"Centras" Nr. 2, 2018

2018:2 (105) PAVASARIS

3 Architizer žvaigždės Biuras laukuose Mūsų interjerų 13-ukas Įžanga į Milaną Įspūdžiai iš Cevisama ir Ambiente parodų

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

Turinys

2018: 2 (105)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Kalbos redaktorė

Rasa Lajienė Dizainerė-maketuotoja

6 Architektūros kalba

62 Kaip upė teka po langais

Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja

Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt Autoriai:

18 Biuras vidury laukų

20 Minimalizmas gamtoje

24 Metų interjero ’17 13-ukas

50 Kompaktiškas butas

64 Stiklo ir medžio idealistas

68 IMM 2018 – hibridai, spalvos ir metamorfozės

76 Cevisama 2018

84 Madų labirintu – savojo stiliaus link

Redaktoriaus žodis Pavasaris ateina, o kartu su juo – „Architizer“ organizuojamo architektūros konkurso rezultatai ir kasmetinis „Metų interjero / Auksinės paletės“ konkursas. Publikuojame tris objektus iš pirmojo renginio ir mūsų žurnalo redakcijos atrinktą lietuviškų interjerų tryliktuką. Šiemet kūrėjų darbai mums pasirodė įvairesni ir originalesni. Tikiuosi, kad ne tik pasirodė: galimas daiktas, užčiuopėme optimistinę tendenciją. Dėl kontrasto ir platesnio konteksto publikuojame dar porą originalių darbų iš užsienio.

Du viešbučiai Milane ir Miunchene kviečia keliauti. Ten galėsite apsistoti vykdami į Milano dizaino savaitę ir garsiąją „Isaloni“ parodą, kurią anonsuojame šalia karštų apžvalgų iš IMM (Kelnas), „Cevisama“ (Valensija) ir „Ambiente“ (Frankfurtas prie Maino). Daug įspūdžių teko patirti ten keliavusiems mūsų specialiesiems korespondentams Rasai Balaišei, Gintautei Kisieliūtei ir Jonui Malinauskui. Visų trijų parodų rengėjai kasmet kviečia mūsų žurnalą apsilankyti ir pasidalyti įspūdžiais. Mums tai yra didelė atsakomybė ir pripažinimas, nes vykdoma gana griežta leidinių atranka. Šis naujienų gausus numeris turėtų sudominti tiek projektuojančius specialistus, tiek nekilnojamojo turto vystytojus, viešbučių operatorius, privačių namų ir butų savininkus. Juk pasidomėti rytdienos tendencijomis verta vien todėl, kad neinvestuotumėt į vakarykščius sprendimus.

Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Kristina Noreikienė Marius Dirgėla Rasa Balaišė Tomas Milkamanavičius Fotografai:

Adrià Goula Adrien Williams Alain Brugier Audrius Solominas Bart Gosselin Darius Petrulaitis Federico Cairoli Gleb Leonov José Hevia Kernius Pauliukonis Leonas Garbačauskas Norbert Tukaj Rafael López-Toribio Moreno Ramūnas Manikas Rasa Balaišė Reda Bernotaitė Robertas Daskevičius Stephane Groleau Viršelyje – Maxime Brouillet nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Vytautas Žurnalo partneriai:

54 Juoda ir balta

86 Pasimatuokime milaną!

58 Prabangus viešbutis su panorama nuo stogos

88 Ambiente 2018

i

Architektūra

Architektūros kalba Pastatai, kad ir kokie jie būtų, labai panašūs į žmones. Visi jie gali būti ekspresyvūs, kuklūs, harmoningi, elegantiški, kartais agresyvūs. Architektūros kalba itin plati, o architektas programuoja savo kūrinius komunikuoti tam tikrus identitetus, funkcijas, patirtis. Projektuotojas tarsi režisierius žaidžia jo galioje esančiomis priemonėmis, kurdamas visuomenę, užsakovą ir pastatų gyventojus praturtinančius naratyvus. Daugiabučiai Mecheleno rajone Belgijoje, alpinistų kabina San Estebano kalnuose Čilėje ir aštriabriaunis dekonstruktyvistinis kultūrinės paskirties statinys Kaliningrado srityje, Rusijoje, yra labai skirtinga architektūrine kalba šnekantys objektai. Visi jie pateko tarp vieno populiariausių architektūros portalų „Architizer“ rinktų geriausių 2017 m. įgyvendintų projektų. Trys iš pirmo žvilgsnio niekuo nesusiję pastatai yra puikūs daugialypės architektūros kalbos pavyzdžiai. Ši apžvalga – puiki proga į juos įsigilinti ir pažvelgti kritiškai.

Apartments Drabstraat, Mechelenas, Belgija Architektas: +Lorette Convent Nuotraukos: Barto Gosselino Įgyvendinta: 2014 m.

Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus

6 I 2018: 2 (105)

Kontekstualus švarios estetikos daugiabučių pastatas yra raktas į vietovės urbanistinę restruktūrizaciją. Nuo gatvės lyg intarpas veikiantis tūris rodo aiškų polinkį megzti ryšį su dešinėje esančiu tūriu, kurį galima vadinti vietos dominante, o ne kitoje pusėje stovinčiu žemesniu pastatu. Nors urbanistiškai pastatas išlaiko miesto centrui būdingą perimetrinį užstatymą, dramatiškai pakabinta konsolė atveria kelią į esančią viduje, taip sujungdama gatvės ir kiemo erdves.

Trimis amžiais anksčiau šios erdvės buvo atskiros, padalintos į L formos vienuolyno ir mergaičių mokyklos pastatų tūrius. Neogotikinis pastatas pažymėjo uždaros religinės bendruomenės poveikį miesto audiniui.

Nugriovus šią tūrinę sieną buvo atvertas įėjimas į žuvų turgų per pusiau privačią vidinę kiemo erdvę.

Anksčiau čia vešėjo privatus sodas.

Dabar kiemo plotas sudalintas į atskiras žalias zonas, kuriose auga skirtingų rūšių augalai, veja. Toks ryžtingas architektų manevras kuria

2018: 2 (105) I 7

8 I 2018: 2 (105)

atvirą ir laisvą miestą, leidžia jam kvėpuoti.

Daugiabutis pasižymi švaria ir suvaldyta architektūrine estetika.

Laisvas ir lankstus tūris mezga dialogą su aplinkiniais fasadais, skaidydamas pailgos proporcijos ir plačius stačiakampius langus. Vidiniame kieme atsiranda konsoliniai balkonai, leidžiantys mėgautis visiška ramybe kieme. Elegantiškoje vidinėje erdvėje aiškiai juntamas dėmesys proporcingumo ryšiams. Tokios detalės kaip šviesos juostų ir kiemo sijų konstruktyvo pločių suvedimas, langų tarpusavio pločių santykis, projektuojamo ir aplinkinių pastatų langų altitudžių sutapimas rodo, kad architektai išskirtinį dėmesį teikė detalėms. Tai neabejotinai liudija aiškiai juntama proporcijų harmonija. Šiek tiek abejotinas sijinių elementų ansamblis vidiniame kieme. Nors aiškiai matyti, kad ši konstrukcija skirta

kiemo apšvietimui, toks proaktyvus vidinės erdvės uzurpavimas ir skaidymas galėtų turėti daugiau funkcinių argumentų.

Ypač žavingas pagrindinės eksterjero medžiagos motyvas. Anot architektų, baltos plytos yra atsakas į tinkuotas aplinkinių pastatų sienas ir klasikinius šlaitinius stogus. Pasirinktas apdailos būdas kuria jausmą, kad pastatas tarsi išauga iš aplinkos.

Tokio principu vadovavosi ir garsusis Peteris Zumthoras, projektuodamas „Therme Vals SPA“ kompleksą, kai kalnų statiniui pasirinko vietinį akmenį ir apdorojo jį suteikdamas ortogonalias formas. Į daugiabučio apšvietimo sistemą integruotos vertikalios šviesos juostos ne tik atkreipia dėmesį į šiuolaikinį fasadą ir tikrąja to žodžio prasme švenčia modernybę, bet ir apšviečia gatvę, leisdamos atsiskleisti jautriems pastato ir viešosios erdvės santykiams.

2018: 2 (105) I 9

Mountaineer’s Refuge, San Estebanas, Čilė Architektas: Gonzalo Iturriaga Arquitectos Klientas: privatus Nuotraukos: Federico CAIROLI Įgyvendinta: 2014 m.

Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus

10 I 2018: 2 (105)

Alpinistų prieglobstis – taip architektai vadina aštriabriaunį, labiau kosminį laivą nei pastatą primenantį namelį San Estebano mieste, Čilėje. Projektuotojų užduotis buvo sukurti mažą kabiną su stogu, virtuve, vonios kambariu ir miegamuoju. Objektas turėjo būti skirtas ilsėtis ir pagrindiniams žmogaus poreikiams tenkinti, kad šis galėtų tęsti prieš kelias dienas pradėtą kelionę kalnuose.

Gonzalo Iturriaga Arquitectos biuras pasiūlė struktūrą, sudarytą iš plokštumų ir aštrių briaunų, kurios užlenkimas sukuria įėjimą, o iškirtimai – galimybę gėrėtis aplinkiniu kraštovaizdžiu. Eksterjero formą

ir interjero tūrį apibrėžia lenkimo linijos, tanki pušies lentų apdaila suteikia formai grafikos ir kontrastuoja su skaidriais langais. Pastatą laikantys pilonai sukuria lengvumo ir mistikos aurą ir įtvirtina tūrį kaip savarankišką, virš žemės sklendžiančią struktūrą. Itin įdomus pagrindinis įėjimas, kuris, kaip ir dera į kosminį laivą panašiam statiniui, yra atskiras, prikeltas nuo žemės pandusas. Tūrio vidaus ir išorės apdailai panaudotos tokios pat pušinės lentos, tačiau išorėje jos tamsios, o viduje šviesios. Tai kuria įdomų žaidimą tarp vidaus ir išorės užlenkimų, taip pat įtvirtina modernistinį kontrastingą pastato-kiauto įvaizdį. Kabina turi

2018: 2 (105) I 11

12 I 2018: 2 (105)

atskirą išėjimą į akmeninę terasą.

Ji suprojektuota tarsi platforma, atskirta nuo pagrindinio tūrio, tačiau žaidžianti pagal tos pačios geometrijos taisykles. Miegamojo zonos pusėje įrengtas baseinas paverčia šią alpinistų kabiną tikra atsipalaidavimo šventove.

Gyvenamoji erdvė išdėliota aplink centrinį branduolį, talpinantį utilitarias funkcines zonas.

Kabinos gale yra miegamasis kartu su sandėliavimo patalpa, skirta alpinistų įrangai. Kitame gale suprojektuota sėdėjimo zona: netoliese dunksantis kalnas prikausto besiilsinčių keliautojų dėmesį.

Interjero sprendimai žavi paprastumu. Virtuvės furnitūroje siekta išlaikyti bendrai architektūrai būdingą medžiagą, pavieniai pastatomi baldai paprasti, neįmantrūs.

Kambario akcentais tampa židinys, paveikslai ir baldai, tarp kurių yra antikvarinis valgomojo stalas su keturiomis raudonomis Charles&Ray Eames projektuotomis kėdėmis.

Aštrios geometrijos langų rėmai kartu su kitais akcentuotais interjero elementais skleidžia juodą metalo tamsą.

Pastatas ventiliuojamas iš visų pusių, gaivus kalnų oro srautas patenka į vidų pro keletą specialiai tam sukurtų angų. Ši kalnuose iškilusi kabina yra alpinistų atvykimo ir išvykimo taškas.

Tai nėra tik apžvalgos aikštelė bei pastogė, tai – ir speciali vieta, skirta apmąstymams ir poilsiui, tikras alpinistų prieglobstis.

2018: 2 (105) I 13

Wine and Brandy Distillery Museum & Warehouse for Alliance, Černiachovskas, Rusija Architektai: Totement Paper Klientas: privatus Nuotraukos: GLEBO LEONOVO Įgyvendinta: 2016 m.

Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus

14 I 2018: 2 (105)

Pastatų ansamblis įsikūręs sename vokiškame mieste, Kaliningrado srityje, kuri buvo smarkiai subombarduota Antrojo pasaulinio karo metais. Moderni brendžio distilerija pastatyta laisvame sklype, šalia geležinkelio. Užsakovai pageidavo suprojektuoti sandėlį, kuris, be savo pirminės brendžio saugyklos funkcijos, tarnautų kaip viešoji erdvė ir priimamasis. Tai būtų kūrybos ir gimimo simbolis, atskleidžiantis distilerijos vaidmenį miesto gyvenime.

Tyrinėjant atskirus projekto elementus, užduotis evoliucionavo į simbolistinės architektūros ansamblį.

Architektai inkorporavo keletą ryškių krikščioniškų simbolių, tokių kaip gyvybės medis ir Kristaus kraujas. Daugeliu atvejų simboliai derinami kontrasto principu, kuriant dualistinę kompoziciją, kuri sufleruoja iš elementų sąjungos išplaukiančią sintezę. Interjeras ir eksterjeras, vyriškas ir moteriškas pradai, aukštas ir žemas, atviras ir uždaras, medis ir metalas – tai tik keletas dualistinių simbolių, informuojančių apie statinio formą.

Anot pastato architektų, žemas medinis sandėlio tūris įkūnija Motiną Žemę, archetipinį maitinančios ir vaikus auginančios moters simbolį. Ši pastato dalis tvirtai sujungta su pagrindu, atrodo tarsi išaugusi iš žemės, komunikuodama stabilumą ir pastovumą.

2018: 2 (105) I 15

16 I 2018: 2 (105)

Aukštesnysis tūris dengtas aukštyn besistiebiančiomis metalo plokštėmis. Pastato architektai pabrėžia, kad tai simbolizuoja šviesą, augimą, tobulėjimą ir vyrišką pradą. Žemesnioji tūrio dalis virsta laiptais, kurie trikampe forma jungiasi su horizontaliu tūriu, leisdama lankytojams stebėti sandėlį į jį neįėjus. Kitas medinio tūrio galas įsikerta į aukštesnįjį korpusą. Pasak architektų, toks formų kalambūras kuria erdvę tarp jų ir tuo pačiu metu konstruktyviai organizuoja erdvę aplinkui.

Abu pastatai suprojektuoti naudojant tą patį geometrinį principą, kuris sujungia ansamblį ir vietovę į vientisą visumą. Architektų atlikta vietovės urbanistinė analizė rodo, kad statinys buvo suformuotas atsižvelgiant į vietovės diktuojamą urbanistinę situaciją. Šis daugiafunkcis pastatas vienareikšmiškai įkvėptas 8-ajame dešimtmetyje populiaraus dekonstruktyvistinės architektūros judėjimo, kuriam, be laužytų ir diagonalių, dinamiškų formų, itin būdingas stiprus simbolizmas. Nors tokios architektūros aktualumas mūsų laikais diskutuotinas, profesionaliai suprojektuotas ir pastatytas tokio stiliaus statinys gali sukurti labai stiprius architektūrinius išgyvenimus. Vienu geriausių dekonstruktyvistinių statinių pasaulyje yra laikomas architektų biuro Studio Libeskind suprojektuotas Žydų muziejus Berlyne.

2018: 2 (105) I 17

Biuras vidury laukų Projekto autoriai: Maurice Martel architecte, Linda Fillion. Vieta: Neipervilis (Naperville), Kvebekas, Kanada. Įgyvendinta: 2016 m. Plotas: 1 250 m². Nuotraukos: Adrieno Williamso. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

18 I 2018: 2 (105)

ARCHITEKTŪRA

Naujoji Lareau draudimo bendrovės būstinė susidūrė su išlikimo iššūkiu – kaip atokiai kaimo vietovei, neturinčiai jokių estetinių pretenzijų, įkvėpti grožio ir paskatinti pramoninę jos dalį keistis, priimti daugiau projektų, efektingo dizaino pavyzdžių? Tam buvo pasitelkta architektų bendrovė Maurice Martel architecte: ji padėjo išspręsti galvosūkį tiek estetine, tiek funkcine prasme, o interjero sprendimus, susijusius su darbuotojų komfortu, priėmė dizainerė Linda Fillion.

Du pastato korpusus norėta atskirti ne tik vizualiai, bet ir funkciškai: viename jų numatytos darbo vietos, kitame – bendro naudojimo zonos, poilsio erdvės. Pirmajame dviejų aukštų statinyje po šlaitiniu stogu telpa 50 darbo vietų. Nors pastatas nėra mažas, dėl sumanaus fasado apipavidalinimo jis atrodo gana lengvas. Vienas originalesnių jo elementų – dalinis fasado įstiklinimas ir netikėtas, tarsi pjūvio rėžis įstrižai susikertantis stiklas ir mediena. Kita žavinga detalė – netaisyklingos langų eilės. Vietomis prasikeičiantys langai neatrodo padrikai, tačiau suteikia savitumo ir laisvės pojūtį, o medienos apdaila dar labiau sustiprina neoficialų įvaizdį. Nekontrastuojančios fasado ir stogo apdailos medžiagos bei iš lauko pusės tamsintas

i

stiklas suteikia pastatui vientisumo, todėl jo struktūra tarsi susilieja ir pritampa prie aplinkos. Į kitą korpusą patenkama per įstiklintą lauko koridorių, kuriuo eidami darbuotojai gali regėti augančius medžius bei gamtą, besikeičiančią kartu su metų laikais.

Antrasis pastatas daug paprastesnis – tai stačiakampis, tomis pačiomis apdailos medžiagomis dekoruotas statinys lygiu stogu. Jame sutelktos valgymo, poilsio, bendravimo zonos, įterpta žalumos elementų bei jaukumo suteikiančių puošybos detalių. Viduje vyraujanti balta spalva išplečia erdvę, o langų gausa užtikrina natūralios šviesos srautą. Čia pasirinktos šviesios plytelės bei mediena, šiuolaikiškai panaudotas pilkas betono paviršius ir metalo elementai. Šviesios vidaus erdvės kontrastuoja su išorėje vyraujančia melsvosios eglės mediena, tačiau tamsus fasadas labiau susilieja su landšaftu ir nekonkuruoja su gamta.

Biuro kompleksas stovi vienišas šalia greitkelio, vidury laukų. Pagrindinis fasadas neturi jokių išskirtinių savybių, nes, užsakovo prašymu, nenorėta dirbtinai sukelti magiško įspūdžio atvykėliams ar atrodyti atgrasiems. Biuro tikslas – spinduliuoti paprastumu ir jaukumu, o ne griežta įtaiga.

2018: 2 (105) I 19

i

Architektūra

Minimalizmas gamtoje Projekto autoriai: MU Architecture Vieta: Ogdenas, Kvebekas, Kanada Įgyvendinta: 2017 m.

Plotas: 418 m² Nuotraukos: Stéphane’o Groleau Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Netoli Jungtinių Amerikos Valstijų pasienio ruožo, nuostabioje Kvebeko provincijoje, mažo miestelio pakrašty, ant ežero kranto, stovi žemas šeimos namas. Aukščio čia nereikia, nes visa, ką norima matyti, yra sulig žeme. Erdvus, daugiau nei 400 m² pastatas driekiasi išilgai ežero kranto ir neišnyra pro medžių viršūnes, todėl apie jo egzistavimą prašalaičiai net nežino. Tokią taikią bei ramią vietovę gyventi pasirinkę šeimininkai nenorėjo trikdyti aplinkos, todėl laikėsi nuosaikios estetikos.

Namas stovi įsikibęs į akmeninį pagrindą ir remiasi į tvirtai išklotą

20 I 2018: 2 (105)

terasos gruntą, padedantį išlaikyti dažniausiai naudojamą sklypo dalį kiek įmanoma sausesnę, mat vanduo kaipmat nuteka nuo akmenų ir susigeria į žemę kiek toliau nuo aktyvaus poilsio teritorijos. Granito akmuo naudotas laikančiosioms sienoms, į kurias remiasi beveik 34 metrų ilgio stogas aštriomis briaunomis. Iš gatvės pusės matyti tik bendro naudojimo zonos, mūrinės sienos bei stogo nuožulna, tačiau prašalaičių čia nedaug, todėl nesistengta namo slėpti, dirbtinai kurti privatumo ribų – kiaurai pagrindinių patalpų galima regėti už pastato tyvuliuojantį ežerą ir jį supančią žalumą.

Šeimos namo stilistika bei funkcionalumas buvo patikėtas kanadiečių architektūros bendrovei MU Architecture. Nuodugniai apmąstytą pastato struktūrą norėta pabrėžti derinant dvi apdailos medžiagas – juodą medieną bei pilkšvai margas klinkerio plytas.

Tūris buvo apgalvotai padalytas ir suskirstytas. Juoda mediena labiau naudota horizontalėms pabrėžti, o plytos buvo tarsi masyvus fasado korpusas bei papildomas, kur ne kur įsiterpiantis dekoras. Subtili apdaila sukuria regimybę, kad pastatas po truputį slenka žemyn į gruntą, tarytum pamažu į jį įauga, o gausi lapija bei augalija vidiniame kieme primena kabančiuosius sodus, laukinę gamtą, kuriai čia leista žaliuoti, skleistis.

Kita gausiai naudota medžiaga, tarsi atsverianti sunkiąsias, – stiklas.

Didžiuliai langai kone per visą vidinio kiemo fasadą byloja apie gyventojų potraukį supančiai gamtai. Čia viskas atvira lyg ant delno – stebina stiprus

2018: 2 (105) I 21

gyventojų ir gamtos ryšys. Įžengus į minimalistinį šeimos būstą akimirksniu pajuntamas erdvumas, švara – patalpos tiesiog skendi natūralioje šviesoje.

Visa tai – dėl didelių langų, stoglangių, baltų sienų: šviesos srautai ne tik patenka į vidų, bet ir turi daug erdvės sklęsti, mat name nėra gausu baldų, sugeriančių spindulius, o patalpų aukštis vietomis siekia net 7,6 metro!

Visi kambariai išdėstyti taip, kad sudarytų linijinę eilę. Du pagrindiniai miegamieji papildyti erdviais vonios kambariais bei durimis į terasą, sauną bei sporto kambarį. Koridorius, jungiantis pagrindinį įėjimą su pirmuoju aukštu, veda į nedidelį vonios kambarį, skalbyklą ir sandėliuką su slaptomis durimis: pro jas patenkama ir į virtuvę, o kartu – į pagrindinę namo dalį. Virtuvė ir įmontuojamieji baldai šalia židinio slepia visą nenaudojamą įrangą, savotiškai užteršiančią tiek interjerą, tiek ramias mintis nereikalingomis detalėmis. Be to, atviri prietaisai dulka, reikalauja priežiūros.

Balti kietieji baldai tarsi praplečia sienų plotą, o medinis virtuvės salos fasadas dengtas tokiomis pat ąžuolinėmis plokštėmis, kokiomis išklotos visos grindys.

Interjero koncepcija gimė prisiminus pojūtį, juntamą atvykus į viešbutį.

Ten jaučiamasi gerai, nes menkas kiekis daiktų neslegia, suteikia daugiau ramybės, o praktiški dalykai pritaikyti tam, kad tarnautų žmogui, o ne atvirkščiai. Šio būsto gyventojai norėjo to paties – gyventi erdviai, lengvai, turėti laiko ilsėtis, mėgautis gamta, švara namuose, o ne valyti ir rikiuoti daiktus. Nedaug detalių ir subtiliai suderintos apdailos medžiagos padėjo

22 I 2018: 2 (105)

sukurti prabangiai atrodantį, tačiau itin funkcionalų interjerą, kuriame vyrauja absoliutaus lengvumo ir švaros nuotaika. Vienspalviai tonai ir aiškios baldų formos perteikia ergonomiškumą, o pačia ekspresyviausia apdailos medžiaga šiame name tapo subtilus baltas ir pilkas marmuras virtuvėje bei vonios kambariuose, taip pat – fasado plytos. Visos kitos detalės, gobelenai, baldinės plokštės – aiškios ir grynos, natūralių atspalvių – jokios ornamentikos ar raštų. Šalia namo, ežero krantinėje, ant liepto, įrengtas valčių sandėliukas su terasa ir gultais ant stogo. Statinio fasadui panaudota ta pati tamsi mediena kaip ir namui, todėl apdaila sujungia architektūrinius objektus ir suteikia jiems identitetą. Kuklus, tačiau apgalvotas namo priestatas suteikė gyvenamajai vietai papildomą pridėtinę vertę. Kadangi nuo statinio stogo atsiveria nuostabus vaizdas į ežerą, pasirinkti stikliniai turėklai – tam, kad būtų galima grožėtis gamta, saulėlydžiais ar saulėtekiais, o gal net žvaigždėtu dangumi jaukiai gulint krėsluose.

MU Architecture specializacija – tokios erdvės, kurias projektuojant reikia jautriai įsigilinti į situaciją, visokeriopai atsižvelgti į gamtos poreikius ir būsimų šeimininkų gyvenimo kokybę.

Kuriant namą ant ežero kranto, architektams pavyko sugretinti ir suderinti šeimos poreikį erdviai gyventi ir neužgožti sklypo didingu mūru. Architektūriškai pagrįstas, subtilus, nuosaikiomis apdailos medžiagomis išsiskiriantis šeimos būstas suteikia gyventojams viską, ko reikia, – komfortą ir atilsį nuo nereikalingų detalių.

2018: 2 (105) I 23

i

mūsų interjerų 13-ukas

Užupio namų interjeras Interjero autoriai: Gabija Pažarskytė, Karolina Juodeškaitė, Evelina Tumas studija: Dizaino virtuvė Nuotraukų autorius: Kernius Pauliukonis

Gabija Pažarskytė

Karolina Juodeškaitė

Evelina TumaS

24 I 2018: 2 (105)

Šiame eklektiškame būste susipina virtinė nestandartinių sprendimų, kurių bendras vardiklis – natūralumas ir jo kuriama susikaupimo, ramybės atmosfera. Pilkšvai melsvų tonų bute, kurio švelnų industrinį dvelksmą kompensuoja šiltos, natūralios detalės ir žalumos intarpai, žvilgsnis slysta nuo vienos detalės prie kitos – kiekviena jų pasakoja savo istoriją. Pačią interjero idėją ir tam tikras klasikines jo gaires padiktavo buto vieta ir pro langus matomos architektūrinės detalės, ypač aukštos, plačios kolonos. Lengva klasika buvo derinama su urbanistinėmis detalėmis. Interjere buvo pritaikyti visiems atsibodę stiklo blokeliai: pro juos į vonios kambarį skverbiasi natūrali šviesa.

Butas įrengtas jaunai trijų asmenų šeimai, mėgstančiai aktyvų gyvenimo būdą bei keliones. Pagrindiniai užsakovų poreikiai buvo susiję su malonia atmosfera – norėta namų, kuriuose gera būti. Vertintas paprastumas, funkcionalumas bei medžiagų kokybė, nepamirštas ir lietuviškumas – grindys išklotos vietinės gamybos eglutės rašto parketu. Šilumos ir natūralumo pojūtį suteikianti mediena tapo gana svarbia apdailos medžiaga. Ji pritaikyta ir vonios kambariuose, net dušų zonose, tik čia pasirinktas vandeniui atsparus tikmedis.

Nemenkas dėmesys skirtas miegamajam: šią patalpą teko visiškai perplanuoti. Pagal pirminį planą erdvė buvo ilga ir tamsi. Būtent todėl niūriausioje buto dalyje buvo suprojektuota drabužinė su gera apšvietimo sistema, o arčiau lango pastatyta patogi karališko dydžio (200 x 200 cm) lova.

Interjero autoriai sukūrė kelis apšvietimo scenarijus – pagrindinį, lengvą ir jaukų, bei taškinį. Daugiausia šviesos suteikia gipsiniai, užglaistyti šviestuvai, subtilų šviesos srautą

skleidžia kabamieji, kryptiniai bei gaubtiniai šviestuvai, o siekiant pabrėžti patalpos formą vietomis įtaisytas paslėptas apšvietimas.

Butas gana subtiliai įrengtas: jame tik viena naujoviška detalė – kaitlentėje įmontuotas gartraukis. Taip išvengta nuleistų gipsinių lubų ir ventiliacijos vamzdžių palei jas. Išskirtinė dekoratyviu betonu dengta virtuvės siena dėl ypatingo atsparumo aplinkos poveikiui gali drąsiai pakeisti plyteles ar kitas apdailos medžiagas.

Bute suprojektuoti du vonios kambariai.

Mažajame, bendro naudojimo, 5,20 m² vonios kambaryje viskas išdėstyta itin racionaliai bei funkcionaliai: erdvus dušas, ūkinė spinta, slepianti skalbyklę ir džiovyklę, tualetas ir praustuvas. Didesne vonios patalpa gali džiaugtis šeimininkai, nes į ją patenkama tik iš miegamojo pro drabužinę. Jos plotas – 6,70 m². Čia yra ne tik erdvus dušas, bet ir didžiulė vonia, tualetas ir praustuvas su patogiu baldu. Abiejų vonios kambarių sienos išklotos didelio formato betoninėmis plytelėmis, o grindys – tikmedžio masyvo lentomis. Šeimininkų vonioje žaismingu akcentu tapo arkos formos lenkti veidrodžiai, užsimenantys apie Užupio architektūrinius motyvus.

Interjere vyraujanti balta spalva papildyta juodais ir melsvai pilkais tonais. Čia panaudota daugybė skirtingų paviršių, tekstūrų, tačiau visi jie matiniai: marmuro piešinio plytelės, betonas, stikliniai blokeliai, eglutės rašto parketlentės, granitas, natūralus marmuras, medžio lukšto baldų fasadai, povo plunksnomis išmargintos lininės užuolaidos. Interjero dizaineriams pavyko sukurti šiltus, jaukius ir itin stilingus namus, nes užsakovai, išsakę savo pageidavimus, patikėjo darbą atlikti profesionalams.

2018: 2 (105) I 25

i

mūsų interjerų 13-ukas

Butas upių santakoje Interjero autoriai: Eglė Dimaitytė, Tomas Vaičiulis Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj

Eglė Dimaitytė

Tomas Vaičiulis

26 I 2018: 2 (105)

125 m² butas įsikūręs Neries ir Nemuno upių santakoje, Kauno senamiestyje. Jame vyrauja monochrominiai spalvų deriniai, švarios, aiškios formos, veidrodinės plokštumos. Taip buvo siekta sukurti prabanga alsuojantį, atvirą, erdvų, bet kartu ramų, detalių neperkrautą interjerą. Stengtasi neužgožti pro langus atsiveriančio Santakos parko vaizdo, kuris įkvėpė interjere naudoti natūralias medžio, betono, marmuro medžiagas, suteikiančias būstui jaukumo ir skatinančias nenutolti nuo supančios gamtos.

Butas buvo projektuojamas jaunai trijų asmenų šeimai, o užsakovai – tikri estetai, jautrūs juos supančiai aplinkai ir puikiai jaučiantys grožį. Dėl šios priežasties interjero dizainerių ir užsakovų bendradarbiavimas buvo kupinas tarpusavio pasitikėjimo. Svarbiausia buvo atverti erdvę, suformuoti klasika alsuojantį, tačiau šiuolaikišką interjerą, sukurti keletą apšvietimo scenarijų bei tinkamą aplinką asmeninei paveikslų kolekcijai eksponuoti, kad ji neužgožtų ir nekonkuruotų su meno kūriniais.

Pagrindinis medinis elementas – virtuvė.

Stengiantis pabėgti nuo nusistovėjusių standartų, susidurta su tam tikrais iššūkiais, pavyzdžiui, stalviršio ir baldo fasado suvedimu 45 laipsnių kampu. Taip pat buvo kurta grindjuostė su įmontuotu LED apšvietimu – teko eksperimentuoti, atlikti bandymus, kol rezultatas ėmė tenkinti.

Miegamasis atspindi atvirą užsakovų pasaulėžiūrą. Miegamąjį nuo vonios kambario ir drabužinės skiria stiklinė pertvara su užuolaidomis: palikta galimybė patiems gyventojams reguliuotis jaukumo, priva-

tumo, intymumo ribą. Miegamojo drabužinė buvo projektuota kaip pereinamasis kambarys. Miegamojo lova masyvi, patogi, kaip ir visas interjeras – su užuomina į klasiką.

Apšvietimą galima lanksčiai pritaikyti skirtingiems šeimos vakaro scenarijams. Čia šviesos šaltiniai padeda sukurti skirtingas erdvės nuotaikas: galima maksimaliai apšviesti patalpas arba susikurti romantišką prietemą, o nakčiai palikti pritemdytą grindjuostės apšvietimą. Daug dėmesio skirta ir meno kūrinių apšvietimui – šviesa stengtasi juos pabrėžti, išryškinti. Pritaikytos ir tam tikros naujovės – apšvietimo scenarijų galima parinkti mobiliuoju telefonu, o naktinis apšvietimas jutikliu reaguoja į žingsnius.

Vonios kambaryje kūrėme balto kubo erdvės pojūtį: grindys, sienos, lubos iš balto marmuro plokščių. Kadangi ši erdvė atvira, matoma iš miegamojo, siekėme ją išlaikyti maksimaliai švarią, neperkrautą jokiomis nereikalingomis detalėmis, todėl netgi atsisakėme gyvatuko arba dušo stiklo: dušo galvutė pakabinta tiesiog atviroje erdvėje. Šviestuvai marmuriniai, kaip ir baldo fasadas.

Jį stengėmės šiek tiek palengvinti, „ištirpdyti“ erdvėje, bet įkomponavome ir medžio stalviršį, kad suteiktume erdvei šilumos, jaukumo ir sujungtume miegamojo bei vonios kambario zonas, rastume jų bendrą vardiklį.

Projektuojant interjerą buvo atvirai dalijamasi idėjomis, o galutiniai sprendimai buvo priimti diskusijų metu, viską aptarus iki smulkiausių detalių. Tokio sklandaus bendradarbiavimo vaisiai išties džiugina.

Ne veltui užsienyje apdovanojimai dalinami netik geriausiems architektams, bet ir geriausiems užsakovams!

2018: 2 (105) I 27

i

mūsų interjerų 13-ukas

„Villa Sviechianka“ interjeras Interjero autoriai: architektas Rūstenis Milaševičius bendraautoriai: Andrius Tebelškis, Indrė Ruminaitė-Nacevičienė, Eglė Bagužė studija: X-Arch Nuotraukų autorius: LeonAS GarbačauskAS

Rūstenis Milaševičius

Andrius Tebelškis

Indrė Ruminaitė-Nacevičienė

Eglė Bagužė

28 I 2018: 2 (105)

„Sviechianka“ – tai vila, skirta pasyviam ir aktyviam poilsiui, reprezentaciniams-dalykiniams susitikimams, šventėms. Pagrindiniai interjerui keliami reikalavimai – sąlytis su supančia gamta, reprezentatyvumas, raiški siužeto linija, žaismingumas. Pageidauta komfortiško, funkcionalaus, tačiau dekoratyvaus, ištaigingo ir žaismingo interjero, kuriame būtų aiškiai juntamas užmiesčio vilos (ne poilsio namų, viešbučio ar sodybos) charakteris. Vilą (statinį) sudaro keturi pagrindiniai antžeminiai tūriai, korpusai, sujungti bendra ašimi, – skaidria galerija. Pirmasis pastatas, į kurį patenkame, – svečių zona-svetainė. Kitą statinį galerija ir holas skiria į dvi dalis: gyvenamąją (dviejų aukštų) ir ūkinę. Du paskutinieji korpusai – VIP gyvenamosios zonos, tarsi dvi atskiros vilos. Iš pirmojo korpuso-svetainės patenkame į didelę lauko terasą arba laiptais nusileidžiame į SPA zonos korpusą, esantį šlaite. Dėl šlaito padėties SPA korpuse įrengtos vitrinos, atveriančios vaizdą į ežerą.

Studijos X-Arch architektas Rūstenis Milaševičius drauge su kolegomis Aidu Kalinausku, Laurynu Avyžiumi ir Evaldu Žurkumi laimėjo architektūrinį konkursą ir suprojektavo šią vilą. Vėliau studija X-Arch dalyvavo interjero konkurse. „Tai, kad patys projektavome architektūrą ir dirbame savo kūrinio zonoje, mums suteikė galimybę nuodugniau ir giliau atskleisti vilai būdingą charakterį, padėjo lengviau suformuoti aiškią viziją ir ją įgyvendinti“, – teigė autoriai.

Nors interjero tematika – medžioklė, sąmoningai vengta eksponuoti medžioklės

trofėjus. Juos pakeičia žaismingi šviestuvai „Moose“, dekoratyvūs ažūriški gamtos fragmentai, daiktai su stirnų ar medžių siluetais.

Tiek bendrame siužete, tiek medžiagose, jų spalvinėje gamoje bei detalėse ieškota savito, netradicinio interjero meninės išraiškos varianto. Pagrindinėje poilsio erdvėje – medinės grindys, netradicinis baras, tradicinės apdailos hiperbolizuoto mastelio židinys, tarsi voratinkliais apaugę sietynai, dekoratyvūs „medžioklės“ trofėjai (šviestuvai), stogo konstrukcinių elementų ritmika kuria minkštą, šiek tiek mistišką, jaukią aplinką.

Vietovės identitetą pabrėžia židinio zonoje iš keraminių plytelių sudėliotas kilimas, kurio raštus sukūrė italų bendrovė „Arcadia“. Šias plyteles sukurti inspiravo nuostabūs (visame pasaulyje pripažinti Baltarusijos nacionaline relikvija) tautodailės juostų raštai. Dekoratyvus ažūras tarsi medžių šešėlių alėja skiria pagrindinę galeriją nuo svečių korpuso holo, už kurio įrengti svečių kambariai.

Pušų apsupty stovinti vila įsiliejusi į miško masyvą, tarsi įaugusi į ją supantį ežerą. Didelės vitrinos atveria vaizdą į supančią gamtą, todėl interjere nebuvo naudojamas kontrasto principas, greičiau nuoseklumas. Iš gyvenamųjų erdvių matomas gamtos paveikslas.

Interjere prisiliesta prie kiekvieno patalpos kampo. Siekiant patenkinti užsakovų poreikius, daugelis baldų pagaminta pagal užsakymą. Didelis dėmesys buvo skirtas mobiliųjų baldų kokybei ir patogumui. Visame objekte juntama šiluma: iki pat dekoro detalių, lovos užtiesalų.

2018: 2 (105) I 29

i

mūsų interjerų 13-ukas

Namas, pasislėpęs už betoninės sienos Interjero autoriai: Tomas Umbrasas, Aidas Barzda, Tautvydas Vileikis, Alvydas Jatkialo, Rokas Kontvainis Projekto vizualizacijų autoriai: Rokas Kontvainis, Alvydas Jatkialo studija: YCL STUDIO Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj

Tomas Umbrasas

Aidas Barzda

Tautvydas Vileikis

Rokas Kontvainis

30 I 2018: 2 (105)

Teritoriją supanti betoninė siena tapo vidinės struktūros dalimi, sukuriančia savotišką ribą tarp bendros ir privačios erdvės. Tik įžengus į namus, pasitinka trys visame interjere dominuojančios medžiagos ir spalvos: medis, balti ir pilkšvi tonai. Pilka spalva tampa taku, jungiančiu holą su pagrindine namų erdve pirmame aukšte, o šviesūs paviršiai ir šilta medžio tekstūra žymi antrojo aukšto erdvę – du vaikų kambarius, erdvų vonios kambarį ir pagrindinį miegamąjį.

Būstas skirtas šeimai su dviem vaikais. Šiuolaikiški, įdomūs žmonės norėjo jaukių namų, atspindinčių jų požiūrį į gyvenimą. Namo planas padiktavo patogią funkcinę schemą – vienas aukštas buvo skirtas privatiems kambariams, kitas – bendro naudojimo patalpoms.

Tam tikrus sprendimus lėmė įėjimo į pastatą vieta antrajame aukšte. Būtent dėl to reikėjo nurodyti svečiams aiškų taką, kaip patekti į kitą aukštą. Kitas nestandartinis sprendimas – šukuotų ir pilkai tonuotų parketlenčių motyvai miegamajame bei parketlentėmis dekoruotos lubų plokštumos ir griežtas apdailos pjūvis, suteikiantis šviesos efektą.

Menama betono siena, besislepianti po pilku atspalviu, apjuosia ir pagrindinę pirmo aukšto erdvę: ji paslepia sandėliuką, vonios kambarį ir virtuvės masyvą. Viskas, kas lieka, – tai šviesi ąžuolo grindimis klota bendra erdvė, kurios centre – iliuzijomis apipinta veidrodinė kolona, dar labiau išryškinanti erdvės perimetrą. Dideli langai ir šešėlių žaismas saulėtomis dienomis kambariuose kuria piešinius.

Po namą pasklidusios mažos skulptūriškos detalės suteikia jam unikalumo:

prieškambario veidrodis sudaro netaisyklingos perspektyvos iliuziją, iškraipo racionalų erdvės suskaidymą; turėklas tarsi kelrodis sukuria šviesos ruožą tarp pirmo ir antro aukšto, o vonios kambarys padalija erdvę lyg siurrealistinį paveikslą ir tampa neišdildomu šio namo interjero akcentu.

Apšvietimo sprendimai buvo priimti siekiant neužgožti patalpų – daug kur pritaikyti paslėpti šviesos šaltiniai, nes norėta akcentuoti bendrą erdvę bei vaizdą už lango ir neblaškyti žvilgsnio detalėmis. Vieninteliai šviestuvai, tapę interjero dalimi, – tai masyvūs, daug šviesos suteikiantys gaubtai svetainės ir valgomojo zonose, kur erdvė leidžia didesnes detales.

Vonios kambarys buvo gana sudėtinga patalpa, nes į nedidelį plotą turėjo tilpti ne tik pagrindiniai santechnikos prietaisai, tokie kaip dušas ir vonia, dvigubas praustuvas su spintele bei tualetas, bet ir ūkinė spinta. Medžiagiškumo kompozicijomis siekta išryškinti neįprastą vonios struktūrą. Šioje vietoje praleidžiama ne tiek jau mažai laiko, tad norėta ją paversti lygiaverte, tačiau unikalia interjero dalimi.

Užsakovų pasitikėjimas leido projekto autoriams su didžiule atsakomybe pažvelgti į iškeltus tikslus ir juos priderinti prie nusibrėžtos interjero koncepcijos.

Eksperimentai su subtiliomis formomis ir kompozicijomis padėjo suformuoti skulptūriškas erdves, kintančias kartu su šviesa.

Su kiekviena diena šie namai tampa vis įdomesni, kviečiantys atrasti mažas detales didelėje erdvėje.

2018: 2 (105) I 31

i

mūsų interjerų 13-ukas

Buto interjeras Gertrūdos gatvėje Interjero autoriai: Normundas Vilkas, Dovilė Paunksnytė studija: AKTA NUOTRAUKŲ AUTORIUS: Darius PetrulaiTIS

Normundas Vilkas

Dovilė Paunksnytė

32 I 2018: 2 (105)

Kauno senamiestyje esančio 65 m² buto erdvė buvo padalyta į bendrąją ir poilsio zonas. Svetainė nuo miegamųjų atskirta juodos spalvos tūriu – koridoriumi ir virtuvės baldu. Pilkame sienų ir betono grindų fone ryškų interjero charakterį sukūrė sodraus kolorito baldai ir dekoro elementai. Įspūdį sustiprino nerūdijančiojo plieno paviršiai, velveto audiniai ir juodos detalės.

Dviejų asmenų šeimai skirtame bute pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į ergonomiškumą bei estetiką, praktiškumą nustumiant į antrą vietą. Daugelis korpusinių baldų, įskaitant svetainės konsolę, miegamojo lovą bei veidrodžius, pagaminti Lietuvoje pagal užsakymą.

Miegamojo kambariui nebuvo keliama jokių ypatingų reikalavimų. Patalpoje vyrauja ramus koloritas, o visame bute išlietas betonines grindis čia pakeičia pilkai rusvos parketlentės, lovai, spintai bei sienoms parinkta šviesiai pilka spalva, o langus dengia juodos, šviesai nepralaidžios užuolaidos. Minkšti lovūgalio segmentai, sumontuoti palei visą miegamojo sieną, apvilkti tamsesnio atspalvio veltinio audiniu.

Bute suprojektuotas kelių tipų apšvietimas. Prie lubų pritaisyti šviesą sklaidantys plafonai skleidžia intensyvesnę šviesą, sieniniai šviestuvai bei paslėptas, į baldus sumontuotas švietimo įtaisas suteikia jaukų foną. Interjerą papildo išraiškingi dekoratyviniai šviestuvai.

Vonios kambaryje suprojektuotas praustuvo baldas glaudžia skalbimo mašiną. Jis pagamintas iš drėgmei atsparios MDF plokštės bei kompaktinio laminato. Sienų skydams, pagamintiems iš tokios pat MDF plokštės, pasirinkta pastelinė rožinė bei juoda spalvos.

Prie mozaikinių plytelių priderinti juodi santechnikos prietaisai.

Maisto gaminimo zonoje panaudoti aplinkos poveikiui itin atsparūs, bet kartu ir dekoratyvūs nerūdijančiojo plieno paviršiai derinami prie juodų virtuvės baldo fasadų. Kavos staliukas taip pat padarytas iš šios medžiagos.

Interjeras sukurtas žmogui, vertinančiam saikingumą ir mokančiam mėgautis objekto estetika, tad ši erdvė šiek tiek primena galeriją, kur neutralus fonas išryškina skulptūriškus baldus bei dekoro detales. Pagrindinis koloritas – šviesiai pilki bei dažytų betono grindų paviršiai. Juos papildo mėlyni, rožiniai bei oranžiniai tonai. Juoda spalva čia naudojama drąsiai, tačiau sudaro nedidelę visos erdvės kolorito dalį: ji labiau naudojama kaip akcentai ar grafiniai elementai.

Sukurtas interjeras – tai bendras projekto autorių ir užsakovų darbas. Buto šeimininkai nupasakojo savo įpročius ir pomėgius, o į tai atsižvelgę architektai pateikė techninius bei vizualinius sprendimus. Visos mintys ir idėjos buvo sutiktos palankiai, nes estetinis suvokimas sutapo beveik visais aspektais. Užsakovų ir dizainerių tarpusavio pasitikėjimas – vienas pagrindinių sėkmingo projekto veiksnių.

2018: 2 (105) I 33

i

mūsų interjerų 13-ukas

„Straight Line“ Interjero autoriai: Justė Žibūdienė, Dominyka Šulcaitė studija: Toota NuotraukŲ AUTORIUS: LeonAS GarbačauskAS

Justė Žibūdienė

Dominyka Šulcaitė

34 I 2018: 2 (105)

Jaunai šeimai skirtas senamiesčio butas turėjo būti patogus, funkcionalus, o erdvės – neperkrautos. Pagrindiniu interjero projektavimo uždaviniu tapo sudėtinga vidaus patalpų architektūra: stambios kolonos, sijos, nevienodi langų aukščiai, siaura ilga virtuvės niša, nedidelis patalpų aukštis, kurį žūtbūt norėjosi išsaugoti, ir sunkiai telpanti rekuperacinė sistema. Todėl siekėme viską išgryninti, ištiesinti, išlyginti, užmaskuoti – sukurti švarią erdvę.

Taip interjere atsirado plokštumas sudarantys įmontuojamieji baldai, „nematomos“ durys, lubų sujungimo detalės.

Būste vyrauja kontrastingos, grynos medžiagos ir spalvos: betonas, juodos ir baltos sienos, medžio paviršiai. Visame interjere kartojasi tiesi linija: vienur ji – baldų rankena ar kojelės, kitur – lubų juosta ar lovos atkaltė.

Saikas ir minimaliai atvirai eksponuojami daiktai yra šio interjero sąlyga.

Miegamojo patalpa buvo per maža įprastai lovai, todėl buvo nuspręsta suformuoti pakylą ir tiesiog ant jos įtaisyti čiužinį. Šis sprendimas leido neapkrauti erdvės, taip pat panaudoti vietą po pakyla – buvo įrengtas stalčius, patalynės dėžė.

Nemažas dėmesys skirtas apšvietimui.

Pagrindiniai interjero šviesos šaltiniai – paslėpti. Dėl atsiradusių lubų juostų, karnizų ir tarpų daug kur šiuos elementus panaudojome būtent apšvietimui. Tam tiko miegamajame virš galvūgalio žiojintis plyšys, atsiradęs

dėl rekuperacinės sistemos. Vonios lubose panašios kiaurymės panaudotos perimetriniam apšvietimui. Svetainėje šią idėją tęsia medinės sienos ir karnizų dalys. Taip pat buvo naudojami taškiniai įleidžiamieji ir dekoratyviniai sieniniai šviestuvai: jie labai praverčia skaitant ant palangės ar sofos.

Klientai pageidavo tamsios, kontrastingos vonios. Buvo suprojektuotas erdvus dušas su lietaus dušo galva iš lubų, talpios spintelės virš unitazo daiktams susidėti. Kiek neįprastas veidrodžio apšvietimas. Šalia praustuvo įmontuotas šviestuvas buvo suprojektuotas ir pagamintas specialiai šiam projektui.

Svarbiausia interjero dekoro priemonė – betoninės grindys, taip pat LMDP plokštė, imituojanti tekstūrinę medieną. Tai – patvaresnis, pigesnis variantas nei natūralus medis.

Dėl sudėtingos vidaus architektūros norėta visas erdves ištiesinti, išlyginti, tad buvo kuriamos linijos ir plokštumos. Kadangi lubos labai nevienodų aukščių, buvo iškeltas tikslas sukurti sistemą, įtraukti aiškią liniją.

Interjero koloritas – monochrominis, t. y. baltas, pilkas ir juodas. Šias spalvas papildo šilti medžio tonai. Daugelis paviršių matiniai, nes juose geriau išryškėja skirtingos jų faktūros. Projektas buvo pagrįstas aiškiu, profesionaliu dialogu – sutapo autorių ir klientų požiūriai į estetiką, medžiagas, sprendinius.

Darbas vyko sklandžiai ir lengvai, todėl ir rezultatai džiugina.

2018: 2 (105) I 35

i

mūsų interjerų 13-ukas

Namas su oranžiniu poskoniu Interjero autorė: Ieva Prunskaitė studija: Prusta NuotraukŲ AUTORIUS: LeonAS GarbačauskAS

Ieva Prunskaitė

36 I 2018: 2 (105)

Tai keturių asmenų namas. Du suaugę tėvai ir du paaugliai – mergaitė ir mokyklą beveik baigiantis sūnus. Ir, aišku, mažasis namų numylėtinis šuo, į kurį, beje, buvo labai atsižvelgta renkantis minkštųjų baldų medžiagas.

Jos neteplios, lengvai valomos ir atsparios keturkojų nagams, t. y. neturi austinio siūlo.

Ypatingų reikalavimų kuriamam interjerui užsakovai nekėlė. Norėjo šviesių, jaukių namų su tvarkingos prabangos poskoniu.

Nors būstas nemažas, jame nebuvo numatyta vietų drabužinėms, o žemąsias erdves namo šonuose, kur šlaitinis stogas nužemėja, projekto architektai ketino aklinai uždaryti. Interjero autorė įvertino situaciją ir įrengė šiose vietose talpias drabužines bei atskirą skalbimo patalpą – šiuo sprendimu užsakovai liko labai patenkinti, nes paprastai tokioms erdvėms nelieka vietos, o jos labai reikalingos.

Kitas svarbus sprendimas buvo išplėsti miegamąjį ir vonios kambarį. Kadangi abi patalpos visai nedidelės, buvo nuspręsta jas sujungti, o zonas atskirti neaukšta lenkta sienute. Taip šios dvi erdvės vizualiai išsiplėtė, miegamasis įgavo tauraus erdvumo ir prašmatnumo, o vonios kambarys įgijo langą, pro kurį atsiveria puikus vaizdas. Šių kambarių spalvų ir medžiagų gama taip pat labai vientisa, be jokių dramatiškų kontrastų, harmoningai papildanti viena kitą. Sumanymas sujungti erdves šiuo atveju pasiteisino dar ir dėl to, kad abu miegamojo gyventojai kartu keliasi ir gulasi, tad vienas kitam netrukdo naudotis vonia ar miegamuoju.

Grindys išklotos balinto ąžuolo parketlentėmis. Jos labai atsparios dėvėjimuisi. Užsakovai šiek tiek prisibijojo natūralios, beveik baltos medinės dangos, tad buvo pasirinktas itin atsparus grindų paviršius, tinkantis net sporto salėms. Kita dominuojanti apdailos medžiaga – natūralus riešuto lukštas durų, sienų skydų detalėms ir kai kuriems kitiems korpusiniams baldams.

Kadangi pirminė idėja buvo sukurti šviesų, vientisą interjerą su nesuskaidytomis erdvėmis, norėta, kad ir apšvietimas harmoningai įsilietų į interjerą, atliktų savo funkciją, tačiau pats savaime nebūtų pagrindinis akcentas.

Svetainės lubose įrengta naujoviška Flos Running Magnet sistema – lubose įmontuotas minimalių gabaritų lovelis, į kurį prireikus galima įdėti prožektoriukus arba šviečiančius LED juostų modulius: srovė perduodama magneto principu, tad perstumdant ar keičiant šviesos elementus nereikia junginėti laidų.

Interjero koloritas – šviesus, beveik baltas, miegamojo ir vonios erdvėje įgyjantis švelnių žemės atspalvių. Svorio baltam interjerui suteikia ekspresyvus ir šiltas natūralaus riešuto raštas bei natūralus oniksas – tobulas gamtos atspindys. Visa kita interjere kuriama taip, kad būtų ramus pagrindas, balta drobė svarbiems potėpiams. Vaikų kambariuose atsiranda daugiau spalvų, gyvybės, dramatiškumo. Vaikų vonioje pritaikytas metalizuotų plytelių ir betono derinys.

2018: 2 (105) I 37

i

mūsų interjerų 13-ukas

Mėsainių restoranas Interjero bei nuotraukų autorius: Ramūnas Manikas

Ramūnas Manikas

38 I 2018: 2 (105)

„Dock“ (liet. dokas) – mėsainių restoranas Klaipėdoje. Užsakovai nuo pat pradžių žinojo, kad savo maitinimo įstaigoje nori industrinio stiliaus interjero. Išrinktas vardas suteikė įvairių galimybių jį atspindėti apipavidalinant patalpas.

Iškart buvo atsisakyta įprastų ir jau klišiniais tapusių jūrinės temos atributų. Interjeras buvo kuriamas naudojant laivų remonto įrenginius – dokui ir šiuolaikiniam uostui būdingas detales.

Taip čia atsirado mėlyna baro fasado apdaila, imituojanti jūrinį konteinerį. Vietą surado pagal užsakymą pagaminti baro šviestuvų gaubtai, panašūs į pramoninius šviestuvus su žirkliniais laikikliais; metalinės, įstiklintos, virtuvę ir lankytojų salę atskiriančios konstrukcijos; stalų kojos bei lentynų konstrukcijos.

Buvo pagaminti net gėrimų pilstymo kranų vartai, nes norėjosi jų masyvesnių, nei galėjo pasiūlyti tiekėjai. Glazūruotomis plytelėmis išklijuotos sienos iš dalies paliktos tinkuotos, o grindys – iš pramoninio betono.

Tai irgi formuoja erdvės įspūdį, artimą uosto sandėliavimo patalpoms. Jaukumo interjerui suteikia nublukusius paviršius imituojantys mediniai stalų ir baro stalviršiai. Žaismingumo erdvei suteikia skirtingi kėdžių deriniai ir ruda jų odos spalva, užrašai, panašūs į laivų pavadinimus, bei kambarinių augalų žaluma.

Kūrybinis procesas vyko labai sklandžiai, užsakovai palankiai priėmė siūlomas idėjas.

Daugiau problemų kilo tas idėjas realizuojant, nes beveik visose patalpų įrengimo procesų grandyse trūko specialistų joms įgyvendinti.

Dėl to šiek tiek užtruko įrengti restoraną, bet galutinis rezultatas abiejų pusių nenuvylė.

Stengtis buvo verta.

Apšvietimas buvo kuriamas naudojant kabamuosius šviestuvus su gaubtais. Pritaikyti perdaryti salės šviestuvai, pakabinti ant nukarusių skirtingo ilgio laidų, taip pat panaudotos LED juostos, apšviečiančios baro gėrimų lentynas ir lentynas, įtaisytas languose. Būtent ši šviesa gan griežtam interjerui suteikia savotiško minkštumo. Tualetų švietimo įtaisai pagaminti iš nešiojamųjų šviestuvų, skirtų automobilių remontui. Sienos išklijuotos kvadratinėmis glazūruotomis plytelėmis, panašiomis į naudojamas pramoniniuose objektuose.

Išskirtine dekoro priemone tapo pagal išdidintą restorano logotipą nudaužytas sienos tinkas. Tai šiai vietai suteikė išskirtinumo ir atpažįstamumo. Verta paminėti ir neoninę reklamą su restorano GPS koordinačių skaičiais. Tai irgi atitinka interjere plėtojamą jūrinę temą, nes dokas gali būti ir stacionarus, bet būna ir plaukiojantis.

Pagrindinis restorano koloritas – pilkų atspalvių derinys. Tai tinkuotos ir nedažytos sienos, pramoninio betono grindys bei monolitinio antro aukšto perdengimo lubos.

Kaip atsvara šiam monochrominiam spalvų deriniui interjere panaudota baro fasado ir kabamųjų šviestuvų mėlyna spalva. Patalpai savotiško gyvumo suteikia lentynose išrikiuotų kambarinių augalų žaluma.

2018: 2 (105) I 39

i

mūsų interjerų 13-ukas

Industrinis jaunos moters butas Interjero autorė: Aida ŠnIraitė studija: Authentic interior NuotraukŲ AUTORIUS: LeonAS GarbačauskAS

Aida ŠnIraitė

40 I 2018: 2 (105)

Butas suprojektuotas jaunai moteriai. Norėta modernaus biudžetinio interjero su industriniais elementais. Pagrindinis užsakovės įkvėpimo šaltinis – JAV urbanizmas. Pageidauta plytų, medžio, betono bei juodos ir baltos spalvos kontrastų. Prašyta įkomponuoti iš sieninės spintos ištraukiamą nedidelę lyginimo lentą, rasti vietos lepiam megztukui padžiauti ir baro erdvei suformuoti. Taip pat norėta turėti daug vietos patogiai susidėti daiktus.

Namuose natūralios medienos nėra, o medžio tekstūros paviršiai – aukštos kokybės itališkos plokštės. Efektinga dekoro priemone tapo betono glaistas – ši apdailos medžiaga yra tiek ant miegamojo sienos, tiek vonios kambaryje. Miegamajame parinktas išraiškingesnis dekoras, o vonioje dėl higienos sumetimų – ne toks grublėtas. Miegamojo lubos – originalios: jos tik išvalytos ir impregnuotos.

Kone ryškiausiu akcentu tapo dirbtinių plytų siena: nedidelis plokštės storis leido sutaupyti vietos ir taip ankštame būste.

Tam, kad nedideliame bute būtų galima sukurti ne vieną nuotaiką, įrengta daug ir įvairių šviesos taškų: gausu tiek lubinių, tiek kabamųjų, tiek sieninių šviestuvų su įvairaus stiprumo lemputėmis. Vonioje esantis

veidrodis su paslėptomis LED lempomis sukuria pilnaties apšvietimą, o miegamajame įkomponuotas buduarinis staliukas su profesionalams skirtu Holivudo apšvietimu.

Išraiškingas svetainės šviestuvas su ant laidų nusidriekusiomis lemputėmis sukelia stiprų įspūdį vos įžengus į butą. Vienas pagrindinių dizainerės siekių – suvaldyti natūralią šviesą ir jai padedant sukurti didesnės patalpos įvaizdį, todėl koridoriuje įrengta sieninė spinta su didžiuliais veidrodžiais, atspindinčiais nuo langų sklindančius saulės spindulius.

Vonios kambario apdaila yra iš dekoratyvinio betono: jo paviršius kruopščiai parinktas atsižvelgiant tiek į dizainą, tiek praktiškumą.

Siekiant išvengti mikrobų ir pelėsio, su vandeniu kontaktuojančios sienos dengtos glotniu, lengviau valomu paviršiumi. Kitų sienų paviršius grublėtas. Apvalus veidrodis, imituojantis pilnatį, puikiai perteikia betono sienos medžiagiškumą. Sieninė spinta slepia skalbimo mašiną, valymo priemones bei stalčių.

Monochrominis, JAV urbanistikos ir industrinės Šnipiškių kaimynystės įkvėptas nedidelio biudžeto butas jaunai moteriai, kurios išlavintas skonis padiktavo interjero koloritą ir medžiagiškumą.

2018: 2 (105) I 41

i

mūsų interjerų 13-ukas

Butas-galerija Interjero autorė: Elena Laurinaitytė NUOTRAUKŲ AUTORIAI: LeonAS GarbačauskAS, RedA Bernotaitė

Elena Laurinaitytė

42 I 2018: 2 (105)

Butas-galerija – tai erdvūs, meno darbų pripildyti namai Vilniaus centre. Juose šeimininkauja daug keliaujanti ir iš savo kelionių daugybę gaivių idėjų parsivežanti šeima.

Pagrindinis užsakovų noras buvo gana paprastas – jaukūs, estetiški ir šilti namai. Nuo pat projekto pradžios būstas buvo planuojamas taip, kad jaustųsi gaiva ir mastelis, buvo užsibrėžta kurti nuosaikų, subtilų charakterį su ryškiais elementais: meno kūriniais, išskirtiniais dizaino objektais.

Visame bute – prancūziška eglute išklotas ąžuolinis parketas. Dalis įmontuotų baldų faneruoti skirtingomis faneruotėmis. Čia įrengti du miegamieji: vienas – būsto šeimininkų, kitas – jų sūnaus. Abiejuose miegamuosiuose stovi itališkos lovos. Pagrindinis tikslas rengiant miegamuosius, kaip ir visus namus, – gaivi, šviesi, neužspausta erdvė.

Nestandartinis pačių klientų noras – prie lovos atsisakyti kištukinių lizdų (rozečių) telefonams įkrauti. Gana naujoviškas sprendimas – durys iki lubų: bute jos visur siekia apie 3 metrus.

Papildomai visas sienas padengus plonu gipso kartonu ir palikus 1 cm plyšį iki grindų, suformuota šešėlinė grindjuostės linija.

Bute labai daug skirtingų šviestuvų: tiek techninių, tiek dekoratyvinių. Buvo nemenkas iššūkis visus juos suderinti. Pasirinktas labai funkcionalus svetainės, virtuvės ir bendros

erdvės elementas – magnetinis bėgelis su šviesos moduliais. Jis smarkiai praplečia šviesos srauto valdymo galimybes. Šalia – nemažai taškinių šviestuvų. Virš virtuvės salos – Charlotte Perriand šeštojo dešimtmečio stiliaus šviestuvai: jie turi ilgą judančią ašį, leidžiančią atlikti kabamųjų šviestuvų funkciją.

Toje pačioje didelėje erdvėje, virš valgomojo stalo, kybo burbulų kekė – ji itin dekoratyvi, tačiau nekonkuruoja su kitais šviesos taškais.

Virš poilsio zonos stalelio pakabintas graikų skulptoriaus ir dizainerio Michaelo Anastassiadeso modernus sietynas. Kitose patalpose taip pat daugybė skirtingų garsių dizainerių šviestuvų.

Pagrindiniame vonios kambaryje yra daug baltų puošnių paviršių: grindys, praustuvai ir palangės – iš marmuro, minimalistinė balta vonia, baltos sienos ir greta keletas medinių detalių, suteikiančių jaukumo. Išraiškingas viso buto akcentas – Rimadesio stumdomosios pertvaros. Jos suteikia interjerui tam tikro grafiškumo bei šilumos. Baldai ir šviestuvai buvo renkami su didele meile, preciziškai: pati užsakovė ne kartą vyko į parodas ieškoti įdomių dizaino objektų, tad daiktai šiek kiek keitė ir pačias erdves. Atvirai bei glaudžiai bendradarbiaujant, pavyko sukurti interjerą, kuriame vyrauja išgrynintas minimalizmas su šiek tiek drausmingos eklektikos.

2018: 2 (105) I 43

i

mūsų interjerų 13-ukas

Butas nuomai Interjero autorė: Edita Stankevičiūtė-Righetto NUOTRAUKŲ AUTORIUS: LeonAS GarbačauskAS

Edita Stankevičiūtė-Righetto

44 I 2018: 2 (105)

Butas buvo projektuojamas siekiant patenkinti trumpalaikių arba ilgalaikių nuomininkų poreikius. Dėl būsto gyventojų kaitos interjeras turėjo būti ne tik šiuolaikiškas, traukiantis dėmesį, bet ir praktiškas, atsparus dėvėjimuisi.

Viena pagrindinių šio projekto išraiškos priemonių – mediena. Neutralūs pilki ir juodi tonai leidžia suskambėti natūraliam medienos koloritui. Vienas ryškiausių interjero akcentų – natūralios medienos mozaika, naudojama dalies sienų ir baldų apdailai.

Svetainės zonai, miegamajam ir drabužinei šilumos suteikia plačios parketlentės ir baldai su medžio elementais.

Miegamasis – dažniausiai pati asmeniškiausia būsto erdvė. Kadangi šis miegamasis neturės nuolatinių savininkų, buvo nuspręsta jį daryti kiek universalesnį. Nenutolstant nuo bendros buto koncepcijos, išlaikomas neutralus natūralaus medžio koloritas.

Tapetai ir patalynė išmarginti subtiliais geometriniais raštais. Tamsios sienos kuria jaukią ir ramią aplinką poilsiui. Patogi, pilku gobelenu aptraukta dvigulė lova su minkštu atlošu taip pat tampa miego simboliu. Miegamajame vengta ryškių, dėmesį blaškančių elementų.

Apšvietimas naudotas gana saikingai, šviesa koncentruojama ten, kur jos labiau-

siai reikia, ir ten, kur ji gali padėti atskleisti išraiškingiausius interjero elementus.

Pagrindiniame kambaryje įtaisyti modernūs balti virštinkiniai LED lubų šviestuvai. Virš valgomojo stalo kaba dekoratyvūs stikliniai šviestuvai.

Kadangi butas nėra didžiulis, buvo atsisakyta didelio vonios kambario greta miegamojo: jo erdvė panaudota drabužinei ir pačiam miegamajam išplėsti. Kompaktiškame vonios kambaryje įrengtas dušas, pakabinamasis WC ir baldas su pastatomuoju praustuvu. Šioje patalpoje išlaikomas neutralus koloritas, kaip ir visame bute, tačiau labiau akcentuojamos skirtingų medžiagų tekstūros: akmens faktūros ir natūralaus akmens plytelės derinamos su medienos imitacijos mozaika. Į šį žaismą įtraukiamas ir rankų darbo praustuvas. Siekiant išlaikyti kolorito tąsą, pasirinkti juodos spalvos santechnikos įrenginiai: maišytuvas, WC, dušas, gyvatukas.

Ryškiausios interjero detalės yra medžio ir akmens mozaikos, atskleidžiančios natūralų šių medžiagų grožį. Pasirinkta moderni, gana švari estetika, neperkrauta dekoratyvių detalių, bei patvari ir moderni apdaila, savo natūralumu kurianti jaukią ir šiltą namų atmosferą.

2018: 2 (105) I 45

i

mūsų interjerų 13-ukas

Bistro interjeras Interjero autoriai: Jokūbas Jurgelis, Jurga Marcinauskaitė studija: 2XJ NUOTRAUKŲ AUTORIAI: RobertAS Daskevičius, Audrius SolominAS

Jokūbas Jurgelis

Jurga Marcinauskaitė

46 I 2018: 2 (105)

Bistro „Paloma“ įsikūrė dinamiškame „Ogmios mieste“ – iš sąstingio bundančiame komerciniame rajone, apsuptame Vilniaus miesto kvartalų. Tai – demokratiška maisto vieta, pasižyminti išskirtiniu požiūriu į valgį ir aplinką. Užsakovai norėjo sukurti svečių nevaržančią ir neįpareigojančią aplinką, kurios akcentas – kokybiškas, visiems prieinamas maistas ir įkvepianti atmosfera su šiuolaikiškumo ir ilgaamžiškumo prieskoniu.

Bistro įrengtas industrinėje, itin aukštoje erdvėje. Siekiant efektyviai išnaudoti tūrį, čia buvo pastatyta konstrukcija su antresole.

Lankytojų zona tęsiasi per du aukštus, o virtuvė ir kitos pagalbinės patalpos – paslėptos po antresole. Naujai pastatytas tūris buvo pabrėžtas kita apdailos medžiaga. Antresolės konstrukcijos motyvai, kaip antai sijos, išmaniai panaudotos kaip dizaino elementai.

Svarbų vaidmenį vaidina išskirtinės estetikos ir konstrukcijos metaliniai laiptai.

Apšvietimą galima keisti pagal paros laiką.

Skirtingo intensyvumo ir šviesos kampo

prožektoriai padeda susikurti skirtingą atmosferą.

Inovatyviausiu dalyku tapo medžiagų ir formų harmonija: čia nesistengiama išaukštinti dizaino, leidžiama lankytojams mėgautis maistu ir bendravimu. Būtent todėl interjero stilistika sutapo su vertybėmis bei požiūriu į gyvenimą, o tai padėjo išspręsti ir estetinius uždavinius. Autorių noras sukurti harmoningą, laikui nepavaldžią aplinką sutapo su užsakovų pageidavimais, todėl interjere siekta palikti kiek įmanoma daugiau tikrumo, neužgožti vykstančių procesų.

Erdvėje dominuoja pulsuojantis vertikalus ritmas, o išskirtinis dėmesys skiriamas detalėms. Naudojamos natūralios medžiagos ir organiški spalviniai sprendiniai – medis, terazze (mozaikinis betonas), oda, metalas – leido pasiekti norimą rezultatą. Kadangi užsakovų ir interjero autorių požiūriai sutapo, darbas vyko sklandžiai. Dizaineriai mėgavosi suteikta laisve siūlyti idėjas.

2018: 2 (105) I 47

i

mūsų interjerų 13-ukas

Funkcionalus biuras Projekto autorius: Karolis Kyzikas NUOTRAUKŲ AUTORIAI: Norbert Tukaj

Karolis Kyzikas

48 I 2018: 2 (105)

Projektuojamo objekto paskirtis – biuras, jei tiksliau, biuras, skirtas skaitmeninės komunikacijos agentūrai, kurioje darbuojasi grafikos dizaineriai, projektų vadovai, buhalterė ir agentūros vadovas. Pagrindinis užsakovo reikalavimas buvo labiau funkcinis – kad viskas gerai veiktų. Taip pat buvo svarbu, jog aplinka patiktų darbuotojams. Norėta, kad biure būtų visiems prieinami informaciniai kanalai, kad kolektyvas galėtų nuolat komunikuoti tarpusavyje ir sužinoti visas su darbu susijusias naujienas. Dėl šios priežasties interjere buvo panaudoti atviros erdvės principo sprendiniai.

Interjero autorius orientavosi į funkcionalumą: kiekvienas daiktas turi savo paskirtį, todėl erdvės neužkrautos, išsaugota tvarka.

Pagrindiniu akcentiniu gaminiu tapo lietuvių dizainerių šviestuvas. Daug kas buvo daroma pagal užsakymą (darbo stalai, spintelės su augalų vazonais, pirmojo aukšto spintos, virtuvė ir kiti baldiniai elementai, taip pat ir laiptai).

Mediena naudota ne kaip pagrindinis, o kaip papildomas elementas bendrai atmosferai sustiprinti ir industriniams elementams – betono paviršiams, dažytoms

plytoms ir kt. – išryškinti. Mediena naudojama ant laiptų pakopų, turėklų, kaip vidinės stiklinės vitrinos rėmas ir komunikacijų vamzdynų siena prie recepcijos.

Projektuojant stengtasi atsižvelgti į užsakovo pageidavimą, kad patalpos kokybiškai funkcionuotų ir darbas galėtų vykti visu tempu. Cokolinis aukštas tapo bendravimo, šurmulio zona. Čia įrengtas holas, persirengimo zona, pasitarimų erdvė, virtuvė, tualetai. Pirmajame aukšte – dizainerių darbo, atvira aptarimų zona, recepcija, išėjimas į terasą, kur šiltuoju laikotarpiu galima darbuotis arba smagiai leisti laiką. Antrasis aukštas skirtas privačiam darbui. Jame yra buhalterės, direktoriaus kabinetai, atvira vadybininkų darbo zona. Antresolėje įrengta susikaupimo erdvė, kurioje galima atsitraukti nuo įprastos darbo aplinkos, pailsėti.

Parinktas itin funkcionalus apšvietimas su keletu vizualiai efektingų detalių. Vietomis stengtasi per šviesą išryškinti apdailos medžiagų grožį, sienų nelygumą, akcentuoti tam tikras zonas. Čia daug malonių dekoro elementų, tokių kaip betonas, stiklas, medis ir kt. Jie atskleidžia vienas kito grožį ir sukuria darnią visumą.

2018: 2 (105) I 49

Kompaktiškas butas Projekto autoriai: Raca architekci (Marta Raca, Michał Raca) Vieta: Gdanskas, Lenkija Įgyvendinta: 2017 m.

Plotas: 38 m² Nuotraukos: foto & mohito Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

50 I 2018: 2 (105)

Interjeras i

Neretai vartant dizaino žurnalus į didžiules erdves žvelgiama su pavydu, mat jose taip puikiai atrodo daugelis interjero elementų, netinkančių mažoms erdvėms. Tačiau ir visai ankštas būstas gali atrodyti stilingai ir nestokoti estetikos. Kaimyninėje Lenkijoje įrengtas dviejų kambarių butas – puikus pavyzdys, kaip mažame plote sutalpinti visa, ko reikia, ir dar patraukliai pateikti.

Trumpai nuomai skirtas butas turėjo būti itin patogus ir funkcionalus, taip pat norėta efektingo dizaino – nerėksmingo, subtilaus, tačiau sukuriančio ypatingą atmos-

ferą. Šeimyninė architektų komanda Raca architekci sutelkė dėmesį į buto išplanavimą ir pamėgino ergonomiškai išdėstyti visas reikalingas zonas: svetainę, virtuvę, vonios kambarį, miegamąjį, patogų prieškambarį. Miegamajam buvo skirtas minimalus plotas, tačiau toks, kad būtų patogu. Šis sprendimas leido svetainei užimti didesnę buto dalį: joje telpa tiek virtuvės, tiek poilsio, tiek valgomojo zonos. Taip pat stengtasi suformuoti erdvų vonios kambarį. Kadangi vandens procedūros yra kasdienis procesas, pageidauta, jog jis būtų kuo malonesnis.

2018: 2 (105) I 51

Visose patalpose naudojama pagalbinė melsvai žalia spalva sukuria išskirtinę atmosferą. Pagrindinė kolorito bazė – sodri, itin ryškios tekstūros riešutmedžio ruda, balta, pilkšva spalvos bei juodi akcentai, struktūriniai elementai, priedai. Žalsvai mėlyna atsiranda virtuvės baldų fasaduose, svetainę puošia kilimas, miegamąjį – tapetai, o vonios kambarį – plytelės ir šiuo atspalviu dažyta siena. Bendra spalva nesunkiai apibendrina visą interjero ideologiją: ji lengvai pritaikoma bet kokio amžiaus bei charakterio žmogui, nes atrodo tiek moderniai ir drąsiai, tiek elegantiškai ir subtiliai.

Dienos metu butas skendi šviesoje, nes kone per visą sieną sumontuoti langai, o vakarui esminėse zonose įtaisyti jaukumo suteikiantys šviestuvai: naudoti kabamieji arba tvirtinami prie lubų, nes siekta išsaugoti didžiausią įmanomą lubų aukštį. Norint jį pabrėžti, pritaikyti keli vertikalūs elementai: kabamieji šviestuvai su nutįsusiais juodais laidais, lentyna bei televizoriaus komoda su juodo plieno konstrukcija iki pat lubų, drabuži-

52 I 2018: 2 (105)

nės vertikaliais grioveliais puoštais fasadais bei pailgos plytelės vonios kambaryje, dušo zonoje. Erdvei išplėsti naudojami dideli apvalūs veidrodžiai.

Prieškambario ir vonios kambario grindys išklotos tamsiai pilkos spalvos akmens masės, nemenkų gabaritų plytelėmis, o visur kitur – natūralaus riešutmedžio masyvas.

Svetainėje ir miegamajame jaukią nuotaiką padeda sukurti kilimai – miegamajame akcentu tapo tapetai, todėl parinktas kiek ramesnių tonų kilimas, o svetainėje atvirkščiai – balta siena papuošta modernia fotoreprodukcija, o štai BoConcept kilimas čia tapo esmine dekoro priemone, ant kurios tiesiog spindi juodi, blizgūs žurnaliniai staliukai.

Drąsus interjeras kaimyninėje Lenkijoje įkvepia susikurti dailius namus net ir nedidelio ploto būste, taip pat nepabijoti rinktis sodrių, nestandartinių spalvų, tamsių tonų bei ryškių tekstūrų medienos. Juk mažas plotas nebūtinai turi būti baltas ir šviesus – tai tuščias popieriaus lapas, kurį galime spalvinti mums artimiausiais atspalviais.

i

Interjeras

Juoda ir balta Projekto autorius: Diego Revollo. Vieta: San Paulas. Įgyvendinta: 2017 m. Plotas: 70 m². Nuotraukos: Alaino Brugier. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

54 I 2018: 2 (105)

Buto interjeras įkvėptas B&W (angl. Black and White, liet. juoda ir balta) koncepcijos, itin tvirtai įsišaknijusios per porą pastarųjų metų.

Minimalistinis, švarus būstas – tai įkūnyta žmonių siekiamybė savo namuose pabėgti nuo informacinio triukšmo, galybės daiktų, spalvų ir tekstūrų. Būtent tokiomis idėjomis ir paremtas šis modernus buto interjeras, kuriame atsiskleidžia „daugiau yra mažiau“ principas bei atidumas kiekvienai detalei, lemiančiai bendrą atmosferą.

Norėta nesudaryti vietos daiktams, ypač smulkmenoms, kaupti, nes šiandienos pasaulyje nelabai turime laiko mėgautis mažmožiais, ką jau kalbėti apie jų tvarkymą. Projekto autorius architektas Diego Revollo prisitaikė prie kasdienio kliento – vienišo vyro – gyvenimo būdo bei pažiūrų ir sukūrė savitą, lakonišką, subtilų, tačiau kartu itin stilingą, elegantišką ir net prašmatnumo pojūtį keliantį interjerą. Nebuvo pamirštas ir pats patalpų bei baldų išdėstymo planas – norėta išnaudoti kiekvieną centimetrą, neaplenkti nei vieno kampelio. Siekta, kad kiekvienas

daiktas rastų savo vietą ir visuomet karaliautų tvarka.

Atlikus gana sudėtingus buto perplanavimo darbus, būstas tapo itin patogus ir atviras. Vienas iš miegamųjų buvo sujungtas su virtuvės patalpa ir tapo pagrindinės erdvės dalimi, o jauki terasa dabar įgavo visai kitokią vertę, nes atsirado buto epicentre. Šeimininko miegamasis nuo kitų zonų atskirtas slankiosiomis durimis, kurias atvėrus, jis tarytum susijungia su likusia erdve. Valgomajam skirta balkono dalis leido praplėsti butą, o šiai, nors ir vidinei daliai, suteiktas terasos įvaizdis (medinės grindys bei suoliukas, metalinės, tarsi lauko kėdės) papildė namus savotiška atmosfera. Šalia valgomojo stalo buvo įrengta mažutė virtuvėlė su plautuve ir nedideliu šaldytuvu – anot šeimininko, šie patogūs įrenginiai ir skandinaviško jaukumo suteikianti mediena yra pagrindinės priežastys, dėl kurių visi vakarėliai prasideda ir baigiasi būtent šioje buto dalyje.

Kitas unikalus reiškinys – televizoriaus ir kino žiūrėjimo zonos – jos yra dvi, skirtingose patalpose. Šalia valgomojo stovi didžiulė atogrąžų

2018: 2 (105) I 55

žalios spalvos sofa, priešais ją kaba didžiulis televizorius – tai vadinamoji miniatiūrinė kino salė, o prie miegamojo yra nedidelė, jauki erdvė, skirta pailsėti ir leisti laiką vienumoje.

Kaip ir visuose architekto kurtuose interjeruose, šiame regima nemažai labai apgalvotų detalių bei dekoratyvių baldų ar interjero elementų, pavyzdžiui, stiklinį žurnalinį staliuką kino zonoje arba dvigubą, plastiškų formų stalelį valgomajame, lyg iš betono išlietą krėslą, išskirtinio dizaino šviestuvus, vazonus, kėdes, kiek makabrišką, vyriškumu spinduliuojantį fotomontažą ant sienos, – visa tai suteikia interjerui išbaigtumo ir ekstravagancijos įspūdį. Detalių nedaug, tačiau jos visos reikšmingos, visos apgalvotos.

Juodmedžio grožis prie kitų tekstūrų išryškėja pats, o kartu sustiprina ir gretimus paviršius, kaip antai baltą degintą cementą. Viena pagrindinių architekto idėjų buvo šviesiomis grindimis, sienomis ir lubomis įrėminti tamsių baldų turinį. Spalvos parinktos atsižvelgiant į patalpos paskirtį ir norimą sukurti atmosferą: virtuvėje vyrauja juoda, o valgomojo zonoje – apetitą keliantys medaus atspalviai. Pagrindinės naudojamos medžiagos – stiklas, metalas, betonas. Kompoziciją papildo minkšta tekstilės bei gobelenų tekstūra, akiai malonūs atspalviai. Rengiant šį butą buvo laikomasi vienos esminių sėkmingo interjero taisyklių – kontrasto principo.

56 I 2018: 2 (105)

Run Personal

„Vario Health Equipment“, UAB Adresas: Gedimino pr. 20, Vilnius LT-01103 Tel. + 370 679 51 509 El. p. darek.bagdanovic@gmail.com, www.technogym.com

2018: 2 (105) I 57

Projekto autorė: Nicola Gallizia Vieta: Milanas, Italija Įgyvendinta: 2017 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Design hotelsTM grupės narys

Prabangus viešbutis su panorama nuo stogo

58 I 2018: 2 (105)

DIZAINO KELIONĖS

Modernus, naujai pastatytas 5 žvaigždučių viešbučio VIU Milan pastatas, turintis net 124 kambarius, jau iš lauko traukia akį savo išskirtinumu, šiuolaikiška, aplinkai palankia architektūra ir apželdintu stikliniu fasadu. Daugelis patalpų, taip pat ir visi miegamieji, skendi dienos šviesoje, plūstančioje pro langus, besitęsiančius nuo grindų iki lubų. Didžiulėje lauko terasoje įrengtas vienintelis stogo baseinas visame Milane, iš kurio galima regėti miesto panoramą 360 laipsnių kampu.

Išskirtinė prabanga, medžio masyvo parketas ir rafinuotumo suteikiantis Gio Ponti židinys laukiamajame kelia ramybės pojūtį ir perduoda žinutę, jog viešbučio tikslas – kuo geriau pasirūpinti svečiais.

Tačiau tai – ne vienintelė vertybė.

Nevalia pamiršti, kad viešintys žmonės turi galimybę susipažinti su vietos kultūra, ypač maisto. Čia didelis dėmesys skiriamas tradiciniams valgiams, kuriuos gamina Michelin žvaigždutėmis įvertintas virtuvės šefas Giancarlo Morelli. Jo

i

trykštanti energija, įkvepiantis jautrumas bei savita eklektika stebina atvykėlius neapsakomais skoniais.

Viešbučio savininkams, broliams Antonio ir Tommaso Viscardi’iams, buvo itin svarbu suteikti savo svečiams neužmirštamų emocijų ne vien per maistą ir miesto panoramą nuo pastato stogo, bet ir išsiskirti nepriekaištingu aptarnavimu ir leisti pajusti pačią aukščiausią gyvenimo kokybę – būtent todėl interjerui buvo parinktos tik geriausios apdailos medžiagos, žinomų prekės ženklų baldai, šviestuvai, dizaino elementai.

Interjeru norėta vizualiai perteikti nepriklausomą atmosferą, nekeliančią pretenzijų ir neformuojančią konkrečios stilistikos.

Naudoti prabangūs itališki Rubelli gobelenai bei Molteni baldai, juodo ir smėlinio marmuro praustuvai, riešutmedis, ąžuolas, raudonmedis, geometrinio rašto tapetai – visa tai sukelia solidumo įspūdį. Patalpose vyrauja natūralūs tonai, o ryškiausiu akcentu bendro naudojimo zonose kur ne kur atsiranda atogrąžų žalia,

2018: 2 (105) I 59

primenanti pietietišką kraštą. Kambariuose bei poilsio kampeliuose koloritas itin subtilus ir raminantis. Toks konservatyvus interjeras patinka įvairaus amžiaus svečiams.

Jis tarnaus ilgus metus, mat, norint pailsėti, kokybė ir komfortas yra patys svarbiausi veiksniai.

Kambarių plotas svyruoja nuo 26 iki 110 m², tačiau net ir mažiausiuose numeriuose vonios patalpos išklotos natūraliu marmuru. Vidutinio ar didesnio ploto kambariai turi privačias terasas, jaukiai apželdintas įvairiais augalais, kituose įrengtos erdvios drabužinės, laisvalaikio zonos, vonios ir dušai.

Restorane vyraujantys pilkšvi, rusvi, anglies tonai derinami su faktūriška mediena, kiek klasikinėmis sienų ir lubų struktūromis, o pagrindiniu akcentu tampa floristiniai, raštuoti tapetai bei masyvūs šviestuvai patalpų centre.

60 I 2018: 2 (105)

Kai kuriose patalpose kaip dekoro priemonė naudojami meno kūriniai, kaip antai skulptūros, milžiniški paveikslai, o kai kur šią funkciją atlieka buitiniai daiktai – knygos, prieskonių indeliai ar alkoholinių gėrimų buteliai. Šie elementai taip pat suteikia jaukumo, kiek sušvelnina oficialią nuotaiką, kurioje vyrauja griežtos, itin apgalvotos kompozicijos. Laukimo zonai jaukumo suteikia šviesus šilkinis kilimas bei švelniai krintančios klostuotos užuolaidos.

VIU Milan viešbučio prabanga atsispindi kiekviename žingsnyje, o atidžiai parinktos apdailos medžiagų, baldų ir dekoro kompozicijos sudaro sąlygas svečiams jaustis komfortiškai ir ne tik puikiai pailsėti, bet ir pajusti kažką nauja, pasigrožėti miestovaizdžiu, paragauti vietinių gėrybių.

Ramus interjeras nuteikia ramiai priimti ir džiaugtis didžiausiu turtu – galimybe mėgautis akimirka.

2018: 2 (105) I 61

i

DIZAINO KELIONĖS

Kaip upė teka po langais Projekto autoriai: Arnold / Werner (Sascha Arnoldas, Stefanas Werneris) Vieta: Miunchenas, Vokietija Įgyvendinta: 2017 m.

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Design HotelsTM grupės narys

62 I 2018: 2 (105)

Pavadinimas The Flushing Meadows (liet. „Skalaujamos pievos“) leidžia suprasti, jog viešbučio ideologija siejasi ne tik su interjero koncepcija, bet ir su įsišaknijusiomis vertybėmis. Šią vietą turėtų rinktis žmonės, vertinantys dėmesį detalėms, dizainui bei išskirtiniam aptarnavimui. Aukšto lygio viešbutis skirtas ne tik dažnai keliaujantiems verslininkams, bet ir šiaip miestų lankytojams – čia laukiamos pačios įvairiausios personos. Stengtasi sukurti aplinką, kurioje būtų aukštinama ne prabanga ir šaltas modernumas, o namus primenantis jaukumas, šiluma, maloni atmosfera bei geras dizainas.

Viešbučio vieta gana neįprasta ir originali. Jis įsikūręs viršutiniuose dviejuose industrinio pastato aukštuose, vienoje gyvybingiausių Miuncheno kaimynysčių, pavadintų Glockenbach, o šalia krantus skalauja srauni Izaro (Isar) upė.

Viename aukšte įrengta 11 lofto tipo studijų su ypač aukštomis lubomis. Visų jų stilistika siekta atskleisti skirtingas asmenybes. Kai kurių loftų interjerai buvo sukurti remiantis išskirtiniais viešbučio savininkų draugų charakteriais. Įvairiausių temų motyvai, kaip antai: kūrybinga aplinka, muzikos, kino, sporto, meno, dizaino temos, išnyra tai viename, tai kitame lofte.

Pačiame viršuje įkurtos 5 erdvios penthouse tipo studijos, o trys iš

jų net turi privačias savo terasas ant stogo. Visai šalia yra ir Flushing Meadows baras, kuriame gali lankytis kitų kambarių svečiai ar miestiečiai ir gėrėtis iš čia lyg ant delno matoma miesto panorama. Nuo stogo giedromis dienomis galima išvysti net Alpių viršūnes! Saulėti kambariai su stoglangiais – aukštumų mėgėjams. Kadangi patalpos tiesiog skendi saulės spinduliuose, norint išsaugoti ryškų, neišblukusį vaizdą, pasirinkti tamsesnių tonų baldai bei apdaila, tekstilės gaminiai. Juodmedžio ar raudonmedžio lukštas, pilki kilimai, rusvos ar net juodos sienos – tai ypač nestandartinis koloritas, labiau primenantis jaukų butą, o ne viešbutį. Čia nėra viešbučiams įprastų konservatyvių derinių, veikiau stengtasi jų atsisakyti ir sukurti aplinką, į kurį svečiams norėsis sugrįžti dar ir dar. Į šiaurinę pusę atgręžtuose kambariuose, kur kiek mažiau saulės šviesos, galima rasti daugiau baltos spalvos ir šviesių sienų, tačiau bendra viešbučio stilistika – itin plataus spektro. Daug kur sienos dengtos tekstilinėmis plokštėmis ir varinėmis detalėmis, suteikiančiomis išskirtinumo bei užbaigtumo pojūtį. Kiekviename kambaryje galima išvysti garsaus iš Berlyno kilusio menininko Maximiliano Rodelio iliustracijų ar tapybos darbų. Čia galima aptikti kambarį, kuriame vyrauja pilki, anglies, žali samanų,

sodriai rožiniai tonai – niekad negali žinoti, kokį numerį gausi ir kokia nuotaika lydės per vizitą. Nepaisant interjero stilistikos, visur tvyro laisvumo, polėkio, ryžto atmosfera.

Kambariuose nebijota palikti atidengtų konstrukcinių detalių ir suformuoti naujų: kabliai, ant kurių pakabinta lova ar didžiulė palangė, skirta drybsoti žiūrint į miestą. Daug kur žaismingai pritaikyti skirtingi kabamieji šviestuvai – didžiulės erdvės leidžia rinktis itin didžiulius, stebinantį efektą sukuriančius gaubtus. Raštuoti kilimai suteikia jaunatviškumo, kiek primena senovės indėnų kultūras, o vienspalviai – kelia subtilumo, nuosaikumo, solidumo pojūtį.

Miestą gerai pažįstantys interjero autoriai stengėsi viešbučio atmosferą įpinti į Miuncheno kontekstą – taip norėta praskaidrinti vietinių kasdienybę, skatinti juos lankytis bare ant stogo ir bendrauti su įvairiais žmonėmis iš viso pasaulio, šurmuliu bei gyvybe formuoti užburiančią urbanistinę nuotaiką.

Kita priežastis – siekis suteikti svečiams išskirtinę patirtį, perteikiančią miesto aurą, kultūrą, tradicijas.

Toks holistinis architektūros, interjero, vietovės ir žmonių derinys padėjo sukurti šias vertybes atspindinčią vietą, kuri tikrai nėra skirta kiekvienam, tačiau tie, kas ideologiją supranta, čia norės sugrįžti ne kartą.

2018: 2 (105) I 63

i

DIZAINO ISTORIJA

STIKLO IR MEDŽIO IDEALISTAS Tekstas: Jono Malinausko

Iš mūsų žurnalo publikacijų dizaino istorijos tema skaitytojai gali susidaryti nuomonę, kad ši veikla Europoje buvo plėtojama vien Skandinavijos ir Italijos meistrų dėka. Tuo tarpu labai reikšmingas ir kitų šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos indėlis. Kad atsektume jo ištakas, turime sugrįžti į XIX a. pabaigą, romantiškąją art nouveau epochą. Šis pavadinimas siejamas su Samuelio Bingo meno salonu, atvėrusiu duris Paryžiuje 1892 m., tačiau naujojo stiliaus 1 bruožai pradėjo formuotis kiek anksčiau ir ne vien sostinėje, bet ir provincijoje – pavyzdžiui, šalies rytuose, Lotaringijoje.

Būtent šio regiono sostinėje, žavingame Nansi mieste, fajanso, stiklo ir baldų fabrikanto šeimoje, gimė Émilis Gallé (1846–1904), vienas žymiausių art nouveau periodo taikomosios dailės meistrų. Po filosofijos ir botanikos studijų jis ėmė ruoštis perimti tėvo verslą ir išvyko stažuotis į nedidelį Maisentalio kaimelį Vokietijos pasienyje, jau nuo XVIII a. garsėjusį stiklo dirbtuvėmis. Įsidarbinęs pameistriu, jis nuodugniai susipažino su pažangiomis to meto stiklo pūtimo bei dekoravimo technologijomis. 1876 m. jis perėmė į savo rankas tėvo įmonės vairą ir ėmė taikyti naująsias technologijas. Viena jų buvo vadinamoji kamėjų (cameo) technika, plačiai naudota senovės Romoje, bet prarasta ankstyvaisiais viduramžiais ir atkurta tik XIX a. pradžioje. Jos esmė – kelių sluoksnių stiklo mechaninis apdorojimas, iškilesnį sodresnį sluoksnį naudojant kompozicijos elementams, o žemesnį paliekant fonui.

Vėlyvajam klasicizmui įprastas figūrines scenas E. Gallé pakeitė sau artimesniais

3

64 I 2018: 2 (105)

2

4

5

7

augalų, žiedų ir vabzdžių motyvais, kurie vėliau tapo esminiu art nouveau skiriamuoju bruožu. Taip pat buvo eksperimentuojama su metalo druskų, folijų ir oro burbuliukų dekoratyvinėmis savybėmis. Pavyzdžiui, kobalto oksidų priedai suteikdavo stiklui safyro atspalvio, vadinamo „clair-de-lune“ (liet. mėnulio šviesa).

1877 m. laimėjus Paryžiaus pasau6 linės parodos apdovanojimą, E. Gallé kūrinių populiarumas pradėjo augti lyg ant mielių, ir jam teko skubiai rūpintis įmonės plėtimu, technologijų taikymu serijinei gamybai. Buvo įdiegtas daugiasluoksnis spalvoto stiklo liejimas, vadinamoji marketri stiklo detalių suliejimo technika. Po dešimtmečio įmonėje jau dirbo daugiau nei 300 specialistų, tiražavusių Emilio ir kitų menininkų kūrinius ir tuo prisidėjusių prie spartaus art nouveu stiliaus plitimo. Amžininkų teigimu, Gallé dirbiniuose buvo jaučiamas menų vienovės siekis, taip pat emocingas formos poetiškumas, kaip žemė nuo dangaus besiskiriantis nuo niūrių ir pompastiškų ankstesniojo laikotarpio stiklo dirbinių. 1889 m. Emiliui dar sykį tapus Paryžiau parodos laureatu, jo šlovė jau peržengė Prancūzijos sienas, o ekspresyvūs gamtos motyvai tapo neatsiejama besiformuojančio art nouveau stiliaus dalimi. Kiek vėliau stiklo dekoravimui buvo taikomi ir ornamentiniai teksto intarpai (paprastai – žymių poetų citatos): dėl jų E. Gallé kūriniai buvo praminti „verreries parlantes“ (liet. kalbantys stiklai). Šiandienos kolekcininkų džiaugsmui kone visi Emilio asmeniškai pagaminti stiklo dirbiniai yra pasirašyti. Kartais užrašas „Emile Gallé Nancy“ yra įrėžtas tiesiog ant indo dugno, kitais atvejais užrašytas ant šono vertikaliai, imituojant japonišką stilių. Bet dažniausiai išgraviruotas jo vardas organiškai įsilieja į raižytą gaminio paviršiaus piešinį. Tokiu būdu menininkas norėjo pabrėžti, kad jo stiklo dirbiniai savo meniniu lygiu nenusileidžia tapytojų ar skulptorių kūriniams; jis taip pat pastebėjo, jog autoriniai parašai smarkiai didina jo darbų paklausą. Galima sakyti, kad E. Gallé parašai tapo vienu pirmųjų pasaulyje „dizaino prekės ženklų“. Beje, dėl stambių tiražų menininko stiklo gaminių pasiūla antikvariato rinkoje tebėra gausi dar ir šiandien.

Naują veiklos sritį Emiliui atvėrė elektrotechnikos progresas ir kaitrinių lempučių atsiradimas. Skirtingai nuo žvakių ar žibalinių lempų, skaisti jų šviesa neteršė stiklo paviršiaus ir leido išskirti dar daugiau dekoro niuansų, nei natūraliai krintanti

8

10

9

11

12

1. Emilis Gallé, 1846–1904. 2. Vaza su augaliniu dekoru, apie 1900 m. 3. Vaza „Marguerite”, puošta lelijų motyvais ir aukso dulkėmis, XIX a. 10-asis deš. 4. Vaza „Rose de France“, 1903 m. 5. Graviruota krištolinė vaza, apie 1900 m. 6. E. Gallé reljefinis parašas ant kamėjų vazos. 7. Ankstyvojo periodo fajansinė katino figūrėlė, apie 1885 m. 8. Stalinė lempa, puošta augaliniais motyvais, apie 1900 m. 9. Cigarų dėžė „Egipto pjovėjai“, 1884 m. 10– 12. Įvairių metų vazos, dekoruotos kamėjų technika.

2018: 2 (105) I 65

šviesa. Per trumpą laiką XIX a. paskutiniame dešimtmetyje E. Gallé įmonėje buvo organizuota stalinių, sieninių ir kabamųjų šviestuvų gamyba. Kad nemalšintų šviesos srauto ir nekomplikuotų gamybos, tiek šviestuvų gaubtams, tiek stovams buvo naudojama daugiasluoksnio stiklo liejimo technika su mechaniniu bei rūgštiniu graviravimu. Šviestuvų dalių formos buvo kone standartinės, o pagrindinis dėmesys buvo skiriamas jų grafinei apdailai. Paties menininko prisipažinimu, jis siekė kurti ne šiaip buitinius šviestuvus, o spalvinius interjero traukos centrus, dėmesį pritraukiančius „objectes d’art“ (liet. meno objektus). Šiuo požiūriu E. Gallé kūrybą galėtume prilyginti tokiems šiandienos šviesos dizaino grandams kaip Ingo Maueris ar Fabio Novembre.

Greta stiklo Gallé taip pat sėkmingai plėtojo ir prabangių baldų gamybą. Šioje srityje menininkas dairėsi į praeitį kur kas atidžiau, nei gamindamas stiklą. Daugumos baldų formą įkvėpė prancūziškos rokoko atmainos, vadinamojo rocaille stiliaus tradicija, persmelkta ypatingo, kone liguisto grakštumo. Art nouveau augaliniai motyvai čia pasireiškė ne tiek konstrukcijų plastiškumu, kiek gausiu paviršių inkrustavimu, kuriam buvo naudojamas perlamutras, vaismedžių ir egzotiškos medienos intarpai. Kūrybiškai interpretuojant kadaise populiarų chinoiserie stilių, daugumoje dekoro kompozicijų atkartojami chrizantemų, kitų rytietiškų gėlių motyvai, japonų tradicinės grafikos siužetai. Vėlesnių modelių baldai taip pat „prakalbo“ – jų paviršiuose atsirado citatų iš Paulio Verlaine’o, Maurice’o Maeterlincko ir kitų poetų simbolistų. Atsižvelgiant į Gallé baldų dizaino pobūdį, jį galima įvertinti kaip tarpinę grandį tarp XVIII a. klasikos palikimo ir organiškojo art nouveau puošnumo.

E. Gallé buvo ne tik fabrikantas, bet ir aktyvus visuomenininkas, prisidėjęs prie Prancūzijos nacionalinės žmogaus teisių lygos kūrimo, taip pat nepabūgęs ginti žydų kilmės karininko Afredo Dreyfuso skandalingoje šnipinėjimo byloje. 1901 m. kartu su bendraminčiais Victoru Prouvé, Louis’u Majorelle’iu ir Eugène Vallinu jis

14

15

16

13

66 I 2018: 2 (105)

17

22

18

23

24

20

įkūrė „Provincijos menų pramonės aljansą“, vėliau žinomą kaip l’École de Nancy (pr. Nansi mokykla). Tai buvo ne mokymo įstaiga, o visuomeninė organizacija, kuri siekė skleisti art nouveau stiliaus idėjas ir kelti regiono amatų meninį lygį. Ši įmonė, veikusi iki 1913 m., padarė didelę įtaką visos Prancūzijos taikomajai dailei, o dauguma išlikusių Emilio darbų iki šiol tebesaugoma jos muziejuje.

Po E. Gallé mirties 1904 m. įmonės veiklą prižiūrėjo jo draugas ir bendražygis V. Prouvé. Daugybė neužbaigtų projektų buvo sėkmingai įgyvendinta po autoriaus mirties, o pati įmonė veikė bemaž iki Antrojo pasaulinio karo. Menininko sukurti dekoratyviniai motyvai tapo prancūziškojo art nouveau grafinio dizaino pagrindu, o jo technologinius išradimus vėliau savo kūriniuose ištobulino garsieji stiklo meistrai Louis’as Comfort’as Tiffany ir René Lalique, išgarsindami prancūziškąją meninio stiklo mokyklą per visą XX a. dailės ir amatų istoriją.

21

13. Pristatomasis trikojis staliukas, apie 1900 m. 14. Kabamasis šviestuvas, dekoruotas granatų motyvais, apie 1900 m. 15. Sustumiamųjų stalelių rinkinys, apie 1900 m. 16.

Raudonmedžio staliukas su augalinių motyvų inkrustacijomis ir autografu, 1902 m. 17.

Trikojis staliukas su raudonmedžio ir vaismedžių inkrustacijomis, apie 1900 m. 18. Sekreteras, 1904 m. 19. Perlamutro iliustracijos fragmentas. 20. Japoniško stiliaus E. Gallé autografas -inkrustacija. 21. Fragmentas iš E. Gallé įmonės katalogo. 22. Miegamojo interjeras Taikomųjų menų parodoje Nansi 1904 m., įrengtas naudojant E. Gallé pagamintus baldus.

23. Graikinio riešutmedžio masyvo kėdė raižytu atlošu, 1904 m. 24. Dviejų stalčių komodos šono inkrustacija, 1900–1904 m.

19

2018: 2 (105) I 67

i

TENDENCIJOS

Kelno baldų paroda „IMM 2018“ – hibridai, spalvos ir metamorfozės Tarptautinių baldų parodų sąraše naujuosius metus tradiciškai pradeda Kelno IMM. Šiais metais paroda vyko sausio 15–21 d. Kaskart tarptautinėse baldų mugėse regėdami gausią pasiūlą, neišvengiamai dairomės naujienų, įdomybių, drąsesnių kūrybos proveržių. Savo ruožtu, nustebinti siekia ir gamintojai, ieškantys naujų išraiškos formų. Tad kokie jų būdai ir principai, kaip kuriamos tos naujienos? Tarptautinės baldų mugės puikiai pasufleruoja atsakymus į šiuos klausimus.

Tekstas: Rasos Balaišės. Nuotraukos: straipsnio autorės ir gamintojų

PATYS ĮVAIRIAUSI HIBRIDAI Šiandienines baldų ir interjero rinkas gerokai paveikė jėgas šioje srityje panorę išmėginti aprangos, mados, automobilių ar indų prekių ženklai.

Kas tai – hibridai, nauja sinergija, abipusio atsinaujinimo poreikis? Apie tarpdiscipliniškumą mene kalbame jau seniai, tačiau vis labiau tampa akivaizdu, kad tokia kryptis yra palietusi ir daiktų dizaino sferą. Tokia prieš kurį laiką prasidėjusi tendencija šių metų Kelno IMM parodoje turėjo galybę pačių įvairiausių variacijų. Išmėginti savo jėgas interjero srityje pasiryžo išties gausus būrys iki tol labiau aprangos ir mados pasauliui žinomų gamintojų – nuo plataus vartojimo prekių iki mados namų.

Ne vienas tokių prie savo pagrindinio pavadinimo pridėjo „Home“ arba „Interior“ priedėlius. IMM galėjai matyti ne vieną iki tol labiau su aprangos ar mados dizainu siejamą prekės ženklą, tarp kurių „Joop!“, „Fendi“, „Trussardi“, „Tom Tailor“ ir kt. Nuošalyje neliko ir automobilių kūrėjai, panorę savo jėgas išbandyti interjero sferoje. Nuo šiol „Bentely“, „Bugatti“ ar „Ferrari“ – tai jau kur kas daugiau nei automobiliai. Lankytojų dėmesį ypač traukė „Ferrari“ ir „Poltrona Frau“ bendradarbiavimo rezultatas – biuro kėdžių kolekcija: čia automobilių sėdynės, išdidžiai įsikomponavusios ant chromuotų biuro kėdžių konstrukcijų, įgavo kitą paskirtį. Beje, nemažai Italijos automobilių ir mados ženklų prieš keletą metų susibūrė į bendrą grupę „LL“ („Luxury Living Group“). Su šios grupės siūlomais interjerų sprendimais buvo galima susipažinti ir IMM. Į interjero sektorių su baldų kolekcijomis ryžtingai įžengusi ir ilgametė vokiečių porceliano bendrovė „Rosenthal“, pristatė net keletą svetainės baldų kolekcijų. Kita vertus, palaipsniui kinta ir pati baldų specifikacijos samprata. Posakis, kad baldas yra tik baldas, nuo šiol nebėra teisingas. Dėl to, kad baldas gali turėti ir kur kas daugiau funkcinių paskirčių. Pavyzdžiui, pora skirtingų sektorių gamintojų: „Interlubke“ ir „LG“ ne tik suvienijo savo potencialą, bet ir suliejo į vieną komodą ir plačiaformatį TV ekraną. Kadangi neretai į bendrą interjero visumą harmoningai įkomponuoti didelį juodą ekraną tampa rimtu iššūkiu, tai naujasis gaminys „Jorel TV vision“ tapo sprendimu, kaip neutralizuoti didelį juodą plotą tuomet, kai televizorius būna išjungtas. Glotnus TV ekranas tapo viena iš vizualiai analogiškai atrodančių baldo plokštumų: jis susiliejo su pačiu baldu ir menamai užmaskavo pirminę savo funkciją. Organiškas TV ir baldo hibridas – tai irgi IMM premjera.

68 I 2018: 2 (105)

1.

2.

3.

1. Biuro kėdės „Cockpit“ – bendras „Poltrona Frau“ ir „Ferrari“ produktas. 2. Fotelis „Strapped“ – „Moroso“ ir „Diesel“ bendradarbiavimo rezultatas. 3. „Pa.He.Ko“ taburečių kolekcija, įkvėpta vazų siluetų.

Dizainas Simone Viola, gamintojas „Toou“.

4.

5.

6.

Ne taip drastiškai, vis dėlto hibridiškai kryžminant įvairius veiksnius gimsta kur kas daugiau naujienų. Atkreipę į save dėmesį dalykai: jūrinio konteinerio inspiruotos spintelės; lauko baldų projektai, siūlantys praplėsti jų panaudojimo galimybes ir pritaikyti interjerui ne sezono metu; meninėje kūryboje naudojamų principų taikymas gaminant tiražuojamus objektus ir virtinė kitų. Tie patys indų gamintojai „Rosenthal“, įsibėgėję su baldų dizainu, naujoms stalo indų kolekcijoms pasitelkė interjerų sukeltas inspiracijas. Juodus servizų „Suomi Ardesia“ pakraščius jie padengė specialia danga, ant kurios galima daug kartų rašyti kreida. Kad ir svečio vardą ar žinutę nuo virtuvės šefo. O gal tokio sumanymo inspiracija – lietuvių „March“ marškinėliai „Cotton Twitter“? Kartais iš tiesų tampa nebeįmanoma atsekti, kokiais keliais migruoja idėjos. Lieka tik pridurti, kad baldų ir interjero sektoriuje vis drąsiau eksperimentuoja mados, aprangos ar bet kokių kitų sričių atstovai, o baldų kūrėjai taip pat neatsilieka nuo šios tendencijos ir ryžtingai peržengia tradicinius savo veiklos rėmus. Tarkim, greta baldų pasiūlo ir dizaineriškai konceptualių batų ar rankinių kolekcijas. Tebūnie tai jau kito straipsnio tema.

7.

4. TV ir komodos hibridas. Bendras „Interlubke“ ir „LG“ gaminys. 5. „Sol + Luna“ – dieną šezlongas, vakare – minkštasuolis. Dizainas Dirko Wynants’o, gamintojas „Extremis“. 6. Spintelės „Pandora“ – baldo ir konteinerio hibridas. Dizanas Sanderio Mulderio, gamintojas „Kubrikoff“. 7. Lėkštė iš servizo „Suomi New Generation Ardesia“. Dizainas Timo Sarpanevos, gamintojas „Rosenthal“.

2018: 2 (105) I 69

8.

DIDĖJANTIS DĖMESYS SPALVAI IMM buvo gausu pavyzdžių, iliustruojančių aktyvų spalvos sugrįžimą į interjerų erdves. Šį kartą jos grįžta ne tiek siūlomų tonų ir pustonių gausa, o netikėtomis dermėmis su skirtingomis materijomis, kruopščiai atrinktomis ribotos pasiūlos paletėmis, būdingomis išskirtinai tik tai bendrovei. Čia spalvos parenkamos taip, kad kiekviena jų puikiai derėtų su bet kuriomis kitomis konkretaus rinkinio dalimis. Ne tiek svarbu, ar tai bus baldų dažai, naujoviškos medžiagos ar audiniai, – čia vis reikšmingesnis tampa pats spalvos charakteris, subtilumas, išskirtinumas.

Tokį ypatingą dėmesį spalvai iš dalies lemia prieš tai jau aprašyta tarpdiscipliniškumo tendencija. Pavyzdžiui, į įmonę atėjusi dirbti kūrybos direktorė, iki tol kaupusi patirtį mados srityje, į baldų kolekcijų atnaujinimą pažvelgė naujai. Būtent taip nutiko stilingus interjero gaminius gaminančioje bendrovėje „Schonbuch“, kur dėl mados pasaulio įtakos spalva „užgrojo pirmu smuiku“.

Kitas gan netikėto spalvų atsiradimo interjeruose pretekstas – spalvos suteikimas tokioms pirmapradėms žaliavoms kaip stiklas ar metalas.

Taip pamažu stiklas tampa ne vien žalsvai skaidrus, bet ir ryškiaspalvis arba lyg užlietas persiliejančių akvarelės pustonių. O anoduoti metalo paviršiai puikiai atliepia šiam spalvų chorui. Dažnai nepasitenkinama tik viena ryškia spalva. Panaudojus stiklo skaidrumo charakteristiką ir suderinus keletą skirtingų tonų plokštumų, išgaunama gausybė naujų atspalvių. Kaip iliustracija čia puikiai tinka naujieji „Cappellini“ staleliai „Luce“.

Naujumo paieškos spalvų srityje vyksta ir atbuline tvarka. Tarkim, spalvų radikaliai atsisakoma ten, kur jos anksčiau dominavo. Taip pasielgė „Vitra“ su ikonine V. Pantono kėde. Specialiai šios kėdės atsiradimo 50-mečio proga pristatė dvi riboto tiražo versijas: chromuotą „Panton Chrome“ ir šviesoje atrodančią baltai, tačiau tamsoje švytinčią fosforuojančiu paviršiumi „Pantone Glow“. 1968 m. ši kėdė tapo tikra monolitinių kėdžių iš plastiko gamybos pradininke ir jos pristatymo premjera prieš 50 metų įvyko būtent IMM. Vis dėlto tuomet V. Pantono idėjos apie veidrodinį ar tamsoje švytintį paviršių tiesiog buvo aplenkusios laiką ir techniškai neįgyvendinamos. Šių laikų technologijos leido visiškai įkūnyti sumanymą.

9.

10.

8. Le Corbusier spalvų pritaikymas „Bosse Modul“ baldų kolekcijai. Gamintojas „Dauphin Home“. 9. Spalvoto stiklo staleliai „Luce“. Dizainas Giulio Cappellini ir Antonio Facco, gamintojas „Cappellini“. 10. Kėdės „Pantone Glow“ ir „Pantone Crome“. Dizainas Vernerio Pantono, gamintojas „Vitra“.

70 I 2018: 2 (105)

11.

12.

13.

Pasisemti įkvėpimo iš praeities genijų nusprendė ir „Dauphin Home“ firma, pasitelkdama Le Corbusier architektūrinės polichromijos teoriją.

Ji atkūrė unikalią šio architekto siūlytą 12 spalvų paletę ir taip suaktualino praeities atradimus dabartyje. Įsigijusi licencijas naudoti spalvas, pritaikė jas savo gaminamiems „Bosse moduls“ korpusiniams metalo baldams. Daug spalvos ir funkcionalumo – štai tokiais epitetais nusakoma atnaujinta baldų kolekcija. IMM galima buvo įsitikinti, kad spalvos psichologija vaidina vis svarbesnį vaidmenį šiandieniniame interjere, mat jis ir vėl tampa spalvingesnis.

14.

11. Įvairiaspalvės modulinės lentynos. Dizainas Peterio J. Lasseno, gamintojas „Montana“ 12. Spalvingų dėžučių kolekcija „Tally“. Dizainas Carolin Sanghos, gamintojas „Schonbuch“. 13. Le Corbusier spalvų pritaikymas „Bosse modul“ baldų kolekcijai. Gamintojas „Dauphin Home“. 14. Korpusinis baldas „Trint. Blue Harmony“. Dizainas Fabrice’o Berrux, gamintojas „Roche Bobois“.

2018: 2 (105) I 71

15.

METAMORFOZĖS: NUO DVIMAČIO IKI TRIMAČIO Kelno paroda užtvirtino ir dar vieną ne taip seniai eksperimentų lygyje užgimusią tendenciją – kilimų tapsmą trimačiais objektais. Pradžioje buvo kiek formaliai naudojamos kilimams būdingos tekstūros ir faktūros, įvairios jų variacijos keitė įprastinius minkštų baldų gobelenus, bet palaipsniui naujo požiūrio į kilimą paieška įkvėpė suteikti apimtinį tūrį pačiam kilimui. Tokių kiekvieno gamintojo įvairiai interpretuotų pavyzdžių IMM galima buvo matyti pakankamai.

Su inovatyviais pasiūlymais Kelne debiutavo „Gan“. Ši bendrovė jau ne vienus metus sėkmingai bendradarbiauja su garsiausiais pasaulio dizaineriais, tad ne išimtis ir šių metų naujienos – įgyvendinti P. Urquiolos ir grupės „Front“ projektai. Vienas jų – poilsiui skirta kilimų kolekcija „Garden Layers“, kur tarsi lengva ranka suderinti tiek plokštuminiai, tiek ir analogiška kilimine danga „aprengti“ lakoniški trimačiai tūriai. Kasdienybėje naudojamų daiktų interpretacija ir siurprizo elementai – tai P. Urquiolos kūrybos braižas. „Front“ kilimų kolekcija „Parquet“, kaip ir byloja pats pavadinimas, įkvėpta parketo. Čia pasikartojantis ornamentinis blokas suteikia galimybę ne tik formuoti įvairiausias konfigūracijas plokštumoje, bet ir sujungti šiuos modulius į trimačius pavidalus.

Kiek kitokį trimatiškumą kilimams suteikė ir „Walter Knoll“, naujomis gigantiškomis kiliminėmis pagalvėmis „Badawi Pillows“ papildę rankų darbų kilimų kolekciją. Rytų kraštams ir nomadų kultūroms būdingas sėdėjimas įsitaisius tiesiog ant kilimų ir pagalvių šioje kolekcijoje pristatomas kaip vienas iš būdų puikiai atsipalaiduoti.

Dar viena priežastis, kodėl kilimai ir kiliminių dangų materijos praplėtė savo pritaikomumą – tai akustinių problemų sprendimas. Įsigalint vis radikalesniam steriliam minimalizmui, kuris nebepaliko vietos iki tol įvairiomis formomis karaliavusiai tekstilei, kaip šalutinis poveikis atsirado akustinio triukšmo problemos. IMM galima buvo matyti gausėjančius siūlymus, kaip neaukojant minimalizmo spręsti šią problemą ir gerinti interjerų mikroklimatą. Čia taip pat dviem matmenimis nusakomi objektai įgavo trečiąjį: kiliminės ar veltinio dangos puikiausiai integravosi į tiek biurui, tiek ir gyvenamosioms patalpoms skirtų šviestuvų gaubtus, širmas, akustinius modulius. Vienas tokių pavyzdžių – „Hey-Sign“. Ši įmonė greta įprastinių vilnos veltinio kilimų pateikė ne tik garsą sugeriančius kiliminio veltinio modulius sienoms, bet ir analogiška materija dengtus minimalistinius baldus ir net šviestuvus.

Naujienos naujienomis, o jei jau iš esmės – vien naujumas ir išskirtinumas nėra pakankamas veiksnys geram gaminiui nusakyti. Todėl reikia pabrėžti, kad greta visų į save dėmesį atkreipusių objektų, tendencijų ir išraiškų slypi atsakymai į daugelį žmogaus iškeltų klausimų. Todėl net ir gausiai perpildytoje pasiūloje vis dar atsiranda erdvės naujovėms.

16.

17.

18.

15. Kilimine danga dengtos pagalvės „Badawi Pillows“. Dizainas Helmuto, gamintojas „Walter Knoll“. 16. Kilimas „Perquet“. Dizainas „Front“, gamintojas „Gan“. 17. Veltinio danga dengti šviestuvai „Luminaires“. Dizainas Bernadette Ehmanns, Reimundo Brauno, gamintojas „Hey-Sign“. 18. Veltinio taburetė „Rondo“, kilimas ir pagalvėlė. Dizainas Bernadette Ehmanns, gamintojas „Hey".

72 I 2018: 2 (105)

2018: 2 (105) I 73

i

REKOMENDUOJAME

„Bensen“ – 1918 m. Nielso Bendtseno įkurta dizaino ir projektavimo grupė, kurios filosofija remiasi paprastumu ir sąžiningumu. Šiam gamintojui būdingas nestandartinis modernus dizainas, persipinantis su elegantiška estetika.

Edward sofa, gamintojas „Bensen“, Italija Pavadinimas Edward yra užuomina į amerikietį dizainerį Edwardą Wormley, kurio darbai iki šiol įkvepia naujus kūrėjus, o ši sofa – tai moderni šio amžiaus vidurio autoriaus kurto baldo interpretacija. Kartu komplektuojamos pagalvėlės kelia neformalumo bei jaukumo įspūdį. Sėdimojoje dalyje įsiūtos sagutės pabrėžia proporcijas, suteikia tam tikrą ritmą. Nugaros atlošas ir ranktūriai parinkti tokio aukščio, kad būtų patogu atsiremti, tačiau jie nėra pernelyg stambūs, nes norėta išsaugoti eleganciją, lengvumą. Sofos gali būti trijų dydžių, aptrauktos gobelenu arba natūralia oda, taip pat galimos skirtingų audinių kombinacijos – gobelenas ir odinė sėdimoji dalis.

„Pastoe“ istorija prasidėjo 1913 m. Utrechte, kai vokiečių ir olandų verslininkas Fritas Loebas nusprendė savo dirbtuvėse gaminti tradicines kėdes. Šiandieną „Pastoe“ ir toliau gamina įprastus, aukštos kokybės baldus, įskaitant korpuso sistemas, laikymo elementus ir kėdes. O istoriją menantys pirmieji gaminiai eksponuojami garsiausiose galerijose ir muziejuose kaip moderniojo meno pavyzdžiai.

A’dammer komoda, gamintojas „Pastoe“, Olandija A’dammer yra išskirtinis baldo, kaip dizaino objekto, pavyzdys, pasižymintis unikaliu, retro ar art deco stilistiką menančiu dizainu. Jo skiriamasis ženklas yra briaunuotos ritininės durelės, kurios, pakeltos iki viršaus, pranyksta nugarinėje baldo dalyje. Galimas tonavimas dviem spalvomis, kai išorinė ir vidinė dalis nudažomos skirtingai. Galima rinktis vidaus lentynas, vyno skyrių.

A’dammer yra dizaino ikona, sukurta Aldo van den Nieuwelaaro, ir vienas geriausiai parduodamų olandų dizaino modelių per visą istoriją.

Vision Atlas komoda, gamintojas „Pastoe“, Olandija Vision sistema išsiskiria begalinėmis galimybėmis. Susikurkite viziją: susiprojektuokite kabinetą ir leiskite jam keistis ir augti kartu su savo gyvenimo pokyčiais. Vision linija siūlo begalę variantų, nes ją sudaro daugiau nei šimtas komponentų. Juos galima rinktis pagal savo skonį ir poreikius. Ši komoda buvo sukurta laikantis filosofijos, kad pasirinkta kompozicija turi tapti bendro kambario architektūros dalimi. Dizainas „Mazairac“ ir „Boonzaaijer“. Vienintelė riba yra jūsų fantazija.

74 I 2018: 2 (105)

„Montis“ – puikiai Europoje ir visame pasaulyje žinoma olandų bendrovė, įkurta dar 1974 m. Per šį laikotarpį įmonės devizas nesikeitė – gražų ir estetišką dizainą paversti patogiu ir ilgaamžiu. „Montis“ garsėja išskirtiniais spalvų deriniais bei plačia audinių ir odų pasiūla. Medžiagų įvairovę atspindi patrauklus modernių baldų asortimentas. Inovatyvios gamybos technologijos plėtojamos kartu su laiko patikrintomis amatininkų tradicijomis ir įgyvendinamos drauge su garsių dizainerių idėjomis.

Enzo krėslas, gamintojas „Montis“, Olandija Patogiai įsitaisyti ir atsipalaiduoti kviečiantis krėslas. Paprastos formos, lengvas ir kompaktiškas. Dėl savo dydžio ir išskirtinio dizaino krėslas tiks tiek šiuolaikiniame, tiek klasikiniame interjere. Siūlomas platus audinių ir odos pasirinkimas. Dizainas Geerto Kosterio.

Back Me Up kėdės, gamintojas „Montis“, Olandija Pažadėtas komfortas. Ant šių kėdžių itin patogu sėdėti, nes jų atlošai lengvai spyruokliuoja ir organiškai prisitaiko prie nugaros padėties.

Ypač aukštos kokybės sėdimosios ir nugaros dalies užpildas prailgina baldų tarnavimo laiką. Šiuolaikiškos kėdės išsiskiria unikalia išvaizda bei komfortu. Ateikite ir atraskite „Montis“ receptą šiuolaikiniam ir patogiam gyvenimui. Sukurta Ariano Brekveldo olandų baldų bendrovei „Montis“.

Axel XL sofa ir Flint staliukas, gamintojas „Montis“, Olandija Sofa su žema, gilia sėdimąja dalimi – tai olandiškos stilistikos „gulinėjimo“ baldas, skirtas visiškai atsipalaiduoti. Itin stabilios, savitomis architektūrinėmis struktūromis žavinčios sofos bei jų elementai gali būti komponuojami atsižvelgiant į būsto dydį. Sulaukus svečių, iš kraštų galima pridurti po pufą – tuomet ant jos tilps visas būrys draugų. Savotišku nerūpestingumu spinduliuojantis baldas su elegantišku žurnaliniu staliuku Flint – tai puikus derinys moderniuose namuose.

Biuras: V. Putvinskio 45-1A, Kaunas; salonas: Kęstučio g. 59, Vilnius info@bustoharmonija.lt, www.bustoharmonija.lt, www.facebook.com/Bustoharmonija

2018: 2 (105) I 75

i

Konkursas

Tile of Spain Awards Vasario 5–9 d. Ispanijoje, valensijos mieste, jau 36-ąjį kartą vyko viena populiariausių tarptautinių keramikos mugių „See you in Valencia.

Cevisama 2018“. Renginyje patys žymiausi keraminių plytelių gamintojai pristatė savo produktus, naujausias tendencijas, karščiausias naujienas ir perteikė idėjas susirinkusiems architektams, dizaineriams, dekoratoriams bei kitiems specialistams.

Parodoje kasmet organizuojama daugybė renginių, seminarų, paskaitų, konferencijų, o vienas reikšmingiausių įvykių – konkursas „Tile of Spain“, kurį remia bendrovė ascer. Šiemet jau šešioliktą kartą buvo išrinkti architektūros ir interjero dizaino kategorijų laimėtojai, taip pat buvo įvertinti studentų darbai. Tris nugalėtojus rinko kompetentinga komisija, kurią sudarė žinomi architektai bei šios srities profesionalai.

Tekstą, remdamasi ASCER medžiaga, parengė Gintautė Kisieliūtė.

ARCHITEKTŪROS KATEGORIJA PROJEKTO PAVADINIMAS: „Bodega Mont-Ras“ AUTORIAI: Jorge’as Vidalis, Víctoras Rahola NUOTRAUKOS: José Hevia’os

Vyno gamykla bei paties gėrimo gaminimas suteikia patirties, tiesiogiai susijusios su žeme. Vynas – tai aromatas, spalva, skonis, lytėjimas bei pati vynuogės esybė. Norint visa tai suderinti ir atskleisti, reikalinga ypatinga aplinka.

Būtent todėl projektas „Bodega Mont-Ras“ remiasi tam tikromis vertybėmis ir atsižvelgia ne tik į technologinius, bet ir į emocinius aspektus. Didžioji dalis statinio pasislėpusi po žeme, todėl viduje natūraliai palaikoma reikalinga temperatūra bei drėgmė, taip pat čia nepatenka saulės spinduliai.

Regimas pastatas laiko didžiulį svorį, kurį sudaro žemė, slegianti dalį daryklos. Viena šio statinio paskirčių – surinkti lietaus vandenį. Išvalytas skystis bus panaudotas gamyboje.

Konstrukcijų paslaptis – skliautai, kurių pagrindą sudaro degtos molinės plytos, o pro suformuotas nišas patenkanti saulė sukuria grakščius šviesos ir tamsos piešinius.

76 I 2018: 2 (105)

INTERJERO DIZAINO KATEGORIJA PROJEKTO PAVADINIMAS: „Barcelona’s L9 line“ – metro stoties paviljonas AUTORIAI: Garcés-de Seta-Bonet arquitectes NUOTRAUKOS: Adrià Goula’os

Šio projekto tikslas – atnaujinti ir bendru interjero bei eksterjero dizainu sujungti Mercabarna, Parc Logistic ir Europa Fira metro stoteles Barselonoje. Įsikišimas į architektūrinius elementus, paviršius bei įrenginius pačiai metro struktūrai jokios įtakos nepadarė. Projekto autoriai didžiulį dėmesį skyrė požeminėms konstrukcijoms. Kadangi nenorėjo jų užgožti dekoratyviomis apdailos medžiagomis, pasirinko subtilų dizainą, išryškinantį tiek grindinio plytelių glotnumą ir vientisą atspalvį, tiek pabrėžiantį ilgaamžio sienų mūro grožį, kuris dar labiau atsiskleidžia derinyje.

STUDENTŲ BAIGIAMŲJŲ DARBŲ KATEGORIJA PROJEKTO PAVADINIMAS: „A Landscape Garden“ AUTORIUS: Rafaelis Lópezas-Toribio Moreno

Tai Ziri Wall apylinkės, esančios Grenadoje, restauracija bei naujo gyventojų centro ir turizmo informacijos centro biuro projektas. Seniau čia buvo vienas pagrindinių infrastruktūros taškų, susijusių su gynybiniais tikslais, vėliau jis tapo tipinių Carmen namų sklypu, o projekto autorius pasiūlė išeitį, kaip šią vietą padaryti patrauklesnę didesniam ratui žmonių. Vienas esminių uždavinių – nutiesti taką, skatinantį gyventojus burtis ir maloniai leisti laiką. Grindinys būtų klojamas keraminėmis plytelėmis, jos persikeltų ir ant griuvėsių ir taip tarsi parodytų kelią lankytinų objektų link. Įvairios plytelės atkartotų ir pabrėžtų istorines tradicijas, susijusias būtent su keramikos naudojimu.

2018: 2 (105) I 77

i

TENDENCIJOS

2018-ųjų keraminių plytelių tendencijos

1. Blizgus metallic įvaizdis Sendintas, rausvas auksas, varis, žalvaris ar bronza – šių plytelių paviršių populiarumas pastaruoju metu itin išaugo.

Gamintojai vis dažniau atsigręžia į istoriją ir šiuolaikiniame interjere naudoja senovinius motyvus, o vartotojai nebe taip bijo klasikinių akcentų net ir moderniuose vonios kambariuose. Blizgios plytelės – tai itin efektingas, prabangos bei šviesos erdvei suteikiantis elementas.

78 I 2018: 2 (105)

Pagrindinės dizaino kryptys, vyravusios pernai, kaip antai marmuras, medienos imitacijos plytelės, balta spalva bei Viduržemio jūros regionų ornamentika puoštos plytelės, džiugins mus ir toliau, tačiau išryškės keletas naujų srovių. Viena didžiausių keraminių plytelių mugių „See you in Valencia. Cevisama 2018“ išskyrė ryškiausias ateinančių metų plytelių dizaino tendencijas.

2. Rankų darbas – vertybė Architektai ir interjero dizaineriai vis dažniau atsisako standartinių, minimalistinio stiliaus plytelių ir renkasi nedidelio formato rankų darbo plyteles, suteikiančias patalpoms charakterį. Vis paklausesnės tampa dekoratyvesnės, spalvingesnės plytelės, taip pat vertinami rankų darbą pabrėžiantys paviršiaus netolygumai. Tokio tipo apdaila padeda perteikti kitų šalių tradicijas bei kultūrą ir sukurti unikalią atmosferą.

3. Darna tarp mažo ir didelio Išmanus mastelių ir formų derinimas – viena naujausių tendencijų, taikomų siekiant sukurti ritmą, judėjimą. Galybė grindų ir sienų plytelių dydžių bei formų drąsina projektų autorius vis atkakliau rinktis originalesnius derinius ir suteikti patalpoms ekspresyvią stilistiką: tai galima padaryti ne tik per spalvą, bet ir per formų, dydžių, krypčių formuojamą raštą. Taip lengva pagyvinti net ir minimalistinį interjerą.

2018: 2 (105) I 79

4. Šešiakampių dėlionė Įvairių formų ir dydžių plytelių kompozicijos padeda įrengti originalų, dinamišką interjerą, o šešiakampės plytelės – tai tobulas būdas suteikti žaismingą, šmaikštų efektą moderniems vonios kambariams ar kitoms patalpoms. Ši forma yra puiki priemonė dinamiškam medžiagiškumui ar iliustracijoms sukurti, o spalvų ir tekstūrų gausa padeda rasti tinkamą variantą kiekvieno skoniui.

5. Natūralumas visad prieš širdies Natūralūs motyvai, ypač floristiniai, – tai neišsemiama kūrybinė bazė, kurioje užkietėję romantikai visada ras pačių šiuolaikiškiausių idėjų. Gamtos žadinamas įkvėpimas yra tarsi nuolatinė tendencija, pateikianti vis naujų interpretacijų. Šiemet itin madinga vienspalves plyteles derinti su medžio ar akmens imitacija ar natūraliomis medžiagomis.

Taip išryškinama tiek spalva, tiek tekstūra.

80 I 2018: 2 (105)

6. Optinė iliuzija Vonios kambariai tampa vis svarbesne ir stilingesne namų dalimi. Būtent todėl pastebima daugiau eksperimentų su erdvėmis ir optinėmis plytelių savybėmis. Apgalvotas plytelių išdėstymas sukuria intriguojančius vizualinius efektus, nutolinančius nuo gyvenimo monotonijos.

7. Naivus grožis Pasteliniai tonai vis labiau dominuoja vonios kambariuose. Švelnūs atspalviai, seniau dažniau taikyti vaikų kambariuose, šiandien kaip niekad džiugina ir ramina mus voniose. Jaukumo ir saugumo pojūtis, nekaltumu bei tyrumu spinduliuojanti atmosfera yra tai, ko daugelis nori savo namuose pradėdami ir baigdami dieną.

2018: 2 (105) I 81

i

REKOMENDUOJAME

Didelės terasos durys – neatsiejama šiuolaikinio būsto dalis

Plastikinių langų ir durų profilius gaminantis Vokietijos koncernas GEALAN, inovacijų pionierius, kaskart mūsų rinkai pasiūlo vis naujų sprendimų. Aukšti vokiški standartai geriausiai atitinka ir mūsų šalies vartotojų poreikius.

Šiais laikais prabangus vaizdas pro langą neretai tampa pagrindiniu nekilnojamojo turto vertės kriterijumi. Viršutiniuose daugiabučių aukštuose įrengiami penthouse tipo apartamentai, o individualiuose namuose svetainės ir valgomieji jungiami su terasomis. Vienintelė lauką ir vidų skirianti riba – stiklas, kurio rėmas turi atlikti konstrukcinę funkciją: kuo mažiau užstoti vaizdą, lengvai transformuotis iš uždaros sienos į atvirą praėjimą. Tai – esminis šiuolaikinio būsto ypatumas. Projektuojant stiklo vitrinas dalyvauja daugybė specialistų: pradedant architektu, konstruktoriumi, šildymo, vėdinimo meistrais, baigiant langų gamintojų atstovais.

Rekomenduojame pasikonsultuoti ir tiesiogiai su PVC profilių gamintojais: jie galės parinkti optimalų vitrininės sienos ir varstomos dalies rėmo konstrukcijos variantą.

Tobulas sprendimas – pakeliamųjų-stumiamųjų durų sistemos Dideli stiklo plotai ir žemas slenkstis vizualiai panaikina barjerą tarp lauko ir vidaus, o siauras rėmo profilis ne tik suteikia visai konstrukcijai lengvumo ir elegancijos, bet ir praleidžia daugiau šviesos – tai ypač svarbu tankiai užstatytuose daugiabučių kvartaluose. Siekiama, kad šiuolaikiniai varstomieji ar stumdomieji elementai būtų kuo lengvesni, patogesni, patikimai ir ilgai tarnautų, būtų tvirti, sandarūs, atlaikytų vėjo apkrovas ir gerai izoliuotų garsą bei šilumą. Būtent todėl GEALAN S 9000 pakeliamosios-stumiamosios durys – HST (vok. Hebe Schiebe Türen) ir yra tobulas variantas.

Naudojant šią pakeliamųjų-stumiamųjų durų sistemą, galima gaminti labai dideles, net iki 6,5 m ilgio ir iki 2,6 m aukščio konstrukcijas. Labai svarbu, kad didelė konstrukcija neišsikraipytų ir nepriekaištingai funkcionuotų ilgus metus. Todėl GEALAN HST S 9000 pakeliamosios-stumiamosios durys gaminamos iš specialiai sustiprintų profilių, su didesniu kamerų skaičiumi. Atskirose durų staktos kamerose sumontuoti du lygiagretūs plieno armatūros profiliai suteikia dar didesnį tvirtumą. Unikali GEALAN -STV® stiklinimo technologija, kai stiklo paketas specialia juostele priklijuojamas prie varčios per visą rėmo perimetrą, sutvirtina konstrukciją ir dar labiau pagerina konstrukcijos statikos rodiklius.

Šiluminiai šios sistemos parametrai – vieni geriausių rinkoje. Retai kas gali pasiūlyti tokių matmenų lango ar durų sistemą, kurios rodikliai atitinka pasyviojo namo energijos taupymo reikalavimus. Svarbu tai, kad didelių matmenų konstrukcijoje geri šiluminiai parametrai gaunami ne atliekant papildomus izoliavimo darbus montuojant, o jau į pačią profilių sistemą integruojant izoliaciją užtikrinančias priemones, t. y. nereikalingi papildomi darbai, kuriuos atliekant ne visada pasiekiama kokybė, bet už kuriuos visuomet tenka sumokėti.

Prie itin gerų šilumos ir garso izoliacijos parametrų prisideda didelis varčios profilio storis (82,5 mm), varčios ir rėmo profiliuose esančios 6 vidinės kameros, iki 26 mm padidintas stiklo paketo įleidimo į profilį gylis.

Norint turėti dar geresnę šilumos izoliaciją, yra galimybė vidurinę kamerą užpildyti šilumą izoliuojančiomis putomis pagal unikalią GEALAN -IKD® technologiją (profilių vidinės kameros jau gamykloje užpildomos šilumą izoliuojančiomis putomis).

Tiek šiluminiams parametrams, tiek šviesos sklaidai svarbus varčios ir rėmų plotis. GEALAN HST S 9000 sistemos Design variante nevarstomos dalies rėmas yra dvigubai siauresnis už standartinį varčios rėmą. Matomoji rėmo dalis sumažinta 50 proc. Rezultatas – šviesos į patalpą patenka gerokai daugiau nei įprasta, o šilumos izoliacijos ir statikos savybės nenukenčia.

Tvirtas, gražias ir šiltas GEALAN S 9000 pakeliamąsias-stumiamąsias duris lengva valdyti. Tereikia jas truputį pakelti rėmo konstrukcijoje ir lengvai nustumti į šoną. Tai gali padaryti net ir vaikas.

82 I 2018: 2 (105)

Ilgaamžių GEALAN ACRYLCOLOR spalvų paslaptis Pakeliamosios-stumiamosios durys gali būti ne tik baltos spalvos. Ne paslaptis, kad, norint išgauti plastikinių langų spalvą ar suteikti jiems medžio imitacijos efektą, plastikiniai profiliai laminuojami specialiomis plėvelėmis. GEALAN neapsiriboja šiuo standartiniu sprendimu ir siūlo dar porą specialių profilių išorės padengimo būdų: profilius, pagamintus pagal unikalią GEALAN ACRYLCOLOR technologiją, taip pat specialius spalvotus aliuminio antdėklus. Abu jie turi nenuginčijamų privalumų ir nėra beveik jokių apribojimų renkantis spalvas.

Unikalūs spalvoti GEALAN ACRYLCOLOR profiliai gaminami koekstruzijos būdu. Spalvai išgauti naudojamas atšiauriems klimato veiksniams atsparus spalvotas akrilas: toks pats naudojamas ir automobilių žibintams gaminti. Plonas išlydyto akrilo sluoksnis užlydomas ant balto PVC pagrindo.

Du komponentai neatskiriamai sulydomi į vienalytę masę. Nupoliravus išgaunamas matinis, atsparus atmosferos poveikiui, nesilupantis ir nešerpetojantis, neblunkantis spalvotas paviršius. Tai patvirtina ilgametė praktika, nes unikalius ACRYLCOLOR profilius plastikiniams langams ir durims GEALAN pradėjo gaminti daugiau nei prieš 30 metų. ACRYLCOLOR profilių spalva neblunka ir išsilaiko nepakitusi ilgus dešimtmečius.

Išorinis akrilo sluoksnis dvigubai tvirtesnis ir atsparesnis už PVC. Kietas akrilo paviršius sunkiai braižosi, nes 0,5 mm akrilo sluoksnis storesnis už bet kurių dažų ar lako sluoksnį. Jis neporėtas ir lygus, todėl ne toks teplus, be to, jį lengva nuplauti naudojant įprastas buitines valymo priemones. Akrilu dengtų langų ir durų nereikia dažyti. Jeigu akrilu dengti langai vis dėlto susibraižo, po kurio laiko juos galima tiesiog nupoliruoti. Šiuo metu GEALAN ACRYLCOLOR siūlomų spalvų asortimentą sudaro 9 standartinės ir daugiau nei 50 nestandartinių spalvų pagal RAL spalvų paletę, tarp jų ir metalinių paviršių spalvų atitikmenys.

Naujiena – REALWOOD® plėvelės Vartotojams, norintiems mėgautis visomis geriausiomis PVC langų savybėmis ir funkcijomis, bet siekiantiems natūralaus vaizdo, GEALAN siūlo alternatyvą – langų ir durų profilius, laminuotus natūralią ir dažytą medieną, jos raštus ir faktūrą imituojančiomis plėvelėmis. Langų rėmai gali būti skirtingai laminuojami iš vidaus ir iš išorės, o tai suteikia daugiau laisvės derinant langų vaizdą prie namo fasado ir interjero. Šiuo metu GEALAN siūlomą asortimentą, kurį sudaro beveik 50 skirtingų atspalvių, raštų ir faktūros laminavimo plėvelių, papildė išskirtinės, dažytą medieną imituojančios REALWOOD® plėvelės. Šios plėvelės suteikia langui ypatingą išvaizdą ir nepakartojamą pojūtį liečiant.

Patrauklus medžio rievių raštas suteikia laminuotiems plastikiniams langams natūralių medinių langų išvaizdą. Naujosios šešių spalvų dažytą medieną imituojančios plėvelės žavi savo paviršiaus panašumu į tikrą medieną. Taip pat jos pasižymi puikiais funkciniais privalumais: yra ilgaamžės, atspa­rios ultravioletiniams spinduliams ir aplinkos poveikiui, be to, leng­vai prižiūrimos. REALWOOD® plėvelėmis laminuotas paviršius mažiau kaupia dulkes ir purvą.

Daugiau informacijos apie svarbius terasos durų ir langų sistemų ypatumus, tikslius jų parametrus rasite ir bendrovės tinklalapyje www.gealan.lt. Čia galėsite rasti ir arčiausiai Jūsų esančių langų iš GEALAN profilių gamintojų kontaktus.

2018: 2 (105) I 83

i

REKOMENDUOJAME

Madų labirintu – savojo stiliaus link

interjero dizainerė Monika Juknienė vonios kambario erdves pradeda kurti nuo inžinerinės dalies.

Įžengus į namus, į bet kurią jų erdvę, nesunkiai gali atskirti, ar interjeras sukurtas laikantis tam tikro sumanymo, koncepcijos, ar vos ne atsitiktinai į vieną vietą sudėti gražūs, kartais ir labai brangūs daiktai bei apdailos medžiagos.

Interjero dizainerė Monika Juknienė perspėja: „Dažnai žmogus renkasi tai, ką ir daugelis, ką mato žurnaluose, ekspozicijose, vitrinose. Bet pirmiausia reiktų atsižvelgti į savo norus, skonį, kurti individualumu alsuojančius namus. Man, kaip dizainerei, kurti interjerą – tai tarsi tapyti kliento portretą. Naudoju jo mėgstamas spalvas, formas, apšvietimą ir medžiagas.“ Pastaruoju metu lietuviškų interjerų kūrėjai renkasi ekologiškas medžiagas: medį, natūralios sudėties tekstilę – liną, medvilnę, vilną, atranda rankų darbo aksesuarus. Investuojama į ilgaamžę, kokybišką namų inžinerinę įrangą. Inžinierės diplomą turinti dizainerė pastebi, jog tai ypač svarbu.

Pradeda nuo inžinerijos „Nė vienas interjeras nėra suprojektuojamas be konkrečių skaičiavimų, net jei tai tik koncepcija ar eskizas. Rengiant būstą, nuolat tenka spręsti įvairius techninius klausimus, ypač vonios kambaryje, mat čia interjeras prasideda nuo įrangos, kurios nė nematyti. Renkuosi tuos produk-

84 I 2018: 2 (105)

„Stilius yra labai intymus, jis neturi nieko bendra su mada. Mada greitai baigiasi, stilius – amžinas.“

Ralphas Laurenas

tus, kurie palengvina skaičiavimus, leidžia laisvai planuoti ir kurti. Ypač vertinu TECE dušo latakus. Jie yra puikus inžinerinis išradimas, nes padeda sukurti vientisą minimalistinę dušo zoną, išlaikyti bendrą visos vonios kambario erdvę, be slenksčių, bereikalingų nišų ir kitų pertvarų.

Potinkinės montavimo sienelės leidžia lanksčiai, laisvai parinkti vonios įrangos – unitazo, vonios, praustuvų, dušo ir kitų prietaisų vietas“, – pasakojo M. Juknienė.

Ji pastebėjo dar vieną TECE produktų privalumą – jų kolekcijos sukurtos modulių principu. Suteikiama didžiulė pasirinkimo laisvė kurti skirtingus dizaino variantus: kiekviena vandens nuleidimo plokštelė tinka visiems vandens bakeliams, o unitazai pritaikomi bet kuriam sienoje montuojamam moduliui. Tas pats ir su dušo latakais, jų sifonais ir grotelėmis. Visos šios techninės smulkmenos kuriantiems interjerus, pasak dizainerės, yra kaip tobula mozaika, įkomponuojama į bet kokio stiliaus vonios kambarį.

Nereikia nereikalingų daiktų Vonios kambariai paprastai nėra dideli, todėl svarbu protingai rinktis tinkamiausius erdvės taupymo būdus.

M. Juknienė pataria nemėgstamus ir nenaudojamus daiktus be gailesčio išmesti. Likusiems numatyti vietą stal-

čiuose, spintelėse, todėl baldai vonios kambaryje irgi turi būti optimaliai ir ergonomiškai suprojektuoti. Stalčiukų, kaip ir kabliukų rankšluosčiams, reikia daug!

Apšvietimui ji siūlo būtinai naudoti lubinius šviestuvus ir šviesos taškus aplink veidrodį. Ypatingą nuotaiką sukurs sienoje ar grindyse įrengtas atmosferinis apšvietimas. Funkciškai naudinga ir gražu, kai šviečia viena nedidelė detalė, kad ir vandens nuleidimo mygtukas. Toks yra „TECElux Mini“.

Daiktai, kurių nereikėtų slėpti, – tai kvepalų buteliukai. Moterims jie – kaip meno kūriniai! Jie gali puikuotis matomiausioje vietoje.

Meno kūrinys vonios kambaryje?

Tradiciškai įprasta manyti, kad meno kūriniui vonios kambarys nėra tinkamiausia vieta. Tačiau kintantis šios erdvės funkcionalumas keičia ir šį požiūrį. Vonios kambariai tampa vis panašesni į gyvenamąsias erdves. Antra vertus – tai vieta, kurioje ilsimės, pabūname patys su savimi. Meno kūriniai, pasak M. Juknienės, labiau nei bet kokia kita priemonė interjerams suteikia savitumo, išskirtinumo. Jų skleidžiama emocija, rezonuodama su namų šeimininkų asmenybe, kuria tai, ką vadiname stiliumi, tai, ką intuityviai nujaučiame, – atmosferą.

www.tece.lt TECE ekspozicija, TECE Akademija, Verkių 34B, Vilnius.

Tel. + 370 5 215 96 48.

2018: 2 (105) I 85

i

parodos anonsas

PASIMATUOKIME

MILANĄ!

2

Tekstas: Jono Malinausko

1

Likus kelioms savaitėms iki Salone del Mobile pradžios, savaime kyla noras pasidomėti stambiausio Europoje baldų pramonės renginio potencialiomis naujovėmis. Joms pristatyti buvo skirta speciali spaudos konferencija vasario 7 d. Milano centre, moderniame Bocconi universiteto pastate. Šimtams Italijos ir užsienio žurnalistų buvo paskelbtas specialus parodos manifestas, deklaruojantis neišardomą Salone del Mobile ir Milano miesto vienybę. Greta daugybės skambių žodžių jame buvo konstatuota ypatinga parodos ir visos dizaino savaitės svarba Lombardijos regionui ir pažymėta, kad kiekvienas parodos dalyvis aprūpina darbu 11 (!) miesto gyventojų.

Tuo tarpu bendras renginio svečių skaičius jau keletą metų iš eilės viršija 300 tūkstančių; tai atneša nemažai pajamų ir leidžia įgyvendinti naujus drąsius miesto architektūros ir infrastruktūros projektus.

Spaudos konferencijoje kalbėta ne tik apie pagrindinę Salone parodą Ro Pro (Rho Pero) parodų centre, bet ir apie visame mieste vyksiančius renginius. Vienas įdomiausių projektų bus įgyvendintas pačiame Milano centre, greta Katedros aikštės (Piazza del Duomo). Paviljone, pavadintame „Quattre stagioni“, bus atskleistas europiečių ryžtas įsileisti gyvąją gamtą į savo namus, taip pat išgyventi globalinį atšilimą bei staigią klimato kaitą.

Atskirose salėse lankytojus pasitiks visi 4 metų laikai – nuo speiguotos žiemos iki kaitrios vasaros. Pristatydamas projektą, jo autorius, architektas ir inžinierius Carlo Ratti patikino, kad instaliacijai skirtas paviljonas veiks visiškai autonomiškai, energiją jam teks saulės baterijos ir šilumos siurbliai.

Kitoje konferencijos dalyje žurnalistams buvo paskelbti kai kurių būsimųjų parodos dalyvių anonsai. Deja, dalis pranešėjų siekė ne tiek apibūdinti raidos tendencijas ar suintriguoti publiką, kiek papasakoti apie savo šlovingąją istoriją ir verslo plėtros mastus. Kai kurių pranešimų leitmotyvas buvo „atvykite į parodą – patys pamatysite“, o kituose buvo demonstruojami tik pavieniai nauji modeliai, neužgriebiant bendrojo konteksto.

Tad pretenduoti į išsamią tendencijų analizę tikrai negalėtume, tačiau, remdamiesi pateiktais pavyzdžiais, galime padaryti keletą apibendrinimų.

86 I 2018: 2 (105)

Didelė tikimybė, kad vienu pagrindinių visos baldų parodos motyvų bus nostalgija praeito amžiaus 5–7 dešimtmečiams. Dalis stambiųjų gamintojų, tokių kaip susivienijimai „Poliform / Varenna“ arba „Molteni / Dada“, ir anksčiau, ir šiemet sieja šį laikotarpį su itališkojo dizaino „aukso amžiumi“ bei sėkminga verslo pradžia, po nežymių pakitimų bando atnaujinti savo senųjų modelių gamybą arba atiduoti duoklę senosioms garsenybėms, kaip antai Gio Ponti arba Achille’iui Castiglioni. Į pastarojo biurą, paverstą memorialiniu muziejumi, netgi buvo surengta speciali ekskursija – tikriausiai tam, kad žurnalistai persismelktų prieš pusę amžiaus klestėjusio Italijos dizaino avangardine dvasia. Galbūt, žiūrint dabarties akimis, tų laikų autorių darbai žavi savo diskretišku optimizmu, kurį labai maga nukopijuoti. Kita vertus, šiandienos bandymai generuoti kažką nauja senųjų objektų pagrindu neretai liudija kūrybinės potencijos ir probleminio mąstymo stoką. „Praeitis jaučiama kaip ateitis“, – liūdnai juokauja dizaino kritikai. Nostalgiškos retro gaidelės aiškiai skambėjo ir

3

4

5

6

zicinės“ funkcijos pabrėžimas: uždari tūriai vis dažniau keičiami atviromis lentynomis bei tinklinėmis atitvaromis. Galbūt taip siekiama emociškai paveikti namų šeimininkes, joms prieš akis išdėstant daugiau nuotaikingų aksesuarų. O apie dulkių ir riebalų valymą bus pradėta galvoti jau parodai pasibaigus.

Virtuvių dizainui taip pat turės įtakos spartus buitinės technikos skaitmeninimas: apie mobiliuoju telefonu ar vienu prisilietimu intuityviai valdomus maisto ruošimo įrangos tinklus Milane paskelbė ne tik rinkos lyderė „Miele“, bet ir kukli antrojo ešelono žaidėja – įmonių grupė „Candy“.

Greta Eurocucinos porą Ro Pero komplekso paviljonų šiemet užims ir Salone Internazionale del Bagno – viena stambiausių Europoje santechnikos ir vonios kambario įrangos parodų. Čia irgi nestigs elektroninių naujovių – bent jau vokiečių firma „Dornbracht“ anonsavo virtuvės maišytuvo valdymo sistemą „eUnit“, kuri leidžia paprastu algoritmu reguliuoti vandens kiekį ir temperatūrą, reikalingą skirtingoms plovimo procedūroms. Taip pat sistema komplektuojama kojos judesio davikliu, leidžiančiu „užsukti čiaupą“ tuomet, kai rankos purvinos arba užimtos. Sistemos mechaninis valdymas nėra numatytas ir apie situaciją nutrūkus elektros tiekimui kukliai nutylima.

Iš kitų „Dornbracht“ anonsų įspūdingiausiai atrodė kaskadinė dušo galvutė „Aguamoon“ (diz. Michaelas Neumayris), leidžianti susupti besimaudančiojo kūną į krintančio vandens užuolaidą. Kartu su keliais kitais įrenginiais ji suformuoja namų sveikatingumo kompleksą „LifeSpa“. Tikėtina, kad Salone paviljonuose pamatysime kur kas daugiau sveikatai stiprinti sukurtos įrangos pavyzdžių – belieka išlaukti tas kelias savaites.

7

„Poliform’o“ bei „Twils Lounge“ minkštųjų baldų, „Porro“ drabužinių įrangos anonsuose.

Postūmį atnaujinti dizainą neretai suteikia pažangios gamybos technologijos. Šiuo požiūriu viena rinkos lyderių neabejotinai lieka garsioji firma „Kartell“, jau pernai nustebinusi įmantriais Ferruccio Laviani šviestuvais, o šiemet žadanti prie jų prijungti naujas „dvisluoksnes“ Tokujino Yoshiokos sukurtas kėdes ir nemariojo Philippe’o Starcko naująsias kėdes bei staliukus. Iš kitos pusės, naują kvėpavimą įgauna amatinė Italijos dizaino kryptis, orientuota į brangią vienetinę produkciją, reikalaujančią daug kvalifikuoto rankų darbo. Būtent jai atstovaus naujieji „Gervasoni“ firmos gaminiai, tarp kurių anonsuojamas dizainerės Paolos Navone sukurtas raudonmedžio masyvo (!) fotelis „Carve“.

Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje didėjant mažų būstų paklausai, baldų ir prietaisų gamintojai vis dažniau galvoja apie erdvę taupančius daugiafunkcius sprendimus. Keletą įdomių pasiūlymų pažėrė italų firma „Deltacalor“: jos buitiniai radiatoriai gali ne tik šildyti patalpas, bet ir lyginti drabužius arba atlikti veidrodžio funkciją. Netikėtą funkcijų dermę pasiūlė santechnikos ir pirčių įrangos gamintoja „Effegibi“: kompaktišką saunos tūrį ji siūlo įkelti tiesiai į kambarį ir paslėpti už knygų lentynos. Slėpti sauną už baro, ko gero, būtų logiškiau, bet neskubėkim su patarimais – mūsų sąlygomis jau netrukus gali tekti slėpti barą saunoje...

Kaip žinome, kas antrais metais didžiojo baldų salono dalimi tampa virtuvės baldų ir įrangos paroda Eurocucina. Sprendžiant iš anonsų, šiais metais virtuvės baldai evoliucionuos dviem kryptimis. Top ir premium segmentuose vyraus brangios natūralios medžiagos ir toliau bus plečiami baldų tūriai, skirti vis naujiems specializuotiems buitiniams prietaisams ir funkcinėms zonoms talpinti. Pavyzdžiui, vokiečių firma „Leicht“ bandys pralenkti užpernai matytą virtuvės baldų jungtį su svetainės baldais ir knygų lentynomis: šiemet ji pristatys virtuvės korpusinius blokus su viduje įrengtu „skladuku“ ir įmontuota poilsio niša. Jei taip klostysis ir toliau, netrukus visi namai gali susikelti į virtuvę. Kita galima tendencija – „ekspo-

8

9

1. Instaliacijos „Quattre stagioni“ pavilijono vizualizacija. 2. Sofa „èS“, diz. R. ir D. Twils’ai, gam. „Twils Lounge“, Italija. 3. Staliukų serija „Sir Gio“, diz. Philippe’as Starckas, gam. „Kartell“, Italija. 4. Virtuvės baldų komplektas „Xylo”, gam. „Leicht”, Vokietija. 5. Radiatorius-veidrodis „New Image“, gam. „Deltakalor“, Italija. 6. Drabužinės pertvaros grafinis dekoras, gam. „Porro”, Italija. 7.

Saunos blokas su knygų lentyna fasade, gam. „Effegibi”, Italija. 8. „eUnit“ serijos virtuvinis maišytuvas, gam. „Dornbracht“, Vokietija. 9. „Miele“ virtuvinės technikos komplektas, įmontuotas į baldų komplektą. „Italian Chef Cooking School“ projektui. Diz. Antonio Citterio, Italija.

2018: 2 (105) I 87

i

Tendencijos

„AMBIENTE ’2018“ –

AMATINĖ MEISTRYSTĖ IR NAUJOS TECHNOLOGIJOS

Didžiausioje pasaulyje dovanų, interjero detalių ir virtuvės reikmenų parodoje „Ambiente“, vykusioje vasario 9–12 d. Frankfurte prie Maino, netrūko nei įdomių eksponatų, nei karštų diskusijų apie buitinės aplinkos raidos tendencijas. Organizatorių kvietimu vokiečių dizaino biuras „bora.herke.palmisano Trend Bureau“ atliko plačią interjero dizaino tendencijų įžvalgą, apibūdintą sąvokomis „Sintezė, sąsaja ir ryšys“ (angl. Fusion, Link and Connection). Tačiau stilingos šių įžvalgų vizualizacijos siekė sukelti bombos efektą ir veikiau atspindėjo subjektyvią autorių nuomonę nei realius poslinkius. Šioje apžvalgoje mes pabandysime daugiau dėmesio skirti „Ambiente“ eksponatams, atspindintiems pramonės ir taikomosios dailės raidos tendencijas.

Tekstas: Jono Malinausko

1

O poslinkių esama įvairių. Globalioji konkurencija ir daugelio bendrovių veiklos perkėlimas į Aziją ir Tolimuosius Rytus pastatė Europos gamintojus į itin keblią padėtį: rytiečiai ne tik sparčiai kopijuoja europinius gaminius (apie ką parodoje bylojo specialioji ekspozicija „Plagiarius ’2018“), bet ir varžosi su europiečiais jų šalių vidaus rinkose. Jokios kalbos apie patriotizmą čia negelbsti – juk vartotojų pasirinkimą dažniausiai lemia kaina.

Etatinio „Ambiente“ dizaino guru, profesoriaus Hansjergo Maierio-Aicheno nuomone, iš šios situacijos galimos dvi išeitys: arba spartus naujų kūrybinių idėjų generavimas, nuolat lenkiant konkurentus, arba ypatingųjų technologijų taikymas, kurio plagiatoriai nesugebėtų atkartoti net esant „atvirojo kodo“ (t. y. visiškai prieinamai) informacijai apie naujuosius objektus. Na ir, aišku, socialiai atsakingo vartojimo propagavimas, kad piliečiai įsigytų tik tai, kas jiems iš tiesų būtina.

2

Namų apyvokos reikmenų gamintojus kasmet vis labiau spaudžia tokie on-line prekybos milžinai kaip „Ali Baba“ ar „GearBest“, bemaž už dyką siūlantys vidutinės kokybės kinišką produkciją. „Nuolatinių inovacijų“ principas čia veikia tik iš dalies, nes Europos rinka jau perpildyta, be to, stiprėja vartotojų atsakingumas. Tad įprasti mažaverčiai barškučiai nebetenka paklausos. Šmaikštieji „Kare Design“ ir „Invotis“ firmų produktai labiau kelia šypseną, nei norą juos nedelsiant įsigyti, o „kišeninių“ išradimų lyderė – vokiečių įmonė „Troika“ – bando rasti išeitį kurdama naujus mobiliųjų telefonų priedus bei darbo įrankius. Specialioje ekspozicijoje „Solutions“ buvo parodytos kuratoriaus Sebastiano Bergne iš visų paviljonų surinktos ir virtuvei skirtos naujovės – daugiausia specializuoti maisto ruošimo įrankiai, pavyzdžiui, išardoma česnakų spaustuvė arba mediniai serviravimo pagaliukai su spyruokliniu intarpu. Tokius

3

daikčiukus galima prilyginti kulinarinei knygai: neturiu nei laiko, nei ūpo, bet gražiai atrodo ir gal kada prireiks...

Beieškodami naujų idėjų nesnaudžia ir patys rytiečiai: viename „Ambiente“ paviljonų demonstruotoje Honkongo „Smart Design“ apdovanojimų kolekcijoje taip pat buvo galima pamatyti įdomių dalykų. Pavyzdžiui, įrenginį „Volosano MicStick“ – masažinių pagalvėlių rinkinį, jungiamą prie mobiliojo telefono. Arba bluetooth’inę kolonėlę „Twist and Sound“, pasukus naudojamą kaip mobiliojo telefono stovą ir įkroviklį. Aišku, pasitaikė ir keistų kombinacijų – pavyzdžiui, išorinė baterija „Talky“, sujungta viename korpuse su garso ausine ir... spyruokliniu automobilio stiklo daužekliu. Atrodo, Honkongo dizaineriai, nepaisant didžiulio atstumo, intuityviai jaučia Kauno automobilių vagių poreikius... Šiaip ar taip, „nuolatinių inovacijų“ kelyje kinų dizaineriai sparčiai vejasi europiečius.

1. Sieniniai laikrodžiai, gam. „Invotis“, Vokietija. 2. Telefono įkrovimo laidas ir daugiafunkcis peiliukas, gam. „Troika“, Vokietija. 3. Serviravimo pagaliukai „King Tong“, diz. „Monkey Business Design“.

88 I 2018: 2 (105)

DIZAINO KELIONĖS

i

4

Ypatingųjų technologijų paieškas šių metų „Ambiente“ parodoje reikėtų pradėti nuo Talentų zonos 4-ame paviljone, kur jaunieji dizaineriai jau nebe pirmus metus demonstruoja amatinio paveldo studijų rezultatus. Šiemet jie buvo siejami ir su keramika (Danielis van Dijckas, Olandija), ir su metalu (Barbara Cizmar, Vokietija), ir su stiklu (Saro regiono Meno akademija). Nors atrodo, kad jaunuolių bandymai taip ir liks pavieniais eksperimentais, iš tiesų juose glūdi didžiulis ekonominis potencialas: manoma, jog ateityje Europos dizainas bus gerokai labiau orientuotas į brangių vienetinių projektų kūrimą, ir ankstesnių kartų patirties perėmimas turės tam lemiamos reikšmės. Parodoje anonsuotas Tarptautinio Michelangelo fondo projektas „Doppia firma“ („Dvigubas parašas“) kaip tik ketina skatinti glaudų jaunųjų dizainerių bendradarbiavimą su tradicinių amatų meistrais ir pastarųjų produkciją

paversti prabangiais dizaino gaminiais.

Beje, prie šio projekto pakviesta prisijungti ir Vilniaus dailės akademija.

Deja, patirties perdavimas jaunesnei amatininkų kartai yra labai opi problema visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Japonijos tradicinių amatų rėmimo asociacijos „Densan“ ekspozicijoje buvo demonstruojami 12-os rūšių senieji amatai, kaip antai audinių marginimas Kyo kanoko shibori bei metalo liejinių dekoravimas Takaoka douki.

Nors susidomėjimas unikalia Rytų egzotika neslūgsta, ekspozicijos rengėjai pažymėjo, kad senosios technikos atsidūrė ant išnykimo ribos dėl to, jog „jaunimui nebeužtenka kantrybės“.

Tuo tarpu buvo labai įdomu stebėti, kaip prakutę profesionalai išmoningai derina tradicines medžiagas su naujausiomis technologijomis. Pavyzdžiui,

5

4. Stalo indų rinkinys, diz. Danielis van Dijckas, Olandija. 5. Honkongo „Smart Design“ apdovanojimų laureatai.

2018: 2 (105) I 89

6

7

Urech), pritaikęs CNC technologiją, daro vienetinius tradicinio stiliaus medžio staliukus ir kėdes, išdegindamas lazeriu kiekvieno gaminio unikalųjį numerį kartu su reikšminguoju užrašu „Made in Switzerland“. „Ambiente“ parodoje visada aktualios ekologinės tendencijos, dažnai pasireiškiančios per buities daiktų gamybą iš antrinių žaliavų. Ypač mėgstamos kuprinės ir rankinės: ankstesniais metas matėm jas gaminant iš „nurašytų“ gaisrinių žarnų, karinių palapinių, lėktuvų sėdynių užvalkalų ir netgi dviračių kamerų. Šiemet pasižymėjo japonų firma „Texi Yokohama“, krepšius ir rankines siuvusi iš naudotų automobilių saugos pagalvių. Į klausimą, ką reiškia žodis „naudotos“, firmos direktorius Hiroaki Umezawa paaiškino, kad jos nebuvo išsiskleidusios, o tik demontuotos ardant transporto priemones. „Kraujo dėmių ant jų jūs tikrai nerasite“, – patikino vadovas.

Tas subtilus rytietiškas humoras... Ta pati įmonė parodė ir puikų dizainu pagrįsto persiorientavimo pavyzdį. Kai Japonijoje, sugriežtėjus ekologinėms sankcijoms, smarkiai krito vienkartinių plastikinių indų (pagrindinės „Texi Yokohama“ produkcijos) paklausa, dizaineriai pasiūlė tą pačią technologiją pritaikyti gaminant visai kitokius produktus – sieninius laikrodžius, nuotraukų rėmelius, kanceliarinius stovelius. Jie padėjo firmai išsilaikyti konkurencinėje kovoje.

8

Izraelio studijos „Cozì“ dizaineriai porceliano liejimo bei medžio klijavimo formas gamina naudodami CNC stakles. Dėl to pirmosios įgyja nepriekaištingo tikslumo, o antrosios – žavingo plastinio natūralumo; be to, skaitmeninis paruošimas leidžia itin tiksliai jungti tarpusavyje skirtingų medžiagų detales. Šviestuvų gaubtams gaminti izraeliečiai taiko kitą abreviatūrą – 3D SLS (selektyvinė lazerinė sintezė), standinančią plastiką tam tikruose ruošinio taškuose ir sukuriančią erdvinę struktūrą, primenančią stambiai megztą audinį. Kita izraeliečių bendrovė – „Ardoma Design“ – šviestuvų gaubtams ir korpusams gaminti naudoja preciziškai lietą betoną. Savo ruožtu, jaunų dizainerių duetas „Niu“ iš Šveicarijos (Simone Hölzl ir Christine

9

10

11

12

Ekologiniai siekiai kartais duoda labai savotišką rezultatą. Besilankydami vienoje plastmasių liejimo įmonėje Šiaurės Italijoje, jauni vokiečių dizaineriai jos kieme aptiko išmestus atliekų blynus, susidarančius liejimo presuose keičiant žaliavų rūšis. Dizaineriai nusprendė panaudoti tas atliekas kėdučių gamybai: įkaitintus plieninius vamzdžius tiesiog sukišti į plastikinę masę be jokių papildomų tvirtinimų. Projekto „Scrap Life“ rezultatas – ne itin patogios, bet tvirtos ir labai spalvingos kėdės su metalo grotelių atspaudais sėdynėje. Kartu panaudotos medžiagos, kurios iki tol buvo tiesiog išmetamos. Be to, kiekvienas blynas, skirtingai nuo plastikinio liejinio, yra unikalios formos – o tai galima vertinti kaip tam tikrą rinkodaros privalumą.

Lietuvos bendrovės, šiemet dalyvavusios „Ambiente“, laikosi ne tokių ekstravagantiškų ekologinių nuostatų. Pasak nuolatinės parodos dalyvės UAB „Lincasa“ direktoriaus Vido Vaitkaus, jo įmonė naudoja ekologinę linų žaliavą, paklausią daugelyje Europos šalių, o didžiuliai parodos mastai leidžia tiek sudaryti kontraktus kituose pasaulio regionuose, tiek stebėti bendruosius rinkos pokyčius. Belieka tikėtis, kad tuos pokyčius „Ambiente“ salėse artimu laiku sukels ne tik tradicinės, bet ir modernios lietuviškos technologijos.

6. Stiklo formos ir liejiniai Saro regiono Meno akademijos ekspozicijoje. 7. „Doppia firma“ programos projektas „Lustro“, diz. „Waiting for the bus“, atlikėjas „Ceramiche Biagioli“, Italija. 8. Klijuoto medžio ir žalvario vazų „Early Blossom“ fragmentai, diz. „Cozì“, Izraelis. Nuotr. Assafo Ambramo. 9. Lieto porceliano šviestuvas „Elanor“, diz. „Cozì“, Izraelis.

Nuotr. Assafo Ambramo. 10. Šviestuvai „Split“, diz. „Ardoma Design“, Izraelis. 11. Kėdutės iš plastiko atliekų, diz. „Scrap Life Project“, Vokietija. 12. Medžio masyvo kėdutė, diz. „Niu“ (Simone Hölzl ir Christine Urech), Šveicarija.

90 I 2018: 2 (105)

2018: 2 (105) I 91