"Centras" Nr.4, 2020

2020:4 (115) RUDUO

Nidos prieplauka Neįtikėtinos rekonstrukcijos Tvari architektūra LAS nominantai Mies van der ROHE’S konkursui Suomiški individualūs namai Įspūdžiai iš Dizaino savaitės

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063

Turinys

2020:4 (115)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Dizainerė-maketuotoja

Živilė Narkevičiūtė Autoriai:

6 Nidos prieplauka

Agnė Tamašauskaitė Jonas Malinauskas Tomas Milkamanavičius Su Sheng Liang Laurian Ghinitoiu Nic Lehoux Tom Harris

26 LAS nominantai MvdR apdovanojimui

Fotografai:

Redaktoriaus žodis

10 Kapsulių viešbutis

14 Muziejus ir laboratorija

30 Suomiški namai

34 Dizaino istorija

Rudens numeryje – vasaros įspūdžiai iš Nidos. Puiki Nidos prieplaukos rekonstrukcija leidžia tikėtis, kad jautri ir kokybiška šio objekto istorija paskatins architektus sekti šiuo pavyzdžiu. Šalia jo dar du rekonstrukcijų pavyzdžiai iš Kinijos ir JAV, nominuoti šiųmečiams Architizer apdovanojimams. Žinoma, neapsieisime be įspūdingų naujų realizacijų, kurių tvarumas ir santykis su gamta lėmė jų formą – iššaukiančią, kontrastingą ir leidžiančią aplinkai suskambėti. Kontrastas tarp naujo ir seno, gamtiško ir geometriškai tikslaus leidžia tiek vienam, tiek kitam atsiskleisti dar labiau. Tokia mano nuomonė.

Suomijoje vykusi individualių gyvenamųjų namų paroda Asuntomessut, kurią aplankė mūsų nenuilstantis autorius Jonas Malinauskas, – tai praktinė demonstracija, kur link šioje srityje juda mūsų šiaurietiškas regionas.

Na, ir pabaigai – dizaino istorija apie garsųjį suomį Kajų Francką ir įspūdžiai iš Lietuvos dizaino savaitės.

Arimantas Knašas Joana Suslavičiūtė Norbert Tukaj Viršelyje – Laurian Ghinitoiu nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Linkiu malonaus laiko su mūsų žurnalu Vytautas

18 Suformuotas saulės

22 Kistefos galerija

38 Dizaino savaitės įspūdžiai

Žurnalo partneriai:

i

DIZAINO KELIONĖS

TEKSTAS: Agnės Tamašauskaitės ARCHITEKTAI: UAB G.A.L. architektai ir LG projektai VIETA: Nida, Neringos m. sav., Lietuva REALIZACIJA: 2018 m.

PLOTAS: 570 m2 FOTOGRAFAS: Arimantas Knašas

NIDOS PRIEPLAUKA Šių metų rugsėjo 4–5 d. buvo organizuojamas jau tradicija tapęs labdaros ir paramos fondo renginys „Zavišinės“.

Kasmet architektai ir kitų profesijų atstovai susitinka Nidoje tam, kad pagerbtų ilgamečio Neringos miesto savivaldybės vyriausiojo architekto bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos landšafto architekto Algimanto Zavišos atminimą.

A. Zaviša prisidėjo ne tik prie itin savitos Neringos architektūrinės raiškos formavimo, bet ir prie jos unikalios gamtos išsaugojimo.

Kartu su renginio partneriais (Lietuvos architektų sąjunga ir Neringos savivaldybės administracija) A. Zavišos fondas kasmet organizuoja „Geriausio praėjusių metų rekreacinės architektūros kūrinio“ atvirąjį konkursą, kuris tampa „Zavišinių“ renginio kulminacija. Pasak steigėjų, konkurso tikslas – skatinti ir viešinti Lietuvos rekreacinės architektūros kūrinių realizacijas, o nominantai ir laureatai yra išrenkami laikantis pagrindinio principo – vertinant konceptualų bei kontekstualų aplinkos, formos ir funkcijos santykį. Į „Geriausio 2019 metų reakcinės architektūros kūrinio“ titulą pretendavo vienuolika objektų, o daugiausia dėmesio bei vertinimo balų surinko: poilsio namelis „Obuolių saloje“ („ŠA atelier“, autoriai: Gabrielė Šarkauskienė, Antanas Šarkauskas), Birštono apžvalgos bokštas (UAB „Prosfera“, autoriai: Lilija Putnienė, Vytautas Putna, Donatas Malinauskas), „Farmers Circle“ ūkis Radiškyje („Do Architects“, autoriai: Gilma Teodora Gylytė, Domantas Baltrūnas, Edgaras Vladimirenko, Andrė Baldišiūtė, Sabina Daugėlienė) ir Nidos prieplauka („G.A.L. architektai“ ir „LG projektai“, autoriai: Gintautas Vieversys, Adomas Šablevičius, Eglė Buikaitė).

Beveik vienbalsiu komisijos sprendimu nutarta, kad pastarasis projektas – prieplauka Nidoje – nusipelno vadintis geriausiu 2019 m. reakcinės architektūros kūriniu.

Išskirtiniu modernistinės architektūros pavyzdžiu laikomos architekto Alfredo Paulausko suprojektuotos ir 1976-aisiais iškilusios Nidos prieplaukos atnaujinimo bendruomenė labai laukė, architektams tai buvo nelengvas uždavinys. Nors siūlyta ne viena rekonstrukcijos versija, tarp jų – griauti ir statyti naują statinį, tačiau į LR kultūros vertybių registro sąrašą įtrauktą kūrinį nuspręsta atnaujinti išlaikant originalią architektūrinę idėją.

6 I 2020: 4 (115)

Architektūra

i

Parengti projektą, itin subtiliai pritaikant jį šiuolaikiniams poreikiams, bet gerbiantį prieplaukos charakterį bei vertingąsias savybes pavyko architektams Gintautui Vieversiui, Adomui Šablevičiui ir Egle Buikaitei. „Autorių, atlikusių rekonstrukciją, nuopelnas tas, kad jautriai atskleidė, išryškino pastato esybę: grubus betonas, medis, švelnus naktinis apšvietimas, išryškinta autentiška tūrio kompozicija. Atrodo, pastatas visada toks ir buvęs, bet nebuvo... Atmintis jį mena tokį, koks jis yra dabar. Nesenstanti, amžina architektūra“, – taip apie šį projektą atsiliepė A. Zavišos labdaros ir paramos fondo konkurso komisijos nariai, kurių komentarai skelbiami svetainėje architektusajunga.lt.

2020: 4 (115) I 7

met būnant viduje matoma daug daugiau aplinkos vaizdo, nei iš išorės žvelgiant į vidų. Į šią kompoziciją, kaip ir pirminiame architektūriniame sprendime, darniai įsilieja didžiuliai stačiakampiai stiklo plokštumos elementai. „Labai sunkios šiuolaikinės vitrinos tapo nemenku technologiniu iššūkiu ne tik pačiai konstrukcijai, bet ir instaliavimo procesui, – sako A. Šablevičius. – Tačiau dirbome su itin kruopščiais statybininkais – jie puikiai atliko savo darbą. Vyko sklandus bendradarbiavimas, buvo derinama kiekviena detalė ir kiekvienas judesys.“ Stilistiškai prie projekto fasadų buvo priderinta betonu ir medžio lentomis dengta lauko terasa.

Visos panaudotos architektūrinės detalės prikelia Nidos prieplauką vietinėmis spalvomis, o medžio apdailos motyvai yra neatsiejama Kuršių nerijos architektūros dalis.

Prieplaukos pastatas – ne tik išskirtinis architektūrinis objektas, bet ir integrali Nidos kraštovaizdžio ir istorijos dalis. Nidos uostas kartu su prieplauka išgyveno sovietmečiu vykdomus uosto prieigos tvarkomuosius darbus, kai tiek muitinės pastatai, tiek buvęs Martino Sakučio viešbutis ir dalis senųjų žvejų sodybų buvo nugriauti. Tuomet likusi stovėti prieplauka tapo išskirtiniu Nidos ženklu, tačiau per daugelį metų nusidėvėjęs statinys jau kurį laiką šaukėsi atnaujinimo. Rekonstrukcijos autorių dėka šiandien šis modernios architektūros kūrinys susigrąžino Nidos krantinės akcento vaidmenį.

Atsinaujinusi Nidos prieplauka šią vasarą tapo ypač mėgstama vieta tiek vietinių, tiek kurorto svečių. Išskirtinumo prieplaukos pastatui suteikia jo istorija ir architektūrinės detalės, iš jo atsiveria įspūdingi vaizdai į marias, kopas bei Nidos uostą. Rekonstrukcijos darbams pasibaigus, čia vėl veikia kavinė su lauko terasomis, iš kurių galima grožėtis panorama. Taip pat išsaugota laivybos paskirtis, palikta švartavimosi vieta laivui „Raketa“, nuo 7-ojo dešimtmečio plaukiojančiam Nemuno pakrantėmis iš Kauno į Kuršių nerijos uostą.

Rekonstruotos Nidos prieplaukos architektūra iš tiesų gerbia pirminę architekto A. Paulausko idėją. Kaip vaizdžiai teigia vienas projekto autorių A. Šablevičius, „mes buvome tik valytojai, nuvalę tai, ką pridėjo laikas, ir taip prikėlę pastatą naujam gyvenimui“. Išlaikyta tūrinė-erdvinė pastato struktūra, kompozicija, atspindinti gamtinį kontekstą: išskleistus žuvėdros sparnus menančios pasvirusios stogo plokštumų formos, atviros ir stiklinės fasadų dalys, tarsi atveriančios pastatą marioms. Taip marios tampa integraliu interjero elementu ir padidinamas erdvės pojūtis viduje. Paliktas apžvalgos bokštelis šiandien atlieka tik kompozicinę funkciją.

Prieplaukos konstrukcinė dalis, kurią sudaro betono, metalo ir medžio karkasas, pasak „G.A.L architektų“, nebuvo keičiama, o tik atgaivinta įvairiais konservavimo būdais.

Vienu didžiausių iššūkių tapo atnaujinti betono konstrukcijas. „Pastato betoninė struktūra saugoma kultūros paveldo, o kai pradėjome dirbti, pamatėme, kad jo kokybė labai prasta. Į pagalbą kvietėmės chemikus ir sprendėme, kaip šią medžiagą tinkamai užlopyti nupurškiant“, – pasakoja A. Šablevičius.

Prieplaukos konstrukcinės medžiagos suteikia pastatui individualią išraišką. Grubaus atviro betono sąveikavimas su vertikaliai apkaltomis medinėmis lentomis formuoja dualistinę fasadų kompoziciją. Pasirinkta fasadinių lentų forma ir tarpeliai tarp jų kuria išskirtinį vidaus ir išorės santykį, kuo-

8 I 2020: 4 (115)

Tikimasi, kad ateityje Nidos prieplauka įgaus svarbesnį vaidmenį: pasiekus valstybinių institucijų ir verslo susitarimą, prieplaukoje galėtų veikti laivybos su Kaliningrado sritimi muitinės ir pasienio postas. Be to, kaip įvardijo A. Zavišos labdaros ir paramos fondo konkurso komisijos nariai, šio projekto sėkmė ir įvertinimas „gali inicijuoti peržvelgti ir daugiau tarybinių bei šių dienų pastatų ir įtraukti į registrą vertinguosius...“ Šis projektas – neabejotinai puikus pavyzdys, kaip, tikslingai išstudijavus paveldosauginių pastatų autentiškumą, galima juos subtiliai atkurti šiuolaikiniame kontekste.

i

DIZAINO KELIONĖS

Kapsulių viešbutis kaimo bibliotekoje Architektai: Atelier TAO+C Vieta: Tonglu, Džedziangas (Zhejiang), Kinija Realizacija: 2019 m.

Plotas: 232 m2 FOTOGRAFAS: Su Sheng Liang

10 I 2020: 4 (115)

ARCHITEKTŪRA

Tonglù (Tonglu), giliuose Džedziango (Zhejiang) provincijos miškuose, įsikūręs senovinis kaimas Činglongu (Qinglongwu) pavadintas ten tekančio upelio vardu. Šiame kaime palei kelią įsitvirtinęs istorinis medinės konstrukcijos namas purvo sienomis. Pietų ir rytų pusėje jis nukreiptas į žalius kalnus, o šiaurėje – į apačioje esantį kiemą.

Atelier Tao + C architektų studija pertvarkė ir atnaujino šį seną 232 m² ploto pastatą, į 7,2 metro aukščio dviejų aukštų erdvę įterpdami kapsulinį viešbutį, kuriame telpa 20 žmonių, bendruomenės knygynas ir biblioteka. Didžiausias iššūkis architektams buvo užtikrinti apgyvendinimo zonos privatumą, kartu suteikiant atvirumą ir tęstinumą kompaktiškose patalpose esančioms viešosioms erdvėms. Tai ir tapo projekto „dizaino raktu“.

Išardę originalias grindis ir pertvaras, architektai atidarė pirmąjį bibliotekos ir atvirų erdvių aukštą, viršuje pastatė dvi nepriklausomas „plaukiojančias“ konstrukcijas svečiams, tačiau atskirai vyrams ir moterims.

Vietoj įprasto viso grindų aukščio, plotas padalytas į lygias 1,35 metro dalis. Žmonėms čia leidžiama sėdėti ir gulėti. Tada perdangos prastumtos, kad būtų

i

sukurta netradicinė trijų aukštų patalpa su įdomiomis perspektyvomis. Taip sudarytos „dvigubo aukščio“ zonos, per kurias viešbučio svečiai gali vaikščioti. Vizualias ir akustines jungtis kuriančios skrendančios platformos sukelia plūduriuojančių pojūčių erdvę.

Suskaidytas ir prastumtas perdangas jungia iš pažiūros liaunos, tačiau stabilios metalinės laiptinės. Laiptai, turintys tik 9 laiptelius kiekvienam maršui, sudaro zigzagišką trasą su staigiais posūkiais, primenančiais takus kalnuose. Čia galima aptikti vingiavimo, kilimo, sustojimo, skaitymo, šnipinėjimo ir poilsio vietų.

Pamatyti visos erdvės esant viduje neįmanoma, tačiau yra galimybė užfiksuoti atskiras jos apraiškas ir tyrinėti interjerą žaidžiant slėpynių su architektūra.

Kiekvienoje platformoje yra dešimt kapsulių kambarių ir vienas vonios kambarys. Paslėpti ir knygų lentynose uždaryti moduliniai vienodo dydžio kapsulės numeriai suteikia daugiau privatumo gyvenamajai erdvei. Knygų lentynų lentos pagamintos iš vietinio bambuko, žmonės gali užuosti bambuko gaivą būdami viduje. Kiekvienos kapsulės kambario langas suprojektuotas taip, kad tiksliai atitiktų knygų lentynos skyrių ir patektų į skirtingus vojeristinių vaizdų sluoksnius. Tai, ką

2020: 4 (115) I 11

i

DIZAINO KELIONĖS

užuodžiate ir regite šioje patalpoje, yra susipynę ir sukuria intriguojančią pojūčių kelionę.

Idėja „pastatai pastato viduje“ ištrina erdvių ribas ir suformuoja pusiausvyrą tarp „plaukiojančios“ apgyvendinimo zonos privatumo ir pirmame aukšte įrengtos viešosios erdvės atvirumo. Tačiau, žiūrėdami į dviejų viduje esančių tūrių fasadą nuo prieškambario, pamatysite aiškų skerspjūvio ryšį tarp perdangų plokščių, o kitose masių pusėse esančios kapsulės yra sutapdintos vertikalioje ašyje. Čia vidaus ir išorės apibrėžimai tampa santykiniai, o patirtys dinamiškos.

Eksterjere architektai suprojektavo santūrias angas ant išorinės sienos, kad išlaikytų pirminį pastato paprastumą. Nauji stikliniai langai su mediniais rėmais natūraliai integruoti į seną pastato sieną ir suderinti su originaliais senais langais. Atsižvelgę į nuostabų gamtinį kraštovaizdį rytiniame pastato gale, architektai šioje pusėje iškirto visą dvišlaitę sieną ir įterpė skaidrią medinių rėmų bei gofruoto polikarbonato plokščių struktūrą.

Taip į vidų vizualiai įtraukiama kalnų ir miškų žaluma. Sutemus visą tūrį apšviečia iš patalpų sklindanti šviesa, o pats pastatas tampa lengvais namais, siūlančiais šilumos prieglobstį nakties ramybėje.

12 I 2020: 4 (115)

2020: 4 (115) I 13

Muziejus ir laboratorija Architektai: Koning Eizenberg Architecture Vieta: Pitsburgas, JAV Realizacija: 2019 m.

FOTOGRAFIJOS: Koning Eizenberg Architecture privatus archyvas

14 I 2020: 4 (115)

Istorinės Karnegio bibliotekos švietimo naujovių palikimas yra iš naujo įkūnytas MuseumLab interjero koncepcijoje. 1890 m.

Pitsburge atidaryta biblioteka buvo viena pirmųjų nemokamų JAV viešųjų bibliotekų. Po to, kai į jos laikrodžio bokštą trenkęs žaibas išjudino trijų tonų granito gabalą ir šis per stogą įkrito į vidų, pastatas sunyko. 2006 m. jis buvo uždarytas,

o 2018 m. renovuotas. Dabar biblioteka siūlo eksperimentinio meno ir technologijų programas jaunimui ir erdvę bendruomenės renginiams.

Aštuntojo dešimtmečio interjero pakeitimai buvo pašalinti, siekiant vėl sujungti erdves, įleisti dienos šviesą ir atskleisti istorinės architektūros griaučius. Apnuoginta sena struktūra pažadino vaizduotę, smalsumą ir paskatino mesti iššūkį

ARCHITEKTŪRA

i

įsisenėjusiems paveldosaugos bei edukacijos standartams.

Vizualiai erdvėse atlikta minimali intervencija, tik tiek, kiek reikia konkrečios patalpos funkcijai sukurti. Apšvietimas pagarbiai išvedžiotas neužgožiant atvirų lubų struktūros, elektra atsargiai įleista į sienas. Šiuolaikiniai baldai nurodo patalpų funkcijas, taip pat byloja apie senoje struktūroje vykstantį naują gyvenimą.

Pasenusios struktūros, universali prieiga ir aplinkos kokybė taip pat sulaukė dėmesio sprendžiant projekto uždavinius. Siekiant pagerinti šilumos laidumą, buvo pakeisti langai ir pridėta papildoma izoliacija prie stogo ir išorinių sienų. Perkėlus

2020: 4 (115) I 15

i

DIZAINO KELIONÄ–S

16 I 2020: 4 (115)

DIZAINO KELIONĖS

i

liftą ir uždengus antro aukšto stoglangį buvo galima sujungti skirtingas erdves ir pridėti dvigubo aukščio dienos šviesos persmelktą bendrąją erdvę.

Laikas ir pokyčiai smarkiai sumaišė interjero ornamentą: supjaustyti kolonų kapiteliai, atidengtos plieninės armatūros, nutrupėjęs paviršiaus tinkas... Tradicinis restauravimas buvo neįperkamas, o pastato archeologiniai tyrimai suponavo tarytum akivaizdžią idėją interjerą pateikti kaip eksponatą ir atradimą, atskleidžiantį istorinius, konstrukcinius bei architektūrinius sluoksnius.

Koning Eizenberg architektų interjero projektas yra labai taiklus ir pamatuotas sprendimas, atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes.

Ribotas biudžetas ir minimalios intervencijos galimybės sudarė sąlygas ne tik pasirinkti jautriausią istoriniam kontekstui koncepciją, bet ir įgyvendinti atraktyvų ir pagrindinius pastato privalumus išnaudojantį sprendimą. Kartu sukurtas interjeras tapo architektūrinę pastato istoriją pasakojančia erdve ir siūlo universalias bei šiuolaikiškas patalpas čia vykstančioms veikloms.

2020: 4 (115) I 17

i

ARCHITEKTŪRA

Suformuotas saulės Architektai: Studio Gang Vieta: Niujorkas, JAV Realizacija: 2018 m.

Plotas: 15 492 m2 Fotografai: Nic Lehoux, Tom Harris

Manhatano pakraštyje, tarp High Line parko ir Hadsono upės, iškilęs pastatas savo unikalią formą įgavo įkvėptas geometrinių ryšių tarp architektūros ir saulės kelio.

Saulės spindulių sklidimo kampų suformuotas daugiafunkcės paskirties pastatas tyrinėja, kaip architektūros formavimas, atsižvelgiant į saulės prieigą ir kitus konkrečiai vietai taikomus kriterijus, gali išplėsti jos potencialą teigiamai paveikti aplinką.

Statinio tūris kuriamas naudojant perimetrinį užstatymą. Šiam įsigalint, aukštas tūris formuoja šešėlį, todėl pasitelkiamas šonų nusklembimas.

Siekiant racionalizuoti sprendimą, naudojamas deimantinis modulis, kuris tampa besikartojančiu motyvu kuriant formą. Briaunotą, brangakmenį primenantį fasadą suteikianti dizaino strategija kartu pagerina viešąją High Line žaliąją erdvę, nes atveria šviesos ir upės vaizdus.

Pasirinktas tūrio dizainas tobulina Studio Gang „taikomą saulės formavimo strategiją, kuria siekiama pagerinti aukštų pastatų tarpusavio jungtis“. Remiantis studijoje atliekamais aukštų pastatų tyrimais, sukurta strategija apima pastato formos modifikacijas pagal saulės spindulių kampus.

Stiklinio fasado sistema buvo geometriškai optimizuota pagal trijų dimensijų briaunų modelį, kuris suformuoja raižytas bokšto dalis.

Užuolaidinės sienos fragmentą sudaro centrinis žemyn pasviręs deimanto formos elementas, apsuptas

18 I 2020: 4 (115)

DIZAINO KELIONÄ–S

i

2020: 4 (115) I 19

20 I 2020: 4 (115)

naujos žaliosios erdvės įsteigimas yra laimėjimas miesto kontekste.

Esant dideliam tankumui ir antžeminio lygio užstatymui, pastatų stogų eksploatacija ir jų pavertimas žaliosiomis erdvėmis tampa vis dažnesniu šiuolaikinės architektūros manevru.

Studio Gang architektų sukurta fasadinė užuolaida tapo kertine pastato tūrio dizaino koncepcijos dalimi.

Ji ne tik sprendžia daug architektūrinių biurų pastatų problemų, bet ir veikia kaip charakteringas, statinio identitetą kuriantis motyvas. Pastatas tampa nauju ikonišku siluetu Niujorko panoramoje.

keturių trikampių dalių, kurios yra statmenos plokštei. Taip buvo sukurtos standartinės jungtys. Briaunotos užuolaidos siena ne tik blokuoja saulės spindulius ir apsaugo patalpas nuo perkaitimo, bet ir sukuria dinamiškas kampines darbo erdves.

Fasade panaudotas aukštos kokybės stiklas, turintis mažą atspindžio koeficientą. Žvelgiant tam tikru kampu saulėlydžio metu, brangakmenio briauna spindi gelsvai, kontrastuodama su likusiu melsvą dangų atspindinčiu stiklu. Tokį efektą galima gauti tik geometriškai tvarkingais moduliais ir vienodu atspindžio kampu.

Be patrauklaus ir charakteringo fasado, pastatas gali pasigirti jaukiomis, žaliomis viešosiomis erdvėmis ant stogo ir vidiniame kieme.

Aukštybinių pastatų pilnoje, tankiai urbanizuotoje Niujorko teritorijoje

2020: 4 (115) I 21

i

DIZAINO KELIONĖS

Sūkurinė Kistefos galerija Architektai: Bjarke Ingels Group (BIG) Vieta: Jèvnakerio savivaldybė (Jevnaker Municipality), Vikenas (Viken), Norvegija Realizacija: 2019 m.

Plotas: 1 000 m2 FOTOGRAFAS: Laurian Ghinitoiu

22 I 2020: 4 (115)

ARCHITEKTŪRA

Bjarke Ingels Group architektų suprojektuota Kistefos galerija apima tris tarpusavyje susipinančius kraštovaizdžius. Pirmas – natūralus gamtinis upių, krioklių, salų, kanjonų ir miškų kraštovaizdis. Antras – architektūrinis, malūnų, gamyklų, sandėlių, elektrinių, užtvankų ir tiltų pramoninis kraštovaizdis. Trečias, pastaruoju metu nuolat besikeičiantis, – skulptūrų ir meno objektų kraštovaizdis. Naujasis muziejus susieja šiuos 3 lygius kartu su paprastu skulptūriniu pastatu, kuris reaguoja į kraštovaizdį ir meta jam iššūkį.

Kistefos galerija yra skulptūra, kelias kraštovaizdyje ir tiltas – viskas viename. Pastato geometrija sukuria unikalių galerijų ir įspūdžių seriją. Plati dienos šviesos galerija šiaurinėje pusėje ir aukšta, tamsi galerija, kurioje įrengtas dirbtinis

i

apšvietimas, – pietinėje. O tarp jų – skulptūrinė erdvė su susuktu gabaliuku stogo šviesos. Galerijų ir erdvių įvairovė suteikia neribotas galimybes įvairiausioms meno parodoms.

Pastato kompozicija yra ant dinamiškos upės pakibęs ir jos srovės judėjimo persuktas pailgas tūris, kuris tampa judėjimo simboliu. Kadangi pastatas kartu yra ir galerija, ir tiltas, lankytojų judėjimas vyksta išilgai jo, o formą padiktavo skersinis tekančios upės judėjimas.

Objekto konstrukcija formuojama naudojant metalinių santvarų karkasą. Stabilūs griaučiai dengiami išoriniu fasadu, tačiau viduje konstrukcija eksponuojama. Ji taip pat matoma ir akcentuojama pro statinio langus.

Fasado apdailos koncepcija grindžiama paprasta susukto knygų

2020: 4 (115) I 23

i

DIZAINO KELIONĖS

kamino idėja. Ploni ir tiesūs aliuminio elementai šiek tiek pasislinkę, kad būtų suformuotas dvigubai išlenktas fasadas. Šis dizainas leidžia visai geometrijai atrodyti lygiai ir puikiai iš toli, tuo pat metu detaliai sukuria architektūrinę tekstūrą ir taktiliškumą artėjant prie pastato.

Interjere taip pat laikomasi šios paprastos dvigubų išlenktų paviršių su tiesiais elementais kūrimo koncepcijos. Čia baltai dažytos medinės lentjuostės ant grindų, sienų ir lubų leidžia labai lanksčiai ir lengvai eksploatuoti pastatą keičiant dailės parodas. Be to, šis metodas padeda integruoti visus interjero elementus: akustines detales, ventiliacijos groteles, apšvietimo įrenginius ir kt.

Kistefos galerija yra novatoriškas ir aiškios architektūrinės idėjos statinys. Gamtos prieglobstyje kosminį laivą primenantis įkurtas objektas nukelia jo lankytojus į mokslinės fantastikos plotmę. Dinamiški eksterjero rakursai ir interjero ramybė pakelia šį objektą virš realybės, o stiprus ryšys su gamta, toli nuo civilizacijos esanti vieta ir profesionalus architektūrinis sprendimas formuoja ateivišką ir siurrealistinį potyrį.

24 I 2020: 4 (115)

2020: 4 (115) I 25

i

Architektūra

Modernioji Lietuvos architektūra – Europai Lietuvos architektų sąjunga prestižiniam Mieso van der Rohe’s prizui šiemet nominavo penkis projektus Parengta pagal Lietuvos architektų sąjungos informaciją.

Mieso van der Rohe’s vardu pavadintas prizas yra kas dvejus metus Europos Sąjungos ir Barselonos Mies van der Rohe’s fondo skiriamas apdovanojimas už šiuolaikinę architektūrą, kuriuo siekiama išryškinti ir paskatinti kokybišką naująją Europos architektūrą.

Pirmą kartą 1987 m. įteiktas 60 000 eurų prizas yra didžiausias architektūrinis apdovanojimas Europoje, suteikiamas kas dvejus metus už per šį laikotarpį įgyvendintus projektus. Pagrindiniai konkurso tikslai – išrinkti geriausius šiuolaikinės architektūros pavyzdžius, atkreipti dėmesį į Europos profesionalų indėlį kuriant naujas idėjas ir diegiant pažangias technologijas. Be pagrindinio prizo, specialus Jaunojo architekto prizas (Emerging Architects Special Mention) ir 20 000 eurų premija skiriama jauniems, neseniai karjerą pradėjusiems architektams, landšafto ir miestų planuotojams.

Konkurso nugalėtojų sąrašas atrodo tarsi pasaulinė architektūros garbės lenta: pirmąjį apdovanojimą 1988-aisiais gavo Alvaro Siza, po jo – seras Normanas Fosteris, jame rasime ir Nicolą Grimshaw, ir Dominique’ą Perrault, Peterį Zumthorą, Rafaelį Moneo, Remą Koolhaasą, Zaha’ą Hadid, Davidą Chipperfieldą, „Snøhetta“ ir t. t.

Kandidatūras prizui teikia platus tarptautinių ekspertų ratas, taip pat – nacionalinės architektų asociacijos. Mūsų šalyje tai – Lietuvos architektų sąjunga, savo kandidatūras parenkanti tarybos sprendimu iš architektų bendruomenės pasiūlytų kandidatų.

Apžvelkime, kurie iš pastaraisiais metais realizuotų projektų pasirodė verti atstovauti šiuolaikinei Lietuvos architektūrai Europoje.

Šeimos vila Giruliuose 2019 m. „DO Architects“, projekto autoriai: Andrė Baldišiūtė, Algimantas Neniškis, Kasparas Žiliukas, Julija Čiapaitė-Jurevičienė, Laura Bagdonaitė, Gilma Teodora Gylytė, Sabina Daugėlienė

Architektų biurui „DO Architects“, regis, nėra nei per didelių iššūkių (prisiminkime „Misionierių namus“), nei nesvarbių tipologijų. Ši šeimos vila pastatyta vos už kelių šimtų metrų nuo Baltijos kopų. Vilos architektūra, nors ir akivaizdžiai išskirtinė bei reprezentatyvi, savo forma ir parinktomis medžiagomis demonstruoja siekį derėti kontekste, o ne kontrastuoti: fasadą dengia šviesaus smiltainio plokštės, medžio ažūras. Gausiai įstiklinto pirmojo aukšto korpuso, įsiterpusio tarp dviejų kiemelių, interjere eksponuojamas tradicinis medžio konstruktyvas.

Architektai pabrėžia siekį kurti „gyvą“ architektūrą: „Pastatas sukomponuotas iš dviejų savo išraiška besiskiriančių tūrių, sujungtų takais ir terasomis, kurie leidžia sukurti daugybę buvimo ir judėjimo viloje scenarijų.“

26 I 2020: 4 (115)

Namas ir upė 2020 m.

Architektų biuras „After party“, projekto autoriai Gabrielė Ubarevičiūtė ir Giedrius Mamavičius

Jaunų, 2012 m. architektūros studijas baigusių kūrėjų tandemas platesnio dėmesio tėvynėje sulaukė po įdomaus konkursinio Lietuvos paviljono „Expo 2020“ projekto. Prieš startuodami Lietuvoje, architektai kelerius metus kartu dirbo grandų „BIG Bjarke Ingels Group“ biure Kopenhagoje ir OMA – Honkonge.

Individualus gyvenamasis namas Panevėžyje, kurio realizacija užtruko net penkerius metus, įkomponuotas sklype, iš vienos pusės ribojamame gatvės, dar iš dviejų – kaimynų, ir atsiveriančiame į erdvų upelio šlaitą. Vietos specifika ir privatumo siekimas lėmė, kad pastatas regisi tarsi įkirstas didelės terasos, įrėminančios peizažą, ir prisidengęs vešlios augalijos antklode. Baltas minimalistinis interjeras kontrastuoja su gamta lauke. Santūrus ir neišraiškingas gatvės fasadas, pagyvintas dekoratyvinio tinko apdaila, atliepia labiau urbanizuotą gretimų sklypų užstatymo estetiką.

Vilkaviškio autobusų stotis 2020 m.

Gintaro Balčyčio biuras, projekto autorius Gintaras Balčytis

Neseniai savo, kaip vieno ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos architektų, reputaciją Kauno autobusų stoties projektu sustiprinęs Gintaras Balčytis suprojektavo dar vieną autobusų stotį Vilkaviškyje. Trikampiame sklype šalia sankryžos stovintis pastatas nuo gatvės atskirtas (ir su gamta sujungtas) tarpine struktūra – didele netaisyklingos formos stogine, paremta baltomis kolonomis ir prakiurdyta didelėmis ertmėmis stogo plane, leidžiančiomis šakotis sklype išsaugotiems medžiams. Įstiklintame cilindro formos korpuse įsikūrė kavinė, kitame, atskirtame tik tinklu – gėlių parduotuvės lauko ekspozicijos erdvė. Pats stoties pastatas, nors ir praktiškos stačiakampio formos, atviras parkui ir harmoningai dera komplekse. Vos devynis su puse tūkstančio gyventojų turinčiame Vilkaviškyje stotis šiandien – naujos kultūros ženklas ir turistų traukos centras.

2020: 4 (115) I 27

Verslo namai „Paupys“ 2020 m.

Ambraso architektų biuras, projekto autoriai: Audrius Ambrasas, Rasa Ambrasienė, Justas Jankauskas; komanda: Jonas Motiejūnas, Fausta Diržytė, Karolina Galvydytė, Olga Runovič

Šiuolaikinės Lietuvos architektūros korifėjaus A. Ambraso kolektyvas buvo tarp pakviestųjų sukurti naująjį „Paupio“ „miestą mieste“ – gyvenamąjį rajoną buvusioje „Skaiteks“ gamyklos teritorijoje, ant Vilnelės kranto, Užupio papėdėje. Verslo namų architektūrinę idėją pasufleravo toje vietoje stūksojęs gamyklos korpusas ir prie jo prisišliejęs medinis pastatas. „Išlaikant erdvinę kompoziciją ir pridedant papildomų, į aplinką integruotis padedančių tūrių, siekėme atliepti šalia esančio senamiesčio dvasią. Tuo pat metu apdailai panaudotos medžiagos ir technologijos primena industrinę vietos praeitį“, – teigia architektai.

„Ogmios miesto“ viešųjų erdvių urbanistinė transformacija Nuo 2018 m. „DO Architects“, projekto autoriai: Andrė Baldišiūtė, Algimantas Neniškis, Gilma Teodora Gylytė, Sabina Daugėlienė, Ignas Uogintas,Vaiva Šimoliūnaitė, Gediminas Aismontas, Justina Jauniškytė, Milda Grabauskaitė, Domantas Baltrūnas, Eglė Gelažauskaitė, Džiugas Karalius, Ieva Marija Malinauskaitė, Karolina Čiplytė, Marija Jagnieškutė, Kristina Šimkūnaitė, Gabija Strockytė

Šis projektas – lėto ir planingo chaotiškos buvusios sovietinės karinės bazės teritorijos dalies transformavimo į atvirų erdvių prekybos centrą, kurio pastatai jungiami apgalvotomis žmogiško mastelio viešosiomis erdvėmis, sklandžiai derinančiomis pėsčiųjų, vairuotojų ir dviratininkų eismą su rekreacine funkcija. Architektų manymu, „Dažnai galvojame, kad tapatumas būdingas tik senamiesčiui, kultūra vyksta tik teatre ar muziejuje, o gyventi dažnai galima tik savo bute ar name. Bet kai padedi kūrybinę ambiciją į stalčių ir pradedi stebėti žmones, matai, kad nestatydamas, negriaudamas, pritaikydamas, susiaurindamas, sulėtindamas, sutankindamas gali atrasti pokytį. Kur visiškai nebuvo vietos garbingai prasilenkti dviem automobiliams, staiga sutelpa ir medis, ir automobilis, ir fontanas, ir suoliukas, ir pastatas, ir žmogus.“

28 I 2020: 4 (115)

rEKOMENDUOJAME

Išmanieji „Hansgrohe“ maišytuvai – higienai ir taupymui Tekstas: Kristinos Noreikienės Fotografijos: gamintojo

i

Šiomis dienomis, siaučiant įvairiems virusams, ypač svarbi tampa švara ir higiena. Juolab kad nerimą kelia ir skaičiai: neseniai JAV žemės ūkio ministerijos ir Šiaurės Karolinos valstijos universiteto atliktas tyrimas parodė, kad iš 383-ų tyrimo dalyvių tik 2 proc. reguliariai plauna rankas. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją visame pasaulyje ir turint omenyje, kad net 80 proc. infekcinių ligų užsikrėsti galima per rankas, jų higienai rekomenduojama naudoti įrenginius, kurie valdomi neliečiant. Taigi itin aktualūs tampa išmanieji bekontakčiai maišytuvai bei tokie įtaisai, kuriuos galima valdyti paspaudus alkūne, o ne delnu. Kaip tik tokius ir siūlo jau 119 metų sėkmingos veiklos skaičiuojantis ir vokišką produkcijos kokybę demonstruojantis vonios kambario maišytuvų bei dušo santechnikos gamintojas „Hansgrohe“.

Visada žingsniu priekyje Koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis žengianti ir šių dienų aktualijas atliepianti įmonė „Hansgrohe“ pristato sprendimus, užtikrinančius dar didesnę apsaugą ir prevenciją. Visų pirma, tai bekontakčiai elektroniniai maišytuvai. Siūlomi įvairių stilių sieniniai elektroniniai arba į praustuvą montuojami maišytuvai. Be to, įmonė gamina maišytuvus, kuriuose įdiegta „Select“ technologija – dėl jos maišytuvai ima veikti, paspaudus „Select“ rankenėlę.

„Talis Select S“: alkūne valdomas maišytuvas „Talis Select S“ maišytuvas išsiskiria aiškiu dizainu, todėl jis puikiai atrodys bet kokiame vonios kambaryje. Vis dėlto čia svarbus ne vien estetiškumas, bet ir higiena bei saugumas. „Talis Select S“ turi vandens tekėjimo funkciją „start-stop“, kurią paprasta aktyvinti alkūne. Tai padeda ne tik ilgiau išlaikyti maišytuvą švarų, bet ir leidžia apsisaugoti nuo bakterijų. Be to, dėl „start-stop“ funkcijos vanduo naudojamas tik tada, kai jo reikia.

Bekontaktis maišytuvo valdymas – didesnei higienai ir vandens taupymui Siekiant dar didesnio saugumo, higienos ir tvarumo, „Hansgrohe“ siūlo naudoti „laisvų rankų“ maišytuvus. Pažangi bekontakčių technologijų sistema automatiškai paleidžia vandenį, kai jutiklis aktyvinamas, todėl vanduo naudojamas tik tuo momentu, kai to tikrai reikia. O po 10 sekundžių vanduo automatiškai nustoja tekėti.

Patrauklaus dizaino „Hansgrohe“ elektroniniai maišytuvai gaminami iš ypač aukštos kokybės medžiagų, jiems naudojamos tik patikimos elektroninės dalys.

Kai svarbus kiekvienas judesys... Šiuo maišytuvu itin patogu ir saugu naudotis: vanduo įjungiamas ir išjungiamas paspaudus mygtuką, temperatūra reguliuojama sukant rankenėlę. „EcoSmart“ technologija riboja vandens sunaudojimą iki 5 l/min.

Taip taupomas vanduo ir energija. O dėl specialios antikalkinės funkcijos kalkės ir nešvarumai lengvai pašalinami perbraukus pirštu silikoninę dangą.

Šiuolaikiško dizaino, infraraudonųjų spindulių ir „EcoSmart“ pranašumais pasižymi ir „Hansgrohe“ pristatomi AXOR bekontakčiai maišytuvai. Nepriekaištingas dizainas ir techninės savybės leidžia pritaikyti juos tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje, atveria naujų, saugių sprendimų galimybes restoranams, viešbučiams, įstaigoms. „Hansgrohe“ siūlomi AXOR ir kiti maišytuvai yra itin higieniški ir nereikalaujantys kruopščios priežiūros.

Drauge produktus kuriantys ir tobulinantys žinomi dizaineriai bei ilgametes tradicijas skaičiuojantis gamintojas pateikia vartotojams akį traukiančius maišytuvus, kurie ne tik pagerina higieną, suteikia saugumo jausmą, bet ir taupo pinigus, tausoja aplinką.

Daugiau informacijos www.hansgrohe.lt

2020: 4 (115) I 29

1

SUOMIŠKI NAMAI URMU IR PO VIENĄ Tekstas: Jono Malinausko Fotografijos: autoriaus ir parodos rengėjų

Gūdžiais socializmo laikais žodžiai „suomiškas namelis“ lietuviams asocijavosi su nomenklatūrininkų privilegijomis ir visokio plauko „ūsuotų bebrų“ lėbavimais.

Tuo tarpu pačioje Suomijoje, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse, nedideli mediniai namai nuo seno priklausė labai paklausių vidurinės klasės atstovų gyvenamųjų būstų kategorijai. Siekdami palaikyti jų populiarumą, taip pat propaguoti tradicinį gyvenimo būdą, Suomijos medinių namų gamintojai ir nekilnojamojo turto vystytojai šiais metais surengė jau 50-ą gyvenamųjų namų parodą, pavadintą paprastai – „Asuntomessut“ (Būsto mugė).

Ruoštis šiųmečiam renginiui pradėta dar prieš 5 metus, kai buvusio karinio dalinio teritorijoje, vadinamoje Rykmentinpuisto („Pulko“ parku), esančioje Tūsulos

30 I 2020: 4 (115)

(Tuusulos) gyvenvietėje, 30 km atstumu nuo Helsinkio, ėmė vykti naujojo mikrorajono planavimo darbai. „Šiais metais mes demonstruojame įvairiapusį gyvenimo meną ateities „kaimiškame mieste“, kuriame ekologija ir tvarūs sprendimai yra tokie pat akivaizdūs kaip komfortas ir bendruomeniškumas“, – teigė parodos rengėjo – įmonės „Housing Fair Finland Co-op“ generalinė direktorė Anna Tapio.

Iš tiesų miškingoje vietovėje esančiame 4 ha sklype atsirado vietos ne tik gyvenamiesiems namams, bet ir visuomeniniams statiniams, vaikų žaidimų aikštelėms ir netgi nedideliam landšaftiniam parkui su vandens telkiniais.

Nors dėl COVID-19 pandemijos parodos atidarymą teko atidėti mėnesiui, dalis eksponatų jau buvo išparduota iki renginio

pradžios. Tiek unikalūs, tiek serijiniu būdu gaminami namai buvo skirti vietinei rinkai, tad nenuostabu, kad visa informacija tiek apie parodą, tiek apie atskirus projektus buvo pateikiama vien suomių kalba. Vargais negalais išvertus tekstus į lietuvių kalbą, pavyko sužinoti daug naudingos informacijos apie „Asuntomessut“ eksponatus.

Dalydamiesi ja su skaitytojais, pabandysime palyginti suomių patirtį su lietuvišku požiūriu į medinių namelių architektūrą.

Didelė dalis medinių individualių gyvenamųjų namų Suomijoje naudojama priemiesčių kvartalams (tokiems kaip „Pulko parkas“) kompleksiškai užstatyti. Kiek mažiau namų žmonės įsigyja individualiai statybai arba naudoja kaip „iškylų namelius“ miškuose bei Baltijos jūros salose. Dažniausiai nameliai statomi vaizdinguose, tačiau

2

3

nedideliuose sklypuose. Tuo tarpu Lietuvoje, anot UAB „Šilta Šiaurė“ architektės Marijos Savickienės, kone visi medinių namų projektai yra įsigyjami pagrindinių būstų arba užmiesčio sodybų statybai didesniuose sklypuose, kur vietos taupymas nėra aktualus.

Siekdami našiau išnaudoti užstatymo plotą, suomių architektai griebiasi Lietuvoje rečiau naudojamų priemonių.

Visų pirma, mediniai namai dažnai pro­­­jektuojami dviejų aukštų arba įrengiant gyvenamuosius kambarius palėpėje.

Nevengiama sujungimų: „Asuntomessut“ parodoje buvo pastatyta keletas veidrodiniu principu sublokuotų kotedžų, sujungtų ne suduriant pagalbines patalpas, o tiesiog pastatant bendras gyvenamųjų patalpų sienas (tiesa, išskyrus miegamuosius). Uždaros arba pusiau atviros stoginės, sujungiančios garažus ir ūkinius sandėliukus, tiesiogiai pri-

4

jungiamos prie pagrindinių pastatų tūrių, o ant jų plokščiųjų stogų neretai įrengiamos papildomos terasos. Nedideliuose blokuotuose kotedžuose, kaip antai 87 m² ploto dviaukščiuose Oy Lake residence arba daugiabučiuose mediniuose namuose, taip pat įrengiamos plačios terasos ir balkonai. Tuo tarpu lietuviai, esant mažiausiai galimybei, siekia atsiskirti vienas nuo kito, o ūkines funkcijas iškelia į atskirai stovinčius statinius. Apie stogo terasų įrengimą lietuviai išvis nesvarsto, nes individualiai statybai dažniausiai renkasi šlaitinius stogus, tikėdamiesi išnaudoti palėpių tūrius. Dviaukštės medinės statybos vengiama dėl brangumo ir galimų problemų su garso izoliacija. Tuo tarpu daugelyje dviaukščių „Asuntome­ ssut“ medinukų, net esant intensyviam lankytojų judėjimui, nebuvo girdėti nei kojų trepsėjimo, nei lentų girgždėjimo.

5

Įprasta manyti, kad populiariausia suomiškų namelių statybos medžiaga yra klijuoti medžio masyvo tašai. Realiai ši medžiaga dėl nedidelės šiluminės varžos naudojama tik „iškylų nameliams“, o didžioji dalis nuolatos gyvenamų individualių medinukų Suomijoje yra karkasinės konstrukcijos. Tiesa, pasitaiko išimčių: vienu įdomiausių parodos eksponatų tapo unikalaus projekto „Ollikaisen Hirsirakenne Oy“ įmonės pastatytas dviaukštis gyvenamasis namas Villa Fortuna.

Iš klijuotų medžio tašų buvo sudėti ne tik abu pastato sparnai, bet ir dekoratyvinis fasadas, uždengiantis įstiklintą jungiamąjį koridorių.

Beje, šis namas iš kitų „Asuntomessut“ eksponatų išsiskyrė ne tik sąlyginai didesniu plotu (246 m²) ir į bendrąjį tūrį integruotu baseinu, bet ir dideliu gamybos metu sunaudoto anglies dvideginio kiekiu (177 t), kone dvigubai viršijančiu parodos objektų vidurkį.

6

1. „Asuntomessut“ ekspozicijos panorama. 2. Sublokuoti mūriniai kotedžai Duplio („Lammin Betoni Oy“). 3. Medinių karkasinių kotedžų blokas Lake Residence Tuusula („Iccuna Oy“). 4. Iš klijuoto medžio tašų sumontuotas medinio namo Villa Fortuna fasadas („Ollikaisen Hirsirakenne Oy“). 5. Villa Fortuna miegamojo interjeras. 6. Sienos klijuoto tašo fragmentas, panaudotas kaip užtvėrimo stulpelio pagrindas

2020: 4 (115) I 31

7

8

Kalbant apie patalpų suplanavimą, suomiški projektai mažai kuo skiriasi nuo lietuviškų analogų. Anot M. Savickienės, mūsiškiuose namuose, kaip ir skandinaviškuose, mėgstama skirti kuo daugiau erdvės bendrajai svetainės, virtuvės ir valgomojo zonai, plečiant ją kitų patalpų sąskaita ir kartu taupant kiekvieną kvadratinį metrą.

Esminiu suomiškų namų bruožu galima būtų laikyti drąsesnį pastogių atidengimą bei šviesos šulinių naudojimą, siekiant vizualiai išplėsti erdvę. Antai „iškirpus“ dalį tarpaukštinės perdangos 145 m² dviaukščiame name Ruuti (gam. „Dekotalo Oy“), į nedidelę 20 m² svetainę natūrali šviesa patenka ne tik per pirmojo, bet ir per antrojo aukšto vitrininį langą. Veidrodiniu principu sudubliuotame kotedže Duplio (gam. „Lammi Oy“) antro aukšto koridorių nutraukus per 3 metrus nuo ga­­

9

linio lango, suformuojama graži vertikali erdvė virš pirmame aukšte stovinčio pietų stalo. Ir net sąlyginai nedideliame 125 m² „pusantriniame“ name Kuori 125 (gam. „Kastelli-talot Oy“), sudėliojus asimetrinę fasado kompoziciją, jo šone atsirado didelis vertikalus langas, o lubų aukštis didesnėje svetainės dalyje pasiekė beveik 4 metrus.

Reikia pastebėti, kad, nepaisant atšiauraus klimato, tiek karkasiniuose, tiek mūriniuose namuose suomiai noriai montuoja plačius vitrininius langus iki pat grindų, natūralios šviesos srautą vertindami labiau nei galimus šilumos nuostolius.

Tarp privalomųjų suomiško namo elementų reikėtų paminėti skalbti ir tvarkyti skirtą pagalbinę patalpą, kuri daugelyje „Asuntomessut“ objektų labai panašėjo į „tikrą“ virtuvę su įmontuotomis į korpusinius baldus skalbyklėmis bei džiovyklėmis.

10

32 I 2020: 4 (115)

Ir, žinoma, tikras suomiškas namas tiesiog neįsivaizduojamas be saunos! Lietuvoje ji dažniausiai vertinama kaip balių ar draugiškų pasisėdėjimų vieta, todėl pirčiai skiriamas atskiras statinys arba didesnė patalpa cokoliniame aukšte. Anot UAB „Tipinis projektas“ projektų vadovo Šarūno Kairio, integruotas saunas mažesniuose namuose lietuviai užsisako itin retai. Suomijoje pasikaitinimas saunoje nuo seno laikomas privaloma kasdiene procedūra. Todėl net mažiausiame parodos name buvo galima pamatyti kuklią, vos 2,5 m² ploto pirties patalpą, stiklo pertvara atskirta nuo vonios kambario. Vienintele išimtimi iš šios taisyklės tapo keturių korpusų daugiabučių namų kompleksas skambiu pavadinimu Tähtipolku („Žvaigždžių kelias“), kuriame visiems gyventojams skirta didelė sauna buvo įrengta atskirame Bendruomenės namų pastate.

Karkasinių namų vidaus apdailai lietuviai linkę naudoti tas pačias medžiagas kaip ir mūrinukuose: gipsą, faktūrinį tinką, klinkerį, medines dailylentes. Tuo tarpu suomiai, veikiami medinių trobelių nostalgijos, žymiai dažniau ir plačiau įsileidžia vidun natūralų medį – dažniausiai plačių klijuotų lentų arba medienos plokščių pavidalu. Tokia danga ne tik kuria nostalgišką atmosferą, bet ir turi praktinių privalumų – medžiui kvėpuojant, natūraliai reguliuojamas drėgmės lygis patalpose.

Priešingai paplitusiai nuomonei apie gamtinių „pinoteksiškų“ spalvų dominavimą Skandinavijos namų fasaduose, daugelis parodos medinukų, ypač pagamintų serijiniu būdu, buvo nudažyti itin tamsiomis – asfalto arba juoda – spalvomis. Vienas jų netgi buvo pavadintas Villa

11

12

14

Hiili – „Anglies“ vila. Galbūt tai susiję ne su pesimistinėmis užsakovų nuotaikomis, o kur kas praktiškesniais dalykais – pvz., su tuo, kad tamsūs paviršiai kur kas efektyviau nei šviesūs absorbuoja saulės šilumą. Įspūdingos, nuo 300 000 eurų prasidedančios „Asuntomessut“ eksponatų kainos (į kurias, tiesa, buvo įskaičiuotos sklypo pirkimo, infrastruktūros įrengimo ir net meno kūrinių įsigijimo išlaidos) dar sykį priminė, kad karkasiniai mediniai namai nėra gerokai pigesni už mūrinius ar blokinius. Jų privalumai kiti – greita statyba be „šlapiųjų“ procesų, konstrukcijos lengvumas, daugialypis ekologiškumas. Nepaisant to, Šarūno Kairio teigimu, karkasinius namus renkasi tik nedidelė dalis jo įmonės užsakovų, daugiausia – žmonės, atvykę arba sugrįžę iš Skandinavijos šalių ir turintys gyvenimo mediniuose namuose patirties. Nekilnojamojo turto

13

15

vystytojai, planuojantys kompleksinius naujų sklypų užstatymus, nenori net girdėti apie tradicinių plytų ir betono alternatyvas.

Tačiau tebesiautėjanti COVID-19 epidemija gerokai sujaukė rinką, sustabdė masinę gyventojų migraciją atgal į daugiabučius ir privertė iš naujo įvertinti gyvenimo nedideliame nuosavame name privalumus. Šių eilučių autoriaus kaimynystėje per pandeminę vasarą išdygęs dviaukštis (!) karkasinis medinukas gal ir netapo naujos tendencijos šaukliu, bet bent jau parodė suomiškų idėjų pritaikymo Lietuvoje perspektyvumą.

P. S. Jei vis dar sielojatės, kad neapsilankėte „Asuntomessut“ parodoje – nenusiminkite. Renginio svetainės skyriuje https:// www.asuntomessut.fi/kohteet/ galėsite susirasti labai detalius visų eksponuotų namų interjerų 3D vaizdus bei aprašus. Aišku, jei sugebėsite įveikti tekstus suomių kalba...

16

7. Dviaukštis karkasinis medinis namas Ruuti („Deko-Talo Oy“). 8. Ruuti namo svetainė su vitrininiu langu per 2 aukštus. 9. Pro Ruuti namo valgomojo langus su laiku atsivers gražūs aplinkos vaizdai. 10. Karkasinio namo Kuori 125 pagrindinis fasadas („Kastelli-Talot Oy“). 11. Kuori 125 svetainė. 12.

5,1 m² sauną, įrengtą mediniame name Pikkupolku Moderni, galima būtų priskirti prie didesnių. 13. Pagalbinė ūkinė patalpa name Pikkupolku Retro.

14. Erdvę, atvertą virš pietų stalo, puošia sienos pano ir dekoratyviniai šviestuvai (kotedžas Duplio). 15. Šeimininkų miegamojo sienų medinė apdaila (karkasinis namas Hill House, „Kontio Oy“). 16. Trijų aukštų mūrinio namo Salmiakki („Jämerä Kivitalot Oy“) įėjimas įrengtas itin solidžiai

2020: 4 (115) I 33

i

DIZAINO ISTORIJA

Paprastumo jėga Besidairant po Helsinkio dizaino muziejaus ekspoziciją, greta Alvaro Aalto, Tapio Virkalos ir kitų klasikų teko išvysti ir Kajaus Francko (1911–1989) pavardę. Aišku, su šio menininko kūrybos palikimu buvau susidūręs ir anksčiau, tačiau margaspalviai stiklo gaminiai ir paprastų formų keraminiai indai iš pirmo žvilgsnio neatrodė kažkuo ypatingi. Tad pagarbus Kajaus Francko paminėjimas Suomijos dizaino muziejaus Šlovės salėje paskatino giliau pasidomėti šio dizainerio kūryba.

1

Tekstas: Jono Malinausko

2

3

Atrodo, kad Kajui jau nuo gimimo buvo lemta tapti dizaino specialistu: jo senelis iš mamos pusės, švedų kilmės architektas Jacas Ahrenbergas, buvo vienas pirmųjų menininkų, pradėjusių dirbti pramoninės dailės srityje ir bendradarbiauti su keramikos gamintoju Arabia. Kajaus motina Genéviève, ragavusi baldų dizaino mokslų, įrengė savo namų interjerą tuomet populiariu Vienos secesijos stiliumi. Anksti mirus berniuko tėvui, vokiečių kilmės verslininkui Kurtui Franckui, šeima persikėlė iš Vyborgo (suom. Viipuri) į Helsinkį, kur Kajus 1932 m. baigė Centrinę amatų ir dizaino mokyklą. Sykiu su kitais studentais jam pavyko aplankyti garsiąją 1930 m. Stokholmo architektūros ir dizaino parodą, kuri vėliau buvo įvertinta kaip ryškus skandinaviškojo funkcionalizmo manifestas, tačiau, grįžęs į Helsinkį,

34 I 2020: 4 (115)

kūrėjas netapo aršiu naujos ideologijos šalininku. Keramikos fabriko Arabia meno vadovas K. Ekholmas jį pakvietė dirbti dizaineriu. Bandydamas pritaikyti kasdienio naudojimo daiktų formas ano meto socialiniam kontekstui, per kelerius metus Kajus sukūrė keletą tradicinio dizaino keramikos pavyzdžių. Vienas jo įkvėpėjų ir pirmtakų buvo smulkiųjų buities daiktų kūrimo specialistas, garsus vokiečių dizaineris Vilhelmas Vagenfeldas (žr. „Centras“ 2019: 04).

Kajaus Francko indelis į Suomijos baldų ir tekstilės dizainą nebuvo toks žymus kaip kitų jo amžininkų. Dar 1930-ųjų pabaigoje jis sukūrė keletą baldų modelių garsiajai Artek įmonei, sumaniai panaudojęs kultinių A. Aatlto 60-o modelio taburečių detales kušečių atraminėms kojelėms, ir taip lyg ir prisidėjo prie funkcionalizmo idėjų skleidimo. Kita vertus, įmonės Hemflit-Kotiahkeruus užsakymu, jis suprojektavo keletą minkštųjų baldų, kurie, deja, nepasižymėjo

4

5

6

8

formos originalumu ir visiškai atitiko to meto miesčioniškojo „meinstrymo“ sampratą. Antrojo pasaulinio karo metais Kajus bendradarbiavo su įmone Helsingin Taidevärjäämö (Helsinkio meninio dažymo dirbtuvės). Pradžioje jo sukurti baldų gobelenų raštai buvo pernelyg iliustratyvūs, bet dizainerės Evos Taimi patarimų dėka ornamentai įgavo paprastumo ir ritminio aiškumo. Iškart po karo, 1947–48 m., K. Franckas taip pat sukūrė keletą stilizuotų augalinių motyvų Artek bendrovės tekstilei, tačiau jie nebuvo plačiau naudojami.

Pirmieji pokario metai, pažymėti giliu visos Europos ekonomikos nuosmukiu, tapo naujojo racionalaus suomių dizaino klestėjimo pradžia. Vykdant kryptingą ir ganėtinai agresyvią rinkodaros politiką, buvo rengiama daug dizaino parodų bei konkursų tiek Skandinavijos šalyse, tiek už regiono ribų. K. Franckui pavyko laiku pajusti naujuosius rinkos poreikius, atsižadėti ankstesnių grafinio dekoro tradicijų ir pereiti prie technologiškojo formų racionalumo. Jau 1946 m. Kajus dalyvavo Iittala bendrovės konkurse naujai stiklo kolekcijai sukurti ir laimėjo antrąją bei trečiąją vietas – į priekį praleido tik garsųjį Tapio Virkalą. Šis laimėjimas paskatino glaudesnį bendradarbiavimą su Iittala, o burbulo formos indai tapo jo stiklo kolekcijų skiriamuoju bruožu.

Dviem metais vėliau nedidelėje parodoje, vykusioje Stockmann universalinėje parduotuvėje Helsinkyje, jis pirmąkart pristatė stiklo indų kolekciją Tupa. Jos pagrindą sudarė puodeliai ir ąsočiai, pūsti iš žalio butelinio stiklo. Nors buvo teigiama, kad šios medžiagos pasirinkimas įkvėptas „senųjų suomiško stiklo tradicijų“, jame buvo galima įžvelgti ir aliuzijų į garsiąją A. Aalto Savoya vazų seriją. „Norėčiau kurti kasdienius daiktus, kurie būtų tokie savaime suprantami, kad jų niekas net nepastebėtų", – teigė K. Franckas viename to laikotarpio interviu. Šioje frazėje aiškiai girdimi V. Vagenfeldo „anoniminio dizaino“ ideologijos atgarsiai, o kartu regimas ir paties Francko estetinių pažiūrų posūkis pabrėžtino racionalumo link. Šis pokytis visiškai atsiskleidė kuriant naujus gaminius fabrikui Arabia, kuriame jis dirbo Dizaino skyriaus viršininku (iš esmės – kūrybos vadovu) nuo 1946 iki 1961 m.

Siekdama palengvinti pokario buities naštą, Suomijos šeimų federacija Väestöliitto užsakė fabrikui Arabia naujų indų servizų seriją.

Pirmieji bandymai, paremti vienodo dekoro taikymu jau esamiems gaminiams, baigėsi visiška nesėkme: šalis patyrė gilią ekonominę krizę, daugelyje namų valdų nebuvo nei vietos, nei lėšų dideliems

7

9

10

1. Kajus Franckas (1911–1989). 2. Stokholmo architektūros ir dizaino parodos plakatas (1930 m.). 3. Fotelis, sukurtas „Hemflit-Kotiahkeruus Oy“ užsakymu (1937 m.). 4. Kavos staliukas, sukurtas Kajaus Francko projekto pagrindu (diz. Matti Klenellis, 2012 m.). 5. Dekoratyvinė vaza (1932 m.). 6. Keraminis servizas (4-asis deš.). 7. Keraminių indų rinkinio Kilta dalis (1953 m.). 8. Buvusiame „Arabia“ fabriko pastate dabar įrengtas įmonės muziejus. 9. Arbatos servizas RN, gam. „Arabia“ (1948 m.).10. Emaliuotas dubenėlis, gam. „Alis“ (6-asis deš.)

2020: 4 (115) I 35

11

indų rinkiniams įsigyti. Be to, net ir turtingos šeimos buvo priverstos atsisakyti virėjų bei namų tvarkytojų paslaugų, o kartu ir sudėtingų stalo serviravimo procedūrų. Tuomet K. Franckas paskelbė ryžtingą šūkį: „Sudaužykim tuos pietų servizus!“ Pradžioje tai reiškė prieškarinių servizų asortimento siaurinimą ir formų gryninimą. Vėliau atėjo laikas naujiems, kompaktiškiems ir pigiems indų rinkiniams, tokiems kaip kavos ir arbatos servizai RN ir KF (1949 m.), B modelio kavinukams ir kitiems gaminiams. Nors K. Franckas nebuvo baigęs keramikos mokslų, aiškios, tiesiog asketiškos indų formos puikiai atitiko tiek porceliano, tiek pigesnio fajanso technologines galimybes. „Funkcinių objektų kūrėjui medžiaga yra padėjėjas, tarnas, kuris kompensuoja pačių kūrėjų trūkumus“, – mėgdavo sakyti dizaineris.

Nuo 1948-ųjų Franckas eksperimentavo su indų komplektacijomis, tūriais ir formomis. Po penkerių metų jis galų gale pristatė visuomenei indų rinkinį Kilta, dviem dešimtmečiams (iki 1974 m.) tapusį absoliučiu Suomijos rinkos bestseleriu. Paprastos geometrinės indų formos ir dydžiai buvo sustyguoti taip, kad kiekvienas jų galėtų atlikti keletą funkcijų: pvz., tas pats dangtelis tiko puodukui, dėžutei ir ąsotėliui. Rinkinio indus galima buvo kompaktiškai sandėliuoti nedidelėse virtuvės spintelėse, o ryškios glazūrų spalvos (pradžioje jų buvo tik penkios) džiugino akį kukliose naujai statomų būstų erdvėse. Iš viso kolekciją Kilta sudarė 37 indai, iš kurių buvo galima sudėlioti begalę skirtingų kombinacijų. 1981 m. rinkinį papildžius naujais Heikki’o Orvolos suprojektuotais gaminiais ir paįvairinus spalvų gamą, jis buvo pavadintas Teema ir vėl paleistas į gamybą.

12

15

13

14

36 I 2020: 4 (115)

16

17

18

19

Ieškodamas naujų kūrybinės išraiškos galimybių, 1951 m. Kajus pirmąsyk atvyko į Notajarvį (Nuutajärvi) – nedidelį kaimelį, esantį 160 km nuo Helsinkio. Čia nuo 1793 m. veikė seniausios Suomijos stiklo pūtimo dirbtuvės. Šlovingo dizainerio pasirodymas suteikė naują impulsą ne tik dirbtuvių, bet ir visos gyvenvietės plėtrai. Franckas puikiai įsiliejo į vietos bendruomenę ir, nors negyveno ten nuolatos, jautė ryšį su vaizdingomis Notajarvio apylinkėmis ir darbščiais kaimo žmonėmis. Padedamas savo buvusios mokinės Saros Hopeos, su kuria dirbo įmonės Arabia Dizaino skyriuje, jis sukūrė nemažai stiklo indų komplektų ir pakuočių maketų. Kolegoms puikiai sekėsi bendradarbiauti dėl vienodo požiūrio į funkcionalumą – ir ne tik stiklo dizaino sferoje. 1951 m. Helsinkio centre duris atvėrė Wärtsilä firmos remiama dailės galerija, kurios interjerą Kajus ir Sara sukūrė talkinami architektūros specialistų.

Pradžioje naudojo tik skaidrų stiklą, kaip antai apverčiamų degtinės taurelių rinkinyje Grey Glass, o vėliau ypatingą dėmesį dizaineriai sutelkė į spalvoto stiklo gamybą, tuo metu kėlusią daug technologinių problemų: mat dėl skirtingo ruošinių sienelių storio ir pigmentų intensyvumo buvo labai sunku tiksliai suderinti pūsto stiklo gaminių spalvas. Svariu technologiniu ir komerciniu pasiekimu tiek Suomijoje, tiek ir kitų šalių rinkose tapo taurelių rinkinys neįkvepiančiu pavadinimu 5023 (1953 m.). Jį gaminant pavyko pasiekti visiškai tolygų 12 skirtingų stiklo spalvų intensyvumą.

Po vizito į Japoniją 1956 m. K. Franckas susižavėjo skirtingų medžiagų, spalvų ir faktūrų derinimo eksperimentais ir, padedamas patyrusių stiklo pūtikų, sukūrė kelias unikalių dekoratyvinių stiklo objektų serijas. Skirtingai nuo Tapio Virkalos, Timo Sarpanevos ir kitų stiklo dizaino korifėjų, K. Franckas nepiktnaudžiavo nei ledo tirpimo faktūromis, nei dekoratyviniais reljefais – jo sukurti stiklo gaminiai

visuomet išlaikydavo aiškią ir paprastą geometrinę struktūrą – ar tai būtų paprastutės žvakidės Kartio (1950), ar įmantrios struktūros dekanteriai The Bells of Kremlin (1960). Tiek eksperimentai, tiek serijiniai gaminiai pelnė K. Francko stiklo dizaino guru reputaciją, o Notajarviui – pasaulinio lygio stiklo dirbtuvių šlovę.

Dar viena, galbūt pati svarbiausia Kajų Francką išgarsinusi veiklos sritis – jo pedagoginė ir teorinė veikla. Nuo 1945 m. dirbdamas meno vadovu Helsinkio taikomosios dailės kolegijoje (dabar – Helsinkio A. Aalto dizaino universitetas) jis ne tik išugdė visą būrį dizainerių, lėmusių Suomijos dizaino suklestėjimą 7-ajame ir 8-ajame XX a. dešimtmetyje, bet ir iškėlė daugybę profesinės etikos klausimų, kurių aktualumą pasaulis pajuto tik šio amžiaus pradžioje. Jis nuolat pabrėžė dizainerio atsakomybę prieš visuomenę, kritikavo „dizaino vardan dizaino“ plitimą, ragino kovoti su besaike aplinkos tarša ir plačiau naudoti antrines žaliavas. Per paskaitas K. Franckas ne kartą teigė, kad reikėtų kurti produktus iš medžiagos, kuri pranyktų be pėdsakų, pasibaigus vartojimo terminui. Kaip tokio produkto pavyzdį jis dažnai pateikdavo tradicinį suomių patiekalą kalakukko – žuvį, keptą duonos kepale, kuris kartu buvo ir „pakuotė“, ir patiekalo sudedamoji dalis.

Apie visuotinę pagarbą K. Francko asmenybei, jo etinėms pažiūroms ir kūrybiniam indeliui į dizaino raidą liudija ne tik daugybė tarptautinių apdovanojimų (įskaitant amerikietišką Lunningo prizą ir itališką Compasso’d Oro), bet ir tas faktas, kad Suomijos nacionalinė dizaino premija yra pavadinta būtent Kajaus Francko vardu.

Nors kasmet teikiamo apdovanojimo suma siekia 10 000 eurų, tačiau kur kas svarbesnė yra moralinė jo vertė, taip pat galimybė kasmet prisiminti ir pagerbti įžymųjį dizainerį ne vien tik Helsinkio dizaino muziejaus erdvėse.

11. Degtinės taurelių rinkinys 5023, gam. „Notsjö Nuutajärvi“ (1953 m.) 12. Taurelių rinkinys Kartio su pakuotės dėžute, gam. „Nuutajärvi Notsjö“ (1955 m.) 13. Įvairių modelių dekoratyvinės stiklo taurės, gam. „Nuutajärvi Notsjö“ (6-asis deš.) 14. Dekanteris The bells of Kremlin, gam. „Nuutajärvi Notsjö“ (1960 m.) 15. Stiklo indų rinkinys Tupa, gam. „Iittala“ (1948 m.). 16. Ledų kibirėlis, gam. „Nuutajärvi Notsjö“ (6-asis deš.). 17. Degtinės taurelių rinkinys Grey Glass, gam. „Nuutajärvi Notsjö“ (1950 m.). 18. Stiklo žvakidės Kartio, gam. „Iittala“ (1959 m.). 19. Wärtsilä galerijos Helsinkyje interjeras (1951 m.). 20. Stiklo vaza Willow Leaf, gam. „Nuutajärvi Notsjö“ (1960 m.)

20

2020: 4 (115) I 37

Dizaino savaitė 2020 Fotografijos: Joanos Suslavičiūtės

1

2

3

4

5

Rugsėjo pabaigoje net šešiuose Lietuvos miestuose vykęs festivalis Dizaino savaitė 2020 šiais metais kvietė net į 60 renginių.

Dizaino savaitė, tradiciškai turėjusi įvykti pavasarį, šiemet persikėlė į rudenį, nors ir su koreguota programa. Visi dizainą mylintys ar juo besidomintys žmonės buvo kviečiami į miesto gatves susipažinti su naujais dizaino kūriniais, instaliacijomis miesto vitrinose ir atrasti jaunuosius dizainerius, kuriems tai – tikrai išskirtinis įvykis. Festivalio metu vyko diskusijos, pokalbiai apie dizaino įtaką mūsų kasdienėje veikloje, dizaino sektoriaus viziją, jos svarbą ir palaikymą verslo aplinkoje bei visuomenės vertinimą. Dizaino įmonės kvietė aplankyti naujausių baldų kolekcijų pristatymus bei namų aksesuarų ekspozicijas.

38 I 2020: 4 (115)

6

Gamybos įmonės organizavo pažintines ekskursijas: kūrybinėse dirbtuvėse buvo galima išbandyti aliuminio liejimo techniką ar išsiaiškinti vienetinių lovų gaminimo ypatumus. Pirmasis, kol kas vienintelis Lietuvoje, visiškai automatizuotas išmanusis biuras visą savaitę kvietė susipažinti su naujausiomis technologijomis bei valdymo prietaisais. Dizaino festivalio lankytojai vėl galėjo dalyvauti miesto ekskursijose, skirtose dizainerių kūrybai apžvelgti. Klaipėdoje įvyko net du protmūšiai dizaino tematika bei parodos „Gero dizaino erdvė“ atidarymas. Anykščių menų inkubatorius šiais metais nustebino puikia programa: metalo kūrinių ekspozicija, tapybos darbų paroda, ekskursija po Anykščių dvarvietę, maisto dizaino bei fotografijos paskaitoms, virtualiosiomis parodomis ir paskaitomis, kaip sukurti patrauklias vizualizacijas ir koks kūrybos poveikis savijautai. Telšiuose atidarytos dvi VDA Telšių skyriaus dizaino ir juvelyrikos parodos.

7

8

9

10

11

1. Akimirka iš ekskursijos: Povilo Kupčinsko plakatų serija ekologijos tema skirta gaisrų prevencijai. 2. „Demoroom“ kasdienybės mokyklos vakaras Kas yra namų siela? 3. VDA Tekstilės meno ir dizaino katedra, Mildos Skukauskaitės darbas Dekonstrukcija, balansas tarp griovimo ir kūrybos. 4. VDA Vilniaus fakulteto Dizaino katedros I–III kursų studentų kūrybinių dirbtuvių paroda Keramika dizaino objektuose, kuratorė Barbora Adamonytė-Keidūnė.

5. „EtnoDesign“ pasitiko su nauja šviestuvų kolekcija Šviečiančios istorijos. 6. „Luxsonn“ ekspozicija Šviesa yra gyvenimas. 7. VDA Tekstilės meno ir dizaino katedra VDA galerijoje „Artifex“ pristatė septynių menininkių kolekciją Sienos. 8. Parodos Жыве Беларусь! atidarymas. 9. Kaune KTU Dizaino centro parodoje Dizaino intelektas pristatyti eksperimentiniai projektai, skirti naujam požiūriui į gyvenimą su Naujojo pasaulio iššūkiais atverti. 10.

EMKO pateikia naujausias šiuolaikinio dizaino tendencijas. 11. Akimirka iš ekskursijos su gidais po Dizaino savaitę įtraukė į kūrybiškas dizaino paieškas

2020: 4 (115) I 39

12

13

14

15

16

17

Šįmet festivalio programą papildė tinklalaidžių platformos apie dizaino edukaciją pristatymas bei Gdynios dizaino centro virtuãliosios pãrodos, puikiai atliepiančios šių metų dizaino savaitės temą. Šioje Dizaino savaitėje siekėme atskleisti, kaip dizainas formuoja mūsų kasdienybę ir įpročius, kaip stipriai veikia gyvenimo kokybę. Puikiai šio festivalio temą atliepė didelio susidomėjimo sulaukusi tarptautinė plakatų paroda „Жыве Беларусь!“ – pasaulio dizainerių solidarumo su baltarusių tauta demonstracija ir palaikymo akcija kovojant su diktatūra už demokratiją, laisvę ir tiesą.

Dizaino savaitę rengia Lietuvos dizaino forumas – šalies dizainą ir verslą vienijanti organizacija, reprezentuojanti Lietuvos dizainerių kūrybinį potencialą Lietuvoje ir užsienyje, rengianti dizaino darbų pristatymus ir supažindinanti visuomenę su geraisiais dizaino pavyzdžiais, taip pat atstovaujanti savo narių interesams ir glaudžiai bendradarbiaujanti su šalies dizaino ekosistemos dalyviais. Festivalio rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Klaipėdos miesto savivaldybė. Informaciniai rėmėjai: LRT, žurnalas „Centras“.

12. RASA deSIGN edukacinio užsiėmimo „Ringas“ dalis. 13. Juliaus Bučelio stalas Bambukas. 14. Silvija Juozelskytė-Vaičiulienė pristatė rankomis austų kosmetinių ir rankšluosčių kolekciją. 15. „Demoroom“ kasdienybės mokyklos vakaras Kas yra namų siela? 16. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diskusija Lietuvos dizaino sektoriaus vizija. 17. Rūtos Būtėnaitės autorinės piešinių reprodukcijos viešbučio „Hilton Garden Inn“ vitrinose

40 I 2020: 4 (115)