vladas Garastas: krepšinis išlaikė lietuvos patriotiškumą

vlaDas Garastas:

krepšinis išlaikė Nuotraukos – Romo Jurgaičio, LKF, FIBA lietuvos patriotiškumą

vladas Garastas – didžiausią patirtį turintis lietuvos krepšinio treneris. Būtent jis vedė nacionalinę rinktinę į pirmąsias ir ryškiausias pergales. tuomet, kai daugybė dalykų buvo grįsti tiesiog troškimu atstovauti lietuvai, kai krepšininkai aukodavo savo pinigus ir maitindavosi už savus. kai visas pasaulis sužinojo ir suprato, kad mažytė valstybė prie Baltijos jūros yra krepšinio milžinė savo sugebėjimais.

TRENERI, ESATE SU LIETUVOS KREPŠINIU DAUGIAU NEI TUOS 30 METų, KURIE PRAėJO NUO LAISVėS ATGAVIMO. GALėTUMėTE PASAKOTI IR PASAKOTI. TAČIAU KAIP APIBūDINTUMėTE BūTENT PASTARUOSIUS 30 METų? Per tą laiką labai pagerėjo krepšinio bazės, pristatyta daug puikių arenų. Žaidimas taip pat pažengė į priekį – atsirado daug puikių krepšininkų. Galime džiaugtis, kad mūsų šalies krepšinis išlaikė savo aukštą lygį. Iš kartos į kartą persidavė žinios, atsirado daug puikių trenerių. Labai svarbu, kad publikos dėmesys neužgeso. KAIP, JūSų AKIMIS, TAS KREPŠINIS PASIKEITė? Pirmiausia padidėjo krepšininkų ūgis, galingumas. Atsimenu dar senus laikus pokario metais. Tada

Vladas Garastas, gimė 1932 m. vasario 8 d., Linkuvoje, Pakruojo rajone Karjera 1971–1978 m. Biržų rajono krepšinio rinktinės vyr. treneris 1979–1990 m. Kauno „Žalgirio“ vyr. treneris 1990–1991 m. Stambulo „Galatasaray“ vyr. treneris 1989–1991 m. SSRS vyrų rinktinės vyr. treneris 1991–1992 m. „Prievidza“ (Čekoslovakija) vyr. treneris 1992–1997 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneris 1994–1996 m. Kauno „Atleto“ vyr. treneris 1995–2003 m. Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos prezidentas 2003–2011 m. Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Laimėjimai 1980, 1983 m. SSRS čempionato sidabro medalio laimėtojas 1984, 1985, 1986 m. SSRS čempionato aukso medalio laimėtojas 1986 m. Europos Čempionų taurės sidabro laimėtojas 1986 m. tarpkontinentinės R. W.Joneso taurės laimėtojas 1992, 1996 m. Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas 1995 m. Europos vicečempionas

Nuotraukos – Romo Jurgaičio, LKF, FIBA

klausdavo – ar gali pasiekti tinkliuką? Dabar beveik kiekvienas komandos žaidėjas deda į krepšį. 1952–1956 kai mokiausi (Lietuvos kūno kultūros institute), Algirdas Lauritėnas žaidė vidurio puolėju, o jo ūgis buvo 196 cm. Dabar su tokiu ūgiu gali žaisti atsitraukęs. Krepšininkai tapo atletiškesni, galingesni, sustiprėjo šuoliai. Tiesa, gal nebėra lanksčios taktikos, labai daug kas pagrįsta atletiškumu. Dėl greičio sunku pasakyti – gal ir padidėjo. ATKūRINėJOTE LIETUVOS KREPŠINĮ – IŠ PRADŽIų BūDAMAS TRENERIS, VėLIAU PRISIJUNGėTE PRIE FEDERACIJOS. KOKIE BUVO DIDŽIAUSI JūSų IŠŠūKIAI? Didžiausi iššūkiai – pirmasis dalyvavimas olimpinėse žaidynėse 1992 m. Gavome istorinę galimybę. Į rinktinę atvažiavo 10 žmonių, kurie žaidė užsienyje. Visi atvyko be jokių atsikalbinėjimų. Iš Amerikos atvažiavo Šarūnas Marčiulionis ir Artūras Karnišovas, iš Ispanijos – Arvydas Sabonis, iš Belgijos – Valdemaras Chomičius, iš Vokietijos – Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša ir Gintaras Krapikas, iš Australijos – Romanas Brazdauskis, iš Slovakijos – Darius Dimavičius, iš Lenkijos – Arūnas Visockas. Prie jų prisidėjo Lietuvoje rungtyniavę Gintaras Einikis iš Kauno „Žalgirio“ ir Alvydas Pazdrazdis iš Vilniaus „Statybos”. Krepšinis labai gerai išlaikė Lietuvos patriotiškumą – kiekvienas laikė pareiga žaisti. Prisimenu labai gerai, kai pirmiausia reikėjo praeiti olimpinę atranką. Ta komanda laimėjo 16 rungtynių iš eilės. Plius nebuvo lėšų, patys žaidėjai maitinosi už savo lėšas. Po to ledai pajudėjo. ĮSIMINTINIAUSIAS ĮVyKIS PER TUOS 30 METų? Sunku išskirti vieną įvykį. Organizacine prasme tai tikriausiai buvo 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatas („EuroBasket2011“). Lietuva gali didžiuotis, surengusi tokį turnyrą. Juk dalyvavo net 24 valstybės – dabar jokia viena šalis nepriima tokio kiekio komandų. Krepšinio, kaip sporto, prasme pergalių buvo daug. Moterų auksas 1997ųjų Europos čempionate, trys olimpinės bronzos 1992, 1996 ir 2000 metais. Krepšinis visada džiugino laimėjimais. Vien patekimas į olimpiadą yra laimėjimas. Ten žaidžia tik 12 komandų iš viso pasaulio. GAL PRISIMENATE KOKĮ NORS LEGENDINĮ MAČą ARBA SERIJą, KURIą GALėTUMėTE IŠSKIRTI PER PASTARUOSIUS 30 METų? Kalbant apie vyrų rinktinę – kovos dėl olimpinės bronzos 1992 metais su NVS

ir 1996 su Australija. Barselonoje pirmajame olimpinio turnyro etape buvome pralaimėję NVS rinktinei 80:92, tai mažajame olimpiados finale kovojome užsidegę ir laimėjome 82:78. Atlantoje visas mačas dėl trečiosios vietos buvo labai įtemptas, ir mes laimėjome 80:74. Aišku, įsiminė ir tas nelaimingas Europos čempionatas 1995-aisiais, kai finale Atėnuose pergalė atiteko Jugoslavijos rinktinei 96:90. DALyVAVOTE ATVEDANT Į LIETUVą 2011 METų EUROPOS KREPŠINIO ČEMPIONATą. KODėL NORėTA SURENGTI ČEMPIONATą LIETUVOJE? KAS BUVO SUNKIAUSIA, O KAS DŽIUGINO? Istorija užgimė 2003 m. per Europos čempionatą Švedijoje. Laimėjome auksą. Lietuvos premjeras tuomet buvo Algirdas Brazauskas. Jis sako – o gal mums reikia surengti Europos čempionatą? Sakom – aišku, reikia. Grįžus premjeras pakvietė penkių miestų merus ir pranešė, kad kreipsis į FIBA dėl Europos čempionato. Sakė, reikės pastatyti arenas – tačiau pinigų negausite. Nors vienas atsisakysite, nieko nebus. Visi sutiko. 2004 m. Taline buvo FIBA posėdis. Tuometis FIBA prezidentas Georgos Vasilakopoulas davė mums 2011 m. Norėjome 2007 arba 2009 metų. Tačiau jis aiškiai pasakė – 2011-ieji bus pats tas, per tą laiką spėsite pastatyti arenas. Arenos buvo pastatytos, tačiau baisiausi buvo mūsų viešbučiai. Pavyzdžiui, Panevėžyje visi turėjo gyventi viename viešbutyje, tačiau netilpo. Lietuva apskritai už miesto gyveno. Tačiau tą klausimą išsprendėme. Džiugino, kad visi žmonės padėjo. Organizacija vyko puikiai. APIBūDINKITE LIETUVOS KREPŠINĮ VIENU ŽODŽIU.

Aukšto lygio.