"Centras" Nr. 2, 2012

UAB Irlanda ÄŻgaliotas Ceramiche Ricchetti Roberto Cavalli Home Luxury Tiles atstovas. www.irlanda.lt UAB Irlanda has been appointed from Ceramiche Ricchetti as authorised distributor of Roberto Cavalli Home Luxury Tiles. www.irlanda.lt

2012 : Nr. 1

Turinys Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Meno redaktorė Lina Mikužytė

Vila Roces – p. 12

Vilniuje ir mūsų širdyse – pavasaris.

Nauja rubrika. Architektas Audrys Karalius pradeda (ir tęs visus 2012 metus) straipsnių ciklą „Kava ir pieštukai“, kuris nusipelno vietos tarp

Interviu su arch. Gintautu Natkevičiumi – p. 16

ryškiausių lietuviškos „architektūrinės literatūros“ pavyzdžių.

3 interviu. Futurizmo, konstruktyvizmo ir šiaip dizaino mėgėjams – iš-

Mados redaktorės: Gabrielė Vaitkutė gabriele@infashion.lt Katia Merežnikova katia@infashion.lt Kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė

skirtinis mūsų žurnalo autoriaus Jono Malinausko interviu su Maskvoje gyvenančiu vieno garsiausių XX a. rusų dizainerių Aleksandro Rod-

Kalnų padiktuota forma – p. 22

čenko (gimusio prieš 120 metų) anūku – dizaino dėstytoju Aleksandru Lavrentjevu. Gegužės mėnesį Vilniuje, septintosios „Dizaino savaitės“ metu, galėsite išvysti 20 garsiausių šių dienų Rusijos grafikos dizainerių plakatų ekspoziciją, skirtą šiam jubiliejui paminėti. Taip pat publikuo-

Atostogų namelis kalnų papėdėje – p. 26

jamas unikalus interviu su Alainu Thébaultu, kuris pastatė greičiausią pasaulyje burlaivį ir kitais metais juo ruošiasi apiplaukti Žemę per 40 dienų. Be abejonės, tai vienas labiausiai „išprotėjusių“ žmonių Euro-

Akmeninio namo rekonstrukcija – p. 30

poje. Trečia, ne mažiau svarbi, pažintis – su Kauno architektu Gintautu Natkevičiumi, kuris šiemet vieno specializuoto leidinio iniciatyva arch.

A. Ambraso buvo pripažintas geriausiu už gyvenamojo namo projektą Braškių gatvėje Kaune. Bendraujant išėjo taip, kad pakalbėjome ir apie

Iš kelionės jūra aplink pasaulį į svajonių vilą – p. 34

šių dienų paveldosaugą, ir apie krematoriumą Kėdainiuose. Įspūdingas šio kūrėjo ir jo komandos pasitikėjimas tuo, ką propaguoja, kuo tiki ir ką daro.

Atviras biuras. Naujoje rubrikoje pateikiame, dar prieš krizę Europoje

Palėpė Sidnėjuje – p. 40

atlikto, darbo biure tyrimo skirtingose Europos kultūrose apžvalgą. Nevalingai vis tenka sugrįžti prie šiuolaikinio miesto žmogaus darbo aplinkos. Kur šiais laikais vyksta darbas, o kur prasideda gyvenimas? Dar

Ant stogo – p. 46

Konfucijus yra sakęs: „Tada, kai pradedi daryti tai, kas tau patinka, iš

goje įrengta palėpė ir „Christopher Polly Architect“ Sidnėjuje suprojektuota palėpė atveria šiuolaikinio miesto gyventojui naują svajonių perspektyvą. Kam kraustytis į užmiestį, jeigu galima puikiai įsikurti centre ant stogo? Dvi sugretintos pastatų rekonstrukcijos Graikijoje ir Olandijoje – požiūrio į pastato tolimesnį gyvenimą kraštutinumai. Šiaurėje šalia

„IMM cologne 2012“ – p. 54

estetikos svarbiausia funkcija ir tvarumas, pietuose – manieringumas.

Visuomeninis pastatas ir individualus namas Alpėse, suprojektuoti dviejų skirting italų komandų, – du kraštutinumai, žvelgiant į medžiagišku-

Norint tai padaryti, reikia turėti „vaiko svajonę“ – p. 59

mą. Vienas – stiklinis kristalas, pavirtęs ant šono ir konkuruojantis su aplinkos didybe, o antras – prisitaikėlis chameleonas. Abu – verti Jūsų dėmesio. Lietuvoje, kaip visada, lieka tenkintis kompromisu.

14 apdovanotų inovacijų interjere. Kelno baldų parodoje IMM jau

A. M. Rodčenko –120. Konstruktyvizmo švyturys – p. 64

keletą metų renkami garsiausių pasaulio gamintojų inovatyviausi sprendimai. „Infashion.lt“. Jau leidžiamas ir atskiru tiražu, kuris dalijamas nemokamai Vilniaus kavinėse. „Jaunasis brolis“ kaip visada netikėtas, kūrybiš-

Nacionalinės atviro biuro perspektyvos Europoje – p. 68

Reklama ir platinimas Julius Vladička Tel. (8-5) 205 1571 julius@interjeras.lt Autoriai: Agnė Rutkauskaitė Audrys Karalius Gabrielė Vaitkutė Julius Vladička Katia Merežnikova Rugilė Ereminaitė Vytautas Gurevičius Fotografės: Rūta Jankauskaitė Rūta Putramentaitė Urtė Janus Iliustratorius Žybartas Čiurlys

viso nustoji dirbti.“ Linkėčiau, kad visiems taip nutiktų.

6 objektai – 3 kartus po 2 priešingybes. „JDS architects“ Kopenha-

Kava ir pieštukai – p. 50

Infashion.lt dizainerė Elena Švobaitė

kas, kandus. Mėgaukitės.

Jūsų nuomonė. Kas neabejingas, parašykite savo mintis apie šį žurnalo numerį. Lauksime.

Vertėja Rasa Gurevičienė vertimucentras@gmail.com

Pozityvai ir spauda

UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 8,99 Lt.

Viršelyje – gam. FLOTOTTO Žurnalo partneriai:

Vila Roces

Architektas – „Govaert & Vanhoutte“, Benny Govaert’as Vieta – Briugė, Belgija Plotas – 288 m² Realizacija – 2008 m.

Fotografas – Timas Van De Velde’as

2012: 01

12

Požeminio aukšto pjūvis

Pirmo aukšto pjūvis

Vila „Roces“ integruota į pailgą 70 metrų ilgio ir 30 metrų pločio sklypą miškingoje Briugės aplinkoje. Šis namas – tai stiklinė 6 metrų pločio dėžė, pastatyta greta 50 metrų ilgio ir 4,2 metrų aukščio medinės sienos.

būnant viduje. Nors permatomo tūrio pastatas suvokiamas kaip dėžė, jo erdvė yra užpildyta aiškiai apibrėžtomis mažesnėmis dėžutėmis bei tūriais ir turi skirtingus struktūrinius elementus.

Namas pastatytas išilgai sienos priešingoje miško pusėje, kadangi bet kuriuo atveju yra užstojama šviesa, o siena tartum atspindi už jos glūdintį mišką ir vertikalias medžių linijas. Ši 54 metrų ilgio siena taip pat atlieka fono funkciją, stebint tūrį iš priekinės permatomos pusės. Todėl vila yra matoma ne tik iš išorės, bet taip pat lydi gyventojus per visą namo ilgį

Į stiklinį tūrį patenkama iš trijų pusių: vienoje įrengtas įvažiavimas į požeminę stovėjimo aikštelę / garažą; kitoje pusėje patenkama į pusiau požeminį baseiną; ir trečias įėjimas, įrengtas galinėje namo dalyje, nukreiptoje į mišką, veda į pagrindinį miegamąjį bei galinį vonios kambarį. w

Antro aukšto pjūvis

Plano koncepcija išties paprasta. Tokiame pačiame lygyje, kaip ir sodas, išdėstytos svetainės, virtuvės, valgomojo patalpos bei židinys. Virtuvė gali būti atskirta nuo valgomojo didžiulėmis slankiojančiomis durimis. Vaikų ir pagrindinis miegamieji kambariai išdėstyti greta ir įrengti per pusę aukšto virš svetainės, kurios aukštis yra perpus didesnis nei likusių patalpų. Priešais pagrindinį miegamąjį įrengtas papildomas poilsio kambarys išlygina erdvinį lygių vientisumą. Name įrengta rampa užtikrina susisiekimą

2012: 01

14

tarp gyvenamosios erdvės bei vaikų miegamojo zonos.

Valdydami anksčiau minėtus lygius bei aukščius, architektai sugebėjo išlaikyti pastovų horizontalumą visame tūryje, kuris atlieka svarbų vaidmenį sudarant kontrastą su medžių vertikalumu. Po svetaine bei virtuve įrengta požeminė stovėjimo aikštelė. Buvo svarbu aikštelę įrengti būtent po žeme ir taip išvengti bereikalingo aukščio virš žemės paviršiaus. Tokiu būdu pastatui suteikiamas didelio paviljono vizualinis įspūdis.

Interviu su arch. Gintautu Natkevičiumi Fotografas Gintaras Česonis Tekstas Vytauto Gurevičiaus

Kieno nuopelnas tokia drąsi Jūsų biuro architektūra Kaune – Jūsų ar užsakovų?

Namų esame suprojektavę ir pastatę visoje Lietuvoje – ir Vilniuje, ir Alytuje, ir prie Klaipėdos, ir Kaune. Ir šiuo metu yra baigiami realizuoti keli įdomūs projektai. Visi šie klientai, lyg gardžios „razinos batone“, mus susirado patys. Galbūt pamatę drąsesnius bandymus kreipėsi jau tikėdamiesi kažko. Labai malonu sunkiame architektų darbe, kai užsakovas žino ir tikisi, kad kažką keisto pasiūlysime. Žinoma, ne visada pasiseka, ne visada randi bendrą kalbą su klientu.

O apie Kauną... Kaunas turi tam tikrą specifiką. Iš vienos

2012: 01

16

pusės, tai konservatyvesnis miestas, daug metų netgi konservatorių tvirtovė, bet čia net nuo tarpukario ir sovietinių laikų yra išlikusios privataus namo statybos tradicijos. Čia visada buvo skiriami sklypai individualiems namams, ir žmonės statėsi. Net atsirado taip vadinami „dešrų kaimeliai“. Gi viduramžiais mes turėjome Radvilos miestą už tilto Vilijampolėje. Deja, dabar, po 20 Nepriklausomybės metų, skaudu ir keista valstybės viešojoje erdvėje matyti bandymą neigti privačią nuosavybę ir net privatų verslą.

Kaunas išsaugojo sąvokas: mano kiemas, mano žemė, mano tvora, mano verslas. Šalia konservatyvaus požiūrio į individualų namą, mes surandame vieną kitą klientą, kuris jau pamatęs pasaulio. Jis jau nebenori Garliavos ar Vytėnų architektūros, o nori kažko.

Tai kokio dydžio turėtų būti šiuolaikinis namas?

Iki šiol viskas vystėsi sinusoide: namų dydžiai važiavo tai aukštyn, tai žemyn. Po Nepriklausomybės trumpą periodą buvo madingi labai maži namai. Paskui atsirado labai dideli ir kvaili pinigai – tuomet, kai klestėjo „Sekundės“ bankas,

buvo periodas, kai buvo statomi labai dideli namai. Vėliau žmonės atrado skandinavus, namai mažėjo iki 200 kv. m.

Po to, kai visi šito atsikando, vėl atsirado poreikis didesnių namų. Šiuo metu lyg ir viskas stabilizavosi. Dabar žmonės žino, ko nori, moka atsirinkti: tarp mūsų užsakovų yra dizainerė, kuriai mes suprojektavome 40 kv. m. namuką. Tuo pat metu atėjo kitas žmogus ir sako: „Aš norėčiau 400 kv. m. namo, nes man reikia erdvės ir aukščio. Žinau, kad tai kainuos, bet aš noriu.“ Galėčiau teigti, kad jau yra išsikristalizavę žmonių poreikiai, o tai labai smagu. Džiaugiamės, kad mūsų idėjas lydėjo sėkmė – beveik viskas, ką projektavome, yra pastatyta.

Kaip palygintumėte savo kuriamus visuomeninius projektus su privačiais? Ar yra vienas – Natkevičiaus – stilius?

Kol buvome visai jauni, mane labai žavėdavo, kai jausdavai meistro ranką ar matydavai jam būdingą braižą, kaip, pvz., Franko O. Gehry. Aš galvodavau: va čia tai tobula.

Bet su laiku šis požiūris keičiasi, ir dabar jau žavi kiti dalykai.

Tarkime, Herzogo ir de Meurono pavyzdys, kai tarsi ir nėra

vieno braižo. Kiekviename projekte jie tave nustebina. Jei vienas pastatas apvalus, tai kitas – aštriabriaunis. Nei paviršiaus faktūros, nei kažkokių kitų naudojamų medžiagų nėra tų pačių. Šiuo atveju išskirtinumas ir yra ieškomas. Kiekvienas uždavinys – skirtingas: ar tai mažutis nameliukas, ar tai didelis visuomeninis kompleksas, bandome visiškai atsiriboti nuo savo praeities ir surasti unikalų raktą, būdingą tik jam. Tačiau kartais objektai išeina vis tiek panašūs, nes galvoje esi sukūręs daug schemų ir sistemų, kurios vis ten sukasi. Laimingi esame, kai gimsta visiškai skirtingi objektai.

Kita vertus, niekada nerodėme savo pirminių eskizų. Iš tų eskizų pamatai, kokie skirtingi buvo visi projektai. Klientams pasirenkant neišvengiamas kompromisas. Palyginus, kas buvo siūloma eskizuose, o kas pastatyta realybėje, – akivaizdus skirtumas.

Tokia drąsi architektūra turėtų sukelti daug diskusijų tarp paveldo ir kitokios įvairios „nekaltybės“ saugotojų. Koks Jūsų požiūris į jautrias paveldosaugos temas – sena ir nauja, modernu ir tradiciška? w

Čia yra sudėtinga tema – turbūt kokioms keturioms valandoms. Bet trumpai, mano požiūris yra toks: jeigu tai yra kitas laikmetis arba kitas amžius, tai jam ir turi būti būdinga kita architektūra. Aš visada už modernią architektūrą, ieškančią naujų, nepramintų kelių. Kai mes matome, kaip sparčiai vystosi komunikacinės, informacinės technologijos, kaip keičiasi pasaulis, man norėtųsi, kad ir architektūra bandytų spėti kartu ir kad ji būtų šiuolaikinė tuo, jog visuomet surastų bent kruopelytę kažko naujo. Manau, absurdiška gyventi užsikonservavus tik senojoje architektūroje, bandant ją imituoti šiais laikais. Įsivaizduokite, jei šalia senųjų pastatų lygiaverčiai atsirastų naujosios architektūros intarpų, tai tuomet, mano galva, visi ir suprastų, kokia yra ta nauja estetinė kokybė, kai sena ir nauja kalbasi tarpusavyje. Bet kažkodėl pas mus tai yra ignoruojama. Tarsi viskas baigėsi A. Smetonos laikais. O kas vėliau, po to, – negalima, neleidžiama. Tiesiog ateities neigimas. Tarsi šiuo metu viskas yra sena ir turi likti kaip senovėje. Šios dienos nėra.

Britai laikėsi panašios politikos, o dabar jos skubiai atsisakė, nes ėmė gangrenuoti ir pūti miestai. Kai nėra jokios diskusijos tarp seno ir naujo, nėra architektūrinės elektros, viskas pradeda pūti. Aš asmeniškai tikrai esu už naująją architektūrą, žinoma, gerąja prasme. Visada seno kontekste, esamo urbanistinio statymo kontekste, architektui yra įdomiau dirbti ir kokybiškus pastatus tikrai įmanoma pastatyti. To-

2012: 01

18

kioje situacijoje, jausdami atsakomybę, kolegos architektai labiau pasitemptų. Tiek Kaune, tiek Vilniuje ar Klaipėdoje jau yra sėkmingų naujų pastatų senamiesčiuose. Deja, per tą didžiulį apsidraudimą, per tą didžiulę baimę bandoma ieškoti kažkokių estetinių kompromisų įvairiose tarybose ir viešuosiuose aptarimuose, ir tuomet išeina nei šis, nei tas.

Kaip Kuršių nerijoje – bandoma prievartauti, kad turi būti išskirtinai kuršių žvejų nameliai, bet galiausiai rezultatas – nei kuršių namelis, nei nauja architektūra. Tas pats kaip cepelinai su morkom. Saugotojai kartais nesupranta, kad per šiuolaikinę architektūrą valstybės irgi rodo savo kultūros lygį. Besąlygiškai saugant pamirštama, kad nebelieka jokios estetinės kokybės. Toks a la kuršių žvejo namelis, statytas XXI a., tai yra – niekalas. Man asmeniškai ši tema yra ir įdomi ir jautri. Pavyzdžiui, „Sabonio ir Ko“ boteliai, apie kuriuos tiek daug kalbama. Atrodo, kad kažkokį urano sodrinimo įrenginį arabai Juodkrantėje pastatė. Bet juk tai yra paprasčiausi nameliai. Savaime aišku, kad negali įsiviešpatauti vien tik architektų arba tik paveldo ar teritorijų saugotojų teisybė. Yra dar trečio teisėjo – visuomenės – teisybė.

Tarp šių trijų interesų grupių turėtų vykti diskusija. Žmonės išgirstų, ką sako architektai, architektai išgirstų, ką sako saugotojai, o pastarieji gal pagaliau išgirstų, kad šiuolaikinė visuomenė tikrai ne 100 % jiems pritaria. Jei įsiklausytume, tai išgirstume, kad žmonės toli gražu nėra už šiandieninį

kuršių žvejų namelių imitavimą. Bet šiandien tos šalys viena kitos negirdi, nes nėra jokios diskusijos.

O gal tai liečia ne tik vieno atskiro objekto reikalus?

Taip, turime kalbėti apie tikrąjį urbanizmą, kas yra labai svarbu miestui, kurį dabar pakeitė ir reglamentuoja teritorinio planavimo dokumentai: miesto bendrieji ir specialieji planai, detalieji planai. Dažnai detaliųjų planų ruošimo metu yra bandoma iš anksto apsidrausti nuo visokių trečiųjų šalių įtakų: kaimynų, komunikacijų, instaliacijų, automobilių aikštelių ir t. t. Ir kai tuos visokius apsidraudimo kontūrus nubraižo realiame sklype, galiausiai išeina kažkoks keistos formos plotas, kuriame leidžiama statyti. Jei atidžiai pažvelgsime, jis niekada neturi nieko bendra su tikruoju urbanizmu. Jis pastoviai nutolęs nuo gatvės užstatymo linijos, stovi kažkokiu keistu kampu arba yra „iškrypusio“ aukščio. Man atrodo, kad dabartiniai teritorinio planavimo dokumentai yra visiškas antiurbanizmas. Grįžkime sekundei prie Kauno, prie privačios nuosavybės, kurią garantuoja Konstitucija. Tu turi sklypą, bet tau neleidžiama laisvai juo disponuoti, nes tave įstatymiškai veikia bet kokios įtakos iš šalies: tave gali paskųsti kaimynas, privalai išlaikyti nuo gatvės raudonosios linijos atstumą, o jei per tavo sklypą eina monopolisto dujų vamzdis, tai ir monopolistas turi teisę greta jo vamzdžio ne-

leisti tau statyti. Tu negali laikyti automobilių savo kieme, nes atstumas iki kaimyno lango gali būti per mažas. Atrodo, kad tavo sklype turi teisių visi, išskyrus tave patį.

Aptarę politinį kontekstą, galėtume grįžti prie namo Kaune, Braškių g., koncepcijos. Kuo jis unikalus? Čia vienas iš tų malonių atvejų, kai išsilavinę žmonės, šiek tiek susiję ir su projektavimu, inžinerija, ir su menais, pirkdami ir derėdamiesi jau matė tą sklypo potencialą, žinojo, kokių čia galima pasiekti rezultatų. Šis rajonas Žaliakalnyje yra pakankamai apleistas, vadinamas „brazilka“ ar „italianka“, nes jame emigrantai kažkada pirko ir statėsi namus.

Būtent čia – visiškai istoriškai, chaotiškai užstatytame rajone – galima tikrai realizuoti privačius, individualius užsakovo interesus, nes tu žinai, kad galėsi į šitą natūralų, keliantį tam tikrą nostalgiją audinį įdėti kažkokį inkliuzą, tarsi uodą į gintaro gabalėlį. Iš pradžių nežinojome, kaip namas atrodys, žinojome tik, kad bus gerai. Kadangi aplinkoje buvo pristatytų visokių prielipų, norėjosi nuo jų tarsi užsidengti. Išėjo pasagos formos, gyvenimui orientuotas į centrą, atsiribojęs nuo kaimynų, apgaubtas surūdijusia skarda, tarsi krevetės kiautu, namas. Pasvirusiame sklype yra išgrauža, kuri per slėnį žiūri į Neries ir Nemuno santaką. Namo „pasagos“ galai atviri ta kryptimi daugiausiai erdvės žvilgsniui, dvasiai. w

Fasadams ir stogui buvo panaudota surūdijusi skarda „kortenas“. Svetainės tūris kabo kaip konsolė virš teritorijos ir yra orientuotas į patį geriausią vaizdą. Po konsole suprojektuotas baseinėlis lelijoms. Sklype kol kas dar trūksta visokių subtilių dalykų, apšvietimo iš apačios. Interjeras gi įdomus tuo, kad jame tarsi nėra jokios apdailos. Viduje suklijuotos PVC grindys, imituojančios medį, o sienų apdaila – paliktos nudažytos plytos, lubos iškaltos paprasčiausiom lentom.

Viskas visiškai paprasta, gal net grubu, bet viduje jautiesi gerai. „Krevetės“ centre yra įrengta unikali erdvė. Kadangi šeimininkė labai domisi augalais, tai ji ten užveisė tikrą žiemos sodą, kuris turi ne tik stiklinį stogą, bet ir visas išorines ir vidines sienas. Su juo yra visų namo patalpų tiesioginis santykis. Žinoma, ir vonios kambarys išeina į žiemos sodą.

Manau, kad kiekviename pastate turi būti išlaikytos proporcijos, parinktos spalvos, faktūros, bet taip pat dar labai svarbu, kad kiekviename jų būtų koks nors scenarijus, „nervas“. Šio namo atveju atrodo, kad tai kažkoks mažas surūdijęs sandėlis, bet kai patenki į vidų, atsiveria didelė šviesi erdvė ir apžvalga. Tai sukuria labai keistą emociją, tarsi iš karšto perėjus į šaltą. Tokie dalykai yra labai svarbūs.

Kaip kokia penkta ar šešta dimensija.

Kadangi šis interviu iš sumanymo aprašyti vieną objektą netikėtai virto Jūsų pasaulėžiūros, Kauno ir Lietuvos architektūros situacijos apžvalga, pabaigai norėčiau išgirsti porą žodžių apie Lietuvai unikalų ir tikrai architektūriškai neeilinį Kėdainių krematoriumą...

Ir šiuo atveju mus susirado užsakovai vilniečiai, šviesūs, išsilavinę žmonės, iki šiol visai nesusiję su laidojimo struktūrom. O kadangi šis krematoriumas – pirmas Lietuvoje, sprendimas jam suteikti neeilinę ir svarią architektūrinę išraišką visiškai logiškas. Užsakovai labai normaliai, padoriai žiūrėjo į šią veiklą, ir diskusijų su jais apie scenarijų metu išsigrynino išvada: šiandien Lietuvoje negalima pastatyti tik utilitaraus, tarsi vokiška katilinė, krematoriumo.

Sklypas šalia Kėdainių yra pramoniniame parke, kaimynai yra didžiuliai pramonės pastatai ir gamybos cechai. O mūsiškis pastatas toks mažutis (700 kv. m.), todėl ir pabandėme jam suteikti tam tikro emocinio ir estetinio krūvio.

Siekiant suteikti galimybę lydintiems žmonėms pasijusti ne pramonės apsuptyje, o atskiroje erdvėje, teko sugalvoti detalę su vidiniu kiemu, kuriame netikėtai mums patiems betono, stiklo, aiškių lakoniškų formų ir faktūrų santykis sukūrė labai priimtiną nuotaiką.

Mano manymu – neabejotinai sėkmingas.

Ačiū už pokalbį.

2012: 01

20

Kalnų padiktuota forma

2012: 01

22

Architektai: „Cino Zucchi Architetti“, „Park Associati“ Dizainas: Cino Zucchi, Filippo Pagliani, Michele Rossi ir komandos Klientas – „Salewa Spa“ Plotas – 30 595 m2 Kaina – 40 mln. eurų Realizacija – 2011 m. spalis Fotografijos: Cino Zucchi, Alberto Sinigaglia, „Park Associati“

Vakarinis pjūvis

Šiaurinis pjūvis

Teritorijos planas

Nauja kompanijos „Salewa“, vienos žymiausių gamintojų Bolcane, būstinė įkurta išskirtinėje vietovėje (greta Bolcano greitkelio), kuri padiktavo pastato formą, tarsi palaikančią formalų dialogą su supančiomis stačiomis kalvomis. Funkcinė tematika – dideli sandėliai, biurai, gamyklos, parduotuvės, vaikų darželis, kavinė bei vidaus alpinizmo salė – artikuliuojama sekant kliento norą reprezentuoti kompanijos, gaminančios pažangią alpinizmo aprangą ir įrangą, įvaizdį.

Neįskaitant naujai įkurtų erdvių darbui bei vidaus alpinizmo salės, pastatas taip pat skirtas suteikti erdvę sąveikai bei komunikacijai tarp kompanijos ir jos tinklo tiekėjų, partnerių bei klientų. Naujoji būstinė atstoja bendrą tašką tarp skirtingų kasdienio gyvenimo elementų: nuo fizinių, socialinių bei komunikacinių aspektų iki darbo stiliaus ir poilsio. „Salewa“ būstinė suformuota iš daugiabriaunių plokštumų ir bokštų eilės, įskaitant 50 metrų aukščio struktūrą, kuri w

Trečio aukšto planas

Aksonometrija

tapo didžiausiu pastatu mieste. Šiame projekte elektrinės spalvos aliumininis paviršius, dengiantis atviriausias pastato dalis, derinamas su didžiulių vertikalių stiklų danga. Gautas vizualinis efektas, primenantis uolienos kristalą. Žaismas tarp plonų, tartum metalinių paviršių ir subtilių apsauginių sluoksnių įrėmina fasadus ir pabrėžia kontrastą tarp atvirų ir uždengtų plotų. Įgyvendintas ypatingoje geografinėje aplinkoje, šis kompleksas atstoja aplinką, kurioje vyksta informaciniai mainai tankiame materialių ir nematerialių ryšių tinkle, sudarančiame šiuolaikiškos kompanijos gyvenimą.

Pastatą supa plati žalia teritorija, kurioje yra įrengtas restoranėlis su terasa kompanijos klientams bei alpinizmo entuziastams.

2012: 01

24

Teritorijoje, į kurią nukreiptas pastatas, ties įvažiavimu į miestą iš pietinės pusės, natūralus kraštovaizdis susilieja su miestu bei pagrindiniais transporto maršrutais. Šią topografinę dialektiką atspindi pastato formos ir tūriai, kurie inicijuoja dialogą su supančiais kalnais ir taip sukuria keletą skirtingų scenarijų, kintančių priklausomai nuo stebėjimo taško. Aukščiausias bokštas, siekiantis beveik 50 metrų, tapo aukščiausiu architektūros objektu mieste.

Didelio sandėlių tūrio išorė padengta skylėtomis aliumininėmis trijų pilkai mėlynų atspalvių plokštėmis, kurios puikiai įsilieja į supančių kalnų panoramą. Tokia pati apdaila dengia tris aukštuosius biurų tūrius pietinėje pusėje.

Taip jie apsaugomi nuo saulės. Šiaurinėje pusėje šviesa į darbo patalpas patenka per didžiulius įstiklintus fasadus, kurie papildomai suteikia nepakartojamus vaizdus į supantį kraštovaizdį.

Sukurtame bei pastatytame remiantis aukšto inovatyvumo kriterijais kompanijos „Salewa“ komplekse įrengta saulės energijos sistema, kuri suteikia pastatui galimybę pagaminti daugiau energijos, nei jis sunaudoja.

Alpinizmo sodas, taip pat sukurtas naudojant pažangiausius metodus, yra pats didžiausias Italijoje bei vienas didžiausių Europoje. Dėl „prosceniumo arkos“ ties įėjimu, vedančiu link alpinizmo komplekso, buvo sukurtos specialios klimato sąlygos, kurios patalpose suteikia alpinistams gryno oro, bet tuo pačiu apsaugo nuo nemalonių oro sąlygų.

Architektų kūrinys atitiko kliento nurodytą misiją – sukurti erdvę, kuri tarnautų įvairioms joje įgyvendintoms funkcijoms, ir reprezentuoti kompaniją, suteikus formą jos identitetui bei indėliui į aplinkosaugą. Tuo pačiu šis objektas tapo naujų ryšių tarp žmogaus veiklos ir gamtos pavyzdžiu.

Atostogų namelis kalnų papėdėje Architektai: GEZA – Stefano Gri, Piero Zucchi ir komanda Vieta – Hohenturnas, Austrija Plotas –180 m2 Realizacija – 2010 m. lapkritis Fotografas – Massimo Crivellari Namo gyventojai: vyras (inžinierius) ir žmona (teisininkė)

Šiaurinis pjūvis

NORTH ELEVATION SCALE 1:100

2012: 01

26

Rytinis pjūvis

Pietinis pjūvis

Šis atostogauti skirtas namelis pastatytas atokiai ant kalvos, esančios Hohenturne, Austrijoje. Šiuo projektu siekta atitikti kalnų namo tipą – tiek savo dizainu, tiek panaudotomis medžiagomis. Tūris tęsiasi išilgai kalnų kontūru iš rytų į vakarus. Namas pastatytas ant gelžbetoninio rūsio, kuris sudaro jo pamatus bei požeminį aukštą. Mūras taip pat sudėtas iš gelžbetoninių sienų bei kietmedžio rėmo, kurie yra padengti tradicinėmis vietinėmis medinėmis lentelėmis. Šlaitinis stogas irgi taip padengtas, todėl jis ir supančios sienos atrodo vientiso paviršiaus. Į pietinę pusę išsikišęs balkonas, žvelgiantis į kalnus, pabrėžia tiesioginį pastato ryšį

su kraštovaizdžiu ir tarsi tampa jo dalimi. Didžiulis kaminas, įtvirtintas žemėje, taip pat prisideda prie bendro kraštovaizdžio kūrimo. Savotiškas projekto bruožas – per visą aukštą besitęsiančios langų nišos, žvelgiančios pietų kryptimi per aliuminiu padengtus rėmus. Įdomu tai, kad šiame projekte galima įžvelgti užuominų į Centrinei Europai būdingus medinius svogūno formos varpinių stogus bei maumedžio malksnas, panaudotas senų bažnyčių stoguose, taip pat ir į Le Corbusier pasistatytą rąstinį namelį.

Kalbant apie „žalias“ detales, namas nėra pajungtas prie w

Vakarinis pjūvis

2012: 01

28

komunalinio dujotiekio. Vandens šildymas (vonios kambariui bei namo šildymui) užtikrinamas šiluminio siurblio, kuris traukia šilumą iš žemės dviejų zondų, siekiančių 75 metrų gylį. Dviejose 300 litrų tūrio talpose kaupiamas vanduo, būtinas vonios kambariams bei namo šildymo sistemai.

Name taip pat įrengta automatizuota sistema, leidžianti gyventojams telefonu kontroliuoti daugumą namo funkcijų. Šeimininkai gali valdyti bei programuoti žaliuzes, kontroliuojančias į vidų patenkančios saulės kiekį, o tai ypač svarbu žiemą, nes taip suteikiama galimybė name palaikyti 13–15 °C temperatūrą net nejungiant šildymo sistemos. Ji įjungiama telefonu tik keletą valandų prieš atykstant šeimininkams. Tai ypač svarbu siekiant užtikrinti energijos taupymą atostogų namelyje.

Akmeninio namo

Architektai: Nikitas Hatzimichalis, Ioanna Holeva („hhharchitects“) Vieta – Trahila, Mani, Graikija Realizacija – 2010 m.

Bendras plotas – 184 m2 Fotografas – Nikas Danilidis

rekonstrukcija

Namo pjūvis A

2012: 01

Namo pjūvis B

30

„hhharchitects“ yra architektų biuras, 1998 metais įkurtas Niko Hatzimichalio, Nikito Hatzimichalio bei Ioannos Holevos. „hhharchitects“ kuria bei projektuoja privačius projektus, dalyvauja įvairiuose viešuosiuose projektuose. Tarp jų – gyvenamieji, komerciniai, turizmui skirti pastatai, kultūriniai objektai, biurai ir kt.

Projektas, įgyvendintas Trahiloje, yra naujausias „hhharchitects“ darbas, kuris nuskynė nugalėtojo laurus konkurse SADAS PEA 2011 tradicinių namų kategorijoje. Šio projek-

2012: 01

32

to esmė – būdingo dviejų aukštų akmeninio namo, esančio Pietų Peloponeso Mani pusiasalio Trahilos priemiestyje, rekonstrukcija. Pagrindiniai pastato elementai – akmeninis fasadas, pirmo aukšto skliautas, dalis antro aukšto grindų bei stogas – išliko ir po rekonstrukcijos. „hhharchitects“ tikslas buvo kuo subtiliau įsitraukti į šį projektą. Taip į pastato kiautą buvo integruoti nauji metaliniai bei mediniai elementai.

Pirmame aukšte buvo įrengtas miegamasis bei pagrin-

dinis vonios kambarys, virtuvė ir valgomasis sujungti su svetaine. Iš anksčiau išlikęs pirmo aukšto skliautas buvo suremontuotas, o erdvė pritaikyta miegamajam. Tai buvo įgyvendinta panaudojus medinę konstrukciją, kuri atliko lovos bei spintos / sandėliuko vaidmenį. Erdvė virš valgomojo išliko tuščia, kad suteiktų dviejų aukštų namo įspūdį bei pabrėžtų lengvas metalines konstrukcijas. Pirmą aukštą su antru jungia marmuriniai laiptai su metalinėmis detalėmis.

Laiptai toliau nusitęsia į metalinį tiltą, jungiantį miegamuosius su antro aukšto gyvenamuoju kambariu. Taigi antrame aukšte buvo įrengti gyvenamasis kambarys bei du miegamieji su bendru vonios kambariu.

Prie namo pirmo aukšto buvo prijungtas atskiras svečių namelis. Jame įrengtas miegamasis su atskiru vonios kambariu. Šis namelis pastatytas kiek atokiau nuo pagrindinio pastato, taip sukuriant vidinį kiemelį tarp pastatų bei įėjimo į teritoriją, kuri matoma iš gatvės. Svečių namelis buvo pa-

statytas tarp supančių akmeninių sienų, jo apdailai panaudotas baltas tinkas, o stogui – betoninė konstrukcija. Įėjimo vietoje panaudotos tankiai skylėtos metalinės durys, kurios leidžia netrukdomai gėrėtis vaizdu į jūrą tiesiog iš vidinio kiemo. Atskiro svečių namelio horizontalus stogas gali būti naudojamas kaip terasa, metaliniu tiltu sujungta su pagrindinio pastato antru aukštu.

Iš kelionės jūra aplink pasaulį į

svajonių vilą Projekto pavadinimas – „Villa 4.0“ Architektai – „Dick van Gameren architecten“ Vieta – Gooi regionas, Nyderlandai Fotografas – Marcelis van der Burgas, „Primabeeld“

2012: 01

34

taip pat akivaizdus ir sodo plane: medžiai ir krūmai buvo persodinti, o iškirsti medžiai sandėliuojami kaip malkos, skirtos deginti aukšto efektyvumo virtuvės krosnelėje. Šiluminis siurblys, saulės energijos katilas bei LED apšvietimas – efektyvios energijos sprendimai, pritaikyti tvarkytis su didžiaisiais energijos eikvotojais: nuo šildymo, vėdinimo ir karšto vandens iki elektros įrenginių. Kai kurie sprendimai yra technologijų gudrybės, kiti – pasitvirtinę, bet užmiršti, tokie kaip drabužių džiovyklės arba dviratis kaip pagrindinė transporto priemonė. w

2007-aisiais, kai klientas su savo šeima išvyko į kelionę jūra aplink pasaulį, jis nė nenutuokė, kad kelionė nuves jo šeimą į vilą, kurioje dabar gyvena. Kasdienis gyvenimas laivo denyje ganėtinai skyrėsi nuo gyvenimo ant žemės: jūroje reikia pačiam generuoti elektrą, vandens virimo įrenginiu pasigaminti geriamojo vandens, išrūšiuoti atliekas iki pačių smulkiausių ir, be abejo, išnaudoti vėją keliavimo tikslams.

Staiga dalykai, apie kuriuos jis ir jo šeima beveik nesuko galvos būdami ant žemės, tapo esminiai. Grįžus į Nyderlandus šis automatinio tvarumo aspektų apsvarstymo faktas tapo tramplinu jų naujam namui – „Vila 4.0“.

Gausiame augalijos Gooi regione šalia Hilversumo miesto klientai rado patrauklų žemės sklypą su dar 1967 metais pastatytu šešiakampiu vasarnamiu. Jis tapo atraminiu pagrindinio statybų projekto tašku. Į šį procesą buvo įtraukta daugybė specialistų, o planuojant tvarumas buvo įtraukiamas visur, kur tik įmanoma. Taip, užuot nugriovus vasarnamį, kuris jau buvo radikaliai pakeistas 1972 bei 2001 metais, jam buvo suteikta nauja forma. Perdirbimo principas

Teritorijos planas

2011 m. „Vila 4.0“ planas: 1. holas; 2. koridorius; 3. virtuvė; 4. žaidimų kambarys; 5. svetainė; 6.miegamasis; 7. vonios kambarys; 8. svečių kambarys; 9. darbo kambarys; 10.sandėlis; 11. vidinis kiemas.

2011 m. pastato planas po rekonstrukcijos

Dizainas. Nors daugybė permainų ir priedų padidino namą, jis tapo labiau koncentruotas į vidų. Ištįsę sparnai stipriai gaubė namo centrą su koridoriumi ir gyvenamosiomis erdvėmis, o tiesioginis kontaktas tarp namo ir įspūdingos aplinkos buvo prarastas. Pradinis namo planas ir medžiagiškumas buvo nuolat išlaikomi visų vėlesnių renovacijų metu, o rezultatas buvo itin atgyvenęs bei varganos kokybės. Namui dabar buvo suteikta ketvirta išvaizda.

Naujam dizainui sukurti buvo pasamdyta „Dick van Gameren Architecten“ studija, kurios esminis principas buvo organizuoti šią renovaciją taip, kad būtų sukurtas daug tvaresnis namas, galintis iš naujo susieti prarastą ryšį tarp jo ir aplinkos.

Interjeras. Klientas pageidavo nesenstančio interjero. Dėl to interjero dizaino firma „IDing“ sekė šūkiu „interjeras seka eksterjerą“ ir kambariuose išklojo betonines grindų plokštes. Tokį sprendimą lėmė tai, kad ši medžiaga yra tvirta bei lengvai prižiūrima, taip pat ji puikiai dera prie išorinių sienų apdailos. Jungtys, įterptos betoninėse grindyse, pratęsia kryptingumą išilgai vidaus ir lauko sienomis per sodo takelį. Ši strategija suteikia daug įdomių vaizdinių linijų. Kampai tarp sienų, virtuvė, žema sėdėjimo zona bei stalas darbo kambaryje – visi seka vasarnamio architektūrą.

Harmonija tarp vidaus ir išorės erdvių buvo lemiamas dizaino veiksnys, ypač – kalbant apie spalvas, vaizdo linijas bei apšvietimą. Neįskaitant anksčiau minėtų betoninių grindų jungčių, taip pat buvo panaudota daugybė natūralių spalvų, siekiant užtikrinti namo belaikiškumo jausmą. Išimtis yra natūralios vilnos veltinis, panaudotas virtuvės minkštasuolio bei gyvenamosios erdvės sofų apmušalams, kurie yra kupini spalvų. Užuolaidos, kurios gali būti įvyniojamos į lubas, yra natūralių atspalvių.

Tvarumas. Tvarumas buvo esminė koncepcija, kurią reikėjo įtraukti kiekviename dizaino, statybos ir kasdienio gyvenimo komponente. Užuot sukūrus tvarumo ikoną, idėja buvo kiekviename žingsnyje praktiškai apmąstyti, kaip namas galėtų tapti mažiausiai kenksmingas aplinkai (tiek trumpam, tiek ilgam laikotarpiui). Pagrindiniai atspirties taškai buvo maksimalus pastatytų elementų ir medžiagų, jau esančių sklype, antrinis panaudojimas bei stiprių ir pasitvirtinusių technologijų naudojimas, siekiant suvartoti kiek įmanoma mažiau energijos. Klientai regi tvarų namą

1967 m. pirminis pastato planas

2012: 01

36

1972 m. pastato planas

2001 m. pastato planas

ne kaip pasiektą tikslą, bet kaip įkvepiantį stimulą gyvenimo būdui, kuriame yra vietos žmogaus ir gamtos gerovei bei, svarbiausia, rūpesčiui, skiriamam mūsų planetai.

Tvarumas akivaizdus visame interjere. Virtuvėje įrengta ekologiška, aukšto efektyvumo kietojo kuro krosnelė, kuri po dviejų šildymo sesijų, trunkančių po 1,5 val., teikia pakankamą šilumą 24 valandas. Tai dar ne viskas – krosnelė, esant aukštai temperatūrai, pasiekia ypač mažą emisiją.

Miegamojo grindims panaudotas bambukas kaip tvari alternatyva medienai. Bambukas buvo pasirinktas dėl spartaus sumedėjimo ir ypatingai greito augimo, kas suteikia šiam augalui daug tvaresnes savybes nei bet kokiam medžiui.

Visame namo viduje naudojamas LED apšvietimas. Vėlgi tai parodo tvarias pastato savybes, kadangi LED lemputė paprastai veikia 50 kartų ilgiau nei kaitrinė lemputė bei sunaudoja 90 % mažiau elektros energijos.

Perdirbimas. Dizainas buvo paremtas senuoju namu, todėl, plačiąja prasme gerinant tiek erdvės, tiek pastato efektyvumo kokybę, buvo maksimaliai išnaudotos sklype jau esančios medžiagos. Senojo namo komponentai, kuriuos reikėjo pašalinti, buvo panaudoti kur tik įmanoma.

Stogai ir fasadai buvo apšiltinti arba iš naujo izoliuoti. Grindys taip pat apšiltintos bei padengtos lygiais, besitęsian- w

čiais betono lakštais, suguldytais ant spaudimui atsparios izoliacinės medžiagos. Seni mediniai rėmai buvo pakeisti naujais aliumininio rėmo fasado blokais su apšiltintu įstiklinimu.

Energija ir vidaus klimatas. Šildomos grindys įrengtos po naujaisiais betoniniais lakštais. Šios grindys gali ir šildyti, ir vėsinti kambarius renkantis žemos temperatūros šildymą (iki 350 C vandenį). Kita sistema buvo instaliuota miegamojo lubose, kad teiktų papildomą vėdinimą vasaros metu. Visa sistema maitinama iš vieno šildymo įrenginio. Šildymas visuose kambariuose gali būti reguliuojamas individualiai.

Savaime generuojama energija šiuo metu čia nėra pasirinkimas. Aplinkiniai medžiai sudaro pakankamai daug šešėlių didžiąją metų dalį bei užstoja vėją. Ant stogo dalies, kuri yra apšviečiama saulės visus metus, įmontuotas saulės energijos katilas karštam vandeniui ruošti (pagrindiniam vamz-

2012: 01

38

dynui aptarnauti). Namo ventiliacija paremta natūralia oro cirkuliacija. Ventiliacijos įrenginiai ant išorinių sienų leidžia reguliuoti tikslų į namą patenkančio oro kiekį. Vasarą ventiliacija gali būti sustiprinta mechaninės iškrovos sistemos, įrengtos ties stogo šviestuvais centriniame hole. Kalbant apie dvi įstiklintas patalpas, virtuvėje įrengtas stiklinis slankiojantis stogas, o gyvenamojo kambario stoge – liukas, kurie suteikia papildomą ventiliaciją šiltu oru. Ventiliacijos įrenginiai suteikia galimybę namui būti ventiliuojamam nepaliekant atvirų langų ar durų.

Kitas vėdinimo šaltinis yra stogo pompa, kuri siurbia vandenį iš šaltinio ir purškia jį ant stogo. Tuomet vanduo nuteka atgal į upelį. Kietojo kuro virtuvės krosnelėje galima naudoti medieną iš sodo. Šiluminis našumas pakankamas šiluminiam siurbliui palaikyti. Taip sumažinamas šildymo įrenginio sistemos energijos suvartojimas. Atviras pastato planas užtikrina laisvą šilumos sklaidą nuo krosnelės po visą namą. Gyvenamasis kambarys žiemos metu greitai

sušyla dėl stiklinio fasado, nukreipto į pietus, o tai taip pat tiekia šilumą visam namui.

Vanduo ir sodas. Lietaus vanduo nuo stogo nuteka tiesiai į upelį. Visas panaudotas vanduo nubėga į valymo cisterną, kur yra organiškai išvalomas ir nuleidžiamas į upelį. Namuose naudojamos tik natūraliai suyrančios valymo priemonės. Naujas sodo planas patobulintas persodinus jau esančius medžius ir krūmus. Taip buvo gautas didesnis atvirumas, o, kur reikia, suteikta daugiau privatumo. Sodas nuolat laistomas upelio vandeniu. Elektrinis robotas / žoliapjovė palaiko pastovų žolės aukštį, o augalams auginti sode nenaudojami jokie herbicidai ar dirbtinės trąšos.

Aplinka. Kaip ir visi landšafto specialistai, Michaelis van Gesselis sėmėsi įkvėpimo iš esamos situacijos: didingi bu-

kmedžiai, augantys aukštoje alėjoje, jų šakos, nutįsusios tolyn palei statų šlaitą, sodo orientacija palei upelį bei keletas didingų medžių ir krūmų aplink namą įkvėpė jį sukurti naują sodo dizainą. Panaudojus jau egzistuojančius augalus ir medžius, buvo idealiai patenkinti užsakovo norai.

Specialios sodo zonos buvo pabrėžtos pašalinus visus šalutinius elementus – spygliuočius, daug klevų, žemus krūmus bei pliką šlaitą. Taip buvo sudaryta vieta didelei vejai bei daugiamečių augalų ir gėlių krūmams sodinti, persodinti. Keičiantis sezonams, sode atsiranda vis kitas, tačiau visada natūralus, vaizdas, turtingas gėlėmis bei lapuočiais, orientuotais atsižvelgiant į nuolat kintančią saulės kryptį.

Ryškia detale tapo didelis ąžuolas, pasodintas vidiniame namo kiemelyje. Tai sudaro įspūdį, tartum namas pats atsiskyrė nuo miško pakraščio, kad pasitrauktų į atvirą erdvę ir būtų atviras saulei.

Taip pat, kaip ir namo grindys, kietas pagrindas lauke – įėjimas, stovėjimo aikštelė bei terasos – sudarytas iš didelių betoninių plokščių, kad namas ir sodas, vidus ir išorė susilietų tarpusavyje, lyg tai būtų visiškai natūralu.

Palėpė Sidnėjuje 2012: 01

40

Architektas – „Christopher Polly Architect“ (www.christopherpolly.com) Vieta – Darling Pointas, Sidnėjus, Australija Projekto plotas –100 m2 Terasos plotas – 55 m2 Realizacija – 2011 m.

Fotografas – „Brett Boardman Photography“ (www.brettboardman.com)

Kontekstas. Šie palėpės apartamentai įkurti prieplaukoje, rytinėje Sidnėjaus priemiesčių dalyje stovinčiame Easthaven name, pastatytame praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Šiaurinėje apartamentų pusėje atsiveria vaizdas į Sidnėjaus prieplaukas, o rytinėje pusėje galima stebėti žavingą Double Bay paplūdimį bei Point Piper kvartalą.

Koncepcinė struktūra. Klientui buvo pateiktas pasiūlymas visiškai pertvarkyti bei pritaikyti individualiems poreikiams viršutiniame pastato aukšte esančius apartamen-

tus, praturtinti pojūčius tiek vidaus, tiek eksterjero erdvėse dvilypiu požiūriu: plano konfigūracijoje aiškiai apibrėžti bendro naudojimo ir privačias erdves, paliekant galimybę tam tikras patalpas suskaidyti, praplėsti kitų patalpų sąskaita arba atskirti nuo kitos erdvės, taip užtikrinant unikalių erdvinių konfigūracijų įvairovę; sukurti stiprų fizinį ir vizualinį ryšį tarp interjero bei terasos, sustiprinti ryšius tarp svetainės, virtuvės bei terasos erdvių, iš kurių per miegamąjį šviesa nusidriekia iki vonios kambario, taip pat tiesiogiai sklinda per gyvenamąsias erdves. w

Pjūvis A

Pjūvis B Palėpės planas: 1. įėjimas; 2. darbo kambarys; 3. poilsio kambarys; 4. svetainė; 5. valgomasis; 6. svečių kambarys / svetainė; 7. vyno sandėliukas; 8. miegamasis; 9. vonios kambarys; 10. virtuvė; 11. inžineriniai tinklai; 12. terasa; 13. suolas / spintelės; 14. kepsninė.

Interjero sprendimai. Apartamentuose panaudota ilga stumdomų / slankiojančių sienelių sistema, kuri prasideda ties įėjimu ir baigiasi ties šiaurine terasa, gali būti sujungta į ištisinę sieną, sudarytą iš atskirų modulių. Besidriekdama išilgai visų patalpų ši mobili pertvara tarsi atlieka slenksčio tarp bendro naudojimo ir privačių patalpų vaidmenį. Vizualinis plano paprastumas yra suskaidytas lanksčios pertvaros tarsi punktyru, slepiančiu privačių patalpų, išdidin-

2012: 01

42

to vonios kambario bei virtuvės konfigūracijų galimybes.

Plačios slankiojančios bei besivarstančios plokštės suteikia lankstumo privatų svečių kambarį praplečiant arba prijungiant prie gyvenamosios erdvės ir taip atveria kelius šviesai bei gerina ventiliaciją, tuo pačiu vizualiai ir fiziškai pratęsia gyvenamąją erdvę. Nauja darbo bei poilsio zona, įrengta šalia įėjimo, atveria atpalaiduojančius vaizdus į prieplauką. Ši zona gali būti vizualiai atskirta nuo gyvena-

mosios erdvės užuolaidų pertvara, kuri prireikus gali atskirti ar praplėsti patalpas.

Berėmis kampinis langas bei slankiojančios durys praplečia virtuvę į terasą, gerina šviesos tėkmę, ventiliaciją bei priėjimą prie nepakartojamo vaizdo į prieplauką, tuo pačiu žymiai praplečia funkcionalumą bei šios patalpos ryšį su terasa. Plieninio rėmo pavėsinė su integruotomis reguliuojamomis žaliuzėmis bei apšvietimu tęsiasi per visą šiaurinę

pusę, suteikia apsaugą visiems šiauriniams langams, sustiprina patogumo jausmą bei galimybę gėrėtis terasa visais sezonais. Išorinė veidrodinė siena vakarinėje terasos pusėje atspindi prieplaukos vaizdus stebint iš pagrindinio miegamojo, o linijiškai iš medienos suręsta barbekiu zona bei žemi suoleliai su integruotomis sandėliavimo talpomis suteikia dar vieną erdvę papildomam gėrėjimuisi supančia aplinka bei atspindžiais. w

Tvarumas. Didžioji dalis seniau egzistavusios struktūros buvo specialiai palikta, taip prisidedant prie anglies emisijos mažinimo, kadangi jau egzistuojančioms medžiagoms pagaminti sunaudota energija lieka neiššvaistyta.

Taip pat buvo panaudota vietinė perdirbta mediena tiek išorėje, tiek apartamentų viduje; aukšto efektyvumo pilko atspalvio langai, sumažinantys šiluminį krūvį; išorinė pavėsinė su žaliuzėmis, skirta kontroliuoti saulės šviesos bei šilumos srautui iš šiaurinės pusės ir terasai praplėsti; efektyvi sienų ir lubų termoakustinė izoliacija; 100 % guminė grindų danga virtuvėje bei koridoriuje; energiją taupanti apšvietimo įranga bei buitinė technika, vandenį tausojanti santechnikos įranga bei maišytuvai.

2012: 01

44

Ant stogo

Projektas – palėpės ir stogo terasa Projekto autorius – „JDS Architects“ (Julienas de Smedtas, Jeppe’as Ecklonas ir komanda) Dydis – 900 m2 Biudžetas – 950 000 eurų Vieta – Kopenhaga, Danija Realizacija – 2011 m.

Fotografijos – „JDS Architects“

2012: 01

46

Projekto pagrindinis tikslas – išnaudoti miestietišką stogą.

Elmegade mikrorajonas, ko gero, yra viena tankiausiai apgyvendintų vietovių vidinėje Kopenhagos rajono Norrebro dalyje. Ypatingai trikampiame bloke tarp Birkegade, Egegade ir Elmegade gatvių, kur didelis gyventojų tankis atsispindi iš itin siaurų vidinių kiemelių.

Būtent dėl šių ankštų kiemelių ir kilo Birkegade palėpių ant stogo projekto koncepcija. Esminė idėja buvo sukurti „trūkstamą sodą“ ant seno gyvenamųjų namų bloko stogo su trimis naujomis palėpėmis ir padaryti kiekvienam gyventojui įėjimą į autentišką lauko sodą. w

Siekdami įgyvendinti „trūkstamo sodo“ idėją, architektai įkvėpimo sėmėsi Kopenhagos soduose, kuriems yra būdingas ryšys su funkcionalumu. Todėl sodas ant stogo tapo erdve funkcijoms bei jas atitinkantiems daiktams.

Visa tai perteikta žaidimų aikštele su smūgius sugeriančia danga bei žaismingu tilteliu, įvairios paskirties žalia kalva, apželdinta tikra ir prastam orui atsparia žole, žvalgybos aikštele, lauko virtuve bei vieta kepsninei, taip pat ir kiek tylesne medine terasa.

2012: 01

48

Birkegade palėpių ant stogo projekto koncepcija – išnaudoti stogo pateikiamas situacijas ir teikti malonumą visiems bendruomenės nariams. Ši koncepcija nėra apribota trijų naujų apartamentų įkūrimu – ji suteikia sąlygas naudingai išnaudoti stogą, o tai suteikia nuostabų vaizdą tiek šių apartamentų gyventojams, tiek visiems miestiečiams.

Dažniausiai stogas atspindi galutinę bet kokios statybos detalę – pabaigą. Artimiausioje ateityje stogas Birkegade gatvėje taps įvairiapusiško poilsio ir potyrių pradžia.

KAVA IR PIEŠTUKAI [ I ] Audrys Karalius, architektas

Ji atsisėdo prie vienintelio laisvo staliuko Parodų rūmų kavinėje. Parodos iškilmės buvo ką tik pasibaigusios, ir dailininkai bei šiaip žmonės prie meno triukšmingai klegėjo prie stiklo alaus ar ko nors rūstesnio. Jos rankos buvo gerai prižiūrėtos, nenualintos, ir taurė balto vyno grakščiai keliavo link ryškiai raudonai dažytų lūpų. Tiesi nugara ignoravo kėdės atkaltę, pavakarės nuovargį ir metus. Tamsi suknelė uždaru kaklu, stambūs šviesaus gintaro karoliai, mažas tamsus rankinukas, kurį greičiausiai gavo dovanų dar prieš karą. Jaučiau, kad ši L. Truikio kursiokė (kas žino...) palengva praplėtė klaustrofobišką Kauno erdvę iki paryžietiško formato ir užpildė ją dabar nebesutinkamais miesto gyvenimo aromatais.

ERDVĖS ARCHEOLOGIJA Kažkodėl prisiminiau Woody Alleną, kuris, neabejoju, savanoriškai išsilydė sultingoje Paryžiaus kasdienybėje, pajutęs nerašytą, tačiau nesunkiai atpažįstamą miesto konstituciją, grakščiai varinėjančią paryžiečius neįkyriu, elegantišku ir sultingu ritmu. Dar niekada Niujorko topofilas nerodė tokio atviro susižavėjimo kitu miestu, tolimu ir absoliučiai nepanašiu į jo gimtąjį didmiestį. „Vidurnaktis Paryžiuje“ perskėlė kandųjį ekrano skeptiką ir atskleidė jo pasąmonėje glūdintį tikėjimą milžiniška, istoriškai susiformavusia Paryžiaus kultūros įkrova bei jos seisminėmis galimybėmis.

W. Allenui reikėjo visai nedaug – tik įmesti veikėją į palankią kultūrinę terpę ir suvesti su vadovėlinėmis kultūrinio elito reinkarnacijomis. Visa kita atliko vaizdinių ir kolektyvinės kultūrinės atminties įaudrinta vaizduotė. Nebesuprasi – W.

2012: 01

50

Alleno ar žiūrovo. Būtent šis erdvės archeologijos principas, kai rekonstrukcija remiasi fragmentiškomis autentiškomis detalėmis, o turinio audinys paliekamas vaizduotės atsakomybei, man ir pasirodė įdomiausias filme, nepaisant to, kad režisierius siekė visiškai kitų tikslų. Esu tikras, kad šis metodas labai praverstų ir paveldotvarkoje, kartais nuslystančioje į medžiaginį smulkmeniškumą ir nepaliekančioje erdvės vaizdiniams.

Ji kiek atsainiai baigė balto vyno taurę ir stojosi eiti. Neskubėkite, tariau, netrukus pradėsime groti. Jeigu muzika bus gera, atsakė, labai gali būti, kad aš sugrįšiu... Išėjo neskubėdama, oriai. Nežymiai šypsojosi. Galbūt mums, šurmuliuojantiems it mokiniams. Galbūt miestui, kuriam buvo dėkinga už ilgą ir elegantišką gyvenimą. Galbūt tam, kuris kadaise suteikė tai elegancijai turinį ir prasmę.

HICKOKO CREME BRULEE TAISYKLĖ Raibuliavo sąmojis, kvepėjo kava. Paprastas ir neįmantrus kavinės interjeras dabar spindėjo kažkokia pilnatve, ypatinga nuotaika. Ji negrįžo, tačiau paliko prėską kasdienišką erdvę, įkrautą elegantiška ir brandžia energija, kompaktiškai miesto ląstelei suteikiančia sodraus, seniai užmiršto kolorito, aptinkamo nebent memuariniuose filmuose arba užsienyje.

Pavyzdžiui, Vienoje… Per savaitę radosi pažįstamų – jauna austrų architektė sutikta nekukliai ir nesaikingai pyškinant fotoaparatu į brolių Ortnerių meno centrą MUMOK. Natūralu, kad apytuščiame Muziejų kvartale du žmonės, valandą tūpčiojantys aplink juodą akmeninį MUMOK kubą

su fotoaparatais, vienaip ar kitaip negali nesusipažinti, nebent būtų praktikuojantys idiotai (kas retiems kvartalo praeiviams ir šiaip, ko gero, buvo akivaizdu).

Už klausimą, ar tik nebūsiu trečias brolis Ortneris, kurio vyresnieji neprileidžia prie architektūros ir išvarė fotografuoti jų šedevrų, atsilyginta, kad aplink šedevrus straksinčios mūzos turėtų jausti bent šiokią tokią atsakomybę, prieš įveldamos šiaip jau nuosaikius brolius į tokią rizikingą konceptualybę barokinės Vienos vyzdyje. Trumpai ir nesantūriai apdainavęs rafinuotą Ortnerių minimalizmą ir jo elegantiškus sąskambius su imperiniu austrų baroku, netikėtai sulaukiau griežtokos akademiškos recenzijos modernistinių intervencijų atžvilgiu. Galiausiai „mūza“ suorientavo, kad nejaučia perdėtos euforijos juodakmeninei MUMOK arogancijai ir minimalistas iš Lietuvos buvo nusiųstas į 1899-ųjų Adolfo Loos kavinę netoli operos, jeigu norėtų vis tik pajusti tikrą Vienos šarmą.

Secesijos Vienoje buvau prisižiūrėjęs gausiai, tačiau, nenorėdamas įžeisti jaunosios austrų paveldutės jausmų, klusniai pėdinau į daugiau nei šimtmetį autentišką secesinę modernybę išsaugojusį miesto „tašką“.

Buvau nokautuotas akimirksniu. Ne tik interjero, bet ir vietinio Hickoko (balti marškiniai, juoda liemenė, 170 cm, 99 kg), kuris, garbingai eidamas padavėjo muitininko veidu pareigas, informavo mane, kad tokį nusivariusį Vienos secesijos mylėtoją ant kojų pastatytų nebent dvigubas škotiško. Mano prisipažinimas, kad paprastai nesiginčiju su personalu, ypač sukaupusiu patirtį nuo kavinės atidarymo dienos, sulaukė atsainaus patvirtinimo, kad beveik taip ir yra. Pasirodo, vaikystėje, pokariu, Hickokas čia atbėgdavo creme brulee pas savo senelį barmeną...

DEZERTYRUOJANČIŲ NYKŠTUKŲ KRONIKOS Netrukus susipažinau su dūmais spinduliuojančiu gerb.

Laphroaig, tačiau vis tiek jaučiausi kaip paauglys. Viena, atrodo, šaipėsi iš mano seklios urbanistinės patirties, besiremiančios į suskeldėjusio betono aikšteles Žvėryno savaitiniame gete darželinukams. Arba į vaikystės kavinę „Nykštukas“ tuometinėje P. Cvirkos gatvėje, į kurią savo vaikų nuvesti nebesuspėjau. „Nykštukas“ dezertyravo su visa savo pasakiška sienų tapyba, guvernantiškomis padavėjomis ir ledais pompastiškose taurėse greičiau, negu mano vaikai užaugo tiek, kad įveiktų kavinės slenkstį.

Jeigu kam nors užtektų kantrybės ir statistinės aistros suregistruoti visiems dezertyravusiems iš mūsų miestų nykštukams, spėju, kad paveikslas būtų rūstesnis už emigracinio tvano ataskaitas. Mūsų miestai išsivaikšto nepalik-

dami jokių miesto kasdienybės ženklų bent kiek ilgesniam laikui. Atrodo, kad vyksta nesibaigiantys nekilnojamojo turto manevrai užsitęsusiame Laikinumo kare prieš Pastovumą. Dvidešimt trečiaisiais Nepriklausomybės metais darosi akivaizdu, kad Lietuvos miestų gyvenimas yra pernelyg punktyriškas ir neapčiuopiamas, kad būtų įmanoma fiksuoti kokį nors jo savitumą ar stabilų pavidalą.

Mūsų miestai – it klajoklių stovyklos. Vakar buvo, šiandien nebėra. Arba jeigu netyčia kokią nors atpažįstamą salelę dar ir surandi po didesnės pertraukos, tai šitaip išpicuotą, kad jautiesi lyg indėnas, grįžęs po užsitęsusios medžioklės į jau betonines džiungles. Kur ten mums iki Vienos Hickoko creme brulee tradicijos.

Tuo tarpu A. Loos kavinė ramiai sau gyveno orų ir natūralų gyvenimą. Apsitrynusios sienos, pablukę veidrodžiai, šiek tiek pavargęs (atrodo, restauruotas) geltono metalo dekoras. Tai, kad viskas nenauja, įskaitant personalą, buvo akivaizdu, tačiau anaiptol nebuvo laikoma trūkumu.

Vienos interjerų emeritas skaičiavo dienas su derama savigarba, nesislėpdamas už nusipirktos jaunystės kaukių.

Ir svečiai, ir personalas žinojo tikrąjį interjero amžių, gerbė jo seniai nebemadingą kūną ir, rodos, mėgavosi įvairiausiomis vintažinėmis patirtimis. Akivaizdu, kad ši padėvėta 1899-ųjų modernybė vieniškiams buvo visai natūrali scenografija nuosaviems, nuolat besikeičiantiems gyvenimams megzti.

RINKODARASTAI IR MENTALITIENA O tuo metu aibė miestų blaškėsi mėtydami tūkstančius rinkodariniam „išskirtinumui“ kurti, ieškodami savęs ir savo kažkur išbarstyto tapatumo. Tarptautinė rinkodarastų armija nepavargdama pučia dūdas apie įvaizdžio svarbą globaliame miestų supanašėjimo vandenyne ir smaginasi gimdydama viena į kitą panašias receptines istorijas, kurios miestus ne tik dar labiau suniveliuoja, bet ir atskiedžia jų autentišką urbanistinį kraują rinkodariniu limonadu.

Visa ši placebinė inžinerija blizgiose progresyvumo pakuotėse pateikiama kaip vienintelis išlikimo garantas globalizacijos varžybose ir modernumo ID. Rinkodarastinių pasakų simuliakrai srūva iš visa niveliuojančių TV ir WWW ekranų į miestą ir savo plokščia mentalitiena prosija ir miestelėnų buitį, ir gatvės gyvenimą, ir atvykėlio įspūdžius iki primityviausių klišių.

Dar niekada mūsų gatvėse nebuvo tiek daug globaliai tiuninguoto teatro ir dar niekada jis neatrodė toks nenatūralus, bešaknis ir vienadienis. Madinguose interjeruose kantriai vaidinamas madingas vyksmas madingu formatu. w

Galiausiai, po poros metų, spektaklis visiems įgrįsta, ir minia neatsisukdama mina į kitą, nemažiau dirbtinę, tačiau naują vietą, kad galėtų dar kartą apsukti tuštybės ratą.

Spėriai reprodukuojasi infantilios viešo gyvenimo užeigėlės, bandančios persikūnyti į tolimų miestų išpjovas ir suvaidinti tenykščio gyvenimo imitacijas. Tokių kamufliažinių persikūnijimų viešojoje erdvėje tiek daug, kad paprasti „buvimo savimi“ atvejai (ypač – su lietuviškomis iškabomis) jau atrodo kaip archeologiniai reliktai. Todėl, kai Ukmergės centre randi išdidų miesto viešbutį „Big Stone“ arba Kaune vietoje legendinio tarpukario restorano „Metropolis“ dar išdidžiau dūzgiančią prabangią (?!) „Charlie Pizza“, imi galvoti, kad Lietuvos sociologai dar ilgai neliks be darbo. Psichoanalitikai, greičiausiai, irgi.

PRANCŪZAS KOSMOSE Dramatiška transformacija iš orios ir elegantiškos Laikinosios sostinės viešosios erdvės Nr. 1 į pigiais blizgalais farširuotą alkoholinę valgyklą su treninguotais priemiesčio buduliais ir jų užgaląstomis raudonkepuraitėmis neabejotinai galėtų pakylėti „Metropolį“ iki rimto kompleksinio tyrinėjimų objekto. Pasitelkus medicininę praktiką, jis galėtų tarnauti būtent ta vieta, iš kurios, paėmus analizus, nustatomos išsamios viso miesto organizmo funkcinės-somatinės problemos ir jų priežastys.

Tai, kad šiandien, užėmę miestų praeičiai ir dabarčiai svarbius objektus, įvairūs metropoliai transliuoja destruktyviai konkrečią kultūrinę energiją, dedikuotą tokiai specializuotai publikai, nėra joks atsitiktinumas.

Atkaklus prancūzų žurnalistas ir fotografas Fredericas Chaubinas, jau dešimtmetį tyrinėjantis sovietmečio moderniąją architektūrą, ne kartą skundėsi, jog nesupranta, kodėl originalūs ir fiziškai patvarūs naujojo paveldo pastatai griūva arba yra griaunami ir visai nevertinami postsovietinėje erdvėje. Modernistai griovė secesiją, mes griauname modernistus, erzinau. Prancūzas piktinosi, kad šitaip beatodairiškai plėšant lapus iš miesto dienoraščio miestas visada atrodys leisgyvis, it po karo.

Atrodo, kad jūs amžinai nepasitikite tuo, ką pastatė kiti, ir vis kuriate naujas kosmines utopijas, diagnozavo Fredericas. Teko sutikti. Kosmoso mūsų kasdienybėje daug. Jis kelia dideliems ir ambicingiems skrydžiams.

Net ir tada, kai pakanka pereiti gatvę į kavinę kitoje pusėje. Su šlepetėmis...

2012: 01

52

„Interjero inovacijų apdovanojimų“ nugalėtojai parodoje

„Interjero inovacijų apdovanojimai“ (angl. „Interior Innovation Award“) yra vieni prestižiškiausių baldų sektoriaus apdovanojimų pasaulyje. Pirmieji apdovanojimai įvyko 2002 metais parodoje „IMM cologne“, kuri ir suteikia konkursui bendrą idėją. Organizatorius – Vokietijos dizaino taryba. Šis konkursas parodai „IMM cologne“ bei Vokietijos dizaino tarybai pasiteisino kaip efektyvus įrankis baldų rinkos įmonėms pozicionuoti bei produktams diferencijuoti. „Interjero inovacijų apdovanojimas“ suteikia vertę geriausioms inovacijoms visose šios pramonės sektoriaus produktų srityse. „Interjero inovacijų apdovanojimuose“ gali dalyvauti visos įmonės, kurių gaminama produkcija patenka į šias kategorijas: Baldai, Vonios kambarys, Biuras / darbo vieta, Pastatų įranga, Sienos / grindys / lubos, Virtuvė / namų apyvoka, Apšvietimas, Tekstilė. Pristatome keletą geriausių.

„IMM cologne 2012“ 1

2 1 Pavadinimas – 25

2 Pavadinimas – AxorBouroullec

Gamintojas – „Desalto“ Dizainas – „Bruno Fattorini & Partners“ 25 – tai tipiškas, paprastas stalas, sukurtas Bruno Fattorini. Pavadinimas 25 – tai užuomina į itin ploną stalviršį bei stalo kojas, kurių plotis 25 mm. Tai, ko gero, ilgiausias kada nors pramoniniu būdu pagamintas stalas, galintis siekti 3,5 m ilgį ir išlaikantis 25 mm storį išilgai viso stalviršio. Iš pirmo žvilgsnio nepastebima, tačiau šis stalas pasižymi ypatingu tvirtumu, kuris slypi medžiagų „sumuštinyje“, sudarytame iš aliuminio ir anglies sluoksnių. 25 neįlinksta dėl svorio, nors ir yra toks plonytis. Novatoriškas stalas, formos abstrakcija, naujausios kartos medžiagos – tai būdinga „Desalto“.

Gamintojas – „Hansgrohe AG“ Dizainas – Ronano ir Erwano Bouroullecų Dizaineriai Ronanas ir Erwanas Bouroullecai pritaikė šį šūkį vonios kambariui. Erwinas Bouroullecas paaiškino: „Mes pasitikime žmonių kūrybingumu; jų sugebėjimu optimaliai formuoti kambarius išvien su jų poreikiais bei troškimais, užuot davus užbaigtą dizainą.“ Broliai, dirbdami kartu su kompanijos „Hansgrohe AG“ dizaino prekės ženklu „Axor“, išvystė atvirą sistemą: AxorBouroullec vonios kambario kolekciją, leidžiančią vartotojams laisvai rinktis iš 80 elementų, kurie gali būti kombinuojami, bei erdvias lentynas, kurios gali būti tiek integruotos į praustuvą, tiek atskiros.

3 Pavadinimas – Bend

Gamintojas – „MDF Italia“ Dizainas – „Jehs Laub“ Bend serijos kėdės sudėtos iš tvirto, elegantiško rėmo, pulsuojančio modernumu, paprastumu bei skoninga išvaizda. Šios kėdės puikiai tinka įvairioms paskirtims ir tikrai ne vien naudoti namie – svetainėje, virtuvėje, darbo kambaryje – tačiau ir biuro aplinkoje, vadovų kabinetuose bei posėdžių salėse, netgi viešosiose erdvėse, restoranuose, kavinėse, priimamuosiuose bei laukiamuosiuose. Priklausomai nuo kėdės tipo, Bend gali skirtis savo charakteristikomis bei išvaizda, galinčia patenkinti skirtingus rinkos poreikius bei pasiūlyti panaudojimo galimybių įvairovę.

3

2012: 01

54

4 Pavadinimas – Bookless

Gamintojas – „Interlübke“ Dizainas – Gino Carollo, Rene Chybo „Interlübke“ įprastinės lentynų koncepcijos idėją perkelia į galerijos sistemą, pritaikytą namams. Lentynų serija Bookless skirta būti dėmesio centru, išryškinančiu vartotojui svarbius dalykus.

Ji gali būti pastatoma kaip mobili pertvara, kaip lentynų sistema nuo grindų iki lubų, kaip slankiojantis sienos elementas. Lentynos elegantiški stiklo paviršiai, filigraninis rėmas bei šviesos diodų apšvietimas perteikia skaidrumo ir lengvumo įspūdį. Ypatinga detalė: moduliai, pastatomi ar kabinami per 6 cm nuo sienos, pabrėžia supančią šviesą ir sustiprina trimatį sklandančių modulių efektą. Tinkamas tiek namų, tiek biuro aplinkai, šis daugiafunkcis baldas gali būti pritaikytas beveik visiems planams, jame galima integruoti vaizdo / garso sistemas, taip pat galima derinti ir su kitais baldais.

4 5 Pavadinimas – Cuts

Gamintojas – „Ligne Roset“ Dizainas – Philippe’o Nigro Lentynų sistema Cuts sudaryta iš netaisyklingų, pasvirusių, maksimalaus 39,7 cm gylio dvipusių gretasienių, tačiau vienodas gylis abiejuose galuose sudaro tobulas galimybes tarpusavyje derinti daugybę šios sistemos modulių. 36,4 cm aukštis yra ypač patogus sistemos, kaip lentynos, funkcijai. Kaip bebūtų, genialiausia šio baldo mintis yra ta, kad netaisyklinga forma suteikia lentynos moduliams skirtingus variantus paprasčiausiai apverčiant modulį horizontalia ar vertikalia kryptimi: sukant modulius galima sudaryti 4 nišų variantus, besiskiriančius savo sienelių polinkiu (nuožulnumu). Galiausiai lieka tik sustatyti bei derinti modulius tarpusavyje ir taip sudaryti norimą konfigūraciją, atrodytų, atsitiktinę konstrukciją su nesuskaičiuojamu kiekiu unikalių skyrelių.

5

6

6 7

Pavadinimas – Elephant Wood Gamintojas – „Kristalia“ Dizainas – „Neuland Paster & Geldmacher“ Kompanija „Kristalia“ pirmą kartą pristatė medinę kėdės Elephant versiją, kurioje bukmedžio kojos prijungtos prie sėdimosios dalies metalinėmis tokios pačios spalvos jungtimis. Stipri ir lengva Elephant kėdė pažymėjo bendradarbiavimo tarp „Neuland Industriedesign“ bei „Kristalia“ pradžią 2010 metais. Sėdimoji dalis gali būti iš kieto poliuretano bei įvairių spalvų, keturiomis kojomis arba vientisu pagrindu, kurie gali būti chromuoti bei atlasiniai arba lakuoti tokia pačia spalva kaip ir sėdimoji dalis. Dar rafinuotesnė bei patogesnė yra paminkštinta versija, kurios sėdimoji dalis pagaminta iš apmuštų poliuretano pagalvėlių: čia matomas rankų darbo susiuvimas, primenantis dramblio stuburą. Tai suteikia šiai kėdei preciziškumo.

Pavadinimas – Flatmate Gamintojas – „Muller“ Dizainas – Michaelio Hilgerso Kai Flatmate uždarytas, jo užimamas grindų plotas yra tik 2 0,09 m , todėl šis baldas yra, ko gero, mažiausias įrengtas biuras rinkoje. Dėl savo plonumo ir aptakios, neįkyrios išvaizdos Flatmate gali paversti ilgus koridorius į namų biurus, pasiūlyti intymią vietelę miegamajame laiškams rašyti, tarnauti kaip laikina darbo vieta, prireikus jos ilsintis vasarnamyje. Flatmate leidžia praktiškai išnaudoti likusias erdves, kurios netinkamos įprastiems baldams; dėl savo kompaktiškų matmenų šis mobilusis biuras puikiai tinka nuolat gyvenamąją vietą keičiantiems žmonėms.

7

8 Pavadinimas – Frans Dijkmeijer Collection

Gamintojas – „Kvadrat“ Dizainas – Franso Dijkmeijerio Fransas Dijkmeijeris kompanijai „Kvadrat“ sukūrė trijų novatoriško dizaino apmušalų kolekciją, kuri gali būti apibūdinta „tekstilės menu“: Vale, Ripple bei Colline. Visiems audiniams būdinga tiksli, ypatingai detali trimatė struktūra, pasižyminti paprasta, elegantiška išraiška. Dėl šių savybių audiniai suteikia šilumos jausmą, lytėjimo malonumą bei patogumą bet kokiam interjerui.

Visos medžiagos, panaudotos kolekcijoje, yra pagamintos iš vilnos, kuri proceso metu keliose vietose prisegama prie akrilinio sluoksnio pagrindo. Atspindėdamos nepakartojamą Franso Dijkmeijerio darbo technikos kokybę, šių audinių struktūros išsiskiria reljefu ant audinio paviršiaus.

Novatoriški audimo raštai atspindi daug metų, kuriuos dizaineris praleido eksperimentuodamas su skirtingomis medžiagomis bei audimo struktūromis.

8

9

9 Pavadinimas – LED-Wallpaper

Gamintojas – „Architects Paper“ Dizainas – Ingo Maurerio Kompanija „Architects Paper“, bendradarbiaujanti su Ingo Maureriu, sukūrė revoliucinius LED tapetus, modernią šviesos instaliaciją sienai. Greitai ir be jokių komplikacijų dabar galima pasiekti efektus, kurie kadaise buvo įmanomi tik pasitelkus daug laiko reikalaujančius instaliacinius darbus. Šis novatoriškas produktas atvėrė naują tapetų istorijos puslapį. Šviesos diodinis tapetas LED-Wallpaper yra pirmasis ne austas tapetas su šimtais integruotų šviesos diodų. Kaip bebūtų, ši nuostabi sienų danga gali būti užklijuojama taip pat lengvai ir greitai, kaip ir bet kokie kiti ne austi tapetai.

Nereikia nei specialių klijų, nei elektros instaliacijos žinių, o tapeto rulono skersmuo tėra 10 cm. Jei norite tapetą pakeisti, jis lengvai nuimamas nuo pagrindo ir gali būti iš naujo panaudotas kitai sienai puošti.

10 Pavadinimas – Husk

Gamintojas – „B&B Italia Spa“ Dizainas – Patricios Urquiolos Lietas plastiko kiautas bei eilė minkštų pagalvėlių – tai pagrindiniai foteliuko Husk elementai. Šis minkštas fotelis yra ilgo vystymo proceso rezultatas: sukurtas įvairiapusiškas krėslas, išsiskiriantis tiek unikalumu, tiek savybe papildyti net pačią klasiškiausią sofą. Yra galimi trys pagalvėlių tipai: standartinės, didelės arba labai didelės su atlošu galvai, o atlošas nugarai gali būti fiksuotas arba besisukantis. Kaip priedas galima ir kėdutė kojoms. Žaidžiant įvairiomis skirtingomis sėdimosios dalies spalvomis (keturių atspalvių perdirbto plastiko), atramomis (natūralaus ąžuolo, pilkai arba juodai lakuotos medienos) bei užvalkalais (įvairiomis odomis bei medžiagomis), Husk gali radikaliai keisti savo išvaizdą: nuo vientisos spalvos iki ypač ryškaus ar subtiliai elegantiško stiliaus.

10

11 Pavadinimas – Ploum

Gamintojas – „Ligne Roset“ Dizainas – Ronano ir Erwino Bouroullecų Ko gero, nei vienas baldas taip neatspindi laikmečio dvasios bei gyvenimo būdo kaip sofa. 7-ajame dešimtmetyje sofos dažniausiai būdavo skirtos sėdėti gana statmenoje

2012: 01

56

11

pozicijoje, o 8-ajame dešimtmetyje dizaineriai pradėjo kurti kiek prabangesnius krėslus, kuriuose buvo galima labiau atsilošti, ir tai atspindėjo naujo laikmečio dvasią. Dizaineriai Ronanas ir Erwinas Bouroullecai, kurdami sofą Ploum ir siekdami suprasti savo tikslinio vartotojo poreikius, atliko tyrimą apie vartotojo komfortą. Apibūdindami savo sukurtą sofą dizaineriai teigia: „Mūsų tikslas buvo sukurti itin patogų šiuolaikinio dizaino minkštasuolį.“ Ploum sofa apibrėžta plačios formos bei minkštų linijų, kurios kviečia prisėsti ir puikiai prisitaiko prie vartotojo kūno linijų. Medžiagų kombinacija taip pat teikia ypatingą malonumą: minkšta sofa, aptraukta tampria medžiaga, suteikia komfortą bei galimybę ilsėtis skirtingomis pozomis, lyg visas kūnas gulėtų ant malonios ir minkštos erdvės.

11

12 Pavadinimas – PRO

12

Gamintojas – „Flötotto“ Dizainas – Konstantino Grcico Padedant Konstantinui Grcicui, kompanija „Flötotto“ pagamino novatorišką kėdę PRO, kurios misija – užtikrinti vartotojo judesių laisvę leidžiant įvairias sėdėjimo pozicijas.

Charakteringiausias PRO bruožas yra S formos sėdimoji dalis, suteikianti dinamiško, tačiau patogaus sėdėjimo jausmą. Speciali kiauto forma buvo nulemta neseniai atlikto „aktyvaus sėdėjimo“ tyrimo mokyklose. Nuo pat pradžių ši kėdė buvo kuriama edukacinei aplinkai, tačiau dėl lengvumo bei patrauklios išvaizdos, taip pat puikių funkcinių savybių PRO puikiai dera ir kitoms – viešoms bei privačioms – erdvėms. Ši universalių kėdžių linija susideda iš šešių patrauklių spalvų sėdimosios dalies bei penkių skirtingos konfigūracijos rėmų.

13 Pavadinimas – Tie Break

Gamintojas – „Richard Lampert“ Dizainas – Bertjano Poto Tie Break yra puikus jauno olandų dizainerio Bertjano Poto individualaus stiliaus pavyzdys. Paprastos linijos bei intriguojantis medžiagų derinys paverčia šį lauko krėslą ypatingu dizaino kūriniu. Jis neįprastu būdu sudėtas iš teniso tinklo, saugos diržų bei plokščių plieno strypų. Daugumai sodo baldų reikalingos pagalvėlės, kad būtų patogu ant jų sėdėti ir todėl jie gali būti laikomi lauke tik esant geram orui. Tie Break tai negalioja: sėdimoji dalis pagaminta iš teniso tinklo, kuris prie rėmo pritvirtintas saugos diržais. Sukurta itin patogi lauko kėdė, kuriai nereikia papildomų pagalvėlių ir ją nebūtina nešti į vidų lyjant lietui: ji gali likti lauke nors ir visus metus.

13

14 Pavadinimas – Wogg 54

14

Gamintojas – „Wogg AG“ Dizainas – Christophe Marchand’o Sukurtas naujas priedas prie lengvų ir elegantiškų lentynų sistemų linijos. Korpusinių baldų modeliai Wogg 25 ir 52 buvo papildyti rašomuoju stalu. Jo įžūlus paprastumas, tuo pačiu ir nuostabumas atsiskleidžia dėl techninio stalo pažangumo. Taip pat, kaip ir modeliuose 25 ir 52, skirtingi stalčiukai bei nišos yra svarbiausi elementai, apibrėžiantys stalo dizainą. Klasikinė atramos rėmo forma pabrėžia lengvumo įspūdį. Šis kūrinys puikiai papildytas elegantiškomis dėžutės formos talpyklomis, kurios gali būti tiksliai įdėtos į nišas ir tarnauti kaip pieštukinės ar indeliai kasdienių reikmių smulkmenoms. Odinis stalviršio padėklas tobulai užbaigia bendrą vaizdą.

2012: 01

58

Norint tai padaryti, reikia turėti „vaiko svajonę“ Fotografijos: Guilaino Greniero, Christophe’o Launay, Francio Demange’o

Vytauto Gurevičiaus interviu su pasaulio buriavimo greičio rekordininku Alainu Thébaultu

Kada ir kaip sugalvojote pastatyti „skraidantį“ laivą? Ar tuomet galvojote, kad jis taps greičiausiu pasaulyje?

Vaikystėje gyvenau Bretanėje (prie Atlanto vandenyno), kaime, gyvenau vaikų globos namuose, tartum paauglių kalėjime. Neturėjau jokių užsiėmimų, todėl su pusbroliu įlipdavome į plastmasinę valtelę ir bandydavome tarsi banglente plaukti per bangas, keliamas žvejų valties. Tai daryti buvo neįmanoma, kadangi valtelė būdavo tiesiog prisišliejusi prie bangų. Daugybė paukščių sukdavosi aplink žvejų valtis. Ir kartą aš tariau savo pusbroliui: „Aš nenoriu plūduriuoti vandenyje. Aš noriu skristi.“ Gerai ar ne – tai nebuvo svarbu.

Man tada buvo 10 metų. Niekas netikėjo mano idėjomis, kai pradėjau kurti šį projektą, nes, norint tai padaryti, reikia turėti

„vaiko svajonę“ – kai atrodo, kad viskas įmanoma. Karinę tarnybą atlikau jūroje, kur mane pastebėjo Ericas Tabarly (dar vadinamas „jūreivių tėvu“ Prancūzijoje). Kai parodžiau savo brėžinius ir paaiškinau, kaip įsivaizduoju tai įgyvendinti, E. Tabarly pasakė, kad laimina projektą, bet pinigų jam įgyvendinti turėsiu susirasti pats. Kai radau rėmėjų ir pradėjau kurti laivą, negalvojau apie tai, ar jis taps, ar ne, greičiausiu pasaulyje; tada buvo vienintelis noras įgyvendinti savo svajonę. Mano požiūriu, kelias, kurį savo gyvenime kuri, tiesi ir kuriuo eini, yra svarbesnis nei rezultatas.

Kokias unikalias technologijas ir dizaino sprendimus įgyvendinote „Hydroptere“?

Visa laivo išvaizda yra kitokia nei įprastų jachtų, nes jis w

turi du sparnus ir neturi įprasto kylio, o ant galinio kylio yra įrengtas dar vienas povandeninis sparnas, kuris pakelia laivo galą iš vandens. Vienintelis panašumas – kad yra stiebas ir burės, o laivo korpusas – pailgos valties formos. Startui reikalingas lengvumas, lengvi bei labai tvirti sparnai, kadangi visai konstrukcijai tenka didžiulis krūvis.

Pavyzdžiui, povandeniniams sparnams tenka didesnis nei 20 tonų kvadratiniam metrui krūvis. Mūsų laimei, prieš dešimtmetį atsiradęs lengvas anglies pluoštas leido sujungti šiuos du parametrus – nedidelę masę ir tvirtumą.

Ar nepavargote kovoti su greičio rekordais?

Kokios yra jūsų ryškiausios pergalės?

Taip, esu pavargęs, bet pailsėsiu, kai amžinai miegosiu medinėje dėžėje, nes medis yra mano mėgstama medžia- w

2012: 01

60

ga, be to, ji komfortabilesnė nei anglies pluošto kiautas!

Kalbant apie mano ryškiausias pergales, svarbu tai, kad išlikau gyvas po keturių avarijų bei vieno apsivertimo ir, be abejo, susitikimas su lietuvaite Violeta, mano gyvenimo moterimi. Pirmoji ir didžiausia tyli pergalė buvo 1994 m. po pirmo sėkmingo plaukimo su pakilimu virš vandens.

Maždaug prieš 100 metų danguje įvyko panašus perversmas: perėjimas nuo oro balionų į pirmuosius lėktuvus, o šiuo metu panašiai vyksta ant vandens: dauguma laivų yra plaukiantys, o greitesni skrieja ant povandeninių sparnų.

2012: 01

62

Kokios yra svarbiausios jūsų laivo čempiono savybės (ilgis, plotis, sparnų ilgis, stiebo aukštis, svoris)? Iš ko jis pagamintas?

Kad laivas pakiltų iš vandens, reikia, kad vėjas būtų apie 12 mazgų (maždaug 20 km/h) stiprumo. Maksimalus pasiektas greitis – 56 mazgai (105 km/h). Tai 2009 metais pasiektas pasaulio buriavimo greičio rekordas 500 metrų atkarpoje. Svoris 6,5 tonos, ilgis 18 metrų, plotis (su sparnais) 24 metrai. Stiebo aukštis 27 metrai. Panaudotos konstrukcinės medžiagos: anglies pluoštas (95 %) ir titanas (5 %).

Kiek tokio tipo laivų jau esate pastatęs ir kiek dar ketinate?

Tai yra tas pats laivas nuo mano pirmojo „skrydžio“. Mes tik nuolat keičiame detales. Po vieno iš lūžių jau buvau praradęs viltį atstatyti savo „kūdikį“, nes šios unikalios konstrukcijos tikrai brangiai kainuoja. Bet po pažinties su vien seniausių Šveicarijos bankų šeimininku Thierry Lombardu ir jo finansinio palaikymo, dabar Šveicarijoje nuolat bandomos visos detalės aerodinaminiame vamzdyje ir skaičiuojami krūviai, esant ribinėms apkrovoms. Kadangi vandens paviršiaus trintis yra daug didesnė nei oro pasipriešinimas,

tai krūvis, tenkantis vienam kvadratiniam metrui šios unikalios struktūros, plaukiant didesniu nei 100 km/h greičiu, yra iki 20 tonų kvadratiniam metrui (kas yra sunkiai suvokiama).

Tai yra dukart daugiau nei lėktuve „Airbus“ (tik 10 t/m2).

Kokie bus tolimesni jūsų planai?

Pirmasis – greičio rekordo siekimas plaukiant per Ramųjį vandenyną tarp Los Andželo ir Havajų. Antrasis – skirti laiko ramiems pasivaikščiojimams gėlėtais Lietuvos laukais su savo meile Violeta Janulyte (gimusia Biržuose).

Ačiū už pokalbį.

1. Aleksandras Rodčenko (1891–1956 m.)

2. „Pionierius su trimitu“, 1930 m.

3. „Šuchovo bokštas“, 1929 m.

4. Kiosko projektas, 1919 m.

5. „Ryto pratybos Lefortovo studentų miestelyje“, 1932 m.

6. Transformuojamas sceninis kostiumas, 1929 m.

7. Trečiajame dešimtmetyje A. Rodčenko išleisti reklaminiai plakatai

1

A.M. RODČENKO – 120

konstruktyvizmo švyturys Tekstas Jono Malinausko

Šiandien entuziastingai stipriname kultūrinius ryšius su Vakarais, artimus Rytų kaimynus prisimindami vien dėl politinių ar ekonominių nesklandumų. Išvarginti socializmo epochos imperinio diktato, baigiame pamiršti, kad praeito amžiaus Rusijoje gimė nemažai ryškių kūrėjų, padariusių įtaką ne vien tik savo šalies, bet ir visos Europos kultūros raidai. Vienas jų – Aleksandras Rodčenko (1891–1956) – ryškus tarybinio konstruktyvizmo atstovas, visame pasaulyje pripažintas dailininkas ir dizaineris. Plačiau apie jo kūrybą paprašėme papasakoti A. Rodčenko anūko, taip pat dizainerio, Maskvos Stroganovo aukštosios pramoninės dailės mokyklos ir kitų dizaino mokyklų dėstytojo Aleksandro Lavrentjevo.

A. Rodčenko 1891 m. gimė tuometinėje Rusijos sostinėje – Sankt Peterburge. Ar tai lėmė jo

2012: 01

64

kūrybinį kelią? Kaip miesto tema apskritai atsispindėjo jo kūryboje?

Miesto bei urbanistikos tema nuolatos iškildavo A. Rodčenko kūryboje. Dar 1919–1920 m. jis leido sau fantazuoti apie naujų architektūrinių struktūrų ir pastatų tipus.

Tai buvo savita naujosios architektūros laboratorija, kurioje statiniai buvo kuriami iš anksčiau nenaudotų geometrinių plokštumų ir linijinių karkasų. Jis sugalvojo originalią „miesto viršutinio fasado“ koncepciją, manydamas, kad ateityje miestų vaizdais žmonės grožėsis ne iš gatvės lygio, o iš viršaus – iš lėktuvų arba apžvalgos aikštelių. Anot jo, žemės paviršių reikia palikti pėstiesiems, o virš namų stogų kurti terasas, tiltus, kabančius namų blokus, kurie sudarytų tą naująjį viršutinį fasadą. Kiek vėliau, 1923– 1924 m., jis projektavo gatvių kioskus, reklaminius plakatus, grafiką ant pastatų. Amžininkų teigimu, ano meto

Maskvos įvaizdį didžia dalimi formavo būtent A. Rodčenko ir V. Majakovskio konstruktyvistinio stiliaus plakatai. Dar po poros metų A. Rodčenko susidomėjo miesto aplinka kaip fotografas – ieškojo naujų, originalių taškų, rakursų, atspindinčių šiuolaikinę miesto viziją, ruošė reportažus apie naujas statybas, leidyklos „Izogiz“ užsakymu fiksavo kasdienį miesto gyvenimą.

Aleksandro Rodčenko kūrybinis kelias prasidėjo Kazanės miesto dailės mokykloje (1911– 1914 m.). Kokius pagrindus tolesnei veiklai jis gavo šiuo laikotarpiu?

Kazanėje jis studijavo teatro dekoratoriaus specialybę – taip sakant, sekė tėvo pėdomis. A. Rodčenko buvo laisvasis klausytojas, tad gavo ne oficialų diplomą, o tik mokyklos baigimo pažymą. Tuo metu jis nuolat skaitydavo vadinamojo sidabro amžiaus iliustruotus žurnalus, ypač „Satyrikoną“, domėjosi XIX a. antros pusės literatūra, to laikotarpio dailininkų kūryba. Iš kitų jis išskyrė P. Gogeną, V. van Goghą ir anglų grafiką O. Berdslay. Tai nulėmė jo potraukį linijinei grafikai – piešime, tapyboje, o vėliau ir trimačiuose objektuose. Kazanėje jis pirmąkart sutiko futuristus – 1914 m. čia atvyko V. Majakovskis, V. Kamensky ir D. Burliukas. Čia jis susipažino ir su savo būsima žmona Varvara Stepanova. Kai jie kartu persikraustė į Maskvą 1916 m., Varvara supažindino jį su būsimais bendražygiais – V. Tatlinu, A. Vesninu, L. Popova.

Kaip Jūs galėtumėte iš šiandienos pozicijų įvertinti A. Rodčenko avangardinės tapybos ir trimatės kompozicijos kūrybinius rezultatus 1916–1921 m.?

Iš šio periodo darbų neįmanoma išskirti vieno ir pasakyti, kad būtent jame yra visa tai, kas apibendrina A. Rodčenko kūrybą. Jo kūryba – tai bandymų ir eksperimentų su 3

2

forma, faktūra, spalva, erdve suma. Aleksandras kūrė tapybos, grafikos, dizaino ir netgi fotografijos serijas. Dar vienas jo kūrybos bruožas – struktūrinis-kompozicinis apibrėžtumas: plokštumas, linijas, sferas jis komponuodavo taip, kad tarp jų nuolat atsirasdavo erdvių, turinčių savus struktūros algoritmus. Su šiuolaikiniais dailininkais A. Rodčenko suartina pastovus domėjimasis tyrimais įvairiose mokslo srityse: astronomijoje, biologijoje, geometrijoje, logikoje. Menas jam buvo neatsiejamas nuo pasaulio pažinimo procesų.

Kuo garsus A. Rodčenko dalyvavimas 1925 m. tarptautinėje Paryžiaus taikomosios dailės parodoje? Kaip tai atsiliepė jo tolimesnei kūrybai? Šioje parodoje A. Rodčenko buvo SSRS skyriaus vyriausiasis dailininkas. Jis dėliojo eksponatus, projektavo stendus ir vitrinas. Pagal jo pasiūlytą schemą buvo nudažytas garsusis Melnikovo paviljonas – baltai, raudonai, pilkai. Pagal jo projektą parodoje buvo pastatytas Darbininkų klubas – daugiafunkcis interjeras, skirtas savišvietai, laisvalaikio praleidimui ir informacijos saugojimui. Nuo to laiko kiekvienoje parodoje, skirtoje trečiojo dešimtmečio dailei, šį interjerą nuolat buvo bandoma atkurti, kol pagaliau 2009 metais eilinė rekonstrukcija buvo patalpinta į Tretjakovo galerijos nuolatinę ekspoziciją. Trečiojo dešimtmečio viduryje Paryžiuje atėjo A. Rodčenko, kaip dizainerio, valanda: jis pelnė apdovanojimų ir klubo baldų ir už reklamą, ir už knygų apipavidalinimą.

Dėl ko buvo pereita nuo abstrakčios dailės prie „gamybinio meno“? Kokį vaidmenį A. Rod- w

4

5

čenko vaidino kuriant pirmą Rusijos aukštąją dizaino mokyklą – VCHUTEMAS (vėliau VCHUTEIN)?

A.Rodčenko nuolat projektuodavo. Pirmieji jo dizaino objektai – šviestuvai „Pittoresk“ kavinei Maskvoje, pagaminti futurizmo stiliumi iš susuktų ir nuspalvintų plokštumų.

Po diskusijų INCHUK (Meno kultūros institute), jis vis labiau linko į utilitarinę kūrybą. Posūkio tašku tapo tapo 1921 m. vykusi paroda „5х5=25“, kurioje 5 kūrėjai parodė po penkis darbus ir paskelbė apie pirmosios konstruktyvistų darbo grupės, siekiačios kurti masinę produkciją, sukūrimą: „Mūsų tikslas – puodas, grindų šepetys, batai, katalogas.“ Būtent tada ir gimė konstruktyvizmo sąvoka. Tarybinio Bauhauzo – VCHUTEMAS (visos Rusijos dailės techninių dirbtuvių) profesoriumi jis išdirbo 10 metų, propaguodamas visišką puošybos atsisakymą ir daiktų įvaizdžio kūrimą per jų konstravimą, privalomą transformaciją, naudojimo sąlygų ir gamybos technologijų išmanymą. Šie principai įsitvirtino mūsų dizaine tik septintajame dešimtmetyje. Būtent dėl to A. Rodčenko galima drąsiai vadinti tarybinio dizaino pionieriumi.

6

O ar galima A. Rodčenko pavadinti tarybinės reklamos tėvu?

Sakyčiau, netgi grafinio dizaino tėvu, kadangi jis dirbo visose šio dizaino šakose: kūrė kino titrus, pakuotę, firmos stilių, reklaminius plakatus, skrajutes, knygų bei žurnalų iliustracijas. Daugiausia reklamos projektų jis padarė 1923–

2012: 01

66

1926 m. kartu su garsiuoju poetu Vladimiru Majakovskiu.

Jie netgi buvo sugalvoję bendrą prekių ženklą – „reklamkonstruktoriai Majakovskis Rodčenko“. V. Majakovskis rinko užsakymus ir kūrė tekstus, o A. Rodčenko kartu su studentais per trumpą laiką, kartais per vieną naktį, sukurdavo grafinį vaizdą. Žymiausias to meto darbas – plakatas „Knygos“, kuriame pavaizduota V. Majakovskio mylimoji Lili Brik, šaukianti lyg per garsiakalbį. Įdomu, kad šis plakatas sėkmingai naudojamas ligi šiol, žodį „knygos“ keičiant į „dovanos“, „baldai“, „sausainiai“ ir netgi „skalbimo milteliai“.

Kokiu būdu A. Rodčenko talentas pasireiškė kine ir teatre?

Daugelis tikriausiai yra matę plakatą „Kino akis“, kuriame didžiulė akies nuotrauka gretinama su kameros objektyvu. Šią kompoziciją A. Rodčenko sukūrė garsaus kino režisieriaus Dzigos Vertovo kino reportažų serijai. Taip pat jis sukūrė plakatus bei reklaminį fotomontažą legendiniam S. Eizenšteino filmui „Šarvuotis Potiomkinas“. A. Rodčenko ir pats svajojo kurti filmus, bet tai jam pavyko padaryti tik 1931 m. Pavolgyje filmuojant dokumentinį filmą „Miško chemizacija“. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje dirbdamas kino ir teatro dailininku A. Rodčenko naudojosi galimybėmis parodyti naują buitį, modernią gyvenamąją aplinką. Pavyzdžiui, spektakliui „Inga“ Revoliucijos teatre buvo sukurti keli interjerai: direktoriaus kabinetas, klubas,

darbuotojos kambarys. Visur buvo panaudoti neįprasti sulankstomi baldai, geometriniai šviestuvai. Transformacijos idėjas bandyta taikyti ir scenos kostiumams, kuriuose A. Rodčenko pirmąkart panaudojo užtrauktukus drabužių išorinėms detalėms tvirtinti.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje pradėta fotografo karjera – nauja kūrybos sritis ar aplinkybių nulemtas žingsnis?

Fotografija dizainerio darbe buvo tiesiog neišvengiama.

Dar 1920 m. kartu su V. Stepanova dalyvaudamas humoristinėje instaliacijoje „Klajojantys muzikantai“ A. Rodčenko pasirodė kaip aktorius, fotografas ir fotosesijos režisierius.

Po kelių metų jis jau aktyviai užsiėmė fotomontažu, eskizų perfotografavimui įsigijo nuosavą kamerą. Vėliau tai virto nauja kūrybos sritimi. Nuo 1926 m. žurnale „Tarybinis kinas“ jis rengė rubriką „Fotografija kine“, o nuo 1927 atgimusiame žurnale „Naujasis LEF“ („Kairysis frontas“) skelbė naujas fotografijos koncepcijas, rodė žmones ir jų aplinką be jokių inscenizacijų ir visais įmanomais rakursais. Šalia nuotraukų jis taip pat spausdino komentarus bei atskirus straipsnius apie fotomeną.

Kokį vaidmenį Aleksandro gyvenime vaidino jo žmona Varvara Stepanova? Kaip sąveikavo jų kūrybinės asmenybės?

Visą gyvenimą jie nuolat rėmė vienas kitą. V. Stepanova buvo neatsiejama kūrybinio tandemo, šeimyninės dizaino studijos dalimi. A. Rodčenko sugalvodavo idėją, užmesdavo eskizą, o V. Stepanova paruošdavo originalus leidybai, bendravo su fotografais ir leidėjais. Taip bendromis pastangomis jie išleido garsiuosius fotoalbumus „SSRS statybose“, „10 metų Uzbekistanui“ ir kitus. Kai 1942 m. A. Rodčenko pavyko iš evakuacijos grįžti į Maskvą, o žmona buvo priversta likti Permėje, jis laiškuose rašė, kad darbai nevyksta, kadangi „motoras liko už Uralo“. Varvara išgyveno tik pusantrų metų ilgiau už savo vyrą.

Kaip šiandien, Jūsų nuomone, vertinamas A. Rodčenko kūrybinis palikimas Rusijoje ir už jos ribų?

Ilgą laiką (gal net iki dabar) Aleksandras buvo laikomas šiuolaikiniu menininku. Neretai šiuolaikinės dailės parodose įvairiose šalyse rengiamos kad ir nedidelės jo darbų retrospektyvos: eskizai, nuotraukos, erdvinių konstrukcijų modeliai. Dizainerio kūrybinis palikimas vertinamas kaip vertingų

7

kompozicinių idėjų sankaupa. Kita vertus, jo darbai, ypač dokumentiniai reportažai apie Maskvą, nepaisant jų ryškaus subjektyvumo, lėmė atitinkamo periodo istorinį suvokimą.

Ar Jums teko asmeniškai bendrauti su Aleksandru? Kaip jį prisimena atimieji, jo šeimos nariai?

Deja, aš beveik nieko neprisimenu – seneliui mirus, man tebuvo dveji metai. Mano mama Varvara Rodčenko visada su malonumu prisimena fokusus ir pokštus, kuriuos jai rodė tėvas. Jis buvo pokštininkas ir ekscentrikas tiek mene, tiek asmeniniame gyvenime – ne veltui V. Stepanova pravardžiavo jį „Anti“, tačiau profesinėje veikloje jis niekada neslėpė griežtų ir vienareikšmių vertinimų.

Kaip giminystės ryšys su A. Rodčenko atsiliepė Jūsų gyvenimui ir kūrybai?

Iš pradžių apie tai nė nesusimąsčiau – mokiausi vidurinėje mokykloje, po to S. Stroganovo mokyklos dizaino skyriuje. Beje, toje pačioje mokykloje 1916 m. trumpai studijavo ir senelis, o po to dėstė VCHUTEMAS, sukurtame šios mokyklos pagrindu. Šiandien jau aš esu S. Stroganovo vardo Maskvos pramoninės dailės akademijos dėstytojas.

Senelio kūrybiniu palikimu pradėjau domėtis tada, kai vienai parodai prireikė rekonstruoti jo objektų maketus.

Teko nagrinėti senas nuotraukas, ieškoti brėžinių. Po jubiliejinės A. Rodčenko 100-mečio parodos Valstybiniame A. Puškino dailės muziejuje mūsų šeima nusprendė padovanoti A. Rodčenko ir V. Stepanovos darbų archyvą šio muziejaus Privačių kolekcijų skyriui. Dabar muziejus jau įrengė pastovią jų kūrinių ekspoziciją.

Senelio idėjos man labai padeda pedagoginiame darbe.

Fotokompozicijos kurse naudoju pratimus, kuriuos kadaise Aleksandras sugalvojo fotosąjungos kursų klausytojams. Dėstydamas dizaino istorijos kursą negaliu nepaminėti rusų konstruktyvizmo ir ketvirtojo dešimtmečio propagandinio grafinio dizaino pavyzdžių. Per kompozicijos pratybas su studentais neretai konstruojame modelius iš kartono ir tašelių, primenančius A. Rodčenko, G. Klutsio, brolių Stenbergų ir kitų konstruktyvistų darbus. Meninio eksperimento idėja, puoselėta mano senelio, ir šiandien tebeskatina kūrybinius ieškojimus.

Nacionalinės atviro biuro perspektyvos Europoje Parengė Agnė Rutkauskaitė

Šiuolaikinių tarptautinių kompanijų sėkmingo darbo vaisiai vis dažniau priklauso ne tik nuo verslo idėjos, darbuotojų žinių ir kompetencijos, ilgo ir nuoseklaus darbo, bet ir nuo gebėjimo tarptautiniu lygmeniu įvertinti ir suprasti savo darbuotojus, partnerius, klientus bei sukurti jiems tinkamą darbinę aplinką. Nors pastaruoju metu tarptautinės įmonės ir skiria nemažai laiko, kad įsigilintų į tarptautinio verslo santykių aspektus, reta kompanija geba įžvelgti ryšį tarp biuro projektavimo ir tautinio identiteto. Žengdamos koja kojon su technologijomis, naujomis mados tendencijomis, efektyviai konkuruodamos rinkoje šiuolaikinės kompanijos turi keletą galimybių, kaip projektuoti ir įrengti savo biurus. Jos gali tvirtai laikytis didžiųjų kompanijų standartų arba biure adaptuoti vietinės tautos kultūros pavyzdį. Kompromisinis variantas būtų derinti šiuos abu būdus.

Kas bendro tarp tautos charakterio ir darbo aplinkos?

Dar prieš krizę didžiausia pasaulio biuro baldų gamintoja „Steelcase“ inicijavo tyrimą, kurio rezultatai atskleidė bendras sąsajas tarp skirtingų tautų kultūros ir darbo aplinkos.

Pagrindinis tyrimo tikslas buvo identifikuoti skirtingų valstybių kultūrinius aspektus, galinčius padėti kuriant efektyvią darbo aplinką, kurioje darbuotojai galėtų laisvai komunikuoti.

Anot žymaus antropologo Edwardo T. Hallo, ši teorija įnešė svarbų indėlį į kultūros ir aplinkos sąveikos sritį.

Garsus socialinių mokslų tyrinėtojas Geertas Hofstede’as 2007 metais atlikdamas tyrimą pirmiausiai išskyrė 5 pagrindinius aspektus, leidžiančius palyginti viso pasaulio valstybes ir nuspręsti, kaip skirtingų tautų atstovai priima politinius sprendimus, kokia jų elgsena darbe, mokykloje, organizacijose ir net šeimoje.

Olandų mokslininkas skirtingas tautų charakteristikas analizavo supriešindamas šiuos kriterijus: vienvaldiškumas – polinkis tartis; individualizmas – komandinis darbas; konkurencingumas – bendradarbiavimas; greitas prisitaikymas prie permainų – saugumo, stabilumo poreikis; orientacija į trumpalaikius tikslus – orientacija į ilgalaikius tikslus.

2012: 01

68

Svarbu paminėti, kad pagal visus šiuos kriterijus mokslininkas įvertino ir išsamiai išanalizavo šešias Europos valstybes: Jungtinę Karalystę, Olandiją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją ir Ispaniją, ir pateikė išvadas, kokia darbo aplinka pagal tautinę kultūrą labiausiai tiktų minėtų valstybių žmonėms. Viso tyrimo kulminacija tapo išvados, kokiame biure efektyviausiai galėtų dirbti šių valstybių piliečiai, kokioje darbo aplinkoje jie pasiektų geriausius rezultatus. Šis tyrimas buvo atliktas remiantis ilgamečiu tarptautinių įmonių veiklos stebėjimu, ankstesnių tyrimų išvadomis bei bendradarbiaujant ir daug diskutuojant su tarptautinio verslo konsultantais.

Būtent taip – suvienijus teorines studijas ir praktiką – atsirado svarbių įžvalgų, atskleidusių ryšį tarp tautinio identiteto ir darbo aplinkos.

Paanalizuokime plačiau keletą pirmųjų atlikto tyrimo charakteristikų, pagal kurias G. Hofstede’as daro išvadas apie tautos charakteristikas ir poreikius darbo aplinkai.

Vienvaldiškumas prieš polinkį tartis Pirmiausiai G. Hofstede’as analizavo žmones pagal atstumą tarp sprendimus priimančių asmenų ir eilinių piliečių.

Paprastai kuo didesnis šis atstumas, tuo valstybėje daugiau piliečių, turinčių polinkį į autokratinį valdymą, kitaip dar vadinamą vienvaldiškumu. Atotrūkį tarp valdančiųjų ir paprastų piliečių mokslininkas pavadino PDI (angl. power of distance) faktoriumi. Tiksliau, šis faktorius matuojamas pagal tai, kiek vadovaujantis asmuo įmonėje yra nutolęs nuo savo pavaldinių, kaip asmuo priima svarbius sprendimus: individualiai ir savarankiškai ar konsultuojasi su kolegomis.

Procesą, kai vadovas savarankiškai priima sprendimus ir viską linkęs laikyti vienose rankose, dar galima būtų vadinti vienvaldiškumu. Valstybėms, kuriose vyrauja šis vadovavimo tipas, paprastai būdingas aukštas PDI faktorius.

Kuo jis aukštesnis, tuo didesnės galimybės daryti įtaką pavaldiniams ir jų vykdomai veiklai, savarankiškai priimti vienpusius sprendimus. Įmonėse, kurioms vadovauja autokratai, būna labai ryški hierarchija, vyrauja gana didelis socialinis gaunamų pajamų skirtumas tarp žemiausios ir aukščiausios grandies darbuotojų. Čia darbuotojams deleguojamos tikslios užduotys, o vėliau atliekama jų vykdy-

Hofstede‘o kultūrinių kriterijų pasiskirstymas

polinkis tartis

vienvaldiškumas

individualizmas

komandinis darbas

konkurencingumas

bendradarbiavimas

greitas prisitaikymas prie permainų

saugumo, stabilumo poreikis

orientacija į trumpalaikius tikslus

orientacija į ilgalaikius tikslus

Prancūzija

Didžioji Britanija

Vokietija

Ispanija

Olandija

Italija

mo kontrolė. Vienvaldis vadovas darbuotojams autoritetas, suteikiantis vertingų profesinių ir gyvenimo pamokų.

Valstybėse, kurių PDI faktorius žemesnis, vyrauja mažesnė vieno žmogaus įtaka priimant svarbius sprendimus, praktikuojamas dialogas, tariamasi, ieškoma bendrų sprendimų.

Būtent tokių valstybių įmonėse daugiausiai vadovų, kurie linkę konsultuotis ir tartis. Be to, šiose įmonėse paprastai vyrauja „horizontali“ hierarchija, darbuotojai socialine prasme beveik lygiaverčiai, ir prioritetai teikiami dialogui, o ne tiesioginiam griežtam paklusnumui. Čia retai kada akivaizdžiai pastebimi skirtingų statusų skirtumai.

Valstybės PDI faktorius daro didelę įtaką socialiniam gyvenimui: šeimos santykiams, politikai, organizacinei veiklai.

Pavyzdžiui, tauta, turinti aukštus vienvaldiškumo rodiklius, labiau gerbia vyresnio amžiaus ar autoritetingus žmones.

Taip pat čia mokyklose mokytojai pasirengę atsakyti į visus moksleivių klausimus ir jų žodis yra neginčijamas. Priešinga situacija yra valstybėse, kuriose vyrauja ženklus polinkis konsultuotis, mokytojai sąmoningai nebūtinai atsako į moksleivių klausimus, daugiau su jais diskutuoja siekdami, kad moksleivis išmoktų savarankiškumo, pats ieškotų atsakymų. Tokiose skirtingose mokyklose parengti moksleiviai vėliau skirtingai elgiasi ir darbo aplinkoje: vieni labiau linkę paklusti, kiti – ieškoti bendrų sprendimų, tartis.

Kurioms Europos valstybėms būdingas autoritarizmas, o kurioms – konsultaciniai sprendimai?

Mokslininkas pagal visus penkis minėtus aspektus kruopščiai ištyrinėjo šešias didžiąsias Europos valstybes: w

07:30

08:15

Didžioji Britanija

Ispanija

08:00

07:30

Italija

Nyderlandai

Prancūziją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Italiją, Ispaniją ir Olandiją. Panagrinėkime Geerto Hofstede’o įžvalgas, kurias jis pateikė apie Europos valstybes ir analizuodamas jų gyventojus priskyrė autokratams bei linkusiems tartis. Be to, pagal šiuos aspektus mokslininkas pateikė savo rekomendacijas, kokia darbo aplinka būtų tinkamiausia vienos ar kitos šalies gyventojams.

Iš visų šešių analizuotų valstybių, Prancūzijoje buvo pastebėtas didžiausias atstumas tarp eilinių žmonių ir tų, kurie priima sprendimus. Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje šis atstumas mažiausias ir čia žmonės atviriau bendrauja, mėgsta pasitarti. Svarbu paminėti, kad Prancūzijoje vyrauja didžiausias atstumas net ir tada, kai ją lyginame su kitais pasaulio regionais. Pagal G. Hofstede’o atliktus tyrimus, autokratiškiausios pasaulio valstybės yra Prancūzija, Malaizija, Filipinai, Centrinės Amerikos šalys, o Izraelyje ir Austrijoje vyrauja mažiausias atstumas tarp valdžios ir eilinių piliečių.

Kalbant apie valdymą, viešasis sektorius dažniausiai tvirtai išlaiko herarchiją ir saugo pagrindines savo privilegijas.

Darbo aplinka paskirstoma proporcingai pagal asmens pareigų ir statuso svarbą. Panašios tendencijos vyrauja ir mažesnėse verslo įmonėse: advokatų, notarų kontorose, finansų institucijose. Visai kita situacija yra minėtose šešiose šalyse, kuriose privataus kapitalo įmonės jau projektuoja dinamiškesnius, buto struktūrą primenančius jaukius biurus. Būtent tokius biurus dažniau renkasi jauni šiuolaikiniai darbdaviai, kuriems reikalinga efektyvi komunikacija darbe

2012: 01

70

su visais lygiais. Pokyčiai erdvėje yra neišvengiami, ir hierarchiniai skirtumai tampa vis mažiau pastebimi. Aukščiausio ir aukštesnio lygio vadovai praranda savo išskirtinumą, tampa lygiaverčiais darbuotojais, dirbdami vienoje erdvėje su darbuotojais. Nepaisant to, pats statusas ir pareigos ir toliau išlieka. Atvirų biurų sukūrimas yra akivaizdus pavyzdys, kaip galima padaryti, kad hierarchija taptų ne tokia pastebima. Žinoma, valstybėse, kuriose vyrauja vienvaldiškumas, dažnai didžiuojamasi valdančiojo statusu, o šis statusas bebeik nesureikšminamas ir neakcentuojamas darbo aplinkoje tik kolektyvizmą propaguojančiose šalyse. Pavyzdžiui, Vokietijos gyventojai labiau linkę tartis, vis dar renkasi stilingus baldus, prabangą vadovų kabinetuose. Prancūzų ir olandų biurų erdvės suskirstytos pagal profesinės atsakomybės kategorijas.

Individualizmas prieš kolektyvizmą Kitas svarbus aspektas, pagal kurį G. Hofstede’as gali palyginti valstybes ir nustatyti, kokia darbo aplinka labiausiai tiktų jų gyventojams, yra individualizmo ir kolektyvizmo supriešinimas. Šis aspektas nusako, kaip žmogus integruojasi grupėje: mokslo įstaigoje, darbe, šeimoje.

Kolektyvinėse visuomenėse žmonės nuo pat gimimo auga šeimose, kurios padeda jiems puikiai integruotis į aplinką ir aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime. Jie labiau linkę dalintis turimais resursais ir dėl to yra daugiau ar mažiau

13:00

13:00

Prancūzija

Italija

13:00

12:00

Vokietija

Nyderlandai

vieni nuo kitų priklausomi. Tai pat jie visuomet aktyviai išsako savo nuomonę. Valstybėse, kuriose vyrauja kolektyvizmas – priešingai, vyrauja pasitikėjimas ir stiprūs ryšiai su verslo partneriais ir klientais. Šalyse, kuriose vyrauja individualizmas, žmonės konkuruoja, stengiasi būti vienas už kitą pranašesni tiek profesinėje srityje, tiek asmeniniame ar socialiniame gyvenime. Individualistai paprastai vieni jaučiasi komfortiškiau nei grupėje žmonių. Jie nelaukia malonės iš juos supančių žmonių, kai tuo metu kolektyvistas, susidūręs su sunkesne užduotimi, skubės tartis su kolegomis. Individualistai taip pat atsargiau vertina naujus, nepažįstamus žmones, verslo partnerius.

Sunku būtų spręsti, kas geriau – individualizmas ar kolektyvizmas. Kas vienoje valstybėje vertinama kaip privalumas, kitoje gali neturėti jokios vertės.

Individualizmas ir kolektyvizmas Europos šalyse Visų ištirtų šešių Europos valstybių piliečiai yra pakankamai dideli individualistai, tačiau anglai bei olandai šioje srityje nepralenkiami. Kiek labiau į kolektyvinį bendravimą linkę karšto temperamento ispanai. Pagrindinės Europos piliečių nutolimo nuo kolektyvinio bendravimo priežastys yra gyventojų skaičiaus augimas, tradicinių vertybių, religijos pagrindų nesaugojimas, emocinis atstumas tarp šeimos narių bei viešojo sektoriaus neveiklumas. Neretai pasitaiko atvejų, kai individualumą asmuo iškelia kaip savo siekį ir tikslą, ir

tai, be abejonės, tai pat turi įtakos visos tautos identitetui. Atsižvelgdamos į Europoje vyraujančias individualizmo tendecijas, įmonės ir rinkodaros ekspertai jau išmoko, kaip išskirtinai pasiūlyti savo produkciją ar paslaugas tam tikram individualistų segmentui.

Ispanijoje ir Italijoje – visai kita situacija. Visuomeniškumas ir solidarumas išlieka vienu svarbiausių gyvenimo elementų. Ispanija – viena kolektyviškiausių šalių, nes čia visa ko pagrindas yra šeimos struktūra. Nors ir čia, ypač jauni žmonės, tikisi ir siekia išsaugoti savo individualizmą.

Pasauliniu mastu didžiausi individualistai yra Anglijos, Australijos, Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai. Daugiausiai kolektyvistų gyvena Lotynų Amerikoje ir Japonijoje. Tyrimas parodė dar vieną įdomią tendenciją: daugiausiai individualistų gyvena miestuose.

Anglijoje, Olandijoje, Italijoje individualumas biuruose yra ne mažiau svarbus kaip ir asmeninėje erdvėje. Vokietijos biuruose individualumas išreiškiamas uždarais kabinetais, kuriuose būtinai turi būti efektyviai išorinius garsus sulaikančios medžiagos. Anglijos biuruose dažniau suteikiama galimybė darbuotojams dirbti petys į petį ir individualumo aspektas čia daugiau psichologinis negu fizinis. Kolektyvistai ispanai linkę savo darbo aplinka dalintis su kolegomis.

Kai kuriamas biuro dizainas, labai svarbu, kad darbdavys būtų išanalizavęs ir teisingai suprastų individualizmo ir kolektyvizmo sąvokas, pakankamai apsaugotų darbuotojų privatumą, asmeninę erdvę.

Sprendimai biurams Jungtinė Karalystė – individualistų sala.

Jungtinėje Karalystėje vyrauja horizontali hierarchija ir individualizmas, todėl dirbdamas mažoje biuro erdvėje anglas gali jaustis suvaržytas ir neatskleisti visų asmeninių resursų.

Anglams darbo aplinkoje reikia daugiau erdvės, natūralios šviesos ir asmeninio privatumo. Ekspertai, atsižveldami į tai, kad anglai yra individualistai, tačiau taip pat linkę tartis, rekomenduoja biure sukurti erdvę, kurioje visų sektorių darbuotojai galėtų dažniau susitikti ir bendrauti. Konsultacijos ir aktyvesnis bendravimas turėtų įtakos darbo kokybei.

Olandija – kūrybingas kraštas Polinkis konsultuotis ir tiesioginės stiprios hierarchijos nebuvimas Olandijoje leidžia kurti atvirus biurus. Čia paprastai įmonės vadovas dalijasi bendra erdve su visais darbuotojais. Didesnis, įdomių medžiagų stalas, apšvietimo sprendimai gali būti akcentai, išskiriantys įmonės vadovą iš kitų darbuotojų ir suteikiantys jam privilegijų. Olandai taip pat yra individualistai, todėl dirbantiems atviruose biuruose rekomenduojama lengvomis pertvaromis atskirti darbuotojų asmeninę erdvę jų privatumui apsaugoti. Tyrimo metu paaiškėjo, kad olandai mėgsta gerti kavą ir užkandžiauti prie darbo stalo, todėl biuro baldai turėtų būti tam pritaikyti.

2012: 01

Italija – statuso figūravimas Italijoje vadovaujantis asmuo ryškiausiai iš kitų tirtų šalių atstovų parodo savo poziciją, statusą, todėl jo darbo aplinka taip pat turi būti išskirtinė. Padalinių vadovams rekomenduojama įrengti individualias erdves, kabinetus, o kitiems darbuotojams tiktų atviras europietiško biuro variantas. Taip bus daugiau galimybių pasitarti, ir statusų skirtumai nebebus tokie ryškūs. Italai labai mėgsta bendrauti, bet taip pat yra ir individualistai, todėl perėjimas prie atviro biuro apverstų jų darbo aplinką aukštyn kojom. Perėjimas turi būti laipsniškas ir paremtas stilingais, komfortabiliais sprendimais.

Dviprasmiški Ispanijos biurai Ispanijos biurų aplinka permaininga: tai ji tradicinė, tai moderni. Čia vyrauja tiek tradiciniai biurai, kuriuose išryškinama hierarchija, tiek šiuolaikiniai atviri biurai su moderniais apdailos ir baldų sprendimais. Ispanų darbdaviai vis dar linkę, kad vadovaujantis asmuo nedirbtų biure, o būtų pasiekiamas tik telefonu, todėl telieka sukurti atskiras erdves vadovaujančiam, į autoritarizmą linkusiam personalui. Stebėtina, kad ispanai vis labiau nuo autokratinio vadovavimo pereina prie polinkio tartis, dėl to jiems būtinos pasitarimo erdvės. Komfortiški atsipalaidavimo kambariai, kuriuose būtų kavos aparatai, erdvės diskusijoms ir susitikimams, yra puiki išeitis komunikabiliesiems ispanams.

16:00

14:00

Ispanija

Italija

18:00

18:30

Didžioji Britanija

Nyderlandai

72

19:00

20:00

Ispanija

Italija

20:30

19:00

Prancūzija

Didžioji Britanija

Vokietija – dominuoja inovatyvūs biurai Vokietijoje jaučiama viena mažiausių distancijų tarp sprendimus priimančių asmenų ir eilinių darbuotojų, dėl to čia vyrauja horizontali hierarchija. Vokiečiai darbdaviai dažnai organizuoja pasitarimus, todėl biuruose privalomi diskusijų, pasitarimų kambariai. Svarbu paminėti, kad šioje šalyje atsisakymas diskutuoti, tartis laikomas nepriimtinu. Darbo kultūroje įprastos atskiros erdvės, panašios į burbulus kiekvienam darbuotojui. Jos izoliuoja garsą, užtikrina privatumą, apsaugo individualumą. Perėjimas į atvirą biurą būtų pakankamai brangus, tačiau panaudojus profesionalius sprendimus užtikrintų maksimalų darbuotojų komfortą.

Prancūzija – laisvė, lygybė ir klausimas: dirbti, kad gyventum, ar gyventi, kad dirbtum?

Kaip ir kitų penkių šalių piliečiai, prancūzai yra tikri individualistai. Prancūzijos biuruose darbdaviai stengiasi išsaugoti šalies kultūros unikalumą, kuris individualumą tik patvirtina, ir modernias technologijas, dizaino naujoves. Bet kokiu atveju darbdavys prancūzas didžiuojasi savo statusu darbe, todėl svarbu didelį dėmesį skirti jo kabineto dizainui.

Jis turi būti prabangus, iš aukščiausios kokybės medžiagų.

Prancūzai neretai patys sau užduoda klausimą: dirbti, kad gyventum, ar gyventi, kad dirbtum? Atsakymas atsispindi iš jų poreikių darbo aplinkai: čia turi būti ir sporto klubas, ir patogi vieta pavalgyti, ir poilsio kambariai.

Nacionaliniai lietuviškų biurų ypatumai Nors olandų mokslininko tyrime Lietuva ir nefigūravo, įdomu būtų patyrinėti, kokia tautinė darbo kultūra būdinga mūsų kraštui ir kokia darbo aplinka atskleistų lietuvių potencialą. Galime daryti prielaidą, kad Lietuva, būdama nedidelė valstybė, kurioje tarptautinės kompanijos investuoti pradėjo tik po Nepriklausomybės, dar ieško savitumo. Būtent tada vienas po kito, ypač didžiuosiuose miestuose, kilo verslo centrai, kuriuose pirmiau įsikurdavo tarptautinės įmonės, o paskutinį dešimtmetį šias „sterilias“, minimalistines darbo erdves pamėgo ir Lietuvos kompanijos. Lietuviai yra pakankamai konservatyvūs. Jie darbštūs ir prisiimantys atsakomybę už savo veiklos rezultatus, individualistai, todėl galima būtų teigti, kad jiems darbas atviro biuro aplinkoje šiandien būtų dar pakankamai novatoriškas, neįprastas sprendimas, neapsaugantis jų privatumo, asmeninės erdvės. Nepaisant to, Lietuvoje atviro biuro koncepciją po truputį adaptuoja tarptautinės kompanijos, kurios pritaiko jau pasiteisinusius šių biurų sprendimus: mobiliąsias pertvaras, bendras poilsio zonas ir pan. Galima daryti prielaidą, kad dar po dešimtmečio atviri biurai Lietuvoje bus įprasta kasdienė darbo aplinka, užtikrinanti efektyvius įmonės veiklos rezultatus.

Straipsnis parengtas pagal knygos „Office Code: Building Connections Between Cultures and Workplace Design“ medžiagą.

ዠ. / ᅠ - # !

6 $ 0 0 $ ÿ 6)#) * $ ÿÿ) 7 . ᘀ # ' 1 ! ' 1 ÿ0 ) + ' 1 ÿ1 7 . 7 % #)ÿ !% -)2 ) 0 ! " #) ÿÿ) % 1 # 7 + ! '

! " # $ % & $ % ' ÿ ( $ ! ÿ ( ) * + ᜠ ÿ - % ' & $ . #)/ ! 0 ) 1 ÿ ! % ÿ 2 ) 0 3 ( )

9 9 9 : ) % 1 # 7 + ! ' : *#

Apšvietimas, elektrinis šildymas, elektros instaliacija, EIB projektai .

Vilnuje tel. (5) 2796162, Kaune (37) 312101, Klaipeda (46) 383390 www.gaudre.lt

modular ad_gaudre-JUL08.indd 1

7/16/2008 1:07:29 PM