"Centras" Nr. 1, 2012 by CENTRAS

KVIEČIAME VISUS LIETUVOS ARCHITEKTUS IR INTERJERO DIZAINERIUS DALYVAUTI SEPTINTAJAME „METŲ INTERJERO ‘11” KONKURSE

6-JAME ,,METŲ INTERJERO‘‘

KONKURSE

DAlyvAvO 63 ARchITEKTAI IR INTERJERO DIzAINERIAI

bUvO PATEIKTA 100 INTERJERŲ

Organizatorius: www.interjeras.lt 2011 metų konkurso reglamentą rasite www.interjeras.lt

www.projectstudio.lt

2011 : Nr. 6

Turinys Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

Meno redaktorė Lina Mikužytė

Įdomiausi produktai, apdovanoti už geriausią dizaino vadybą – psl. 8 Parametrinis fragmentas – psl. 10

Šiuo numeriu pabaigiame savo permainų periodą, kurį ištiki-

Gabrielė Vaitkutė

mas į lengvesnę mados temą sukėlė diskusijų bangą: ar žurnalui,

Katia Merežnikova

rašančiam apie urbanistiką, pasaulinę architektūrą, išskirtinius in-

Ant Lugano ežero kranto – psl. 14

Apartamentai „S“ – psl. 22

gabriele@infashion.lt katia@infashion.lt

terjerus, industrinį dizainą, verta buvo įsivelti į mados temą. Atsakymas – verta. Pirmoji priežastis – estetinės įžvalgos, būdingos visoms mūsų gyvenimo sritims, dažnai prasideda būtent madoje.

„Astral Media“ biuras – psl. 16

Mados redaktorės

miausi mūsų skaitytojai tikrai pastebėjo. Pastarasis mūsų nukrypi-

Teko matyti kelių garsių baldų, apdailos medžiagų kompanijų ko-

Kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė

Reklama ir platinimas

lekcijas, paremtas drabužių mados tendencijomis, tekstilės raš-

Julius Vladička

tais. Antroji priežastis ta, kad akivaizdžiai suaktyvėjęs visų kūrybinių

Tel. (8-5) 205 1571 julius@interjeras.lt

industrijų tarpdiscipliniškumas suteikia naujus ekonominius ir kultū-

Apartamentai Berlyne – psl. 26

rinius šansus ateičiai. Kam sunku suvokti šį įmantrių žodžių kratinį, pavyzdžiai iš gyvenimo: fotomenas puošia interjerus, architektai kuria dizaino objektus, mados kūrėjai – vardines santechnikos

Jungiklis – psl. 30

kolekcijas. Lietuviškos mados kūrėjai seniai verti būti šalia šiuolaikinio industrinio dizaino ikonų ar garsiausių architektų darbų. Jeigu

Eklektika londonietiškai – psl.34 „Longlife“: laikas veikti subalansuotai – psl. 38

netikite, įsigilinkite ir įsitikinsite patys. Šiame numeryje – „Mados infekcija“ ir dizainerė Sandra Straukaitė, kurios sumanytas festivalis jau tapo kultiniu renginiu Lietuvoje. Gaila, kad mums nepavyko tapti šio festivalio informaciniais rėmėjais, bet viskas – priešakyje. Parinkti individualūs namai ir interjerai – savotiški kraštutinumai,

Dizainas yra verslo procesas – psl. 40

skirti ne tiesmukiems atsakymams, kaip įsirengti savo namą ar butą, o inspiracijoms. Atleiskite, jeigu kurį nors iš jūsų priversime

Kai įkvepia vandenynas – psl. 44

pamąstyti. Proto mankšta su žurnalu rankose šiais lėkštos žinias-

aspektais apdovanojami Europoje ir vis dar besiformuojančios Lietuvos dizaino industrijos kontekste verčia suprasti, kad dizainas

Veltiniai batai – avalynė lietuviškai žiemai – psl. 48

– tai pridėtinės vertės kūrimo įrankis. To mus moko ir Varšuvos pramoninio dizaino instituto prezidentės Beatos Bochinskos išsa-

Lietuviškos mados miške – psl. 50

kytos mintys išskirtiniame interviu, kurį ji davė viešėdama Lietuvoje, kai buvo atidaroma Lenkijos dizaino paroda Titanike (VDA Naujieji rūmai).

Mados infekcijos tendencijos – psl. 54

Žinoma, toliau bandome svarstyti apie estetikos ir tvarumo santykį, kuris, mano galva, puikiai dera tarptautinio „Longlife“ pro-

Mados puota – psl. 58

jekto rėmuose arch. Gintaro Klimavičiaus sukurtame daugiabutyje. Dar kartą noriu paraginti diskutuoti, siūlyti. Rašykite – reaguosime.

Sandra Straukaitė: iš jaunimo norisi „pasitaškymo“ – psl. 68 „Tribe“ – psl. 72

Agnė Rutkauskaitė Andrius Keizikas Gabrielė Vaitkutė Julius Vladička Katia Merežnikova Kristina Noreikienė Rugilė Ereminaitė Vytautas Gurevičius

Fotografai

Gintarė Bogucevičiūtė Konstantinas Samarinas Vitalijus Otkinskis

Iliustratorė

Marija Tiurina

klaidos laikais jau tampa prabanga. Atkreipkite dėmesį į dizaino objektus, kurie kartu su vadybos

Išskirtinio apdirbimo grindys išskirtiniam interjerui – psl. 46

Autoriai

Vytautas Gurevičius

Vertėja

Rasa Gurevičienė vertimucentras@gmail.com Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

„CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius. Tiražas – 4000 egz. Kaina – 8,99 Lt.

Viršelyje: gam.„Apavisa“ Žurnalo partneris

Įdomiausi produktai, apdovanoti už geriausią dizaino vadybą

„DME Award“ („Design Management Europe Award“) nėra tiesiog dar vienas dizaino apdovanojimas. Tai verslui skirtas apdovanojimas, suteikiantis pripažinimą įgūdžiais bei lyderyste pagrįstai vadybai, vystančiai dizainą kaip įrankį komercinei sėkmei. Dizainas – tai vienas svarbiausių Europos išteklių, vis labiau pripažįstamas kaip esminis novatoriško ir sėkmingo verslo elementas. „DME Award“ apdovanojimo turėtų siekti įmonės ir organizacijos iš visos Europos ir demonstruoti, kaip dizainas yra integruotas į jų strategiją, vadybą bei procesus, siekti komercinės sėkmės. „DME Award“ apdovanojimas įteikiamas šešiose kategorijose: Didelis, Vidutinis, Mažas bei Mikro- verslai, Ne pelno siekianti / valstybinė organizacija bei Pirmo karto dizaino projektas. Pristatome keletą produktų, kurių sėkmė buvo pagrįsta aukšta dizaino vadybos kokybe.

1 „Nanimarquina“ (Ispanija)

Apdovanojimas už geriausią dizaino vadybą mažoje įmonėje „Nanimarquina“ vystymosi kryptis paremta labai aiškia idėja: aistra kurti kilimus. Kompanija, bendradarbiaudama su dizaineriais broliais Bouroullecais, tęsia savo paprastumo bei elegancijos kryptį su naująja kolekcija „Losanges“. Joje perinterpretuojamas tradicinis persiškas kilimas, naudojant senovinę kilim techniką. Techniškai sudėtinga „Losanges“ kolekcija reikalauja didelių įgūdžių, kadangi 13 spalvų turi būti sujungtos geometrinėmis rombo figūromis – tai tikras iššūkis Šiaurės Pakistano amatininkams. Tai yra rankų darbas, o afganistanietiška vilna taip pat sukama rankomis. Tai leidžia išryškinti kai kuriuos unikalius spalvų tonus, paverčiančius visus rombus skirtingais, o kiekvieną kilimą – unikaliu. 2 „Lékué“ (Ispanija)

Apdovanojimas už geriausią dizaino vadybą vidutinio dydžio įmonėje „Lékué“ reiškia dizainą ir funkcionalumą. Tai yra pagrindiniai faktoriai, nulėmę „Lékué“ lyderės poziciją tarptautinėje novatoriškų virtuvės reikmenų, pagamintų iš 100 % gryno silikono, rinkoje. Kompanijos originalūs dizainai revoliucionizavo daugybę virtuvių visame pasaulyje. „Lékué“ dizaino garinė keptuvė (angl. Steam Roaster) yra daugiafunkcis dubuo; jo privalumas, suteiktas silikono lankstumo, yra keičiama forma. Uždaras indas įgyja garinio virimo bei traškios plutelės privalumus, atsirandančius dėl oro cirkuliacijos per atvirus galus. Atviras, jis tampa paprasčiausiu dubeniu, tačiau jame galima gaminti, sverti bei maišyti visus ingredientus ar tiesiog patiekti ištraukus tiesiai iš orkaitės.

2011: 06

3 „Franz Blaha“ ir „TM Concepts“ (Austrija)

DME paminėjimas už gerą dizaino vadybos steigimo prezentaciją „Blaha“ yra biuro baldų gamintojas iš Austrijos. 1933 metais Franzo Blahos įkurta maža bakalėjos parduotuvė šeštajame dešimtmetyje tapo kėdžių gamykla, kuri aštuntajame dešimtmetyje išsivystė iki biuro baldų gamyklos, egzistuojančios ir dabar. „TM Concepts“, jungdama dizaino žinias, techninį išprusimą bei strateginį mąstymą, vysto koncepcijas gaminiams bei verslo aplinkai, taip siekia patogumo ir sudaro užtikrintą prekių ženklo įvaizdį bei paverčia klientus gerbėjais. Šių dviejų kompanijų bendradarbiavimo vaisius – sistema EGO – atrodo, yra paprasčiausias ir elementariausias biuro baldas. Kruopščiai pagamintos rankenos bei vienodos jungtys kontrastuoja su plokščiais spintelės paviršiais, kurie gali būti su atveriamomis durelėmis arba su stalčiais.

4 „Teixidors“ (Ispanija)

DME paminėjimas už dizaino panaudojimą, tvirtinant verslo socialinę ir aplinkos atsakomybę „Teixidors“ buvo įkurta Juano Ruizo ir Martos Ribos 1983 m., kaip ne pelno siekiantis kolektyvas, su ketinimu integruoti protiškai neįgalius žmones į darbo aplinką. Kolektyvo veikla rėmėsi pusiau industrinėmis medinėmis staklėmis, pakankamai sudėtingomis, kad išgautų skirtingos tekstūros ir svorio audinį. „03AM® Bag-Puff“ yra sėdmaišis, sukurtas kompanijos „Pensando en Blanco“, naudojant „Teixidors“ medžiagą. Šis sėdmaišis patogus klientui. Dizainas, sekantis vartotojo stuburo liniją, tobulai prisitaiko prie natūralios žmogaus kūno pozicijos. Audiniai nuausti „Teixidors“ komandos rankomis iš pačių geriausių natūralių medžiagų ir pluoštų.

5 „Viteo“ (Austrija)

Apdovanojimas už geriausią dizaino vadybą mažoje įmonėje „Viteo“ buvo įkurta 2002 m., siekiant turėti novatorišką įmonę lauko baldų sektoriuje. Bendras įkūrėjas Wolfgangas Pichleris, atsakingas už visą kūrybinę sritį, produkto dizainą, taip pat rinkodarą, nuo pat pradžių siekia realizuoti novatoriškas medžiagas bei dizaino požiūrį. Laisva kaip paukštis bei lengva kaip burės vėjyje – visi baldai iš kolekcijos „Slim“ aiškiu, grynu ir minimalistiniu stiliumi perteikia „Viteo“ filosofiją. „Slim“ kolekcijoje pašalintas bet koks nereikalingas balastas, taip perteikiant precedento neturintį lengvumą, kuris atsispindi ne tik vizualiai, bet ir yra išreiškiamas skirtingomis kūrybinėmis galimybėmis bei komfortu. 6 „ROLF Spectacles“ (Austrija)

DME paminėjimas už novatorišką gamybą ir amato meistriškumą Maža šeimos įmonė „ROLF Spectacles“, įkurta Tirolio Alpėse, gamina rankų darbo, lengvus, medinius akinių rėmelius. Nauja jungtis sujungia visas aukštos kokybės rėmelio lanksto mechanines savybes: atlenkiant ar užlenkiant kojeles integruotas mechanizmas neleidžia kojelei savaime užsidaryti, išlaiko ją tinkamoje pozicijoje. Lankste nėra jokių varžtų, jam nereikia priežiūros. „ROLF“ lęšių sistema – specialus nailonas, pravestas per išgręžtas skylutes, švelniai užfiksuoja lęšius neįkaitinant bei nebraižant akinių rėmelio. „ROLF“ akinių rėmeliai gaminami vien tik iš natūralios medžiagos, be jokių metalinių detalių.

7 „Acquaefuoco“ (Italija)

DME garbingas paminėjimas už vadybos strategiją (2010) „Acquaefuoco“ yra jauna dizaino kompanija, turinti dešimtmetį metalo darbų patirties baldų sektoriuje. Jos misija – kurti objektus, kurie, neįskaitant pagrindinės funkcijos, teiktų stiprias emocijas bei kurtų malonią atmosferą gerovei ir atsipalaidavimui visose gyvenamosiose erdvėse. „Tube“ etanolio židinys yra ypač modernus įrenginys, kuris iškart tampa dėmesio centru jūsų gyvenamojoje erdvėje. Sukurtas Mario Mazzerio, židinys „Tube“ džiugina savo harmoniška išvaizda, gauta iš lazeriu išpjaustyto vamzdžio. 2010 metų „red dot design“ nugalėtojas iš „Acquaefuoco“ lauko kolekcijos, židinys „Tube“, susideda iš apvalios nerūdijančio plieno kapsulės, generuojančios šilumą, naudojant bioetanolį ir neišskiriant jokių dūmų.

8 „Artweger“ (Austrija)

Garbingas paminėjimas geriausios dizaino vadybos vidutinio dydžio įmonės kategorijoje (2010) Tradicijos ir inovacijos visuomet žengė koja kojon kompanijoje „Artweger“: pavyzdžiui, 1923 m., pačioje pradžioje, kai „Artweger“ pagamino medinius drabužių segtukus. 1953 m. „Ruck Zuck“ drabužių džiovyklė su akordeono tipo mechanizmu užkariavo Europą. Daugybė idėjų bei ambicijų leido kompanijai nuolat augti. 1975 m. „Artweger“ pristatė pirmąją savo dušo kabiną. „Twinline“ yra daugiafunkcis vonios sprendimas: dušas, kai nori greitai nusiprausti; arba vonia, kai yra laiko atsipalaiduoti. Be to, kompaktiškas „Twinline“ dydis suteikia veiksmų laisvę nesuskaičiuojamoms naujoms galimybėms transformuojant jūsų vonios kambarį, tai yra jūsų individualią „laisvą zoną“.

Parametrinis fragmentas Architektas – Takashi Yamaguchi („Takashi Yamaguchi & Associates“) Bendaautorius – Junas Murata („Takashi Yamaguchi & Associates“) Funkcija – privatus namas Vieta – Macusaka, Mijės prefektūra, Japonija Realizacija – 2011 m. Namo plotas – 189,15 m2 Naudingas plotas – 293,19 m2 Fotografijos – „Takashi Yamaguchi & Associates“

2011: 06

Struktūra sudaryta iš dviejų sluoksnių sistemos, susidedančios iš pagrindinio rėmo ir aliumininėmis plokštėmis dengto paviršiaus. Siekiant sumažinti spinduliuojamos šilumos kiekį vasaros metu, vakarinėje ir pietinėje pusėje nėra jokių langų, užtat palikta platesnė erdvė tarp dvigubo sluoksnio sienų ir stogo vakarinėje ir pietinėje dalyse. Ši sistema kontroliuoja šilto oro judėjimą: kildamas aukštyn tarp dvigubo sluoksnio, oras ištraukiamas per žaliuzes. Šiame projekte išreikšta nesegmentinė forma, kurios dalys, parametriškai keičiant tos pačios medžiagos matmenis bei kampus, nepastebimai susilieja tarpusavyje į visumą. Išorinės aliumininės plokštės, dengiančios tūrį, pasikeičia ties žaliuzėmis savo

Pirmas aukštas

Antras aukštas

dydžiu ir laipsniška fragmentacija. Plokščių kampai, pločiai bei ilgiai yra pritaikomi, ir žaliuzių angos atsivėrimo dydis nustatomas priklausomai nuo atskirų kambarių išsidėstymo, kiaurymių juose, dūmtraukių bei ventiliacijos angų. Namas stovi kaimo vietovėje greta Ise įlankos. Šioje teritorijoje driekiasi ryžių laukai. Ryžių sodinimo sezonu laukai yra nuolat plaunami lietaus, o rudenį, derliaus nuėmimo metu, jie spindi auksine spalva. Šioje teritorijoje labai daug lyja, dažnai kyla potvynių. Namo tūris yra iškeltas ant pylimo ir tartum ilsisi ant žalio pamato. Vietovė tiesiog reikalavo plano, kuriame pamatai galėtų apsaugoti namą nuo potvynio ir taip pat leistų kraštovaizdžiui

zoną besikeičiantis kraštovaizdis, iš viršaus į tuštumą sklindanti natūrali šviesa ir žingsnių, einant per žvyru nupiltą takelį, garsas savotiškai paliečia erdvę tuštumoje. Švelni šviesa, sklindanti per ilgą plyšį, besitęsiantį tarp gyvenamojo ir šeimos kambarių, apgaubia interjero erdvę. Priklausomai nuo saulės šviesos intensyvumo pokyčių bei paros meto yra sukuriama išraiškinga atmosfera. Iš šeimos kambario galima stebėti abstraktų išorinį kiemelį, įsikūrusį tarp aliumininių plokščių. Neproporcingas apšvietimo kiekis yra įrengtas ant interjero sienų vakarinėje dalyje. Šviesos atvaizduojamos lyg nesuskaičiuojami segmentiniai šaltiniai, o dėl atsitiktiniu būdu paskirstytos šviesos „neuniformiškumas“ dar labiau sustiprina takumo bei erdvės abstraktumo jausmą, išgaunant erdvę, sukeliančią išraiškingą ir dramatišką jausmą.

Ant Lugano ežero kranto

Architektas – Jacopo Mascheroni („JM Architecture“) Vieta – Italija Plotas – 350 m2 Realizacija – 2010 m. gegužė Fotografijos – Jacopo Mascheroni Apatinis aukštas

2011: 06

Kalvos, pūpsančios ant Lugano ežero pakrantės, papėdėje stovinti vila sudaryta iš dviejų, dėl savotiškos sklypo topografijos skirtingais lygiais išdėstytų tūrių. Daugiakampės formos stiklinis paviljonas užapvalintomis briaunomis pastatytas ant linijiškai orientuoto požeminio bloko. Gyvenamasis ir valgomasis kambariai, virtuvė bei sandėliavimo erdvės išdėstytos paviljone, o miegamieji, vonios Viršutinis aukštas

kambariai bei garažas įkurti žemesniame lygyje. Abu lygiai yra susieti su individualiomis lauko erdvėmis, o jos artimai siejasi su interjerais. Stiklinis paviljonas žvelgia į dvi labai apibrėžtas erdves: pirmoji – atsukta į kalnus, labai privati zona, apribota per minimalų atstumą tarp pastato linijos ir sklypo pakraščio, numatyto vietiniame statybos įstatyme. Antroji – tai sodas, žvelgiantis į ežerą. Miegamieji taip pat nukreipti į sodą, apribotą pastato ir tvoros.

2011: 06

Žiedas, sudarytas tarp tvoros ir paviljono, pabrėžia interjero erdvę, kuri atrodo daug didesnė, nei iš tiesų yra. Panaši į apskritimą erdvė, supanti pastatą, iš šiaurinės pusės tiekia nuolatinę ventiliaciją bei natūralią šviesą gyvenamosioms erdvėms. Šviesą skleisti padeda ir baltai plakiruota tvora bei baltas žvyras, kurie atspindi šviesą, sklindančią iš pietinės pusės. Horizontalioje plokštumoje tvora pabrėžia scenografiją, sukuria judančius šešėlių efektus, kurie keičia-

si priklausomai nuo skirtingos saulės pozicijos danguje. O štai naktinė dirbtinės šviesos scena yra ideali pamaina ežero panoramai. Visos papildomos paviljono funkcijos sutalpintos centriniame lakuoto medžio bloke, kuris iš dalies atlieka storos kertamosios sienos, skiriančios virtuvę nuo gyvenamosios zonos, vaidmenį, nedalant erdvių durimis. Šiame bloke taip pat yra vonios kambarys, virtuvė, laiptinė, knygų lentynos, visos mechaninės

sistemos ir technologinė bei garso ir vaizdo įrangos. Didelis dėmesys skirtas aplinkos aspektams: naudojama geoterminė energija, sodas ant stogo, lietaus vandens surinkimo sistema, pasirinkti aukšto efektyvumo ir mažos spinduliuotės argono dujomis izoliuoti stiklai – tam, kad optimizuotų terminį kiauto efektyvumą. O natūraliam pavėsiui sudaryti pastato pietvakarinėje pusėje susodinti lapuočiai.

„Astral Media“ biuras Vieta – Monrealis, Kanada

Projektuotojai – „Lemay Associés“ Plotas – 6000 m2 Realizacija – 2010 Fotografas – Claude‘as-Simonas Langlois

2010-ųjų pavasarį kompanija „Astral Media“ kartu su apytiksliai 350 darbuotojų persikraustė į keturis aukštus užimančias patalpas Monrealio veiksmo širdyje. Šio didžiulio mastelio projekto tikslai buvo ištobulinti naujus baldų standartus, įrengti lanksčias susitikimų vietas bei optimizuoti darbuotojų tarpusavio ryšį šiuolaikinėje, energingoje ir įvairiapusėje darbo aplinkoje. Remiantis keturiais skirtingais kliento verslo vienetais (radijas, televizija, reklama bei skaitmeninė medija), „Lemay“ projektuotojų komandos koncepcija buvo įkvėpta esminių transliavimo industrijos

2011: 06

žodžių, tokių kaip „įtaka“, „komunikacija“, „judėjimas“ ir „mainai“. Šios koncepcijos žaismas aplinkos ir skleidžiamos žinios kontraste pasireiškia per banguotus ir „pikseliuotus“ grafinius fragmentus. Pagrindinis projekto iššūkis buvo suvaldyti kliento transformaciją – virsmą, siekiant jaunatviško ir modernaus įvaizdžio, bei įkurdinti didžiulį kiekį darbuotojų, iki tol išbarstytų po skirtingus biurus, vienoje atviroje ir standartizuotoje erdvėje. Be darbo vietų, dar buvo įrengta priimamojo zona, įvairios susitikimų erdvės (konferencijų ir posėdžių salės), taip pat ir darbuotojų aptarnavimo

zonos (valgomojo kambarys, poilsio zona, kavinė, kopijavimo centras) kiekviename aukšte. Siekiant sukurti ritmą ir laipsniškumą visoje žaismingoje 6000 kvadratinių metrų erdvėje, kiekvienas aukštas identifikuojamas atskira spalva, o visus aukštus jungia centrinė stiklinė laiptinė. Naujas kompanijos „Astral Media“ lankstus, funkcionalus ir ryškus biuras suteikia žmonėms darbo vietą, kurioje skatinama tarpusavio komunikacija. 2011 m. už šį projektą jo autoriams buvo įteiktas apdovanojimas „Best of Canada Award“, kurį įsteigė žurnalas „Canadian Interiors“.

„Lemay“ istorija Įkurta 1957 metais ir sėkmingai jau 50 metų dirbanti kompanija „Lemay“ yra viena didžiausių integruoto dizaino firmų Kanadoje, turinti savo biurus Monrealyje bei Kvebeke, tai pat Alžyre ir Kosta Rikoje. Užnugaryje vedanti savo daugiadisciplinę dizainerių komandą, kompanija „Lemay“ gali pasiūlyti platų kūrybinių paslaugų asortimentą architektūros, urbanistinio, interjero ir grafinio dizainų srityse. „Lemay“ išsiskiria iš savo konkurentų unikaliais, originaliais bei įsimintinais įvairaus mastelio ir sudėtingumo projektais. Kolektyvinio pažinimo vaisiai yra praturtinti pusės amžiaus patirties, šie projektai taip pat yra firmos unikalaus kūrybinio požiūrio rezultatas.

2011: 06

Tokia varančioji jėga pažadinama pastovios tobulumo paieškos ir tvirtos valios, siekiant inovacijų bei kritikuojant įprastinę praktiką, tiksliau kalbant – tą, kuri susijusi su aplinka. Nuoširdi savo klientų partnerė studija „Lemay“ teikia įsimintiną aptarnavimo patirtį, kylančią iš komandinio darbo ir daugiadisciplinių kūrėjų talentų sinergijos. „Lemay“ siekia kurti tvarią pridėtinę vertę savo klientams, klientų klientams ir visai bendruomenei, tuo pačiu skatinti efektyvų natūralių išteklių panaudojimą bei sumažinti ekologinį pėdsaką kiekviename projekto aspekte: nuo dizaino ir statybų fazių iki darbų pridavimo.

Apartamentai „S“ Dizainas – „FORWARD Architecture & Interior Design“ Vieta – Lisabona, Portugalija Fotografijos – João Morgado

2011: 06

Studijos FORWARD sukurti apartamentai Lisabonos centre – tai vieta jaunos, kosmopolitiškos porelės, ieškančios taikos ir ramybės prieglobsčiui nuo kasdienio miesto šurmulio. Įžengus į namus apsupa rafinuota ir atpalaiduojanti aplinka su šviesiomis bei patogiomis zonomis, švariomis ir elegantiškomis linijomis, pažymėtomis veidrodžių atspindžių, kurie pratęsia juos skiriančius vertikalius elementus, o šviesos formos pabrėžia architektūrines detales, nurodo kryptis bei suteikia ritmą, o taip pat tam tikrą dramatiškumą numatytiems skirtingų gyvenamosios erdvės patalpų scenarijams.

Apartamentų „S“ planas

Neutralios ornamentų, lubų bei takelių spalvos kontrastuoja su metaliniu mirgėjimu. Šviečiantys tūriai suteikia šiuolaikiškumo jausmą, primindami apie miestą bei jo šurmulį, bet kartu jie išreiškia jaukią ramybę, kuri jaučiama einant per bendrauti skirtas bei privačias patalpas. Jos unikaliai apsupa ir kviečia apsigyventi. Visos patalpos, turinčios skirtingą aplinką, buvo kuriamos siekiant padidinti privatumą arba sužadinti bendravimą. Atsižvelgiant į paskirtį, gyvenamasis kambarys yra suskirstytas į valgomojo zoną, poilsio zoną, svetainę bei namų kino erdvę: aplinka atitinkamai kinta, einant iš vienos zonos į kitą; suteikiamas paprastumas priklausomai nuo plano bei akimirkos aplinkybių. Pagrindinė „svita“, kuri yra tikras prieglobstis, sukurta kaip atskira autonominė zona,

2011: 06

kurioje yra televizijos kambarys, darbo kambarys, drabužinė, miegamojo zona bei SPA – visa tai atspindi šios erdvės privatumą bei porelės gyvenimą. Iš kitos pusės, apartamentų planas leidžia išskirti atskiras erdves konkrečiai veiklai. Šiuos apartamentus charakterizuoja jų nesenstanti, švari bei elegantiška aplinka, kurioje yra išbandomas jos funkcionalumas, susijęs su kasdieniais scenarijais, realizuojamais gyvenant šiuose namuose. Tarptautinių dizainerių baldai kartu su studijos FORWARD dizainu išskirtinai sujungia formas ir medžiagas, kurios tampa interjero architektūros dalimi, savininkų charakterio atspindžiu, sutvirtintu vietinių menininkų darbais.

Apartamentai Berlyne Projekto autorius – Axelis Schaeferis, „BERLINRODEO interior concepts“

Apartamentai įkurti senos architektūros pastate. Kokia buvo užduotis ir su kokiais sunkumais susidūrėte? Apartamentai įrengti jaunai, su kūrybinėmis industrijomis susijusiai šeimai. Žmona dirba meno propaguotoja, o vyras yra buvęs didžėjus, turėjo nuosavą įrašų kompaniją. Dabar jis dirba leidybos kompanijos „Universal Music“ valdyboje, todėl ir šiuose apartamentuose turėjo būti akivaizdi meno ir muzikos tema. Be abejo, buvo sudėtinga integruoti modernų interjerą į senovinį statinį, nes šis pastatas buvo

2011: 06

pastatytas prieš gerą šimtmetį ir saugomas Berlyne galiojančių reglamentų. Visgi mes norėjome sukurti šiuolaikiškus, šviežius apartamentus, kuriuose būtų pakankamai vietos menui, muzikai ir mažai dukrytei. Jūs įdiegėte šiuolaikiškos gyvensenos interjerą į istorinę atmosferą. Ką turėjote galvoje prieš pradėdami šį projektą ir kokio galutinio rezultato tikėjosi savininkai? Ketinau tiesiog nenuimti tinko ir atrestauruoti grindis bei

Jungiklis

Dizainas – Yuko Shibatos Vieta – Setagaja, Tokijas, Japonija Plotas – 87,13 m2 Paskirtis – namai / biuras Kategorija – renovacija Realizacija – 2011 m. Fotografijos – Ryohei Hamdos

2011: 06

Grindys nebuvo pakeistos. Buvo tik pertapetuotos sienos. Viskas, ką atliko dizaineris, tai pagamino baldus bei dvejas duris. Baldai pagaminti iš medinių plokščių. Slankiojančių durų rėmas pagamintas iš plieno, į valgomojo zoną nukreipta pusė apkalta medžio fanera, o kita pusė, nukreipta į knygų lentyną, pagaminta iš dažyto gipso kartono plokštės. Koncepcija – namų biuro interjero dizaino projektas. Anksčiau šios patalpos buvo gyvenamosios paskirties. Savininko sumanymas – pakeisti patalpų planą taip, kad būtų visiškai atskirtos namų ir biuro zonos. Toks reikalavimas buvo praktiškai neįgyvendinamas, kadangi pradinė gelžbetoninės konstrukcijos struktūra buvo dėžės rėmo tipo, kurio beveik visos sienos buvo atraminės pastato konstrukcijos. Papildžius interjerą dviem knygų lentynomis, kurios abi turi didžiules duris, buvo sukurta erdvė, galinti keistis iš namų į biurą arba iš biuro į namus, o pirminis planas liko nepakeistas. Pirma knygų lentyna buvo įrengta posėdžių kambaryje. Stumdant didžiules duris, posėdžių salė gali būti padalijama į dvi dalis. O erdvė kitoje lentynos pusėje tampa

biblioteka. Slankiojančiose duryse taip pat yra niša, kuri yra kaip įėjimas į valgomojo zoną (posėdžių salę). Toks sprendimas suteikia galimybę vienu metu dalytis stalu tarp bibliotekos ir posėdžių salės. Kitas patobulinimas įvykdytas miegamajame. Niša knygų lentynoje suformuoja įėjimą, leidžiantį prieiti prie lentynos iš biuro, nekertant miegamojo. Kai durys yra atidarytos, jos sudaro pertvarą tarp miegamojo bei darbo kambario, o taip pat pakeičia erdvę, jungiančią darbo kambarį su biblioteka. Kai biuras yra atskirtas nuo namų, vis tiek turi būti kokios nors durys tarp šių dviejų taškų. Interjero autoriui durų atidarymas yra labai simboliškas – tartum jungiklis, perjungiantis režimus iš „darbo“ į „namus“. Būtent dėl to buvo svarbu erdvėje, kurią dalijasi biuras ir gyvenamoji erdvė, įrengti tam tikrą „jungiklį“, kuris transformuotų aplinką. Abiejose erdvėse „jungiklio“ funkcija buvo patikėta didelėms durims.

2011: 06

Eklektika londonietiškai Dizainas – „Shalini Misra Ltd.“ Vieta – Centrinis Londonas Fotografas – Tomas Sullamas

2011: 06

Šis objektas patraukė mūsų žurnalo dėmesį dėl savo sodrios stilių eklektikos, kuri pastaruosius 10–15 metų tapo arba nemokšiškumo ir neprofesionalumo širma, arba tikrai kūrybiško požiūrio į interjerą simboliu. Retai kam pavyksta nepaversti erdvių tiesiog prabangiais baldais apstatytu „baldų salonu“, kuriame jautiesi dar vienu „objektu“ (apsaugok, Viešpatie, – be žinomo prekių ženklo chalato). Manome, kad verta paanalizuoti detales, nes dauguma jų – autoriniai kūriniai. Kažkas šiame interjere kelia žavesį, o kažkas atvirai erzina. Atrodo, kiekvienam vis kita, bet kad jis nepalieka abejingų – faktas. Dedikuojame šį kūrinį eklektikos mėgėjams, kurių gausu ir tarp mūsų skaitytojų tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje.

Būstas Hamiltono terasoje Vienu metu čia buvo mylimo XIX a. pradžios anglų kompozitoriaus Geraldo Finzi, kurio atvaizdas kabo ant durų, namai. Šis senoviškas, 1850 metų statybos, didžiulis šeimai skirtas namas su nepakartojamu sodu St. John’s Wood rajone Londone buvo visiškai renovuotas. 45 m ilgio sodas yra dėmesio centras, į kurį orientuojamas visas dizainas su atviromis terasomis bei stikliniais langais, pro kuriuos atsiveria įspūdingi ir prašmatnūs peizažai. Išorės spalvos atsispindi viduje ant žaliuzių, slankiojančių pertvarų, pagalvėlių bei kitų interjero detalių. Taip palaikoma išorės patekimo į vidų idėja. Šio namo dizaino filosofija įkvėpta japonų „pridėjimo atimant“

principu. Stilinguose namuose buvo išplėstas tūris, sujungus tarpusavyje skirtingus aukštus ir taip paskatinus laisvą energijos tėkmę. Ramios baltos sienos balansuoja su gyvybinga meno kolekcija bei šiuolaikiniais baldais. Hamiltono studija rūsyje Rūsys, kuriame įrengtas biuras, vonios kambarys ir poilsio zona, pavadintas „prieglobsčiu“. Jame panaudotos įdomios tekstūros, spalvos ir medžiagos, suteikiančios erdvei dinamiškumo ir energingumo. Natūrali šviesa, patenkanti per aukštus langus ir stoglangius, sukuria patrauklią darbui aplinką biure, kuris taip pat gali virsti prieglobsčiu kasdieniams su-

sitikimams, atsipalaidavimui bei kūrybiniam polėkiui. Biuro baldų kilmė labai ekologiška – jie pagaminti panaudojus senus mokyklinius afrikietiško tikmedžio (iroko) stalviršius, skirtus siuvimo mašinoms; „Yamamack“ kilimas pagamintas iš senų turkiškų kilimų, vonios kambaryje pastatytas praustuvas iš Sienos marmuro, o visa tai sukuria santūrų įvaizdį. Dizaino stilius Kuriant šį interjerą, buvo siekiama stimuliuoti pojūčius, derinant lietimui jautrias tekstūras: raibuliuojančią medvilnę, šilko patalynės užvalkalus, dirbtinį kailį, kašmyrą, odą. Aksesuarai, meno dirbiniai bei

2011: 06

artefaktai kuria iliuziją – pateikia stebinantį spalvų pliūpsnį neutralioje paletėje. Šiame moderniame interjere prabanga ir svetingumas pinasi su klasikiniais elementais. Interjere apstu vienetinių, neįprastų ir nesenstančių detalių, kurios yra papildytos perdirbtais, antrą kartą panaudotais bei santūriais daiktais. Pojūčius dar labiau sužadina gundančios šviesos, kuriančios intymią aplinką, švelnus žvakių spindesys, nusakantis nuotaiką. Tūrių tarpusavio žaismas sukuria dramatiškumo pojūtį, o taip pat nurodo namų dėmesio centrus. Visur tvyro laisvė netrukdomai energijos tėkmei. Būdingos šiai vietai medžiagos suteikia istorinį ryšį su supančia aplinka.

: laikas veikti subalansuotai Tekstas – Andriaus Keiziko

Šiaurinis fasadas

Šį dešimtmetį pasaulyje sparčiai plinta ekologijos, energijos taupymo, darnos, holistinio požiūrio bei kitais subalansuotumo (t. y. magiškas anglų kalbos žodis sustainable) principais grindžiamos architektūros pastatai. Dauguma Jūsų yra apie tai girdėję, skaitę, o gal net įsigiję porą protingų knygų. Dažniausiai Lietuvoje šios žinios taip ir lieka popieriuje tarp kietų užsienietiškų paveiksliukų, nors šalis draskoma energetinės priklausomybės bei aukštų energijos resursų kainų... Vis dėlto šįkart pesimistinės temos linijos nenorėčiau vystyti. Juolab kad Lietuvoje nėra taip blogai, kaip manoma. Subalansuotos architektūros srityje irgi yra žymių postūmių. Vienas iš įrodymų – Berlyne baigiamosios tarptautinės „Longlife“ konferencijos (kuri yra to paties pavadinimo tarptautinio tyrimų projekto, vykdomo pagal „The Baltic Sea Region 2007–2013“ programą, dalis) metu pristatytas ir lietuviškas energiškai efektyvaus daugiabučio gyvenamojo namo bandomasis projektas. „Centro“ žurnalas propaguoja ekologiškus ir naujoviškus sprendimus dizaine ir architektūroje, todėl suteikia progą detaliau susipažinti su „Longlife“ projekto Lietuvoje pasiektais rezultatais. Turėdamas galimybę dalyvauti projekto rengimo procese, stengsiuosi pasidalyti ne „lyriniais“ pasakojimais, o skaičiais grįstais lietuviško energiškai efektyvaus daugiabučio gyvenamojo namo bandomojo projekto sprendimais.

2011: 06

Iki šiol buvo neaišku, kokį pastatą laikyti energiškai efektyviu, mat, laikui bėgant ir vystantis technologijoms, kinta ir jo pasiekiamas efektyvumo lygis. VGTU profesoriaus bei Lietuvos projekto partnerių koordinatoriaus Josifo Parasonio siūlymu, toks pastatas apibūdinamas ne tik kiekybine – energijos nuostolių į pastato šildomo ploto vienetą – išraiška, bet ir kokybine. Tai reiškia, kad tam tikra, dengianti minėtą poreikį, energijos dalis turi būti išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių. Ši apibrėžimo koncepcija numato, kad pastatų energijos nuostoliai turi ne tik mažėti, kol pasieks minimalų lygį, bet kokybiškos („žalios“) energijos dalis turi didėti, kol pasieks maksimumą. 2013-iesiems ruoštas bandomasis projektas numatė atsinaujinančios energijos daliai 30 nuošimčių lyginamojo svorio (neįskaitant skirto buities reikmėms) nuo bendrojo poreikio, o, laikantis bendros ES šalių pastatų energinio naudingumo vystymosi strategijos, „Longlife“ daugiabučiai 2020 metais kone visus energijos nuostolius, neįskaitant buityje naudojamų prietaisų suvartotos energijos, dengs iš atsinaujinančių šaltinių. Pastato bandomajam projektui įgyvendinti pasitelkti inovaciniai architektūriniai, konstrukciniai bei inžineriniai sprendimai. Architekto Gintaro Klimavičiaus paruošta kompozicinė koncepcija numato 5 aukštų tūrį, kurio bendrame gyvenamame 2350 m2 plote planuojami įrengti 38 vieno–keturių kambarių

Vakarinis fasadas

Energetika

butai. Taip pat koncepcija numato: lanksčią pastato poziciją sklype, kurią suteikia fasadų bei stogo plokštumos ir jų elementų išdėstymas; maksimalų saulės bei vėjo energijos išnaudojimą; saulės spindulių valdymą, priklausomai nuo metų laiko ir poreikio. O parengta karkasinė konstrukcinė sistema (konstruktorė Jelena Parasonienė) garantuoja vidaus plano laisvę. Būsimojo pastato energinio efektyvumo reikalavimams siekti pasitelkiamos inžinerinių sistemų priemonės. Tarp jų – geoterminio šildymo (vertikalūs uždaro kontūro gręžiniai) su cirkuliaciniu siurbliu, kurio energinio naudingumo koeficientas yra ne mažesnis nei 4.0, ir mechaninio vėdinimo su oro rekuperacija sistemos, saulės kolektoriai, kurie padeda gauti trečdalį energijos karštam vandeniui ruošti, bei keturios vėjo turbinos su vertikaliomis ašimis užtikrina dalį energijos poreikio. Pastato atitvarų termodinaminėms charakteristikoms tenkinant minimalius STR reikalavimus (išskyrus langus, kurių šilumos laidumo koeficientas – 0,80 W/m2K), minėtos priemonės leidžia metinį skaičiuojamą energijos poreikį sumažinti iki 31,44 kWh/m2 ir pasiekti atsinaujinančių energijos šaltinių lyginamąjį svorį, lygų 34,5 % (skaičiavo inž. Giedrius Murinas ir Tomas Rimša). Vienas svarbiausių klausimų, vystant analogiškus projektus, – ar jie atsiperka. Vykdant tiriamuosius darbus su projekto partneriais iš kitų šalių (Danijos, Lenkijos, Vokietijos bei Rusijos), prieita

išvada, kad reikia vertinti energinį bei taupų kitų išteklių naudojimą ne tik statant pastatą, kaip dažniausiai šiuo metu daroma, bet ir jį naudojant. Apskritai „Longlife“ koncepcijos siekiamybė yra apimti visą pastato gyvavimo ciklą ir jo energinį balansą, įskaitant žaliavų gavybą, transportavimą, statybos ir naudojimo stadijas, nugriovimą ir antrinį medžiagų perdirbimą, o išskirtinis projekto bruožas – visokeriopai didinti atsinaujinančių energijos šaltinių lyginamąjį svorį visuose minėtuose pastato gyvavimo etapuose. Dėl labai didelės projekto apimties „Longlife“ pastato kainai nustatyti buvo pasitelkti padidinti statybos skaičiuojamų kainų palyginamieji ekonominiai rodikliai, galintys lemti tam tikrą rezultatų paklaidą. Tačiau, orientuojantis į Vokietijos patirtį, apskaičiuotos statybos išlaidos dėl projekte numatytų naujovių buvo padidintos 20 %. Pagal šiuos duomenis Vokietijos partneriai apskaičiavo, kad 30 metų naudojant pagal lietuvišką projektą įgyvendinto namo priežiūros išlaidos viršija statybos išlaidas 2,35 karto, o 50 metų naudojant – beveik 4 kartus. Lyginant su analogu (2008 metais Lietuvoje pastatytu daugiabučiu), „Longlife“ namo naudojimo išlaidos yra mažesnės beveik 40 %, o tai patvirtina teisingą „Longlife“ koncepciją (išteklius būtina vertinti per visą namo gyvavimo laikotarpį). Belieka sulaukti, kai šis tarptautinės patirties projektas bus praktiškai įgyvendintas ir išbandytas Lietuvoje.

Interviu

Išskirtinis Lenkijos pramoninio dizaino instituto ( Instytut Wzornictwa Przemysłowego Sp. z o.o.) prezidentės Beatos Bochińskos interviu „Centro“ žurnalui

Dizainas yra verslo procesas Papasakokite prašau apie jūsų vadovaujamo Pramoninio dizaino instituto veiklos kryptis ir ryškiausius projektus. Pramoninio dizaino institutas (Instytut Wzornictwa Przemysłowego – PPI) yra komercinės teisės bendrovė, t. y. įmonė; mes nesame iš valstybės lėšų finansuojama institucija, ir tai lemia visus mūsų veiksmus ir mūsų požiūrį į plėtros strategiją. Mūsų savininkai yra Pramonės plėtros agentūra (85 % akcijų) ir Valstybės iždo ministerija (15 % akcijų), kitaip tariant, turime savininkus, kurie suinteresuoti mūsų vystimusi, atsižvelgiant į mūsų kompetencijas, galinčias prisidėti prie daugybės įmonių plėtros, tačiau tai darydami privalome laikytis komercinių sąlygų. Teikiame kompleksines konsultacijas naujo produkto rinkos plėtros ir dizaino klausimais. 40 žmonių komanda aptarnauja klientus, kurių ratą sudaro tiek biržos ir pasaulinio masto prekių ženklai, tiek vidutinės ir mažos Lenkijos įmonės. Vieni svarbiausių mūsų konsultacinių paslaugų vartotojų yra valstybės ir savivaldybių administracijos, kurioms atliekame ekspertizes, parengiame strategijas ir projektus. Drauge su seniausia Lenkijoje Varšuvos aukštąja ekonomikos mokykla (Szkoła Główna Handlowa – SGH) organizavome šioje srityje pirmas Vidurio Europoje tęstines studijas „Design Management“ ir 2012 metų kovo mėnesį pradedame antrą tęstinių studijų kryptį – paslaugų projektavimą valdymo sferoje (Service Design Management), nes būtent paslaugos generuoja 2/3 Lenkijos BVP.

2011: 06

Trečia veiklos sfera, šalia konsultacijų ir lavinimo, yra gerosios dizaino praktikos reklamavimas, platinant žinias apie verslo sprendimus įmonėse ir kartu ugdant būsimus vartotojus, pabrėžiant, į ką jie turėtų atkreipti dėmesį prieš išleisdami sunkiai uždirbtus pinigus. Kokią ir kur, jūsų manymu, pridėtinę vertę sukuria dizainas? Kodėl jūsų parodos ekspozicijos pavadinimas „Pridėtinė vertė. Pasaulinis dizainas iš Lenkijos“? Pridėtinė vertė priklauso nuo to, kokią strategiją taiko įmonė. Dizainas gali padidinti prekių ženklo vertę arba leisti geriau išnaudoti įmonės taikomas technologijas, gali išskirti produktą rinkoje arba geriau jį priderinti prie jos. Gerai pritaikytas ir panaudotas dizainas gali išplėsti rinką arba padidinti maržą, taigi pagerinti įmonės rezultatus; viskas priklauso nuo to, kokius tikslus užsibrėšite produkto dizainui ir kaip vertinsime pasiektus rezultatus. Svarbiausia žinoti, kam norime taikyti dizainą savo įmonėje – tada pajusime jo reikšmę. Konkurencinių rinkų šiuolaikinės įmonės gerai žino, kur ieškoti dizaino reikšmės, ir moka ją panaudoti. Kokiais tempais vystosi Lenkijos dizaino pramonė ir kaip tame procese dalyvauja Jūsų valstybė? Kaip ji turėtų dalyvauti? Lenkų dizaino sfera ir konsultacinėmis bei dizaino paslaugomis besinaudojančios įmonės vystosi itin greitai. Taip yra dėl to, kad dizainas buvo įtrauktas į Ūkio ministerijos strateginius

4 5

1. Darbo su kompiuteriu vieta. Projektas Studio 1:1, J. Szymańskis 2. Kėdė Chippensteel 0,5. Projektas O. Ziętos. 3. MODICO R45 antspaudas. Projektas: M. Golędzinowskos, B. Małczyńskio. 4. DEON E nešiojamasis fiskalinis spausdintuvas. Projektas: T. Rudkiewicziaus ir komandos. 5. X – lander vežimėlis. Dizainas Ergo Design.

dokumentus kaip labai svarbi šaka, reikalinga Lenkijos įmonių konkurencingumui didinti. Sekant šiuo pavyzdžiu, buvo įvykdyti ir kiti žingsniai: Švietimo ir mokslo ministerija įtraukė pramoninį dizainą į aukštųjų mokyklų programą kaip užsakomąją kryptį (strateginę ir finansuojamą ypatingomis sąlygomis). Nemaža Europos Sąjungos fondų lėšų dalis skiriama tūkstančiams įmonių ir projektuotojų kaip dalinė parama, finansuojami mokymai ar kiti (tiek bendros, tiek regioninės paramos) instrumentai.

tuo pačiu metu didinant stilistinį originalumą. Kitaip tariant, lietuvių dizainas gali išskirti produktą rinkoje. Mano manymu, Lietuvoje projektavimo laukia įdomi ateitis, kalbant apie pasaulyje vykstančius pokyčius, ir vis dažniau projektuotojams užsibrėžiant tikslą spręsti vartotojų problemas, o ne vien ieškoti savo idėjai estetinės formos. Daugialypės estetikos suderinimas su padidintu funkcionalumu – iššūkis ne tik Lietuvos projektuotojams.

Viešojoje Jungtinių Tautų Organizacijos ataskaitoje apie kūrybinę pramonę (Creative Economy) Lenkija atsidūrė tarp IŠSIVYSČIUSIŲJŲ šalių ir užėmė 8 vietą, pralenkdama Japoniją ir Olandiją! Šis rodiklis buvo matuojamas remiantis suprojektuotų produktų eksportu. Tai puikus rezultatas, patvirtinantis tikslingą investavimą į dizainą, kuris akivaizdžiai didina lenkiškų produktų vertę pasaulio rinkose.

Žinome, kad organizuojate nacionalinį dizaino konkursą. Papasakokite apie tai.

Lietuvoje diskutuojama, ar dizainas yra pramonės, ar kultūros šaka. Ką jūs manote apie tai? Atsižvelgiant į pateiktą informaciją, atsakymas paprastas: žinoma, kūrybinės pramonės sektoriuje dizainas yra verslo procesas. Jo vaisiai – masiškai pagaminti produktai – daro labai didelę įtaką vartotojų gyvenimo kokybei ir tiesioginę įtaką kiekvieno mūsų bei visos visuomenės kasdienio gyvenimo kultūrai. Ar teko susidurti su lietuvišku dizainu? Ką jūs apie jį manote, žvelgdama iš Europos dizaino konteksto? Turėjome galimybę pažinti ir lietuvių dizainą, kai pristatėme jūsų labai gabių projektuotojų parengtus produktus parodoje „100 Baltijos regiono dizaino ikonų“, kurią organizavome prieš 2 metus. Iš karto akį traukia tai, kaip įdomiai panaudotos medžiagos ir kaip ieškoma būdų sumažinti gamybos sąnaudas,

Konkursą „Gerasis pavyzdys“ organizuojame jau 18 metų. Pristatome rinką ir siūlome įvertinti produktus (taip pat tikriname autorių teises ir t. t.). Produktus vertiname pagal šias keturias kategorijas: Darbo sfera, Namų sfera, Viešoji sfera ir Paslaugų sfera. Galutinėje atrankoje leidžiama dalyvauti tik nedaugeliui; tik geriausi nugali ir įgyja teisę naudotis „Gerojo pavyzdžio“ emblema. Žiuri dirba objektyviai, ją sudaro įvairių šalių ir įvairių sričių specialistai: ergonomistai, ekonomistai, sociologai, projektuotojai, autorių teisių specialistai ar produktų įvedimo į rinką ekspertai. Dalyviams vertinti taikome kodifikuotus, matuotinus įvertinimo kriterijus. Konkurso tikslas – išreklamuoti gerai suprojektuotus produktus ir parodyti gero projektuotojo ir įmonės bendradarbiavimo pavyzdį. Nugalėtojams skiriame du specialius prizus: „Metų pavyzdys“ – ūkio ministro įteikiamas apdovanojimas; „Metų dizainerio“ titulas – Pramoninio dizaino instituto pirmininkės įteikiamas apdovanojimas. Sprendžiant iš to, kiek kartų buvo peržiūrėtas Lenkijos spaudos agentūros į „YouTube“ įdėtas filmas, šis konkursas sužadina labai daug klientų emocijų ir yra rimta rekomendacija, padedanti žmonėms išsirinkti produktą. Ačiū už pokalbį.

7 6

8 9

10 6. Leopard 6-litre Roadster. Projektas Z. Szwaj, kėbulas – M. Szwaj. 7. Mokslo centro „Kopernikas Varšuvoje“ vizualinės komunikacijos sistema. Projektas Mamastudio. 8. ELF iš EMU tipo susisiekimo priemonių. Projektas B. Piotrowskio ir kolektyvo. 9. Jaguar S-Type. Projektas T. Jeleco. 10. Lėktuvas EM-11C Orka. Projektas E. Margańskio ir kolektyvo.

Pagrindiniai Pramoninio dizaino instituto įvykdyti projektai: pagrindinis projektas „Suprojektuokite savo pelną“, skirtas 550 įmonių ir 100 projektuotojų, finansuojamas iš ES lėšų pagal operacinę programą „Inovacinė ekonomika“, kurios tikslas kurti aplinką ir tvirtus projektuotojų ir įmonių bendradarbiavimo tinklus (projektas apima, pvz., metodologijos kūrimą, vadovėlio išleidimą, žinių portalo sukūrimą, seminarų rengimą ir daug kitų); parama, skirta projektavimo inovacijoms, kaip 2008–2013 Lenkijos ekonomikos strateginiam prioritetui, nustatyti. Tęstinės studijos „Design Management“ drauge su Varšuvos aukštąja ekonomikos mokykla (tai pirmaujantis Lenkijos vadybos universitetas); visapusiški projektavimo Lenkijos įmonėse tyrimai (400 įmonių) Ūkio ministerijos užsakymu; ataskaita Lenkijos kultūros ministerijai dėl dizaino, kuris suvokiamas kaip svarbus šiuolaikinių kultūros pramonių elementas, sudarytas remiantis intelektine nuosavybe; bendradarbiavimas su Europos integracijos komiteto biuru, siekiant patvirtinti dizaino inovacijas kaip Lenkijos valdžios prioritetinį bendradarbiavimą Baltijos regione;

2011: 06

bendradarbiavimas su Gdynės savivaldybe, vykdant daugiametę tarptautinę programą („Gdynia Design Days“), reklamuojančią lenkų dizainą kaip kultūros pramonę; bendradarbiavimas su bendrove „Microsoft Polska“ ir Ūkio ministerija: konkurso „Imagine Cup“ organizavimas, panaudojant nepakartojamą lenkų programuotojų kūrybiškumo ir dizaino pridėtinės vertės kombinaciją (tarptautinių „Imagine Cup 2010“ nugalėtojų pakvietimas į Lenkiją); dalyvavimas ES lėšomis finansuojamame dizaino paslaugų įvertinimo kriterijų tyrime, siekiant parengti Europos Sąjungos standartus; kasmetinės PPI dizaino paslaugų pristatymo programos, vykdomos nuo 1994 m., konkurso „Gerasis pavyzdys“ išplėtimas (projektą globoja Ūkio ministerija); aktyvi narystė International Council of Societies of Industrial Design ir Design Management institute.

Kai įkvepia vandenynas „Aqua Creations“ iš Izraelio Tie, kurie bent kartą matė povandeninį jūros pasaulį pro akvalango stiklą, to tikrai niekada nepamirš. Nepakartojami vaizdai, nesuvokiamo gylio pojūtis, šalia besisukiojantys tviskančių žuvų ar medūzų pulkai, pūpsantys koralai, tyloje siūruojančios žolės. Būtent povandeninio pasaulio jėga bei trapumas įkvėpė dizainerę Ayalą Serfaty sukurti meno kūrinius, kurie ir praskynė jai kelią į tarptautinį pripažinimą. 1. Šviestuvai MORNING GLORY 2. Naujovė - GLADIS krėslai

2011: 06

Savo darbus – šviestuvus iš šilko gijų ir baldus iš spalvingos zomšos, aksomo ar velveto – dizainerė vadina keistomis užgaidomis ir nebūtais prasimanymais. Tai žaismingi, bet kartu ir prabangūs „padarai“, pagaminti itin kruopščiai ir labiau primenantys skulptūras. Ayala mokėsi savo tėvynėje Izraelyje, Jeruzalės Bezalel meno ir dizaino akademijoje, taip pat baigė Londono Middlesex koledžą. Dizainerė karjerą pradėjo 1990 m. nedidelėje reklamos agentūroje. Po kelerių metų Ayala gavo specialų užsakymą – sukurti crazy krėslą. Ji prisimena, kad buvo labai sunku sugalvoti kažką neįprasto. Atsakymą ji surado su vyru Albi išvykusi kūrybinių atostogų į Sinajų. Raudonosios jūros povandeninis pasaulis, kurį ji išvydo nardydama, padarė neišdildomą įspūdį. Ayala apėmė tikra kūrybinė karštinė, ir moteris ėmė kurti pirmuosius baldų ir šviestuvų modelius egzotine jūros tema. Po dvejų metų dizainerė prestižinėje Tel Avivo galerijoje pristatė savo pirmąją šviestuvų kolekciją „Aqua Creations“ („Vandens kūriniai“). Po nepaprastai sėkmingo kolekcijos pristatymo, tais pačiais 1994 metais, Ayala kartu su vyru įsteigė dizaino firmą „Aqua Creations“. Nepraėjus nė metams nuo pirmosios kolekcijos pristatymo, atėjo ir tarptautinis pripažinimas, o reikšmingiausiais „Aqua Creations“ metais reiktų vadinti 1997-uosius, kai jų sukurti šviestuvai ir baldai pasirodė tarptautinėje Milano baldų parodoje „Salon de Mobile“. Tais pačiais metais kompanija gavo lemtingą pasiūlymą – sukurti interjero koncepciją ir apdailą naujam 100 vietų restoranui „Red Sea Star“ („Raudonosios jūros žvaigždė“). Jis buvo projektuojamas populiariausiame Izraelio kurortiniame uostamiestyje, Elato įlankoje. Pirmam pasaulyje jūros maisto restoranui, įrengtam po vandeniu, ypač tiko akvanautikos tema. Ayala ir jos komanda pasistengė, kad ši vieta įamžintų „Aqua Creations“ vardą pasaulyje.

3. Dizainerė Ayala Serfaty ir fotografas Albi Serfaty 4. STAND BY šviestuvas 5. Pufas ANANA 5

Į „Red Sea Star“ restoraną veda grakštus 100 metrų ilgio metalinis tiltas. Virš vandens esančią restorano dalį projektavo architektas Sefi Kiryati, o povandeninė 7 metrų gylyje esanti dalis yra iš trijų korpusų suvirintas nerūdijančio plieno konteineris. Šį grėsmingą metalo kiautą reikėjo paversti patrauklia ir malonia vieta. Jūros dugnas ir vandens mėlis, matomi pro akrilinius iliuminatorius, buvo tikrai egzotiškas fonas, todėl kuriant vidaus apdailą reikėjo šį vizualinį ryšį išsaugoti. Jaukumo, Ayalos nuomone, galėjo suteikti šiltos spalvos, plastiškos formos bei minkštos detalės. Taigi buvo nuspręsta sienas išdažyti gelsva, rusva ir žalsva spalvomis, o interjerą papuošti lengvais baldais bei įspūdingais šviestuvais. Kerintiems baldams ir šviestuvams sukurti prireikė trejų metų. „Aqua Creations“ kūrinių kolekcijas užsako elitinių restoranų, viešbučių, parduotuvių valdytojai bei meno kolekcininkai, panorę papuošti savo privačius apartamentus prabangiais rankų darbo šviestuvais ar baldais. Štai šilkiniai „14-Palm“ kandeliabrai buvo užsakyti į viešbutį „Grand Bay Towers“ Majamyje, jo savininkas nusprendė kiekvieną

viešbučio patalpą dekoruoti kokio nors garsaus menininko darbais. Pietinė poilsio salė dedikuota Ayalai Serfaty. Panašiai ir rekonstruotame „Nikko“ viešbutyje San Franciske, kur stovi dvylika prabangių Ayalos sukurtų „Morning Glory“ toršerų. Šiuos beveik 3 metrų aukščio toršerus užsakė architektų firma „Delgado Design“, nes norėjo viešbučio atmosferai suteikti jaukumo ir ekstravagancijos. Gležnus vandens augalus primenantys šviestuvai pagaminti iš metalinio karkaso ir ištapyto indiško šilko, jie pastatyti prie viešbučio įėjimo, todėl vakarais jais pasigrožėti visuomet stabteli praeiviai. „Aqua Creations“ kurtas šviestuvas puošia ir „Okeanariumo“ vestibiulį Valensijoje. Kartais dizainerei tenka kurti įvairias savo darbų modelių variacijas, pvz., ilgąjį keletos metrų „Anana“ pufą ištaigingai batų parduotuvei Niujorke. Ayalos sukurtas dizainas – pavykęs eksperimentas, kuriam ji negaili energijos ir kantrybės. Dabar „Aqua Creations“ darbų galite pamatyti ir Vilniuje, šviestuvų salone „La Forma“, Basanavičiaus g. 19, taip pat čia galite pavartyti „Aqua Creations“ katalogus ir užsisakyti norimą šviestuvą savo aplinkai papuošti.

6. Naujovė – šviestuvai MOLECULES

Išskirtinio apdirbimo grindys išskirtiniam interjerui Vytautas Gurevičius kalbina „Volunta Parket“ atstovą Mantą Vaitekūną

Jūs pirmieji Lietuvoje pradėjote terminiu būdu apdoroti parketlentes, kurios po šio apdirbimo tampa išskirtinės. Kokios yra jų savybės? Natūralaus medžio grindys visada buvo ir bus madingos. Tačiau kuriant interjerą – originalų, išskirtinį ir neatsiliekantį nuo naujovių – natūralus medis, rodos, jau išsėmė visas estetinės įvairovės galimybes. Būtent dėl to pastaruoju metu taip sparčiai išpopuliarėjo įvairios egzotinių medžių rūšys, žavinčios neįprasta spalvų gama bei tekstūra. Šiuolaikinis Lietuvos vartotojas, kaip ir visoje Europoje, pasižymi ypatingu reiklumu medienos raštui, spalvai, atsparumui. Būtent dėl šių priežaščių pradėta naudoti moderni terminio apdirbimo įranga, leidžianti šviesioms europinės medienos rūšims suteikti tamsią tropinės medienos spalvą, nenaudojant cheminių medžiagų ir dažiklių. Mediena, specialioje termo kameroje veikiama aukštos temperatūros bei garų, visiškai pakeičia savo savybes. Tokiu būdu termiškai apdorotoje medienoje padidėja medienos tankis, atsparumas žalingam aplinkos poveikiui. Taip pat sumažėja lentos ar parketlentės išlinkimai, išmatavimai tampa stabilūs ir nesikeičia, mediena labiau absorbuoja garsą. Akivaizdžiausias pasikeitimas – nuo temperatūros patamsėjusi medžio spalva per visą jos storį. Vis populiarėjant ekologiškam gyvenimo būdui, vartotojai ir dizaineriai ieško be sintetinių priedų gaminamų medžiagų. Ar šios rūšies grindis galėtume vadinti ekologiškomis ir kuo jos skiriasi nuo įprastinių grindų? 2011: 06

Technologiškai mediena veikiama karščiu ir garais, nenaudojant jokių cheminių medžiagų, beicų. Pats apdorojimo įrenginys – kamera, padaryta iš nerūdijančio plieno, yra saugi ir ekologiška, nes joje yra įrengti filtrai tam, kad į išorę nepatektų kenksmingos medžiagos – išsiskiriančios rūgštys ar koroziniai junginiai. Šia technologija apdorota mediena neskatina „šiltnamio efekto“ ir nespinduliuoja jokių kenksmingų medžiagų, nes perdirbant degdama neišskiria chemikalų ar kitų kenksmingų medžiagų. Taikant šią technologiją, mediena išsaugo pagrindines savo gerąsias savybes – „kvėpuoja“, yra sveika žmogui ir aplinkai, bet kartu tampa ir labai atspari, be to, pasižymi išskirtine išvaizda. Jeigu akcentuojame natūralumą, ekologiją, reikėtų atkreipti dėmesį ir pabrėžti, kad visi trys parketlentės sluoksniai būtų gaminami tik iš natūralių pirminių žaliavų – medienos, užaugusios brandžiuose miškų masyvuose. Renkantis ekologiškas grindis reikėtų žiūrėti ne tik į lentos viršų, bet ir iš ko pagaminti apatiniai bei viduriniai sluoksniai. Daugelis pasiduoda estetiniam vaizdui, nekreipdami dėmesio į be galo svarbų aspektą – kiek buvo panaudota papildomų cheminių medžiagų, klijų, antrinės ir pigios medienos apatiniams sluoksniams, norint išgauti galutinį produktą. Juk šiuo produktu naudositės Jūs patys, galų gale ant jo gal net šliaužios Jūsų vaikai. Tai ypač aktualu, jeigu parketlentės bus klojamos ant šildomų grindų. Kokios yra šių grindų „naudojimo“ galimybės? Teko girdėti, kad tokios grindys tinka ir drėgnoms patalpoms.

Termiškai apdorojant, mediena veikiama aukštos (iki 230 °C) temperatūros, atsižvelgiant į medžio rūšį, per 24–48 valandas pakeičia savo savybes – medienoje esanti celiuliozė ir ligninas kristalizuojasi. Dėl šios priežasties medienos įgeriamumas vandeniui sumažėja 50 proc., tuo pačiu iki minimumo sumažėja jos galimybės plėstis ir trauktis, jai keičiasi aplinkos drėgmė. Padidėja medienos tankis, atsparumas žalingam aplinkos poveikiui, biologinis ilgaamžiškumas, medis tampa tvirtesnis, gerokai atsparesnis įvairiems grybeliams bei puviniams. Būtent dėl šių priežaščių su džaugsmu galima pabrėžti, jog taip apdirbtas grindis galima kloti net ir vonios, baseinų ar WC patalpose, kur tokiose vietose medis iš viso nerekomenduojamas. Dėl tokių parketlenčių atsiranda galimybė suteikti drėgnoms patalpoms ypatingo šiltumo, jaukumo jausmą. Ypač tai juntama basomis vaikštant ne ant plytelių, o liečiant natūralų medį. Man asmeniškai termiškai apdirbta mediena asocijavosi su beveik anglies juodumo spalva, bet jūsų salone mačiau daugiau atspalvių. Kokių spalvų turite asortimente ir kaip jas išgaunate? Kaip ir minėjau, spalva išgaunama veikiant aukštai temperatūrai. Mediena palaipsniui tamsėja, todėl visas procesas valdomas kompiuteriu, naudojant specialias programas. Visi atliekami veiksmai saugomi programos atmintyje, kad vėliau, norint atkurti gautą rezultatą, nekiltų keblumų. Kiekvienai rūšiai, skirtingai spalvai sukurti parenkama tinkama temperatūra, apdorojimo laikas bei kitos sąlygos. Degintas medis nebūtinai privalo būti juodas kaip anglis – pagal specialią programą apdorotos parketlentės gali būti daugybės atspalvių, kuriuos galima pritaikyti įvairiam interjerui. Svarbiausia tai, kad atspalvis yra vienodas visame dėvimojo sluoksnio skerspjūvyje. To negalima pasiekti beicuojant arba dažant lentas. Spalvos, kurias siūlome savo ekspozicijoje „Klasikos namuose“, yra trijų tamsumo pakopų – nuo tamsaus medaus iki beveik medžio anglies tamsumo. Kokį medienos paviršiaus apdirbimo būdą rekomenduojate savo klientams ir kodėl?

Tai bene dažniausias mūsų klientų klausimas: alyvuotos ar lakuotos grindys? Šiuo klausimu mano nuomonė yra individuali kiekvieno kliento, objekto, patalpos atveju. Priklausomai nuo to, koks žmonių gyvenimo būdas ir kokiose patalpose bus klojamos parketlentės, sprendimas individualus, nes tiek alyvuoti, tiek lakuoti paviršiai turi savų pliusų, savų minusų. Kiekvienu atveju reikia bendrauti su klientu individualiai, išsiaiškinti naudojimo, valymo, eksploatacijos, priežiūros įpročius ir reikalavimus. Pasitaiko labai skirtingų klientų reakcijų į skirtingą grindų priežiūrą. Su medinėmis grindimis ir ant jų reikia nusiteikti atitinkamai gyventi. Kaip ir kiekvienas daiktas, kurį prižiūri, medinės grindys „atsidėkoja“ prabangia, natūralia, nepakartojama išvaizda ir šiltu jaukumu po kojomis. Mes, grindų gamintojai, su interjero architektais iki šiol diskutuojame, kokį padengimo būdą pasirinti, nes kiekvienas vertiname pagal savo asmeninę patirtį. Niekas neabejoja, kad grindys yra viena pagrindinių interjero detalių ir investicijų. Jų taip lengvai nepakeisi, todėl šį pasirinkimo klausimą reikia labai aiškiai, diskutuojant ir pasitarus su specialistais, įvertinti ir tik po to priimti galutinį sprendimą. Paskutinis, praktinis klausimas: ar tai brangus produktas ir kuriame salone Lietuvoje didžiausias jūsų grindų asortimentas? Šiuo metu esame atidarę naują grindų saloną Vilniuje, Žirmūnų g. 70, „Klasikos Namų“ pastato 3 aukšte. Šiame salone visiškai atnaujinta plati ekspozicija, eksponuojamos naujos kolekcijos, parodomos įdomios interjero dekoravimo medžiu galimybės. Kainos labai įvairios ir priklauso ne tik nuo paties produkto – didžiausią kainos dalį sudaro pačių lentų matmenys, klasės, apdirbimo būdas. Klientas, remdamasis šiais niuansais, pats gali laviruoti jam patinkančio produkto kaina. Bet kokiu atveju, kaip ir visiems sakau, pirmiausia reikia atvykti į saloną, išsiaiškinti, kas klientui tinka labiausiai. Mes parodytume gyvai kiekvienos pozicijos pliusus ir minusus ir tik tada galėtume pateikti bendrą projekto vertės sąmatą. www.voluntaparketas.lt

Veltiniai batai – avalynė lietuviškai žiemai Tekstas Agnės Rutkauskaitės

„Įtikinote“, – tokiu žodžiu baigiau savo susitikimą su Dainiumi Zgrabskiu ir jo žmona Daiva Zgrabske, kurie Lietuvai pristatė išskirtinio dizaino veltinių batų ir aksesuarų kolekciją – gaminius „My Feltboots. Valenki de Luxe“. Šeimos verslą sukūrę sutuoktiniai patys dega savo idėja ir džiaugiasi, kad 2011–2012 metų lietuviškų veltinių kolekcijos gaminius jau įvertino stilingi, mėgstantys kokybę, išsilavinę miestiečiai. Keletą metų importuodami tradicinius veltinius iš užsienio, sutuoktiniai gerai žinojo šių batų savybes – šilumos efektą ir tai, kad veltiniai batai yra kvėpuojantys, tačiau pastebėjo, jog miesto žmogui šių savybių nebeužtenka. Atsirado estetikos, elegancijos, originalumo poreikis, kuris lėmė, jog buvo sukurta nauja lietuviškų veltinių kolekcija. Veltinių batų kolekciją dizainerė D. Zgrabskė kūrė pirmiausiai atsižvelgdama į savo ir savo šeimos poreikius, apsvarstydama, kokios avalynės norėtų, o kokios ne. Asmeniniai poreikiai ir buvo atspirties taškas, lėmęs šių batų praktiškumą ir dizainą. „Veltinis lengvai pasiduoda įvairioms kūrybinėms formoms, tačiau vienareikšmiškai siekiau, kad dizainas būtų ne tik stilingas, subtilus, tinkantis išsilavinusiam miesto žmogui, bet ir būtų išsaugotas paties veltinio autentiškumas“, – teigė dizainerė. Veltiniai („valenki“) – tradicinis, autentiškas rusų žieminis apavas. Išvertus iš rusų kalbos, „valenki“ reiškia „pagaminti vėlimo būdu“, ir tai yra ypatybė, kuri šią žieminę avalynę išskiria iš kitų. „Mano kolekcijos batuose dalis pėdos buvo sąmoningai aptraukta natūralia oda, primenančia guminį batą, į kurį anksčiau žmonės audavo veltinius. Ši detalė tapo ne tik akcentu, primenančiu veltinių autentiką, bet ir labai patogia detale, kai tenka vaikščioti druska nubarstytais keliais“, – entuziastingai pasakojo D. Zgrabskė. Kurdama šiuos batus, dizainerė siekė maksimalaus komforto jausmo, todėl apgalvojo kiekvieną detalę: nuo formos, lankstumo, apsiuvimo iki veltinių galimybės prisitaikyti prie blauzdos apimties... Vairuojančiam miestiečiui komforto suteikia

2011: 06

natūralia oda apsiūtas kulniukas, kurio tikslas – būti sausam, kai, vairuojant automobilį, ištirpsta prie batų prilipęs sniegas. Kolekcijoje „My Feltboots. Valenki de Luxe“ vyrauja trys spalvos: juoda, balta ir pilka. Tai universalios, natūralios, ramios spalvos, prie kurių nesunkiai galima derinti įvairių stilių drabužius. Kol kas Lietuvoje populiariausi pilki veltiniai. Balti, elegantiški, prabangūs veltiniai – itin žiemiški, skirti eiti per baltą sniegą... Rinkdama kolekcijos spalvinę gamą, dizainerė iš anksto domėjosi žiemos sezono mados tendencijomis, todėl veltiniai sukurti pagal šį sezoną madingas spalvas. D. Zgrabskė neretai išgirsta klausimą, ar tai laisvalaikiui skirti batai, tačiau šypsodamasi atsako, jog viskas priklauso nuo to, kuris juos avės, požiūrio. Veltiniai yra išskirtiniai, stilingi, todėl moterys juos gali avėti ir dėvėdamos lengvutę šilko suknelę, ir klasikinį storesnio audinio kostiumėlį. Vyrai taip pat nesunkiai šiuos batus suderina su įvairių stilių drabužiais: tiek prie laisvalaikio džinsų, tiek prie klasikinių, storesnio audinio paltų. Veltinius batus renkasi stilingi, originalūs žmonės, todėl paprastai jie patys žino, kas labiausiai jiems tinka, ką su kuo derinti. Sutuoktinių jau nebestebina, kai veltinius nori įsigyti visa šeima. Asortimente yra batukų ir patiems mažiausiems. Idėja sukurti veltinius batukus vaikams, Zgrabskiams kilo matant asmeninį keturmetės dukters, kuri visada linkusi kopijuoti mamą ir nori greičiau suaugti, pavyzdį... Vaikai lygiuojasi į suaugusiuosius, todėl, matydami šią tendenciją, Zgrabskiai pagamino unisex (vienodo berniukams ir mergaitėms) dizaino veltinius, kurie idealiai atitinka suaugusiųjų modelius, tik yra skirti mažesnei kojytei. Ir pabaigai – dizainerės D. Zgrabskės patarimas: jei ketinate įsigyti „My Feltboots. Valenki de Luxe“ veltinius, iš anksto susitaikykite, kad žmonės nebežiūrės į Jūsų akis, – jie žiūrės į Jūsų batus.

D. Bendiko kolekcijos pristatymas Maskvoje

Lietuviškos mados miške Tekstas Rugilės Ereminaitės Nuotraukos V. Morkevičiaus, V. Bali, M. Kvederio, Kostiumo dizaino katedros ir metodinio archyvo.

Lietuviška mada beveik subrendo. O ar suaugo vartotojai? Nepakenktų dar kartą susipažinti su istorija, nes tai vienas pagrindinių faktorių, leidžiančių suprasti, koks darinys yra toji dažnai nuvertinama Lietuvos mada. Kam ji priklauso ir kas čia svarbiausi? O gal nė vienas arba visi prisidėjo po trupinėlį?

Mada Lietuvoje neprasidėjo nuo apšviestų podiumų, tobulo kirpimo modelių, iš paskos sekančio elito ir stulbinamo kūrėjų populiarumo. Norisi prisikasti prie pat šaknų ir apžvelgti ilgą kelią iki šios dienos. Lietuviškos mados istoriją lipdė ne vienas mados profesionalas ar jau spėjęs išgarsėti kostiumo kūrėjas – savotiškai tai visos tautos įnašas. Geriausiai tai išmano Lietuvos dizainerių kalvėje, Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedroje, dirbantys profesionalai, į šalies ar užsienio rinką išleidę ne vieną kūrėją. „Profesionalaus ir pasaulyje labiau žinomo lietuviškos mados dizaino atsiradimas siejamas su Juozu Statkevičiumi“,

2011: 06

– neneigia daug šalies dizainerių pažinusi VDA Kostiumo dizaino katedros koordinatorė Ramunė Šuščevičiūtė. Tačiau lietuviškos mados dirvoje besisukanti moteris pripažįsta ir tai, kad didesnė mados kalvė yra, tarkime, populiarusis Gariūnų turgus ir tikrųjų mados talentų pasiekimai tautiečiams nėra svarbūs. Kita vertus, turime daugybę ne ką mažiau gabių talentų nei pats J. Statkevičius. Tad gal derėtų atkreipti dėmesį: kas jie tokie ir iš kur? Akademinėje bendruomenėje didėja dėmesys ir pagarba madai. Sunku būtų nepritarti, kad daugiausiai šalies talentų išugdė Kostiumo dizaino katedra. Jau penkiasdešimt metų

Vidminos Stasiulytės darbas

Mados infekcija

sėkmingai vykdydama tobulėjančią studijų programą, į rinką išleidžia daug, nors ne visada žinomų, tačiau gabių žmonių. Mados istorija šalyje prasidėjo nuo daugumai neatmenamų laikų, o gal net nuo tada, kai žmonės pradėjo rengtis... Šiuolaikinio kostiumo dizaino specialybė tuometiniame Vilniaus dailės institute pradėta dėstyti dar 1960–1961 m., įsteigus vakarinius modeliavimo kursus. Praėjus metams, tada Tekstilės katedros vedėjo vairą sukančio prof. Juozo Balčikonio iniciatyva į šią katedrą pradėti priiminėti būsimieji drabužių modeliuotojai. Pirmoji jų laida išties svarbi – tąkart Akademiją baigė ir būsimosios Vilniaus modelių namų dailininkės: Dalia Jurginienė, Natalija Borisevičienė, Jūratė Norvaišienė. Po kurio laiko modeliuotojai pradėti ugdyti Dizaino katedroje, na o 1991 m. sulaukta ir atskiros – Kostiumo dizaino katedros. Dabartinė Kostiumo dizaino katedros vedėja prof. dr. Jolanta Vazalinskienė lietuviškos mados pradžia įvardija kur kas ankstesnius metus, kai speciali mokymo įstaiga buvo tik svajonė. Pasak jos, dar iki XX a. pradžios didelę įtaką madai turėjo liaudies kostiumas, pasiturinčių miestelėnų kostiumai, kurių tendencingi modeliai atkeliaudavo iš svečių šalių. „Nubrėžti ribą būtų neteisinga“, – šiuolaikinės mados pradžia prof. dr. J. Vazalinskienė žymi laikmetį prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai iki industrializacijos dar trūko kelių žingsnių, o ge-

riausi modeliuotojai buvo patys siuvėjo amatą išmanantys meistrai. Dar XX a. pradžioje kūrybingieji siuvimo amato bei mados sampratos mokė kitus. Įsikūrė ir pirmosios privačios modeliavimo mokyklos. Dažnai buvo interpretuojami užsienio mados žurnalai, nors neretai modelius dizaineriai sukurdavo tiesiog iš galvos. Įdomu tai, kad dar iki Kostiumo dizaino katedros atidarymo spėjo įsikurti viena svarbiausių šalies tekstilės įmonių – gerai žinoma „Lelija“. Prof. dr. J. Vazalinskienės manymu, būtent pramoninis modeliavimas yra šalies mados lopšys. Po karo šalyje buvo gaminama itin daug produkcijos, bet palyginti mažai modelių. „Buvo siuvami labai prasti ir paprasti modeliai, trūko funkcionalumo, – pasakoja Kostiumo dizaino katedros vedėja, – tik kai buvo patenkintas pirmasis žmonių poreikis elementariai apsirengti, pradėta suvokti, kad siūlomi rūbai yra neestetiški ir nefunkcionalūs.“ Prof. dr. J. Vazalinskienė primena tuometinės istorijos pasekmes: šalies aristokratai, kurie suprato madą, buvo ištremti. Dėl mados ekspertų trūkumo ir minėto aprangos nefunkcionalumo didžiuosiuose šalies fabrikuose imtos steigti kūrybinės laboratorijos: pagaliau gabūs žmonės įdarbinti kurti išties gražią madą. Nors tuomet trūko kūrybinių jėgų, buvo įsteigti Vilniaus modelių namai (1954 m.).

Miglės Janušaitės darbas

Prof. dr. J. Vazalinskienė pasakoja, kad ir į Vilniaus mados namus naujausia informacija apie tuometines tendencijas ateidavusi iš Maskvos, į kurią jau plaukdavo madų žurnalai iš Vakarų. Nors šeštajame dešimtmetyje šalyje dar nebuvo profesionalios kostiumo dizainerių mokyklos, gabių ir žinių siekiančių kūrėjų netrūko. Niekada nebuvo aklai sekta užsienio kūrėjų pėdomis – dauguma drabužių modelių kurti būtent pagal mūsų šalies galimybes, nors ir skolinantis modelį, tačiau, pavyzdžiui, pritaikant mūsų šalyje populiariems audiniams. Aišku, bėgant laikui suprasta, kad be papildomo mokslo šalies modeliuotojai daug nepasieks ir kažko labai originalaus nesukurs. Atėjo metas VDA Kostiumo dizaino katedrai. Dabartinė katedros vedėja prisimena istoriją. „Įkurta kostiumo modeliavimo specialybė, kur tik kas antrus metus buvo paruošiami 3–4 absolventai. Ne tik šiandien, bet ir tada vyravo didelė konkurencija tarp tų, kurie norėjo mokytis drabužių modeliavimo. 7–8 dešimtmečiai buvo pereinamasis laikotarpis nuo modeliavimo iki kostiumo dizaino – tai žingsnis link šiuolaikinių daiktų ir mados kūrimo. Prieš tai dominavusiam tekstilininkų požiūriui trūko konstruktyvaus mąstymo“, – samprotauja prof. dr. J. Vazalinskienė. Kostiumo dizaino katedra ėmėsi vykdyti permainas lietuviškoje madoje: ruošiant jaunuosius kostiumo dizainerius buvo naudojamasi jau ne tik iš Maskvos atkeliaujančia naujausia informacija apie madą, bet studentai imti mokyti ir kitų esminių disciplinų, tokių kaip konstrukcija, modeliavimas, tapyba.

2011: 06

Naujoji mada šalyje jau formavosi remdamasi ne tik tautinėmis tradicijomis. Bėgant metams naujų vėjų į kostiumo dizaino studijas vis įpūsdavo ne tik inovatyvūs dėstytojai, bet ir patys studentai. „Šios dvi pusės neatsiejamos, visi auga ir įneša kažką naujo. Mus veikia aplinka, jauni talentingi žmonės ir jų noras sukurti geriau“, – auklėtinius giria prof. dr. J. Vazalinskienė. VDA nuolat bandoma taikytis prie laikmečio dvasios, aišku, prie to prisideda ne tik studentai, bet ir savo norus išreiškiantys darbdaviai, užsakovai. Visa tai kuria ir stiprina Lietuvos mados rinką. Jau nuo dešimtojo dešimtmečio šalies pramoniniame dizaine yra akcentuojamas kūrybiškumas, idėjų naujumas, novatoriškumas – visa tai, ko siekia jaunieji šalies kūrėjai. Akademinė bendruomenė bei studijų programos nuo to neatsilieka. Visgi lietuviškos mados populiarinimo negalima priskirti niekam, taip teigia ir kalbinta prof. dr. J. Vazalinskienė. Ji sako, kad dažnas dizaineris ar kiekviena Kostiumo dizaino katedros studentų laida įsivaizduoja, jog tikroji šalies mada prasidėjo būtent nuo jų. Tai natūralu, mat kiekvienas geriausiai išmano savo indėlį, o tendencijos taip pat dažnai keičiasi kaip ir jaunųjų dizainerių kartos. „Nė vienam nenorėčiau priskirti kertinės figūros, nuo kurios viskas apsisuko, vaidmens“, – kritiškai vertina prof. dr. J. Vazalinskienė. Apie asmeninį mados kūrėjų populiarumą – visai kita kalba. Pasak jos, būti mados dizaineriu neužtenka vien tik talento. Čia galioja daugybė taisyklių ir reikalingas ne vienas gebėjimas: tinkama psichologija, verslumas, gera kūrybos strategija, greitis, poreikių valdymas ar net ateities įžvalga. Užtat ir išgarsėja ne visi, o tik tie, kurie apdovanoti dauguma šių savybių. Tiesa, kai kuriems labiau pasiseka už šalies ribų. Katedros vedėja stebi Akademiją baigusius dizainerius ir daugelį metų po diplomo įteikimo. Daugumos kūrybos braižas visiškai nepasikeičia, tad drąsiai galima manyti, kad Lietuvos kūrėjai subręsta akademinėje aplinkoje, o tautiečių požiūris į madą įtakos daro nedaug. „Stebėjau daug metų ir supratau, kad kūrybos braižas yra užprogramuotas. Kai pažvelgi į tų pačių dizainerių kolekcijas prieš 20 metų ir dabar, kūrybos braižas, iš esmės, yra tas pats. Jau 2–3 kurse atsiskleidžia individualūs kūrėjų bruožai“, – tokios prof. dr. J. Vazalinskienės išvados. Skleisti savo kūrybines idėjas visuomenei jaunieji dizaineriai pradeda dar tebesimokydami amato. Lietuvaičiai tai daro dar ir puikiai. Štai pavyzdys: šių metų Rygos „Habitus Baltija“ konkurse trys lietuvaitės susišlavė visas tris prizines vietas (konkurse dalyvavo 13 Europos mados mokyklų). Ne ką prasčiau VDA auklėtiniams sekėsi ir tarptautiniame jaunųjų dizainerių konkurse „Russkij siluet“ – abu pavasarį akademiją baigę auklėtiniai sulaukė pripažinimo (nors ten dalyvavo 72 Europos aukštųjų mokyklų dizaineriai). Tačiau net nereikia žvelgti tiek toli, kad su savais kūrėjais susipažintume iš arti. Prieš 6 metus prasidėjęs projektas „Skrydis“ – ne ką mažiau svarbus lietuvišką rinką norintiems sužavėti kūrėjams. Šis absolventų madų šou sukviečia vietinius bakalaurus, magistrantus bei VDA Telšių fakulteto trikotažo ir rūbų dizaino studentus. „Aš manau, kad tai yra esminis dizaino mokyklos prisistatymas, kuris yra reikšmingas ir studentams, ir įvairių tekstilės įmonių atstovams ir puikiai įsipina į miesto kultūrinį gyvenimą“, – įsitikinusi prof. dr. J. Vazalinskienė. Nemažai „Skrydyje“ kolekcijas pristatinėjančių absolventų vėliau patenka į „Injekcijos“ konkursą, „Infekcijos“ mados dienas. Nors ir neryškiai, tačiau jaunieji mados kūrėjai Lietuvoje yra stebimi, natūralu, kad ir įvertinami. Ir anksčiau buvo ne kitaip. „Pirmoji katedros vedėja doc. Liana Karpavičienė itin skatino studentus dalyvauti pirmuose mados dizaino konkursuose užsienyje: „Zlota Nitka“ (Lenkija), „Habitus Baltija“ (Ryga, Latvija), Rusijoje ir kt.“, – Kostiumo dizaino katedros koordinatorė R. Šuščevičiūtė teigia, kad lietuviai kūrėjai už šalies ribų žinomi nuo seno.

Andros Petrusevičiūtės darbas

„Pastaraisiais metais Kostiumo dizaino katedroje daug dėmesio skiriama įvairiems visuomeniniams, socialiniams projektams: „Gyvybės mazgas“ – bendradarbiaujant su Lietuvos nacionalinės premijos laureate Veronika Povilioniene ir Onkologijos institutu kuriami galvos apdangalai moterims, sergančioms vėžiu (kuratorė prof. D. Brogienė); „Ir vaikai, ir paukščiai gali skristi“ – tradicinis „Šiltų širdžių klubo“ ir II kurso studentų renginys (kuratorė prof. dr. J. Vazalinskienė)“, – pasakojo R. Šuščevičiūtė. Skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas – kelerius metus vyko Švedijos dizaino mokyklos dėstytojo Sverkerio Bergstromo vadovaujamos kūrybinės dirbtuvės, kai III kurso bakalaurai kūrė uniformas konkrečioms įmonėms (kuratorė prof. J. Talaikytė). Sava mada džiaugiasi ne visi, kitaip tariant, nemokame džiaugtis tuo, ką turime. Gal tai išties dėl lietuviško mentaliteto? R. Šuščevičiūtė mano taip pat: „Mes vis dar kenčiame nuo provincialumo ir nepilnavertiškumo kompleksų. Drąsiai galiu kalbėti tik apie pastarųjų dešimties metų absolventus ir studentus – mačiau juos augant, tačiau, lygindama juos su užsienio kūrėjais, be jokio pasipūtimo sakau: mūsų jaunieji kūrėjai neretai yra net talentingesni, kūrybingesni už kolegas iš pasaulio. Tiesiog turime mažiau galimybių (technologinių, finansinių, reklamos) pristatyti savo talentus pasauliui.“ Geras R. Šuščevičiūtės pavyzdys: „Neseniai visa pasaulio spauda skelbė: „Vokiečių dizainerė sukūrė audinį iš pieno baltymo!“, tik lietuviška UAB „Omniteksas“ gamina analogišką audinį jau daugybę dešimtmečių. 2010 m. magistro studijų absolventė Andra Petrusevičiūtė, bendradarbiaudama su šia bendrove, sukūrė ir sėkmingai apgynė baigiamąjį praktinį darbą – ko-

lekciją „Trys“ iš audinio, kuris pagamintas iš to garsiojo pieno baltymo.“ Komercialėjimas taip pat nebeaplenkia mūsų šalies kūrėjų. O tai teigiamas bruožas. Nemažai kostiumo dizainerių užmezga ryšius su įmonėmis, beje, ne tik lietuviškomis, kuria masinės gamybos kolekcijas. Argi tai ne stiprėjančios lietuviškos mados rinkos ženklas? Akademijos specialistams skepticizmas, kad šalyje mada dar greitai neįgaus pagreičio, atrodo kiek juokingas. Juk daug mūsiškių dizainerių dirba drabužių įmonėse, pristato kolekcijas užsienio madų savaitėse. Ten jų kūryba perkama, jie mėgstami ir vertinami, nors dažnai Lietuvoje tai nėra žinoma. Mados situaciją šalyje prof. dr. J. Vazalinskienė apibūdino žodžiu „fantastiška“. Gal išties daugumai reikia tik daugiau žinių ir supratimo?.. Tad kostiumo dizaineriais skųstis negalime, o jais nesiskundžia ir itin palankiai įvertina užsienio mados mokyklos. Matyt, nereikėtų stebėtis ir šalies kūrėjų pasitikėjimu savimi. Šypseną sukelia prof. dr. J. Vazalinskienės palyginimas: „Labai retas kūrėjas ant podiumo išeina gerai apsirengęs, daugumai jų tai nėra svarbu.“ Didžiausiose pasaulio mados sostinėse drabužių kūrėjus nepasitempusius išvystame retai. Apskritai, lietuviškos mados braižas kiek skiriasi nuo Vakarų ar slavų kultūros. Lietuvai tikriausiai artimiausi skandinaviškos mados bruožai. Čia mažai blizgučių, mažiau spalvos, mada surišta su mūsų tradicijomis, savotišku estetikos pajutimu. Ne tik vartotojai, bet ir patys kūrėjai yra linkę vengti ryškių spalvų ar detalių, kontrastingų audinių derinių. „Jei lyginsime Lietuvos madą, slavų ir skandinavų, mūsų – arčiausiai trečio varianto: rami ir švari“, – įsitikinusi prof. dr. J. Vazalinskienė.

Nuotraukos Vitalijaus Otkinskio

Mados infekcijos tendencijos

Balta Užsienio pavasario–vasaros 2012 podiumai Jason Vu, Preen, Calvin Klein, Christopher Kane, Versace, Chloe, Chanel, Phillip Lim, Jil Sander, Hermes, Yves Saint Laurent

1. S. Straukaitė „ProtoTipai“ 2. L. Larionova „(Pro)forma“ 3. Eglė Žiemytė „D.EFECT. Balta varna“ 1

4. „Cunnington & Sanderson“ (Didžioji Britanija)

Mėlyna Užsienio pavasario–vasaros 2012 podiumai Rodarte, Stella McCartney, Bottega Veneta, Hermes, Issey Miyake, Yves Saint Laurent, Vivienne Westwood, Erdem, Viktor & Rolf, Miu Miu, Missoni

5. G. Januškevičiūtė „111111“ 6. L. Dailidėnienė „Visionairė“ 7. M. Čergelytė „Drapana Skudure“ 5

2011: 06

8. L. Gudanavičiūtė „Pižamos“

Permatomi audiniai Užsienio pavasario–vasaros 2012 podiumai Jason Vu, Alexander Wang, Calvin Klein, Marc Jacobs, Preen, Gucci, Dolce & Gabbana, Christian Dior, Lanvin, Phillip Lim, Proenza Schouler, Emilio Pucci, Missoni, Chloe 9. L. Dailidėnienė „Visionaire“ 10. L. Dailidėnienė „Visionaire“ 11. M. Čergelytė „Drapana Skudure“ 12. J. Januškevičiūtė „Sparnuotės“

Maxi Užsienio pavasario–vasaros 2012 podiumai

Calvin Klein, Christian Dior, Valentino, Yves Saint Laurent, Derek Lam, Etro, Blumarine, Missoni, Jean Paul Gaultier, Versace

13. I. Ševiakovaitė ir J. Rimkutė „Baltai“ 14. G. Januškevičiūtė „111111“ 15. L. Dailidėnienė „Visionaire“ 16. E. Žiemytė „D.EFECT. Balta varna“

Mados infekcijos tendencijos

Juoda Užsienio pavasario–vasaros 2012 podiumai Jason Vu, Calvin Klein, Balenciaga, Lanvin, Balmain, Proenza Schouler, Yves Saint Laurent, Dries Van Noten, Emilio Pucci

17. S. Straukaitė „ProtoTipai“ 18. Irakli Nasidze (Prancūzija) 19. „Cunnington & Sanderson“ (Didžioji Britanija) 17

20. „Barbara i Gongini“ (Danija)

Blizga Užsienio pavasario–vasaros 2012 podiumai Marc Jacobs, Christopher Kane, Gucci, Vivienne Westwood, Gianfranco Ferre, Balmain, Louis Vuitton, Chanel, Givenchy, Balenciaga, Dolce & Gabbana

21. Irakli Nasidze (Prancūzija) 22. L. Dailidėnienė „Visionaire“ 23. E. Žiemytė „D.EFECT. Balta varna“ 21

2011: 06

24. J. Januškevičiūtė „Sparnuotės“

V formos iškirptė Užsienio pavasario–vasaros 2012 podiumai Jason Vu, Calvin Klein, Gucci, Balmain, Christian Dior, Lanvin, Etro, Viktor & Rolf, Gianfranco Ferre, Miu Miu, Chloe, Versace 25. G. Januškevičiūtė „111111“ 26. S. Straukaitė „ProtoTipai“ 27. L. Larionova „(Pro)forma“ 28. „Cunnington & Sanderson“ (Didžioji Britanija) 25

Ryškūs batai Užsienio pavasario-–vasaros 2012 podiumai Burberry Prorsum, Mary Katrantzou, Hermes, Anna Sui, Prada, Blumarine, Missoni, Balenciaga

29. S. Straukaitė „ProtoTipai“ 30. L. Dailidėnienė „Visionaire“ 31. E. Žiemytė „D.EFECT. Balta varna“ 32. L. Gudanavičiūtė „Pižamos“

Mados puota 2011: 06

Tekstas Katios Merežnikovos Iliustracijos autorė Marija Tiurina

Yra Lietuvoje renginys, įtartinai primenantis Volando puotą, – į jį sulekia įvairūs svečiai: didžios asmenybės, raudonlūpės raganos ir garbėtroškos. Michailas Bulgakovas įsivaizdavo visas tas moteris nuogas, karalienę, leidžiančią bučiuoti savo kelį, o lietuviškoje realybėje viskas kitaip – svečiai puošiasi iš visų jėgų, kas jų kiek turi, o renginio karalienės darbuojasi kaip pelenės. Galbūt rudeninės „Mados infekcijos“ palyginimas su šėtono vakarėliu atrodo per riebus, bet panašumų tikrai yra. Skirtumų irgi nemažai. Verta pradėti nuo fakto, kad „Mados infekcijoje“ laikas skaičiuojamas mistiškai ir jaučiamas visai kitaip: kartais jis slenka ilgai ir skausmingai (ypač slankiojant su šampano taure iš vieno kampo į kitą pertraukos metu), tačiau labai dažnai pralekia per greitai. Toks jausmas, kad trunka savaitę (tai yra būdinga mados renginiams, kaip ir slogai), bet tai iliuzija – infekcija išgaruoja per dvi tamsias lapkričio dienas arba porą pavasario vakarų. Tai, kad „Mados infekcija“ nuo šių metų vyks du kartus per metus, kaip vyksta mados savaitės daugelyje pasaulio miestų, verčia džiaugtis ir šiek tiek nerimauti vienu metu – juk tai, kad mados savaitė įmanoma Lietuvoje, o kokybiškai kuriančių dizainerių yra pakankamas skaičius, kelia abejonių net ir patiems dizaineriams. Aišku, išeitis visada yra: renginys jau kurį laiką nepripažįsta sienų, ir jame dalyvauja svečiai iš užsienio, kurie tikrai sugeba stebinti. Pavyzdžiui, kiekvieno apsilankiusiojo „Infekcijoje“ atmintyje tikrai išliko latvių „Mareunrol‘s“ paukščiukai, prilaikantys drabužių kraštus, susukę lizdus trapiose šukuosenose, – visai kaip animaciniuose filmukuose apie miško fėjas. Be abejo, visi tie gyvi padarai – tik scenografijos dalis, ryški, bet neužgožianti drabužio dizaino, kirpimo ir kitų subtilybių, o tai yra retas ir vertas dėmesio atvejis. Retas todėl, kad per dvi „Mados infekcijos“ epidemijos dienas pristatymų, kuriuose puikiai sueitų kolekcijos kokybė, muzika ir visi kiti efektai, buvo tiek, kiek pirštų ant kairės rankos. Tarkime, Lilijos Larionovos kūriniai yra įsimintinų kolekcijų sąraše ne tik dėl įdomių formų, spalvų ir eksperimentų. Garso takelis, kuris turėjo būti fonu demonstruojamiems drabužiams, juos užgožė, ir net ryškios sruogos nepatraukė akies, nes ausų būgneliai buvo pernelyg įtraukti į garsų chaosą. Į „LT Identity“ kūrybinio tandemo kolekciją šiek tiek skaudu žiūrėti, nes ji per nuožmiai primena, kokiame klimate gyvename – vasaros šaltos, lietingos, be guminių batų – niekur. Kolekcijos pavadinimas – „Baltai“ – lyg ir pateisina pilkus, giliai mėlynus ir žalius atspalvius, šiuolaikines tradicinių ornamentų grafines interpretacijas. Apkaltinti dizainerių nepraktiškumu nei liežuvis, nei pirštai neapsiverčia. Taip pat dėl praktiškumo šiame straipsnyje nėra aprašomi visų kūrėjų darbai. Jie visi yra verti dėmesio, tik visa tai jau skaitėte, matėte interneto portalų nuotraukose ar savo akimis. Apskritai, praktiškumas, susilaikymas nuo rizikos ir noras patikti visiems (kas dažnai reiškia niekam, deja) yra dažnas dalykas mados pasaulyje.

Madai vis labiau tampant verslu, atsiranda universitetinių studijų programų, vadovėlių ir daugybė kitų mokymo priemonių, kaip, ką daryti dirbant mados sferoje. Vadybos specialistai sugeba išmokyti drabužių dizainerius labai absurdiškų dalykų, pavyzdžiui, kaip reikia rengtis pačiam kūrėjui. Todėl praktiški patarimai, kaip reikia organizuoti mados renginius, atrodo visai nekaltai ir logiškai. Be ko gi mados renginys nėra įsivaizduojamas ir kaip tai panaudoja bene svarbiausio lietuviško mados renginio organizatoriai? Visų pirma – tai podiumas. Taip, „Mados infekcija“ turi podiumą, nieko čia ypatingo, keisto ar šokiruojančio, tačiau norėtųsi, kad manekenės (kitas būtinas atributas) mokėtų juo vaikščioti ir su aukštakulniais, ir be jų. Aišku, viską galima paaiškinti tuo, kad geriausi modeliai dirba užsienyje, arba net prisiminti Augustės Abeliūnaitės ašaras ant podiumo Jil Sander kolekcijos pristatymo metu. Pasitaiko visokių dalykų, bet, stebint vos ropojančias manekenes, pasidaro jų gaila, o ir renginio aura šiek tiek sugadinama. Gal geriau vengti tokių situacijų? Kolekcija, kuri išvengė nemalonumų, susijusių su batais, ir paliko maloniausią įspūdį – Eglės Žiemytės „Balta varna“. Tai puikus pavyzdys, kaip harmoningai gali sugyventi praktiškas orientavimasis į pramonę, sveikas protas ir kūrybinis lengvumas. „D.effect“ yra svajonė, kurią galima nusipirkti, dėvėti, derinti, o ne tik stebėti, kaip ją demonstruoja ilgakojės be aukštakulnių arba su jais. Jei jau kalbame apie dizainerius, tai turbūt būtina pabrėžti dar kartą, raudonai, mėlynai ir juodai, kad būtent JIE yra svarbiausi renginio dalyviai. Ne žurnalistai ar fotografai, turintys savo numylėtinius, o dizaineriai. Jie visi yra verti dėmesio, todėl spaudos šaltumas kai kuriems yra neargumentuotas, o meilė kitiems atrodo akla. Užtai labai tvirtai ir argumentuotai skambėjo garso takelis, parinktas kolekcijos pristatymui, kuris pasakė labai daug ir apie Gabrielės Januškevičiūtės skonį, ir ją pačią. Jimas Morrisonas, dainuojantis, kad žmonės yra keisti, pritraukė dėmesį prie dar labiau patraukiančių akį suknelių – kelio ženklų ir taisyklių interpretacijų. Bet koks žaidimas turi savo taisykles. Mados renginio žaidimas ypatingas tuo, kad jo niekas nežaidžia po vieną, todėl vienalytė organizatorių komanda yra privalumas. Taip pat privalumu galima laikyti konkuruojančių renginių buvimą – tai visada padeda tobulėti ir augti. Ar Lietuvoje atsirastų varžovas „Mados infekcijai“? Tikėtina, jog ne. Ką tai galėtų reikšti? Savotišką monopolį? Ar mados temos neaktualumą? O gal tai, kad organizatoriams pavyko pasiekti tobulumą? Laikas, kuris taip mistiškai eina, kai mus infekuoja, parodys. Šiuo metu rodikliai yra tokie: 16 kolekcijų, iš jų 6 – nelietuviškos. Daug žiūrovų: mergaitės, norinčios tapti modeliais, riebiausia visuomenės grietinėlė, besidomintys mada žmonės, norintieji pasimėgauti gražiu gyvenimu bei šampanu ir dizainerių artimieji. Du šiltesni vėlyvo rudens vakarai, perspektyvos, laukimas ir tikėjimas, kad ir Lietuvoje mada yra.

Fotografas Konstantinas Samarinas Asistentė Edita Mockevičiūtė Stilistė Gabija Varnaitė Vizažistė Silvija Jucaitytė Plaukų stilistė Austina Žiogelytė Modeliai: Ieva A. ir Aistė J. („Modilinos“ modelių agentūra) Drabužiai „Zara“ ir „Lindex“

Interviu

Sandra Straukaitė: iš jaunimo norisi pasitaškymo

Tekstas Gabrielės Vaitkutės ir Katios Merežnikovos Nuotraukos Gintarės Bogucevičiūtės

Mūsų pašnekovė turi ne tik įdomią kūrybinę praeitį ir dabartį, organizuoja mados nūdieną – „Mados infekciją“, – ji prognozuoja Lietuvos mados ateitį rengdama „Mados injekciją“. Apie jaunų dizainerių perspektyvas, mados rytojų ir pokyčius kalbėjome su Sandra Straukaite.

2011: 06

Ieva Daugirdaitė „Archetipas“

KUO SKIRIASI TAS LAIKOTARPIS, KAI JŪS PRADĖJOTE SAVO KARJERĄ, NUO TO, KĄ DABAR TURI NAUJOKAI? Kai mes pradėjome, jokių renginių nebuvo. Mes galvojome, kad būtinai reikia podiumo, ant jo pasirodyti ir savo drabužius pristatyti būtent taip. Festivalių svetur, aišku, buvo. Pirmas renginys, į kurį aš nuvažiavau dar pirmame kurse Dailės akademijoje, vyko Estijoje. Po to mane pakvietė į Rygą, į avangardinės mados festivalį. Lietuvoje nieko tokio nebuvo. Tik po to atsirado kažkokia madų savaitė, bet visur buvo konkursai, o mes norėjome patys rodyti ir daryti taip, kaip mums atrodo; kad niekas nediktuotų, kaip ir kas turi būti. Pirmuose renginiuose, kuriuos pradėjo rengti „Litexpo“ rūmuose, būdavo tokios surenkamos konstrukcijos, podiumai laiptuoti, nebuvo tokio ilgo takelio kaip Vakaruose. Nors, aišku, mes tais laikais nelabai ką ir matėme. Vėliau Dailės akademijoje patys pasistatėme takelį, patys darydavome madas ir ten rodydavome. O manekenėmis būdavo įdomesnės tapytojos ar grafikės iš tos pačios Akademijos. KAIP PASIKEITĖ LIETUVIŲ SUVOKIMAS APIE MADĄ IR STILIŲ PER TĄ LAIKĄ? Viskas labai kardinaliai skiriasi. Suvokimas apie išvaizdą pasikeitė. Anksčiau geriausia, ką galėdavome, tai pasidaryti savo rankomis: megztinį nusimegzti ar dar ką nors. Kadangi siūdavau, man buvo lengviau, bet žmonės išvis neturėjo suvokimo, nebuvo madingų parduotuvių, interneto. Buvo „Bangos“ žurnalas. Atsirado verslininkų, ir jie iš kažkur gavo bordinius kostiumus su auksinėmis sagomis. Paskui buvo tokia šalta žalia spalva – kaip policininkų uniformos. Truputį per trumpos kelnės, baltos kojinės, batai. Visi tie labai mandri verslininkai galvojo, kad tai labai madinga ir stilinga. Mes jau tada juokdavomės, bet tiesiog niekas nieko nebuvo matęs ir nežinojo, kaip turi atrodyti. Viskas su laiku užaugo ir atėjo. Dabar kaip tik visi viską labai žino ir moka. Kai atvažiuodavo užsieniečiai, mes spoksodavome, kaip jie apsirengę. Žiūrėdavome net kaip elgiasi, stebėdavome jų laisvumą. Netgi dabar aš pastebiu, kai, pavyzdžiui, skrendi iš Londono ar kokio kito oro uosto, iškart matai, kur yra lietuviai. Atpažįstu tiesiog iš įsitempusios laikysenos, iš kažkokių drabužių, vėlgi nelabai stilingų. Nėra to laisvumo, atsipalaidavimo, rūpestis veide visą laiką. KAS JUMS PAČIAI YRA „MADOS INJEKCIJA“? Man tai yra jaunas kraujas, nauji veidai, naujos idėjos. Laukiu tos drąsos, nes net ir pačioje „Mados infekcijoje“ būna, kad žiūri ir atrodo, jog kažkokio vieno dizainerio rankomis viskas sukirpta. Nėra polėkio, bijoma eksperimentuoti su kirpimais, viskas labai atsargu. Bet čia vėlgi ekonomika. Žmonės negali sau leisti pasitaškyti. Todėl pasitaškymo norisi iš jaunimo. Norisi, kad jie parodytų polėkį ir drąsą. Aš manau, kad jaunas žmogus verda, kunkuliuoja ir nori kažką įrodyti ar pasakyti apie save. O vyresniems jau prasideda: o iš ko aš gyvensiu, ką aš valgysiu?

Mes turime „Mados infekcijos“ pagrindą ir pagal tą savo supratimą darom „Injekciją“. Ji vis dėlto yra laiptelis į „Mados infekciją“. Bet aš suprantu, apie ką jie kalba. Kita tema, kad „Mados infekcijos“ žiuri jau bijo praleisti silpnesnius dizainerius... Pamatėm, kad mums patiems gėda, jeigu atrenkame nepakankamai stiprius dizainerius. Ir tada aš suvokiau, kad per mažai Lietuvoje per metus išleidžiama gerų dizainerių, kad būtų galima iš jų daryti labai stiprią atranką. Tada nuspredžiau, jog reikia renginį daryti tarptautinį tam, kad būtų didesnė konkurencija tarp jaunų žmonių, kad jie jaustų įtampą. Man atrodo, tai neleidžia nusileisti. Aišku, labai keista, atrodo, ko čia važiuoti tiems užsienio dizaineriams. Atvažiuoja tam, kad į „Mados infekciją“ patektų? Tiesiog Vakaruose yra sunku prasimušti, todėl jie ieško bet kokių galimybių. Visą laiką už tavęs dar dešimt eilėje stovi. Turi visomis išgalėmis kovoti už save. Keista, kad atvažiuoja, nes pilna užsienyje festivalių ir konkursų, kur gali dalyvauti ir dar gauti pinigų. Pagrindinis „Injekcijos“ kriterijus – pamačius penkis modelius, turi norėtis pamatyti dvidešimt. Svarbu, kad užkabintų ir mes matytume perspektyvą, augimą. Nes būna, kad pamatome tuos penkis modelius ir mums jau užtenka.

2011: 06

KAIP MANOTE, AR LIETUVOS DIZAINERIAMS GERIAU ORIENTUOTIS Į PRAMONINĮ DIZAINĄ, AR Į AUKŠTĄJĄ MADĄ? Į aukštąją tikrai nerekomenduočiau. Manau, kad jaunimas suras savo nišą: galėtų kurti net ir tas pačias maikes, dizaineriškus mažus daikčiukus. Nebūtina turėti savo džinsų linijos. Aš manau, kad galima kurti smulkių daiktų dizainą, jei jauti, kad gali rasti paklausą. Žmonės čia nelinkę pirkti didelių kūrinių ir didelių dalykų, bet jie mėgsta smulkmenas. O ar dizaineriai galės eiti dirbti į gamyklas? Galbūt. Kadangi mes esame tarp Rytų ir Vakarų, tarp Rusijos ir Vakarų rinkos, čia visada gali atsirasti gera stotelė pagaminti greitai ir Vakarų kultūros drabužių dizainą transportuoti į Rytus. Manau, kad tai perspektyvu, nes rinka ten didesnė. Vakaruose ji yra užgrūsta, pilna ir neįsileis taip lengvai. O iš Lietuvos lengviau išlįsti su kažkokiu vienu unikaliu dalyku. Pavyzdžiui, maikės su kilimėliu („Future Sentiments“ kūrinys). Jas pradėjo pardavinėti Vakaruose, labai gerai sekasi. Tokių dalykų ir reikia, o ne važiuoti į Paryžių ir bandyti ten savo dirbtuves atidaryti. Vargu ar pavyks. KAS YRA MALONIAUSIA IR SUNKIAUSIA, ORGANIZUOJANT TOKIUS DALYKUS KAIP „MADOS INJEKCIJA“? Maloniausia padaryti kažką, ko niekas nesitiki, pavyzdžiui, atrasti erdvę, kur būtų įdomu pačiam ir gal pats norė-

Robertas Kalinkinas „Pass this on“

Laivi Suurvali „12“

Siah Howard „Baroque himba“

Vitalija Malyško „Invisible sin“

BENDRAUJANT SU JAUNAIS DIZAINERIAIS TENKA IŠGIRSTI, JOG JIEMS SKIRTŲ RENGINIŲ NĖRA MAŽAI, BET DAUGUMA JŲ YRA STUDENTIŠKO LYGIO. KAIP JUMS PAVYKSTA TO IŠVENGTI?

KAIP PASIKEITĖ JŪSŲ ĮSIVAIZDAVIMAS PER VISĄ ORGANIZAVIMO LAIKOTARPĮ KAIP TURI ATRODYTI „MADOS INFEKCIJA“ IR „MADOS INJEKCIJA“?

Rūta Skalauskaitė „Gimti Kodai“

Aš kartais nuvažiuoju kitur ir tiesiog lyginu. Matau, kad

Niekada nemaniau, kad tai yra kažkoks užbaigtas dalykas. Eini ir keitiesi pats nuo to, ką darai, ir išgyveni dėl savo pamatymų ir kelionių. Galbūt tai, ką aš darydavau anksčiau, buvo daugiau teatrališka. Dabar aš realizuojuosi teatre, kuriu ten kostiumus, ir man gal jau nebereikia to teatrališkumo kolekcijose. Mada – dalykas, kuris vietoje nestovi ir niekada nebūna vienodas. Kuo didesnis pasaulis ir kuo daugiau sužinai, tuo laisvesnis esi rinkdamasis. Daryti gali begalę dalykų, tik reikia nebijoti. Kokia gi yra mados ateitis? Kaip vyksta „Mados injekcija“? Kodėl šis renginys kasmet pritraukia naujų veidų? Apie tai kalbėjome su konkurso finalistėmis: duetu „Tribe“ (Lietuva) ir Marija Fiodorova (Rusija).

Hans Hendrik Vallimäe „H1N1“

Visada ko nors trūksta. Kartais norisi, kad pakritikuotų, jeigu kažkas ne taip. Yra net tokia manekenė, kuri užkulisiuose sako, jog trūksta nervo ir nebeįdomu. O ji beveik kiekvienoje kolekcijoje būna, vos spėja drabužius keisti, bet nori dar daugiau tos įtampos. Vakariečiai nesupranta ir klausia: „O jūs suspėsite čia viską padaryti?“

KAIP PASIKEITĖ JŪSŲ PAČIOS KŪRYBA PER TĄ LAIKĄ?

Daiva Valickaitė „Maištas“

KO VIS DAR TRŪKSTA „MADOS INFEKCIJAI“ IR „MADOS INJEKCIJAI“?

niekas nedaro vieno visų dizainerių renginio. Kitur žmonės ateina tik į vieno dizainerio kolekcijos pristatymą. Ateina pusvalandžiui, pasižiūri šou, tada iškart visi lauk, ir jau kitas dizaineris. Visai kita sistema net ir Rygoje. Tokia yra pasaulinė praktika. Taip, matyt, yra patogiau ir organizatoriams, geriau kiekvienam dizaineriui. Pas mus sistema visai kitokia, tiesiog tokia susiformavo. Ar tai gerai, ar blogai, aš nežinau. Aišku, verkia žmonės. Sako, kad jiems nusibosta, per ilgas renginys. O kaip padaryt be ilgų pertraukų? Tada vienas grimas bus. Darom vienu grimu kitą kartą ir pažiūrėsim, kas bus. Vėl visi sakys, kad neįdomu. Dizaineriai irgi nori, kad būtų tik jiems padaryta. Jie vis tiek į savo šou žiūri kaip į unikalų dalyką – nori savo įvaizdžio, geriausių manekenių.

Hans Hendrik Vallimäe „H1N1“

tum ten pasirodymą daryti, nustebinti ir save, ir publiką. Tik surasti tas erdves ir jas pritaikyti yra labai sunku. Padaryti jaukią ir kad būtų gyvenama. Erdvė graži, bet tu jos negali palikti tokios, kokia yra. Reikia įrengti šviesas, muziką, garsą. Tai ir yra sunkiausia. Ir dar labai sunku nuspręsti, kas turi nugalėti, nes labai graužia sąžinė, norisi praleisti daugiau dizainerių. Bet vis dėlto ta kartelė turi būti išlaikyta. Būna, kad išeina ant podiumo, o mes neatpažįstame – kartais tokius spektaklius žmonės suraito. Tenka dažnai ir nusivilti. Labai norisi, kad nustebintų, kad padarytų kažką dar geriau ir ko tu net nesitikėjai. Mes žiūrime į jau padarytą daiktą, nes eskizai dažnai būna labai gražūs, ir užsidegi tuo, kad jau labai gerai, o nupiešti daug kas moka, bet nemoka to įgyvendinti. O būna šiaip sau eskizai, bet puikūs darbai.

„Tribe“

(Marina Žuravliova ir Donata Maldonytė)

„Mados injekcijos“ laimėtojos

Nuotraukos Gretos Gedminaitės, eskizai Marinos Žuravliovos ir Donatos Maldonytės

„Tribe“ – kūrybinis duetas, po kurio pavadinimu slepiasi Marina Žuravliova ir Donata Maldonytė. Autorės teigia, jog jų kuriamas prekių ženklas yra lyg gentis su savo kultūra, stiliumi, įpročiais ir papročiais. „Tribe“ svarbiausia – dizainas, o pagrindinis autorių siekis – sukurti stilingą, įdomų ir funkcionalų drabužį jaunimui. Baigusios aprangos dizaino specialybę Vilniaus kolegijoje ir atskirai sukūrusios po dvi kolekcijas, Marina ir Donata drauge dirba nuo rugsėjo. Nors kartu kurti geriau / lengviau / sėkmingiau, abi turi kiek skirtingus kūrybos braižus, kuriuos, pasak kūrėjų, nėra sunku atpažinti. Marina teigia, jog Donata turi labai stiprų subtilumo bei spalvų ir siluetų parinkimo jausmą, o ji pati labiau linkusi kurti avangardą, viską teatralizuoti, suaštrinti, rinktis sintetines spalvas ir faktūras. Tačiau bendradarbiaujant drauge gimsta visiškai naujas braižas, netikėti dalykai ir tai, ko, kaip pačios teigia,

2011: 06

būdamos po vieną galbūt neišdrįstų padaryti. Pagrindiniais bendros kūrybos bruožais „Tribe“ dizainerės įvardija audinių dekoravimo būdų ieškojimus, natūralių audinių puoselėjimą, rankų darbo mezginius bei netikėtus spalvų ir audinių junginius. Taip pat jaunoms kūrėjoms svarbus visas kolekcijos įvaizdis: „Kuriant kolekciją, paraleliai su drabužių modeliais mintyse gimsta įvaizdžio detalės, kolekcijos nuotaika, atmosfera. Pristatydamos kolekciją, bandome įpūsti šiek tiek teatro – įdomiai pateikti, pasitelkiant makiažą, muziką, modelius ir jų tipažus. O po pristatymo pakabinus drabužius ant pakabų norisi, kad jie būtų dėvimi.“ Donata ir Marina svajoja, kad „Tribe“ suklestėtų, o jų slapčiausia ambicija – kurti kostiumus teatrui. Dizainerės teigia, jog Lietuvoje trūksta ne mados renginių, o profesionalumo juose, ir kad kūrėjų siekiamybė gali būti nebent pasirodymas „Mados infekcijoje“.

Marija Fiodorova

(Rusija)

„Mados injekcijos“ finalo dalyvė Nuotraukos Tatjanos Azarovos, eskizai Marijos Fiodorovos

KIEK LAIKO JAU KURIATE DRABUŽIUS? KAS LĖMĖ TOKĮ PASIRINKIMĄ? Nuo 2005 m. Tais metais aš įstojau į kostiumo dizaino specialybę. Ją pasirinkau dėl mamos. Kiek save prisimenu, visi aplinkiniai žiūrėdavo į mane kaip į vitrinų manekenę, prašydavo atsisukti, pasisukioti, pasirodyti... Man tai labai patiko. Dešimtajame dešimtmetyje visur buvo deficitas, jau nekalbu apie gražius drabužius, todėl mama siuvo mums su broliu fantastiškus dalykus. Žiūriu į vaikystės nuotraukas ir galvoju, kad ir dabar neatsisakyčiau tokios striukės ar suknelės. Tai buvo ne tik gražūs, bet ir kokybiški drabužiai, o tai aš supratau daug vėliau. Noras būti kaip mama ir privertė mane įstoti į drabužių dizainą. KĄ NORITE PASAKYTI SAVO KŪRYBA? AR JUMS PATINA, KAI JŪSŲ KOLEKCIJA INTERPRETUOJA, ANALIZUOJA IR ATRANDA TAI, KO NET NETURĖJOTE OMENY? Be abejo, man patinka, kai apie mano kūrybą kalba, dar geriau, kai analizuoja. Jei žmonės atranda joje tai, apie ką aš negalvojau, džiaugiuosi, nes tai padaro mano darbus įvairiapusiškesnius. Todėl klausimas „Ką aš noriu pasakyti savo kūryba?“ atrodo nelabai sąžiningas. Kam atimti iš žmonių galimybę fantazuoti? Geriau pasakyti

mažiau ir palikti erdvės tam, kad kiekvienas užpildytų ją savarankiškai ir prijaukintų dizainą. KO SIEKIATE ŠIOJE SFEROJE? Aš noriu tapti profesionale. O tam reikalinga nežemiška patirtis. Tik beveik monotoniškas darbas ir užsispyrimas gali iš diplomuoto specialisto padaryti tikrą profesionalą. KOKIUOSE RENGINIUOSE TEKO DALYVAUTI? KOKS YRA RYŠKIAUSIAS PRISIMINIMAS? Jaunųjų dizainerių konkursas „Admiralteiskaja Igla“, Sankt Peterburgo dizaino bienalė, Nevos defilė, „Mados injekcija“... Kiekvienas renginys palieka gilius įspūdžius. Labai teigiamus arba labai neigiamus. Viskas priklauso nuo organizavimo. Nemalonu apie tai kalbėti, bet Rusijoje renginių organizavimas labai silpnas. KODĖL LIETUVA? KODĖL „INJEKCIJA“? Puikūs įspūdžiai, puikus organizavimas ir puikūs žmonės. KUO SKIRIASI VILNIEČIŲ APRANGOS STILIUS NUO JŪSŲ MIESTO ŽMONIŲ? Vilniuje aš buvau vieną kartą. Tačiau to užteko, kad pastebėčiau, jog vilniečiai – europietiškesni, labiau atsipalaidavę, drąsesni. Ypač džiugina daugybė įdomių aksesuarų. Vilniaus gatvėse daugiau ryškių žmonių nei Sankt Peterburge.