"Centras" Nr.4, 2016

2016 RUDUO

Turinys

2016: 4 (99)

Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

Kalbos redaktorė Aistė Kotlerytė stilius@interjeras.lt

8 Šventosios Anos akademija

46 Kai už lango – Akropolis

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt

14 REurbanistinis daugiabutis

50 Viešbutis Kvinso rajone

Redaktoriaus žodis

18 Uosto mokykla

22 Ateities darželiai Lietuvoje

54 Meno kūrinių tvirtovė

62 Modernizmo lemtis ir aistra

28 Vakarykščių ir šiuolaikinių tradicijų pynė

68 Virtuvės (ne)virtualėja

32 Šeimos ir romantikos namai

78 Kūrybinės dirbtuvės Nidoje

Rudens numerio temas nulėmė nuotaikų, atkeliavusių iš vasaros kūrybinių dirbtuvių, ir būsimo mokslo sezono aktualijų mišinys. Šiame „kokteilyje“ atsirado vietos ir grafinio dizaino temai. Bet apie viską iš eilės.

Edukacinės paskirties architektūros objektai vis labiau linksta kūrybiškumo lavinimo ir šiuolaikinio technožmogaus poreikių tenkinimo link. Visų pristatomų objektų laisvas stilius naikina ribas tarp mokytojo ir mokinių, paversdamas juos partneriais, o ne pavaldiniais ir viršininkais. Šiame kontekste Švietimo ir mokslo ministerijos bei Vilniaus dailės akademijos bendra iniciatyva šiuolaikiškai rekonstruoti „valdiškus“ darželius atrodo išties optimistiškai. Žinoma, visi sprendimai, nulemsiantys rezultatą – savivaldybių rankose. Mes viliamės, kad jose yra progresyvių, bebaimių valdininkų, kurie kartu su konkrečių darželių vadovybe įgyvendins architektų siūlomas idėjas, paremtas tyrimais, pasauline praktika ir kūrybinių dirbtuvių rezultatais.

Sėkmės Jums.

Interjerai turėtų Jus padrąsinti ir paskatinti atsisakyti nereikalingų daiktų, kurie mus visus blaško.

Naujas požiūris į mokslo, darbo ir gyvenimo erdves persmelktas šiaurietiško racionalumo įsigali visame pasaulyje. Tai prisipažįsta ir italų architektas Cherubino Gambardella, vedęs kūrybines dirbtuves Nidoje.

Dizaino skiltyse rasite naujo ir ambicingo AKO triračio pristatymą ir Luko Rukšio pamąstymus apie plakato perspektyvas Lietuvoje.

Gerų akimirkų su žurnalu „Centras“.

Pagarbiai Vytautas

38 360o kampu

82 Idėjos virsmas lietuvišku triračiu

42 Nestandartinis bankas

86 Plakatas: švytuoklė tarp komercijos ir meno

Autoriai: Dina Sergijenko Gabrielė Šermukšnytė Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Kristina Noreikienė Viktorija Petkevičiūtė Fotografai: Alain Brugier Alexandra Kononchenko Gurkan Akay Karolina Bąk Lucas Bonnel Maxime Brouillet Miguel de Guzmán Torben Eskerod Kiprą Kublicką Viršelyje – Pijaus Burako iliustracija

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

i

DIZAINO KELIONĖS

Šventosios Anos

akademija Vieta: Monrealis, Kanada Realizacija: 2016 m.

Plotas: 11 150 m2 Fotografijos: Maxime Brouillet Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

V

idurinės mokyklos projektavimas 1896-ųjų m. statybos name architektų komandai „Taktik Design“ buvo tikras iššūkis: jie ne tik suplanavo patalpas, bet ir sukūrė baldų dizainą, komunikacijų kelius, todėl šis naujoviškas projektas įtraukė industrinio, interjero ir grafinio dizaino specialistus. Po to, kai kolektyvas pasiūlė ir inicijavo kai kuriuos sprendimus, jiems buvo sudarytos sąlygos įsigilinti į efektyvaus mokymo ir mokymosi ypatumus, nuo kurių taip pat priklausė kai kurie interjero ir komunikacijų sprendimai. Buvo

8 I 2016: 4 (99)

Šiuolaikinė mokykla

stengtasi atsižvelgti į vaikų požiūrį į aplinką ir į pasaulį, sukurti atmosferą, skatinančią mokytis ir patirti naujus dalykus. Suformuota erdvė – greičiau tuščias popieriaus lapas, fonas, kuriame aktyvūs turi būti vaikai, kur jie galėtų išreikšti savo pačių kūrybiškumą, o ne džiaugtis už juos jau pateikta vaikų vaizduotės interpretacija. Šventosios Anos akademija taiko inovatyviausius tarptautinius mokymo būdus ir metodikas. Architektai, pasitelkę šias gaires, atvėrė daugybę erdvių, kurios sukūrė aiškiai matomas linijas ir suprantamus komuni-

i

kacinius ryšius tarp įvairias funkcijas atliekančių zonų ar patalpų. Taip pat buvo pasiekta ir šviesos sklaida – ji patenka net į pačią mokyklos širdį. Inkorporuoti teminiai kambariai, tokie kaip žaliasis namas ar teatras, padėjo suformuoti vaikus stimuliuojančią aplinką, be to, motyvuoja pačius pedagogus ir gelbsti juos bandant pasiekti geresnių rezultatų.

Siekiant suprojektuoti aplinką, kurią būtų galima nuolat modeliuoti, buvo panaudota 700 faneros lakštų – atsižvelgiant į kainą, patvarumą ir į tai, kad jas lengva

2016: 4 (99) I 9

valyti, faneros plokštės buvo tinkamiausia medžiaga. Šis sprendimas interjerui buvo finansiškai palankesnis negu masinės gamybos baldų pirkimas ir komponavimas, be to, taip buvo sukurta visiškai unikali mokykla su originaliais, vienetiniais, savo funkcijas atliekančiais ir būtent šiai mokyklai pritaikytais baldais. Kiekvienas iš jų buvo gerai apgalvotas, nes visuma turėjo pateisinti „Taktik Design“ koncepciją. Talpyklos, klasės ir kabyklos buvo

10 I 2016: 4 (99)

suprojektuotos atsižvelgiant į moksleivių ūgį, skatinant jų savarankiškumą, atsirandantį per patogų daiktų naudojimą ir pritaikymą.

Savitu braižu ir spalvų palete siekta perteikti dizainerių kompanijos veidą ir sudaryti įspūdį, kad čia yra studentų ir moksleivių erdvė, kurioje lengviau orientuotis, nes patalpos skiriasi viena nuo kitos. Kiekvienai moksleivių grupei priskirta vienokia ar kitokia spalva, matoma

jau iš koridoriaus. Siekiant nepersistengti su aplinkos stimuliacija ir nenuvarginti vaikų ryškiais atspalviais, klasėse vyrauja ramūs tonai ir monochrominiai deriniai. Be to, vaikai turi galimybę tokias „švarias“ klases paversti tokiomis, kokių tik nori, ir taip išreikšti save, susipažinti ir susidraugauti su bendraklasiais, su jais bendradarbiauti, komunikuoti su mokytoja, tartis dėl norimų sprendimų. Šitaip išsprendžiama klasės aplinkos stilistika, taip pat užmezgamas ryšys tarp moksleivių ir mokytojų. Žvelgiant į patalpas apskritai, susidaro įspūdis, kad jos šviesios, gana subtilios, tačiau žiūrint į atskiras zonas – ryškėja kiekvienos iš jų išskirtinumas. Lubos ir koridorių sienos dažytos šviesia, balta ar smėline spalva, o nišos, durų rėmai ar langų apvadai – sodriai mėlyna, žalia, oranžine, raudona arba geltona. Daug kur ant sienų galima matyti simbolius, skirtingais dydžiais pasikartojančius patalpose: tai – natos, sportiniai marški-

nėliai, kamuoliai, debesėliai, vaisiai, raktai ir t. t. Šitaip net ir ryškesnės ar tamsesnės sienos tampa lengvesnės, dinamiškesnės. Dabar jos jau ne vien intensyvios dėmės šviesiame fone.

Architektų komanda sukūrė valgyklas jaunesniems ir vyresniems vaikams – šių patalpų stilistinė koncepcija labai skiriasi. Sukurta ir daugybė poilsio zonų, kuriose vaikai gali ilsėtis, bendrauti, žaisti (taip pat jose gali būti vedamos netradicinės pamokos). Suformuoti keli nedideli kambarėliai, skirti vyresniems vaikams kartu kurti bendrus projektus, mokytis, skaityti – čia taip pat gali ramiai pasitarti ir mokytojai ar kiti darbuotojai. Įrengtas ir ramybės, poilsio kambarys – jo sienos dažytos subtiliais pilkais atspalviais ir papuoštos nutapytais lengvais debesėliais ir žvaigždėmis. Atsipalaiduoti čia galima ant grandinių pakabintuose apvaliuose minkštuose krėsluose. Grindys išklotos pilkšvai melsvu kilimu, derančiu

2016: 4 (99) I 11

prie sienų, taigi atmosfera šiame kambaryje tikrai atpalaiduojanti. Vaikų tobulėjimui architektai numatė atskirus muzikos, dailės kambarius, o kūrybiškumą ir loginį mąstymą galima lavinti patalpoje, skirtoje žaisti su lego konstruktoriais. Persirengimo kambaryje itin žaismingai nuteikia nuoseklia spalvine gama dažytos spintelės.

12 I 2016: 4 (99)

Šventosios Anos akademija – tai mokslo įstaiga, kurioje sudarytos puikios sąlygos nuo mažens ugdyti vaiką, lavinti jo kūrybiškumą, mokyti dirbti individualiai ir komandoje. Čia sukurta saugi ir jauki aplinka, kurioje galima visapusiškai atsiskleisti – būtent to Monrealyje ir siekė architektų kolektyvas „Taktik Design“.

2016: 4 (99) I 13

REurbanistinis daugiabutis Vieta: Meksikas, Meksika. Realizacija: 2016 m. Plotas: 2200 m2. Fotografijos: Miguel de Guzmán Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

I

šsiskiriantis savo koncepcija daugiabutis yra centrinėje Meksiko dalyje, istoriniame Colonia Roma rajone. Pastarasis išsivystė XIX a. kaip viena iš pirmųjų miesto centro tąsų. Čia vyravo aukštesniosios klasės apgyvendintos namų virtinės. Išpopuliarėjus užmiesčio gyvenimo būdui, 5-ajame dešimtmetyje daugelis žmonių išsikėlė ir jų mažėjo iki pat XX a. antrosios pusės, o po 1985 m. žemės drebėjimo situacija pablogėjo dar labiau: kadangi rajonas įsikūręs buvusio Texcoco ežero vietoje,

14 I 2016: 4 (99)

jo podirvis gana klampus, taigi seisminės bangos čia vis stiprėjo. Per didįjį žemės drebėjimą daugelis pastatų sugriuvo, o likusių stovėti namų šeimininkai nebenorėjo rizikuoti ir taip pat paliko rajoną. Taip ši miesto dalis tapo apleista ir nesaugi, kol vėl virto viena judriausių, kurioje gausu meno galerijų, restoranų, kavinių bei norinčio čia įsikurti jaunimo. Šis architektų Cadaval & Solà-Morales daugiabučio projektas – tai urbanistinio „perdirbimo“ iniciatyva, kuria

ArchitektĹŤra

i

2016: 4 (99) I 15

skatinama panaudoti seną pastatą naujojo naudai. Taip norėta sutaupyti resursų ir palikti istorinį palikimą, praturtinus jį šiuolaikinėmis technologijomis ir dizainu. Projekto autoriai nusprendė, kad automobilių stovėjimo aikštelė nėra būtinybė – ne tai architektūrai suteikia tikrąją vertę.

Pirmajame aukšte nutarta įrengti komercines patalpas – tai šioje kultūroje yra neįprasta, nes analogiškos sąlygos labiau primena prastesnei socialinei klasei skirtą žemesnio lygio pastatų koncepciją. Vietinei bendruomenei toks architektūros elementas buvo naujoviškas kokybiškos urbanistikos pavyzdys.

Naujojoje pastato dalyje įrengti 9 skirtingo dydžio ir suplanavimo butai bei komercinės patalpos priekinio fasado pirmajame aukšte. Projektas įpareigojo jo autorius įvertinti senąją architektūrą ir priderinti naujosios dalies stilistiką bei estetiką prie jau esamo istorinio palikimo, su kuriuo moderni statyba turėtų ne kontrastuoti, o veikiau susilieti, sudaryti vientisą, tačiau unikalų monolitą. Buvo siekta diskretiško rezultato, kuriuo privalu gerbti esamas erdvines struktūras bei senojo namo esmę, koncepciją ir istoriškai prasmingą ideologiją. Projekto metu paaiškėjo,

16 I 2016: 4 (99)

kad iš senojo namo liks tik priekinis fasadas, taigi architektų komandai darbo atsirado daugiau nei buvo numatyta iš pradžių. Išanalizavę situaciją ir įvertinę realistiškas ekonomines bei socialines galimybes, daugiabučio kūrėjai parinko harmoningą, tačiau tuo pačiu originalią architektūros estetiką, susiejančią praeitį ir dabartį, atspindinčią pagarbą istorijai ir modernų kūrybiškumą, naujos realybės formavimą. Tokia dviejų architektūrų tipologijų samplaika jungia du skirtingus istorinius laikotarpius.

Daugiabučio ašis – dar lauke prasidedantis koridorius.

Vidiniame kieme yra privatus įėjimas į unikalų namą, bet patekti vidun galima ir per galinį fasadą. Kadaise ši dalis priklausė senajai aptarnavimo zonai – dabar ji atnaujinta, tačiau ne profesionalo akiai atrodo lyg neįkainojamą vertę turintis istorinis fasadas. Daugiabutis gerokai pasistiebė, nes virš senojo lygmens dabar išaugo dar du aukštai. Siekiant neišsiskirti iš rajono aplinkos ir norint pabrėžti architektūrinį horizontalumą, beveik visa pirmojo priestato sluoksnio konstrukcija yra iš vitrininių langų (taip norėta naujuoju mūru neslėgti senojo pastato bei suprojektuoti kiek įmanoma lengvesnį aukštą, jį atskirti nuo istorinio paveldo). Viršutinėje struktūroje daugiau mūrinių plokštumų, tačiau tuo pačiu ji formuoja ir daugiau nišų, terasų, balkonų, taigi plokštumų gabaritai nėra tokie dideli, o skirtingais lygmenimis sukomponuotos horizontalės suteikia stogui dinamikos ir nukreipia dėmesį nuo sunkių, užpildytų konstrukcijų.

Medžiagiškumas šiame projekte turėjo didelę reikšmę.

Senasis statinys buvo iš plytų – ši medžiaga panaudota ir senojo namo priestatui apačioje, norint imituoti istorinį palikimą ir atskirti apatinę daugiabučio dalį nuo viršutinės.

Viršutinės struktūros dažytos juodai, sukuriant kontrastą su baltąja apatine dalimi. Medžiagų kompozicijos atskleidžia kartų skirtumus, jų požiūrį į unikalias erdves, identitetą, tradicinių šeimų poreikių pokyčius, kurie šiame daugiabutyje perteikiami tiek per unikalias zonas, tiek per sudėtingas senas ir naujas struktūras, tiek per priešistorę turinčią individualizuotą stilistiką.

Daugiabučio būstuose interjero stilius atskleidžia tiek būsimų gyventojų šiuolaikiškumą, tiek kai kurias meksikiečių kultūros šaknis ar tradicijas. Didesniuose butuose, ypač tuose, kurie nusidriekia per du aukštus, itin akcentuojamos milžiniškos virtuvės su daugiaviečiais valgomojo stalais, skirtais didelėms šeimoms. Ryškūs tonai, derinami su natūraliomis medžiagomis (ypač – mediena) ir juoda spalva, primena apie tautos pomėgį ekspresyviems spalviniams deriniams ir sodriam koloritui, o skirtingų epochų baldų kompozicijos suteikia interjerui žavios, neperkrautos eklektikos. Dviejų kartų pastatas tapo estetiška vieta gyventi tiek senąsias, tiek šiuolaikiškas tradicijas puoselėjantiems miesto gyventojams.

2016: 4 (99) I 17

i

Šiuolaikinė mokykla

Vieta: KOPENHAGA, DANIJA. Realizacija: 2016 M. Plotas: 9500 M2. Fotografijos: TORBEN ESKEROD. Tekstas: GINTAUTĖS KISIELIŪTĖS.

18 I 2016: 4 (99)

2016 m. JJW Architects projektuota mokykla edukacijos kategorijoje pelnė prestižinį WAN (angl. World Architecture News, liet. pasaulio architektūros naujienos) nugalėtojos titulą. Laimėjusi architektų komanda – viena didžiausių Danijos architektūros firmų, o jų projektas taip pat yra Danijos įnašo į 15-ąją tarptautinę architektūros bienalę Venecijoje dalis.

Pastatas buvo suprojektuotas sostinėje, kur žmonių populiacija nuolat sparčiai auga – kas mėnesį čia „prisideda“ po 1000 naujų gyventojų. Būtent todėl miestui buvo svarbu padidinti ir mokslo įstaigų skaičių. Pietinio uosto mokykla (angl. South Harbour School) – tai nauja

visuomeninė įstaiga, apimanti jūros ir visuomeninės sampratos koncepciją bei ideologiją, todėl ji kviečia čia mokytis kaimynus, skatina būsimus moksleivius, jų tėvus ir visą bendruomenę būti aktyviais socialinio gyvenimo dalyviais. JJW Architects formavo įvaizdį turėdami omenyje, kad čia visiems turi būti suteikiamos lygios galimybės įgyti išsilavinimą, mainytis socialine išmintimi.

Centrinė ašis ir pagrindinė koncepcija, kurios norėta laikytis – staigmenos ir naujos patirtys. Kiekviename aukšte patalpų išdėstymas vis kitoks, o jų aukštis dinamiškai varijuoja. Tokie mastelio pokyčiai priklauso nuo patalpų ir zonų paskirčių: ten, kur norima suteikti erdvės, šviesos, atvirumo, naudojamos plačios, aukštos vertikalės ir horizontalės, o siekiant sukurti intymesnę atmosferą, pasitelkiamas jaukumo, uždarumo ir izo-

2016: 4 (99) I 19

liacijos principas. Mokyklos projektuotojų tikslas buvo sukelti nuostabą moksleiviams, jų tėvams, mokytojams ar svečiams, sužadinti smalsumą, kelti iššūkius ir stimuliuoti emocinę būseną tiek pastato viduje, tiek lauke.

Visur vyrauja dualumas: galima rasti aktyvią – poilsio, šviesią – tamsią, šiltą – vėsią zoną; šios koncepcijos dalys kartu sudaro visumą.

Aplinka yra skirta mokytis vaikams, palaikyti socialinius įgūdžius, lavinti ir inicijuoti.

Daniškas dizainas pasižymi racionalumu, sumanumu, subtilumu, tačiau tuo pačiu nebijoma naudoti ryškias spalvas ar ekspresyvias formas. Naujoji architektūra turi daugybę veidų – einant iš patalpos į patalpą galima jaustis tarsi verčiant skirtingų apsakymų puslapius. Tačiau tokios įvairiapusės schemos ir buvo sudarytos augantiems vaikams, siekiant, kad šie mokykloje nesijaustų kaip bet kurioje kitoje įstaigoje. Norėta, kad jie augtų, tobulėtų kaip asmenybės, o tai sekasi kur kas geriau, kai išbandomi vis nauji dalykai, nebijoma pokyčių, nepažįstamos aplinkos, iššūkių. Kuriant tokią aplinką, kiekvienas kampelis buvo skirtas kuriai nors temai, iliustravo kokią nors mintį, turėjo savitą kontekstą, suteikiantį ugdymo įstaigai ekspresyvų veidą, identitetą. Visa tai atsispindi ne tik pastato viduje, bet ir išorėje – lauke suformuota

20 I 2016: 4 (99)

tokia pat daugybė aktyvių ir ramybės zonų. Mokykla tapo nauja miesto struktūra, kur kraštovaizdis įgavo kitą prasmę ir išliekamąją vertę.

Projektui buvo panaudota daugybė technologiškai pažangių sprendimų. Itin pasistengta izoliuoti vieną nuo kitos lauko ir vidaus zonas, išspręsti akustines problemas, taip pat buvo pasitelktos energiją taupančios technologijos (saulės energiją kaupiančios baterijos, didžiulio efektyvumo izoliacija, žaliasis stogas ir daugybė kitų). Mokykloje įrengta automatizuota sistema, kuri kas vakarą atidaro vienas ar kitas duris, atveria fasado ir vidinių pertvarų langus ir šitaip efektyviai ventiliuoja visas patalpas.

Architektūra pasižymi savo dinamiškumu, modernumu ir drąsa. Netaisyklingos formos pastatas suteikė

galimybę formuoti įvairiausio ploto, aukščio, dydžio patalpas. Pastarųjų formos netgi nulėmė jų paskirtį.

Dienos metu medinėmis lentelėmis dengtas fasadas darniai susilieja su uostamiesčio kraštovaizdžiu, o vakarais uždegtos šviesos paryškina viduje sodriomis spalvomis dažytas plokštumas. Papildomo žaismingumo dar suteikia priešais pagrindinį įėjimą išsibarstę mediniai skėčiai-pastogės, prie kurių numatytos vietos pasistatyti dviratį. Lauke gausu žaidimų aikštelių, karstyklių, o laiptuose suprojektuotas šaltinėlį primenantis mažas kriokliukas, į kurį vaikai gali įmerkti kojas.

Uostamiesčio mokykla – neabejotinai puikus pavyzdys, kokia edukacinė įstaiga turi ugdyti moksleivius šiandien. Vaikus vis sunkiau nustebinti ir motyvuoti, todėl aplinka, kuri juos supa, nebegali būti tradicinė – ji privalo kisti kartu su naująja karta. JJW Architects parodė puikią kelią, kuriuo reiktų eiti norint tinkamai lavinti jaunus žmones.

2016: 4 (99) I 21

i

ateities darželiai

Vaikų darželių ateitis Lietuvoje Ar užteks drąsos ir pasiryžimo?

Vilniaus dailės akademija, INBLUM

22 I 2016: 4 (99)

Vilniaus dailės akademija, INBLUM

Poreikis Kas yra vaikų darželis šiandien ir koks jis turėtų būti XXI amžiuje? Kaip tai susiję su pokyčiais visuomenėje, moksle, švietime?

Kaip (ar) architektūriniai vaikų darželio erdvių sprendimai gali talkinti vaikams pažinti save ir aplinkinį pasaulį, skatinti tyrinėti, eksperimentuoti, sudaryti sąlygas mokytis žaidžiant? Įrodyta, kad žaidimas yra efektyviausias metodas, padedantis mažam vaikui pažinti ir suprasti pasaulį, mokytis naudojant vaizduotę ir kūrybiškumą.

Tad kokia turėtų būti šiuolaikinė, įkvepianti vaikų darželio aplinka?

Dauguma Lietuvos vaikų darželių buvo statyti praėjusio šimtmečio antroje pusėje. Architektūriniai pastatų sprendimai atspindėjo tuo metu dominavusį požiūrį į mažą vaiką ir jo mokymą – grupių erdvės buvo skirtos pasyvaus vaiko mokymui, kai visi vienu metu sėdi prie staliukų ir atlieka tą pačią užduotėlę, pastato erdvės buvo griežtai suskirstytos pagal paskirtį ir pritaikomos dažniausiai tik vienai funkcijai – miegui, rūbinėlei, tamsūs ir nuobodūs koridoriai – tik pereiti iš vienos erdvės į kitą ir pan.

Pastaruoju metu požiūris į vaiką, į jo mokymąsi labai pasikeitė. Vaikas pripažįstamas kaip smalsus, gabus ir protingas, o mažų vaikų ugdymas(sis) neatsiejamas nuo dinamikos ir veiksmo. Todėl vis dažniau pabrėžiama, kad šiandienio vaikų darželio erdvės turėtų būti mobilios, sudarančios galimybes jas transformuoti pagal poreikį ir tikslus, stiprinančios vaikų smalsumą, lavinančios fantaziją. Akcentuojama, jog vaikų ugdymosi erdvėje ypač svarbūs neišbaigti elementai, keliantys iššūkius vaikams, skatinantys juos pačius ieškoti ir rasti sprendimus, ugdantys vaizduotę ir jų gebėjimą erdvei suteikti naują prasmę.

Svarbiausia – darželyje vaikams turi būti smagu.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu Vilniaus dailės akademija parengė rekomendacijas dėl vaikų darželių modernizavimo. Su rekomendacijomis galite susipažinti čia – www.projektas-aikstele.lt.

Rekomendacijos parengtos atlikus Lietuvos vaikų darželių architektūrinių sprendimų analizę, susipažinus su Danijos, Estijos, Norvegijos ir kitų šalių praktika modernizuojant ar statant naujus darželius, su naujausiais ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą reglamentuojančiais teisės aktais. Kūrybinėse dirbtuvėse vaikai, jų tėveliai, darželių bendruomenė kartu su architektais ieškojo ir siūlė savo idėjas, kokį darželį įsivaizduoja. Dėkojame visiems. ŠMM tikisi, kad rekomendacijomis pasinaudos tie, kurie statys naujus vaikų darželius ar atnaujins senus darželių pastatus, taip pat ir tie, kurie ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programoms vykdyti pritaikys kitus nei vaikų darželiai pastatus ir erdves. Rekomendacijose pristatomi architektūriniai sprendimai, kurie talkins, pertvarkant vaikų darželius tais atvejais, kai mažėja lankančių darželį vaikų skaičius, ir sprendimai, kai vaikų darželį pageidauja lankyti daugiau vaikų.

Ieškodami atsakymo, kokio vaikų darželio norėtume, turėtume pažvelgti plačiau nei architektūriniai pastatų sprendimai.

Pirmiausia turėtume atsakyti, koks mūsų požiūris į mažą vaiką ir jo mokymąsi, taip pat atsižvelgti į tai, kokios ugdymo vietos mes norime, kokią visuomenę ir Lietuvą kuriame.

Laimutė Jankauskienė, Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Bendrojo ugdymo departamentas Švietimo ir mokslo ministerija

2016: 4 (99) I 23

Vilniaus dailės akademija, DO ARCHITECTS

Žodis rekomendacijų rengėjams „Ikimokyklinio ugdymo įstaigų edukacinių erdvių modernizavimo rekomendacijų“ (toliau – Rekomendacijos) rengimo vadovas, architektas Rokas Kilčiauskas ir koordinatorė, architektė Laura Malcaitė, kalba vienbalsiai: jūsų rankose – studija, kuri atveria naują, strateginės reikšmės lapą Lietuvos ikimokyklinio ugdymo sistemoje. Čia pateikiami naujausi edukologiniai ir architektūrniai sprendimai, kaip sovietinį laikotarpį menančius Lietuvos darželius paversti šiuolaikiškais, atitinkančiais naujausias ugdymo tendencijas. Čia vienose gretose susibūrė valstybinis sektorius (Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras), akademinė bendruomenė (Vilniaus dailės akademija), architektūros profesionalai (architektų komandos) ir tiesioginiai erdvių naudotojai (darželių bendruomenės). Tokio lygio bendradarbiavimas brėžia naują kryptį ikimokyklinio ugdymo aplinkos planavime, kurios rezultatas – progresyvios, pasaulinio lygio darželių erdvės, pritaikytos šiuolaikiškam vaikų ugdymui.

Situacija, duotybės ir kriterijai Rokas Kilčiauskas: Dabartinė situacija netenkina šiandienos poreikių: ugdymo programos yra atnaujintos, pedagogai nori jas taikyti, tačiau darželių erdvės tam nėra

pritaikytos. Didžioji dalis Lietuvos darželių įkurti sovietinio laikotarpio pastatuose. Tokie statiniai neatitinka šiuolaikinių ugdymo principų, priešingai, jie statyti remiantis iš esmės kitokia nei dabar ugdymo samprata. Naujausi tyrimai rodo, kad vaiko edukacijai įtaką daro trys kertiniai ir lygiaverčiai faktoriai – ugdymo programa, pedagogai ir erdvės. Jei ši sistema nefunkcionuoja, kaip tuomet pasiekti užsibrėžtų tikslų?

Tai, ką siūlome šiose rekomendacijose, Lietuvos ikimokyklinio ugdymo sistemai leidžia ne tik priartėti prie gerųjų pasaulinių pavyzdžių, bet ir būti savotiškame avangarde.

Rekomendacijų dėmesio centre yra vaikų darželių bendruomenės, erdvės ir architektūra, kalbama ir apie fizines pastatų savybes, ir sisteminius trūkumus. Pagrindinis rekomendacijų tikslas – įvertinti ir pasiūlyti sprendimus, kaip vaikų darželių erdvės turėtų būti modernizuotos. Projekto duotybės, kurios nulėmė jo pobūdį ir eigą – sovietinės darželių erdvės ir šiuolaikinė atnaujinta ugdymo samprata.

Laura Malcaitė: Sprendimai, kuriuos pristatome, yra įprastesni progresyviose darbo aplinkose, ypač užsienio.

Keli tokie raktažodžiai, kaip „Google“ ar „Apple“, ir prieš akis iškyla dinamiškos, žaismingos, inovatyvios erdvės. Jei darbo aplinkoje jau yra aiškus supratimas, kokią svarbą progresui ir efektyvumui turi aplinka, kodėl tokie principai turėtų aplenkti mokyklas ar darželius?

Sovietmečiu darželiai buvo orientuoti į unifikuotos švietimo sistemos palaikymą, „vienodų“, sistemai paklusnių asmenų auginimą. Šiandieninės tendencijos prieštarauja tam iš esmės – dabar siekiama išugdyti inidividus, su aiškiai išreikštais asmeniniais gebėjimais. Darželių aplinka keičiasi iš ugdymo į ugdymosi erdves, kur daug kas atiduodama spręsti, kurti ir atrasti pačiam vaikui – tam, kad augtų savarankiška, kūrybingų įgūdžių karta. Tokia filosofija ir remiasi mūsų parengtos rekomendacijos.

Profesionali prieiga Vilniaus dailės akademija, LINAS TULEIKIS + grupė

24 I 2016: 4 (99)

R. Kilčiauskas: Rekomendacijų parengimas – tai reginioninio masto ir didelių ambicijų projektas. Jame neapsiribojame tik architektūrine dalimi. Paruošiamieji darbai

prasidėjo kruopščia darželių atranka, kurių pavyzdžiu buvo rengiamos bendrinės ir tikslinės modernizavimo rekomendacijos. Išskyrėme penkis darželius – kiekvienas iš jų reprezentuoja Lietuvoje paplitusius šios paskirties pastatų tipus.

Atranka buvo vykdoma remiantis keliais kriterijais: pastatų paplitimo, demografine situacija. Be to, rinkomės iš tų pastatų, kuriuose nebuvo vykdomi esminiai atnaujinimai, kreipėme dėmesį į architektūrinę jų išraišką ir erdvių potencialą.

Kitas žingsnis – profesionalų komandos sutelkimas. Šiuo atžvilgiu taikyti aukščiausi atrankos kriterijai. Kaip aukštoji mokykla, ruošianti architektūros ir dizaino specialistus, nuolat stebime, kas ir kaip dalyvauja projektavimo rinkoje, tad nesunkiai subūrėme architektų komandas, kurie naudoja pažangiausius projektavimo metodus ir propoguoja socialiai atsakingos architektūros sklaidą.

L. Malcaitė: Projektavimo komandas sudaro architektai, dizaineriai ir VDA akademinės bendruomenės nariai.

Subūrus komandas ir atrinkus tyrimo objektus-darželius, perėjome prie teorinių studijos tyrimų. Šiuo tikslu įvyko forumas-diskusija „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo erdvių modernizavimas”. Gili edukologinė situacijos analizė leido įvertinti dabartinius ugdymo iššūkius iš esmės.

Mokslinikai pristatė, kokie yra šiuolaikinio vaiko poreikiai, Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centro (ŠMM ŠAC) ir savivaldybių darbuotojai dalinosi savo įžvalgomis, o susirinkę darželių pedagogai ir personalas kalbėjo apie esamą ikimokyklinės edukacijos situaciją iš praktinės perspektyvos. Forumo metu nuskambėjusios išvados apibendrino šiuolaikinio vaiko portretą, leido įsisavinti darželių kasdienybės dinamiką, apčiuopti esmines problemas ir nubrėžė kryptis pokyčiams.

Kitas reikšmingas projekto žingsnis – architektų forumas-diskusija „Vaikų ugdymas. Architektūra. Dizainas“. Šeši patyrę Europos šalių edukacinės paskirties pastatų ir erdvių projektuotojai koncentruotai pristatė pasaulines tendencijas, kaip kuriami progresyvūs, šiuolaikiniai vaikų darželiai. Edukacinių pastatų ekspertai dalinosi architektūriniais sprendimais, kurie skatina vaikų smalsumą, lavina fantaziją, ugdo jų socialinius įgūdžius.

Profesiniai mainai su užsienio projektuotojais leido pažvelgti į situaciją dar giliau, pasisemti kūrybinių idėjų, kurios tiktų ir mūsų darželiams. Verta pastebėti, kad šie užsienio architektai susiduria su tomis pačiomis problemomis, kurias dabar sprendžiame mes. Kolegos liko sužavėti tuo, kokiu perspektyviu principu Lietuvos atveju buvo nuspręsta veikti.

Unikalus metodas ir vaikų indėlis R. Kilčiauskas: Išsamios teorinės analizės ir problemos įvertinimas iš įvairių perspektyvų leido sėkmingai pritaikyti sukauptus duomenis praktikoje. Penkios architektų komandos persikėlė į darželius, kur įgyvendino „kūrybines dirbtuves“. Pirmą kartą pritaikėme metodą, kuris tik dabar įgauna pagreitį pasaulyje – į kūrybinį projekto rengimo procesą įtraukėme ir pačius darželinukus, kartu su visa darželio bendruomene. Sudarėme visas sąlygas, kad vaikai galėtų išreikšti turimus lūkesčius, atskleistų savo poreikius ir patys susikurtų savo svajonių darželį.

Atvykę į darželius, pamatėme, kaip vaikai leidžia juose laiką, kas jiems patinka, o kas ne. Turėdami omeny edukologų ir užsienio architektų išsakytas mintis, įvertinome, kaip turėtų keistis šios erdvės, kad vaikai jose galėtų patys pasirinkti, ką veikti, ko trūksta, kad pati aplinka inspiruotų žaidimą, pažinimą ir smalsumą. Šiuo tikslu į kūrybines dirbtuves aktyviai įtraukėme pačius vaikus. Mūsų padedami jie kūrė svajonių darželio maketus, dalijosi įspūdžiais ir svajonėmis. Vaikai mums aprodė darželį, aiškiai išreiškė, kaip vertina vienas ar kitas juos supančias erdves. Be to, likome stebėti juos ir iš šalies, o tai leido priartėti prie savito vaikų pasaulio ir suprasti, kokie yra vaikų poreikiai.

L. Malcaitė: Į šį kūrybinį procesą įtraukėme ne tik vaikus, bet ir visą darželio bendruomenę. Dirbome su pedagogais, darželių vadovybe ir darželinukų tėvais. Toks projektavimo metodas yra paremtas principais, kurie architektūrinius sprendinius kildina iš pačių vartotojų. Šiuo atveju – darželio bendruomenės. Darželiai atlieka ypatingą vaidmenį miesto, jo teritorijos struktūroje. Buvo gilinamasi ir svarstoma, kaip būtų galima suderinti darželio funkcijas ir jo bendruomenės ar arti-

Vilniaus dailės akademija, WALL

2016: 4 (99) I 25

mos aplinkos gyventojų poreikius. Ieškojome sprendimų, kaip realizuoti bendruomenių lūkesčius darželio projekte.

įgyvendinus šiuos sprendinius, atnaujinti darželiai galėtų būti vienose gretose su pasaulio pažangiausiais darželiais ir svarbiausia, tenkinti vaikų lūkesčius ir suaugusiųjų siekius.

Valstybinio sektoriaus ir akademinės bendruomenės tandemas

Pateikti projektiniai sprendiniai yra ir universalūs, ir labai individualūs tuo pat metu. Viena vertus, jie parengti taip, kad tiktų ir kitiems tokio tipo pastatams Lietuvoje. Kita vertus, pasitelktos metodikos rodo, kad vienodai pasikartojantis tipiškumas nėra tinkamiausias sprendimo būdas.

Taip, paruošėme universalias rekomendacijas, kokiais erdviniais ir architektūriniais judesiais reikėtų modernizuoti tokio tipo objektą. Vis tiek yra nemažai konrečios situacijos ypatumų, kuriuos būtina įsisavinti, tad unikalumas slypi ir pačiame principe, kaip spręsti kiekvieną konkretų atvejį, įvertinti ne tik fizines erdves, bet ir interesų poreikius.

R. Kilčiauskas: Švietimo ir mokslo ministerijos suformuota užduotis siekė iš esmės įvertinti ugdymo aplinkos pokyčio galimybes. Todėl buvo pasiūlytas ir įgyvendintas akademinio tyrimo ir praktinio projektavimo metodų junginys. Tai – išskirtinai į kokybę orentuotas projektas. Kartu mes siekiame vieno – kad darželių modernizacija apimtų ne tik fizinių pasatatų savybių gerinimą, bet transformuotų pastato erdves į tokias, kurios vaikams leidžia ne tik būti ugdomiems bet ir ugdytis patiems.

Toks valstybinio sektoriaus, akademinės bendruomenės, rinkos profesionalų ir tiesioginių erdvių naudotojų bendradarbiavimas leidžia kompleksiškai įvertinti problemas ir rasti geriausius jų sprendimus. Manau, kad toks universitetinės įstaigos – Vilniaus dailės akademijos – veikimas iliustruoja sektiną aukšųjų mokyklų vaidmenį, sprendžiant valstybės problemas.

L. Malcaitė: Rekomendacijų rengimui pajungėme visas universiteto grandis – nuo studentų, bakalaurų, magistrų iki mūsų absolventų, dėstytojų ir specialistų. Mes ne tik ugdome būsimus specialistus, bet ir vykdydami šią veiklą, kuriame pridėtinę vertę. Sutelkę architektūros specialistus, interjero-erdvių dizainerius ir gretutinių specialybių atstovus, pajungę tokį gebėjimų ratą, parengėme rekomendacijas, kurias su pasidižiavimu pristatome šioje studijoje.

Apibendrinimas ir išvados R. Kilčiauskas: Rengiant rekomendacijas, kaip sovietinius darželius modernizuoti į šiuolaikiškus, naujausias ugdymo tendencijas atitinkančius pastatus, pamatėme, kad vien projektinių pasiūlymų neužtenka. Projektiniai sprendiniai jau rekomendacijų rengimo metu buvo keičiami, reaguojama į situaciją, pokyčius sistemoje ir galimybes. Supratome, kad reikia ne tik suprojektuoti konkrečius darželius, bet ir pasiūlyti metodus, kaip pasiekti, kad projektiniai sprendiniai būtų realizuoti. Savivaldybėms

Vilniaus dailės akademija, AEXN

26 I 2016: 4 (99)

L. Malcaitė: Parengus projektinius sprendinius ir įvertinus bendras tendencijas, galima teigti, kad svarbiausi pokyčiai modernizuojant erdves turi būti atlikti trijose pastatų dalyse. Bendro naudojimo multifunkcinės ugdymo(si) erdvės, grupės ir vidaus patalpų ryšys su lauko erdvėmis.

Multifunkcinės atviros ir persiliejančios erdvės gali būti nuolat transformuojamos, keičiamos pagal poreikį. Tokiame darželyje į bendras veiklas gali įsitraukti įvairaus amžiaus vaikai, be to, jie turi visas sąlygas toje pačioje erdvėje vykdyti net kelias skirtingas veiklas vienu metu, netrukdydami vieni kitiems. Šios erdvės būtų išnaudojamos ir darželio bendruomenės poreikiams – sambūriams, šventėms ar tiesiog bendravimui. Tokie sprendiniai yra kiekvieno paruošto projekto atspirties taškai ir darželių „širdys“.

Labai svarbu peržiūrėti grupės patalpų struktūrą ir pakeisti ją taip, kad erdvės taptų atviresnės, mobilesnės.

Projektiniuose sprendiniuose siūlomos vietos grupiniam darbui ir personalinei saviugdai. Pritaikius mobilių baldų sistemas atskiros miegamųjų patalpos integruojamos į grupės erdvę. Siūloma keletos grupių sujungimo į vientisą sistemą galimybė. Grupės erdvių elementai pritaikomi vaikų masteliui, taip padarant aplnką draugiškesnę ir suprantamesnę. Žeminamos palangės arba įrengiami paaukštinimai tam, kad vaikai galėtų stebėti aplinką už lango, formuojami erdvės centre stovintys patalpų blokai, kurie sukuria judėjimo ratu galimybę ir suteikia judėjimo laisvę.

Viena iš ryškiausių tendencijų visuose šiuose projektuose yra sprendimas kurti tiesioginį ugdymo erdvių santykį su lauku. Problema ta, kad sovietinės struktūros pastatuose yra viena ir griežta riba tarp lauko ir vidaus erdvių – vienos durys su persirengimo kambariu. Eidamos į lauką, auklėtojos užtrunka, kol suruošia visus vaikus. Dar tiek pat užtrunka ir grįžusios iš lauko. Šiuo atveju ieškojome sprendimų, kurie palengvintų šį procesą – kad santykis su lauku būtų kuo paprastesnis. Tai užtikrina tarpinės erdvės, kuriančios tęstinį lauko ir vidaus santykį. „Įdarbinę“ lauką, turime dar daugiau erdvės vaikams veikti, suteikiame galimybes laisvai pasirinkti, kokios veiklos jie tuo metu nori. Įgyvendinusi šį plataus masto projektą Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedra ketina toliau tęsti švietimo įstaigų atnaujinimo, modernizavimo ir pritaikymo šiuolaikiniams ugdymo procesams veiklą. Jau dabar iniciatyvesnės savivaldybės ar jų įstaigos vertindamos tokio projektavimo naudą kreipiasi dėl projektų parengimo. Tai tik dar kartą patvirtina, kad ŠMM incijuota kryptis buvo itin aktuali, o mūsų pasiūlytas problemos sprendimo būdas ir jo rezultatai yra naudingi. www.projektas-aikstele.lt

Įvykis

i

„1:1“ dirbtuvės rugsėjį: architektūros robinzonai Indrajų ežero saloje

svečiams tarnaus kaip pastogės.

Saloje bursis panašios mąstysenos, kūrybinių profesijų žmonės.

Tie, kuriems kartkartėmis reikia „pabūti saloje“. Naujieji saliečiai tvorų netvers ir bulvių nesodins – sala turi tapti kūrybine platforma, trumpu pabėgimo planu, skirtu kurti ir mokytis vieniems iš kitų.

Individualumas mieste keičiamas į bendruomeniškumą gamtoje – tokią viziją išgrynino salos benduomenė. Belieka pridurti, kaip puikiai tam padeda pati gamta: ežero vandenys atskiria joje kuriančiuosius nuo žemiškojo pasaulio tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Sala kaip ideologija Anglų mąstytojas ir humanistas Tomas Moras 1516 m. aprašė fikcinę salą Atlanto vandenyne.

Joje taikiai sugyvena įvairaus tikėjimo gyventojai, kurie dirba tik šešias valandas per dieną, o laisvalaikį skiria lavinimuisi. Saloje nėra privačios nuosavybės ir ant durų nekabinamos spynos. Negana to, gyventojai kas dešimt metų rotacijos būdu keičiasi namais. Yra išspręstas ir virtuvių klausimas – piliečiai valgo salėse, o maistą pasikeisdami gamina kaimynai. Ta sala vadinosi Utopija. Vėliau šią renesanso žmogaus viziją praktikoje bandė realizuoti vadai nuo Kamčiatkos iki Karibų. Kaip jiems pavyko (o tiksliau – nepavyko), gerai žinome, todėl dabar, minint 500-ąjį Utopijos salos gimtadienį, turime gerą progą apmąstyti Moro idėjas šių laikų kontekste, apžiū-

rėdami naują salą ne tolimame Atlanto vandenyne, o čia pat, Aukštaitijoje.

Susiburti atsiskiriant Indrajų ežere (Utenos rajone) esanti bevardė, nendrėmis apaugusi, nedidelė sala neseniai tapo viso žmonių būrio bendra nuosavybe ir svajonių gimimo vieta. Kas čia vyksta? Nauja pakrančių prichvatizacijos schema? Kada išdygs komercinės ir gyvenamosios paskirties bokštai tryniai su penthauzais viršutiniuose aukštuose? – paklaustų dažnas įtarimų kankinamas stebėtojas iš šono.

Architektas Mykolas Svirskis, vienas iš projekto „Islands.lt“ iniciatorių, skuba raminti: Indrajų salos vizija – minimalios invazijos menų rezidencija. Čia planuojami nendrių apsupti, plūduriuojantys vasaros paviljonai, kurie atvykstantiems

Pirmoji kūrybinė stovykla – jau rugsėjį Rugsėjo 9–16 dienomis, nespėjus nudžiūti Indrajų nendrėms, sala kviečia svečius į savotišką inauguraciją – praktinės kūrybos stovyklą architektams „1:1“, tema „Plaukiantis objektas – meilės namelis“. Tai tęstinis „1:1“ projektas, eksperimentuojantis su objektais ant vandens. Persikėlę valtimis

dalyviai atsidurs intensyvioje savaitės trukmės idėjų ir gamybos laboratorijoje, kurios pabaigoje į ežero bangas bus nuleistas „meilės namelis“. Šiame plūduriuojančiame objekte horizontalioje padėtyje turi tilpti du Indrajų salos svečiai, o rytą pasitikti nesušalę ir nesušlapę.

Dirbtuvių dalyvių kūrybinę ugnelę kurstys vakarai su A. Karaliumi, R. Paleku, T. Grunskiu ir kitais renginio svečiais. Apie kasmetinį plaukiojantį muzikos festivalį ant vandens pasakos „Rafta“, o apie savo plūduriuojančius objektus – „1:1“ komanda. Stovyklautojai gyvens palapinėse, o maistą gamins vieni kitiems pasikeisdami. „Vien darbas be žaidimų daro Džeką nuobodyla“, – taip Jackas Nicholsonas filme „Švytėjimas“ stukseno rašomąja mašinėle, todėl organizatoriai dirbtuvių dalyvius laisvalaikiu statys ant irklenčių, kvies į kiną, mokys šokti sausumoje ir ant vandens, o vieną vakarą surengs ypatingą spektaklį. Visą stovyklos programą ir registracijos formą galite rasti https://www. facebook.com/viensprievieno. www.vienasprievieno.lt

2016: 4 (99) I 27

i

Interjeras

Vakarykščių ir šiuolaikinių

tradicijų pynė Vieta: Berlynas, Vokietija. Realizacija: 2014 m. Plotas: 200 m2. Fotografijos: Karolina Bąk. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

P

astatas, kuriame įrengtas loftas, yra apsuptas parko, taigi vietovė padiktavo interjere atsispindinčią pagarbą gamtai, natūralioms medžiagoms, tekstūroms ir žemės tonų gamai. Seniau čia būta ligoninės, vėliau pastatas buvo apleistas ir visai neseniai, jį išpirkus, renovuotas, o jame įrengti erdvūs loftų tipo butai aukštomis lubomis. Dizaino studija „Loft Kolasiński“ suprojektavo būstą, kuriame apsigyveno keturių asmenų šeimos – jai siekta sukurti jaukius, patogius namus.

Visame bute grindys išklotos natūraliu alyvuotu ąžuolu, kurio atspalvis suteikia estetišku rievių ir šakų piešiniu padailintą foną, o vonios kambaryje grindų dangai pasirinktos natūralaus akmens plokštės. Sienų apdailai naudoti dažniau istoriniams pastatams restauruoti skirti dažai. Beveik visi baldai gaminti pagal užsakymą, o jų autorius – pats dizaino studijos vadovas Jacekas Kolasińskis. Kaip pagrindinę medžiagą jis pasirinko ąžuolo masyvą, dengtą specialiais aliejais, dėl kurių mediniai paviršiai net tokiose patalpose kaip vonios kambarys, prieškambaris,

28 I 2016: 4 (99)

valgomasis ar virtuvė bus ilgaamžiai. Individualiu užsakymu pagaminti net užuolaidų karnizai – jų montavimo elementai paslėpti, nematomi, todėl atrodo itin elegantiškai, lengvai.

Interjerą taip pat praturtina ir seni, restauruoti, aukcionuose įsigyti baldai: lofte gausu vintažinių kėdžių, krėslų, komodų ar spintelių, plakatų, šviestuvų. Lėkštės, sukomponuotos ant sienos kaip žaisminga dekoro detalė, sukurtos vienų geriausių Lenkijos grafikų bei skulptorių.

Visų šių elementų pritaikymas buvo paremtas interjero koncepcijos pagrindu. Autoriai siekė derinti bauhaus judėjimo užuominas su skandinavišku dizainu ir vietinės lenkų kultūros paveldo akcentais. Buto šeimininkas yra

didelis XX a. 5–6 dešimtmečio lenkiškos keramikos mėgėjas ir kolekcionierius, taigi estetiškas šių egzempliorių panaudojimas interjere jam pasirodė itin patrauklus.

Bendras lofto įvaizdis – itin šviesios, aukštos erdvės, vietinio apšvietimo gausa, daugybė jaukių kampelių poilsiui ar darbui namuose, natūralių medžiagų grožis ir darna su moderniomis. Išskirtinumo suteikia juodi akcentai, tarsi virstantys grafinio kūrinio linijomis ar dėmėmis.

Svetainė pasižymi intensyvesniais tonais: kad patalpa taptų skaistesnė, užteko sodrios oranžinės spalvos sofų ir raudono plakato virš židinio – tai praskaidrino pilkšvo kilimo, tamsios medienos staliuko, juodos komodos, krėslo ir pelenų atspalvio užuolaidų kompoziciją. Švarioje lubų plokštumoje žaismingai ir kiek urbanistiškai atrodo kambario centre numatytas išsišakojęs šviestuvas su atviromis lemputėmis.

Valgomasis kiek statiškas, tačiau jaukus. Čia pagrindinis baldas – šešiavietis stačiakampis stalas, supamas kėdžių, o abipus juos palei sienas stovi ilgos lakoniškų formų komodos itin gražia priekine dalimi. Didžiuliai langai, įrėminti laisvai krintančių užuolaidų klosčių – tai tamsiausias kambario akcentas, pabrėžiantis lubų aukštį.

Dinamikos įneša virš stalo pakabinti blizgūs tamsinto stiklo šviestuvai, lėkščių kompozicija ant sienos ir paveikslas priešais.

2016: 4 (99) I 29

Miegamasis – tai poilsio ir ramybės zona, todėl palikta daug erdvės, kad kambarys atrodytų kuo švaresnis. Ąžuolinio rėmo su minkštu, vilnoniu atlošu lova ant kojelių čia yra pagrindinis akcentas, visa kita – tik detalės. Abipus stovintys lengvi staliukai, labiau primenantys kėdutes, ir natūralus kailis ant grindų suteikia lengvabūdiškumo, o šalia esantis originalus ovalo formos veidrodis su juodu deformuotą vamzdį primenančiu rėmu ir šviestuvas su gaubtu papildo skandinavišką atmosferą modernumu, šiuolaikiškumu.

30 I 2016: 4 (99)

Viena estetiškiausių lofto patalpų – vonios kambarys, kuriame dominuoja pilki tonai, ąžuolo tekstūra, balta keramika. Laisvai statoma vonia, medžio masyvo baldas su pastatomu praustuvu ir žema kušetė sukuria SPA salono atmosferą: čia norisi ne tik atlikti būtinas higienos procedūras, tačiau ir pasilepinti jomis, atsipalaiduoti, netgi prigulti su knyga įsisupus į chalatą ir pasimėgauti aromatingais vandens garais. Atskirtos tualeto zonos sienos išklijuotos juodomis mozaikinėmis plytelėmis, čia pat stovi minimalistinė spintelė rankšluosčiams su stalviršiu ir pastatomu praustuvu. Grindys visur išklotos subtiliomis pilkomis natūralaus akmens plokštėmis, o pilkais dažais dažytos sienos labiau primena nuglotnintą betono tekstūrą. Elegancijos suteikia subtili tamsiai pilka juosta, kylanti nuo grindų plokštumos.

Loftas Lenkijoje buvo kurtas pasitelkiant šiuolaikinio dizaino principus ir priimant žaviausius senesnių epochų egzempliorius, pritaikant namams ir baldus, ir meno kūrinius. Panaudojus ne tik estetiškus, bet ir praktiškus elementus, buvo sukurtas išliekamąją vertę turintis būstas, kuriame, padedant dizaino studijai „Loft Kolasiński“, sau tinkamą vietą rado įprasmintos tiek vietinės, tiek užsienietiškos tradicijos.

2016: 4 (99) I 31

i

DIZAINO KELIONĖS

Vieta: Kaohsiungas, Taivanas Realizacija: 2016 m.

Plotas: 150 m2 Fotografijos: Hey!Cheese Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

32 I 2016: 4 (99)

Interjeras

i

vaikų, senaJaunai šeimai, turinčiai miesčio kavinės ir

restoranai, prie kurių pora buvo pratusi, tapo vietomis, kur eiti nepridera. Vis dėlto tik bepradedančių tėvystės kelią ir patirtį žmonių noras gyventi apsuptiems aplinkos, kurioje įsitektų ir vaikų krykštavimas, ir romantiška atmosfera, buvo labai didelis, todėl interjero dizainerių komanda „HAO Design“ šiai šeimynai sukūrė namus, kuriuose išlaikė tobulą pusiausvyrą tarp buities ir romantikos bei intymumo.

Abu šeimininkai yra aistringi kulinarai ir keliautojai.

Jie augina dvi ikimokyklinio amžiaus dukrytes – būtent dėl jų buvo nuspręsta suprojektuoti atvirą virtuvę, iš kurios eksperimentuojantys su maistu ir gaminantys tėvai galėtų akylai stebėti svetainėje dūkstančius vaikus. Šioje zonoje sukurta pagrindinė žaidimų erdvė, kurioje esminiu akcentu tampa tinginiavimui ir atsipalaidavimui skirta minkštutėlė sodriai mėlyna sofa, pufai, pagalvėlės ir kelių dalių kavos staliukas. Visi baldai pažeminti, todėl puikiai tinka vaikams; tuo pačiu taip atspindima rytietiška kultūra, o patalpai suteikiama erdvumo, nes net ir stambūs, tačiau neaukšti baldai neužgožia patalpos.

Medinės sijos palei lubas atlieka dekoratyvinę paskirtį ir optiškai atskiria zonas. Vėliau, kai mergaitės paaugs, čia planuojama įrengti skaitymo kambarį – biblioteką.

Kambariuose vienu pagrindinių akcentų tampa langai, kurių čia visai nemažai ir jie užima gana didelę plokštumų dalį (kai kur jie siekia žemę). Dizaineriai nusprendė, jog geriausia miesto panoramą galima įvertinti grožintis vaizdu patogiai įsitaisius, todėl kone po visais langais buvo suprojektuotos plačios palangės, erdvės po jomis tapo puikiomis talpyklomis daiktams, o patys langai virto simpatiškai įrėmintais urbanistiniais paveikslais.

Virtuvė ir svetainė, be jokių abejonių, yra namų širdis ir siela. Kadangi šeimininkai mėgsta gaminti ir puoselėja tradiciją vakarieniauti kartu, valgomojo zona čia išnaudojama maksimaliai. Virtuvės dizainas subtilus, šiuolaikiškas, modernus. Salos fasadas ir sienos išklijuoti juodomis plytelėmis, derančiomis prie pilkų lubų. Juodas akmeninis stalviršis yra ilgaamžis ir praktiškas – ant tamsaus paviršiaus nešvarumai ne tokie pastebimi. Dangaus mėlynumo spintelės, pro kurių spalvą persišviečia medienos rievės, įneša į namus žiemiškos vėsos, itin derančios prie švelnių tonų šviestuvų, kabančių virš valgomojo stalo, ir šmaikščiai besiskiriančių kėdžių, išrikiuotų abipus jo. Šiaurietiško dizaino detalės ir jų subtilios formos suteikia kiek šilumos ir jaukumo taisyklingų plokštumų kontekste. Iš virtuvės

2016: 4 (99) I 33

34 I 2016: 4 (99)

zonos galima patekti į balkoną: į jį veda ažūrinės durys, ant kurių pakabinus kabliukus galima jas panaudoti praktiškai. Per smulkias angas vyksta ventiliacija, o pats durų fasado raštas praturtina kambario interjero kompoziciją.

Skatindami vaikų kūrybiškumą, dizaineriai visame bute išmėtė fantaziją stimuliuojančius elementus: koridoriuje pakabinta lenta su lego konstruktoriumi, drąsinančiu mergaites komponuoti koliažus ir lavinti jautrumą spalvoms, svetainėje ant sienos pakabinta kreidinė lenta, ant kurios vaizduojami įvairiausi personažai sufleruoja apie galimybę kurti juos pačioms. Vaikų kambario interjeras neperteikia populiariausių madų: čia atsisakoma standartinės, „mergaitiškos“ rausvos. Kambario durys ir spintelės nudažytos neutraliai: mėlynai, žaliai ir geltonai (spalvomis, kurios suteikia kambariui spalvingumo, linksmumo, bet tuo pačiu ir ramybės, giedrumo). Šie tonai ypač gerai dera prie prigesinto betoninio pilkumo. Drabužinėse dizaineriai sugalvojo durų išpjovas, už kurių slepiasi specialios už jų įsidedančios lentynos, viduje taip pat numatytas apšvietimas. Taip buvo apipavidalintas vaikams itin patrauklus, smagus vizualinis efektas – švytintis namukas ir arka, kuriuose galima išdėstyti įvairiausius pasakų veikėjus ir kurti savas istorijas. „HAO Design“ jau ne pirmą kartą sukuria, rodos, itin subtilų, paprastą, tačiau tuo pačiu gerai apgalvotą, ypatingą interjerą, kuriame šeima gali mėgautis ne tik patogiu, funkcionaliu gyvenimu, tačiau ir beribe džiaugsmo bei malonumo erdve. Švelnūs tonai, natūralios apdailos medžiagos, šviesūs ir tamsūs deriniai, stambūs baldai

greta smulkmeniškų interjero elementų – visa tai daro šeimos namus šviesius, dinamiškus, bet tuo pačiu ir harmoningus. Juose juntamas tiek modernumas, tiek rytietiškos užuominos, tiek skandinaviškos stilistikos skoliniai.

Puikus pavyzdys, kuomet interjero dizainą galima vertinti ne pagal daugybę išskirtinių baldų, o būtent per funkcionalumą, estetiškai išdėstytas plokštumas, apdailos kompozicijas ir visumos nuspalvinimą!

2016: 4 (99) I 35

i

REKOMENDUOJAME

LOVOS „BOXSPRING“: IŠ AUKŠTOS KLASĖS VIEŠBUČIŲ – Į PRIVAČIUS MIEGAMUOSIUS Vis daugiau žmonių ima suprasti, kad tik maksimalus komfortas užtikrina gerą poilsį miego metu. Čiužinių bei lovų gamintojo iš Belgi­ jos „Velda“ kuriamos LOVOS „BOXSPRING“ pasaulyje popu­ liarėja nepaprastu greičiu.

Kartą išsimiegoję tokioje lovoje įvertinsite minkštą gulimą paviršių ir ATPALAI­ DUOJAMĄSIAS lovos savybes.

Tradiciškai miego SISTEMOS „BOXSPRING“ sudarytos iš SPYRUOKLINIŲ PAGRINDO IR ČIUŽINIO. Lovos pagrindą sudaro stabilus rėmas, kuriame įmontuotos specia­ lios spyruoklės, o pagrindas ir čiužinys tobulai papildo vienas kitą. LOVŲ GAMINTOJAS „BOXSPRING“ siūlo atrasti iki šiol nepatirtą KOMFORTĄ, BESI­ MĖGAUJANT unikaliomis savy­ bėmis – lovos prisitaikymu prie žmogaus kūno poreikių, aukštos kokybės medžia­ gomis ir funkcionaliomis svarbiausio miegamojo baldo detalėmis. Čiužinių bei lovų gamintojas IŠ BELGIJOS „VELDA“ didelį dėmesį skiria kokybiško miego tyrimams, naujausias technologijas, estetiką bei funkcionalumą derina pirmiausiai ATSIŽVELG­ DAMAS į bekompromisį kom­ fortą.

36 I 2016: 4 (99)

Lova Versus RECTO 2C. Kaina: 1 598,00 €

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis savo miegamojo lovą?

Patogi ir tinkama kūno padėtis miego metu.

Miegodamas žmogus ne kartą keičia kūno padėtį, tad reikėtų turėti omenyje, kad prie kūno kintant padėčiai prisitaiko tik kokybiška lova ir čiužinys.

Tinkamas lovos dydis. Optimalu, kai lova yra bent 20–30 centimetrų ilgesnė nei miegančiojo ūgis ir yra pakankamai vietos išsitiesti.

Lovos plotis priklauso nuo žmogaus kojų ilgio ir pečių pločio. Žmonėms, kurių kojos ilgos, reikia pakankamai lovos pločio, kad miegodami ant šono galėtų patogiai jas sulenkti. Neramiai miegantiems lovoje taip pat reikia daugiau vietos, o tinkamas baldo plotis turėtų būti bent 90 centimetrų.

Lovos pagrindas. Galvodami apie patogų poilsį ir fiziologinius faktorius, turime prisiminti fizikos dėsnius. Lovos pagrindas privalo tinkamai išlaikyti čiužinio spaudimą. Kokybiškas, tvirtas ir tinkamas pagrindas čiužiniui yra reikalingas tam, kad išlaikytų svorį, reguliuotų drėgmę ir užtikrintų čiužinio ilgaamžiškumą. Čiužinio pagrindas turi ne tik amortizuoti padidėjusį spaudimą žmogaus pečių ir dubens srityse, bet taip pat

išlaikyti ir kitas kūno dalis. Negalima pamiršti ir natūralių fiziologinių stuburo linkių. Kiekvienas tinkamai palaikomas kūno taškas yra taškas geros lovos naudai. Čiužinys ir jo pagrindas turi papildyti vienas kitą. Kitaip net geriausias čiužinys praras savo vertę. Lovos „Boxspring“ – puikus šio principo

pavyzdys: jas sudaro lovos dėžė su puikiai jai pritaikytu spyruokliniu čiužiniu (tiek čiužinys, tiek lova yra tokio pat pločio bei ilgio). Be to, „Boxspring“ sukurtos taip, kad čiužinys ne tik tobulai tinka lovai, bet ir turi dar vieną puikią ypatybę – niekada neslysta.

Tobula lova atitinka stuburą bet kokioje kūno padėtyje. Ji taip pat turi būti ir individuali (kitaip tariant, atitinkanti žmogaus fiziologiją), todėl

čiužiniai ir jų pagrindai su fiksuotomis zonomis negali būti naudojami universaliai. „Veldeman Bedding“ apie tai pagalvojo, todėl, pavyzdžiui, kai kurios dvigulės šio gamintojo lovos turi du atskirus, kiekvieno vartotojo fiziologijai pritaikytus spyruoklinius čiužinius.

Gera lova kūną išlaiko tolygiai, kad mes nebūtume priversti gulėti tik vienoje pozoje. Atitikimo lygis nusako miego sistemos vertę. Žmonės, kenčiantys, pavyzdžiui, dėl hiperlordozės (per didelio stuburo išlinkimo į priekį arba „įdubusios nugaros“), arba turintys specifinių

nusiskundimų, tokių kaip skoliozė (stuburo išlinkimas į šoną), tiesiog privalo turėti galimybę įsigyti tokią prie kūno tobulai prisitaikančią miego sistemą. Čiužinio ir jo pagrindo optimalus suderinamumas ypač svarbūs, turint omenyje ir prevenciją. Juk ji daug pigesnė, nei sveikatos sutrikimų, galinčių atsirasti būtent dėl nepatogaus miegamojo baldo, gydymas ateityje. „Boxspring” – į privačius miegamuosius iš aukštos klasės viešbučių ateinanti tradicija – nepriekaištingos kokybės lovos, užtikrinančios maksimalų komfortą poilsio metu.

Virvių ir spyruoklių istorija Ji prasidėjo 1954 m., kai virvių ir laidų pirklys susitiko pažįstamą, dirbusį baldų parduotuvėje Runksto miestelyje, Hasselto rajone Belgijoje. Du vyrai nusprendė suvienyti jėgas ir pagamino savo pirmąjį čiužinį „Velda“, laidais sujungę krėsluose naudojamas spyruokles, užbaigę patogiu viršutiniu sluoksniu, baze ir dekoratyviniu galvūgaliu. Taip virvių ir laidų pirklys Valère Veldemanas tapo čiužinių gamintoju. Pirmąsias dirbtuves jis įkūrė prie savo parduotuvės. Šiandien kompanija, kurioje dirba beveik 400 darbuotojų, yra pripažįstama kaip viena svarbiausių žaidėjų lovų sektoriuje. Ją ir šiandien valdo Veldemanų šeima. Šio gamintojo kolekcijas sudaro rafinuoti išskirtinės kokybės produktai, sukurti visiems, norintiems kokybišką miegą derinti su puikiu stiliumi.

Lovų ir čiužinių gamintojo iš Belgijos „Velda“ atstovas Lietuvoje – „EASE. Mano namų stilius“

Lova Versus 2c NELSON. Kaina: 2 131,00 €

Daugiau informacijos: http://www.easebaldai.lt/ Programėlė, padedanti išsirinkti sau tinkamiausią čiužinį (Google Play ar Apple Store parduotuvėse) – „SmartNite“

2016: 4 (99) I 37

Interjeras

360° kampu

Vieta: São Paulo, Brazilija Realizacija: 2015 m.

Plotas: 130 m2 Fotografijos: Alain Brugier Tekstas: Gintautė Kisieliūtė

vaizdas gali nukentėti. „360o kampu“ pavadintas Diego Revollo interjero projektas buvo taip apibūdintas būtent dėl vienos zonos išskirtinumo, tačiau šis elementas neužgožė visa supančios patrauklios erdvės, kurioje akį traukia ir kitos dizaino detalės.

Advokatui priklausęs butas turėjo būti ne tik funkcionalus, bet ir unikalus, stilingas, turėti savo šarmo – tokie buvo užsakovo pageidavimai. Anot interjero kūrėjo, šiuolaikiniame dizaine pagrindiniai elementai yra labai svarbūs ir nekintantys, taigi geras interjeras pasižymi ne tiek dekoratyvumu, kiek monolitiškumu. Šiame bute pirmiausia stengtasi išlaikyti erdvumą, taigi norėta visur išsaugoti maksimalų lubų aukštį. Pagrindinė patalpa buvo praplėsta paverčiant balkoną svetainės dalimi, tačiau nekeičiant fasado vaizdo – taip buvo pasiektas didžiausias sklindančios šviesos kiekis ir suformuota intymi zona, o svetainė vizualiai padidėjo. Erdves skiria didžiulės slankiojančiosios amerikietiško riešutmedžio durys, už kurių slepiasi miegamieji. Kai namuose nėra lankytojų, atvėrus visas stumdomąsias duris šias patalpas galima iš dalies sujungti su pagrindiniu plotu, ir šitaip mėgautis šviesos gausa.

Nestandartinis projekto pavadinimas gimė todėl, kad virtuvės zonoje, lyg dėžutėje, plytelėmis buvo dengtos visos įmanomos plokštumos. Šios plytelės yra modernumo ir klasikos samplaikos pavyzdys: geometrinės, detalizuotos figūros suteikė virtuvei individualumo, gyvybiškumo ir ritmikos. Porcelianinių plytelių danga, puošianti tiek grindis, tiek sienas, tiek lubas, tampa fonu išryškėjusiems baltiems virtuvės baldams ir juodiems elementams. Šią erdvę dar skiria riešutmedžio stalviršis,

P

avadinti projektą atsižvelgiant į vieną konkrečią apdailos medžiagą yra taktiškas manevras – toks įvardijimas gali suteikti savotišką „veidą“ architekto būsimiesiems darbams, suformuoti jo klientų ratą. Labai svarbu užtikrinti, kad visi kiti priimti sprendimai interjero schemoje yra tokie pat svarbūs ir atlieka tokią pačią esminę rolę – juk jeigu akcentuojamas tik vienas jo aspektas, bendras estetinis

38 I 2016: 4 (99)

DIZAINO KELIONĖS

i

ant kurio galima gaminti maistą, arba kurį galima naudoti kaip baro ar valgomojo stalą. Šalia stovinčios į krištolines vazas panašios skaidrios baro kėdės suteikia elegancijos ir prašmatnumo pojūtį.

Neutralių atspalvių balansas sukuria subtilią, ramią, tačiau tuo pačiu nenuobodžią aplinką, kurią plytelių

kompozicijos paverčia kiek drąsia, šmaikščia visuma.

Sutelktoje interjero schemoje buvo panaudotos stipriausios braziliškos stilistikos ypatybės ir europietiško dizaino įtaka. Amerikietiško riešutmedžio plokštės, vietinė cumaru (braziliškojo auksinio tikmedžio) mediena, derinami su švelniais pilkais tonais, perteikia prabangos

2016: 4 (99) I 39

atliekančių dar ir pufų vaidmenį. Priešais po pakabinamu televizoriumi – itin estetiška, balta, tarsi susiliejanti su siena komoda. Čia dominuoja pilkšvi, smėliniai atspalviai, kuriuos praskiedžia keletas gilių tamsiai mėlynų tonų. Už sofos sukurta dar viena nedidutė poilsio zona, tarsi skirta pokalbiams prie kavos puodelio ar tauriojo gėrimo taurės. Tarp sofos ir valgomojo stalo pūpso du aksominiai modernių formų foteliai su gobeleno įsiuvais, kiek sufleruojančiais apie prabangų klasikinį stilių. Švelnus audinys, siūlių raštas ir unikalus šviesus, tačiau gilus, melsvai pilkšvas – tarsi debesies prieš audrą – atspalvis atrodo itin karališkai, o tokį įspūdį dar labiau sustiprina šalia stovintys mažučiai, liauni, blizgūs variniai staleliai

jausmą, subtilų aristokratiškumą, brandumą. Skulptūriški baldai, meno kūriniai, skaidrūs aksesuarai sudaro išbaigtą kompoziciją, darnų ir solidų, puošnumu spinduliuojantį interjerą. Diego Revollo pats suprojektavo stiklinę sekciją, esančią tarp virtuvės ir valgomojo erdvės. Šitaip jis priderino stiklą prie stilingų baro kėdžių ir atskyrė dvi zonas, tačiau leido natūraliai dienos šviesai prasiskverbti abipus baldo.

Butas padalintas į dvi aiškias dalis: gyvenamąją ir poilsio. Vos tik įėjus pro duris, patenkama į svetainę, taigi efektyviai išnaudojamas visas įmanomas plotas.

Pagrindiniai baldai čia yra lakoniškų formų sofa ant chromuotų kojelių ir du krėslai abipus žurnalinių staliukų,

40 I 2016: 4 (99)

ant masyvių medinių pagrindų. Visą šią kompoziciją jungia šiltas riešutmedžio piešinys ant grindų, stumdomųjų sistemų, baldų kompozicijas vienijantis didžiulis minkštas pilkas kilimas ir puošnios plytelės virtuvės „dėžutėje“, pasikartojančios balkono grindų plokštumoje.

Poilsiui skirtose patalpose viskas daug subtiliau, nenorėta kambarių perkrauti nereikalingomis detalėmis ar akcentais. Čiai taip pat dominuoja riešutmedžio tekstūra, panaudotas toks pat kilimas, kaip ir svetainėje, o baltos sienos papuoštos vos pora grafinių darbų. Lova minimalistinė, funkcionali, patogi. Vonios kambariuose taip pat dominuoja balta spalva ir subtili smulkių plytelių kompozicija.

Diego Revollo sukūrė žmonėms erdvę, kurioje išskirtos puošnumo bei paprastumo zonos, atitinkančios užsakovų gyvenimo būdą. Laisvalaikiu ar priimdami svečius jie galės džiaugtis savo namų elegancija, prabanga, stilingumu ir kokybe, o štai ilsėdamiesi – ramybe, švara ir tvarka.

2016: 4 (99) I 41

i

Interjeras

Nestandartinis bankas Vieta: Stambulas, Turkija Realizacija: 2015 m.

Fotografijos: Gurkan Akay Tekstas: Gabrielės Šermukšnytės

20 000 m2 ploto „ING Bank Turkey“ būstinė, įsikūrusi viename reikšmingiausių Stambulo finansinių procedūrų rajone Maslak, buvo renovuojama analizuojant, tyrinėjant ir pasitelkiant mąstymo principą „think outside the box“ (žinoma, nepažeidžiant banko darbo struktūros).

Projektą vysčiusi Stambule dirbanti architektų firma „Bakırkure Architects“ parodė puikų pavyzdį, kaip darbo erdvę padaryti tiek funkcionaliai veiksmingą, tiek smagią ir viliojančią dirbti.

Pirmieji projekto štrichai buvo padėti bendradarbiaujant su dabartiniais banko darbuotojais. Analizuojant lūkesčius bei patirtis esamosiose darbo vietose, jų patogumą ir efektingumą, buvo siekiama sukurti dinamiškesnę ir ergonomiškesnę biuro atmosferą, kuri atitiktų darbuotojų poreikius.

42 I 2016: 4 (99)

Analizės rezultatai parodė, kad darbuotojai nėra iki galo patenkinti juos supančiais spalvų deriniais, darbo vietomis ir apskritai – erdvių paskirstymu. Pavyzdžiui, susitikimų kambarys jiems pasirodė per mažas, neefektyvus ir nefunkcionalus. Negana to, nėra bendrų erdvių, skirtų socializacijai. Trys iš keturių darbuotojų nebuvo patenkinti apšvietimu, o devyni iš dešimties manė, kad oro kondicionieriai – per silpni. Dauguma teigė, kad kenčia galvos ir nugaros skausmus ir dėl to dažnai jaučiasi pavargę. Taip pat darbuotojai išreiškė nepasitenkinimą hierarchiniu skirstymu ir prašė, kad nepriklausomai nuo užimamų pareigų galėtų dirbti visi kartu.

Išanalizavus apklausas buvo sukurta projekto strategija. Kiekvienoje pastato dalyje norėta atspindėti dinamišką institucijos struktūrą. Generalinių vadybininkų

asistentų ir direktorių darbo vietos buvo įrengtos kiekvieno aukšto kampinėse erdvėse, kitos gi – prie langų, kad būtų galima mėgautis saule ir dienos šviesa. Erdvės, kurioms nereikia tiek daug saulės ir dienos šviesos (tokios kaip susitikimų kambarys) buvo įrengtos vidurinėse pastato dalyse.

Pasinaudojus šių laikų technologinėmis galimybėmis buvo sukurtos mobilios darbo vietos. Šios erdvės skirtos alternatyviam darbo stiliui: standartinės darbo vietos pakeistos į bendrus darbo stalus, asmeninių stalų ir kėdžių nebeliko – darbuotojams tereikia ateiti ir pasirinkti, kur šiandien jie norės sėdėti ir dirbti savo nešiojamuoju kompiuteriu. Šis laisvės jausmas darbuotojus motyvuoja labiau, padaro jų darbą efektyvesnį ir našesnį.

Visi biure dirbantys darbuotojai bendrauja per išmaniuosius prietaisus ir bevielius tinklus.

2016: 4 (99) I 43

Jauniems ir dinamiškiems banko darbuotojams turėjo būti sukurtos naujoviškos ir patrauklios erdvės – būtent dėl šios priežasties interjere gausu šiltų oranžinės ir raudonos spalvų derinių, sustiprinančių namų komforto jausmą. Smagūs ant sienų besipuikuojantys šūkiai ne tik praskaidrina nuotaiką savo vizualiniu puošnumu, bet ir pamoko teisingos, toli vedančios darbo etikos. Aukštos lubos neretai kelia vienišumo, nejaukumo jausmą – šią problemą architektai išsprendė pasirinkę pakabinamas ažūrines lubas. Metalinis tinklelis, žemai nuleisti modernūs ir žaismingi šviestuvai – visa tai kuria šiuolaikinio

interjero maloniai tarpusavy derančių medžiagų pasitenkinimo jausmą ir malonią darbo atmosferą.

Kiekvienas darbuotojas čia turi savo asmeninę spintelę, į kurią gali pasidėti daiktus, privatiems pokalbiams įrengtos telefono būdelės, yra kavinė, vieta paskaityti, krepšinio aikštelė ir netgi žiemos sodas. Tad žmonės čia išties nevaržomi – papietauti, išgerti kavos ar tiesiog pailsėti jie gali ne kurią nors vieną valandą per dieną, o kada tik jiems reikia. Šiose šiuolaikinėse banko erdvėse daroma viskas, kad darbuotojams kiekvienas pirmadienis būtų mielas.

i

DIZAINO KELIONĖS

Kai už lango –

AkropoliS

A

Vieta: Atėnai, Graikija Realizacija: 2015 m.

Tekstas: Gabrielės Šermukšnytės Design HotelsTM narys

tėnuose įsikūręs viešbutis „AthensWas“ – tai harmoninga praėjusio amžiaus vidurio kuriamos nuotaikos ir senovės Graikijos formų bei architektūros samplaika. Dizaino studijos „Stage Design Office“ įkūrėjas ir kūrybos direktorius Stavrosas Papayiannis viešbučio interjere meistriškai pažėrė nuorodų į turtingą miesto praeitį ir paveldą, tuo pačiu išlaikydamas erdvėse šiuolaikiškumo įspūdį, ir visa tai – žymiojo Akropolio ir kitų istorinių brangakmenių (Partenono, Dzeuso Olimpiečio šventyklų ir Olimpinio stadiono) kaimynystėje. Šį viešbutį puošia visų geidžiami, jau klasika tapę dizainerių, tokių kaip Le Corbusiero, Ettore Sottsasso, Michaelo Graveso ir Konstantino Grcico, baldai ir aksesuarai. Šiuolaikinis stilius ir klasika karaliauja tiek restorano, tiek baro ant stogo interjere. Labiausiai čia vertinama kokybė, paprastumas ir, žinoma, nepakartojami Atėnų vaizdai.

46 I 2016: 4 (99)

DIZAINO KELIONĖS

i

kviečia praeivius ir miesto svečius pasigrožėti, įvertinti modernumo apraiškų bei kontrastingų derinių (sena-nauja, šilta-šalta ir kt.) kupiną šio viešbučio interjerą.

Jame išties dominuoja jau minėtasis riešutmedis ir blizgūs marmuro paviršiai. Itin kokybiškas ir daugybės netikėtų atspalvių marmuras eksportuojamas iš įvairių šalies kampelių.

Medžiagos puikiai dera laiptuose, sienose, grindyse, vonios kambariuose ir verandose. Turtinga netikėtų ir žaismingų kreivių riešutmedžio mediena buvo panaudota miegamojo baldams, sienoms ir t. t. Miegamuosiuose subtilų apšvie-

Viešbutis 2006 m. pastatytas kaip daugiabutis klasikinio modernizmo stiliaus namas. Jo struktūra leido kurti erdvius ir jaukius svečių kambarius su dideliais balkonais, o tai šiais laikais – išties reta prabanga. Viešbutyje „AthensWas“ kambarių ir apartamentų plotas svyruoja nuo 28 iki 55 m2, o kainos prasideda nuo 145 eurų už naktį. Interjere gausu lengvai šiose vietose gaunamų medžiagų, pavyzdžiui, marmuro ir riešutmedžio.

Visi svečių kambariai apsupti šios jaukios medienos – ji pereina į darbo stalus, balkonus ir kitas detales. Kambariuose įrengta garso izoliacija, naktinės užuolaidos ir didelis pagalvių pasirinkimas užtikrina kokybišką, gatvių triukšmo netrukdomą miegą – kas gali būti svarbiau gyvenant viešbutyje prie turistų lankomų vietų? Fojė nuo gatvės skiria masyvios stiklo sienos, kurios tiesiog kvieste

2016: 4 (99) I 47

timą, pabrėžiantį šių medžiagų grožį, sukūrė anglų dizaineris Konstantinas Grcicas. Marmuras ir riešutmedis žaviai kontrastuoja, papildydami vienas kitą ir atskleisdami geriausias savybes. Sena susipina su nauja; estetinis principas jaučiamas visuose svečių kambariuose

48 I 2016: 4 (99)

ir kitose erdvėse. Ant sienų kabančios šmaikščios nuorodos į senovės graikų istoriją (pavyzdžiui, skulptūrų iš Nacionalinio archeologijos muziejaus nuotraukos) neleidžia pamesti interjero dizainerių intriguojančio naratyvo. Bendra spalvų derinių schema pasiekia tiek labai žemus, tiek aukštus tonus, taip kambariuose sukurdama šiltą, džiaugsmingą ir malonią atmosferą.

Elegantiškos, lengvos ir vėsios pirmojo aukšto marmuro grindys yra puiki atsvara šiltų tonų medinėms sienoms. Grindų linijos – tarsi restorane stovinčių italų dizainerio Franco Albini 1950 m. kurtų klasikinių kėdžių „Lusia“ aidas. Ant staliukų besipuikuojantys aptakių formų aksesuarai lyg nuo sienų nubyrėję trupiniai suriša šios erdvės interjerą.

Vienas iš svarbiausių šio viešbučio privalumų – nenusakomas miesto vaizdas, kuris atsiveria nuo restorano ant stogo. Gėrimai ir vakarienė patiekiami Atėnų panoramos fone. Kulinarija čia atspindi ir patį viešbučio interjerą – paprasti patiekalai leidžia pajusti kiekvieno ingrediento kokybę.

2016: 4 (99) I 49

i

DIZAINO KELIONÄ–S

50 I 2016: 4 (99)

DIZAINO KELIONĖS

i

viešbutis

KviNso rajoNe

Vieta: Niujorkas, JAV Realizacija: 2015 m.

Fotografijos: Floto + Warner Tekstas: Gabrielės Šermukšnytės

kai kas nors atsisėda prie stalo. Visoje erdvėje (grindyse, sienose, lubose ir t. t.) atsirandančios betono konstrukcijos ir motyvai gražiai susilieja su baltojo ąžuolo grindimis, kurios sušildo aplinką. Visa tai kuria jaukių, naujų, šiuolaikiškų namų nuotaiką.

Didelės bendros erdvės tolumoje įrengtas pilko betono vėsa alsuojančiomis plytelėmis klotas baras su varinėmis kėdėmis. Spalvinių niuansų kupina erdvė staiga sužaižaruoja itin puikiu pilkos ir oranžinės, betono ir ugninio vario deriniu. Barą nuo fojė zonos skiria dar ryškesnis spalvų derinys: juodas stalas ir raudonos šalimais išrikiuotos kėdės – vieta karštiems pokalbiams su tauriojo gėrimo stiklu.

2015-ųjų vasarą Long Ailende, Kvinso rajone (Niujorke) buvo atidarytas 108 kambarių, 14 630 m2 ploto viešbutis „Boro Hotel“. Šio šiuolaikiškų namų jaukumu dvelkiančio interjero architektai – Niujorke įsikūrusi firma „Grzywinski+Pons“. Nors tai – ne vienintelis viešbutis šiame rajone, tik jis reaguoja į besikeičiančią aplinką ir kontekstą.

Pirmasis architektų iš „Grzywinski+Pons“ žingsnis buvo išanalizuoti struktūrą ir nustatyti galimybių ribas, atsižvelgiant į pastato buvimo vietą, kontekstą (kitaip tariant, sukurti dizainą, atspindintį aplinką, o ne jį kūrusių architektų firmos stilių). Pasak interjero kūrėjų, pagrindinis elementas, nulėmęs visą fojė dizainą, buvo tuščiavidurių ažūrinių plytelių siena.

Pravėrus viešbučio duris patenkama į fojė, kuri iš pirmo žvilgsnio primena ne laukiamąjį, o greičiau didelę pramoninę erdvę, paverstą atsipalaiduoti kviečiančia, moderniai įrengta svetaine. Tradicinio recepcijos baldo vietoje čia stovi tiesiog pailgas valgomojo stalas, kuris dar labiau sustiprina namų aplinkos įspūdį. Po juo, spalviškai priderintos prie vyraujančio pilko kolorito, išklotos gėlėtos plytelės, tarytum pražystančios kiekvieną kartą,

Minimalus viešbučio kambarių apstatymas leidžia kiekvienam baldui ir dizaino elementui atsiskleisti visu gražumu. Odinis vyšninės spalvos lovos atlošas, be abejonės, puikiai dera prie odinio ochros spalvos krėslo. Šį savo išskirtiniu medžiagiškumu žaismingai papildo kamštinis anglų dizainerio Jaspero Morisono baldų salonui „Vitra“ kurtas įžymusis suoliukas. Čia pat lyg kokie gardumynai kabo minimalistiniai, tačiau labai išraiškingi, skulptūriški auksinės ir juodos spalvos šviestuvai „Plumen“. Tiesa, daugelio tiek fojė, tiek svečių kambariuose esančių baldų

2016: 4 (99) I 51

dizainą sukūrė patys architektai. Norėdami estetinės darnos, jie suprojektavo kėdes, stalus, vonios kambario baldus, miegamojo lovas ir t. t. Kambariuose, kaip ir visame viešbutyje, nėra nei vieno paveikslo. Čia juos atstoja pro milžiniškus langus atsiveriantis nepakartojamas zujančio miesto peizažas.

Nakvynės kaina šiame viešbutyje prasideda nuo 299 dolerių. Mažiausi svečių kambariai čia yra 60–76 m2 dydžio. Dėl žemų baldų patalpos atrodo vizualiai erdvesnės. Dar vienas privalumas – beveik kiekviename svečių kambaryje yra terasa ar balkonas su jau minėtu kvapą

52 I 2016: 4 (99)

gniaužiančiu vaizdu į spindintį Manheteną, tačiau norintiems iš tiesų pajusti vėją plaukuose siūloma pakilti ant viešbučio stogo, kur 24 valandas per parą galima grožėtis atsiveriančia pasakiška svajonių miesto panorama.

Viešbutis „Boro Hotel“ įsikūręs išties puikioje vietoje – vos kelios metro stotelės nuo Manheteno. O ir Kvinso rajonas turi ką pasiūlyti: čia galima pajusti tikrą džiazo kultūros dvasią, išgirsti net 170 skirtingų kalbų, aplankyti antrą pagal dydį kinų kvartalą, teatrus, muziejus, zoologijos sodą, gražius parkus ir du didžiausius Niujorko oro uostus...

2016: 4 (99) I 53

i

DIZAINO KELIONĖS

Meno kūrinių tvirtovė Vieta: Niujorkas, JAV Realizacija: 2016 m.

Tekstas: Gabrielės Šermukšnytės Design HotelsTM narys

54 I 2016: 4 (99)

DIZAINO KELIONĖS

i

P

rabangus viešbutis „11 Howard“ yra įsikūręs Niujorke, madingame Soho rajone. Ši prestižinė vieta yra apsupta pasaulinio lygio butikų, restoranų, barų ir galerijų. 221 kambario viešbutyje subtilus ir rafinuotas skandinaviškas dizainas sąmoningai reaguoja į vietinių socialinius interesus. Šis viešbutis – tai daugiau nei dar viena lankytina gražaus miesto centro vieta. Tai – meno kūrinys, gimęs niujorkietės architektės Andos Andrei („Anda Andrei Design“) ir įtakingos Danijos firmos „Space Copenhagen“, kūrusios daugybę interjerų barams, parodų salėms ir privatiems namams visame pasaulyje, bendradarbiavimo metu. „11 Howard“ erdvėse galima aptikti tapytojo ir skulptoriaus Dano Attoe, masinio vartojimo tema kuriančio garsiojo menininko Jeffo Koonso ir prestižinių skulptoriaus Alexanderio Caldero kūrinių. Taip pat kiekviename kambaryje yra minimalistinių skulptorės Katie Yang kurtų keramikos darbų. Studijos „Space Copenhagen“ bendraįkūrėjos Signe Bindslev Henriksen teigimu, architektai rinkosi viską, kas bėgant laikui tik gerėja ir įgyja didesnę vertę. Tai ir naudotos medžiagos – akmuo, medis, oda.

Projekto ilgaamžiškumas – architektų pareiga. Pasak Peterio Bundgaardo Rützou, „Space Copenhagen“ projek-

tuoja ir kuria erdves, kuriose jaučiamas tikrumas ir nuoširdumas. Vokiečių kilmės viešbučio savininkas ir meno kolekcionierius Aby Rosenas itin kruopščiai rinko meno kūrinius kiekvienam „11 Howard“ kampeliui ir net fasadui. Jeffo Koonso prižiūrimi vietiniai jauni ir perspektyvūs menininkai ant pietinės viešbučio sienos ištapė įspūdingą 46 metrų aukščio freską, kuri tikrai traukia užeiti vidun. Ąžuolinių lentų grindys ir minkšti natūralūs bambuko kilimėliai puikiai dera ir papildo nestandartinių baldų bei

2016: 4 (99) I 55

apšvietimo dizainą, kurį specialiai šiam viešbučiui sukūrė studijos „Space Copenhagen“ įkūrėjai Signe Bindslev Henriksen ir Peteris Bundgaardas Rützou. Visuose 221 svečių kambaryje, kurių plotas svyruoja nuo 55 iki 98 m2, aukštos, 11 pėdų (3,335 m) lubos atlieka svarbų vaidmenį. Svečių kambarių dušuose ir voniose tviska porcelianinės plytelės, marmuras ir bronza. Dauguma pastelinio, ramaus kolorito miegamojo kambarių vilioja karališko dydžio lovomis. Kiekviename jų pro didelius langus atsiveria vaizdas į miestą, o 78 m2 kambaryje „Terrace King Room“ yra netgi privati terasa.

Kiekviena atskira šio viešbučio erdvė turi savo nuotaiką ir atmosferą. Siekiama, kad svečiai čia jaustųsi ne kaip viešbutyje, o kaip namuose. Jie visada turi galimybę aptikti dar neapžiūrėtą kampelį, kuriame galima ramiai paskaityti, paskanauti gėrimų, privačiai aptarti reikalus ar linksmai atšvęsti su draugais.

Kitaip nei švelniais spalvų deriniais puošti svečių kambariai, apačioje esantis baras „The Blond“ dekoruotas juodai dengtu medžiu ir geltonu metalu. Šis derinys sukuria ypatingos prabangos įspūdį. Baras suprojektuotas taip, kad belaukiantiems svečiams dieną galėtų pasiūlyti kavos, vakare – priimti viešbučio lankytojus, o naktį –

56 I 2016: 4 (99)

virsti į šėlstantį naktinį klubą. Pastarasis sujungtas su renginių erdve, vadinama „Creative Studio“ – jos sieną puošia pagal specialų užsakymą tapytojos ir mados dizainerės Holly Fowler sukurta šilkinė freska.

Aplink masyvią koloną besisukantys plieniniai spiraliniai laiptai jungia viešąsias erdves apatiniuose aukštuose.

Visai šalia baro „The Blond“ esančią biblioteką, kurioje eksponuojamas japonų kilmės fotografo Hiroshi Sugimoto kūrinys, studija „Space Copenhagen“ apstatė firmų „Mater“, „Stellar Works“, „&Tradition“, „Gubi“ ir „Fredericia“ kurtais baldais. Vis dėlto, Peterio Bundgaardo Rützou teigimu, svarbiausias dalykas yra žmogiškasis faktorius, t. y. kaip žmogus jaučiasi toje aplinkoje ir kokį poveikį jinai jam daro. Kurdami interjerą „Space Copenhagen“ pirmiausia atsižvelgia būtent į tai.

2016: 4 (99) I 57

i

REKOMENDUOJAME

Itališkas tobulo miegamojo receptas Patarimų, kaip įsirengti tobulą miegamąjį, kuris taptų tikra ramybės oaze, galima rasti be galo daug. Visgi pasikliauti derėtų šios srities profesionalais, kurie per ilgus sėkmingos vei­ klos dešimtmečius užsitarnavo klientų pasitikėjimą bei pelnė pripažinimą visame pasaulyje.

Vienas tokių – „miego filosofu“ vadinamas italų gamintojas „Flou“. Būtent šios bendrovės įkūrimo Italijoje metai – 1978-ieji – ir laikomi savotišku lūžio, atskaitos tašku modernaus mie­ gamojo kūrimo istorijoje. Nuo pat įkūrimo iki šių dienų bendrovė turėjo ir iki šiol puoselėja tą patį aiškų ir gana ambicingą tikslą – atnaujinti miegamąjį ir sukurti naują „miego kultūrą“.

Tekstas: Kristinos Noreikienės. Nuotraukos gamintojo

Flou lova „Nathalie“

Nuo sterilaus baltumo iki spalvų žaismo 8-ajame XX amžiaus dešimtmetyje – būtent tada, kai savo veiklą pradėjo bendrovė „Flou“ – vyko daug socialinių pokyčių, tuo pačiu keitėsi reikalavimai dizainui, namų erdvių įrengimui, baldams. Žmonės siekė gyventi paprasčiau, laisviau, norėjo praktiškesnių, ergonomiškesnių sprendimų. Šie permainų vėjai neaplenkė ir miegamojo, kuris pamažu tapo dinamiškesnis, nebe toks statiškas: iki tol vyravusią nepriekaištingai baltą pamažėl ėmė keisti ryškios spalvos, įvairiausi raštai, ornamentai; miegamojo baldai taip pat palengva vadavosi iš įprastų linijų, formų...

Būtent šių permainų sūkuryje ir sužibo „Flou“ žvagždė.

Bendrovė iškart išsiskyrė moderniu, kitokiu požiūriu ir rimtomis ambicijomis užkariauti miegamojo įrengimo sritį, maža to – diktuoti madas bei formuoti tendencijas. Reikia pasakyti, kad tai jai išties pavyko, o pirmojo pripažinimo ilgai laukti nereikėjo. Raktas į sėkmingos veiklos pradžią buvo vardu „Nathalie“.

58 I 2016: 4 (99)

„Nathalie“ – lova, pralenkusi laiką Savo veiklos pradžioje „Flou“ išties pralenkė laiką, pristatydama lovą „Nathalie“, sukurtą dizaino meistro – Maestro Vico Magistretti. Ši lova išsiskiria ne tik naujovišku, iškart atpažįstamu ir su niekuo nesupainiojamu dizainu, bet ir yra itin praktiška: galvūgalis minkštas, aptrauktas audiniu, oda ar Ecopelle dangalu. Šį paminkštintą galvūgalį galima lengvai

Flou lova „Majal“

nuimti, pasitelkus praktiškus Velcro laikiklius, taip pat jį galima atlenkti vienu rankos judesiu. Taip itin lengvai ir paprastai jūsų lova bus paruošta miegui. Be to, galvūgalis gali pasitarnauti ir kaip vieta pagalvėms paslėpti – taigi jūsų lova visada atrodys tvarkingai. „Nathalie“ laikoma visų modernių lovų pirmtake, o jos sėkmė jau tapo istorija, gyvuojančia iki šių dienų.

Tikslas – pagerinti gyvenimo kokybę „Flou“ nuolat tobulėjo, žengė koja kojon su naujausiomis tendencijomis ir technologijomis, racionalizavo gamybos procesus. Vis dėlto bendrovės veiklos filosofija išliko nepakitusi – ji siekė gaminti elegantiškas, patogias, šiuolaikinio žmogaus poreikius atitinkančias lovas. Šiuo metu „Flou“ gamina daugiau nei 50 skirtingų lovų, pradedant viengulėmis, baigiant ypač didelėmis; nuo sofų-lovų iki išskleidžiamų minkštųjų kampų. Gamybai naudojama mediena, itin kokybiški audiniai, oda bei kailis.

Flou lova „Gentelman“

„Flou“ taip pat siūlo ir veidrodžių, knygų lentynų, fotelių, komodų ir kt. – visa, ko tik gali prireikti įrengiant jūsų tobulą miegamajį. Kolekciją vainikuoja spintos iš serijos „Guarderobe“.

Patalynė – kaip meno kūrinys Kasmet „Flou“ taip pat pristato spalvingų ir nuotaikingų raštų patalynės kolekciją, kuri lengvai padės įgyvendinti miegamojo pokyčius pagal jūsų nuotaiką, vaizduotę. Šios patalynės privalumas tas, kad, naudojant ją, nebereikia lovatiesės. Viršutinė antklodės dalis dekoruota, vidus – švelnus, iš satino.

Kloti lovą, nenaudojant lovatiesės, vien uždengiant ją dekoratyvia, kokybiška antklode, – tikra itališka tradicija. „Flou“ patalynės užvalkalai gaminami tik iš natūralių kokybiškiausių medžiagų: amerikietiškos šukuotos medvilnės, egiptietiško satino ir lino bei ypač vertinamo indiško šilko. Gamintojas siūlo daugiau nei 250 skirtingų patalynės modelių, dekoruotų įvairiausiais raštais: gėlėmis, grafiniais elementais, taip pat ir vienspalvių. Maža to, galima užsisakyti patalynę, ant kurios būtų išsiuvinėti jūsų inicialai. Piešiniai ant patalynės dengiami pasitelkiant ypatingą technologiją, padedančią išsaugoti audinį nuo blukimo ilgą laiką. „Flou“ patalynė lengvai skalbiama ir prižiūrima, todėl ilgą laiką išlieka puikios formos.

Flou lova „Angle“

Bendrovei sėkmę miegamojo įrengimo srityje garantavo ir tai, jog ji nuolat galvoja ne tik apie patogumą, ergonomiškumą, bet itin daug dėmesio skiria ir produktų dizainui, siekdama, kad jūsų miegamasis taptų tikra poilsio oaze, ramybės kampeliu. Taigi ir „Flou“ kuriamos bei gaminamos lovos – tai ne tik praktiški, ilgaamžiai baldai, bet ir šiuolaikines dizaino tendencijas atspindintys estetiški kūriniai, papuošiantys jūsų miegamojo erdvę.

Bėgant metams, asortimentas išsiplėtė Per ilgus veiklos dešimtmečius bendrovės produkcijos asortimentas išsiplėtė. Dabar „Flou“ gamina ne tik modernias lovas, bet ir skirtingų rūšių čiužinius – įvairaus minkštumo spyruoklinius, su viskoelastine medžiaga Memoform, ortopedinius, kietesnius. „Flou“ siūlo ir pūkines, vilnones, poliesteriu užpildytas, viskoelastines (Memoform) pagalves. Na, o pūkinės ir sintetinio užpildo antklodės atitinka aukščiausios kokybės ir higienos reikalavimus. Jaukumo ir šilumos jums neabejotinai suteiks ir itin minkšti, iš ypač kokybiškų medžiagų pagaminti spalvingi pledai.

Kelias nuo lovų iki miegamojo specialistės Kurdama ir atnaujindama kolekcijas, skirtas miegamajam, „Flou“ bendradarbiauja su tikrais savo srities profesionalais – genialiais dizaineriais, tarp kurių: Mario Bellini, Pinuccio Borgonovo, Carlo Colombo, Rodolfo Dordonni, Luigi Lanzi, Vico Magistretti ir daugelis kitų.

Dėl naujoviškos koncepcijos „Flou“ turėjo galimybę interpretuoti „miego kultūrą“, pokyčių vėjų įnešdama į šią – anuomet gana konservatyvią ir stagnacišką – namų erdvę, kuri dažniausiai likdavo neprieinama pašalinių akims, slepiama už uždarų durų. „Flou“ padarė miegamąjį daug atviresnį, laisvesnį, margesnį ir dinamiškesnį. Šiuo metu bendrovė „Flou“ – rinkos lyderė šioje srityje.

Tad nenuostabu, kad, bėgant metams, įmonė iš „lovų specialistės“ tapo „miegamojo eksperte“. Maža to, tikriausiai daugelis sutiks, jog šiandien „Flou“ – modernaus miegamojo ir išties kitos – į naują lygmenį pakeltos – miego kokybės simbolis.

Daugiau informacijos: www.idnhome.lt; www.flou.it.

2016: 4 (99) I 59

i

REKOMENDUOJAME

Vieno spustelėjimo malonumas

Jūsų vonioje ar virtuvėje „CROMA SELECT“ – NAUJA DUŠO PROGRAMA SU „SELECT“ FUNKCIJA

Šiuolaikinis žmogus, sparčiai tobulėjant technologijoms,

Vonios vandens maišytuvas, stacionari, rankinė ar viršutinėje dušo kabinos dalyje į lubas montuojama galvutė „Croma Select“ serijoje nuo šiol aprūpintos vartotojui patogia funkcija. Vien intuityviu mygtuko paspaudimu ši technologija leidžia reguliuoti įvairius vandens srovės režimus. Pavyzdžiui, rankinis dušas „Multi“ aprūpintas keliais srovės režimais – minkšta lietaus, galinga kryptine ar pulsuojančia masažo srove. Visas jas galima reguliuoti mygtuko paspaudimais: rankinėje dušo galvutėje – ant rankenos, o stacionarioje sieninėje – pačiame dušo galvutės centre. Patiks visiems naujų įspūdžių netikėtose vietose mėgėjams.

su vonios kambariu ir prausi­ musi atranda vis ypatingesnį santykį. Higienos procedūros, nors ir esančios kiekvieno mūsų rutinos dalimi, gali suteikti nepaprastų įspūdžių – tereikia susikurti tokią vonią, kurioje norisi pabūti ilgiau, negu BŪTINA. Tokios vonios idėją siūlo žinomas vokiečių gamin­ tojas „HANSGROHE“, pristatantis naujus produktus su „Select“ technologija. JI PADEDA KASDIE­ NIUS VONIOS RITUALUS PAVERSTI jokių pastangų nereikalaujan­ čiais malonumais. „HANSGROHE“ produktai su „Select“ funkcija vartotojui suteikia galimybę reguliuoti vandens maišytuvų ar dušo funkcijas vos vienu piršto ar riešo prisilietimu, tad galite pamiršti apie pastangas bandant nureguliuoti norimos temperatūros vandens srautą ar BANDYMUS dušo rankenėles valdyti muiluotomis rankomis.

Dušo galvos, termostatai, virtu­ viniai bei vonios praustuvų mai­ šytuvai nuo šiol tampa įprastų dienos ritualų kompanionais, įrodančiais, kad ir kasdieniški dalykai gali būti nepaprasti ir valdomi nė nespėjus sumirksėti!

60 I 2016: 4 (99)

Du viename „Hansgrohe“ pristato termostatą „ShowerTablet Select 700“, kuris ne tik puikiai atlieka savo funkciją, bet yra ir itin praktiška vonios kambario detalė. Pagrindinė šio termostato funkcija „Select“ leidžia mygtuko spustelėjimu įjungti nustatytos temperatūros vandens srovę. O kad termostatas netaptų tik vietą užimančia technine detale ten, kur dažniausiai vietą reiktų taupyti, „Hansgrohe“ išradėjų jis paverstas ir patogia lentynėle vonios priemonėms – šampūnui, dušo želei, skutimosi ir kitiems dušo reikmenims. Lentynėlę-termostatą lengva prižiūrėti, nes specialus saugus matinio stiklo paviršius nesunkiai nuplaunamas dušo srove. Paprasta, tačiau nepaprastai patogu.

NAUJIEJI „SELECT“ VIRTUVĖS MAIŠYTUVAI – NE TIK INDŲ PLOVIMUI Naujieji puikaus dizaino virtuviniai maišytuvai „Metris Select“ ir „Talis Select“ turi ypatingą funkciją. Iš paties maišytuvo išsitraukia lanksti ir pakankamai ilga vandens žarna, tad plaunant žuvies ar mėsos produktus nebereikės gličiomis rankomis graibyti vis sprunkančios rankenėlės. Be kita ko, su ištraukiamu iš stovo dušeliu ir lanksčia žarna galėsite palaistyti augalus, prisipilti vandens į kibirą ar į stovintį ant stalo arbatinuką, nekišdami jų po čiaupu. Tai ypač patogu, kai plautuvėje dar yra indų, o prisipilti vandens reikia skubiai ir čia pat. Arba kai kibiras mažesnėje plautuvėje tiesiog netelpa. Virtuvės maišytuvai siūlomi su ištraukiama žarna ir „Select“ mygtuku vandens srovei paleisti arba sustabdyti. Rankenėle nustatytas vandens srautas ir temperatūra užfiksuojama paspaudus mygtuką – kitą kartą naudojantis maišytuvu šių nustatymų reguliuoti iš naujo nereikės.

Nauja vandens srauto dimensija Viršutinė dušo galva „Rainmaker Select“ nuo šiol išties įspūdingų gabaritų. Galimos net trys skirtingos dušo srovės: dar 2008-aisiais sukurta funkcija „Raindance“ jose atsiskleidžia tiesiog stebinamai. Šilto lietaus srautas – tikra palaima ir geros savijautos šaltinis. Pagrindinė naujiena – dušo galvos apačia pagaminta iš balto stiklo, kuris suteikia solidumo ir yra puikus akcentas bei puošmena vonios kambariui. Taip pat prie šių galvų siūlomi nauji potinkiniai termostatai su baltu arba juodu stiklu „Shower Select“. Dar daugiau estetikos jūsų vonios kambaryje.

Valdymas riešo prisilietimu Išrankiausius totalaus komforto gerbėjus sužavės naujasis praustuvės maišytuvas „Talis Select“. Jis išliks švarus net ir esant muiluotoms jūsų rankoms – vandens srovę paleisti ar sustabdyti galima vos vienu riešo paspaudimu, o vandens srauto temperatūrą patogiau reguliuoti sukiojant cilindro formos galvutę į šonus. Galimos dvi maišytuvo versijos – su tiesiu ir nuožulniu „snapeliu”. Išsirinks kiekvienas.

Daugiau informacijos: www.hansgrohe.lt

Dizaino lyderis santechnikos pramonėje Pagal naujausią Tarptautinio dizaino forumo (International Design Forum – iF) vertinimą, iš 2 000 į prestižinį „iF“ apdovanojimą pretenduojančių pasaulio kom­panijų „Hans­grohe“ su 860 taškų yra 10-oje pozicijoje ir lenkia net tokius žymius prekių ženklus kaip „Apple“, „Bosch“, „Siemens“, „Daimler“, „Volkswagen“ ar „Canon“.

Tarp visų santechnikos gamintojų „Hansgrohe“ yra lyderė.

2016: 4 (99) I 61

i

DIZAINO ISTORIJA

Modernizmo lemtis ir aistra

Ligi šiol mūsų straipsniuose apie įžymiuosius dizainerius rikiavosi vien tik vyriškos pavardės. Kad išlaikytume lyčių lygybės principą, turėtume papasa­ koti ir apie iškiliausias moteris, prisidėjusias prie šiuolaikinio dizaino rai­ dos. Šiame kontekste negalime nepaminėti Eileen Gray (1878–1976 m.) – gar­ siosios interjero ir baldų dizainerės, stojusios į vieną gretą su modernizmo titanais Le Corbusieru, M. Breueru ir L. Miesu van der Rohe. Bet mes pasakosi­ me apie moterį, todėl kalbėsime ne vien apie architektūrą ir dizainą...

Eileen Gray (1878–1976)

Tekstas: JonO MalinauskO.

Salonas Paryžiuje Jean Desert , 20-ieji metai.

K

athleen Eileen Moray gimė Airijoje, turtingoje aristokratų šeimoje.

Domėjimąsi daile jai įskiepijo tėvas, mėgęs tapyti peizažus. Paėmusi motinos pavardę – Gray, Eileen pradėjo dailės studijas Londone, o 1902–1905 m. pratęsė jas Paryžiuje, F. Colarossi akademijoje. Vos tik pakliuvusi į bohemiškąją art nouveau aplinką, ji nusimetė nuobodžiuosius Eduardo stiliaus apdarus, nusikirpo plaukus trumpai ir puolė užsisakinėti rūbus madingiausiose to meto ateljė. Paryžiuje, kurį Eileen pamilo visam likusiam gyvenimui, ji studijavo vaizduojamąją dailę, bet, susižavėjusi japoniška juodojo lako technika, ėmė jos mokytis pas garsųjį meistrą japoną Seizo Sugawarą. Ši technologija ne tik reikalavo kruopštumo ir begalinės kantrybės, bet ir buvo pavojinga sveikatai:

62 I 2016: 4 (99)

Eileen netrukus pasigavo stiprią alergiją, ypač paveikusią rankas, tačiau atkakliai tęsė kūrybinius eksperimentus, tobulindama savo meistriškumą. Pirmuosius lakuotus pano ji ryžosi pristatyti personalinėje parodoje tik 1913 m., ir iš karto sulaukė pripažinimo. Publikai taip pat patiko ir jos išausti kilimai: vienas jų, sukurtas kartu su Evelyn Wyld, buvo sėkmingai tiražuojamas nuo 1910 iki 1924 m.; 70-ųjų pradžioje anglų firma „Donegal Carpets“ atnaujino keleto modelių gamybą.

Jaunosios menininkės darbus pastebėjo garsus Paryžiaus kutiurjė Jacquesas Doucetas, parūpinęs jai pirmą stambesnį užsakymą. Būtent jo namų interjerui Eileen greta kitų baldų sukūrė raudonojo lako širmą „Le Destin“. Netrukus žurnale „Vogue“ pasirodęs straipsnis pabrėžė ne tik Eileen amato meistriškumą, bet ir nevaržomą

kūrybinę laisvę, sugebėjimą reikšti savo idėjas naudojant įvairias medžiagas ir technikas. Be menų ji taip pat žavėjosi ir kelionėmis; viena pirmųjų Paryžiuje ji gavo vairuotojo teises ir ekstravagantišku sportiniu kabrioletu išvažinėjo kone pusę Europos. Ją taip pat traukė skrydžiai: pirmąjį „oro krikštą“ ji gavo dar Londone, pakilusi į dangų oro balionu kartu su garsiuoju Charlesu Rollsu (firmos „Rolls Royce“ įkūrėju); vėliau įsigijo piloto licenciją ir 20-ųjų viduryje Marselio apylinkėse sportiniu lėktuvėliu jau raižė dangų. Šiek tiek užbėgdamas į priekį paminėsiu, kad būdama jau 80-ies, ji šokiravo kaimynus, įsigydama legendinį motorolerį „Vespa“. Šie žygiai, skatinę kūrybinį polėkį, sužavėjo daugelį jos amžininkių ir pavertė Eileen Gray vienu iš aktyviosios emancipacijos simbolių. „Už

Širma Le Destin, 1918 m.

Fotelis Sirène, apie 1919 m.

Stalas Lotus, apie 1915 m.

kos egzotikos bruožų. Tačiau greta jo interjere atsirado ir visai kitokie baldai – kėdė „Serpent“ ir fotelis „Bibendum“, tapęs savotiška dizainerės vizitine kortele. Šio fotelio pavadinimas kilo iš firmos „Michelin“ talismano – padangų ringėmis apsijuosusio žmogelio, sukurto dar 1898 m. Poliruoto plieno vamzdžių karkasas palaikė sėdynę ir dvi masyvias odines ringes, primenančias minėtąsias padangas. Pasak pačios Eileen, tai buvo jos feministinis atsakas į Le Corbusiero fotelį „Grand Confort“ – toks pat patogus, bet „minkštesnis, apvalesnis ir moteriškesnis“.

kadro“ liko audringi to laikotarpio meilės nuotykiai; garsiausias iš jų – ryšys su naktinio klubo šansonete Marisa Damia, pagarsėjusia ne tiek savo balsu, kiek visur vedžiojama prijaukinta pantera.

Daugelis kitų istorijų paniro į nebūtį, gyvenimo pabaigoje menininkei sunaikinus kone visą asmeninį archyvą...

Grįžkime prie interjero dizaino. Reikšmingiausiu ir pelningiausiu Eileen Gray užsakymu iškart po I pasaulinio karo tapo turtingos butiko savininkės madam Mathieu Lévy apartamentų Paryžiuje rekonstrukcija, trukusi nuo 1917 iki 1921 m.

Kėdė Dragons, 1917 m.

Madam Lévy apartmentų interjeras, 1917–1921 m.

Įrengdama juos Eleen vadovavosi art deco stiliaus idėjomis apie prabangą ir egzotiškumą – būtent dėl to sienos buvo dekoruojamos lako ir emalio plokštėmis, o didžiausias dėmesys buvo skirtas egzotiškų kaukių ir skulptūrų kolekcijai. Vienu pagrindinių interjero akcentų tapo ištaigingas šezlongas „Pirogue“, taip pat turėjęs afrikietiš-

Šezlongas Pirogue, 1921 m.

Lévy apartamentų dizainas, sklandžiai suderinęs art deco ir funkcionalizmo elementus, buvo puikiai įvertintas kritikų ir žinovų. 1920-aisiais žurnalas „Harper’s bazaar“ pavadino jį „kruopščiai moderniu, nors ir sukeliančiu senovės pojūtį“.

Paskatinta šios sėkmės, Eileen atidarė nedidelį saloną, pavadintą literatūrinio personažo Jeano

Eileen Gray, pabaigusi studijas Paryžiuje, 1906 m.

2016: 4 (99) I 63

Fotelis Bibendum ir staliukas E-1027, gam. ClassCon, 2015 m.

Le Corbusieras, Eileen Gray ir Jeanas Badovicis, apie 1930 m.

Deserto vardu, kuriame pradėjo prekiauti savo baldais ir dailės kūriniais. Būtent čia buvo pristatyti ir tapo prieinami plačiajai visuomenei ne tik foteliai „Bibendum“, bet ir tokie žinomi baldai, kaip sofa „Monte Carlo“ ir šoninis staliukas, vėliau pavadintas „E-1027“. Pastarasis tapo ne vien tik

Rekonstruoto E-1027 interjero fragmentas, 2014 m.

Vilos E-1027 interjero aksonometrija, 1925 m.

Vilos E-1027 eksterjeras po rekonstrukcijos, 2014 m.

64 I 2016: 4 (99)

E. Grey kūrybos, bet ir viso ankstyvojo funkcionalizmo ikona, atspindinčia ryžtingą Europos dizaino posūkį nuo demonstratyvios prabangos į paprastą, patogią ir technologišką formodarą.

Nors Eileen daug laiko praleisdavo savo dirbtuvėje, ji visgi kartkartėmis apsilankydavo kolegų architektų ir dizainerių susibūrimuose, kuriuose virė aršios diskusijos socialiniais ir profesiniais klausimais. Viename jų menininkės dėmesį patraukė išvaizdus ir iškalbingas jaunuolis – Jeanas Badovicis, rumunų kilmės architektas ir avangardinio meno kritikas, žurnalo „L’Architecture Vivante“ redaktorius. Nepaisant 15 metų skirtumo, tarp jų netruko įsiplieksti audringas romanas, kurio vienas iš padarinių buvo ūmus E. Grey susidomėjimas gyvenamųjų namų architektūra.

Paplito gandas, vieną gražų rytą iš jaunojo meilužio lūpų lyg tarp kitko nuskambėjo frazė: „Mieloji, kodėl gi tau nepasistatydinus namų savo daiktams?“ Iš tiesų Jeanas turėjo omenyje savo

Fotelis Transat, 1928 m.

Kėdė Nonconformist, 1926 m.

Transformuojamas baro stalas Rivoli, 1928 m.

daiktus, kuriems pastatyti namų jis neturėjo jokių galimybių. Tačiau Eileen ši idėja pasirodė patraukli. Pora nusižiūrėjo sklypą Viduržemio pajūryje, miestelyje Roquebrune-Cap-Martin (netoli Monako), ir 1924 m. pradėjo projektavimo darbus. Nors Jeanas ruošė techninę dokumentaciją, pagrindinė lakoniško balto tūrio, „kuriančio dramatišką dialogą tarp namo ir aplinkos“, kompozicinė idėja priklauso būtent Eileen. Keistas namo pavadinimas „E-1027“ turėjo atspindėti jųdviejų ryšį: E – Eileen, 10 – J (dešimtoji abecėlės raidė, Jeanas), 2 – B (antroji raidė, Badovicis), 7 – G (septintoji raidė, Gray). Šis pavadinimas, labiau tinkantis pramoniniam gaminiui, nei romantiškai vilai, savotiškai atspindėjo modernistų susižavėjimą racionaliais industriniais motyvais.

Beveik tuo pat metu, kaip Gerrito Rietveldo Schroderio namas Utrechte, ir gerokai anksčiau, nei Le Corbusiero „Villa Savoya“, „E-1027“ įgijo jungtinę vidaus erdvę, mobilias pertvaras, transformuojamus baldus ir spiralinius metalinius vidaus laiptus. Namas, užbaigtas 1929 m., profesionalų buvo puikiai įvertintas ir tapo modernizmo etalonu, nors dalis kritikų itin nenoriai pripažino moters (tuo labiau – tapytojos) gebėjimą

E-1027 interjero fragmentas.

kurti kokybišką architektūrą. Kažkodėl netapo staigmena tai, kad minėtasis žurnalas „L’Architecture Vivante“ paskyrė šiam projektui visą specialųjį numerį. Be kita ko, interjeras buvo subtiliai užpildytas autoriniais Eileen baldais, įskaitant fotelį fotelį „Transat“, primenantį laivo denio šezlongą, kėdę „Nonconformist“ ir minėtąjį šoninį staliuką, „perėmusį“ namo pavadinimą.

Ketvirtasis XX a. dešimtmetis pasižymėjo ne vien tik kūrybiniais laimėjimais, bet ir skaudžiomis netektimis. Namas „E-1027“, kurį Eileen ketino paversti meilės ir ramybės lizdeliu, Jeano Badovicio pastangomis virto nesibaigiančių bohemos vakarėlių ir susibūrimų vieta; neapsikentusi dėl nepastoviųjų Jeano ryšių (sklido gandai, kad architektas neabejingas jaunesniajai Eileen konkurentei Charlottei Perriand), Eileen ryžosi jį palikti.

Kantrybės taurę perpildė „šeimos draugas“ Le Corbusieras, vieną vasarą be šeimininkės leidimo ištapęs baltas namo sienas margomis freskomis su lesbietiškos meilės motyvais. Eileen baisiai pasipiktino ir po keleto metų sarkastiškai džiūgavo, sužinojusi, kad vokiečių kareiviai pasirinko šias freskas kaip taikinius šaudymo pratyboms...

Kiek anksčiau, 1930 m., jos verslo partnerė Gaby

Spinta-pertvara, 1929 m.

Stalelis E-1027, sofa Day Bed ir širma Brick ClassiCon firmos salone Milane, 2015 m.

2016: 4 (99) I 65

Vilos Tempe-à-Pailla vaizdas nuo jūros, 1932 m.

Baro kėdė Nr. 2, 1928 m.

Bloch persiviliojo Marisą Damią; sukrėsta tokios niekšybės, Eileen nutraukė salono „Jean Desert“ veiklą ir daugiau niekados gyvenime nebendravo su Marisa (nors gyveno netoliese ir iki pat mirties laikė savo bute ant židinio atbrailos bendrą nuotrauką).

Netgi po didžiausių gyvenimo sukrėtimų Eileen visuomet rasdavo jėgų vėl pasinerti į kūrybą, gilinti savo profesinę meistrystę ir ieškoti naujų išraiškos būdų. 1932 m. ji paliko miestelį Roquebrune-Cap-Martin ir pradėjo naujos vasarvietės statybą. Eileen savarankiškai suprojektavo ir apstatė nedidelę vilą, pavadintą „Tempe à Pailla“ – tame pačiame pajūryje, greta Mentono miestelio.

Pastatas, skirtas būti „gyvenimo ir darbo mašina“, netruko tapti dar viena modernizmo architektūros ikona. Kaip ir „E-1027“, čia buvo numatytos įvairios erdvės transformacijos bei daugiafunkcių baldų naudojimas, siekiant taupyti namo plotą.

Eileen Gray savo bute Paryžiuje, 1970 m.

66 I 2016: 4 (99)

Vilos Tempe-à-Pailla interjero fragmentas, 1932 m.

Namas, savo struktūra primenantis keleto denių kruizinį laivą, buvo raiškiai padalintas į atvirą viešąją ir uždarą privačiąją dalį – paslėptą namo gilumoje savininkės miegamąjį, darbo ir patarnavimo kambarius su atsiveriančia pro langus meditatyvine kalnų panorama. Įdomu tai, kad Eileen, kaip daug kur priimta šiandien, sujungė namo vidų su išore – ne tik įrengdama didžiulius langus, bet ir naudodama tas pačias apdailos medžiagas interjere ir eksterjere.

1937 m. Eileen priėmė Le Corbusiero kvietimą sudalyvauti jo rengiamame paviljone Paryžiaus pasaulinėje parodoje; čia ji eksponavo savąjį poilsio centro projektą, tačiau į atidarymo iškilmes neatvyko. Prasidėjus II pasauliniam karui, ji dar kurį laiką gyveno „Tempe à Pailla“, bet vėliau turėjo pasitraukti į šalies gilumą, prarasdama daug turto tiek nusiaubtoje viloje, tiek subombarduotame bute San Tropezo mieste. Po karo grįžusi į savo senąjį butą Paryžiuje, ji pradėjo ramų ir uždarą gyvenimą, retsykiais atlikdama vieną kitą interjero projektą ir susitikdama su senomis prieškario laikų draugėmis; meno kolekcionieriai ir parodų rengėjai po truputį ją pamiršo, o jos buvę kolegos, tokie kaip Le Corbusieras ar Robertas Malletas-Stevensas, tapo tikrais architektūros šviesuliais.

Jeanas Badovicis gyveno viloje „E-1027“ iki pat mirties (1956 m.). Jam atgulus į mirties patalą, Eileen Gray atvyko slaugyti – seni įsimylėjėliai paskutinį kartą buvo drauge. Vėliau namo (o kartu – ir savo freskų) išsaugojimu rūpinosi Le Corbusieras, įkalbėjęs įsigyti šį pastatą savo gerbėją iš Ciūricho Marie-Louise Schelbert. Likimo ironija: 1965 m. rugpjūtį nuskendusio Le Corbusiero kūną bangos išmetė ant uolų „E-1027“ papėdėje... Vėliau namas ėjo iš rankų į rankas; jo baldai ir meno kūriniai buvo išparduoti 1991 m. aukcione „Sotheby’s“ (Monake) už sumą, šiandien atitinkančią 390 000 eurų (dalį kūrinių sugebėjo įsigyti Prancūzijos muziejai). Visiškai apleistą pastatą 2007 m. nacionalizavo šalies vyriausybė, ir nuo tada bendromis pastangomis vyksta „E-1027“ rekonstrukcija, Prancūzijos visuomenėje kelianti daugybę diskusijų (įskaitant ir dėl nelemtųjų freskų likimo).

Tualetinis veidrodis Satellite, 1930 m.

Sofos Monte Carlo ir kilimas St. Tropez firmos Aram ekspozicijoje, 2012 m.

Komoda pasukamais stalčiais, 1932 m.

Pasaulis vėl susidomėjo Eileen Gray kūryba, kuomet kritikas Josephas Rykwertas 1968 m. italų žurnale „Domus“ paskelbė plačią jos kūrybos apžvalgą. Netrukus po to, 1972 m. furorą sukėlė Jacqueso Douceto išpardavimo aukcionas, kuriame aukščiau minėtoji širma „Le Destin“ buvo parduota už 36 000 dolerių. Dar po metų vienetinę pačios Eileen rankomis pagamintą kėdę „Dragons“ (1917 m.), kadaise priklaususią jos globėjai Suzanne Talbot, įsigijo ne kas kitas kaip garsusis kutiurjė Yvesas Saint Laurentas. Beje, 2009 m. ši kėdė buvo vėl išstatyta aukcione „Christie’s“ (Paryžiuje), ir įsigyta už astronominę 21,9 mln. eurų sumą, tapdama brangiausiai parduotu XX a. baldu.

1973 m. Londono baldų kompanija „Aram“ atnaujino serijinę E. Gray baldų gamybą. Būdama kone 90-ies metų, ji dar sugebėjo atvykti į Angliją ir pati stebėjo, kaip surenkami bandomieji pavyzdžiai, parinko medžiagas ir išrikiavo eksponatus ta proga surengtoje parodoje. Nors ir skeptiškai nusiteikusi, ji visgi pažymėjo, kad „...turime būti dėkingi visiems žmonėms, kurie rūpinasi tuo, kad mus prikeltų ir išsaugotų bent keletą mūsų darbų.

Priešingu atveju pastarieji galėtų būti sunaikinti, kaip visi kiti.“ Vėliau jos baldų gamybos autorinės teisės perėmė vokiečių kompanija „ClassiCon“, kurios gamybinėje programoje šiandien yra net 32 (!) E. Gray autoriniai modeliai.

Eileen Gray mirė savo bute Paryžiuje 1976 metų lapkritį ir buvo iškilmingai palaidota garsiosiose Père Lachaise kapinėse. Apie jos mirtį plačiai rašė spauda ir netgi informavo Prancūzijos Nacionalinis radijas. Deja, tai buvo pirmasis šios dizainerės vardo paminėjimas radijo laidoje...

Paradoksalu tai, kad E. Gray vardo įamžinimu labiausiai rūpinasi airiai. Galbūt todėl, kad kažkada menininkė, nuo pilnametystės nebuvusi šioje šalyje, prisipažino: „Aš neturiu jokių šaknų, bet jeigu jas turėčiau, jos būtų Airijoje“. Kai per 98-ąjį Eileen gimtadienį kažkas pastebėjo, kad jai trūksta tik poros metų, kad gautų sveikinimo

telegramą nuo Didžiosios Britanijos karalienės, ji atšovė: „Bet juk aš esu airių nacionalistė!“ Audringas menininkės gyvenimas neliko nepastebėtas šiuolaikinių medijų. 2015 m. pasaulį išvydo prancūzų meninis filmas „Le prix du désir“ („Troškimo kaina“), pasakojantis gan kontroversišką Eileen Gray gyvenimo istoriją. Pagrindinį vaidmenį atliko airių kilmės aktorė Orla Brady, Le Corbusiero – prancūzas Vincentas Pérezas, o audringosios Marisos Damios vaidmuo atiteko kanadiečių aktorei ir dainininkei Alanis Morissettei. Filmavimas, kuriam kompanija „Aram“ parūpino autentiškus baldus, vyko jau baigiamoje restauruoti viloje „E-1027“; kitus interjerus teko atkurti paviljone. Nėra abejonių, kad tiek menininkės asmeninio gyvenimo vingiai, tiek pasiekti įspūdingi kūrybiniai rezultatai dar ne kartą sulauks kinematografų ir kitų sričių menininkų dėmesio.

Aktorė Orla Brady Eileen Gray vaidmenyje filme The price of Desire (foto Juliano Lennono), 2015 m.

2016: 4 (99) I 67

i

tendencijos

VIRTUVĖS (NE)VIRTUALĖJA Tekstas: JonO MalinauskO.

B

endra užstalė – puikus būdas sujungti žmones. Reiškinys, žinomas kaip „socialiniai pietūs“ (ang. social dining), žaibo greičiu paplito visoje Europoje; prieš kokį penkmetį jis buvo siejamas su ekonomine krize ir restoranų kultūros nuosmukiu, bet krizė praėjo, o įprotis rinktis kartu ir pietauti namie didesnėje kompanijoje išliko ir toliau tebedaro įtaką virtuvių dizainui.

Informacinis terminalas ir mobiliųjų telefonų įkrovimo vieta firmos „Grundig“ (Vokietija) stende.

Tokie renginiai, kaip Milane vykęs tarptautinis salonas „EuroCucina“, patvirtino bendrąją tendenciją: visa virtuvės aplinka tampa savotiška scena, kurioje vyksta įmantrūs kulinariniai ritualai, reikalaujantys tobulos įrangos, nuolat atnaujinamų žinių ir išvaizdžių dekoracijų. Visuotinai pripažintu šios scenos akcentu prieš gerą dešimtmetį tapo vadinamoji virtuvės sala, sujungianti maisto ruošos, karštojo apdorojimo, indų sandėliavimo ir trumpesnio pasisėdėjimo zonas. Pastaraisiais metais salos didėja, pasipildo nauja įranga, jungiasi su valgomuoju ir kitomis būsto zonomis, kad pasitarnautų ne tik maisto gaminimui, bet ir turiningam bendravimui, įvairiapusiam laiko praleidimui.

Videografika parodo sistemos Virtual User Experience naudojimą virtuvėje. „Grundig“ (Vokietija)

Žvelgiant į visuotinį susižavėjimą skaitmeninėmis technologijomis, pastaraisiais metais tapusiomis pelningiausia verslo sritimi, buvo natūralu tikėtis, kad skaitmeninės komunikacijos pradės groti pirmuoju smuiku ir gaminant maistą. Tačiau to neįvyko: virtuvėje vykstantys procesai yra pernelyg skirtingi, kad juos būtų galima sujungti į vieną „robotizuotą liniją“; jungimasis prie interneto dar nevirto pagrindine nei šaldytuvų, nei orkaičių funkcija, o pačiu ryškiausiu „skaitmenėjimo“ požymiu tapo receptus transliuojantys monitoriai, USB maitinimo lizdai ir virtuvinių baldų komplektų stalviršius papuošę bekontakčiai mobiliųjų telefonų krovimo padėklai. Bene rimčiausią ir pažangiausią kompiuterizuoto virtuvės valdymo projektą, naudojantį Virtual User Experience (VUX) technologiją, šiemet pristatė vokiečių firma „Grundig“: nuo gartraukio žemyn projektuojamas vaizdas, suderintas su judesio davikliais, paverčia visą virtuvės stalviršį informaciniu ekranu ir kartu įmontuotos buitinės technikos valdymo pultu. Pasak firmos darbuotojų, šis projektas anaiptol nėra utopija – kai kuriuos jo elementus tikimasi įdiegti į gamybą jau 2017 m. pradžioje.

Lieto betono virtuvės stalviršis. Mod. Silkki, gam. „Ar-Tre“ (Italija)

68 I 2016: 4 (99)

Beje, apie stalviršius. Pastaraisiais metais jų gamybai buvo pritaikytos, rodos, visos bent kiek atsparesnės medžiagos – nuo natūralaus granito iki sintetinių užpildų. Tačiau šį sezoną visgi pasirodė keletas naujovių: pavyzdžiui, garsioji anglų firma „Bulthaup“ didžiulius stalviršio plokštės segmentus pagamino iš gana trapaus smiltainio – tai leido delikačiai modeliuoti reljefą, įrengiant nežymius vandens nutekėjimo ir darbo zonų išskyrimo iškilimus.

Spindinčio baltumo firmos „Lube“ modelio Linen stalviršis yra tiesiog išlietas

DIZAINO KELIONĖS

i

Modelio Linen stalviršis suformuotas iš porceliano masės. Gam. „Lube“, Italija.

iš porceliano (nors šiuo atveju kyla problemų dėl trapumo). Kitos firmos pasirodė ne tokios delikačios: pavyzdžiui, italų firma „Ar-Tre“ , gaminanti aukštesniosios kategorijos baldus, naujojo modelio Saint Moritz stalviršiui tiesiog panaudojo 70 mm storio monolitinę betono plokštę. Pastaraisiais metais ši medžiaga vėl populiarėja – be masyvių baldų atramų ir stalviršių iš jos liejami ir šviestuvų gaubtai, net didesnio tūrio indai. Tai netgi paskatino dizaino kritikus kalbėti apie „naujojo brutalizmo“ stiliaus užuomazgas.

Skirtingai nuo stalviršių, fasadinėms virtuvių plokštėms masyvumo ir mechaninio atsparumo reikalavimai nėra svarbūs – juk aukštesnės klasės modeliuose apkrovas laiko ne jos, o aliumininiai bei plieniniai karkaso elementai. Dėl to fasadinių plokščių storis tolydžio mažėja: natūralaus akmens ir keramikos – iki 5–6 mm, laminato – iki 4–5 mm. Apibendrinant spalvinius-faktūrinius sprendimus, galima būtų išskirti du populiarius kraštutinumus: MDF plokščių dažymą ryškiaspalviais itin blizgiais dažais arba

„Bulthaup“ virtuvės erdvę formuoja atvirų ir uždarų konstrukcijų santykis.

2016: 4 (99) I 69

Į virtuvės bloko kompoziciją įterpta automobilinio dizaino bruožų.

Mod. Flux, gam. „Scavolini“ (Italija)

laminavimą natūralios medienos lukštu su mechaniškai išryškinta tekstūra.

Nors pastaroji medžiaga, kaip ir aukščiau minėtas smiltainis, neatrodo labai praktiška – po pirmojo kepimo ant jo turėtų likti riebalų ir pirštų žymės – gamintojai vienbalsiai pasakoja potencialiesiems vartotojams apie specialų paviršių impregnavimą, palengvinantį baldų fasadų priežiūrą.

Dar vienas įdomus virtuvių dizaino žingsnis – ekspozicinės baldų funkcijos pabrėžimas. Jau minėtoje šių metų „Bulthaup“ kolekcijoje pasirodė daugybė specializuotų atviros struktūros stendų ir lentynų. Tiems, kas neturi pakankamai erdvės šioms gėrybėms eksponuoti, japonų dizaineris Tokujinas Yoshioka paprasčiausiai siūlo įrengti virtuvės bloką vien iš stiklo – anot jo, tai padės greitai įvertinti turimas maisto, gėrimų ir indų atsargas, nedarinėjant stalčių. Apie tai, kad visuose juose teks palaikyti pavyzdinę japonišką tvarką, dizaineris, ko gero, nesusimąstė...

Vienas iš įdomiausių pastarųjų metų interjero dizaino fenomenų – garsaus drabužių prekinio ženklo „Diesel“ projektas Diesel living, įgyvendina-

Stiklinis virtuvės bloko tūris reikalauja idealios tvarkos viduje.

Diz. T. Yoshioka, Japonija.

70 I 2016: 4 (99)

Atviros konstrukcijos vamzdiniai stelažai. Diesel Open Workshop, gam. „Scavolini“

mas kartu su firma „Scavolini“, taip pat dalyvaujant kompanijoms „Foscarini“ (apšvietimo įranga), „Moroso“ (tekstilė) ir „Seletti“ (aksesuarai). Po didžiulės projekto Diesel Social Kitchen, kuriame buvo sėkmingai sujungta 4 prekinių ženklų stilistika, sėkmės, ši kompanija toliau žengė stilingos gyvenamosios aplinkos, pavadintos Premium Casual Living, kūrimo keliu. Šiemet pristatytą projektą Diesel Open Workshop taip pat sudarė pusiau atviros medžio-metalo konstrukcijos, papildytos stimpanko stilistikos metalinių vamzdžių, tinklinių grotelių ir berėmio stiklo intarpais, taip pat žalvariniais šviestuvais su madingomis „Edisono lemputėmis“. Galiausiai formuojama sugestyvi virtuvės-valgomojo erdvė tinka tiek užsisklęsti savyje, tiek ir platesnei socializaci-

Diesel Open Workshop reklaminis akcentas parodoje „Eurocucina“.

Autonominiai gartraukiai (gam. „Elica“) kartu apšviečia visą stalviršio plotą. Mod. Mito, gam. „Ar-Tre“.

2016: 4 (99) I 71

jai. „...Belieka tik pasikviesti draugus!“ – skelbiama reklaminiame „Scavolini“ buklete. Projektą vykusiai pagardina nestandartinių objektų kolekcija MisFits, kurios vėžimėliai, konteineriai ir laikikliai paprastai tampa ir spalviniais interjero akcentais. Reikia pastebėti, kad „Diesel“ stilių mikliai pasigavo ir kiti gamintojai, pritaikydami jį mažesnių gabaritų komplektams – antai, kompanija „Spagnol Cucine“ savo stende parodė originalias uždarų tūrių ir atvirų vamzdinių struktūrų kombinacijas.

Viena ryškiausių techninių naujovių, plačiai pristatytų šį sezoną, – autonominiai gartraukiai, sujungti su papildomais apšvietimo šaltiniais. Toks prietaisas, pakabintas virš virtuvinės salos, ne tik sutraukia garus ir nemalonius kvapus, nereikalaudamas prijungimo prie griozdiškų ortakių grindyse arba lubose, bet ir atlieka tiek darbinės plokštumos, tiek bendrojo patalpos apšvietimo šaltinio vaidmenį. Tai leidžia reikalui esant pakeisti salos struktūrą ar netgi padėtį virtuvėje, taip pat įrengti viršuje, greta gartraukio, papildomas lentynas bei inventoriaus pakabinimo mazgus, nesistengiant bet kokia kaina uždengti griozdiško gartraukio korpuso.

Stalo šviestuvas iš kolekcijos MisFits puošia Diesel Social Kitchen baldų komplektą.

Gam. „Scavolini“

Tarp kitų virtuvės buitinės technikos ypatumų krito į akis dujinių prietaisų dominavimas kaitlenčių skyriuje. Galbūt tai galima paaiškinti „gyvosios liepsnos“ nostalgija, galbūt – suteikiama galimybe vaizdžiai kontroliuoti teikiamos šilumos kiekį. Kalbant apie degimo kontrolę, tenka pastebėti, kad visagalė elektronika pradėjo skverbtis ir į šią gan konservatyvią sritį. Pavyzdžiui, daugelio firmos „Neff“ dujinių kaitlenčių sensoriai sugeba įvertinti kaitinamo indo dydį ir svorį, ir pagal tai (pasitelkus laikmatį) paskaičiuojami įjungiami viryklės segmentai bei liepsnos intensyvumas. Kartu pastebima tendencija buitinėms kaitlentėms pritaikyti „profesionaliuosius“ standartus, įterpiant papildomą vieną kitą platesnio formato degiklį arba rikiuojant juos visus į vieną eilę.

„Diesel“ dizaino idėjos daro įtaką „Spagnol Cucine“ir kitiems gamintojams.

Įvairios konfigūracijos dujinės kaitlentės. Gam. „Neff“ (D. Britanija)

Serviravimo staliukas, skirtas naudoti viduje ir lauke, taip pat tinka MisFits kategorijai.

Gam. „Misura Emme“, Italija.

72 I 2016: 4 (99)

Kaip matome, šio sezono naujovės nesukėlė esminių virtuvės baldų dizaino pokyčių. Tikrųjų permainų dar teks palaukti – ir jos, matyt, bus susijusios ne su skaitmeninių technologijų invazija, o su radikaliais mitybos pokyčiais – tarkim, masiškai pereinant prie ruošiamų patiekalų trimačio spausdinimo. Žodžiu, virtuvės kol kas nevirtualėja...

REKOMENDUOJAME

i

Akmens studija „AGL“ pristato išskirtinę technologinę naujieną – technokeramiką. Tai – stambia­ formatės porcelianinės kvarco plokštės, kurių gamybos technologija leidžia neribotas architek­ tūros bei dizaino galimybes.

TECHNOLOGIJA Technokeramikos plokščių gamybos technologija yra unikali ir patentuota. Gamyba vyksta sujungiant naujausias šių dienų programinės įrangos ir mechanikos technologijas.

Plokštės yra pagamintos naudojant tik kokybiškas natūralias mineralines žaliavas. Į aplinką neišskiria jokių medžiagų, todėl jas galima smulkinti ir perdirbti bei naudoti kituose gamybos procesuose.

Susmulkinti, perdirbti ir sumaišyti komponentai yra techniškai apdorojami aukštoje temperatūroje (1300° C).

DIDŽIAUSIOS Sukurtas naujas ULTRA dydžio formatas (300x150 cm; 300x100 cm), pritaikomas įvairiausiuose eksterjero bei interjero projektuose. Plokščių dydžių pasirinkimas leidžia visiškai laisvai generuoti projektus, grindų dangai ar fasadams naudoti mažesnius formatus, o sienoms, laiptams ir stalviršiams – didelius formatus.

LENGVIAUSIOS Dėl 6 mm ir 10 mm storio medžiaga užtikrina maksimalų lengvumą, neprarandant tvirtumo.

ATSPARUMAS Gamybos technologija užtikrina išskirtinį atsparumą trinčiai, lenkimui, šalčiui bei cheminėms medžiagoms, todėl plokštės gali būti pritaikomos įvairiems paviršiams: intensyvaus naudojimo patalpose grindims, sienoms, stalviršiams bei lauko fasadams.

ĮGERIAMUMAS BEVEIK 0 PROCENTŲ Plokštės gali liestis su maistu, nes neišskiria jokių medžiagų jas veikiant vandeniui. Neleidžia daugintis pelėsiui, bakterijoms ir grybeliams. Medžiaga patvirtinta naudoti maitinimo ir medicinos įstaigose.

Iš esmės nulinis medžiagos įgeriamumas užtikrina atsparumą drėgmei, dėmėms bei nešvarumams. Tai reiškia, jog jos gali išlaikyti savo pirminį estetinį vaizdą laikui bėgant.

ILGAAMŽIŠKUMAS Dėl savo techninių galimybių ir stipraus atsparumo šalčiui, karščiui bei cheminėms medžiagoms technokeramika nereikalauja ypatingos priežiūros ir taupo jūsų laiką, energiją bei pinigus.

ŠVIESOS PRALAIDUMAS PLATUS TEKSTŪRŲ PASIRINKIMAS

Plokštės taip pat turi vieną ypatingą savybę – šviesos pralaidumą. Jos apšviestos iš vidaus, o praleisdamos pro save šviesą dar labiau pabrėžia savo raštą ar tekstūrą. Tai suteikia dar didesnę kūrybinę laisvę naudojant jas interjere ar eksterjere.

Technokeramikos plokštės bei ULTRA dydžių kolekcija leidžia pasirinkti iš daugelio tekstūrų: nuo betono, metalo, cemento ar medžio iki prabangių akmenų, tokių kaip marmuras ar net oniksas. Išgryninti paviršiai leidžia naudoti plokštes išorėje ir viduje, pasirenkant šiurkštų, švelnų ar blizgų paviršius.

PANAUDOJIMAS Sienų, grindų danga, įvairūs stalviršiai, laiptai, palangės, židiniai, fasadai, fontanai, tvoros ir t. t. Šios plokštės pateikia plačią dydžių, spalvų ir tekstūrų paletę, taip suteikdamos laisvę įgyvendinti įvairius interjero as eksterjero projektus.

Adresas: Visų Šventųjų g. 5-26, Senamiestis. LT-01306, Vilnius, Lietuva. Mob.: + 370 645 53 833, + 370 699 40 999, + 370 630 92 883 el. p.: info@agl.lt. www.agl.lt

2016: 4 (99) I 73

i

sėkmės istorija

„GAUDREI“ – 25-eri

iššūkių ir sėkmės kupini apšvietimo ekspertų metai Jau ketvirtį amžiaus skaičiuojanti lietuviško kapitalo įmonė „Gaudrė“ jubiliejų SUTINKA turėdama pripažintų apšvietimo ekspertų vardą. Išsikovoję šalies rinkos lyderio pozicijas, bendrovės specialistai ketina žengti į užsienio rinkas ir NETRUKUS PRISTATYTI VISIŠKAI NAUJUS SAVO GAMINIUS, TAPSIANČIUS TIKRA NAUJOVE LIETUVOJE. Pripažinimo ir sėkmės „Gaudrė“ sulaukė tada, kai suvokė, jog tinkamas apšvietimas – tai technologijų, dizaino, naudojimo patogumo bei adekvačios kainos visuma.

inkubatoriaus „Rupert“ Vilniuje architektūrinio apšvietimo sprendimai ir daugybė kitų mažesnių ir didesnių projektų. „Pradėjome, žinoma, nuo prekybos, ir ši kryptis mums svarbi iki šiol – tikrai nebesuskaičiuotume, kiek privačių namų ir butų apšviečia mūsų šviestuvai. Juokauju, kad nuo pat veiklos pradžios buvome tiesiog užprogramuoti kokybei: pirmieji gaminiai, kuriais pradėjome prekiauti, buvo gerai Europoje žinomų gamintojų „Glamox“, „RZB“, „Modular“, „Reggiani“ šviestuvai, tad nuleisti kartelės nebegalėjome. Vis dėlto šiandien savęs vien pardavėjais nebevadiname. Žinoma, parduoti labai svarbu, bet dar svarbiau – pasiūlyti klientui apšvietimą tokį, kokio jam reikia. Esame patarėjai, apšvietimo specialistai, pasirengę surasti klientui geriausią sprendimą, o tik vėliau pasiūlyti tinkamiausią prekę. Dažnai pasiekti pageidaujamą rezultatą nebūtinos didelės investicijos, galbūt užtenka nesudėtingo šviestuvo ar paprastos lemputės. Mūsų tikslas – ne parduoti brangiausią prekę, bet surasti tinkamą apšvietimo sprendimą ir išlydėti patenkintą pirkėją“, – veiklos filosofiją atskleidžia UAB „Gaudrė“ direktorius Vladislavas Mickevičius.

Rūpi ne tik pardavimai Šiandien „Gaudrė“ – puikiai Lietuvoje žinoma įmonė, vienijanti apšvietimo sistemų ekspertus, jau daugybę metų įgyvendinančius gausybę projektų – nuo individualių bei biuro interjerų apšvietimo iki sudėtingų architektūrinių, pramoninių, namų fasadų, pramoginių erdvių apšvietimo sistemų projektavimo ir įrengimo.

Nuveiktų darbų sąraše – „Klaipėdos smeltė“, mokslinės komunikacijos ir informacijos centras Vilniuje (VU biblioteka), prekybos centras „RYO“ Panevėžyje, LR generalinės prokuratūros lauko apšvietimas, „SPA Vilniaus“ Anykščiuose vidaus ir lauko apšvietimo sprendimai, menų

74 I 2016: 4 (99)

Sinergija su dizaineriais ir architektais – stiprioji įmonės pusė „Gaudrės“ klientų būryje gausu ne tik pavienių pirkėjų – glaudžiai bendradarbiaujama su projektuotojais, architektais (ypač – pradinėse projekto stadijose, kai dar tik kuriama bendra vizija, idėja). Apšvietimo pasaulis – daugialypis, tad jokiu būdu neapsiriboja vien tinkamo galingumo šviestuvo ar lemputės parinkimu. „Prieš du dešimtmečius Lietuvoje buvo specialistų, išmanančių, kiek šviestuvų turi būti patalpoje, tačiau dizaino srityje tvyrojo abso-

liutus vakuumas: pavyzdžiui, mažai kas kalbėjo ir galvojo apie apšvietimo kokybę, įtaką kuriamam interjerui, psichologinę ir fiziologinę įtaką žmonėms. Lūžis įvyko suvokus, jog apšvietimas – labai svarbi bet kurio projekto dalis, kuriai būtina skirti tiek pat dėmesio, kiek ir, pavyzdžiui, tinkamai elektros instaliacijai ar vėdinimo klausimams. Mes tikri, kad geriausias rezultatas pasiekiamas bendradarbiaujant įvairių sričių specialistams – architektams, šviesos dizaineriams, inžinieriams, net psichologams, kurie apie šviesos poveikį žmogaus savijautai galėtų pasakoti ne vieną valandą“, – dėsto įmonės ekspertai.

Vadovaujantis sinergijos principu šiandien suformuota ir „Gaudrės“ specialistų komanda.

Joje dirba inžinieriai, architektai, šviesos dizaineriai, visi – aukščiausio lygio profesionalai, kai kurie turintys net mokslinį daktaro laipsnį.

Ateities vizija Artimiausiuose lietuvių bendrovės planuose – ir toliau kurti šviestuvus, naudojant naujas technologijas. Tikimasi, kad rezultatas sudomins ne tik Lietuvos pirkėjus. Kai kurie iš naujųjų gaminių savo inovatyviais sprendimais gali būti unikali naujiena užsienio šviestuvų rinkoje. „Esame įsitikinę, kad lietuviški gaminiai gali drąsiai konkuruoti su užsienio gamintojų produkcija ir ateities planus siejame su eksporto plėtra. Namų rinkoje plėstis erdvės jau nelabai turime, tad praėjusiais metais ėmėme ieškoti naujų kelių. Šiuo metu vykdome pirmus projektus Rytų Europos šalyse bei Skandinavijoje ir esame nusiteikę optimistiškai: matome, kad mūsų turimos ekspertinės žinios, ilgalaikių santykių principas, kuriuo nuolat vadovaujamės santykiuose su klientais, ir kokybiški gaminiai suteikia realių galimybių laimėti aršią konkurencinę kovą tarptautinėje arenoje“, – apibendrina V. Mickevičius.

„Skirtingų sričių ekspertai, veikdami kartu, randą optimalų apšvietimo sprendimą kiekvienam poreikiui. Pabrėžiame žodį „optimalų“: apšvietimas turi būti ne tik komfortiškas, o jo elementai – darniai įsilieti į bendrą interjerą ar eksterjerą, bet ir negalima pamiršti ekonominės pusės. Apšvietimo sistemų kaina neturėtų sudaryti didesnės projekto biudžeto dalies, be to, labai svarbu ir energetinis efektyvumas, ir naudojimosi patogumas. Tik apgalvojus visus šiuos dalykus, galima sakyti, jog rastas tinkamiausias sprendimas. Jo paieška – tai kūrybinis procesas, ne vien dizaino ir techninių specifikacijų derinys“, – apžvelgia V. Mickevičius.

listai drąsiai priėmė iššūkį per itin trumpą laiką sukurti ir pagaminti šviestuvus visam naujam verslo centrui „Quadrum“. Projekto įgyvendintojai bei architektai, taip pat projektuotojai kėlė didelius reikalavimus ne tik apšvietimo elementų dizainui, bet ir apšvietimo sistemos dydžiui, be to, visi šviestuvai privalėjo būti naujos kartos, su šviesos diodais. Ir vėl susidūrę su pasiūlos vakuumu, „Gaudrės“ specialistai per rekordinį laiką – 3 mėnesius – sukūrė, išbandė ir pristatė projekto plėtotojams savo šviestuvą.

Jis puikiai atitiko visus reikalavimus ir šiuo metu „Gaudrės“ naujieji gaminiai jau apšviečia verslo centro „Quadrum“ erdves.

Patys kuria šviestuvus „Gaudrė“ – viena iš nedaugelio šviesos sferoje veikiančių įmonių, ne tik prekiaujančių, bet ir plėtojančių gamybą: jau daugiau kaip 10 metų kompanija turi savo sukurtą šviestuvų liniją. Visa tai – nuo idėjos iki gamybos proceso – yra lietuvių kūrėjų darbas, gimęs iš noro pasiūlyti klientams tai, ko reikia jiems, o ne tai, ką galima rasti Europos gamintojų kataloguose.

Pamatę, kad pirkėjui reikalingo varianto tiesiog niekur nėra, lietuviai ryžosi jį pagaminti patys. Taip atsirado šiuolaikiniais technologiniais sprendimais pagrįsta gaminių serija „VINDO“, kurios didelė sėkmė buvo staigmena ir patiems kūrėjams. Šiandien nuosavos produkcijos pardavimai „Gaudrei“ atneša trečdalį visų pajamų, o gamybos apimtys nenustoja augti nuo pat pirmųjų eksperimentinių gaminių. Prieš keletą metų į šviestuvus imta montuoti naujos kartos šviestukus (LED), vadinamus ateities technologija, padedančia žymiai sumažinti elektros energijos sąnaudas.

Būdami įsitikinę, kad yra pajėgūs gaminti kokybiškus produktus, pernai „Gaudrės“ specia-

2016: 4 (99) I 75

5 patarimai, TECE dušo latako dizainas - elegantiškas ir vos pastebimas

Mindaugas Puodžiukynas, kompanijos „2mm architektai“ architektas, išvardino kelias pagrindines taisykles, kurių derėtų laikytis, jei norite sukurti vonios kambarį, kuriame gera būti.

76 I 2016: 4 (99)

kaip sukurti gerą ir jaukų vonios kambarį Kambario dydis ir forma

Vonios įrangos išdėstymas

Vonios kambario plotas prasideda nuo 8 m .

Tuomet jame gražiai sutelpa visi prietaisai ir būtiniausi daiktai, žmogus patalpoje jaučiasi gerai.

Projektuojat namus, o kartais ir vėliau (perskirstant erdves), vonios kambarį galima išplėsti kitų kambarių, ypač miegamojo, sąskaita.

Sudėjus visus prietaisus, įrangą ir funkcines zonas, vonios kambario erdvė turėtų būti panaši į taisyklingą kvadratą.

2

Prie sienos, kur statoma vonia, nereikėtų jokios įrangos ir prietaisų, išskyrus tuos, kurie yra žemesni už vonią, unitazą arba bidė. Praustuvas yra aukštesnis – į jį gulint vonioje žiūrėti iš apačios nebus malonu. Vis dėlto geriausias sprendimas – kai prie sienos daugiau nėra nieko, tik vonia.

Praustuvui irgi verta skirti visą sieną, kad būtų pakankamai erdvės judėti, pastatyti vonios spintelę, būtiniausius daiktus. Virš praustuvo kabina-

TECE Lux WC terminalas apdovanotas:

mas didelis, iš vidaus šildomas, kad nerasotų, veidrodis, šone gali atsirasti keli dekoratyviniai, mažesni.

Dušą rekomenduojama įrengti sienos nišoje, ją „atriekiant“ nuo miegamojo, ir atskirti stiklo pertvara. Prausiantis duše vanduo tyška maždaug 1,5 m atstumu. Jei yra pakankamai erdvės ir niekas nesušlaps, stiklo galima ir nedėti.

Apšvietimas Geriausia, kai vonios kambaryje yra langas, tačiau dažnai ši patalpa projektuojama vidinėse namo erdvėse. Tokiais atvejais verta paieškoti sprendimo, kaip į ją galėtų patekti dienos šviesa iš kitų kambarių (kaip išeitis galėtų būti berėmė horizontali stiklo konstrukcija palubėje, siaura vertikali kurioje nors iš sienų, durys su matiniu stiklu ir pan.).

Paprastai naudojami du dirbtinio apšvietimo šaltiniai: pagrindinis (centre, nuo lubų) ir lokalus (nuo sienos, virš veidrodžio, kad apšviestų veidą).

Galimi ir dekoratyvinio apšvietimo sprendimai: šviestuvėliai grindyse ar pakelti nuo jų keliasdešimt centimetrų, sienoje ar prie sienos, šviečiantys žemyn; prožektoriai dušo zonoje ar įmontuoti į pačią vonią. Tamsoje naudojant tik dekoratyvinį apšvietimą sukuriamas šviesos terapijos efektas.

Madingas stilius Šiuo metu interjere madinga natūralios apdailos medžiagos, akmens masė, marmuras ar jo imi-

tacija. Viską, kas įmanoma (nuo maišytuvų iki kanalizacijos), stengiamasi montuoti sienoje – taip sukuriama rami erdvė be jokių papildomų detalių, kurių, beje, nereikia ir valyti. Grindis lengviau išplauti, kai unitazas yra pakabinamas.

Madingi ir vonios kambariai, primenantys įprastą gyvenamąją erdvę: sienų plytelės keičiamos drėgmei atspariais tapetais, grindų – medinėmis parketlentėmis, kabinami sietynai.

Kokybiška santechnika Tai ne tik geri, gražūs, bet ir kokybiški bei patikimi įrengimai. Jų nematyti, bet be jų kai kurie interjero dizaino sprendimai paprasčiausiai būtų neįmanomi.

Inžinerinių įrenginių dizaino madas ir inovacijas diktuoja vokiečių gamintojas TECE. Dušo latakas – po grindimis montuojamas įrenginys – sukurtas prieš kelis dešimtmečius, tačiau TECE jį ištobulino taip, kad vietos, kur subėga vanduo, tiesiog nematyti. Dušo trapai dengiami stiklo plokštėmis arba ta pačia grindų danga. Lieka tik vos pastebimas plyšelis grindyse.

liuoti jau sumontuoto unitazo aukštį. Prie jos gali būti montuojamas bet koks pagrindinių gamintojų unitazas (tiek paprastas, tiek daugiafunkcis).

Terminale integruotos ir dar kelios kitos funkcijos. Sensorinis nuleidimo mygtukas suveikia, kai prie jo priartėjama ar vos paliečiama ranka. Nemalonius kvapus ištraukia ventiliatorius su keičiamu anglies pluošto filtru. Higienišką ir estetišką stiklo paviršių, kuris uždengia visą mechanizmą, patogu uždėti ir nuimti. Montavimo modulyje po stiklu yra sujungti vandentiekis, elektra ir nuotekų sistema, reguliuojamas montavimo sienoje gylis.

Keliais prestižiniais dizaino apdovanojimais įvertintas WC terminalas pritaikomas bet kokio stiliaus interjere.

Santechnika, pasak architekto, priklauso tai interjero dalių kategorijai, kurių sąskaita nereikėtų taupyti, nes kokybiški įrengimai, be to, kad yra estetiški ir patogūs naudoti, tarnauja ilgai ir patikimai. Juos sudėtingiau keisti, remontuoti, todėl investuojantys į naujausius iš tiesų ir sutaupo, ir mėgaujasi komfortu. www.tece.lt

Pirmoji ir vienintelė reguliuojamo unitazo aukščio sistema Vienas iš naujausių vokiškos santechnikos gamintojų kūrinių – WC terminalas „TECElux“. TECE pirmieji ir kol kas vieninteliai sukūrė sistemą, leidžiančią regu-

2016: 4 (99) I 77

kūrybinės dirbtuvės

Alexandra Kononchenko

i

NIDA 1 78 I 2016: 4 (99)

Alexandra Kononchenko

EASA (Europos Architektūros Studentų Asamblėja) – tai tinklas, jungiantis architektūros studentus iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kiekvieną vasarą šis renginys vyksta vis kitoje šalyje: į jį susirenka apie 500 studentų, absolventų ir dėstytojų, kurie gyvena drauge kartu sukurtoje bendruomenėje. Asamblėja trunka daugiau nei dvi savaites, apima daugybę paskaitų, teorinių ir praktinių dirbtuvių, kultūrinių bei architektūrinių užduočių. EASA – tai tarsi socialinių, architektūros ir kultūrinių patirčių mainų platforma. 2016 m. liepos 22 – rugpjūčio 7 d. Europos Architektūros Studentų Asamblėja pirmą kartą vyko Lietuvoje, Nidoje. Dalyviai buvo apgyvendinti nuo sovietmečio išlikusiuose apleistuose svečių namuose „Auksinės

kopos“. Šis pastatas buvo pastatytas 1964 m. ir rekonstruotas 1988-aisiais, tačiau savo paskirties neatlieka jau 9 metus. Studentai galėjo bendrauti ir leisti laisvalaikį 1983 m. pradėtoje, bet taip ir nebaigtoje statyti, valgykloje, visai šalia paplūdimio. Nidos meno kolonija taip pat buvo daugybės paskaitų, seminarų, dirbtuvių ir renginių vieta, kurioje būrėsi patyrę ir augantys menininkai, dizaineriai, kuratoriai, meno kritikai, tyrėjai iš viso pasaulio.

Pagrindinis dėmesys EASA metu skirtas vasaros dirbtuvėms, kuriose suburiama apie 30 grupių, per visą asamblėją vykdančių savo sugalvotus projektus. Pastarieji paprastai atspindi pagrindinę temą, tačiau suteikiama laisvė interpretuoti, kelti hipotezes, taikyti įvairias kon-

2016: 4 (99) I 79

Lucas Bonnel

metu, o EASA tikslas – atverti tą dėžę ir pamatyti, kas vis dėlto jos viduje.

Kuršių nerija, kaip ir bet kuri vieta pasaulyje, yra veikiama daugybės veiksnių (socialinių, ekonominių, politinių), lemiančių jos egzistavimą. Mūsų smėlio kopos yra vienos didžiausių pasaulyje – viena vertus, tai yra neapsakomas grožis ir vertybė, tačiau jos gali palaidoti miestelį, kaip tai buvo įvykę prieš daugelį metų. Taigi kyla klausimas, kas yra didesnė vertybė: natūrali ar urbanistinė Nidos dalis? Idėjinės koncepcijos simbolis – katė – kur ne kur matoma dirbtuvių epizoduose bei atributikoje, o žodžiai „Not yet decided“ (liet. dar nenuspręsta ) apibūdina Nidos situaciją bei neapsisprendimą, ar ji gyva, ar vis dėlto mirusi.

Alexandra Kononchenko

cepcijas. Asamblėjos pabaigoje vyksta projektų pristatymai, atskleidžiantys įgytas studentų kompetencijas, naujus gebėjimus, idėjinį mąstymą bei įsigilinimą į situaciją. Pagrindinė EASA projektų tema buvo pasufleruota Erwino Schrödingerio – išlaikyti paprastumą bei lengvumą. Taip pat siekta pasitelkti Erwino pateiktą eksperimentinį pavyzdį: įsivaizduokime situaciją, kuomet į dėžę įdedame katę ir bombą, po valandos paliksiančią katę gyvą arba ne. Kas įvyksta po valandos? Sveikas protas teigia, jog katė arba gyva, arba mirusi, tačiau, anot Schrödingerio, prieš atveriant dėžę, katė yra situacijoje, kai ji tuo pačiu metu yra ir gyva, ir mirusi. Asamblėjos organizatoriai tiki, kad Nida, kaip ir ta katė, yra gyva ir mirusi vienu

80 I 2016: 4 (99)

kūrybinės dirbtuvės

i

NIDA 2: Baltijos kraštas – Viduržemis – Pietūs Liepos 4–14 dienomis Nidos meno kolonijoje, pakviesti VDA Klaipėdos fakulteto Inter­ jero katedros vadovo doc. Sauliaus Jusionio, viešėjo ir tarptautines dizaino dirbtuves „Seaside temporary buildings“ (liet. laikini pajūrio pastatai) vedė architektas prof. Che­ rubino Gambardella (www.gambardellarchitetti.com) ir prof. Fredy Massadas (www. fredymassad.com). Žurnalo „Centras“ skaitytojams pristatome vieną iš projektų.

Tekstas: arch. Cherubino Gambardella. Projektą atliko: Cherubino Gambardella, Ieva Daniūtė

Projekto autorius prof. Cherubino Gambardella, doc. Saulius Jusionis, prof. Fredy Massadas.

T

oli besidriekiantys paplūdimiai, įrėminti biraus smėlio kopų, į atmintį įsirėžę Kuršių nerijos namukai šlaitiniais stogais ir išskirtiniais fasadais... Laikas ir atmosfera čia lyg vėjo gūsis – švelniai juntamas, nematomas.

Spalvos – žalia, mėlyna ir geltona – vis patenka į akiratį. Šiaurės Europa pasakoja istorijas apie klajojančius architektus – rašytojus ir menininkus. Erikas Gunnaras Asplundas – nenuginčijamas Švedijos architektūros karalius; Alvaras Aalto – elitinis suomiškos architektūros perteikėjas: jų kūryba atspindi akmens, medienos, spalvų invaziją ir keliones. Viskas Kuršių nerijoje buvo paveikta šiaurietiškų tradicijų – netgi Tomo Mano ir jo šeimos namas.

Visi žino, kad Viduržemio jūros kultūra – tai šiaurėje sukurtas mitas. Pietietiškas žavesys mus nuolat vilioja, dėl to dramatiška išraiška tapo maišytu produktu – vidinio ir paslaptingo deriniu su švariu, švelniu, tačiau didingu. Pompėja ir Stokholmas, Sankt Peterburgas ir Venecija, Kapris ir Kopenhaga – žemynai prasitęsė, susimaišė, o idėjos ir mintys taip pat susipina ir tampa nauja išraiška. Pietietiškas sintetiškumas lėtai (tačiau užtikrintai) silpsta, pradeda priimti šiaurietišką požiūrį.

Aš esu čia, priešais Baltijos jūrą, piešiu. Įsivaizduoju atvirą pastogę, kaip ir pastatai galinčią mane apsaugoti nuo aplinkos. Noriu matyti jūrą ir dangų, tačiau ne viską vienu metu, nes galimybė išvysti bent vieną iš šių elementų turi būti užtarnauta. Tvora, langai, skėčiai nuo saulės, mediena, metalas, šlaitinis stogas – visa tai sukuria pojūtį, kad esi viduje ir išorėje tuo pačiu metu. Unikalus pajūrio nuotykis – štai kas yra Baltijos jūros pastogė.

Baltijos jūros pastogė, 3D modelis.

Baltijos jūros pastogė, eskizai.

2016: 4 (99) I 81

i

Dizainas – sėkmės istorijos

Dešimtmetį gvildenta idėja virsta

lietuvišku triračiu Tekstas: Dina Sergijenko Fotografijos: Kipras Kublickas

L

ietuvoje kuriamas unikalus triratis motociklas AKO. Jo autoriai jau gamina pirmąjį prototipą, džiaugiasi nemenku susidomėjimu ir svarsto apie transporto priemonės gamybą nedidelėmis serijomis. Į miestų gatves spalvų įnešti turinčio triračio idėja gimė maždaug prieš dešimtmetį. Artūras Mikalauskas, projekto inžinierius, prisimena, kad bene prieš tiek laiko jis pamatė „Mercedes-Benz“ triratį „Life-

82 I 2016: 4 (99)

Jet 300“ ir suprato, kad idėja gera, bet viskas galėtų būti paprasčiau. Nuo tada ir nešiojosi galvoje šią mintį, retkarčiais iš pasąmonės podėlių išsitraukdamas, patobulindamas, mintyse pabraižydamas ir nenumesdamas.

Taip iki pat 2013 m., kai važinėjant į darbą tekdavo kasdien gaišti laiką automobilių spūstyje. „Taip bestovint išsigvildeno idėja. Supratau, kad šiandien visas ekologiškas transportas reiškia nelygiaverčius mainus: atiduodamas automobilį su vidaus degimo varikliu, atgal tu gauni gerokai mažiau – nedidelį nuvažiuojamą atstumą, kitokią dinamiką, nepatrauklų dizainą“, – sako A. Mikalauskas, prisimindamas, kaip gimė sprendimas sukurti lietuvišką triratį.

Su Luku Avėnu, AKO dizaineriu, A. Mikalauskas susipažino socialiniame tinkle „Facebook“. Iki tol Luko pavardę inžinierius įsiminė pamatęs katamarano „Rei“ dizainą.

Lukui, tuomet dar Vilniaus dailės akademijos (VDA) bakalauro studijų studentui, triračio motociklo dizaino kūrimas tapo baigiamuoju darbu. Dizaineris prisimena, kad kai pasakė, kokio darbo norėtų imtis, sulaukė patarimo pasirinkti kažką lengvesnio. „Aš nusprendžiau, kad tiesiog dirbsiu daugiau ir vis tiek padarysiu tai, ką užsibrėžiau“, – šypteli pašnekovas.

Pirmiausia – sau Galvodamas apie medžiagas, iš kurių bus pagamintas motociklas, L. Avėnas pabrėžia, kad AKO nebus pigi transporto priemonė. „Motociklą vairuojantis žmogus dažniausiai turi automobilį, tad motociklas yra tarsi prabangos prekė.

Tik AKO bus praktiškesnis“, – akcentuoja dizaineris.

Jo vizijoje – minimalistinės, švarios, kuo natūralesnės ir natūralių tonų brangios medžiagos, o kiekvienas kėbulo elementas turi galėti virsti atskira parodos verta detale. Pasakodamas apie AKO L. Avėnas pabrėžia, kad niekuomet specialiai automobiliais nesidomėjęs.

„Žiūriu į daug sričių, daug formų, jas perkeliu kitur ir sujungiu. Kūryba taip ir veikia, kad nekuri nuo nulio, o sujungi tai, ką iki tol matei gyvenime“, – įsitikinęs jis.

Pagrindu AKO išvaizdai tapo sportinis motociklas, kurio išorė, kitaip nei automobilių, atvira ir leidžia matyti viską: rėmą, variklį. Anot L. Avėno, variklis motocikle tampa pagrindiniu išvaizdos elementu. „Mes minimalizmą galime sukurti atsisakydami visų kėbulo detalių, kurių mums nereikia, ir patobulindami visas, kurios reikalingos“, – aiškina dizaineris.

Autorių komanda pabrėžia, jog nesiekia, kad jų gaminys patiktų visiems. Atvirkščiai, pirmiausia sėsti

2016: 4 (99) I 83

į AKO jie turi norėti patys – tuomet atsiras ir norinčių padaryti tą patį. Projekto inžinierius juokiasi, kad kurdama komanda gali sau leisti nesižvalgyti į praeitį, mat šios tiesiog nėra, be to, dėliojant planus nesistengta įsijausti į kažkokios potencialios auditorijos poreikius – pirmiausia galvota apie tai, kas patinka kūrėjams. „Tie, kam motociklas patiks, bus įsijautę į mechaniką, tad ir mes patys norime jaustis gerai, kad pagaminome kažką panašaus į skulptūrą“, – sako AKO dizaino autorius, o A. Mikalauskas jam antrina, kad potencialiam AKO pirkėjui turi rūpėti ir vairavimo malonumas, ir gyvenimo džiaugsmas.

84 I 2016: 4 (99)

Šarūnas Šlektavičius, VDA Dizaino katedros docentas ir L. Avėno baigiamojo darbo vadovas, pabrėžia, kad AKO bus išskirtinis, kažkas nematyta, tad vien tai natūraliai lems, kad motociklas kai kam nepatiks, o kai kas juo žavėsis. „Bet mes to ir siekiame: šis gaminys turi kelti emocijas, nesvarbu, ar teigiamas, ar neigiamas. Tai ir žavi, kad AKO negali būti toks, kaip automobilis, kuris kartais toks geras ir patogus, kad pamiršti, ką apskritai vairuoji“, – ironizuoja A. Mikalauskas.

Komanda įsitikinusi, kad kai AKO bus baigtas, su juo nenutiks tas pats, kas nutinka su dauguma transporto priemonių – prototipas atrodo įspūdingai, o serijinės

gamybos modelis – nuobodžiai. Anot L. Avėno, užbaigtas modelis atrodys geriau nei jo prototipas.

Manevringas ir dinamiškas A. Mikalauskas pasakoja, kad AKO dizainas imtas kurti ne visiškai nuo nulio – jau buvo techniniai skaičiavimai, apgalvota forma, brėžiniai. Šį darbą jis atliko drauge su kolega Luku Bačiausku.

AKO – dvivietis triratis motociklas, turintis besilankstantį į šonus kėbulą. Vairuotojas ir keleivis transporto priemonėje sėdi vienas už kito, keleivis vos aukščiau, kad matytų kelią. Užtikrintumo suteikia uždara kėbulo konstrukcija.

Triračio bazė – 2,33 m, aukštis – 1,56 m. Planuojama, kad AKO svers apie 400 kg, o variklio galia turėtų siekti 150–200 arklio galių, tad transporto priemonės dinamika prilygs sportiniam automobiliui. Variklis konstruojamas kėbulo galinėje dalyje ir šis, sako kūrėjai, bus atviras ir puikiai matomas.

Kokio tipo jėgainė varys į priekį transporto priemonę, nėra itin svarbu, mat naudojama modulinė platforma, todėl rinktis bus galima ir vidaus degimo variklį, ir elektrinį.

Jei visgi bus pasirinktas vidaus degimo variklis, AKO degalų sąnaudos prilygs motociklui, o vairavimo komfortas bus analogiškas automobiliui. Ir, pabrėžia A. Mikalauskas, motociklui prilygs ir vairavimo malonumas.

Kalbėdamas apie gamybą inžinierius pasakoja, kad reikiami tipiniai mazgai, esantys visose transporto prie-

monėse, būtų perkami iš juos gaminančių bendrovių, tačiau unikalūs pakabos, kėbulo elementai, galbūt ir vidaus apdailos detalės būtų gaminami Lietuvoje, mat kompetencijų ir galimybių čia pakanka.

Gamyba Lietuvoje Prie AKO kūrėjų komandos prisijungė Domas Zinkevičius, Lietuvoje žinomas sportinių automobilių važiuoklių žinovas. Jam teks ištobulinti triračio pakabą. Bendrovė „Racetech“ pasisiūlė padėti pagaminti nulinį prototipą. Šis, beje, privalo būti važiuojantis, mat nors programinė įranga išbandyta, reikia patikrinti realybėje, ar visi skaičiavimai teisingi ir ar transporto priemonė išties veikia.

Dėl to, kad pasiteisinus prototipui Lietuvoje galėtų atsirasti nedidelių apimčių serijinė AKO gamyba, neabejoja nė vienas. „Mes turime puikiausių dalykų, apie kuriuos kažkodėl mažai kas kalba, dėl kurių mažai kas džiaugiasi. Galėtume transporto priemonių gamybos srityje pradėti kažką nauja“, – įsitikinęs Š. Šlektavičius.

Prieš kelerius metus aplankęs ne vieną automobilių muziejų Italijoje jis sakė pastebėjęs, kaip vietiniai džiaugiasi gaminiais, lipdo plytą po plytos ir saugo savo istoriją.

To paties VDA dėstytojas linkėtų ir Lietuvai.

2016: 4 (99) I 85

i

Grafinis dizainas

Plakatas: švytuoklė tarp komercijos ir meno Tekstas: Lukas Ruškys Iliustracijos: Lukas Ruškys, Aušra Lisauskienė, Pijus Burakas, Juozas Galkus, Uwe Loesch

Plakato transformacija Kiekvienas reiškinys turi savo vystymosi etapus, kuriems įtaką daro ekonominiai, kultūriniai ar politiniai veiksniai.

1971 m. išleistoje knygoje „History of the Poster“ („Plakato istorija“), autoriai Josefas ir Shizuko Müller-Broc­ kmannai plakatus suskirsto į keturis tipus: iliustratyvųjį, objektyvųjį-informacinį, konstruktyvųjį ir eksperimentinį. Ne be reikalo paminėjau knygos išleidimo datą: tuo metu tai tikrai buvo teisinga klasifikacija, bet žvelgdamas iš šiandieninės perspektyvos suskirstymą drįsčiau papildyti.

XX a. pabaigoje kasdieninėje žmonių aplinkoje reklamos pozicijos stiprėjo vis labiau. Sparčiai besivystanti reklamos industrija greitai užkariavo įvairius medijų kanalus. Plakatai taip pat neliko nepaliesti, tad dabartinius suskirstyčiau į komercinius ir meninius-autorinius.

86 I 2016: 4 (99)

Abi šios kryptys gali apimti tuos keturis tipus. Kryptis atspindi darbo metodus ir rezultato siekiamybę, o tipas – vizualinės išraiškos formą. Bet kas gi pasikeitė per tuos daugiau nei 40 metų, kad dabar kyla noras daryti tokius papildymus?

Vystantis reklamos industrijai, prie vieno projekto pradėjo dirbti daugiau žmonių. Už sprendimo priėmimą atsakingas buvo jau ne vienas ar du asmenys, o visa komisija. To reikėjo, kad būtų galima kuo geriau apsidrausti: svarbiausia, kad norima žinutė kuo tiksliau pasiektų pageidaujamą auditoriją.

Dažniausiai plakatas – tik vienas iš unifikuotos reklaminės kampanijos kanalų, todėl savo stilistika žiūrovo turi būti greitai susiejamas su TV reklama, internetiniais baneriais ar pan. Reklaminiu požiūriu viskas yra teisinga, nes visur nuosekliai komunikuojama reikiama žinutė.

Uwe Loescho plakatai.

Deja, visame šiame kūrybinio proceso mechanizme dažniausiai pasimeta pats plakato žanro unikalumas.

Dailininkas čia jau yra ne tiek kūrėjas, kiek amatininkas.

Gaminant universalų patiekalą prarandami unikalūs prieskoniai. Žinoma, pagal aplinkybes pasirenkami du skirtingi keliai: pirmasis – tai, ką turi pamatyti ir suprasti žiūrovas, o antrasis – tai, ką nori pasakyti kūrinio autorius. Einantis antruoju keliu atskleidžia daugiau savo asmeninių išgyvenimų.

Kodėl mes žavimės dailininkų kūriniais? Todėl, kad jie atspindi individualų, subjektyvų požiūrį į mums žinomas temas. Dailininko akimis mes galime naujai pažvelgti į gerai žinomus reiškinius: tai gali būti socialinių problemų aktualizavimas ar tiesiog renginio iliustracija. Tie, kas domisi reklamos industrija, iškart pasakys, kad tokie teiginiai yra neteisingi, nes ir reklama sie-

kia įvairias temas atskleisti originaliai ir taip patraukti potencialų vartotojų arba išlaikyti jau esamų dėmesį.

Esminis skirtumas tas, kad komerciniai projektai dažniausiai bus linkę eiti jau patikrintu keliu ir kuo mažiau rizikuoti, nes rizikos kaina gali būti per didelė, o štai dailininkas labiau links kovoti su nusistovėjusiomis normomis ir plėsti savo saviraiškos ribas.

Neretai nutinka taip, kad nekomercinių kūrinių autoriai po truputį įtraukiami kurti įvairius reklaminius projektus. Puikus pavyzdys būtų dar jauna dizaino studija iš Londono „Sawdust“, kuri pradėjo nuo drąsių eksperimentų su tipografija, o dabar jau dirba su žurnalu „Wired“, automobilių gamintoju „Audi“, „Coca Cola“ ir kitais žinomais prekiniais ženklais. Visi gerai suprantame, kad kūrybai reikia laisvės – tik ji padės į kasdieninius reiškinius pažiūrėti naujai.

2016: 4 (99) I 87

Varšuvos plakato bienalė švenčia 50-metį

Jubiliejinės Varšuvos bienalės atidarymo akimirkos.

88 I 2016: 4 (99)

Vartant plakatų albumus galima rasti ne vieną labai originalų lenkų plakatų mokyklos pavyzdį. Sovietiniame bloke įkalintos valstybės dailininkai naujai interpretuodavo garsių vakarietiškų filmų plakatus. Tai puikiai iliustruoja, kaip galima tą pačią temą pateikti per ištobulintus komercinius mechanizmus, ir kaip ją mato vienas autorius. Žinoma, ir pačiame Holivude pasitaiko išimčių, kai atsisakoma sudėtingų procesų. Vienas iš tokių jau klasika virtusių pavyzdžių galėtų būti tiesioginis dviejų savo sričių gigantų bendradarbiavimas: 1978 m. legendinis Saulas Bassas gavo pasiūlymą sukurti plakatą naujam Stanley Kubricko filmui „Švytėjimas“. Abu buvo labai stiprios asmenybės ir tik tiesioginės diskusijos padėjo jiems pasiekti trokštamą rezultatą.

Plakatui iš dalies galėtų tikti posakis: „Nauja – tai pamiršta sena“. Jis nėra pamirštas, bet dabar vis labiau „virtualėja“, tampa nišiniu informacijos nešėju. Susikurti renginio anonsą platformoje „Facebook“ užima tikrai nedaug laiko, ir šios informacijos sklaida greita ir efektyvi, bet tai daro jau visi. Pridėkite prie visos šios komunikacijos originalų autorinį plakatą, kurį pamatyti mieste

Pijus Burakas, 2016 m.

bus maža šventė mūsų visų akims, ir viskas pakils į kitą kokybės lygmenį.

Plakatas turi kitų erdvių, kurių niekad negalės pasiūlyti internetas, ir tai daro jį unikalų. Jis yra sienos, gatvės ar net viso miesto dalis – tai buvo galima pajusti šiais metais lankantis 50-ojoje Varšuvos plakato bienalėje.

Renginys, vykęs keliose skirtingose miesto vietose, sukvietė autorius iš viso pasaulio. Buvo galima ne tik apžiūrėti plakato istorijos parodą, bet ir pasinaudoti reta proga gyvai pabendrauti su plakato žanro propaguotojais ir kūrėjais: R. Wanneriu, prof. U. Loeschu, prof. K. Miseku, prof. P. Kunce, prof. L. Majewskiu... Tai žmonės, kurie atvirai dalinasi savo aistra plakatui su jaunosios kartos kūrėjais ir visais tam prijaučiančiais. Pabendravęs su jais supranti, kodėl Lenkijos plakato mokykla jau kelis dešimtmečius yra viena stipriausių pasaulyje, ir jubiliejinė Varšuvos plakato bienalė – puikus to įrodymas.

Prof. Aušra Lisauskienė, 2009 m. ir 2015 m.

Plakato dabartis Lietuvoje Plakato žanro išskirtinumas – nuolatinis parodų organizavimas. Tai gali būti pavienės autorinės parodos, bienalės arba trienalės Varšuvoje, Berlyne, Londone, Paryžiuje ar Vilniuje. Parodos sukuria plakatui papildomą dimensiją, nes tai jau tampa ir autorių tarpusavio bendravimo, traukos centru. Tokie renginiai – kaip magnetas ir kartu energijos šaltinis tiems, kuriems reikia inspiracijų. Galima pavartyti bienales katalogą, bet tai niekad neprilygs tam jausmui, kai esi apsuptas bendraminčių būrio. 2017-aisiais, kai prasidės pirmoji tarptautinė Baltijos jūros regiono plakato bienalė „Fresh Wind“, tokiu traukos centru taps ir Vilnius. Ši bienalė pirmiausiai aktuali mums patiems. Vartydamas prof. Juozo Galkaus 2015 m. išleistą „Lietuvos plakato istoriją“ supranti, kad turime labai stiprią mokyklą ir pla-

Prof. Juozas Galkus, 1973m., 1960 m. ir 1976 m.

2016: 4 (99) I 89

Varšuvos dailės akademijos studentų plakatų paroda.

kato paveldą. Darbai tikrai stebina savo to meto modernumu. Turime daug autorių, kurie dėjo ir stiprino lietuviško plakato pamatus: P. Tarabilda, J. J. Burba, V. Kaušinis, J. Galkus, A. Gurskas, J. Gudmonas ir daugelis kitų.

Atgavus nepriklausomybę pūstelėjo ir nauji vėjai. Daugėjo komercinių plakatų, mažėjo parodų. Susilpnėjusios meninio-autorinio plakato pozicijos pradeda atsigauti, nes tikrai turime autorių, kurie žavi savo unikaliu stiliumi.

Prof. A. Lisauskienė savo tipografiniais eksperimentais jau ne kartą sulaukė tarptautinio pripažinimo. Tai šiuo metu – viena unikaliausių kūrėjų Lietuvoje. Ji – puikus pavyzdys, kaip galima peržengti diktuojamas madas ir kurti kažką unikalaus.

90 I 2016: 4 (99)

Vienas aktyviausių jaunosios kartos plakato kūrėjų, kuris šiais metais surengė savo pirmąją autorinę parodą – P. Burakas. Jo kūryboje taip pat atsiskleidžia unikalus stilius, nepavaldus trumpalaikėms madoms.

Sąrašą tikrai galima tęsti, bet norėtųsi palinkėti, kad pavardžių jame atsirastų dar daugiau – taip vėl sustiprintume savo pozicijas pasauliniame plakato žanro žemėlapyje. Plakatas nėra tik galutinis produktas. Tai – bendravimo priemonė su žiūrovu ir kartu – profesionalo su profesionalu. Plakatas – kultūros ir istorijos dalis, o gal teisingiau – veidrodis. Norisi, kad tuos veidrodžius kurtų vis daugiau kūrėjų ir atspindėtų, kas jiems aktualu.

2016: 4 (99) I 91