i
Architektūra
Modernioji Lietuvos architektūra – Europai Lietuvos architektų sąjunga prestižiniam Mieso van der Rohe’s prizui šiemet nominavo penkis projektus Parengta pagal Lietuvos architektų sąjungos informaciją.
Mieso van der Rohe’s vardu pavadintas prizas yra kas dvejus metus Europos Sąjungos ir Barselonos Mies van der Rohe’s fondo skiriamas apdovanojimas už šiuolaikinę architektūrą, kuriuo siekiama išryškinti ir paskatinti kokybišką naująją Europos architektūrą. Pirmą kartą 1987 m. įteiktas 60 000 eurų prizas yra didžiausias architektūrinis apdovanojimas Europoje, suteikiamas kas dvejus metus už per šį laikotarpį įgyvendintus projektus. Pagrindiniai konkurso tikslai – išrinkti geriausius šiuolaikinės architektūros pavyzdžius, atkreipti dėmesį į Europos profesionalų indėlį kuriant naujas idėjas ir diegiant pažangias technologijas. Be pagrindinio prizo, specialus Jaunojo architekto prizas (Emerging Architects Special Mention) ir 20 000 eurų premija skiriama jauniems, neseniai karjerą pradėjusiems architektams, landšafto ir miestų planuotojams.
Konkurso nugalėtojų sąrašas atrodo tarsi pasaulinė architektūros garbės lenta: pirmąjį apdovanojimą 1988-aisiais gavo Alvaro Siza, po jo – seras Normanas Fosteris, jame rasime ir Nicolą Grimshaw, ir Dominique’ą Perrault, Peterį Zumthorą, Rafaelį Moneo, Remą Koolhaasą, Zaha’ą Hadid, Davidą Chipperfieldą, „Snøhetta“ ir t. t. Kandidatūras prizui teikia platus tarptautinių ekspertų ratas, taip pat – nacionalinės architektų asociacijos. Mūsų šalyje tai – Lietuvos architektų sąjunga, savo kandidatūras parenkanti tarybos sprendimu iš architektų bendruomenės pasiūlytų kandidatų. Apžvelkime, kurie iš pastaraisiais metais realizuotų projektų pasirodė verti atstovauti šiuolaikinei Lietuvos architektūrai Europoje.
Šeimos vila Giruliuose 2019 m. „DO Architects“, projekto autoriai: Andrė Baldišiūtė, Algimantas Neniškis, Kasparas Žiliukas, Julija Čiapaitė-Jurevičienė, Laura Bagdonaitė, Gilma Teodora Gylytė, Sabina Daugėlienė
Architektų biurui „DO Architects“, regis, nėra nei per didelių iššūkių (prisiminkime „Misionierių namus“), nei nesvarbių tipologijų. Ši šeimos vila pastatyta vos už kelių šimtų metrų nuo Baltijos kopų. Vilos architektūra, nors ir akivaizdžiai išskirtinė bei reprezentatyvi, savo forma ir parinktomis medžiagomis demonstruoja siekį derėti kontekste, o ne kontrastuoti: fasadą dengia šviesaus smiltainio plokštės, medžio ažūras. Gausiai įstiklinto pirmojo aukšto korpuso, įsiterpusio tarp dviejų kiemelių, interjere eksponuojamas tradicinis medžio konstruktyvas. Architektai pabrėžia siekį kurti „gyvą“ architektūrą: „Pastatas sukomponuotas iš dviejų savo išraiška besiskiriančių tūrių, sujungtų takais ir terasomis, kurie leidžia sukurti daugybę buvimo ir judėjimo viloje scenarijų.“
26 I 2020: 4 (115)
