i
dizainas
Kaip ir kodėl aš vogiau svetimą dizainą Teksto ir fotografijų autorius : Marius Dirgėla
Pirmiausia – ne aš vienas Ar žinote, kad net 70 proc. dizaino studentų savo pagrindine profesine užduotimi laiko naujovių kūrimą? O gal nustebote, kad tiek mažai? Ir išties: kam išradinėti dviratį? Kam kartoti pirmtakų pasiekimus? Aišku, niekam. Tik va čia yra įsivėlusi logikos klaidelė: dizaino objektai yra netobuli, bet jie jau yra, ir iš jų netobulumo galima ir reikia mokytis. Pasilypėti ant klaidų. Nebereikia kurti nuo nulio, tik tobulinti. Taigi – iš pradžių padaryti taip pat, o tada – pagerinti. Tai labai pagreitina progresą. Kaip manote, per kiek laiko išmoktumėt važiuoti dviračiu, jei niekas nepamokytų? Taigi. Kopijuoja arba imituoja, kad tiesiogine ir perkeltine prasme išgyventų, visi: nuo ką tik išsiritusių geltonpūkių ančiukų iki karių mūšio metu. Kur šiandien būtume, jei sąmoningai ir nesąmoningai nekopijuotume kitų (ir savo pačių) sėkmingų veiksmų? Juk pasakyta: kvailys yra tas, kas kartodamas tą patį veiksmą tikisi skirtingo rezultato. Pridurčiau – ir tas, kas nekartoja sėkmingo sprendimo (ruletės lošėjai – tai ne jums). Taigi sutariam, kad kopijavimas yra naudingas įgūdis. Impresionistų tapybos originalumas atsirado tik po daugybės valandų kopijuojant Luvro šedevrus.
Autorius ar kūrinys? Jau nuo Bauhauso laikų visi skanduojame: Problema > Tyrimas > Sprendimas... Problema > Tyrimas > Sprendimas... Sprendimas – po tyrimo, Eureka! – po žinių kaupimo. Bet ar tikrai taip darome? Moksle – taip: pirmiausia – literatūros apžvalga, o jau tuomet – hipotezė. Nauji sprendimai ir atradimai gimsta iš ankstesniųjų studijavimo ir kritikos. Bet va mene yra kitaip. Čia mums svarbu, ne kas padaryta, o kas tai padarė. Kas autorius. Ir kodėl. Ir kaip tuo metu jautėsi. Kur gyveno. Su kuo. Prisiminkite literatūros pamokas mokykloje: Žemaitės kūryba vertinga todėl, kad ją parašė Julija Žymantienė, kuri... Rolandas Barthes’as (The Death of the Autor) su tuo nesutinka (na, netiesiogiai), kaip nesutiko Benjaminas Walteris. Nesutiko, matyt, ir Miesas van der Rohe, teismo keliu pasisavindamas vamzdinės kėdės autorystę ir tuo pat metu Bauhausui priskirdamas studentų darbus. Na ir kas? Mes ir toliau studijuojame menininkų biografijas, nebesugebėdami atskirti Van Gogh’o gyvenimo ir jo kūrybos. Visa tai mums yra viena, ir kūryba tampa (arba privalo tapti) unikali, kaip ir jos autoriaus asmenybė. Visuomenės progresui nuolat reikia idėjų. Kur jų gauti? Na, reikėtų pasidomėti, iš kur jos galėtų kilti. Viena – iš būtinybės, iš sty-
80 I 2020: 1 (112)
giaus. Pastebėta, kad alkanos pelės darosi išradingesnės. Jos atkakliau ieško būdų pasiekti skanėstą. Vadinasi, žmogų taip pat galima paskatinti kurti, jeigu ne marinant badu, tai bent jau projektuojant jo laukiančio geresnio gyvenimo miražą? Toks Homo economicus kuria tik tada, jei žino, kad kūrybos vaisiai liks jam, ir niekam kitam. Kuo didesnis žadamas atlygis, tuo gilesnės „čakros“ atsiveria. Į tokius kūrėjus orientuotas instrumentalistinis modelis: užtikrinkime autoriams kuo ilgesnį teisių apsaugos laikotarpį ir jie kurs nevaržomi ir laisvi. Kas pasakė, kad tikras menininkas turi būti alkanas ir sirgti džiova? Tikrai ne Maslow. Bet stop. Juk mes kalbame apie meną. Apie kūrybinę saviraišką, kurios centras ir matas yra pats kūrėjas. Bet dizainas – tai ne menas. Jo menu nelaikė nei Williamas Morrisas, nei Bauhauso tėvai, nei Dieteris Ramsas, nei juo labiau Don Normanas, kurio knyga „Kasdieninių daiktų dizainas“ (The Design of Everyday Things) pagaliau atitraukė dizainą nuo technokratinio problemų sprendimo, nuo Ramso paties sugalvotų įsakymų, nuo radikaliojo dizaino pasekėjų socialinės kritikos, nuo Victoro Papaneko saviplakos ar „Memphis“ žaidimų su istorija ir parodė kukliai šalia stovintį žmogelį: štai tavo tikslas ir tavo darbo prasmė. Dirbk jam. Daryk taip, kaip jis nori. Ir paaiškėjo, kad jis nori kažko pažįstama ir kartu nauja. Raymondo Loewy tai vadino MAYA principu. Pasiūlyk tai, kas pažangiausia, bet dar priimtina. Nes, kaip ir dizaineris, jo kūrybos vartotojas privalo turėti atskaitos tašką. Naujoves gebame suvokti tik tada, kai žinome kontekstą. Vadinasi, dizaineriui kaip ir iki šiol itin svarbu įsisavinti tai, kas jau sukurta. Iki tam tikro taško kartoti tai, kas jau sukurta geriausio, arba naujai suderinti ankstesnius atradimus ir tada pasiūlyti patobulinimą. Taip atsirado visos dizaino naujovės nuo „Volkswagen“ vabalo ar „Citroen DS“ iki „Apple“ kompiuterio. Net naujasis „Teslos“ pikapas irgi pilnas citatų iš B-2 bombonešio ir „Zumwalt“ klasės kreiserio. Mokėjimas kopijuoti dizaine yra gyvybiškai svarbus. Ar mes tai mokame? Ne, nelabai. Nes to nesimokome. Aukštosiose mokyklose dizaino istorija daugeliui yra laikas eskizuoti ir snapchat’inti – o jeigu ir būtų kitaip, iš paveikslėlių pažinti, suvokti ir išmokti dizaino neįmanoma. Galima tik studijuoti išorinius pavidalus, simbolius. Dreifuojame nuo realių daiktų kūrimo link vartotojų patirčių, nuo sąžiningo pasikeitimo link iliuzijų mugės. Jonathanas Ive’as (ex „Apple“) tokią dizaino studijų padėtį vadina tragiška. Iš dizaino mokyklų mes tikimės dviejų dalykų – kūrybingumo ugdymo ir solidžių profesijos pagrindų arba abstrakčių, nors ir esminių tyrimų ir kartu – problemų sprendimo įgūdžių. Populiarėjantis Dunno ir
