis didelėje kompanijoje, taigi pastatytas didžiulis aštuonvietis valgomojo stalas, taip pat įrengta erdvi virtuvė su baru.

Taip maisto gaminimas tampa itin patogiu procesu, prie kurio gali prisijungti daugiau žmonių ir puoselėti bendradarbiavimą. Didžiulė kampinė sofa leidžia suburti visus draugijon ne tik lauke, tačiau ir svetainėje.

Namo šeimininkų pageidavimas – ne tik ramiam poilsiui vienumoje, bet ir gausiai šurmulingai kompanijai tinkantis vasarnamis. Antrasis aukštas užima ne visą pirmojo lygmens plotą. Durys į jį ir laiptinė tapo atskira namo dalimi. Šitaip nuo garso izoliuotos laisvalaikio ir darbo bei poilsio patalpos leidžia džiaugtis ramybe visose namo dalyse. Virš virtuvės esančioje darbo zonoje yra rašomasis stalas, kelios lentynos, sofa bei žurnalinis staliukas – čia galima ne tik patogiai dirbti, bet ir, atsitraukus nuo kitų, paskaityti knygą ar stebėti verdantį gyvenimą apačioje, svetainėje.

Name galima apnakvindinti iki 12 žmonių – keturi gali miegoti svetainėje, yra du miegamieji su dvigulėmis lovomis pirmame aukšte

bei bendra patalpa su keturiomis miegojimo vietomis antrajame aukšte. Miegamuosiuose ypač aiškiai atsiskleidžia minimalizmo koncepcija, nes čia, be lovų, yra tik po drabužinę, o pagrindiniu kambarių akcentu išlieka tos pačios sienų konstrukcijos, kurios suformuoja nedidukes lentynėles smulkmenoms pasidėti. Daugiau šalia baltarėmių lovų baldų nėra, nes norima, jog poilsio neblaškytų jokios bereikalingos detalės, tekstūros, interjero elementai ar net spalvos. Antrojo aukšto kambaryje, kuriame įrengtos keturios miegojimo vietos, nėra net drabužinės – tiesiog po kiekvienos vienvietės lovos mediniu karkasu pakišti stalčiai, primenantys patalynės dėžes, į kurias galima įsimesti keletą daiktų. Idėja tokia, jog viskas, ko reikia, – matyti pro langus, o jei norisi kažko tikro, skatinamas bedaiktis bendravimas, nes į šį vasarnamį ir atvykstama norint pasprukti nuo visa ko pertekusio miesto gyvenimo, todėl detalių buvo vengta.

Priešais didįjį langą į ežerą įrengta siaurutė terasa: ji atsirado įgilinus fasadinį langą. Dėl to vasaros saulė neplieskia pro stiklą, o terasa turi šiokią tokią stogo uždangą lyjant.

Terasos grindinys išklotas storomis lentelėmis tam, kad drėgmė grioveliais nutekėtų žemyn. Galima įsivaizduoti, kaip gera čia sėdėti ir tiesiog žiūrėti į tyvuliuojantį ežerą...

2018: 3 (106) I 35

Architektūros konkursas RIBA vertina ne tik miesto, bet ir gamtos architektūrą. Visišką privatumą bei unikalią patirtį siūlantis dviaukštis namas, įsitaisęs seno ąžuolo viršūnėje, atvykėliams leidžia susilieti su gamta, pabėgti nuo civilizacijos ir grožėtis natūralumu miško apsuptyje. Siekiant sukurti kuo malonesnę aplinką, namelio viduje galima rasti visa, prie ko esame pripratę kasdieniame gyvenime, o interjerą galima pavadinti netgi savotiškai prabangiu. Tokios viešnagės kaina nakčiai kainuoja nuo 390 svarų.

Ilgaamžės, tvarios apdailos medžiagos, suderintos su prašmatniais interjero elementais ir jaukia užmiesčio namelio atmosfera, žadina malonias emocijas ir suteikia didžiulį komfortą. Nepaisant 12 m aukščio, pagrindinė pramoga čia nėra gėrėjimasis panorama, veikiau jau vandens procedūros. Bendrojoje patalpoje, prie lango, stovi didžiulė varinė vonia, šalia įsitaisęs fotelis.

Centrinė patalpos ašis – židinys.

Terasoje stebina sūkurinė vonia, skirta karštoms SPA procedūroms, kuriomis galima džiaugtis net vėsiu oru, o šaltuoju sezonu visada galima rinktis čia pat, tarp medžių šakų, įrengtą sauną, o atgaivai – balkone įtaisytą šaltą lietaus dušą.

Itin kokybiški ir prabangūs santechnikos prietaisai tampa blizgiais interjero akcentais, nes visa kita –

Viešnagė ąžuolo glėbyje Projekto autoriai: Brownlie Ernst and Marks (Keith Brownlie, Christianas Ernstas, Jamesas Marksas) Vieta: Holdičas (Holditch), Jungtinė Karalystė Įgyvendinta: 2017 m.

Plotas: 35 m2 Nuotraukos: Sandy Steele-Perkins Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

36 I 2018: 3 (106)

ARCHITEKTŪRA

i

pagaminta iš medžio. Bendrą vaizdą paįvairina nebent skirtingai pritaikyta mediena, pavyzdžiui, fasado sienas dengiančios skaldytos malkos suteikia paviršiui mirguliavimo įspūdį ir padeda pastatui dar labiau užsimaskuoti. Medienos plokštelės dengia plokštumas lyg žuvies žvynai.

Liauni neskaldyti rąstai vietomis atlieka tai dekoro, tai techninę funkciją, o skirtingos lentų klojimo kryptys leidžia suformuoti įdomesnį medienos tekstūros piešinį fasade.

Vyrauja kieti paviršiai, tačiau bendras vaizdas išlieka jaukus. Dėl tos pačios priežasties itin išryškėja poilsio zona – erdvi dvigulė lova, užklota minkštu kailiu. Pro virš jos esantį langą smagu skaičiuoti žvaigždes prieš užmiegant ar gėrėtis lapų mirgėjimu. Kadangi teritorija itin atoki, langų nedengia jokios užuolaidos. Šitaip suteikiama galimybė grožėtis bei stebėti laukinį gyvenimą ir pasijusti jo dalimi. Ne veltui estetiškai bei įdomiai pateiktas nedidelis statinys konkurse sukėlė daugiau susidomėjimo nei mūriniai, didžiulio ploto bei sudėtingų konstrukcijų miesto pastatai. Ko gero, ne vienam kartais norisi ištrūkti iš miesto ir pabėgti nuo jo keliamo triukšmo ten, kur patogu ir ramu...

2018: 3 (106) I 37

Namelis medyje Projekto autorius: NCDA (NC Design & Architecture) Vieta: Honkongas, Kinija ÄŽgyvendinta: 2017 m.

Plotas: 34 m2 Nuotraukos: Denniso Lo Tekstas: Lauros VanagaitÄ—s

38 I 2018: 3 (106)

INTERJERAS i

Žaismingą „Namelio medyje“ pavadinimą įgijęs projektas išsiskiria unikalia koncepcija tiek suplanavimo, tiek dizaino atžvilgiu. Jį kūrusi Honkongo bendrovė NC Design & Architecture didelį dėmesį skyrė funkcionalumui. Tai buvo pagrindinis kriterijus kuriant šio namo dizainą. Pati projekto idėja kilo siekiant susieti pastatą su unikalia miško aplinka. Modernaus stiliaus name dideli langai vizualiai išplečia erdvę, leidžia patirti gamtos artumą, ramybę ir įsileidžia daug šviesos – būtent tai leidžia gyventojams pasijusti laukiamiems.

Interjere stengtasi išvengti įvairių pertvarų, nes jos tik sumažintų erdvę ir viską užgožtų. Siekiant išlaikyti bendruomeniškumo jausmą namuose, svetainė sujungta su virtuve bei valgomuoju. Namelio medyje idėja reiškia, jog tai yra erdvė, kurioje visi drauge leidžia laiką, užsiima įvairia veikla. Rezidencija tapo vieta, kurioje susitinka ne tik norintieji pabendrauti, bet ir pasprukti iš miesto. Tai – tvaraus dizaino pavyzdys, iliustruojantis aplinkosaugos svarbą.

Šis projektas dizaineriams buvo tikras iššūkis. Dažniausiai butuose pasitaikantis interjero modelis – miegamasis, svetainė, virtuvė su valgomojo zona bei vonios kambarys, tačiau viskam suprojektuoti 34 m2 plote prireikė kūrybinio įkvėpimo.

Pašalinus vidinę būsto pertvarą, atsivėrė erdvė. Joje lengviau sukurti interjerą, pritaikytą patogiai gyventi ir smagiai leisti laiką su bičiuliais.

Taip pat išsiplėtė virtuvės zona.

Kopėčios, skirtos užlipti į 1,2 m aukščio miegamąjį, tampa žaismingu akcentu. Miegamajame kambaryje naudojama mediena išlaiko interjero koncepcijos svarbą ir suteikia šilumos. Skandinaviško stiliaus baldai sukuria modernumo pojūtį, kuris yra būtinas šiandieninio dizaino pasaulyje. Pagrindinė interjere vyraujanti mėlyna spalva puikiai dera prie namo aplinkos. Ji suteikia ramybės ir jaukumo pojūtį. Šis projektas – puikus pavyzdys, kaip galima suderinti funkcionalumą, modernų dizainą ir kartu išlaikyti ryšį su gamta, kuri buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis kuriant namelį medyje.

2018: 3 (106) I 39

i

Interjeras

Minimalizmas Berlyne Berlyne, Prenzlauer Berg rajone, stovintis modernus namas išsiskiria unikalia dizaino koncepcija.

Asketiškas industrinis stilius sukuria provokuojantį įvaizdį ir dažniau pasirenkamas projektuojat loftų interjerus.

Tačiau šis namas išsiskiria ne tik tuo. Specialiai jam pagaminti išskirtinio dizaino Loft Kolasinski daiktai: lova, stalas, viryklė, stendas ir pakabai. Be viso to, čia naudojami unikalūs baldai, šviestuvai ir 1950–1960 m. Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje išausti kilimai. Sienas puošia originalus lenkų menininko Stanisławo Dawskio grafikos darbas, sukurtas 1950-aisiais, ir Brazilijos dailininkės Aecio Sarti tapybos kūriniai.

Projekto autoriams buvo patikėta ne tik įrengti patalpas, suprojektuoti ir pagaminti baldus, bet ir sukurti ant stogo esančios terasos ir sodo dizainą. Viskas sukurta taip, jog sudarytų visumą, atspindėtų šiuolaikišką stilių, perteikiantį ir išryškinantį viską, kas kituose stiliuose slepiama.

Neutralūs tonai, tekstūros sujungia interjerą bei eksterjerą ir sukuria ramybės jausmą. Taip išvengiama didelio kontrasto tarp vidaus ir išorės. Industrinis stilius artimas skandinaviškam bei minimalistiniam stiliams. Jis tarsi perkelia miestą į namų aplinką. Nuotaiką sušvelnina meno kūriniai, išraiškingos medžio tekstūros. Valgomojo erdvėje esantys baldai suteikia tam tikros šilumos, natūralumo. Lino audiniai, medžiagos padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp griežtumo bei perdėto švelnumo. Stiklas, atskiriantis laiptus nuo svetainės, virtuvės zonos, šiame projekte tampa namų architektūros

40 I 2018: 3 (106)

Projekto autorius: Loft Kolasinski Vieta: Berlynas, Vokietija Įgyvendinta: 2017 m.

Plotas: 155 m2 Nuotraukos: Karolinos Bąk Tekstas: Lauros Vanagaitės

DIZAINO KELIONÄ–S

i

2018: 3 (106) I 41

elementu, funkcionalia ir dekoratyvia detale, puikiai padedančia sustiprinti estetikos pojūtį.

Kaip ir kitose erdvėse, svetainėje stengtasi sukurti minimalų stilių naudojant unikalaus dizaino baldus.

Balta spalva vizualiai išplečia erdvę.

Svetainėje parinkta žalia spalva raminamai veikia, išlaisvina sielą, padeda atsikratyti slogių minčių, suteikia ramybės jausmą. Šią spalvą galima įvardinti kaip harmonijos, ramybės ir atsinaujinimo simbolį.

Ji patalpoms suteikia gyvybės.

Taip išvengiama monotonijos, kuri paverstų šį unikalų interjerą nuobodžiu. Žalia spalva puikiai tinka svetainei, nes šiame kambaryje praleidžiame daug laiko po darbo.

Apskritai stiprų emocinį poveikį sukeliančią spalvų gamą reikia rinktis ypač atsakingai.

Miegamajame stovi unikalūs baldai. Kambariui šilumos suteikia medinis lovos korpusas. Daugumai atrodytų, jog cemento intarpai miegamajame yra prastas pasirinkimas, bet šiuo atveju jis puikiai perteikia koncepciją, jog industriniai elementai gali atrodyti subtiliai ir sukurti jaukų bei modernų interjerą.

Privataus namo erdvėse vamzdžiai atviri – tokie dažniau matomi visuomeniniuose projektuose.

Jie suteikia interjerui tam tikro charakterio ir tampa stilingomis, išskirtinėmis namų dekoracijomis.

Lubose panaudotos detalės suteikia interjerui savitumo. Miegamojo erdvėje jos puikiai dera su šviestuvais. Griežtą stilių sušvelnina lino audiniai, medžio tekstūros, balti, minimalistinio stiliaus šviestuvai.

Peržvelgus visas namo erdves, daugumai kyla klausimas, koks turėtų būti sodo dizainas? Šioje zonoje dėmesį patraukia neįprastų formų baldai. Organiškas jų linijos tarsi susijungia su lauko aplinka, gamta. Balduose panaudotos cemento detalės atkartoja namo interjero elementus. Iš natūralaus pluoštinio cemento pagamintas Willy Guhl krėslas tarsi reprezentuoja visą projektą bei jo koncepciją – siekį išlaikyti pusiausvyrą tarp griežtumo ir lengvumo. Šis Šveicarijoje sukurtas krėslas įvardijamas kaip vienas gražiausių modernių sodo baldų dizaino elementų XX a.

Be visų paminėtų akcentų, negalima užmiršti to, kas sukuria tikrą jaukumą, – dekoro detalių.

Valgomąjį puošia autentiški tradiciniai lenkų keramikos molio indai ir puodai, kuriuos liečiant juntama istorijos dvasia. Interjere naudojamas molis, cementas ir medis padeda sukurti tikrų, nesumeluotų namų interpretaciją. Šios medžiagos naudojamos ilgą laiką. Jose regimas netobulumo atspindys padeda mums jaukiai jaustis. Tai parodo, jog viskas buvo kurta su atsidavimu.

Funkcionalus dizainas – esminis šio projekto kriterijus. Paslėptos drabužinės, spintos yra svarbi minimalistinio dizaino sudedamoji. Visas erdves jungia vientisas industrinis stilius. Jį papildo natūralių medžiagų akcentai, organiškos formos, padedančios nepamiršti autentiško dizaino sąvokos.

Dizaino studijos Loft Kolasinski projektas atspindi Berlyno modernumą, kuris sustiprinamas pritaikant unikalius sprendimus.

Butas Sophie & Fred, žaismingai pavadintas savininkų – jaunos poros – vardais, patraukia dėmesį savo stilistika bei išskirtinėmis langų konstrukcijomis, kurių formos perteikia lofto atmosferą. Darbams vadovavo prancūzų interjero dizaino studijos Batiik vadovė Joanna Pera. Šis projektas galėtų būti apibūdinamas kaip dviejų aukštų padalijimas, transformuojantis visą plotą į unikalų būstą. Išskirtiniai interjero elementai, būdingi lofto tipo butams, – aukštos lubos bei atsiveriančios erdvės. Laiptai ir santūri spalvų dermė sukūrė bendrą stilistiką, o dėl funkcinių sprendimų butas tapo ne tik žavus bei originalus, bet ir ergonomiškas bei išmanus.

Erdvės buvo suprojektuotos jaunai porai, todėl esminė šio lofto ypatybė turėjo būti patogumas, išsklaidantis kasdienę rutiną, tačiau išliekantis vizualiai patrauklus. Funkcionalumas reikalauja, kad būste būtų galima viską atlikti lengvai ir greitai, nes moderniai gyvenantys žmonės vis mažiau laiko skiria ruošos darbams, nors namuose neretai praleidžia daugiau laiko.

Loftai išsiskiria erdviomis patalpomis bei aukštomis lubomis.

Dauguma susidarę įspūdį, kad tai grubus ir šaltas stilius. Tačiau, parinkus šviesius tonus bei tinkamas tekstūras, galima sukurti labai jaukią, išskirtinę erdvę, kurioje būtų jaučiamas lengvumas bei atgaiva. Šiam stiliui būdingos savitos detalės, pavyzdžiui, apnuoginti ventiliacijos vamzdžiai. Nudažyti jie tampa moderniu akcentu, suteikia interjerui naują įvaizdį ir skulptūriškumą.

Vienas įdomesnių sprendimų – vengti drastiškos juodos spalvos.

Prancūziškas loftas 44 I 2018: 3 (106)

Projekto autorius: Batiik Vieta: Paryžius, Prancūzija Įgyvendinta: 2016 m.

Plotas: 89 m2 Nuotraukos: Bertrand’o Fompeyrine Tekstas: Lauros Vanagaitės

Interjeras i

Ja dekoruoti langų rėmai, balkono durys, tačiau kitur stengtasi apsieiti be jos. Dėl to viskas tampa stabilu, kompozicijos ramios, o išskirtiniai juodi elementai įgyja didesnę prasmę ir suteikia apibrėžtumo.

Atsižvelgus į užsakovų norą, išlaikytas bendruomeniškumo pojūtis. Norint išvengti pertvarų, tarp virtuvės bei svetainės pašalintos sienos. Taip atsirado bendra erdvė, padedanti sutvirtinti bute esančių žmonių ryšį.

Pirmajame lofto aukšte daugiausia naudojama balta spalva, tad išsaugomas lengvumo pojūtis, o šilumos suteikia gausiai naudojama mediena. Tai padeda išlaikyti šviesių, jaukių namų koncepciją.

Antrame aukšte sukurta skaitymo erdvė ir miegamojo zona. Jos nėra atskirtos, todėl visa, kas vyksta apačioje, galima matyti. Projekto autoriai siekė, jog gyventojai namuose galėtų išlaikyti ryšį net ir būdami skirtingose patalpose. Nors lofto

miegamieji dažnai apibūdinami kaip maži, daugumai jų netrūksta ypatingos ir išskirtinės architektūros detalių bei originalių konstrukcijų. Čia miegamasis tapo pasteline karalyste, kurioje įdomiai panaudota dažymo technika įstrižai padalija plokštumas į dvi dalis.

Pro langus atsiveriantis įspūdingas gamtovaizdis sukuria laisvumo pojūtį. Interjere naudojamas medis sušildo aplinką. Balta spalva padeda sukurti erdvumo pojūtį ir atitrūkti nuo kasdienės miesto rutinos, suteikti namams taip norimos tylos, ramybės bei paprastumo jausmą.

Stumdomosios durys, spintelės – puikus pasirinkimas projektuojant mažą erdvę. Atsikartojantys raštai ant spintos durų, panašių formų langai, spintelės tampa šio buto dekoro elementu, padedančiu išlaikyti stilistinį vientisumą.

Namai neįsivaizduojami be įvairių akcentų. Kadangi užsakovai – jauna pora, erdvė dekoruota žaismingais

2018: 3 (106) I 45

elementais: spalvotomis pagalvėmis, augalais, muzikos instrumentais, pianinu, mados akcentais, žaislais. Skirtingų raštų deriniai yra neatsiejami nuo dailios aplinkos.

Raštai turi būti parenkami atsakingai, stengiantis neapkrauti erdvės.

Svarbų vaidmenį valgomojo zonoje atlieka šviestuvai. Jų dizainas glaudžiai susijęs su medžiu bei būste panaudotomis medžiagomis.

Interjero konceptas atspindi prancūziško gyvenimo elegancijos, žaismingumo ir gamtos laisvumo bei gaivumo sąveiką. Patalpos suteikia laisvės ir kviečia mėgautis akimirka. Čia naudojama tik rausva spalva: ja dekoruotos spintos durys.

Taip namuose sukuriama šviežia ir maloni atmosfera. Rožinė spalva suteikia raminantį, kiek romantizuojantį pojūtį. Šiame būste naudojami baldai turi savito žavesio. Jų stiliui būdingas tiek skandinaviškas santūrumas,

46 I 2018: 3 (106)

tiek prancūziška estetika. Interjere puikiai derančios medžio detalės padeda išsaugoti vientisą stilių.

Labiausiai dėmesį patraukia svetainėje esanti knygų lentyna – jos dizainas tampa pagrindiniu erdvės akcentu. Lininiai audiniai, tekstūros suteikia aplinkai šilumos ir leidžia išvengti tipinio lofto šaltumo.

Vidaus erdvės atskirtos stiklu, mat jis suteikia lengvumo. Taip sukuriamas savotiškas kontrastas tarp šalto, grubaus lofto dizaino bei lengvo, blizgaus, skaidraus stiklo.

Tai – švaros simbolis bei lengvumo suteikianti detalė, puikiai atskirianti antrą aukštą nuo pirmojo.

Studijos Batiik suprojektuotas loftas tapo šviesia, dinamiška ir įdomia šiuolaikine erdve jaunai porai.

Interjero bei eksterjero santykis reprezentuoja šiandieninį gyvenimo ritmą, kuriame turime atrasti pusiausvyrą tarp asmeninio gyvenimo, saviugdos, poilsio ir darbo.

2018: 3 (106) I 47

Kitos realybės jausmas viešbutyje

„Palanga SPA Life Balance Hotel“ Projekto autorius: Donatas Rakauskas Vieta: Palanga, Lietuva Įgyvendinta: 2003 ir 2013 m.

Nuotraukos: Palanga Spa Life Balance Hotel Tekstas: Kristinos Noreikienės

Ramioje Birutės alėjoje, Palangoje, vienas šalia kito stūkso du įspūdingi šeimai priklausančio penkių plius žvaigždučių viešbučio „Palanga SPA Life Balance Hotel“ korpusai – Luxury ir Design. Palangiškio architekto Donato Rakausko suprojektuotas Luxury korpusas iškilo prieš 15 metų – 2003-iaisiais, na, o prabėgus dešimčiai metų, 2013-aisiais, šalia pirmojo atsirado ir antrasis – Design – korpusas, pribloškiantis prabanga ir ypatingu dėmesiu detalėms.

48 I 2018: 3 (106)

Dizaino kelionės i Geriausias Rytų Europos SPA viešbutis „Palanga SPA Life Balance Hotel“ viešbutis įkurtas pušų apsuptyje, vos 50 metrų nuo jūros kranto ir Palangos botanikos parko. Projekto autorius – Donatas Rakauskas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Palangoje. Kaip sako pats architektas, labiausiai jam patinka kurti būtent Palangoje, kur pažįsta kiekvieną užkampį. Per daugiau nei 24-erius darbo metus architektas suprojektavo apie 50 pastatų, kurių didelė dalis sulaukė ypatingo dėmesio, buvo įvertinti apdovanojimais ir premijomis. Birutės alėjoje, Palangoje, D. Rakauskas yra suprojektavęs net 7 išskirtinio dizaino pastatus. Unikalaus dizaino „Palanga SPA Life Balance“ – vienas žymiausių jo kūrinių, kuris „World Spa and Wellness Awards 2018“ konkurse išrinktas geriausiu Rytų Europos SPA viešbučiu. Reikia pažymėti, kad architektui teko išties nelengva užduotis, nes apartamentai turėjo atsirasti į kultūros paveldą įtrauktoje vietoje, todėl viešbučio pastatas (-ai) privalėjo atitikti daugybę įvairių reikalavimų ir normatyvų.

Viešbutį sudarantys korpusai Luxury ir Design architektūriškai ir stilistiškai yra išties panašūs ir kuria harmoningą bendrą vaizdą. Tačiau, vos įžengus pro duris, į akis išsyk krinta skirtumai. Juos įvertinę, svečiai renkasi poilsį viename ar kitame pastate. „Palanga SPA Luxury“ „Palanga SPA Luxury“ išsiskiria nevaržančia prabanga ir jaukia elegancija. Pro didelius panoraminius langus besistiebiančios pušys, kurias net galima paliesti ranka, susilieja su interjere vyraujančiu brazilišku riešutmedžiu ir paverčia viešbutį tikra natūralumo ir ramybės oaze.

Anot architekto, kiekvienas jo kuriamas pastatas yra neatsiejama jį

2018: 3 (106) I 49

muzikinius vakarus, kuriuos kartais netikėtai surengia talentingiausi restorano svečiai. „Palanga SPA Design“ Design korpusas išsiskiria pirmiausia tuo, kad tai vienintelis pasaulyje viešbutis, kurio grindys pasvirusios 5 proc. Kaip sako viešbučio svečiai, toks architekto Donato Rakausko sprendimas suteikia neįprastą „kitos realybės“ jausmą. Svarbu paminėti, jog baldai ir kiti interjero akcentai buvo gaminami pagal specialų užsakymą, atsižvelgiant į šį nuolydį.

Design korpuso interjeras visiškai pateisina ir atliepia jo pavadinimą, mat čia ypač daug dėmesio skirta moderniems dizaino sprendimams.

Viešbučio lauko, vestibiulio ir SPA baldus sukūrė žymūs Italijos meistrai: dizainerė Paolos Lenti ir bendrovė „Baxter“. Išskirtiniai vestibiulio

supančios aplinkos dalis, turi organiškai į ją įsilieti, maža to – tapti savotišku konkrečios vietos ženklu.

Svečiams pasirinkti siūloma iš 6 kategorijų kambarių, iš kurių atsiveria kvapą gniaužiantys jūros bei pušyno vaizdai. „Palanga SPA Luxury“ svetingai sutinka ir šeimas su vaikais. Atsižvelgus į šeimos poreikius, atskirame kotedže įrengti trijų kambarių apartamentai. „Palanga SPA Life Balance Hotel“ Luxury korpuse įkurtas jaukus restoranas. Erdvios restorano bei banketinės salės iš viso talpina 120 žmonių, tačiau šiltuoju metų laiku svečiai mėgaujasi artimųjų kompanija tiesiai po žvaigždėmis – nuostabioje viešbučio lauko terasoje pušų apsuptyje. Siekiant sukurti lengvą kurorto atmosferą, restorano interjeras dekoruotas natūralia tiko mediena ir egzotiškais augalais.

Salėje pagarbiai stūkso fortepijonas, bylojantis apie čia vykstančius

50 I 2018: 3 (106)

„Medical SPA & Wellness“ centras Išskirtiniu dėmesiu medžiagoms ir kokybei pasižymi ir viešbutyje įrengtas „Medical SPA & Wellness“ centras, kuriame lankytojai gali mėgautis keturių rūšių pirtimis, keliais lauko ir vidaus baseinais, mineralinio vandens ir daugybe kitų sveikatinimo, jėgų grąžinimo bei grožio puoselėjimo procedūrų. Kaip gražiai sako architektas D. Rakauskas, savo projektams įgyvendinti jis parenka tokias medžiagas, kurios leistų pastatui senti, kurių nereikėtų keisti, maža to – kurios su laiku suteiktų jam dar daugiau vertės.

Būtent unikalus architektūrinis sumanymas ir ypatingas dėmesys detalėms daro šį statinį vienu ryškiausių ir subtiliausių šiuolaikinės Lietuvos architektūros pavyzdžių bei viena didžiausių Palangos miesto puošmenų. www.palangahotel.lt

akcentai – tai italų gamintojo „Catellani & Smith“ šviestuvai. Originalūs laiptų turėklai, išpuošti vario gėlėmis, – Lietuvos kalvystės menininkų kūriniai.

Design korpusas ne tik prabanga lenkia pirmąjį – daug sudėtingesnė ir pastato architektūra: suprojektuotas ne vienas išlenktas tūris, o du persislenkantys pastato sparnai su pagrindiniu įėjimu tarp jų. Kaip ir pirmajame, šiame pastate kontrastuoja aštrūs kampai ir glotnios formos, švelnios linijos. Dėmesio verta ir pastato sklypą juosianti tvora, pagaminta iš metalo juostų.

Viešbučio statybai panaudotos tik natūralios aukščiausios kokybės medžiagos: marmuras iš Graikijos salos Tasos (Thasos) – balčiausia gamtoje randama medžiaga, taip pat norvegiškas kvarcitas, alyvmedžio ir kedro mediena, autentiški persiški kilimai, daug varinių interjero detalių.

2018: 3 (106) I 51

i

DIZAINO KELIONĖS

Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, duris svečiams atveria įspūdingas penkių žvaigždučių viešbutis „Pacai“. Tai pirmasis viešbutis Lietuvoje, įkurtas buvusiuose didikų rūmuose – Pacų rezidencijoje. Be to, tai vienintelis viešbutis Baltijos šalyse, priklausantis tarptautinei „Design Hotels“ grupei.

Projekto architektas – Saulius Mikštas, interjerą kūrė dizaino studija „Yes Design“. Restauracijos procesu rūpinosi „Archeodomus“, generalinė rangovė – UAB „Conresta“. Lauko baldus tiekė UAB „Vadasiga“, metalo ir marmuro staliukų gamyba bei marmuro, kaip žaliavos, tiekimu rūpinosi UAB „Arsenalas“, o visų kambarių, restorano, SPA zonos montuojamaisiais ir laisvai pastatomais baldais, jų atgabenimu, gamyba, montavimu ir kt. užsiėmė „IDN Contract“ grupė. Apie iššūkius, darbo specifiką įrengiant tokio tipo viešbutį bei apie įkvepiančius objekto išskirtinumus pasakoja „IDN Contract“ grupės vadovas Fulvio Cancelli.

Tekstas: Kristinos Noreikienės

52 I 2018: 3 (106)

Vilniaus senamiestyje duris svečiams atvers „Pacų“ viešbutis Šiek tiek Pacų rūmų istorijos faktų Rūmų istorija siekia XV a. pabaigą, kai šiuos pastatus valdė didikai Astikai. Tačiau, kai Grigas Astikas buvo apkaltintas tėvynės išdavimu ir nukirsdintas Vilniaus rotušėje, pastatus konfiskavo karalius Steponas Batoras.

XVI a. šioje vietoje stovėjo du pastatai, iš kurių vienas priklausė didikams Sluškoms, vėliau – kanauninkui Ambroziejui Beinartui.

XVII a., po karo su Maskva, apgriautus pastatus įsigijo LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Jis juos sujungė į prašmatnius rūmus.

XVIII a. pab.–XIX a. pr. antrame rūmų aukšte buvo apsistoję didikai Tyzenhauzai, aukšti carinės valdžios pareigūnai. Rūmuose gyvendavo į Lietuvą atvykstantys karaliai ir valstybių vadovai: Rusijos caras Petras I, Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas.

Pirmame rūmų aukšte buvo įsikūrę įvairūs amatininkai, pirkliai ir prekeiviai.

Net keletą amžių šie barokiniai rūmai buvo viena didžiausių Vilniaus puošmenų. Juos restauravo ir dekoravo tie patys italų architektai, dailininkai ir skulptoriai, kurie sukūrė baroko architektūros perlais vadinamus Vilniaus Šv.

Petro ir Povilo bažnyčią bei Pažaislio vienuolyną Kaune: architektas Giovanni Batista Frediani, skulptorius Giovanni Pietro Perti bei tapytojas Michelangelo Palloni.

XVIII a. viduryje kilę gaisrai smarkiai apgadino Pacų rūmus, tačiau Liudvikas Pacas juos rekonstravo, ir apie 1812 m. rūmai įgavo klasicistinį pavidalą. L. Pacas buvo paskutinis rūmus valdęs Pacų palikuonis. Kadangi jis buvo prisidėjęs prie 1831 m. sukilimo

ir pabėgo į Ameriką, jo valdytus pastatus perėmė carinė valdžia. Po to ilgą laiką pastatai buvo niokojami...

Rūmų atgimimas – viešbutis „Pacai“ Netrukus Pacų rūmai atgims naujam gyvenimui tam, kad vėl taptų Vilniaus traukos centru ir, žinoma, puošmena. Miesto gyventojai bei svečiai čia galės apsistoti 104-iuose prabangiuose kambariuose ir apartamentuose, apsilankyti dviejuose restoranuose, mėgautis SPA, erdviu kiemu, kur vyks įvairūs renginiai, taip pat naudotis 120-ies vietų konferencijų sale. Pirmame pastato aukšte veiks gintaro bei prabangos prekių parduotuvės. Įrengiant šį unikalų objektą, daug prisidėjo Lietuvoje gyvenančio ir dirbančio italo Fulvio Cancelli vadovaujama „IDN Contract“ grupė, teikianti interjero projektavimo, prekybos baldais bei statybinės rangos ir priežiūros paslaugas. „IDN Contract“ gali pasigirti kelių dešimtmečių patirtimi, įrengiant pačius sudėtingiausius viešojo sektoriaus objektus įvairiuose Rytų ir Vakarų Europos miestuose: Maskvoje, Baden Badene, Briuselyje, Londone ir kt.

Gražu, kad iš Italijos kilusių didikų Pacų paveldą rekonstruoti padėjo italo valdoma įmonė. Pats F. Cancelli puikiai žino ne tik Pacų šeimos, bet ir jų patekimo į Lietuvą istoriją. „Mokykloje teko mokytis, kad Pacai, gyvendami Florencijoje, bandė perimti valdžią iš įtakingųjų Medičių. To padaryti jiems nepavyko, ir Pacų šeima buvo priversta bėgti iš Italijos.

Istorijos šaltiniai byloja, kad tąkart Pacai pasi-

traukė į Olandiją, ir būtent iš čia Pacų palikuonys atsikėlė į Lietuvą ir įsigijo šiuos rūmus. Kai rekonstrukcijos metu buvo atidengtas tikrasis, anuometinis, sienų grožis, kuris per tiek laiko buvo paslėptas po daugybe sluoksnių, pasijutau kaip namie, lyg vaikštinėdamas Florencijoje“, – prisipažįsta F. Cancelli.

Viešbučio įrengimo iššūkiai Įrengiant „Pacų“ viešbutį, IDN Contract grupė rūpinosi ne tik baldų gamyba, užsakymu, bet ir atgabenimu. Pasak F. Cancelli, interjero projektą kūrusi „Yes Design“ studija laikėsi griežto darbų grafiko. Labai daug baldų atgabenta iš JAV. „Tai buvo nemenkas iššūkis, mat reikėjo suvaldyti baldų transportavimo procesą iš viso pasaulio: Kinijos, Indijos, Vietnamo ir JAV“, – sako F. Cancelli.

Kitas iššūkis, be abejonės, buvo ribotas laikas. „Tai septintas 4 ir 5 žvaigždučių viešbutis, prie kurio įrengimo teko prisidėti, tačiau pirmą kartą dirbome lygiagrečiai su statybininkais – vienu metu toje pačioje patalpoje darbavosi baldų montuotojai, dažytojai, santechnikas, elektrikas... Triūsėme ir dieną, ir naktį, nes turėjome palyginti nedaug laiko,

turint omenyje objekto sudėtingumą. Užtrukome du mėnesius ir savaitę“, – pasakoja F. Cancelli. „Pacų“ viešbučio prabanga: nuo natūralios odos ir žalvario iki marmuro Kaip pasakoja F. Cancelli, įrengiant viešbutį „IND Contract“ teko pasirūpinti įvairaus tipo baldais: restorano zonoje, lobby bare – nema-

žai montuojamųjų baldų, kiekviename kambaryje – po montuojamąją spintą ir lovūgalį.

Visi kiti baldai – laisvai pastatomi: konsolės, foteliai, staliukai. Teko pasirūpinti ir kai kuriais baldais SPA zonoje. „Pacų“ viešbutyje naudotos prabangios medžiagos: daug natūralios odos (ja aptraukiami ir lovūgaliai), gobeleno, labai daug marmuro, ypač vonios kambariuose. Naudojamas ir laminatas, atrodantis kaip akmuo. Res-

2018: 3 (106) I 53

tai nebūtų nešiojami iš kampo į kampą – jie sukurti tam, kad čia liktų, kaip ir įprasta tikruose rūmuose. „Pacų“ išskirtinumai Viešbutyje planuojama įrengti labai aukšto lygio fine dining restoraną. Siekiama, kad netolimoje ateityje jis taptų geriausiu restoranu sostinėje.

Be to, vienas didžiausių viešbučio išskirtinumų – antrame aukšte esantys du numeriai, kurių lubų aukštis siekia 6 m, o vieno numerio, kurį sudaro miegamasis, vonios kambarys ir labai didelė svetainė, plotas – net 100 m2.

Taigi, vizitas viešbutyje „Pacai“ įsimins ne tik dėl turtinga istorija alsuojančios aplinkos, bet ir dėl šio unikalaus projekto kūrėjų perteiktos ir išsaugotos pastato didybės.

torano zonoje gausu juodai dažyto metalo.

Kalbant apie viešbučio baldus, reikia pasakyti, kad naudota ypač daug žalvario. Kai kurios žalvarinės baldų detalės, tarkime, lovūgaliai, pagamintos Lietuvoje.

Dar vienas išskirtinumas, dėl kurio vertėtų apsistoti „Pacų“ viešbutyje – tai itin aukštos kokybės, komfortišką miegą užtikrinančios švediškos Hästens lovos. Iš natūralių medžiagų pagamintos rankų darbo lovos visame pasaulyje atpažįstamos savo vizitine kortele tapusiu mėlynai baltu languotu audiniu. Tai pirmasis viešbutis Baltijos šalyje, kuriame galima išbandyti Hästens gaminius. Įdomu, kad viešbutyje labai daug (apie 1 500 m2) veidrodžių, jų esama dviejų rūšių: vienokie – restorane, kitokie – kambariuose.

Tačiau visi veidrodžiai yra sendinti, netgi lifte. Žaliava veidrodžiams atgabenta iš Vokietijos, tačiau patys veidrodžiai gaminti Lietuvoje.

Pasak pašnekovo, viešbutyje sukurta tokia atmosfera, kad baldai ir kiti interjero akcen-

54 I 2018: 3 (106)

2018: 3 (106) I 55

i

DIZAINO ISTORIJA

TARP NEOGOTIKOS IR ART NOUVEAU Tekstas: Jono Malinausko

1

Sakoma, kad moters išorinį patrauklumą lemia jos figūros privalumai ir drabužių sukirpimo stilius, tačiau tikrąjį žavesį atskleidžia smulkmenos ir detalės, pabrėžiančios jos savitumą. Panašiai yra ir su miestais – dėmesį visų pirma traukia visiems žinomi architektūros objektai, tačiau tikroji konkrečios vietos dvasia atsiskleidžia per kuklius, žmogiškąjį mastelį atitinkančius objektus. Pavyzdžiui, Paryžių visame pasaulyje garsina ikoninis Eifelio bokštas, Triumfo arka, Luvro ansamblis ir daug kitų garsių pastatų. Tačiau žavingą šio miesto atmosferą kuria ir kur kas kuklesni statiniai – pavyzdžiui, po visą jo centrą pasklidę grakštūs metro paviljonai, kurių kilmė siejama su garsiojo art nouveau epochos architekto Hectoro Guimard’o vardu.

Būsimoji garsenybė gimė Lione 1867 m. Būdamas penkiolikos, atvyko į sostinę ir apsigyveno pas tetą prabangiame Otejo (Auteuil) rajone.

Netrukus įstojo į senas tradicijas turinčią Dekoratyviųjų menų mokyklą, o vėliau tęsė mokslus garsiojoje Vaizduojamojo meno mokykloje (L’École des Beaux-Arts). Nuo pat įkūrimo XIX a. pradžioje ji garsėjo kaip akademizmo bastionas, kuriame, anot vieno iš kritikų, dailininkai ir architektai ištisus dešimtmečius buvo ruošiami pagal vieną kurpalį. Tad nieko nuostabaus, kad, dar mokyklos suole turtingosios tetulės pastangomis gavęs keletą privačių užsakymų, Hectoras juos atliko tuo metu paplitusiu istorizmo stiliumi, įkvėpimo motyvų pasisėmęs iš Renesanso, klasicizmo ir kitų architektūros laikotarpių.

2

56 I 2018: 3 (106)

Vienas ligi šiol išlikusių šio laikotarpio pavyzdžių – „Villa Jassede“, turinti gotikos ir romaninio stiliaus bruožų. Greta privačių gyvenamųjų namų yra ir įdomesnis objektas – Elektros paviljonas 1889 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje, skirtoje Prancūzijos revoliucijos 100-mečiui. Deja, pagrindine parodos „vinimi“ tapo anksčiau paminėtas Gustave’o Eiffelio kūrinys, o H. Guimard’o pastatas liko beveik nepastebėtas. Tačiau Hectoras nenuleido rankų ir po kelerių metų iš turtingos našlės E. Fournier pagaliau gavo stambų trijų daugiabučių namų projekto užsakymą.

Pirmąjį, pompastiškai pavadintą „Castel Béranger“ (liet. „Beranžė pilimi“), architektas pradėjo projektuoti 1894 m. Kadangi Hektoras, kaip ir daugelis jo kolegų, tuo metu buvo laikomas istorizmo ideologo ir gotikos puoselėtojo Eugène Viollet-le-Duco sekėju, projektas iškart pradėjo įgauti gotikinės pilies bruožų: brutalaus mūro sienos, aukšti ir siauri langai, bokšteliai-erkeriai pastato kampuose. Galbūt šis namas būtų tapęs dar vienu neišvaizdžiu istorizmo paminklu, tačiau kitais metais nutiko bent du įvykiai, radikaliai pakeitę ne tik „Castel Béranger“ pavidalą, bet ir visos H. Guimard’o kūrybos braižą.

Visų pirma, 1895 m. vokiečių kilmės meno prekiautojas ir kolekcininkas Siegfriedas Bingas Paryžiuje atidarė Naujojo meno saloną, kuriame prekiavo ligi šiol nematyto stiliaus taikomosios dailės dirbiniais. Naujasis stilius netrukus perėmė salono pavadinimą ir daugelyje šalių ėmė vadintis

3

4

art nouveau. Antra, pats H. Guimard’o susiruošė į gana tolimą tiems laikams kelionę po Europos šalis. Aplankęs Angliją, jis atvyko į Belgiją, kur susitiko su vietine garsenybe – architektu Victoru Horta, ką tik baigusiu garsiojo „Tassel“ viešbučio statybą. Apsilankymas šiame pastate ir bendravimas su architektu paliko Hectorui neišdildomą įspūdį: jis pirmąsyk išvydo projektą, paremtą ne istorinių stilių, o augalinių formų interpretacijomis. Be to, savo pasakojimuose V. Horta nuolat pabrėžė stilistinės vienovės svarbą: suplanavimas, fasado apdaila, baldai ir dekoro elementai turi būti projektuojami vieno žmogaus, kad būtų suformuota išties vientisa ir patogi gyvenamoji aplinka. Vėliau toks „totalinis projektavimas“ tapo architekto aukščiausio profesinio meistriškumo įvertinimu ir buvo pavadintas vokišku terminu „gesamtkunstwerk“.

Grįžęs į Paryžių, Guimard’as sugebėjo įkalbėti garbiąją užsakovę perdaryti „Castel Béranger“

7

5

projektą naujuoju stiliumi. Pagrindiniu vidaus apdailos ir išorės dekoro motyvu tapo kintamo spindulio kreivės, vėliau pavadintos „rimbo kirčiu“. Kaip ir „Tassel“ viešbutyje, jos buvo atkartojamos įvairiose medžiagose: lenkto metalo strypuose, medžio drožiniuose, freskų bei mozaikų piešinių vingiuose. Žinomiausiu ir dažniausiai atvaizduojamu „Castel Béranger“ fragmentu tapo pagrindinio įėjimo vartai, pagaminti iš kalto metalo strypų, surangytų į ekspresyvią asimetrišką kompoziciją. Statikos ir nuobodžios simetrijos atsižadėjimas tapo esminiu naujojo stiliaus bruožu, atsikartojančiu daugelyje pastato detalių.

Kita vertus, savotiška duoklė buvo atiduota ir neogotikinėms E. Viollet-le-Duco pažiūroms: pastato sienos tebepriminė senosios pilies mūrus, o tarp fasado ir interjerą puošiančių detalių galima nesunkiai įžiūrėti stilizuotas Dievo motinos katedros (Notre-Dame) chimeras. Nepaisant to, „Castel Béranger“ pelnytai laikomas pirmuoju ir vienu

8

6

ryškiausių art nouveau stiliaus architektūros paminklų visoje Prancūzijoje.

Pirmąkart istorijoje reikšmingu architektūros projektu buvo pripažintas ne reprezentacinis ar visuomeninis, o gyvenamasis pastatas. Po jo stambūs užsakymai pasipylė kaip iš kibiro: H. Guimard’ui teko kurti namus bei viešbučius ne tik Paryžiuje, bet ir Lilyje, Sevre, Hermanvilyje, daugelyje kitų šalies miestų. Jo projektų stilistika evoliucionavo apibendrintų, monumentalių formų link, palaipsniui atsisakydama iliustratyvių ar pernelyg ekspresyvių detalių. Kaip ir anksčiau, jis liko

1. Hectoras Guimard’as (1867–1942). 2. „Villa Jassede“, 1893 m. 3. „Castel Béranger“ fasadas, 1895 m. 4. „Castel Béranger“ fasado papuošimo detalė, primenanti neogotikinę garguliją.

5. Lieto metalo skulptūriai elementai balkono turėklo puošyboje. 6. „Castel Béranger“ – langas į vidinį kiemą. 7. Kalto metalo laiptų turėklai. 8. „Castel Béranger“ įėjimo vartų dekore aiškiai matomi „rimbo kirčio“ motyvai.

2018: 3 (106) I 57

ištikimas kompleksinio projektavimo idėjoms – kartu su pastato tūriu projektavo interjero dekorą ir baldus, pavienius įrangos elementus, kurie vėliau būdavo gaminami kaip atskiri komerciniai produktai. Vienas žinomiausių jo vėlesniųjų statinių – „Hôtel Guimard“ (1910–1914 m.) kuris iš tikrųjų yra visai ne viešbutis, o paties architekto gyvenamasis namas su tapybos studija, skirta autoriaus žmonai – tapytojai Adelinai Oppenheim-Guimard. Šiam namui teko kurti unikalius baldus dar ir dėl to, kad daugelis kambarių buvo ne stačiakampio, o ovalūs. Dar vienas žinomas to laikmečio statinys – sinagoga Pavee gatvėje, Paryžiuje (1913 m.), skirta žydų ortodoksams – išeiviams iš Rytų Europos. Dėl pastarųjų taupumo pastatą teko įsprausti į siaurutį 5 m pločio sklypą, bet net ir čia H. Guimard’as panaudojo „gesamtkunstwerk“ principą, sukurdamas seriją baldų ir šviestuvų kukliajam sinagogos interjerui.

10

9

11

12

13

58 I 2018: 3 (106)

Artėjant 1900 m. numatytai rengti Pasaulinei parodai, Paryžiuje atsinaujino karštos diskusijos dėl metro statybos. Didžioji debatų dalis, beje, vyko ne dėl ekonominės ar techninės, o dėl estetinės projekto pusės. Pasak iškilaus to meto architekto Charles’o Garnier, „˂...˃ paryžiečiai pritars metro statybai tik tuo atveju, jeigu, išlaikydamas visas pramonines vertybes, jis kartu taps ir meno objektu. Paryžius negali virsti fabriku – jis turi likti muziejumi.“ Tad ypatingą dėmesį statant metro buvo nuspręsta sutelkti ne į požemines sales, o į antžeminę jo dalį – įėjimo laiptines ir paviljonus.

Jų statybos konkursą laimėjo architekto A. Diuret pasiūlymas, bet vėliau, spaudžiant metro statybos konsorciumo valdybai, pirmenybė buvo suteikta H. Guimard’o projektui, sužavėjusiam valdybos narius grakščia plastine elegancija.

Dešimtyje metro linijų buvo numatyta įrengti keturių tipų įėjimus – su paprastomis aptvaromis, gėlių formos žibintais, stikliniais stogeliais ir pilnaverčiais paviljonais (iki šios dienos išliko tik pirmųjų trijų tipų pavyzdžiai). Dauguma unifikuotų konstrukcinių elementų turėjo būti gaminami specialiose dirbtuvėse ir surenkami vietoje. Didelę architektūrinių detalių gamybos patirtį turintis H. Guimard’as organizavo metalinių aptvarų elementų gamybą liejimo būdu: taip užtikrino ir jų tvarumą, ir plastinį išraiškingumą. Kiekvienoje metro stoties iškaboje greta stoties pavadinimo „firminiu“ Hectoro Guimard’o sukurtu šriftu yra

16

14

8-ojo dešimtmečio pabaigoje, vėl pakilus susidomėjimui art nouveau epocha, Hectoro Guimard’o vardas buvo sugrąžintas iš nebūties; jo sukurtų baldų pavyzdžiai vėl pasirodė muziejų ekspozicijose, o „Castel Béranger“ 1973 m. buvo suteiktas istorinio paminklo statusas.

15

17

užrašyta ir jo pavardė – menininkas išnaudojo puikią savireklamos galimybę. Beje, atidžiai pažiūrėję, heraldiniuose aptvarų skyduose vis dar galėtume įžvelgti ir neogotikinių bruožų...

1900 m. rudenį pradėjęs veikti Paryžiaus metro sukėlė amžininkų susižavėjimą ir tapo puikiu Pasaulinės parodos ekspozicijos papildu.

Savaime suprantama, kad dalis šlovės teko ir paviljonų kūrėjui, tačiau laikui bėgant jo vardas buvo prisimenamas vis rečiau. Tarpukariu, atslūgus art nouveau populiarumui, architektas vertėsi eksperimentiniais gelžbetonio architektūros projektais, bet didesnio visuomenės susidomėjimo jie nesulaukė. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dėl žmonos tautybės H. Guimard’ui teko palikti Prancūziją ir persikelti į JAV, kur jis ir mirė 1942 m.

Pokario metais tėvynėje jis buvo prisimenamas retai; dalis jo projektuotų statinių buvo nugriauta, metro paviljonų taip pat smarkiai apmažėjo. Ir tik

18

9. Kėdė iš riešutmedžio masyvo, 1898 m. 10.

Sofa rūkomajam kambariui, 1897 m. 11. Svetainės kėdės (kriaušės medis, įspausta oda), apie 1910 m. 12. Sinagogos Pavée g. fasadas.

13. Sinagogos Pavée g. interjeras. 14. Vienas neišlikusių Paryžiaus metro paviljonų. 15. Liono metro stoties (Gare de Lyon) stoties įėjimo nuotrauka XX a. pradžios atvirlaiškyje. 16. Įėjimo paviljono eskizas, 1900 m. 17. Metro stoties Boiserie įėjimo portalas, papuoštas gėles primenančiais žibintais. 18. Hectoras Guimard’as ir jo žmona Adelina Oppenheim-Giumard, 1909 m.

2018: 3 (106) I 59

i

REKOMENDUOJAME

TECEpro –

nauja idėjų erdvė

„TECE Baltikum“ komercijos direktorius Regimantas Mikučionis kviečia dalintis inžinerinių sprendimų įdėjomis ir lūkečiais.

TECE pasaulyje garsėja inovacijomis, naujais sprendimais, kurie architektams suteikia daugiau laisvės improvizuoti ir kurti. Įmonės vadovų teigimu, nauji inžineriniai sumanymai ir produktai gimsta iš pokalbių su vartotojais, konstruktoriais, montuotojais, dizaineriais, stengiantis išgirsti ir suprasti, kas jiems būtų patogiau, gražiau, funkcionaliau ar tiesiog – paprasčiau. „Tecepro.lt – tai erdvė internete, kur lietuvių architektai gali dalintis ne tik savo projektais, bet ir įžvalgomis, pageidavimais, patarimais. Neabejoju, kad jie turi originalių idėjų. Jei joms įgyvendinti trūksta techninių sprendimų – galbūt TECE konstruktoriai pasiūlys išeitį, taip gims dar viena inovacija“, – apie projektą pasa-

60 I 2018: 3 (106)

Vokiečių vandens inžinerinės įrangos gamintoja TECE kviečia Lietuvos architektus ir interjero dizainerius bendrai kurti. Sukurta speciali interneto svetainė tecepro.lt, kurioje nuolat bus keičiamasi idėjomis. Vonios kambarius projektuojantys ir jų interjerus įrengiantys specialistai kviečiami jame dalytis savo darbais.

kojo bendrovės „TECE Baltikum“ komercijos direktorius Regimantas Mikučionis. Jis pastebėjo, jog jau sukurti produktai suteikia pakankamai daug laisvės planuojant vonios interjero erdves.

Kartais užtenka tik žinoti, kad reikalingas prietaisas ar konstrukcija jau yra, ir mokėti ją pritaikyti. TECE produktai sudaro preciziškai suderintą atskirų konstrukcinių vienetų sistemą, kurią įvaldę interjero profesionalai gali susikurti savitą stilių ir sutaupyti laiko, nes kiekvieną kartą nebereikės iš naujo spręsti techninių klausimų.

Už į tecepro.lt įkeltus projektus įmonė skirs lojalumo taškų ir dovanos vertingų prizų. Bet, pasak R. Mikučionio, didžiausia šio projekto vertybė – bendravimas,

vieta profesionaliems pokalbiams bei diskusijoms apie inžineriją ir dizainą.

TECE Akademija Nemaža dalis TECE gaminių ir sprendimų yra paženklinti tarptautiniais prestižiniais dizaino bei inovacijų apdovanojimais, tokiais kaip If, Red Dot bei kitais.

Gyvai visą TECE gamyklinę produkciją galima pamatyti TECE akademijoje, Vilniuje, Verkių g. 34B. Čia veikia vienintelis Baltijos šalyse įmonės ekspozicinis centras, rengiami seminarai, kursai, susitikimai su įvairių susijusių profesijų atstovais: pardavėjais, konstruktoriais, architektais bei interjero dizaineriais. „Įmonės šūkis – „close to you“ – nėra tik skambi frazė. Akademijos durys Vilniuje visiems suinteresuo-

tiems atviros kiekvieną darbo dieną. Bet kas gali bet kada užeiti, apsižiūrėti, iki menkiausių smulkmenų išsiaiškinti, kokie produktai jiems tinkamiausi, palyginti alternatyvas, skirtumus, sužinoti, kaip kas montuojama, derinama ir pan. Turime dizaineriams pritaikytą erdvę, kur jie gali patogiai dirbti, atsivesti klientų, pasitarti.

TECE inžinerinės konstrukcijos yra genialiai paprastos ir patogios naudoti, tačiau, kaip ir su visomis naujovėmis, su jomis reikia susipažinti. Tam ir įsteigtas ekspozicinis centras“, – pasakojo R. Mikučionis. www.tecepro.lt

2018: 3 (106) I 61

i

REKOMENDUOJAME

4 intriguojantys „Laufen“ klausimai iš Milano parodos Balandžio mėnesį vykusioje „Salone del Mobile 2018“ parodoje šveicarų keramikos milžinė „Laufen“ ne tik įspūdingai pristatė netrumpą vonios kambario naujienų sąrašą, bet ir uždavė intriguojančių klausimų, kaip apskritai artimiausioje ateityje keisis vonios kambarys.

ovali vonia iš „Sentec“ medžiagos – tai tik keli nauji dizainerių Palombų kūrybiniai žaidimai. „Kartell by Laufen“ sėkmė rodo, kad vonios kambariui puikiai tinka ne tik tradicinės, bet ir naujoviškos medžiagos bei jų deriniai. Ir svarbiausia – spalvos!

Kaip mažą vonios kambarį padaryti išties išskirtinį?

Rodos, tik vakar šveicarų santechnikos milžinė „Laufen“ paskelbė, kad naują seriją iš inovatyvios patentuotos „SaphirKeramik“ medžiagos bendrovei kurs ispanų dizaino primadona Patricia Urquiola, o Milane jau buvo pristatyti pirmieji realūs „Sonar“ kolekcijos praustuvų ir vonių modeliai. Dizainerė sukūrė itin subtilią kolekciją, ypatingąją „Laufen“ keramiką papuošdama dar nematyta trimate tekstūra.

Iki milimetrų apgalvoti estetiniai ir funkciniai aspektai išskirtinumo ir skoningos prabangos suteikia net itin mažiems vonios kambariams, nes dekoratyvieji „Sonar“ praustuvai ir vonia yra labai kompaktiškų matmenų. Ši Patri-

Kokias spalvas ir medžiagas rinktis vonios kambariui?

Italų dizainerių dueto Ludovicos ir Roberto Palombų vonios kambario kolekcija „Kartell

by Laufen“ įgijo bestselerio statusą. Nuo pirmojo pristatymo jau praėjo daugiau nei penkeri metai, o šios kolekcijos populiarumo ir sėkmės kreivė kyla vis aukštyn. Dabar jau nekyla klausimų, ar bendrą stilistinę kalbą šioje kolekcijoje rado skirtingos medžiagos – naujoviška patentuota keramika „SaphirKeramik“, įvairiaspalviais šviesos lūžiais džiuginantis plastikas (polikarbonatas), švelni lyg

62 I 2018: 3 (106)

aksomas kompozicinė medžiaga „Sentec“.

Plonasieniai keraminiai praustuvai atrodo taip elegantiškai, tarsi būtų sukurti baldams, veidrodžiams ir aksesuarams iš aukščiausios kokybės polikarbonato. Jų derinius reikšmingai papildo kelių formų vonios, dviejų skirtingų dizaino stilių maišytuvai. O šiemet Milane „Laufen“ šiai kolekcijai suteikė dar daugiau naujų spalvų, atspalvių ir formų: žalias ir rožinis plastikas, matinė balta keramika, originali grafinė tekstūra ant keramikos, speciali maišytuvų „PVD Inox“ apdaila, suteikianti nerūdijančiojo plieno išvaizdą,

cios Urquiolos kurta kolekcija jau sulaukė ir pirmųjų rimtų įvertinimų: jai skirtas iF Design Award 2018 apdovanojimas produktų kategorijoje.

Kaip atrodo šiuolaikinė klasikinio vonios kambario interpretacija?

Jau porą mėnesių sklandė gandas, kad su naujoviška šveicarų gamintojo keramika „SaphirKeramik“ sutiko padirbėti dar viena pasaulinio garso žvaigždė – Nyderlandų dizaineris Marcelis Wandersas. Jis į mados viršūnes iškėlė neobarokinį interjero stilių, kuriam būdinga elegancija, lengva ironija ir teatrališkumas. Jau pats kolekcijos pavadinimas „New Classic“ žadėjo dizaino intrigą – ir nenuvylė. Šįkart kūrėjas nustebino itin jautriu ir subtiliu požiūriu į klasikinį stilių. Be stilistinių klišių ir stereotipų.

Tačiau tikrosios šios kolekcijos premjeros reikės palaukti dar bent metus – „Laufen“ naująją Wanderso klasiką pradės gaminti tik 2019-aisiais.

Ar žmonių įpročiai pasivys technologinį progresą?

Kai su technologijų bendrove „Noventa“ bendradarbiaujanti „Laufen“ pernai pristatė unitazą, turintį apiplovimo funkciją „Cleanet Riva“, tapo akivaizdu – šis revoliucinis modelis

tikrai pakeis požiūrį į vieną svarbiausių vonios kambario įrenginių. Įvairios funkcijos, tokios kaip vandens srovės intensyvumo ir temperatūros, purkštuko padėties ir judėjimo reguliavimas, patogiai valdomos moderniu išmanųjį telefoną primenančiu nuotoliniu pulteliu su liečiamuoju ekranu. Valdyti skirta ir elegantiška nerūdijančiojo plieno rankenėlė prie dangčio.

Daugelio labai svarbių šio unitazo naujovių išorėje apskritai nematyti, o nemažai procesų, kaip antai sistemos higienos palaikymas terminiu valymu, sistemos nukalkinimas,

purkštuko išsivalymas, oro gaivinimas, vyksta automatiškai. „Cleanet Riva“ – flagmanas, į kurį įdiegtos į pažangios vandens, elektros taupymo, higienos, priežiūros ir komforto naujovės, tačiau su „Navia“ modeliu „Laufen“ nusprendė išbandyti jėgas ir žemesniame shower toilet rinkos segmente. Naują unitazo modelį galima priskirti ekonominei klasei, tačiau ir jame įdiegtos technologijos, koreguosiančios žmonių higienos įpročius. Tad ar sparčiai tobulėjant ir ilgainiui pingant technologijoms, vartotojai jau pasiruošę keisti savo prioritetus?..

2018: 3 (106) I 63

i

REKOMENDUOJAME

Kilimai su ambicija

Įkūrėjas ir kūrybos direktorius Thibault Van Renne.

Thibault Van Renne – vienetinių rankų darbo aukštosios mados kilimų prekės ženklas iš Belgijos – gegužės pradžioje Vilniuje, Gedimino pr. 47, atidarė vardinę kilimų dizaino studiją. Pasaulyje šis vardas garsėja vintažiniu dizainu, kuriame klasikiniai raštai atgimsta moderniomis formomis bei neregėtais spalvų deriniais, taip pat aukščiausia rankų darbo kokybe. Dėl meno kūriniui prilygstančios gaminių vertės ir patrauklaus, į erdvę harmoningai įsiliejančio dizaino Thibault Van Renne kilimai puošia rafinuotus interjerus visame pasaulyje: pradedant Europos karalių rūmais ir baigiant ištaigingais apartamentais Tolimuosiuose Rytuose.

Stilistinės linijos

Golden Legends kilimas su įaustais aukso siūlais.

Prekės ženklas Sekdamas šeimos tradicija, Thibault Van Renne savo vardu pavadintą prabangių kilimų studiją įsteigė 2006 m. Nuo 2012 m. pats ėmė kurti kilimų dizainą, pakeitusį ligi tol vyravusį suvokimą apie šį interjero elementą – jį pakylėjo iki meno kūrinio statuso. Per gana trumpą laiką sukūręs apie 30 kilimų kolekcijų, Van Renne nenustoja tobulinti šio gaminio koncepcijos, diegti naujovių, ieškoti unikalių dizaino sprendimų ir organizuoti etiško bei skaidraus jų gamybos proceso Indijoje bei Nepale.

Nuo 2014 m. Thibault Van Renne dalyvauja tarptautinėse dizaino parodose: IMM Kelne, iSaloni Maskvoje, Maison&Object Paryžiuje, Design Shanghai Šanchajuje ir kt., šiemet debiutavo Salone Del Mobile Milane. Be vardinių salonų Gente, Maskvoje, Vilniuje, Šanchajuje, prekės ženklo pardavimo atstovybių yra visame pasaulyje.

64 I 2018: 3 (106)

Tematiškai Thibault Van Renne kolekcijas galima suskirstyti į klasikines vintažinio stiliaus, abstrakčias minimalistines, konceptualias kūrybines, sukurtas bendradarbiaujant su įvairių sričių menininkais. Kolekcijos yra inspiruotos tam tikros temos, pavyzdžiui, apgriuvusios sienos, rudenį krintančių medžių lapų, Senovės Romos mozaikų motyvų, Žemės vaizdo iš palydovų ir t. t.

Dėmesys detalei, išskirtiniai raštų ir spalvų deriniai, unikalūs, tačiau neagresyvūs dizaino sprendimai, subtili estetinė išraiška šiems kilimams leidžia išlikti ilgaamžiams ne tik kokybės, bet ir dizaino aktualumo prasme.

Thibault Van Renne gaminiai prilygsta meno objektams, investicijai, kurią galima perduoti iš kartos į kartą. Tokie nemarios elegancijos, kaip dizaineris sako, su rokenrolo akcentu kilimai tinka bet kokiuose interjeruose: tiek ryškiuose, eklektiškuose, tiek prašmatniuose klasikiniuose, tiek minimalistiniuose.

elastingesnis ir įgautų žvilgesio. Išdžiovinto kilimo plaukas sutrumpinamas iki reikiamo ilgio. Po to gaminys ant specialių medinių ar metalinių rėmų tempiamas keletą dienų, kad taptų lygus ir tiesus. Paskutinis etapas – iškarpymas rankomis, siekiant sukurti trimatį vaizdą. Thibault Van Renne kilimai yra iš geriausios Indijos Bikanerio regione auginamos vilnos ir Pietų Indijoje specialiai šiai studijai gaminamo šilko.

Naujovės 2013 m. rinkoje pasirodė pirmasis rankų darbo kilimas iš vandeniui atsparaus pluošto, atlaikantis bet kokias oro sąlygas. 2015 m. sukurtas kilimas su stereograma: žiūrint į jį tam tikru kampu, išryškėja trimatis vaizdas.

Gamybos procesas Visame Thibault Van Renne kilimų gamybos procese vyrauja rankų darbas. Kruopščiai atrinkus vilną, ji rankomis karšiama: išvaloma, išpainiojama, sumaišoma, siekiant gauti tolygų, natūralaus atspalvio vilnonį siūlą. Dėl to, jog rankomis verptų siūlų storis natūraliai nevienodas, juos dažant, storesnėse verpalų vietose dažų sugeriama daugiau: tad net ir vienspalvis kilimas niekada nebūna tolygios spalvos. Keletas rišėjų vienas šalia kito dirba mažiausiai keletą mėnesių (nuo pusės iki dvejų metų, priklausomai nuo gaminio dydžio ir dizaino sudėtingumo), rišdami mazgą po mazgo, kol įkūnija sumanytą dizainą. Vėliau kilimas plaunamas, kad taptų

Nemarios elegancijos kilimai su rokenrolo akcentu tinka įvairios stilistikos interjeruose.

Sendinimo efektas išgaunamas kilimą apdorojant smėlio srove: tai itin sudėtinga technologija, nes dėl menkiausio neatsargumo per sekundę galima sugadinti daugiau nei pusę metų kurtą gaminį. Abstracts kolekcijoje varijuoja modernus spalvų ir abstrakčių ornamentų žaismas. Paskutinis šios kolekcijos kilimų kūrimo etapas – iškarpymas rankomis, norint gaminiui suteikti optinį trimatį efektą.

Artline linijos gamybos unikalumą lemia oksidacijos procesas, kurio metu išdeginama vilna ir paliekami tik unikalūs reljefiški šilko elementai, taip pat sukuriantys trimačio kilimo efektą. Svarbiausia, jog bet kurį gaminį įmanoma individualizuoti parenkant norimą dydį, formą, spalvų derinius.

Abstracts kolekcijos kilimas iš aukščiausios kokybės vilnos ir gryniausio šilko.

Tais pačiais metais pirmą kartą rankomis išaustas kūrinys iš 32 spalvų paletės, įkvėptas belgų menininko Koeno Soberono abstrakcijų. O štai šiemet pagal specialų Maskvos dizainerio užsakymą pagaminti Flowers kolekcijos kilimai iš rekordiškai gausios – net 45 spalvų – paletės (įprastai kilimai audžiami naudojant daugiausia 20 atspalvių).

2016 m. kuriant kilimo dizainą pirmą kartą panaudotas vaizdas, fotografuotas iš palydovo. Šis kūrybinis projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su garsia dizainerių įmone Brown Davis. Unikalios kolekcijos kilimai buvo įrėminti į milžiniškus rėmus ir eksponuoti Majamio meno galerijoje. Tais pačiais metais klientų patogumui įdiegta kilimo gamybos proceso sekimo sistema. 2017-aisiais Thibault Van Renne dizaino studijų lankytojams suteikta galimybė virtualiai stebėti kilimo gamybos procesą Indijoje.

Aukščiausios kokybės šilko kilimas iš Viviene kolekcijos.

Šiemet pristatytas analogų neturintis produktas: prabangus šio prekės ženklo kilimų priežiūros priemonių rinkinys, skirtas pašalinti bet kokioms dėmėms. 2018 m. Milano dizaino savaitėje po penkerių metų eksperimentų ir itin sudėtingo gamybos proceso eksponuotas Golden Legends kilimas su įaustais aukso siūlais.

Ekspozicija Vilniuje Į Lietuvą Thibault Van Renne kolekcijos ir naujovės atvežtos tiesiai iš balandį Milane vykusios tarptautinės interjero parodos Salone Del Mobile. Tai Ancient, Abstracts, Artline, Viviene, Grunge, Golden Legends kolekcijų gaminiai, geriausiai atspindintys prekės ženklo esenciją. Ancient linijoje eksperimentuojama su klasikiniais persiškų kilimų raštais, netikėtais spalvų deriniais, siekiant sukurti prabangų vintažo įvaizdį.

Thibault Van Renne kilimų dizaino studija yra Gedimino pr. 47, Vilniuje.

Išsamią informaciją apie prekės ženklą bei kolekcijas rasite www.thibaultvanrenne.com.

2018: 3 (106) I 65

i

DIZAINAS

2018-ųjų MILANO NAUJIENOS Iš didžiosios baldų parodos, kiekvieną pavasarį vykstančios Milane, kiekvienas parsivežame savų įspūdžių. Nepretenduodami į visapusiškumą, pabandykime apžvelgti tai, ką mums pavyko pamatyti per keletą dienų, praleistų Salone del Mobile.

PRAEITIS, KURI YRA ATEITIS Viena iš įsitvirtinusių baldų rinkoje tendencijų yra 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių stilistika. Galbūt tai siejama su greitai kintančio pasaulio ir neaiškios ateities fobijomis, galbūt su išaugusia nostalgija „seniems geriems laikams“, kurių daugelis nė nematė. Baldų dizaine ji pasireškia putlių, suapvalintų formų, prislopintų, pilkšvų spalvų, pynimo motyvų ir aktyvesnių paviršių tekstūrų naudojimu. Retromanija apsėdo ne tik tokius „meinstrymo“ titanus kaip „Poltrona Frau“ arba „Valter Knoll“, bet ir luxury segmento atstovus, kaip antai garsųjį prekės ženklą „Gianfranco Ferre“, kuris taip pat griebėsi modernizmo plastinės kalbos.

KARTELINĖ MEDIENA Italų bendrovė „Kartell“ visame pasaulyje žinoma ne tik kaip patyrusi plastikinių baldų gamintoja, bet ir kaip įmonė, galinti griebtis labai netikėtų sprendimų. Vieną jų „Kartell“ pristatė savo stende: tai medinių (!) sėdimųjų baldų serija „Woody“, kurią sukūrė ne kas kitas kaip maestro Philippe’as Starckas. „Po daugiau nei 30 metų eksperimentų mes galų gale sukūrėme medinius baldus, kurie kartu su plastmasėmis perteikia tikrąją medžio esmę“, – teigė dizaineris per kolekcijos pristatymą. Iš tiesų nauja patentuota medžio plastifikavimo technologija leidžia pagaminti iš medžio panašias formas, kaip liejant plastiką, taip pat patikimai jungti tarpusavyje medines ir plastikines detales. Naują kolekciją sudaro kėdė, du foteliai ir pufas; kol kas jų sėdynių gamybai naudojamas ąžuolas ir Stevensono dalbergijos mediena, bet netrukus ši gama gerokai prasiplės.

66 I 2018: 3 (106)

RIBOTAI PRITAIKOMOS OLIMPINĖS ALIUZIJOS Vieną iš įstabiausių retro stilizacijos pavyzdžių parodoje eksponavo italų įmonė „Zilio A&C“. Tai buvo modulinis minkštasis baldas „Arkad“ (diz. „Note Design Studio“, Švedija), kurio 4 bangų poliuretaninių blokų forma vertė prisiminti 9-ojo dešimtmečio lietuviškus reprezentacinius interjerus, o lenktų ir tiesių modulinių elementų kaitaliojimas – Meksiko ir Maskvos olimpiadų grafinius stilius.

Galbūt nostalgiškos sportinės gaidelės kažkiek pasitarnaus „Arkado“ populiarumui, nes kitų privalumų nėra daug – geometrinių modulinių baldų klestėjimo laikai jau negrįžtamai praėjo...

RETROUFONIZACIJA Garsi Danijos bendrovė „Soft Line“ taip pat parodė polinkį į retro stilistiką, pristatydama keletą naujų, bet lyg ir kažkur matytų minkštų baldų modelius. Daugiavietis pufas „Kollur“ (diz. Maja Boegh Vindbjerg), skirtas viešosioms ir privačioms erdvėms, primena apie 7-ajame dešimtmetyje paplitusią „skraidančių lėkščių“ (UFO) maniją, o pufų ir sofų serija „Sisters“ bei fotelis „Baixa“ (diz. „busk+hertzog“) tiesiog atkartoja neįpareigojančius to laikmečio minkštų baldų formų apvalumus.

Tiesa, skirtingai, nei prieš pusę amžiaus, naudojami itin patvarūs vilnoniai audiniai, gerokai pailginantys baldų eksploatacijos laiką.

SUOMIAI BANDO PAKILTI Ne paslaptis, kad tarptautinėse baldų parodose suomiai labiau linkę girtis savo šlovinga praeitimi, nei atskleisti ateities užmačias. Bet štai netikėtai italų bendrovės „B-Line“ stende pasirodė sofų ir fotelių šeima „Merano“, kurią kartu su itale Raffaella Mangiarotti sukūrė garsus dabar jau vidurinės kartos dizaineris Ilkka Suppanenas. Minkštoji šių baldų dalis, skirtingi nuo daugelio analogų, yra parimusi ne ant masyvių plieno juostų, o ant lengvų strypų karkasų, vizualiai palengvinančių baldų tūrius. Vieną kartą I. Suppanenas jau bandė padaryti kažką panašaus – jo sofa „Magic Carpet“, sukurta firmai „Cappelini“ 1998 m., sulaukė išskirtinio publikos dėmesio. Greitu laiku paaiškės, ar pavyks „Merano“ pakartoti jos sėkmę.

2018: 3 (106) I 67

KEPIMAS VIETOJE PYNIMO Vieną įdomesnių technologinių eksperimentų, jau pasiekusių serijinę gamybą, Milane parodė minkštų baldų gamintoja „Bushnelli“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad fotelio „Uma“ (diz. Francesco Bettoni) paviršius apmegztas storu vilnoniu audiniu, supintu kasytėmis, mūsų namų šeimininkių pamėgtomis dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje.

Iš tiesų viskas kiek sudėtingiau: baldo karkasą dengiančios poliuretano pagalvės aptrauktos trisluoksne danga, kurios pagrindą sudaro natūralus tekstilės pluoštas, sujungtas su medžiaga, besitraukiančia nuo karščio, ir dengiamuoju audiniu. Po specialaus terminio apdorojimo šis „sumuštinis“ susitraukia į taisyklingą 3D struktūrą, suteikiančią fotelio dalims daugiau minkštumo, o vartotojams – papildomo komforto.

PIETIETIŠKA EGZOTIKA Atidžiai sekdami Europos gamintojų naujienas, dažnai nepastebime to, kad darosi kitur. Tuo tarpu originalūs baldų projektai gimsta, pavyzdžiui, Brazilijoje, kurios atstovė – įmonė „Moora Mobilia Brasileira“ – šiemet surengė Milano parodoje platų savo produkcijos pristatymą. Daugumoje projektų aiškiai jaučiama braziliškojo modernizmo klasiko – dizainerio Sérgio Rodrigueso įtaka: kėdės ir foteliai gaminami iš egzotiškų medžio rūšių, jų formose amatinė meistrystė dera su brutalumu, alsuojančiu laukinių Vakarų dvasia. Vienas charakteringų tokių baldų pavyzdžių – dizainerio Angelo Duvoisino sukurtas fotelis „Rios“, pagamintas iš tikrojo karaliūno medienos ir primenantis į žemę tvirtai įsirėmusį jautuką. Kitas, šiek tiek komiškas pavyzdys, pateiktas ekspozicijoje, – taburečių serija „1 Up“ (diz. Bruno Faucz’as), demonstruojanti anaiptol ne europietišką požiūrį į sėdimųjų baldų ergonomiką.

68 I 2018: 3 (106)

PAPRASČIAU IR PLONIAU Apie ekologiją baldų gamyboje šiandien kalba visi, kas tik netingi, bet retai kuri bendrovė pasiryžta apriboti gamybos apimtis arba baldų gabaritus tam, kad sumažinti žaliavų vartojimą. Barselonoje veikianti įmonė „Nomon“ žengia radikaliųjų taupytojų priešakyje – jos pagaminti sieniniai laikrodžiai susideda iš dviejų rodyklių ir vos keleto vielinių lankų.

Pajutusi minimalistinių sprendimų paklausą, bendrovė juos pritaikė ir kitoms baldų kategorijoms – mini barams, tualetiniams staleliams ir kt.

Jeigu taip eisis ir toliau, tradicinius korpusinius baldus gali ištikti dinozaurų likimas.

KUKLUS JAPONŲ MINIMALIZMAS Šiame žodžių junginyje nebūtų nieko keista, jei nebūtų kalbama apie virtuves. „Eurocuchina“ salone, kurio daugelyje stendų rikiavosi didžiuliai sieniniai blokai ir lėktuvnešio dydžio salos, japonų firmos „Sanwa Company“ ekspozicija pasirodė vos ne kaip akibrokštas: nei vieno čia parodyto virtuvės bloko plotis neviršijo dviejų metrų! Ir, nepaisant to, į juos tilpo visos pagrindinės funkcijos, įskaitant kaitlentes, plautuves ir net šaldytuvus. Fasadų apdaila – minimalistinė, o kai kuriuose modeliuose apsieita išvis be fasado uždangų. „Kodėl mes renkamės minimalizmą? Todėl, kad manome, jog šiandieniniame gyvenime dėmesys krypsta nuo materialios gausos prie dvasinio pasitenkinimo, tad minimalizmas yra tinkamiausia dizaino koncepcija“, – teigiama firmos tinklalapyje.

ŠIAIP KAUKĖS Milano baldų parodos eksponatus mes esame linkę vertinti per patogumo ir naudingumo prizmę. O ar negali namuose atsirasti šiaip gražių daiktų be jokios apibrėžtos funkcijos? Žinoma, gali! Būtent tokie yra italų firmos „Bosa“ porceliano gaminiai – kaukės bei dekoratyvinės statulėlės. Taro firmos dizainerių toną užduoda žaismingasis ispanas Jaime Hayónas, šiemet pristatęs paauksuotų figūrų seriją „Theatre Hayon“. Nuo jo neatsilieka jauna italų dizainerė Elena Salmistraro, sukūrusi porcelianinių kaukių seriją „Primates Mask“, taip pat ironišką didžiųjų Italijos dizainerių portretų seriją „Most Illustrious“, kuriame kiekvienas meistras pavaizduotas kartu su savo žymiausiu kūriniu arba pamėgto stiliaus atributais.

2018: 3 (106) I 69

i

ekodizainas

Studentai prikėlė daiktus antrajam gyvenimui

Projekto „Darnūs namai“ mobiliosios ekspozicijos „mizanscenos“.

70 I 2018: 3 (106)

Frazę „atsakingas vartojimas“ dažniausiai siejame su praktiniais vartojimo įpročiais – pavyzdžiui, su išankstiniu pirkinių sąrašu arba atsisakymu naudoti pernelyg talpius parduotuvių vežimėlius. Tačiau atsakomybę galime ugdyti ne vien atsižadėdami naujų pirkinių, bet ir pratęsdami jau turimų daiktų gyvenimą. Norėdama atkreipti tautiečių dėmesį į šią vartojimo aplinkybę ir paskatinti visuomenės ekologinį sąmoningumą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija inicijavo projektą „Darnūs namai“, kurio pagrindu turėjo tapti mobilioji ekspozicija, keliausianti po visą šalį. Pagal projektą kuravusios agentūros „Vox Vera“ sumanymą ekspozicija turėjo priminti gyvenamąjį namą ant ratų su naujam gyvenimui prikeltais daiktais ir baldais.

O iš ko gi galima pasisemti originalių sendaikčių naudojimo idėjų? Žinoma, kad iš studentų! Tad sukurti ekspozicijos interjerą buvo patikėta Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Dizaino fakulteto studentams, turintiems plačią senienų bei antrinių žaliavų kūrybinio pritaikymo patirtį. Kiekvieną pavasarį šioje kolegijoje vyksta Dizaino dienos, per kurias studentai kuria baldų, šviestuvų, interjero detalių projektus, išradingai panaudodami iš rūsių bei palėpių ištrauktus arba partnerių padovanotus senus daiktus.

Ekspozicijos kūrimo laikas buvo labai ribotas, tad studentai, vadovaujami dėstytojų Jaroslavo Daveiko ir Andrėjaus Miakinkovo, nedelsdami kibo į darbą. Specifinės projekto sąlygos kėlė nemažai problemų: „gyvenamojo namo“ vaidmeniui buvo pasirinktas krovininis furgonas, kurio pailgas 20 m² ploto kėbulas neturėjo nei durų, nei langų – tik gale įtaisytą krovininę rampą. Keletą funkcinių zonų teko išdėstyti vieną paskui kitą, einant gilyn į furgono vidų, už galinės sienos palikti nedidelę ertmę metodinėms medžiagoms ir priemonėms susidėti. Kėbulo sienų nebuvo galima nei ardyti, nei gręžti, tad apie esminius struktūrinius pokyčius ankštoje furgono erdvėje taip pat teko pamiršti. Funkcinės zonos buvo formuojamos išraiškingai grupuojant pavienius daiktus į savotiškas „mizanscenas“. Kadangi

Ekspozicijos baldai buvo kuriami iš atliekų ir įprastų buitinių daiktų.

parodai buvo lemta nuolat keliauti iš vietos į vietą, visi eksponatai turėjo būti patikimai užfiksuoti, kad ne tik atlaikytų kratymą ir purtymą, bet ir nesuteiktų vilčių ilgapirščiams.

Rinkdamiesi objektus, dizaineriai siekė panaudoti ne išskirtinius, o eilinių žmonių gyvenime įprastus daiktus: senus elektros prietaisus, sporto ir sodo inventorių, indus, pakuotės elementus. Ankstesniais metais kolegijos studentai tokių daiktų galėjo pasirinkti partnerinių įmonių „EMP Recycling“ ir „Econovus“ atliekų tvarkymo aikštelėse, tačiau šiemet, pakeitus atliekų rinkimo sistemą, jų asortimentas smarkiai sumažėjo.

Teko naudoti anksčiau sukauptas atsargas, taip pat kreiptis pagalbos į žymius Lietuvos žmones, sutikusius tapti parodos ambasadoriais. Būtent taip interjere atsirado sieninis laikrodis, pagamintas iš garsiojo lengvaatlečio Andriaus Gudžiaus padovanoto treniruočių disko ir kompozicija, sudėliota iš Beatos Nicholson dovanotų lėkščių. Sendaikčiai, kuriems visgi nepavyko suteikti naujos funkcijos, buvo sumontuoti į dekoratyvinį pano, puošiantį galinę ekspozicijos sieną.

Ekspozicijai nuspalvinti dizaineriai pasirinko lakonišką baltai pilką gamą. Projekto vadovo J. Daveiko teigimu, spalvinių akcentų vaidmenį atliks gyvos gėlės ir kiti augalai, kuriems ekspozicijoje numatytos specialios vietos.

Svarbu pažymėti, kad, nepaisant bendrojo šmaikštumo ir žaismingumo, kiekvienas daiktas išlaiko funkcinį tikslingumą – ar tai būtų

drabužių kabykla, surinkta iš dviračio sėdynės ir vairo, ar šviestuvai, pagaminti iš skardinių puodų ir arbatinių. Tačiau, parodos kuratorių nuomone, pagrindinis jos tikslas anaiptol nėra demonstruoti studentų išradingumą. Kur kas svarbiau įtikinti eilinius Lietuvos žmones, ypač mažųjų miestelių ir kaimo gyventojus, kad, pasitelkus šiek tiek kūrybinės fantazijos ir darbo įgūdžių, gyvenamąją aplinką galima estetiškai susitvarkyti nešvaistant lėšų ir neperkant nereikalingų naujų daiktų. Taip skatinama prisidėti prie aplinkos tausojimo ir mažinti gamtos išteklių švaistymą

„Darnių namų“ projektas buvo pristatytas sostinės visuomenei gegužės 1 d. Rotušės aikštėje. Iškart po pristatymo furgonas su jame įrengta ekspozicija pajudėjo į kelionę, truksiančią kone tris mėnesius. Jos metu projekto komanda aplankys 120 Lietuvos miestų ir miestelių, surengs daugybę paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių ir, tikėtina, šiek tiek pakeis šalies gyventojų vartojimo įpročius, nukreips juos į tikslingesnį daiktinės aplinkos naudojimą. Malonu, kad savo kūrybinėmis išgalėmis prie šio projekto svariai prisidėjo ir jaunieji VTDK dizaineriai.

VTDK studentai ir dėstytojai, kūrę mobiliąją ekspoziciją.

2018: 3 (106) I 71

i

DIZAINAS

Paskelbti nacionalinio konkurso „Geras dizainas 2018“ nugalėtojai Gegužės 7-osios vakarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje, jau septintus metus iš eilės buvo išdalinti nacionalinio konkurso „Geras dizainas“ apdovanojimai. Per iškilmingą ceremoniją įteikta 10 konkurso prizų ir 21 diplomas.

Lietuvos dizaino prizas „Geras dizainas“ – kasmetis konkursas, skirtas geriausiam dizainui šalyje atrasti ir paminėti. Konkursui teikti paraiškas kviečiami Lietuvoje dirbantys dizaineriai (bet kurios šalies piliečiai) ir čia veikiančios įmonės. Vertinti priimami per dvejus metus iki konkurso užbaigti (sukurti arba išleisti į rinką) darbai.

Dalyvavimas konkurse nemokamas. Šiais metais konkursui buvo pateikta per 230 dalyvių paraiškų. Jos pasiskirstė dešimtyje įvairias dizaino sritis apžvelgiančių kategorijų: baldai ir šviestuvai, interjeras, interjero elementai, koncepcija, kostiumo dizainas, leidinys, mados aksesuarai, produkto ir industrinis dizainas, paslaugų ir socialinis dizainas, vizualinis identitetas.

Nuotraukos: Vygaudo Juozaičio

Konkursui pateiktus darbus vertino nepriklausoma tarptautinė dizaino profesionalų komisija: – Pete’as Kercheris – komunikacijų ir strateginio dizaino agentūros vadovas, vienas iš projekto „Design for All Europe“ steigėjų (Italija).

– Tapani Jokinenas – dizaino konsultantas, strateginio ir ekodizaino ekspertas.

Tapani dalyvavo kuriant legendinį telefoną „Nokia 3310“ (Suomija).

– Victoria Dias – nepriklausoma prekės ženklų konsultantė, tyrėja, įvaizdžio analitikė, meno ir kūrybos vadovė (Argentina).

– Lorenzo Piazzi – interjero dizaineris, meno ir kūrybos vadovas, tarptautinio tinklo „Design Library“ steigėjas (Italija).

Po konkurso nugalėtojų apdovanojimų ceremonijos bibliotekos penkto aukšto erdvėse lankytojams duris atvėrė ir speciali nugalėtojų darbų paroda, kuri veiks iki birželio 11 d.

72 I 2018: 3 (106)

Šių metų konkurso nugalėtojai:

BALDAI IR ŠVIESTUVAI 2 vieta: konsolė FLEX Dizainerė: Marija Puipaitė Užsakovas: „IDDO Slow Living“

Plieninė konsolė arba side table „Flex“ išsiskiria gamybos būdu – lazeriu išpjautas ir sulenktas vienas metalo gabalas. Plienas dažytas milteliniu būdu. Dizainą sukūrė produkto dizainerė Marija Puipaitė. Konsolė priklauso lenktų baldų serijai: pagaminti staleliai prie lovos, lentynėlės ir kt.

1 vieta: modulinės sofos sistema BaBa Dizaineriai: „Iskos-Berlin“ Užsakovė: UAB „Jotjot“

„BaBą“ sukūrė danų dizainerių duetas „Iskos-Berlin“. „BaBos“ gamybos procese pritaikomos naujausios technologijos, pradedant formos frezavimu CNC mašina ir baigiant jos užpildymu liejamu porolonu.

Dėl atidžiai parinkto porolono tankumo, lankstumo ir minkštumo ant sofos patogu sėdėti, o itin patvarios medžiagos ir kokybiškos konstrukcijos padeda išlaikyti originalią formą. Vidinis rėmas ir kojelės pagamintos iš milteliniu būdu padengto plieno. „BaBa“ aptraukta išskirtinai tampria trikotažine 3D medžiaga iš „Febrik“, o jos spalva rouge buvo specialiai sukurta šiam produktui. Lieknos, grakščios ir elegantiškos plieno kojelės suteikia kontrastą unikaliai išformuotai „BaBos“ minkštajai daliai.

3 vieta: krėsliukas NAÏVE LOW Dizaineriai: „etc.etc.“ dizaino studija Užsakovė: UAB „Emko“

„Naïve Low Chair“ yra jauniausias „Naïve“ šeimos narys. Kaip ir kiti šios kolekcijos baldai, „Low Chair“ lengva surinkti ir išrinkti, o visos detalės lengvai sutelpa į nedidelę plokščią pakuotę. Pagrindinis vizualinis kėdės akcentas – stambus odinis diržas, puikiai sutvirtinantis tekstilinį atlošą su mediniu korpusu. Nedidelė ir kompaktiška „Naïve Low Chair“ yra ergonomiška ir patogi sėdėti.

Papildomas komisijos prizas: kavos staliukas SUGAR CUBE Dizainerė: Laura Poškutė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas

Sukurti šį kavos staliuką inspiravo cukraus kubelis. Tai paprastas, žaismingas, lengvo dizaino gaminys, kurio stilius šiek tiek primena japonišką arbatos stalelį. Pasirinktas skaidrus paviršius sukuria iliuziją, kad kubeliai kybo ore. Skirtingų medienos rūšių kubeliai laisvai padėti ant paviršiaus tam, kad prireikus juos būtų galima sujungti ir gauti skirtingų dydžių plokštumas – padėkliukus. Medžiagos: klevo ir ąžuolo mediena, organinio stiklo PMMA lakštas. Technologija: medienos frezavimas, obliavimas. Karkaso surinkimas: klijavimas kaiščiais ir medienos klijais.

2018: 3 (106) I 73

INTERJERO DIZAINAS

3 vieta: Golfo klubas THE V GOLF CLUB Dizaineriai: Vidmantas Kančiauskas, Natalija Baran, Taura Šerkšnaitė, Vilius Bružas Užsakovas: „Vilnius Grand Resort“, UAB „Villon“

1 vieta: GLASSES ON interjeras Dizainerės: Justė Žibūdienė, Dominyka Šulcaitė („Toota“) Užsakovas: „Glasses on“

Pagrindinis interjero uždavinys – sukurti dialogą tarp vidaus (parduotuvės) ir išorės (gatvės). Parduotuvės erdvę sudaro du kontrastingi tūriai – aukštas ir žemas, šiltas ir sterilus. Pirmas kliento įspūdis, įžengus į parduotuvę, – nustebti, bet neišsigąsti. Todėl aukštojoje parduotuvės dalyje dominuoja natūralaus medžio apdaila. Tolimesnė – baltoji – dalis sudaro perspektyvos, gylio įspūdį. Vidinė pasuktų gretasienių struktūra sukuria lauko ir vidaus dialogą – parduotuvės erdvė tarsi atsisuka į gatvę.

Taip kiekvienai prekei suteikiama atskira, individuali vieta lentynose. Reguliuojamas šviesos intensyvumas akinių ekspozicijoje leidžia sukurti įvairią nuotaiką ir prisiderinti prie aplinkos.

2 vieta: Interjeras Gertrūdos gatvėje Dizaineriai: AKTA studija (Normundas Vilkas, Dovilė Paunksnytė)

Kauno senamiestyje esančio buto erdvė vizualiai padalyta į bendrąją ir poilsio zonas. Svetainė nuo miegamųjų atskirta juodos spalvos tūriu – koridoriumi ir virtuvės baldu. Pilkame sienų ir betono grindų fone ryškų interjero charakterį kuria intensyvaus kolorito baldai ir dekoro elementai. Įspūdį sustiprina nerūdijančiojo plieno paviršiai, velveto audiniai ir juodos detalės.

74 I 2018: 3 (106)

Prieš rekonstrukciją golfo klubo pastatas buvo tradicinės lietuviškos medinės architektūros. Užsakovo pageidavimu statinys turėjo būti rekonstruotas į visavertį golfo klubo pastatą su naujomis registratūros, parduotuvės, persirengimo patalpų, restorano ir pagalbinėmis patalpomis. Papildant pastatą naujomis funkcijomis, pagrindinis siekis buvo atrasti ryšį ir harmoniją su jį supančia aplinka. Golfo klubo pastatas po rekonstrukcijos tapo daugiafunkciu golfo aikštyno akcentu. Pastato tūrį apriboja dvi horizontalės – išryškinta terasa ir plokščias stogas. Šie du elementai pabrėžia griežtą horizontalų statinio charakterį, kontrastuojantį su supančia aplinka.

Pagrindinis dėmesys nukreiptas į didžiulius vitrininius langus, pro kuriuos matyti banguotos kalvos, natūralūs ežerai. Gamta tampa interjero dalimi. Plano paprastumas leidžia suformuoti erdves be koridorių. Vidus atviras, be aiškių vizualinių ribų. Į zonas suskirstyti leidžia ne sienos, o interjero elementai. Taip perstatant baldus pastate galima keisti zonų funkcijas. Fasadų ir interjero apdailai panaudotų medžiagų tikslas – išryškinti pastato formos paprastumą. Betonas, kietmedžio dailylentės, stiklas, skelto granito trinkelės siejasi su natūraliai šiurkščia medžiagų estetika.

Lauko granito trinkelių grindinys patenka į pastato vidų, fasadų išorės ir vidaus sienos turi tų pačių motyvų. Neapdirbta betoninė lauko sienos faktūra atsikartoja interjere ant grindų. Taip naikinama riba tarp vidaus ir išorės.

INTERJERO ELEMENTAI 1 vieta: Kabykla FRAME Dizaineris: Mattias Stenbergas Užsakovė: UAB „Jotjot“

Konstrukcija skirta ne tik drabužiams kabinti, bet ir smulkiems daiktams bei skėčiams laikyti. Tam sukurtas natūralaus akmens ar ąžuolinis dubuo, kuris gali surinkti nuo sulytų skėčių varvantį vandenį, o, pastatytas aukščiau, būti naudojamas kaip indas smulkiems elementams laikyti. Medžiagos: plienas, natūralus akmuo arba ąžuolas. Rėmo gamyba susideda iš metalo lazerinio pjovimo, suvirinimo ir miltelinio dažymo. Dubuo pagamintas naudojant CNC frezavimo stakles.

2 vieta: Daugiafunkcis interjero elementas ARCHMODULIS Dizaineriai: Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė, Nauris Kalinauskas Gamintoja: Interjero projektų studija Užsakovas: „Citus Construction“

Bendradarbiaujant su Kultūros paveldo departamentu buvo sukurtas baldinis architektūrinis modulis su visomis kasdieniame gyvenime reikalingomis funkcijomis. Du identiški moduliai sumontuoti rekonstruotose buvusio Kauno karinio telegrafo pastato patalpose.

Pirmasis modulis pritaikytas gyvenamajai erdvei: jo centre – vonios kambarys su WC, praustuvu ir dušo kabina. Aplink vonios zoną suprojektuoti visi reikalingi korpusiniai baldai: skalbinių, drabužių, karšto vandens ruošimo ir prieškambario spintos. Taip pat įrengti laiptai-lentyna bei virtuvė. Laiptais patenkama į antresolę – miegamąjį.

Antrasis modulis pritaikytas darbui – čia antresolėje įrengta pokalbių ir poilsio zona.

Moduliai pagaminti iš baldinių medžiagų – vonios tūris sukonstruotas iš aukšto slėgio laminatu dengtos faneros, fasadai – MDF plokštė, tapetuota istoriniais ir geometriniais tapetais. Moduliai stovi savarankiškai, nepritvirtinti prie paveldosauginių sienų, visos komunikacijos išvedžiotos tarp modulio ir autentiškų grindų. „Archmodulis“ patalpoje sumontuojamas ir visiškai prijungiamas prie komunikacijų per 2–3 dienas, taip pat nesunkiai gali būti ir demontuotas.

3 vieta: Kilimas PSYCHOANALYSIS Dizaineriai: „OKIIKO studio“ Užsakovė: UAB „Jotjot“

Unikalus, neįprastas, išraiškingas, pagamintas iš vilnos. Viskas viename „Psychoanalysis“ kilime. Kilimas pagamintas iš 100 proc. vilnos, jį galima kloti ant grindų ar kabinti ant sienos kaip dekoraciją.

2018: 3 (106) I 75

KONCEPCIJA 1 vieta: Cukraus kiekio kraujyje matuoklio dizaino koncepcija GLUCOCARER Dizainerė: Kristina Zakaraitė Užsakovai: Vilniaus dailės akademija, UAB „Rivosana“

Cukraus kiekio kraujyje matuoklis „GlucoCarer“ iš kitų diabeto priežiūrai skirtų prietaisų išsiskiria neinvaziniu matavimo būdu. Taip eliminuojamas fiziškai nemalonus ir neigiamų padarinių sukeliantis pirštų badymo procesas. Nuolatinis prietaiso dėvėjimas iš anksto apsaugo ligonį nuo hiper- arba hipoglikemijos, perspėdamas apie organizme vykstančius gliukozės pokyčius. Matavimo metodų (bioimpedansas, NIR ir temperatūrinis) ypatybės padiktavo, kad ausis yra tinkamiausia tiksliems rezultatams gauti. Sprendžiant skaudžią stigmatizavimo problemą, kurią tenka patirti ligoniui, matuoklio dizainas kurtas nenaudojant įprastinių medicininio prietaiso bruožų: skaidrių tekstūrų, kūno spalvos. „GlucoCarer“ dizaino koncepcija vizualiai asimiliuojama su priimtinais ir populiariais ausų aksesuarais, tokiais kaip papuošalai, ausinės, laisvų rankų įranga. Novatoriškas išradimas savo išvaizda patraukia smalsuolio akį ir kartu skatina anksčiau, nei išsivysto liga, susimąstyti apie savo gliukozės lygį kraujyje.

3 vieta: Daugiafunkcis šviestuvas SOITTI Dizaineris: Danilas Ščepanovas Vilniaus dailės akademija

2 vieta: Apsaugos sistema miestams HERO Dizainerė: Elena Lašaitė Vilniaus dailės akademija

Pastaruosius kelerius metus dizainerė keliaudama po didžiausius Europos miestus juto įtampą ir baimę. Po įvykusių išpuolių, kai transporto priemonė naudojama kaip ginklas, svarbiose miestų vietose sustiprėjo apsauga, atsirado metalinių, betoninių blokų. Kai kurios apsaugos priemonės itin neergonomiškos, trukdo praeiti žmonėms, o, kilus panikai, pabėgti. Dizainerė kelia klausimą, ar žmonės, matydami agresyvias, galią rodančias priemones, jausis saugesni. Šis klausimas aktualus daugeliui miestų. Problemą siekiama spręsti atsižvelgiant į miesto gyvenimą, infrastruktūrą. „Hero“ – tai apsauga nuo mirtį sėjančių transporto priemonių. Daugiausia dėmesio skirta formai ir estetikai. Į formą lengvai įsilieja papildomos funkcijos, kurias sujungia miesto infrastruktūra. Galuose galima įstatyti dviračius. Centre yra vietos augalams. Įtaisius papildomą detalę, atsiranda šiukšliadėžė su dviem skyriais, kurie gali būti pritaikyti šiukšlėms rūšiuoti. Taip pat yra speciali vieta reklamos stendui. Formą išryškina LED apšvietimas. „Hero“ gali tapti ir miesto herojumi. Visi turime įsimintinų vietų: „Hanerį“, paminklą, „Žalgirio“ stadioną. Kiekviename mieste yra tokių taškų. Grafinėmis priemonėmis ant „Hero“ galima pavaizduoti svarbius personažus, kurių žvilgsnis mus saugotų. Tai taptų miesto dalimi, susitikimų ar diskusijų vieta.

76 I 2018: 3 (106)

Šviesos ir garso galia išskirtinė. Vaikus į pamokas sukviesdavo varpelio skambesys, o miesto varpinės garsas pranešdavo tikslų laiką. Varpo forma skirta išgauti garsui, kuris skirtingose kultūrose bei regionuose neša kvietimo ar dėmesio atkreipimo žinutes. Analogišką galią turi ir šviesa. Tamsiuoju paros metu žmonėms jaukiau būti šviesoje. „Soitti“ sujungia šviesą ir garsą. Kolonėlės siluetas pasirinktas neatsitiktinai, forma perteikia pagrindinę funkciją – sukviesti žmones. Tai būtų namų širdis, kuri suburia šeimos narius ir draugus. „Soitti“ yra belaidžio ryšio kolonėlė ir šviestuvas. Šis produktas pakeičia skirtingus prietaisus, nes jungia kelias funkcijas – tai šviesos ir garso sklaida. Kolonėlė kabinama virš stalo, todėl įrenginys leidžia neužgriozdinti aplinkos, nes svarbiausia yra atvira erdvė, palikta susiburti ir bendrauti. Nereikia atskirai įjungti garso sistemos ar šviesos šaltinio, su „Soitti“ – tai paprasta. Kad būtų jaukiau, galima įjungti šiltą spektro apšvietimą.

KOSTIUMO DIZAINAS 1 vieta: EDUKACINIAI RŪBAI VAIKAMS Dizainerė: Agnė Beinaravičiūtė Užsakovas: „agadab“

„Princesės“ suknelė – kiekvienos mergaitės svajonė. Šios suknelės sukurtos šiuolaikiškai ir išskirtinei mergaitei. Drabužio idėja – netradiciškai ir kūrybingai mokyti vaikus meno, kultūros istorijos ir tradicijų, ugdyti skonį ir lavinti fantaziją. Pasirinktas paprastas, vaikams patogus modelis, atsisakyta nereikalingų detalių. Viduramžių manuskriptų ir tekstilės fragmentai suteikia suknelei kasdieniškos elegancijos. „Lietuvaitės“ suknelė – edukacinio kostiumo tęsinys, sukurtas koliažo principu, remiantis lietuvių liaudies audinių ir tautinio kostiumo motyvais. Tautinis kostiumas yra proginis ir šventinis drabužis, o ši suknelė gali būti dėvima kasdien. Dėl paprastos formos ją patogu dėvėti. Skaitmeninė spauda leidžia maksimaliai perteikti tautinės tematikos detales. Pasirinktas lino audinys yra praktiškas, ekologiškas ir neatsiejamas nuo lietuvių liaudies kultūros.

2 vieta: Moduliuojamas paltas UPCYCLED BY SPARROW V Dizainerės: Lina Žvirblytė ir Vida Strasevičiūtė

Daugiafunkcis, daugiasezonis unisex paltas, kurio esminė ypatybė – modulumas. Vėjui ir drėgmei atsparus lietpaltis gali būti dubliuojamas su kailio ar vilnos paltu iš antrinių žaliavų. Kiekvieną modulį galima dėvėti atskirai. Lietpaltis – drėgmę atstumiančio striukinio audinio paltas su dvigubu užtrauktuku, papildomu magnetų užsegimu ir sandariomis, patogiomis kišenėmis. Kailinis paltas siuvamas iš avikailių atraižų. Dėliojant kailių gabaliukus kuriami vienetiniai, unikalūs rankų darbo kailiniai su pamušalu, gobtuvu ir užtrauktuku. Juos siuva profesionalūs kailininkai. Įsegus į lietpaltį, kailinė šio modulio pusė tampa itin šiltu pamušalu. Vilnos paltas siuvamas iš Lietuvos pramonės įmonėse likusių audinių ir odos likučių. Paltų siluetas – unifikuotas, tačiau medžiagos, faktūros ir raštai nuolat keičiasi. Drabužio modulumas vartotojui suteikia galimybę ne tik modeliuoti gaminį pagal savo poreikius ir skonį, bet ir prisitaikyti prie sezoninių orų kaitos.

2018: 3 (106) I 77

MADOS AKSESUARAI 1 vieta: Juvelyrinių objektų kolekcija TAPATYBĖ Dizainerė: Zanė Skersienė Vilniaus dailės akademija

Vis stiprėjant visuomenės poreikiui atsakyti į klausimą „kas aš?“, Zanė Skersienė juvelyrinių objektų kolekcijoje ieško atsakymo tarp tradicinių tapatybės vertybių, kurios bendros visoms tautoms, kultūroms, religijoms ir laikams. Kolekcija primenama, kad esame dalis istorijos, kuri apibrėžia mūsų praeitį, formuoja, kas esame šiandien ir kuo norime tapti.

Darbuose nagrinėtos keturios tapatybės: nacionalinė, religinė, lytinė ir seksualinė. Kaip pagrindinė medžiaga naudotas marmuras su akmens lūžio vietomis ir sidabrinėmis detalėmis, kuriose atspaustos skulptūrų faktūros ir formos. Prie kūno priglundančios akmens vietos sumodeliuotos atsižvelgiant į žmogaus anatomiją tam, kad kaklo papuošalai būtų ne tik estetiškai patrauklūs, bet ir ergonomiški. Juvelyriniai objektai „Tapatybė“ padaryti jaučiant atsakomybę aplinkai ir žmonėms – skatinamas gamtos išteklių saugojimas. Kolekcijoje naudojamos tik natūralios medžiagos: sidabras, veltos vilnos audiniai ir virvutės (iš vilnos veltinio fabriko likučių), marmuras (akmens apdirbimo dirbtuvių atliekos).

2 vieta: Juvelyrika JAUSMAI Dizaineriai: Dalius Ilginis, Rasa Ilginė

Dizaineriai nuolat domisi šiuolaikiniu dizainu ir architektūra.

Pagrindinis kūrybos braižas – kontrastuojančios formos. Ypatingas dėmesys skiriamas kokybei ir išskirtinumui, kiekvienas kūrinys – vienetinis. Dizaineriams juvelyrika – tai miniatiūrinė meno forma. Kuriamų darbų šiuolaikiškumą atskleidžia medžiagų kontrastas. Pagrindinis kolekcijos akcentas – Baltijos gintaro kaip lietuviško simbolio naudojimas. Jį norima atskleisti netradicine forma, pabrėžiant natūralų akmens grožį.

3 vieta: Papuošalai THECONCRETECITY|KAUNAS| Dizainerė: Gerda Liudvinavičiūtė Architektė: Ligita Ažukaitė Lileikė Užsakovas: „Celsius 273“

Ši papuošalų kolekcija kviečia naujai pažvelgti į Kauno architektūrą ir atrasti sąlytį su savimi, apčiuopti miesto impulsus, pajusti erdvės ir žmogaus sintezę detalėse. Kolekcija skirta Kauno miesto tarpukario modernizmo architektūrai. Pasirinkti septyni ryškiausi modernizmo architektūros statiniai ir jiems sukurtos septynios skirtingos juvelyrinės cemento detalės, atspindinčios svarbiausius tų pastatų akcentus (pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio muziejaus fasadas, Pelėdų kalno garsiosios pelėdos ir modernus kalno atspindys ir kt.). Sukurta auskarų ir vyriškų sąsagų kolekcija, taip pat architektūriška sidabro konstrukcija: atsegus apatinę dalį, galima keisti detales, kurti savitą miestą, įprasminti svarbiausius žmogaus patyrimus mieste. Ši kolekcija – skirtingų vizualinio meno krypčių sintezė, skatinanti pažvelgti į istoriją iš naujo, susimąstyti, kas modernizmas buvo tada ir yra dabar. Norima atkreipti dėmesį į vartotojiškumą, pakviesti žmones pamilti miestą ir tai, kas matyta, dėliojant naujus akcentus.

78 I 2018: 3 (106)

LEIDINYS 1 vieta: Knyga PROUD OF LITHUANIA. A FAIRY TALE BY SWEET ROOT Dizainerė: Miglė Rudaitytė („Boy Creative Studio“) Fotografė: „Šarūnė Zurba Photography“ Užsakovas: restoranas „Sweet Root“

„Proud of Lithuania: A Fairy Tale by Sweet Root“ – tai pasaka apie tikrąją lietuviškų emocijų kupinos ir natūralaus gamtos ritmo įkvėptos vakarienės reikšmę. Tai noras prisiminti ir iš naujo atrasti unikalų mūsų šalies sezoniškumą ir su juo besikeičiančius ingredientus mūsų lėkštėse. Tai žingsnis atgal į praeitį ir ateitį tuo pat metu. Žingsnis tolyn nuo globalių vilionių į laukines pievas, miškus ir sodus. Tai iš naujo atrastos mūsų šaknys ne tik filosofiškai, bet ir fiziškai. Šios istorijos tikslas – ne tapti praktiniu virtuvės gidu (nors knygoje rasite ir receptų sąrašą), bet paprasčiausiai grąžinti pasididžiavimą tuo, kas esame ir kur gyvename.

3 vieta: Dvylikos mėnesių tvarkaraštis Dizaineris: Zigmas Vagonis („&andstudio“)

Kalendoriaus kaip dovanos klišiškumas padiktavo kitokį požiūrį į laiko planavimą. Spalvinis žymėjimas nurodo savaites, tačiau spalvų perėjimas tęstinis, negriežtas. Kaip ir laikas, kurio apibrėžtumą susikūrėme patys. Atspausdintas ant fine art kategorijai priklausančio natūralaus popieriaus, naudojant archyvinius reikalavimus atitinkančią giclée spaudą, atkuriančią plačias spalvų erdves.

2 vieta: Žurnalas apie lietuvišką grafinį dizainą SKŪL Dizaineris: Jogaila Jurgelis Vilniaus dizaino kolegija

Iki šiol Lietuvoje šalies grafinio dizaino progresas ir identiteto raida nebuvo dokumentuojami – būtent tam šis leidinys ir yra skirtas. Žurnale susijungia trys laiko plotmės: praeitis, dabartis ir ateitis. Kiekviena jų skirta to laikotarpio grafinio dizaino aktualijoms ir problemoms, taip pat pažinčiai su kūrėjais. Pirmoje dalyje pasakojama apie lietuviško grafinio dizaino pradžią – istorija apie dailininkus-konstruktorius, kai toks terminas kaip „grafikos dizaineris“ Lietuvoje dar neegzistavo.

Tuomečiai įkvėpimai, kūrybinės krizės ir darbo progresas susipina praeityje. Dabartyje apžvelgiami šiuolaikiniai pasiekimai grafinio dizaino lauke: pristatomos gražiausios metų knygos, „Gero dizaino“ apdovanojimai ir kt. Taip pat, žinoma, mezgasi pokalbiai su šiandienos kūrėjais apie tai, kokie jie buvo ir kas yra dabar. Ateitis visada pagrįsta spėjimais, tad ir paskutiniame žurnalo skyriuje diskutuojama apie lietuviško grafinio dizaino scenarijų ateityje. Ko laukti?

2018: 3 (106) I 79

PRODUKTO IR INDUSTRINIS DIZAINAS 1 vieta: Elektrinė dviračio pavara RUBBEE X Dizainerė: Gintarė Černiauskaitė Užsakovė: UAB „Rubbee“

„Rubbee X“ kiekvieną dviratį pavers elektriniu. Ji turi baterijas, elektroniką ir motorą, besiliečiantį prie galinės dviračio padangos. Komplekte taip pat yra belaidis kadencijos jutiklis, sekantis pedalų sukimo ritmą ir automatiškai pritaikantis elektros pavaros sukimą. „Rubbee X“ patentuota greitai paleidžiama sagtis suteikia galimybę elektrinę pavarą prijungti ir nuimti viena ranka vos per sekundę. Modulinio tipo baterijų sistema leidžia vartotojui pasirinkti norimą važiavimo tipą – nuo ekonomiško iki galingo, o mobilioji programėlė padeda nepasimesti mieste ir sekti prietaiso rodmenis.

3 vieta: Lazerinio mikroapdirbimo įrenginys MASTER 1 Dizainerė: Aistė Bankauskaitė Užsakovės: Vilniaus dailės akademija, UAB „Elas“

Funkcionalus ir patrauklus lazerinio mikroapdirbimo įrenginio korpusas suprojektuotas siekiant patraukti pirkėjų dėmesį. Jis sukurtas atsižvelgiant į vidinę komponuotę: turi pakeliamąjį pagrindinį gaubtą, šonines ir galines dureles. Valdymo pultas pritvirtintas prie apatinės dalies rėmo, tad atidarant gaubtą jis lieka savo vietoje. Įrenginys sukurtas naudojant įmonės logotipo spalvinę gamą. Formos inspiracija kilo iš lazerio spindulių: linija ir tašku imitavus spindulius ir sukirtus juos įvairiomis kryptimis, išgautos naujos formos.

2 vieta: Koštuvas-pjaustymo lentelė SMÅK Dizainerė: Barbora Adamonytė-Keidūnė

Koštuvas ir pjaustymo lentelė viename „Småk“ – tai vietą ir laiką taupantis minimalių formų objektas, skirtas kasdieniam maisto ruošimui palengvinti. „Småk“ susukus ir užkabinus už auselės, gaunama kūginė forma, į kurią sudėjus lengva nuplauti daržoves, o „Småk“ išsukus gaunamas lygus pjaustymo paviršius. Koštuvas-pjaustymo lentelė iškirsta iš polipropileno plastiko, tinkamo sąlyčiui su maistu. Dėl formos šį plokščią objektą patogu laikyti, o, pakabinus jį per viduryje esančias skylutes, „Småk“ galima paversti grafiniu interjero elementu ant virtuvės sienos.

80 I 2018: 3 (106)

PASLAUGŲ IR SOCIALINIS DIZAINAS 1 vieta: P1N K0DAS Agentūra: „Adell Taivas Ogilvy“ Kūrybos vadovai: Dominykas Žilėnas, Tomas Karpavičius Meno vadovai: Mykolas Budraitis, Marius Poškus Dizaineris: Simas Petrauskas Užsakovas: SEB bankas

Norėdami parodyti, kad PIN kodą į lengviau įsimenamą galima pasikeisti bet kuriame SEB bankomate, sukūrėme specialų laišką su svirtele. Iš pradžių yra matomas tekstas „Changing your PIN code is easier than you think“. Patraukus svirtelę, kai kurios teksto raidės virsta skaičiais ir tampa „Ch4ng1ng y0ur PIN c0de 1s ea51er th4n y0u th1nk“.

2 vieta: Lietuvos paviljonas Leipcigo knygų mugėje Dizaineriai: „IMPLMNT architects“ (Aurimas Syrusas, Martynas Brimas, Vilius Dringelis) Užsakovas: Lietuvos kultūros institutas

3 vieta: BOOTLEG BRANDING Dizaineris: Martynas Kazimierėnas

Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje gaminama naminė samanė. Dalis jos – itin kokybiška: tokia verdama nedideliais kiekiais tik artimiems ir pažįstamiems žmonėms. Tačiau įstatymais prekyba šiuo produktu yra uždrausta ir gamintojams nuolat į nugarą kvėpuoja pareigūnai. Žmogus, nusipirkęs tėviškės ruginukės, jaučiasi kaip nusikaltėlis. Nuo 2018-ųjų pradžios iš žurnalų plėšoma alkoholio reklama, kova su gėrimais priėjo prie absurdo ribos. Čia į pagalbą kokybiškos samanės, tikro lietuviško paveldo, gamintojams ateina unifikuotas taros ženklinimas. Ant stiklinės talpos nurodomas tik kiekis: 0,7, 0,5 ar 0,2 litro. Daugiau ničnieko.

Toks žymėjimas išsprendžia net keletą problemų: gėrimas nebepilstomas į neaiškias taras, stiklainius ar plastikinius indus, diskredituojančius aukštą produkto kokybę ir gadinančius vartojimo patirtį. Taip pat gamintojas lieka neidentifikuotas persekiotojų – ant etiketės nėra nei adreso, nei pavadinimo.

Kartu šis lakoniškumas veikia ir kaip protestas prieš perteklinį valstybės aparato kišimąsi į privatų žmonių gyvenimą. Na, o vartotojai lengvai atpažins produktą iš šnekamosios kalbos: nol penkis ar nol septynis.

Lietuva buvo pakviesta 2017 m. garbės viešnios teisėmis prisistatyti Leipcigo knygų mugėje. Prisistatymą Leipcige sudaro du stendai – literatūrinis ir kūrybinis. Pagrindinė idėja – vektorius (matematinis dydis, apibūdinamas reikšme ir kryptimi erdvėje.

Grafiškai vektoriai vaizduojami tiesių atkarpomis su rodyklėmis).

Lietuvos prisistatymo Leipcige pagrindinė mintis ir šūkis – „Pasakojimas tęsiasi“, todėl vektoriaus interpretacija taikliai sutinka su bendra šalies prisistatymo idėja. Stendų struktūra sudėliota taip, kad būtų aiškiai suvokiama pagrindinė mintis – krypties, dinamikos motyvas – vektorius. Erdvės, lankytojų judėjimo kryptys organizuojamos taip, kad nebūtų lygiagrečios ar statmenos aplinkai, taip sukuriama netikėta vizualinė ir jausminė perspektyva.

Dėl ypatingo stendų apšvietimo susidaro šviesos gradientas: nuo visiškai balto viršuje iki lengvai pilko, sutampančio su grindų danga (gradientas (lot. gradiens (kilm. gradientis) – žingsniuojantis, einantis), apačioje; matematiškai – tai vektorius, simbolizuojantis procesą, perspektyvą, veiksmą. Tai atliepia paties pristatymo koncepciją (perspektyvos, veržlumo metafora) ir kartu nejučia primena vaizdą, kai, atvertus knygą, tarp jos puslapių susidaro paslaptinga giluma, ilgėjantis šešėlis.

Svarbu, kad visą tolygiai ryškėjančio stendo struktūrą iš tikrųjų sudaro maži elementai – knygų klasteriai. Jie, kaip sumanyta, čia veikia lyg mažieji pasakojimai ir kiekvienas savarankiškai, bet ir visi kartu sudaro amžiaus retrospektyvą. Kol klasteriai uždaryti, susidaro gidas, vedantis lankytoją per laiką, temas, žanrus, autorius. Jis sustoja ten, kur jam tikrai įdomu, paskaitęs knygos anotaciją, pavadinimą, autorių, atveria lentynėlę ir pasiima knygą.

Tą akimirką natūraliai gimsta ne tiesmukas, o išgyventas santykis tarp skaitytojo ir knygos, susiklosto intriga. Šie besidarinėjantys klasteriai sukuria stendų interaktyvumą, dinamiką, vilioja apsilankyti. Kol lentynelės uždarytos, išorinėje stendo sienoje susiprojektuoja žodžiai Fortsetzung folgt... („Pasakojimas tęsiasi“).

Literatūrinis stendas užima 140 m2 ir yra padalytas į kelias funkcines zonas: ekspozicinę, lankytojų, susitikimų ir personalo (sandėliavimo). Lankytojų ir susitikimų zonos daugiafunkcės, mobilios, tinkančios daugeliui veiklų. Susitikimų zona suprojektuota antresolėje, todėl atskirta nuo didžiojo žmonių srauto. Po antresole suprojektuota 25 m2 patalpa personalui. Labai svarbus stendo elementas – amfiteatras: jame įrengta ne tik skaitymo, bet ir klausymo zona, per čia įtaisytas ausines galima girdėti vokiškai įgarsintą lietuvišką literatūrą.

2018: 3 (106) I 81

VIZUALINIS IDENTITETAS 1 vieta: Grafinis stilius Lietuvos nacionalinio dramos teatro 77-ajam sezonui TRAIN YOUR SOUL Agentūra: „Adell Taivas Ogilvy“ Kūrybos vadovai: Dominykas Žilėnas, Tomas Karpavičius Meno vadovai: Indrė Namikaitė, Marius Poškus Užsakovas: Lietuvos nacionalinis dramos teatras

3 vieta: Lietuviškos ruginės duonos pakuotės dizainas

Naujuoju Lietuvos nacionalinio dramos teatro 77-ojo sezono grafiniu stiliumi siekiama parodyti, kad reikia treniruoti ne tik kūną, bet ir sielą. Kiekvienam iš spektaklių sukurta po atskirą įsivaizduojamą sielos organą, kurį reikėtų treniruoti.

Dizaineriai: Gintarė Marcinkevičienė, Remigijus Matukaitis, Edvardas Kavarskas, Irmantas Savulionis („Étiquette“)

Dizaineriai: Daniele Gulla, Shaltmira

Užsakovė: UAB „Vilniaus duona“

3 vieta: MANIFESTO vizualinis identitetas Dizaineris: Domas Mikšys („&andstudio“) Užsakovai: Estijos leidėjų asociacija

2 vieta: Vizualinis identitetas 2018 m. Londono knygų mugės jungtiniam Baltijos stendui Dizaineris: Oleksandr Rogovets („DADADA studio“) Fotografė: Severina Venckutė Užsakovai: „Latvian Literature“ ir Lietuvos kultūros institutas

Sukurtas simbolis atspindi visas tris Baltijos šalių kalbas. Tai unikali diakritinių simbolių kombinacija, nutūpusi ant pirmosios abėcėlės raidės. Būtent tai sukuria vizualinį identitetą trims Baltijos šalims, kurios 2018 m. Londono knygų mugėje dalyvavo specialioje „Market Focus“ programoje. Pirmoji abėcėlės raidė tarsi pradeda pokalbį, užmezga dialogą. Ji keliauja su mumis ir kai, kalbant anglų kalba, prireikia nežymimojo artikelio, specialusis simbolis tampa ir neapibrėžtų daiktų, žodžių dalimi. Anglų kalboje, pavyzdžiui, a book, a letter, a conversation (lietuviškai: knyga, laiškas, pokalbis). Logotipo tikslas – ne tik perteikti bendravimo svarbą per raides, bet ir vizualiai susieti visas tris Baltijos valstybes, išryškinti bendrą „Market Focus“ stendą. Logotipas pristatytas jungtiniame Baltijos šalių stende, taip pat matomas įvairioje dalijamojoje ir kitoje reklaminėje medžiagoje, ant suvenyrų ir jungtiniame stende pačioje Londono knygų mugėje 2018 m. balandį.

82 I 2018: 3 (106)

„The Utopia of the Manifesto“ – tai projektas, kuriame nagrinėjama kūrybiškumo, komercijos ir originalumo problematika. Šis projektas kilo iš reakcijos į mus supantį pasaulį, noro analizuoti esamą situaciją, pamiršti akademizmą ir tobulą grožį. Manifestas suformavo daugiau kaip dvidešimties kūrybos taisyklių rinkinį, kuris iliustruojamas vizualiu teiginiu. Pagrindiniu projekto vizualiniu aspektu tapo daiktinės ikonos. Kiekviena ikona turi savo taisyklę. Skirtingi ženklai, tipografiniai elementai, spalvų dėmės ir simboliai jungiami į bendras vizualines skulptūras. Šis projektas tapo dizainerio asmeninio identiteto eksperimentu, paieškomis, atradimais ir proceso džiaugsmu, atvedusiu prie netikėto rezultato.

Didieji duonos gamintojai Lietuvoje beveik neprekiauja duonos kepalais, o šalyje daugėja turistų ir periodiškai grįžtančių emigravusių šalies gyventojų, todėl nuspręsta išnaudoti atsiveriančią nišą. „Vilniaus duona“ – seniausia kepykla Lietuvoje, išlaikiusi duonos kepimo tradicijas. Šis produktas – tai duoklė lietuviškoms duonos tradicijoms ir galimybė užtvirtinti savo, kaip profesionalaus duonos kepėjo, įvaizdį.

Proginiam produktui reikėjo išskirtinės pakuotės, kuri aiškiai komunikuotų lietuviškumą ir šimtametes ruginės duonos kepimo tradicijas. Į šventiškas, įvairioms progoms skirtas pakuotes sudėtą duoną norisi dovanoti ar parvežti lauktuvių, įsigijus oro uoste. Pasinėrę į daugybę ritualų turinčias duonos kepimo tradicijas, atsakymą dizaineriai rado savaime. Kol duona atsiduria ant mūsų stalo, ji nukeliauja ilgą kelią, apdainuotą lietuvių tautosakoje. Todėl duonos kelias tapo pagrindine inspiracija. Šiame kelyje, interpretuodami lietuviškiems medžio raižiniams būdingą stilistiką, autoriai pasakoja apie ryto aušrą ir laukus, dvelkiančius gaiva. Apie miglą ir rugius, šnabždančius duonos vardą. Tai sakrali ir autentiška lietuviškos duonos istorija. Norint pabrėžti duonos temos sakralumą, buvo pasirinktas tamsiai rudas pakuotės fonas, kurį asociatyviai galima sieti su žeme, o duonos kelias nulietas auksu, kuris suteikia kilmingumo. Tamsių tonų ir aukso spalvos derinys Lietuvos vartotojų vertinamas ir atpažįstamas kaip ypač puošnus.

2018: 3 (106) I 83