i
DIZAINO ISTORIJA
Slovėnų moderniosios architektūros pradininkas Tekstas: Jono Malinausko
1
Architektūros ir urbanistikos istorijoje nedažnai nutinka taip, kad stambaus miesto ar net regiono įvaizdis būtų siejamas su vieno architekto vardu. Prisiminkime kad ir charizmatiškąjį Antonio Gaudí, sukūrusį žinomiausius Barselonos architektūros paminklus, arba Stokholme pasireiškusį Gunarą Asplundą. Tokio masto architektūrinei saviraiškai reikalingas ne tik savitas kūrybinis braižas, nepaprastas darbštumas, bet ir plataus istorinio bei urbanistinio konteksto suvokimas. Visus šiuos bruožus nedvejodami galime priskirti ir garsiam slovėnų architektui Jožei Plečnikui (1872–1957), pelnytai vadinamam „slovėnų šiuolaikinės architektūros patriarchu“. Jožė Plečnikas gimė Liublianoje, tuometinėje Austrijoje–Vengrijoje, baldų konstruktoriaus šeimoje. Tėvas nuo vaikystės ruošė sūnų perimti savąjį verslą, tad pasiuntė jį mokytis į Graco prekybos ir amatų mokyklą. Vėliau Jožė dvejus metus dirbo Vienoje, kur pramoko techninės braižybos amato. 1893 m. neįstojęs į Vienos taikomosios dailės mokyklą, užsimanė tapti architektu ir jau po metų įsidarbino garsiojo
architekto Otto Vagnerio biure. Pirmoji jam tekusi užduotis – gyvenamojo namo projektas – pasirodė pernelyg sunki, tačiau jaunuolis nenustojo vilties ir po metų, Wagnerio paragintas, pradėjo studijas Vienos dailės akademijos Architektūros katedroje. Po trejų studijų metų atliktas baigiamasis darbas nebuvo aukštai įvertintas, tačiau padėjo Jožei laimėti vadinamąją Romos premiją. Ji suteikė galimybę apsilankyti Italijoje, o vėliau Ispanijoje ir Prancūzijoje. Grįžęs į Slovėniją, jis negavo bent kiek svarbesnių užsakymų, tad vėl patraukė į Vieną, kur atnaujino darbą pas Otto Vagnerį, o vėliau pradėjo kurti bendrą projektą su jo sūnumi. Tačiau bendradarbiavimas vyko sunkiai, tad netrukus Jožė jį nutraukė. Apžvelgiant tolesnę architekto kūrybą, reikia pripažinti, kad funkcionalioji Otto Vagnerio bei jo bendraminčių estetika labai smarkiai paveikė Plečniko kūrybinį braižą: jis atsikratė romantiškojo sentimentalumo, išmoko vertinti tuščių plotų ir stačiakampių formų estetiką. Daugelyje vėlesnių Plečniko projektų matomos akivaizdžios sąsajos su gar-
2
62 I 2020: 1 (112)
3
