Mundane art by Milda Urbšytė

no.1

M undane

ar t

edition

/150

ny g ų mugė i r k it i pakvėpavimai Dviejų merginų ( L ir M) pokalbis apie kelionę į magišką šalį - Vokietiją.

L: Ar galėtum trumpai papasakoti kokiu tikslu važiavote į Leipcigą? M: Važiavom padėti musų brangiam dėstytojui K. Vasiliūnui, kuris Leipcigo knygų mugėje pristatė savo organizuojamos tarptautinės menininko knygos parodą. O ir šiaip sau, pasisemti idėjų, pamatyti geriausių ir naujausių knygų maketus, užmegsti kontaktus su Vokietijos meno universitetais ar jų studentais. L: Papasakok apie Leipcigo knygų mugę: kuo skiriasi nuo Litexpo vykstancios lietuvių knygų mugės, kas patiko, kas nustebino? M: Pirmiausia - dydis. Pasirodė, bet veikiausiai taip ir buvo, jog mugė bent penkis kartus didesnė nei Litexpo. Visai kitas mastelis, ir žinoma todėl žvalgytis tikrai buvo kur. Mes “užsikabinome” už meno universitetų pristatomų projektų, studentų maketuotų ir iliustruotų knygų. Verta paminėti vokiškos klasikinės tipografikos stiprumą; žmonės kalba, kad knygos meno išmoksi tik pas vokiečius. Taigi jautėsi profesionalmumas, naujos idėjos pasirodė kur kas šviežesnės nei Litexpo. O kalbant apie šviežumą - gražiausių pasaulio knygų Lietuvos stende puikavosi poros ar daugiau metų senumo knygos. Neaišku, kas patingėjo nusiųsti naujai išrinktas knygas, bet jos automatiškai neteko teisės pretenduoti į šių metų nugalėtojus. Apibendrinam: buvo gražu, smagu, įdomu ir radom iš kur vogti idėjų. (Vadovaujamės tokiais vadovėliais kaip: “how to steal like an artist”) L: Kaip patiko Leipcigas? Kokios ten sąlygos kurti ir reikštis menininkams? M: Leipcigas - vokiškas. Labai patiko meninkų rajonas “Leipziger Baumwollspinnerei” arba kitaip “Spinnerei. From cotton to culture”, kuriame kūrėjai turi puikias sąlygas nuomuotis dirbtuves. Pats kvartalas, buvęs medvilnės fabrikas, labai panašus į sunaikintą Šiaurės miestelį Vilniuje (žmonės kalba, kad buvo galvota buvusias kareivines užleisti meninkams, tačiau pasirinktas matyt smagesnis ir pelningesnis variantas). Spinnerei’se palakstėm po galerijas, kiek tik turėjom laiko iki užsidarymo. O galerijų ten daug ir labai smagiai nuteikiančių.Siaubingiausia jog atradom apsipirkinėjimo rojų. Dailės reikmenų parduotuvėje, manau, lietuvišku standartu bent dviejų X’ų dydžio, su bendražygiais palikom nevieną šimtą eurų:(. L: O ką veikėte Berlyne? M: Pagrindinis tikslas buvo pamatyti kuo daugiau meno. Lūkesčius pateisino jau pirmasis the Hamburger Bahnhof muziejus. Šiuolaikinis menas, darbai matyti albumuose, garsios pavardės buvo turbo dozė . Ekpozicijoje buvo: Cy Twombly, Andy Warhol,Joseph Beuys, Anselm Kiefer, Robert Rauschenberg, Dan Flavin, Donald Judd, Roy Lichtenstein ir Bruce Nauman. Matėm Ryoji Ikeda instaliaciją. Dar Berlyne susipažinom iš arti su Gerhard Richter jo retrospektyvinėje parodoje. Sveikinam jį su ilga ir komerciškai sėkminga karjera, tačiau nelikom sužavėti. Meno paieškas vainikavo kamerinio pobūdžio siurrealistų ekspozicija - Dali, Miro, Magritas...na, visos žvaigždės, tik su mažais kamerinias piešiniais, eskizais, estampais. Pasirodė kitaip, nei buvom pratę matyti siurealizmą, iš kito taško. Kaip ir daugelyje Vokietijos muziejų rodomos ekspozicijos, tai buvo privačių savininkų kolekcija. Kai jos paskolinamos muziejams - nereikia mokėti mokesčių. Abipusė nauda ir sistema puikiai veikia. L: Kodėl Richteris nuvylė? Šiaip jau jis yra gerai vertinamas. Jo tapyba netgi atitinka Deleuze’o reikalavimus - nereprezantatyvi, abstrakti, o pertapytose nuotraukose yra lyg reprezentacijos reprezentavimas t.y. lyg jos ironiškas paneigimas. M: Na, tamsta, nesigilinu aš į Deleuze’ą, bet Richteris pats auksas ir dar auksuotas. Tiesa sakant, mes atėjom kaip paprasti žiūrovai, be išankstinės nuomonės, ir atsidūrėm tarp gausaus rato jo gerbėjų, milžiniškų formatų, ir daugybės darbų (neperdedu jog daug - 200 darbų). Pilnutėlės salės, kaip kūrybos metraštis, rašantis ne apie kūrybą, o apie bendrą tendenciją. Vienas svarbiausių ir sėkmingiausių meninkų. Taigi tiesiog nuoširdžiai žiūrint darbuose neradom jokio nuoširdumo. Visi Deliuzo teiginiai apie”teisingą” meną tiesiog nepasiteisina jusliškai. L: O tai koks autorius labiausiai jusliškai pasiteisino? M: Sunku išskirti vieną, bet jei tokia užduotis - tuomet gal Maksas Klingeris. Kilęs iš Leipcigo, tikras vokiečių klasikas- skulptorius, grafikas, tapytojas. Tik klausimas - kodėl? XIX-XX a. sandūros, itališko renesanso ir antikos pasekėjas, simbolistas, modernistas, dirbęs meistriškai ir tradiciškai daug. Skamba gan nuobodžiai, bet skulptūros paperka marmuriniu, į tave “įsmeigtu”, žvilgsniu, grafika - saldžia ironija. Tikriausiai viskas tiesiog pagrįsta meistriškumu ir genialumu. Paprastai. L: Ką reiškia bananas? M: Ten kur bananas, ten ir muziejus. Durys atviros. L: Tai daug bananų Vokietijoj? M: Na, kad daugiau nei Lietuvoje tai tikra i. Ir iš vis, ar turim bananų Lietuvoje? Kalbėjo: Lina Itagaki ir Milda Urbšytė

ook F a i r and other winds

Two girls (L and M) talk about jour ney to the mag ic world - Germany.

L: Could you briefly describe for what purpose you traveled to Leipzig? M: We went there to help our dear teacher K. Vasiliūnas who organized and presented the international artists’ books exhibition at the Leipzig Book Fair. Also, we wanted to get some inspiration, to see the best and most recent book layouts and to build up new contacts with various art universities and their students in German. L: Tell something about the Leipzig Book Fair: what’s the difference between the Lithuanian Book Fair at Litexpo? What did please and amuse you there? M: First of all - size. It just seemed to be or maybe the Leipzig book fair probably was at least five times bigger than the book fair at Litexpo. It is a totally different scale and of course there were plenty of things to look at. We were amused by the projects, which art universities presented, also by the illustrated and modeled books of students. Not to mention the skillfulness of the classic German typography. It is said that only Germans can teach one the art of book. So, we felt the professionalism and the freshness of new ideas, unlike Lithuanian book fair. And in terms of freshness – at the Lithuanian book stand of the world’s most beautiful books there were books, which were two or even more years old. It is unknown who was lazy enough not to send newly elected books to the book fair but of course they lost the right to apply for this year’s winners. All in all, everything was beautiful, fun and interesting; also we found out where to steal new ideas from (we follow such book manuals as: “How to steal like an artist”). L: Did you like Leipzig? What are the conditions there for an artist to create and express themselves? M: Leipzig – Germanic. We loved an artist district so called “Leipzig Baumwollspinnerei” otherwise “Spinnerei. From cotton to culture”, where creators have excellent conditions to rent a studio. That block, a former cotton factory, very similar to a town of North Vilnius, which was destroyed (people say that it was considered to give the former military barracks to the artists, but the present choice seems to be a more fun and profitable option). We visited galleries as many as possible – we didn’t have much time before the closing. And there were a lot of galleries

and they all were joyful. The most terrible thing was that we found a shopping paradise. Together with our associates, we had left more than one hundred of euros at the art supplies store, which, I think, was at least two times bigger than a typical Lithuanian store of art supplies. L: What more did you do in Berlin? M: The main aim was to see as much art as possible. The firstly visited Hamburger Bahnhof museum has outgrown our expectations. Contemporary art, works earlier seen only in photo albums, all the famous names were one turbo art dose for us. Exhibition held artworks of: Cy Twombly, Andy Warhol, Joseph Beuys, Anselm Kiefer, Robert Rauschenberg, Dan Flavin, Donald Judd, Roy Lichtenstein and Bruce Nauman. We even saw installation of Ryoji Ikeda. We also learnt more about Gerhard Richter in his retrospective exhibition of artworks. We congratulate him with a long-lasting and commercially successful career, although we weren’t impressed. The culmination of art searching was chamber kind of surrealist exhibition. All the celebrities were there – Salvador Dali, Joan Miro, and Rene Magritte – just with their small chamber kind of drawings, sketches,

prints. We saw Surrealism from a different point of view. All works in the exhibitions were owner’s private collection, like in most of museums of German. When the artwork is lent to a museum, there are no taxes to pay. Mutual benefit and the system work perfectly. L: Why Richter did disappoint you? After all he is well appreciated artist. His paintings even correspond the requirements of Gilles Deleuze – non-representative and abstract, whereas repainted pictures are like representation of representation that is if they were ironic denial. M: Well, I do not get to Deleuze, but Richter is a gold and gilded himself. (L:Well said) In fact, we came there as ordinary spectators, without a prior opinion, and found ourselves among the rich circle of his admirers and great amount and huge formats of artworks (not exaggerating - there were 200 artworks). The hall was full, as a creative chronicle, which was writing not about the creativity, but the overall trend. He was one of the most important and successful artists. Therefore just sincerely looking at the work we haven’t found any sincerity at all. So, all Deleuze’s statements about the “right” art simply just do not justify sensually. L: Well then, which artist has sensually proved the most? M: It is difficult to single out one artist, but if it is such a task - then maybe Max Klinger. He is a native of Leipzig, a true classic of German - sculptor, graphic artist, and painter. Though, there is the question – why? An Italian Renaissance and ancient devotee, symbolist, modernist, who worked skillfully and traditionally a lot between the nineteenth and twentieth centuries interface. Sounds pretty boring but the sculptures subsidizes with the marble and kind of a planted look at you, with the graphics and sweet iron. Probeverything is just based on skill and genius. It’s simple. L: What does theably banana mean? Spoke: Lina Itagaki ir Milda M: Whenever there is a banana, museum is also there. The doors are always open. L: So there are lots of bananas in aGermany ? Urbšytė M: Well, more than in Lithuania, that’s for sure. As a matter of fact, do we have bananas in Lithuania at all?

“Paklydęs žvėris” AURA 21 šokio festivalis. Y. Berg ir O. Graf spektaklis

Yossi Bergas ir Odedas Grafas – tai žymus šokio profesionalų duetas iš Izraelio, žinomas kaip kuriantis labai įspūdingus, prikaustančius dėmesį pasirodymus. Juos Y. Bergas ir O. Grafas pateikia visam pasauliui, kuria trupėms ir operoms, yra laimėję daugybę choreografijos apdovanojimų. Jie siūlo naują požiūrį į šokį, naują požiūrį į menų sintezę. Kūrėjai teigia, kad šio spektaklio kūrybos procesas prasidėjo nuo klausimo – “Kaip save apibūdintumėte trimis sakiniais?”. Argi tai ne sudėtingas klausimas? Nuo jo ir prasidėjo žmogaus veiksmų tyrimas, stereotipų ir nesusipratimų analizė, kuriai prasmę suteikė judesio, šviesų, kostiumų, balso ir jausmų sintezė. Šis šiuolaikinio šokio pavyzdys, kupinas sukrėtimų ir netikėtumų, todėl nesuklyskite reklaminiame skelbime pamatę užrašą – šokis, o scenoje išvydę ne tik šokėjus, bet ir dainininkus, oratorius o kartu ir aktorius. Taip ir čia, scenoje - visi skirtingi, visi lygūs, visi žvėrys. Minėta spektaklio “vedėja” balsu pareiškia, kad visi gali būti tuo, kuo tik nori. Užsidėdami tam tikrą kaukę, žinoma. “I have a dream” – ne kartą sako viena iš šešių šokėjų, kuri atliko pagrindinį vaidmenį, taip ironiškai primindama Martino Liuterio Kingo kalbą, kuri buvo ir vis dar yra viena labiausiai įkvėpiančių kalbų, kuri skatina būti tolerantiškais, neišskiriant nė vienos rasės, lyties ar tautybės. Šokėjai scenoje sukūrė ypatingą atmosferą, kur buvo flirto, seksualumo, atstumimo ir labai daug pokštų, ironijos bei sarkazmo. Atlikėjai transliavo daugybę jausmų, kurių vienas keitė kitą, vos suspėjant susekti: kas, kaip ir kodėl. Taip sukuriant įspūdį, kad visos emocijos, nors ir skirtingos, tarpusavyje yra labai artimos. Taigi - „nuo neapykantos iki meilės vienas žingsnis“? Svarbus ir unikalumo spektakliui suteikiantis akcentas šiame spektaklyje buvo žvėrių kaukės, kuriomis savo veidus prisidengę atlikėjai, įsikūnydavo tai į žvėrį, tai į žmogų. Erdvė buvo išnaudota beveik maksimaliai, tai leido sukurti dinamišką atmosferą ir išlaikyti susidomėjimą iki pat pabaigos, na o pasirodantys gyvuliški šūksniai ir atodūsiai buvo tarsi duoklė instinktui. Šis fantasmagorija dvelkiantis modernaus šokio spektaklis priverčia ne tik plačiai nusišypsoti, kuomet vienas iš šokėjų su vandens šautuvu „šaudo“ ir vaiko likusiuosiu, tačiau ir priverčia pažvelgti į save ir pasvarstyti, kokias kaukes gyvenime dėvime, dėvėjome ar ruošiamės dėvėti. Iliustracija: šokio festivalio “Aura 21” archyvas Autorius: Sandra Drūlytė

22 nuomonės api e meną opinions about art Man atrodo, kad menas – tai KAŽKAS, kas veržiasi iš menininko vidaus, sąmoningai arba net jam pačiam nelabai suvokiant kaip, kam ir kodėl, bet būtent taip, tam ir tokia išraiškos forma. Kaip sako Yoshitomo Nara, atrodo, kad viduje yra nesibaigianti kūrybinė energija, kurią norisi visą išsemti, kad viduje liktų tuščia ir ramu. Įdomu, kodėl ART lietuvių kalboje yra skirstomas į meną ir dailę. Tikriausiai dailė – tai tik kažkas dailaus, o menas – tai jau kažkas meniškesnio (gilesnio) už „tik dailų“... Aišku menas irgi gali būti „dailus“. Dažniausiai mes taip ir vertiname – gražu arba ne. Gal paskutiniu metu jau daugiau – šokiruoja arba ne. Arba, nieko nesupratu (va tada tai jau menas!) arba suprantu (nieko gero). Meniškumo kriterijai vis auga. Tiesiog gražaus paveiksliuko nebeužtenka. Bet ar negali gražus paveiksliukas tiesiog ir būti gražiu paveiksliuku, be jokių konceptų, idėjų, istorijų? Kur yra ta riba, ir ar yra reikalinga riba tarp „gražaus“ (vaizduojamojo, materialaus) ir „gilaus“ (konceptualaus, idėjinio) meno (kažkurį iš jų paneigiant ir išbraukiant iš meno sąvokos)? Greičiausiai realiai tokios ribos nėra, tik mes ją sukuriam. Ir ta riba yra tokia plūduriuojanti ir sąlygiška, priklausoma nuo ribą brėžiančiojo išsilavinimo ir (svarbu!) požiūrio lauko platumo ir tolerantiškumo. Susidaro įspūdis, kad ypač dabar, „šiuolaikinio“ meno laikais, tas požiūris vis siaurėja. Paneigiama istorija, patirtis, viskas kas jau buvo, viskas kas tik vizualu, viskas ko mano ego nesupranta ar dėl asmeninių priežasčių nepriima, ir apsiribojama labai ribotu meno suvokimu. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Įsivaizduokite, jeigu reikėtų, kaip Joseph Kosuth “Viena ir trys kėdės”, padaryti „1 ir 3 menas“, ką pastatymėte šalia „meno“ aprašymo? Arba, jei norėtumėte, kad kompiuterinė sistema jums išmestų „meną“ pagal jūsų duotus parametrus, kaip jūs tą „meną“ apibūdintumėte? (Kad ir kiek pastangų įdėtumėte, kažin ar gautumėte iš kompiuterinių smegenų tai, ko tikėtumėtės). I think, that art is SOMETHING that breaks out from the inside of the artist, consciously or even for the artist himself having no idea how and why, but exactly in that certain way, for that certain reason and in that certain shape of expression. As Yoshimoto Nara says, it seems like there is a never-ending creative energy inside of you, and you want to use it till the end, so that your inside becomes empty and quiet. It is interesing that we have two words for „art“ in Lithuanian language: one is „art“ and another one is something like „fine arts“. Fine arts must be something fine, and art – something more „artish“ (more profound) than just „fine“. That‘s how we usualy evaluate art – „fine or not fine“. Or lately it has turned into „shocking or not“. Or „I can‘t understand anything“ (then it‘s real art!) or “understandable” (nothing interesting). Criteria of art are continuously rising. Just a fine picture is not enough. But why can’t it be simply a beautiful picture, without any concept, idea, story? Where is that limit, and is that limit (which denies and eliminates one of them from the concept of art) between “beautiful” (figurative, material) and “profound” (conceptual, ideological) art necessary? Probably there is no such limit in reality. We create it. And that limit is floating and conditional, it depends on the intelligence and (important!) width of the field of view and tolerance of the person that draws the limit. I get an impression that especially now, during the times of contemporary art, the field of view is narrowing. Art history, experience, everything that has already been done, everything that is visual, what my ego does not understand or cannot accept due to the personal reasons, is neglected and limited to a very narrow perception of art. There are as many opinions as there are people. Imagine that as Joseph Kosuth made his “One and three chairs”, you would need to make “1 and 3 art” – what would you put near the description of “art”? Or, if you would like the computer to search and find “art” exactly based on your given parameters, how would you describe “art”? (No matter how hard you would try, I doubt that you would get from the computer brains what you expected).

l i n a

1. WTF is Art?

Taigi, šiuolaikiniame mene jau kurį laiką tuo „tikruoju, grynuoju“ yra laikomas konceptualusis menas. Įdomu kodėl? Nes nebeturime laiko mokytis technologijų? O per trumpą laiką neįmanoma pasiekti senovės meistrų lygio? Tai paprasčiau atmesti ir paneigti, ir kurti „naująjį meną“? Bet kodėl tas naujasis toks skurdus? Kokia jo išliekamoji, edukacinė, emocinė vertė? Visais laikais menas buvo lyg atgaiva sielai, kažkas tauraus, estetiško, pamokančio, verčiančio siekti tobulėjimo. O dabar - estetika neigiama, bet ir ta pornografija / kraujas / žiaurumai / šiukšlės / griovimas / ardymas / neigimas didelių emocijų nebesukelia. Tai atspindi dabartinę žmonijos būseną, bet nemanau, kad tai bus aktualu po 1000 metų. Tikriausiai tos pačios Joseph Kosuth “Viena ir trys kėdės” atrodys kaip paaiškinimas ypatingai nenuovokiems kas per daiktas yra kėdė, bet tikrai ne menas. Neturiu nieko prieš konceptualųjį meną, man jis įdomus, priverčia mąstyti ir matyti kitaip. Neturiu nieko prieš tuos, kurie stengiasi imituoti tikrovę, ar sukurti spalvotą blizgantį paveiksliuką, kuris kažkam papuoš gyvenimą. Nes menas sukuria neapčiuopiamą pridėtinę vertę žmonių gyvenimui, nesvarbu kokia forma – nes dėl skonio nesiginčijama, ir netgi jei skonis yra arba jo nėra – neturintys skonio irgi turi teisę į „meną“ tokį, kaip jie jį supranta.

Recently, in the field of contemporary art, conceptual art is considered to be “the real, pure” one. I wonder why? Is that because we have no time to learn skills? And it is impossible to reach the level of the older times masters during a short period of time? So it’s easier to reject and neglect, and start creating “new art”? Then why is that new art so miserable? What is its lasting, educational, emotional value? At all times art was like a refreshment for the soul, something sublime, aesthetic, teaching, a pursuit for perfection. Now aesthetics is neglected, but that pornography / blood / cruelty / garbage / ruining / destroying / negation do not trigger our emotions either. It does reflect the present condition of the humanity, but I do not think that it will be relevant after 1000 years. Maybe even the “Three and one chair” of Joseph Kosuth will look like an explanation for especially unapprehensive what is a chair, but not art. I do not have anything against the conceptual art, I find it interesting, it makes us think and see differently. I do not have anything against those, who try to imitate reality or to create a colorful twittering picture which will decorate somebody’s life. Because art creates an inappreciable value-added to our life, no matter in what shape – there is no accounting for tastes, and even if one has the taste or hasn’t – those who have not also have a right to “art” as they understand it.

š a r a s

Net nežinau nuo ko pradėti, apie ką pasakoti. Pradėsiu nuo to, kad Lina papraš ė parašyt apie meną i r, a t r o d o , p e r k e l e t ą d i e n ų , v a i k š t i n ė d a m a s s u kaupiau neblogą minčių bagažą, kurį turėčiau čia iškrauti ir sužavėti liaudį, bet deja ne.. Prisėdau ir pradėjau rašyti, bet galvoje tuščia. „ Me-e-nas mee - nas t ai dv as i n is p e nas“ - v i e n i ntel i ai ž o d ž i ai, ku r i e d a b a r s k a m b a g a l v o j e . Ta i m u z i k i n ė s g r u p ė s „ Sp or t as“ d ai na api e š į ke ist ą re išk i n į, o g a l i r visiškai ne apie jį, bet kažkodėl skamba būtent jie.

Sunku rašyti apie tokį dalyką, kuris niekada nebuvo, nebus ir nėra vieningai suprantamas. Beje šia tema rašau ne šiaip sau, o dėl to, kad kažkada prie pietų stalo diskutavom, ginčijomės, puolėm vienas kitą visokiom frazėm, kad tik įrodytume savo tiesas apie šį sunkiai suprantamą ir paaiškinamą dalyką. Po diskusijos buvo aišku tik tai, jog niekas nebeaišku, o gal tik dar kartą įsitikinau, kad apie meną diskutuoti net neverta. Vieniems menas yra kažkoks realybės atkūrimas plokštumoje, kitoks realaus vaizdo pateikimas, vaizdo perleidimas per save ir pateikimas popieriaus lape, drobėje, akmenyje ir tt. Kitiems tai kažkoks minčių raštas, problemų išsakymas ar erdvė, kurioje gali tapti reikšmingas, matomas, svarbus. Ir net nežinai, kuri iš šių meno galimybių yra teisinga ar neteisinga. Matyt, tokios net nėra. Yra tik ta, kuriai tu priklausai, kurioje jautiesi gerai, pilnai. Asmeniškai man, menas ar meno kūrinys yra tai, kas nebijo laiko. Tai kažkas, kas prabėgus metams, dešimčiai, o gal net šimtui metų vistiek atrodo svarbus, tikras ir reikalingas. Meno kūrinys - tai kažkas, kas sukelia jausmų ir minčių kamuolį. Būtent vaizduojamajame mene tai turėtų atsitikti vaizdo pagalba. Menas taip pat yra kažkas, kas nuolat kinta ir keičia. Manau, jog tai yra požiūris į meną, meno kūrinius, toks, kokį dabar turiu. Aš visiškai įsitikinęs, kad laikui bėgant kažkokia dalis mano požiūrio pasikeis, bet kol kas yra taip, kaip parašiau. Ganėtinai trumpai, bet tik tiek pavyko išspausti. Galiu trumpai užbaigti tuo, jog menas ir meno supratimas turi būti skirtingas. Kažkas atsiranda tik tada, kai kažkam priešinasi ar nesutinka. Kažkas kuria tik dėl to, kad kažkas kuria kitaip. Taigi tai buvo trumpi mano pasvaičiojimai apie meną.

Actually I don‘t know how to start but I‘ll try. One day Lina asked me to write something about art. And it seems that during the last few days just walking around and thinking I‘ve managed to gather my thoughts together and now its time to unload them and fascinate the crowd... but no. I started to write but my head was empty. “Aa-a-rt, aa-a-rt is spiritual nourishment“ – the only words that sound in my head. That is a song of music band „Sportas“, a song about this strange phenomenon, or maybe absolutely not about that, but somehow they still sound. It‘s really hard to write about such a thing which never was, never will be and is not clearly understood. By the way I‘m writing about art because one afternoon we discussed, argued and attacked each other with intellectual frazes only to prove our opinions on this hardly understandable and explainable subject are right. After the discussion it was only clear that nothing was clear, or just one more time I understood that discusssing about art is useless. For some people art is restoration of reality, different presentation of one‘s reality view, transfering an image through oneself and placing it on a sheet of paper, canvas or in a lump of stone. For others it‘s like a pattern of thoughts, a way to talk about problems, or just a space in the world where you can become significant, visible and important. And I cannot say which of these descriptions of art is right or wrong. Maybe there is no a right one. Still, there is only one for you, the one to which you belong, whithin which you feel good, complete. For me, a piece of art is something that is not afraid of time. It’s something that still seems important, true and necessary even if a year, ten years, maybe even hundreds of years pass. A piece of art is something that evokes your feelings and causes „balls“ of thought rolling through you mind. Particularly in visual arts it should be done with a help of a view. Art is also something that‘s constantly changing. I think this is my current opinion concerning art. I really believe that some thoughts will change in the future but now I think exactly like I just wrote. To sum up I want to tell that art and definition of art must differ. Some things occure only when they‘re opposed by someone. Some people create only because they try to oppose art which does not fit their worldview.

Illustration above:

wasted rita

w w w.wastedrita.com

Skraidėm ir žiūrėjom. Visko matėm, bet daugiau turbūt nematėm, negu matėm. Sunku surasti – daug slėptuvių gėriui pasaulyje. Gėrybės yra kruopščiai saugomos, o gal pačios slepiasi. Turi būti gerai informuotas ir labai gudrus, kad rastum ką nors gera. Kita išeitis – tiesiog spoksoti visą laiką aplinkui. Gal pamatysi kokią gero dalyko uodegą išlindusią. Arba nusispjauni ir žiūri visur, kur akys sukiojasi. Bet kasdien taip neįmanoma – akis sukioti ir dar žiūrėti. Kasdien tiesiog plukdai viską pro šalį. Ir viskas sėkmingai pro šalį plaukia – jokių pastangų. Kasdienė rutina leidžia ilsėtis. Net jeigu vaikštai pėsčias ar važinėji mašina, viskas aplinkui virsta vaizdu, matomu lyg pro troleibuso langą. Tavo valioje lieka tik Tavo paties reikalai. Gudrus būdas – kasdienybę kartais stabdyti (kaip Van Goghas, nutapęs, pavyzdžiui, batus).Visi žiūri į tuos batus nesuprasdami patys, ko į juos taip žiūrisi. O nutapyti batai tiesiog sustabdo kasdienybę, užtraukia kasdienybės rankinį stabdį, nebeleidžia praslysti vaizdui. Pradžioje tai erzina, bet nekelia pykčio. Taip supranti, kad tas erzinimas visai gal ir nėra piktas. Nėra piktumo. Jei einant gatve kas nors sustabdytų ir lieptų žiūrėti į batus, nežinotum ką ten turi pamatyti. Tai gal ir suerzintų. Čia to nėra – jokios prievartos: nori - žiūri į tuos Van Gogho batus, nori - eini šalin. Bet net praėjęs nustembi, kad kažkokie jie kitokie, tie batai vaizde nei tie, kuriuos trini per žvyrą. Paveikslo batai nėra tokie tinkami nešiojimui kaip tie, kuriuos dabar nešioji. Visai ne todėl, kad jie prastesni – jų tiesiog niekaip neapsiausi, niekaip su jais neprisitrinsi pūslių. Gal per daug poetiška? Bet tas pats ir su didžiule batų reklama kur nors mieste – jie tokie dideli ir plokšti, taip pat niekaip neapsiausi... Dar panašiai veikia nauji batai: „Mat kokie gražūs bateliai...“ – pastebi kas nors. Atsakai tokiam: „Aha“, nes jie dar ir Tau pačiam gražūs kaip paveikslėlyje. Bet po truputį paveikslėlis dingsta, batai virsta kasdienybe, slysdami pro akis asfaltu. Beveik viskas, kas atsiranda meno kūrinyje kada nors blaškėsi kasdienybėje: net siurrealistiniai vaiduokliai ar Poloko abstrakcijos. Nė patys to nesuprasdami menininkai stabdo tų dalykų slydimą kasdienybe ir įbetonuoja popierėliuose, drobėse, filmukuose, pliauskose ir visur kitur. Menas gaunasi iš slystančiųjų stabdymo. Tie buvę slidinėtojai gerame meno kūrinyje, atrodo, nieko neveikia. Tiesiog yra sau įbetonuoti ir tiek. Bet tik tada matosi, kiek aplinkui yra visokio gėrio, kuris kažkada tik sušmėžuodavo, kuriuo kažkada tik naudojaisi. Keista pasirodo dar ir tai, kad naudodamasis net nepastebėdavai, kuo iš tikrųjų naudojaisi - pasirodo, kad naudojaisi tik pačiu veiksmu.

Sustabdyt i

ę Be pamokslavimo: kasdienybe slysta daugybė daiktų, kurie, kaip geri įrankiai, atrodo nejuntami, o menas tuos įrankius, kuriuos pagauna, vaizduoja – tik tada juos ir pamatai. Todėl

menas

atsiranda

Autorius: Matas Dūda Iliustracija: Miglė Pužaitė

iš

kasdienybės.

Fizinės patirtys yra keičiamos, tokiu būdu modifikuojant pasirinktos sąmonės empirinio pažinimo ribas ir, to pasekoje, galimybes.

B: Emocinių patirčių, pasirinktosios sąmonės siekiamų kaip

būties tikslo, kiekybės keitimas, fiziškai palengvinant jų siekimą, taip įtakojant jų įprastus ciklus. Ko pasekoje numanoma sąmonės patirčių evoliucija, dėl tikslų hierarchijos pokyčių, jų išsipildymo eigoje, nepakitusiose erdvės ir laiko ribose.

C: Socialinių patirčių pokyčiai, keičiantis buvusiai savivokai į naują, empirinių patirčių pasikeitime. Psichologių ryšių progresavimas. Socialinės hierachijos lygių kaita Taip galimai paveikta pasirinktoji sąmonė sugeneruos autentiškas patirtis. Sužinodama jas, ar jų rekonstrukcijas, bei naudojimo tendencijas, ir permanydama įgytų naujų patirčių sekas, mano sąmonė išplės savo būties ribas.

Paprastai: Man smalsu nai patogesnius

kas bus gaminant ir geriau subalansuotus

baleripuantus.

Išvedžiotai: Mano sąmonė suvokia savo tikslą kaip buvimą pasaulį kuriančiu veiksniu. Kūrimas vyksta vadovaujantis turimomis patirtimis. Kartu tai yra jo ribos. Kūrimas yra naujų patirčių siekimas. Kad kūrimo procesas taptų efektyvesnis reikia įgyti patirtis kylančias iš procesų, kurie yra nors kuria dalimi neįtakoti jau turimų patirčių. Tuomet, išvengiant patirčių replikacijos ir multiplikacijos procesų, įgyjamos autentiškesnės – efektyvesnės kūrimui patirtys. Šiam tikslui išpidyti, neapribotame laike, mano sąmonė išsirinko kūrimą aplinkybių kitai, konkrečiais kriterijais vadovaujantis pasirinktai, sąmonei, siekiant joje įgytų naujų patirčių ir jų rekonstrukcijos, automatiškai refleksuojant asmeninėmis patirtimis, įgyjimo. Kuris yra numanomas pasirinktos sąmonės socialumo tendencijų vertinimu.

Puantai

Aplinkybių kūrimo priemone buvo pasirinkti objektai: baleto bateliai - puantai, dėl patogaus materialinės būties, konkrečioje, gerai prieinamoje erdvėje, santykio su esamais, tos pačios būties erdvės, individų poreikiais. Sąmonė savo įgytas, ir numanomai ateityje įgyjamas, patirtis naudoja ir naudos, kurti puantus pranašesnius už aplinkoje esamus, taip garantuojant jų pritaikymą pasirinktosios sąmonės tikslams, ir tuo mano sąmonės tikslams. Kartu išradinėjimas reikalauja ieškoti naujų informacijos apdorojimo metodų, ieškant būdo batelius sukurti labiau išpildančius savo būties esmę. Gaminant kokybiškus objektuss gali būti įgyvendinta:

Subject uses and will also use its suppositionally acquired experiences in the future for the creation of the pointes more advantaged than existing ones, thus guaranteeing their adaptation to the purposes of the consciousness chosen, and thereby to the purposes of my consciousness. Also invention expects one to search for new information processing techniques searching for the way how to create shoes which could fulfill the essence of their being more. The following may be implemented when producing new objects of high quality: A: Physical experiences are being changed, thus modifying empirical perception of the chosen consciousness, influencing its capabilities.

General: I am curious what can happen when making more comfortable and well-balanced point shoes for b a l l e r i n a

Rationalized: My consciousness perceive its purpose as world creating mean. Creation proceed accordaning to personal experiences, which limits it at the same time. Creation is aspiration for new experiences. To make the process of creation more efficient, it is necessary to gain experiences coming from the processes that have been unaffected by existing experiences in any way. Thereby, replication and multiplication of experiences could be avoided, and more authentic - more efficient experiences for creation will be aquired.

B: Changing quantity of emotional experiences, aimed by chosen consciousness as the purpose of being, physically releasing their endeavour, thus influencing their customary cycles, should result as evolution of consciousness experiences, presumably shifting its objetives hierarchy, in the course of their verification, unchanged within space-time boundaries. C: Changes in social experiences, through the change of former self-awareness to a new one, within the change of empirical experiences. Progression of psychological relations. Alternation of social hierarchy levels.

Thus possibly affected chosen consciousness will generate authentic experiences. Then by understanding them, or their reconstructions, and tendencies of usage, my consciousness will expand its capacity of self realisation .

To fulfill this purpose, in unlimited time, my consciousness has chosen to development certain circumstances for other person consciousness, chosen followed by specific criteria, through the aspiration of new experiences, and their reconstructions, gained by autoreflections of subjects personal experiences. This is suppositional in terms of the evaluation of sociability of consciousness trends chosen. The following objects have been selected as the means for the creation of circumstances: ballet shoes – pointes - for their comfortable material existence, in a specific, well-accessible space, relationship with existing needs of individuals of the same space.

Illustrations: Text:

Jūris

Itagaki, Antanas

Monika Meduolis

Radžiūnaitė Gudynas

Baltas galas, Faberžė, irjekto Hitleris naujojogaidžiai avangardo ob paieška

Kaip jau buvo išskambinta varpais per visus menininikų užkaborius, Vilniaus kultūrinį gyvenimą turėjo sudrebinti paroda-konkursas skambiu pavadinimu „Naujojo avangardo objektas“. Jame dalyvavo net 62 profesionalūs ir jauni menininkai, iš kurių galima pamatyti 22 atrinktus įvairiomis technikomis ir inspiracijomis atliktus darbus. Nors į atidarymą nespėjau, bet degiau dideliu smalsumu savom akim pamatyti, ką pristatė menininkai, pasiryžę dalyvauti šioje AV17 galerijos paruoštoje avantiūroje. Norėčiau pabandyti giliau apžvelgti daugumos dalyvių meno objektus, kuriuos garbi komisija pakrikštijo naujuoju avangardu ir sukelti šiokį tokį polemikos gūsį. Jis yra neišvengiamas ir tiesiog būtinas, kuomet kultūrinei visuomenei, persisotinusiai seno, naujo ir bet kokio avangardo, bet vis dar alkanai naujovių, numetamas toks riebus meno kąsnis. Taigi, galbūt galima tradiciškai pradėti nuo geresnių naujienų. Savo išties smagia ironija darbo aprašyme privertė šyptelti Romualdo Inčirausko netikrų kristalų ir įvairių butinių daikčiukų mini konstrukcijos „Faberžė“, juvelyrikos stebuklus sutapatinusios su vaikiškos išmonės vaizduotės kūriniais. Dar vienas menininkas, žaidęs su vaikiškumo intriga, yra Tim Kliukoit, pristatęs netikėtų modifikuotų alavinių kareivėlių armiją „Some new toys (12 modifikuotų alavinių kareivėlių), įvairiai besikraipančią be galūnių ir dar erotinėmis pozomis, už kurią komisija paskyrė II vietą.

Jeigu Romualdo Inčirausko darbeliai privertė šyptelti, tumet Rūtos juoko reakciją. Nepaisant galbūt per daug akivazdžios aliuzijos į Mar vienas labiausiai traukusiu dėmesį pirmame parodos aukšte. Šmaik gamyklos, papuošus iš pisuaro vidurio į žiūrovą grėsmingai styran skraidančiais kosmonautais – puikus pavyzdys kaip nežiūrėti į parad

„Menininkų peizažus“ iš pūkų nutapiusi Jolanta Kyzikaitė parodė nereprezentatyvią menininkų gyvenimo pusę, surinkusi nuo jų rūbų bei iš savo skalbinių džiovyklės pūkus ir atskleidusi, jog ir meno puoselėtojų rūbai ne auksiniai. Galima tuos tris rusvai pilkus pūkų „blynelius“ vertinti įvariai - kaip ironiją, autoironiją ar šiaip gerą hu-

moro jausmą, bet išties nei pridėsi nei atimsi: konceptas laiku ir vietoj.

s Junutytės objektas „Pasimetę pisuaro erdvėje“ iššaukė tikrai nuoširdžią rcel‘io Duchamp‘o į prieš šimtmetį kurtą avangardą, šis kūrinys buvo turbūt kšti utilitaraus daikto interpretacija, ištraukus jį iš vyrų tualeto pramonės nčiu baltu galu ir kažkur tualetinio kosmoso erdvėje ties juoda(ja) skyle doksalų avangardo konkursą per rimto menininko akinius. Ploju atsistojus.

“, uetu d „ “ ų le ideli r jų ga e burbu savimi i e i v m D u a „ a s ėtu nėr uti piln netik vandens oje karia tikslais o n i o n n e eb tę mu nust gę žuvy syklių ar imas me švytravi o ė t i a j i l d uode audo ngar rė donu b e ta pyva rė A si raudon g kovos nos pan s su rau jojo ava tas auto d e i a u u G s y l u l a a i a u f , įn dį rs pdž ling urb patu is veidro ovus. No bet šis b gyvumo vo reika žiais“... a r ė , u š š prie inti žiū dalykas sme įne am gi b mo „gaid m k i s a links eatrasta gine pr upratau, su kalėj o s n i s a s e s jok alvų tie ekaip n lyginim i g a virš ą. Tik n vyčių p p u l ž a t s pa ka abriš mak

Mano akimis labiausiai minėta šio konkurso fone Asta Šimkevičienė savo „Papuošalų instrukcijoms“ suteikė neužbaigtumo įspūdį su pažadu kažkada juos pabaigti, lyg šie darbai būtų kurti tiesiog sau, kaip priminimas ar kūrybinis juodraštis. Štai kaip galima bet kam uždėti amplua „objektas“. Ir dar naujojo avangardo. Algis Beržiūnas pateikė intelektualumo dozę savo baltu ant balto darbe „Įsivaizduok ką matai“. Raštu liepęs žiūrovui įsivaizduoti lietuvišką kaimą, medžius ir raudoną vakaro saulę, jis sugebėjo suvyniot labai sudėtingų šiuolaikinių prasmių kaitos, tranzitinio meno kūrinio suvokimo, luominės hierarchijos dabartinėje visuomenėje ir technologinio virsmo ir dar kažkokių problemų kamuolį. Oho. Jau vien už prasmės prasmių prasmėje ieškojimą jam buvo galima skirti gautą paskatinamają premija. Bet išties įvertinimas skelbia seną naujieną, jog mums vis dar reikia tokių postmodernių triukų, kad galėtume šiuolaikiškai gerėtis balta plokštuma.

Saugant galvą nusileidus laiptais į naujojo avangardo prikimštą rūsį ir užmetus akį į objektus, iš karto toptelėjo mintis: galbūt kažkas susimaišė derindamas ekspoziciją ir netyčia nukėlė lyg ir labiau avangardo sąvokai tinkančius darbus į blankesnę ekspozicinę erdvę, palikdamas visokius „auksiukus“ bailesniai žiūrovo akiai priimtinesnėje patalpoje. Žinoma, eksponatų dydis irgi suvaidino rolę paskirstyme, bet tuomet, matyt, reikėjo devynis kartus pamatuoti, o dešimtą kirpti, taip gausiai kviečiant menininkus dalyvauti.

Tačiau Eglės Abromaitės kūrinių penkiaptikas pavadinimu „Mark“, ir net su įvairiais reikšmės paaiškinimais, labiau padarė įspūdį kaip penki skausmingi odos dariniai ant begrasinančių atsikliuoti nuo pagrindo lapelių. Tikrai, kaip pati autorė rašė, „sunkai suvokiama“ kur čia ta riba ar žymė eskaluojamuose ateities kloduose. Aušros Vinogradovaitės sentimentalus darbas „Gyvenimo portretas“ iš monochrominių karoliukų, pažymintis kiekvieną jos močiutės nugyventą dieną – ar tikrai naujiena? Šiokį tokį įtarimą kelia pabrėžtinas autorės išimties, tradcijų ir patirties aspektas tokiame avangardo temos konkurse, ir juo labiau – gauta paskatinamoji premija

Čia ėjo. čių p e v ojan r k u i ekainu „daug i k e n yta, , ni nkkis“ i daug ma pl ka, „a po e i a N kyt mal s „ ms mpi o arba pasim et atite dama raeivia tokių d p o s, de m Šnip ininko ų, kuo e“, už os ne s pusė ūt ne o v p b o n g s i l e ga m usu dau ma kam vien lapč Min a iš ių pas tuvės pastato as. Iš , todėl neišpr kum b d n s gali o kūri si dir lauža“, vangar erdvė rodysiu r nieką oje? u i j a n o o si od ė e u a l n – e m gu bo n ms s p š nieko ėje par m e ų n t r o u me io da štai j aikini rinio, adęs i ursin l n k stes mis ir s šiuo šio kū s, atsir o kon a o d i o t b j r n l r g a a g ko ų pi unei van ėl d darb a ir n au kod ujojo a i m gali kė; tač ado na i r t i kr is atsi t n a ri

Turbūt labiausiai nuvylęs parodos darbas yra Augusto Lopo „Balansas“. Hitleris, Stalinas, Stalino veidas ant Hitlerio palaidinės, Hitlerio veidas ant Stalino palaidinės; sadizmai, mazochizmai... Tiesiog ir norėjos paklausti – ar dar neatsibodo? Deja, atvirkščiai daugeliui kitų darbų, kuriuos puikiai papildė tekstiniai komentarai, šitam jie ne tik neišgelbėjo, bet ir dar labiau pablogino situaciją. Gal nereikėjo?... O Ruslan Korostenskij, pasirinkęs žaismingą priėjimą prie avangardo temos – nutapęs tradicinį nostalgišką kaimo namą ir pavadinęs tai „Avangardo namais“, visiškai neprašovė pro šalį. Paradoksas – kitaip, negu kiti dalyviai, pasitelkęs visiškai tradicines vaizdavimo priemones, jis sugebėjo turbūt kaip niekas kitas šioje Naujojo avangardo objekto parodoje išaiškinti, kas gi tas avangardas bei ko mes šiandien iš jo norime. Ir ko negalime norėti, nes „avangardo kryptis mūsų dienomis tapusi labai įprasta ir visuotinai laukiama“, kitaip negu įsivaizduojame. Ironiškas bakstelėjimas parodos sumanytojams. Kadangi Ruslan Korostenskij darbas negavo jokio apdovanojimo, noriu nekukliai paskelbti jį bent šio straipsnio laureatu. Už atvirumą.

Tokia linksma gaida ir norisi baigti šį tekstą, kad nebūtų visai išpeikta konkurso-parodos idėja. Išties galima be sustojimo šnekėti apie dar nepaminėtus darbus – magnetu paveiktas metalo drožles, juvelyrikos kūrinį, apdovanotą dantukais ir elektros laidais, po rūsį linksmai važinėjančius ežiukus – bet šios niežtinčios naujojo avangardo temos taip greitai vienu tekstu ir paprastai neišsemsi. O gal jau išsemta?

Kaip atrodo jums?

Iliustracijos: Autorius:

Andrius

Erminas,

Vaida

Valdas

Kurklietis,

Asta

Šimkevičienė Stepanovaitė

1 - l i n a i t a g a k i

2 - j ū r i s i t a g a k i

Autorė “Daiva Keturi”, fotografas Martynas Aleksa

Liaudies išmintis byloja, jog gulinčio niekas nemuša. Bet rodos, jog kuo toliau, tuo didesnį

Jei atvirai ir išties visai begėdiškai šališkai, pūvančio meno inkuba- mane, tik įžengusią toriaus išmintimi įgauna į galerijos erdvę, nuoširdžiai nusteinstituciniai menininkai, bino tai, ką išvydau - profesionaliai besimėgaujantys dar išdirbtos virstančios tik pradedančių stokunkuliuojančios masės, metalinės levituojančios tis ant kojų jaunųjų konstrukcijos, kūrėjų negailestingu įvairiasluoksnės moters figūros elementų interspardymu. Šio jau pretacijos, kruopščiai įprastu tapusio reiškinio išnagrinėti žmogaus suvešėjusias šaknis anatomijos niuansai. Ir galima aptikti daugelyje visa tai - iš pradedančių kūrėjų. Tai turėtų pripažinimo siekiančių teigiamai kelti nuostabą jaunų menininkų darbų ir skatinti pagyras drąsiems ir daug dirpristatymuose ir jų busiems antrakursiui ir ketvirtakursiui. Ypač dėl akademiniuose vertinto, kad, kaip atidaryme imuose. Ypač didelis no- sakė pati galerijos vadovė, jie sėkmingai ras įkyriai anonimiškai sugebėjo pralaužti jau pabaksnoti aštriu nagu įsigalėjusį menininkų stereotipą, pagal kurį inkubatorinius asparodoje kabėsiantys menis, kuriuos taipogi darbai pristatomi per paliksime anonimais, sunkiai gimdomas sukilo po Vilniaus dailės kančias paskutinėmis valandomis iki atidaryakademijos oficialioje mo. Bet bendraamžiams, bendramoksliams ir galerijoje „Akademija“ bendraminčiams teko dviejų perspektyvių nemaloniai nustebti, pabuvus liudytojais menininkų darbų to, kas aitrino sielą pristatymo. Dalyatėjus penktai valandai vakaro: galerijos vadovės vaudama Tauro Kenbandymas užmaskuoti smino ir Mykolo Saukos stojančią nejaukią tylą, stengiantis iš aplinkinių parodos „Skulptūra“ pažįstamų veidų atidaryme, tapau gyva išspausti bent žodį, liudininke to, kas tampa bet publiką pasiekė tik aitria, graužiančia mūsų tam tikrų akademinių veikėjų menki „nieko šiuolaikinės akademinės nežinau, nieko nesakysiu, manęs neklausk“; (ir ne tik) terpės probbei pristatomų studentų lema. katedros vadovo akivaizdus savikritikos trūkumas, kompensuojamas per viešą jaunų kūrėjų žeminimą. pasitikėjimą išugdyto

Nenuostabu, kad po tokios puikios įžangos patiems Taurui Kensminui ir Mykolui Saukai nesinorėjo nei kukliai, nei išvis pasididžiuot savo sunkaus darbo vaisiais prieš tikrai gausiai susirinkusią auditoriją.

Ga j a metas leist

al a u s nusi ti ? Šiaip

aš nei menininkė,

nei ką, tai kodėl man taip skauda? Nes

bendražmogiškai pikta už kūrybiškai besiskleidžiančius

žmones, kurių jaunos galvos viešai ir prieš plačią publiką

aptalžomos tokiais skulptūros katedros autoritetų išsireiškimais, kaip

(perfrazuojant) „įsivaizduojat, kad kopiat į Everestą, bet iš tiesų - ropšiatės

į menką kupstelį“. Nei į tvorą, nei į mietą. Belieka tik paploti katučiu di-

diesiems akademijos Alpinistams už jų neaprėpiamus minčių klodus ir

pasveikinti už tai, kad, matyt, būdami patys jauni dailės studenčiokai,

taip lengvai išskrido į dausas virš tų didžiųjų kūrybinių kalnų, kad

ten iki šiol ir pasiliko.

Gal jau metas nusileisti?

PAMĄSTYMAI

Animacija - terminas (lot. animo - atgaivinti, anima siela), kuris šiandien galėtų būti pastumėtas prie savo ištakų. Įsigalėjus keistam suvokimui, kad animacija tai tik naratyviniai komiški kūriniai, atsiduriame keistoje akistatoje - animacija prieš kiną. Tai ganėtinai žiaurus ir neatsakingas dviejų disciplinų supriešinimas. Visų pirma, įdomu tai, jog animacijos niekas neišrado ar nesukūrė. Egzistuoja savotiška iliuzija, pritaikyta vienai iš šešių juslių - regai. 12 arba 25 kadrai per 1 sekundę - kadrų skaičius per tokį trumpą laiko tarpą, kurių pakanka žmogui suvokti atgaivintą judesį. O čia projekcija ne tik į plokštuminį vaizdą. Žmonės jau nuo senų laikų žaidė su optinėm iliuzijom, kai intrigavo tik erdvė, o ne ekranas. Sukurta daug optinių žaislų, kaip taumatropas, fenkistiskopas, praksinoskopas ir t.t.

Visa tai - įrankiai, tarsi atkuriantys realybę. Kad ir kaip norėtumėm paneigti faktą, jog animacija - tai ketinimas priartėti prie realybės, patartina prisiminti tą patį apibrėžimą: animacija - atgaivinimas. O dabar pakalbėkime apie animacija ir kiną. Kinas gimė animacijos dėka. Tačiau, kad atsirastų gyvybė visuomet reikia truputį mirties. Todėl prie šio dueto prisideda dar viena disciplina - fotografija ir, žinoma, žmogaus smalsumas. Klausimas: ar yra momentas, kai bėgantis arklys visom keturiom kojom neliečia žemės? Atsakymas pateigtas 25 kadrų per 1 sekundę greičiu ir viena fotografija, patenkinanti smalsumo jausmą. Paprastas įrodymas - kinas gimė iš animacijos.

iš savęs, bet iš to, ką pati sukūrė? Šis pasiklydimas tarp daugybės pavardžių, kino juostų, naratyvų, montažo pricipų yra suprantamas. Žmogus siekia realybės. Vojeristiški užmojai atsidurti kitame, ne tik savo pačio gyvenamame, naratyve jaudina ir intriguoja, nepriklausomai nuo laikotarpio, turbūt kiekvieną. Kuriamos projekcijos egzistuoja ne tik 25 kadrų per 1 sekundę greičiu, bet ir mūsų pačių pasąmonėje.

Bet kodėl animacija šiandien tarsi pamiršta? Kodėl kildinama ne pati

Išvadose galima teigti, jog pagrindinis šios keistos priešpriešos kaltininkas yra pats žmogus. Stebėtojas supriešino archetipą ir jo kūrinį, taip pakabindamas animaciją po nežinomybės šešėliu, pats taip ir neišsiaiškinęs bei neapaiškinęs, kas ta animacija iš tikrųjų yra.... Autorė: Emilija Petkūnaitė

APIE

ANIMACIJĄ

Marta Žuravskaja: 1. 2011 (magistras) 2. Grafiką 3. Gyvenu Sankt Peterburge. Dalyvauju įvairiuose Maskvos ir Sankt Peterburgo meno projektuose. 2011 dalyvavau ir padėjau organizuoti tarptautinį menų ir kultūros festivalį BREEDING/TRIVSEL Danijoje. Šiemet dalyvavau parodoje “Jaunieji menininkai apie Harmsą” knygų grafikos bibliotekoje Sankt Peterburge; mano darbai buvo įtraukti į katalogą «222 лучших молодых книжных иллюстратора +1 почетный гость из стран бывшего СССР»; parengiau iliustracijas naujam vaikų žurnalui “Tararam”. Šiuo metu taip pat kuriu iliustracijas leidyklos Azbuka rengiamai vaikų knygai.

Andrius Šliogeris: 1. 2004 (bakalauras) 2. Grafinį dizainą 3. Dirbu Suomijoje žaidimų kompanijoje Rovio Entertainment – game artist’as.

Justina Christauskaitė: 1. 2011 (magistras) 2. Fotografijos ir medijos meną 3. Būnu Danijoje, mąstau ar dirbt dėl pinigų, ar eiti visaip išdrįsus bendrauti dėl kurybinių projektų.

1. Kada baigei?

Justė Kamarauskaitė: 1. 2007 (magistras) 2. Vitražas 3. Nuo 2005 dirbu dailininke restauratore, pagrinde molbertinės tapybos, nors restauruoju ir ikonas ar skulptūras... Šalia to, savo malonumui, užsiiminėju visokiais “menais”. Svajoju pabėgti iš miesto, įsikurti kaime sodyboje, įsigyti stiklo ir keramikos krosnis, užsiauginti daržą ir linksmai gyventi.

Kas ką veikia baigę

VDA 2. Ką studijavai?

3. Ką veiki dabar?

Vanda Padimanskaitė: 1. 2008 (magistras) 2. Grafikos katedroj studijavau estampą 3. Dabar paišau iliustracijas grožinei literatūrai ir vadovėliams leidykloj “Baltos lankos”.

Vilma Šeškevičienė: 1. 2008 (bakalauras) 2. Molbertinės tapybos restauraciją 3. Dabar esu kompiuterinės grafikos dizainerė. Dirbu žaidimų kompanijoms UAB “Iron solutions” ir UAB “Okta”.

Žygimantas Lukšas: 1. 2004 (bakalauras) 2. Keramiką 3. Kompiuterinės grafikos frilanceris.

Indrė Martinkienė: 1. 2008 (bakalauras) + 2011 dailės pedagogo kvalifikacija 2. Architektūrą 3. Užsiimu aliejine tapyba, organizuoju ir dalyvauju parodose, pleneruose, bienalėse, konkursuose ir t.t. Tapau ir interjerams, pagal idividualius uzsakymus.

Andrius Janulaitis: 1. 2008 (magistras) 2. Keramiką 3. Dabar dvi dienas per savaitę dirbu neformalaus ugdymo pedagogu, o laisvu metu bandau užsidirbti iš keramikos. o taip pat ir sudalyvauti kokiame nors meniniam gyvenime. va.

Eglė Vitkutė

KŪRYBOS MECHANI Šiandien ryte ji atsikėlė tik kartą atidėjusi žadintuvo signalą. Iškėlusi koją ir lovos, negalėjo nuspręsti, ar jaukiai ar nykiai šiandien šviečia saulė, nepaisant to, kad buvo apsiniaukę. Nuėjo į paskaitą katedros kompiuterinėje. Pakeliui su Lina į valgyklą, susitiko su broliu ir Šiltadaržio gatvėje pasidarė rakto nuo sodybos kopiją. Neilgai trukus grįžo į savo kambarėlį Naujamiestyje pasnūduriuoti iki vakaro linksmybių.

HANIZMAS

Apie elegantišką statybinio polinkio centrą Autorius: tipografikas

Taip jau išėjo, kad mieste N per kažkokį laiką susiformavo Statybinio polinkio elegancijos centras, arba tiesiog SPEC. Ši įstaiga susidarė iš didelio skaičiaus katedrų, kurios skirdavosi savo specifika ir požiūriu į statybas. Centro gyvavimo laikotarpiu, katedrų skaičius tik didėjo. Nors jau daugelis žmonių seniai buvo išskridę į kosmosą, o persikėlusiems gyventi į žemę ateiviams elegantiškų statybų žemėje nelabai ir reikėjo — SPEC vis tiek gyvavo. Prieš žmonijos išskridimą į kosmosą paaiškėjo, jog tam tikra jos dalis yra per daug laiko praleidusi statybose ir yra visiškai netinkanti skrydžiui. Juos paliko gyventi su ateiviais. Kartais ateiviai mėgdavo nusipirkti kokį nors žmogaus kurtą statybinį elementą ir

į jį žiūrėti. Tai galėjo būti plaukais mūryta plytinė siena, netikėtos formos betono gabalas, skirtingo rupumo suskystintas betonas dėžutėje, skardos atraiža, primenanti medžio atraižą, santechniniai sprendimai ir taip toliau. Tarp visos siūlomos gausos, žmogus įstojęs į SPEC, gali pasirinkti tinkuotojo-plytininko specialybę. Tinkavimo-plytinimo katedra gyvuoja jau labai seniai. Kadaise šios srities specialistai turėdavo daug užsakymų iš ateivių, bet po kiek laiko, pasikeitus ateivių santvarkai ir mąstymui, užsakymai ėmė atsirasti ypač retai. Į šią specialybę įstojusiems studentams, kaip ir visame centre, buvo privalomi

medžio kapojimo užsiėmimai. Ši disciplina buvo dėstoma visose specialybėse, tačiau tinkavimo ir plytinimo katedroje jai buvo skiriama kur kas daugiau dėmesio nei kur kitur. Visą semestrą būsimi tinkuotojaiplytininkai kapojo baobabo kamieną su pagaląstu arbatiniu šaukštu. Kai visame centre medžio kapojimo lygis smuko, jau minėtos katedros atstovai vis tiek buvo žinomi kaip geri kapotojai, galintys sukapoti kamieną ir skersai, ir išilgai. Kitose katedrose kapodavo dažniausiai pušį ir su technologijų pagalba, kažkas dar naudodavo kirvį, bet su šaukšteliu suvaldyti baobabą jau niekas nebesugebėdavo. Sklinda gandai, jog tinkuotojams kapojimą dėstantis dėstytojas yra pastatęs baobabinį namą rankos delnu. Konkrečiai apie pačią

tinkavimo-plytinimo specialybę niekas per daug nešnekėdavo. Pačią tinkavimo ir plytinimo specialybę dėsto žmogus, baigęs balkonų bei šiltnamių stiklinimą. Tai praktiškai vienodo polinkio specialybės, tik su skirtingom technologijom, todėl, neatsiradus ideologiškai patikimų ir kompetentingų žmonių, dėstyti šią discipliną paskyrė jam. Be to, su juo smagu nueiti pažiūrėti statybų arba tiesiog buitiškai išgerti. Jis labai draugiško būdo. Didesnė studentų dalis, kurie pasirinko mokytis tinkavimą-plytinimą, labiausiai norėjo kapoti medį, o pati specialybė jiems buvo kaip šalutinis dalykas. Kai kurie buvo nieko prieš pasigilinti į tinkavimą, kažkas

tank mū

plytinimo pri atspindėti p mūro tankį

laikui bėgant pradėdavo žavėtis plytinimu, bet iš esmės studentai nerodė didelės iniciatyvos pažinti savo specialybę. Tai labai tenkino dėstytoją. Praktinė specialybės paskaitų dalis jį vargindavo, todėl užsiėmimai apsiribodavo daugiau teorija, o semestro gale visiems būdavo leista viena kartą užtepti tinką ant sienos. Teorinės paskaitos buvo konsultacinio pobūdžio. Kartais dėstytojas nustebindavo studentus, parodydamas katalogą su keturiais tinkavimo pavyzdžiais, o kartais pareikšdavo, jog plytinimo principas yra atspindėti praeinant į mūro tankį. Tada visiems pasidarydavo kur kas aiškiau, kaip plytinti arba tinkuoti. Savaitės užduotis studentams būdavo pagalvoti apie tai, kokioje

vietoje patalpos viduje yra geriau pastatyti kibirą su tinku. Kaip pasikeičia kibiro pastatymas darbus atliekant išorėje, kokiais veiksmais yra užnešamas tinkas, kas atsitinka tinkuojant sieną ne su tinku ir taip toliau. Ambicingų studentų dėstytojas nemėgdavo. Kartą studentas panoro pabandyti užtinkuoti sieną dar nepasibaigus semestrui. Tiesiog, pabandymui, nes jį labai domino tinkavimas. „Atsipalaiduok, brolau“ — tarė dėstytojas, „pamatysi, tau viskas pavyks semestro gale, nieko čia sunkaus, tu man geriau pagalvok, kas bus, jeigu tinkuosi paėmęs tinko kibirą į rankas“. Vėliau į norus praktiškai padirbėti jis reaguodavo siūlydamas prieš tai aptarti, kaip autorius

ūkįr o

incipas yra praeinant į laikys tinkavimo įrankį, kaip įeis į patalpą, kokio tipo ir spalvos tinkas galėtu labiau atskleisti jo vidinę būseną, ką prieš tai valgyti pusryčiams, kokį gėrimą pasirinkti pavalgius, ką ir kam apskritai reikia tinkuoti ir taip toliau. Tokiu būdu, visą semestrą studentai nešdavo raštiškus pamąstymus ir mintis apie tai, kaip jie tinkuotų sieną. Semestro gale išaušdavo ta diena, kai visam kursui būdavo leista tinkuoti. Iki tol nematytas meistras užmaišydavo tinką, atnešdavo kibirų bei įrankių. Visi gaudavo progą užtepti tinką ant paruoštos plytinės sienos. Užsimanęs antro kibiro, studentas privalėjo įnešti piniginę sumą į meistro moralinės paramos fondą. Tie, kas drįsdavo užtepti tinką kelis kartus vietoj vieno, susilaukdavo meistro nemalonės. „Kam tu taip

pasielgei? “ — klausė jisai. „Apie ką tu galvojai visą semestrą? Kas dabar vėliau turės grandyt tavo tuos kelis sluoksnius? “. Kaip bebūtu, viskas dažniausiai išsispręsdavo taikiai ir tokie įvykiai greitai pasimiršdavo.

Timas stovėjo prie lango ir susimąstęs žiūrėjo per savo teleskopą. Buvo matyti milijonai žvaigždžių Timas pamatė, ne, - pajautė vieną labai mažą tašką žvaigždžių danguje. Jis negalėjo to apibūdinti, bet tai buvo tarsi kažkas stovėtų tame mažame taške ir žiūrėtų jam tiesiai į akis. Būdamas vienuolikos Timas tiksliai žinojo, kad tai gali būti tik vaizduotė. Tačiau jausmas buvo toks stiprus ir jau trečia naktis neleido jam miegoti. Dabar jis jau nebegali daugiau pakelti. Jo tėvas tikrai būtų niurzgėjęs, kad jis dar nemiega, bet jis privalėjo jo paklausti, kas ten galėjo būti per taškas žvaigždžių danguje. Tyliai nusileido laiptais žemyn. Jo tėvas sėdėjo už stalo ir brandino idėjas virš savo žvaigždių plano. Jis smarkiai išsigando: “Ką tu čia dar darai?” “Na taip. Nežinau, kaip aš tau turėčiau paaiškinti. Jau tris dienas matau vieną šviesų tašką žvaigždžių danguje ir galvoju, kad esu stebimas iš ten” Tėvas mąsliai pasižiūrėjo į Timą. Ar vaikis karščiuoja? Jis patikrino jo kaktą. Ne. Jokio karščio nebuvo. Ir tada jam buvo neįtikėtinai smalsu... “Na, leisk tada pasižiūrėti į tavo žvaigždę. Galbūt aš bent galėsiu tau pasakyti iš ko sudaryta ta žvaigždė ir tu tada tikrai žinosi, kad ten niekas negali gyventi” Timas atsiduso. Tada jie atsistojo priešais teleskopą. “Va ten jis, visai šalia Oriono! Tėvas ilgai su jauduliu žiurėjo per mažą teleskopą. “Vaiki, jei man nesivaidena, tai ten lig šiol neatrasta planeta! Aš turiu dabar pat važiuoti į institutą ir šitai įrodyti. Bet tu eini dabar į lovą! OÄch! Visuomet, kai įdomiausia, turiu eit miegot! K.W.

Kovinės balandinės gegužinės LEDONEŠIS NUOGIRDOS APIE VAIŽGANTĄ PAUKŠČIAI, DAINOS AGNĖ GROJA IR PAIŠO

Čia tokios išskleistos sulankstomos knygelės.

O tai buvo ledonešis kovo 13-ąją! Ledai plaukdami Nerimi ūžia, kai kurios lytis tokios didelės, kad užtveria prataką posūkyje.

I C E F L O W S AWAY People passing a bridge behold – ice flows away – across Žvėrynas, across Karoliniškės – scrambling! H E A R S A Y A B OK U a i Tk a s d a r s a k o , k a d j i s m ė g d a v o s a v o k a l b o n v i s į t e r p i n ė t i ž o d į p a n i e ( a t s e i t l e n k ų m a n i e r a ! ) V A I Ž G A N T A S Vaižgantas‘ brother was used to be called a prankster, because he liked making jokes. When his daughers started playing mandolins in their house all the work there halted. In the wintertime Vaižgantas used to ask his maid to shovel away the snow form the nearby spring. And in the summer around the ending of June he gyvena Dieveniškių apylinkėse balgudų kaimynystėj, Cormacas tolimoj Amerikoj. Klausaus Marytės prisiminimų apie jaunystę, Marytė used to stay overnight in an apple tree looking how the sun rised. Vaižgantas had a dog named Kaukas, and a pair of canary birds. He was a great prankster, too. B I R D S , S O N G S Some time ago fences were not the same as now. You could sit on them. We sit on the fence and sing! In the evening nightingales sing in the bushes, Ta i j i s a k o , g e r i a u p a v a d i n k š i t ą r e i k a l ą p a p r a s t a i - k o k i o s d a r g e g u ž i n ė s b a l a n d i n ė j , i r d a r k o v i n ė s . sweet are their songs. It is said: nightingale is singing, day is drawing, you girl better find someone. Nowadays raven rarely flies here. (And what follows is two citations from a book of C. McCarthy.) AGNĖ PLAYS AND DRAWS tulips.

Žmonės ant tilto sustoja ir kalbina viens kitą. Po kokios pusės valandos visi išsiskirto, išplaukia, nužingsniuoja.

ir tuokdavo kauniečius visai per daug neįkalbinėjamas.

Cormaco knygą apie kaubojus pasiimu iš bibliotekos. Marytė ir Cormacas veik vienmečiai, amžininkai, kaip sakoma.

Monika Ulytė

6oji tarptautinÄ&#x2014; dailininko knygos trienalÄ&#x2014; Vilnius 2012

LOVE

6th International

Artist's Book Triennial Vilnius 2012

“Give Love a Chance*” Love. And hate. Which to choose? Can I choose? Maybe I can’t choose anything, I can only be. Watch. Listen. Without looking. Taking no interest. But that gets on my nerves. I don’t agree; I totally disagree. I’m opposed, since I’m overcome by anger. If I choose nothing, it chooses me; and my heart and mind are flooded with hate. I’m an old person, tired of the anger and lies of life; I choose love. Not because I would like it. I simply have nothing else to choose. I am convinced that since we are here, it’s not much of a choice. I chose because, to be honest, I had no other option. The subject of this exhibition is “Love”. A silly and hopeless subject, when all around us war is raging, the bloody ‘spring’ has become an even bloodier winter, with coercion, starvation and excess. “Love”

Meilė. Ir neapykanta. Ką pasirikti? Ar galiu pasirinkti? Gal galiu nesirinkti nieko, tiesiog būti. Stebėti. Klausyti. Nežiūrėti. Nebesidomėti. Bet tai mane nervina. Aš nesutinku, visiškai nesutinku. Aš – prieš, nes mane užvaldo pyktis. Jeigu aš nesirenku nieko, jisai pasirenka mane, o mano širdį ir protą užplūsta neapykanta. Aš, senas žmogus, pavargęs nuo pasaulio pykčio ir melo, renkuosi meilę. Ne todėl, kad ji man patiktų. Tiesiog neturiu iš ko rinktis. Ir esu įsitikinęs būnant čia, tai ne koks pasirinkimas. Bet aš pasirinkau, nes tiesą sakant neturėjau kitos išeities. Šios parodos tema – “Meilė”. Kvaila ir beviltiška tema, kai aplinkui siaučia karas, kruvinas “pavasaris” virstantis dar kruvinesne žiema, prievarta, badas ir perteklius. “Meilė”. Keista, šiais laikais galima būtų sakyti netgi infantili parodos tema, bet dar keistesni yra nusprendusieji dalyvauti “6-ojoje tarptautinėje dailininko knygos trienalėje Vilnius 2012”. Bet gal tai tiesiog jų pasirinkimas - “give love a chance”. Gal tai tie, kurie žiūri į dangų ir laukia krentančių žvaigždžių. Nežinau. Neturiu jokio atsakymo.

is a nice word, but what can we produce for such a topic? A moral anachronism? What is love? A falling star. Nice... You see it and full of joy you say: “Oh...”. But it’s already gone. And it’s dark again. “Love”. It’s strange, and these days you could say it’s almost an infantile subject for an exhibition. Even stranger are those who have decided to take part in the “6th International Artist’s Book Triennial Vilnius 2012”. Maybe it’s simply a matter of them choosing to “give love a chance”. Maybe they are the ones who look at the sky, waiting for falling stars. I don’t know. I have no answer.

*John Lennon “Give Peace a Chance”

Tu rašyk, o mes tave sumaketuosim! Tu rašyk, o mes tave sumaketuosim!

Čia galėtų būti tavo Here could be your

Sekantį žurnalo numerį planuojame papasakoti, todėl rašyk mums: vdamundaneart@yahoo.com Taip pat lauksime “Nuomonės apie KAS IŠ We are planning to vdamundaneart@yahoo.com and if we Also, we will be looking

issue next like you forward to

You write and we will design you! You write and we will design you!

straipsnis! ar t ic le!

ir meną

išleisti jeigu mums Nr.

will “Opinion

rudenį. patiksi

edition in make the about art No.

Grįžęs/-usi po atostogų tikrai turėsi ką mes tave sumaketuosime ir išleisime Mundane Art Nr.2! ir 4”. Paneik Liną ir Šarą ir paaiškink TIKRŲJŲ YRA MENAS! -

autumn. design 3 &

If 4”.

for

you

have your Deny Lina

any text and

ideas and Saras

share, please send them to us: issue in Mundane Art No.2! and tell us WHAT ART REALLY IS!

kadaras iš S. Žemaitytės video “EXIT” (2010)

“ SE Z ONAS ” 2012 birželio 5 – 23 d.

Atidarymas:

birželio

d.,

val.

Birželio 5 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje ,,Kairė – dešinė“ atidaroma antroji tarpdisciplininė meno paroda SEZONAS. SEZONAS – tai projektas/paroda, pristatantis Lietuvos jaunosios meno kartos atstovus bei jų kūrinius. Parodos koncepcijoje sezono sąvoka turi kelias reikšmes. Visų pirma, sezonas – tai kalendorinis metų etapas, kuriam priskiriami konkretūs gamtos reiškiniai, darbai, renginiai. Tuo pačiu sezono sąvoka parodos kontekste aprėpia tam tikrus kūrybinius, kultūrinius, socialinius laikotarpius, su jiems būdinga cikliškai pasikartojančia nuotaika, atmosfera. Pirmoji SEZONO paroda buvo surengta praėjusių metų kovo mėnesį. Mintis suburti sezoninę menininkų komandą kilo kelių, tuo metu VDA studijavusių, skulptorių ir grafikų darbuose įžvelgus kūrybines minčių užuominas ir jų tarpusavio ryšius. Kūrinius vienijo vyravusi privatumo tematika ir fizinis jų įgyvendinimas. Darbai ne tik savarankiškai transliavo savitas būsenas; kartu jie veikė, kaip asociatyvios, viena į kitą nukreiptos nuorodos. Tokiu būdu SEZONAS įgavo gan iliustratyvią pasakojąmąją formą, su kūriniuose vyraujančiomis šventiškumo, laukimo, užslėpto agresyvumo nuotaikomis skatino detektyvinės istorijos aliuzijas. Antroji SEZONO paroda konstruojama remiantis pirmojoje parodoje akcentuotais - fiziniu ir idėjiniu kūrinių įgyvendinimu, minčių užuominomis, jų tarpusavio ryšiais. Šiais metais sezoninę menininkų komandą sudaro penkios jaunosios kartos menininkės - Giedrė Anužytė, Laura Grybkauskaitė, Eglė Jakutavičiūtė, Vidmina Stasiulytė, Simona Žemaitytė. Parodoje pristatomi 2010-2012 metais sukurti darbai, sulaukę įvertinimų tiek Lietuvos, tiek tarptautinėse parodose. Formos aspektu, šalia tradicinėmis grafikos technikomis atliktų kūrybinių sumanymų, video, rodomi ir tęstiniai, specialiai galerijos erdvei pritaikyti, instaliacijų projektai. Pasak, parodoje dalyvaujančių menininkių, šį kartą SEZONO ašimi natūraliai pasirinkta būvio sąvoka, o kūrinių keliamoje problematikoje išskiriami fiziniai ir socialiniai žmogaus būvio aspektai: evoliucija, regimasis laukas, visuomenėje užimamas statusas, emigracija, mirties ir su ja susijusių ritualų kasdienybė. Organizatirus: Vilniaus grafikos meno centras. Parodos kuratorė: Laura Grybkauskaitė. Rėmėjas: LR kultūros ministerija

design: Milda Urbšytė; text:Milda Urbš 2-5 ytė and Lina Itagaki desig n: Gabija Šerelytė; text:Sandra Drūl 6-7 ytė 8 - 1 1 design: Lina Itagaki; text: Lina Itagaki, Šarūnas Joneikis 1 2 - 1 3 design: Miglė Pužaitė; text: Matas Dūda 1 4 - 1 5 design: Gabija Šerelytė; text: Antanas Meduolis Gudynas 1 6 - 1 9 design: Gabija Šerelytė; text: Vaida Stepanovaitė 2 0 - 2 3 design and illustrations: Lina Itagaki, Jūris Itagaki 2 4 - 2 5 design: Miglė Pužaitė; text: Daiva Keturi 2 6 - 2 7 design: Miglė Pužaitė; text: Emilija Petkūnaitė 2 8 - 3 1 design: Lina Itagki 3 2 - 3 3design and text: Eglė Vitkutė 3 4 - 3 7design: Vladimiras Trachov; text: Tipografikas 3 8 - 3 9design: Ieva Tranaitė; text: K.W. 4 0 - 4 1design and text: Monika Ulytė 4 2 - 4 3design and text: Kęstutis Vasiliūnas 4 4 - 4 5design: Lina Itagaki 4 6 - 4 7design: Miglė Pužaitė; text: Laura Grybkauskaitė

art director: Kęstutis Vasiliūnas editors: Miglė Pužaitė, Lina Itagaki, Milda Urbšytė typeface: Greta Dičiūnaitė ‘plaukas vėjyje’ poster illustration: Aiste Papartytė cover: Milda Urbšytė cover illustration: Jūris Itagaki

magazine of vilnius academy of arts 2 012 s p r i n g e d it i o n Vilnius