NOTARIATAS
Kai hobis yra žmonių meilė „Vidurinę mokyklą baigiau Tauragėje. Jau tada norėjau dainuoti ir tapti žvaigžde. Tačiau, kur jau čia, kaime?.. Tai nepasiekiami dalykai, baisinės dausos. Galiausiai įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti kultūros vadybos. Merdėjau, nepatiko. Tuomet užsimaniau į Muzikos akademiją. Sužinojau, kad reikės mokėti už mokslus. Et, pamaniau, tai nereikia. Likimas lėmė taip, kad mano gyvenime netikėtai atsirado žmonės, pasakę: „Mes jam užmokėsime už mokslus“. Tai žmonės, kurie girdėjo mane dainuojant vieną vienintelį kartą...“ Taip Lietuvos spauda dabar jau rašo apie operos vandenyse garsų jauną vyrą Liudą Mikalauską. Šiandien jis jau vadinamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto trečiakursiu, tarptautinių konkursų ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premijos „Už geriausią 2006 metų profesionaliojo meno debiutą“ laureatu, tarptautinių operos solistų konkursų nugalėtoju, „Grand Prix” laimėtoju, paskutiniame konkurse Varšuvoje – net „geriausiu vyrišku bosu”. Tačiau, jei ne tie „netikėtai atsiradę žmonės”, Liudas šiandien būtų... Kas jis būtų? „Mano mecenatai Rasa ir Edmundas Inokaičiai sumokėjo ne tik už mano pirmuosius mokslus, bet ir už pirmuosius konkursus. Apsisprendžiau viską mesti ir eiti savo didžiosios svajonės link”, – interviu dabar jau dažnai viešniai žiniasklaidai visuomet pabrėžia jaunasis talentas. Svajonė neliko suplėšyta į skutus. Liudas sparčiai kyla aukštyn. Rasa Ona Inokaitienė šiais metais notarų pasaulyje bus garsesnė. Ji išrinkta prezidiumo nare, atstovauja Kauno apygardos kolegoms. Tačiau Kaune ją jau daug metų pažįsta ne tik notarės ir ne tik kaip notarę. Rasa Ona Inokaitienė Kaune žinoma kaip menų fundatorė, filantropė ir labdaros akcijų iniciatorė. „Kartais gyvenime pasiseka atsirasti reikiamoje vietoje ir tinkamu metu. Taip buvo ir su Liudu. Atsitiktinai išgirdome jį dainuojant vieno renginio metu Kaune. Po kelių mėnesių mano draugės muzikės Audronė Eitmanavičiūtė ir Sabina Martinaitytė užsiminė apie vaikiną, turintį puikius duomenis ir norintį dainuoti, tačiau parengiamieji kursai, deja, mokami. Sutikau pagelbėti ir nesigailiu”, – šios istorijos pradžią paprastai atsimena Rasa Inokaitienė. 60
