V ienašalio sutarties nutraukimo probleminiai aspektai. Teis mų ir notarinė praktika Sa ndra Jarula itienė

Sandra Jarulaitienė Vilniaus m. 37-ojo notaro biuro notarės padėjėja

VIENAŠALIO SUTARTIES NUTRAUKIMO probleminiai aspekTai. Teismų ir noTarinė prakTika

„Niekas šiame pasaulyje taip sunkiai nesurandama, kaip tiesa.“ Vashington Irving

Veiksnių šalių bei įstatymų nustatyta tvarka sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutartis – pagrindinė teisinės civilinės apyvartos išraiška ir forma, todėl jos stabilumas svarbus tiek sutarties šalims, tiek visai visuomenei. Pacta sunt servanda (sutarties reikia laikytis) yra vienas pagrindinių sutarčių principų, kuris perimtas dar iš romėnų teisės. Tačiau šis principas sutarčių teisėje nėra absoliutus, kadangi dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutartinės prievolės gali būti neįvykdytos arba įvykdytos netinkamai, arba įvykdytos praleidus sutarties terminą. Tokiu atveju neteisinga vadovautis pacta sunt servanda principu ir versti kitą sutarties šalį vykdyti sutartį, jei antroji šalis iš esmės pažeidžia savo sutartinius įsipareigojimus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad šalis gali nutraukti sutartį, jei kita sutarties šalis sutarties nevykdo arba netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Bendrosios sutarčių pabaigą reguliuojančios civilinės teisės normos leidžia tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais sutartį nutraukti vienašališkai, t. y. nesikreipiant į teismą (CK 6.217–6.220 straipsniai). Vienašalio sutarties nutraukimo reglamentavimas sutinkamas 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (toliau – Konvencija), Europos sutarčių teisės principuose (toliau – PECL), UNIDROIT Tarptautinių sutarčių teisės principuose (toliau – Principai).

Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Atkreiptinas dėmesys, kad „jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, pavyzdžiui, CK 6.204 straipsnyje nurodytų pagrindų, įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes; antra, jei sutartis pažeidžiama termino praleidimu (t. y. jeigu sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo

pagrindus“ 1 . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje J. Zolotariov v. UAB „Baldras“ išaiškino, kad: „dispozityviškumo principas privatiniuose santykiuose leidžia sutarties šaliai pasirinkti galimybę savo iniciatyva nesikreipiant į teismą vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios įstatyme ar sutartyje numatytos aplinkybės. Antra vertus, CK 6.217 straipsnio 4 dalis numato, kad kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), nebent įstatymas įsakmiai nurodytų specialią išimtį, jog tam tikros sutartys turi būti vienašališkai nutraukiamos tik teismine tvarka“ 2 . Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo viena pirmųjų Lietuvos teismų jurisprudencijoje, kurioje buvo kalbama apie vienašalio sutarties nutraukimo institutą, esminį sutarties pažeidimą. 2012 m. birželio 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija priėmė dar vieną gana svarbią nutartį civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui „Nordea Bank Finland Plc“ (AB), dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, išvadą teikiančiai institucijai – Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, bylos Nr. 3K-7-297/2012, kurioje pateikiamas išsamus CK 6.217 straipsnio išaiškinimas. Šis teisėjų kolegijos išaiškinimas ypač svarbus, nes taivienas išsamiausių vienašalio sutarties nutraukimo normos išaiškinimų po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje J. Zolotariov v. UAB „Baldras“ (bylos Nr. 3K-P-346/2004).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymi, kad „sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Jei sutarties nutraukimas neteisėtas, sutartis negali būti laikoma nutraukta, o asmuo atsisakęs ją vykdyti dėl neteisėto tariamo nutraukimo – laikytinas pats pažeidęs sutartį. <...> Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pagei

1 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2009 A. R. v. V. R. 2 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004 J. Zolotariov v. UAB „Baldras“

46 daujamų teisinių padarinių“ 3 . Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis.

Dažnai galima išgirsti teisininkų teoretikų ir praktikų nuomonę, kad vienašalis sutarties nutraukimas ne teismine tvarka galimas, tačiau gana sudėtingas. 2013 m. liepos 25 d. Notarų rūmų prezidiumo nutarimu Nr. 8.1. patvirtintoje konsultacijoje dėl vienašalio sutarties nutraukimo nurodyta, jog „sutarties vienašalis nutraukimas galimas tik tada, kai sutartis yra vykdoma ir dar nepasibaigusi. Sutartis gali pasibaigti vienašaliu jos nutraukimu. <...>, jeigu sutartiniai nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo santykiai tarp šalių yra pasibaigę – sutartis įvykdyta – turtas perduotas pirkėjui, už jį pardavėjui sumokėta, sutartis atitinka formos reikalavimus, pirkėjo nuosavybės teisė į turtą įregistruota turto registravimo įstaigoje, tokios sutarties nutraukimas vienos iš šalių reikalavimu yra negalimas“ 4 . Taigi vadovaudamiesi itin svarbiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vienašalio sutarties nutraukimo praktikomis, 2013 m. liepos 25 d. Notarų rūmų prezidiumo nutarimu Nr. 8.1 patvirtinta konsultacija vienašalio sutarties nutraukimo klausimais, bendrosios teisės sistemos šalių patirtimi bei civilinės teisės teorija, šiame straipsnyje aptarsime aktualiausius bei dažniausiai klausimų notarinėje praktikoje keliančius esminio sutarties pažeidimo kvalikavimo, šalių galimybės dispozityviai nusistatyti, kas bus esminis sutarties pažeidimas, teisėto ir neteisėto vienašalio sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo, pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą formos ir siuntimo tvarkos, dokumento, patvirtinančio juridinių faktų pasibaigimą, ir kitus atvejus.

Esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 2 dalis, CK 6.217 straipsnio 5 dalis)

Vienas iš juridinių faktų, kuriam esant įstatymas suteikia nukentėjusiajai šaliai teisę pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo institutu – sutarties pažeidimas, kuris turi būti esminis. Lietuvos CK 6.217 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad šalis gali nutraukti sutartį, jei kita sutarties šalis sutarties nevykdo arba netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.

3 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui „Nordea Bank Finland Plc“ (AB), dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, išvadą teikiančiai institucijai – Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. 4 2013 m. liepos 25 d. Notarų rūmų prezidiumo nutarimas Nr. 8.1.

„Esminiam sutarties pažeidimui“ būdingas vertinamosios normos pavyzdys. „Esminis pažeidimas“ yra tarytum matavimo priemonė, kuria „matuojamos“ kiekvieno konkretaus pažeidimo aplinkybės ir kuria siekiama suteikti teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (reikiamais atvejais ir teismui) spręsti, kaip turi būti kvalikuojamos atitinkamos aplinkybės, o tai padeda individualizuoti teisės normos taikymą siekiant teisingiausio sprendimo 5 . Todėl, išskyrus nedideles išimtis, nepasinaudojant papildomais vertinamaisiais kriterijais nėra galimybės nustatyti vienareikšmišką šios sąvokos tu rinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apibrėžta, kad „esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės, suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju – teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis yra atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. Pavyzdžiui, CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas nurodo, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į tai, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusioji šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių 6 . CK 6.217 straipsnio 2 dalyje pateikiamas sąrašas kriterijų, kurie gali būti laikomi pagrindiniu rodikliu, nustatant, ar pažeidimas yra esminis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovaujamasi principu, kad, „sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį, turi būti įvertinta visų šiame straipsnyje nustatytų kriterijų visu

5 R. Balčikonis Esminio sutarties pažeidimo samprata pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą // Jurisprudencija, 2004, t. 51 (43), p. 51. 6 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004 J. Zolotariov v. UAB „Baldras“.

ma“ 7 . Todėl nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti atsižvelgiama į tokias aplinkybes: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, „analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju“ 8 . Svarbu atsižvelgti į aplinkybes ir nustatyti, ar šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi pagal sudarytą sutartį. Pavyzdžiui, vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų „šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) pardavimo kasatoriui už 678 000 Lt ir nustatė šios kainos sumokėjimo terminą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad sutartimi nustatytu terminu kasatorius sumokėjo pardavėjui tik 50 000 Lt. Šios teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad iš tiesų pirkėjas negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, todėl jo asmeniniai interesai dėl tokio sutarties pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti“ 9 . R.Balčikonio teigimu, atsižvelgiant į pasekmių pobūdį, svarbu nustatyti, ar aplinkybė, kad šalis negauna to, ko tikėjosi, sukuria „netekimo“ pasekmes.

„Netekimo“ sąvokos tikslas – atskirti atvejus, kai sutartinės pareigos pažeidimas sukelia pasekmes, nuo atvejų, kai pasekmės nesukeliamos (pavyzdžiui, „netekimo“ nebus, kai pardavėjas netinkamai supakuoja prekes, bet prekės sveikos pasiekia pirkėją; arba „netekimas“ bus, kai šalis netenka galimybės perparduoti prekes) neatsižvelgiant į pasekmių pobūdį 10 . R. Balčikonio nuomone, norint nutraukti sutartį reikės nustatyti „netekimą“ bei įvertinti jo dydį. Nustatyti, ar šalis negavo to, ko tikėjosi, neužtenka. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną elementą – tokio tikėjimosi (rezultato) kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti. Tai reiškia, kad šalis nenumatė tokio rezultato ir tokio pat statuso protingas asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis

7 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui „Nordea Bank Finland Plc“ (AB), dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, išvadą teikiančiai institucijai – Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. 8 Ten pat. 9 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2009 A. R. v. V. R. 10 R. Balčikonis Esminio sutarties pažeidimo samprata pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą // Jurisprudencija, 2004, t. 51 (43), p. 48–49.

jo nebūtų numatęs 11 . Tačiau sąvokos „numatymas“ ar „nenumatymas“ neturi reikšmės pripažįstant patį sutarties neįvykdymo faktą esminiu. „Numatymo“ pagrindinis tikslas – apriboti galimą piktnaudžiavimą teise nutraukti sutartį. „Numatymo“ elemento įvedimas į sutarčių teisės institutus yra tiesioginė sąžiningumo principo įtaka, kuri padeda kovoti su galimu piktnaudžiavimu teise 12 . 2) ar pagal sutarties esmę griežtas sutarties sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Jeigu griežtas sutarties sąlygų laikymasis yra pagrindinis sutarties bruožas, tuomet sutarties sąlygų pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, kad ir kokių dėl to kiltų padarinių. Šis kriterijus, kitaip nei anksčiau analizuotas, nereikalauja atsižvelgti į pažeidimo sukeltus padarinius. Sutarties pažeidimas nustatomas pagal pažeistos sutarties nuostatos pobūdį, kur net menkiausias nukrypimas nuo tinkamo įvykdymo sąlygos sukelia esminį sutarties pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog „sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą 13 . Teisės doktrinoje manoma, kad net sutarties įvykdymo termino, turinčio esminę reikšmę, praleidimas nors vieną dieną gali būti pripažintas esminiu sutarties pažeidimu. Pavyzdžiui, rangovas privalo suremontuoti grūdų džiovinimo įrangą iki rugpjūčio 10 d., nes rugpjūčio 11 d. užsakovas pradeda supirkinėti grūdus. Todėl praleidus šį terminą, sutartis pažeidžiama iš esmės, nes užsakovas negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų pagal kitas sudarytas sutartis 14 . 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo. Principų 7.3.1 straipsnio 2 dalies (c) punkto komentare nurodoma, kad tyčinis sutarties neįvykdymas negali būti pripažintas esminiu neįvykdymu, jei tai prieštarauja sąžiningumo principui. Bendrosios teisės sistemoje galioja panaši taisyklė, kad vien tik faktas, kad sutartis buvo pažeista tyčia, nesuteikia teisės nutraukti sutartį. Sutartį bus galima nutraukti tik tada, jei tyčinis sutarties pažeidimas reikš apgaulę arba išreikš sutartį pažeidusios šalies valią nebebūti sutarties saistomai, arba sukels neigiamus padarinius,

11 Ten pat, p. 55. 12 Ten pat, p. 47. 13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilnėje byloje Nr. 3K-7-297/2012 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui „Nordea Bank Finland Plc“ (AB), dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, išvadą teikiančiai institucijai – Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. 14 V. Mikelėnas ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Kn. 6. Prievolių teisė (I). Vilnius, 2003, p. 293.

48 dėl ko nukentėjusioji šalis patirs žalą ir nuostolius 15 . Nagrinėjamo kriterijaus atveju reikia atkreipti dėmesį ir į pažeidimo pobūdį, ir į padarinius, kadangi būdamas mažareikšmis ir nesukėlęs jokių padarinių, esant dideliam neatsargumui pažeidimas gali būti nepripažintas esminiu. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad „sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartiniuose santykiuose yra mažesnis“ 16 . 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Nagrinėjamas kriterijus gali būti pripažintas esminiu sutarties pažeidimu, kai yra pakankamo pagrindo manyti, kad dėl jo ateityje sutartis nebus įvykdyta.

Lietuvos CK šeštosios knygos komentaro autoriai teigia, jog aplinkybė, kad pažeidimas, nors ir mažareikšmis, padarytas tyčia, gali būti pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad negalima tikėtis sutartį ateityje būsiant tinkamai įvykdytą. Tokiais atvejais nukentėjusioji šalis gali nutraukti sutartį net nelaukdama jos įvykdymo termino pabaigos 17 . Vadinasi, jei yra toks pagrindas, sutartį galima vienašališkai nutraukti. Kaip sužinoti, kad konkrečios sutarties dalies neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas yra pakankamas pagrindas nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, ir sutartį nutraukti? Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, „sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti“ 18 . Šiuo atveju labai įdomūs bendrosios teisės sistemos šalyse nustatyti precedentai. Bendrosios teisės sistemos šalyse atsakymas į šį klausimą buvo pateiktas viename iš precedentų. Atsakymas Maple Flock byloje buvo toks, kad reikia kiekybiškai įvertinti pažeidimo visai sutarčiai santykį bei tokio pažeidimo pasikartojimo tikimybę. Pritaikius šią formuluotę bylos faktams, buvo nutarta, kad pažeidimas nėra

15 R. Balčikonis Esminio sutarties pažeidimo samprata pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą // Jurisprudencija, 2004, t. 51 (43), p. 58 16 Ten pat. 17 CK komentaras. Kn. 6. Vilinius, 2003, p. 293. 18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui „Nordea Bank Finland Plc“ (AB), dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, išvadą teikiančiai institucijai – Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

pakankamai rimtas sutarties nutraukimo pagrindui suteikti. 16 prekių dalis iš 67 sutartyje numatytų partijų turėjo defektų, kadangi prekių sudėtyje buvo per daug chloro. Įrodymais buvo nustatyta, kad tiekėjas yra įdiegęs gerą kokybės kontrolės sistemą ir mažai tikėtina, kad ši problema pasikartos ateityje 19 . Panašus precedentas buvo byloje „Decro Wall“ prieš „Practitioners in Marketing“ (1971), kai nekaltoji šalis norėjo nutraukti sutartį dėl daugelio smulkių pažeidimų, teigdama, kad jie prisideda prie jos veiklos žlugimo ir gali sukelti nemažai nuostolių. Teismas sprendė, kokie yra bendri pažeidimų padariniai. Šioje byloje atsakovas turėjo nansinių problemų ir beveik visada vėluodavo ieškovui mokėti mėnesines įmokas. Tačiau teismas nusprendė, kad bendri tokių vėlavimų padariniai nesuteikė teisės ieškovui nutraukti sutarties todėl, kad niekada nebuvo kilę abejonių dėl to, kad sąskaitos gali būti neapmokėtos, o ieškovas galėjo reikalauti sumokėti palūkanas, tačiau niekada to nedarė 20 . Šie bendrosios teisės sistemos šalių precedentai rodo, kad pažeidimas buvo nepakankamai rimtas, kad sudarytų pagrindą sutarčiai nutraukti. Tai reiškia, kad sutartį nutraukusi šalis tai padarė neteisėtai ir tokiu būdu pati pažeidė sutartį iš esmės. Kartu atkreiptinas dėmesys į Notarų rūmų prezidiumo rekomendacijas dėl vienašalio sutarties nutraukimo instituto taikymo notarinėje praktikoje, kad „sutartyje šalys gali susitarti dėl skirtingų (atskirų) prievolių. Tokiu atveju vienos iš prievolių pažeidimas nėra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį dėl kitos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Vadinasi, jeigu neįvykdyta prievolė sudaryti sutartį dėl sutarties nutraukimo, tai nėra pirkimo-pardavimo prievolės pažeidimas ir vienašalio pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pagrindas“ 21 . 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Tai vienintelis kriterijus, kai tiesiogiai atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus. Juo įvertinamos galimos sutarties nutraukimo pasekmės sutartį neįvykdžiusiai šaliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet la

19 H. Peterson Termination for Breach. Contract commentary and materials. Prieiga per internetą http://law.anu.edu.au/colin/Lectures/breach.htm (prisijungta 2013 08 20). 20 J. O’Sullivan, J. Hilliard The Law of Contract, p. 519. 21 2013 m. liepos 25 d. Notarų rūmų prezidiumo nutarimas Nr. 8.1.

bai dideli, neproporcingi nuostoliai 22 . Todėl galime daryti prielaidą, kad pažeidusiai šaliai, įrodžius teismui, kad ji rengėsi tinkamai įvykdyti prievolę, tam ruošėsi ir turėjo daug išlaidų, ir sutarties nutraukimas jai gali būti labai nuostolingas, teismas gali sutarties pažeidimo nepripažinti esminiu, kadangi sutarties nutraukimas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

Apibendrinus vienašalio sutarties nutraukimo kriterijus, itin svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomonė, kad „nukentėjusioji šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiajai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą“ 23 . Sutarčių laisvės, dispozityvumo principas suteikia teisę pačioms sutarties šalims susitarti, kokie pažeidimai bus laikomi esminiais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Todėl svarbu atkreipti dėmesį į naujausiai suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomonę, kad „CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jai nutraukti. <...> Vadinasi, iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pažeidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų ktyvi, o CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga“ 24 . Šalims galioja bendrasis reika

22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui „Nordea Bank Finland Plc“ (AB), dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, išvadą teikiančiai institucijai – Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. 23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004 J. Zolotariov v. UAB „Baldras“. 24 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui „Nordea Bank Finland Plc“ (AB), dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, išvadą teikiančiai institucijai – Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

lavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis 25 . Šiuo atveju sutarties šalys yra laisvos susitarti, koks sutarties pažeidimas joms svarbus, t. y. prilygsta „esminio sutarties pažeidimo“ sąvokai ir esmei.

Sprendžiant klausimą dėl sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu turi būti atsižvelgiama ir į kitas reikšmingas aplinkybes: susiklosčiusią sutarties šalių vykdymo praktiką, sutartį pažeidusios šalies vaidmenį ir kt. 26 Konvencijos 72 straipsnyje, Principų 7.3.4 straipsnyje numatyta dar viena sąlyga, kuria gali pasinaudoti sąžininga sutarties šalis, t. y. ji gali pareikalauti kitos šalies patvirtinimo, kad sutartis bus įvykdyta tinkamai, taip pat numatyta galimybė sąžiningai šaliai sulaikyti sutartinių įsipareigojimų vykdymą iki patvirtinimo gavimo dienos. Jeigu nukentėjusi šalis tokio patvirtinimo negauna, ji gali nutraukti sutartį. Lietuvos CK 6.220 straipsnyje taip pat įtvirtinta Principų 7.3.4 straipsnio normos kopija, suteikianti sąžiningai šaliai galimybę prašyti patvirtinimo apie tinkamą sutarties įvykdymą ir galimybę sulaikyti savo sutartinių įsipareigojimų įvykdymą.

Apibendrinus pagrindinius esminio sutarties pažeidimo kriterijus bei jų kvalikavimo pagrindinius aspektus, pažymėtina, kad notaro tvirtinamoje sutartyje turėtų būti išsamiai aptarti ne tik vienašalio sutarties nutraukimo teisinės pasekmės, tvarka, restitucija, bet ir teisingai ir tiksliai suderinta šalių valia, kokie sutarties pažeidimai gali būti esminiai. Kadangi atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus ne visi pažeidimai gali būti esminiai.

Sutarties termino praleidimas – prielaida vienašališkai nutraukti sutartį

Lietuvos CK 6.205 straipsnis visiškai atkartoja Principų 7.1.1 straipsnį, kuriame pavėluotas įvykdymas (late performance) priskiriamas prie sutarties pažeidimo. Minėjome, kad net sutarties įvykdymo termino, turinčio esminę reikšmę, praleidimas nors vieną dieną gali būti pripažintas esminiu sutarties pažeidimu. Geras aiškaus šalių susitarimo pavyzdys yra tuomet, kai

25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004 J. Zolotariov v. UAB „Baldras“. 26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2009 A. R. v. V. R.

50 numatomas įsipareigojimo įvykdymo laikas ir susitariama, kad „laikas yra labai svarbus“. Toks suformulavimas reiškia, kad net ir nežymus delsimas įvykdyti įsipareigojimus suteikia teisę šaliai nutraukti sutartį. Sutarties termino praleidimas kaip sutarties pažeidimas kreditoriui suteikia teisę nutraukti sutartį tik po papildomo termino sutarčiai įvykdyti pasibaigimo. Kreditorius, nustatęs skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, negali jos nutraukti. Teisė nutraukti sutartį tokiais atvejais atsiranda tuomet, kai sutartis neįvykdoma ir per papildomą terminą. Toks apribojimas įtvirtintas Lietuvos CK 6.217 straipsnio 3 dalyje ir Principų 7.1.5 straipsnio (1) dalyje. Principų 7.1.5 straipsnio (1) dalyje reikalaujama skolininkui numatyti „protingą“ terminą sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti. Tuo tarpu Lietuvos CK 6.217 straipsnio 3 dalyje reikalaujama kreditoriui nustatyti „papildomą“ terminą. Atsižvelgiant į Lietuvos CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pagrindinius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad kreditoriaus nustatytas „papildomas“ terminas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje pažymėjo, kad „kreditavimo sutarties (paprastai kreditas grąžinamas per ilgą laiko tarpą periodinėmis įmokomis) bei hipotekos procedūros (išieškojimas vykdomas ne ginčo tvarka, teisėjas neatlieka aplinkybių tyrimo reikalavimo faktinio pagrįstumo aspektu) esmė nulemia tai, kad išieškojimas prieš terminą negali būti pradedamas kreditoriaus pareiškimą dėl nutraukimo vertinant kaip sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo (CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis)“ 27 . Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad „tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto

27 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 dėl įkeisto daikto arešto hipotekos kreditoriui kreipusis dėl priverstinio skolos išieškojimo ir laikinųjų apsaugos priemonių skirtumų; dėl hipotekos teisėjo pareigos ex o cio kvalikuoti kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo ir vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas sąžiningumo aspektu (CK 6.188 straipsnis); dėl tinkamo kreditavimo sutarties nutraukimo prieš terminą kaip sąlygos hipotekos kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinti.

turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558 straipsnis). <...> Tačiau šios įstatymo nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis)“ 28 . Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad šios įstatymo nuostatos taikomos ir kreditavimo sutartims, todėl tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti į nurodytą teisinį reguliavimą, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų. Nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus esminiams hipotekos bei įkeitimo reguliavimo naujovėms, hipotekos teisėjo pareigybės nebeliko, o visas funkcijas, kurias iki tol atliko hipotekos teisėjai, pavesta atlikti notarams. Pažymėtina, kad ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam reglamentavimui tapo neaktuali. Vadovaujantis Lietuvos CK Ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ XI skyriaus „Hipoteka“ komentaro autorių nuomone, CK 4.194¹ straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta skolininko garantija, leidžianti išieškant bet kada įvykdyti neįvykdytą prievolę, o tai reiškia, kad sutartis, nustatanti pagrindinę prievolę, yra galiojanti ir sutarties nutraukimas nėra būtina priverstinio išieškojimo sąlyga. Be to, vadovaujantis sutarčių teisės nuostatomis privalomas pagrindinės sutarties nutraukimas neatitinka favor contractus (liet. sutarties išsaugojimo) principo ir užkerta kelią daliniam hipotekos teisės panaudojimui 29 . Taigi Lietuvos CK nuostatose termino praleidimas dažniausiai suprantamas kaip sutarties pažeidimas, kuris yra prielaida vienašališkai nutraukti sutartį pasibaigus papildomam protingam terminui sutarčiai įvykdyti.

Pranešimas apie sutarties nutraukimą

Kita sąlyga, kurią turi įgyvendinti sutarties šalis, ketinanti vienašališkai nutraukti sutartį, – pranešimo apie sutarties nutraukimą kitai sutarties šaliai išsiuntimas. Toks reikalavimas numatytas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje. Šiame straipsnyje reglamentuojama sutarties nutraukimo bendroji tvarka.

Įstatyme numatytą šalies pareigą pranešti kitai

sutarties šaliai apie sutarties nutraukimą paaiškina civilinės teisės šalių tarpusavio bendradarbiavimo principas. Šalių bendradarbiavimo principas reikalauja, kad nukentėjusi šalis, nusprendusi pasinaudoti teise vienašališkai nutraukti sutartį, privalo iš anksto informuoti apie tai kitą šalį. Kadangi tokiais atvejais kreiptis į teismą nereikia, teisė nutraukti sutartį įgyvendinama pranešant apie sutarties nutraukimą kitai šaliai. Tokia nuostata leidžia sutartį pažeidusiai šaliai iš anksto sužinoti nukentėjusios šalies poziciją ir išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti prievolę ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas 30 . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Olfega“ v Vilniaus miesto savivaldybė nustatė, kad vadovaujantis „CK 6.218 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią, esant pagrindui vienašališkai nutraukti sutartį, apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas – prieš 30 dienų. Taigi įstatyme apie pranešimą kalbama imperatyvia forma, bet šalims leidžiama tartis dėl termino“ 31 . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“ dar kartą pabrėžė, kad CK 6.218 straipsnio „norma įstatyme nedetalizuota, tačiau, pirma, akivaizdu, kad ji yra imperatyvioji, t. y. iš anksto nepranešus kitai šaliai sutartį vienašališkai nutraukti draudžiama“ 32 . Galima daryti išvadą, kad įstatymas imperatyviai nurodo, jog sutarties šalis privalo pranešti kitai šaliai prieš 30 dienų, jeigu sutartyje nenurodytas kitoks terminas. Tačiau pranešimo nusiuntimas nesilaikant įstatyme ar sutartyje numatytų terminų neturėtų būti laikomas netinkamu. Tokią poziciją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. birželio 28 d. išsakė nutartyje civilinėje byloje V. Zumeris, V. Abaturovas v uždaroji akcinė bendrovė „Olympic Gym“, akcinė bendrovė „Nord/LB Lietuva“, kurioje nukentėjusioji šalis išsiuntė pranešimą apie vienašalį sutarties nutraukimą kitai šaliai nesilaikydama įstatyme numatyto termino pranešimui išsiųsti. Šioje byloje teisėjų kolegija pasisakė, jog „formalus CK 6.218 straipsnio 1 dalies pažeidimas negali būti pagrindas pripažinti banko veiksmus, vienašališkai nutraukiant paskolos sutar

30 CK komentaras. Kn. 6. Vilnius, 2003, p. 295. 31 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–1097/2003 UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė,. 32 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013 ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“.

tį, neteisėtais. Pagal CK 1.5 straipsnį civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, tuo tarpu ieškovai, reikalaudami formaliu pagrindu pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu, elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja jiems suteiktomis teisėmis“ 33 . Svarbu paminėti, kad pranešimas sutarties šaliai įvykdyti prievolę per papildomai nustatytą protingą terminą ir pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą nėra ir negali būti siunčiami vienu pareiškimu. Tai yra du atskiri juridiniai faktai. Kadangi šalis, kuri praleido sutarties įvykdymo terminą, per papildomai suteiktą kitos šalies terminą sutartį gali įvykdyti arba pasiūlyti pakeisti atitinkamas sutarties sąlygas. Yra tikimybė, kad šalims bendradarbiaujant ir kooperuojantis sutartis gali būti vykdoma ir įvykdyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje nagrinėjo CK 6.204 straipsnio bei 6.217 straipsnio taikymą ir nurodė, kad „kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad šio straipsnio normos netaikytinos, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas“ 34 . Pastebėtina, kad CK 6.218 straipsnis neįvardija pranešimo teisinės prigimties, todėl nėra aišku, kokius reikalavimus taikyti siunčiamo pranešimo formai, sudarymo tvarkai. Kodeksas taip pat nenustato, ar galima atšaukti kitai šaliai jau nusiųstą pranešimą, ar pripažinti jį kaip neteisėtą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, „pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos“ 35 . Lietuvos CK 1.63 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad vienašaliai yra tokie sandoriai, kuriems sudaryti bū

33 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K – 3-368/2004 V. Zumeris, V. Abaturovas v uždaroji akcinė bendrovė „Olympic Gym“, akcinė bendrovė „Nord/LB Lietuva“. 34 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012 uždaroji akcinė bendrovė „Evekas“ v. akcinė bendrovė „SEB lizingas“ dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. 35 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui „Nordea Bank Finland Plc“ (AB), dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, išvadą teikiančiai institucijai – Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

52 tina ir pakanka vienos šalies valios. Taigi šiuo atveju pranešimas laikytinas vienašaliu sandoriu, kuriam turėtų būti taikomos Lietuvos CK 1.63–1.96 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios sandorių sudarymą, jų formą, negaliojimą ir kitus klausimus.

Lietuvos CK šeštosios knygos 6.218 straipsnio komentaro autoriai nurodo, kad pranešimo formą sutarties šalys gali aptarti sutartyje. Jeigu sutartyje apie tai nieko nekalbama, tai galima padaryti bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina, t. y. būtina pranešti tokia forma ir priemonėmis, kad kita šalis gautų pranešimą 36 . Atsižvelgiant į CK šeštosios knygos komentaro autorių pateiktą nuomonę, kad „būtina pranešti tokia forma ir priemonėmis, kad kita šalis gautų pranešimą“, formuojasi abejotina nuomonė, kad pranešimas telefonu, faksu ar pan. yra tinkamas kitos šalies informavimas apie sutarties nutraukimą. Ką daryti sąžiningai sutarties šaliai, jeigu kita sutarties šalis asmeniškai nepriima siunčiamų registruotų laiškų, arba nesąžiningai neigia gavusi pranešimą telefonu ar faksu apie sutarties nutraukimą? Kaip įrodyti, kad kita šalis gavo pranešimą?

Nepriklausomai nuo šalies pasirinkto pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą būdo, „pranešimas kitai šaliai apie sutarties nutraukimą turi būti aiškus, konkretus, jame turi būti nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, sutarties nutraukimo data, jis turi būti tinkamai įteiktas kitai šaliai. Tik tokiu atveju bus pagrindas konstatuoti, kad sutarties šalis savo teise nutraukti sutartį pasinaudojo sąžiningai ir teisėtai“ 37 . Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovaujamasi precedentu, jog sutarties nutraukimo termino eiga negali būti skaičiuojama nuo pranešimo išsiuntimo dienos bei nėra reikalavimo asmeniškai įteikti kitai sutarties šaliai. „Reikalavimas, kad apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Atsižvelgiant į tai, CK įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis). Pažymėtina, kad CK

36 CK komentaras. Kn. 6. Vilnius, 2003, p. 295. 37 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013 ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“.

6.166 straipsnyje vartojama formuluotė „oferta, akceptas, jų atšaukimas ar kitoks pranešimas“ nepalieka abejonių, jog ši prezumpcija gali būti taikoma tiek ikisutartinių, tiek sutartinių santykių metu. Kartu prezumpcijos taikymas neužkerta kelio įrodyti, kad pranešimas tapo žinomas kitai sutarties šaliai ir kitu būdu, nei nurodyta CK 6.166 straipsnyje.“ 38 Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise, CK 6.218 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad, kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusioji šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.192 straipsnio 5 dalimi, jeigu šalys susitarė dėl sudaromos sutarties formos, sutartis laikoma sudaryta tik tuo atveju, kai sutartos formos, nors pagal įstatymus tai sutarčių rūšiai tokia forma neprivaloma. Notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma (CK 6.183 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai iškyla dar vienas aktualus klausimas, kokia forma turėtų būti siunčiamas pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu šalių sutarties forma yra notarinė? Į šį klausimą galime rasti atsakymą vienoje iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos bylų, kurioje pareiškėjai bylinėjosi su teritoriniu bei Centriniu registratoriais dėl vienašalio dalies sutarties, kuri buvo patvirtinta notaro, nutraukimo įregistravimo. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos pozicija buvo tokia, kad „CK 6.183 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ir papildyta tik notarine forma. CK 6.393 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad formos reikalavimų nesilaikymas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį (taip pat jos pakeitimus) daro negaliojančia. Taigi pareiškėjų prašymas buvo visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Dėl to tiek teritorinis, tiek Centrinis registratoriai teisėtai ir pagrįstai neįregistravo juridinių faktų pasibaigimo pagal pareiškėjų pateiktą jų pranešimą UAB „Archista“ 39 . Pažymėtina, kad „vienai sutarties šaliai pranešus apie vienašališką sutarties nutraukimą, antroji sutar

38 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009 dėl pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą ne teismo tvarka. 39 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-858-142/2010.

ties šalis gali ginčyti tokį nutraukimą teismo tvarka. Sutartį vienašališkai nutraukusiai šaliai tenka rizika dėl sutarties nutraukimo teisėtumo“ 40 .

Vienašalis sutarties nutraukimas – juridinis faktas

Minėjome, kad notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma (CK 6.183 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, jeigu sutarties šalis nori nutraukti notarinės formos sutartį, toks nutraukimas turi būti atliekamas notarine forma. Tokią poziciją išsakė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 41 . Notarinėje praktikoje aktualus klausimas, kokį dokumentą notaras turi išduoti, kai sutartis nutraukiama vienos iš šalių valia? Aiškumas svarbus ne tik dėl to, koks notarinis veiksmas turėtų būti atliekamas (pavyzdžiui, išduodamas liudijimas, tvirtinamas vienašalis sandoris ar pan.), bet ir dėl restitucijos taikymo, kadangi, nutraukus sutartį, kiekviena šalis privalo grąžinti viena kitai viską, ką buvo gavusios.

Vadovaujantis CK 4.256 straipsnio 3 dalimi, kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teises turi būti pateikiami daikto įgijimą nuosavybėn patvirtinantys dokumentai. Notarų rūmų prezidiumo konsultacijoje nurodoma, kad notaro išduotas liudijimas, patvirtinantis, kad sutartis yra vienašališkai nutraukta dėl esminio jos pažeidimo, nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, tačiau yra pagrindas reikalauti restitucijos pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį 42 Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, nutraukus sutartį gali būti taikoma tik dvišalė restitucija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 16 d. nutartyje atkreipė dėmesį, kad „sutarties nutraukimas ir restitucija yra negalima, jeigu sutartis (prievolė) yra įvykdyta, o daiktas parduotas sąžiningam trečiajam asmeniui. Taigi restitucija ne visada gali būti vienašališko sutarties nutraukimo padariniu. Restitucija galima tik prievoliniuose teisiniuose santykiuose ir yra vienas iš pažeistų teisių gynimo būdų“ 43 . Notarų rūmų prezidiumo konsultacijoje pažymėta, jog praktiškai restitucija kaip vienašalio sutarties

40 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009 dėl pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą ne teismo tvarka. 41 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-858-142/2010. 42 2013 m. liepos 25 d. Notarų rūmų prezidiumo nutarimas Nr. 8.1. 43 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006 UAB „Rovė“ v. UAB „Serneta“, UAB „Acumen“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia.

nutraukimo padarinys yra galima tik tada, kai ją vykdo abi sutarties šalys. Šalis, kuri vienašališkai nutraukia sutartį, turi tik reikalavimo teisę taikyti restituciją (6.222 straipsnio 1 dalis), bet daiktas nutraukimo atveju nėra automatiškai susigrąžinamas. Vadinasi notaro liudijimas apie tai, kad sutartis yra vienašališkai nutraukta dėl esminio jos pažeidimo, negali būti pagrindu įregistruoti nuosavybės teisę 44 . Apibendrinus darytina išvada, kad notaras gali tvirtinti sandorį dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir dvišalės restitucijos taikymo. Tačiau ar tai neprieštarauja vienašalio sutarties nutraukimo instituto esmei? Nukentėjusi šalis negali vienašališkai nutraukti sutarties ir atgauti viską, ką buvo gavusi, be kitos šalies valios, nors sutartyje abi šalys buvo susitarusios dėl esminių sutarties pažeidimų pasekmių.

Matome, jog šio instituto praktinis taikymas yra gana problematiškas. Civilinio kodekso normos reglamentuoja, kad sutartį vienašališkai nutraukti galima, tačiau praktika rodo, kad negalima, o jeigu galima, tai gana sudėtingai. Neretai iškyla klausimas, ar atitinkamos normos turėjimas teisinėje sistemoje yra mados ar būtinumo reikalas? Ar teisinių santykių reglamentavimas prasideda nuo teisės normos įtvirtinimo, ar, anot prof. A. Vaišvilos, nuo teisinės idėjos, kuri pirmiausia parodo jos gebėjimą įgauti teisių ir pareigų vienovę (arba bent) santykio pavidalą, suteikiantį jai techninį gebėjimą norminti ir kartu visuomeninti žmonių elgesį 45 . Akivaizdu, kad vienašalis sutarties nutraukimas, kai pardavėjas negauna daikto kainos, o daikto nuosavybės teisės yra perduotos pirkėjui ir įregistruotos viešajame registre, yra sudėtingas. Kyla klausimas, ar apskritai galimas vienašalis sutarties nutraukimas esant tokiai situacijai? Peršasi išvada, kad vienašalis sutarties nutraukimas be teismo įsikišimo vis dėlto neįmanomas. O notaro išduotas liudijimas ar patvirtintas vienašalis pardavėjo pareiškimas apie vienašalį sutarties nutraukimą, ar kitas dokumentas yra tik juridinis faktas, kuris patvirtina, jog viena šalis vienašališkai atsisako vykdyti sutartinius įsipareigojimus (jeigu dar tokių turi) ir atsisako būti sutarties saistoma, nes kita šalis pažeidė sutartį iš esmės, ir toks atsisakymas atitinkamai atleidžia ir kitą sutarties šalį nuo jos vykdymo. Notaro patvirtintas dokumentas, patvirtinantis tokį faktą, sutarties šalių santykius tik perkeltų į kitokį teisinių santykių lygmenį – teismo procesą, kuriame reikalaujama dvišalės restitucijos, nuostolių dėl pažeistų teisių ir teisėtų lūkesčių pažeidimo.

54 Manytina, kad paprastesnė situacija yra tada, kai daikto kaina turi būti sumokama į notaro depozitinę sąskaitą, o daikto nuosavybės teisės pirkėjui nėra perduotos. Tokiu atveju viešame registre įregistruotas juridinis faktas: sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Šioje situacijoje notarui paprasčiau įsitikinti dėl esminio sutarties pažeidimo fakto (daikto kainos nesumokėjimo į notaro depozitinę sąskaitą), nekyla klausimas dėl restitucijos taikymo (pavyzdžiui, pirkėjas buvo sumokėjęs nedidelę daikto kainos dalį pardavėjui, o šalys buvo sutarusios, kad ta suma, esant sutarties vienašaliam nutraukimui, lieka pardavėjui kaip bauda už netinkamą prievolės vykdymą (sutarties pažeidimą)). Notaro išduotas liudijimas ar patvirtintas vienašalis pardavėjo pareiškimas apie vienašalį sutarties nutraukimą, ar kitas dokumentas, būtų juridinis faktas, kurio pagrindu būtų išregistruojamas juridinis faktas viešame registre, t. y. žyma apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Tikėtina, kad šalių atsiskaitymai, kai pinigai (daikto kaina) pervedami į notaro depozitinę sąskaitą, bei šiuo metu rengiami depozitinių sąskaitų teisinio reguliavimo tobulinimo klausimai padės paprasčiau ir dažniau šalims įgyvendinti vienašalio sutarties nutraukimo institutą.

Apibendrinus šiame straipsnyje nagrinėtus aktualius probleminius, notarinėje praktikoje iškylančius vienašalio sutarties nutraukimo aspektus, darytina išvada, kad vienašalis sutarties nutraukimas – viena griežčiausių civilinių teisių gynimo priemonių, todėl šia teise negalima naudotis nesąžiningi, netinkamai ir neprotingai. Esminio sutarties pažeidimo kvalikavimas yra sudėtinga juridinių faktų visumos analizė. Paprastesnis variantas, kai sutarties šalys pačioje sutartyje abipusiu susitarimu nustato, kokie pažeidimai bus esminiai, ir nukentėjusioji šalis įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą turi atitikti CK 6.183 straipsnio nuostatas bei kitas imperatyvias įstatymo normas ar sutarties sąlygas. Pranešimas privalo būti aiškus, konkretus, teisiškai pagrįstas, su tiksliai nurodyta sutartinių santykių pasibaigimo data. Tačiau, jeigu yra nors menkiausia galimybė, sutarties šalys, nors ir esant esminiam sutarties pažeidimui ar sutarties termino praleidimui, turi bendradarbiauti ir kooperuotis, kad būtų išsaugota sutartis bei įgyvendinti jos šalių lūkesčiai.