100 metų kartu / 100 Years Together

100 metų kartu / 100 Years Together

Fotografė / Photographer Monika Požerskytė

121

100 metų kartu / 100 Years Together

100 metĹł kartu / 100 Years Together

1

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Fotografė / Photographer Monika Požerskytė

2

100 metų kartu / 100 Years Together

100 metų kartu Lietuvos valstybės raida autentiškuose šimtamečių liudijimuose

100 Years Together The development of the state of Lithuania as witnessed by its centenarians

M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas Vilnius, 2018

3

100 metų kartu / 100 Years Together

100 metų kartu / 100 Years Together

Idėjos autoriai / Idea

Rėmejai / Supported by

Marius Čiuželis, Monika Požerskytė Fotografė / Photographer Monika Požerskytė Tekstų rengėjai / Texts Marius Čiuželis, Gileta Kierienė, Marijus Mikutavičius Kalbos redaktorė / Copy editor Rita Markulienė Vertėja / Translator Aušra Simanavičiūtė © Monika Požerskytė, 2018

Dizaineris / Designer

© M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas, 2018

Gedas Čiuželis

© UAB „100 metų kartu“, 2018

Projekto kūrybinė komanda / Creative team

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Santa Adomaitytė, Martynas Bialobžeskis,

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

Eimantas Belickas, Marius Čiuželis,

Nacionalinės bibliografijos duomenų banke

Kęstutis Drazdauskas, Karolina Drigotaitė,

(NBDB) / The bibliographic information about the

Ieva Gylytė, Dalia Imbrasaitė, Edita Kabaraitė,

publication is available in the National Bibliographic

Gileta Kierienė, Rytis Kurkulis, Justė Michailinaitė,

Data Bank (NBDB) of the Martynas Mažvydas

Ignas Valotka

National Library of Lithuania ISBN 978-609-96010-0-7

4

100 metų kartu / 100 Years Together

Lietuva 2018-aisiais švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį. Šiandien ji – vėl laisva, moderni šalis, kurianti savo unikalią istoriją. Istoriją, kurią it bendrą mozaiką kasdien lipdo keli milijonai žmonių. Kai kurie jų – jau šimtą metų.

Ar labai sunku jiems buvo? Kaip atrodytų Lietuva, jei karas ir okupacija būtų aplenkusi mūsų kraštą? O jei sudėtingiausiais šaliai metais žmonės nebūtų kūrę šeimų, auginę vaikų, iš paskutiniųjų leidę jų į mokslus? Jei nebūtų mylėję? Tikėję? Kovoję? Ar mes šiandien turėtume tiek drąsos ir atkaklumo, kiek turėjo jie? Šie ir dar daug kitų klausimų mums kildavo kas kartą žiūrint į šimto metų sulaukusį žmogų, klausantis jo pasakojamos savo šeimos, o kartu ir savo šalies istorijos.

Valstybės istoriją kuria ne tik iškilūs politikos lyderiai ar dramatiškos revoliucijos, ją kuria paprasti žmonės, kurių įkvepiančios patirtys dažnai nepelnytai lieka nematomos.

Projekte „100 metų kartu“ fotografijomis bei dokumentinio kino kadrais norime papasakoti atkurtos Lietuvos Respublikos bendraamžių ir jų artimųjų atsiminimus, patirtis, gyvenimo istorijas. Autentiški šimtamečių pasakojimai atskleidžia, kaip Lietuvos valstybei svarbūs įvykiai pakeitė jos žmonių likimus, kaip kartu su Lietuva pastarąjį šimtmetį keitėmės mes, Lietuvos žmonės.

Džiaugiamės įamžinę dalį tikros, gyvos ir žmogaus išjaustos atkurtos Lietuvos istorijos.

Tai mūsų padėka valstybei ir garbingiausiems jos piliečiams už tai, kad šiandien turime galimybę kurti savo šalį tokią, kokios patys norime. Kiekvienas sutiktas šimtametis herojus tapo ne tik projekto, bet ir mūsų kasdienio gyvenimo įkvėpimo šaltiniu. Išgirdome, ko nežinojome, pamatėme, ką žodžiais atpasakoti vargu ar įmanoma. Šiandien tuo dalijamės su jumis. Viliamės, kad šie herojai savo pavyzdžiu įkvėps ir sustiprins visų mūsų didžiavimąsi savo valstybe bei jos žmonėmis.

Kūrybinės komandos vardu, Marius Čiuželis M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo vadovas

5

100 metų kartu / 100 Years Together

In 2018, the Lithuanian state celebrates the 100th anniversary of its restoration. Today, it is a free and modern country creating its unique history. A history that is being created daily by millions of its fellow countrymen. Some of them have been together for one hundred years.

Has it been very hard for them? How would Lithuania look if war and occupation had passed the country by? Or if in the most difficult periods of history, people had not started families, raised their children and tried as hard as they could to get them educated? If they had not loved? If they had not have faith? Or had not fought? Would we have so much courage and persistence as they had? These and many other questions kept coming up as we were looking at the centenarians and listening to the stories of their families and, at the same time, the history of our country.

The history of the state is created not only by its outstanding political leaders or dramatic revolutions, but also by ordinary people whose inspiring experiences often remain invisible. With the project “100 Years Together”, we aimed to convey the memories, experiences and life stories of the contemporaries of the restored Lithuania and their relatives through photographs and documentary images. The authentic stories of these centenarians reveal how the crucial events of the Lithuanian state changed the destinies of its people, and how we, the people of Lithuania, have changed with our country in the past hundred years.

We are happy to have captured a part of the real and living history of Lithuania. It is our expression of gratitude to the state and its most honourable citizens for the opportunity to build our country in the way we want. Each centenarian that we met became a source of inspiration not only for the project, but also for our daily life. We heard what we did not know, and we saw what can hardly be told in words. Today we are sharing it with you.

We hope that these heroes will inspire all of us and strengthen our pride in our state and its people even further.

Marius Čiuželis Co-Founder & Manager of M. Čiuželis Charitable Foundation on behalf of the entire creative team

6

100 metų kartu / 100 Years Together

Atsimenu, kaip mane sužavėjo Suomijos pavyzdys, kai švęsdami savo šalies nepriklausomybę nemažai žmonių sumanė imtis nedidelių, labai asmeniškų iniciatyvų. Ėmiau svarstyti, kaip aš pati galėčiau prisidėti prie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo.

Esu fotografė, dažnai fotografuoju portretus, taigi sumanymas įamžinti Lietuvos šimtamečius atėjo visiškai natūraliai.

Man Lietuva yra jos žmonės, todėl fotografijose norėjau išsaugoti tuos, kurie matė ir patyrė daug daugiau, nei mes galime įsivaizduoti. Per jų istorijas, veidus, akis norėjau papasakoti ir Lietuvos šimtmečio istoriją, dar tokią gyvą ir jautrią.

Per visą projektą sukosi trijų temų ratas: Lietuva, gyvenimas ir mirtis. Visa tai senolių kasdienybėje sudėta tarsi vienoje eilutėje. Išgirdau nuostabių gyvenimo istorijų: apie jų vaikystę, kaip jie susipažino su savo antrosiomis pusėmis, kaip gyveno. Žinoma, buvo daug skaudžių akimirkų: išgyventas karas, tremtis, emigracija, o baisiausia – daugybė artimų žmonių netekčių. Didžiausia nuostaba man, jog mūsų pašnekesiai būdavo šviesūs, su daug vilties, net kalbant apie liūdnus dalykus. Kaune aplankiau savarankiškai gyvenantį šimto septynerių metų vyrą. Kai atvažiavome, jis sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir tepė svečiams sumuštinius... Kita šimtametė iš Anykščių su džiaugsmu prisiminė, kaip jos aplankyti atvažiavo proanūkio klasė – visas autobusas vaikų, niekuomet nemačiusių tiek metų sulaukusio žmogaus. O štai į vienos ilgaamžės, buvusios kirpėjos, saloną ateidavo kirptis ir pats Prezidentas Antanas Smetona su žmona. Ir tai – tik maža dalelė nuostabių pažinčių, kurias teko patirti ir kuriomis šiuo albumu dalinuosi su jumis.

Dabar, atsivertus kiekvieną portretą, man iškyla daugybė prisiminimų ir iš šimtamečių išgirstų istorijų. Šie šešėliais neužtemdyti skaidrūs veidai yra tarsi žinutė žvelgiančiajam į fotografijas, jog dažniau pažiūrėtume savo artimam žmogui į akis. Todėl kviečiu susipažinti ne tik su albume esančiomis istorijomis, bet atsiminti ir savo šeimos, giminės metraštininkus, išklausyti jų pasakojimus, prisiminimus.

Noriu labai padėkoti visiems albumo herojams ir ypač jų artimiesiems. Širdingai ačiū už jūsų nuoširdumą ir svetingumą.

Maždaug vidury visų kelionių po Lietuvą ir senolių fotografavimų mirė mano mama, ir šio projekto temos – gyvenimas ir mirtis – tapo atspindžiu ir mano pačios gyvenime.

Jai norėčiau paskirti šią knygą.

Monika Požerskytė

7

100 metų kartu / 100 Years Together

I remember being fascinated by the example of Finland, when on the occasion of celebrating the independence of their country, many people decided to take up various small and very personal initiatives. I started to think how I could contribute to the commemoration of the centennial of the restored Lithuania. I am a photographer and often make portraits, and thus the idea to capture the centenarians of Lithuania in photographs came very naturally.

To me, Lithuania is its people, so I thought to capture those who have seen and experienced much more than we can imagine. Through their personal stories, faces and eyes I also wanted to tell the hundred-year history of Lithuania, which is so vivid and sensitive.

During the project, the main message revolved around three topics: Lithuania, life and death. All of these stand in the same line in the daily life of the centenarians. I heard amazing stories about their childhood, how they met their spouses, and how they lived. Certainly, there were many painful moments: they had to live through the war, deportation, emigration and, the most dreadful, the losses of their nearest and dearest. The most surprising thing for me was our conversations which were always cheerful, brimming with hope, even when we talked about sad things. In Kaunas I visited a 107-year-old man living on his own.

When we came, he was sitting in a wheelchair and making sandwiches for his guests...

Another centenarian from Anykščiai joyfully remembered how her great-grandson’s class came to visit her – a whole bus full of children who had never seen a person having lived so many years. And another heroine, a former hairdresser, had a saloon where President Antanas Smetona and his wife used to come to have their hair done. It is only a small piece of the incredible acquaintances that we had the luck to experience and are now sharing them with you.

Today, looking at each portrait brings up a lot of memories of these centenarians’ stories. Those faces, bright and free from shadows, send a message to the viewer that we should look into the eyes of those close to us more often. Therefore, I invite you to not only to get acquainted with the stories presented in the album, but also to remember the chroniclers of your own family and listen to their stories and memories.

I would like to say a sincere thank you to all the heroes and heroines of the album and, above all, their relatives. I am very grateful for your sincerity and hospitality.

In the midst of our travels across Lithuania and photographing the centenarians, my mother died, and the themes of this project – life and death – left their imprint in my own life. I would like to dedicate this book to her.

Monika Požerskytė

8

100 metų kartu / 100 Years Together

Lietuva – tai kasdien ją kuriantys žmonės Restored Lithuania's story told by its centenarians

9

100 metų kartu / 100 Years Together

Viktorija Adomavičienė Gimė 1917 04 12 Beržų kaime, Kėdainių rajone Vaikų neturėjo

Born 12 April, 1917, in Beržai village, Kėdainiai district No children

Žvali ilgaamžė keri savo optimizmu, gera nuotaika ir nesibaigiančiais prisiminimais: „Tiek metų nugyvenau, tikrai turiu ką papasakoti. Esu nemokyta, nebaigiau ir trijų mokyklos skyrių, nors buvau labai gabi. Net mokytoja man liepė toliau mokytis, bet tėtis neleido, nes reikėjo dirbti žemę.“ Senolė čia pat prisipažįsta, kad nors rašyti gerai ir neišmoko, skaito puikiai! „Labai mėgstu skaityti. Romanai yra mano geriausi draugai. Juos skaitydama įsivaizduoju aprašytas vietas, susigyvenu su herojais. Jei knyga patinka, tai ją po keletą kartų perskaitau“, – pomėgiu dalijasi Viktorija meiliai žvelgdama į krūveles knygų, laukiančių savo eilės.

Pasakodama savo giminės istoriją, vardus ir pavardes senolė beria kaip žirnius.

Prisimena, kad ji buvo dar visai maža, kai jos dvi seserys išplaukė laimės ieškot į Braziliją.

Ten kurį laiką sunkiai dirbo kavos plantacijose, vėliau pabėgo į San Paulą, susirado darbus, prakuto, ištekėjo, susilaukė vaikų. Ilgus metus giminės bendravo laiškais, vėliau ryšys nutrūko.

Viktorija labai laiminga, nes prieš pat jos gimtadienį vienos iš seserų anūkė surado jas internetu. „Kokia laimė vėl atrasti artimuosius! Tikras stebuklas!“ – džiaugėsi pas dukterėčią gyvenanti Viktorija, giminaičių švelniai vadinama „ciocyte“.

Močiutė, pasak artimųjų, niekada nesiskundė gyvenimu. Ištekėjo vėlai, jau būdama penkiasdešimties, tad savų vaikų nesusilaukė, todėl tarsi savais rūpinosi artimaisiais. „Seniau per gimtadienius didelis būrys artimųjų suvažiuodavo, o dabar svečių būna vis mažiau.

Visi turi savų reikalų“, – atsidūsta senolė.

Labai myliu Lietuvą ir niekada nenorėjau jos palikti.

10

100 metų kartu / 100 Years Together

11

100 metĹł kartu / 100 Years Together

12

100 metĹł kartu / 100 Years Together

The lively centenarian is brimming with optimism, high spirits and endless memories. “I’ve lived for so many years, you bet I have stories to tell”, Viktorija says. “I have no schooling. I didn’t even finish three grades, though I was very smart. My teacher told me to continue school, but my father wouldn’t let me, as the land had to be worked". The old lady confesses that even if she hasn’t learned to write well, she can read easily! “I love reading.

Novels are my best friends”, Viktorija says, giving an affectionate look at the piles of books waiting for their turn.

While telling her family history, she spills the names like beans. Viktorija recalls that she was very young when her two sisters left for Brazil to look for a better life. For some time they worked hard in coffee plantations, and later made their way to Sao Paulo, found better jobs, got richer, married and had children. For long years they corresponded by mail, but later they lost touch. Before Viktorija’s birthday, one of her sisters’ birthday, a granddaughter of one of her sisters found her via the internet. “It’s such a great joy to find your relatives again! It’s a miracle!”, Viktorija rejoiced. She currently lives with her niece and is kindly called “Auntie” by her relatives.

She never complained about her life. She married late, at the age of fifty, and didn’t have her own children, but took care of others as if they were her own. “In the past, a huge crowd of relatives would gather for birthdays, and now there are fewer and fewer guests.

Everyone is busy with their own affairs”, she says on a serious note.

I love Lithuania very much and have never wanted to leave it.

13

100 metų kartu / 100 Years Together

Bronė Cicėnienė Gimė 1917 09 27 Rusijoje, tuometiniame Petrograde (dab. Sankt Peterburgas) Susilaukė 5 vaikų, 8 anūkų ir 9 proanūkių

Born 27 September, 1917, in Petrograd (present-day, St. Petersburg), Russia 5 children, 8 grandchildren and 9 great-grandchildren

Bronės tėvai, emigrantai iš Lietuvos, susipažino Petrograde, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų ir kartu svajojo grįžti į tėvynę. Tačiau visas svajones „nupūtė“ revoliucija ir Pirmasis pasaulinis karas: kelias į Lietuvą buvo uždarytas. Dar spėjusi iš banko pasiimti pinigų šeima iškeliavo į Sibirą, kur išgyveno penkerius metus. Kai ir Sibirą pasiekė badas, vėl reikėjo bėgti – tąsyk jau į Lietuvą. Kelionė užtruko tris mėnesius, šeima patyrė daug vargo, badavo, prarado visą bagažą, pinigai neteko vertės. Grįžę į Lietuvą kurį laiką glaudėsi pas svetimus, nes savų namų neturėjo.

Vėliau išėjo į dvarą kumečiauti.

Bronė buvo labai gera mokinė, puikiai baigė keturias klases ir įstojo į gimnaziją. Tačiau nuskurdę tėvai į gimnaziją jos leisti neįstengė. Sakė: „Visiškai išmokslinti tavęs negalėsim ir liksi nei šiokia, nei tokia.“ Todėl liepė mokytis siuvėjos amato. Bet siūti Bronė taip ir neišmoko, siuvimo mašinos nekentė visą gyvenimą. O rankdarbius labai mėgo, visą šeimą jais aprūpindavo: audė, siuvinėjo, mezgė.

Bronė’s parents, Lithuanian emigrants, met in Petrograd, started a family, had children and dreamed of returning to their homeland. However, their dreams were “blown away” by the revolution and the way to Lithuania was closed. The family fled to Siberia and lived there for five years. When flamine hit the region, they had to flee again, this time to Lithuania.

The trip took three months, and in that time the family endured a lot of hardships, starved, lost all their luggage, and even their money lost its value. When they returned to Lithuania, they found work as farm hands.

Bronė was a very smart pupil, finished four grades with excellence and was accepted to the gymnasium. Yet her impoverished parents could not let her go to school. They said: “We won’t be able to put you through school fully, and you’ll remain neither here nor there”.

They wanted her to train as a seamstress, but Bronė never learned to sew and hated the sewing machine all her life.

14

100 metų kartu / 100 Years Together

15

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Zofija Druktenienė Gimė 1918 01 21 Trakšelių kaime, Kelmės rajone Susilaukė 5 vaikų, 6 anūkų ir 11 proanūkių

Born 21 January, 1918, in Trakšeliai village, Kelmė district 5 children, 6 grandchildren and 11 great-grandchildren

Zofija, puiki dainininkė, prisipažįsta, kad „jei ne daina – sunku būtų buvę išgyventi“. O gyvenimas jos išties nelepinęs, buvęs sudėtingas ir sunkus, kupinas pavojų. „Kai man sunku, mane visą laiką gelbėja nuotaika, kad ir nusiverkdavau, kai nematydavo nieks. Skaudžiai skaudžiai nusiverkdavau. Kai ateidavo visi, tai jau tuojau dainą traukiu. Ašaros krinta, bet dainą traukiu“, – pasakoja senolė. Zofijos dainos, folkloristų ir etnografų užrašytos, pasklido po Lietuvą, tarp jų – našlaitėlių, humoristinės, tarpukario, tremtinių ir jos mėgstamiausios partizanų dainos, be kurių moteris gyventi negali.

Po Antrojo pasaulinio karo Zofijai tapus Žemaitijos partizanų ryšininke, slapyvardžiu „Gegutė“, jos namuose paslapčia lankydavosi būrio vado Vytauto Eisino (Žygūno) partizanai, Birutės štabo ir Lydžio rinktinės ryšininkai. Senolė prisimena: „Kartą su Eisino vyrais atėjo labai iškilus partizanų vadas Jonas Žemaitis. Jis man pasiūlė prisiekti Lietuvai. Atsiklaupiau prieš trispalvę, paskui jį kartojau priesaikos žodžius, pabučiavau vėliavą bei ginklą ir tapau tikra kovotoja.“ Moteris visąlaik gyveno lyg ant parako statinės ir nežinojo, kas ir kada ją išduos. O išdavikų būta. Ir daboklėje tekę pasėdėti. Pasakoja, kaip tardymo metu pistoletu jai išmušė dantį. Kaip daužė iki sąmonės netekimo, spardė. Kaip sumušta, alkana, aplieta šaltu vandeniu iš daboklės išėjo tik po poros dienų ir nežinojo, kur jos vaikai. „Šiaip ne taip parsiradusi namo, radau juos alkanus užmigusius: dukrą – po liepa, sūnų – po stalu“, – išgyvenimais dalijasi Zofija. Šiuo metu pas dukrą Rietave gyvenanti senolė Aukščiausiam dėkinga už ilgą gyvenimą, už sveikatą, kad viską galinti valgyti, už dukros meilę, visą didelę šeimą. Sakosi kasdien pasimeldžianti ir vis padainuojanti. Tikisi, kad su daina ir pas Dievulį iškeliausianti...

Niekuomet nenusimink, kai į kailį gauni – tylėk, draugo neišduok.

Pati verčiau nukentėk, bet draugo neišduok.

16

100 metų kartu / 100 Years Together

17

100 metĹł kartu / 100 Years Together

18

100 metĹł kartu / 100 Years Together

An excellent singer, Zofija admits that, “if not for the songs, it would have been difficult to survive”. Life was not easy on her – it was tortuous and full of danger. “When I’m sick at heart, my good spirits always help me out, though sometimes I’d shed a tear when nobody saw me. A bitter, bitter tear. But when everybody would gather, I’d start singing. Tears would be falling, but I’d go on singing”, she says. Written down by folklorists and ethnographers, Zofija’s songs spread all over the country, among them orphan and deportee songs, humoristic, interwar and her favourite partisan songs.

After World War II, Zofija became a partisan messenger under the code name “Cuckoo”. Partisans from the platoon of Vytautas Eisinas (Žygūnas), messengers from the Birutė headquarters and the Lydys detachment secretly visited her place.

She remembers: “Once the great partisan leader Jonas Žemaitis came together with Eisinas’s men. He suggested that I should pledge an oath to Lithuania. I knelt in front of the tricolour, repeated the words of the oath after him, kissed the flag and became a real fighter.” Zofija was sitting on a barrel of gunpowder and never knew who would betray her or when it would happen. Traitors were everywhere. She had been sent to detention.

She talks about how during an interrogation her tooth was knocked out with a gun. How she was beaten and kicked until she lost consciousness.

Beaten up, hungry, then doused with cold water she was released from detention two days later and didn’t even know where her children were. “Having made my way home, I found them famished and sleeping: my daughter under a linden tree, and my son under the table”.

Curently, Zofija lives with her daughter in Rietavas and is grateful to the Lord for her long life and health, for being able to eat everything, for her daughter’s love and for her large family. She says she prays every day and sings a little. She hopes that she goes to meet her Maker with a song…

Never get sad when you get a kick in the teeth – keep your mouth shut and don’t betray your friends. Even if you may suffer, never betray your friends.

19

100 metų kartu / 100 Years Together

Veronika Gaivelienė Gimė 1916 04 01 Antalakajos kaime, Molėtų rajone Susilaukė 3 dukterų, 6 anūkų ir 7 proanūkių

Born 1 April, 1916, in Antalakaja village, Molėtai district 3 daughters, 6 grandchildren and 7 great-grandchildren

Veronika Gilytė 1942 metais ištekėjo už Juozo Gaivelio ir apsigyveno Mindūnų seniūnijoje, Kraujelių kaime. Juozas buvo nagingas siuvėjas ir šio amato mokė kitus. Karo metu bombarduojant sudegė Gaivelių sodyba. Šeimai teko kraustytis į Veronikos senelių namus Antalakajos kaime. Senolės vyras mirė 1987 metais, taip ir nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės.

Ilgą amžių padėjo nugyventi grynas oras, darbas, o senatvėje – artimųjų rūpestis ir priežiūra.

In 1942, Veronika Gilytė married Juozas Gaivelis and settled in Mindūnai eldership, in the village of Kraujeliai. Juozas was a skilled tailor and taught others the craft. In war time, the Gaivelis’ homestead burned down during a bombing. The family had to move to the house of Veronika’s grandparents in the village of Antalakaja. Her husband died in 1987, a few years before Lithuania regained its Independence.

Fresh air, work and, in my old age, the care and concern of my relatives have helped me to live a long life.

20

100 metų kartu / 100 Years Together

21

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Veronika Gerasimavičienė Gimė 1917 11 01 Kubiliūnų kaime, Pasvalio rajone Susilaukė 4 vaikų, 8 anūkų ir 12 proanūkių

Born 1 January, 1917, in Kubiliūnai village, Pasvalys district 4 children, 8 grandchildren and 12 great-grandchildren

Sėdi ji gryčioje su žaliuojančiais paveikslais ant sienų ir droviai sunertomis rankomis tarp kelių. Gyvos akys ir kažkoks graudulys balse. Kalba apie karą. Apie vaikus, kurie išgyveno.

Apie prarastus klasės draugus ir Dzūkijoje surastą vyrą. Kai rusai jau vijosi vokiečius, Veroniką frontas su vaikais užklupo gimtajame Saločių valsčiuje. Nuolat kartoja, kad baisiausia buvo iš dangaus krentantys degantys lėktuvai. Telieka susigūžti išgirdus artėjantį kauksmą, nes vis tiek niekas nežino, kur nukris. Vos prieš mėnesį ar daugiau ji buvo pagimdžiusi mergaitę. Veronika pasakoja: „Maniau, kad neišgyvens. Vieną naktį labai išsigandau lėktuvų ir man dingo pienas. Eidavau į mišką. Ten ganėsi karvės, tai pamelždavau į puoduką ir laikydavau po pažastimi, kad šiltas būtų. Blogiausia būdavo su vystyklais. Išplaudavau, bet rusai neleisdavo niekur džiovinti, kad vokiečiai nepamatytų, sakydavo, balta spalva – tai jau taika.“ Mergaitė išgyveno. Veronikos vyras tuo metu slapstėsi Alytuje – ir nuo rusų, ir nuo vokiečių. O ji, mamai palikusi vaikus, Biržuose sėdo ant dviračio ir išsiruošė per visą Lietuvą jo aplankyti.

– Ar mylėjote savo vyrą?

– Mylėjau. Todėl ir važiavau per karą pas jį. Dabar miškan bijai išeiti, o tada nieko nebijojau.

Svarbiausia gyvenime – susiklausyti vieni su kitais ir padėti vieni kitiems, ir tik nekišti pirštų, kur nereikia. Tik nekišti pirštų, kur nereikia...

22

100 metų kartu / 100 Years Together

23

100 metĹł kartu / 100 Years Together

24

100 metĹł kartu / 100 Years Together

She is sitting in the living room with green pictures on the walls and modestly folded hands between her knees. She has lively eyes and a note of sorrow in her voice. She talks about the war, about her children who survived, her classmates that she lost, and her husband that she found in Dzūkija. When the Russians were chasing the Germans away, the front caught Veronika with her children in her native Saločiai township. She keeps repeating that the most horrible thing was the planes crashing down in flames. All you could do was crouch down when you heard the wailing, as nobody knew where they would crash. She had given birth to a girl a month or so before. Veronika says, “I thought she wouldn’t survive. One night the planes scared me and I lost my milk. I used to go to the forest. Cows grazed there, so I would milk them into a cup and put it under my armpit to keep it warm. Swaddling clothes were the worst. I would wash them, but the Russians wouldn’t allow hanging them out to dry so that the Germans wouldn’t see them, they said the white colour meant peace.” The girl survived. At that time, Veronika’s husband was hiding in Alytus, from both the Russians and the Germans. Leaving her children with her mother, she grabbed a bicycle in Biržai and set out across the country to visit him.

“Did you love your husband?”

“I did. That’s why I went to visit him during the war. Now you’re afraid to go out to the forest, but then I was afraid of nothing.”

The most important thing in life is to live in harmony with each other and help each other, and never stick your fingers where they don’t belong...

25

100 metų kartu / 100 Years Together

Jonas Jonaitis Gimė 1918 11 17 Puknionių kaime, Pakruojo rajone Susilaukė 2 vaikų, 2 anūkų ir 1 proanūkio

Born 17 November, 1918, in Puknionys village, Pakruojis district 2 children, 2 grandchildren and 1 great-grandchild

„Buvau pasiutusiai gabus velniukas, – gudriai juokiasi Jonas. – Jaunystėje siekiau visko, kas gražiausia ir geriausia Lietuvai, kad tiktai būtų viskas gerai. Ir man sekėsi.“ Paslaptingai prasitaria, kad su būsima žmona Šarlota pradėjo draugauti todėl, jog manė šitaip būsią lengviau pabėgti į Vokietiją. Jis nekentė bolševikų, o Šarlota buvo Klaipėdos krašto gyventoja, pasipūtusi, lietuviškai nekalbanti vokietė, turėjusi leidimą keliauti. Tačiau viskas baigėsi kur kas paprasčiau. Jiems susituokus Šarlota sulietuvėjo labiau, negu buvo galima tikėtis, ir liko Lietuvoje. Kepdavo dieviško skonio tortus, pagimdė du vaikus, o Jonas, kaip pats sakosi, mėgavosi laime būdamas mokslo žmogus.

Keičiantis režimui atmetė siūlymą su šeima vykti į Maskvą dirbti KGB, už ką po to dar ilgai buvo persekiojamas. Teko net pasikeisti vardą ir pavardę bei gimimo metus. Tikrasis Jono vardas yra Antanas Šidlauskas.

Jonas mano, kad didžiausias jo gyvenimo darbas yra „Šilutės apskrities istorijos“ vertimas iš vokiečių kalbos, ją išmoko savarankiškai namuose. Ir priduria: „Tą knygą versdamas beveik išmokau ir lotynų kalbą. Knygos originale buvo daug į vokiečių kalbą neišverstų dokumentų lotynų kalba! Aš išverčiau ir juos, kiek kas žiūrėjo, kiek kas vartė, niekas nesakė, kad blogai išversta.“

Pirmiausia palinkėčiau rimto darbo, ne blaškymosi, lakstymo, lengvo gyvenimo paieškų. Lengvo gyvenimo nėra. Viešpats Dievas pasiuntė mus į gyvenimą sunkiam darbui. Turim dirbt.

26

100 metų kartu / 100 Years Together

27

100 metĹł kartu / 100 Years Together

28

100 metĹł kartu / 100 Years Together

“I was a hell of a gifted rascal”, Jonas laughs mischievously. “In my youth I wanted all the best and the greatest for Lithuania, I wanted everything to come out right. And I was lucky.” Jonas was not only gifted, but also smart. He mysteriously lets it slip that he started dating his wife-to-be Charlotte because he thought it would make it easier for him to flee to Germany.

He hated the Bolsheviks, and Charlotte was a resident of the Klaipėda region. She was a stuck-up German who didn’t speak Lithuanian and had a travel permit. Yet everything ended quite differently. After they married, Charlotte became more Lithuanian than anyone could expect and stayed in Lithuania. She baked divinely delicious cakes, gave birth to two children, and Jonas, as he himself says, found his happiness in being a man of science.

After regime change, he rejected the proposal to go to Moscow to work for the KGB and was persecuted for a long time. He even had to change his name and the year of birth.

His real name is Antanas Šidlauskas.

Jonas thinks that his life work is the translation of The History of Šilutė County from German, which he learned independently at home. He adds: “While translating that book, I almost learned Latin as well. The original book contained a lot of documents in Latin that weren’t translated into German! I translated them as well, and everyone who leafed through it didn’t say the translation was bad.”

Above all, I wish that everyone would work seriously, without any hurryscurry, without looking for easy life. An easy life doesn’t exist. The Lord has sent us into this world for hard work. We must work.

29

100 metų kartu / 100 Years Together

Ieva Kalvienė Gimė 1912 02 22 Kiauleikių kaime, Kretingos rajone Susilaukė 4 vaikų, 3 anūkų ir 5 proanūkių

Born 22 February, 1912, in Kiauleikiai village, Kretinga district 4 children, 3 grandchildren and 5 great-grandchildren

Daug džiaugsmo Ievai teikia televizija, ypač muzikinės laidos, sakosi visada kartu su laidų dalyviais dainuojanti, o neretai ir pati sau dainą užtraukianti. Kad gyventi būtų linksmiau.

Labai mėgsta saldumynus ir džiaugiasi, kad gali jų valgyti tiek, kiek tik norisi.

Ieva buvo viena iš trijų seserų šeimoje. Tėvelis, palikęs žmoną su mažom dukrelėm, išvyko laimės ieškoti į Ameriką, iš ten siuntė šeimai paramą; mirė, kai Ievai buvo tik šešiolika. Nuo tada teko pačiai nelengvu darbu pelnytis duoną. Net po nelaimingo atsitikimo, netekusi dalies kojos, dirbo tuometiniame kolūkyje, ravėjo „normas“, sukosi šeimos ūkelyje. Su vyru Adomu susilaukė keturių vaikų, užaugo tik trys. Visus savo vaikus senolė pergyveno, liko tik anūkai ir proanūkiai.

Kiek jau Dievulis davė gyventi, tiek ir reikia būti šioje žemelėje.

Ieva is an avid TV watcher, and is particularly fond of music shows. She says she always sings together with the participants and often sings to cheer herself up. She loves sweets and is happy that she can eat them as much as she wants.

Ieva was one of three sisters in the family. Their father, having left his wife with the little children, went to America to look for a better life. There he sent money to his family, but he died when Ieva was only sixteen. Since that time, she had to earn her daily bread with hard work. Even after an accident when she lost part of her leg, Ieva continued to work in the kolkhoz, weeding the fields and helping on the family farm. She had four children with her husband Adomas, but only three of them reached adulthood. Ieva outlived all her children.

You must live on this earth as long as the Lord wishes.

30

100 metų kartu / 100 Years Together

31

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Venslava Kaupelienė Gimė 1915 11 08 Vilkolių kaime, Rokiškio rajone Susilaukė 5 vaikų, 5 anūkų ir 5 proanūkių

Born 8 November, 1915, in Vilkoliai village, Rokiškis district 5 children, 5 grandchildren and 5 great-grandchildren

Rokiškio rajone gimusi Venslava šeimą su 9-eriais metais vyresniu vyru sukūrė Nepriklausomoje Lietuvoje. Šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, sovietų valdžiai išvijus iš namų ir atėmus žemes, atsikėlė į Troškūnus prie Anykščių. Tą įvykį, kai su mažais vaikais teko palikti namus, senolė prisiminė kaip vieną skausmingiausių savo gyvenimo epizodų.

Venslava augo su dviem broliais. Užaugino tris iš penketo savo vaikų – sūnų ir dvi dukteris.

Senolė vis dar gerai girdi ir mato, nesiskundžia atmintimi. Ji džiaugiasi, kad iki 80-ies išvis nevartojo vaistų, nors dabar jų prisireikia.

Ilgaamžė teigia valganti viską, o paklausta apie dietą net nustebo, panašu, kad tokį žodį išgirdo pirmą kartą. Pasakojo mėgstanti tradicinius lietuviškus valgius – bulves su dažiniu, „razavų“ miltų blynus.

Born in Rokiškis district, Venslava started a family with a man who was nine years her senior while Lithuania was still independent. In the early 1950s, when Soviet authorities drove them from their home and dispossessed them of their land, they moved to Troškūnai near Anykščiai. The woman remembers the episode when she had to leave home with her small children as one of the most painful in her life.

Venslava grew up with two brothers. She raised three of her five children – a son and two daughters. She can still hear and see well, and has a good memory. She told us that she didn’t have to take medicine until she was 80, but now she sometimes needs it.

The centenarian insists that she eats everything. When asked about a diet she even seems surprised, apparently hearing this word for the first time. She told us that she likes traditional Lithuanian dishes – potatoes with dip and pancakes...

32

100 metų kartu / 100 Years Together

33

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Kazimiera Kirtiklienė Gimė 1917 05 03 Žąsino kaime, Šilalės rajone Susilaukė 2 sūnų

Born 3 May, 1917, in Žąsinas village, Šilalė district 2 sons

Kazimiera gimė gausioje šeimoje, turėjo 8 seseris ir 2 brolius; visos seserys buvo ilgaamžės – viena iš jų gyveno iki 94-erių metų, kita sulaukė beveik 100 metų. „Užėjus rusui“ jų šeimos ūkis neišsilaikė; seserys išsibarstė (dauguma ištekėjo už našlių, kaip ir Kazimiera), viena sesuo tapo vienuole.

1949 m. Kazimiera su vyru ir naujagimiu sūnumi buvo ištremta į Sibirą, ten gyveno tarp 20 lietuvių ir tiek pat ukrainiečių šeimų. Aplink buvo 7 lageriai. Kazimiera Sibire dirbo plytų gamykloje, jos vyras – staliumi. Kaip pati pasakojo: „Nujautėm, kad veš, o kai išvežė, ką padarysi, blogai nebuvo. Maisto turėjom pasiėmę nemažai, bėdos Sibire nematėm, leido šiek tiek pasisėti, pasisodinti bulvių, daržovių. Ožką iš karto nusipirkom, paskui karvikę.“ Po dešimt tremties metų 1959-aisiais grįžo į Lietuvą.

Sūnus Jonas prisimena: „Mama kartais ir Sibire tyliai sugiedodavo himno posmelį.

Kudirkos tokie gražūs žodžiai, žinai, ir šviesa, ir tiesa, o taip, kitaip ir būt negalėjo.“ Sulaukusi 80 metų ir nepasitarusi su šeima, pati nusprendė keltis į globos namus. „Tuo laiku ji gyveno Šilalėj vieno kambario butuke. Man rodo laikraštį, va, sako, Kaltanėnuose atsidarė senelių namai, sako, noriu ten važiuot, aš jau nebedirbsiu. Dirbo ji beveik iki 80 metų – tai vaistinėj, tai ligoninėj, tai gydytojo vaikus prižiūrėjo. Sako, jau daugiau nebegaliu“, – pasakojo artimieji. „Stebuklų nėra, visi ilgaamžiai turi kažką bendro. Tačiau svarbiausias dalykas yra sveikas požiūris į nepriteklius ir į bėdas. Mes per daug dėl visko jaudinamės, graužiamės, kol atsiranda kas nors širdyje, kraujagyslėse ar skrandyje. Kiek pamenu, mama ramiai viską priimdavo, nes nuo mažens buvo dievobaimingai tėvų išauklėta. Šeima buvo labai didelė, o tai reiškia, kad buvo įprasta vienas kitam padėti, užjausti“, – pasakoja šimtametės Kazimieros sūnus Jonas.

34

100 metų kartu / 100 Years Together

35

100 metĹł kartu / 100 Years Together

36

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Kazimiera was born into a large family and had eight sisters and two brothers. When the Russians came, their family farm did not survive. All the sisters went their separate ways (the majority married widowers, like Kazimiera), and one sister became a nun.

In 1949, Kazimiera, her husband and their newborn son were deported to Siberia.

Kazimiera worked in a brick factory, and her husband worked as a joiner. In her own words, “We felt that they were going to deport us, and when they did, we tried to make the most of it. We took quite a lot of food with us, and we didn’t do badly in Siberia – they let us plant some potatoes and vegetables. We bought a goat right away, and then a cow.” In 1959, after ten years of deportation, the family returned to Lithuania.

Her son Jonas recalls: “Even in Siberia my mother would sometimes silently sing a verse of our anthem.

Kudirka wrote such beautiful words, you know, about light and truth.” Having turned 80, without discussing it with her family, she made up her mind to move to a retirement home. “At that time she lived in Šilalė in a one-room flat. She shows me a newspaper saying, ‘Look, they opened a retirement home in Kaltanėnai. I want to go there, I’m not going to work anymore.’ She continued to work almost until she was 80 – in a pharmacy, a hospital, babysitting for the physician. She said she couldn’t do it anymore”, her relatives told us.

“There are no miracles – all long-living persons have something in common. The most important thing is a healthy attitude to life’s problems and hardships. We get so upset and stressed out about everything that we develop some heart, vascular or stomach condition.

As far as I can remember, my mother would take everything calmly, her parents raised her very devoutly. Their family was large, they were used to helping each other and caring for each other”, Kazimiera’s son Jonas says.

37

100 metų kartu / 100 Years Together

Jonas Kraynas Gimė 1917 09 23 Švėkšnoje, Šilutės rajone Susilaukė 7 vaikų, 13 anūkų ir 20 proanūkių

Born 23 September, 1917, in Švėkšna, Šilutė district 7 children, 13 grandchildren and 20 great-grandchildren

Jonas gimė ir augo gausioje šeimoje su broliu ir keturiomis seserimis. Nuo vaikystės daug dirbo, mat gyveno labai vargingai. Būdamas šešerių, išėjo pas ūkininkus ganyti raguočių.

Visą gyvenimą ir dirbo prie gyvulių: laukuose juos ganė, fermose prižiūrėjo. Jonas nelankė mokyklos, tačiau vėliau pramoko skaityti. Sūnus prisimena, kad tėtis mėgdavo atsiversti didelę, storą lietuviškų pasakų knygą: „Atsisės, būdavo, ir neskubėdamas perskaito po kelias pasakas.“ Su pirmąja žmona Jonas susilaukė penkių vaikų. Šiai mirus, po kurio laiko vedė antrąkart ir susilaukė dar dviejų sūnų. Visi Jono vaikai gerai sugyveno, jokių bėdų, barnių ar vaidų nekildavo. „Kad visose šeimose taip būtų!“ – džiaugiasi sūnus. Auklėdamas gausų būrį vaikų Jonas nė karto nėra diržo paėmęs, blogo žodžio pasakęs, nors būdavo visokių situacijų.

Kiekvieną sekmadienį Jonas eidavo į bažnyčią. Sūnus pasakojo, kad kai tėtis tarnavo kariuomenėje, kariams į bažnyčią eiti neleisdavo, liepdavo eiti žiūrėti kino. Tačiau Jonas šio draudimo nepaisė. Sužinoję apie tai karininkai skyrė jam nuobaudą – papildomų valandų budėti. Ir dar Jono paklausė, ar tikrai jis ėjo į bažnyčią. Jonas neslėpė, kad ten buvo. „Bauskit, kiek norit, bet sekmadieniais vis tiek eisiu į bažnyčią“, – pareiškė jis. Tuomet karininkas atsakė: „Jeigu esi toks sąžiningas, tai ir eik sekmadieniais į bažnyčią. Nuobaudų tau daugiau nebus.“ Tarpukariu Jonas tarnavo septintajame Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulke Tauragėje, taip pat Vilniuje ir Marijampolėje. „Taip jau atsitiko, kad tarnavau Lietuvos kariuomenėj. Turėjau tarnauti dvejus, o išbuvau trejus metus. Daug mačiau: užėjimai, praėjimai vis, tai rusų, tai vokiečių. Pasitaikė matyti, kaip karininkus vežė sušaudyti Marijampolėje.

Ir kaip žydus vežė šaudyti mačiau. Nekaltus žmones vežė...“ – su liūdesiu prisimena Jonas.

Daug vargo mačiau, bet sulaukiau va kiek daug! Dievas davė amžių ilgą, net drėbtelėjo – tiek daug metų, ir vaikus gerus, ir geras marčias. Šeimą didelę turiu. Dvi žmonas turėjau. Laimingai gyvenau.

38

100 metų kartu / 100 Years Together

39

100 metĹł kartu / 100 Years Together

40

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Born and raised in a large family with a brother and four sisters, Jonas had to work hard since childhood, as they were very poor. At the age of six, he became a herd boy. All his life he worked with cattle: he pastured them in the fields and tended to them on the farm.

Jonas didn’t go to school, but later he learned to read by himself. His son remembers that his father was fond of reading a large and thick book of Lithuanian fairy tales. “He would sit down and unhurriedly read several tales at a time.”

Jonas had five children with his first wife. When she died, he took a second wife and had two sons with her. All Jonas’s children got along well – there were no squabbles or quarrels among them. “May all families live like that!”, his son says. Raising so many kids, Jonas never punished them with the rod or said a bad word.

Every Sunday Jonas would go to church. His son told us that when his father served in the army, soldiers were not allowed to go to church and were told to go and watch a movie instead. But Jonas disregarded this order.

Upon learning this, officers took disciplinary action and gave him extra hours on duty. They asked him if he really went to church, and Jonas did not conceal that he did. “You may punish me as you like, but I’ll keep going to church on Sundays”, he stated. The officer replied: “Since you are so honest, you can go to church on Sundays. There won’t be any more disciplinary action against you.”

In the interwar period Jonas served in the 7th regiment of the Samogitian Duke Butegeidis in Tauragė, as well as in Vilnius and Marijampolė. “It so happened that I served in the Lithuanian army. I had to serve for two years, but I stayed for three. I saw many things: both Russians and Germans came and went… I happened to see officers being taken to be shot in Marijampolė. And Jews. They took innocent people...” Jonas sadly tells.

I saw a lot of misery, but how much did I receive! God gave me a long life, he didn’t spare – so many years, good children, good daughters-in-law.

I have a large family. I had two wives. I lived a happy life.

41

100 metų kartu / 100 Years Together

Stasė Kryžiokienė Gimė 1917 12 07 Varviškės kaime, Lazdijų rajone Susilaukė 2 vaikų, 6 anūkų ir 10 proanūkių

Born 7 December, 1917, in Varviškė village, Lazdijai district 2 children, 6 grandchildren and 10 great-grandchildren

Jaunystėje ištekėjusi už našlio su dviem vaikais, Stasė pragyveno su juo ilgą ir nelengvą gyvenimą. Šeima, susilaukusi dviejų vaikų, gyveno vargingai, žemės daug neturėjo, o ir toji nebuvo derlinga, „pieskynas“, anot senolės dukters. Iš vyro taip pat menka paguoda, mat šis mėgęs stikliuką pakilnot... Taigi Stasei teko daug ir sunkiai dirbti: kuopti namus, prižiūrėti šeimą, rūpintis buitimi. Norėdama išmaitinti vaikus moteris dienų dienas praleisdavo miškuose – uogaudavo, grybaudavo, padėdavo kaimynams. Žiemos vakarus leisdavo su rankdarbiu: nors siūti ir nemokėjo, buvo puiki mezgėja – kojinių ir pirštinių vaikams netrūko, o vašeliu nerti dirbiniai dar ir dabar jaukiai puošia namus.

Jokių mokslų neragavusi močiutė rašyti taip ir nepradėjo. „O kam?“ – klausdavo šypsodamasi. Ilgą ir sunkų gyvenimą senolė gyveno Dzūkijoje, krašte, iš kurio per savo šimtą metų niekur nebuvo išvykusi.

Having married a widower with two children in her youth, Stasė lived a long and uneasy life. With two children of their own, the family was poor, did not have much land, and the one that they had was rather barren – “all scrubs”, according to her daughter.

Her husband was of little solace, as he took to hitting the bottle. So Stasė had to work hard to keeping the house in order, taking care of the family and the household. To feed her children, she would spend days picking berries and mushrooms in the forest and helping her neighbours. She spent winter evenings with her handiwork: though she couldn’t sew, she was an excellent knitter – there was no lack of socks and mittens for the children, and her crocheted handicrafts still decorate the house.

Having never had any schooling, Stasė never learned to write. “What for?”, she would ask with a smile. Stasė lived her long and hard life in Dzūkija, a land that she never left in the hundred years of her life.

42

100 metų kartu / 100 Years Together

43

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Elena Kuklytė Gimė 1917 06 15 Kuklių kaime, Varėnos rajone Vaikų nesusilaukė

Born 15 June, 1917, in Kukliai village, Varėna district No children

– Močiut, kiek jums metų?

– Aš pati nežinau...

– O ką žmonės sako, kiek jums metų?

– Sako, kad man jau šimtas metų.

– O jums kaip atrodo?

– Aš jau pati nežinau. Visą gyvenimą kirvis rankoj. Todėl ir rankų pirštus taip skauda.

Nežinau, kada į Sibirą vežė, kiek metų ten buvau. Niekaip neatsimenu. Išvedė miškan, pastatė prie medžio, medžiai tūkstantiniai, o aš mažiukė.

– Ką reikia daryti, kad taip ilgai išgyventum?

– Nereikia kito mirties laukti, tai tadu ir gyvensi ilgai. O taip tai aš daugiau nieko nežinau.

Niekam nelinkiu tokio gyvenimo, kokį patyriau Sibire. Ne tik Lietuvai.

Visam pasauliui. Dabar žmonės gerai gyvena ir dar skundžiasi. Jie Lietuvos sulaukė ir dar dejuoja? Lietuva yra brangiausia.

“Grandmother, how old are you?”

“I don’t know anymore...”

“What do people say about how old you are?”

“They say I’m a hundred years old.”

“And what do you think?”

“I don’t know. All my life I’ve been holding an axe in my hand. That’s why my fingers hurt. I don’t know how many years I spent in Siberia. I can’t remember. They took me to the forest, put me in front of a tree, there were thousands of trees, and I was so small.”

“What should you do to live so long?”

“You mustn’t wish death on anyone, and you’ll live long. And as to the rest, I don’t know anything.”

44

100 metų kartu / 100 Years Together

45

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Jurgis Kuzmickas Gimė 1917 04 19 Šaukavos kaime, Ukmergės rajone Susilaukė 4 vaikų, 5 anūkų ir 7 proanūkių

Born 19 April, 1917, in Šaukava village, Ukmergė district 4 children, 5 grandchildren and 7 great-grandchildren

„Tarnavau Lietuvos kariuomenėje pirmos baterijos sanitarijos puskarininkiu. Menu 1939-ųjų rugpjūčio–rugsėjo žygį į Vilnių, pro Viesų kaimą, Maišiagalą... Teko ir badmiriauti, o savo pasiekėme! 1940-ųjų Vasario 16-osios iškilmėse Vilniuje, Katedros aikštėje, dalyvavome ypač įspūdingai – ant žirgų! Jojom Gedimino prospektu, atsimenu, rusų moterys verkia, šluostos ašaras, lietuvaitės pribėga, bučiuoja rankon, sako „nieks mūsų jau nebeskriaus, niekas nebeskriaus daugiau“, – prisiminimais dalijosi Palangoje gyvenantis šimtametis Jurgis Kuzmickas.

Jurgis kilęs iš gausios šeimos – augo aštuoni vaikai: šeši sūnūs ir dvi dukterys, pats buvo šeštas vaikas. „Neblogai gyvenome, tėvai turėjo nemenką ūkį. Pirko ir pirko žemę, jei tik kas parduodavo, tuoj ir nusipirkdavo. Savo žemės valdas išplėtė iki 20 hektarų. Tėvas augino ir gyvulius. Nupirkdavo kokį suvargusį arkliuką, pastatydavo jį ant kojų; kariuomenei arkliai buvo labai reikalingi“, – pasakojo Jurgis. „Mūsų tėvelis sunkiai gyveno, daug dirbo, paskui buvo ištremtas, ten gyvenimas taip pat nelepino, daug teko vargo matyti, o nugyveno gražų gyvenimą. Broliams taip pat nebuvo lengva, kol nepabėgo nuo visos sumaišties [vienas brolių emigravo į JAV, kitas – į Kanadą]“, – kalbėjo senolis.

Daugelį metų Jurgio pomėgis buvo dekoratyviniai karveliai. Tik, pasak dukros Birutės, prieš keletą metų 60-ies karvelių kolekciją teko parduoti. Buvo ir vertingų paukščių, vienas karvelis kainavo net 100 ar daugiau eurų, buvo ir paprastesnių. „Man visuomet patiko paukščiai. Dar būdamas vaikas pasiimdavau kastuvėlį ir pasėmęs iš maišo grūdų berdavau paukščiams. Gaudavau barti nuo tėvo, kam grūdus eikvoju. Čia gyvendamas auginau paprastus balandžius, paskui atsirado bičiulių, kurie taip pat mėgo tuos paukščius. Atvažiuodavo vasarą poilsiauti vienas karvelių augintojas, su juo greit atradom bendrą kalbą, susibičiuliavom, o ir balandžių pulkelis po jo patarimų tapo įvairesnis“, – džiaugėsi Jurgis.

Gyvenime nebuvo kada lepintis. Pagrindinis mūsų maistas buvo juoda duona ir lašiniai.

46

100 metų kartu / 100 Years Together

47

100 metĹł kartu / 100 Years Together

48

100 metĹł kartu / 100 Years Together

“I served in the Lithuanian army as a non-commissioned sanitary officer in the first battery.

I remember our march to Vilnius in August–September 1939, through the village of Viesai, Maišiagala... We had to starve, but we achieved our goal! We took part in the festivities of 16 February, 1940, in Cathedral Square in Vilnius with flying colours – on our horses!

We were riding on Gedimino Avenue, and I remember Russian women crying, wiping tears, and Lithuanians running up to us, kissing our hands, saying, ‘Nobody will hurt us anymore’”, the centenarian Jurgis from Palanga shared his memories.

Jurgis comes from a family of eight children: six boys and two girls. He was the sixth child. “We were quite well-off: my parents had a sizeable farm. They kept buying land: as soon as someone was selling it, they would buy it. They expanded their domains to 20 hectares. My father also bred animals.

I still longingly remember horses grazing in the meadow, and even now I have a photo of a horse in front of me.

My father would buy some rundown horse and put it back on its feet; the army needed horses badly”.

“Our father had a difficult life. He worked hard, later was deported, and life wasn’t easy there either, he suffered a lot, but he lived long. It didn’t come easy to my brothers either, until they fled from all the turmoil [one of the brothers emigrated to the USA, and another one to Canada]”, Jurgis recalled.

For many years Jurgis had a hobby of breeding decorative pigeons. As his daughter Birutė told us, several years ago they had to sell his collection of 60 pigeons. There were valuable birds among them. One pigeon cost as much as 100 euros or even more, while others were more ordinary. “I always liked birds. As a child I would take a toy spade and, having scooped some grain from a sack, would put it out for birds. My father scolded me for wasting grain. While living here, I used to breed pigeons, and later I made new friends who were fond of these birds. A pigeon fancier used to come here for holidays in summer, we soon found common ground and became friends, and my flock of pigeons became more diverse when I followed his advice”, Jurgis remembers smiling.

We had no time to indulge. Our staple food was brown bread and fatback.

49

100 metų kartu / 100 Years Together

Antanas Kvoščiauskas Gimė 1915 12 18 Padauguvėlės kaime, Kauno rajone Susilaukė 2 vaikų ir 2 anūkų

Born 18 December, 1915, in Padauguvėlė village, Kaunas district 2 children and 2 grandchildren

Antano gyvenimas susideda iš daugybės dalelių. Tarsi armonikos, kuria išmoko groti beveik prieš šimtą metų, mygtukai. Kadaise, kai žmonės dar tik mokėsi rašto, o popierius buvo retenybė. Kai gydytojas vaistų receptus užrašydavo tiesiog ant ligonio namų durų, o namiškiai, nemokėdami skaityti, duris nukeldavo nuo vyrių ir veždavo pas vaistininką. Taigi tada Antanas iš lėtai augančio, karves ganiusio berniūkščio visgi ištįso į vyrą. Pirmą kartą įsimylėjo ir buvo paliktas – jo meilė su ryšuliais visam laikui emigravo į Ameriką. Skaudėjo, bet prieš akis dar laukė daugybė metų su besikeičiančiais darbais, santvarkomis, ministrais, atsirandančiais ir mirštančiais draugais.

Paklaustas, kaipgi sulaukti tiek metų, Antanas neslepia: „Jei pradėjai, varyk, nors ir sunku. Negerai, jei nėra, kas tave išklauso. Sveikatai turi įtakos. Neturėjimas laiko kur dėt – taip pat ne į sveikatą. Džiaukis ir dėk į knygą! Sūnaus reikalavimu parašiau šeimos istoriją, ten visa [mūsų] giminė. Taip ir susiklojo: senelis 104 metus gyveno, mamytė – 100 metų.

Susidėjo 40 lapų. Svarbu laiką kur padėt. Labai svarbu – žiūrėk, kokia bus nauda iš tavęs po 10 ar 20 metų. Gerai, kad būtų dar nors vienas draugų, o šiaip tai kantrybė už viską svarbiausia.“

Visko buvo. Bet kai patenku į sunkią padėtį – tragedijos nedarau, lėkščių nedaužau, sprendžiu problemas labai lėtai ir atsargiai. Svarbiausia dar blogiau nepadaryt.

50

100 metų kartu / 100 Years Together

51

100 metĹł kartu / 100 Years Together

52

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Antanas’s life is composed of many parts. It’s like the buttons of an accordion that he learned to play almost a century ago. It was a time when very few people knew how to write and paper was hard to come by, when a physician would write down a prescription on the patient’s front door, and the relatives who couldn’t read would take the door off its hinges and carry it to the pharmacist. At that time, Antanas shot up from a slowly growing herd boy into a man. He fell in love for the first time and was abandoned – his beloved took all her belongings and left for America. He was badly hurt, but he still had many years of changing jobs, regimes, ministers, new and deceased friends ahead of him.

When asked how to live so many years, Antanas is frank: “If you start something, carry on, even if it’s difficult. It’s bad if you have nobody to pour your heart out to. It’s bad for your health. If you don’t know what to do with your time, that’s no good either. Be happy and write a book! At my son’s request I wrote our family’s history, all [our] family is there.

That’s how it was: my grandfather lived for 104 years, and my mother reached 100. It took 40 pages. It’s important to know what to do with your time. Very important – you must think how you can be of use in 10 or 20 years. It’s great if you still have at least one friend, but in general, patience is the most important.”

I went through a lot. When I find myself in a difficult situation, I don’t make a big deal of it and don’t break plates, but solve problems slowly and with caution. The most important thing is not to make it worse.

53

100 metų kartu / 100 Years Together

Petronėlė Ladukienė Gimė 1913 01 18 Piliuonoje, Kauno rajone Susilaukė 1 vaiko, 2 anūkų ir 4 proanūkių

Born 18 January, 1913, in Piliuona, Kaunas district 1 child, 2 grandchildren and 4 great-grandchildren

Augusi penkių vaikų šeimoje, Petronėlė nuo mažų dienų lenkė nugarą tarnaudama kitiems.

Tad nebuvo laiko nei mokslams, nei pramogoms.

Tačiau amato išmoko – duoną kasdienę užsidirbdavo ausdama ir verpdama. „Tik iš audimo pragyvenau. Verpiau ir audžiau, visaip. Visą kaimą apaudžiau, o paskui jau sakau – gana, visos tos bobos neuždirbs. Tada mečiau aust, išėjau [į kolūkį] – veršiukus girdžiau, karves melžiau ir šėriau, viską dirbau, kas reikėjo“, – prisiminimais dalijosi Petronėlė.

Neturiu mokslų. Aš gi nelankiau mokyklos. Likau našlė šešiasdešimties metų, tada išmokau skaityti. Pati. Eidavau į bažnyčią, o ten rasdavau tokių žurnalų, tai aš pasiimdavau tą žurnalą ir parėjusi namo skaitydavau.

Having grown up in a family with five children, since an early age Petronėlė crouched her back serving others.

She had no time for school or entertainment. Yet she mastered a craft and earned her daily bread by weaving and spinning. “I made a living from weaving. I used to spin and weave, all of it. I wove for the entire village, and then I decided that it was enough letting all these peasants’ wives benefit from me. I quit weaving and went to work [to the kolkhoz] – I watered calves, milked and fed cows, did all kinds of work”.

I have no schooling. I never went to school. I became a widow at sixty, and then I learned to read. By myself. I used to go to church, where they had all these magazines, so I would take one and read it at home.

54

100 metų kartu / 100 Years Together

55

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Salomėja Maceikienė Gimė 1916 08 15 Berčiūnų kaime, Pasvalio rajone Susilaukė 3 vaikų, 6 anūkų ir 6 proanūkių

Born 15 August, 1916, in Berčiūnai village, Pasvalys district 3 children, 6 grandchildren and 6 great-grandchildren

Už atkurtą Lietuvą „vyresnei“ Salomėjai, jos pačios žodžiais tariant, „nepriklausomybė reiškia gyvenimą, džiaugsmą ir tėvynės laimę. O tėvynės laimė bus ir žmonių laimė. Ir kad ji tikrai taptų visų žmonių laime, reikia šias gražias mintis skleisti ir jas įgyvendinti.“ Salomėja kartu su keturiomis seserimis augo šviesuolių šeimoje. Nors gyvenimas tuomet buvęs sudėtingas, jų tėveliai labai stengėsi dukras išleisti į mokslus. Šeimos galva net į Ameriką buvo išvykęs uždarbiauti. Salomėja prisimena nuo mažų dienų įsivaizdavusi save mokytoja. Svajonės išsipildė: mokytojavimas, švietimas, aktyvi mokslinė, kultūrinė ir visuomeninė veikla užpildė jos nugyventą šimtmetį. Salomėja rašė eiles, išleido ne vieną knygą, paskutinę parašė būdama 94-erių.

Su vyru, būsimu Vilnijos šviesuoliu Juozu Maceika susipažino, kai šis, anot Salomėjos, „dar nebuvo vyras, bet jau buvo lietuvių literatūros žinovas, ypatingas žmogus, kuris keliaudamas po šalį stengėsi skleisti lietuvišką žodį“. Sukūrę šeimą ir apsistoję Vilniuje, po Lietuvą jau važinėjo kartu.

Savo pačios ir Lietuvos šimtmečio gijoje ryškiausiai išskiria Antrąjį pasaulinį karą – kaip visų svajonių dužimo metus, pokarį – kaip sunkų naujos pradžios laikotarpį – ir, aišku, Atgimimo metą. Ji didžiuojasi lietuvių tauta, kovojusia už savo laisvę ir teises visais istoriniais etapais ir įrodžiusia, kad turi stiprią dvasią. Ir pabrėžia, kad nepriklausomai nuo istorinio laikotarpio, jos šeimoje visada buvo gyva lietuvybė.

Sąjūdis, Baltijos kelias, laisvės atgavimas kėlė begalinį džiaugsmą.

Man Lietuva yra visas gyvenimas. Reikia rasti gerą darbą ir dirbti jį iš širdies, kad visą laiką širdis stumtų ten, kur yra kažkas gražaus ir gero valstybei.

56

100 metų kartu / 100 Years Together

57

100 metĹł kartu / 100 Years Together

58

100 metĹł kartu / 100 Years Together

According to Salomėja, who is “older” than independent Lithuania, “independence means life, joy and the happiness of my homeland. And the happiness of my homeland means the happiness of its people. So that all people may share this happiness, we must spread these nice thoughts and live up to them.”

And her four sisters grew up in a cultured family. Although life was complicated at that time, their parents put a lot of effort into sending their daughters through school.

The head of the family even went to America to make money. Salomėja remembers that she pictured herself as a teacher from a young age. Her dreams came true: a teacher’s work, education, scholarly, cultural and social activity filled the hundred years of her life. Salomėja wrote poetry and published several books, the last of which she wrote at the age of 94.

She met her husband, the educator of the Vilnija region Juozas Maceika, when he, in Salomėja’s words, “was not my husband yet, but an expert in Lithuanian literature, a special person who travelled around the country spreading the Lithuanian word”. Having started a family and settled in Vilnius, they began to travel together.

In her personal history and in the centenary history of Lithuania, she distinguishes World War II as the time of broken dreams, the postwar years as a difficult period of new beginnings, and, certainly, the years of National Revival.

She is proud of the Lithuanian nation, which struggled for freedom in all historical periods and proved the strength of its spirit, and emphasizes that in her family the Lithuanian spirit was maintained at all times.

The Sąjūdis movement, the Baltic Way, the regained freedom was a source of immense joy. To me Lithuania is my entire life. You should find a good job and excel at what you do, so that your heart would always pull you to do something good and nice for the country.

59

100 metų kartu / 100 Years Together

Juozas Mereckas Gimė 1914 01 26 Dovainonių kaime, Kaišiadorių rajone Susilaukė 4 vaikų, 7 anūkų ir 14 proanūkių

Born 26 January, 1914, in Dovainonys village, Kaišiadorys district 4 children, 7 grandchildren and 14 great-grandchildren.

Juozas niekada neturėjo atostogų, tik sekmadienius. Sekmadienis dovanoja bažnyčią ir vakaruškas su dainomis, jei esi jaunas, arba bažnyčią ir vakarą su šeima, jei esi susituokęs.

Sekmadienis – pati gražiausia diena po visos savaitės kelionės, kai ilsimasi tik valgant ir miegant. Beveik visas gyvenimas prabėgo dirbant, ieškant duonos kąsnio. „Jis labai labai darbštus buvo, turbūt dėl to ir gyvena taip ilgai. Būdavo, atsikėlė iš ryto, vandenėlio šalto atsigėrė, pasiėmė dalgį ir eina šienaut. Šienauja keletą valandų, tada grįžta, gauna pusryčius. Toks dienos režimas būdavo. O paskui – į kolūkį, iš kolūkio – vėl karvytė, šieno ruošimas, daržų tvarkymas, vežimų krovimas. Gydytojas jo klausia: kaip tu taip ilgai gyveni, Juozai? O jis atsako: nusipirk dalgį, ir tu gyvensi ilgai. Po kiek laiko vėl susitikęs kraujagyslių chirurgą jo klausia: na, ar nusipirkai dalgį šienaut?“ – apie savo tėtį pasakoja Juozo dukra.

Juozas never had holidays, except for Sundays. Sundays give you church and parties with songs if you are young, or church and time with your family if you are married. Sunday is the best reward after a week, when you take a rest eating and sleeping. Juozas spent almost his entire life working and trying to make ends meet.

“He was very hardworking; that’s probably why he lives so long. There were times when he would get up in the morning, drink some cold water, take a scythe and go out to cut down crops. He would work for several hours and then come back for breakfast.

That was the day’s routine. And then – the kolkhoz, and back from the kolkhoz – the cow, making hay, taking care of the gardens, loading the carts. His physician asked him: ‘How come you live so long, Juozas?’ And he answered: ‘Buy a scythe, and you will live as long.’ Some time later he met the vascular surgeon again and asked him: ‘Well, so did you buy a scythe?’”, Juozas’s daughter tells us about her 103-year-old father.

60

100 metų kartu / 100 Years Together

61

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Jonas Murauskas Gimė 1913 08 11 Kaune Susilaukė 2 vaikų, 4 anūkų, 4 proanūkių ir 1 proproanūkio

Born 11 August, 1913, in Kaunas 2 children, 4 grandchildren, 4 great-grandchildren and 1 great-great-grandchild

Vyriausias Lietuvos sportininkas, Kauno LGSF klubo ledo ritulininkas (gynėjas), 1935, 1936, 1937 metų Nepriklausomos Lietuvos ledo ritulio Meisteris ir 1948 metų okupuotos Lietuvos ledo ritulio čempionas („Žalgiris“, Kaunas), sklandytojas, Lietuvos aviacijos veteranų draugijos narys, dailininkas, fotografas, profesionalus cinkografas... Net sunku patikėti, kad visa tai – apie vieną žmogų, Joną Murauską, „kauniečių kaunietį“ iš Žaliakalnio, atšventusį jau 104-ąjį gimtadienį!

Gimęs ir augęs Kaune, pergyvenęs du pasaulinius karus, Jonas puikiai prisimena pirmųjų Nepriklausomybės metinių proga vykusį paradą Vilniaus gatvėje, medinius šaligatvius ir netgi tuometį gatvės apšvietimą – taukų pripildytus molinius puodus ir juose virpančią dagčių liepsną.

Pajutęs potraukį tapybai Jonas buvo sumanęs stoti į Kauno meno mokyklą.

Tačiau nuo šio žingsnio atkalbėjo geras tėvo bičiulis, garsus dailininkas Petras Kalpokas. „Ką sugalvojot? Norit, kad jūsų sūnus visą gyvenimą vargtų?“ – pasipiktinęs Kalpokas nusivedė šešiolikmetį Joną į „Spindulio“ spaustuvę daryt, kaip pats sakė, „specialistą su didele alga“. Tokia buvo Jono ilgamečio darbo spaustuvėje pradžia. Čia jis dirbo cinkografu net 49-erius metus. Per Jono rankas perėjo sudėtingiausi ir atsakingiausi darbai – Danieliaus Kleino „Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“, „Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams“, Pauliaus Galaunės „Skulptūra“ ir „Keramika“, jis tvarkė ir spaudai paruošė Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Savo „paskutiniu pasispardymu“ Jonas vadina dailininko Stasio Krasausko 36 graviūrų paruošimą spaudai.

Dabar, gyvendamas taip ilgai, džiaugiuosi, kad galiu prisiminti savo nueitą kelią ir garbingus žmones, kurie mane lydėjo. Ir aš juos.

Man Lietuva labai graži. Noriu, kad ir anūkai, ir proanūkiai savo žemėje gyventų.

62

100 metų kartu / 100 Years Together

63

100 metĹł kartu / 100 Years Together

64

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Lithuania’s oldest sportsman, hockey player (defence) of the Kaunas LGSF club, hockey master of independent Lithuania in 1935, 1936, 1937, hockey champion of occupied Lithuania in 1948 (Žalgiris, Kaunas), glider, member of the Society of Veterans of Lithuanian Aviation, artist, photographer, professional zincographer... It’s hard to believe that it’s all about a single person, Jonas Murauskas, “a native of Kaunas through and through” from the Žaliakalnis neighbourhood who has turned 104!

Born and raised in Kaunas, a survivor of two world wars, Jonas perfectly remembers the parade on the first anniversary of Independence on Vilniaus Street, the wooden pavements and street lighting of that time – clay pots filled with lard and flickering wick flames.

Drawn to painting, Jonas had made up his mind to apply to the Kaunas Art School, but a good friend of his father, the famous artist Petras Kalpokas talked him out of it. “What are you up to? Do you want your son to live in misery all his life?” The indignant Kalpokas took the sixteen-year-old Jonas to the Spindulys printing house to make, as he said, “a specialist with a big salary” out of him. Such was the beginning of Jonas’s 49-year-long zincographer career at the printing house. The most complex and demanding projects – The First Grammar of the Lithuanian Language and Letters, Admonitions and Tales of Prussian Authorities to Lithuanian Peasants by Daniel Klein, Paulius Galaunė’s Sculpture and Ceramics – passed through his hands. He also prepared Martynas Mažvydas’s Catechism for publishing.

Jonas calls the preparation for printing of 36 engravings by artist Stasys Krasauskas his “last hurrah”.

Today, having lived for so many years, I am happy to remember my life and the honourable people who accompanied me on my journey, and whom I accompanied. I think Lithuania is very beautiful. I want my grandchildren and great-grandchildren to live in their own land.

65

100 metų kartu / 100 Years Together

Juozas Navickas Gimė 1916 07 30 Kužių kaime, Šiaulių rajone Susilaukė 5 vaikų, 11 anūkų ir 14 proanūkių

Born 30 July, 1916, in Kužiai village, Šiauliai district 5 children, 11 grandchildren and 14 great-grandchildren

Nuo septynerių metų Varputėnuose gyvenančio Juozo sodyboje plazda trispalvė, o kambarių sienas puošia Vytis ir Vytauto Didžiojo, Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Vytauto Landsbergio įrėminti portretai. Juos visus Juozas švelniai vadina šeimos nariais. Vos keturiolikos įstojo į Šaulių sąjungą. Tautiškai nusiteikęs gyveno visą šimtmetį, taip auklėjo savo penkis vaikus, taip gyvena ir dabar.

Juozas – labai geros širdies žmogus, visiems visada padėdavęs, gelbėjęs žydus, padėjęs partizanams. Geraširdiškumas kadaise jam išgelbėjo gyvybę: „Kartą atėjo rusų kariai ir norėjo mane sušaudyti. Vienam iš kariškių buvau kadaise padėjęs. Bevedant sušaudyt, tas kariškis sulaukęs tinkamo momento sušuko, kad bėgčiau. Aš ir pabėgau“, – prisimena senolis. „Esu vyriausias Varputėnuose“, – šypsosi puikios atminties ilgaamžis, tvirtindamas, kad nuo pat mažumės labiausiai troško mokslo, atkakliai jo siekė. Šį troškimą įskiepijo ir savo vaikams. Didžiausias Juozo pomėgis – skaitymas. Skaityti išmokęs penkerių iš savo močiutės, su knygomis, laikraščiais nesiskiria iki šiolei. Skaito kiekvieną dieną.

Skaitoholikas esu, ne kitaip. Ačiū Dievui, kad dar gerai matau, galiu ir be akinių skaityti.

66

100 metų kartu / 100 Years Together

67

100 metĹł kartu / 100 Years Together

68

100 metĹł kartu / 100 Years Together

In the house of Juozas who has been living in Varputėnai since he was seven, a tricolour is raised. The image of Vytis and framed portraits of Vytautas the Great, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis and Vytautas Landsbergis decorate the walls. Juozas affectionately calls them his family members. At the age of 14, he joined the Riflemen’s Union. He has stayed true to his patriotic views for a hundred years and raised his five children in this spirit.

Juozas is a kind-hearted man who has always helped others, saving Jews, assisting the partisans.

His kindness once saved his life. “Once Russian soldiers came and were about to shoot me. I had once helped out one of the officers. As they were taking me to be shot, that officer waited for the right moment and shouted to me to run for my life. So I escaped”, Juozas recalls.

“I am the oldest in Varputėnai”, Juozas says, smiling. He still has excellent memory.

He says that since he was young his greatest wish was to learn, and he was intent on reaching his goal. He instilled this wish into his children as well. Juozas’s favourite hobby is reading. Having learned to read from his grandmother at the age of five, he remains inseparable from books and newspapers, and reads every day.

I’m a readaholic, what else. Thank God, my eyesight is still good and I don’t need glasses to read.

69

100 metų kartu / 100 Years Together

Aniceta Paplauskienė Gimė 1917 01 29 Žvirždalių kaime, Plungės rajone Susilaukė 2 vaikų, 3 anūkų, 3 proanūkių ir 1 proproanūkio

Born 29 January, 1917, in Žvirždaliai village, Plungė district 2 children, 3 grandchildren, 3 great-grandchildren and 1 great-great-grandchild

„Manęs klausia, ką tu valgai, kad tiek ilgai gyveni. Sakau, viską – ir lašinius, ir vištieną, kalakutieną, viską valgiau. Ir dabar aš viską valgau. Ir lašinių užsinoriu, daug ko“, – savo paslaptimis dalijasi mūsų herojė Aniceta.

Jaunimui noriu palinkėti daug sveikatos, stiprybės. Kad jus Dievas laikytų ir laikytų, kad sulauktut kaip man metelių.

“They keep asking me what to eat to live so long. I tell them that I eat everything – fatback, chicken, turkey. I used to eat everything. And I still eat everything. I’m often in the mood for fatback and whatnot”, our heroine Aniceta shares her secrets.

I’d like to wish young people health and strength. May God keep you for a long time, and may you reach my age.

70

100 metų kartu / 100 Years Together

71

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Ona Pavydienė Gimė 1918 03 07 Mišniūnų kaime, Ukmergės rajone Susilaukė 1 dukros, 2 anūkų ir 4 proanūkių

Born 7 March, 1918, in Mišniūnai village, Ukmergė district 1 daughter, 2 grandchildren and 4 great-grandchildren

Likimas Onai lėmė nugyventi labai vingiuotą, kupiną įvairių likimo smūgių gyvenimą.

Tėvas mirė, kai jai buvo 19 metų, mama – praėjus vos trejiems metams. Ona buvo ketvirta iš penkių vaikų. Trys mirė dar būdami maži, tad augo su jaunėliu broliu Juozu.

Ona visą gyvenimą stebino darbštumu. Per karą, kai sudegė jų namai, neteko visko.

Likusi be vyro, namuose darbus suspėdavo atlikti viena – augino gyvulius, prižiūrėjo vaikus, darbavosi ūkyje. Sako niekada nedejavusi, nes žinojo, kad viską turi padaryti pati. Gal todėl ir šimtas metų prabėgo lyg viena akimirka, o šviesiausiais gyvenimo prisiminimais liko vaikystės dienos.

Kaip pagrindinį dienos darbą dabar senolė įvardija Rožinio maldą. „Anksčiau rankose buvo šakės, o dabar va – rožančius“, – sako ji.

Dieve, neduok karo, neduok patalo ir neatimk proto.

Ona was destined to live a rugged life and suffer various blows of fate. Her father died when she was 19, and her mother passed away three years later. Ona was the fourth of five children. Three died when they were very young.

All her life Ona was amazingly hardworking. During the war, when their house burned down, she lost everything. Having remained without a husband, she did all the household chores alone – she tended to the animals, looked after the children, and worked on the farm. Ona says that she never complained, knowing that she had to do everything by herself.

That is probably why the years passed by like a fleeting moment, and her childhood days remained the sweetest memory of her life.

Today, Ona claims that praying the Rosary is her main task of the day. “Before, I used to hold a rake, and now I hold a rosary”, she comments.

Dear God, deliver us from war and from sickness, and keep our mind sane.

72

100 metų kartu / 100 Years Together

73

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Angelė Petrauskaitė Gimė 1918 07 20 Juškonių kaime, Jonavos rajone Vaikų nesusilaukė

Born 20 July, 1918, in Juškonys village, Jonava district No children

Visą gyvenimą mokytoja dirbusi Angelė Lietuvai linki: „Dabar – žodžio laisvė, nieko nereikia bijot, gali sakyti tiesą. O aš gyvenime daug turėjau meluot. Linkiu būt sąžiningiems.“

Dar linkiu vertint laisvę ir tai, kad galime daug nudirbt.

Having worked all her life as a teacher, Angelė has a wish for Lithuania: “Today we have freedom of speech, there’s nothing to be afraid of, you can tell the truth. There were many occasions in my life when I had to tell lies. I wish for everyone to be honest.”

May we value our freedom and the great things that we can do.

74

100 metų kartu / 100 Years Together

75

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Karolina Pusvaškienė Gimė 1915 07 02 Šeimyniškių kaime, Anykščių rajone Susilaukė 3 sūnų, 7 anūkų ir 8 proanūkių

Born 2 July, 1915, in Šeimyniškiai village, Anykščiai district 3 sons, 7 grandchildren and 8 great-grandchildren

Karolina kilusi iš šešių vaikų šeimos, buvo jauniausia. Keturios seserys ir brolis mirę.

Nebaigusi nė keturių pradžios mokyklos klasių, ji, sesers pamokyta, tapo siuvėja ir šiuo amatu vertėsi visą gyvenimą.

Ištekėjo būdama 30-ies už aštuoneriais metais vyresnio Petro Pusvaškio. Susipažino tame pačiame kaime ganydami gyvulius.

Karolina pasakojo maistui nesanti išranki, valgo beveik viską, bet labiausiai mėgsta ką tik pamelžtą karvės pieną, naminius pyragus ir duoną.

– Tai sakykit, močiut, ar sunku buvo gyvent?

– Nemačiau, kaip ir praėjo. Duok Dieve, kad ir jums taip būtų! – juokėsi ilgaamžė.

Reikia prašyt vis Vyriausiąjį, kad duotų dar pagyvent.

Ir nesėdėt rankų sudėjus.

Karolina was the youngest in a family with six children. Four sisters and a brother are already deceased. Having not finished four grades of primary school, upon her sister’s advice she became a seamstress, which turned into her lifelong occupation.

At the age of 30, she married to Petras Pusvaškis who was eight years her senior.

They met while pasturing cattle in the same village.

Karolina told us that she is not picky about her food and eats almost everything, but most of all she likes fresh cow’s milk, homemade pies and bread.

“Tell us, Grandmother, did you have a difficult life?”

“I didn’t even notice that it has passed by. May God give you the same!”, the centenarian says.

You must always ask the Lord to give you some more years.

And not sit around without doing a hand’s turn.

76

100 metų kartu / 100 Years Together

77

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Kazimieras Senkus Gimė 1917 01 24 Teiberių kaime, Vilkaviškio rajone Born 24 January, 1917, in Teiberiai village, Vilkaviškis district

„Lietuvai reikėtų linkėti, pradedant mažiausiais vaikeliais, jaunimu, o paskui ir seneliais, kad jie nebūtų apleisti, kad jiems nereikėtų vargti. Jauniems žmonėms – fizinės, dvasinės stiprybės, kad jie mokėtų patys darbus gerai atlikti ir kitiems vadovauti. Darbas – gyvenimo garantija: jeigu yra darbo ir užmokesčio, nereikia vargti, kaip sako, kiaulių ganyti nereikia“, – linki monsinjoras Kazimieras Senkus.

Darbo vaisiai, maži ar dideli, išsirpę būna labai skanūs.

“I wish for Lithuania, for everyone starting with the little ones, young people, and finally for old people, that they may not be abandoned and wouldn’t have to live in poverty.

Physical and spiritual strength for young people, so that they would be efficient in their work and could supervise others. Work is a guarantee of life: if there is work and there is pay, you won’t live in misery, as they say, you won’t have to pasture pigs,” Monsignor Kazimieras Senkus says.

The fruits of your work, great or small, are very sweet when ripe.

78

100 metų kartu / 100 Years Together

79

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Melanija Stankevičienė Gimė 1915 07 13 Akmenų kaime, Trakų rajone Susilaukė 3 vaikų, 4 anūkų ir 9 proanūkių

Born 13 July, 1915, in Akmena village, Trakai district 3 children, 4 grandchildren and 9 great-grandchildren

Jaunystę Melanija prisimena su šypsena. Pati buvusi daili mergelė, ilgom storom lyg ranka aukso spalvos kasom, kurias apsukdavo aplink galvą. Ir labai mėgusi puoštis: net tabaką pati augino, kad pardavusi galėtų pinigų drabužiams prasimanyti.

Melanija visuomet buvo pasitempusi, elegantiška, mokėjo labai gerai derinti spalvas.

Ištekėjusi už kaimynystėje gyvenusio jaunuolio, šaunaus dainininko ir muzikanto, ir jį stengdavosi „išpuošt pagal ūpą“, kai į šokius kartu eidavę. O šokdavusi ji iš širdies – taip, kad vakaruškose net batai suplyšdavę... Gyventi, mena, linksma būdavę, nes linksmintis mokėję, nepaisant sunkių darbų ir įvairių laikų. Gal čia ir slypi ilgo gyvenimo paslaptis? „Kaip viena diena prabėgo gyvenimas. Ir aš pati nežinau, kodėl taip ilgai gyvenu.“

Lietuva, būk stipri, tvarkinga ir vieninga. Gėda, kad tokie nevieningi esam. Tik vienybė mus išgelbės.

Melanija remembers her youth with a smile. She was a lovely girl, with long golden braids, as thick as an arm, which she would wind around her head. She loved to dress up: she was even growing tobacco and selling it to make some money to buy new clothes.

Always neat and elegant, Melanija was really good in matching colours. Having married a young man who lived in the neighbourhood, a dashing singer and musician, she’d also “dress him up on a whim”, when they went to dances together. And she put all her heart into dancing, even her shoes would come off at parties. She remembers how cheerful life was, as they knew how to to have fun, even though they worked hard and times were difficult.

Perhaps that’s where the secret of a long life lies? “My life went by like a single day. I myself don’t know why I live so long.”

Lithuania, be strong, well ordered and united. It’s a shame that we have no unity. Only unity will save us.

80

100 metų kartu / 100 Years Together

81

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Aleksandras Stončelis Gimė 1915 08 07 Mankiškės kaime, Šilalės rajone Susilaukė 2 vaikų, 4 anūkų ir 2 proanūkių

Born 7 August, 1915, in Mankiškė village, Šilalė district 2 children, 4 grandchildren and 2 great-grandchildren

Aleksandras su 96-erių žmona Suzana kartu gyvena jau 70 metų. Diena dienon, taikiai, be pykčio. Patiems reikia būti geriems, tai ir gyvenimas bus geras, paslaptimi dalijasi sutuoktiniai. Jų pažinties istoriją Suzana puikiai pamena: „Esam iš vieno rajono, Tauragės apskrities. Ir jis, ir aš. Taip ir susipažinom. Mokiausi Tauragėj, mokytojų seminarijoje, 25 kilometrai nuo mano tėviškės. Tais laikais aš nuomojausi kambarį, o jis jau buvo viršininkas ir maitinosi pas mano šeimininkę, ji valgyklėlę tokią turėjo, kur visi ponai ėjo valgyt. Vieną dieną girdžiu, kaip mano šeimininkės klausia: „O kur panytė yra?“ – „Nežinau, čia kažkur buvo.“ O aš kambary esu ir viską girdžiu, ką šneka. Vienas ponas toks buvo, tai sako: „Kas ją gaus, tai tikrai gerai gyvens.“ „Mama buvo sakiusi tekėti būtent už šio, tad kai mama mirė, aš jam tą pačią dieną pasakiau, kad už jo tekėsiu. Tai jam buvo didžiausia šventė.“ Aleksandras, paklaustas apie dabarties gyvenimą, turi ką patarti: „Kad didelių miestų valdininkai, Seimo nariai skirtų daugiau dėmesio provincijai, kaimams, mažiems miesteliams.

Kad nereikėtų važiuoti braškių skinti ar kitokių darbų dirbti, gi ten nuvažiavusiųjų ne pyragai laukia. Reikia daryti viską, kad būtų geriau, kad visiems ta našta būtų padalyta lygiau.“ „Lietuva ir taip graži yra, Lietuvai tik išsilaikyti. Kuriems galams išvažiuoja tokie gražūs, tokie geri žmonės? Nei mano anūkai, nei vaikai nenori palikti Lietuvos. Nuvažiuoja į kokią šalį, pasižiūri, pasigroži, bet, sako, Lietuvoj geriausia. Lietuva gražiausia. Einu kartą pasivaikščioti ir uždainuoju: „Viens du trys, graži Lietuva, kaip gėlelė žydi visada.“ Žmonės atsisukę žiūri.

O vienas vyriškis sustojo ir klausėsi, kol aš ėjau dainuodama, po to jis dar stovėjo ir klausėsi.

Tai, galvoju, nors vienam patiko ta daina“, – džiaugėsi Suzana.

Kad daugiau lietuviškumo būtų, taip sakant. Daugiau gyvenimo savo šaly, savo valstybėj, kad žmonės būtų gerbiami.

82

100 metų kartu / 100 Years Together

83

100 metĹł kartu / 100 Years Together

84

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Aleksandras and his 96-year-old wife Suzana have been together for 70 years. Day by day, in peace, without quarrelling. “You must be kind and life will be kind to you”, the couple shares their secret. Suzana perfectly remembers how they got acquainted: “We come from the same district, Tauragė county. That’s how we met. I was studying at the teachers’ seminary in Tauragė, 25 kilometres from my birthplace. At that time I was renting a room from a landlady, and he was already a big shot and would come to eat at my landlady’s, she ran an eatery of sorts, where men of high standing used to come. Once I heard him asking my landlady: ‘Where’s the girl?’ ‘I don’t know, she was around somewhere.’ And I was in my room and heard everything. There was a gentleman there, and once he said: ‘Whoever takes her will have a good life.’

When my mother died, I told him on the very same day that I would marry him. It was a red letter day for him.”

Asked about life today, Aleksandras has some advice: “Officials of large cities, members of the Seimas should think more about the provinces, villages, small towns. So that people wouldn’t have to leave to pick strawberries or do other kind of work, as it’s not all cakes and ale over there. We must do everything to make life better, to give everyone a fairer share of the load.”

“Lithuania is beautiful, Lithuania only has to tough it out. Why are such nice and kind people leaving? Neither my grandchildren nor children want to leave Lithuania. They go to some country and admire its beauty, but they say Lithuania is the best. Lithuania is the most beautiful. Once I went for a walk and I started singing: ‘One two three, beautiful Lithuania, blooming like a flower.’ People turned their heads to watch. A man stopped and listened to me singing, he was standing and listening.

So, I thought, there was at least one person who liked that song”, Suzana joyfully remembers.

I wish there would be more Lithuanian spirit, so to speak. People should live in their own country, in our state, where they should be respected.

85

100 metų kartu / 100 Years Together

Alfonsas Stonys Gimė 1917 07 28 Naukaimio kaime, Raseinių rajone Susilaukė 1 dukros, 2 anūkų ir 2 proanūkių

Born 28 July, 1917, in Naukaimis village, Raseiniai district 1 daughter, 2 grandchildren and 2 great-grandchildren

Alfonsas, buvęs Lietuvos kariuomenės Ulonų bataliono kavaleristas, pamena, kaip 1939-aisiais juos, atjojusius Vilniaus vaduoti, pasitiko mergaitės su gėlėmis ir vainikais puošė žirgus. Deja, Lietuvos ulonams tada nebuvo lemta Vilnių Lietuvai sugrąžinti... Sovietams okupavus Lietuvą, Alfonsas demobilizavosi, grįžo į ūkį, kur, kaip pats sako, kantriai ūkininkavo, atiduodamas duoklę tai vokiečiams, tai rusams. Po karo buvo areštuotas, nuteistas ir 10 metų ištremtas į Kolymą.

Lageriuose Alfonsas miške nedirbo, nes, ant jo, „ne jis sodino mišką, ne jis ir kirs...“. Buvo pasiųstas mokytis elektrinių montuotojo specialybės. Amatą išmoko taip gerai, kad visą likusį gyvenimą iš jo ne tik duoną valgė, bet ir Lietuvon sugrįžo. Įsikūrė Elektrėnuose kartu su mylima žmona Agne. Su ja jau baigia pragyventi šešis dešimtmečius ir prašo Dievo dar nors ketverius metelius leisti kartu pabūti, nes ji „labai gera“.

Protingas pats žino, kaip gyventi, o kvailys vis tiek neklausys.

Alfonsas, a former cavalryman of the uhlan battalion of the Lithuanian army recalls how in 1939, having come to liberate Vilnius, they were greeted by girls with flowers who decorated their horses with garlands. Unfortunately, Lithuanian uhlans did not give Vilnius back to Lithuania at that time. When the Soviets occupied Lithuania, Alfonsas was demobilized and returned to his farm where, as he himself says, he patiently worked, giving both the Germans and the Russians their due. After the war he was arrested, sentenced and deported to Kolyma for ten years. Alfonsas did not work in the forest, saying “I didn’t plant the forest and it was not my business to cut it...”.

He was sent to train as an electric power plant engineer. He learned the craft so well that it not only paid his way through his remaining life, but also allowed him to return to Lithuania.

He settled in Elektrėnai with his beloved wife Agnė. Having spent almost six decades with her, Alfonsas asks God to give them at least another four years, as she is “very kind”.

A smart person knows how to live, and a stupid one wouldn’t listen anyway.

86

100 metų kartu / 100 Years Together

87

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Viktorija Šaltenienė Gimė 1918 08 02 Kaune Užaugino 3 vaikus: dviejų sūnų susilaukė, dukterį įsivaikino

Born 2 August, 1918, in Kaunas 3 children: gave birth to two sons and adopted a daughter

Patėvio užauginta Viktorija pasakoja, kad savo tikrojo tėvo ji nepažinojo: „Tikrasis mano tėvas buvo vokietis, ne tas vokietis Hitlerio, bet prieš tai, kai dar vokiečiai buvo „geri“.

Mano mama dirbo ten, kur jiems išduodavo maistą. Taip susipažino, pamilo vienas kitą.

Jis atsiuntė dokumentus, kad mano mama galėtų išvažiuoti į Vokietiją, bet įsikišo močiutė, suplėšė dokumentus ir mamos neišleido.“ Tuomet neilgai trukus mama ištekėjo už našlio, kartu su juo užaugino Viktoriją ir judviejų sūnų.

Viktorijos tėvai buvo kirpėjai, jų pėdomis pasuko ir duktė, jai teko mokytis pas garsųjį tarpukario meistrą Juozą Muralį. Ten susipažino su būsimu vyru, Muralio pameistriu. Muralio kirpykloje lankydavosi visa Kauno grietinėlė – nuo operos primadonų iki prezidentienės.

Viktorija ir pati buvo puiki kirpėja, tikra meistrė, turėjo savo kirpyklą Laisvės alėjoje: „Labai mėgau savo darbą, iš visos Lietuvos atvažiuodavo pas mane kirptis. Nors viena ir nedirbau, turėjau darbininkų, bet visų [klienčių] plaukus čiupinėjau. Ir cheminius dariau“, – išdidžiai priduria.

Senolė labai mylėjusi savo vyrą. Ne tik savo vestuves puikiai mena, bet ir kaip linksmai ir audringai kartu gyvenę: „Duok Dieve, kad visi taip gyventų. Gerą turėjau šeimą, mama virė, kepė, tai pas mus visi sueidavo ir švęsdavom visas šventes: ir Vasario 16-ąją, ir per Kūčias – ką buvo galima, tą ir šventėm. Ir į šokius eidavom. Dienom [daug ir sunkiai] dirbdavom, o vakarais – į „Metropolį“! Jau ten tai mane visi žinojo“, – šypsosi. „Patikau visiems, graži mergaitė buvau, plonytė, juodi plaukai garbanoti. Turėjau pasisekimą nežmonišką. Kur tik nueidavau, ten susirasdavau simpatijų“, – prisimena jaunystę Viktorija. Ir lyg tarp kitko išdykėliškai prisipažįsta „simpatiją“ turinti ir dabar gyvendama senelių namuose. „Sėdi jis, nevaikšto. Tai ateinu pas jį, paglostau, prisiglaudžiu, jis man rankas išbučiuoja. Padainuoju jam visokių dainų. Labai mėgstu „Ramunę baltąją“, – pasakoja senolė.

Norėčiau, kad žmonės geriau gyventų. Kad darbo gautų ir uždirbtų tiek, kad gerai gyvent, apsirengt ir pavalgyt galėtų. O man geriausia [būti] tokia, kokia esu.

88

100 metų kartu / 100 Years Together

89

100 metĹł kartu / 100 Years Together

90

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Raised by her stepfather, Viktorija didn’t know her real father: “My real father was a German, not Hitler’s German, but from the time when Germans were still ‘good’. My mother worked at a place where they dished out food for them. That’s where they met and fell in love.

He sent the documents so that my mother could join him in Germany, but my grandmother interfered and didn’t let my mother go.” Quite soon afterwards her mother married a widower and raised Viktorija and their son with him.

Viktorija’s parents were hairdressers, and she followed suit. She trained under the famous interwar master Juozas Muralis. That’s where she met her husband-to-be, Muralis’s apprentice at that time. Muralis’s hairdressing salon was famous: all Kaunas celebrities from prima donnas to the president’s wife had their hair done there.

Viktorija was a superb hairdresser herself too and had her own saloon on Laisvės Avenue: “I loved my job, people used to come to my saloon from all over Lithuania. Though I didn’t work alone and had other employees, I touched each (customer’s) hair. And I did perming as well”, she adds with pride.

Viktorija confesses that she loved her husband very much. She has a perfect memory of not only her wedding, but also their entire happy and stormy life: “May everyone have a life like mine. I had a good family, my mum was an excellent cook, so everyone would gather at our place and we had parties on all holidays, February 16 and Christmas Eve – we celebrated whatever we could. And we used to go to dances. We worked hard during the day, and at night we’d go to Metropolis! Everyone knew me there”, she says smilling.

“I was a pretty girl, thin, with black wavy hair and everyone liked me. I was very popular.

Wherever I went, I had suitors”. As an aside, she tells naughtily that she also has a sweetheart in the retirement home. “He can’t walk, he only sits. So I go to him, pat him, cuddle up to him, and he kisses my hands. I sing all kinds of songs to him. I like White Daisy very much.”

I wish people lived better. I wish they had good jobs and earned enough to have a good life, to dress well and to eat. And I am fine the way I am.

91

100 metų kartu / 100 Years Together

Vincas Šileika Gimė 1910 07 31 Gaižėnų kaime, Kauno rajone Susilaukė sūnaus, 2 anūkų ir 2 proanūkių

Born 31 July, 1910, in Gaižėnai village, Kaunas district 1 son, 2 grandchildren and 2 great-grandchildren

Jau 108-uosius skaičiuojantis kaunietis Vincas Šileika šiuo metu gyvena vienas, sūnus su šeima Amerikoje. Tačiau Vincas vienišas nesijaučia, nes rytais sulaukia kaimyno, atnešančio jam iš pašto dėžutės laikraštį. „Be laikraščio jausčiausi tarsi negyvenamoje saloje. Blogai girdžiu, retai įsijungiu radiją ir televizorių, todėl vertinu laikraštį“, – pasakoja Vincas.

Senolis ir dabar, nors ir su lupa, noriai skaito sportui skirtus puslapius, ypač domisi krepšiniu. Ir tai suprantama – jaunystėje jam teko žaisti vienoje komandoje su Feliksu Kriaučiūnu, Juozu Jurgėla, Pranu Talzūnu: vyrais, kurie nustebino Europą iškovodami Senojo žemyno krepšinio čempionato aukso medalius.

Dievulis greičiausiai pametė mano kartoteką – antraip aš taip ilgai negyvenčiau. Tikiuosi, kad dar ilgai jos neras.

Going on 108, the resident of Kaunas Vincas Šileika currently lives alone, his son and his family having moved to the United States. Yet he doesn’t feel lonely – every morning his neighbour brings him a newspaper from the mailbox. “Without the newspaper I'd feel as if I were on a desert island. My hearing is weak, I hardly ever turn on the radio and TV, therefore I appreciate the newspaper very much”, says Vincas. He eagerly reads the sports pages, even though he has to use a magnifying glass, and takes special interest in basketball.

It is only natural – in his youth he played in the same team with Feliksas Kriaučiūnas, Juozas Jurgėla and Pranas Talzūnas, the men who surprised Europe by winning the gold medals at the basketball championship of the Old Continent.

The Lord has probably lost my file – otherwise I wouldn’t live so long.

I hope he doesn’t find it any time soon.

92

100 metų kartu / 100 Years Together

93

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Sofija Škilienė Gimė 1914 06 01 Kerulių kaime, Molėtų rajone Susilaukė 2 vaikų, 3 anūkių ir 5 proanūkių

Born 1 June, 1914, in Keruliai village, Molėtai district 2 children, 3 granddaughters and 5 great-grandchildren

Su vyru, Sofija pasakoja, susipažinusi dar vaikystėje, mat jie buvo kaimynai. „Vestuves šventėme dvi dienas. Buvom labai gražiai apsirengę, siuvėja man pasiuvo ilgą baltą suknelę“. Šeima turėjo ūkį, o moteris visuomet buvo labai darbšti. „Dirbau, audžiau, mezgiau, dariau viską, ką norėjau“, – tokio ilgo gyvenimo receptu dalijasi Sofija.

Senolė visuomet mėgusi dainuoti ir šokti, auginti gėles – visą laiką ją supo prižiūrėtas darželis. Nors gyvenime, pasakoja, visko buvo: ir ašarų, ir džiaugsmo. „Juk taip ilgai gyvenau“, – sako ji.

Lietuvai visko linkiu, ko tik norės: kad valdžia būtų gera, kad žmonėms būtų gerai.

Sofija says that she met her husband-to-be in her childhood, as they were neighbours.

“Our wedding party lasted for two days. We were dressed in our Sunday best: a seamstress made me a long white dress.” The family had a farm, and the Sofia was always hardworking.

“I worked, wove, knitted, and whatnot”, she recalls, sharing her recipe of longevity.

Sofija had a knack for singing, dancing, and growing flowers – she always kept a well-tended flower garden. However, life was not all roses for her. “After all, I’ve been living so long”, she says.

I wish whatever is the best for Lithuania: may those in power be kind, and may people have a good life.

94

100 metų kartu / 100 Years Together

95

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Elena Ūsienė Gimė 1917 09 03 Kalakutiškių kaime, Rietavo rajone Susilaukė 2 vaikų, 2 anūkų ir 1 proanūkio

Born 3 September, 1917, in Kalakutiškė village, Rietavas district 2 children, 2 grandchildren and 1 great-grandchild

„Aš jums pasakysiu: pati netikiu, kaip tie 100 metų prabėgo. Tarsi paukščiai nuskrido, ir viskas.

Garbės žodis, atvirai sakau, neįsivaizduoju pati, kad man tiek metų. Tas laikas praėjo be galo greit“, – tikina Elena.

Ji užaugo 9 vaikų šeimoje. Mama Rietave turėjo kavinukę, o tėvas dirbo kunigaikščio Oginskio dvare – savo arkliais vežiojo paštą. Buvo išsilavinęs, norėjo, kad vaikai taip pat siektų mokslo. Anot E. Ūsienės, mokslas buvo brangus – gimnazijoje už metus reikėjo mokėti 150 litų – tiek kainavo dvi karvės. Bet iš daugiavaikės šeimos kilusiems mokėti nereikėjo.

Apie savo gyvenimą, ilgą ir spalvingą, buvusi ilgametė lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoja pasakoja, tarsi skaitytų knygą. Sužinojome apie širdies draugo Lietuvos kariuomenės karininko laiškus iš Paryžiaus, už ką sovietų saugumiečiai pastatė prie sienos ir šaudė virš galvos siekdami išgauti valstybės perversmo paslaptis, apie Raseinių kalėjime praleistus mėnesius, apie savo nuoširdų darbą ir atvirumą pasauliui, net apie trapių kaulų lūžius, nors dar užtenka jėgų nueiti į parduotuvę. Ir niekas neužtemdė jos džiaugsmo gyvenimui. Elenos vyras Antanas, taip pat mokytojas, su kuriuo kartu jau per 60 metų, patvirtina: „Jai visas pasaulis auksinis.“ Mokytoja Elena daugumai kažkuo panaši į prancūzę. „Dažnai girdžiu komplimentus, bet aš Paryžiuje net nesu buvus“, – šypsosi. Elena prisimena norėjusi tapti medike, bet apsigalvojusi. „Man labai patiko mokytoja Ržižauskienė, dirbusi Rietavo progimnazijoje, kunigaikščio Oginskio giminaitė, kuri buvo labai elegantiška, visada pasipuošusi. Svajojau ir aš tokia tapti.“ Tokia ir tapo – elegantiška, pasitempusi, visada su šypsena, tikra prancūzė.

Elena prisipažįsta mėgstanti klajoti po savo prisiminimus, ypač pilkais rudens vakarais, tada, kaip pati sako, klaidžiojanti „po savo gyvenimo metus kaip po filmą“.

Man nebuvo blogo žmogaus. Visi geri, tik reikia patiems būti geriems.

Tegu klesti mūsų tėvynė Lietuva, tegu nebūna išnaudojimo, korupcijos, nelaimių, tegu visi laimingai gyvena Lietuvoj, tegu šviečia saulė Lietuvos visiems, kaip himne mūsų.

96

100 metų kartu / 100 Years Together

97

100 metĹł kartu / 100 Years Together

98

100 metĹł kartu / 100 Years Together

“I’ll tell you frankly: I myself can’t believe that these 100 years have already gone by. Flew away like a flock of birds, and that’s all there’s to it. My word of honour, I tell you, I find it hard to believe that I’m a hundred years old. These 100 years passed by very quickly”, Elena assures us.

She grew up in a family with nine children. Her mother had a café in Rietavas, and her father worked at Duke Oginski’s estate carrying the mail with his own horses. He was educated and wanted the same for his children. School was expensive – the annual fee at a gymnasium was 150 litas, the price of two cows. But those from a family with a lot of children didn’t have to pay.

The former teacher of the Lithuanian and German languages talks about her long and colourful life as if she were reading a book. We learned about the letters that her sweetheart, an officer of the Lithuanian army, sent to her from Paris, for which she was put up against the wall by the Soviet KGB with them shooting over her head demanding she betray the secret of the coup d’état; about the months spent in Raseiniai prison; about her honest work and openness to the world; even about the breaks of her fragile bones, though she is still strong enough to go to the shop. Nothing could kill her joy of life. Her husband Antanas, also a teacher, with whom she has been together for more than 60 years, confirms this: “She sees the world in golden colours”.

Elena remained elegant even on her 100th birthday. Many people think that she looks French. “I often hear such compliments, but I’ve never been to Paris”, she says smiling.

Elena remembers that once she wanted to become a physician, but later changed her mind.

“I liked teacher Ržižauskienė, a relative of Duke Oginski. She was very elegant, always dressed up. I dreamed of becoming like her.” That’s what she became – elegant, neat, a real French woman.

Elena confesses that she likes revisiting her memories, particularly on grey autumn evenings, when she wanders “through the years of her life like in a movie”.

I never met a bad person. Everyone is kind when we are kind overselves.

May our homeland Lithuania thrive, let there be no exploitation, corruption and disasters, may everybody live happily in Lithuania, and may the sun of Lithuania shine upon everyone, just like in our anthem.

99

100 metų kartu / 100 Years Together

Edmundas Turskis Gimė 1918 08 08 Skroblės kaime, Rietavo rajone Susilaukė 6 vaikų, 8 anūkų ir 11 proanūkių

Born 8 August, 1918, in Skroblė village, Rietavas district 6 children, 8 grandchildren and 11 great-grandchildren

„Labai džiaugiamės savo tėveliu, jis mums tikras stebuklėlis!“ – taip apie Edmundą pasakoja jo vaikai. „Nesam išgirdę iš jo nė vieno keiksmažodžio, nė vieno pikto žodžio. „Vaka, a veits nebėr?“ – toks būdavęs jo griežčiausias subarimas. „Jūs nepatikėsit! – toliau vienas per kitą porina, – vištos vaikščiodavo po kiemą „rankinės“, eidavo prie jo, kad paglostytų. Žąsys neprisileisdavo nieko, o kai dukra užsivilkusi tėvelio paltą išėjo kiemo šluot, parlėkė šaukdama, nes žąsys apsipažinusios kišo galvas, kad paglostytų, manė, kad čia tėvelis.“ Anūkai, vasaras leisdavę kartu, atsimena, kaip tarpusavy kalbėdavosi: „Nu koks tas mūsų senoliukas geras!“ O kodėl? Nes į visus mūsų „kodėl“ jis atsakydavo! Tiek turėjo kantrybės.“ Edmundas šeimoje buvo antras vaikas. Baigęs Liolių mokykloje keturis skyrius padėjo ūkininkauti tėvams ir dirbo samdomus darbus. Sugrįžus Sovietų armijai buvo prievarta išvežtas į Kareliją atstatinėti Belomoro kanalo: jiedviem su broliu nepasisekė, „susėmė“ tiesiog kaimo šokiuose. Daug prisikentėjo, bet nepalūžo, po dvejų metų alinančių darbų 1946-aisiais kažkokios amnestijos proga stebuklingai buvo paleistas ir grįžo namo.

Gimtinėje dirbo statybininku. Nors ir mažai mokslų ragavęs, buvo gabus, vadovavo kolūkio statybininkams ir netrukus buvo išsiųstas mokytis į Vilniaus statybininkų mokyklą.

Gavo pasiūlymą pasilikti Vilniuje, bet nesutiko, grįžo į gimtąjį kaimą toliau vadovauti kolūkio statyboms. O po darbų, vakarais, naktimis, statė savo namus. Ir pastatė!

Savo būsimą žmoną Edmundas sutiko tik grįžęs iš tremties. Pora susituokė, susilaukė dvynukų. Prabėgus trejiems metams žmona susirgo ir mirė, Edmundas liko vienas su dviem mažyliais. Sunkiu metu vaikus auginti padėjusi žmonos pusseserė netrukus tapo Edmundo žmona, ir jie susilaukė dar 4 dukrų.

Visą gyvenimą praleido Skroblės kaime, iki pat pensijos dirbo „Gintaro“ kolūkyje. Šiandien jis tebegyvena savo statytame name, džiaugiasi sulaukęs būrio vaikaičių.

100

100 metų kartu / 100 Years Together

101

100 metĹł kartu / 100 Years Together

102

100 metĹł kartu / 100 Years Together

“We are so happy about our Daddy, he’s a marvel!” This is what Edmundas children tell us about him. “We’ve never heard him swear or say an angry word”, they continue. “It’s hard to believe: our hens would stroll out in the yard so tame, they’d go up to him to be petted. Our geese wouldn’t let anyone come near them, but when our daughter went out to sweep the yard wearing Daddy’s coat, she ran back in crying that the geese mistook her for Daddy and stuck out their heads to be fondled.”

The children who used to spend their summers at Grandfather’s place remember themselves talking: “How kind our Granddad is!” And why? “Because he would answer all our ‘why’ questions! He was so patient.”

Edmundas was the second child in the family. Having finished four grades of school in Lioliai, he started helping his parents on the farm and also worked as a hired hand. When the Soviet army returned, he was forcefully taken to Karelia to rebuild the Belomor Channel: he and his brother had bad luck and were “busted” at a village dance. He suffered a lot but wasn’t broken. After two years of excruciating work, in 1946, he was released under some amnesty and returned home.

In his homeland he worked in construction. Though he didn’t have much schooling, he was smart and supervised the kolkhoz builders. Soon he was sent to the builders’ school in Vilnius. Having received an offer to settle in Vilnius, he refused and returned to his native village, where he resumed his builder supervisor’s job. After work, he would build his own house. And he finished it!

Edmundas met his wife-to-be after he returned from deportation. They got married and had twins. Three years later, his wife fell ill and died, leaving Edmundas with two small kids. His wife’s cousin helped him raise the kids and soon became his wife. They had four daughters together.

He spent his entire life in the village of Skroblė and worked in the Gintaras kolkhoz until he retired. Today he still lives in the house that he himself built and is happily surrounded by his large progeny.

103

100 metų kartu / 100 Years Together

Magdė Vaičiūnienė Gimė 1917 10 24 Vartų kaime, Prienų rajone Susilaukė 5 vaikų, 8 anūkų ir 8 proanūkių

Born 24 October, 1917, in Vartai village, Prienai district 5 children, 8 grandchildren and 8 great-grandchildren

Magdės šeima patyrė tremties išbandymus: du jos broliai buvo ištremti į Sibirą.

Ištekėjusi ir susilaukusi 5 vaikų moteris ilgus metus daug ir sunkiai dirbo kolūkyje.

Mirus vyrui ir sūnui Magdė dar ilgai sukosi savo kaime viena. Kai jėgos nebeleido, persikėlė pas vyriausiąją dukrą į Vilnių. Čia ir pasitiko savo šimtmetį.

Magdė’s family suffered deportation: two of her brothers were sent to Siberia.

Having married and having given birth to five children, the woman worked hard in the kolkhoz for many years. When her husband and son died, Magdė ran the household on her own. After her strength failed her, she moved in with her eldest daughter to Vilnius. This is where she celebrated her centennial anniversary.

104

100 metų kartu / 100 Years Together

105

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Petronė Vaikšnorienė Gimė 1917 06 10 Barčių kaime, Lazdijų rajone Susilaukė 4 vaikų, 8 anūkų ir 13 proanūkių

Born 10 June, 1917, in Barčiai village, Lazdijai district 4 children, 8 grandchildren and 13 great-grandchildren

Būdama 27-erių Petronė ištekėjo už dvigubai vyresnio turtingo ūkininko sūnaus ir apsigyveno jo ūkyje, kur teko labai daug ir sunkiai dirbti. Vyro šeima buvo didelė, valdė daug žemės, dėl jos nuolat barėsi ir pykosi. Sovietmečiu jų namai buvo išgriauti, vyro šeima „išbuožinta“ ir ištremta, tik vyrui per kažkokį stebuklą pavyko pasislėpti ir išvengti tremties. Petronė prisimena, kaip stipriai jos vyras mylėjo Lietuvą, brangino jos žemę. Šeimai nekart teko viską pradėti iš naujo, bet Petronės tai nė kiek nepalaužė. Šimtmetį išgyvenusi močiutė stebina savo smagumu ir žaismingumu – daug juokiasi, kur buvus, kur nebuvus, vis taikosi pašnekovui švelniai įgnybti.

At the age of 27, Petronė married the son of a rich farmer twice her age and went to live on his farm, where she had to work very hard. Her husband’s large family had a lot of land, which was the cause of their constant quarrels and arguments. During the Soviet times their house was destroyed, the husband’s family was dispossessed and deported, and only her husband miraculously managed to hide himself and avoid deportation. Petronė remembers how strongly her husband loved Lithuania and cherished its land.

The family had to start everything from scratch more than once, but Petronė remained unbroken. The centenarian is amazingly cheerful and really mischievous – she laughs a lot, and doesn’t miss an opportunity to tease you gently.

106

100 metų kartu / 100 Years Together

107

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Uršulė Veteikienė Gimė 1917 11 10 Kemešyje, Utenos rajone Susilaukė 6 vaikų, 10 anūkų ir 12 proanūkių

Born 10 November, 1917, in Kemešys, Utena district 6 children, 10 grandchildren and 12 great-grandchildren

„Dieve, kad jokios paslapties neturiu. Nežinau, atrodo, ir silpna, ir netikusi buvau, ir sirgdavau... Bet gydydavausi! Jeigu susergu, tai einu pas daktarą tuoj. Nuvažiuoju, atrodo, kad jau labai skauda. Kai tik pasako, kad nieko blogo, važiuoju namo patenkinta, kad aš visai sveika, kad nieko man nėra“, – šimto metų receptu dalijasi Uršulė.

Dar prieš trejus metus U. Veteikienė visas vasaras praleisdavo Kuktiškėse (Utenos raj.), kur su vyru mokytoju Povilu įsikūrė 1949 metais ir užaugino vaikus. Moteris jau 34 metus našlė, toliau rūpinasi šeima, padeda vaikams auginti anūkus. Prisimena visų anūkų ir proanūkių vardus, kur kas gyvena, kur mokosi ar dirba. Praėjusią vasarą moteris apako, tuomet pasakė, kad dabar jai likęs vienintelis darbas – melstis už visus. „Taip kasdien nuo ryto iki vakaro ir kankina rožančių“, – uošvės triūsą įvertino žentas. „Daug prisminimų liko. O, atrodo, tik pro vienas duris įėjai, pro kitas jau ruoškis išeiti. Nebijojau daug dirbti. Bet valgyti įpratau tik saikingai. Nors ir visko“, – taip savo ilgo gyvenimo kelią apibendrino šimtametė senolė.

Meldžiuosi už Lietuvą kiekvieną dieną, kad tik Dievas duotų laimingą gyvenimą, kad nebūtų karų, pavojų, kad visi galėtų laimingai gyvent.

Kad jaunimas augtų ir nepaklystų. Kad būtų dori ir geri žmonės. Kad nesirgtų, nemirtų ir gyventų, kaip aš, jau sulaukusi 100 metų.

108

100 metų kartu / 100 Years Together

109

100 metĹł kartu / 100 Years Together

110

100 metĹł kartu / 100 Years Together

“My goodness, I don’t have any secret. When I think of it, I often felt weak and frail and sick… but I sought treatment! Whenever I fell ill, I’d go to see a doctor right away. When going there, I’d feel like I was in pain. But when the doctor would say that it was nothing serious, I’d go home happy that I was fine and there was nothing wrong with me”, Uršulė says, sharing her centenary recipe.

Three years ago she used to spend all her summers in Kuktiškės (Utena district), where she settled in 1949 with her husband, a teacher named Povilas, and where they raised their children. Uršulė has been widowed for 34 years already, and she still takes care of her family and helps raise her grandchildren. Our heroine remembers the names of all her grandchildren and great-grandchildren, and knows where everyone lives, works or studies. Last summer, having lost her eyesight, she said that now her only job was to pray for everyone. “And so every day from morning till night she keeps torturing her rosary”, her son-in-law assessed her efforts. “I have so many memories. It seems that you’ve just entered though one door and you already have to leave through another. I was never scared to work hard. When I eat, I know when enough is enough. Though I eat everything”, the centenarian says, summing up her long life.

I pray for Lithuania every day. May God give us a happy life, and may there be no wars and dangers. May young people grow up and not lose their way. May they grow up to be good and honest people. May they be healthy and live, like me, for a hundred years.

111

100 metų kartu / 100 Years Together

Constantine Zalagenas Gimė 1916 04 01 Raguvoje, Panevėžio rajone Užaugino dvi dukteris: vienos susilaukė, kitą įsidukrino

Born 1 April, 1916, in Raguva, Panevėžys district Raised two daughters: biological and adopted

Konstantinas (Kostas) buvo vyriausias vaikas šeimoje, augo su broliu ir seserimi. Gimnaziją baigė Panevėžyje, 1938-aisiais – karo mokyklą Kaune. Karo metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete, 1944-aisiais gavo statybos inžinieriaus diplomą ir, bėgdamas, kaip pats sako, nuo ruso, pasitraukė į Vokietiją. Ten sutiko ir savo būsimą žmoną Jadvygą, tuomet našlę su mažute dukrele, pamilo ir 1946-aisiais vedė. Iš Vokietijos 1948 m. šeima iškeliavo į, jo žodžiais tariant, „laimės kraštą“ – Kanadą. Įsikurti naujame krašte nebuvo lengva: iš pradžių teko net ketverius metus sunkiai dirbti „su lopeta“, ir tik penktaisiais metais pavyko gauti darbą pagal specialybę.

Kanadoje pora susilaukė dukters Silvijos, šiai paūgėjus 1957-aisiais persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Įsikūrė Čikagoje. Kostas pasakoja, kad jo žmona dirbo mokytoja, o jis pats, statydamas atomines elektrines, išmaišęs visą šalį. Nuo 1982-ųjų mėgavosi ramiu pensininko gyvenimu Čikagoje. Iki pat žmonos mirties 2006-aisiais. Po laidotuvių Kostas grįžo į Lietuvą, kaip pats sako, „numirti“, ir nuo 2007-ųjų gyvena senjorų namuose Vilniuje.

Kostas – paslaptingas šių namų gyventojas, su dideliu polėkiu. Kadaise buvo nutapęs nemažą kolekciją natiurmortų ir nežinia kam juos visus padovanojo.

Nėra geriau kaip čia, bet ir čia kada nors gali būti geriau.

112

100 metų kartu / 100 Years Together

113

100 metĹł kartu / 100 Years Together

114

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Constantine was the oldest child in the family and grew up with a brother and a sister.

He finished a gymnasium in Panevėžys, and a military school in Kaunas in 1938. In the war time, he studied at Vytautas Magnus University, received a construction engineer’s diploma in 1944, and fled to Germany trying to escape from the Russians. There he met his wife-tobe Jadvyga, a widow with a young daughter, fell in love and married her in 1946. In 1948, the family left Germany for Canada, “the land of happiness”. It was not easy to settle in the new country: he had to work hard “with a spade” for four years, until he finally managed to get a job in the field of his studies.

In Canada the couple had their daughter Silvija, and when she grew up a little, in 1957, the family moved to the United States and settled in Chicago. Constantine’s wife worked as a teacher, and he built nuclear power plants and crisscrossed the entire country.

From 1982, he enjoyed a quiet life as a pensioner in Chicago until his wife’s death in 2006.

After he buried her, the old man then came back to Lithuania, as he says, “to die”, and since 2007, has been living in a retirement home in Vilnius.

Constantine is a mysterious resident of the home with no lack of imagination.

Once he had quite a large collection of still lifes of his own making but gave all of them away to someone he doesn’t remember.

There is nowhere as good as here, but even here it might be better some day.

115

100 metų kartu / 100 Years Together

Aleksandra Žovnerik Gimė 1916 04 18 Maskvos apskrityje Susilaukė 3 vaikų, 6 anūkų ir 9 proanūkių

Born 18 April, 1916, in Moscow district 3 children, 6 grandchildren and 9 great-grandchildren

Niekas giminėj jau nepamena, koks buvo Aleksandros kelias iš Maskvos į Lietuvą. Žinoma tik, kad šeimą ji sukūrė ir vaikų susilaukė Vilniuje, kur vėliau ir praleido visą gyvenimą.

Ji pati mena gyvenusi sodyboje prie Neries, netoli buvusio „Žalgirio“ stadiono. Kol vyras dirbo vienoje iš Vilniaus gamyklų, Aleksandra rūpinosi namais: augino vaikus, vėliau ir anūkus, dirbo savame ūkelyje žemės darbus – sunku net patikėti, kad šioje miesto dalyje dar visai neseniai dūzgė kaimelis, žmonės laikė gyvulius, triūsė daržuose... Vyrui išėjus į pensiją, šeima gavo butą viename iš pirmųjų Žirmūnų mikrorajono daugiabučių. Taip Aleksandra tapo tikra miestiete. Ji atsidėjo rankdarbiams: buvo puiki siuvėja, bet ypač mėgo megzti – pagalvėles, staltieses, lovatieses. „Šio gėrio buvo pilni namai“, – šiltai prisimena anūkė.

Nobody in the family recalls how Aleksandra came from Moscow to Lithuania. They only know that she got married and had children in Vilnius, and that’s where she spent the rest of her life. She remembers living on a homestead at the Neris River, close to the former Žalgiris stadium. Her husband worked in one of the Vilnius factories, and Aleksandra was a homemaker: she raised the children and, later, grandchildren, and kept a small plot of land – it is hard to believe that in this part of the city there was a village not so long ago, where people kept animals and worked in their gardens. When her husband retired, the family received a flat in one of the first apartment blocks in the Žirmūnai residential district.

This is how Aleksandra became a city resident and dedicated herself to handicrafts: an excellent seamstress, she was particularly fond of knitting pillows, tablecloths and bedspreads. “The entire house was full of these beauties”, her granddaughter warmly remembers.

116

100 metų kartu / 100 Years Together

117

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Džiaugiamės ir nuoširdžiai dėkojame, kad projektą „100 metų kartu“ įgyvendinti padėjo / We are delighted and sincerely thankful for helping us with the project “100 Years Together’’ to: Ligita Baranauskienė, Roma Brazauskienė, Justė Brukštutė, Regina Bundzinskienė, Daiva Burinskytė, Valdas Chirv, Virginija Cukanovienė, Marija Dobrovolskaja, Gintaras Domarkas, Eugenija Genevičienė, Bronius Girdauskas, Genovaitė Grybauskienė, Kristina Grūšelionytė, Vytautas Gudauskas, Irena Ingelevič, Asta Janonienė, Dalia Januilienė, Lionė Jarusevičienė, Nijolė Jauneikienė, Jonas Jocys, Vanda Jonušienė, Vaidotas Kalvelis, Giedrė Karkalienė, Žilvinas Kazakevičius, Rasa Kazlauskienė, Angelė Kilčiauskaitė, Loreta Knėpienė, Vilmantas Kratavičius, Gintarė Kvasaitė, Dalia ir Remigijus Lapinskai, Jolanta Lukšienė, Silvija Maceikaitė, Aušra Malinauskienė, Miglė Maniušytė, Renata Matkevičienė, Joana Mečelienė, Bernard G. Meyer, Auksė Michailinaitė, Edita Mileikienė, Genovaitė Mozūrienė, Tomas Pabedinskas, Gina Pažiūrienė, Bronė Petrikienė, Vilma Petrošienė, Robertas Pileckas, Virginija Pusvaškienė, Eglė Račkauskaitė, Danutė Repšienė, Audronė Ridikienė, Lina Sakalauskienė, Skaidrutė Salienė, Zigmantas Siminauskas, Regina Slabienė, Ona Stankevičiūtė, Audrius Stonys, Daina Sviderskienė, Laima Šaniauskienė, Giedrė Šavinienė, Alvidas Šimelionis, Violeta Šimkūnienė, Henrikas Štelmokas, Laimonas Talat-Kelpša, Alina Taluntyte, Sigita Trainauskienė, Vaida Vaitelienė, Dainora Vasiliauskienė, Ana Zavadska, Albina Zėringienė, Indrė Senkutė-Žukauskienė.

118

100 metų kartu / 100 Years Together

119

100 metĹł kartu / 100 Years Together

Išleido / Published by M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas Konstitucijos pr. 7, 09308 Vilnius www.mcwealth.lt Spausdino / Printed by UAB Petro ofsetas Naujoji Riovonių g. 25C, 03153 Vilnius www.petroofsetas.lt Printed in Lithuania Tiražas / Print run 1000 egz. / copies

120

100 metų kartu / 100 Years Together

cirkuliuojančios fotografijos tampa pagrindu bendruomenių ar visos tautos nacionalinio identiteto vaizdiniui. Nors šis vaizdinys, žinoma, yra tik menamas, tačiau juo pagrįsta savivoka gali tapti realiu tautą vienijančiu veiksniu. Štai kodėl galima sutikti su britų meno kritiko John Berger teiginiu, kad vaizdais „papasakotos“ individualių žmonių istorijos tampa bendra tautos Istorija.

Fotografė Monika Požerskytė į garbaus amžiaus žmones žvelgia ne kaip į praeitin tolstančio gyvenimo atstovus, bet kaip į neatskiriamą Lietuvos visuomenės dalį, ir kartu – kaip į šiandien gyvenančius, jaučiančius ir dabarties akimirką pilnai patiriančius žmones. Fotografijose įamžinti žmonės ne tik buvo kartu su mumis šimtą metų (šiuo atveju toks pasakymas įgyja neįprastą ir stebinančią pažodinę reikšmę), bet vis dar yra šalia šiandien. Be to, jie neatrodo išskirtiniai, „kitokie“, gal tik labiau mokantys džiaugtis ir būti laimingi. Šiuose ilgaamžių portretuose fotografei pavyko parodyti mums gyvus šiandienos ryšius su tautos istorija ir kartu priminti, kad ta istorija yra žmogiška.

Doc. dr. Tomas Pabedinskas Menotyrininkas, fotografijos kritikas

122

100 metų kartu / 100 Years Together

9 786099 601007

ir nemenkus iššūkius keliantis kūrybinis pasirinkimas. Šiandienos vizualiojoje kultūroje

ISBN 978-609-96010-0-7

Sukurti Lietuvos šimtmečiui skirtą šalies bendraamžių portretinių fotografijų seriją – ir logiškas,