Skiriu savo buvusiems namams .
Benas
Skiriu savo šeimai .
Tania
Dailininkė Tania Rex dėkoja Povilui (8 m.) ir Juozui (7 m.) už pagalbą piešiant ant knygoje esančių sienų.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-598-2
© Tekstas ir idėja, Benas Bėrantas, 2019
© Iliustracijos, Tania Rex, 2019
© Leidykla „Nieko rimto“, 2019
Knygos rašymą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Vilnius 2019 .
Pirma deze
atsirado prieš savaitę. Ir sulig kiekviena diena jų vis daugėjo. Kaip kokių kaladžių, iš kurių galima pasistatyti namą.
– Mes važiuojam dar dėžių, –mama su tėčiu žvilgtelėjo į Jovarą.
Šis išsitiesęs ant grindų paišė baltame popieriaus lape. –
Greit grisim.
Jovaras liko vienas tarp keturių sienų.
Jie gyveno mažame penkto aukšto bute ir berniukas savo kambario neturėjo.
Vakarais užkabindavo antklodės kraštus ant vinių ir įsivaizduodavo, kad kampe stovinti lova yra jo
kambarys.
Po nedidelę erdvę liuoksėjo saulės zuikučiai. Tėvai pastarosiomis dienomis irgi liuoksėjo it patrakę ir sunkiai sekėsi juos pagauti.
Tavo tėtis Aras šitame bute gyvena
labai seniai.
Nuo tada, kai pats buvo mažas.
Bet jo tėvai, tavo seneliai, nuolat
neturedavo laiko.
–
Tai džiovindavo uogiene, tai virdavo agurkus, tai marinuodavoobuolius.
Ar kazkaip panasiai.
kaciukaskaipburbuliavo vandens įburną prisisėmęs.
Bet Papuga užsisuko savo rate.
ziurkenas atsisakė mėgdžioti žodžius.
Zuvyte į šoną nustūmė siūlų kamuolį.
Tavo tėtis netgi išsivedė juos pažaisti į laiptinę, bet jie nepralinksmejo.
– O dabar pažiūrėk į mano dešinę sieną, – kryptelėjo Kampas. – Po jos tapetais rasi kitą pasakojimą.
Kartą tavo mama susirinko visas vaškines kreideles ir pradėjo spalvinti tapetus.
Kalbant tarp mūsų, pridėjo ir šiek tiek uogienės.
mirgEjo graZiausiais raStais.
Netrukus siena Ir truputį varvEjo.
- Klausaisi?
patikrino ponas Kampas. Jovaras linktelėjo. –
Kur aš baigiau... Aha!
Metas atskleisti svarbiausia.
Na, ir kas is to?.. – paniuro Jovaras.
–
– Iš ko?
– Aš vis tiek nesuprantu, kodėl turim kraustytis.
– Kraustytis?! Negi neišsitenkat? Aš juk puikiai telpu! – suraukė antakius Kampas. – Jei atvirai, žmonių reikalų nelabai išmanau… Gal tavo tėvai tiesiog pamiršo tą istoriją? Na, žinai, per visokius burokus, bulves, braškes ir serbentus. O jei tu jiems
primintum?
Jovarui ši mintis patiko.
nedelsdamas puole plusti.
Jis
Nuo vikrių mostų skriejo kreidelių žiežirbos, o saulės zuikučiai išlakstė į šalis.
- Ei, gal norit visi draugiškai paklausyt mano pasakojimų? – riktelėjo ponas
Kampas, bet atsakymo nesulaukė. – Gražu, iš pradžių draugai draugai, o paskui...
Pasakysiu, ką slepi po lova!..
Viena Kampo akis jau spaudė
ašarą, bet čia kaipmat išdygo
mama Jovita, tėtis Aras ir Jovaras. Visi trys parausvino
Kampo skruostus, patvarkė ūsus ir uždėjo stilingus akinius.
Tą akimirką jis buvo
laimingiausias Kampas pasaulyje .
sia istorija .
Šeimai išsikėlus, į mažytį butą atsikraustė rašytojas. Pamatęs piešinius ant sienų nusprendė parašyti
Ir kas dabar pasakys, ar ji isgalvota, ar tikra?
Jovaras gyvena kartu su tėvais mažame bute, kur neturi kambario –tik savo kampą. Kol tėvai tvarkosi ir ruošiasi kraustytis į naujus namus, Jovaras nuobodžiaudamas imasi piešti ant sienos. Kai piešinys atgyja ir prisistato esąs ponas Kampas, berniukas sužino įdomių dalykų apie šio buto ir savo tėvų susipažinimo istoriją.
Šis šiltas pasakojimas apie namų jaukumo ir kūrybiško bendravimo svarbą šeimoje – jau trečioji Beno Bėranto paveikslėlių knygelė jauniesiems skaitytojams, vartytojams ir paišytojams. „Poną Kampą“ iliustravo ir gyvybės įpūtė dailininkė Tania Rex.
Redaktorė Giedrė Kmitienė
Korektorė Eglė Devižytė
Maketavo Miglė Dilytė
Tiražas 3000 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Rasytojas
.
Benas Berantas
Pirmuosius mano metus su tėvais gyvenom vieno kambario bute, vėliau, gimus sesei, persikraustėm į dviejų kambarių, o paskui – į trijų. Šitaip kartu su manimi augo ir namai.
Prisimenu, kaip atsikraustę visus daiktus sukrovėm svetainėje, kuri man, mažam berniukui, virto dėžių labirintu. Įėjus pro duris pasiekti kitą kambario galą buvo sunku, reikėjo kopti, patraukti, pralįsti. Nors tai buvo mūsų daiktai, ne savo vietose jie atrodė paslaptingai kaip senoje palėpėje.
Visada keista praeiti pro namus, kurie nebėra tavo. Bet dažnai iškraustom tik daiktus, o prisiminimai lieka atminties kamputyje.
Dailininke .
Tania Rex
Daugiausiai prisiminimų man paliko du rimtesni persikraustymai. Pirmą kartą iš tėvų namų į laikinai išsinuomotą butą, o antrą –jau į savo dabartinius namus, kuriuose su šeima gyvenu iki šiol. Kai persikeli į naują vietą, būna daug jaudulio, bet kartu ir džiaugsmo, nes tarsi atverti naują savo gyvenimo lapą.
Ir dar būna daug dėžių. DAUG DAUG DĖŽIŲ!
Su visais baisiai reikalingais daiktais ir su daiktais, kurie visiškai niekam nereikalingi, bet kuriuos kažkodėl gaila išmesti. Nes kartais daiktai yra ne tik daiktai, o dar ir prisiminimų saugotojai.
Ką veikti, kol tėvai liuoksi kaip saulės zuikučiai ir vieną po kitos krauna dėžes, nes tuojau reikės kraustytis? Jovarui labiausiai patinka piešti, tad jis čiupo kreidelę ir ėmė marginti sieną kampe. O ką dar daryti, kai pripiešei visus namie esančius lapus?
SUMIRKSeJO. Ir PASISVEIKINO:
Jovaras nupiešė akis, nosį, ūsus ir, žinoma, plačią šypseną. O tada piešinys tarsi... – Labas! Aš – ponas Kampas!
O kas buvo toliau?
.
