100 metų kartu / 100 Years Together by Marius Ciuzelis

100 metų kartu / 100 Years Together

Fotografė / Photographer Monika Požerskytė

121

100 metų kartu / 100 Years Together

123

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Fotografė / Photographer Monika Požerskytė

100 metų kartu / 100 Years Together

100 metų kartu Lietuvos valstybės raida autentiškuose šimtamečių liudijimuose

100 Years Together The development of the state of Lithuania as witnessed by its centenarians

M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas Vilnius, 2018

100 metų kartu / 100 Years Together

Idėjos autoriai / Idea

Rėmejai / Supported by

Marius Čiuželis, Monika Požerskytė Fotografė / Photographer Monika Požerskytė Tekstų rengėjai / Texts Marius Čiuželis, Gileta Kierienė, Marijus Mikutavičius Kalbos redaktorė / Copy editor Rita Markulienė Vertėja / Translator Aušra Simanavičiūtė © Monika Požerskytė, 2018

Dizaineris / Designer

Gedas Čiuželis

Projekto kūrybinė komanda / Creative team

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Santa Adomaitytė, Martynas Bialobžeskis,

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Eimantas Belickas, Marius Čiuželis,

Nacionalinės bibliografijos duomenų banke

Kęstutis Drazdauskas, Karolina Drigotaitė,

(NBDB) / The bibliographic information about the

Ieva Gylytė, Dalia Imbrasaitė, Edita Kabaraitė,

publication is available in the National Bibliographic

Gileta Kierienė, Rytis Kurkulis, Justė Michailinaitė,

Data Bank (NBDB) of the Martynas Mažvydas

Ignas Valotka

National Library of Lithuania ISBN 978-609-96010-0-7

100 metų kartu / 100 Years Together

Lietuva 2018-aisiais švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį. Šiandien ji – vėl laisva, moderni šalis, kurianti savo unikalią istoriją. Istoriją, kurią it bendrą mozaiką kasdien lipdo keli milijonai žmonių. Kai kurie jų – jau šimtą metų. Ar labai sunku jiems buvo? Kaip atrodytų Lietuva, jei karas ir okupacija būtų aplenkusi mūsų kraštą? O jei sudėtingiausiais šaliai metais žmonės nebūtų kūrę šeimų, auginę vaikų, iš paskutiniųjų leidę jų į mokslus? Jei nebūtų mylėję? Tikėję? Kovoję? Ar mes šiandien turėtume tiek drąsos ir atkaklumo, kiek turėjo jie? Šie ir dar daug kitų klausimų mums kildavo kas kartą žiūrint į šimto metų sulaukusį žmogų, klausantis jo pasakojamos savo šeimos, o kartu ir savo šalies istorijos. Valstybės istoriją kuria ne tik iškilūs politikos lyderiai ar dramatiškos revoliucijos, ją kuria paprasti žmonės, kurių įkvepiančios patirtys dažnai nepelnytai lieka nematomos. Projekte „100 metų kartu“ fotografijomis bei dokumentinio kino kadrais norime papasakoti atkurtos Lietuvos Respublikos bendraamžių ir jų artimųjų atsiminimus, patirtis, gyvenimo istorijas. Autentiški šimtamečių pasakojimai atskleidžia, kaip Lietuvos valstybei svarbūs įvykiai pakeitė jos žmonių likimus, kaip kartu su Lietuva pastarąjį šimtmetį keitėmės mes, Lietuvos žmonės. Džiaugiamės įamžinę dalį tikros, gyvos ir žmogaus išjaustos atkurtos Lietuvos istorijos. Tai mūsų padėka valstybei ir garbingiausiems jos piliečiams už tai, kad šiandien turime galimybę kurti savo šalį tokią, kokios patys norime. Kiekvienas sutiktas šimtametis herojus tapo ne tik projekto, bet ir mūsų kasdienio gyvenimo įkvėpimo šaltiniu. Išgirdome, ko nežinojome, pamatėme, ką žodžiais atpasakoti vargu ar įmanoma. Šiandien tuo dalijamės su jumis. Viliamės, kad šie herojai savo pavyzdžiu įkvėps ir sustiprins visų mūsų didžiavimąsi savo valstybe bei jos žmonėmis. Kūrybinės komandos vardu, Marius Čiuželis M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo vadovas

100 metų kartu / 100 Years Together

In 2018, the Lithuanian state celebrates the 100th anniversary of its restoration. Today, it is a free and modern country creating its unique history. A history that is being created daily by millions of its fellow countrymen. Some of them have been together for one hundred years. Has it been very hard for them? How would Lithuania look if war and occupation had passed the country by? Or if in the most difficult periods of history, people had not started families, raised their children and tried as hard as they could to get them educated? If they had not loved? If they had not have faith? Or had not fought? Would we have so much courage and persistence as they had? These and many other questions kept coming up as we were looking at the centenarians and listening to the stories of their families and, at the same time, the history of our country. The history of the state is created not only by its outstanding political leaders or dramatic revolutions, but also by ordinary people whose inspiring experiences often remain invisible. With the project “100 Years Together”, we aimed to convey the memories, experiences and life stories of the contemporaries of the restored Lithuania and their relatives through photographs and documentary images. The authentic stories of these centenarians reveal how the crucial events of the Lithuanian state changed the destinies of its people, and how we, the people of Lithuania, have changed with our country in the past hundred years. We are happy to have captured a part of the real and living history of Lithuania. It is our expression of gratitude to the state and its most honourable citizens for the opportunity to build our country in the way we want. Each centenarian that we met became a source of inspiration not only for the project, but also for our daily life. We heard what we did not know, and we saw what can hardly be told in words. Today we are sharing it with you. We hope that these heroes will inspire all of us and strengthen our pride in our state and its people even further. Marius Čiuželis Co-Founder & Manager of M. Čiuželis Charitable Foundation on behalf of the entire creative team

100 metų kartu / 100 Years Together

Atsimenu, kaip mane sužavėjo Suomijos pavyzdys, kai švęsdami savo šalies nepriklausomybę nemažai žmonių sumanė imtis nedidelių, labai asmeniškų iniciatyvų. Ėmiau svarstyti, kaip aš pati galėčiau prisidėti prie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo. Esu fotografė, dažnai fotografuoju portretus, taigi sumanymas įamžinti Lietuvos šimtamečius atėjo visiškai natūraliai. Man Lietuva yra jos žmonės, todėl fotografijose norėjau išsaugoti tuos, kurie matė ir patyrė daug daugiau, nei mes galime įsivaizduoti. Per jų istorijas, veidus, akis norėjau papasakoti ir Lietuvos šimtmečio istoriją, dar tokią gyvą ir jautrią. Per visą projektą sukosi trijų temų ratas: Lietuva, gyvenimas ir mirtis. Visa tai senolių kasdienybėje sudėta tarsi vienoje eilutėje. Išgirdau nuostabių gyvenimo istorijų: apie jų vaikystę, kaip jie susipažino su savo antrosiomis pusėmis, kaip gyveno. Žinoma, buvo daug skaudžių akimirkų: išgyventas karas, tremtis, emigracija, o baisiausia – daugybė artimų žmonių netekčių. Didžiausia nuostaba man, jog mūsų pašnekesiai būdavo šviesūs, su daug vilties, net kalbant apie liūdnus dalykus. Kaune aplankiau savarankiškai gyvenantį šimto septynerių metų vyrą. Kai atvažiavome, jis sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir tepė svečiams sumuštinius... Kita šimtametė iš Anykščių su džiaugsmu prisiminė, kaip jos aplankyti atvažiavo proanūkio klasė – visas autobusas vaikų, niekuomet nemačiusių tiek metų sulaukusio žmogaus. O štai į vienos ilgaamžės, buvusios kirpėjos, saloną ateidavo kirptis ir pats Prezidentas Antanas Smetona su žmona. Ir tai – tik maža dalelė nuostabių pažinčių, kurias teko patirti ir kuriomis šiuo albumu dalinuosi su jumis. Dabar, atsivertus kiekvieną portretą, man iškyla daugybė prisiminimų ir iš šimtamečių išgirstų istorijų. Šie šešėliais neužtemdyti skaidrūs veidai yra tarsi žinutė žvelgiančiajam į fotografijas, jog dažniau pažiūrėtume savo artimam žmogui į akis. Todėl kviečiu susipažinti ne tik su albume esančiomis istorijomis, bet atsiminti ir savo šeimos, giminės metraštininkus, išklausyti jų pasakojimus, prisiminimus. Noriu labai padėkoti visiems albumo herojams ir ypač jų artimiesiems. Širdingai ačiū už jūsų nuoširdumą ir svetingumą. Maždaug vidury visų kelionių po Lietuvą ir senolių fotografavimų mirė mano mama, ir šio projekto temos – gyvenimas ir mirtis – tapo atspindžiu ir mano pačios gyvenime. Jai norėčiau paskirti šią knygą. Monika Požerskytė

100 metų kartu / 100 Years Together

I remember being fascinated by the example of Finland, when on the occasion of celebrating the independence of their country, many people decided to take up various small and very personal initiatives. I started to think how I could contribute to the commemoration of the centennial of the restored Lithuania. I am a photographer and often make portraits, and thus the idea to capture the centenarians of Lithuania in photographs came very naturally. To me, Lithuania is its people, so I thought to capture those who have seen and experienced much more than we can imagine. Through their personal stories, faces and eyes I also wanted to tell the hundred-year history of Lithuania, which is so vivid and sensitive. During the project, the main message revolved around three topics: Lithuania, life and death. All of these stand in the same line in the daily life of the centenarians. I heard amazing stories about their childhood, how they met their spouses, and how they lived. Certainly, there were many painful moments: they had to live through the war, deportation, emigration and, the most dreadful, the losses of their nearest and dearest. The most surprising thing for me was our conversations which were always cheerful, brimming with hope, even when we talked about sad things. In Kaunas I visited a 107-year-old man living on his own. When we came, he was sitting in a wheelchair and making sandwiches for his guests... Another centenarian from Anykščiai joyfully remembered how her great-grandson’s class came to visit her – a whole bus full of children who had never seen a person having lived so many years. And another heroine, a former hairdresser, had a saloon where President Antanas Smetona and his wife used to come to have their hair done. It is only a small piece of the incredible acquaintances that we had the luck to experience and are now sharing them with you. Today, looking at each portrait brings up a lot of memories of these centenarians’ stories. Those faces, bright and free from shadows, send a message to the viewer that we should look into the eyes of those close to us more often. Therefore, I invite you to not only to get acquainted with the stories presented in the album, but also to remember the chroniclers of your own family and listen to their stories and memories. I would like to say a sincere thank you to all the heroes and heroines of the album and, above all, their relatives. I am very grateful for your sincerity and hospitality. In the midst of our travels across Lithuania and photographing the centenarians, my mother died, and the themes of this project – life and death – left their imprint in my own life. I would like to dedicate this book to her. Monika Požerskytė

100 metų kartu / 100 Years Together

Lietuva – tai kasdien ją kuriantys žmonės Restored Lithuania's story told by its centenarians

100 metų kartu / 100 Years Together

Viktorija Adomavičienė Gimė 1917 04 12 Beržų kaime, Kėdainių rajone Vaikų neturėjo

Born 12 April, 1917, in Beržai village, Kėdainiai district No children

Žvali ilgaamžė keri savo optimizmu, gera nuotaika ir nesibaigiančiais prisiminimais: „Tiek metų nugyvenau, tikrai turiu ką papasakoti. Esu nemokyta, nebaigiau ir trijų mokyklos skyrių, nors buvau labai gabi. Net mokytoja man liepė toliau mokytis, bet tėtis neleido, nes reikėjo dirbti žemę.“ Senolė čia pat prisipažįsta, kad nors rašyti gerai ir neišmoko, skaito puikiai! „Labai mėgstu skaityti. Romanai yra mano geriausi draugai. Juos skaitydama įsivaizduoju aprašytas vietas, susigyvenu su herojais. Jei knyga patinka, tai ją po keletą kartų perskaitau“, – pomėgiu dalijasi Viktorija meiliai žvelgdama į krūveles knygų, laukiančių savo eilės. Pasakodama savo giminės istoriją, vardus ir pavardes senolė beria kaip žirnius. Prisimena, kad ji buvo dar visai maža, kai jos dvi seserys išplaukė laimės ieškot į Braziliją. Ten kurį laiką sunkiai dirbo kavos plantacijose, vėliau pabėgo į San Paulą, susirado darbus, prakuto, ištekėjo, susilaukė vaikų. Ilgus metus giminės bendravo laiškais, vėliau ryšys nutrūko. Viktorija labai laiminga, nes prieš pat jos gimtadienį vienos iš seserų anūkė surado jas internetu. „Kokia laimė vėl atrasti artimuosius! Tikras stebuklas!“ – džiaugėsi pas dukterėčią gyvenanti Viktorija, giminaičių švelniai vadinama „ciocyte“. Močiutė, pasak artimųjų, niekada nesiskundė gyvenimu. Ištekėjo vėlai, jau būdama penkiasdešimties, tad savų vaikų nesusilaukė, todėl tarsi savais rūpinosi artimaisiais. „Seniau per gimtadienius didelis būrys artimųjų suvažiuodavo, o dabar svečių būna vis mažiau. Visi turi savų reikalų“, – atsidūsta senolė.

Labai myliu Lietuvą ir niekada nenorėjau jos palikti.

100 metų kartu / 100 Years Together

100 metĹł kartu / 100 Years Together

The lively centenarian is brimming with optimism, high spirits and endless memories. “I’ve lived for so many years, you bet I have stories to tell”, Viktorija says. “I have no schooling. I didn’t even finish three grades, though I was very smart. My teacher told me to continue school, but my father wouldn’t let me, as the land had to be worked". The old lady confesses that even if she hasn’t learned to write well, she can read easily! “I love reading. Novels are my best friends”, Viktorija says, giving an affectionate look at the piles of books waiting for their turn. While telling her family history, she spills the names like beans. Viktorija recalls that she was very young when her two sisters left for Brazil to look for a better life. For some time they worked hard in coffee plantations, and later made their way to Sao Paulo, found better jobs, got richer, married and had children. For long years they corresponded by mail, but later they lost touch. Before Viktorija’s birthday, one of her sisters’ birthday, a granddaughter of one of her sisters found her via the internet. “It’s such a great joy to find your relatives again! It’s a miracle!”, Viktorija rejoiced. She currently lives with her niece and is kindly called “Auntie” by her relatives. She never complained about her life. She married late, at the age of fifty, and didn’t have her own children, but took care of others as if they were her own. “In the past, a huge crowd of relatives would gather for birthdays, and now there are fewer and fewer guests. Everyone is busy with their own affairs”, she says on a serious note.

I love Lithuania very much and have never wanted to leave it.

100 metų kartu / 100 Years Together

Bronė Cicėnienė Gimė 1917 09 27 Rusijoje, tuometiniame Petrograde (dab. Sankt Peterburgas) Susilaukė 5 vaikų, 8 anūkų ir 9 proanūkių

Born 27 September, 1917, in Petrograd (present-day, St. Petersburg), Russia 5 children, 8 grandchildren and 9 great-grandchildren

Bronės tėvai, emigrantai iš Lietuvos, susipažino Petrograde, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų ir kartu svajojo grįžti į tėvynę. Tačiau visas svajones „nupūtė“ revoliucija ir Pirmasis pasaulinis karas: kelias į Lietuvą buvo uždarytas. Dar spėjusi iš banko pasiimti pinigų šeima iškeliavo į Sibirą, kur išgyveno penkerius metus. Kai ir Sibirą pasiekė badas, vėl reikėjo bėgti – tąsyk jau į Lietuvą. Kelionė užtruko tris mėnesius, šeima patyrė daug vargo, badavo, prarado visą bagažą, pinigai neteko vertės. Grįžę į Lietuvą kurį laiką glaudėsi pas svetimus, nes savų namų neturėjo. Vėliau išėjo į dvarą kumečiauti. Bronė buvo labai gera mokinė, puikiai baigė keturias klases ir įstojo į gimnaziją. Tačiau nuskurdę tėvai į gimnaziją jos leisti neįstengė. Sakė: „Visiškai išmokslinti tavęs negalėsim ir liksi nei šiokia, nei tokia.“ Todėl liepė mokytis siuvėjos amato. Bet siūti Bronė taip ir neišmoko, siuvimo mašinos nekentė visą gyvenimą. O rankdarbius labai mėgo, visą šeimą jais aprūpindavo: audė, siuvinėjo, mezgė.

Bronė’s parents, Lithuanian emigrants, met in Petrograd, started a family, had children and dreamed of returning to their homeland. However, their dreams were “blown away” by the revolution and the way to Lithuania was closed. The family fled to Siberia and lived there for five years. When flamine hit the region, they had to flee again, this time to Lithuania. The trip took three months, and in that time the family endured a lot of hardships, starved, lost all their luggage, and even their money lost its value. When they returned to Lithuania, they found work as farm hands. Bronė was a very smart pupil, finished four grades with excellence and was accepted to the gymnasium. Yet her impoverished parents could not let her go to school. They said: “We won’t be able to put you through school fully, and you’ll remain neither here nor there”. They wanted her to train as a seamstress, but Bronė never learned to sew and hated the sewing machine all her life.

100 metų kartu / 100 Years Together

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Antanas Kvoščiauskas Gimė 1915 12 18 Padauguvėlės kaime, Kauno rajone Susilaukė 2 vaikų ir 2 anūkų

Born 18 December, 1915, in Padauguvėlė village, Kaunas district 2 children and 2 grandchildren

Antano gyvenimas susideda iš daugybės dalelių. Tarsi armonikos, kuria išmoko groti beveik prieš šimtą metų, mygtukai. Kadaise, kai žmonės dar tik mokėsi rašto, o popierius buvo retenybė. Kai gydytojas vaistų receptus užrašydavo tiesiog ant ligonio namų durų, o namiškiai, nemokėdami skaityti, duris nukeldavo nuo vyrių ir veždavo pas vaistininką. Taigi tada Antanas iš lėtai augančio, karves ganiusio berniūkščio visgi ištįso į vyrą. Pirmą kartą įsimylėjo ir buvo paliktas – jo meilė su ryšuliais visam laikui emigravo į Ameriką. Skaudėjo, bet prieš akis dar laukė daugybė metų su besikeičiančiais darbais, santvarkomis, ministrais, atsirandančiais ir mirštančiais draugais. Paklaustas, kaipgi sulaukti tiek metų, Antanas neslepia: „Jei pradėjai, varyk, nors ir sunku. Negerai, jei nėra, kas tave išklauso. Sveikatai turi įtakos. Neturėjimas laiko kur dėt – taip pat ne į sveikatą. Džiaukis ir dėk į knygą! Sūnaus reikalavimu parašiau šeimos istoriją, ten visa [mūsų] giminė. Taip ir susiklojo: senelis 104 metus gyveno, mamytė – 100 metų. Susidėjo 40 lapų. Svarbu laiką kur padėt. Labai svarbu – žiūrėk, kokia bus nauda iš tavęs po 10 ar 20 metų. Gerai, kad būtų dar nors vienas draugų, o šiaip tai kantrybė už viską svarbiausia.“

Visko buvo. Bet kai patenku į sunkią padėtį – tragedijos nedarau, lėkščių nedaužau, sprendžiu problemas labai lėtai ir atsargiai. Svarbiausia dar blogiau nepadaryt.

100 metų kartu / 100 Years Together

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Antanas’s life is composed of many parts. It’s like the buttons of an accordion that he learned to play almost a century ago. It was a time when very few people knew how to write and paper was hard to come by, when a physician would write down a prescription on the patient’s front door, and the relatives who couldn’t read would take the door off its hinges and carry it to the pharmacist. At that time, Antanas shot up from a slowly growing herd boy into a man. He fell in love for the first time and was abandoned – his beloved took all her belongings and left for America. He was badly hurt, but he still had many years of changing jobs, regimes, ministers, new and deceased friends ahead of him. When asked how to live so many years, Antanas is frank: “If you start something, carry on, even if it’s difficult. It’s bad if you have nobody to pour your heart out to. It’s bad for your health. If you don’t know what to do with your time, that’s no good either. Be happy and write a book! At my son’s request I wrote our family’s history, all [our] family is there. That’s how it was: my grandfather lived for 104 years, and my mother reached 100. It took 40 pages. It’s important to know what to do with your time. Very important – you must think how you can be of use in 10 or 20 years. It’s great if you still have at least one friend, but in general, patience is the most important.”

I went through a lot. When I find myself in a difficult situation, I don’t make a big deal of it and don’t break plates, but solve problems slowly and with caution. The most important thing is not to make it worse.

100 metų kartu / 100 Years Together

Juozas Mereckas Gimė 1914 01 26 Dovainonių kaime, Kaišiadorių rajone Susilaukė 4 vaikų, 7 anūkų ir 14 proanūkių

Born 26 January, 1914, in Dovainonys village, Kaišiadorys district 4 children, 7 grandchildren and 14 great-grandchildren.

Juozas niekada neturėjo atostogų, tik sekmadienius. Sekmadienis dovanoja bažnyčią ir vakaruškas su dainomis, jei esi jaunas, arba bažnyčią ir vakarą su šeima, jei esi susituokęs. Sekmadienis – pati gražiausia diena po visos savaitės kelionės, kai ilsimasi tik valgant ir miegant. Beveik visas gyvenimas prabėgo dirbant, ieškant duonos kąsnio. „Jis labai labai darbštus buvo, turbūt dėl to ir gyvena taip ilgai. Būdavo, atsikėlė iš ryto, vandenėlio šalto atsigėrė, pasiėmė dalgį ir eina šienaut. Šienauja keletą valandų, tada grįžta, gauna pusryčius. Toks dienos režimas būdavo. O paskui – į kolūkį, iš kolūkio – vėl karvytė, šieno ruošimas, daržų tvarkymas, vežimų krovimas. Gydytojas jo klausia: kaip tu taip ilgai gyveni, Juozai? O jis atsako: nusipirk dalgį, ir tu gyvensi ilgai. Po kiek laiko vėl susitikęs kraujagyslių chirurgą jo klausia: na, ar nusipirkai dalgį šienaut?“ – apie savo tėtį pasakoja Juozo dukra.

Juozas never had holidays, except for Sundays. Sundays give you church and parties with songs if you are young, or church and time with your family if you are married. Sunday is the best reward after a week, when you take a rest eating and sleeping. Juozas spent almost his entire life working and trying to make ends meet. “He was very hardworking; that’s probably why he lives so long. There were times when he would get up in the morning, drink some cold water, take a scythe and go out to cut down crops. He would work for several hours and then come back for breakfast. That was the day’s routine. And then – the kolkhoz, and back from the kolkhoz – the cow, making hay, taking care of the gardens, loading the carts. His physician asked him: ‘How come you live so long, Juozas?’ And he answered: ‘Buy a scythe, and you will live as long.’ Some time later he met the vascular surgeon again and asked him: ‘Well, so did you buy a scythe?’”, Juozas’s daughter tells us about her 103-year-old father.

100 metų kartu / 100 Years Together

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Džiaugiamės ir nuoširdžiai dėkojame, kad projektą „100 metų kartu“ įgyvendinti padėjo / We are delighted and sincerely thankful for helping us with the project “100 Years Together’’ to: Ligita Baranauskienė, Roma Brazauskienė, Justė Brukštutė, Regina Bundzinskienė, Daiva Burinskytė, Valdas Chirv, Virginija Cukanovienė, Marija Dobrovolskaja, Gintaras Domarkas, Eugenija Genevičienė, Bronius Girdauskas, Genovaitė Grybauskienė, Kristina Grūšelionytė, Vytautas Gudauskas, Irena Ingelevič, Asta Janonienė, Dalia Januilienė, Lionė Jarusevičienė, Nijolė Jauneikienė, Jonas Jocys, Vanda Jonušienė, Vaidotas Kalvelis, Giedrė Karkalienė, Žilvinas Kazakevičius, Rasa Kazlauskienė, Angelė Kilčiauskaitė, Loreta Knėpienė, Vilmantas Kratavičius, Gintarė Kvasaitė, Dalia ir Remigijus Lapinskai, Jolanta Lukšienė, Silvija Maceikaitė, Aušra Malinauskienė, Miglė Maniušytė, Renata Matkevičienė, Joana Mečelienė, Bernard G. Meyer, Auksė Michailinaitė, Edita Mileikienė, Genovaitė Mozūrienė, Tomas Pabedinskas, Gina Pažiūrienė, Bronė Petrikienė, Vilma Petrošienė, Robertas Pileckas, Virginija Pusvaškienė, Eglė Račkauskaitė, Danutė Repšienė, Audronė Ridikienė, Lina Sakalauskienė, Skaidrutė Salienė, Zigmantas Siminauskas, Regina Slabienė, Ona Stankevičiūtė, Audrius Stonys, Daina Sviderskienė, Laima Šaniauskienė, Giedrė Šavinienė, Alvidas Šimelionis, Violeta Šimkūnienė, Henrikas Štelmokas, Laimonas Talat-Kelpša, Alina Taluntyte, Sigita Trainauskienė, Vaida Vaitelienė, Dainora Vasiliauskienė, Ana Zavadska, Albina Zėringienė, Indrė Senkutė-Žukauskienė.

118

100 metų kartu / 100 Years Together

119

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Išleido / Published by M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas Konstitucijos pr. 7, 09308 Vilnius www.mcwealth.lt Spausdino / Printed by UAB Petro ofsetas Naujoji Riovonių g. 25C, 03153 Vilnius www.petroofsetas.lt Printed in Lithuania Tiražas / Print run 1000 egz. / copies

120

100 metų kartu / 100 Years Together

123

100 metĹł kartu / 100 Years Together

cirkuliuojančios fotografijos tampa pagrindu bendruomenių ar visos tautos nacionalinio identiteto vaizdiniui. Nors šis vaizdinys, žinoma, yra tik menamas, tačiau juo pagrįsta savivoka gali tapti realiu tautą vienijančiu veiksniu. Štai kodėl galima sutikti su britų meno kritiko John Berger teiginiu, kad vaizdais „papasakotos“ individualių žmonių istorijos tampa bendra tautos Istorija. Fotografė Monika Požerskytė į garbaus amžiaus žmones žvelgia ne kaip į praeitin tolstančio gyvenimo atstovus, bet kaip į neatskiriamą Lietuvos visuomenės dalį, ir kartu – kaip į šiandien gyvenančius, jaučiančius ir dabarties akimirką pilnai patiriančius žmones. Fotografijose įamžinti žmonės ne tik buvo kartu su mumis šimtą metų (šiuo atveju toks pasakymas įgyja neįprastą ir stebinančią pažodinę reikšmę), bet vis dar yra šalia šiandien. Be to, jie neatrodo išskirtiniai, „kitokie“, gal tik labiau mokantys džiaugtis ir būti laimingi. Šiuose ilgaamžių portretuose fotografei pavyko parodyti mums gyvus šiandienos ryšius su tautos istorija ir kartu priminti, kad ta istorija yra žmogiška. Doc. dr. Tomas Pabedinskas Menotyrininkas, fotografijos kritikas

122

100 metų kartu / 100 Years Together

9 786099 601007

ir nemenkus iššūkius keliantis kūrybinis pasirinkimas. Šiandienos vizualiojoje kultūroje

ISBN 978-609-96010-0-7

Sukurti Lietuvos šimtmečiui skirtą šalies bendraamžių portretinių fotografijų seriją – ir logiškas,